Gamtinis Žemės palydovas. Artimiausias Žemei kosm. kūnas, kuriame lankėsi 12 žmonių. Antras (po Saulės) pagal spindesį (pilnaties metu jo ryškis ~12,7) kosm. kūnas. Aplink Žemę skrieja elipsine orbita (lent.) 1,023 km/s vid. greičiu. Mėnulio orbitos ir ekliptikos susikirtimo taškai vadinami mazgais. Prie to paties mazgo Mėnulis sugrįžta per laiko tarpą, vadinamą drakoniškuoju mėnesiu (27,212 220 d). Kai Mėnulis yra arti mazgų, gali vykti jo arba Saulės užtemimai. Danguje Mėnulis pateka ir nusileidžia skirtingu paros laiku. Per 1 parą paslenka iš v. į r. žvaigždžių atžvilgiu 13,2°, dėl to kiekvieną tolesnę parą kulminuoja 53 min vėliau. Kintant Mėnulio padėčiai žvaigždžių atžvilgiu, kinta ir jo matomo skritulio vaizdas (Mėnulio fazės). Mėnulio sukimosi apie ašį periodas lygus jo skriejimo aplink Žemę periodui, dėl to Mėnulis pasisukęs į Žemę ta pačia puse. Dėl libracijos iš Žemės matoma daugiau nei pusė (~59%) Mėnulio paviršiaus. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės – lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių, o žemynuose yra kalnų. Matomoje Mėnulio pusėje jūrų yra daugiau negu nematomoje. Mėnulio reljefą sukūrė krintantys meteoritai ir aktyvi vulkanų veikla praeityje. Mėnulis beveik neturi atmosferos, dėl to jo paviršiaus t-ra per parą labai kinta. Per Mėnulio dieną, kuri ~15 kartų ilgesnė už Žemės dieną, Mėnulio paviršiaus gruntas ties pusiauju įkaista iki 400 K, o per naktį atvėsta iki 100–110 K. Pasak Mėnulio sandaros teorinių modelių, Mėnulio bazaltų plutos storis ~60 km, silikatų mantijos storis ~1000 km, geležies ir nikelio branduolio skersmuo ~700 km, branduolio t-ra ~1500 K. Mėnulio uolienų liktinis įmagnetėjimas lemia magn. lauką, kurio indukcija paviršiuje kinta nuo 5·10⁻¹⁰ iki 2,5·10⁻⁸ T (10³–10⁵ kartų silpnesnė negu Žemėje). Pagal chem. sudėtį Mėnulio gruntas panašus į Žemės bazaltus, susideda daugiausia iš silicio SiO₂ – (42%) ir metalų oksidų (FeO – 19%, Al₂O₃ – 14%, CaO – 11%, TiO₃ – 4%). Mėnulio uolienų amžius svyruoja nuo 3,9 iki 4,5 mlrd. m. Mėnulio vid. geometrinis albedas 7%. Mėnulio judėjimas, fazių kaita, užtemimai buvo stebimi jau senų senovėje. Tyrimai paspartėjo, pradėjus Mėnulį stebėti teleskopu. 1609 – 10 G. Galilėjus atrado Mėnulio kalnus, įdubas, lygumas. Buvo tiriamas Mėnulio judėjimas, forma, fizik. ir chem. savybės. Naujas Mėnulio tyrimo etapas prasidėjo, nuskriejus link jo tarpplanetinėms stotims (TS). 1959 TSRS TS „Luna 3“ iš 65 000 km nuotolio pirmąkart nufotografavo ~2/3 nematomosios Mėnulio pusės. Mėnulio paviršiaus grunto savybes 1966 ištyrė „Luna 13“ prietaisai. 1969 – 72 Mėnulyje buvo nusileidusios JAV astronautų 6 ekspedicijos („Apolonas 11, 12, 14, 15, 16, 17“). 1970 – 73 Mėnulį tyrė TSRS savaeigiai aparatai „Lunochodas“.