padaryti seną

padaryti nebešviežią

séndyti, -o, -ė NdŽ, Klvr žr. sendinti:
1. Valgykit, svotuliai, nespjaudykit ir mūsų dukrelės nesendykit (d.) Vlk.
2. Mat ilgi andarokai séndo Mžš.
3. refl. Dabar visi séndosi Ėr.
4. tr. laikyti senu: Séndo séndo – nei aš čia tokia sena, nei ką Pc.
nuséndyti žr. nusendinti 1: Nusendžiau uošvelę belankydamas LTR(Trak).
paséndyti J, NdŽ žr. pasendinti 1.
suséndyti žr. susendinti 1: Suséndei arklį, suséndei, kas dabar jį pirks? Pc.

séndinti (sę́dyti Skr), -ina, -ino NdŽ caus. senti.
1. Šts daryti seną: Metai nelaukia, visus lygiai sendina rš. Kaip tau atrodo – ašaros nesendina moters? J.Gruš.
2. daryti vyresnio, senesnio išvaizdos: Vyrą labai séndina užsiūginta barzda ir ūsai Skrb. Jos tokia kukli, lygi, sendinanti šukuosena rš.
^ Juokas žmogų jaunina, pyktis séndina Snt.
3. refl. daugintis metus: Séndinos kiti vyrai po karo Grd. Séndintis mažai kas séndinas, dažniau jauninas Sb.
4. daryti senstantį, neleidžiant vesti ar tekėti: Kam séndini mergą, lai teka J. Neséndinsu [dukters], ka atsitiks koks, i leisu DūnŽ.
| refl.: Ko tu séndinys (nevedi), ko pačios neieškais? DūnŽ.
nuséndinti
1. L25 caus. nusenti.
2. tr. pripažinti senu: Aš esu nuséndyta, nebeisiu ravėti Bdr.
3. refl. pasidaryti nebetinkamam, pasenti: Krikščioniškasis tikėjimas nenusisendina, reikia tiktai jį suprasti J.Šliūp.
paséndinti caus. pasenti.
1. DŽ padaryti seną: Paséndino pačią J.Jabl(Šl). Rūpestis paséndino ją kokiu dešimtmečiu NdŽ. Pasendino mane buvę tamsios gyvenimo sąlygos sp.
2. padaryti vyresnio, senesnio išvaizdos: Jis buvo jaunas, bet akis ir kiek padiržusias lūpas bemat pasendindavo liūdesys sp.
| refl. tr., intr.: Save pasiséndinai, tuos ūsus užsiauginęs Rs.
3. refl. pasidauginti metus: Nenorėjo būt pašauktas, tai pasiséndino Sb. Anie ėmė i pasiséndino par keturius metus Vkš.
4. NdŽ padaryti pasenusį, neleidžiant tekėti ar vesti: Tu mane visai pasę́dinai, no visų jaunikių gynei, o daba nimi (neimi) Jrb.
5. padaryti, kad atrodytų senas, nebenaujas: Baudžiavos laikais žmonės tyčia pasendindavo naujas knygas rš.
6. refl. tr. padaryti nebešviežią: Sviesto pasidirbau, kai turėjau iš ko, kaži, a nepasiséndysiu Erž.
praséndinti tr. NdŽ padaryti seną, neleidus tekėti ar vesti.
priséndinti tr. padaryti seną: Pakankamai prisendinti kandidatai į grabą B.Sruog.
suséndinti caus. susenti.
1. padaryti seną: Sveikatingos, sočiai mitusios žemaičių moterys nuo 20 ligi 50 metų palieka kuone tokios pat, nenudėvėtos, nesusendintos, lygaus veido Vaižg.
^ Nebučiuok rankos – susendinsi LTR(Ds).
2. refl. tr. laikyti save senu: Teip savi jau susiséndino, ka, rodos, nieko i nereikia Rs.
3. NdŽ, Aln padaryti susenusį, neleidžiant vesti ar tekėti: Ir patys susenėjo, ir ją (seserį) suséndino Aps. Nu ką ans dirbs vienas, ka ana (motina) numirs, paskiau ka suséndys su visu Žeml.
4. padaryti nebešviežią: Laikė laikė kiaušinius ir suséndino DŽ1.
užséndinti tr. padaryti seną: Užsendintas LL184.

séndinti (sę́dyti Skr), -ina, -ino NdŽ caus. senti.
1. Šts daryti seną: Metai nelaukia, visus lygiai sendina rš. Kaip tau atrodo – ašaros nesendina moters? J.Gruš.
2. daryti vyresnio, senesnio išvaizdos: Vyrą labai séndina užsiūginta barzda ir ūsai Skrb. Jos tokia kukli, lygi, sendinanti šukuosena rš.
^ Juokas žmogų jaunina, pyktis séndina Snt.
3. refl. daugintis metus: Séndinos kiti vyrai po karo Grd. Séndintis mažai kas séndinas, dažniau jauninas Sb.
4. daryti senstantį, neleidžiant vesti ar tekėti: Kam séndini mergą, lai teka J. Neséndinsu [dukters], ka atsitiks koks, i leisu DūnŽ.
| refl.: Ko tu séndinys (nevedi), ko pačios neieškais? DūnŽ.
nuséndinti
1. L25 caus. nusenti.
2. tr. pripažinti senu: Aš esu nuséndyta, nebeisiu ravėti Bdr.
3. refl. pasidaryti nebetinkamam, pasenti: Krikščioniškasis tikėjimas nenusisendina, reikia tiktai jį suprasti J.Šliūp.
paséndinti caus. pasenti.
1. DŽ padaryti seną: Paséndino pačią J.Jabl(Šl). Rūpestis paséndino ją kokiu dešimtmečiu NdŽ. Pasendino mane buvę tamsios gyvenimo sąlygos sp.
2. padaryti vyresnio, senesnio išvaizdos: Jis buvo jaunas, bet akis ir kiek padiržusias lūpas bemat pasendindavo liūdesys sp.
| refl. tr., intr.: Save pasiséndinai, tuos ūsus užsiauginęs Rs.
3. refl. pasidauginti metus: Nenorėjo būt pašauktas, tai pasiséndino Sb. Anie ėmė i pasiséndino par keturius metus Vkš.
4. NdŽ padaryti pasenusį, neleidžiant tekėti ar vesti: Tu mane visai pasę́dinai, no visų jaunikių gynei, o daba nimi (neimi) Jrb.
5. padaryti, kad atrodytų senas, nebenaujas: Baudžiavos laikais žmonės tyčia pasendindavo naujas knygas rš.
6. refl. tr. padaryti nebešviežią: Sviesto pasidirbau, kai turėjau iš ko, kaži, a nepasiséndysiu Erž.
praséndinti tr. NdŽ padaryti seną, neleidus tekėti ar vesti.
priséndinti tr. padaryti seną: Pakankamai prisendinti kandidatai į grabą B.Sruog.
suséndinti caus. susenti.
1. padaryti seną: Sveikatingos, sočiai mitusios žemaičių moterys nuo 20 ligi 50 metų palieka kuone tokios pat, nenudėvėtos, nesusendintos, lygaus veido Vaižg.
^ Nebučiuok rankos – susendinsi LTR(Ds).
2. refl. tr. laikyti save senu: Teip savi jau susiséndino, ka, rodos, nieko i nereikia Rs.
3. NdŽ, Aln padaryti susenusį, neleidžiant vesti ar tekėti: Ir patys susenėjo, ir ją (seserį) suséndino Aps. Nu ką ans dirbs vienas, ka ana (motina) numirs, paskiau ka suséndys su visu Žeml.
4. padaryti nebešviežią: Laikė laikė kiaušinius ir suséndino DŽ1.
užséndinti tr. padaryti seną: Užsendintas LL184.

jodinė́ti, -ė́ja, -ė́jo tr., intr. K, J, Š, NdŽ; R206
1. iter. joti 1: Kam jodinėji arklį? J.Jabl. Mano žirgas juodbėrėlis pirmą kartą jodinėtas (d.) Smn. Jodinėjau aš ant jo (arklio) šešeris metus BM145. Ir Jurgutis, ką dirbdamas ar lazdelę jodinėdamas, girdavosi: „Aš vyras!“ Lp.
| Labądien, mergele, linų rovėja! – Tau dėkui, berneli, kur jodinėji? KlpD79. Jodinėti žingsniu nemokėjai, vis ristele žirgą varinėjai (d.) Mrk. Kur buvai, bernyti, kur jodinė́jai? JD612.
^ Visi jodinėja, niekas nepašeria (slenkstis) Trgn. Pono loska ant keršu arkliu jodinėja (nelauk iš pono malonės) Sim.
| refl.: Vaikai raiti jodinė́jasi Ėr. Vaikai ganė karves ir jodinėjosi arkliais rš.
2. trypti, minti jojant: Imsiu žirgelį dar nemokytą, josiu keleliu dar nejodinė́tu (d.) Rtn.
3. po truputį, retkarčiais vogti: Anksčiau jodinė́jo arklius Ėr.
◊ jodinėti ant sprando (sprandu) išnaudoti, rieti, guiti ką: Nenusileisiu, kad man kiekvienas ant sprando jodinėtų rš. Kas gi gale bebūt, kad jau marti, tik įžengus, pradėt močiai an sprando jodinėt! Užp. Geriau kalbėtum apie orą, o ne mano sprandu jodinėtum (mane išjuoktum) rš. Gana bejodinėt ponams ant mūsų sprandų! rš.
apjodinė́ti tr.
1. M, Š iter. apjoti 1: Apjodinėjau visus laukus – nieko nemačiau rš.
2. prk. engti, išnaudoti: Kunigai moka gerai mūsų žmones apjodinėti Nč.
3. aptrypti, išminti jojant: Pakūčiai apjodinėti, o arklių nėr Šts.
įjodinė́ti
1. tr. įpratinti joti: Apkaltinti buvo arkliai, juoba kad dar gerai neįjodinėti V.Piet.
2. refl. įsigalėti, įsivyrauti: Jis jau įsijodinėjo Lkš.
išjodinė́ti
1. tr., intr. apkeliauti jodinėjant: Visur išjodinėjau, niekur neradau J.Jabl. Išjodinėjau Ringos miestelį JV803.
2. tr. išmankštinti jodinėjant: Išjodinėk arklį, ir bus sveikas Š.
3. intr. išnešioti, išdėvėti jodinėjant: Pusę metų išjodinėjau šitom kelnėm, ir, žiūrėk, kokios tebėra sveikos Š.
4. intr. išsiskirstyti, į šalis išjoti: Išjodinėjo visi žinianešiai, nebeturiu ko pasisiųsti Š.
| refl. Š.
5. tr. ištrypti jodinėjant: Kareivių išjodinė́tos pievos (išvažinėti keliai), kur čia beaugs žolė (kur bebus lygūs keliai)! J.Jabl.
nujodinė́ti tr. jodinėjant nuvaryti, nubaigti: Vargšas arkliukas taip nujodinėtas, kad iš jo beliko viena skūra ir kaulai K.Kors. Senasis vaivada, eina gandai, nujodinėjęs septynis žirgus rš. Kad jį kur raganos nujodinėtų (keik.)! B.Sruog.
| prk.: Pati greit nujodinės (užries, užuis) tą savo perekšlį rš.
pajodinė́ti tr.; M iter. pajoti 1: Pajodinė́k vaiką J.Jabl.
| Kad pirštai tą plunksną lengviau pajodinėt galėtų, manai, aš rašytinių pasakų nesudėčiau rš.
| refl.: Liepia pabalnot arklius visiem ir joja in girią pasijodinėtie BsPIV178. Senis su gražiu žirgu mėgo pasijodinėti rš. Tėtušėli mano, senutėli mano, katrą skirsi man žirgelį pasijodinėti (d.)? Pnd.
parjodinė́ti
1. intr. parjoti pakrikai, ne būriu: Jau parjodinėja naktigonykai namo Db.
2. tr. parbaigti jodinėjant: Žirgelį tą vieną turėjo ir tą patį jau parjodinė́jo JD1222.
pérjodinėti KI209 iter. perjoti.
prajodinė́ti tr.
1. pramankštinti jodinėjant: Žirgelis užsistovėjęs, reikia prajodinė́ti Rod.
2. įpratinti joti: Jau kumeliokas nebe mažas, ne pro šalį būtų prajodinėti Ds. Jeigu arklys ramus, tai jį nesunku prajodinėti BM95.
sujodinė́ti
1. intr., tr. nujoti ir parjoti: Ar jau sujodinė́jo Leipalingin? Lp. Tik sujodinėjau tokį kelią ir nieko negavau Ds.
2. tr. nuvarginti, susendinti bejodinėjant: Gaili jis savo sujodinėto seno kuino rš.
3. tr. sumindyti, užmušti jojant: Sujodinė́jo šunį Lp.
užjodinė́ti
1. intr. M užjoti, užsukti dažnai pas ką nors.
2. tr. parbaigti bejodinėjant: Vaikai užjodinė̃s tą ožiuką bejodinėdami Kp.

jodinė́ti, -ė́ja, -ė́jo tr., intr. K, J, Š, NdŽ; R206
1. iter. joti 1: Kam jodinėji arklį? J.Jabl. Mano žirgas juodbėrėlis pirmą kartą jodinėtas (d.) Smn. Jodinėjau aš ant jo (arklio) šešeris metus BM145. Ir Jurgutis, ką dirbdamas ar lazdelę jodinėdamas, girdavosi: „Aš vyras!“ Lp.
| Labądien, mergele, linų rovėja! – Tau dėkui, berneli, kur jodinėji? KlpD79. Jodinėti žingsniu nemokėjai, vis ristele žirgą varinėjai (d.) Mrk. Kur buvai, bernyti, kur jodinė́jai? JD612.
^ Visi jodinėja, niekas nepašeria (slenkstis) Trgn. Pono loska ant keršu arkliu jodinėja (nelauk iš pono malonės) Sim.
| refl.: Vaikai raiti jodinė́jasi Ėr. Vaikai ganė karves ir jodinėjosi arkliais rš.
2. trypti, minti jojant: Imsiu žirgelį dar nemokytą, josiu keleliu dar nejodinė́tu (d.) Rtn.
3. po truputį, retkarčiais vogti: Anksčiau jodinė́jo arklius Ėr.
◊ jodinėti ant sprando (sprandu) išnaudoti, rieti, guiti ką: Nenusileisiu, kad man kiekvienas ant sprando jodinėtų rš. Kas gi gale bebūt, kad jau marti, tik įžengus, pradėt močiai an sprando jodinėt! Užp. Geriau kalbėtum apie orą, o ne mano sprandu jodinėtum (mane išjuoktum) rš. Gana bejodinėt ponams ant mūsų sprandų! rš.
apjodinė́ti tr.
1. M, Š iter. apjoti 1: Apjodinėjau visus laukus – nieko nemačiau rš.
2. prk. engti, išnaudoti: Kunigai moka gerai mūsų žmones apjodinėti Nč.
3. aptrypti, išminti jojant: Pakūčiai apjodinėti, o arklių nėr Šts.
įjodinė́ti
1. tr. įpratinti joti: Apkaltinti buvo arkliai, juoba kad dar gerai neįjodinėti V.Piet.
2. refl. įsigalėti, įsivyrauti: Jis jau įsijodinėjo Lkš.
išjodinė́ti
1. tr., intr. apkeliauti jodinėjant: Visur išjodinėjau, niekur neradau J.Jabl. Išjodinėjau Ringos miestelį JV803.
2. tr. išmankštinti jodinėjant: Išjodinėk arklį, ir bus sveikas Š.
3. intr. išnešioti, išdėvėti jodinėjant: Pusę metų išjodinėjau šitom kelnėm, ir, žiūrėk, kokios tebėra sveikos Š.
4. intr. išsiskirstyti, į šalis išjoti: Išjodinėjo visi žinianešiai, nebeturiu ko pasisiųsti Š.
| refl. Š.
5. tr. ištrypti jodinėjant: Kareivių išjodinė́tos pievos (išvažinėti keliai), kur čia beaugs žolė (kur bebus lygūs keliai)! J.Jabl.
nujodinė́ti tr. jodinėjant nuvaryti, nubaigti: Vargšas arkliukas taip nujodinėtas, kad iš jo beliko viena skūra ir kaulai K.Kors. Senasis vaivada, eina gandai, nujodinėjęs septynis žirgus rš. Kad jį kur raganos nujodinėtų (keik.)! B.Sruog.
| prk.: Pati greit nujodinės (užries, užuis) tą savo perekšlį rš.
pajodinė́ti tr.; M iter. pajoti 1: Pajodinė́k vaiką J.Jabl.
| Kad pirštai tą plunksną lengviau pajodinėt galėtų, manai, aš rašytinių pasakų nesudėčiau rš.
| refl.: Liepia pabalnot arklius visiem ir joja in girią pasijodinėtie BsPIV178. Senis su gražiu žirgu mėgo pasijodinėti rš. Tėtušėli mano, senutėli mano, katrą skirsi man žirgelį pasijodinėti (d.)? Pnd.
parjodinė́ti
1. intr. parjoti pakrikai, ne būriu: Jau parjodinėja naktigonykai namo Db.
2. tr. parbaigti jodinėjant: Žirgelį tą vieną turėjo ir tą patį jau parjodinė́jo JD1222.
pérjodinėti KI209 iter. perjoti.
prajodinė́ti tr.
1. pramankštinti jodinėjant: Žirgelis užsistovėjęs, reikia prajodinė́ti Rod.
2. įpratinti joti: Jau kumeliokas nebe mažas, ne pro šalį būtų prajodinėti Ds. Jeigu arklys ramus, tai jį nesunku prajodinėti BM95.
sujodinė́ti
1. intr., tr. nujoti ir parjoti: Ar jau sujodinė́jo Leipalingin? Lp. Tik sujodinėjau tokį kelią ir nieko negavau Ds.
2. tr. nuvarginti, susendinti bejodinėjant: Gaili jis savo sujodinėto seno kuino rš.
3. tr. sumindyti, užmušti jojant: Sujodinė́jo šunį Lp.
užjodinė́ti
1. intr. M užjoti, užsukti dažnai pas ką nors.
2. tr. parbaigti bejodinėjant: Vaikai užjodinė̃s tą ožiuką bejodinėdami Kp.

jodinė́ti, -ė́ja, -ė́jo tr., intr. K, J, Š, NdŽ; R206
1. iter. joti 1: Kam jodinėji arklį? J.Jabl. Mano žirgas juodbėrėlis pirmą kartą jodinėtas (d.) Smn. Jodinėjau aš ant jo (arklio) šešeris metus BM145. Ir Jurgutis, ką dirbdamas ar lazdelę jodinėdamas, girdavosi: „Aš vyras!“ Lp.
| Labądien, mergele, linų rovėja! – Tau dėkui, berneli, kur jodinėji? KlpD79. Jodinėti žingsniu nemokėjai, vis ristele žirgą varinėjai (d.) Mrk. Kur buvai, bernyti, kur jodinė́jai? JD612.
^ Visi jodinėja, niekas nepašeria (slenkstis) Trgn. Pono loska ant keršu arkliu jodinėja (nelauk iš pono malonės) Sim.
| refl.: Vaikai raiti jodinė́jasi Ėr. Vaikai ganė karves ir jodinėjosi arkliais rš.
2. trypti, minti jojant: Imsiu žirgelį dar nemokytą, josiu keleliu dar nejodinė́tu (d.) Rtn.
3. po truputį, retkarčiais vogti: Anksčiau jodinė́jo arklius Ėr.
◊ jodinėti ant sprando (sprandu) išnaudoti, rieti, guiti ką: Nenusileisiu, kad man kiekvienas ant sprando jodinėtų rš. Kas gi gale bebūt, kad jau marti, tik įžengus, pradėt močiai an sprando jodinėt! Užp. Geriau kalbėtum apie orą, o ne mano sprandu jodinėtum (mane išjuoktum) rš. Gana bejodinėt ponams ant mūsų sprandų! rš.
apjodinė́ti tr.
1. M, Š iter. apjoti 1: Apjodinėjau visus laukus – nieko nemačiau rš.
2. prk. engti, išnaudoti: Kunigai moka gerai mūsų žmones apjodinėti Nč.
3. aptrypti, išminti jojant: Pakūčiai apjodinėti, o arklių nėr Šts.
įjodinė́ti
1. tr. įpratinti joti: Apkaltinti buvo arkliai, juoba kad dar gerai neįjodinėti V.Piet.
2. refl. įsigalėti, įsivyrauti: Jis jau įsijodinėjo Lkš.
išjodinė́ti
1. tr., intr. apkeliauti jodinėjant: Visur išjodinėjau, niekur neradau J.Jabl. Išjodinėjau Ringos miestelį JV803.
2. tr. išmankštinti jodinėjant: Išjodinėk arklį, ir bus sveikas Š.
3. intr. išnešioti, išdėvėti jodinėjant: Pusę metų išjodinėjau šitom kelnėm, ir, žiūrėk, kokios tebėra sveikos Š.
4. intr. išsiskirstyti, į šalis išjoti: Išjodinėjo visi žinianešiai, nebeturiu ko pasisiųsti Š.
| refl. Š.
5. tr. ištrypti jodinėjant: Kareivių išjodinė́tos pievos (išvažinėti keliai), kur čia beaugs žolė (kur bebus lygūs keliai)! J.Jabl.
nujodinė́ti tr. jodinėjant nuvaryti, nubaigti: Vargšas arkliukas taip nujodinėtas, kad iš jo beliko viena skūra ir kaulai K.Kors. Senasis vaivada, eina gandai, nujodinėjęs septynis žirgus rš. Kad jį kur raganos nujodinėtų (keik.)! B.Sruog.
| prk.: Pati greit nujodinės (užries, užuis) tą savo perekšlį rš.
pajodinė́ti tr.; M iter. pajoti 1: Pajodinė́k vaiką J.Jabl.
| Kad pirštai tą plunksną lengviau pajodinėt galėtų, manai, aš rašytinių pasakų nesudėčiau rš.
| refl.: Liepia pabalnot arklius visiem ir joja in girią pasijodinėtie BsPIV178. Senis su gražiu žirgu mėgo pasijodinėti rš. Tėtušėli mano, senutėli mano, katrą skirsi man žirgelį pasijodinėti (d.)? Pnd.
parjodinė́ti
1. intr. parjoti pakrikai, ne būriu: Jau parjodinėja naktigonykai namo Db.
2. tr. parbaigti jodinėjant: Žirgelį tą vieną turėjo ir tą patį jau parjodinė́jo JD1222.
pérjodinėti KI209 iter. perjoti.
prajodinė́ti tr.
1. pramankštinti jodinėjant: Žirgelis užsistovėjęs, reikia prajodinė́ti Rod.
2. įpratinti joti: Jau kumeliokas nebe mažas, ne pro šalį būtų prajodinėti Ds. Jeigu arklys ramus, tai jį nesunku prajodinėti BM95.
sujodinė́ti
1. intr., tr. nujoti ir parjoti: Ar jau sujodinė́jo Leipalingin? Lp. Tik sujodinėjau tokį kelią ir nieko negavau Ds.
2. tr. nuvarginti, susendinti bejodinėjant: Gaili jis savo sujodinėto seno kuino rš.
3. tr. sumindyti, užmušti jojant: Sujodinė́jo šunį Lp.
užjodinė́ti
1. intr. M užjoti, užsukti dažnai pas ką nors.
2. tr. parbaigti bejodinėjant: Vaikai užjodinė̃s tą ožiuką bejodinėdami Kp.