Astr. reiškinys, kurio metu vieną dangaus kūną ar jo dalį uždenia kitas dangaus kūnas arba vienas dangaus kūnas patenka į kito dangaus kūno šešėlį. Saulė užtemsta, kai ją uždengia Mėnulis, Mėnulis užtemsta, kai jis patenka į Žemės šešėlį arba pusšešėlį, planetos palydovas užtemsta, kai jis patenka į planetos šešėlį. Žemėje dažniausiai matomi periodiškai pasikartojantys Saulės ir Mėnulio užtemimai. Visiškas Saulės užtemimas – retas reiškinys, toje pačioje Žemės vietoje kartojasi vidutiniškai kas 300–400 m.; daliniai Saulės užtemimai toje pačioje vietoje kartojasi kas 2–3 m. Per metus įvairiose Žemės vietose galima pamatyti 2–5 Saulės užtemimus. Mėnulio užtemimai matomi tuo pačiu metu beveik visame Žemės pusrutulyje, atsuktame į Mėnulį. Per metus įvyksta 2–3 Mėnulio užtemimai. Periodas, kuriam praėjus, Saulės ir Mėnulio užtemimai pasikartoja ta pačia tvarka, lygus ↗sarui, tose pačiose Žemės vietose – 3 sarams. Per XX a. Žemėje įvyks 228 Saulės ir 148 Mėnulio užtemimai. Paskutinis TSRS teritorijoje matytas visiškas Saulės užtemimas buvo 1981.VII.31, Lietuvos teritorijoje – 1954.VI.30.