Išorinė Saulės sistemos planeta, ketvirta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 24,1 km/s vid. greičiu (1 lent.). Geriausiai matomas opozicijų momentais, kai Marsas, Žemė ir Saulė yra beveik vienoje tiesėje, ir Žemė yra tarp jų. Jei opozicijos momentu Žemė yra toliausiai nuo Saulės, o Marsas arčiausiai jos, įvyksta didžioji opozicija (ji pasikartoja vidutiniškai kas 14 m.). Didžiosios opozicijos momentu atstumas tarp Marso ir Žemės būna mažiausias (~55 mln. km), Marsas opozicijoje matomas 25″ kampu, jo spindesys siekia −2 ryškį. Tada aiškiausiai matomi Marso paviršiaus dariniai: tamsios ir šviesios sritys skritulio centr. dalyje ir šviesios ašigalinės sritys – ašigalinės kepurės (žiemos metu siekia 50° platumą). Ašigalines kepures dengia storas anglies dioksido ir vandens ledų bei dulkių sluoksnis. Ašigalinių kepurių matmenys kinta dėl metų laikų kaitos. Marso paviršiuje daug kraterių, yra kalnagūbrių, plokščiakalnių, lygumų. Vidutinis aukščių skirtumas ~10 km. Aukščiausias planetos taškas (~25 km aukščio) yra Olimpo sniegų (Nix Olimpica) vulkanas. Planetos plutoje yra didžiulių plyšių ir sprūdžių; didžiausias jų yra ~5000 km ilgio, ~75 km pločio ir 6 km gylio „Marinerio“ kanjonas. Vietomis vingiuoja sausų upių vagos. Marso p. pusrutulis ~3 km aukštesnis negu šiaurinis, be to, p. pusrutulyje daugiau kraterių. Marso atmosfera susideda iš anglies dioksido (95%), azoto (2,5%), argono (1,5%), deguonies (0,1%), vandens garų (<0,2%). Planetos geometr. albedas 20%, slėgis prie planetos paviršiaus ~170 kartų mažesnis negu prie Žemės paviršiaus. 15–45 km aukštyje kartais matomi ploni debesys, sudaryti iš ledo kristalų. Dėl retos ir giedros Marso atmosferos labai kinta oro t-ra per parą; pusiaujo srityse vidurdienį. paviršius įšyla iki 290 K, per naktį atšąla iki 170 K. Atmosferoje pučia stiprūs vėjai (iki 100 m/s), kurie sukelia smėlio audras, apimančias visą planetą. Pasak Marso sandaros teorinių modelių, Marsas turi ~1000 km spindulio geležies ir geležies sulfido branduolį, ~2300 km storio silikatų mantiją ir virš jos ~100 km storio granito ir bazaltų plutą. Magn. laukas ~500 kartų silpnesnis negu Žemės. Turi 2 gamtinius palydovus (2 lent.). Marsas buvo žinomas jau senovėje. Pagal Marso judėjimo stebėjimus, kuriuos atliko T. Brahė ir J. Kepleris, XVII a. pr. buvo suformuluoti Saulės sistemos planetų judėjimo dėsniai (↗Keplerio dėsniai). 1877 A. Holas atrado Marso palydovus Deimą ir Fobą. Svarbiausių rezultatų apie Marsą ir jo palydovus gauta, kai prie jo nuskriejo tarpplanetinės stotys: JAV – „Marineris 4“ (1965), „Marineris 6“ ir „Marineris 7“ (1969), „Marineris 9“ (1971), „Vikingas 1“ ir „Vikingas 2“ (1976); TSRS – „Marsas 2“ ir „Marsas 3“ (1971), „Marsas 4“, „Marsas 5“, „Marsas 6“ ir „Marsas 7“ (1979).