Gamtinis Žemės palydovas. Artimiausias Žemei kosm. kūnas. Antras (po Saulės) pagal spindesį (pilnaties metu jo ryškis minus 12.7) kosm. kūnas. Mėnulis pateka ir nusileidžia skirtingu paros laiku. Per 1 parą paslenka iš v. į r. žvaigždžių atžvilgiu 13.2°, dėl to kiekvieną tolesnę parą kulminuoja 53 min. vėliau. Kintant Mėnulio padėčiai žvaigždžių atžvilgiu, kinta ir jo matomo skritulio vaizdas (žr. Mėnulio fazės). Mėnulio sukimosi apie ašį periodas lygus jo skriejimo aplink Žemę periodui, dėl to Mėnulis pasisukęs į Žemę ta pačia puse. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės yra lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių, tačiau jūrose jų gerokai mažiau. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje. Mėnulio reljefą sukūrė krintantys meteoroidai ir ugnikalnių veikla prieš 4 mlrd. m. Aukščiausių ir žemiausių vietovių aukščių skirtumas – 16 km. Mėnulis beveik neturi atmosferos, dėl to jo paviršiaus temperatūra per parą labai kinta. Per Mėnulio dieną, kuri ~30 kartų ilgesnė už Žemės dieną, Mėnulio paviršiaus gruntas ties pusiauju įkaista iki 130°C, o per naktį atvėsta iki minus 170°C. Mėnulio teoriniai modeliai numato, kad jo paviršiuje yra ~60 km storio bazaltų pluta, po to eina ~1000 km storio silikatų mantija ir ~680 km spindulio geležies ir nikelio branduolys, kurio temperatūra ~1500 K. Mėnulio paviršiuje magnetinis laukas yra 10³–10⁵ kartų silpnesnis negu Žemėje. Mėnulio paviršių dengia purus dulkių ir nuotrupų kelių cm storio sluoksnis regolitas. Paviršiuje sutinkami 3 akmenų tipai – tamsūs bazaltai (magnio ir geležies silikatai), šviesūs anartozitai (aliuminio ir kalcio silikatai) ir brekčijos (sulipę įvairių mineralų gabaliukai). Mėnulio uolienų amžius yra nuo 3.9 iki 4.5 mlrd. m. Mėnulio vid. geometrinis albedas 15%. Nuo 1959 m. Mėnulis tyrinėjamas erdvėlaiviais, žr. „Luna“, „Ranger“, „Zond“, „Surveryor“, „Lunar Orbiter“, „Apollo“, „Clementine“, „Lunar Prospector“. Šešios „Apollo“ ekspedicijos atgabeno į Žemę 382 kg Mėnulio medžiagos. Mėnulio krateriai vadinami žymių praeities mokslininkų vardais, kalnynai – Žemės kalnynų vardais.