Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (7)
sukéikti
sukéik‖ti
Apibrėžtis
ištarti keiksmą
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Daugiau informacijos
Jis piktai ~ė.
Dėl tos nesėkmės jis net susikéikė.
užkéik‖ti
1
Reikšmė
Apibrėžtis
sukeikti
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Plūdosi plūdosi, pagaliau ~ė.
2
Reikšmė
Apibrėžtis
užburti, užkerėti
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Daugiau informacijos
~tà pilis. ~ti̇̀ pinigai.
apkepẽstyti
Apibrėžtis
kepẽstyti, -ija, -ijo tr., kepèstyti
1. J, Slnt, Ms keikti, dergti, lojoti: Visa sueiga aną kepestijo už tokias visam kaimuo kretamas šunybes Brs. Ko tu mune kepẽstiji, ko tau reik? Šts. Kad pradėjo bobos viena antrą kepẽstyti, dreba ir žemė! Krt.
2. draskyti, plėšti: Duktė pludungė kepẽstija tik drabužį, ėda, verda skaniai J.
apkepẽstyti tr. apibarti, apkeikti: Apkepestijau už vaikuo algos neatidavimą Brs.
iškepẽstyti tr.
1. išbarti, iškeikti: Iškepestijo į šunies dienas Brs. Nu iškepẽstijau aną, nu iškepẽstijau KlvrŽ.
2. išdraskyti, iškapstyti, išdrabstyti: Kas darželį teip iškepẽstijo? Gd. Košės nevalgė, tik iškepẽstijo visais pašaliais Gd.
nukepẽstyti tr. nudraskyti: Ans skipelomis mane nukepèstijo, nudraskė J.
sukepẽstyti tr. sukeikti, subarti: Reikėjo gerai sukepẽstyti KlvrŽ.
1. J, Slnt, Ms keikti, dergti, lojoti: Visa sueiga aną kepestijo už tokias visam kaimuo kretamas šunybes Brs. Ko tu mune kepẽstiji, ko tau reik? Šts. Kad pradėjo bobos viena antrą kepẽstyti, dreba ir žemė! Krt.
2. draskyti, plėšti: Duktė pludungė kepẽstija tik drabužį, ėda, verda skaniai J.
apkepẽstyti tr. apibarti, apkeikti: Apkepestijau už vaikuo algos neatidavimą Brs.
iškepẽstyti tr.
1. išbarti, iškeikti: Iškepestijo į šunies dienas Brs. Nu iškepẽstijau aną, nu iškepẽstijau KlvrŽ.
2. išdraskyti, iškapstyti, išdrabstyti: Kas darželį teip iškepẽstijo? Gd. Košės nevalgė, tik iškepẽstijo visais pašaliais Gd.
nukepẽstyti tr. nudraskyti: Ans skipelomis mane nukepèstijo, nudraskė J.
sukepẽstyti tr. sukeikti, subarti: Reikėjo gerai sukepẽstyti KlvrŽ.
kéikti
Apibrėžtis
kéikti, -ia, -ė
1. tr., intr. SD295, B, R, Mž435, K, M minėti ką piktais, negražiais žodžiais, plūsti: Lietuvių tauta amžiais keiks fašistinę priespaudą, fašistų vykdytas nekaltų žmonių žudynes A.Vencl. Dabar nebe toks jis buvo, o piktas ir keikiąs P.Cvir. Kai įpyksta, tai jau kéikia susiriesdamas Alk. A tu, žemės gumbas, sako kéikdamas J. Tie vyrai galės kéikti prakeiksmais J. Ne vienas perkūnais, velniais keikė Žem. Pats kaltas būdamas, kaip tu gali keikti! J.Jabl. Keikia, kaip lytus lyna Slnt. Tegu taũ kéikia, bet tu kito nekéik Ds. Keik, nekeik – nepamačys LMD. Senis prakeiksmu kéikia savo sūnų Alk. Tinginiai vyrai visų bobų keikiami Br. Nekeikant reik keikti, matant, kaip verda naminę Šts. Amtmons kéikė taip, kad man plaukai pasišiaušė K.Donel. Žinom juk visi, kaip ponai kéikdami rėkia K.Donel. Man regis, kai kurie keiks mane, kam teisybę rašiau Blv. Ar tad ir tu nori mane keikti ir bliuznyti? P. Ir nuo tos dienos gyventojai tą keikiamąjį seniau kalną praminė garbės ir laimės vieta J.Bil. Keikiamų, plūstamų žodžių ir mes turime nemaža J.Jabl. Kam jie rašo mokslo keikiamus (kuriais mokslą keikia) straipsnius? J.Jabl. Idant per jos vardą nekeiktumbim Vln11. Nekalbėsi piktai arba nekeiksi DP191.
^ Jei snausdamas sėsi, keikdamas pjausi Sim. Keikiamas ožys tunka ST541. Kelią pametęs, takelį keikia LMD.
| refl.: Pats kéikias ir kitus kéikia Ds. Nesikéik, kalbėk geruoju Ds. Keikias ir bobos, negi jos šventos Kpr.
^ Keikiasi ne supykęs – keikiasi išdykęs PPr96.
2. tr. keiksmu linkėti kam blogo: Keikte prakeikė Elzbietos pasielgimą rš.
3. refl. tvirtinti, prisiekti: Aš keikuos tau, jog pirmiaus liuosas gyvybą muno išžiosiu S.Dauk. Timučinas keikės, jog su savo kareiviais laime ir nelaime iki paskuojo lašelio savo kraujo dalysis S.Dauk. Tada pradėjo keiktis ir prisiegotis, jog nepažino žmogaus GNMt26,74.
apkéikti tr. piktais žodžiais išvadinti, apiplūsti: Apibarė, apkéikė Alk. Kur mane sykį apkéikė, aš ten daugiau neperku Alk. Aš, kai užsiuntu, tai apkéikiu juos visus Skr.
| refl.: Juk čia jau nebebuvo broliai ir seserys, o svetimi, kurie ir apsikeikdavo, ir apsikuldavo I.Simon. Apsikeikdami išpuolė iš jaujos rš. Noras pasigerti, užmiršti tą apsikeikusią bobą rš.
atkéikti
1. tr. panaikinti užkeikimą ar prakeikimą, atburti, atžavėti: Tam piliakalny prakeikdavo ir atkéikdavo Plk. Kodėl neiškasi tų pinigų? – Užkeikti. – Atkéik Dglš.
2. refl. atsakyti su keiksmu: Latviai atsikeikė, kad tai esanti netiesa B.Sruog.
įkéikti intr. mokėti, įstengti keikti: Ir įkeikia gi jie rš.
iškéikti tr.
1. piktais žodžiais išvadinti, išplūsti: Jis mane iškéikia, išrėkia, neturiu nė ką sakyt Gs. Boba iškeikė mušeklį ant rinkos J. Iškéikė anas mus iš sliedų̃ (labai smarkiai) Arm.
2. refl. iki valios keikti: Išsikéikia, išsirėkia [vyras], paskui vėl ramus Gs. Žmogus išsikeikė ir nuėjo rš. Čikas mintyse išsikeikė rš. O velnias geras tam, kad, bėdoj būdamas, vargą kęsdamas, gali jo vardu išsikeikti I.Simon.
3. prakeikti: Visi kaip vienas skubinos prie iškeiktojo kalno pažiūrėtų J.Bil. Tėvas iškéikė savo dukteris Tvr. Duoda kąsnelį duonos, ir tas iškeiktas Kb.
| refl. tr.: Kito neiškéiksi, o tik saũ (save) pats išsikéiksi Ds.
4. P bažn. atskirti nuo bažnyčios, ekskomunikuoti: Kurie išsivadina muštynių, esti iškeikti iš viernųjų draugystės A.Baran. Jo raštai buvo iškeikti rš. Sunkus daiktas yra būt ižkeiktu arba išmestu ižg draugės žmonių DP234.
nukéikti
1. intr. sukeikti: Nebijok, ir jis nukéikia Alk. Ir jis va girdėjo, kai nukeikė kaimynas Bgt. Tu šiokia, tokia! – nukeikė skruzdėlę Jurgiukas rš.
| refl.: Nusikéiki, ir lengviau pasdaro Ds. Nusikeikiau tiktai ir paleidau jį iš nagų rš.
2. tr. išplūsti: Senutė dar kartą nukeikė visas naująsias madas rš.
pakéikti
1. intr. sukeikti: Tūlą sykį pakeikiau J. Tada paėmė ana juos ir pakeikė: „Kad jūs nigdi daugiau neaugtute!“ SI10.
| refl.: Anas par visą savo gyvenimą nepaskeikė nė vieno karto BsPII205. Raižė raižė, pasikeikdamas kojomis spardė Žem. Kad aš paskeiktáu astankiniu žodžiu! Lp.
2. tr. pabarti keikiantis: Pakeikė katę Skp.
| refl.: Gavo gerokai pasikeikti Vaižg.
prakéikti
1. tr. pasmerkti keiksmu: Prakeikime karus! sp. Našlė tada pradėjo savo sūnus keikt ir prakéikė BM182. Nuo tų ponų prakeiktųjų kur mes beišbėgsme? A.Strazd. Tuos runkelius ko neprakéikiau Brt. Prakéikiau gyvą Ds. Sako, kad tėvai savo vaiką prakeikti gali Dkš. Bernužėli tu mano, galiu tave prakéikti su dviem trimi žodeliais (d.) Mrj. Tėvas ją (dukterį) kasžin už ką prakeikė, užpykęs ant jos BsMtI155. O prakeikta tokia mandrybė! P. Esi ant amžių prakeiktas P. Ateik dabar, pramikeik juos Ch123. Tesi prakeiktos visos nuodėmės DP184. O prakeiktieg tatai kiemai, kurie mus nuog anų amžinų butų ir palačių Viešpaties atatraukinėja DP353. Tas prakéiktasis godas yra tikrai šaknimi viso pikto DP126. O nelaimūs erškėčiai nuodėmių mūsų, kuriuos pagimdė prakeiktoji žemė širdies mūsų DP170.
| Laimė, kad gyvulys nesupranta savo prakeiktos (nelaimingos, baisios) dalies Blv. Visiem ateina ta prakéikta senatvė Alvt. Daiktas prakeiktas R52. Švariai išrausiu usnį tą prakeiktą T.Tilv. Negausi paskolinti nė prakeikto grašio (nieko) rš. Ponas davė jam rykščių, kiek tik jo prakeikta širdis velijo BsPIII9.
prakeiktai̇̃ adv.: Tõlie prakeiktai̇̃ KlvrŽ. Aš prakeiktai̇̃ gėriau, o ans dar prakeikčiau Šts. Ir šaudo prakeiktai! B.Sruog.
prakeiktinai̇̃ adv.: Prakeiktinai keikia ana J. Prakeiktinai̇̃ (labai) keika Šv.
| refl. tr., intr.: Priešai patys prasikeiks rš. Iš didelės bagotystės pats saũ praskéikia Sld. An galo tas diedas prasikeikė BsV308.
2. refl. daug keikti: Prasikéikiau, lig molynę apariau Ds. Su tokiu kelmu gyvendama, vis tiek prasikeiksi rš. Taip, ar girdit, kaip tas neprietelius prasikéikė K.Donel.
3. tr. užburti, užkeikti: Pakliuvo in tokį prakeiktą dvarą (ps.) LTI164.
4. refl. keiksmu prisiekti: Tada pradėjo Petras prasikeikti ir pasibažyti BPI373. Pradėjo tada prasikeikti ir prisiegot BtMt26,74.
prikéikti tr. daug keikti: Prikéikiau visus pašalius Šts.
| refl.: Kiek mes priskéikėm! Lp. Gana prisikeikia visi kiti rš. Tiek prisidarbavus, prisikeikus ir prisivalgius, snaudulys pats vertė ant šono Vaižg.
sukéikti intr. ištarti keikimą: Šeimininkas sukeikė ir pradėjo ūdyti merginą rš. Kas sukeikia ant ugnies, tas kada nonts (nors) burną ir liežuvį išpliks Vdk.
| refl.: Makaras susikeikęs nuėjo paskui jį rš.
užkéikti
1. intr. sukeikti: Stepas šnekėjo, plūdo, ant galo, smagiai užkeikęs, nusispjovė rš. Pajutęs, kad jau nėr pačios, net užkeikė ant Jono BsMtII188. Kad užkei̇̃ks, tai nusigąsi Vl. Žmogus … iš džiaugsmo net užkeikė BsMtII8.
2. tr. užburti, užkalbėti: Pasklido gandas, kad ne paprasta vinkšna auga ant Pociaus ir Dociaus ežios, bet užkeikta J.Balt. Vienas žmogus užkéikė pinigus Ėr. Jos broliai buvo užkeikti – paversti arkliais Pn. Mane motina užkeikė Rm. Senovės žmonės, užkasę žemėn, pinigus užkeikdavę K.Būg. Aš išlėkdama ir užkeikdamà tėvelio didį dvarą Rdm. Iškasė užkéiktus pinigus Ds. Nusipasakojo, kad ją kokia ragana užkeikė BsMtII48. Sūnų ažkeikė, kad virstų ąžuolan BM457. Dukterį gi ažkéikė epušėn BM457. Rado po žeme užkeiktą dvarą BsMtI80. Užkeikta mergaitė Rd. Jus užkeikiu nūnai – virskit medžiais žaliais! S.Nėr.
| Šiaip čia nebuvo nė užkeikto (jokio) gyvenimo Slč.
užkeiktai̇̃ adv.: Jis ir vėl paliko toks, koks anksčiau buvo: užkeiktai (labai) tylus ir užsidaręs rš.
3. refl. keiksmu prisiekti: Užsikeikė, jog nė vienam gyvybos kryžeiviui nepaliks S.Dauk. Užsikeikė visi pirma mirti toj vietoj ar kryžeivius veikti S.Dauk. Susirinko … ir užsikeikėsi nei valgyt, nei gert, ik Povilą užmušią NTApD23,12. Užsikeikė nedovanoti Lnkv.
1. tr., intr. SD295, B, R, Mž435, K, M minėti ką piktais, negražiais žodžiais, plūsti: Lietuvių tauta amžiais keiks fašistinę priespaudą, fašistų vykdytas nekaltų žmonių žudynes A.Vencl. Dabar nebe toks jis buvo, o piktas ir keikiąs P.Cvir. Kai įpyksta, tai jau kéikia susiriesdamas Alk. A tu, žemės gumbas, sako kéikdamas J. Tie vyrai galės kéikti prakeiksmais J. Ne vienas perkūnais, velniais keikė Žem. Pats kaltas būdamas, kaip tu gali keikti! J.Jabl. Keikia, kaip lytus lyna Slnt. Tegu taũ kéikia, bet tu kito nekéik Ds. Keik, nekeik – nepamačys LMD. Senis prakeiksmu kéikia savo sūnų Alk. Tinginiai vyrai visų bobų keikiami Br. Nekeikant reik keikti, matant, kaip verda naminę Šts. Amtmons kéikė taip, kad man plaukai pasišiaušė K.Donel. Žinom juk visi, kaip ponai kéikdami rėkia K.Donel. Man regis, kai kurie keiks mane, kam teisybę rašiau Blv. Ar tad ir tu nori mane keikti ir bliuznyti? P. Ir nuo tos dienos gyventojai tą keikiamąjį seniau kalną praminė garbės ir laimės vieta J.Bil. Keikiamų, plūstamų žodžių ir mes turime nemaža J.Jabl. Kam jie rašo mokslo keikiamus (kuriais mokslą keikia) straipsnius? J.Jabl. Idant per jos vardą nekeiktumbim Vln11. Nekalbėsi piktai arba nekeiksi DP191.
^ Jei snausdamas sėsi, keikdamas pjausi Sim. Keikiamas ožys tunka ST541. Kelią pametęs, takelį keikia LMD.
| refl.: Pats kéikias ir kitus kéikia Ds. Nesikéik, kalbėk geruoju Ds. Keikias ir bobos, negi jos šventos Kpr.
^ Keikiasi ne supykęs – keikiasi išdykęs PPr96.
2. tr. keiksmu linkėti kam blogo: Keikte prakeikė Elzbietos pasielgimą rš.
3. refl. tvirtinti, prisiekti: Aš keikuos tau, jog pirmiaus liuosas gyvybą muno išžiosiu S.Dauk. Timučinas keikės, jog su savo kareiviais laime ir nelaime iki paskuojo lašelio savo kraujo dalysis S.Dauk. Tada pradėjo keiktis ir prisiegotis, jog nepažino žmogaus GNMt26,74.
apkéikti tr. piktais žodžiais išvadinti, apiplūsti: Apibarė, apkéikė Alk. Kur mane sykį apkéikė, aš ten daugiau neperku Alk. Aš, kai užsiuntu, tai apkéikiu juos visus Skr.
| refl.: Juk čia jau nebebuvo broliai ir seserys, o svetimi, kurie ir apsikeikdavo, ir apsikuldavo I.Simon. Apsikeikdami išpuolė iš jaujos rš. Noras pasigerti, užmiršti tą apsikeikusią bobą rš.
atkéikti
1. tr. panaikinti užkeikimą ar prakeikimą, atburti, atžavėti: Tam piliakalny prakeikdavo ir atkéikdavo Plk. Kodėl neiškasi tų pinigų? – Užkeikti. – Atkéik Dglš.
2. refl. atsakyti su keiksmu: Latviai atsikeikė, kad tai esanti netiesa B.Sruog.
įkéikti intr. mokėti, įstengti keikti: Ir įkeikia gi jie rš.
iškéikti tr.
1. piktais žodžiais išvadinti, išplūsti: Jis mane iškéikia, išrėkia, neturiu nė ką sakyt Gs. Boba iškeikė mušeklį ant rinkos J. Iškéikė anas mus iš sliedų̃ (labai smarkiai) Arm.
2. refl. iki valios keikti: Išsikéikia, išsirėkia [vyras], paskui vėl ramus Gs. Žmogus išsikeikė ir nuėjo rš. Čikas mintyse išsikeikė rš. O velnias geras tam, kad, bėdoj būdamas, vargą kęsdamas, gali jo vardu išsikeikti I.Simon.
3. prakeikti: Visi kaip vienas skubinos prie iškeiktojo kalno pažiūrėtų J.Bil. Tėvas iškéikė savo dukteris Tvr. Duoda kąsnelį duonos, ir tas iškeiktas Kb.
| refl. tr.: Kito neiškéiksi, o tik saũ (save) pats išsikéiksi Ds.
4. P bažn. atskirti nuo bažnyčios, ekskomunikuoti: Kurie išsivadina muštynių, esti iškeikti iš viernųjų draugystės A.Baran. Jo raštai buvo iškeikti rš. Sunkus daiktas yra būt ižkeiktu arba išmestu ižg draugės žmonių DP234.
nukéikti
1. intr. sukeikti: Nebijok, ir jis nukéikia Alk. Ir jis va girdėjo, kai nukeikė kaimynas Bgt. Tu šiokia, tokia! – nukeikė skruzdėlę Jurgiukas rš.
| refl.: Nusikéiki, ir lengviau pasdaro Ds. Nusikeikiau tiktai ir paleidau jį iš nagų rš.
2. tr. išplūsti: Senutė dar kartą nukeikė visas naująsias madas rš.
pakéikti
1. intr. sukeikti: Tūlą sykį pakeikiau J. Tada paėmė ana juos ir pakeikė: „Kad jūs nigdi daugiau neaugtute!“ SI10.
| refl.: Anas par visą savo gyvenimą nepaskeikė nė vieno karto BsPII205. Raižė raižė, pasikeikdamas kojomis spardė Žem. Kad aš paskeiktáu astankiniu žodžiu! Lp.
2. tr. pabarti keikiantis: Pakeikė katę Skp.
| refl.: Gavo gerokai pasikeikti Vaižg.
prakéikti
1. tr. pasmerkti keiksmu: Prakeikime karus! sp. Našlė tada pradėjo savo sūnus keikt ir prakéikė BM182. Nuo tų ponų prakeiktųjų kur mes beišbėgsme? A.Strazd. Tuos runkelius ko neprakéikiau Brt. Prakéikiau gyvą Ds. Sako, kad tėvai savo vaiką prakeikti gali Dkš. Bernužėli tu mano, galiu tave prakéikti su dviem trimi žodeliais (d.) Mrj. Tėvas ją (dukterį) kasžin už ką prakeikė, užpykęs ant jos BsMtI155. O prakeikta tokia mandrybė! P. Esi ant amžių prakeiktas P. Ateik dabar, pramikeik juos Ch123. Tesi prakeiktos visos nuodėmės DP184. O prakeiktieg tatai kiemai, kurie mus nuog anų amžinų butų ir palačių Viešpaties atatraukinėja DP353. Tas prakéiktasis godas yra tikrai šaknimi viso pikto DP126. O nelaimūs erškėčiai nuodėmių mūsų, kuriuos pagimdė prakeiktoji žemė širdies mūsų DP170.
| Laimė, kad gyvulys nesupranta savo prakeiktos (nelaimingos, baisios) dalies Blv. Visiem ateina ta prakéikta senatvė Alvt. Daiktas prakeiktas R52. Švariai išrausiu usnį tą prakeiktą T.Tilv. Negausi paskolinti nė prakeikto grašio (nieko) rš. Ponas davė jam rykščių, kiek tik jo prakeikta širdis velijo BsPIII9.
prakeiktai̇̃ adv.: Tõlie prakeiktai̇̃ KlvrŽ. Aš prakeiktai̇̃ gėriau, o ans dar prakeikčiau Šts. Ir šaudo prakeiktai! B.Sruog.
prakeiktinai̇̃ adv.: Prakeiktinai keikia ana J. Prakeiktinai̇̃ (labai) keika Šv.
| refl. tr., intr.: Priešai patys prasikeiks rš. Iš didelės bagotystės pats saũ praskéikia Sld. An galo tas diedas prasikeikė BsV308.
2. refl. daug keikti: Prasikéikiau, lig molynę apariau Ds. Su tokiu kelmu gyvendama, vis tiek prasikeiksi rš. Taip, ar girdit, kaip tas neprietelius prasikéikė K.Donel.
3. tr. užburti, užkeikti: Pakliuvo in tokį prakeiktą dvarą (ps.) LTI164.
4. refl. keiksmu prisiekti: Tada pradėjo Petras prasikeikti ir pasibažyti BPI373. Pradėjo tada prasikeikti ir prisiegot BtMt26,74.
prikéikti tr. daug keikti: Prikéikiau visus pašalius Šts.
| refl.: Kiek mes priskéikėm! Lp. Gana prisikeikia visi kiti rš. Tiek prisidarbavus, prisikeikus ir prisivalgius, snaudulys pats vertė ant šono Vaižg.
sukéikti intr. ištarti keikimą: Šeimininkas sukeikė ir pradėjo ūdyti merginą rš. Kas sukeikia ant ugnies, tas kada nonts (nors) burną ir liežuvį išpliks Vdk.
| refl.: Makaras susikeikęs nuėjo paskui jį rš.
užkéikti
1. intr. sukeikti: Stepas šnekėjo, plūdo, ant galo, smagiai užkeikęs, nusispjovė rš. Pajutęs, kad jau nėr pačios, net užkeikė ant Jono BsMtII188. Kad užkei̇̃ks, tai nusigąsi Vl. Žmogus … iš džiaugsmo net užkeikė BsMtII8.
2. tr. užburti, užkalbėti: Pasklido gandas, kad ne paprasta vinkšna auga ant Pociaus ir Dociaus ežios, bet užkeikta J.Balt. Vienas žmogus užkéikė pinigus Ėr. Jos broliai buvo užkeikti – paversti arkliais Pn. Mane motina užkeikė Rm. Senovės žmonės, užkasę žemėn, pinigus užkeikdavę K.Būg. Aš išlėkdama ir užkeikdamà tėvelio didį dvarą Rdm. Iškasė užkéiktus pinigus Ds. Nusipasakojo, kad ją kokia ragana užkeikė BsMtII48. Sūnų ažkeikė, kad virstų ąžuolan BM457. Dukterį gi ažkéikė epušėn BM457. Rado po žeme užkeiktą dvarą BsMtI80. Užkeikta mergaitė Rd. Jus užkeikiu nūnai – virskit medžiais žaliais! S.Nėr.
| Šiaip čia nebuvo nė užkeikto (jokio) gyvenimo Slč.
užkeiktai̇̃ adv.: Jis ir vėl paliko toks, koks anksčiau buvo: užkeiktai (labai) tylus ir užsidaręs rš.
3. refl. keiksmu prisiekti: Užsikeikė, jog nė vienam gyvybos kryžeiviui nepaliks S.Dauk. Užsikeikė visi pirma mirti toj vietoj ar kryžeivius veikti S.Dauk. Susirinko … ir užsikeikėsi nei valgyt, nei gert, ik Povilą užmušią NTApD23,12. Užsikeikė nedovanoti Lnkv.
velniúoti
Apibrėžtis
velniúoti, -iúoja, -iãvo, vélniuoti, -iuoja, -iavo
1. intr., tr. Š, Rtr, BŽ610, NdŽ, KŽ, Pc minint velnią keikti: Ana velniúoja, t. y. minavoja velnią, keikia J. Girtūklis, velniúo[ja] parsigrovęs Krš. Iš bažnyčios eina ir velniúoja Gs. Jei pats vaidinimas būdavo nekalto, „doro“ turinio, nė vienas kunigas niekad nei man, nei mano pažįstamiems jo nekeikdavo, nevelniuodavo, kelmais neversdavo J.Jabl. Kai velniuoja, sako kiti: – Nevelk, kai suvelsi, sunku bus išvelti LTR(Šmn).
^ Ima gražiai kalbėdamas, atiduoda velniuodamas KrvP(Dglš).
| refl.: Ko čia dabar velniúojies?! Š. Kogi jis te teip velniúojas? Sb. Prie mažų vaikų velniúotis negražu Km. Kai krūvoj (kartu) pagyvena, tai kasdien velniúojas Tr. Velniúoties vyrai [liuob] velniúosias, ale taip kaip daba bjaurybių rūšiškų į burną netepės Krš. Tik tu nesivelniúok, o eik ančių ieškot Jrb. Kaip tik prisprogsta, taip i velniúojas Lk. Nesivelniuok prie stalo, tėvai, – sudraudė ir jį mama rš.
^ Abu gražiu, kai bučiuojasi, o kokiu, kai velniuojasi? KrvP(Al).
2. intr. eiti kur nereikia, trenktis, bastytis: Nu, kur velniúoji, prisėsk Rs. Kur dabar velniúoji? Pj.
| refl.: Eik pry darbo nevelniúojąs Pj.
3. tr. bet kaip, prastai ką dirbti, darkyti: Žiūrėk, kad ma[n] daugiau nevelniúotum arimą Gs.
apvelniúoti tr. išvadinti velniu, minint velnią apkeikti: Apvelniãvo, aprupūžiavo – tiek gali iš pijoko gauti Krš. Ko jis ten sukinasi po daržą, ar nereikia apvelniúot? Ėr.
įvelniúoti intr. KŽ
1. Š turėti įprotį, mėgti velniuoti, keikti.
2. Š įeiti velniuojant, keikiant.
išvelniúoti tr. KŽ išvadinti velniu, iškeikti: Iškeikė, išvelniãvo mane, ir nežinau už ką Š. Išvelniãvo muni kaip kokią piemenę Krš. Papykęs išvelniãvo visus ir išėjo iš gryčios Ėr. Dar nei barščių neragavo, jau šeimyną išvelniãvo (d.) Nm.
| refl. Š, KŽ, Žvr: Jie baisiausiai susipyko, išsivelniãvo Rs.
nusivelniúoti pavadinti velniu, minint velnią nusikeikti: Nusivelniãvo, nusispjovė i numovė numie Krš. Nusivelniúok, bus ant širdies lengviau Ds.
pavelniúoti
1. intr. kiek velniuoti, velnią minint pasikeikti: Šnekėti mėgstu, pavelniúoti mėgstu Šauk.
2. tr. NdŽ kurį laiką velniuoti, velnią minint keikti.
| refl. NdŽ.
pravelniúoti intr. NdŽ
1. velniuojant, velnią minint, keikiantis praeiti.
2. refl. imti velniuotis, velnią minint keiktis.
3. refl. kurį laiką velniuotis, velnią minint keiktis.
privelniúoti
1. intr. daug velniuoti, velnią minint prikeikti: Privelniúoja, prisikeikia Ėr.
2. tr. daug apvelniuoti: Gana jau tu mane privelniavai̇̃, daugiau nebevelniuosi Ds.
suvelniúoti
1. intr. NdŽ minint velnią sukeikti: Da suvelniúoja kitas Ėr.
| refl. NdŽ: Kad susivelniuõs grodami kortom, net kortos nuo stalo nuskrenda Ds. Susvelniãvo, trenkė durim i nupylė Tr.
2. tr. bet kaip, prastai padaryti: Jis tik suvélniuoja tuos kupečius Skr.
užvelniúoti žr. suvelniuoti 1: Vyrai užvelniúoja Alvt. Kai aš tau užvelniuosiu! rš.
1. intr., tr. Š, Rtr, BŽ610, NdŽ, KŽ, Pc minint velnią keikti: Ana velniúoja, t. y. minavoja velnią, keikia J. Girtūklis, velniúo[ja] parsigrovęs Krš. Iš bažnyčios eina ir velniúoja Gs. Jei pats vaidinimas būdavo nekalto, „doro“ turinio, nė vienas kunigas niekad nei man, nei mano pažįstamiems jo nekeikdavo, nevelniuodavo, kelmais neversdavo J.Jabl. Kai velniuoja, sako kiti: – Nevelk, kai suvelsi, sunku bus išvelti LTR(Šmn).
^ Ima gražiai kalbėdamas, atiduoda velniuodamas KrvP(Dglš).
| refl.: Ko čia dabar velniúojies?! Š. Kogi jis te teip velniúojas? Sb. Prie mažų vaikų velniúotis negražu Km. Kai krūvoj (kartu) pagyvena, tai kasdien velniúojas Tr. Velniúoties vyrai [liuob] velniúosias, ale taip kaip daba bjaurybių rūšiškų į burną netepės Krš. Tik tu nesivelniúok, o eik ančių ieškot Jrb. Kaip tik prisprogsta, taip i velniúojas Lk. Nesivelniuok prie stalo, tėvai, – sudraudė ir jį mama rš.
^ Abu gražiu, kai bučiuojasi, o kokiu, kai velniuojasi? KrvP(Al).
2. intr. eiti kur nereikia, trenktis, bastytis: Nu, kur velniúoji, prisėsk Rs. Kur dabar velniúoji? Pj.
| refl.: Eik pry darbo nevelniúojąs Pj.
3. tr. bet kaip, prastai ką dirbti, darkyti: Žiūrėk, kad ma[n] daugiau nevelniúotum arimą Gs.
apvelniúoti tr. išvadinti velniu, minint velnią apkeikti: Apvelniãvo, aprupūžiavo – tiek gali iš pijoko gauti Krš. Ko jis ten sukinasi po daržą, ar nereikia apvelniúot? Ėr.
įvelniúoti intr. KŽ
1. Š turėti įprotį, mėgti velniuoti, keikti.
2. Š įeiti velniuojant, keikiant.
išvelniúoti tr. KŽ išvadinti velniu, iškeikti: Iškeikė, išvelniãvo mane, ir nežinau už ką Š. Išvelniãvo muni kaip kokią piemenę Krš. Papykęs išvelniãvo visus ir išėjo iš gryčios Ėr. Dar nei barščių neragavo, jau šeimyną išvelniãvo (d.) Nm.
| refl. Š, KŽ, Žvr: Jie baisiausiai susipyko, išsivelniãvo Rs.
nusivelniúoti pavadinti velniu, minint velnią nusikeikti: Nusivelniãvo, nusispjovė i numovė numie Krš. Nusivelniúok, bus ant širdies lengviau Ds.
pavelniúoti
1. intr. kiek velniuoti, velnią minint pasikeikti: Šnekėti mėgstu, pavelniúoti mėgstu Šauk.
2. tr. NdŽ kurį laiką velniuoti, velnią minint keikti.
| refl. NdŽ.
pravelniúoti intr. NdŽ
1. velniuojant, velnią minint, keikiantis praeiti.
2. refl. imti velniuotis, velnią minint keiktis.
3. refl. kurį laiką velniuotis, velnią minint keiktis.
privelniúoti
1. intr. daug velniuoti, velnią minint prikeikti: Privelniúoja, prisikeikia Ėr.
2. tr. daug apvelniuoti: Gana jau tu mane privelniavai̇̃, daugiau nebevelniuosi Ds.
suvelniúoti
1. intr. NdŽ minint velnią sukeikti: Da suvelniúoja kitas Ėr.
| refl. NdŽ: Kad susivelniuõs grodami kortom, net kortos nuo stalo nuskrenda Ds. Susvelniãvo, trenkė durim i nupylė Tr.
2. tr. bet kaip, prastai padaryti: Jis tik suvélniuoja tuos kupečius Skr.
užvelniúoti žr. suvelniuoti 1: Vyrai užvelniúoja Alvt. Kai aš tau užvelniuosiu! rš.
apráuti
Apibrėžtis
ráuti, -na (-ja K; SD328, R, N, Sut), róvė
1. tr. R, I, KBII148, Smal, Dv, Kt traukti, plėšti iš šaknų: Ráuja žoles Srd. Nėr kas ráuna: visos žolės jau išravėtos Sv. Aš róviau žoles pakrūmė[je] LKT88(Vž). Tai žolę ráunu, tai mazgoju – darbo yra Antr. Notrynes pavasario čėse ráus, virs Lnk. Reikėtų jau ir linai pradėti rauti J.Jabl. Pačias, kaip reik, linų raut guikite greitai K.Donel. Linus ráuna iš žemės Šlčn. Jau reikia eit ráut – linai ráunami Žml. Linus raudami̇̀ (raunant), lijos lietus Zt. Kai linų laiškas krinta, linus reikia ráut Jrb. Greit linai bus ráuti Pln. Už poros savaičių bus rautini̇̀ linai Skdv. Pakaitį kas tau beduos linų raunamúoju metu – vėl išbėgsi linų ráuti Sd. Pasisodinsim medelių rudenį, kai bus raunamas laikas Ėr. Grikius rankom ráudavom Antr. Pagada kad nudegino, žmonės rautè róvė miežiukus Vlkj. Kartais avižos neuždera, reikia avižas ráut, ne pjaut Kls. Sviets rugelius pjaute pjauna, vedu raute raunam LTR(Krtn). Išejo marti su sena uošvėne pupų ráuti Žd. Susispaud[žia] žirniai, i[r] mašina ráuja Erž. Vasarojų nuvalius, pradėsma daržus ráuti, bulbes kasti Gd. Burokus róviau, parvargau – i ligos Mžš. Ráuna iš pastiklių (iš šiltadaržio) griežčius i sodina po laukus Pb. Ana tas ruputes kožną dieną ráuna KlbX126(Krtn). Mes vakar čia róvėm bulves, pri mūso čia su talka Dr. Nuo Raulyno pradeda bulves ráut Dkš. A cibulių da neráunat? Ob. Šunagrybių niekas neráudavo Švd. Trumpa, stora – grybų raut, aukšta, laiba – riešutaut (d.) Vlkv. Ejo mergos grybų rautie LTR(Lš). Žydžia kasmet [obelis], obuolių nėra – musėjom ráut Krns. Sakė, reiks ráut visas sodas – džiūsta Kls. Karves ganiau, kerus róviau Varn. Idant ertes, raudami kūkalius, neišrautumbite ir kviečių su jais drauge DP85. Volungė šaukia: eikit, vyrai, grybų raut, senos bobos, kukoraut Prk. Tai ji kukavo, ta raiba gegelė, ráujant žalius linelius JD558. Tu mane rasi linų laukužėly linelius beráujančią JV788. Per šilelį jojau, šile žolę roviau, vidury šilelio žirgelį pašėriau LTR(Auk). Oi eisam eisam mes, trys sesytės, į žalią lauką linukus rauti LTR(Rmč).
| prk.: Ir drąsiai šaknis neteisingas rauni, da drąsiau naujus mokslo žiedus krauni A.Baran.
^ Ropę ráuk, kada ráujasi Plv. Po laiko jau grybai rauti Dr. Nusibodo aust, kai blogas ridikas raut Švnč. Tu eisi į Šikutes pri Didino kūlių rauti, spilgų krauti, bet ne į gimnaziją! Dr.
rautinai̇̃ adv.: Dalgelio nepapustęs, nepapjausi, žalią žolelę rautinai išrausi Grz.
| refl. Plv.
ǁ pešti iš kūno: Rauti, draskyti plaukus I. Tu rauji čiupryną, o aš rauju linus J. Plaukus ráuna ir riša pas obelį ažu kočiukų Dv. Kap šukavo galvelę, róvė gelsvus plaukelius DrskD212. Močeka ėmė plaukus raut nuo galvos LTR(Dv). Ráut dantį turėjau Dv.
ǁ traukti, tempti (iš krūvos): Ale žiūri – išeina iš girios vilkų daugiau kaip penkiosdešimts! Atėjo tie vilkai, sustojo apie tą kūgį – ir raut dantimi šiaudus BsPIV284.
2. naikinti: Rauti negeroves sp. Vokiečių laikais lietuviškumą pradėjo ráuti lauku Pgg. Kai aš tik pradėjau svietą pažyt, tai ėmiau caro valdžią iš šaknų ráut (kovojau, kad ji būtų nuversta) Plv.
3. sunkiai nešti, vilkti, tempti: Ką tu čia teip šitam maiše ráuni? Trgn. Senelė rauna maišą net persikreipdama Rod. Kad ráuna, tai ráuna ne palig savę (per sunkiai neša) Sld. Jis ten eina ir viską ráuna Nmn. Arklys ledva ráuna prieš kalną Lš. Arkliai vos ráuna, ir dar aš sėsiuos an kalados! Lp.
| Pošaltą tokią dieną ejova piningų rauti (kasti) Dr.
^ Nėra kas pjauna, yra kas iš aruodo rauna TŽIII386. Rauna kai velnias mešką Švnč.
4. greitai bėgti, važiuoti: Kai róvėm visi namo! Alk. Aš kai róviau per girią! Plv. Kur ráuni tep smarkiai? Grl. Kap dav[ė] lazda, tai ráuna kap pamazgytas namo Arm. Velnias, bra, an pečių užsidėjo kumelę i rauna aplink ežerą Švnč. Negaišuok, o ráuk! Snt. Ka[d] róvė su ta mašina, tik sudundė́[jo] žemė, i viskas Jnk. Róvė pro mus mašinos Dglš.
| refl.: Kovos būrys skubėjo priešo link. Mašinos rovės vieškeliu tolyn T.Tilv. Ir kad róvės greit jis į kambarį! Vlkv. Eržilas atsistojo piestu ir rovėsi kaip žaibas pirmyn rš.
ǁ refl. veržtis: Kur ráunies, vis tiek nebepareisi [į autobusą] Skdt. Arklys pradėjo ráuties iš tvarto Dglš. Vanduo per viršų ima ráutis Lš.
| Pradžiugusi širdis raunasi iš kūno rš.
5. refl. šnek. klimpti: Ráunas valig stabulių ratai, vežimas atsakantis Ktk. Ratai pievon ráunas Trgn.
6. tr. šnek. mušti, pešti: Kaipgi jį sugavę, žydai mušė, róvė JD592.
| refl.: Tu tik pažiūrėk, kap tos katės ráunasi Šil. Šunys tarp savęs pradėjo ráutis Skdv. Eina toliau, rado du varnu raujanties ant kaulo kumelės BsPIII192. I žiūri ans, ka[d] pešas du žvirbliai, ali teip raunas, ka[d] plunksnos dulka LTR(Žg). Kada tik jiedu susieina, tuoj pradeda ráutis Krp. Baisu ir juokinga būdavo, kai klausytojai turgavietėje pasidalydavo į dvi dalis ir pradėdavo rautis V.Mont. Turi pešties, su visais ráuties Pgg. Bernai susikibę ráunasi (imasi, galynėjasi), net žemė dreba Jnš.
ǁ refl. kovoti, kariauti: Rovės stipriai po Liepoja, net dangus užjuodavo Šts.
ǁ refl. ginčytis: Ráujasi ráujasi kap katinai Gs.
7. refl. šnek. smarkiai dirbti, glėbuotis: Jis daba[r] su rugiais ráunas Jnš. Amžinai rautis su karvėmis Basiuliškių tvartuose jam buvo įsiėdę iki panagių rš.
8. gerti, mesti (alkoholinius gėrimus): Aš tai visai mažai gėriau, o jūs tik rovėt ir rovėt Ut. Rauk dar vieną, kad tinka V.Krėv. Visi buvom po burną rovę Šts. Ráuk dar vieną stiklą Grž. Ráudavom vynelį kur sulindę Mžš.
◊ balà (bi̇́esas, devyni̇̀ šùnes, dievai̇̃, giltinė̃, juõkas, kélmas, mãras, vélnias) ráuna apie pražuvimą, išnykimą, galą: Bus gerai, bala pono neraus rš. Ar kas yra kada matęs, kad biesas savo vaiką rautų! S.Čiurl. Kad jį devyni̇̀ šùnes raũtų ir pasigavę visus kutus nurautų! Mrj. Tegu juos dievai rauja, tuos mokesčius ir policininkus! rš. Katrės neraus giltinė, bet tas vaikas galėjo nusigąsti Žem. Kunegas Palubinskis, matydamas, tą karalių giltinei rovus, nustosiąs mažne jau įgytos vyskupystės, norėjo kuo greičiau pats į Rymą pašarpuoti M.Valanč. Raus tavi giltinė S.Dauk, VP39. Giltinė savo vaiko neraus Tsk(ž.). Pardaug drąsį rauna giltinė VP36. Tegu jį juokas rauna! Tiek tos bėdos Ldvn. Neraus kelmas taip greit: ko lakstei kaip padūkus – būtumei nesusirgus! rš. Tegul maras jus, prakeikti, nuo žemelės rauja! S.Nėr. Tave, žalty, nė vélnias neráus! Trk. Velniai̇̃ ráutų tokį vyrą! Jnš. Tegu mane velnias rauna, jeigu aš nesu jūsų draugas! V.Myk-Put. Šiandien velnias nerovė, neraus ir toliau rš. Laukuo yra šalta, rodos, kad tujau velnias raus LTR(Krt). Vélnias ráuna visus! Pvn. Tegu velniai̇̃ ráuna! KlbII6(Lkm). Neráus vélnias pijoko! Pln. Jei Dievo tarnas atsisako prisiekti Viešpaties vardu, kad sakys tiesą ir vien tiesą, – tai jau velnias rauna tokį liudijimą! rš. Velnias jus rautų, kokios jūs gražios stepės!.. rš. Velniai rautų, apie tai verta pagalvoti! J.Marcin. Duosu į kailį, ka vél[nia]s tave ráus! Slnt.
baravỹką ráuti Prk toks žaidimas.
gãlas ráuna (kur) apie nerimstantį: Kur tu karies, kur tave dabar gãlas ráuna?! Mrk.
iš savę̃s ráuti sunkiai alsuoti: Jis, tas ligonis, tep sunkiai kvėpuoja, tik iš savę̃s ráuna Vlkv.
kaltū̃ną nuo galvõs ráuti varginti, kamuoti: Vyro tėvai ėmė man kaltū̃ną nuo galvõs ráut: ką darau, vis blogai ir blogai Rš.
kanãpę ráuti toks lietuvių šokis: Eikš, sesyte, padėk ma[n] kanapę rauti J.Jabl.
pláukus [nuo galvõs] ráuti[s] labai sielvartauti: Močia plaukus rovėsi, iš galvos ko neišėjo J.Paukš. Motina pláukus nuo galvõs róvės, kap papamušė vaikus LKKXIII133(Grv). Gali pláukus ráuties, galvą į sieną duoti – a padės? Rdn. Baltas rankas laužė, gelsvus plaukus rovė V.Krėv.
ramùlį ráuti peštis, ginčytis: Rauna ramulį, ir gana Švnč.
ráuk tavè devýnios prasmek (keikiant): Rauk tave devynios, tokią raganą! K.Bor.
ridi̇̀ką ráuti
1. toks jaunuomenės žaidimas: Senovėj, būdavo, susrenka bernai ir mergos vienon trobon sodžiuose raut ridiką LTR(Lp).
2. pyktis, bartis: Ráuna ridi̇̀ką, ir gana Str. Oi ráusit dar jūs ridi̇̀ką! Alk. Nespė[ja] suseiti – tuoj ridiką ir rauja Gs.
šuni̇̀ms šė́ko ráuti Vv niekus dirbti, nerimtai elgtis: Sūnų leidom į mokslus, ir nuėjo šunim šėko raut Ėr. Eik šunim šėko rauti (sakoma nesugebančiam paprasto darbo) LTR.
vélnias vélnį raũs (ráus Kal) bus baisu: Vel[nia]s velnį raus tame kare Šts.
apráuti tr.; N
1. kiek išplėšti, ištraukti iš šaknų: Didumą apróviau žolių J. Kad, koc atpuldama nuo darbo, aprautum žoles iš darželio Srv. Reikia žolė apráuti Dv. Samanas aprauju SD145.
ǁ kiek apipešioti, apipešti: Kap bobos ima skautis až kasų ir aprauna kasas – žuksme (saujoje) ir turisi Lz. Ita jam gerai plaukus apróvė, tada aprimo Grv. Ka[d] apróvė jai plaukus, padėjo: biškį liovės [išdykauti] Rd. Už blogo bernelio prapuolėm – aprovė rūsą kaselę, apmušė baltą burnelę Aru8(Grv).
ǁ apskinti: Vaikai svogūnus apróvė Pls.
2. aplenkti raunant: Elena mane apróvė vienu pėdu Ds. Ji mane penkiais pėdais aprovė TŽIV680.
3. apdraskyti, apkandžioti: Vortujau gyvulius, tai atė[jo] vilkas, apróvė telyčią Str.
4. apmušti, apipešti: Tas gaidžiukas tuoj puolęs ant tos vištos, aprovęs LTR(Sln).
| refl.: Jei tik gerai apsiraũs, tai dar jie ir į teismą pasiduos Skr.
paapráuti (dial.) tr. nurauti: Pavasarį imsim gėlių visokių, nueisim ir itą žolę paapráusim Lz.
atráuti
1. žr. išrauti 1: Iš žemės atróviau medį su šaknimis J. Atróvė krūmus ir pasėjo linus Šts.
ǁ išpešti iš kūno: Rudenį bitės bubinam (tranams) sparnus atráuna, kojas atráuna Kkl.
ǁ refl. tr. nusiskinti: Būdavo alyvinių gražų, tai atsiráunu Lkm.
ǁ prk. nudaužti, nuskelti: Kaip davė mano naman, tai atróvė šitą galą JnšM.
2. tr. Š padaryti tarpą raunant: Atraukit linus nuo kelio, o kaip mėšlus veš, tai išmindys labai Brs. Atráuk linus, kad galėtum pravažiuot Ds.
3. tr. atidirbti rovimu:
^ Kap dar neatduosiu, tai po smerti grikiais atráusiu Drsk.
atrautinai̇̃ adv.: Talkos buvo kviečiamos savitarpio pagalbos principu, t. y. atrautinai, ir samdant rovėjas už pinigus rš.
| refl.
atsirautinai̇̃ adv.: Atsirautinai̇̃ liuobam eiti i rauti Krtn. Eisam atsirautinai̇̃, anie ateis pas mūso, mes eisam kitur rauti [linų] Vž.
4. tr. baigti rovimą: Atrautos mūsų dienos (sako linus rovusios kaimo merginos, išeidamos į miestą) Ėr.
5. refl. įvargti raunant: Tiek linų šiemet prisėjo, kad ir rankos atsiróvė beraunant Jž.
6. sunkiai atnešti, atgabenti: Sunkus maišas, led aš jį čia nuo kluono atróviau Alv. Katė atróv[ė] kačiukuo pelę Grv. Pilną viedrą [v]andenio atróvė Krd. Maišan, da až pečių – ir atráusi Trgn. Man ir atraus traktoriuku medžius namo Krd.
7. intr. šnek. greitai atbėgti: Pamatėm, kad anas atráuna par laukus, kojas paraitęs Ds. Kas te vieškeliu atráuna teip smagiai? Dgl.
įráuti tr.
1. išpešus iš šaknų, įdėti, įsprausti: Linų kuškis įráutas į tarpą, i negaliama išimti Prk. Kašelytėn inrovė bil žolės ir nunešė seneliui LTR(Slk).
2. nurauti tam tikrą kiekį, tarpą: Nė pusės tiek neįróvė tos, kur dešimt rovė, kiek tos penkios įróvė [linų] Rm. Tik pusėn šniūro teįróvėm Š.
3. Š pajėgti pešti iš šaknų: Žemė įdžiūvus, linai neįraunami̇̀ Mrj.
4. refl. įsitraukti į rovimą: Iš pradžių nemokėjau linų rauti, bet kai insiróviau, tai pasirodė nesunku esama Š.
5. refl. raunant įeiti: Kurgi įsiróvei mano baran Š.
6. refl. šnek. įklimpti: Insróvė ragutės sniegan Strn. Mašina insróvė purvan Gdr. Ratai teip insróvė purvan, kad ir arklys neišveža Ds.
7. šnek. sunkiai įkelti: Tik tik inróvėm akmenį ratuos Trgn.
išráuti
1. tr. R45, Sut, K, Š, BŽ80 ištraukti, išpešti iš šaknų: Ištraukiu, išrauju SD418. Velėna su veja ižrauta SD39. Kiek audrų per Lietuvą nuslinko, su šaknim išraudamos medžius S.Nėr. Abu sausu ąžuolu išróvė KlbIII7(Lkm). Kab išverčia, išráuna vėjas medžiagą, tai šaknys viršun Šlčn. Vėtra buvo, išróvė medžius iš šaknių Vvr. Reikia išráutie žolė, kad linai čysti būtų Aps. Daigus išróviau prieš lietų, bet nesuspėjau pasodint Glv. Šitas aguonas reikia išráut iš uogų LKT313(Ob). O jis tačiau nelieptų išráut kūkalių tarnamus saviemus, idant neišrautų̃ ir kviečių DP83. Bet jis tarė: Ne, kad raudami kūkalius neišrautumbite su jais ir kviečių Ch1Mt13,29. Grybą jei jau pamatei, tai jis daugiau neauga – reikia jį išrauti LTR(Rs). Visas bulbas išknisė, išróvė [šernai] Klt.
| prk.: Karas išrovė ne vieną vyrą rš. Taip greit, kai ráute išróvė žmogų (greit mirė) Skr. Beširdė giltinė jį (Jaunių) išróvė iš mūsų tarpo K.Būg. Ir priešai jį tuojau išrovė, kaip vėtra jauną medį rauja V.Mont. Kap išróvė vyrus smertis! Dsn.
^ Ką žmonės pasėja, velnias visa išrauja LTR(Vrn). Didelis medis sunku išrauti, didelę skolą sunku atgauti KrvP(Ant). Už pavogtą obuolį jei tėvs vaiko nebaus, tai ir medį iš šaknų vaiks užaugęs išraus rš.
| refl. tr., intr. H158, Sut, K: Kažin ar obelė prigis – didelė išsiróvė Ėr. Pažeisti augalai džiūsta, lengvai išsirauna iš dirvos rš. Išsiróvė po vieną ropę [piemenys] Krp. Ateina kažin koks žmogus, išsirovęs beržą LTR(Kp). No kam mum reik[ia] tų kirvių – mes išsirausim medį ir parsinešim BsPIV142.
ǁ ištraukti, išplėšti iš kūno: Mano dantes šitie išráuta seniai Gdr. Kai griučkas išróvė tas [dantų] šaknis Jrb. Jis pagyrė mane, liepė negyvą dramblį vakare parvilkti namo ir išrauti jo iltis J.Balč. Plauką išráuna ir žino, ar grybelis Erž. Gaidžio uodegos pusė išráuta – vanagas bus užpuolęs Jrb. Skruzdė išrovė sau šlaunį LTI61(Bs). Ji moka išrauti jam gylį Blv. Kad arklys turi kaltūną, tai svetimas žmogus turi išraut tris plaukus ir, nunešęs ant bėgančio vandens, paleist LTR(Auk).
| Uogelėse neišráusi ūsų, tai ir uogų nebus Smal.
^ Iš delno plauko neišrausi LTR(Brt, Rz).
| refl. tr. N.
2. tr. išplėšti ką įstatyta: Samsonas, to neveizėdamas, išrovė su visais štulpais vartus M.Valanč.
| Jau vėl guzikus išróvei [iš palto] Švnč.
ǁ sunkiai išimti, ištraukti: Keršis vargais negalais išrovė iš žemės vieną, paskui kitą koją J.Avyž.
| refl. tr.: Anas, plytą išsirovęs, sviedė tą velnią TDrIV254(Ck). Vieną, kur mažesnį [akmenį] išsiroviau ir įsidėjau į vežimą S.Čiurl.
ǁ greit, smarkiai ištraukti: Jis išrovė iš kišenės ginklą ir nusitaikė į priešakinį mašinos stiklą J.Avyž.
3. tr. nurauti tam tikrą plotą: Ana jau išróvė linus Zt. Jie niekad neišraũs gručkų Brt. Kad linų barą tiesiai išrausi – ištekėsi LTR(Šmn).
4. tr. rauti tam tikrą laiką: Visą savaitę išróviau pas kaimyną linus Š.
5. tr. prk. išnaikinti: Iš šaknių neišraujamas N. Išrauju SD413. Su šaknimis turi būti išrauti iš mūsų gyvenimo kenksmingi piktybiniai kritikos užgniaužimo, o tuo labiau kerštavimo už kritiką reiškiniai sp. Jaunikaitis žada tos meilės atsižadėti, išrauti ją iš savo krūtinės J.Bil. Proletarinės revoliucijos idėjų niekas nesugebėjo išrauti iš darbo žmonių širdžių (sov.) rš. Vai aš tau pyktį ir pasiutimą su šaknimis išrausiu Dkš.
| refl.: Varnai išskrido, i lizdas išsiróvė Šd.
6. tr. šnek. išgraužti, išnešti: Kad išróvė ratai vėžas! Ds. Išróvė [vanduo] toliau upę Dglš. Te (upėje) buvo duobė išráuta didžiulė Pb. Čia pavasarį vanduo gilius ravus išráuna Lš.
7. tr. šnek. sunkiai išvilkti, ištempti: Led led išróvė arkliai [vežimą] Lp. Kai ažvažiavau per brastą, tai tik išróvė arklys Trgn. Amerikoniukas pakilo ir abiejomis rankomis išrovė būsimąjį žentą iš vežimo P.Cvir. Neverk, – baido jį Alena: – išgirs laumė, išraus tave už plaukų per kaminą V.Krėv.
| Kas metai neišvežam i neišvežam [mėšlo], tik iš tvarto išráunam (išmėžiame) Str.
| prk.: Inej[o] svirnan ir išróvė (išgabeno, išvogė) visa Mrc.
ǁ refl. išsiveržti: Dovydonis tūptelėjo žemyn, išsirovė Marijonai iš rankų J.Balt.
| prk.: Gera valia išsirauna iš tarpo tų, su kuriais gulo ir kėlė per šešias dešimtis metų Vaižg. Premjeras pasijuto išsirovęs iš oficialios aplinkos ir panoro išsikalbėti su poetu diplomatu intymiai, be diplomatinių varžtų rš.
8. tr. prk. iškelti, išvaryti, pašalinti: Kuriej bagoti buvo, tai išróvė Str. Jo (girininko) norėj[o] iš čia išráut tepgi Lp. Pagimdžiusi sūnų, ji pasijuto taip stipriai įleidusi šaknis į Pikčiurniškę, kad nė Bušė jos neišraus I.Simon. Dar audra neišrovė Grožvydos iš Romuvos brangios taip mums be galo! Vd.
9. tr. šnek. gauti: Išráuk, kad nori, dabar puspenkto šimto! Tj. Kur anas ir išrovė tiek pinigų! Ds.
ǁ Msn, Dgl gauti vedant: Žiūrėk, Jonas katrą išraũs: a[r] Oną, a[r] Elziukę Bsg. Kad ir senas, ale da ne bet kokią mergą išráusiu Užp.
ǁ išgauti: Nori iš mumį išráut (išsiklausinėti) kokią giesmelę Vvs.
| Uodai iš žmogaus lūpų kažkada velnią išrovė (privertė sukeikti velniu) rš.
10. tr. šnek. atrasti (ką pasakyti): Kap išráuna kap ką, tai nor už pilvo susėmęs voliokis Mrk. Ale tu ir žodžių išrauni! Ds.
11. refl. šnek. atsirasti, būti: Iš kur tu išsiróvei tokia didelė – ar močia, ar tėvas didelis? Pnm. Išsiróvė koks velnias iš pačios peklos ir monija žmones Ds. Iš kurgi par mum šitokia neklaužada ir išsiróvė?! Užp.
12. intr. šnek. išbėgti: Anas nenorom turėjo išráut nuo šito gaspadoriaus Dgl. Kap puolės su plyta, tai kap dūmas išrovė per duris Arm.
13. tr. šnek. išgerti, išmesti, išlenkti: Degtienės butelį išróviau, ir galvoj nesgirdi Ktk. Jis per kelius gurkšnius stiklinę išráuna Jnšk. Milė, jau gerokai alaus išrovusi, raudona kaip vyšnia J.Paukš. Bernas atėjo raudonas, matyt, pusbutelį už kertės išrovęs Ėr. Jeg ažkart būtum išróvęs, ir kartumo nenumanęs Lel. Išráuk da šitą, velnias neims, nepasgersi Ut. Išráukiam, susiedeli, ant visų bėdų ir vargų! Pln. Išróviau spirito butelką, ir esu ponas Šts. Ką tik atvykusis svetys būtinai turi du puodelius išrauti, jei ne tris TŽII171(Jnšk). Ot, kad jau būt gatavas alus – puodą išróvei! Mžš.
nuráuti
1. tr. N nuvalyti tam tikrą plotą, traukiant iš šaknų: Pirma linus nuráudavo, pamerkdavo ežeran Dgč. Linai nurauti̇̀ Azr, Zt. Buvo daug nurautų̃ linų Kdn. Pilni laukai nuráutų linų Br. Kad nėra kas nuráunąs, [linų] galvikės pajuoduo[ja], nubirsta Pln. Nuróvė grikius – pjaut nebuvo kas Slk. Kanapius nuróviau J. Reikia tenai daržo gale tuos burokus nurauti – notnėrynas didžiausias! LzP. Saldžiūsius batvinelius be lopetos negal nurauti Slnt. Tik tu nuráuk, o dešim atlėks ir [burokus] nugenės Šmn. Rudinį bulbes kasė, batvinius nuróvė Gd. Nuróviau linelius po biržyneliu, žaliuosius, gražiuosius po biržyneliu Švd. Motinėle mano, širdužėle mano, kas tau linelius nuraus? LTR(Lš).
| Pernai ne nukniso, o nuróvė [šernai] bul’bas, moteriškė, dievaž, verkė Žln.
| prk.: Nuróvė (nukirto), ir viskas, tą mišką Srd.
^ Ar kiaulę papjauk, ar bulbas nurauk Ktk.
| refl. tr., intr.: Kol mes linus nusiráusim, nusibrauksim, tai jūs pievą išpjausit Pc. Ar nuspjovėt, ar nusróvėt, ar viską in kluoną sukrovėt? Vrn. Tu šįmet pjaukis [pupų] viršūnes, aš nusirausiu apačias (sakė velnias žmogui) LMD(Šln). Kaip žali [linai] nusirovė, tai žinoma, kad tik vieni pelūs Jnšk.
ǁ nupešti nuo kūno: Kai supyko, tai Jonas jam visus plaukus nuróvė Dgl. Užsispirdavo ant mažesnės kainos, nors tu jiems barzdas nurauk! rš. Su vienu plauku ir su tuoj nuráutu DrskD235. Jai pakaušis nuráutas Šln. Žibelė činkčio[ja], startelė čikščio[ja]; matydams anas, vipčio[ja] katinas, norėdams pas savęs prigauti ir jų visas plunksnas nurauti D103.
ǁ nutraukti, nusukti: Už tokią atvogą tujau, ot, aš nurausiu galvą tau Žlv. Gyvai vištai galvą nuraunam LTR(Vkš). Aš, tą velniuką sugavęs, ausis nuráusiu! Krš. Senelė norėjo man ausį nurauti rš.
2. tr. šnek. nunešti, nutempti, nugabenti: Jau gal vaikai nuróvė mano kelnes Dsn. Jonas miestan nurovė didžiausį vežimą malkos Švnč. Tol nenuráusi šitokios naštos Trgn. Galvon buvo grybas, i nuróvė mane Vilniun Mrc.
^ Baidėsi ožka girion bėgioti, bet vilkas ir iš daržo nurovė KrvP(Nmn).
| refl. tr.: Velniai tenusiraunie mane gyvą į pragarą! rš.
3. tr. BŽ267 greit nutraukti, nuplėšti: Kajetonas, dantimis grieždamas, puolė prie jos, susibadė į žagarus, nusikeikė, nurovė šautuvą nuo diržo ir šovė rš. Justė, pripuolusi prie Jurgio, nurauna nuo kojų klumpes ir ištrenkia priemenėn J.Avyž. Nurovė jam nuo galvos kepurę, ant ledo išmėtė knygas A.Vencl. Tyko mane pagauti ir vainikėlį nurauti LTR(Erž).
ǁ nugriauti: Tus rūmus norėjo nuráuti Eig. Susilipdėm pirkelyną, tai švirkšt vėjas ir nurovė Rod.
4. pavogti, nučiupti: I mano daug vištų anas nuróvė Dglš. Tep i nuróvė pinigus Ck.
5. tr. nugalėti imantis, galynėjantis: Vedvi rovėvos su viena merge, aš aną nuroviau Šts.
6. intr. šnek. nubėgti: Vilkė išsigandus miškan nurovė Ds. Rausi rausi – tiesiai Poškonysna nuráusi Dv.
◊ gálvą nusiráuti nusižudyti: Napalys bedrėksdamas gali sau ir galvą nusirauti Vaižg.
panuráuti (dial.) tr. tam tikrą plotą nurauti: Kiemas panuróvė linus Dv. Aš tau panuraũčia! Drs.
paráuti tr.
1. kiek ištraukti, išpešti iš šaknų: Parovęs sėtinių, ropių, virk sėtinynę, ropynę J. Žadėjo eit į daržą usnių paráut Erž. Paraũ žolės LKKI182. Žolių paróviau paršiukam LKKVI275(Ps).
| refl. tr.: Pasiráuna žolės ir valgo [bado metais] Kls. Žąsyčiai pasiráuna žolės, i anims gerai LKT109(Kv).
ǁ pakasti: O bulbių paróvei žingsnį – jau kiocis ant vietai Plng.
ǁ patampyti, papešti: Ar neverta tam kaltuosius už ausų parauti? A1884,245.
2. visą plotą nuvalyti raunant: Linus paráuna ir džiovena Aps.
3. refl. paeiti raunant: Kastis tolie pasiróvė, vedu negalėsav nė bepanokti Slnt.
4. įstengti, sugebėti traukti, plėšti iš šaknų: Paráuna [linus] gerai mergaitės, padeda mamai Erž. Usnys aštrios, nemona paráut Ds. Parsivedžiau jauną, linų neparáuna (d.) Klvr.
5. refl. įvargti raunant: Rankos y[ra] pasiróvusios, nudraskytos, linus rovus Šts. Rankos pasirovė, gana berauti Šts.
6. žr. išrauti 1: Ar žolės šaknį paróvus virsiu?! Skr. Rudmėsėlę … paróviau JV689. Ei tu, šelmi, atsitrauk, žalią rūtą neparáuk DvD234(Grš).
| refl. tr.: Jis pasiróvė runkulį, tuo įtarkavo, sumaišė i nunešė kiauliums Jrb. Kur gudresni, pasiróvė dvi ropes (ps.) Vlkv.
7. nuplėšus ką padaryti:
^ Jau aš tave į lanką sulenkiau, į vyžą paroviau (pažeminau) MŽI148, N.
8. pagriebus patempti: Viesulas parovė laivą ir išmetė jį į jūrmalę teip staigiai, jog jis iširo S.Dauk.
9. I pavaginėti.
10. parmesti: Naujas smūgis meisterį parovė ant žemės P.Cvir.
11. refl. eiti imtynių, pasiristi: Kas su juo gali pasiráut?! Ppr. Kad jum šalta, tai pasráukit, sušilsit Prng.
12. refl. pasimušti, pasipešti: Jei durna esi, tai eik tu į tą būrį pasiráuti Skr.
13. refl. mestis kur: Klemensas lyg ir pasirovė jos pusėn, bet tuoj sustojo J.Balt.
14. refl. palįsti: Tu buvai pasróvęs po padlaga? Mlt.
◊ giltinė̃ (kélmas, nelabàsis, perkū́nas, vélnias) paróvė apie pražuvimą, dingimą, mirimą: Parovė giltinė kirvį, tegul rauna ir kotą LTsV316(Ms). Nu ankstybos giltinės parautas S.Dauk. Šitai nelaimingi apkėlė namus vedums su liežuviais, kad jus giltinė parautų! M.Valanč. Ka[d] tavi kélmas kame paráutų už tokį tavo neklausymą! Vvr. Kad jį kur nelabasis parautų! rš. Perkūnėlis tave kur parautų! rš. Vel[nia]s parovė arklį, lai pasiema ir votegą! ž. Paema, į žemę kad duoda, ka vél[nia]s paráuna KlvrŽ. Dievas davė, velnias parovė M, TŽV614. Kad tavi vélnias paráutų už tokį apgavimą! Vvr. Jei vel[nia]s neparaus, lig Sekminių atsigaus LTR(Plng). Turėjau sūnų kaip akį kaktoj, bet ir tą patį vélnias paróvė Lk. Kad tave šimtas velnių parautų! rš.
parráuti tr. Klt šnek. sunkiai parnešti, parvilkti: Ką tik parroviau maišą avižų Rod. Ir sunkus, vos parroviau vienas V.Krėv. Kad prilėdavau vežimą malkų, led arkliai namo parróvė Alv.
praráuti tr.
1. kiek apretinti raunant, apraustyti: Buvo prarautà rasoda, tai kad suaugo! Slm. Tai kur bus tanku, tai tada praráusi – Bareikienei reiks duot Skdt. Prašau veselion: cibules praskynėm, salotas prarovėm, ir viso visiem gana bus Arm.
| refl. tr.: Moteriškės, prasirovusios griežčių, pradėjo graižyti rš.
2. praplėšti: Kur tu suknelę prarovei? Švnč.
ǁ praardyti, pradraskyti: Iš gėdos žemę tu dar kiaurai neprarovei ir po tamsių versmių kur neįmovei? Žlv.
| prk.: Patį pirmutinį sliedą čia praróvė (padarė pradžią, sudarė sąlygas) palėkai Rš.
3. refl. šnek. prasiveržti: Vanduo per mūs rugius prasiróvė Lš. Ale iš kur šitas lietus prasiróvė – toki gi lašai dideli! Plm. Jau ir gudai [iš miesto] prasrovė (gausiai ėmė važiuoti) Kpč.
4. refl. tr. prasigraužti: Vanduo prasiróvė kitą vagą Lš.
priráuti tr.
1. daug ištraukti su šaknimis: Priráunam, o reikė buvo išmint Eiš. Pareidamas mačiau galybę prirautų̃ kanaplių Prn. Ant kelių atsiklūpus, priráusiu dilgių – daugiau nieko negalėjau Antr.
| refl. tr. Všv: Žolės prisráuna ir valgo [badų metais] Kls. Ropių prisirovęs, krepšį prisikrovęs LTR(Pšl).
2. refl. tr. prisiskinti, prisiplėšti: Prisiróvęs žalių vyšnių Dkšt.
3. šnek. sunkiai ištraukus sudėti, sugabenti: Ką čia statyste, krūvą akmenų priróvę? Trgn.
4. refl. nuvargti, sunkiai kilnojant: Noriu šiandie pasilsėti, bo vaka[r] labai prisiróviau, bekraudamas balkius Jnš.
×razráuti (hibr.) tr. išgriauti: Anas (sunkvežimis) gal pirtį jau razróvė LKT354(JnšM).
suráuti tr.
1. Vlkv, OG322 traukiant iš šaknų, sudėti tam tikrą kiekį: Seniau, būdavo, grikus augindavo: suráuna, sustato gubelėm Antr. Rauna rauna [linus] – suraũs [pėdais], potam apmušdinėja Pb. Tėvas gal padėsi linus rauti – vis kokią saują suráusi Pc. Dešim saujų nesuróvei ir jau rėki nugara Ds. Reikia žolės suráut Grv. Suróviau rasodos krestį Vn. Aš anų suróviau galybę i parvežiau Akm. Kad plaukai dideli augtų, reik[ia] tatarškos suráuti šakneles ir suvirinti LKT76(Plng). Paėmė, surovė samanų, susuko lizdelį ir sudėjo balandžius LTR(Krž). Tris valakus numėžtai, kapą grikių suráutai (d.) Dg. Kai aš surausiu šimtą kapelių, nueisiu jaunimėlin LTR(Dkk).
| refl. tr.: Dobilų nuejęs susráusi ir atneši kumeliuo Grv.
ǁ prirauti, gauti derliaus: Linų mažiau suraunam nei grikių Lp. Po dešimt vežimų grikių suráuna Mrc.
ǁ prikasti: O kitą kartą liūbėjom šimtais centnerių suráuti [bulvių] Plng.
2. priskinti: Puokštę reik[ia] suráuti Krg.
3. šnek. subarti: Aš savo žmoną kai suróviau, tai ji daug minkštesnė pasidarė Dsn.
| refl.: Mes su juoj susróvėm, tai kad rovėm! Lp.
4. susipešti, susimušti: Jie ten ar keturi susiróvė iki kraujo Skr. O moterys jau spėjo ir susiráut Dkš. Darbe kaip žmonės, o namie susirovė sp. Ar tau gerai, ma[no] sesule, ažu seno nutekėjus? – Einam gulti, tai suskaunam, o paskėlę tai susraunam (d.) Rod.
| Tę lėktuvai kad susiróvė! Kt.
ǁ susiginčyti, susikirsti: Girdėjau, susirovei su mūsų veikėjais rš.
5. refl. eiti imtynių, susiimti: Su Bronium kai susiróvė, tik pykšt į duris abudu Skr.
6. šnek. išgerti: Atameni, kai šulinį kasė, abu puslitrį suróvėm Antr.
užráuti
1. tr. raunant aplenkti, viršyti: Aš nespėsu tims vaikams rauti, anie užráus muni Brs. Rovėjas reikėjo užrauti, mynėjus užminti Ggr.
2. tr. šnek. sunkiai užgabenti: Ne štuka ir vežt tokiuo arkliu – ką bemat užróvė vežimą Skdt. Aš nebeužráusiu prieš kalną tokios kašelės Trgn. Kap tik užróviau kalnan, ko akys neišlindo Lš.
3. įklimpti: Važiavo per brastą, o ratai tep užsirovė, kad arklys neištrauks Švnč. Rãgutės pusnėn ažsiráuna, ir neišveža kumelė Trgn.
4. refl. šnek. užeiti, pakliūti: Niekis, kad tu mane primušei: užsiráusi kada nors, kad ir tau kuprą palygins! Slk.
5. intr. šnek. suriaumoti: Atalekia žvėris labai didelė, kad ažróvė – net žemė dreba! Ad.
1. tr. R, I, KBII148, Smal, Dv, Kt traukti, plėšti iš šaknų: Ráuja žoles Srd. Nėr kas ráuna: visos žolės jau išravėtos Sv. Aš róviau žoles pakrūmė[je] LKT88(Vž). Tai žolę ráunu, tai mazgoju – darbo yra Antr. Notrynes pavasario čėse ráus, virs Lnk. Reikėtų jau ir linai pradėti rauti J.Jabl. Pačias, kaip reik, linų raut guikite greitai K.Donel. Linus ráuna iš žemės Šlčn. Jau reikia eit ráut – linai ráunami Žml. Linus raudami̇̀ (raunant), lijos lietus Zt. Kai linų laiškas krinta, linus reikia ráut Jrb. Greit linai bus ráuti Pln. Už poros savaičių bus rautini̇̀ linai Skdv. Pakaitį kas tau beduos linų raunamúoju metu – vėl išbėgsi linų ráuti Sd. Pasisodinsim medelių rudenį, kai bus raunamas laikas Ėr. Grikius rankom ráudavom Antr. Pagada kad nudegino, žmonės rautè róvė miežiukus Vlkj. Kartais avižos neuždera, reikia avižas ráut, ne pjaut Kls. Sviets rugelius pjaute pjauna, vedu raute raunam LTR(Krtn). Išejo marti su sena uošvėne pupų ráuti Žd. Susispaud[žia] žirniai, i[r] mašina ráuja Erž. Vasarojų nuvalius, pradėsma daržus ráuti, bulbes kasti Gd. Burokus róviau, parvargau – i ligos Mžš. Ráuna iš pastiklių (iš šiltadaržio) griežčius i sodina po laukus Pb. Ana tas ruputes kožną dieną ráuna KlbX126(Krtn). Mes vakar čia róvėm bulves, pri mūso čia su talka Dr. Nuo Raulyno pradeda bulves ráut Dkš. A cibulių da neráunat? Ob. Šunagrybių niekas neráudavo Švd. Trumpa, stora – grybų raut, aukšta, laiba – riešutaut (d.) Vlkv. Ejo mergos grybų rautie LTR(Lš). Žydžia kasmet [obelis], obuolių nėra – musėjom ráut Krns. Sakė, reiks ráut visas sodas – džiūsta Kls. Karves ganiau, kerus róviau Varn. Idant ertes, raudami kūkalius, neišrautumbite ir kviečių su jais drauge DP85. Volungė šaukia: eikit, vyrai, grybų raut, senos bobos, kukoraut Prk. Tai ji kukavo, ta raiba gegelė, ráujant žalius linelius JD558. Tu mane rasi linų laukužėly linelius beráujančią JV788. Per šilelį jojau, šile žolę roviau, vidury šilelio žirgelį pašėriau LTR(Auk). Oi eisam eisam mes, trys sesytės, į žalią lauką linukus rauti LTR(Rmč).
| prk.: Ir drąsiai šaknis neteisingas rauni, da drąsiau naujus mokslo žiedus krauni A.Baran.
^ Ropę ráuk, kada ráujasi Plv. Po laiko jau grybai rauti Dr. Nusibodo aust, kai blogas ridikas raut Švnč. Tu eisi į Šikutes pri Didino kūlių rauti, spilgų krauti, bet ne į gimnaziją! Dr.
rautinai̇̃ adv.: Dalgelio nepapustęs, nepapjausi, žalią žolelę rautinai išrausi Grz.
| refl. Plv.
ǁ pešti iš kūno: Rauti, draskyti plaukus I. Tu rauji čiupryną, o aš rauju linus J. Plaukus ráuna ir riša pas obelį ažu kočiukų Dv. Kap šukavo galvelę, róvė gelsvus plaukelius DrskD212. Močeka ėmė plaukus raut nuo galvos LTR(Dv). Ráut dantį turėjau Dv.
ǁ traukti, tempti (iš krūvos): Ale žiūri – išeina iš girios vilkų daugiau kaip penkiosdešimts! Atėjo tie vilkai, sustojo apie tą kūgį – ir raut dantimi šiaudus BsPIV284.
2. naikinti: Rauti negeroves sp. Vokiečių laikais lietuviškumą pradėjo ráuti lauku Pgg. Kai aš tik pradėjau svietą pažyt, tai ėmiau caro valdžią iš šaknų ráut (kovojau, kad ji būtų nuversta) Plv.
3. sunkiai nešti, vilkti, tempti: Ką tu čia teip šitam maiše ráuni? Trgn. Senelė rauna maišą net persikreipdama Rod. Kad ráuna, tai ráuna ne palig savę (per sunkiai neša) Sld. Jis ten eina ir viską ráuna Nmn. Arklys ledva ráuna prieš kalną Lš. Arkliai vos ráuna, ir dar aš sėsiuos an kalados! Lp.
| Pošaltą tokią dieną ejova piningų rauti (kasti) Dr.
^ Nėra kas pjauna, yra kas iš aruodo rauna TŽIII386. Rauna kai velnias mešką Švnč.
4. greitai bėgti, važiuoti: Kai róvėm visi namo! Alk. Aš kai róviau per girią! Plv. Kur ráuni tep smarkiai? Grl. Kap dav[ė] lazda, tai ráuna kap pamazgytas namo Arm. Velnias, bra, an pečių užsidėjo kumelę i rauna aplink ežerą Švnč. Negaišuok, o ráuk! Snt. Ka[d] róvė su ta mašina, tik sudundė́[jo] žemė, i viskas Jnk. Róvė pro mus mašinos Dglš.
| refl.: Kovos būrys skubėjo priešo link. Mašinos rovės vieškeliu tolyn T.Tilv. Ir kad róvės greit jis į kambarį! Vlkv. Eržilas atsistojo piestu ir rovėsi kaip žaibas pirmyn rš.
ǁ refl. veržtis: Kur ráunies, vis tiek nebepareisi [į autobusą] Skdt. Arklys pradėjo ráuties iš tvarto Dglš. Vanduo per viršų ima ráutis Lš.
| Pradžiugusi širdis raunasi iš kūno rš.
5. refl. šnek. klimpti: Ráunas valig stabulių ratai, vežimas atsakantis Ktk. Ratai pievon ráunas Trgn.
6. tr. šnek. mušti, pešti: Kaipgi jį sugavę, žydai mušė, róvė JD592.
| refl.: Tu tik pažiūrėk, kap tos katės ráunasi Šil. Šunys tarp savęs pradėjo ráutis Skdv. Eina toliau, rado du varnu raujanties ant kaulo kumelės BsPIII192. I žiūri ans, ka[d] pešas du žvirbliai, ali teip raunas, ka[d] plunksnos dulka LTR(Žg). Kada tik jiedu susieina, tuoj pradeda ráutis Krp. Baisu ir juokinga būdavo, kai klausytojai turgavietėje pasidalydavo į dvi dalis ir pradėdavo rautis V.Mont. Turi pešties, su visais ráuties Pgg. Bernai susikibę ráunasi (imasi, galynėjasi), net žemė dreba Jnš.
ǁ refl. kovoti, kariauti: Rovės stipriai po Liepoja, net dangus užjuodavo Šts.
ǁ refl. ginčytis: Ráujasi ráujasi kap katinai Gs.
7. refl. šnek. smarkiai dirbti, glėbuotis: Jis daba[r] su rugiais ráunas Jnš. Amžinai rautis su karvėmis Basiuliškių tvartuose jam buvo įsiėdę iki panagių rš.
8. gerti, mesti (alkoholinius gėrimus): Aš tai visai mažai gėriau, o jūs tik rovėt ir rovėt Ut. Rauk dar vieną, kad tinka V.Krėv. Visi buvom po burną rovę Šts. Ráuk dar vieną stiklą Grž. Ráudavom vynelį kur sulindę Mžš.
◊ balà (bi̇́esas, devyni̇̀ šùnes, dievai̇̃, giltinė̃, juõkas, kélmas, mãras, vélnias) ráuna apie pražuvimą, išnykimą, galą: Bus gerai, bala pono neraus rš. Ar kas yra kada matęs, kad biesas savo vaiką rautų! S.Čiurl. Kad jį devyni̇̀ šùnes raũtų ir pasigavę visus kutus nurautų! Mrj. Tegu juos dievai rauja, tuos mokesčius ir policininkus! rš. Katrės neraus giltinė, bet tas vaikas galėjo nusigąsti Žem. Kunegas Palubinskis, matydamas, tą karalių giltinei rovus, nustosiąs mažne jau įgytos vyskupystės, norėjo kuo greičiau pats į Rymą pašarpuoti M.Valanč. Raus tavi giltinė S.Dauk, VP39. Giltinė savo vaiko neraus Tsk(ž.). Pardaug drąsį rauna giltinė VP36. Tegu jį juokas rauna! Tiek tos bėdos Ldvn. Neraus kelmas taip greit: ko lakstei kaip padūkus – būtumei nesusirgus! rš. Tegul maras jus, prakeikti, nuo žemelės rauja! S.Nėr. Tave, žalty, nė vélnias neráus! Trk. Velniai̇̃ ráutų tokį vyrą! Jnš. Tegu mane velnias rauna, jeigu aš nesu jūsų draugas! V.Myk-Put. Šiandien velnias nerovė, neraus ir toliau rš. Laukuo yra šalta, rodos, kad tujau velnias raus LTR(Krt). Vélnias ráuna visus! Pvn. Tegu velniai̇̃ ráuna! KlbII6(Lkm). Neráus vélnias pijoko! Pln. Jei Dievo tarnas atsisako prisiekti Viešpaties vardu, kad sakys tiesą ir vien tiesą, – tai jau velnias rauna tokį liudijimą! rš. Velnias jus rautų, kokios jūs gražios stepės!.. rš. Velniai rautų, apie tai verta pagalvoti! J.Marcin. Duosu į kailį, ka vél[nia]s tave ráus! Slnt.
baravỹką ráuti Prk toks žaidimas.
gãlas ráuna (kur) apie nerimstantį: Kur tu karies, kur tave dabar gãlas ráuna?! Mrk.
iš savę̃s ráuti sunkiai alsuoti: Jis, tas ligonis, tep sunkiai kvėpuoja, tik iš savę̃s ráuna Vlkv.
kaltū̃ną nuo galvõs ráuti varginti, kamuoti: Vyro tėvai ėmė man kaltū̃ną nuo galvõs ráut: ką darau, vis blogai ir blogai Rš.
kanãpę ráuti toks lietuvių šokis: Eikš, sesyte, padėk ma[n] kanapę rauti J.Jabl.
pláukus [nuo galvõs] ráuti[s] labai sielvartauti: Močia plaukus rovėsi, iš galvos ko neišėjo J.Paukš. Motina pláukus nuo galvõs róvės, kap papamušė vaikus LKKXIII133(Grv). Gali pláukus ráuties, galvą į sieną duoti – a padės? Rdn. Baltas rankas laužė, gelsvus plaukus rovė V.Krėv.
ramùlį ráuti peštis, ginčytis: Rauna ramulį, ir gana Švnč.
ráuk tavè devýnios prasmek (keikiant): Rauk tave devynios, tokią raganą! K.Bor.
ridi̇̀ką ráuti
1. toks jaunuomenės žaidimas: Senovėj, būdavo, susrenka bernai ir mergos vienon trobon sodžiuose raut ridiką LTR(Lp).
2. pyktis, bartis: Ráuna ridi̇̀ką, ir gana Str. Oi ráusit dar jūs ridi̇̀ką! Alk. Nespė[ja] suseiti – tuoj ridiką ir rauja Gs.
šuni̇̀ms šė́ko ráuti Vv niekus dirbti, nerimtai elgtis: Sūnų leidom į mokslus, ir nuėjo šunim šėko raut Ėr. Eik šunim šėko rauti (sakoma nesugebančiam paprasto darbo) LTR.
vélnias vélnį raũs (ráus Kal) bus baisu: Vel[nia]s velnį raus tame kare Šts.
apráuti tr.; N
1. kiek išplėšti, ištraukti iš šaknų: Didumą apróviau žolių J. Kad, koc atpuldama nuo darbo, aprautum žoles iš darželio Srv. Reikia žolė apráuti Dv. Samanas aprauju SD145.
ǁ kiek apipešioti, apipešti: Kap bobos ima skautis až kasų ir aprauna kasas – žuksme (saujoje) ir turisi Lz. Ita jam gerai plaukus apróvė, tada aprimo Grv. Ka[d] apróvė jai plaukus, padėjo: biškį liovės [išdykauti] Rd. Už blogo bernelio prapuolėm – aprovė rūsą kaselę, apmušė baltą burnelę Aru8(Grv).
ǁ apskinti: Vaikai svogūnus apróvė Pls.
2. aplenkti raunant: Elena mane apróvė vienu pėdu Ds. Ji mane penkiais pėdais aprovė TŽIV680.
3. apdraskyti, apkandžioti: Vortujau gyvulius, tai atė[jo] vilkas, apróvė telyčią Str.
4. apmušti, apipešti: Tas gaidžiukas tuoj puolęs ant tos vištos, aprovęs LTR(Sln).
| refl.: Jei tik gerai apsiraũs, tai dar jie ir į teismą pasiduos Skr.
paapráuti (dial.) tr. nurauti: Pavasarį imsim gėlių visokių, nueisim ir itą žolę paapráusim Lz.
atráuti
1. žr. išrauti 1: Iš žemės atróviau medį su šaknimis J. Atróvė krūmus ir pasėjo linus Šts.
ǁ išpešti iš kūno: Rudenį bitės bubinam (tranams) sparnus atráuna, kojas atráuna Kkl.
ǁ refl. tr. nusiskinti: Būdavo alyvinių gražų, tai atsiráunu Lkm.
ǁ prk. nudaužti, nuskelti: Kaip davė mano naman, tai atróvė šitą galą JnšM.
2. tr. Š padaryti tarpą raunant: Atraukit linus nuo kelio, o kaip mėšlus veš, tai išmindys labai Brs. Atráuk linus, kad galėtum pravažiuot Ds.
3. tr. atidirbti rovimu:
^ Kap dar neatduosiu, tai po smerti grikiais atráusiu Drsk.
atrautinai̇̃ adv.: Talkos buvo kviečiamos savitarpio pagalbos principu, t. y. atrautinai, ir samdant rovėjas už pinigus rš.
| refl.
atsirautinai̇̃ adv.: Atsirautinai̇̃ liuobam eiti i rauti Krtn. Eisam atsirautinai̇̃, anie ateis pas mūso, mes eisam kitur rauti [linų] Vž.
4. tr. baigti rovimą: Atrautos mūsų dienos (sako linus rovusios kaimo merginos, išeidamos į miestą) Ėr.
5. refl. įvargti raunant: Tiek linų šiemet prisėjo, kad ir rankos atsiróvė beraunant Jž.
6. sunkiai atnešti, atgabenti: Sunkus maišas, led aš jį čia nuo kluono atróviau Alv. Katė atróv[ė] kačiukuo pelę Grv. Pilną viedrą [v]andenio atróvė Krd. Maišan, da až pečių – ir atráusi Trgn. Man ir atraus traktoriuku medžius namo Krd.
7. intr. šnek. greitai atbėgti: Pamatėm, kad anas atráuna par laukus, kojas paraitęs Ds. Kas te vieškeliu atráuna teip smagiai? Dgl.
įráuti tr.
1. išpešus iš šaknų, įdėti, įsprausti: Linų kuškis įráutas į tarpą, i negaliama išimti Prk. Kašelytėn inrovė bil žolės ir nunešė seneliui LTR(Slk).
2. nurauti tam tikrą kiekį, tarpą: Nė pusės tiek neįróvė tos, kur dešimt rovė, kiek tos penkios įróvė [linų] Rm. Tik pusėn šniūro teįróvėm Š.
3. Š pajėgti pešti iš šaknų: Žemė įdžiūvus, linai neįraunami̇̀ Mrj.
4. refl. įsitraukti į rovimą: Iš pradžių nemokėjau linų rauti, bet kai insiróviau, tai pasirodė nesunku esama Š.
5. refl. raunant įeiti: Kurgi įsiróvei mano baran Š.
6. refl. šnek. įklimpti: Insróvė ragutės sniegan Strn. Mašina insróvė purvan Gdr. Ratai teip insróvė purvan, kad ir arklys neišveža Ds.
7. šnek. sunkiai įkelti: Tik tik inróvėm akmenį ratuos Trgn.
išráuti
1. tr. R45, Sut, K, Š, BŽ80 ištraukti, išpešti iš šaknų: Ištraukiu, išrauju SD418. Velėna su veja ižrauta SD39. Kiek audrų per Lietuvą nuslinko, su šaknim išraudamos medžius S.Nėr. Abu sausu ąžuolu išróvė KlbIII7(Lkm). Kab išverčia, išráuna vėjas medžiagą, tai šaknys viršun Šlčn. Vėtra buvo, išróvė medžius iš šaknių Vvr. Reikia išráutie žolė, kad linai čysti būtų Aps. Daigus išróviau prieš lietų, bet nesuspėjau pasodint Glv. Šitas aguonas reikia išráut iš uogų LKT313(Ob). O jis tačiau nelieptų išráut kūkalių tarnamus saviemus, idant neišrautų̃ ir kviečių DP83. Bet jis tarė: Ne, kad raudami kūkalius neišrautumbite su jais ir kviečių Ch1Mt13,29. Grybą jei jau pamatei, tai jis daugiau neauga – reikia jį išrauti LTR(Rs). Visas bulbas išknisė, išróvė [šernai] Klt.
| prk.: Karas išrovė ne vieną vyrą rš. Taip greit, kai ráute išróvė žmogų (greit mirė) Skr. Beširdė giltinė jį (Jaunių) išróvė iš mūsų tarpo K.Būg. Ir priešai jį tuojau išrovė, kaip vėtra jauną medį rauja V.Mont. Kap išróvė vyrus smertis! Dsn.
^ Ką žmonės pasėja, velnias visa išrauja LTR(Vrn). Didelis medis sunku išrauti, didelę skolą sunku atgauti KrvP(Ant). Už pavogtą obuolį jei tėvs vaiko nebaus, tai ir medį iš šaknų vaiks užaugęs išraus rš.
| refl. tr., intr. H158, Sut, K: Kažin ar obelė prigis – didelė išsiróvė Ėr. Pažeisti augalai džiūsta, lengvai išsirauna iš dirvos rš. Išsiróvė po vieną ropę [piemenys] Krp. Ateina kažin koks žmogus, išsirovęs beržą LTR(Kp). No kam mum reik[ia] tų kirvių – mes išsirausim medį ir parsinešim BsPIV142.
ǁ ištraukti, išplėšti iš kūno: Mano dantes šitie išráuta seniai Gdr. Kai griučkas išróvė tas [dantų] šaknis Jrb. Jis pagyrė mane, liepė negyvą dramblį vakare parvilkti namo ir išrauti jo iltis J.Balč. Plauką išráuna ir žino, ar grybelis Erž. Gaidžio uodegos pusė išráuta – vanagas bus užpuolęs Jrb. Skruzdė išrovė sau šlaunį LTI61(Bs). Ji moka išrauti jam gylį Blv. Kad arklys turi kaltūną, tai svetimas žmogus turi išraut tris plaukus ir, nunešęs ant bėgančio vandens, paleist LTR(Auk).
| Uogelėse neišráusi ūsų, tai ir uogų nebus Smal.
^ Iš delno plauko neišrausi LTR(Brt, Rz).
| refl. tr. N.
2. tr. išplėšti ką įstatyta: Samsonas, to neveizėdamas, išrovė su visais štulpais vartus M.Valanč.
| Jau vėl guzikus išróvei [iš palto] Švnč.
ǁ sunkiai išimti, ištraukti: Keršis vargais negalais išrovė iš žemės vieną, paskui kitą koją J.Avyž.
| refl. tr.: Anas, plytą išsirovęs, sviedė tą velnią TDrIV254(Ck). Vieną, kur mažesnį [akmenį] išsiroviau ir įsidėjau į vežimą S.Čiurl.
ǁ greit, smarkiai ištraukti: Jis išrovė iš kišenės ginklą ir nusitaikė į priešakinį mašinos stiklą J.Avyž.
3. tr. nurauti tam tikrą plotą: Ana jau išróvė linus Zt. Jie niekad neišraũs gručkų Brt. Kad linų barą tiesiai išrausi – ištekėsi LTR(Šmn).
4. tr. rauti tam tikrą laiką: Visą savaitę išróviau pas kaimyną linus Š.
5. tr. prk. išnaikinti: Iš šaknių neišraujamas N. Išrauju SD413. Su šaknimis turi būti išrauti iš mūsų gyvenimo kenksmingi piktybiniai kritikos užgniaužimo, o tuo labiau kerštavimo už kritiką reiškiniai sp. Jaunikaitis žada tos meilės atsižadėti, išrauti ją iš savo krūtinės J.Bil. Proletarinės revoliucijos idėjų niekas nesugebėjo išrauti iš darbo žmonių širdžių (sov.) rš. Vai aš tau pyktį ir pasiutimą su šaknimis išrausiu Dkš.
| refl.: Varnai išskrido, i lizdas išsiróvė Šd.
6. tr. šnek. išgraužti, išnešti: Kad išróvė ratai vėžas! Ds. Išróvė [vanduo] toliau upę Dglš. Te (upėje) buvo duobė išráuta didžiulė Pb. Čia pavasarį vanduo gilius ravus išráuna Lš.
7. tr. šnek. sunkiai išvilkti, ištempti: Led led išróvė arkliai [vežimą] Lp. Kai ažvažiavau per brastą, tai tik išróvė arklys Trgn. Amerikoniukas pakilo ir abiejomis rankomis išrovė būsimąjį žentą iš vežimo P.Cvir. Neverk, – baido jį Alena: – išgirs laumė, išraus tave už plaukų per kaminą V.Krėv.
| Kas metai neišvežam i neišvežam [mėšlo], tik iš tvarto išráunam (išmėžiame) Str.
| prk.: Inej[o] svirnan ir išróvė (išgabeno, išvogė) visa Mrc.
ǁ refl. išsiveržti: Dovydonis tūptelėjo žemyn, išsirovė Marijonai iš rankų J.Balt.
| prk.: Gera valia išsirauna iš tarpo tų, su kuriais gulo ir kėlė per šešias dešimtis metų Vaižg. Premjeras pasijuto išsirovęs iš oficialios aplinkos ir panoro išsikalbėti su poetu diplomatu intymiai, be diplomatinių varžtų rš.
8. tr. prk. iškelti, išvaryti, pašalinti: Kuriej bagoti buvo, tai išróvė Str. Jo (girininko) norėj[o] iš čia išráut tepgi Lp. Pagimdžiusi sūnų, ji pasijuto taip stipriai įleidusi šaknis į Pikčiurniškę, kad nė Bušė jos neišraus I.Simon. Dar audra neišrovė Grožvydos iš Romuvos brangios taip mums be galo! Vd.
9. tr. šnek. gauti: Išráuk, kad nori, dabar puspenkto šimto! Tj. Kur anas ir išrovė tiek pinigų! Ds.
ǁ Msn, Dgl gauti vedant: Žiūrėk, Jonas katrą išraũs: a[r] Oną, a[r] Elziukę Bsg. Kad ir senas, ale da ne bet kokią mergą išráusiu Užp.
ǁ išgauti: Nori iš mumį išráut (išsiklausinėti) kokią giesmelę Vvs.
| Uodai iš žmogaus lūpų kažkada velnią išrovė (privertė sukeikti velniu) rš.
10. tr. šnek. atrasti (ką pasakyti): Kap išráuna kap ką, tai nor už pilvo susėmęs voliokis Mrk. Ale tu ir žodžių išrauni! Ds.
11. refl. šnek. atsirasti, būti: Iš kur tu išsiróvei tokia didelė – ar močia, ar tėvas didelis? Pnm. Išsiróvė koks velnias iš pačios peklos ir monija žmones Ds. Iš kurgi par mum šitokia neklaužada ir išsiróvė?! Užp.
12. intr. šnek. išbėgti: Anas nenorom turėjo išráut nuo šito gaspadoriaus Dgl. Kap puolės su plyta, tai kap dūmas išrovė per duris Arm.
13. tr. šnek. išgerti, išmesti, išlenkti: Degtienės butelį išróviau, ir galvoj nesgirdi Ktk. Jis per kelius gurkšnius stiklinę išráuna Jnšk. Milė, jau gerokai alaus išrovusi, raudona kaip vyšnia J.Paukš. Bernas atėjo raudonas, matyt, pusbutelį už kertės išrovęs Ėr. Jeg ažkart būtum išróvęs, ir kartumo nenumanęs Lel. Išráuk da šitą, velnias neims, nepasgersi Ut. Išráukiam, susiedeli, ant visų bėdų ir vargų! Pln. Išróviau spirito butelką, ir esu ponas Šts. Ką tik atvykusis svetys būtinai turi du puodelius išrauti, jei ne tris TŽII171(Jnšk). Ot, kad jau būt gatavas alus – puodą išróvei! Mžš.
nuráuti
1. tr. N nuvalyti tam tikrą plotą, traukiant iš šaknų: Pirma linus nuráudavo, pamerkdavo ežeran Dgč. Linai nurauti̇̀ Azr, Zt. Buvo daug nurautų̃ linų Kdn. Pilni laukai nuráutų linų Br. Kad nėra kas nuráunąs, [linų] galvikės pajuoduo[ja], nubirsta Pln. Nuróvė grikius – pjaut nebuvo kas Slk. Kanapius nuróviau J. Reikia tenai daržo gale tuos burokus nurauti – notnėrynas didžiausias! LzP. Saldžiūsius batvinelius be lopetos negal nurauti Slnt. Tik tu nuráuk, o dešim atlėks ir [burokus] nugenės Šmn. Rudinį bulbes kasė, batvinius nuróvė Gd. Nuróviau linelius po biržyneliu, žaliuosius, gražiuosius po biržyneliu Švd. Motinėle mano, širdužėle mano, kas tau linelius nuraus? LTR(Lš).
| Pernai ne nukniso, o nuróvė [šernai] bul’bas, moteriškė, dievaž, verkė Žln.
| prk.: Nuróvė (nukirto), ir viskas, tą mišką Srd.
^ Ar kiaulę papjauk, ar bulbas nurauk Ktk.
| refl. tr., intr.: Kol mes linus nusiráusim, nusibrauksim, tai jūs pievą išpjausit Pc. Ar nuspjovėt, ar nusróvėt, ar viską in kluoną sukrovėt? Vrn. Tu šįmet pjaukis [pupų] viršūnes, aš nusirausiu apačias (sakė velnias žmogui) LMD(Šln). Kaip žali [linai] nusirovė, tai žinoma, kad tik vieni pelūs Jnšk.
ǁ nupešti nuo kūno: Kai supyko, tai Jonas jam visus plaukus nuróvė Dgl. Užsispirdavo ant mažesnės kainos, nors tu jiems barzdas nurauk! rš. Su vienu plauku ir su tuoj nuráutu DrskD235. Jai pakaušis nuráutas Šln. Žibelė činkčio[ja], startelė čikščio[ja]; matydams anas, vipčio[ja] katinas, norėdams pas savęs prigauti ir jų visas plunksnas nurauti D103.
ǁ nutraukti, nusukti: Už tokią atvogą tujau, ot, aš nurausiu galvą tau Žlv. Gyvai vištai galvą nuraunam LTR(Vkš). Aš, tą velniuką sugavęs, ausis nuráusiu! Krš. Senelė norėjo man ausį nurauti rš.
2. tr. šnek. nunešti, nutempti, nugabenti: Jau gal vaikai nuróvė mano kelnes Dsn. Jonas miestan nurovė didžiausį vežimą malkos Švnč. Tol nenuráusi šitokios naštos Trgn. Galvon buvo grybas, i nuróvė mane Vilniun Mrc.
^ Baidėsi ožka girion bėgioti, bet vilkas ir iš daržo nurovė KrvP(Nmn).
| refl. tr.: Velniai tenusiraunie mane gyvą į pragarą! rš.
3. tr. BŽ267 greit nutraukti, nuplėšti: Kajetonas, dantimis grieždamas, puolė prie jos, susibadė į žagarus, nusikeikė, nurovė šautuvą nuo diržo ir šovė rš. Justė, pripuolusi prie Jurgio, nurauna nuo kojų klumpes ir ištrenkia priemenėn J.Avyž. Nurovė jam nuo galvos kepurę, ant ledo išmėtė knygas A.Vencl. Tyko mane pagauti ir vainikėlį nurauti LTR(Erž).
ǁ nugriauti: Tus rūmus norėjo nuráuti Eig. Susilipdėm pirkelyną, tai švirkšt vėjas ir nurovė Rod.
4. pavogti, nučiupti: I mano daug vištų anas nuróvė Dglš. Tep i nuróvė pinigus Ck.
5. tr. nugalėti imantis, galynėjantis: Vedvi rovėvos su viena merge, aš aną nuroviau Šts.
6. intr. šnek. nubėgti: Vilkė išsigandus miškan nurovė Ds. Rausi rausi – tiesiai Poškonysna nuráusi Dv.
◊ gálvą nusiráuti nusižudyti: Napalys bedrėksdamas gali sau ir galvą nusirauti Vaižg.
panuráuti (dial.) tr. tam tikrą plotą nurauti: Kiemas panuróvė linus Dv. Aš tau panuraũčia! Drs.
paráuti tr.
1. kiek ištraukti, išpešti iš šaknų: Parovęs sėtinių, ropių, virk sėtinynę, ropynę J. Žadėjo eit į daržą usnių paráut Erž. Paraũ žolės LKKI182. Žolių paróviau paršiukam LKKVI275(Ps).
| refl. tr.: Pasiráuna žolės ir valgo [bado metais] Kls. Žąsyčiai pasiráuna žolės, i anims gerai LKT109(Kv).
ǁ pakasti: O bulbių paróvei žingsnį – jau kiocis ant vietai Plng.
ǁ patampyti, papešti: Ar neverta tam kaltuosius už ausų parauti? A1884,245.
2. visą plotą nuvalyti raunant: Linus paráuna ir džiovena Aps.
3. refl. paeiti raunant: Kastis tolie pasiróvė, vedu negalėsav nė bepanokti Slnt.
4. įstengti, sugebėti traukti, plėšti iš šaknų: Paráuna [linus] gerai mergaitės, padeda mamai Erž. Usnys aštrios, nemona paráut Ds. Parsivedžiau jauną, linų neparáuna (d.) Klvr.
5. refl. įvargti raunant: Rankos y[ra] pasiróvusios, nudraskytos, linus rovus Šts. Rankos pasirovė, gana berauti Šts.
6. žr. išrauti 1: Ar žolės šaknį paróvus virsiu?! Skr. Rudmėsėlę … paróviau JV689. Ei tu, šelmi, atsitrauk, žalią rūtą neparáuk DvD234(Grš).
| refl. tr.: Jis pasiróvė runkulį, tuo įtarkavo, sumaišė i nunešė kiauliums Jrb. Kur gudresni, pasiróvė dvi ropes (ps.) Vlkv.
7. nuplėšus ką padaryti:
^ Jau aš tave į lanką sulenkiau, į vyžą paroviau (pažeminau) MŽI148, N.
8. pagriebus patempti: Viesulas parovė laivą ir išmetė jį į jūrmalę teip staigiai, jog jis iširo S.Dauk.
9. I pavaginėti.
10. parmesti: Naujas smūgis meisterį parovė ant žemės P.Cvir.
11. refl. eiti imtynių, pasiristi: Kas su juo gali pasiráut?! Ppr. Kad jum šalta, tai pasráukit, sušilsit Prng.
12. refl. pasimušti, pasipešti: Jei durna esi, tai eik tu į tą būrį pasiráuti Skr.
13. refl. mestis kur: Klemensas lyg ir pasirovė jos pusėn, bet tuoj sustojo J.Balt.
14. refl. palįsti: Tu buvai pasróvęs po padlaga? Mlt.
◊ giltinė̃ (kélmas, nelabàsis, perkū́nas, vélnias) paróvė apie pražuvimą, dingimą, mirimą: Parovė giltinė kirvį, tegul rauna ir kotą LTsV316(Ms). Nu ankstybos giltinės parautas S.Dauk. Šitai nelaimingi apkėlė namus vedums su liežuviais, kad jus giltinė parautų! M.Valanč. Ka[d] tavi kélmas kame paráutų už tokį tavo neklausymą! Vvr. Kad jį kur nelabasis parautų! rš. Perkūnėlis tave kur parautų! rš. Vel[nia]s parovė arklį, lai pasiema ir votegą! ž. Paema, į žemę kad duoda, ka vél[nia]s paráuna KlvrŽ. Dievas davė, velnias parovė M, TŽV614. Kad tavi vélnias paráutų už tokį apgavimą! Vvr. Jei vel[nia]s neparaus, lig Sekminių atsigaus LTR(Plng). Turėjau sūnų kaip akį kaktoj, bet ir tą patį vélnias paróvė Lk. Kad tave šimtas velnių parautų! rš.
parráuti tr. Klt šnek. sunkiai parnešti, parvilkti: Ką tik parroviau maišą avižų Rod. Ir sunkus, vos parroviau vienas V.Krėv. Kad prilėdavau vežimą malkų, led arkliai namo parróvė Alv.
praráuti tr.
1. kiek apretinti raunant, apraustyti: Buvo prarautà rasoda, tai kad suaugo! Slm. Tai kur bus tanku, tai tada praráusi – Bareikienei reiks duot Skdt. Prašau veselion: cibules praskynėm, salotas prarovėm, ir viso visiem gana bus Arm.
| refl. tr.: Moteriškės, prasirovusios griežčių, pradėjo graižyti rš.
2. praplėšti: Kur tu suknelę prarovei? Švnč.
ǁ praardyti, pradraskyti: Iš gėdos žemę tu dar kiaurai neprarovei ir po tamsių versmių kur neįmovei? Žlv.
| prk.: Patį pirmutinį sliedą čia praróvė (padarė pradžią, sudarė sąlygas) palėkai Rš.
3. refl. šnek. prasiveržti: Vanduo per mūs rugius prasiróvė Lš. Ale iš kur šitas lietus prasiróvė – toki gi lašai dideli! Plm. Jau ir gudai [iš miesto] prasrovė (gausiai ėmė važiuoti) Kpč.
4. refl. tr. prasigraužti: Vanduo prasiróvė kitą vagą Lš.
priráuti tr.
1. daug ištraukti su šaknimis: Priráunam, o reikė buvo išmint Eiš. Pareidamas mačiau galybę prirautų̃ kanaplių Prn. Ant kelių atsiklūpus, priráusiu dilgių – daugiau nieko negalėjau Antr.
| refl. tr. Všv: Žolės prisráuna ir valgo [badų metais] Kls. Ropių prisirovęs, krepšį prisikrovęs LTR(Pšl).
2. refl. tr. prisiskinti, prisiplėšti: Prisiróvęs žalių vyšnių Dkšt.
3. šnek. sunkiai ištraukus sudėti, sugabenti: Ką čia statyste, krūvą akmenų priróvę? Trgn.
4. refl. nuvargti, sunkiai kilnojant: Noriu šiandie pasilsėti, bo vaka[r] labai prisiróviau, bekraudamas balkius Jnš.
×razráuti (hibr.) tr. išgriauti: Anas (sunkvežimis) gal pirtį jau razróvė LKT354(JnšM).
suráuti tr.
1. Vlkv, OG322 traukiant iš šaknų, sudėti tam tikrą kiekį: Seniau, būdavo, grikus augindavo: suráuna, sustato gubelėm Antr. Rauna rauna [linus] – suraũs [pėdais], potam apmušdinėja Pb. Tėvas gal padėsi linus rauti – vis kokią saują suráusi Pc. Dešim saujų nesuróvei ir jau rėki nugara Ds. Reikia žolės suráut Grv. Suróviau rasodos krestį Vn. Aš anų suróviau galybę i parvežiau Akm. Kad plaukai dideli augtų, reik[ia] tatarškos suráuti šakneles ir suvirinti LKT76(Plng). Paėmė, surovė samanų, susuko lizdelį ir sudėjo balandžius LTR(Krž). Tris valakus numėžtai, kapą grikių suráutai (d.) Dg. Kai aš surausiu šimtą kapelių, nueisiu jaunimėlin LTR(Dkk).
| refl. tr.: Dobilų nuejęs susráusi ir atneši kumeliuo Grv.
ǁ prirauti, gauti derliaus: Linų mažiau suraunam nei grikių Lp. Po dešimt vežimų grikių suráuna Mrc.
ǁ prikasti: O kitą kartą liūbėjom šimtais centnerių suráuti [bulvių] Plng.
2. priskinti: Puokštę reik[ia] suráuti Krg.
3. šnek. subarti: Aš savo žmoną kai suróviau, tai ji daug minkštesnė pasidarė Dsn.
| refl.: Mes su juoj susróvėm, tai kad rovėm! Lp.
4. susipešti, susimušti: Jie ten ar keturi susiróvė iki kraujo Skr. O moterys jau spėjo ir susiráut Dkš. Darbe kaip žmonės, o namie susirovė sp. Ar tau gerai, ma[no] sesule, ažu seno nutekėjus? – Einam gulti, tai suskaunam, o paskėlę tai susraunam (d.) Rod.
| Tę lėktuvai kad susiróvė! Kt.
ǁ susiginčyti, susikirsti: Girdėjau, susirovei su mūsų veikėjais rš.
5. refl. eiti imtynių, susiimti: Su Bronium kai susiróvė, tik pykšt į duris abudu Skr.
6. šnek. išgerti: Atameni, kai šulinį kasė, abu puslitrį suróvėm Antr.
užráuti
1. tr. raunant aplenkti, viršyti: Aš nespėsu tims vaikams rauti, anie užráus muni Brs. Rovėjas reikėjo užrauti, mynėjus užminti Ggr.
2. tr. šnek. sunkiai užgabenti: Ne štuka ir vežt tokiuo arkliu – ką bemat užróvė vežimą Skdt. Aš nebeužráusiu prieš kalną tokios kašelės Trgn. Kap tik užróviau kalnan, ko akys neišlindo Lš.
3. įklimpti: Važiavo per brastą, o ratai tep užsirovė, kad arklys neištrauks Švnč. Rãgutės pusnėn ažsiráuna, ir neišveža kumelė Trgn.
4. refl. šnek. užeiti, pakliūti: Niekis, kad tu mane primušei: užsiráusi kada nors, kad ir tau kuprą palygins! Slk.
5. intr. šnek. suriaumoti: Atalekia žvėris labai didelė, kad ažróvė – net žemė dreba! Ad.
