Saulės sistemos planeta, antra pagal nuotolį nuo Saulės. Artimiausia Žemei vidinė planeta. Trečias pagal spindesį (po Saulės ir Mėnulio) dangaus objektas; didžiausias spindesys yra −4,1 ryškio, didžiausias kampinis skersmuo 20″. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 35 km/s vid. greičiu (lent.). Apie ašį sukasi labai lėtai ir priešinga kryptimi, negu kitos planetos. Nutolsta nuo Saulės dangaus skliaute ne didesniu kaip 48° kampu, dėl to matoma tik kurį laiką prieš Saulei patekant (Aušrinė) arba Saulei nusileidus (Vakarinė). Venera turi labai tankią ir stipriai Saulės šviesą atspindinčią (geometr. albedas 77%) atmosferą, kuri susideda iš anglies dioksido (~96%), azoto (~3,5%), sieros dioksido (0,015%), argono (0,015%), helio (0,01%), kitų dujų. Veneros paviršiaus nesimato, nes jos atmosferoje 50–70 km aukštyje yra trys debesų sluoksniai. Debesis sudaro 2–3 μm dydžio sieros rūgšties lašeliai ir 5–8 μm dydžio geležies chlorido kristalai. Prie Veneros paviršiaus vid. slėgis 9 MPa (~90 kartų didesnis negu prie Žemės paviršiaus), t-ra ~730 K. Tokią aukštą Veneros t-rą lemia ↗šiltnamio reiškinys, kurį sukelia tanki Veneros atmosfera ir didelis anglies dioksido kiekis. Veneros paviršiuje išsiskiria kalnuotos sritys (~8% ploto) ir žemumos (~27% ploto). Likusį plotą užima kalvotos lygumos. Aukščiausios plokštikalnės yra Afroditės žemė, Ištarės žemė, Alfa ir Beta sritys. Aukščiausias kalnas yra 12 km aukščio vulkanas Ištarės žemės Maksvelio kalnyne. Nemaža smūginių kraterių, kurių didžiausi yra ~500 km skersmens. Atrastas didelis ~1500 km ilgio, ~150 km pločio ir ~2 km gylio kanjonas. Vėjų greitis prie paviršiaus ~1 m/s, atmosferoje, 60–70 km aukštyje, pastoviai pučia r. vėjas, kurio vid. greitis 100 m/s. Veneros magn. laukas labai silpnas (~10⁻⁴ Žemės magn. lauko stiprumo). Pasak Veneros sandaros teorinių modelių, Venera turi ~2800 km spindulio branduolį, ~3200 km storio silikatų mantiją ir ~16 km storio bazaltų plutą. Tankis planetos centre – 14 g/cm³, t-ra 4670 K. Palydovų Venera neturi. Venera buvo žinoma jau senovėje. Veneros fazes (matomos skritulio dalies kitimą) 1611 atrado G. Galilėjus, atmosferą – 1761 M. Lomonosovas. Tyrimai paspartėjo, prasidėjus tarpplanetinių stočių (TS) skrydžiams link planetų. Veneros atmosferą ir paviršių tyrė, paviršių fotografavo ir kartografavo, gręžė ir analizavo gruntą, perdavė paviršiaus televizijos vaizdų įvairios TS: 1962– 74 – „Marineris 2“, „Marineris 5“, „Marineris 10“, 1978 – „Pionierius–Venera 1“ ir „Pionierius–Venera 2“ (visos JAV), 1967–83 – nuo „Venera 4“ iki .,Venera 16“ (TSRS).