storu balsu, garsiai

trumpai mauroti, subaubti

storu ar piktu balsu sukalbėti, surėkti.

sueiti kur mindžiojant

1 mauróti, -ója, -ójo
1. intr. Sb, Kri, Plk stipriu balsu būbauti; bauboti, riaumoti (apie galvijus, lokį): Toli maurojo iš ganyklų varomi galvijai rš. Staugė prie būdų pririšti šunys, gurbuose klaikiai maurojo galvijai A.Vien. Mūsų jaučias, pamatęs jūsų dvylį, kad ėmė maurót, kelmus draskyt, net išsigandau Kp. Jautis mauródamas kupstus raulioja Krkl. Pamatęs svetimą žmogų, Laukis įsireižia ir ima mauróti Gs. Kalbi per nosį, lyg kad meška, braukdama avižas, mauroja rš. Meškytė maurójo, vilkelis raudojo (d.) Vrn.
^ Veršiu nebliovęs, jaučiu nemaurósi Jnš. Eina meška maurodama, baltas pusnis pustydama (girnos) An, Tj. Juodas veršis už miško mauro[ja] (griaustinis) LTR(Krtn).
2. tr., intr. prk. storu balsu, garsiai kalbėti, dainuoti, verkti: Ką tas senis tau maurójo? Šk. Bernai suėję maurója (negražiai dainuoja) kaip jaučiai Ėr. Maurók maurók kai karvė (žliumbk) Sdk.
3. intr. prk. staugti, kaukti: Laukuose maurojo baisi audra rš.
1 atmauróti intr. Rm ateiti maurojant: Kažkieno jautis pas karves atmaurója Kair. Kaziuko (kovo 4 d.) mugėje iš Smurgainių atmaurodavo meškos su savo mokytojais rš.
| prk.: Atmaurojo dengtas sunkvežimis rš.
1 įmauróti intr. įeiti maurojant: Kažkieno jautis įmaurójo an kluoną, eikit išvaryt Ėr.
1 išmauróti intr.
1. įstengti garsiai mauroti: Tas jautis tai išmaurója – kažin kur girdėt Rm.
2. išeiti maurojant: Iš diendaržio jautis išmaurójo kur Ėr.
1 numauróti intr.
1. sumauroti: Galvijai retkarčiais numaurodavo rš.
2. nueiti maurojant: Jautis numaurójo par lauką prie kitų karvių Rm.
1 pamauróti
1. Rm žr. 1 mauroti 1.
2. intr. prk. storu balsu pašnekėti, padainuoti: Koks tenai jų dainavimas – pamaurójo kaip jaučiai Ėr.
1 parmauróti intr. Rm pareiti maurojant (apie galvijus): Jau parmaurója iš laukų tas bulius Gs.
1 sumauróti intr.
1. storu balsu subaubti, suriaumoti: Jautis piktai sumaurójo Ėr. Nuėjo meška prie lapės olos ir sumaurojo iš visos jėgos (ps.) rš.
| prk.: Garvežys sumaurojo kaip liūtas, ir jo raudoni ratai ėmė suktis rš. Vakaruose sumaurojo patrankos rš.
2. prk. storu ar piktu balsu surėkti: Apsigalvojęs trenkė kirvakotį balžienų krūvon ir tik sumaurojo, jog net langai atsiliepė rš. Šimts kalakutų! – sumaurojo jis įtūžęs rš.
1 užmauróti
1. intr. imti mauroti, sumauroti, užriaumoti: Kad užmaurójo jautis, kad užbaubė – net baisu! Ėr.
| prk.: Klaikiai užmaurojo laivo sirena rš.
2. tr., intr. prk. storu balsu, negražiai užrėkti, uždainuoti: Užmaurójo nei šiokiu, nei tokiu balsu Ėr. Uždainavo, užmaurojo savo piktas dainas JD855.

trumpai pabaubti

kiek subaubti, sumauroti: Jáutis baũbtelėjo ir̃ nùsekė pãskui kárves.

1 mauróti, -ója, -ójo
1. intr. Sb, Kri, Plk stipriu balsu būbauti; bauboti, riaumoti (apie galvijus, lokį): Toli maurojo iš ganyklų varomi galvijai rš. Staugė prie būdų pririšti šunys, gurbuose klaikiai maurojo galvijai A.Vien. Mūsų jaučias, pamatęs jūsų dvylį, kad ėmė maurót, kelmus draskyt, net išsigandau Kp. Jautis mauródamas kupstus raulioja Krkl. Pamatęs svetimą žmogų, Laukis įsireižia ir ima mauróti Gs. Kalbi per nosį, lyg kad meška, braukdama avižas, mauroja rš. Meškytė maurójo, vilkelis raudojo (d.) Vrn.
^ Veršiu nebliovęs, jaučiu nemaurósi Jnš. Eina meška maurodama, baltas pusnis pustydama (girnos) An, Tj. Juodas veršis už miško mauro[ja] (griaustinis) LTR(Krtn).
2. tr., intr. prk. storu balsu, garsiai kalbėti, dainuoti, verkti: Ką tas senis tau maurójo? Šk. Bernai suėję maurója (negražiai dainuoja) kaip jaučiai Ėr. Maurók maurók kai karvė (žliumbk) Sdk.
3. intr. prk. staugti, kaukti: Laukuose maurojo baisi audra rš.
1 atmauróti intr. Rm ateiti maurojant: Kažkieno jautis pas karves atmaurója Kair. Kaziuko (kovo 4 d.) mugėje iš Smurgainių atmaurodavo meškos su savo mokytojais rš.
| prk.: Atmaurojo dengtas sunkvežimis rš.
1 įmauróti intr. įeiti maurojant: Kažkieno jautis įmaurójo an kluoną, eikit išvaryt Ėr.
1 išmauróti intr.
1. įstengti garsiai mauroti: Tas jautis tai išmaurója – kažin kur girdėt Rm.
2. išeiti maurojant: Iš diendaržio jautis išmaurójo kur Ėr.
1 numauróti intr.
1. sumauroti: Galvijai retkarčiais numaurodavo rš.
2. nueiti maurojant: Jautis numaurójo par lauką prie kitų karvių Rm.
1 pamauróti
1. Rm žr. 1 mauroti 1.
2. intr. prk. storu balsu pašnekėti, padainuoti: Koks tenai jų dainavimas – pamaurójo kaip jaučiai Ėr.
1 parmauróti intr. Rm pareiti maurojant (apie galvijus): Jau parmaurója iš laukų tas bulius Gs.
1 sumauróti intr.
1. storu balsu subaubti, suriaumoti: Jautis piktai sumaurójo Ėr. Nuėjo meška prie lapės olos ir sumaurojo iš visos jėgos (ps.) rš.
| prk.: Garvežys sumaurojo kaip liūtas, ir jo raudoni ratai ėmė suktis rš. Vakaruose sumaurojo patrankos rš.
2. prk. storu ar piktu balsu surėkti: Apsigalvojęs trenkė kirvakotį balžienų krūvon ir tik sumaurojo, jog net langai atsiliepė rš. Šimts kalakutų! – sumaurojo jis įtūžęs rš.
1 užmauróti
1. intr. imti mauroti, sumauroti, užriaumoti: Kad užmaurójo jautis, kad užbaubė – net baisu! Ėr.
| prk.: Klaikiai užmaurojo laivo sirena rš.
2. tr., intr. prk. storu balsu, negražiai užrėkti, uždainuoti: Užmaurójo nei šiokiu, nei tokiu balsu Ėr. Uždainavo, užmaurojo savo piktas dainas JD855.

baũbti, -ia, -ė
1. intr. SD8, J rėkti, mūkti, bliauti (apie galvijus): Neerzink tik to buliaus – matai, ka jis įsireižęs, jau baũbia Gs. Tai gražiai baũbia palši jauteliai (d.) Mrj. Ko karvytė baũbia, ryto rasas braukia? NS257.
^ Už kalnų ir veršis jaučiu baũbia Krtv. Veršiu nebliovęs, jaučiu nebaubsi PPr278. Jaučiu bebūdamas, nebaubsi kai bulius B.
ǁ apie baublio balsą: Baublys baũbia Kt. Liūne ūkas baũbia Dr.
ǁ mauroti (apie lokį):
^ Meška, gile užgauta, baubia, šaka prislėgta, tyli B.
2. garsiai, storu balsu dainuoti, rėkti, kalbėti: Petras visą kelią baũbė Ds. A gražu tep baũbti? Gs. Ko baubi (verki), bene lupti gavai? Vvr.
3. tr., intr. prk. burbti, zirzti: Uždenk puodą, kad musios nebaũbtų pieno Slk. Musios baũbia mėsą, apdenk Ds. Ir taip skaniai miegta išsižiojęs, o musės baubia po gerklę MPs.
4. tr. prk. daug pilti, gerti: Tu degtinę baubi̇̀ kaip vandenį Šk.
apibaũbti, -ia, api̇̀baubė tr. apaugti kuo, apželti: Jų daržus baigia žolė apibaũbt Rm.
atbaũbti, -ia, àtbaubė intr. baubiant ateiti: Bulius, žemę kasdamas, atbaũbia Gs.
įbaũbti, -ia (į̇̃baubia), į̇̃baubė intr.
1. galėti baubti: Mūsų bulius garsiai į̇̃baubia Gs.
2. refl. įsileisti baubti: Kai įsi̇̀baubė tas bulius, tai i riaumoja Gs.
3. baubiant įeiti: Parejo jautys baũbdamas ir įbaubė tiesiáu į staldį Grg.
4. prk. menk. įkalbėti: Kaip jam boba įbaũbia, teip ir daro Užp.
išbaũbti, -ia, i̇̀šbaubė
1. intr. galėti išrėkti, išbliauti, išmauroti: Ta karvė tai išbaũbia, kažkur girdėt Rm.
2. intr. baubiant išeiti: Na, paskui jautis išbaũbęs iš trobos (ps.) Varn.
3. intr. menk. garsiai, storu balsu pasakyti: Storu bosu i̇̀šbaubė rš.
4. tr. prk. godžiai išvalgyti, išgerti: Jis visą bliūdą i̇̀šbaubė Rod. Du žmonys cielą puodą pieno išbaubė Vdk.
nubaũbti, -ia, nùbaubė intr.
1. baubiant, maurojant nueiti: Karvė miške baũbė baũbė ir kažkur nùbaubė, nebesimato Rm.
2. refl. subaubti, subliauti, sumauroti: Bulius nusi̇̀baubė K. Karvė nusibaubdavo ant viso kaimo, lyg atsisveikindama rš.
3. menk. storu balsu rėkiant nueiti: Nùbaubė, nudainavo pro mus – matyt, girti Gs. Nubaubė storas motriškas balsas rš.
4. prk. kaukiant nulėkti: Per pušyną ir nùbaubė [patrankos sviedinys] Pc.
pabaũbti, -ia, pàbaubė intr. baubti kiek laiko, pamauroti: Kai imi erzint mūs bulių, tai jis kiek pabaũbia, bet nesiveja Gs.
^ Veršiu nebliovęs, jaučiu nepabaũbsi Gdž.
parbaũbti, -ia, par̃baubė
1. intr. baubiant pareiti: Jauteliai parbaũbia, vieškelėliu pareina Eiš.
2. refl. ištisai baubti: Jo jauteliai – baubleliai stalde parsibaubę rš.
prabaũbti, -ia, pràbaubė intr. baubiant praeiti, prabėgti: Įšokau į tokią duobę, tai bulius prabaubė pro šalį Gs.
pribaũbti, -ia, pri̇̀baubė
1. intr. baubiant prieiti: Bulius pri̇̀baubė prie kupetos šieno ir ėmė draskyt su ragais Gs.
2. tr. baubimu uždirbti, gauti už baubimą:
^ Jautis pinigų nepribaubs LTR(Grk).
3. tr. menk. prirėkti, išūžti baubiant: Pri̇̀baubė ausis man tie girtuokliai Skr.
4. tr. prilėkti zirziant: Tuoj musių pribaubia, kad tik palieki atavirą gryčią Km.
5. tr. prk. daug pripilti: Kam tu pri̇̀baubei jam pilną bliūdą, neišvalgys Rod.
| refl. tr.: Pilną milžtuvę pieno prisi̇̀baubiau Ll.
subaũbti, -ia, sùbaubė intr.
1. subliauti, sumauroti: Karvė liūdnai subaubė mū! rš. Jautis subaubė, ragais prirėmė vilką prie sienos rš.
2. menk. garsiai storu balsu surikti: Ale gana! – subaubė Ignotas rš.
3. prk. sutrinksėti, sudundėti: Subaubė patrankos rš. Mūsų pabūklai subaubė ir antrą kartą rš.
užbaũbti, -ia, ùžbaubė
1. intr. užmauroti, užbliauti: Kad ùžbaubė karvė, net ausys plyšta! Rm.
2. tr. menk. garsiai, storu balsu uždainuoti, užrėkti: Kad ùžbaubė bernai kažkokią dainą, neit aš ausis turėjau užsikimšt Gs.

baũbti, -ia, -ė
1. intr. SD8, J rėkti, mūkti, bliauti (apie galvijus): Neerzink tik to buliaus – matai, ka jis įsireižęs, jau baũbia Gs. Tai gražiai baũbia palši jauteliai (d.) Mrj. Ko karvytė baũbia, ryto rasas braukia? NS257.
^ Už kalnų ir veršis jaučiu baũbia Krtv. Veršiu nebliovęs, jaučiu nebaubsi PPr278. Jaučiu bebūdamas, nebaubsi kai bulius B.
ǁ apie baublio balsą: Baublys baũbia Kt. Liūne ūkas baũbia Dr.
ǁ mauroti (apie lokį):
^ Meška, gile užgauta, baubia, šaka prislėgta, tyli B.
2. garsiai, storu balsu dainuoti, rėkti, kalbėti: Petras visą kelią baũbė Ds. A gražu tep baũbti? Gs. Ko baubi (verki), bene lupti gavai? Vvr.
3. tr., intr. prk. burbti, zirzti: Uždenk puodą, kad musios nebaũbtų pieno Slk. Musios baũbia mėsą, apdenk Ds. Ir taip skaniai miegta išsižiojęs, o musės baubia po gerklę MPs.
4. tr. prk. daug pilti, gerti: Tu degtinę baubi̇̀ kaip vandenį Šk.
apibaũbti, -ia, api̇̀baubė tr. apaugti kuo, apželti: Jų daržus baigia žolė apibaũbt Rm.
atbaũbti, -ia, àtbaubė intr. baubiant ateiti: Bulius, žemę kasdamas, atbaũbia Gs.
įbaũbti, -ia (į̇̃baubia), į̇̃baubė intr.
1. galėti baubti: Mūsų bulius garsiai į̇̃baubia Gs.
2. refl. įsileisti baubti: Kai įsi̇̀baubė tas bulius, tai i riaumoja Gs.
3. baubiant įeiti: Parejo jautys baũbdamas ir įbaubė tiesiáu į staldį Grg.
4. prk. menk. įkalbėti: Kaip jam boba įbaũbia, teip ir daro Užp.
išbaũbti, -ia, i̇̀šbaubė
1. intr. galėti išrėkti, išbliauti, išmauroti: Ta karvė tai išbaũbia, kažkur girdėt Rm.
2. intr. baubiant išeiti: Na, paskui jautis išbaũbęs iš trobos (ps.) Varn.
3. intr. menk. garsiai, storu balsu pasakyti: Storu bosu i̇̀šbaubė rš.
4. tr. prk. godžiai išvalgyti, išgerti: Jis visą bliūdą i̇̀šbaubė Rod. Du žmonys cielą puodą pieno išbaubė Vdk.
nubaũbti, -ia, nùbaubė intr.
1. baubiant, maurojant nueiti: Karvė miške baũbė baũbė ir kažkur nùbaubė, nebesimato Rm.
2. refl. subaubti, subliauti, sumauroti: Bulius nusi̇̀baubė K. Karvė nusibaubdavo ant viso kaimo, lyg atsisveikindama rš.
3. menk. storu balsu rėkiant nueiti: Nùbaubė, nudainavo pro mus – matyt, girti Gs. Nubaubė storas motriškas balsas rš.
4. prk. kaukiant nulėkti: Per pušyną ir nùbaubė [patrankos sviedinys] Pc.
pabaũbti, -ia, pàbaubė intr. baubti kiek laiko, pamauroti: Kai imi erzint mūs bulių, tai jis kiek pabaũbia, bet nesiveja Gs.
^ Veršiu nebliovęs, jaučiu nepabaũbsi Gdž.
parbaũbti, -ia, par̃baubė
1. intr. baubiant pareiti: Jauteliai parbaũbia, vieškelėliu pareina Eiš.
2. refl. ištisai baubti: Jo jauteliai – baubleliai stalde parsibaubę rš.
prabaũbti, -ia, pràbaubė intr. baubiant praeiti, prabėgti: Įšokau į tokią duobę, tai bulius prabaubė pro šalį Gs.
pribaũbti, -ia, pri̇̀baubė
1. intr. baubiant prieiti: Bulius pri̇̀baubė prie kupetos šieno ir ėmė draskyt su ragais Gs.
2. tr. baubimu uždirbti, gauti už baubimą:
^ Jautis pinigų nepribaubs LTR(Grk).
3. tr. menk. prirėkti, išūžti baubiant: Pri̇̀baubė ausis man tie girtuokliai Skr.
4. tr. prilėkti zirziant: Tuoj musių pribaubia, kad tik palieki atavirą gryčią Km.
5. tr. prk. daug pripilti: Kam tu pri̇̀baubei jam pilną bliūdą, neišvalgys Rod.
| refl. tr.: Pilną milžtuvę pieno prisi̇̀baubiau Ll.
subaũbti, -ia, sùbaubė intr.
1. subliauti, sumauroti: Karvė liūdnai subaubė mū! rš. Jautis subaubė, ragais prirėmė vilką prie sienos rš.
2. menk. garsiai storu balsu surikti: Ale gana! – subaubė Ignotas rš.
3. prk. sutrinksėti, sudundėti: Subaubė patrankos rš. Mūsų pabūklai subaubė ir antrą kartą rš.
užbaũbti, -ia, ùžbaubė
1. intr. užmauroti, užbliauti: Kad ùžbaubė karvė, net ausys plyšta! Rm.
2. tr. menk. garsiai, storu balsu uždainuoti, užrėkti: Kad ùžbaubė bernai kažkokią dainą, neit aš ausis turėjau užsikimšt Gs.