Žvaigždės, kurių šviesis dėl sprogimo staigiai padidėja >20 ryškių (šimtus milijonų kartų). I tipo supernovomis tampa baltosios nykštukės, kurių masė viršija Čandrasekaro ribą (1.44 M_S); nykštukės masė padidėja dėl medžiagos akrecijos iš antrojo glaudaus nario – raudonosios milžinės. Baltosios nykštukės šerdis kolapsuoja, joje ūmai prasideda atomų branduolių sintezė. Dėl veržlaus energijos protrūkio žvaigždė sprogsta. II tipo supernovomis tampa didelės (>10 M_S) masės žvaigždės, susidarius jų gelmėse geležinei šerdžiai ir pasibaigus branduolinėms reakcijoms. Tokia šerdis turi kolapsuoti ir virsti juodąja bedugne. Tam tikromis sąlygomis šerdyje susidaro smūginė banga, kuri susprogdina žvaigždės išorinius sluoksnius; centr. dalis virsta neutroniniu kūnu. II tipo supernovų spektruose matomos vandenilio, jonizuotų kalcio ir geležies, neutralaus natrio emisijos linijos (plačios dėl Doplerio reiškinio dideliu greičiu besiplečiančiame apvalkale). I tipo supernovų spektruose vandenilio linijų nėra. Išorinių sluoksnių medžiaga (~10% masės) plinta į visas puses labai dideliu greičiu (I tipo supernovų ~10 000 km/s, II tipo supernovų ~5000 km/s) ir sudaro supernovos liekaną. Sprogstant supernovoms, išsiskiria 10⁴² –10⁴⁴ J energija. I tipo supernovų randama spiralinėse ir elipsinėse galaktikose, II tipo – tik spiralinių galaktikų vijose. Galaktikoje per pastaruosius 2000 m. atrastos 9 supernovos (lent.). Kitose galaktikose kasmet jų randama daugiau nei 100. I tipo supernovos naudojamos tarpgalaktinių nuotolių skalei tikslinti, nes jų absoliutinis ryškis yra visur vienodas.