Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (3)
susigẽrinti
malonė́ti
Apibrėžtis
malonė́ti, -ė́ja (malõni), -ė́jo, malónėti, -ėja, -ėjo
1. tr. myluoti, glamonėti: Tavo vaikeliai tave malonės, bučiuos J.Balč. Motina malonėjo kūdikį rš. Jau greičiau liuobsiu kiaules per visą savo amžių, nekaip malonėsiu svetimą mano širdžiai vyrą rš.
| refl.: Pirmiau malonė́jas, t. y. mylinas, o po tam myluojas milsninkai J. Vyrai [įsigėrę] juokavo, malonėjosi, bučiavosi Žem. Besimalonėdami viens kitam akis iškabinėjo LTR(Žg).
ǁ meiliai su kuo elgtis: Kol jaunas buvau, visi malonėjo Skm. Jis ją ir šiaip, ir taip malonė́ja (kalbina, nori palenkti į savo pusę), o ji vis šiaušias Sml. Patelė peri, o patinėlis ją peni ir visaip malonėja Blv.
2. tr. meilikauti, stengtis įsiteikti, pataikauti: Šunį malonė́ja, kad nekąstų Sml.
| refl.: Pareini namo, tai šunelis ir malonėjasi: ir uodega vizgina, ir apie kojas sukinasi Paį. Dabar tai tu malonėjiesi, o ką pirma sakei? Paį. Saldžiais žodžiais prie ko meilautis; malonė́tis KII162. Pradėjo pri Mertyno malonėtis, jam meilingai šnekėdams BsPI101.
3. refl. gėrėtis, džiaugtis, mėgautis kuo: Vėl malonėjausi Nemuno krantų gražumu rš. Aš tuom malonė́juos, džiaugiuos KII27. Patelė girdi linksmą dainiušką patinėlio ir malonėjas jąja Blv.
4. intr. rodyti kam savo palankumą, būti maloniam su kuo: Konstantinas malonėjo krikščionims Gmž.
| refl.: Jis man didei linkęs, geras. Jis manimi malonė́jas KII379.
5. tr., intr. sukelti malonumo jausmą: Pamėgink nors kartą pamesti valgęs tuokart, kada ima tau gomurį be galo malonėti Blv. Pasakyk man, Čepiene, ar malonu tau būdavo, kad tave [vyro] motina krimsdavo? – Ko malonės (kur čia bus malonu!), būdavo, verksiu verksiu najus (nuėjus) kamaron Sz.
| refl.: Tie akiniai taip malonė́jas (tinka, malonūs) akims Akm. Malonė́jas parsivežti šieną, kai gražus oras Krk.
6. intr. R, K labai norėti ką daryti, trokšti ką gauti, turėti savo malonumui, pageidauti ko: Malonėčia žinoti, kas ten darosi V.Piet. Malonėčiau tiktai būtinai gauti netrukus korektūrą J.Jabl. Kožnas malonėtų [gauti] lengvesnį duonos kąsnelį Jnš. Mergaitės auga, malonės rūbelį, kraitelį kokį nors Skr. Malonėčiau pasiklausyti Mš. Kiaulės duoda lašinius ir pramentalą, be kurio nelabai malonėtum valgytie viralą Rp. Malonė́tų ir jis ateit, tik niekas neprašo Vdžg. Malonė́jo žmogus dar išgyt Skr. Aslą šluodama aš malonė́jau, kad įtikčiau J. Ir mes malonim, kad tik geriau būtų Vrb. Kiekvienas vis to cento maloni Gs. O vilks mėsos, ne šieno, malonėjo V.Kudir. Jis ateidavo pas mūsų Moniką, jis jos labai malonė́jo Skr. Taip smarkiai dirbau todėl, kad malonėjau dovanų rš.
| refl.: Nemalonė́jos (nebuvo malonu) man eiti tokie miglotie, bet ejau pagrybauti Nt. Man būtų gera ta kraitelė: malonė́jasi (norisi, būtų malonu) valgyt įsidėt Rm.
7. tr., intr. maloniai, gražiai prašyti: Aš tamstas malonė́ju gerti Lp. Aš labai tamstos malonėčiau, kad man šį tą paaiškintumei Blv. Malonėjau bernioką [kad važiuotų] – tas bijo J.Jabl.
8. intr. teiktis ką padaryti: Malonėk, dar įpilk, dar gersiu ir antrą DvD292. Svečias malonėjo tarti žodį jaunimui rš. Taigi malonė́k parvažiuoti Kt. Kas malonėja mane atlankyti, palydžiu su dėkingumu rš.
apmalonė́ti
1. tr. apglamonėti, apglostyti: Šypsojo prieš ją rūtų darželis, apmalonėtas rūpestingų jos rankelių VŽ1905,98.
2. refl. J labai pamilti.
įsimalonė́ti
1. LL196 prisigerinti, prisimeilinti, įsiteikti: Jis įsimalonė́jo prie jo BŽ55.
2. tr. įsimylėti: Sūnus įsimalonė́jo tą mergą, apsikavo (apsikovė) dėl to, kad ana tiko jamui, ir apsižanijo su ana J.
išmalonė́ti tr. išprašyti: Jei geruoju neduos, piktuoju iš jo neišmalonė́si Ėr.
pamalonė́ti
1. tr. pamyluoti, paglamonėti; maloniai pakalbinti: Pamalonėk nors kiek tą vaiką, matai, kaip jis tavęs pasiilgo Srv. Pamalonė́k šunį, kad nekąstų Sml.
| refl.: Jonas ėjo šaltyn ir šiurkštyn. Kartais, norint jai pasimalonėti, stumia šalin Žem.
2. intr. įsigeisti ko savo naudai: Pamalonė́jau gauti miežių grucei J.
| refl.: Pasimalonė́jau gauti šieno J.
3. refl. daryti ką su pasitenkinimu, su malonumu, su pasigardžiavimu: Suėsti viešai kačių veislė nemėgsta, bet, ką nors papjovusi, velka slapton vieton ir tenai ėda pasimalonėdama Blv.
primalonė́ti
1. tr. paveikti, palenkti į savo pusę, maloniai kalbinant, vaišinant ir pan.: Piemuo, Mortos primalonėtas saldainiais, sakė matęs Julių vieną rytą išėjusį iš Elzės namų rš. Primalonė́jau važiuoti bernioką J.Jabl.
| refl. tr.: Ji prisimalonėjo šunį ir prie tvarto durų pririšo rš.
2. refl. KII162 prisimeilinti, prisigerinti, įsiteikti kam: Tas prisimalonė́jęs prašė duonos kąsnelį Jrk28. Iš senovės jie mėgsta prisimalonėti prie ponų rš.
susimalonė́ti pasidaryti maloniems, susigerinti: Begerdami susimalónėjom ir susitaikėm Šts.
1. tr. myluoti, glamonėti: Tavo vaikeliai tave malonės, bučiuos J.Balč. Motina malonėjo kūdikį rš. Jau greičiau liuobsiu kiaules per visą savo amžių, nekaip malonėsiu svetimą mano širdžiai vyrą rš.
| refl.: Pirmiau malonė́jas, t. y. mylinas, o po tam myluojas milsninkai J. Vyrai [įsigėrę] juokavo, malonėjosi, bučiavosi Žem. Besimalonėdami viens kitam akis iškabinėjo LTR(Žg).
ǁ meiliai su kuo elgtis: Kol jaunas buvau, visi malonėjo Skm. Jis ją ir šiaip, ir taip malonė́ja (kalbina, nori palenkti į savo pusę), o ji vis šiaušias Sml. Patelė peri, o patinėlis ją peni ir visaip malonėja Blv.
2. tr. meilikauti, stengtis įsiteikti, pataikauti: Šunį malonė́ja, kad nekąstų Sml.
| refl.: Pareini namo, tai šunelis ir malonėjasi: ir uodega vizgina, ir apie kojas sukinasi Paį. Dabar tai tu malonėjiesi, o ką pirma sakei? Paį. Saldžiais žodžiais prie ko meilautis; malonė́tis KII162. Pradėjo pri Mertyno malonėtis, jam meilingai šnekėdams BsPI101.
3. refl. gėrėtis, džiaugtis, mėgautis kuo: Vėl malonėjausi Nemuno krantų gražumu rš. Aš tuom malonė́juos, džiaugiuos KII27. Patelė girdi linksmą dainiušką patinėlio ir malonėjas jąja Blv.
4. intr. rodyti kam savo palankumą, būti maloniam su kuo: Konstantinas malonėjo krikščionims Gmž.
| refl.: Jis man didei linkęs, geras. Jis manimi malonė́jas KII379.
5. tr., intr. sukelti malonumo jausmą: Pamėgink nors kartą pamesti valgęs tuokart, kada ima tau gomurį be galo malonėti Blv. Pasakyk man, Čepiene, ar malonu tau būdavo, kad tave [vyro] motina krimsdavo? – Ko malonės (kur čia bus malonu!), būdavo, verksiu verksiu najus (nuėjus) kamaron Sz.
| refl.: Tie akiniai taip malonė́jas (tinka, malonūs) akims Akm. Malonė́jas parsivežti šieną, kai gražus oras Krk.
6. intr. R, K labai norėti ką daryti, trokšti ką gauti, turėti savo malonumui, pageidauti ko: Malonėčia žinoti, kas ten darosi V.Piet. Malonėčiau tiktai būtinai gauti netrukus korektūrą J.Jabl. Kožnas malonėtų [gauti] lengvesnį duonos kąsnelį Jnš. Mergaitės auga, malonės rūbelį, kraitelį kokį nors Skr. Malonėčiau pasiklausyti Mš. Kiaulės duoda lašinius ir pramentalą, be kurio nelabai malonėtum valgytie viralą Rp. Malonė́tų ir jis ateit, tik niekas neprašo Vdžg. Malonė́jo žmogus dar išgyt Skr. Aslą šluodama aš malonė́jau, kad įtikčiau J. Ir mes malonim, kad tik geriau būtų Vrb. Kiekvienas vis to cento maloni Gs. O vilks mėsos, ne šieno, malonėjo V.Kudir. Jis ateidavo pas mūsų Moniką, jis jos labai malonė́jo Skr. Taip smarkiai dirbau todėl, kad malonėjau dovanų rš.
| refl.: Nemalonė́jos (nebuvo malonu) man eiti tokie miglotie, bet ejau pagrybauti Nt. Man būtų gera ta kraitelė: malonė́jasi (norisi, būtų malonu) valgyt įsidėt Rm.
7. tr., intr. maloniai, gražiai prašyti: Aš tamstas malonė́ju gerti Lp. Aš labai tamstos malonėčiau, kad man šį tą paaiškintumei Blv. Malonėjau bernioką [kad važiuotų] – tas bijo J.Jabl.
8. intr. teiktis ką padaryti: Malonėk, dar įpilk, dar gersiu ir antrą DvD292. Svečias malonėjo tarti žodį jaunimui rš. Taigi malonė́k parvažiuoti Kt. Kas malonėja mane atlankyti, palydžiu su dėkingumu rš.
apmalonė́ti
1. tr. apglamonėti, apglostyti: Šypsojo prieš ją rūtų darželis, apmalonėtas rūpestingų jos rankelių VŽ1905,98.
2. refl. J labai pamilti.
įsimalonė́ti
1. LL196 prisigerinti, prisimeilinti, įsiteikti: Jis įsimalonė́jo prie jo BŽ55.
2. tr. įsimylėti: Sūnus įsimalonė́jo tą mergą, apsikavo (apsikovė) dėl to, kad ana tiko jamui, ir apsižanijo su ana J.
išmalonė́ti tr. išprašyti: Jei geruoju neduos, piktuoju iš jo neišmalonė́si Ėr.
pamalonė́ti
1. tr. pamyluoti, paglamonėti; maloniai pakalbinti: Pamalonėk nors kiek tą vaiką, matai, kaip jis tavęs pasiilgo Srv. Pamalonė́k šunį, kad nekąstų Sml.
| refl.: Jonas ėjo šaltyn ir šiurkštyn. Kartais, norint jai pasimalonėti, stumia šalin Žem.
2. intr. įsigeisti ko savo naudai: Pamalonė́jau gauti miežių grucei J.
| refl.: Pasimalonė́jau gauti šieno J.
3. refl. daryti ką su pasitenkinimu, su malonumu, su pasigardžiavimu: Suėsti viešai kačių veislė nemėgsta, bet, ką nors papjovusi, velka slapton vieton ir tenai ėda pasimalonėdama Blv.
primalonė́ti
1. tr. paveikti, palenkti į savo pusę, maloniai kalbinant, vaišinant ir pan.: Piemuo, Mortos primalonėtas saldainiais, sakė matęs Julių vieną rytą išėjusį iš Elzės namų rš. Primalonė́jau važiuoti bernioką J.Jabl.
| refl. tr.: Ji prisimalonėjo šunį ir prie tvarto durų pririšo rš.
2. refl. KII162 prisimeilinti, prisigerinti, įsiteikti kam: Tas prisimalonė́jęs prašė duonos kąsnelį Jrk28. Iš senovės jie mėgsta prisimalonėti prie ponų rš.
susimalonė́ti pasidaryti maloniems, susigerinti: Begerdami susimalónėjom ir susitaikėm Šts.
atsilaižýti
Apibrėžtis
1 laižýti, lai̇̃žo, lai̇̃žė tr.
1. SD134, R, K liežuviu per ką braukyti: Karvė veršį savo lai̇̃žo J. Juk liežuviu trobos nelaižysu – kas užkliūna už šepečio, tą iššluoju S.Čiurl. Ir šunes prieidami laižė votis jo DP267. Išsėmiau lig dugno išmintį. Likau kaip puodas, laižytas šimto katinų (be jokios minties) B.Sruog.
| prk.: Ugnies liežuviai laižė medžių lapus J.Balč. Raudoni liežuviai laižė dangų P.Cvir. Banga laižo, graužia priešais stovinčių namų sienas A.Vien. Ledinis vanduo lėtai laižė laivo šonus rš.
^ Pjauna – kaip laižyte laižo (puikiai pjauna) geras dalgis Šts. Akyse laižo, už akių braižo LTR. Pienuotas lūpas visi laižo, o ant kraujuotų spjauna Ut. Laižyk kruviną (šelpk bėdos prispaustą), o taukuotas ir pats apsilaižys J.Jabl. Nelaižýtas ne veršis, negimdytas ne vaikas Erž. Ką ten ir sakyti, nelaižytas (ne pačių gimdytas, įsūnytas) – ir nemalonus. O kad taip jų pačių būtų esąs, tai tik gulbės pieno tetrūktų Brs. Žala karvė dangų lai̇̃žo (deganti krosnis) Arm. Balta karvė dangų laižo (diena aušta) LTR(Rk). Šėmas jautis dangų laižo (dūmai) Sch57.
| refl.: Laižytis – katės darbas I.Simon.
2. refl. liežuviu liesti, braukyti lūpas (gardžiuojantis ar patikus kam): Ka tepa – laižýkis Slnt. Ėsk greičiau! Ko laižais kap lapė Dkš.
| prk.: Nubaus, tai laižysies (gailėsiesi) Aps. Dabar jau lai̇̃žos (gailisi blogai padaręs), bet po laiko Btr.
^ Laižosi kap katė, pieną išlakus Vlkv. Laižykis kaip šuva, dešrą prarijęs LTR. Laižos kaip vilkas, avį prarijęs Rs.
3. liežuviu liečiant imti ką (valgomą): Ar medaus laižei̇̃, kad čiaupais? J. Gana jau tau tas cukrus laižyt Lš. Laižomoji liga (Allotriophagia) rš. [Vabzdžių] burnos organai esti graužiamieji, duriamieji arba siurbiamieji …, čiulpiamieji …, laižomieji (musė naminė) EncIV1165.
| prk.: Čia žmonės visi prasti, mokslo nelaižę (nė kiek nesimokę) rš.
^ Palietą pieną visos katės laižo Sim. Kur maišo, ten lai̇̃žo Ml. Nebūk per saldus – visi laižys B. Kartaus niekas nelaižo, o saldų – visi LTR. Valgiau ar tvorą laižiau – tas pats (apie nesotų valgį) Grš. Dvi sesutės sviestą laižo (rogės) Rk.
laižýtinos adv.: Aš jau prilaižiau laižýtinos to medaus Trk.
4. prk. graužinėti, ėdinėti (trumpą ar retą žolę): Einu atvesiu kumelę ant tų dobilų – tegu lai̇̃žo Pc.
5. refl. prk. žiūrėti į ką su pavydu, su noru taip pat gauti, turėti: Ans lai̇̃žos, kad kitas skaniai valgo J. Dočiui taip besilai̇̃žant ir didžiai besidžiaugiant, štai kvieslys, puikiai rėdyts ir raits, pasirodė K.Donel. O dabar anys patys laižos, matydami, kad čia man gerai eina BsPII281. Laižydamies jie giria nuostabųjį vabzdį P.Cvir. Kiti paukščiai laižėsi tiktai iš tolo V.Kudir.
6. gerintis, meilintis, pataikauti: Lai̇̃žėsi lai̇̃žėsi, iki įsilaižė (įsiteikė) Gs. Laižýkis nesilai̇̃žęs – vis tiek biesą misliji Krkn. Ko laižai̇̃s kap katė, miltus pridirbus! Lp.
7. refl. prk. šukuotis: Gana laižýtis – vis tiek vėjas sutaršys Ut. Jau visa valanda, kap tu savo laižai̇̃si Lš.
8. Pln prk. ką nors dirbant, labai dailinti, gražinti: Dailino, lai̇̃žė tuos baldus, kaip tik išmanė Skr. Dėdele, nelaižýk tus linus [braukdamas] – jau ir už nebrauktus gerai moka Dr.
9. prk. bučiuoti: Mylėdamas žemę, laižai tikrai žemę DP199. O priesakiai (priešai) jo žemę laižys DP199. Bausk bausk, paskui vė rankas laižýsi KzR.
◊ rankàs (batùs, kójas) laižýti žemintis, pataikauti: Mes jums rankų nelaižysim! LTR. Tu jiems batus laižai sp. Kur žmogus lai̇̃žo kojas, tai jo kaip velnio bijok Ob.
ver̃šiai (kárvė) nùgarą (pečiùs) lai̇̃žo šaltis, šiurpas ima: Buvau, rodos, šiltai apsidaręs, o važiuojant pradėjo veršiai nugarą laižýti Als. Jau ir man veršiai pečius lai̇̃žo Alk. Aš jau sergu – tik karvė pečius lai̇̃žo Mrj.
ver̃šis nelaižýtas Mrj, Rs, Brs menk. ištižęs, niekam tikęs žmogus: Veršiai jūs, veršiai! nelaižytieji veršiai! – paleido gerklę Cinokienė Žem.
1 aplaižýti tr.
1. SD199, R60, K, J visą, iš visų pusių liežuviu apvalyti: Pavalgęs jis ir šaukštą aplaižo Lp. Jei pavalgei, tai duok katei lūpas aplaižyti LTR(Mrj). Karvė gražiai veršį aplaižė, apvalė B. Kokia gražybė trobesių, stogai kaip aplaižyti, koks darželis! M.Valanč.
| prk.: Duoda litrą [pieno] aplaižýtą, lygmalą Ėr.
aplaižýtinai adv.
| prk.: Išvažiuodamas iš namų aš vos vos sugraibiau tiek, kiek tik aplaižytinai (mažiausiai) reikia kelionei Vaižg.
2. refl. K liežuviu liesti, apsibraukyti lūpas (gardžiuojantis ar patikus kam): Suvalgęs pyragą ir išgėręs pieną iki puodelio dugno, Antanukas saldžiai apsilaižė V.Krėv. Katinas, snaudęs ant mūro, supratęs skanias kalbas, apsilaižė P.Cvir. Žmonės apsilaižydami anas (dešras) valgė A1884,384.
| prk.: Apsilaižydamos puola mergos ant jo (labai jis joms patinka) I.Simon.
^ Apsilaižė kaip šuo, muilą prarijęs Sim. Apsilaižė kaip veršis, papą čiulpęs Vdk. Apsilaižė kaip katė, sviesto paragavus KrvP(Vl). Apsilaižė kap katė į dešras Lzd. Kad duosiu, tai tu net apsilaižysi (smarkiai sumušiu) Grž. Nuvažiavau svotuosna ir parvažiavau apsilaižęs (nieko negavęs) Rod. Nei kandęs, nei ne, tik apsilaižai ir eik Kp. Čia jam nėr ko ir apsilaižyti (maža tėra) Ds. Kad padavė duonos, tai tik apslaižyt visai šeimynai (mažai davė) Užp.
3. prk. apdailinti: Jis mėgdavęs padirbtą darbą aplaižyti rš.
4. refl. menk. apsitrinti: Kas tik šiek tiek apsilaižo Vokietijoje, sugrįžęs į Lietuvą, jau nebe lietuvininkas I.Simon.
1 atsilaižýti
1. prilaižyti iki nenorint: Negali atsilaižyti – taip gardžiai kvepia valgymai virtuvėj Jž.
2. prk. atsigėrėti (norimu daiktu): Negali atsilaižyti, žiūrėdama pro langą krautuvėn, kur suknelės iškabinta Jž.
3. prk. gerinantis, meilinantis atsiprašyti, atgauti prarastą malonę: O, jis gerą turi liežuvį – kad ir kaip tave supykdys, bet ims ir vėl atsilaižo Jž.
1 įlaižýti tr.
1. laižant įtraukti į save, pajusti (skonį): Įlaižiaũ aš tą skomą J.
2. laižant padaryti kame duobelę: Įlaižiaũ aš taukus, smetoną, medų su pirštu J.
3. įsiteikti, įsimeilinti: Įsilaižaũ prie ko K. Į kieno meilę įsilaižýti KI572. Tuomi jis nori, kaip rodos, prie francūzų vis daugiaus įsilaižyti Kel1862,39.
1 išlaižýti tr.
1. SD414, K, J, Ar laižant išvalgyti, išėsti; švariai viską suvalgyti: Vilkas avelėm kojas nulaužo, smegenėlius išlaižo Grž. Kada sugrįžo kareivis atgal, jau to žmogaus didžiojo nerado ir viskas jau buvo išlaižyta to milžino BsPIII23. Aš saldumėlį išlaižyčiau ir puodelį sudaužyčiau JD1397.
ǁ laižant išvalyti: Geriausia korius duoti bitėms išlaižyti J.Krišč. Čiaudo kaip čigonas, pypkę išlaižęs Šv.
^ Ne tas svečias, kur kaip kiaulė išknisa, bet tas, kur kaip šuva išlaižo LTR.
2. laižant pašalinti, išdildyti:
^ Ką parašysi – su liežuviu neišlaižysi LTR(Ds).
| refl. tr.: Šuva išsilai̇̃žo šruotus, jei negiliai Lp.
3. nulaisinti (žemę): Dirvą išlaižyti N.
4. refl. prk. gražiai, glotniai susišukuoti: Vaikščioja sau išsišukavęs, išsilaižęs Vlk.
5. prk. labai gražiai padaryti, išdailinti, išgražinti: Išdailino, išlai̇̃žė įvairiausiai tuos baldus Skr. Išlaižiáu (išbraukiau) be spalio savo linus Dr.
6. pamažu išgyti, pasitaisyti: Šuva iš visokių ligų išsilai̇̃žo Jnš. Keletą mėnesių pavaitojęs, gudročius ir išsilaižęs LzP. Kada tu dabar beišsilaižysi, o tiek einamųjų darbų griūva! Vaižg. Manėm, kad anas mirs, ale tuo kartu išsilaižė Ut. Šiaip taip jis išsilaižęs, bet visiškai pasveikti nebegalėjęs ir gavęs džiovą Š.
| Toji telyčia dar išsilaižys (išaugs, pagražės), nors dabar ir nususus Kvr.
7. refl. prk. išsilaisvinti, išsivaduoti (iš bėdos): Už tuos [draudžiamų knygų] skaitymus … kol išsilaižys dabar Žem. Nežinia, ar išsilaižys – per daug jau insmuko Al.
8. prk. iškeldinti, išguiti; pašalinti: Jį čia išlai̇̃žė Lp. Taip sveikatą išlai̇̃žė Dbk.
9. refl. prk. pašalinti sau nėštumą: Bepig jai neišsilaižyti, kad kišenėj yra Grl.
10. prk. išgauti, sužinoti: Iš jo visa išlai̇̃žo Dbk.
1 nulaižýti tr.
1. R7, K laižant apšvarinti; laižant nuimti nuo viršaus, pašalinti ką: Nulaižýk šaukštą J. Karvė veršį nulai̇̃žo, nuvalo KI17.
^ Kruviną nulaižyk, ne taukuotą Nt. Nespjaudyk, kad nereiktų nulaižyt Šn. Kažkas su ta Barbe: vaikščioja, lyg kas jai sviestą būtų nuo duonos nulaižęs I.Simon. Kišenėj, be spalių ir trupinių, tebuvo kaip tik nulaižyta kelionei (maža tebuvo pinigų) Vaižg. Vienuolika kazokų tartum karvė su liežuviu nulaižė (visi mirė) rš.
| prk.: Jo pabūklai stačiai laižyte nulaižyti (nušvarinti) rš. Gaisras vėl viską nulaižė (sudegino, sunaikino) rš.
| refl. tr.: Taukus nuo pirštų nusilaižýti KI17. Nusilaižýk lūpas! Grž.
2. prk. trumpai nugraužti, nuėsti: Menkos pievos: karvė nulaižė nulaižė žolę, ir nėr kas ėda Rš. Jau karvės tep nulaižė pūdymą, ka jau ir laižyt nėr ko Grv. Avelių nulaižytas kalnelis Grž.
3. refl. žr. 1 aplaižyti 2 (refl.): Pamatęs degtinės butelį, jis net nusilaižė rš.
| prk.: Ar namie, ar svetur – kame tik jis, būdavo, pasirodys, visos nusilaižo Blv.
4. refl. laižantis nueiti: Nusilaižė nuo stalo Grž.
5. prk. menk. nubučiuoti: Čia merga tai visų bernų nulaižyta Užp.
6. refl. prk. nusigerti: Mano uošvis girtai nusilaižė rš.
7. prk. panaikinti, išdildyti (bausmę): Čia Kiveris su milicijantu nulaižė, o būt gavęs už tai tūpt! Ss.
◊ batùs nulaižýti labai nusižeminus, pasisveikinti: Batų nenulaižęs nesakykis, ko atejęs Yl.
1 palaižýti tr.
1. J liežuviu pabraukti per ką: Juk jisai (Brisius) mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti J.Bil. Palaižyk, vandenyje pasidažęs, pirštą rš.
| refl.: Ans gera palaižýdamos (geria arbatą ne atsikąsdamas, o palaižydamas cukrų) Als.
2. refl. iron. žr. 1 aplaižyti 2 (refl.): Ka gausi į nosį, ir pasilaižýsi kraujais Kl.
3. paragauti: Koks te jos valgymas – palai̇̃žė kaip katė! Dbk. Palaižęs sotus nebūsi Bgs. Duonos nepalaižęs, nesakyk, kad skani Yl. Sienos nepalaižysi, akmens nepagrauši Pšl.
| prk.: Tokie, tik mokslo palai̇̃žę (truputį pasimokę), nieko neišmano, o baisiausia puikūs Dbk. Mūsų jaunuomenė, palaižiusi mokslo, nebenori jau būti amatininkais rš.
| refl.: Valgė, kiek nevalgė, – tik pasilai̇̃žė i paliko Žml.
4. K laižant pašalinti.
1 pérsilaižyti truputį užsikąsti, persikąsti: Ten labai mažai valgyt teduoda – persilaižo kiek, ir gatava Kp. Kol sulauksiu pietų, reikia ko nors persilaižyt Kp. Truputį persilaižiau, ir nurijau noro kirmėlę Kp.
1 pralaižýti
1. tr. K laižant prakiurinti: Žiurkės myli vaikus, kuriuos laižydamos, pralaižo odą rš.
^ Marga karvaitė dangų pralai̇̃žė (vėgėlė po ledu) Tvr.
2. refl. praleisti kurį laiką laižantis.
| prk.: Šiandien visądien prasilaižiau (praverpiau) Švnč.
1 prilaižýti
1. intr. laižant, ragaujant, po truputį imant, privalgyti, priėsti: Gana prilaižei, leisk mane laižyti J. Prilai̇̃žė medaus Kp. Nėr žolės, kada prilaiži̇̀s karvė Ėr.
^ Jei neprivalgei, tai ir neprilaižýsi Trgn. Ko nepriėdei, neprilaižysi Plt. Jau kad nėra su šaukštu, su pirštu nedaug teprilaižysi LTR(Šll).
| refl.: Virėja visko prisilai̇̃žo bevirdama Jnš.
^ Jei valgyte neprisivalgysi, laižyte neprisilaižysi MŽ. Kad neprivalgei, tai ir neprisilaižysi LTR.
2. lygiai, dailiai prišukuoti (plaukus).
| refl. tr.: Jis prieš veidrodį prisilaižė plaukus rš.
3. prisigerinti, prisimeilinti: Laižėsi laižėsi ir prisilai̇̃žė prie tos mergos Šl. Jis moka prisilaižyti Vv. Prisilaižei kaip kokia kalė, kad paskuo galėtumi įkąsti Brs. Prisilai̇̃žė kaip šuva prie žmogaus ir išnaudoja Ktk.
1 sulaižýti K
1. tr. laižant suvalgyti, suėsti: Kiba kap medų sulai̇̃žo, tep jiej tas raikštes [sutrauko, pražudo]! Lp.
| prk.: Kiek turėj[o], sulaižė (išleido) abudu [pinigus] Db.
^ Katės sulaižė (sakoma, kai kas iš valgymo prapuola) LTIII461(Tvr).
2. išdžiovinti, išsausinti: Ugnis sulai̇̃žo vandenį J.
3. tr. laižant po truputį surankioti, sugraibstyti: Tą medų jos (bitės) iš žiedų visokių žolių bei medžių sulaižo S.Dauk. Ne vien bitės iš žydančių žolių bei medžių medų išsulpa, bet jos sulaižo dar nu lapų visokių medžių S.Dauk.
| prk.: Atolaičio sulaižė (sugraibė) vežimaitį Vlk.
^ Paliejęs putrą, nebsulaižysi Plt.
4. tr. liežuviu sulyginti, suglostyti: Ji (lapė) plutą atkėlė, minkštimą išėdė, tais plutas sulipino gražiai, sulaižė BsPIV285.
| refl.: Jaučiai susilai̇̃žė su liežuviu J. Jei telinga karvė suslaižius in pirmagalį – telyčią atves, o į uodegą – veršį atves Vlk.
5. tr. prk. lygiai, glotniai sušukuoti: Sviestu patepti ir sulaižyti plaukai labai blizga Šl. Ir sulaižyti berno plaukai nepadeda, jei merga nenori Rod. Sulaižė kaip karvė veršį LTR.
| prk.: Aplinkui vėjų sulaižyta (sulyginta) balta lyguma rš. Sulai̇̃žo (suaria) ežią Ėr.
| refl. tr., intr.: Anas taip susilai̇̃žo, kad net blizga Ds. Susilaižyk plaukus, žėk (žiūrėk), kokie pasišiaušę Ėr. Nei susišukuoti gražiai nemoka – eina suslai̇̃žius kap karvė Lš.
6. refl. prk. susidraugauti, susigerinti: Tai toks su tokiu greit susilaižo, ale greit ir susipyksta Ob.
7. tr., intr. prk. smarkiai suduoti, sudrožti: Aš tave kad sulaižýsiu, tai tu greit apsėsi (nusiraminsi) Nč. Urėdas kad sulai̇̃žo botagu pjovėjom per pečius! Dv.
1 užlaižýti
1. intr. prk. truputį užvalgyti, užkąsti: Kiek čia to valgio – lyg katė užlai̇̃žo! Gs. Jautis, biškį užlaižęs, ir ilsis atsigulęs SI58.
2. intr. prk. paragauti: Pijokas ka tik užlai̇̃žo, ir su pagaliu nu čėrkos neatmuši Krš. Tas vilkas, niekada jos (degtinės) nekaštavojęs, užlaižęs ir pasigėręs LTR(Sln).
3. refl. tr. prk. užsigydyti: Kai karų žaizdas užsilaižysime, tai savaime ateis ir didesnieji politikos sumetimai Vaižg.
4. tr. prk. užlyginti, išdildyti: Vėjas užlaižė išvykusiųjų pėdas rš.
1. SD134, R, K liežuviu per ką braukyti: Karvė veršį savo lai̇̃žo J. Juk liežuviu trobos nelaižysu – kas užkliūna už šepečio, tą iššluoju S.Čiurl. Ir šunes prieidami laižė votis jo DP267. Išsėmiau lig dugno išmintį. Likau kaip puodas, laižytas šimto katinų (be jokios minties) B.Sruog.
| prk.: Ugnies liežuviai laižė medžių lapus J.Balč. Raudoni liežuviai laižė dangų P.Cvir. Banga laižo, graužia priešais stovinčių namų sienas A.Vien. Ledinis vanduo lėtai laižė laivo šonus rš.
^ Pjauna – kaip laižyte laižo (puikiai pjauna) geras dalgis Šts. Akyse laižo, už akių braižo LTR. Pienuotas lūpas visi laižo, o ant kraujuotų spjauna Ut. Laižyk kruviną (šelpk bėdos prispaustą), o taukuotas ir pats apsilaižys J.Jabl. Nelaižýtas ne veršis, negimdytas ne vaikas Erž. Ką ten ir sakyti, nelaižytas (ne pačių gimdytas, įsūnytas) – ir nemalonus. O kad taip jų pačių būtų esąs, tai tik gulbės pieno tetrūktų Brs. Žala karvė dangų lai̇̃žo (deganti krosnis) Arm. Balta karvė dangų laižo (diena aušta) LTR(Rk). Šėmas jautis dangų laižo (dūmai) Sch57.
| refl.: Laižytis – katės darbas I.Simon.
2. refl. liežuviu liesti, braukyti lūpas (gardžiuojantis ar patikus kam): Ka tepa – laižýkis Slnt. Ėsk greičiau! Ko laižais kap lapė Dkš.
| prk.: Nubaus, tai laižysies (gailėsiesi) Aps. Dabar jau lai̇̃žos (gailisi blogai padaręs), bet po laiko Btr.
^ Laižosi kap katė, pieną išlakus Vlkv. Laižykis kaip šuva, dešrą prarijęs LTR. Laižos kaip vilkas, avį prarijęs Rs.
3. liežuviu liečiant imti ką (valgomą): Ar medaus laižei̇̃, kad čiaupais? J. Gana jau tau tas cukrus laižyt Lš. Laižomoji liga (Allotriophagia) rš. [Vabzdžių] burnos organai esti graužiamieji, duriamieji arba siurbiamieji …, čiulpiamieji …, laižomieji (musė naminė) EncIV1165.
| prk.: Čia žmonės visi prasti, mokslo nelaižę (nė kiek nesimokę) rš.
^ Palietą pieną visos katės laižo Sim. Kur maišo, ten lai̇̃žo Ml. Nebūk per saldus – visi laižys B. Kartaus niekas nelaižo, o saldų – visi LTR. Valgiau ar tvorą laižiau – tas pats (apie nesotų valgį) Grš. Dvi sesutės sviestą laižo (rogės) Rk.
laižýtinos adv.: Aš jau prilaižiau laižýtinos to medaus Trk.
4. prk. graužinėti, ėdinėti (trumpą ar retą žolę): Einu atvesiu kumelę ant tų dobilų – tegu lai̇̃žo Pc.
5. refl. prk. žiūrėti į ką su pavydu, su noru taip pat gauti, turėti: Ans lai̇̃žos, kad kitas skaniai valgo J. Dočiui taip besilai̇̃žant ir didžiai besidžiaugiant, štai kvieslys, puikiai rėdyts ir raits, pasirodė K.Donel. O dabar anys patys laižos, matydami, kad čia man gerai eina BsPII281. Laižydamies jie giria nuostabųjį vabzdį P.Cvir. Kiti paukščiai laižėsi tiktai iš tolo V.Kudir.
6. gerintis, meilintis, pataikauti: Lai̇̃žėsi lai̇̃žėsi, iki įsilaižė (įsiteikė) Gs. Laižýkis nesilai̇̃žęs – vis tiek biesą misliji Krkn. Ko laižai̇̃s kap katė, miltus pridirbus! Lp.
7. refl. prk. šukuotis: Gana laižýtis – vis tiek vėjas sutaršys Ut. Jau visa valanda, kap tu savo laižai̇̃si Lš.
8. Pln prk. ką nors dirbant, labai dailinti, gražinti: Dailino, lai̇̃žė tuos baldus, kaip tik išmanė Skr. Dėdele, nelaižýk tus linus [braukdamas] – jau ir už nebrauktus gerai moka Dr.
9. prk. bučiuoti: Mylėdamas žemę, laižai tikrai žemę DP199. O priesakiai (priešai) jo žemę laižys DP199. Bausk bausk, paskui vė rankas laižýsi KzR.
◊ rankàs (batùs, kójas) laižýti žemintis, pataikauti: Mes jums rankų nelaižysim! LTR. Tu jiems batus laižai sp. Kur žmogus lai̇̃žo kojas, tai jo kaip velnio bijok Ob.
ver̃šiai (kárvė) nùgarą (pečiùs) lai̇̃žo šaltis, šiurpas ima: Buvau, rodos, šiltai apsidaręs, o važiuojant pradėjo veršiai nugarą laižýti Als. Jau ir man veršiai pečius lai̇̃žo Alk. Aš jau sergu – tik karvė pečius lai̇̃žo Mrj.
ver̃šis nelaižýtas Mrj, Rs, Brs menk. ištižęs, niekam tikęs žmogus: Veršiai jūs, veršiai! nelaižytieji veršiai! – paleido gerklę Cinokienė Žem.
1 aplaižýti tr.
1. SD199, R60, K, J visą, iš visų pusių liežuviu apvalyti: Pavalgęs jis ir šaukštą aplaižo Lp. Jei pavalgei, tai duok katei lūpas aplaižyti LTR(Mrj). Karvė gražiai veršį aplaižė, apvalė B. Kokia gražybė trobesių, stogai kaip aplaižyti, koks darželis! M.Valanč.
| prk.: Duoda litrą [pieno] aplaižýtą, lygmalą Ėr.
aplaižýtinai adv.
| prk.: Išvažiuodamas iš namų aš vos vos sugraibiau tiek, kiek tik aplaižytinai (mažiausiai) reikia kelionei Vaižg.
2. refl. K liežuviu liesti, apsibraukyti lūpas (gardžiuojantis ar patikus kam): Suvalgęs pyragą ir išgėręs pieną iki puodelio dugno, Antanukas saldžiai apsilaižė V.Krėv. Katinas, snaudęs ant mūro, supratęs skanias kalbas, apsilaižė P.Cvir. Žmonės apsilaižydami anas (dešras) valgė A1884,384.
| prk.: Apsilaižydamos puola mergos ant jo (labai jis joms patinka) I.Simon.
^ Apsilaižė kaip šuo, muilą prarijęs Sim. Apsilaižė kaip veršis, papą čiulpęs Vdk. Apsilaižė kaip katė, sviesto paragavus KrvP(Vl). Apsilaižė kap katė į dešras Lzd. Kad duosiu, tai tu net apsilaižysi (smarkiai sumušiu) Grž. Nuvažiavau svotuosna ir parvažiavau apsilaižęs (nieko negavęs) Rod. Nei kandęs, nei ne, tik apsilaižai ir eik Kp. Čia jam nėr ko ir apsilaižyti (maža tėra) Ds. Kad padavė duonos, tai tik apslaižyt visai šeimynai (mažai davė) Užp.
3. prk. apdailinti: Jis mėgdavęs padirbtą darbą aplaižyti rš.
4. refl. menk. apsitrinti: Kas tik šiek tiek apsilaižo Vokietijoje, sugrįžęs į Lietuvą, jau nebe lietuvininkas I.Simon.
1 atsilaižýti
1. prilaižyti iki nenorint: Negali atsilaižyti – taip gardžiai kvepia valgymai virtuvėj Jž.
2. prk. atsigėrėti (norimu daiktu): Negali atsilaižyti, žiūrėdama pro langą krautuvėn, kur suknelės iškabinta Jž.
3. prk. gerinantis, meilinantis atsiprašyti, atgauti prarastą malonę: O, jis gerą turi liežuvį – kad ir kaip tave supykdys, bet ims ir vėl atsilaižo Jž.
1 įlaižýti tr.
1. laižant įtraukti į save, pajusti (skonį): Įlaižiaũ aš tą skomą J.
2. laižant padaryti kame duobelę: Įlaižiaũ aš taukus, smetoną, medų su pirštu J.
3. įsiteikti, įsimeilinti: Įsilaižaũ prie ko K. Į kieno meilę įsilaižýti KI572. Tuomi jis nori, kaip rodos, prie francūzų vis daugiaus įsilaižyti Kel1862,39.
1 išlaižýti tr.
1. SD414, K, J, Ar laižant išvalgyti, išėsti; švariai viską suvalgyti: Vilkas avelėm kojas nulaužo, smegenėlius išlaižo Grž. Kada sugrįžo kareivis atgal, jau to žmogaus didžiojo nerado ir viskas jau buvo išlaižyta to milžino BsPIII23. Aš saldumėlį išlaižyčiau ir puodelį sudaužyčiau JD1397.
ǁ laižant išvalyti: Geriausia korius duoti bitėms išlaižyti J.Krišč. Čiaudo kaip čigonas, pypkę išlaižęs Šv.
^ Ne tas svečias, kur kaip kiaulė išknisa, bet tas, kur kaip šuva išlaižo LTR.
2. laižant pašalinti, išdildyti:
^ Ką parašysi – su liežuviu neišlaižysi LTR(Ds).
| refl. tr.: Šuva išsilai̇̃žo šruotus, jei negiliai Lp.
3. nulaisinti (žemę): Dirvą išlaižyti N.
4. refl. prk. gražiai, glotniai susišukuoti: Vaikščioja sau išsišukavęs, išsilaižęs Vlk.
5. prk. labai gražiai padaryti, išdailinti, išgražinti: Išdailino, išlai̇̃žė įvairiausiai tuos baldus Skr. Išlaižiáu (išbraukiau) be spalio savo linus Dr.
6. pamažu išgyti, pasitaisyti: Šuva iš visokių ligų išsilai̇̃žo Jnš. Keletą mėnesių pavaitojęs, gudročius ir išsilaižęs LzP. Kada tu dabar beišsilaižysi, o tiek einamųjų darbų griūva! Vaižg. Manėm, kad anas mirs, ale tuo kartu išsilaižė Ut. Šiaip taip jis išsilaižęs, bet visiškai pasveikti nebegalėjęs ir gavęs džiovą Š.
| Toji telyčia dar išsilaižys (išaugs, pagražės), nors dabar ir nususus Kvr.
7. refl. prk. išsilaisvinti, išsivaduoti (iš bėdos): Už tuos [draudžiamų knygų] skaitymus … kol išsilaižys dabar Žem. Nežinia, ar išsilaižys – per daug jau insmuko Al.
8. prk. iškeldinti, išguiti; pašalinti: Jį čia išlai̇̃žė Lp. Taip sveikatą išlai̇̃žė Dbk.
9. refl. prk. pašalinti sau nėštumą: Bepig jai neišsilaižyti, kad kišenėj yra Grl.
10. prk. išgauti, sužinoti: Iš jo visa išlai̇̃žo Dbk.
1 nulaižýti tr.
1. R7, K laižant apšvarinti; laižant nuimti nuo viršaus, pašalinti ką: Nulaižýk šaukštą J. Karvė veršį nulai̇̃žo, nuvalo KI17.
^ Kruviną nulaižyk, ne taukuotą Nt. Nespjaudyk, kad nereiktų nulaižyt Šn. Kažkas su ta Barbe: vaikščioja, lyg kas jai sviestą būtų nuo duonos nulaižęs I.Simon. Kišenėj, be spalių ir trupinių, tebuvo kaip tik nulaižyta kelionei (maža tebuvo pinigų) Vaižg. Vienuolika kazokų tartum karvė su liežuviu nulaižė (visi mirė) rš.
| prk.: Jo pabūklai stačiai laižyte nulaižyti (nušvarinti) rš. Gaisras vėl viską nulaižė (sudegino, sunaikino) rš.
| refl. tr.: Taukus nuo pirštų nusilaižýti KI17. Nusilaižýk lūpas! Grž.
2. prk. trumpai nugraužti, nuėsti: Menkos pievos: karvė nulaižė nulaižė žolę, ir nėr kas ėda Rš. Jau karvės tep nulaižė pūdymą, ka jau ir laižyt nėr ko Grv. Avelių nulaižytas kalnelis Grž.
3. refl. žr. 1 aplaižyti 2 (refl.): Pamatęs degtinės butelį, jis net nusilaižė rš.
| prk.: Ar namie, ar svetur – kame tik jis, būdavo, pasirodys, visos nusilaižo Blv.
4. refl. laižantis nueiti: Nusilaižė nuo stalo Grž.
5. prk. menk. nubučiuoti: Čia merga tai visų bernų nulaižyta Užp.
6. refl. prk. nusigerti: Mano uošvis girtai nusilaižė rš.
7. prk. panaikinti, išdildyti (bausmę): Čia Kiveris su milicijantu nulaižė, o būt gavęs už tai tūpt! Ss.
◊ batùs nulaižýti labai nusižeminus, pasisveikinti: Batų nenulaižęs nesakykis, ko atejęs Yl.
1 palaižýti tr.
1. J liežuviu pabraukti per ką: Juk jisai (Brisius) mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti J.Bil. Palaižyk, vandenyje pasidažęs, pirštą rš.
| refl.: Ans gera palaižýdamos (geria arbatą ne atsikąsdamas, o palaižydamas cukrų) Als.
2. refl. iron. žr. 1 aplaižyti 2 (refl.): Ka gausi į nosį, ir pasilaižýsi kraujais Kl.
3. paragauti: Koks te jos valgymas – palai̇̃žė kaip katė! Dbk. Palaižęs sotus nebūsi Bgs. Duonos nepalaižęs, nesakyk, kad skani Yl. Sienos nepalaižysi, akmens nepagrauši Pšl.
| prk.: Tokie, tik mokslo palai̇̃žę (truputį pasimokę), nieko neišmano, o baisiausia puikūs Dbk. Mūsų jaunuomenė, palaižiusi mokslo, nebenori jau būti amatininkais rš.
| refl.: Valgė, kiek nevalgė, – tik pasilai̇̃žė i paliko Žml.
4. K laižant pašalinti.
1 pérsilaižyti truputį užsikąsti, persikąsti: Ten labai mažai valgyt teduoda – persilaižo kiek, ir gatava Kp. Kol sulauksiu pietų, reikia ko nors persilaižyt Kp. Truputį persilaižiau, ir nurijau noro kirmėlę Kp.
1 pralaižýti
1. tr. K laižant prakiurinti: Žiurkės myli vaikus, kuriuos laižydamos, pralaižo odą rš.
^ Marga karvaitė dangų pralai̇̃žė (vėgėlė po ledu) Tvr.
2. refl. praleisti kurį laiką laižantis.
| prk.: Šiandien visądien prasilaižiau (praverpiau) Švnč.
1 prilaižýti
1. intr. laižant, ragaujant, po truputį imant, privalgyti, priėsti: Gana prilaižei, leisk mane laižyti J. Prilai̇̃žė medaus Kp. Nėr žolės, kada prilaiži̇̀s karvė Ėr.
^ Jei neprivalgei, tai ir neprilaižýsi Trgn. Ko nepriėdei, neprilaižysi Plt. Jau kad nėra su šaukštu, su pirštu nedaug teprilaižysi LTR(Šll).
| refl.: Virėja visko prisilai̇̃žo bevirdama Jnš.
^ Jei valgyte neprisivalgysi, laižyte neprisilaižysi MŽ. Kad neprivalgei, tai ir neprisilaižysi LTR.
2. lygiai, dailiai prišukuoti (plaukus).
| refl. tr.: Jis prieš veidrodį prisilaižė plaukus rš.
3. prisigerinti, prisimeilinti: Laižėsi laižėsi ir prisilai̇̃žė prie tos mergos Šl. Jis moka prisilaižyti Vv. Prisilaižei kaip kokia kalė, kad paskuo galėtumi įkąsti Brs. Prisilai̇̃žė kaip šuva prie žmogaus ir išnaudoja Ktk.
1 sulaižýti K
1. tr. laižant suvalgyti, suėsti: Kiba kap medų sulai̇̃žo, tep jiej tas raikštes [sutrauko, pražudo]! Lp.
| prk.: Kiek turėj[o], sulaižė (išleido) abudu [pinigus] Db.
^ Katės sulaižė (sakoma, kai kas iš valgymo prapuola) LTIII461(Tvr).
2. išdžiovinti, išsausinti: Ugnis sulai̇̃žo vandenį J.
3. tr. laižant po truputį surankioti, sugraibstyti: Tą medų jos (bitės) iš žiedų visokių žolių bei medžių sulaižo S.Dauk. Ne vien bitės iš žydančių žolių bei medžių medų išsulpa, bet jos sulaižo dar nu lapų visokių medžių S.Dauk.
| prk.: Atolaičio sulaižė (sugraibė) vežimaitį Vlk.
^ Paliejęs putrą, nebsulaižysi Plt.
4. tr. liežuviu sulyginti, suglostyti: Ji (lapė) plutą atkėlė, minkštimą išėdė, tais plutas sulipino gražiai, sulaižė BsPIV285.
| refl.: Jaučiai susilai̇̃žė su liežuviu J. Jei telinga karvė suslaižius in pirmagalį – telyčią atves, o į uodegą – veršį atves Vlk.
5. tr. prk. lygiai, glotniai sušukuoti: Sviestu patepti ir sulaižyti plaukai labai blizga Šl. Ir sulaižyti berno plaukai nepadeda, jei merga nenori Rod. Sulaižė kaip karvė veršį LTR.
| prk.: Aplinkui vėjų sulaižyta (sulyginta) balta lyguma rš. Sulai̇̃žo (suaria) ežią Ėr.
| refl. tr., intr.: Anas taip susilai̇̃žo, kad net blizga Ds. Susilaižyk plaukus, žėk (žiūrėk), kokie pasišiaušę Ėr. Nei susišukuoti gražiai nemoka – eina suslai̇̃žius kap karvė Lš.
6. refl. prk. susidraugauti, susigerinti: Tai toks su tokiu greit susilaižo, ale greit ir susipyksta Ob.
7. tr., intr. prk. smarkiai suduoti, sudrožti: Aš tave kad sulaižýsiu, tai tu greit apsėsi (nusiraminsi) Nč. Urėdas kad sulai̇̃žo botagu pjovėjom per pečius! Dv.
1 užlaižýti
1. intr. prk. truputį užvalgyti, užkąsti: Kiek čia to valgio – lyg katė užlai̇̃žo! Gs. Jautis, biškį užlaižęs, ir ilsis atsigulęs SI58.
2. intr. prk. paragauti: Pijokas ka tik užlai̇̃žo, ir su pagaliu nu čėrkos neatmuši Krš. Tas vilkas, niekada jos (degtinės) nekaštavojęs, užlaižęs ir pasigėręs LTR(Sln).
3. refl. tr. prk. užsigydyti: Kai karų žaizdas užsilaižysime, tai savaime ateis ir didesnieji politikos sumetimai Vaižg.
4. tr. prk. užlyginti, išdildyti: Vėjas užlaižė išvykusiųjų pėdas rš.
