Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (31)
sil̃pnas šal̃tis
meñk‖as
1
Reikšmė
Apibrėžtis
kuris nežymaus dydžio, mažos apimties, nedidelis
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Voverė – m. žvėriukas. M. daiktas.
2
Reikšmė
Apibrėžtis
kuris mažo kiekio, negausus
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Pirko už ~ùs pinigus (pigiai).
3
Reikšmė
Apibrėžtis
nežymus, nesvarbus
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
~à priežastis. ~à liga.
4
Reikšmė
Apibrėžtis
prastas
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
M. derlius. M. iš jo mokovas.
5
Reikšmė
Apibrėžtis
silpnas, nestiprus
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
M. šaltis. ~à jo sveikata. ~èsnis būdamas, prie stipresnio nekibk.
6
Reikšmė
Apibrėžtis
sulysęs, blogas
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
M. arklys – vieni kaulai.
7
Reikšmė
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Daugiau informacijos
Jis ~ai̇̃ atrodo.
mãž‖as
1
Reikšmė
Apibrėžtis
menkas savo apimtimi, dydžiu (aukščiu, ilgiu, pločiu)
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
M. vaikas. ~os bulvės. M. kambarys, sodas, miestas. ~o ūgio žmogus. M. upelis. Jis kiek ~ėlèsnis. Koks jis ~utùkas, ~utė̃lis, ~utėláitis! Iš ~ų̃ išbėgo, didžių nepavijo.
2
Reikšmė
Apibrėžtis
nedaug amžiaus turintis, nesuaugęs
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Vaikai dar ~i̇̀. Paliko ~iukùs, ~utėliùs kaip žvirblius. Atiduok peilį, nebūk m. (nesierzink).
3
Reikšmė
Apibrėžtis
negausus
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
M. būrys. ~à šeimyna. Ar ~a čia darbo! Iš didelio debesio m. lietus.
4
Reikšmė
Apibrėžtis
nesmarkus, silpnas
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
M. šaltis. M. skausmas.
5
Reikšmė
Apibrėžtis
nesvarbus, nežymus, nereikšmingas
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
~à klaida. ~à dovana. ~i̇̀ nuopelnai, laimėjimai. ~à bėda, kad nemoki – išmoksi.
6
Reikšmė
Apibrėžtis
kuris nežymios visuomeninės padėties
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
M. būdamas, su didžiais ponais nesigalynėk.
7
Reikšmė
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Daugiau informacijos
Sveikata eina ~ỹn (mažėja).
di̇̀delis, di̇̀delė (3b)
1
Reikšmė
Apibrėžtis
išsiskiriantis iš kitų panašių daiktų apimtimi, matmenimis ir pan.: Mergáitė didelėmi̇̀s akimi̇̀s. Àš gyvenù dideliamè namè. Šiẽmet mū́sų bùlvės labai̇̃ di̇̀delės. • ant. mažas.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Mergáitė didelėmi̇̀s akimi̇̀s. Àš gyvenù dideliamè namè. Šiẽmet mū́sų bùlvės labai̇̃ di̇̀delės.
2
Reikšmė
Apibrėžtis
( ppr. su dll. per ) kurio matmenys viršija norimus: Tiẽ bãtai mán per̃ dideli̇̀. Švar̃kas (per̃) di̇̀delis, ji̇̀s táu netiñka. • ant. mažas.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
per
Tiẽ bãtai mán per̃ dideli̇̀. Švar̃kas (per̃) di̇̀delis, ji̇̀s táu netiñka.
3
Reikšmė
Apibrėžtis
suaugęs, subrendęs: Smagù bū́ti jáuna mamà ir̃ turė́ti jaũ di̇̀delius vaikùs. • ant. mažas. | paaugęs, nebe kūdikiško amžiaus: Tù jaũ di̇̀delė, gali̇̀ ei̇̃ti pati̇̀. Never̃k, tù jùk di̇̀delis berniùkas. • ant. mažas.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Smagù bū́ti jáuna mamà ir̃ turė́ti jaũ di̇̀delius vaikùs.
Tù jaũ di̇̀delė, gali̇̀ ei̇̃ti pati̇̀. Never̃k, tù jùk di̇̀delis berniùkas.
4
Reikšmė
Apibrėžtis
išsiskiriantis iš kitų panašių skaičiumi, kiekiu; sin. gausus: Susiriñko di̇̀delis būrỹs žmonių̃. Mū́sų šeimà di̇̀delė: tė́vas, mótina ir̃ keturi̇̀ vaikai̇̃. Šiañdien ýpač di̇̀delis prẽkių pasirinki̇̀mas. Ràsite ir̃ kitų̃ bū̃dų, kai̇̃p užsidi̇̀rbti di̇̀delius pi̇̀nigus. • ant. mažas.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Susiriñko di̇̀delis būrỹs žmonių̃. Mū́sų šeimà di̇̀delė: tė́vas, mótina ir̃ keturi̇̀ vaikai̇̃. Šiañdien ýpač di̇̀delis prẽkių pasirinki̇̀mas. Ràsite ir̃ kitų̃ bū̃dų, kai̇̃p užsidi̇̀rbti di̇̀delius pi̇̀nigus.
5
Reikšmė
Apibrėžtis
smarkus, stiprus, intensyvus: Di̇̀delis vė́jas [lietùs]. Di̇̀delis skaũsmas [šal̃tis]. Di̇̀delio tãlento žmogùs. Motoci̇̀klininkai lė̃kė di̇̀deliu greičiù. • ant. mažas, silpnas.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Di̇̀delis vė́jas [lietùs]. Di̇̀delis skaũsmas [šal̃tis]. Di̇̀delio tãlento žmogùs. Motoci̇̀klininkai lė̃kė di̇̀deliu greičiù.
6
Reikšmė
Apibrėžtis
turintis reikšmę; sin. svarbus: Dideli̇̀ laimė́jimai. Tai̇̃ di̇̀delė paslapti̇̀s. Šiañdien atlikaũ di̇̀delį dárbą. Kalė̃dos – di̇̀delė žiemõs šveñtė. • ant. mažas, menkas.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Dideli̇̀ laimė́jimai. Tai̇̃ di̇̀delė paslapti̇̀s. Šiañdien atlikaũ di̇̀delį dárbą. Kalė̃dos – di̇̀delė žiemõs šveñtė.
7
Reikšmė
Apibrėžtis
žymus, garsus, garbingas, didis: Di̇̀delė mẽnininkė. Ji̇̀s yrà di̇̀delis lietùvių poètas.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Di̇̀delė mẽnininkė. Ji̇̀s yrà di̇̀delis lietùvių poètas.
8
Reikšmė
Apibrėžtis
ypatingas, išskirtinis, nepaprastas (su daiktavardžiais, apibūdinančiais ppr. žmonių savybes, įpročius): Di̇̀delis sùkčius [rėksnỹs]. Di̇̀delė melãgė. Àš di̇̀delė jū́sų gerbė́ja. Nesù di̇̀delis kavõs mėgė́jas. Màno šuõ – di̇̀delis bailỹs. Buvaũ di̇̀delis rūkãlius, bèt jaũ septýnerius metùs neberūkaũ.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Daugiau informacijos
Di̇̀delis sùkčius [rėksnỹs]. Di̇̀delė melãgė. Àš di̇̀delė jū́sų gerbė́ja. Nesù di̇̀delis kavõs mėgė́jas. Màno šuõ – di̇̀delis bailỹs. Buvaũ di̇̀delis rūkãlius, bèt jaũ septýnerius metùs neberūkaũ.
meñkas
Apibrėžtis
meñkas, -à adj. (4)
1. R nedidelis, nežymaus dydžio, mažos apimties: Menkas tas buvo laivas, tik su dvylikos žmonių įgula ir narsiu kapitonu rš. Milžiniškasis žemės kampas Afrika menku tarpu su Azija susieit LC1889,8. Menkiausia kometa paprastai yra didesnė už Žemę P.Slavėn. Ant didelio vyriško delno nešės menkutytį gyvulėlį Vaižg. Toks menkutelaitis, o kad matytumiat, kaip ans darbuojas Brs. Kad rasčio bent menkeliausį takelį Šts. Mūsų rinkinyje galėjo tilpti vos menkutė milžiniško Vilniaus meno lobyno dalelė rš.
^ Juodu menku kąsniu (ir mažiausiu daiktu, viskuo) dalijos ps.
menkỹn adv.: Apsukus aplink Saulę, kometa pradėjo eit menkyn ir pilkyn, uodega siauryn ir striukyn rš.
ǁ nedaug amžiaus turintis, vaiko metų, mažas: Da mat menka buvau, kai ana atatekėjo Sug.
2. nedidelio skaičiaus, kiekio, negausus: Eidamas mišku, rado sodžių, kur už menkus pinigus nusipirko arklį ir nujojo į miestą J.Balč.
meñka n.: Meñka tokių mokytų žmonių buvo kaip Juozus Čiurlionis Azr. Aršiausia žmogui, kad valgyt meñka Vvs. Meñka turi šieno, jau baigia šert Alv. Meñka jau menu iš kunigystos (baudžiavos) laikų – senysta Rod. Gera meñka, bloga daug Vvs.
menkai̇̃ Šįmet grybų menkai̇̃ tė[ra] Lkv. Karvė menkai̇̃ pieno duoda – užtraukė Lp. Aš turu menkai̇̃ laiko Rmč. Obelės pernai žydėjo, šįmet menkai̇̃ žyda Prk. Tuočės žmonių menkai̇̃ Lietuvo[je] tebuvo, o girių apstingai Sch203. Už važbą medžių menkai̇̃ temoka J. Buvo toks gaspadorius labai neturtingas, jis visko menkai turėjo BsPIV77. Nors čia taip pat karšta, bet niekas nedvokia degtine, ir tabako dūmų čia kiek menkiau I.Simon.
^ Kas daug žada, tas menkai duoda M.
3. silpnas, nestiprus: Šiemet meñkas šaltis Ds. Meñkas vėjas – nedžiovina Gs. Senis menkõs sveikatos Plm. Jaunas mano sūnužis, menkas jojo protužis RD46. Ir menką ausis atskira v nuo u Jn. Numirė menku žadu (menku susikalbėjimu) Šts. Paprastai pasirodys nedidelė, menkos šviesos žvaigždelė Mš. Žmonės menko tikėjimo SkvMt16,8.
menkai̇̃ adv.: Kultuvas menkai pririštas – dar nutrūks Rm. Senikė jau menkai̇̃ bemato Skdv. Menkai̇̃ beatamenu Ds. Žolė menkai gali augti, kad dar jaunas ir blogas atžalas galvijai ant ganyklų sumindžioja K.Donel1. Vėjas kando veidą, milinė ir kariška kepurė menkai tešildė rš.
4. liesas, sulysęs, silpno kūno sudėjimo: Šiemet arkliai mūs labai menki – kažin, kap reiks sėt laukas Mrj. Meñkas kūdikis, t. y. pamokai vieni žmogaus J. Vaikas toks meñkas – vieni kauliukai Skdv. Tokia menkutė̃lė menkutė̃lė ta jų Ona Skr. Mergelė menkiáuselė Ggr. Menkilẽlė karvelė Šts. Pasirodė toki menkūtilẽlė Grg. Menkutùkas vaikas bubumbt ir išvirto Ggr.
^ Vaikai tik penki, ir tie patys menki Sim. Kad ir penki, visi menki Žg.
5. Lš vos gyvas, labai silpnas (apie ligonį): Ligonis jau visai meñkas Up. Vyras guli stubelė[je] be sąmonės, jau meñkas Skr. Sako, Ona visai jau menkà Klvr. Menkiausioji bėr: prakiuro šonai, mirs Lkv.
menkỹn adv.: Nelabai žiūrėjo sergančio tėvo, kuris kasdien ėjo menkyn ir buvo visų apleistas A.Vien. Ko senyn, to menkỹn Gs.
6. Lp, Trg prastas, netikęs, ne koks: Menka čia žemė – niekas neauga Rm. Ir laukai menkučiai – žvyras Pt. Tą vasarą visų rugiai buvo menki, maži Mrk. Obuoliai meñkūs šiuosmet Azr. Ma[no] plaukai menki – visai išslinko Trak. Menkas daržas be rūtelių, tai man liūdna be seselių LTR(Svn). Lova per menka – ji sulūžo, ir guli dabar ant žemės MPs. Menkèsnė buvo gryčiutė, ale bet šiltesnė Antš. Želnio pirkia menka iš menkųjų rš. Iš menkos trobelės gal kelties didvyris M. Norint menką gyvenimą turėjo, vienok sūnų, kaipo vieną, labai lepino BsPIII284. Dievas duotų menkus metus, ne piktą bernelį BsO396. Menku valgiu (silpnai, nesočiai pavalgęs) išejau iš namų Šts. Sesuo, man per menki šitie siūlai J.Jabl. Vieną patį menkiláitį peilelį beturu Šts. Menkà iš tavęs bus merga, kad nemoki austi Lš. Meñkas tu mokinys, kad likai tam pačiam skyriuj Lš.
^ Menkas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia Plv. Menka žolė išdygsta ir nesėjama VP29. Menkam šiaučiui cvekai lūžta LTR(Srj). Geras drabužis blogo [žmogaus] nepataisys, menkas – gero nesugadins PPr180. Gražus paveikslas, menkas gaspadorius M.
menkai̇̃ adv.: Ma[no] tėvai menkai̇̃ gyveno Šlčn. Jis dar nemoka nei skaityti, o rašyti juo menkiaũs KI349.
menkỹn adv.: Apdaras mano kas diena menkyn ejo I.
7. nereikšmingas, nesvarbus: Sako, būk aš tiktai vieną menkutėlę priežastį tenurodęs J.Jabl.
| Tai da menka (nesunki) liga – širdies nervos? Rk. Menkà žaizda NdŽ.
^ Geras meistras menko darbo nesiima KrvP(Jz).
meñka n.: Čia labai meñka (nesudėtinga) – obuolį įdėjai, i su skūrikėm išverda [obuolienė] Prn.
ǁ niekingas, nevertas: Idant netarnautumbim tiemus menkiemus penigamus DP330. Ir ik kolei, mizernieji žmones, ieškosite … tų menkųjų lobių DP384.
8. nežymios padėties visuomenėje, prastas, vargingas: Žmonelės menkučiai, prastučiai, bet dūšios jų didelės, gražios BM63. Tu – Jehova, aš menkas! Aš menkesnis už menką Mair. Per menką laikau, niekinu R169. Ponas turėjo daug grūdų, o meñkas žmogelis nėko neturėjo, tik pačią ir penkis vaikus Šts. Menkiejai tura kariauti, didiejai – į lovas volioties Sg. Idant … savo turtais menkūsius šelptumiam brš.
◊ be meñka kõ; be meñko beveik, bemaž: Kartą jis be meñko neužmušė savo pačios Nmn. Be menka ko sekas prigert Lp.
meñkas dáiktas (niẽkas); SD55 menkniekis: Tai meñkas dáiktas KI201. Iš menkų̃ daiktų̃ daugsyk dyvai pasidaro K.Donel. Supyko dėl baravyko, suraukė kaktą dėl menko daikto LTR. Mušasi, pešasi, o vis už meñką dáiktą (niẽką) Gs. Supyko dėl menko nieko Rm. Ir tu man sublūsk dėl meñko niẽko Srv. Daug vargų dėl menkų niekų KrvP(Jnš, Vlk).
meñkas juõkas; menki̇̀ juokai̇̃ ne juokai, rimtas dalykas: Tai buvo menkas juokas J.Balč. Menki̇̀ juokai̇̃ papult į jo nagus Gs.
menkai̇̃ (meñkas) kàs; meñka (menkai̇̃) ki̇́ek
1. truputį kas atsitinka, dėl menkos priežasties: Ožio baugumas yra neregėtas: menkai kas – ir visas dreba Blv. Mes visos tokios rūpestingos: meñkas kàs, i negeruojamės (jaudinamės) Erž. Ką su juo sugyvensi, kad anas menka kiek – jau ir užpyko Vj. Menka kiek – ir pralaimės Fogas derybas J.Balč. Yra žmonių, kurie menkai kiek – ima ir išsigąsta Grz.
2. nedaug: Čia menkai̇̃ kàs tebūdavo pievų Ktč. Pakliudei jį menka kiek – ir rauda Kkl. Menka kiek tik pašąlu, tuoj ir pradeda dantis sopėt Ut.
meñka (menkù) kõ maža ką: Meñka kõ daugiau (ilgiau), kap dar pas jus atejau, ir numirė Lp. Menku ko nenusidavė N.
menkà vãlanda trumpas laikas: Keletą rublių menka valanda gali uždirbti Žem. Menka valanda suspaudė aną liga S.Dauk. Už menkos valandos ir ji dvasią išleido Brt. Tik an menkos valandos prapuolė, žiūri – jau vaiko nėra BsPIV117.
1. R nedidelis, nežymaus dydžio, mažos apimties: Menkas tas buvo laivas, tik su dvylikos žmonių įgula ir narsiu kapitonu rš. Milžiniškasis žemės kampas Afrika menku tarpu su Azija susieit LC1889,8. Menkiausia kometa paprastai yra didesnė už Žemę P.Slavėn. Ant didelio vyriško delno nešės menkutytį gyvulėlį Vaižg. Toks menkutelaitis, o kad matytumiat, kaip ans darbuojas Brs. Kad rasčio bent menkeliausį takelį Šts. Mūsų rinkinyje galėjo tilpti vos menkutė milžiniško Vilniaus meno lobyno dalelė rš.
^ Juodu menku kąsniu (ir mažiausiu daiktu, viskuo) dalijos ps.
menkỹn adv.: Apsukus aplink Saulę, kometa pradėjo eit menkyn ir pilkyn, uodega siauryn ir striukyn rš.
ǁ nedaug amžiaus turintis, vaiko metų, mažas: Da mat menka buvau, kai ana atatekėjo Sug.
2. nedidelio skaičiaus, kiekio, negausus: Eidamas mišku, rado sodžių, kur už menkus pinigus nusipirko arklį ir nujojo į miestą J.Balč.
meñka n.: Meñka tokių mokytų žmonių buvo kaip Juozus Čiurlionis Azr. Aršiausia žmogui, kad valgyt meñka Vvs. Meñka turi šieno, jau baigia šert Alv. Meñka jau menu iš kunigystos (baudžiavos) laikų – senysta Rod. Gera meñka, bloga daug Vvs.
menkai̇̃ Šįmet grybų menkai̇̃ tė[ra] Lkv. Karvė menkai̇̃ pieno duoda – užtraukė Lp. Aš turu menkai̇̃ laiko Rmč. Obelės pernai žydėjo, šįmet menkai̇̃ žyda Prk. Tuočės žmonių menkai̇̃ Lietuvo[je] tebuvo, o girių apstingai Sch203. Už važbą medžių menkai̇̃ temoka J. Buvo toks gaspadorius labai neturtingas, jis visko menkai turėjo BsPIV77. Nors čia taip pat karšta, bet niekas nedvokia degtine, ir tabako dūmų čia kiek menkiau I.Simon.
^ Kas daug žada, tas menkai duoda M.
3. silpnas, nestiprus: Šiemet meñkas šaltis Ds. Meñkas vėjas – nedžiovina Gs. Senis menkõs sveikatos Plm. Jaunas mano sūnužis, menkas jojo protužis RD46. Ir menką ausis atskira v nuo u Jn. Numirė menku žadu (menku susikalbėjimu) Šts. Paprastai pasirodys nedidelė, menkos šviesos žvaigždelė Mš. Žmonės menko tikėjimo SkvMt16,8.
menkai̇̃ adv.: Kultuvas menkai pririštas – dar nutrūks Rm. Senikė jau menkai̇̃ bemato Skdv. Menkai̇̃ beatamenu Ds. Žolė menkai gali augti, kad dar jaunas ir blogas atžalas galvijai ant ganyklų sumindžioja K.Donel1. Vėjas kando veidą, milinė ir kariška kepurė menkai tešildė rš.
4. liesas, sulysęs, silpno kūno sudėjimo: Šiemet arkliai mūs labai menki – kažin, kap reiks sėt laukas Mrj. Meñkas kūdikis, t. y. pamokai vieni žmogaus J. Vaikas toks meñkas – vieni kauliukai Skdv. Tokia menkutė̃lė menkutė̃lė ta jų Ona Skr. Mergelė menkiáuselė Ggr. Menkilẽlė karvelė Šts. Pasirodė toki menkūtilẽlė Grg. Menkutùkas vaikas bubumbt ir išvirto Ggr.
^ Vaikai tik penki, ir tie patys menki Sim. Kad ir penki, visi menki Žg.
5. Lš vos gyvas, labai silpnas (apie ligonį): Ligonis jau visai meñkas Up. Vyras guli stubelė[je] be sąmonės, jau meñkas Skr. Sako, Ona visai jau menkà Klvr. Menkiausioji bėr: prakiuro šonai, mirs Lkv.
menkỹn adv.: Nelabai žiūrėjo sergančio tėvo, kuris kasdien ėjo menkyn ir buvo visų apleistas A.Vien. Ko senyn, to menkỹn Gs.
6. Lp, Trg prastas, netikęs, ne koks: Menka čia žemė – niekas neauga Rm. Ir laukai menkučiai – žvyras Pt. Tą vasarą visų rugiai buvo menki, maži Mrk. Obuoliai meñkūs šiuosmet Azr. Ma[no] plaukai menki – visai išslinko Trak. Menkas daržas be rūtelių, tai man liūdna be seselių LTR(Svn). Lova per menka – ji sulūžo, ir guli dabar ant žemės MPs. Menkèsnė buvo gryčiutė, ale bet šiltesnė Antš. Želnio pirkia menka iš menkųjų rš. Iš menkos trobelės gal kelties didvyris M. Norint menką gyvenimą turėjo, vienok sūnų, kaipo vieną, labai lepino BsPIII284. Dievas duotų menkus metus, ne piktą bernelį BsO396. Menku valgiu (silpnai, nesočiai pavalgęs) išejau iš namų Šts. Sesuo, man per menki šitie siūlai J.Jabl. Vieną patį menkiláitį peilelį beturu Šts. Menkà iš tavęs bus merga, kad nemoki austi Lš. Meñkas tu mokinys, kad likai tam pačiam skyriuj Lš.
^ Menkas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia Plv. Menka žolė išdygsta ir nesėjama VP29. Menkam šiaučiui cvekai lūžta LTR(Srj). Geras drabužis blogo [žmogaus] nepataisys, menkas – gero nesugadins PPr180. Gražus paveikslas, menkas gaspadorius M.
menkai̇̃ adv.: Ma[no] tėvai menkai̇̃ gyveno Šlčn. Jis dar nemoka nei skaityti, o rašyti juo menkiaũs KI349.
menkỹn adv.: Apdaras mano kas diena menkyn ejo I.
7. nereikšmingas, nesvarbus: Sako, būk aš tiktai vieną menkutėlę priežastį tenurodęs J.Jabl.
| Tai da menka (nesunki) liga – širdies nervos? Rk. Menkà žaizda NdŽ.
^ Geras meistras menko darbo nesiima KrvP(Jz).
meñka n.: Čia labai meñka (nesudėtinga) – obuolį įdėjai, i su skūrikėm išverda [obuolienė] Prn.
ǁ niekingas, nevertas: Idant netarnautumbim tiemus menkiemus penigamus DP330. Ir ik kolei, mizernieji žmones, ieškosite … tų menkųjų lobių DP384.
8. nežymios padėties visuomenėje, prastas, vargingas: Žmonelės menkučiai, prastučiai, bet dūšios jų didelės, gražios BM63. Tu – Jehova, aš menkas! Aš menkesnis už menką Mair. Per menką laikau, niekinu R169. Ponas turėjo daug grūdų, o meñkas žmogelis nėko neturėjo, tik pačią ir penkis vaikus Šts. Menkiejai tura kariauti, didiejai – į lovas volioties Sg. Idant … savo turtais menkūsius šelptumiam brš.
◊ be meñka kõ; be meñko beveik, bemaž: Kartą jis be meñko neužmušė savo pačios Nmn. Be menka ko sekas prigert Lp.
meñkas dáiktas (niẽkas); SD55 menkniekis: Tai meñkas dáiktas KI201. Iš menkų̃ daiktų̃ daugsyk dyvai pasidaro K.Donel. Supyko dėl baravyko, suraukė kaktą dėl menko daikto LTR. Mušasi, pešasi, o vis už meñką dáiktą (niẽką) Gs. Supyko dėl menko nieko Rm. Ir tu man sublūsk dėl meñko niẽko Srv. Daug vargų dėl menkų niekų KrvP(Jnš, Vlk).
meñkas juõkas; menki̇̀ juokai̇̃ ne juokai, rimtas dalykas: Tai buvo menkas juokas J.Balč. Menki̇̀ juokai̇̃ papult į jo nagus Gs.
menkai̇̃ (meñkas) kàs; meñka (menkai̇̃) ki̇́ek
1. truputį kas atsitinka, dėl menkos priežasties: Ožio baugumas yra neregėtas: menkai kas – ir visas dreba Blv. Mes visos tokios rūpestingos: meñkas kàs, i negeruojamės (jaudinamės) Erž. Ką su juo sugyvensi, kad anas menka kiek – jau ir užpyko Vj. Menka kiek – ir pralaimės Fogas derybas J.Balč. Yra žmonių, kurie menkai kiek – ima ir išsigąsta Grz.
2. nedaug: Čia menkai̇̃ kàs tebūdavo pievų Ktč. Pakliudei jį menka kiek – ir rauda Kkl. Menka kiek tik pašąlu, tuoj ir pradeda dantis sopėt Ut.
meñka (menkù) kõ maža ką: Meñka kõ daugiau (ilgiau), kap dar pas jus atejau, ir numirė Lp. Menku ko nenusidavė N.
menkà vãlanda trumpas laikas: Keletą rublių menka valanda gali uždirbti Žem. Menka valanda suspaudė aną liga S.Dauk. Už menkos valandos ir ji dvasią išleido Brt. Tik an menkos valandos prapuolė, žiūri – jau vaiko nėra BsPIV117.
pamari̇̀nti
Apibrėžtis
mari̇̀nti (-yti), -i̇̀na, -i̇̀no tr.
1. R, K, Skr, Slč būti, budėti prie mirštančio, teikti jam paskutinius patarnavimus: Girdi, pas Bukantą į lentą muša, lėkiam senosios Bukantienės mari̇̀nti: sako, jau vakar dideliai bloga buvusi Vkš. Muno dėdę bobos mari̇̀no mari̇̀no, o ans tik pasveiko Up. Mari̇̀namas ligonis (labai silpnas, prie mirties) Ms, Slnt. Mari̇̀nama radaus iš bulvių kasimo Ggr. Tuočės Iskijas buvo marinamas (mirtinai sirgo) CII586.
mari̇̀namai adv.: Marinamai sirgdamas I.
2. sakyti, manyti, kad mirs: Jokūbų senukę jau antri metai, kai bobelės mari̇̀na, o ji nemiršta, ir padaryk ką Žvr. Vieni gaivina, kiti mari̇̀na (vieni rūpinasi, kad atgytų, kiti jau netiki pasveiksiant) Vlkv.
3. SD345, R, K atimti gyvybę, daryti negyvą, mirusį: Tas popierius musių nebemari̇̀na (nuodai išgaravę) Rm. Eina smertis klaust, katrie žmonės mari̇̀nt Dsn. Žmonių iš keršto nemarink Mž411. Votys marin mus ir ligos Mž426. Žaizda, sako, ne marinamoji (nepavojinga) Vaižg. Cikutas marinamasis (labai nuodingas pelkių augalas; Cicuta virosa) I. Iš baimės [vedu] esav kaip mari̇̀namu Dr.
| [Žiedai] teip gražūs ir brangūs, jog pats ruduo gailėdamos juos marina Blv. Rūgštis marina (naikina) kraują Vlkv. Jautrius vaikų plaučius drėgmė marino lengvai rš.
| Dūšią ant amžių marina brš. Ką pikto daro nuodėmė marinantyji? VoK29.
4. prk. daryti, kad dingtų, slopinti, naikinti (troškimus, geidulius, negerus palinkimus): Jei jie kūniškus geidulius marysią, tai gyvi būsią brš. Padėk mums, idant … neteisybes kuo toliaus, tuo labiaus savip marintumėm MKr10. Ir tarnai jo apturi tą karalystę, save pačius pergalėdami, savo pageidimus savimp marindami SPII155.
5. daryti nejautrų, apmirusį: Mari̇̀namųjų liekarstų davė jamui J. Mari̇̀namosios žolės (ligoniui apmarinti) Ms, Slnt, Plk, Sb.
mari̇̀ntai adv.: Operaciją darė mari̇̀ntai, nejutau, kad pjovė Varn.
6. Stk, Rud smarkiai apimti, įveikti (apie miegą): Ne be reikalo mane tinginys ėmė, miegas marino – sakiau, kad lis Gs. [Gugis] nuėjo namo atsilsėti, prigulti, nes skalsiai pavalgiusį ėmė miegas marinti V.Krėv. Kai sėdėjau pas pečių, tai labai marino miegan Nč.
7. SD59 alkinti, dvasinti: Moč, ar dabar mus ir marinsi prie stalo? P.Cvir. Ragana anam valgyti neduodavo – marino MPs. Ėmė varniukus, norėjo tuojaus suvalgyt nekeptus, nes badas marino BsPIII74. Nemarin badu paukštelių Mž179.
8. varginimu, kankinimu, nusigalėjimu tramdyti (kūną): Kas girtavo … kietu gulėjimu tevargina ir temarina kūną savą DP575.
| refl. SD143: Dėl to, žmogau, marinkis tikt' patsai, tai bus gerai brš. Sakus geriu, tais peniuosi, liepsnoj ugnies marinuosi brš.
9. kamuoti, spausti: Baudžiava mūsų tautą lyg sopia votimi marino rš. Mus Tyzenhauzas mokesčiais marina, išplėšia paskutinį duonos kąsnį B.Sruog. Šaltis marina nuvargusius sąnarius J.Bil.
^ Alkanas pilvas žmogų marina, bet ir gudrumo pamokina KrvP(Rtn).
10. palikti be eigos, nutraukti (bylą): Byla marinta Klp.
apmari̇̀nti tr.
1. refl. apsimesti negyvu: Apsimarinęs gulia, kad neimtų į nelaisvę Šts.
2. padaryti negyvą: Vištą apleidau an penkiolikos kiaušinių, tai tik aštuoni išejo, o septynis apmarino Nč.
3. prk. prislopinti, prigniaužti: Čia jis ir pradėjo gaivinti caro priespaudos apmarintą lietuvybę rš.
4. apmalšinti, padaryti mažiau jaučiamą: Išgertas vynas tik trumpam apmarino jo bėdas J.Dov. Žmogus savo širdgėlą apmarinęs rš.
5. padaryti nejautrų, apmirusį: Gyvam operacijos nedaro, pirma apmari̇̀na Dkš. Apmarinamieji vaistai rš.
6. Alv smarkiai apimti, įveikti (apie miegą): Užsimaniau miego, apmari̇̀no gražiai Lp. Miegui apmarinus, gali ginklas iš mano rankų iškristi V.Krėv. Atjojo ant to tilto, kaip apmarino jį miegas, kad jis negal trivot BsPIII173.
| refl. Rod: Aš apsimarinau miego, tai negaliu nieko daryt Pls. Apsimarinaũ miegan Lp.
7. Vv išalkinti, išdvasinti: Nieks už stalo nesodina, tankiai badas apmari̇̀na [piemenėlį] (d.) Alvt.
išmari̇̀nti tr.
1. Š vieną po kito numarinti, aptarnauti mirštant: Aš išmarinaũ visus J.
2. netekti, prarasti (mirus): Kad tu, tėvai, išmarinęs visą penketą vaikų, nė šito nemyli Vaižg. Išmarinau tėvus, kur dingsiu? Šts.
3. SD415 padaryti mirusius, negyvus: Šalti vėjai su lytumi be galo daug bičių išmarina Rdž. Kiek tūkstančių badu ir pavietre išmarina BPII213.
4. išalkinti, nudvasinti: Vaikai badu išmarinti, visi duonos prašo rš.
◊ juokai̇̃s išmari̇̀nti labai įjuokinti: Išmarina mus juokais, kap ima pasakot Brb.
numari̇̀nti tr.
1. K, Skr, Stk prie mirštančio būnant sulaukti jo mirties: Numarinome žmogelį, numarinę palaidojom Gr. Sūnus motiną ant savo rankų numari̇̀no Žvr.
2. netekti, prarasti (mirus): Numarinau patį, pačią, tėtelį, močiutę B. Juk kiek aš numarináu: tėvas, motina, keturi vaikai i vyras Plik.
| refl. tr.: Sakiau, jau nusmarysiu vaiką Mrs.
3. Mž429, R352, Krs, Mrk atimti gyvybę, padaryti mirusį, negyvą: Kap ką iš senesnių [gripas] numarino Gs. Musėlę rankoj numari̇̀nti K. Jie nusprendė nebeleisti jo iš to urvo ir badu numarinti J.Balč. Ans tave numari̇̀ns greitai, t. y. atlaikys, bo jojo ranka mari J. [Atvašės] išsurba medžiui sulą, pasilpnina jį ir an galo numarina S.Dauk. Tokie nedorumai piktesniais yra už žoles numarinančias I. Truputį ko neužmušė, ko nenumarino SD10. Jisai yra, kuris numarina ir atgydžia DP357. Jei kas šį vyrą alba jo moterį pakrutins, bus numarintas BB1Moz26,11. Be laiko ir daktarai nenumarina KrvP(Alv).
| Nuodėmė … užmuša ir numarina dūšią VoK29. Mirtina nuodėmė, sunki, numarinanti dūšią SD345.
| prk.: Numarinti užimtojo krašto ekonominį gyvenimą rš. Rūstūs žmonės ėjo ėjo ir tik keršto ugnį liejo… Man darželį numarino, gėles kardu išnaikino B.Sruog. Nuskandino numarino plieno ledžingėlę (pasagėlę – laimę) TDrVII45.
| Gyvąjį cidabrą numarina į taukus (padaro nebejudrų) i[r] tepa galvas Šmk.
^ Geras žodis pasakytas numarintą atgaivina, iškrypusį ant tikro kelio atveda KrvP(Kdn).
| refl.: Į senatvę apakęs ir iš sielvarto nusimarinęs badu EncVII981.
4. prk. sunaikinti, užgniaužti, nuslopinti (piktus troškimus, geidimus): Mokykis numarint savo nedorybes A.Baran. Prisakė anam, idant numarintų savyje piktą pageidimą brš. Numarink ir mūspi … dūmas bjaurias MKr6. Jei dvasia darbus kūno numarinsite, liksite gyvi DP553. Seną žmogų su visais jo panorėjimais numarint MP141.
5. numalšinti, nuslopinti: Troškuliui numarinti turėjau pasiėmęs vandens rš. Pilvai išdrimba kaip maišės, o apetitas lieka vis tiek nenumarintas Vaižg. Daug nevalgiau, tik badą numarinaũ Jnšk. Te plutukę, nor alkį numarýsi Al. Niekas neatsiliepė, kol numarino pirmą alkį rš. Džiūgausim greitai tėviškės soduos, sielvartą juodą jau numarinę S.Nėr.
^ Daina visas bėdas numarina, daina ūpą atgaivina KrvP(Srj).
6. smarkiai apimti, įveikti (apie miegą): Vos prisėdo Ilgis, kaip saldus miegas jį numarino V.Krėv.
7. išalkinti, nudvasinti: Gailu, numarins tave badu tie šykštukliai Žem.
^ Gaivina kap duona badu numarintą KrvP(Drsk).
8. palikti be eigos, nutraukti (bylą): Numari̇̀no bylą, tep ir liko Gs.
◊ juokai̇̃s numari̇̀nti labai įjuokinti: Ko gera, jūs kada nors mus juokais numarinsite rš.
kir̃mėlę (kir̃miną) numari̇̀nti šiek tiek užvalgyti, užgerti, nuraminti alkį, troškulį: O, jau numarinaũ kir̃mėlę Grž. Prašom, lenk, ponaiti, lenk kirminui numarinti Žem.
pamari̇̀nti žr. numarinti:
1. K.
2. I, J, Lkš Ar nesakeis pačią pamarinęs, ar nerodei vaikų? Žem. Iki karo ji jau buvo turėjusi keletą vaikų ir visus pamarinusi I.Simon. Pakol rugius sumalino, patį pamarino JV1096.
| refl. tr.: Pasimarinau savo pačią N.
3. Velyj būtumei negimęs, nekaip Kasę pamarinęs JD1211.
| prk.: Druska pamarina žaizdą, nu druskos pamiršta žaizda Gršl. Pamarina tas karbolius kraują, ir užgyja [žaizda] Gs.
4. refl. numirti: Tai mes turiam save gelbėti kaip įmanom, nesgi nusiminusys patys pasimarintumiam S.Dauk.
5. refl. apsimesti negyvu: Pelė, nudovyta nuo katės, pasimari̇̀na, norėdama pabėgti J. Jau žmogus ateit pri mūsų! Pasimarinkiam visi susitarę PP42.
primari̇̀nti tr.
1. Plv, Lkm, Alv prialkinti, pridvasinti: Nieks prie stalo nesodina, tankiai badas primarina LTR(Žl). Bijau eiti pas jo dėl to, kad jis mane labai primarino BM273.
| refl.: Vargšeli tu mano, badu ten prisimarinai rš.
2. laikinai apstabdyti, apgydyti: Daktarai moka primarinti rožę, bet ne pagydyti Šts.
3. prk. suvaldyti, prislopinti: Kad primarindami savo godus, pamestumėm sutvėrimus brš.
4. varginimu, nusigalėjimu tramdyti (kūną): Pasnykais primarindamas kūną savo brš.
sumari̇̀nti tr.
1. pabloginti, pakenkti (sergančiam): Neduokit kiaulei bulvių, dar labiau ją sumari̇̀nsit Kair. Daktarai su savo vaistais kitą sykį ligonį sumari̇̀na, o ne pagydo Kair.
2. nukankinti: Po sunkumu griekų mūsų sumarintas nupuolei brš.
užmari̇̀nti tr.
1. Mrs, Sn padaryti negyvą: Ana mane užmarýtų, kad įmanytų Krm. Užmarýti užmarýti veik visi kiaušiniai Skr. Prieš mirsiant numirėliui, išnešk iš kambario visokias sėklas ir augalus, ba užmarỹs, jei neišneši Vlk. Christus mirimu savuoju užmarino giltinę DP187.
| prk.: Mokėjau daug dainų, vargas užmarino, bet dar kur kiek ir prisimenu TDrIV,VIII.
| Man akelės užmarytos, žalios durys uždarytos: nebėr mano bernelio LMD(Srv).
| Užmarink gyvąjį cidabrą, kad paliktų mėlenas, ir maišyk su užtrinu – arklautes išnaikins Ggr.
2. padaryti nejautrų, apmirusį: Medžiai, žiemos užmarinti, tyliai stovėjo ir snaudė rš. Sukrebždės pelė – mane šaltis nuo pakaušio lig padų užmarins (perims, sustingdys) Vaižg.
| refl. tr.: Užmarináus koją (nutirpau) ir negaliu paeiti Dr.
3. padaryti nejaučiamą, numalšinti: Juk gavo vaistų skausmams užmarinti I.Simon.
4. užalkinti, nudvasinti: Eskimosų šuo būtų gražus gyvulys, tik bėdos, kad yra amžinai užmarintas Blv. Karvė buvo užmari̇̀nta (suliesėjusi) Ėr.
1. R, K, Skr, Slč būti, budėti prie mirštančio, teikti jam paskutinius patarnavimus: Girdi, pas Bukantą į lentą muša, lėkiam senosios Bukantienės mari̇̀nti: sako, jau vakar dideliai bloga buvusi Vkš. Muno dėdę bobos mari̇̀no mari̇̀no, o ans tik pasveiko Up. Mari̇̀namas ligonis (labai silpnas, prie mirties) Ms, Slnt. Mari̇̀nama radaus iš bulvių kasimo Ggr. Tuočės Iskijas buvo marinamas (mirtinai sirgo) CII586.
mari̇̀namai adv.: Marinamai sirgdamas I.
2. sakyti, manyti, kad mirs: Jokūbų senukę jau antri metai, kai bobelės mari̇̀na, o ji nemiršta, ir padaryk ką Žvr. Vieni gaivina, kiti mari̇̀na (vieni rūpinasi, kad atgytų, kiti jau netiki pasveiksiant) Vlkv.
3. SD345, R, K atimti gyvybę, daryti negyvą, mirusį: Tas popierius musių nebemari̇̀na (nuodai išgaravę) Rm. Eina smertis klaust, katrie žmonės mari̇̀nt Dsn. Žmonių iš keršto nemarink Mž411. Votys marin mus ir ligos Mž426. Žaizda, sako, ne marinamoji (nepavojinga) Vaižg. Cikutas marinamasis (labai nuodingas pelkių augalas; Cicuta virosa) I. Iš baimės [vedu] esav kaip mari̇̀namu Dr.
| [Žiedai] teip gražūs ir brangūs, jog pats ruduo gailėdamos juos marina Blv. Rūgštis marina (naikina) kraują Vlkv. Jautrius vaikų plaučius drėgmė marino lengvai rš.
| Dūšią ant amžių marina brš. Ką pikto daro nuodėmė marinantyji? VoK29.
4. prk. daryti, kad dingtų, slopinti, naikinti (troškimus, geidulius, negerus palinkimus): Jei jie kūniškus geidulius marysią, tai gyvi būsią brš. Padėk mums, idant … neteisybes kuo toliaus, tuo labiaus savip marintumėm MKr10. Ir tarnai jo apturi tą karalystę, save pačius pergalėdami, savo pageidimus savimp marindami SPII155.
5. daryti nejautrų, apmirusį: Mari̇̀namųjų liekarstų davė jamui J. Mari̇̀namosios žolės (ligoniui apmarinti) Ms, Slnt, Plk, Sb.
mari̇̀ntai adv.: Operaciją darė mari̇̀ntai, nejutau, kad pjovė Varn.
6. Stk, Rud smarkiai apimti, įveikti (apie miegą): Ne be reikalo mane tinginys ėmė, miegas marino – sakiau, kad lis Gs. [Gugis] nuėjo namo atsilsėti, prigulti, nes skalsiai pavalgiusį ėmė miegas marinti V.Krėv. Kai sėdėjau pas pečių, tai labai marino miegan Nč.
7. SD59 alkinti, dvasinti: Moč, ar dabar mus ir marinsi prie stalo? P.Cvir. Ragana anam valgyti neduodavo – marino MPs. Ėmė varniukus, norėjo tuojaus suvalgyt nekeptus, nes badas marino BsPIII74. Nemarin badu paukštelių Mž179.
8. varginimu, kankinimu, nusigalėjimu tramdyti (kūną): Kas girtavo … kietu gulėjimu tevargina ir temarina kūną savą DP575.
| refl. SD143: Dėl to, žmogau, marinkis tikt' patsai, tai bus gerai brš. Sakus geriu, tais peniuosi, liepsnoj ugnies marinuosi brš.
9. kamuoti, spausti: Baudžiava mūsų tautą lyg sopia votimi marino rš. Mus Tyzenhauzas mokesčiais marina, išplėšia paskutinį duonos kąsnį B.Sruog. Šaltis marina nuvargusius sąnarius J.Bil.
^ Alkanas pilvas žmogų marina, bet ir gudrumo pamokina KrvP(Rtn).
10. palikti be eigos, nutraukti (bylą): Byla marinta Klp.
apmari̇̀nti tr.
1. refl. apsimesti negyvu: Apsimarinęs gulia, kad neimtų į nelaisvę Šts.
2. padaryti negyvą: Vištą apleidau an penkiolikos kiaušinių, tai tik aštuoni išejo, o septynis apmarino Nč.
3. prk. prislopinti, prigniaužti: Čia jis ir pradėjo gaivinti caro priespaudos apmarintą lietuvybę rš.
4. apmalšinti, padaryti mažiau jaučiamą: Išgertas vynas tik trumpam apmarino jo bėdas J.Dov. Žmogus savo širdgėlą apmarinęs rš.
5. padaryti nejautrų, apmirusį: Gyvam operacijos nedaro, pirma apmari̇̀na Dkš. Apmarinamieji vaistai rš.
6. Alv smarkiai apimti, įveikti (apie miegą): Užsimaniau miego, apmari̇̀no gražiai Lp. Miegui apmarinus, gali ginklas iš mano rankų iškristi V.Krėv. Atjojo ant to tilto, kaip apmarino jį miegas, kad jis negal trivot BsPIII173.
| refl. Rod: Aš apsimarinau miego, tai negaliu nieko daryt Pls. Apsimarinaũ miegan Lp.
7. Vv išalkinti, išdvasinti: Nieks už stalo nesodina, tankiai badas apmari̇̀na [piemenėlį] (d.) Alvt.
išmari̇̀nti tr.
1. Š vieną po kito numarinti, aptarnauti mirštant: Aš išmarinaũ visus J.
2. netekti, prarasti (mirus): Kad tu, tėvai, išmarinęs visą penketą vaikų, nė šito nemyli Vaižg. Išmarinau tėvus, kur dingsiu? Šts.
3. SD415 padaryti mirusius, negyvus: Šalti vėjai su lytumi be galo daug bičių išmarina Rdž. Kiek tūkstančių badu ir pavietre išmarina BPII213.
4. išalkinti, nudvasinti: Vaikai badu išmarinti, visi duonos prašo rš.
◊ juokai̇̃s išmari̇̀nti labai įjuokinti: Išmarina mus juokais, kap ima pasakot Brb.
numari̇̀nti tr.
1. K, Skr, Stk prie mirštančio būnant sulaukti jo mirties: Numarinome žmogelį, numarinę palaidojom Gr. Sūnus motiną ant savo rankų numari̇̀no Žvr.
2. netekti, prarasti (mirus): Numarinau patį, pačią, tėtelį, močiutę B. Juk kiek aš numarináu: tėvas, motina, keturi vaikai i vyras Plik.
| refl. tr.: Sakiau, jau nusmarysiu vaiką Mrs.
3. Mž429, R352, Krs, Mrk atimti gyvybę, padaryti mirusį, negyvą: Kap ką iš senesnių [gripas] numarino Gs. Musėlę rankoj numari̇̀nti K. Jie nusprendė nebeleisti jo iš to urvo ir badu numarinti J.Balč. Ans tave numari̇̀ns greitai, t. y. atlaikys, bo jojo ranka mari J. [Atvašės] išsurba medžiui sulą, pasilpnina jį ir an galo numarina S.Dauk. Tokie nedorumai piktesniais yra už žoles numarinančias I. Truputį ko neužmušė, ko nenumarino SD10. Jisai yra, kuris numarina ir atgydžia DP357. Jei kas šį vyrą alba jo moterį pakrutins, bus numarintas BB1Moz26,11. Be laiko ir daktarai nenumarina KrvP(Alv).
| Nuodėmė … užmuša ir numarina dūšią VoK29. Mirtina nuodėmė, sunki, numarinanti dūšią SD345.
| prk.: Numarinti užimtojo krašto ekonominį gyvenimą rš. Rūstūs žmonės ėjo ėjo ir tik keršto ugnį liejo… Man darželį numarino, gėles kardu išnaikino B.Sruog. Nuskandino numarino plieno ledžingėlę (pasagėlę – laimę) TDrVII45.
| Gyvąjį cidabrą numarina į taukus (padaro nebejudrų) i[r] tepa galvas Šmk.
^ Geras žodis pasakytas numarintą atgaivina, iškrypusį ant tikro kelio atveda KrvP(Kdn).
| refl.: Į senatvę apakęs ir iš sielvarto nusimarinęs badu EncVII981.
4. prk. sunaikinti, užgniaužti, nuslopinti (piktus troškimus, geidimus): Mokykis numarint savo nedorybes A.Baran. Prisakė anam, idant numarintų savyje piktą pageidimą brš. Numarink ir mūspi … dūmas bjaurias MKr6. Jei dvasia darbus kūno numarinsite, liksite gyvi DP553. Seną žmogų su visais jo panorėjimais numarint MP141.
5. numalšinti, nuslopinti: Troškuliui numarinti turėjau pasiėmęs vandens rš. Pilvai išdrimba kaip maišės, o apetitas lieka vis tiek nenumarintas Vaižg. Daug nevalgiau, tik badą numarinaũ Jnšk. Te plutukę, nor alkį numarýsi Al. Niekas neatsiliepė, kol numarino pirmą alkį rš. Džiūgausim greitai tėviškės soduos, sielvartą juodą jau numarinę S.Nėr.
^ Daina visas bėdas numarina, daina ūpą atgaivina KrvP(Srj).
6. smarkiai apimti, įveikti (apie miegą): Vos prisėdo Ilgis, kaip saldus miegas jį numarino V.Krėv.
7. išalkinti, nudvasinti: Gailu, numarins tave badu tie šykštukliai Žem.
^ Gaivina kap duona badu numarintą KrvP(Drsk).
8. palikti be eigos, nutraukti (bylą): Numari̇̀no bylą, tep ir liko Gs.
◊ juokai̇̃s numari̇̀nti labai įjuokinti: Ko gera, jūs kada nors mus juokais numarinsite rš.
kir̃mėlę (kir̃miną) numari̇̀nti šiek tiek užvalgyti, užgerti, nuraminti alkį, troškulį: O, jau numarinaũ kir̃mėlę Grž. Prašom, lenk, ponaiti, lenk kirminui numarinti Žem.
pamari̇̀nti žr. numarinti:
1. K.
2. I, J, Lkš Ar nesakeis pačią pamarinęs, ar nerodei vaikų? Žem. Iki karo ji jau buvo turėjusi keletą vaikų ir visus pamarinusi I.Simon. Pakol rugius sumalino, patį pamarino JV1096.
| refl. tr.: Pasimarinau savo pačią N.
3. Velyj būtumei negimęs, nekaip Kasę pamarinęs JD1211.
| prk.: Druska pamarina žaizdą, nu druskos pamiršta žaizda Gršl. Pamarina tas karbolius kraują, ir užgyja [žaizda] Gs.
4. refl. numirti: Tai mes turiam save gelbėti kaip įmanom, nesgi nusiminusys patys pasimarintumiam S.Dauk.
5. refl. apsimesti negyvu: Pelė, nudovyta nuo katės, pasimari̇̀na, norėdama pabėgti J. Jau žmogus ateit pri mūsų! Pasimarinkiam visi susitarę PP42.
primari̇̀nti tr.
1. Plv, Lkm, Alv prialkinti, pridvasinti: Nieks prie stalo nesodina, tankiai badas primarina LTR(Žl). Bijau eiti pas jo dėl to, kad jis mane labai primarino BM273.
| refl.: Vargšeli tu mano, badu ten prisimarinai rš.
2. laikinai apstabdyti, apgydyti: Daktarai moka primarinti rožę, bet ne pagydyti Šts.
3. prk. suvaldyti, prislopinti: Kad primarindami savo godus, pamestumėm sutvėrimus brš.
4. varginimu, nusigalėjimu tramdyti (kūną): Pasnykais primarindamas kūną savo brš.
sumari̇̀nti tr.
1. pabloginti, pakenkti (sergančiam): Neduokit kiaulei bulvių, dar labiau ją sumari̇̀nsit Kair. Daktarai su savo vaistais kitą sykį ligonį sumari̇̀na, o ne pagydo Kair.
2. nukankinti: Po sunkumu griekų mūsų sumarintas nupuolei brš.
užmari̇̀nti tr.
1. Mrs, Sn padaryti negyvą: Ana mane užmarýtų, kad įmanytų Krm. Užmarýti užmarýti veik visi kiaušiniai Skr. Prieš mirsiant numirėliui, išnešk iš kambario visokias sėklas ir augalus, ba užmarỹs, jei neišneši Vlk. Christus mirimu savuoju užmarino giltinę DP187.
| prk.: Mokėjau daug dainų, vargas užmarino, bet dar kur kiek ir prisimenu TDrIV,VIII.
| Man akelės užmarytos, žalios durys uždarytos: nebėr mano bernelio LMD(Srv).
| Užmarink gyvąjį cidabrą, kad paliktų mėlenas, ir maišyk su užtrinu – arklautes išnaikins Ggr.
2. padaryti nejautrų, apmirusį: Medžiai, žiemos užmarinti, tyliai stovėjo ir snaudė rš. Sukrebždės pelė – mane šaltis nuo pakaušio lig padų užmarins (perims, sustingdys) Vaižg.
| refl. tr.: Užmarináus koją (nutirpau) ir negaliu paeiti Dr.
3. padaryti nejaučiamą, numalšinti: Juk gavo vaistų skausmams užmarinti I.Simon.
4. užalkinti, nudvasinti: Eskimosų šuo būtų gražus gyvulys, tik bėdos, kad yra amžinai užmarintas Blv. Karvė buvo užmari̇̀nta (suliesėjusi) Ėr.
sumari̇̀nti
Apibrėžtis
mari̇̀nti (-yti), -i̇̀na, -i̇̀no tr.
1. R, K, Skr, Slč būti, budėti prie mirštančio, teikti jam paskutinius patarnavimus: Girdi, pas Bukantą į lentą muša, lėkiam senosios Bukantienės mari̇̀nti: sako, jau vakar dideliai bloga buvusi Vkš. Muno dėdę bobos mari̇̀no mari̇̀no, o ans tik pasveiko Up. Mari̇̀namas ligonis (labai silpnas, prie mirties) Ms, Slnt. Mari̇̀nama radaus iš bulvių kasimo Ggr. Tuočės Iskijas buvo marinamas (mirtinai sirgo) CII586.
mari̇̀namai adv.: Marinamai sirgdamas I.
2. sakyti, manyti, kad mirs: Jokūbų senukę jau antri metai, kai bobelės mari̇̀na, o ji nemiršta, ir padaryk ką Žvr. Vieni gaivina, kiti mari̇̀na (vieni rūpinasi, kad atgytų, kiti jau netiki pasveiksiant) Vlkv.
3. SD345, R, K atimti gyvybę, daryti negyvą, mirusį: Tas popierius musių nebemari̇̀na (nuodai išgaravę) Rm. Eina smertis klaust, katrie žmonės mari̇̀nt Dsn. Žmonių iš keršto nemarink Mž411. Votys marin mus ir ligos Mž426. Žaizda, sako, ne marinamoji (nepavojinga) Vaižg. Cikutas marinamasis (labai nuodingas pelkių augalas; Cicuta virosa) I. Iš baimės [vedu] esav kaip mari̇̀namu Dr.
| [Žiedai] teip gražūs ir brangūs, jog pats ruduo gailėdamos juos marina Blv. Rūgštis marina (naikina) kraują Vlkv. Jautrius vaikų plaučius drėgmė marino lengvai rš.
| Dūšią ant amžių marina brš. Ką pikto daro nuodėmė marinantyji? VoK29.
4. prk. daryti, kad dingtų, slopinti, naikinti (troškimus, geidulius, negerus palinkimus): Jei jie kūniškus geidulius marysią, tai gyvi būsią brš. Padėk mums, idant … neteisybes kuo toliaus, tuo labiaus savip marintumėm MKr10. Ir tarnai jo apturi tą karalystę, save pačius pergalėdami, savo pageidimus savimp marindami SPII155.
5. daryti nejautrų, apmirusį: Mari̇̀namųjų liekarstų davė jamui J. Mari̇̀namosios žolės (ligoniui apmarinti) Ms, Slnt, Plk, Sb.
mari̇̀ntai adv.: Operaciją darė mari̇̀ntai, nejutau, kad pjovė Varn.
6. Stk, Rud smarkiai apimti, įveikti (apie miegą): Ne be reikalo mane tinginys ėmė, miegas marino – sakiau, kad lis Gs. [Gugis] nuėjo namo atsilsėti, prigulti, nes skalsiai pavalgiusį ėmė miegas marinti V.Krėv. Kai sėdėjau pas pečių, tai labai marino miegan Nč.
7. SD59 alkinti, dvasinti: Moč, ar dabar mus ir marinsi prie stalo? P.Cvir. Ragana anam valgyti neduodavo – marino MPs. Ėmė varniukus, norėjo tuojaus suvalgyt nekeptus, nes badas marino BsPIII74. Nemarin badu paukštelių Mž179.
8. varginimu, kankinimu, nusigalėjimu tramdyti (kūną): Kas girtavo … kietu gulėjimu tevargina ir temarina kūną savą DP575.
| refl. SD143: Dėl to, žmogau, marinkis tikt' patsai, tai bus gerai brš. Sakus geriu, tais peniuosi, liepsnoj ugnies marinuosi brš.
9. kamuoti, spausti: Baudžiava mūsų tautą lyg sopia votimi marino rš. Mus Tyzenhauzas mokesčiais marina, išplėšia paskutinį duonos kąsnį B.Sruog. Šaltis marina nuvargusius sąnarius J.Bil.
^ Alkanas pilvas žmogų marina, bet ir gudrumo pamokina KrvP(Rtn).
10. palikti be eigos, nutraukti (bylą): Byla marinta Klp.
apmari̇̀nti tr.
1. refl. apsimesti negyvu: Apsimarinęs gulia, kad neimtų į nelaisvę Šts.
2. padaryti negyvą: Vištą apleidau an penkiolikos kiaušinių, tai tik aštuoni išejo, o septynis apmarino Nč.
3. prk. prislopinti, prigniaužti: Čia jis ir pradėjo gaivinti caro priespaudos apmarintą lietuvybę rš.
4. apmalšinti, padaryti mažiau jaučiamą: Išgertas vynas tik trumpam apmarino jo bėdas J.Dov. Žmogus savo širdgėlą apmarinęs rš.
5. padaryti nejautrų, apmirusį: Gyvam operacijos nedaro, pirma apmari̇̀na Dkš. Apmarinamieji vaistai rš.
6. Alv smarkiai apimti, įveikti (apie miegą): Užsimaniau miego, apmari̇̀no gražiai Lp. Miegui apmarinus, gali ginklas iš mano rankų iškristi V.Krėv. Atjojo ant to tilto, kaip apmarino jį miegas, kad jis negal trivot BsPIII173.
| refl. Rod: Aš apsimarinau miego, tai negaliu nieko daryt Pls. Apsimarinaũ miegan Lp.
7. Vv išalkinti, išdvasinti: Nieks už stalo nesodina, tankiai badas apmari̇̀na [piemenėlį] (d.) Alvt.
išmari̇̀nti tr.
1. Š vieną po kito numarinti, aptarnauti mirštant: Aš išmarinaũ visus J.
2. netekti, prarasti (mirus): Kad tu, tėvai, išmarinęs visą penketą vaikų, nė šito nemyli Vaižg. Išmarinau tėvus, kur dingsiu? Šts.
3. SD415 padaryti mirusius, negyvus: Šalti vėjai su lytumi be galo daug bičių išmarina Rdž. Kiek tūkstančių badu ir pavietre išmarina BPII213.
4. išalkinti, nudvasinti: Vaikai badu išmarinti, visi duonos prašo rš.
◊ juokai̇̃s išmari̇̀nti labai įjuokinti: Išmarina mus juokais, kap ima pasakot Brb.
numari̇̀nti tr.
1. K, Skr, Stk prie mirštančio būnant sulaukti jo mirties: Numarinome žmogelį, numarinę palaidojom Gr. Sūnus motiną ant savo rankų numari̇̀no Žvr.
2. netekti, prarasti (mirus): Numarinau patį, pačią, tėtelį, močiutę B. Juk kiek aš numarináu: tėvas, motina, keturi vaikai i vyras Plik.
| refl. tr.: Sakiau, jau nusmarysiu vaiką Mrs.
3. Mž429, R352, Krs, Mrk atimti gyvybę, padaryti mirusį, negyvą: Kap ką iš senesnių [gripas] numarino Gs. Musėlę rankoj numari̇̀nti K. Jie nusprendė nebeleisti jo iš to urvo ir badu numarinti J.Balč. Ans tave numari̇̀ns greitai, t. y. atlaikys, bo jojo ranka mari J. [Atvašės] išsurba medžiui sulą, pasilpnina jį ir an galo numarina S.Dauk. Tokie nedorumai piktesniais yra už žoles numarinančias I. Truputį ko neužmušė, ko nenumarino SD10. Jisai yra, kuris numarina ir atgydžia DP357. Jei kas šį vyrą alba jo moterį pakrutins, bus numarintas BB1Moz26,11. Be laiko ir daktarai nenumarina KrvP(Alv).
| Nuodėmė … užmuša ir numarina dūšią VoK29. Mirtina nuodėmė, sunki, numarinanti dūšią SD345.
| prk.: Numarinti užimtojo krašto ekonominį gyvenimą rš. Rūstūs žmonės ėjo ėjo ir tik keršto ugnį liejo… Man darželį numarino, gėles kardu išnaikino B.Sruog. Nuskandino numarino plieno ledžingėlę (pasagėlę – laimę) TDrVII45.
| Gyvąjį cidabrą numarina į taukus (padaro nebejudrų) i[r] tepa galvas Šmk.
^ Geras žodis pasakytas numarintą atgaivina, iškrypusį ant tikro kelio atveda KrvP(Kdn).
| refl.: Į senatvę apakęs ir iš sielvarto nusimarinęs badu EncVII981.
4. prk. sunaikinti, užgniaužti, nuslopinti (piktus troškimus, geidimus): Mokykis numarint savo nedorybes A.Baran. Prisakė anam, idant numarintų savyje piktą pageidimą brš. Numarink ir mūspi … dūmas bjaurias MKr6. Jei dvasia darbus kūno numarinsite, liksite gyvi DP553. Seną žmogų su visais jo panorėjimais numarint MP141.
5. numalšinti, nuslopinti: Troškuliui numarinti turėjau pasiėmęs vandens rš. Pilvai išdrimba kaip maišės, o apetitas lieka vis tiek nenumarintas Vaižg. Daug nevalgiau, tik badą numarinaũ Jnšk. Te plutukę, nor alkį numarýsi Al. Niekas neatsiliepė, kol numarino pirmą alkį rš. Džiūgausim greitai tėviškės soduos, sielvartą juodą jau numarinę S.Nėr.
^ Daina visas bėdas numarina, daina ūpą atgaivina KrvP(Srj).
6. smarkiai apimti, įveikti (apie miegą): Vos prisėdo Ilgis, kaip saldus miegas jį numarino V.Krėv.
7. išalkinti, nudvasinti: Gailu, numarins tave badu tie šykštukliai Žem.
^ Gaivina kap duona badu numarintą KrvP(Drsk).
8. palikti be eigos, nutraukti (bylą): Numari̇̀no bylą, tep ir liko Gs.
◊ juokai̇̃s numari̇̀nti labai įjuokinti: Ko gera, jūs kada nors mus juokais numarinsite rš.
kir̃mėlę (kir̃miną) numari̇̀nti šiek tiek užvalgyti, užgerti, nuraminti alkį, troškulį: O, jau numarinaũ kir̃mėlę Grž. Prašom, lenk, ponaiti, lenk kirminui numarinti Žem.
pamari̇̀nti žr. numarinti:
1. K.
2. I, J, Lkš Ar nesakeis pačią pamarinęs, ar nerodei vaikų? Žem. Iki karo ji jau buvo turėjusi keletą vaikų ir visus pamarinusi I.Simon. Pakol rugius sumalino, patį pamarino JV1096.
| refl. tr.: Pasimarinau savo pačią N.
3. Velyj būtumei negimęs, nekaip Kasę pamarinęs JD1211.
| prk.: Druska pamarina žaizdą, nu druskos pamiršta žaizda Gršl. Pamarina tas karbolius kraują, ir užgyja [žaizda] Gs.
4. refl. numirti: Tai mes turiam save gelbėti kaip įmanom, nesgi nusiminusys patys pasimarintumiam S.Dauk.
5. refl. apsimesti negyvu: Pelė, nudovyta nuo katės, pasimari̇̀na, norėdama pabėgti J. Jau žmogus ateit pri mūsų! Pasimarinkiam visi susitarę PP42.
primari̇̀nti tr.
1. Plv, Lkm, Alv prialkinti, pridvasinti: Nieks prie stalo nesodina, tankiai badas primarina LTR(Žl). Bijau eiti pas jo dėl to, kad jis mane labai primarino BM273.
| refl.: Vargšeli tu mano, badu ten prisimarinai rš.
2. laikinai apstabdyti, apgydyti: Daktarai moka primarinti rožę, bet ne pagydyti Šts.
3. prk. suvaldyti, prislopinti: Kad primarindami savo godus, pamestumėm sutvėrimus brš.
4. varginimu, nusigalėjimu tramdyti (kūną): Pasnykais primarindamas kūną savo brš.
sumari̇̀nti tr.
1. pabloginti, pakenkti (sergančiam): Neduokit kiaulei bulvių, dar labiau ją sumari̇̀nsit Kair. Daktarai su savo vaistais kitą sykį ligonį sumari̇̀na, o ne pagydo Kair.
2. nukankinti: Po sunkumu griekų mūsų sumarintas nupuolei brš.
užmari̇̀nti tr.
1. Mrs, Sn padaryti negyvą: Ana mane užmarýtų, kad įmanytų Krm. Užmarýti užmarýti veik visi kiaušiniai Skr. Prieš mirsiant numirėliui, išnešk iš kambario visokias sėklas ir augalus, ba užmarỹs, jei neišneši Vlk. Christus mirimu savuoju užmarino giltinę DP187.
| prk.: Mokėjau daug dainų, vargas užmarino, bet dar kur kiek ir prisimenu TDrIV,VIII.
| Man akelės užmarytos, žalios durys uždarytos: nebėr mano bernelio LMD(Srv).
| Užmarink gyvąjį cidabrą, kad paliktų mėlenas, ir maišyk su užtrinu – arklautes išnaikins Ggr.
2. padaryti nejautrų, apmirusį: Medžiai, žiemos užmarinti, tyliai stovėjo ir snaudė rš. Sukrebždės pelė – mane šaltis nuo pakaušio lig padų užmarins (perims, sustingdys) Vaižg.
| refl. tr.: Užmarináus koją (nutirpau) ir negaliu paeiti Dr.
3. padaryti nejaučiamą, numalšinti: Juk gavo vaistų skausmams užmarinti I.Simon.
4. užalkinti, nudvasinti: Eskimosų šuo būtų gražus gyvulys, tik bėdos, kad yra amžinai užmarintas Blv. Karvė buvo užmari̇̀nta (suliesėjusi) Ėr.
1. R, K, Skr, Slč būti, budėti prie mirštančio, teikti jam paskutinius patarnavimus: Girdi, pas Bukantą į lentą muša, lėkiam senosios Bukantienės mari̇̀nti: sako, jau vakar dideliai bloga buvusi Vkš. Muno dėdę bobos mari̇̀no mari̇̀no, o ans tik pasveiko Up. Mari̇̀namas ligonis (labai silpnas, prie mirties) Ms, Slnt. Mari̇̀nama radaus iš bulvių kasimo Ggr. Tuočės Iskijas buvo marinamas (mirtinai sirgo) CII586.
mari̇̀namai adv.: Marinamai sirgdamas I.
2. sakyti, manyti, kad mirs: Jokūbų senukę jau antri metai, kai bobelės mari̇̀na, o ji nemiršta, ir padaryk ką Žvr. Vieni gaivina, kiti mari̇̀na (vieni rūpinasi, kad atgytų, kiti jau netiki pasveiksiant) Vlkv.
3. SD345, R, K atimti gyvybę, daryti negyvą, mirusį: Tas popierius musių nebemari̇̀na (nuodai išgaravę) Rm. Eina smertis klaust, katrie žmonės mari̇̀nt Dsn. Žmonių iš keršto nemarink Mž411. Votys marin mus ir ligos Mž426. Žaizda, sako, ne marinamoji (nepavojinga) Vaižg. Cikutas marinamasis (labai nuodingas pelkių augalas; Cicuta virosa) I. Iš baimės [vedu] esav kaip mari̇̀namu Dr.
| [Žiedai] teip gražūs ir brangūs, jog pats ruduo gailėdamos juos marina Blv. Rūgštis marina (naikina) kraują Vlkv. Jautrius vaikų plaučius drėgmė marino lengvai rš.
| Dūšią ant amžių marina brš. Ką pikto daro nuodėmė marinantyji? VoK29.
4. prk. daryti, kad dingtų, slopinti, naikinti (troškimus, geidulius, negerus palinkimus): Jei jie kūniškus geidulius marysią, tai gyvi būsią brš. Padėk mums, idant … neteisybes kuo toliaus, tuo labiaus savip marintumėm MKr10. Ir tarnai jo apturi tą karalystę, save pačius pergalėdami, savo pageidimus savimp marindami SPII155.
5. daryti nejautrų, apmirusį: Mari̇̀namųjų liekarstų davė jamui J. Mari̇̀namosios žolės (ligoniui apmarinti) Ms, Slnt, Plk, Sb.
mari̇̀ntai adv.: Operaciją darė mari̇̀ntai, nejutau, kad pjovė Varn.
6. Stk, Rud smarkiai apimti, įveikti (apie miegą): Ne be reikalo mane tinginys ėmė, miegas marino – sakiau, kad lis Gs. [Gugis] nuėjo namo atsilsėti, prigulti, nes skalsiai pavalgiusį ėmė miegas marinti V.Krėv. Kai sėdėjau pas pečių, tai labai marino miegan Nč.
7. SD59 alkinti, dvasinti: Moč, ar dabar mus ir marinsi prie stalo? P.Cvir. Ragana anam valgyti neduodavo – marino MPs. Ėmė varniukus, norėjo tuojaus suvalgyt nekeptus, nes badas marino BsPIII74. Nemarin badu paukštelių Mž179.
8. varginimu, kankinimu, nusigalėjimu tramdyti (kūną): Kas girtavo … kietu gulėjimu tevargina ir temarina kūną savą DP575.
| refl. SD143: Dėl to, žmogau, marinkis tikt' patsai, tai bus gerai brš. Sakus geriu, tais peniuosi, liepsnoj ugnies marinuosi brš.
9. kamuoti, spausti: Baudžiava mūsų tautą lyg sopia votimi marino rš. Mus Tyzenhauzas mokesčiais marina, išplėšia paskutinį duonos kąsnį B.Sruog. Šaltis marina nuvargusius sąnarius J.Bil.
^ Alkanas pilvas žmogų marina, bet ir gudrumo pamokina KrvP(Rtn).
10. palikti be eigos, nutraukti (bylą): Byla marinta Klp.
apmari̇̀nti tr.
1. refl. apsimesti negyvu: Apsimarinęs gulia, kad neimtų į nelaisvę Šts.
2. padaryti negyvą: Vištą apleidau an penkiolikos kiaušinių, tai tik aštuoni išejo, o septynis apmarino Nč.
3. prk. prislopinti, prigniaužti: Čia jis ir pradėjo gaivinti caro priespaudos apmarintą lietuvybę rš.
4. apmalšinti, padaryti mažiau jaučiamą: Išgertas vynas tik trumpam apmarino jo bėdas J.Dov. Žmogus savo širdgėlą apmarinęs rš.
5. padaryti nejautrų, apmirusį: Gyvam operacijos nedaro, pirma apmari̇̀na Dkš. Apmarinamieji vaistai rš.
6. Alv smarkiai apimti, įveikti (apie miegą): Užsimaniau miego, apmari̇̀no gražiai Lp. Miegui apmarinus, gali ginklas iš mano rankų iškristi V.Krėv. Atjojo ant to tilto, kaip apmarino jį miegas, kad jis negal trivot BsPIII173.
| refl. Rod: Aš apsimarinau miego, tai negaliu nieko daryt Pls. Apsimarinaũ miegan Lp.
7. Vv išalkinti, išdvasinti: Nieks už stalo nesodina, tankiai badas apmari̇̀na [piemenėlį] (d.) Alvt.
išmari̇̀nti tr.
1. Š vieną po kito numarinti, aptarnauti mirštant: Aš išmarinaũ visus J.
2. netekti, prarasti (mirus): Kad tu, tėvai, išmarinęs visą penketą vaikų, nė šito nemyli Vaižg. Išmarinau tėvus, kur dingsiu? Šts.
3. SD415 padaryti mirusius, negyvus: Šalti vėjai su lytumi be galo daug bičių išmarina Rdž. Kiek tūkstančių badu ir pavietre išmarina BPII213.
4. išalkinti, nudvasinti: Vaikai badu išmarinti, visi duonos prašo rš.
◊ juokai̇̃s išmari̇̀nti labai įjuokinti: Išmarina mus juokais, kap ima pasakot Brb.
numari̇̀nti tr.
1. K, Skr, Stk prie mirštančio būnant sulaukti jo mirties: Numarinome žmogelį, numarinę palaidojom Gr. Sūnus motiną ant savo rankų numari̇̀no Žvr.
2. netekti, prarasti (mirus): Numarinau patį, pačią, tėtelį, močiutę B. Juk kiek aš numarináu: tėvas, motina, keturi vaikai i vyras Plik.
| refl. tr.: Sakiau, jau nusmarysiu vaiką Mrs.
3. Mž429, R352, Krs, Mrk atimti gyvybę, padaryti mirusį, negyvą: Kap ką iš senesnių [gripas] numarino Gs. Musėlę rankoj numari̇̀nti K. Jie nusprendė nebeleisti jo iš to urvo ir badu numarinti J.Balč. Ans tave numari̇̀ns greitai, t. y. atlaikys, bo jojo ranka mari J. [Atvašės] išsurba medžiui sulą, pasilpnina jį ir an galo numarina S.Dauk. Tokie nedorumai piktesniais yra už žoles numarinančias I. Truputį ko neužmušė, ko nenumarino SD10. Jisai yra, kuris numarina ir atgydžia DP357. Jei kas šį vyrą alba jo moterį pakrutins, bus numarintas BB1Moz26,11. Be laiko ir daktarai nenumarina KrvP(Alv).
| Nuodėmė … užmuša ir numarina dūšią VoK29. Mirtina nuodėmė, sunki, numarinanti dūšią SD345.
| prk.: Numarinti užimtojo krašto ekonominį gyvenimą rš. Rūstūs žmonės ėjo ėjo ir tik keršto ugnį liejo… Man darželį numarino, gėles kardu išnaikino B.Sruog. Nuskandino numarino plieno ledžingėlę (pasagėlę – laimę) TDrVII45.
| Gyvąjį cidabrą numarina į taukus (padaro nebejudrų) i[r] tepa galvas Šmk.
^ Geras žodis pasakytas numarintą atgaivina, iškrypusį ant tikro kelio atveda KrvP(Kdn).
| refl.: Į senatvę apakęs ir iš sielvarto nusimarinęs badu EncVII981.
4. prk. sunaikinti, užgniaužti, nuslopinti (piktus troškimus, geidimus): Mokykis numarint savo nedorybes A.Baran. Prisakė anam, idant numarintų savyje piktą pageidimą brš. Numarink ir mūspi … dūmas bjaurias MKr6. Jei dvasia darbus kūno numarinsite, liksite gyvi DP553. Seną žmogų su visais jo panorėjimais numarint MP141.
5. numalšinti, nuslopinti: Troškuliui numarinti turėjau pasiėmęs vandens rš. Pilvai išdrimba kaip maišės, o apetitas lieka vis tiek nenumarintas Vaižg. Daug nevalgiau, tik badą numarinaũ Jnšk. Te plutukę, nor alkį numarýsi Al. Niekas neatsiliepė, kol numarino pirmą alkį rš. Džiūgausim greitai tėviškės soduos, sielvartą juodą jau numarinę S.Nėr.
^ Daina visas bėdas numarina, daina ūpą atgaivina KrvP(Srj).
6. smarkiai apimti, įveikti (apie miegą): Vos prisėdo Ilgis, kaip saldus miegas jį numarino V.Krėv.
7. išalkinti, nudvasinti: Gailu, numarins tave badu tie šykštukliai Žem.
^ Gaivina kap duona badu numarintą KrvP(Drsk).
8. palikti be eigos, nutraukti (bylą): Numari̇̀no bylą, tep ir liko Gs.
◊ juokai̇̃s numari̇̀nti labai įjuokinti: Ko gera, jūs kada nors mus juokais numarinsite rš.
kir̃mėlę (kir̃miną) numari̇̀nti šiek tiek užvalgyti, užgerti, nuraminti alkį, troškulį: O, jau numarinaũ kir̃mėlę Grž. Prašom, lenk, ponaiti, lenk kirminui numarinti Žem.
pamari̇̀nti žr. numarinti:
1. K.
2. I, J, Lkš Ar nesakeis pačią pamarinęs, ar nerodei vaikų? Žem. Iki karo ji jau buvo turėjusi keletą vaikų ir visus pamarinusi I.Simon. Pakol rugius sumalino, patį pamarino JV1096.
| refl. tr.: Pasimarinau savo pačią N.
3. Velyj būtumei negimęs, nekaip Kasę pamarinęs JD1211.
| prk.: Druska pamarina žaizdą, nu druskos pamiršta žaizda Gršl. Pamarina tas karbolius kraują, ir užgyja [žaizda] Gs.
4. refl. numirti: Tai mes turiam save gelbėti kaip įmanom, nesgi nusiminusys patys pasimarintumiam S.Dauk.
5. refl. apsimesti negyvu: Pelė, nudovyta nuo katės, pasimari̇̀na, norėdama pabėgti J. Jau žmogus ateit pri mūsų! Pasimarinkiam visi susitarę PP42.
primari̇̀nti tr.
1. Plv, Lkm, Alv prialkinti, pridvasinti: Nieks prie stalo nesodina, tankiai badas primarina LTR(Žl). Bijau eiti pas jo dėl to, kad jis mane labai primarino BM273.
| refl.: Vargšeli tu mano, badu ten prisimarinai rš.
2. laikinai apstabdyti, apgydyti: Daktarai moka primarinti rožę, bet ne pagydyti Šts.
3. prk. suvaldyti, prislopinti: Kad primarindami savo godus, pamestumėm sutvėrimus brš.
4. varginimu, nusigalėjimu tramdyti (kūną): Pasnykais primarindamas kūną savo brš.
sumari̇̀nti tr.
1. pabloginti, pakenkti (sergančiam): Neduokit kiaulei bulvių, dar labiau ją sumari̇̀nsit Kair. Daktarai su savo vaistais kitą sykį ligonį sumari̇̀na, o ne pagydo Kair.
2. nukankinti: Po sunkumu griekų mūsų sumarintas nupuolei brš.
užmari̇̀nti tr.
1. Mrs, Sn padaryti negyvą: Ana mane užmarýtų, kad įmanytų Krm. Užmarýti užmarýti veik visi kiaušiniai Skr. Prieš mirsiant numirėliui, išnešk iš kambario visokias sėklas ir augalus, ba užmarỹs, jei neišneši Vlk. Christus mirimu savuoju užmarino giltinę DP187.
| prk.: Mokėjau daug dainų, vargas užmarino, bet dar kur kiek ir prisimenu TDrIV,VIII.
| Man akelės užmarytos, žalios durys uždarytos: nebėr mano bernelio LMD(Srv).
| Užmarink gyvąjį cidabrą, kad paliktų mėlenas, ir maišyk su užtrinu – arklautes išnaikins Ggr.
2. padaryti nejautrų, apmirusį: Medžiai, žiemos užmarinti, tyliai stovėjo ir snaudė rš. Sukrebždės pelė – mane šaltis nuo pakaušio lig padų užmarins (perims, sustingdys) Vaižg.
| refl. tr.: Užmarináus koją (nutirpau) ir negaliu paeiti Dr.
3. padaryti nejaučiamą, numalšinti: Juk gavo vaistų skausmams užmarinti I.Simon.
4. užalkinti, nudvasinti: Eskimosų šuo būtų gražus gyvulys, tik bėdos, kad yra amžinai užmarintas Blv. Karvė buvo užmari̇̀nta (suliesėjusi) Ėr.
smer̃tis
Apibrėžtis
×smer̃tis (brus. cмepць) sf. (2) Rtr, NdŽ, Km, Krok, Ėr; CII584, H, L, sm. (2) NdŽ, Bt; CII584, H, R, MŽ471, N, -ies sm. (2) K, NdŽ; R, N, smerti̇̀s sf. (4)
1. Q525, Sut, Kos94, N, K, PK37 mirtis: Būtų gražu gyvent, ale smer̃tis Km. Kap jiej gyvena, tai jiej nei prieš smer̃tį tep negyvens Krok. Gerai da pamini po smer̃čiai Dglš. Senas, nesugali jau, neduoda dievas ir smertès LKKXIII130(Grv). Laukiu smer̃ties kap viešnios (nebenoriu gyventi, kentėti) Mrc. Kiek čia smer̃čių pridirbo [lėktuvai] Ėr. Čia jau buvo smer̃tis ant menkiausio plaukelio nabagei Trk. Kumet smertis ant nosės, tumet ir pondzies atsiranda Vkš. Po nosia smer̃tis Srd. Nelygu žmogaus smer̃tis: kitas žiopčio[ja] žiopčio[ja], kol numirs Vdk. Tokio smer̃čio susilaukė Vl. Lig mano smer̃čiui anas tylės Aps. Lig smer̃ties neužmirš [savo kalbos] Zt. Ligi pat smer̃čiu[i] turėjo protą Ėr. Lig smer̃čio galo neleido jos išvežti [į ligoninę] Krž. Pasirašyk, kad po smer̃čiu[i] man tarnausi Ėr. Po mano smer̃čiai kaip norėste, teip gyvenste Mžš. Jam davė maistą iki smert BsPIV3. Vagį galėjo ir smerčióp sūdyti J. Smer̃tin prilupė poną BM53(Vžns). Pasakykit patys, mano vaikeliai, kaip [ponas] man' vieną kartą kone lig smerčiai ažuplakė BM26(Č). Prie smerties (labai smarkiai, mirtinai) sumušti ką N. Prie smerties (labai sunkiai, nepagydomai) sirgti N. Aš jį ir smerties kaltą išrandu Sch170. Mirė gyvatės smerčia (nuo gyvatės įkandimo) Ėr. Judošiaus smerčiù mirė jau (pasikorė) Rs. Ne savo smer̃tim mirė (buvo nužudytas, žuvo) Ob. Pamatysi, ka tu nemirsi savo smerčiù Kair. Kap bus ik smer̃čiai? Mrj. Tai paklausk, kap man po smer̃čiui bus LB229. Iš smerties bund gyvastis RD195. Šaltis esąs smertis, o šilima gyvyba S.Dauk. Ir po šiai smertei dangaus karalystę duok Mž429. Berneliai … nuog smerčio ir prapuolimo išvaduoti … est Mž99. Nesa, kurią dieną tu iš to valgysi, smertimi mirsi BB1Moz2,17. Eš esmi … tankiai apkalimuosu, tankiai smurtnuosu smerčiuosu (mirties pavojuose) buvęs VlnE34. Nes kad būtų tie berneliai savu mirimu, arba smerčià, numirę DP420. Po smerti to niekas negalės daryt SPI228. Šitie daiktai galėtų būt jiemus naudingi po smerti DP550. Ir buvo ten iki smerti Herodo Ch1Mt2,15.
| prk.: Jai greit padirbt kas – tai smertis (ji labai nenori, vengia) Ds.
^ Dirba kaip smer̃čiai (netvirtai, atmestinai) Mžš. Nežinomas kaip smerčio adyna LTR(Pn). Neatsipirksi nuo smerties jokiais pinigais LTR(Grv). Nuo smer̃ties neišsiprašysi Ds. Viskas praeis, o smer̃tis nepraeis Vdk. Smertis nerašyta, ateina neprašyta LTR(Rm). Žmogus tik vieno smer̃čio neparneši, o visas kitas bėdas parneši Skdv. Trimis smer̃čiais aš negaliu mirt SchG268. Smertis visus sulygina VP41. Tu mano smertis esi (mane baisiausiai pykini) N. Čėsas toliau, smer̃tis arčiau Ppr. Smertis ilgai nelaukia LTR(Rm). Ne dienų laukia smertis (nelaukia, kol pasensi) MŽ, N. Nuo smertelės nėr žolelės LTR(Šmn), Vdšk. Nėra žolių pro smertį MŽ43. Smerčio ligos nepagydysi LTR(Jnš). Daugiau neuždirbsi kaip smer̃tį Mžš. Koks gyvenimas, tokia ir smertis An. Neturėjo žmogus ką daryt, tai smertį susigrabailiojo Al. Atduos jis tau po smerti angliais (niekad negrąžins skolos) Vrn. Po smerčio rugiais atpjaus (nesitikėk atgauti) LTR(Grk). Po smerčio su rugiais užpjaus VP38. Ar turi smerčio marškinius, o kaulams tarbelę? (sakoma juokais, gąsdinant mirtimi) LTR(Šd).
2. įasmeninta mirtis, mirtį nešanti būtybė, giltinė: Jau smer̃tis kanda mane sergantį, jau garsteklis gerklė[je] J. Smer̃tis senos kaulų negrauš – tik jaunų Žln. Smer̃tis da munęs nenora Žr. Kiek kartų kariavo, niekumet nuopuolio nedatyrė, del to gi vadinamas buvo giltine, arba smerčiu, krikščionių S.Dauk. Buvo dar trečioji dievystė, vadinama Pykulis, tai yra dievis smer̃čio, arba, kaip seniejai vadina, giltinės S.Dauk. Kepurė pasikabino ant medžio [jojančiam], i pamanė, ka smer̃tis buvo Tv. Smertis, giltinė SD344. Smer̃ties gylys KII201. Smertie, kame tavo geluonis? BPII8.
^ Atsiduso bernaitis kaip smer̃ties paleistas VoL352(Sv). Nabagas sustingęs ir išblyškęs kaip smer̃tis BM41(An). Smer̃tis až nugaros, ė mislys toli Dkšt. Smer̃tis až pečių, ė pačios dar reikia LKKXIII135(Grv). Rytas už nakties, smer̃tis už tvoros Žml. Žmogus eina, ir smertis kartu eina LTsV94(Rm). Smer̃tis nežiūri nei akỹs, nei dantỹs Vžns. Smertis nežiūri, kad liks vyžos nenunešiotos LTsV95(Jz). Smer̃tis nepaklausia, ar tu nori būt (gyventi), ar mirt Rod. Smerčiui arklio nekinkysi LTR(Žg). Kampe balta smertis stovi (šautuvas) Pls.
ǁ užgavėnių persirengėlis, vaizduojantis giltinę: Smer̃tis, būdavo, dalgį turės, baltoms kelnėms, baltu šarku apsirėdęs Kv.
◊ į smer̃tį
1. visai, visiškai, jokiu būdu: In smer̃tį kiaulių neganiau Vrn. Nenoria ėst į smer̃tį Erž.
2. labai smarkiai, nepaprastai: Pjauna jas (bičių motinas) į smer̃tį, neįleida į aulį Vdk. Į smertį nekenčiąs N. Vis tu jai gali siūlyt – į smer̃tį kratosi Snt. Nelabai geria, ale kartą kad pasigėrė smer̃tin Slm. Smer̃tin sopa Ds. Sudži̇̀ūvęs [džiūvėsis] smer̃tin Krok.
per smer̃tį labai smarkiai, nieko nepaisant: [Šuo] vėl per smertį lindo prie vagies Tat.
smer̃čio brū̃klį pali̇̀kti (kam) Kl numatyti, kieno eilė mirti.
smer̃tis žiū̃ri (véizi) į aki̇̀s; smer̃čiui (smerčióp) žiūrė́ti į aki̇̀s arti mirtis: Jis jau smer̃čiui į aki̇̀s žiūrė́jo Šn. Susiedas jau smerčiop žiūri rš. Jau smer̃tis yr į aki̇̀s veizė́jęs Plt.
[kai̇̃p] smer̃čio kùčierius (kùrmonas, pùrmonas Šts, kresnà) labai liesas, silpnas žmogus: Smerčio kučierius jau mirė Dr. Sudžiūvęs kaip smerčio kurmonas LTsV141(Šd). Ką tu čia dirbi, smer̃čio krẽsna? Dr. Ale i kūdas, kai̇̃p tik smer̃čio pùrmonas Grdm.
smer̃ties (smer̃čio Trk) pãtalas (pãtelas Trk) Q525, H mirties akivaizda.
smer̃ties pùpos tokios vaistažolės: Reikia ligoniui sergant daržo žolių – smerties pupų nuskinti LTR.
smer̃čiui sių̃sti grei̇̃tas apie lėtą, nepaslankų žmogų: Smer̃čiui sių̃sti grei̇̃tas, trunka ilgai J.
[su] smerčiù vadúotis (dalýtis, dali̇̀ntis); smer̃tį vadúoti Klov labai sunkiai sirgti, merdėti, būti arti mirties: Nabagas kiek prikentėjo: dvejus metus smerčiu vadavos, sako, ir galą norėjęs pasidaryti A.Vien. Ans jau smerčiù vadúojas Klm. Ligonis su smerčiù dali̇̀jas Varn. Ligonė visiškai smerčiu dalinasi Žem. Aš smer̃tį vadúodavau, i tai išsiliežiau. Jai kiek suskaudėjo nesuskaudėjo – nebegyvens jau! Mžš.
smer̃ties viešnià sakoma apie sublogusią, sunykusią: Tikra smer̃ties viešnià toj mano mergiotė: rūbai kai an šakių kaba Vdšk.
tik smer̃ties pakviẽsti (pasisių̃sti) apie lėtą, nepaslankų žmogų: Tave galima siųst tik smer̃ties pakviẽst Rgv. Tave tik smer̃ties pasisių̃sti Gl.
1. Q525, Sut, Kos94, N, K, PK37 mirtis: Būtų gražu gyvent, ale smer̃tis Km. Kap jiej gyvena, tai jiej nei prieš smer̃tį tep negyvens Krok. Gerai da pamini po smer̃čiai Dglš. Senas, nesugali jau, neduoda dievas ir smertès LKKXIII130(Grv). Laukiu smer̃ties kap viešnios (nebenoriu gyventi, kentėti) Mrc. Kiek čia smer̃čių pridirbo [lėktuvai] Ėr. Čia jau buvo smer̃tis ant menkiausio plaukelio nabagei Trk. Kumet smertis ant nosės, tumet ir pondzies atsiranda Vkš. Po nosia smer̃tis Srd. Nelygu žmogaus smer̃tis: kitas žiopčio[ja] žiopčio[ja], kol numirs Vdk. Tokio smer̃čio susilaukė Vl. Lig mano smer̃čiui anas tylės Aps. Lig smer̃ties neužmirš [savo kalbos] Zt. Ligi pat smer̃čiu[i] turėjo protą Ėr. Lig smer̃čio galo neleido jos išvežti [į ligoninę] Krž. Pasirašyk, kad po smer̃čiu[i] man tarnausi Ėr. Po mano smer̃čiai kaip norėste, teip gyvenste Mžš. Jam davė maistą iki smert BsPIV3. Vagį galėjo ir smerčióp sūdyti J. Smer̃tin prilupė poną BM53(Vžns). Pasakykit patys, mano vaikeliai, kaip [ponas] man' vieną kartą kone lig smerčiai ažuplakė BM26(Č). Prie smerties (labai smarkiai, mirtinai) sumušti ką N. Prie smerties (labai sunkiai, nepagydomai) sirgti N. Aš jį ir smerties kaltą išrandu Sch170. Mirė gyvatės smerčia (nuo gyvatės įkandimo) Ėr. Judošiaus smerčiù mirė jau (pasikorė) Rs. Ne savo smer̃tim mirė (buvo nužudytas, žuvo) Ob. Pamatysi, ka tu nemirsi savo smerčiù Kair. Kap bus ik smer̃čiai? Mrj. Tai paklausk, kap man po smer̃čiui bus LB229. Iš smerties bund gyvastis RD195. Šaltis esąs smertis, o šilima gyvyba S.Dauk. Ir po šiai smertei dangaus karalystę duok Mž429. Berneliai … nuog smerčio ir prapuolimo išvaduoti … est Mž99. Nesa, kurią dieną tu iš to valgysi, smertimi mirsi BB1Moz2,17. Eš esmi … tankiai apkalimuosu, tankiai smurtnuosu smerčiuosu (mirties pavojuose) buvęs VlnE34. Nes kad būtų tie berneliai savu mirimu, arba smerčià, numirę DP420. Po smerti to niekas negalės daryt SPI228. Šitie daiktai galėtų būt jiemus naudingi po smerti DP550. Ir buvo ten iki smerti Herodo Ch1Mt2,15.
| prk.: Jai greit padirbt kas – tai smertis (ji labai nenori, vengia) Ds.
^ Dirba kaip smer̃čiai (netvirtai, atmestinai) Mžš. Nežinomas kaip smerčio adyna LTR(Pn). Neatsipirksi nuo smerties jokiais pinigais LTR(Grv). Nuo smer̃ties neišsiprašysi Ds. Viskas praeis, o smer̃tis nepraeis Vdk. Smertis nerašyta, ateina neprašyta LTR(Rm). Žmogus tik vieno smer̃čio neparneši, o visas kitas bėdas parneši Skdv. Trimis smer̃čiais aš negaliu mirt SchG268. Smertis visus sulygina VP41. Tu mano smertis esi (mane baisiausiai pykini) N. Čėsas toliau, smer̃tis arčiau Ppr. Smertis ilgai nelaukia LTR(Rm). Ne dienų laukia smertis (nelaukia, kol pasensi) MŽ, N. Nuo smertelės nėr žolelės LTR(Šmn), Vdšk. Nėra žolių pro smertį MŽ43. Smerčio ligos nepagydysi LTR(Jnš). Daugiau neuždirbsi kaip smer̃tį Mžš. Koks gyvenimas, tokia ir smertis An. Neturėjo žmogus ką daryt, tai smertį susigrabailiojo Al. Atduos jis tau po smerti angliais (niekad negrąžins skolos) Vrn. Po smerčio rugiais atpjaus (nesitikėk atgauti) LTR(Grk). Po smerčio su rugiais užpjaus VP38. Ar turi smerčio marškinius, o kaulams tarbelę? (sakoma juokais, gąsdinant mirtimi) LTR(Šd).
2. įasmeninta mirtis, mirtį nešanti būtybė, giltinė: Jau smer̃tis kanda mane sergantį, jau garsteklis gerklė[je] J. Smer̃tis senos kaulų negrauš – tik jaunų Žln. Smer̃tis da munęs nenora Žr. Kiek kartų kariavo, niekumet nuopuolio nedatyrė, del to gi vadinamas buvo giltine, arba smerčiu, krikščionių S.Dauk. Buvo dar trečioji dievystė, vadinama Pykulis, tai yra dievis smer̃čio, arba, kaip seniejai vadina, giltinės S.Dauk. Kepurė pasikabino ant medžio [jojančiam], i pamanė, ka smer̃tis buvo Tv. Smertis, giltinė SD344. Smer̃ties gylys KII201. Smertie, kame tavo geluonis? BPII8.
^ Atsiduso bernaitis kaip smer̃ties paleistas VoL352(Sv). Nabagas sustingęs ir išblyškęs kaip smer̃tis BM41(An). Smer̃tis až nugaros, ė mislys toli Dkšt. Smer̃tis až pečių, ė pačios dar reikia LKKXIII135(Grv). Rytas už nakties, smer̃tis už tvoros Žml. Žmogus eina, ir smertis kartu eina LTsV94(Rm). Smer̃tis nežiūri nei akỹs, nei dantỹs Vžns. Smertis nežiūri, kad liks vyžos nenunešiotos LTsV95(Jz). Smer̃tis nepaklausia, ar tu nori būt (gyventi), ar mirt Rod. Smerčiui arklio nekinkysi LTR(Žg). Kampe balta smertis stovi (šautuvas) Pls.
ǁ užgavėnių persirengėlis, vaizduojantis giltinę: Smer̃tis, būdavo, dalgį turės, baltoms kelnėms, baltu šarku apsirėdęs Kv.
◊ į smer̃tį
1. visai, visiškai, jokiu būdu: In smer̃tį kiaulių neganiau Vrn. Nenoria ėst į smer̃tį Erž.
2. labai smarkiai, nepaprastai: Pjauna jas (bičių motinas) į smer̃tį, neįleida į aulį Vdk. Į smertį nekenčiąs N. Vis tu jai gali siūlyt – į smer̃tį kratosi Snt. Nelabai geria, ale kartą kad pasigėrė smer̃tin Slm. Smer̃tin sopa Ds. Sudži̇̀ūvęs [džiūvėsis] smer̃tin Krok.
per smer̃tį labai smarkiai, nieko nepaisant: [Šuo] vėl per smertį lindo prie vagies Tat.
smer̃čio brū̃klį pali̇̀kti (kam) Kl numatyti, kieno eilė mirti.
smer̃tis žiū̃ri (véizi) į aki̇̀s; smer̃čiui (smerčióp) žiūrė́ti į aki̇̀s arti mirtis: Jis jau smer̃čiui į aki̇̀s žiūrė́jo Šn. Susiedas jau smerčiop žiūri rš. Jau smer̃tis yr į aki̇̀s veizė́jęs Plt.
[kai̇̃p] smer̃čio kùčierius (kùrmonas, pùrmonas Šts, kresnà) labai liesas, silpnas žmogus: Smerčio kučierius jau mirė Dr. Sudžiūvęs kaip smerčio kurmonas LTsV141(Šd). Ką tu čia dirbi, smer̃čio krẽsna? Dr. Ale i kūdas, kai̇̃p tik smer̃čio pùrmonas Grdm.
smer̃ties (smer̃čio Trk) pãtalas (pãtelas Trk) Q525, H mirties akivaizda.
smer̃ties pùpos tokios vaistažolės: Reikia ligoniui sergant daržo žolių – smerties pupų nuskinti LTR.
smer̃čiui sių̃sti grei̇̃tas apie lėtą, nepaslankų žmogų: Smer̃čiui sių̃sti grei̇̃tas, trunka ilgai J.
[su] smerčiù vadúotis (dalýtis, dali̇̀ntis); smer̃tį vadúoti Klov labai sunkiai sirgti, merdėti, būti arti mirties: Nabagas kiek prikentėjo: dvejus metus smerčiu vadavos, sako, ir galą norėjęs pasidaryti A.Vien. Ans jau smerčiù vadúojas Klm. Ligonis su smerčiù dali̇̀jas Varn. Ligonė visiškai smerčiu dalinasi Žem. Aš smer̃tį vadúodavau, i tai išsiliežiau. Jai kiek suskaudėjo nesuskaudėjo – nebegyvens jau! Mžš.
smer̃ties viešnià sakoma apie sublogusią, sunykusią: Tikra smer̃ties viešnià toj mano mergiotė: rūbai kai an šakių kaba Vdšk.
tik smer̃ties pakviẽsti (pasisių̃sti) apie lėtą, nepaslankų žmogų: Tave galima siųst tik smer̃ties pakviẽst Rgv. Tave tik smer̃ties pasisių̃sti Gl.
susténgti
Apibrėžtis
1 sténgti, -ia, -ė
1. intr. LL318, Š, Rtr, DŽ, NdŽ galėti, pajėgti: Kažin ar aš sténgsiu nueiti? Ms. Nesténgia senis darbo dirbti, t. y. nepajėgia, negali J. Jis nesténgia nueit PnmŽ. Tu ten nesténgsi: tavo maža sveikata Slnt. Ar sténgsi išnešti tą maišą į ratus? Skd. Arklys nebesténgė vežimo namo partraukti Sr. Nežinau, ar stengsiu teip dirbti kaip jauna mergė M.Valanč. Vieni patys nestengs kariauti su teip smarkiu neprieteliu S.Dauk. Pirktum, ale ka nėr už ką, nebvalioji, nesténgi Nm.
| I tei da žmogelis ilgai sténgia (laikosi, gyvena), kol tas vėžys sugriaužia Erž.
^ Palengvai tolesniai stengsi VP36.
2. intr. N, K, Rtr, NdŽ įtempti jėgas, įsiręžti ką darant: Ans sténgia kelti akmenį J. Karvė ves, ale dar nesténga J.Jabl(Als). Karvė sténga, varo grobus lauk, bet veršio nematyti KlvrŽ.
| refl.: Kad už uodegos nutversi kirminuo, ans sténgas sténgas ir neprigauna įkirsti Kl.
ǁ refl. DP118, L, Š, FT, DŽ rūpintis, skirti daug jėgų, kad kas būtų padaryta: Sténgiaus iš paskutinės [bėgti], nudūrė dygulys širdį Gr. Aš vaikus sténgiaus leisti [mokytis], kiek galėjau Nmk. Vyresnysis [sūnus] nesténgias nieko dirbt Škn. O kaip mes stengėmė̃s, kad jūs žinotumėt Pst. Dirba, stengiasi kai už Dievo lašinius (stropiai dirba) Glv. Sténgės [nubėgti] į tus apkasus, nebspėjo Pj. Visomis jėgomis sténgtis NdŽ. Sténgias paremt paklydimą DP239.
3. refl. tr. rūpintis gauti: Užpernai sténgiausi dokumentus Vlkš.
4. intr. CII224, N, Š, DŽ, NdŽ prieštarauti, priešintis, spirtis, ginčytis: Ko tu taip sténgi, kad nežinai Šll. Kokia y[ra], jau kerta motinai, sténga pryšais End. Anuodu sténgs prieš viens antrą, mušis, nepaduos viens antram J. Jis sténgia ir sténgia, vis savo ir savo – neparsakomas Skdv. Varlė da priš muni sténgti End. Žmonės yra galiantys priš vargus ir nelaimas stengti S.Dauk. Protas priš tikėjimą steng Mž339. Stengt prieš didžiuojančius DP434.
| refl. Q621, H119, I, N, K: Stengiuos prieš ką R343, MŽ460. Aš pirmiau nesisténgiau, o dabar pasistengiau Jrb. Nesténkis priš tėvą, negražu Pgr. Kažin, ar norės eit, ar nesisteñgs? Str. Sténgsies da tu man, aš tau parodysiu! Trgn. Vienas prieš kitą sténgias (pučiasi, pyksta) Klt. Tuojaus pradėjo abudu stengties ir susilažino iš trijų šimtų muštinių IM1863,22. Tie stengėsi prieš Moziešių CI556. Priš jį nesistenki Mž156. Kas dręsa prieš jį stengtisi BB1Moz49,9. Jis sténgiasi prieš vyriausybę KBI23. Dievas prieš didžiuojančius sténgias, o nužemintais gėrisi DP41. Ar gal … bloga varlė prieš liūtą didelį sténgtis? K.Donel. Anie, per silpni būdami stengtis, visam turėjo pasiduoti Ns1841,2.
ǁ J tvirtinti, įrodinėti.
5. refl. imtis, ristis, muštis: Eiva sténgtis, t. y. imtis, norėdami kita kitą paveikti, paristi J. Sténgties bulaitis liuobėjo pryš muni Grdm.
6. tr. impers. euf. versti tuštintis: Muni sténgė krauju Šts.
1 atsténgti intr. Rtr, KŽ
1. Š, Žv atsilaikyti, atsispirti, pasipriešinti: Senatvia už muni diktesnė, neatsténgsu Jdr. A tu atsténgsi pryš smertį? Šv. Pryš ano ranką nėkas negalia atsténgti Krt. Nėkaip negal atsténgti eiti priš vėją Grg.
| refl. H14, R, B, MŽ, N, K, BŽ532, DŽ, KŽ: Kas gal jo norui atsistengti CII975. Aš atsistengiau nuo jo, t. y. atsigyniau, atsispyriau J. Atsitinka, kad vienas kitas medelis nesugeba atsisténgti prieš didžiąją audrų jėgą I.Simon. Atsistengti jie buvo per silpni LC1886,16.
atsistengtinai̇̃ adv.: N'atsistengtinai būtų priraginama Ns1840,1.
2. prilygti kam jėga, sugebėjimu: Kam taip plėšojys, vaikeli, visur lig su suaugusiais vis tiek neatsténgsi Plt.
3. stengiantis, sunkiai ateiti: Vos atsténgiau, t. y. vos turėjau sylos ateiti J.
1 įsténgti intr.
1. N, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ pajėgti: Aš dirbu, kiek tikt įsténgiu K. Kas įsténgia, tas uždirba J. Aš jau neįsténgiu dirbt Jrb. Sunkesnio darbo jau neįsténgiu Vv. Ar įsténga (sugeba) ana ką, a moka? Šv. Aš neįsténgsiu taip padaryti J.Jabl. Jiedvi kalbėjo tyliai, ir mano ausis įstengė sugauti tik sakinių nuotrupas A.Vencl. Vokiečiai neįsténgė tą lietuvišką žodį iš Klaipėdos krašto išmesti Plšk. Mano kirvelis, avu! įkrito į gelmę, o kitą nusipirkt neįsténgiu, labai vargingas ėsu Jrk20. Skubinosi kiek tikt įsténgė Sch171. Toks silpnas, kad aš negaliu nei ką įstengt Ns1832,8.
2. Gr laikytis, jaustis, gyvuoti: Kažin, ką mano vaikai beįstengia? I.Simon. Užėjau pažiūrėt, ką ta švogerka gera įsténgia Skr. Na, kaip įsténgiat? Kaip sveikata? Trg.
3. refl. tr. Š, KŽ įsigyti, pasirūpinti: Aš įsisténgiau sau drabužį, t. y. įsigaminau J. Įsistengiau arklį, vežimą J.Jabl.
4. pasipriešinti: Negalėjo įstengti priešais Prūsiją rš. Prieš jį neįsténgsi NdŽ.
1 išsténgti
1. intr. Rtr, KŽ išgalėti, pajėgti: Pirmą visą dieną aš išsténgiau su didžiaisiais eiti, o antrądien jau atsilikau Š.
2. refl. Ser kurį laiką stengtis, rūpintis.
3. refl. Š, KŽ pasistengti išeiti.
4. refl. tr. išsirūpinti: Atnešiu, išsistengiau jau Pv.
1 nusténgti intr. galėti nubūti: Ans be pačios nenusténga – motriškų darbų nemoka, reik anam gaspadinės Lk. Be saldumo aš nenusténgu, vis perku medaus ar sukro Lk.
1 pasténgti
1. intr. Pgg pajėgti, pagalėti: Senoji jau nepasténgia Erž. Jau aš nieko nepasténgiu dirbti Skr.
2. intr. NdŽ įtempti jėgas, įsiręžti ką darant.
| refl. NdŽ: Pasisténgęs ir užkėliau rugių maišą sau ant pečių J.
ǁ refl. DŽ pasirūpinti, kad kas būtų padaryta: Pasisténk – ir išmoksi J.Jabl. Pasisténkim, parodykim, kaip vežimai kraunami NdŽ. Biškį reik i pasispausti, gabumų reik, ale i pasisténgti Grd. Pasistengiau kuo greičiau išblaškyti jų rūpesčius rš.
3. refl. tr. Lk pasirūpinti, įsitaisyti: Jei ans (vyras) moka pasisténgti [vaiką], lei i grando subinę (tegu apkuopia, augina) Eig.
4. refl. N, K, BBPvG2,11, KŽ pasipriešinti: Pasistengiu, maištą pakeliu R118, MŽ154. Niekas neapsiimtų šitą mūsų prisakymą paniekinti arba prieš tatai pasistengti APhV120-121. Jie pasistengė bylodami VlnE201. Bet daug daug žmonių prieš jį pasistengs, jam prieštaraus BPI121.
5. refl. pasidaryti smarkiam: Šaltis pasistengia R149, MŽ, N.
1 pérstengti
1. refl. Ser, NdŽ per daug stengtis, rūpintis: Kam mun pársistengti, kad ir be to spėsu Šll. Ka negalia, tegu nepársistengia Sk.
2. tr. J įtikinti.
| refl. J.
1 prasisténgti NdŽ kurį laiką stengtis.
1 pristéngti
1. intr. NdŽ pakankamai įsitempus ką daryti.
| refl. NdŽ: Kiti paukščiai prisistengdami lėkė, kiek tik pajėgė MTtIX57.
2. intr. labai stengtis: Stenkis – nepristengsi anam įtikti Ggr.
| refl. NdŽ: Prisisténgė jis, t. y. pavargo iš stengimos, priilso J.
3. tr. prispirti, priversti: Prie darbo pristéngia, kaip ketera pastatyta stovi J.
4. tr. stengiantis įtikinti: Man nepristéngsi, kad vis tiek, t. y. neprisakysi J.
5. refl. N, K priešintis: Sapno rodymui jis nenorėjo prisistengti LC1887,6. Kožną prisistengiantį užmušdavo LC1883,44.
1 ×priešsisténgti K; MŽ, N, OsG171 žr. 1 pristengti 5 (refl.): Jei jam nepriešsistengsi, tai prapultį išvengsi brš.
1 susténgti intr.
1. N, K, Rtr, BŽ512, NdŽ, KŽ galėti, pajėgti: Nėkaip negalėjau susténgti padaryti, kaip norėjau J.
2. refl. susiginčyti: Susisténgėme su vaikiais: vieni sako taip, kiti kitaip J. Vėl susistengus susilažino iš trijų šimtų muštinių IM1863,22.
1. intr. LL318, Š, Rtr, DŽ, NdŽ galėti, pajėgti: Kažin ar aš sténgsiu nueiti? Ms. Nesténgia senis darbo dirbti, t. y. nepajėgia, negali J. Jis nesténgia nueit PnmŽ. Tu ten nesténgsi: tavo maža sveikata Slnt. Ar sténgsi išnešti tą maišą į ratus? Skd. Arklys nebesténgė vežimo namo partraukti Sr. Nežinau, ar stengsiu teip dirbti kaip jauna mergė M.Valanč. Vieni patys nestengs kariauti su teip smarkiu neprieteliu S.Dauk. Pirktum, ale ka nėr už ką, nebvalioji, nesténgi Nm.
| I tei da žmogelis ilgai sténgia (laikosi, gyvena), kol tas vėžys sugriaužia Erž.
^ Palengvai tolesniai stengsi VP36.
2. intr. N, K, Rtr, NdŽ įtempti jėgas, įsiręžti ką darant: Ans sténgia kelti akmenį J. Karvė ves, ale dar nesténga J.Jabl(Als). Karvė sténga, varo grobus lauk, bet veršio nematyti KlvrŽ.
| refl.: Kad už uodegos nutversi kirminuo, ans sténgas sténgas ir neprigauna įkirsti Kl.
ǁ refl. DP118, L, Š, FT, DŽ rūpintis, skirti daug jėgų, kad kas būtų padaryta: Sténgiaus iš paskutinės [bėgti], nudūrė dygulys širdį Gr. Aš vaikus sténgiaus leisti [mokytis], kiek galėjau Nmk. Vyresnysis [sūnus] nesténgias nieko dirbt Škn. O kaip mes stengėmė̃s, kad jūs žinotumėt Pst. Dirba, stengiasi kai už Dievo lašinius (stropiai dirba) Glv. Sténgės [nubėgti] į tus apkasus, nebspėjo Pj. Visomis jėgomis sténgtis NdŽ. Sténgias paremt paklydimą DP239.
3. refl. tr. rūpintis gauti: Užpernai sténgiausi dokumentus Vlkš.
4. intr. CII224, N, Š, DŽ, NdŽ prieštarauti, priešintis, spirtis, ginčytis: Ko tu taip sténgi, kad nežinai Šll. Kokia y[ra], jau kerta motinai, sténga pryšais End. Anuodu sténgs prieš viens antrą, mušis, nepaduos viens antram J. Jis sténgia ir sténgia, vis savo ir savo – neparsakomas Skdv. Varlė da priš muni sténgti End. Žmonės yra galiantys priš vargus ir nelaimas stengti S.Dauk. Protas priš tikėjimą steng Mž339. Stengt prieš didžiuojančius DP434.
| refl. Q621, H119, I, N, K: Stengiuos prieš ką R343, MŽ460. Aš pirmiau nesisténgiau, o dabar pasistengiau Jrb. Nesténkis priš tėvą, negražu Pgr. Kažin, ar norės eit, ar nesisteñgs? Str. Sténgsies da tu man, aš tau parodysiu! Trgn. Vienas prieš kitą sténgias (pučiasi, pyksta) Klt. Tuojaus pradėjo abudu stengties ir susilažino iš trijų šimtų muštinių IM1863,22. Tie stengėsi prieš Moziešių CI556. Priš jį nesistenki Mž156. Kas dręsa prieš jį stengtisi BB1Moz49,9. Jis sténgiasi prieš vyriausybę KBI23. Dievas prieš didžiuojančius sténgias, o nužemintais gėrisi DP41. Ar gal … bloga varlė prieš liūtą didelį sténgtis? K.Donel. Anie, per silpni būdami stengtis, visam turėjo pasiduoti Ns1841,2.
ǁ J tvirtinti, įrodinėti.
5. refl. imtis, ristis, muštis: Eiva sténgtis, t. y. imtis, norėdami kita kitą paveikti, paristi J. Sténgties bulaitis liuobėjo pryš muni Grdm.
6. tr. impers. euf. versti tuštintis: Muni sténgė krauju Šts.
1 atsténgti intr. Rtr, KŽ
1. Š, Žv atsilaikyti, atsispirti, pasipriešinti: Senatvia už muni diktesnė, neatsténgsu Jdr. A tu atsténgsi pryš smertį? Šv. Pryš ano ranką nėkas negalia atsténgti Krt. Nėkaip negal atsténgti eiti priš vėją Grg.
| refl. H14, R, B, MŽ, N, K, BŽ532, DŽ, KŽ: Kas gal jo norui atsistengti CII975. Aš atsistengiau nuo jo, t. y. atsigyniau, atsispyriau J. Atsitinka, kad vienas kitas medelis nesugeba atsisténgti prieš didžiąją audrų jėgą I.Simon. Atsistengti jie buvo per silpni LC1886,16.
atsistengtinai̇̃ adv.: N'atsistengtinai būtų priraginama Ns1840,1.
2. prilygti kam jėga, sugebėjimu: Kam taip plėšojys, vaikeli, visur lig su suaugusiais vis tiek neatsténgsi Plt.
3. stengiantis, sunkiai ateiti: Vos atsténgiau, t. y. vos turėjau sylos ateiti J.
1 įsténgti intr.
1. N, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ pajėgti: Aš dirbu, kiek tikt įsténgiu K. Kas įsténgia, tas uždirba J. Aš jau neįsténgiu dirbt Jrb. Sunkesnio darbo jau neįsténgiu Vv. Ar įsténga (sugeba) ana ką, a moka? Šv. Aš neįsténgsiu taip padaryti J.Jabl. Jiedvi kalbėjo tyliai, ir mano ausis įstengė sugauti tik sakinių nuotrupas A.Vencl. Vokiečiai neįsténgė tą lietuvišką žodį iš Klaipėdos krašto išmesti Plšk. Mano kirvelis, avu! įkrito į gelmę, o kitą nusipirkt neįsténgiu, labai vargingas ėsu Jrk20. Skubinosi kiek tikt įsténgė Sch171. Toks silpnas, kad aš negaliu nei ką įstengt Ns1832,8.
2. Gr laikytis, jaustis, gyvuoti: Kažin, ką mano vaikai beįstengia? I.Simon. Užėjau pažiūrėt, ką ta švogerka gera įsténgia Skr. Na, kaip įsténgiat? Kaip sveikata? Trg.
3. refl. tr. Š, KŽ įsigyti, pasirūpinti: Aš įsisténgiau sau drabužį, t. y. įsigaminau J. Įsistengiau arklį, vežimą J.Jabl.
4. pasipriešinti: Negalėjo įstengti priešais Prūsiją rš. Prieš jį neįsténgsi NdŽ.
1 išsténgti
1. intr. Rtr, KŽ išgalėti, pajėgti: Pirmą visą dieną aš išsténgiau su didžiaisiais eiti, o antrądien jau atsilikau Š.
2. refl. Ser kurį laiką stengtis, rūpintis.
3. refl. Š, KŽ pasistengti išeiti.
4. refl. tr. išsirūpinti: Atnešiu, išsistengiau jau Pv.
1 nusténgti intr. galėti nubūti: Ans be pačios nenusténga – motriškų darbų nemoka, reik anam gaspadinės Lk. Be saldumo aš nenusténgu, vis perku medaus ar sukro Lk.
1 pasténgti
1. intr. Pgg pajėgti, pagalėti: Senoji jau nepasténgia Erž. Jau aš nieko nepasténgiu dirbti Skr.
2. intr. NdŽ įtempti jėgas, įsiręžti ką darant.
| refl. NdŽ: Pasisténgęs ir užkėliau rugių maišą sau ant pečių J.
ǁ refl. DŽ pasirūpinti, kad kas būtų padaryta: Pasisténk – ir išmoksi J.Jabl. Pasisténkim, parodykim, kaip vežimai kraunami NdŽ. Biškį reik i pasispausti, gabumų reik, ale i pasisténgti Grd. Pasistengiau kuo greičiau išblaškyti jų rūpesčius rš.
3. refl. tr. Lk pasirūpinti, įsitaisyti: Jei ans (vyras) moka pasisténgti [vaiką], lei i grando subinę (tegu apkuopia, augina) Eig.
4. refl. N, K, BBPvG2,11, KŽ pasipriešinti: Pasistengiu, maištą pakeliu R118, MŽ154. Niekas neapsiimtų šitą mūsų prisakymą paniekinti arba prieš tatai pasistengti APhV120-121. Jie pasistengė bylodami VlnE201. Bet daug daug žmonių prieš jį pasistengs, jam prieštaraus BPI121.
5. refl. pasidaryti smarkiam: Šaltis pasistengia R149, MŽ, N.
1 pérstengti
1. refl. Ser, NdŽ per daug stengtis, rūpintis: Kam mun pársistengti, kad ir be to spėsu Šll. Ka negalia, tegu nepársistengia Sk.
2. tr. J įtikinti.
| refl. J.
1 prasisténgti NdŽ kurį laiką stengtis.
1 pristéngti
1. intr. NdŽ pakankamai įsitempus ką daryti.
| refl. NdŽ: Kiti paukščiai prisistengdami lėkė, kiek tik pajėgė MTtIX57.
2. intr. labai stengtis: Stenkis – nepristengsi anam įtikti Ggr.
| refl. NdŽ: Prisisténgė jis, t. y. pavargo iš stengimos, priilso J.
3. tr. prispirti, priversti: Prie darbo pristéngia, kaip ketera pastatyta stovi J.
4. tr. stengiantis įtikinti: Man nepristéngsi, kad vis tiek, t. y. neprisakysi J.
5. refl. N, K priešintis: Sapno rodymui jis nenorėjo prisistengti LC1887,6. Kožną prisistengiantį užmušdavo LC1883,44.
1 ×priešsisténgti K; MŽ, N, OsG171 žr. 1 pristengti 5 (refl.): Jei jam nepriešsistengsi, tai prapultį išvengsi brš.
1 susténgti intr.
1. N, K, Rtr, BŽ512, NdŽ, KŽ galėti, pajėgti: Nėkaip negalėjau susténgti padaryti, kaip norėjau J.
2. refl. susiginčyti: Susisténgėme su vaikiais: vieni sako taip, kiti kitaip J. Vėl susistengus susilažino iš trijų šimtų muštinių IM1863,22.
bai̇̃gti
Apibrėžtis
bai̇̃gti, -ia, -ė
1. tr., intr. eiti, varyti prie galo, pabaigos: Skynimas baigia mišku augti J.Jabl. Baigiù šienauti Jrb. Jau pašarą baigiù Jrb. Baigiu darbą SD43. Kad pradėjai, tai ir baik Lp. Dar turiu daržo kraščiuką, baigiamą kaupuot Skr. Vaikas baigia trečius metus Ėr. Senis bai̇̃gia savo dienas Jnš. Tėvelis tenai ir savo amžių bai̇̃gė Lnkv. Pasakiau, ir baigta Jž. Pasakiau, ir baigtas dalykas Prn. Atmokėjau jam, i bai̇̃gtas reikalas Gs. Pasirašyta, padaryta – ir baigtas kriukis! P.Vaič. Diena kita – ir bėda baigtà Mrk.
| Jau jų vieta baigiamà (baigiama nugyventi) Alk.
^ Tinginys kalba kalba, darbininkas darbą baigia LTR. Nedžiaukis alga, metų nebaigęs LTR(Šmk).
baigtinai̇̃ adv.: Dar nieko baigtinai nebuvo nuspręsta Mš.
| refl.: Jau šalnos baigiasi, žydės alyvos, lakštingala negali nečiulbėti S.Nėr. Jis išvažiavo baigiantis vasarai Pn. Žemuogės jau bai̇̃giasi, tuoj prasidės mėlynės Gs. Tie lietai nesibai̇̃gia – lyja ir lyja Ėr.
ǁ padaryti ką pabaigoje: Jis savo pasakojimą baigė šiais žodžiais rš.
ǁ išeiti (mokslą): Jis savo mokslą baigė Vilniaus universitete rš. Ar jau baigei mokyklą? Pn.
ǁ nutraukti: Su skambučiu mokytojas ir baigė savo pamoką rš.
2. tr. varginti, kamuoti: Kosulys mane bai̇̃gia Gs. Kojas tik baigi̇̀ su tais vaikščiojimais Gs. Vaikų vargai močią bai̇̃gia Trgn. Čia akis baisiai baigia Lkš. Argi tat ne baigiamóji (kuri žmogų baigte pribaigia) nelaimė? J.Jabl. Baigtas (silpnas) viškum buvo vyras RdN.
3. refl. mirti, dvėsti: Jau baigiúos (netoli mirtis) Jnšk. Karvė jau viškai bai̇̃gias Dbk. Tavo pjauta antis greit bai̇̃gėsi Alk.
ǁ nykti, skursti: Valgyk daugiau, žiūrėk, jau baigi̇́es Dgl. Jau mūs sodas bai̇̃giasi Plv.
| Mano batai bai̇̃giasi (baigia nuplyšti) Jrb.
apibai̇̃gti, -ia, api̇̀baigė
1. tr. padaryti ką iki galo: Api̇̀baigėm rugienas arti Š. Apibai̇̃kim šitą eželę, ir daugiau neberavėsiu Ds.
| refl.: Jau eikit namo, aš vienas apsibai̇̃gsiu art Ėr.
2. refl. kiek susivartoti, išsieikvoti: Į pavasarį visur grūdai apsibai̇̃gia Gs.
atbai̇̃gti, -ia, àtbaigė tr. atlikti ką pradėtą: Jau ir jie àtbaigė sėti Skr. Atbaigiau dienas už bulbes, dabar galiu sau dirbti Pn. Atàbaigiau jau aš jam duot tą skolą Sb.
| refl.: Kai atsibaigs mokėt skolas, galės gyvent Kp.
ǁ išeiti (mokslą): Pristojo į didesnę mokslainę, ten pasimokino kelis metus ir tą atbaigė BsPIV212.
įbai̇̃gti, -ia, į̇̃baigė tr.
1. pajėgti baigti, pabaigti: Bulbos neį̇̃baigtos vagot Kp. Įbai̇̃kim lovą nešt pirkion, nepalikim priemenėje Š. Dar neį̇̃baigėm rugių sėti Ds.
| refl.: Padėk man nunešt į namus, o vidun tai aš pats įsibai̇̃gsiu [nešti] Š.
2. įkamuoti, įvarginti: Įbaigti̇̀ arkliai, t. y. įbruožti J.
išbai̇̃gti, -ia, i̇̀šbaigė tr.
1. atlikti, padaryti ką: Išbaik sriubą srėbti, nepalik puode Š. Išbaigs art visas dirvas ir visus kalnus Rd. Išbaigtas darbas J. Dabar jau tokie papročiai išbai̇̃gia eiti iš mados Grž.
| refl.: Išsibaigėm bodėti visų svečių Š. Išsi̇̀baigė visiškai blaivyti dangus Š.
ǁ išeikvoti, suvartoti: Rugiapjūtė dar toli, o paskutinį aruodą jau i̇̀šbaigiau Srv. Išbaigė girią (kirsti, pardavinėti); išbaigiau pinigus, miltus J.
| refl. intr., tr.: Prieš rugiapjūtę mūsų kasmet išsibai̇̃gia visi grūdai, visi aruodai Š. Teip išsi̇̀baigiau pinigus, kad visai neturiu Skr.
^ Kad negimtų, svietas išsibai̇̃gtų, kad nemirtų, žemė nekeltų Srd.
2. refl. numirti: Devynios jo nematę – jau išsi̇̀baigė Lkm.
nubai̇̃gti, -ia, nùbaigė tr.
1. padaryti ką iki galo, užbaigti: Kelinta diena dirbi ir vis dar nenubaigi̇̀ pirštinės Trgn. Palenkęs nubai̇̃k [leisti] bačkelę Jnšk. Tai nùbaigiau šiaip taip vasarojų pjaut Ut. Ana savo senatvę nùbaigė (nj.) turtūse Akm. Vargo vargo ir bevargdamas nùbaigė amžių Gs.
ǁ padaryti ką pabaigoje, užbaigti kuo: Kiti galą taip nubai̇̃gia pasakodami Jrk82.
2. nuvarginti, nukamuoti, pražudyti, pribaigti: Nubaigsi sveikatą besiplėšydama, nė amžinatilsio niekas nepasakys Žem. Arklys buvo pervažiuotas ir sunkiai sužeistas, taip kad reikėjo jį nubaigti prš.
3. refl. nudvėsti, numirti: Ar da tas šuo nenusi̇̀baigė? Alk.
^ O kad tu nusibaigtum! Sln. Pirmiau pats nusibaigsi, negu darbus užbaigsi PPr65.
ǁ sunykti: Po ligos vyras buvo visai nusibaigęs, vieni kaulai Jnš. Visiškai nusi̇̀baigei (sudžiūvai) besirūpindamas Stč.
pabai̇̃gti, -ia, pàbaigė
1. tr., intr. ką padaryti, privaryti, prieiti iki galo: Pàbaigiau valgyti (visiškai pavalgiau) Pn. Pabaigė amžių prie jų BsPIV34. Strošnos balos – nepabai̇̃giamos! Ds. Veizdėkig, kaip toli sunkesnė kančia niekad nepabaigiama DP11.
^ Ne tas vyras, kurs pradeda, bet kurs pabai̇̃gia Gs. Geriau nepradėti, neg pradėjus nepabaigti Sim.
pabaigtinai̇̃ adv.: Apgėrėme nuokulas, kad pabaigtinai̇̃ pàbaigėme kūlę kulti J. Sunkus darbas žmogų pabaigtinai̇̃ suvaro Vj.
| refl. intr., tr.: Liko dar viena lysia neravėta – tą pačios pasibai̇̃gsim Gs. Pasi̇̀baigė šventės, kitų negreit sulauksim Rm. Pasi̇̀baigė šviesybė (nebemato) Srv. Paskiau tas kelelis visai pasibaigė, tik siauras takelis buvo BsPI22.
ǁ refl. išsieikvoti, išsekti: Jau pasi̇̀baigė duona, o da rugiai nemalti Gs.
2. tr. nuvarginti, pribaigti: Bevaikščiodamas, bedirbdamas visai pàbaigiau kojas Mrj. Mane liga labai pàbaigė Krč.
3. refl. sunykti, nuskursti, galą gauti: Aš pasi̇̀baigiau, kalvė pasi̇̀baigė ir namai pasi̇̀baigė Brsl. Pasbai̇̃gus pasbai̇̃gus ana ažu tų vaikų Ut. Jau jis, žmogelis, pasibai̇̃gęs, susenėjęs Jnšk. Jis nesiduoda prikalbėti, nors tu, žmogus, ir pasibai̇̃k! Jnšk. Mano kailiniai pasi̇̀baigė (suplyšo), šilimos nebelaiko Pn.
parbai̇̃gti, -ia, par̃baigė
1. intr. pabaigti (eiti, važiuoti, vežti): Kaip čia parbai̇̃gus eit? Antš. Parbaigė važiuot namo BM29.
| refl.: Vakar parsi̇̀baigiau vežti paskutinius rugius Pn.
2. tr. nuvarginti, pribaigti: Mano akys no siuvimo visai par̃baigtos Mrj. Bėgi bėgi – jau visai kojas parbai̇̃gsi Gs. Liga visai jį par̃baigė Jrb. Juk žiemą parbaigia žvirblelius ne tiek šaltis, kiek badas Mš.
| refl.: Kai arkliai parsibai̇̃gia, tai ir tuščiais nenoria bėgt Rs. Sirgdamas jis visai parsi̇̀baigė Stak.
pérbaigti intr. pabaigti: Visas malkas pérbaigiau vežt iš anos pusės Kp.
| refl.: Pastumdyk nedėgulius, tegu pérsibaigs kūrentis Srv.
prabai̇̃gti, -ia, pràbaigė intr. baigti daryti ką iki galo: Kad jau tol išgręžei, tai prabai̇̃k gręžt kiaurai Kp.
| refl.: Pelės skrynion graužias, žiūrėk, kad neprasibai̇̃gtų graužtis; kai prasibai̇̃gs graužtis, tai ir landžios po skrynią Kp.
pribai̇̃gti, -ia, pri̇̀baigė
1. tr., intr. privaryti, padaryti ką iki galo: Aruodas buvo dar nepilnas, tai pri̇̀baigiau pilti Pn. Pribai̇̃k stumt ratus prie sienos Kp. Jis savo piningus (turtą) pribai̇̃gęs KI44.
| refl.: Kai puta nusistos, prisibai̇̃k pilt pilną stiklą alaus Ėr.
2. tr. nužudyti, nugalabinti: Kad jau nebestaiso [gyvulys], tai pribai̇̃gsme Sdk.
3. tr. nuvarginti, nukamuoti: Pribaigi̇̀ (pri̇̀baigi) tuos arklius su tais darbais Gs. Ta liga jį visai pribai̇̃gs Srv.
^ Skolos žmogų pribaigia PPr66.
| refl.: Su savo toms ligoms aš esu visai prisibai̇̃gęs Vkš.
subai̇̃gti, -ia, sùbaigė
1. intr. padaryti ką iki galo, pabaigos: Sùbaigėme javus doroti Š. Jau sùbaigė temti Krč. Kai kuodelį verpt subaigsiù, eisime pirtin Ml. Nesùbaigiau ir malt – girnos pagedo Mlt. Išvirė skrylių, i nesùbaigiau valgyt Šd.
| refl.: Susibai̇̃k pilt grūdus ir neškis Kp. Jau greit susibai̇̃gs mušti sviestas Rm.
ǁ tr. išeikvoti, išsekinti: Taip besivalkiodamas subaigė jis savo piningus BsPIII129.
2. tr. nuvarginti, nukamuoti: Taip jau tą žmogų subaigė, kad jis negali nė paeit BsPIV142.
| refl.: Po ligos labai susi̇̀baigė, tik paeina Jnš. Tu, vaikeli, susibai̇̃gus kai šaukštas VšR.
ǁ refl. susidėvėti: Susibaigė mano kepurė Pn.
užbai̇̃gti, -ia, ùžbaigė
1. tr., intr. padaryti iki galo, galutinai baigti: Užbaigiau važiuoti ant kalno Š. Užbai̇̃k pirštinę adyt Rm. Kai numirsim, tai visus darbus užbai̇̃gsim Gs.
| refl.: Dėkui, ka tiek padėjai nuraut, dabar jau pati užsibai̇̃gsiu Gs. Užsi̇̀baigiau lopyt stogą Rm. Parašyk laišką, kap tavo reikalai užsi̇̀baigė Kt. Senieji metai jau užsibaigė rš.
2. tr. nužudyti, galą padaryti: Jeigu tu pasakysi tėvam, aš tave užbai̇̃gsiu Rd. Tas sunkumas (dusulys) mane užbai̇̃gs Gs.
ǁ refl. numirti, galą gauti: Truksiu jau aš čia užsibai̇̃gt, ir viskas liks jumi Btrm. Spardėsi spardėsi užvirtęs arklys ir užsi̇̀baigė Gs.
3. refl. OG410 nusikamuoti, išvargti, paliegti: Kol parnešiau, visai užsi̇̀baigiau Skdv.
◊ ir ùžbaigtas kriùkis ir viskas: Atlikai reikalą, ir užbaigtas kriukis Sim.
vargùs užbai̇̃gti numirti: Ùžbaigė vargùs visus nabagė Rd.
1. tr., intr. eiti, varyti prie galo, pabaigos: Skynimas baigia mišku augti J.Jabl. Baigiù šienauti Jrb. Jau pašarą baigiù Jrb. Baigiu darbą SD43. Kad pradėjai, tai ir baik Lp. Dar turiu daržo kraščiuką, baigiamą kaupuot Skr. Vaikas baigia trečius metus Ėr. Senis bai̇̃gia savo dienas Jnš. Tėvelis tenai ir savo amžių bai̇̃gė Lnkv. Pasakiau, ir baigta Jž. Pasakiau, ir baigtas dalykas Prn. Atmokėjau jam, i bai̇̃gtas reikalas Gs. Pasirašyta, padaryta – ir baigtas kriukis! P.Vaič. Diena kita – ir bėda baigtà Mrk.
| Jau jų vieta baigiamà (baigiama nugyventi) Alk.
^ Tinginys kalba kalba, darbininkas darbą baigia LTR. Nedžiaukis alga, metų nebaigęs LTR(Šmk).
baigtinai̇̃ adv.: Dar nieko baigtinai nebuvo nuspręsta Mš.
| refl.: Jau šalnos baigiasi, žydės alyvos, lakštingala negali nečiulbėti S.Nėr. Jis išvažiavo baigiantis vasarai Pn. Žemuogės jau bai̇̃giasi, tuoj prasidės mėlynės Gs. Tie lietai nesibai̇̃gia – lyja ir lyja Ėr.
ǁ padaryti ką pabaigoje: Jis savo pasakojimą baigė šiais žodžiais rš.
ǁ išeiti (mokslą): Jis savo mokslą baigė Vilniaus universitete rš. Ar jau baigei mokyklą? Pn.
ǁ nutraukti: Su skambučiu mokytojas ir baigė savo pamoką rš.
2. tr. varginti, kamuoti: Kosulys mane bai̇̃gia Gs. Kojas tik baigi̇̀ su tais vaikščiojimais Gs. Vaikų vargai močią bai̇̃gia Trgn. Čia akis baisiai baigia Lkš. Argi tat ne baigiamóji (kuri žmogų baigte pribaigia) nelaimė? J.Jabl. Baigtas (silpnas) viškum buvo vyras RdN.
3. refl. mirti, dvėsti: Jau baigiúos (netoli mirtis) Jnšk. Karvė jau viškai bai̇̃gias Dbk. Tavo pjauta antis greit bai̇̃gėsi Alk.
ǁ nykti, skursti: Valgyk daugiau, žiūrėk, jau baigi̇́es Dgl. Jau mūs sodas bai̇̃giasi Plv.
| Mano batai bai̇̃giasi (baigia nuplyšti) Jrb.
apibai̇̃gti, -ia, api̇̀baigė
1. tr. padaryti ką iki galo: Api̇̀baigėm rugienas arti Š. Apibai̇̃kim šitą eželę, ir daugiau neberavėsiu Ds.
| refl.: Jau eikit namo, aš vienas apsibai̇̃gsiu art Ėr.
2. refl. kiek susivartoti, išsieikvoti: Į pavasarį visur grūdai apsibai̇̃gia Gs.
atbai̇̃gti, -ia, àtbaigė tr. atlikti ką pradėtą: Jau ir jie àtbaigė sėti Skr. Atbaigiau dienas už bulbes, dabar galiu sau dirbti Pn. Atàbaigiau jau aš jam duot tą skolą Sb.
| refl.: Kai atsibaigs mokėt skolas, galės gyvent Kp.
ǁ išeiti (mokslą): Pristojo į didesnę mokslainę, ten pasimokino kelis metus ir tą atbaigė BsPIV212.
įbai̇̃gti, -ia, į̇̃baigė tr.
1. pajėgti baigti, pabaigti: Bulbos neį̇̃baigtos vagot Kp. Įbai̇̃kim lovą nešt pirkion, nepalikim priemenėje Š. Dar neį̇̃baigėm rugių sėti Ds.
| refl.: Padėk man nunešt į namus, o vidun tai aš pats įsibai̇̃gsiu [nešti] Š.
2. įkamuoti, įvarginti: Įbaigti̇̀ arkliai, t. y. įbruožti J.
išbai̇̃gti, -ia, i̇̀šbaigė tr.
1. atlikti, padaryti ką: Išbaik sriubą srėbti, nepalik puode Š. Išbaigs art visas dirvas ir visus kalnus Rd. Išbaigtas darbas J. Dabar jau tokie papročiai išbai̇̃gia eiti iš mados Grž.
| refl.: Išsibaigėm bodėti visų svečių Š. Išsi̇̀baigė visiškai blaivyti dangus Š.
ǁ išeikvoti, suvartoti: Rugiapjūtė dar toli, o paskutinį aruodą jau i̇̀šbaigiau Srv. Išbaigė girią (kirsti, pardavinėti); išbaigiau pinigus, miltus J.
| refl. intr., tr.: Prieš rugiapjūtę mūsų kasmet išsibai̇̃gia visi grūdai, visi aruodai Š. Teip išsi̇̀baigiau pinigus, kad visai neturiu Skr.
^ Kad negimtų, svietas išsibai̇̃gtų, kad nemirtų, žemė nekeltų Srd.
2. refl. numirti: Devynios jo nematę – jau išsi̇̀baigė Lkm.
nubai̇̃gti, -ia, nùbaigė tr.
1. padaryti ką iki galo, užbaigti: Kelinta diena dirbi ir vis dar nenubaigi̇̀ pirštinės Trgn. Palenkęs nubai̇̃k [leisti] bačkelę Jnšk. Tai nùbaigiau šiaip taip vasarojų pjaut Ut. Ana savo senatvę nùbaigė (nj.) turtūse Akm. Vargo vargo ir bevargdamas nùbaigė amžių Gs.
ǁ padaryti ką pabaigoje, užbaigti kuo: Kiti galą taip nubai̇̃gia pasakodami Jrk82.
2. nuvarginti, nukamuoti, pražudyti, pribaigti: Nubaigsi sveikatą besiplėšydama, nė amžinatilsio niekas nepasakys Žem. Arklys buvo pervažiuotas ir sunkiai sužeistas, taip kad reikėjo jį nubaigti prš.
3. refl. nudvėsti, numirti: Ar da tas šuo nenusi̇̀baigė? Alk.
^ O kad tu nusibaigtum! Sln. Pirmiau pats nusibaigsi, negu darbus užbaigsi PPr65.
ǁ sunykti: Po ligos vyras buvo visai nusibaigęs, vieni kaulai Jnš. Visiškai nusi̇̀baigei (sudžiūvai) besirūpindamas Stč.
pabai̇̃gti, -ia, pàbaigė
1. tr., intr. ką padaryti, privaryti, prieiti iki galo: Pàbaigiau valgyti (visiškai pavalgiau) Pn. Pabaigė amžių prie jų BsPIV34. Strošnos balos – nepabai̇̃giamos! Ds. Veizdėkig, kaip toli sunkesnė kančia niekad nepabaigiama DP11.
^ Ne tas vyras, kurs pradeda, bet kurs pabai̇̃gia Gs. Geriau nepradėti, neg pradėjus nepabaigti Sim.
pabaigtinai̇̃ adv.: Apgėrėme nuokulas, kad pabaigtinai̇̃ pàbaigėme kūlę kulti J. Sunkus darbas žmogų pabaigtinai̇̃ suvaro Vj.
| refl. intr., tr.: Liko dar viena lysia neravėta – tą pačios pasibai̇̃gsim Gs. Pasi̇̀baigė šventės, kitų negreit sulauksim Rm. Pasi̇̀baigė šviesybė (nebemato) Srv. Paskiau tas kelelis visai pasibaigė, tik siauras takelis buvo BsPI22.
ǁ refl. išsieikvoti, išsekti: Jau pasi̇̀baigė duona, o da rugiai nemalti Gs.
2. tr. nuvarginti, pribaigti: Bevaikščiodamas, bedirbdamas visai pàbaigiau kojas Mrj. Mane liga labai pàbaigė Krč.
3. refl. sunykti, nuskursti, galą gauti: Aš pasi̇̀baigiau, kalvė pasi̇̀baigė ir namai pasi̇̀baigė Brsl. Pasbai̇̃gus pasbai̇̃gus ana ažu tų vaikų Ut. Jau jis, žmogelis, pasibai̇̃gęs, susenėjęs Jnšk. Jis nesiduoda prikalbėti, nors tu, žmogus, ir pasibai̇̃k! Jnšk. Mano kailiniai pasi̇̀baigė (suplyšo), šilimos nebelaiko Pn.
parbai̇̃gti, -ia, par̃baigė
1. intr. pabaigti (eiti, važiuoti, vežti): Kaip čia parbai̇̃gus eit? Antš. Parbaigė važiuot namo BM29.
| refl.: Vakar parsi̇̀baigiau vežti paskutinius rugius Pn.
2. tr. nuvarginti, pribaigti: Mano akys no siuvimo visai par̃baigtos Mrj. Bėgi bėgi – jau visai kojas parbai̇̃gsi Gs. Liga visai jį par̃baigė Jrb. Juk žiemą parbaigia žvirblelius ne tiek šaltis, kiek badas Mš.
| refl.: Kai arkliai parsibai̇̃gia, tai ir tuščiais nenoria bėgt Rs. Sirgdamas jis visai parsi̇̀baigė Stak.
pérbaigti intr. pabaigti: Visas malkas pérbaigiau vežt iš anos pusės Kp.
| refl.: Pastumdyk nedėgulius, tegu pérsibaigs kūrentis Srv.
prabai̇̃gti, -ia, pràbaigė intr. baigti daryti ką iki galo: Kad jau tol išgręžei, tai prabai̇̃k gręžt kiaurai Kp.
| refl.: Pelės skrynion graužias, žiūrėk, kad neprasibai̇̃gtų graužtis; kai prasibai̇̃gs graužtis, tai ir landžios po skrynią Kp.
pribai̇̃gti, -ia, pri̇̀baigė
1. tr., intr. privaryti, padaryti ką iki galo: Aruodas buvo dar nepilnas, tai pri̇̀baigiau pilti Pn. Pribai̇̃k stumt ratus prie sienos Kp. Jis savo piningus (turtą) pribai̇̃gęs KI44.
| refl.: Kai puta nusistos, prisibai̇̃k pilt pilną stiklą alaus Ėr.
2. tr. nužudyti, nugalabinti: Kad jau nebestaiso [gyvulys], tai pribai̇̃gsme Sdk.
3. tr. nuvarginti, nukamuoti: Pribaigi̇̀ (pri̇̀baigi) tuos arklius su tais darbais Gs. Ta liga jį visai pribai̇̃gs Srv.
^ Skolos žmogų pribaigia PPr66.
| refl.: Su savo toms ligoms aš esu visai prisibai̇̃gęs Vkš.
subai̇̃gti, -ia, sùbaigė
1. intr. padaryti ką iki galo, pabaigos: Sùbaigėme javus doroti Š. Jau sùbaigė temti Krč. Kai kuodelį verpt subaigsiù, eisime pirtin Ml. Nesùbaigiau ir malt – girnos pagedo Mlt. Išvirė skrylių, i nesùbaigiau valgyt Šd.
| refl.: Susibai̇̃k pilt grūdus ir neškis Kp. Jau greit susibai̇̃gs mušti sviestas Rm.
ǁ tr. išeikvoti, išsekinti: Taip besivalkiodamas subaigė jis savo piningus BsPIII129.
2. tr. nuvarginti, nukamuoti: Taip jau tą žmogų subaigė, kad jis negali nė paeit BsPIV142.
| refl.: Po ligos labai susi̇̀baigė, tik paeina Jnš. Tu, vaikeli, susibai̇̃gus kai šaukštas VšR.
ǁ refl. susidėvėti: Susibaigė mano kepurė Pn.
užbai̇̃gti, -ia, ùžbaigė
1. tr., intr. padaryti iki galo, galutinai baigti: Užbaigiau važiuoti ant kalno Š. Užbai̇̃k pirštinę adyt Rm. Kai numirsim, tai visus darbus užbai̇̃gsim Gs.
| refl.: Dėkui, ka tiek padėjai nuraut, dabar jau pati užsibai̇̃gsiu Gs. Užsi̇̀baigiau lopyt stogą Rm. Parašyk laišką, kap tavo reikalai užsi̇̀baigė Kt. Senieji metai jau užsibaigė rš.
2. tr. nužudyti, galą padaryti: Jeigu tu pasakysi tėvam, aš tave užbai̇̃gsiu Rd. Tas sunkumas (dusulys) mane užbai̇̃gs Gs.
ǁ refl. numirti, galą gauti: Truksiu jau aš čia užsibai̇̃gt, ir viskas liks jumi Btrm. Spardėsi spardėsi užvirtęs arklys ir užsi̇̀baigė Gs.
3. refl. OG410 nusikamuoti, išvargti, paliegti: Kol parnešiau, visai užsi̇̀baigiau Skdv.
◊ ir ùžbaigtas kriùkis ir viskas: Atlikai reikalą, ir užbaigtas kriukis Sim.
vargùs užbai̇̃gti numirti: Ùžbaigė vargùs visus nabagė Rd.
