Psichinis procesas, susijęs su jutimo organais gaunamos objektyvios ar subjektyvios tikrovės informacijos apdorojimu; individo gebėjimas išsaugoti ir atkurti tai, kas patirta, ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę (arba užmiršti), ja remtis mąstant ir elgiantis. Atmintis sieja individo praeitį su jo dabartimi ir ateitimi, labai padeda pažinimui, kartu ir individo vystymuisi. Atminties funkcijos: įsiminimas, saugojimas (laikymas), atkūrimas, užmiršimas. Atmintį sudaro trys tarpusavyje sąveikaujančios sistemos. Pirmoji – ↗juslinė atmintis, kur pirmiausia „užrašoma“ juntama informacija ir išlaikoma čia sekundę ar dvi, kol pradedama apdoroti toliau. Vėliau informacija perduodama į ↗trumpalaikę atmintį, kurioje ribotas informacijos kiekis išbūna gana trumpai (apie 30 sekundžių). Trečioji sistema yra ↗ilgalaikė atmintis. Čia daugmaž nuolatos saugoma labai daug informacijos. Prireikus dalis jos grąžinama į trumpalaikę atmintį. Atsižvelgiant į tai, kas geriau įsimenama, skiriamos atminties rūšys, pagal kurias žmonės priskiriami vienam ar kitam mokymosi tipui. Tai yra: (1) regimoji, vizualinė, atmintis, kai geriausiai įsimenama tai, kas matoma (skaitomas tekstas, iliustracijos, piešiniai, diagramos, spalvos); (2) girdimoji, akustinė, atmintis, kai geriausiai įsimenama tai, kas girdima (pasakojimai, aiškinimai, diskusijos, garso įrašai); (3) motorinė atmintis, kai geriausiai įsimenama ką nors veikiant (užsirašant, vaikštant) arba įsimenami judesiai, veiksmai; (4) emocinė atmintis, kai įsimenami patirti jausmai ir emocijos, susiję su tam tikra situacija. Žmogaus atmintį, kaip įgytą patyrimą (žinias ir įvairiausius veiksmus, suvokimą, mąstymą bei mokymosi strategijas), galima panaudoti mokant ir mokantis. Mokymo procese svarbu atsižvelgti į tai, kad žmonių atmintis yra nevienoda, ir lavinti įvairias atminties rūšis. Aktyviai mokantis ilgiau ir daugiau išlaikoma atmintyje negu pasyviai mokantis.