Kietų dalelių (daugiausia ledo, su maža silikatų priemaiša), skriejančių aplink Saturną jo pusiaujo plokštumoje, sistema. Pagal nuotolį nuo Saturno išsidėstę taip: D žiedas (67–75 tūkst. km nuo Saturno centro), C žiedas (75–92 tūkst. km), B žiedas (92–118 tūkst. km), A žiedas (122–137 tūkst. km), F žiedas (140 tūkst. km, plotis ~100 km), G žiedas (165–174 tūkst. km), E žiedas (180–480 tūkst. km). Tarp A ir B žiedų yra 4500 km pločio Kasinio tarpas. Tarp B ir C žiedų tarpo beveik nėra. Tarp A ir F žiedų yra ~3000 km pločio „Pionieriaus“ tarpas. Žiedų storis <1 km. Per teleskopą iš Žemės matomi tik šviesūs A ir B žiedai (jie atspindi ~99 % visos žiedų atspindimos Saulės šviesos) ir blankus C žiedas. Žiedus sudaro ledo gabalai, kurių skersmuo nuo kelių mikrometrų iki 10 m. Žiedai susideda iš siauresnių koncentrinių žiedų; pvz., A, B ir C žieduose jų priskaičiuojama ~1000. Saturno žiedus 1610 m. pastebėjo G. Galilėjas (jie atspindi ~99 % visos žiedų atspindimos Saulės šviesos) ir blankus C žiedas. Žiedus sudaro ledo gabalai, kurių skersmuo nuo kelių mikrometrų iki 10 m. Žiedai susideda iš siauresnių koncentrinių žiedų; pvz., A, B ir C žieduose jų priskaičiuojama ~1000. Saturno žiedus 1610 m. pastebėjo G. Galilėjas (Italija), bet palaikė juos palydovais. 1656 m. Ch. Huigensas (Olandija) įrodė, kad tai žiedai. C žiedą 1848 m. atrado Dž. ir V. Bondai.