Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (4)
suvýtin‖ti
suvýtinti
suvyténti
Apibrėžtis
vyténti, -ẽna, -ẽno žr. vytinti: Uogas reikia vytént iš lengvo – karštai sušunta Ktk. Morkvų prirovė prirovė kaip durna ir vytẽna Žl. Piemenai gena, šakeles laužia, mane (berželį) jauną vytẽna (d.) Ml.
nuvyténti žr. nuvytinti: Kam nuvytenai žalias rūteles, kam prapuldenai jaunas dieneles LTR(Slk).
pavyténti žr. pavytinti: Pradalgiuos pavytenaũ dobilus, tada stačiau Dglš. Pavytẽnę šieną sudėjo žaginin Klt. Burokų pašarinių nulupa, da pavytẽna, [v]andeniu ažupilia ir anys išrūgsta Sld.
suvyténti žr. suvytinti: Kad aš rūtų vainikelį saulėj suvytẽnus, kad aš šilko kasnykelį lietuj sulydenus (d.) Dglš. Rūtas raškėt, suvytẽnot, ežerėly paskandenot (d.) Užp. Oi tu, jaunasai berneli, kam tu man prapuldenai, kam tu mano žalias rūtas amžinai suvytenai̇̃? (d.) Ml.
| prk.: Kaip tę Dievas suvytẽna žmogų? Skdt.
| refl.: Vainikėlis susvytẽno (d.) Zr.
◊ ši̇̀rdį suvyténti sielvartu išvarginti: Dukryte mano brangioji,… kam tu mane vieną palikai, kam tu mano širdelę teip suvytenai̇̃ (rd.) Slk.
nuvyténti žr. nuvytinti: Kam nuvytenai žalias rūteles, kam prapuldenai jaunas dieneles LTR(Slk).
pavyténti žr. pavytinti: Pradalgiuos pavytenaũ dobilus, tada stačiau Dglš. Pavytẽnę šieną sudėjo žaginin Klt. Burokų pašarinių nulupa, da pavytẽna, [v]andeniu ažupilia ir anys išrūgsta Sld.
suvyténti žr. suvytinti: Kad aš rūtų vainikelį saulėj suvytẽnus, kad aš šilko kasnykelį lietuj sulydenus (d.) Dglš. Rūtas raškėt, suvytẽnot, ežerėly paskandenot (d.) Užp. Oi tu, jaunasai berneli, kam tu man prapuldenai, kam tu mano žalias rūtas amžinai suvytenai̇̃? (d.) Ml.
| prk.: Kaip tę Dievas suvytẽna žmogų? Skdt.
| refl.: Vainikėlis susvytẽno (d.) Zr.
◊ ši̇̀rdį suvyténti sielvartu išvarginti: Dukryte mano brangioji,… kam tu mane vieną palikai, kam tu mano širdelę teip suvytenai̇̃ (rd.) Slk.
nuvaiti̇̀nti
Apibrėžtis
vaiti̇̀nti (-ýti), -i̇̀na, -i̇̀no tr. KI303, DŽ, NdŽ, KŽ
1. šildyti, kad pasidarytų valkesnis, lankstesnis: Vaitinau skirpstą kelias dienas į [v]andenį mirkydamas Užv. Norėjau lenkti lazdą, bevaiti̇̀ndamas i sudeginau Krt.
| prk.: Kaip koks medis pečiuje vaitinamas …, taip buvo vaitinamas kronprincas … kalėjime TP1881,19.
2. žr. vytinti: Mūsų tėvas užsimanė an klėties taboką vaiti̇̀nt Škn. Amerikoj nupjautūsius [tabokų] kerus vaitina ant tabokynų S.Dauk. Vaitys liuob, vaitys ir išvėdins atolą Šts. I mūsų ten vaiti̇̀na šieną Bt. Po Grabnyčių žmonys kitą kartą liuob pradės bulbes vaiti̇̀nti DūnŽ. Kada sudygsta [salykla], tai tada trina ir vaiti̇̀na Sk. Kam vaitinái rūtelę, kad pavystum J. Bernelis muni kalbino, mun vainikelį vaiti̇̀no (d.) Pp.
| prk.: Vaiti̇̀na [ligonį] ligoninė[je], nerašo į kurortus DūnŽ. Klebonas vaiti̇̀na vaikus su poterais Tv.
3. šildytis, lepintis: Ne vaiti̇̀nkis pri ugnie, bet eik pri darbo Pln. Mes kūlius skaldom, prakaitą lejam – anie sau saulė[je] vaiti̇̀nas Vvr.
apvaiti̇̀nti Slnt, Brs, Bt žr. apvytinti: Uogas po pirmu reik apvaitinti Ms. Geriau šieną pradalgės[e] apvaiti̇̀ntą tegrėbti Plt.
išvaiti̇̀nti tr.
1. padaryti valkesnį kaitinant: Išvaiti̇̀na pelenūse ąžuolą votkočiuo, ir yra vytinys votkotis Šts. Reik lygiai lazdelę išvaiti̇̀nti, o kitaip dar kur galia lūžti belenkant Lkv. Neišvaiti̇̀ntas kampas veikiai sugniuš Šts.
2. Gsč, Krp žr. išvytinti: Išvaitinù bulbikes prim sėjimo Grd. Išvaiti̇̀ntos [bulvės] greičiau sudygsta DūnŽ. Vaitina, kuo plačiausiai išvaiti̇̀na [salyklą] Sk. Išmirkyt, sudaigyt, išvaitýt [salyklą] reikia Bsg. Meldė Dievą visą dieną, ka tus rūtus išvaiti̇̀ntų i šakneles išdžiovintų Vž.
3. išperti: Išvaitináu pačiai kailį, neblįs pri kavalierių Lkž.
nuvaiti̇̀nti Š, Ls, Užv žr. nuvytinti: Nuvaiti̇̀na saulė žoleles, gali̇̀ lieti nelieti Krš. Ai, tu berneli, balamūtėli, kam nuvaitinái žalią rūtelę? JV182. Atskirs tau, seserėle, žalių rūtų vainikėlį – nė nedėlios nelaikysi, vainikėlį nuvaitýsi (d.) Lg. Kaip šalnelė pagadino, taip lapelius nuvaitino LTR(Btg).
pavaiti̇̀nti tr.
1. kiek pašildyti, kad būtų valkesnis: Pavaiti̇̀ndavo an ugnies rąstus Pj. Uosio medis koks antai griaudus, o pavaiti̇̀nęs gali iš ano pavažas i ką tik norėdamas išlenkti Plt. Žilvyčius supjovus reik pavaiti̇̀nti, kad nelūžtų Šv.
2. KI303, J, Grz žr. pavytinti: Kad nelaistėm, tai ir pavaitinom kvietkas Gr. Kopūstlapius pavaiti̇̀nsi priš ugnį Tl. Ai, tu berneli, balamūtėli, kam pavaitinái žalią rūtelę? JD613.
| refl. tr.: Pasivaiti̇̀nusi turėjau bulbų, an krosne šiltai pasibuvo Krž.
suvaiti̇̀nti
1. tr. pašildžius padaryti lankesnį, valkesnį: Reik pirmu tą šaką suvaitinti, ta galės sulenkti Vkš.
2. žr. suvytinti: Ta saulelė suvaiti̇̀ns viską, padirbs i badus DūnŽ. Užmerksiu ir suvaiti̇̀nsiu salyklą Sk. Anie sakos tąs žoles suvaiti̇̀na Žg. Da turu čia šieno suvaiti̇̀nti Bt. Pamatęs visų puikiausiąjį žiedą nuskina, suvaitina, o paskui … įmeta į purvyną TS1902,12b. Kad ir nusegste man vainikėlį, nesuvaiti̇̀nkit žalių rūtelių (d.) Š(Sln). Nepravėrė karietos langelio, suvaiti̇̀no rūtų vainikėlį JV796.
| prk.: Suvaiti̇̀no ligonį, a tatai gydė! Krš.
1. šildyti, kad pasidarytų valkesnis, lankstesnis: Vaitinau skirpstą kelias dienas į [v]andenį mirkydamas Užv. Norėjau lenkti lazdą, bevaiti̇̀ndamas i sudeginau Krt.
| prk.: Kaip koks medis pečiuje vaitinamas …, taip buvo vaitinamas kronprincas … kalėjime TP1881,19.
2. žr. vytinti: Mūsų tėvas užsimanė an klėties taboką vaiti̇̀nt Škn. Amerikoj nupjautūsius [tabokų] kerus vaitina ant tabokynų S.Dauk. Vaitys liuob, vaitys ir išvėdins atolą Šts. I mūsų ten vaiti̇̀na šieną Bt. Po Grabnyčių žmonys kitą kartą liuob pradės bulbes vaiti̇̀nti DūnŽ. Kada sudygsta [salykla], tai tada trina ir vaiti̇̀na Sk. Kam vaitinái rūtelę, kad pavystum J. Bernelis muni kalbino, mun vainikelį vaiti̇̀no (d.) Pp.
| prk.: Vaiti̇̀na [ligonį] ligoninė[je], nerašo į kurortus DūnŽ. Klebonas vaiti̇̀na vaikus su poterais Tv.
3. šildytis, lepintis: Ne vaiti̇̀nkis pri ugnie, bet eik pri darbo Pln. Mes kūlius skaldom, prakaitą lejam – anie sau saulė[je] vaiti̇̀nas Vvr.
apvaiti̇̀nti Slnt, Brs, Bt žr. apvytinti: Uogas po pirmu reik apvaitinti Ms. Geriau šieną pradalgės[e] apvaiti̇̀ntą tegrėbti Plt.
išvaiti̇̀nti tr.
1. padaryti valkesnį kaitinant: Išvaiti̇̀na pelenūse ąžuolą votkočiuo, ir yra vytinys votkotis Šts. Reik lygiai lazdelę išvaiti̇̀nti, o kitaip dar kur galia lūžti belenkant Lkv. Neišvaiti̇̀ntas kampas veikiai sugniuš Šts.
2. Gsč, Krp žr. išvytinti: Išvaitinù bulbikes prim sėjimo Grd. Išvaiti̇̀ntos [bulvės] greičiau sudygsta DūnŽ. Vaitina, kuo plačiausiai išvaiti̇̀na [salyklą] Sk. Išmirkyt, sudaigyt, išvaitýt [salyklą] reikia Bsg. Meldė Dievą visą dieną, ka tus rūtus išvaiti̇̀ntų i šakneles išdžiovintų Vž.
3. išperti: Išvaitináu pačiai kailį, neblįs pri kavalierių Lkž.
nuvaiti̇̀nti Š, Ls, Užv žr. nuvytinti: Nuvaiti̇̀na saulė žoleles, gali̇̀ lieti nelieti Krš. Ai, tu berneli, balamūtėli, kam nuvaitinái žalią rūtelę? JV182. Atskirs tau, seserėle, žalių rūtų vainikėlį – nė nedėlios nelaikysi, vainikėlį nuvaitýsi (d.) Lg. Kaip šalnelė pagadino, taip lapelius nuvaitino LTR(Btg).
pavaiti̇̀nti tr.
1. kiek pašildyti, kad būtų valkesnis: Pavaiti̇̀ndavo an ugnies rąstus Pj. Uosio medis koks antai griaudus, o pavaiti̇̀nęs gali iš ano pavažas i ką tik norėdamas išlenkti Plt. Žilvyčius supjovus reik pavaiti̇̀nti, kad nelūžtų Šv.
2. KI303, J, Grz žr. pavytinti: Kad nelaistėm, tai ir pavaitinom kvietkas Gr. Kopūstlapius pavaiti̇̀nsi priš ugnį Tl. Ai, tu berneli, balamūtėli, kam pavaitinái žalią rūtelę? JD613.
| refl. tr.: Pasivaiti̇̀nusi turėjau bulbų, an krosne šiltai pasibuvo Krž.
suvaiti̇̀nti
1. tr. pašildžius padaryti lankesnį, valkesnį: Reik pirmu tą šaką suvaitinti, ta galės sulenkti Vkš.
2. žr. suvytinti: Ta saulelė suvaiti̇̀ns viską, padirbs i badus DūnŽ. Užmerksiu ir suvaiti̇̀nsiu salyklą Sk. Anie sakos tąs žoles suvaiti̇̀na Žg. Da turu čia šieno suvaiti̇̀nti Bt. Pamatęs visų puikiausiąjį žiedą nuskina, suvaitina, o paskui … įmeta į purvyną TS1902,12b. Kad ir nusegste man vainikėlį, nesuvaiti̇̀nkit žalių rūtelių (d.) Š(Sln). Nepravėrė karietos langelio, suvaiti̇̀no rūtų vainikėlį JV796.
| prk.: Suvaiti̇̀no ligonį, a tatai gydė! Krš.
