1 skrem̃bti, -ia (-a Š), -ė (-o Š) tr.
1. NdŽ, Krkl, KlvrŽ krimsti, barti, peikti: Skrembiaũ vaikus, kad nešėltų, t. y. baudžiau, skriblijau J. Anos neskrembs kita kitos, kad numaldysi J. Skrembiáu aš mergikę, bariau [už ėjimą su vaikiais] Grd.
2. raginti, liepti: Poni vėl kasdien skrembia Zosę būti su visais geruoju Žem. Dabar ir tamsta jau žinosi tą savo ponaitį skrembti, kad būtų atsargus Žem.
3. plėšti, reikalauti: Skrem̃ba iš saviškio, kaip iš svetimo Up. Kam daba skrembi̇̀ žmogų?! Up. Veizdėkite, plėškite ir mane, skrembkite, – šokos senis Žem.
1 apskrem̃bti, -ia (àpskrembia), àpskrembė tr. apiplėšti, apgrobti: Mortė žadėjo važiuoti, visus nuo krašto apskrembti Žem.
1 priskrem̃bti, -ia (pri̇̀skrembia), pri̇̀skrembė tr. priversti: Kai pri̇̀skrembė, tuoj viską ir išpasakojo Up.
1 suskrem̃bti, -ia (sùskrembia), sùskrembė tr.
1. paraginti, paliepti: Suskrembiau, kad greičiau duotų valgyti J.
2. Up subarti: Aš vaikus savo sùskrembu, kad nejodytumias Šts.