Žvaigždžių, planetų ir kitų kosm. kūnų regimoji tarpusavio padėtis dangaus sferoje. Būdingiausia planetų konfigūracija – planetų padėtis Saulės atžvilgiu. Vidinės planetos Merkurijus ir Venera matomos iš Žemės 4 pagr. konfigūracijose: apatinėje ir viršutinėje jungtyse, rytų ir vakarų elongacijose. Jungčių momentu vidinė planeta, Saulė ir Žemė yra maždaug vienoje tiesėje: apatinės jungties momentu planeta yra tarp Saulės ir Žemės, viršutinės jungties momentu Saulė yra tarp planetos ir Žemės. Elongacijų momentu planeta yra nutolusi didžiausiu regimuoju kampu nuo Saulės į rytus (rytų elongacija) arba į vakarus (vakarų elongacija). Dėl planetų orbitų elipsiškumo planetų kampinis nuotolis nuo Saulės elongacijų momentu kinta taip: Merkurijaus nuo 18° iki 28°, Veneros – nuo 45° iki 48°. Išorinės planetos matomos iš Žemės t. p. 4 pagr. konfigūracijose: jungtyje, opozicijoje, rytų ir vakarų kvadratūroje. Jungties momentu išorinė planeta, Saulė ir Žemė yra maždaug vienoje tiesėje, o planeta yra už Saulės, opozicijos momentu Žemė yra tarp Saulės ir planetos, kvadratūrų momentu planeta yra per 90° į rytus (rytų kvadratūra) arba vakarus (vakarų kvadratūra) nuo Saulės. Mėnulio konfigūracijos (Mėnulio fazės) apibūdinamos panašiai kaip ir planetų; Mėnulio jaunaties momentas būna, kai Mėnulis yra jungtyje, pilnaties momentas – opozicijoje, priešpilnio ar delčios – atitinkamai rytų ar vakarų kvadratūroje.