Cheminis elementas, kurio atominis numeris 3. Turi du stabilius izotopus – ⁶Li (7.5%) ir ⁷Li (92.5%). Skliaustuose nurodyta santykinė izotopų gausa Žemėje. Stipriausios ličio linijos spektre yra Li I dubletas ties 670.8 nm. Ličio ir vandenilio gausos santykis Saulės atmosferoje 10^–11, jaunų disko žvaigždžių ir orionidžių atmosferose bei tarpžvaigždinėje medžiagoje 10^–9, N ir NS klasių žvaigždėse – 10^–7–10^–8. Tokie dideli gausos skirtumai paaiškinami tuo, kad litis labai lengvai dalyvauja branduolinėse reakcijose ir jau 2 mln. K temperatūroje virsta heliu. Ličio kiekis vėsių pagrindinės sekos žvaigždžių atmosferose yra jų amžiaus rodiklis, nes laikui bėgant ir medžiagai maišantis dėl konvekcijos, litis pamažu „sudega“. Dėl to ličio palyginti daug jaunų orionidžių atmosferose ir maža – senos Saulės atmosferoje. Didelis ličio kiekis anglingųjų žvaigždžių atmosferose paaiškinamas jo atsiradimu skylant ⁷Be, kuris gaminasi gelmėse ⁴He + ³He () → ⁷Be + γ reakcijose ir išnešamas į paviršių konvekcinių srovių. Tarpžvaigždinėje medžiagoje, iš kurios susidaro orionidės, litis išliko nuo Didžiojo Sprogimo laikų Visatos pradžioje, kada ⁷Li susidarė nedideliais kiekiais kartu su vandeniliu, heliu, beriliu ir boru. Dalis ličio galėjo susidaryti tarpžvaigždinėje erdvėje iš anglies, azoto, deguonies ir kitų lengvų branduolių skaldymo reakcijose, veikiant kosminių spindulių dalelėms.