Artimiausia Žemei Galaktikos žvaigždė; centrinis ir didžiausias Saulės sistemos kūnas. Yra G2 spektr. klasės ir V šviesio klasės (pagr. sekos) geltonoji nykštukė. Nuo Galaktikos centro nutolusi ~28 000 šm, virš Galaktikos plokštumos – 30 šm. Iš Žemės matoma 31.45–32.53′ kampu, vid. ryškis minus 26.7. Saulė yra nevienalytis plazmos rutulys. Jo centre yra 0.35R_S spindulio šerdis, kurioje vyksta termobranduolinės protoninio ciklo reakcijos ir išsiskiria energija. Dėl spinduliavimo Saulė netenka ~4.5 mln. tonų masės per 1 s (7·10–14 M_S per 1 m.). Maždaug tiek pat masės nusineša Saulės vėjas. Centre medžiagos tankis 162 g/cm³, temperatūra 15.7 mln. K. Virš šerdies yra ~0.5 R_S storio sluoksnis, kuriame energija pernešama spinduliais. Toliau eina išorinis ~0.15 R_S storio konvekcijos sluoksnis, kuriame energija pernešama į Saulės atmosferą konvekciniu būdu, maišantis skirtingos temperatūros medžiagos srautams. Plika akimi matomas spindintis Saulės paviršius – apatinis Saulės atmosferos sluoksnis, vadinamas fotosfera. Virš fotosferos plyti chromosfera, o virš jos – vainikas. Saulės atmosfera susideda iš vandenilio (74.7% masės), helio (23.7%) ir 1.6% kitų chem. elementų (jų atrasta 73). Pro teleskopą geriausiai matomi Saulės fotosferos dariniai yra dėmės, fakelai ir granulės. Tam tikro bangos ilgio šviesoje chromosferos aktyviose srityse galima matyti flokulus ir chromosferos žybsnius. Vainiko fone visiško Saulės užtemimo metu arba pro koronografą galima matyti protuberantus. Iš vainiko į tarppl. erdvę srūva elektringųjų dalelių vėjas, sklinda radijo bangos ir rentgeno spinduliai. Saulėje matomų dėmių, fakelų, protuberantų ir kitų aktyvių darinių kiekis periodiškai kinta ~11 m. periodu (žr. Saulės aktyvumas). Saulė turi kintamą magn. lauką; jo srauto tankis lygus (1–2)·10^–4 T, Saulės dėmių ~0.3 T. Saulės paviršiuje vyksta neradialinės pulsacijos (žr. Helioseismologija).