Saulės sistemos planeta milžinė. Antroji pagal dydį (po Jupiterio) ir šeštoji pagal nuotolį nuo Saulės (1 lent.). Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 9,64 km/s vid. greičiu. Plika akimi dangaus skliaute matomas kaip gelsva žvaigždė, kurios spindesys priklausomai nuo planetos atstumo kinta nuo −0,2 iki 1,3 ryškio. Paplokščias, nes greitai sukasi apie ašį. Saturno atmosfera susideda iš mol. vandenilio (~87%), helio (~12%), amoniako, metano, etano, acetileno ir kitų dujų. Paviršių ištisai dengia amoniako kristalėlių debesys, matoma tamsių ir šviesių juostų, juosiančių planetą lygiagrečiai su pusiauju, vėjas ties pusiauju pučia iš vakarų į rytus ~500 m/s greičiu. Aukštesnių platumų skirtingose juostose vėjas pučia priešingomis kryptimis. Dėl to atmosferoje daug sūkurių. Atmosferos geometrinis albedas 50%. Saturnas, kaip ir Jupiteris, neturi kieto paviršiaus. Nuo paviršiaus link centro iki ~32 000 km gylio eina skysto mol. vandenilio ir helio sluoksnis, po to ~12 000 km storio metalinio vandenilio sluoksnis ir ~16 000 km spindulio silikatų ir metano, amoniako ir vandens ledų branduolys. T-ra centre ~20 000 K, tankis ~13,5 g/cm³. Saturno efektinė t-ra 97 K, jis išspinduliuoja šilumos 2,5 karto daugiau, negu įgyja iš Saulės; tai rodo, kad Saturnas turi vidinių energijos šaltinių. Aplink Saturną pusiaujo srityje skrieja kietų dalelių spiečiai – ↗Saturno žiedai. Iki 1984 atrasta 17 Saturno palydovų (2 lent.). Saturnas turi magnetosferą, tačiau jo magn. laukas tik kelis kartus stipresnis negu Žemės. 1979–1981 JAV tarpplanetinės stotys „Pionierius 11“, „Vojadžeris 1“ ir „Vojadžeris 2“ perdavė į Žemę Saturno, jo žiedų ir palydovų televizijos vaizdų, atrado kelis naujus palydovus, išmatavo Saturno atmosferos chem. sudėtį, magn. lauko stiprumą, palydovų matmenis, ištyrė fiz. savybes, žiedų sandarą.