Receptoriaus sugebėjimas reaguoti į ↑ dirgiklį, ↑ pojūčio atsiradimo pagrindas. Susiklosto filogenezėje, kai gyvi organizmai ima reaguoti į aplinkos veiksnius, turinčius tiesioginę biologinę reikšmę. Diferencinės psichologijos ir charakterologijos požiūriu jautrumas - didesnis pasirengimas afektinėms reakcijoms, psichofizikos požiūriu jautrumas - dydis, atvirkščiai proporcingas ↑ pojūčio slenksčiui. Skiriama absoliutinis ir diferencinis jautrumas. Jautrumas klasifikuojamas į panašias rūšis kaip ir pojūčiai. Pvz., yra jautrumo rūšys, kurios viena nuo kitos skiriasi sensorinės analizės detalumo laipsniu. Pagal dirgiklio pobūdį galima skirti jautrumą mechaninių, optinių, cheminių, temperatūros dirgiklių poveikiui. Jautrumas gali būti vertinamas ne tik pagal pojūčius, bet ir pagal įvairių psichofiziologinių procesų pokyčius, todėl jautrumo rodikliai šiek tiek skiriasi. Pvz., regos jautrumas nustatomas pagal smegenų integralinių ritmų pakitimo reakciją, yra didesnis už regos jautrumas, nustatomą pagal tiriamųjų žodinę ataskaitą. Pastaruoju metu psichofizikai, remdamiesi naujomis teorijomis (pvz., signalo atradimo teorija), pateikė naujų jautrumo apibrėžimų (be pojūčio slenksčio sąvokos).

Pojūčio sutrikimas - pojūčio stiprumas neatitinka dirgiklio intensyvumo. Pirmiausia pastebėta, kad rekruitmentas būdingas garso stiprumo suvokimui: ligoniai, kurių absoliutus klausos jautrumas sumažėjęs, nestiprius garsus laiko normaliais (teigiamasis rekruitmentas) arba gerokai stipresniais (neigiamasis rekruitmentas). Rekruitmentas atsiranda paprastai dėl vidinės ausies spiralinio organo pažeidimų. Rekruitmentas aiškinamas tuo, kad daugelį klausos receptorių jaudina vidutinio stiprumo garsai. Silpni slenkstiniai garsai labiau sujaudina pažeistos ausies receptorių, negu normalios ausies. Rekruitmentas padeda diagnozuoti klausos sistemos pažeidimo vietą. Po odos ir regos sensorinių pažeidimų taip pat atsiranda rekruitmentas: sumažėja absoliutus jautrumas prisilietimui arba šviesai, bet padidėja reaktyvumas į stipresnį prisilietimą ar stipresnę šviesą.

Neurozės forma, kuriai būdinga labai didelis jautrumas, įtaiglumas bei savitaigumas, nuotaikos nepastovumas. Isterijos simptomai - tai savotiška nesąmoninga pastanga atkreipti į save aplinkinių dėmesį, susilaukti jų užuojautos ir palaikymo. Jie būna labai raiškūs, įvairūs, greitai kinta. Isterijos būsenos apimtam žmogui dažnai būdinga psichogeninė amnezija - išstumiamos į pasąmonę, tarsi pamirštamos visos aplinkybės, sukėlusios psichinę traumą. Dažnai perimamos išorinės įvairių ligų apraiškos. Pirmiausia skundžiamasi somatiniais sutrikimais: skausmais, funkciniais regos arba klausos sutrikimais, galūnių nejautrumu, traukuliais, paralyžiumi, kitais motorikos sutrikimais. Kartu neretai ištinka stiprūs nerimo priepuoliai. Isterija serga dažniausiai jauni žmonės, ypač moterys, turinčios isterinio charakterio bruožų.

Išorės pasaulio objektų savybių ir organizmo vidaus reiškinių atspindėjimas psichikoje, atspindėjimą lemia tų objektų tiesioginis poveikis receptoriams. Fiziologinių pojūčių mechanizmų tyrimai, atlikti vadovaujantis rusų mokslininkų I. Sečenovo ir I. Pavlovo refleksų teorija, parodė, kad pojūtis yra vientisas ↑ refleksas, kuris tiesioginiais ir grįžtamaisiais ryšiais jungia periferines ir centrines ↑ analizatoriaus dalis. Pojūčius tiria jutiminių procesų psichofizika ir kai kurios fiziologijos šakos. Pojūčių įvairovė rodo kokybinę išorinio pasaulio įvairovę. Pojūčiai klasifikuojami pagal įvairius požymius. Labai paplitęs jų skirstymas pagal modalumą - skiriami regos, klausos, lytėjimo ir kiti pojūčiai. Tam tikro modalumo pojūčiai gali būti klasifikuojami ir smulkiau (pvz., erdviniai ir spalviniai regos pojūčiai). Yra intermodalių pojūčių, arba ↑ sinestezijų. Anglų fiziologas Č. Šeringtonas suskirstė pojūčius į tris pagrindines grupes: 1) eksterocepcinius, atsirandančius dėl išorinių dirgiklių poveikio kūno paviršiuje esantiems receptoriams; 2) propriocepcinius (kinestezinius), kurie raumenyse, sausgyslėse ir sąnariuose esančiais receptoriais atspindi kūno dalių judėjimą ir santykinę padėtį; 3) interocepcinius (organinius), specialiais receptoriais signalizuojančius apie organizme vykstančius apykaitos procesus. Eksterocepciniai pojūčiai savo ruožtu skirstomi į du porūšius - distancinius (regos ir klausos) ir kontaktinius (lytėjimo, skonio) pojūčius. Uoslės pojūtis yra tarpinis tarp šių porūšių. Ši klasifikacija yra apytikslė: ji neatsižvelgia į tai, kad pojūčio funkcijos gali nepriklausyti nuo morfologinės receptorių lokalizacijos (pvz., regos pojūtis gali atlikti propriocepcinę funkciją). Anglų neurologas H. Hedas sukūrė genetinę pojūčių klasifikaciją. Jis skyrė senesnįjį (protopatinį) ir jaunesnįjį (epikritinį) pojūčių jautrumą. Protopatiniai pojūčiai, skirtingai negu epikritiniai, nėra griežtai susiję su dirginimo šaltinio vieta nei išorinėje erdvėje, nei kūne; be to, protopatiniai pojūčiai yra afektinio pobūdžio: jie atspindi subjektyvias būsenas, o ne objektyvius procesus. Pojūtis atsiranda filogenezės procese kaip jautrumas dirgikliams, neturintiems tiesioginės biologinės reikšmės, taigi, pojūtis atspindi objektyvų ryšį tarp biotinių ir abiotinių aplinkos veiksnių. Žmogaus pojūčiai yra susiję su jo praktine veikla, istorine visuomenės raida (tuo žmogaus pojūčiai skiriasi nuo gyvūnų pojūčių).