Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (14)
prisivélti
apgáurėti
Apibrėžtis
gáurėti, -ėja (-i), -ėjo intr. pelyti.
apgáurėti intr. apipelyti, apsitraukti: Padėjo apgáurėjusio pieno ir prašo valgyti Vvr.
nugáurėti žr. apgaurėti: Apkerpėjęs, nugáurėjęs pienas Rt.
prigáurėti intr. priaugti, prisivelti: Gydyk, daktare! Mano burna prigáurėjusi, primaurėjusi Tl.
apgáurėti intr. apipelyti, apsitraukti: Padėjo apgáurėjusio pieno ir prašo valgyti Vvr.
nugáurėti žr. apgaurėti: Apkerpėjęs, nugáurėjęs pienas Rt.
prigáurėti intr. priaugti, prisivelti: Gydyk, daktare! Mano burna prigáurėjusi, primaurėjusi Tl.
pargliténti
Apibrėžtis
gliténti, -ẽna, -ẽno
1. tr. terlenti, termenti, kneboti, velti, buzoti: Ką čia gliteni̇̀? Tj. Gliteni̇̀ ir gliteni̇̀ (kramtai) sausą duoną lygiai be dantų Lkm. Valgyk košę, kad valgai, o negliténk po bliūdo pašalius Vkš. Glitenant durpių lysės paviršių, pirmiau reikia vandeniu sulieti rš.
| refl.: Negerai po lietaus akėti – glitẽnasi paviršám, neišsiakėja giliau Pg. Biškį pašalo – ne teip glitẽnasi Pc. Glitenas dantys ir kimba pri kits kito, miltinius kleckus valgant Varn.
2. intr. eiti smulkiu žingsniu (pvz., slidinėjant): Kur tu gliteni̇̀ tokiu slydžiu keliu? Als. Kad glitẽna kiek galėdama, nenora atsilikti Užv. Ir vėl kažkur glitẽna, nė valandos namie nepasėda Šll.
nugliténti tr. nutrypti, numindžioti gličią vietą: Visos pakelės pavasariais žmonių nugliténtos (nuletentos) Brs.
pargliténti intr. slidžiu keliu parkeliauti, parslidinėti: Toks purvas ant kelio, kad ir kojos pradėjo skaudėti, kol parglitenáu namo Vkš.
prisigliténti prisivelti, pritukti: Nu tų pitliavotų miltų grobai prisiglitẽno Užv.
sugliténti tr. suletenti, sulyginti: Žąsys suglitẽno (sumindė, sulygino savo kojomis) daržo kertę Als.
| refl.: Kaip aplaistė vandenimi priemenią, glitẽno, kol susiglitẽno žemė, t. y. šliuką, purvynę padarė J.
1. tr. terlenti, termenti, kneboti, velti, buzoti: Ką čia gliteni̇̀? Tj. Gliteni̇̀ ir gliteni̇̀ (kramtai) sausą duoną lygiai be dantų Lkm. Valgyk košę, kad valgai, o negliténk po bliūdo pašalius Vkš. Glitenant durpių lysės paviršių, pirmiau reikia vandeniu sulieti rš.
| refl.: Negerai po lietaus akėti – glitẽnasi paviršám, neišsiakėja giliau Pg. Biškį pašalo – ne teip glitẽnasi Pc. Glitenas dantys ir kimba pri kits kito, miltinius kleckus valgant Varn.
2. intr. eiti smulkiu žingsniu (pvz., slidinėjant): Kur tu gliteni̇̀ tokiu slydžiu keliu? Als. Kad glitẽna kiek galėdama, nenora atsilikti Užv. Ir vėl kažkur glitẽna, nė valandos namie nepasėda Šll.
nugliténti tr. nutrypti, numindžioti gličią vietą: Visos pakelės pavasariais žmonių nugliténtos (nuletentos) Brs.
pargliténti intr. slidžiu keliu parkeliauti, parslidinėti: Toks purvas ant kelio, kad ir kojos pradėjo skaudėti, kol parglitenáu namo Vkš.
prisigliténti prisivelti, pritukti: Nu tų pitliavotų miltų grobai prisiglitẽno Užv.
sugliténti tr. suletenti, sulyginti: Žąsys suglitẽno (sumindė, sulygino savo kojomis) daržo kertę Als.
| refl.: Kaip aplaistė vandenimi priemenią, glitẽno, kol susiglitẽno žemė, t. y. šliuką, purvynę padarė J.
gliténti
Apibrėžtis
gliténti, -ẽna, -ẽno
1. tr. terlenti, termenti, kneboti, velti, buzoti: Ką čia gliteni̇̀? Tj. Gliteni̇̀ ir gliteni̇̀ (kramtai) sausą duoną lygiai be dantų Lkm. Valgyk košę, kad valgai, o negliténk po bliūdo pašalius Vkš. Glitenant durpių lysės paviršių, pirmiau reikia vandeniu sulieti rš.
| refl.: Negerai po lietaus akėti – glitẽnasi paviršám, neišsiakėja giliau Pg. Biškį pašalo – ne teip glitẽnasi Pc. Glitenas dantys ir kimba pri kits kito, miltinius kleckus valgant Varn.
2. intr. eiti smulkiu žingsniu (pvz., slidinėjant): Kur tu gliteni̇̀ tokiu slydžiu keliu? Als. Kad glitẽna kiek galėdama, nenora atsilikti Užv. Ir vėl kažkur glitẽna, nė valandos namie nepasėda Šll.
nugliténti tr. nutrypti, numindžioti gličią vietą: Visos pakelės pavasariais žmonių nugliténtos (nuletentos) Brs.
pargliténti intr. slidžiu keliu parkeliauti, parslidinėti: Toks purvas ant kelio, kad ir kojos pradėjo skaudėti, kol parglitenáu namo Vkš.
prisigliténti prisivelti, pritukti: Nu tų pitliavotų miltų grobai prisiglitẽno Užv.
sugliténti tr. suletenti, sulyginti: Žąsys suglitẽno (sumindė, sulygino savo kojomis) daržo kertę Als.
| refl.: Kaip aplaistė vandenimi priemenią, glitẽno, kol susiglitẽno žemė, t. y. šliuką, purvynę padarė J.
1. tr. terlenti, termenti, kneboti, velti, buzoti: Ką čia gliteni̇̀? Tj. Gliteni̇̀ ir gliteni̇̀ (kramtai) sausą duoną lygiai be dantų Lkm. Valgyk košę, kad valgai, o negliténk po bliūdo pašalius Vkš. Glitenant durpių lysės paviršių, pirmiau reikia vandeniu sulieti rš.
| refl.: Negerai po lietaus akėti – glitẽnasi paviršám, neišsiakėja giliau Pg. Biškį pašalo – ne teip glitẽnasi Pc. Glitenas dantys ir kimba pri kits kito, miltinius kleckus valgant Varn.
2. intr. eiti smulkiu žingsniu (pvz., slidinėjant): Kur tu gliteni̇̀ tokiu slydžiu keliu? Als. Kad glitẽna kiek galėdama, nenora atsilikti Užv. Ir vėl kažkur glitẽna, nė valandos namie nepasėda Šll.
nugliténti tr. nutrypti, numindžioti gličią vietą: Visos pakelės pavasariais žmonių nugliténtos (nuletentos) Brs.
pargliténti intr. slidžiu keliu parkeliauti, parslidinėti: Toks purvas ant kelio, kad ir kojos pradėjo skaudėti, kol parglitenáu namo Vkš.
prisigliténti prisivelti, pritukti: Nu tų pitliavotų miltų grobai prisiglitẽno Užv.
sugliténti tr. suletenti, sulyginti: Žąsys suglitẽno (sumindė, sulygino savo kojomis) daržo kertę Als.
| refl.: Kaip aplaistė vandenimi priemenią, glitẽno, kol susiglitẽno žemė, t. y. šliuką, purvynę padarė J.
nušèpti
Apibrėžtis
šèpti, šem̃pa, šẽpo intr. Š, DŽ, NdŽ, OGLII34, KŽ; Kos54 negražiai, netvarkingai augti (apie plaukus, barzdą): Šem̃pa tavo barzda, t. y. želia, skeberdė[ja] kaip šepetys J.
apšèpti intr. NdŽ, KŽ
1. Š, DŽ negražiai apaugti, apželti plaukais, barzda: Teip apšẽpo, kad net baisu pažiūrėt Ps. Ans bjauriai apšẽpęs su tais plaukais Varn. Visas apšẽpęs, nenūsiskutęs Lkv. Gyvaplaukiais apaugęs, visas apšẽpęs Skrb. Teipgi baisiai atrodžia: butelių prisikišęs, visas apšẽpęs Slm. Koj tu toks apšẽpęs – nei mergos nežiūrės Kp. Jis nebejaunas, gerai apšepęs, t. y. jo barzda apžėlusi J. Tėvas išsitiesia ir suima ranka apšepusį smakrą rš.
^ Ko tu neskuti barzdos, apšepęs kai vieversys Žg. Apšẽpęs kaip uodega katino, o dar girias, kad gražus Srd. Nė jis barzdos skuta, apšẽpęs kai kelmelis Bsg. Jis retai skutas – visas apšẽpęs kaip meitėlio pi̇́lvas Vb. Apšepęs kaip meškos kuškis KrvP(Jnš).
ǁ apaugti kuo styrančiu: [Grybo] kotas baltas, apšepęs pilkais, rudais plaušeliais – žvyneliais rš. Medžio kamėnas kerpėms apšẽpęs Krkl. Ilgainiui tie pamiršti akivarai apaugo krūmais, apšepo ajerais, švendrėmis A.Vien. Dilgėlės stiebai statūs, apšepę šiurkščiais dilginančiais plaukeliais rš. Apšepusi kepurėlė BTŽ201.
2. aplipti, apsivelti, apkibti, apsitraukti: Visas briedgauriais apšẽpęs Krkl. Kur tu, vaikel, buvai, kad visas apšepęs voratinkliais Prn. Išlindo atgal, visas apšepęs akuotais ir nuovėtom J.Balt.
3. Gs apsileisti, suvargti: Kojos va sveikos, ale teip apšẽpo jy (ji), paseno Pnd. Kai apsiženijo, tai tuoj ir apšẽpo Slk. Ar tu toks apšẽpęs ir par šventes būsi? Plt. Suvis apšẽpęs diedukas – devintą [dešimtį] baigia Dg. Jisai jau sumenkėjęs, apšẽpęs žmogelis Jrb. Apseno žmogelis, apšepo – nebebuvo to Juozapo, kuris gražiai rengėsi, gražiai su žmonėmis kalbėjo rš. Nū nebestipras svietas, greitai apšempa J.
4. apsitrinti, aptriušti, apskurti: Apšepo jau stubos, oi oi! Šn. Stogai apšẽpę, pamatai išgriuvę Dkš. Buvo tai dviejų galų mūrinis pastatas, iš lauko apšepęs, bet dar gerai išsilaikęs V.Myk-Put. Jo drapanos jau visai apšẽpę Gdl. Tavo sermėga jau apšẽpusi Všv.
ǁ apsusti, sumenkti: Kur dėsi tokią apšẽpusią karvę? Mrs.
5. K.Būg(Gmž) apgirsti, apkaušti.
nušèpti intr.
1. Š apaugti, nuželti plaukais, barzda: Visas apaugęs žilais plaukais ir nušepęs aštria barzda J.Balt.
2. apsileisti, nesusitvarkyti: Nušẽpęs nubuvęs, i barzos nenusigrando Krš.
3. Up nusigyventi, nuskursti: Į tuos nušẽpusius ūkinykus nežiūri Gs.
4. nusitrinti, nutriušti, nuskarti: Čiagi jau nušẽpę viskas, bet ką jau darysi – mes nestatysim [trobesių] Šil. Nušẽpus medžiaga Zp. Švarkas labai nušepęs, pabrizgęs rš. Višta nušẽpus, plunksnos byra Jrb.
pašèpti intr.
1. NdŽ, KŽ truputį apaugti, apželti plaukais: Pašẽpęs gyvaplaukiais Jnšk.
2. truputį apaugti plaukeliais: Pialka pašepus (bot. našlaitė pašepėlė) rš. Klauso dideli, minkštai pašepę lazdynų lapai rš.
3. NdŽ apsidėvėti, apsinešioti, apsitrinti.
4. NdŽ kiek nuskursti, nusigyventi.
prašèpti intr. NdŽ
1. gana apželti plaukais, apšepti.
2. gana nuskursti.
prišèpti intr.
1. NdŽ pasidaryti susivėlusiam, pasišiaušusiam, gauruotam.
2. Š prisivelti plaukų, pūkų ar pan.
3. priskresti: Šaukštai nemazgoti, puodai prišẽpę, priskretę Gs.
apšèpti intr. NdŽ, KŽ
1. Š, DŽ negražiai apaugti, apželti plaukais, barzda: Teip apšẽpo, kad net baisu pažiūrėt Ps. Ans bjauriai apšẽpęs su tais plaukais Varn. Visas apšẽpęs, nenūsiskutęs Lkv. Gyvaplaukiais apaugęs, visas apšẽpęs Skrb. Teipgi baisiai atrodžia: butelių prisikišęs, visas apšẽpęs Slm. Koj tu toks apšẽpęs – nei mergos nežiūrės Kp. Jis nebejaunas, gerai apšepęs, t. y. jo barzda apžėlusi J. Tėvas išsitiesia ir suima ranka apšepusį smakrą rš.
^ Ko tu neskuti barzdos, apšepęs kai vieversys Žg. Apšẽpęs kaip uodega katino, o dar girias, kad gražus Srd. Nė jis barzdos skuta, apšẽpęs kai kelmelis Bsg. Jis retai skutas – visas apšẽpęs kaip meitėlio pi̇́lvas Vb. Apšepęs kaip meškos kuškis KrvP(Jnš).
ǁ apaugti kuo styrančiu: [Grybo] kotas baltas, apšepęs pilkais, rudais plaušeliais – žvyneliais rš. Medžio kamėnas kerpėms apšẽpęs Krkl. Ilgainiui tie pamiršti akivarai apaugo krūmais, apšepo ajerais, švendrėmis A.Vien. Dilgėlės stiebai statūs, apšepę šiurkščiais dilginančiais plaukeliais rš. Apšepusi kepurėlė BTŽ201.
2. aplipti, apsivelti, apkibti, apsitraukti: Visas briedgauriais apšẽpęs Krkl. Kur tu, vaikel, buvai, kad visas apšepęs voratinkliais Prn. Išlindo atgal, visas apšepęs akuotais ir nuovėtom J.Balt.
3. Gs apsileisti, suvargti: Kojos va sveikos, ale teip apšẽpo jy (ji), paseno Pnd. Kai apsiženijo, tai tuoj ir apšẽpo Slk. Ar tu toks apšẽpęs ir par šventes būsi? Plt. Suvis apšẽpęs diedukas – devintą [dešimtį] baigia Dg. Jisai jau sumenkėjęs, apšẽpęs žmogelis Jrb. Apseno žmogelis, apšepo – nebebuvo to Juozapo, kuris gražiai rengėsi, gražiai su žmonėmis kalbėjo rš. Nū nebestipras svietas, greitai apšempa J.
4. apsitrinti, aptriušti, apskurti: Apšepo jau stubos, oi oi! Šn. Stogai apšẽpę, pamatai išgriuvę Dkš. Buvo tai dviejų galų mūrinis pastatas, iš lauko apšepęs, bet dar gerai išsilaikęs V.Myk-Put. Jo drapanos jau visai apšẽpę Gdl. Tavo sermėga jau apšẽpusi Všv.
ǁ apsusti, sumenkti: Kur dėsi tokią apšẽpusią karvę? Mrs.
5. K.Būg(Gmž) apgirsti, apkaušti.
nušèpti intr.
1. Š apaugti, nuželti plaukais, barzda: Visas apaugęs žilais plaukais ir nušepęs aštria barzda J.Balt.
2. apsileisti, nesusitvarkyti: Nušẽpęs nubuvęs, i barzos nenusigrando Krš.
3. Up nusigyventi, nuskursti: Į tuos nušẽpusius ūkinykus nežiūri Gs.
4. nusitrinti, nutriušti, nuskarti: Čiagi jau nušẽpę viskas, bet ką jau darysi – mes nestatysim [trobesių] Šil. Nušẽpus medžiaga Zp. Švarkas labai nušepęs, pabrizgęs rš. Višta nušẽpus, plunksnos byra Jrb.
pašèpti intr.
1. NdŽ, KŽ truputį apaugti, apželti plaukais: Pašẽpęs gyvaplaukiais Jnšk.
2. truputį apaugti plaukeliais: Pialka pašepus (bot. našlaitė pašepėlė) rš. Klauso dideli, minkštai pašepę lazdynų lapai rš.
3. NdŽ apsidėvėti, apsinešioti, apsitrinti.
4. NdŽ kiek nuskursti, nusigyventi.
prašèpti intr. NdŽ
1. gana apželti plaukais, apšepti.
2. gana nuskursti.
prišèpti intr.
1. NdŽ pasidaryti susivėlusiam, pasišiaušusiam, gauruotam.
2. Š prisivelti plaukų, pūkų ar pan.
3. priskresti: Šaukštai nemazgoti, puodai prišẽpę, priskretę Gs.
nusiplaikstýti
Apibrėžtis
plaikstýti, plai̇̃ksto, plai̇̃kstė tr.
1. sklaidyti, klestenti: Kam plaikstai̇̃ ant vėjo tą paklodę? Vdžg. Vėjelis taršė ilgus sielininko plaukus, plaikstė atlapotus marškinius rš. Karčiai ilgieji žirgų plevėsavo tad, plaikstomi vėjo HI. Jau kad šlama, tai šlama beržynas, plaiksto vėjas laibąsias šakas rš. Tiktai tarp griuvėsių pelenus ir plėnis plaikstė vėjas K.Bor. Vėjo plaikstomi pleveno balti debesėliai E.Miež. Kokius tu čia raštus plaikstai? Br. Neplaikstýk tų lapų Vl. Ji neplai̇̃kstė tų pinigų, tik tei vertė vertė Jrb.
| refl.; Kos50: Vėliavos plai̇̃kstosi vėjuje BŽ470. Rėpsojo šviesūs ūsai, o ant galvos plaikstėsi pirma laiko pražilę plaukai A.Vencl. Kasos, į užpakalį nudribusios, vėjų sklaidomos, it arklių karčiai plaikstės S.Dauk. Aukštai virš miesto plaikstėsi balkšvi padriki debesėliai rš. Rūkas pamažu plaikstėsi, kilo aukštyn, atidengdamas skaisčią, karštą saulę rš. Liepsnos atšvaitai plaikstėsi tamsiais aprūkusių sienų rąstais rš. Lempos stiklas buvo nuskilęs, ir liepsna nuo vėjo smarkiai plaikstėsi į šalis rš.
ǁ refl. kėtotis, skeryčioti: Su rankoms plai̇̃kstosi, nežino, ką daryt, i gana Jrb. Geriau su tinklu žvejoti, nenorias su trubicu plaikstyties Šts. Sviestą įnešk į kamarą, nenoriu pry visų plaikstýties (rodytis) Ll.
2. refl. rengtis (plonais drabužiais), klastytis: Motriškosios plai̇̃kstos tokiais krėkliais, ka tik ką nuogį gal prisidengti Plt.
3. Vkš draikyti, taršyti, velti: Linus plaiksto Žd. Šatranai esat, ne linskleidžiai, kad teip plaikstot skleisdami Šts.
| refl.: Šukuok saują, ka neplaikstýtumias Slnt. Tie siūlai nesukti audant visur plai̇̃kstos KlvrŽ. Tie kiti [linai] nėmaž neplai̇̃kstės, ka vijau Ms. Plaikstos linai, drika neparrišta J.
| Plaikstos šaknys medžio žemėse J.
4. refl. gretintis, plaktis (prie ko), šlaistytis (su kuo): Ana plaikstos prie vaikių, t. y. limpa, kliaunas J. Jau ta ne koki mergaitė, kuri i su tuo, i su kitu plai̇̃kstos Slnt. Plai̇̃kstos su vyrais, o vaikams utų neaprenka Šts.
5. refl. bastytis, trainiotis: Plai̇̃kstos pasieniais NdŽ.
apsiplaikstýti apsidrabstyti: Apsiplai̇̃kstęs smurgliais girtuoklis J.
atplaikstýti tr. BŽ481 atskleisti, atlapoti.
| refl. [K]: Iš po atsiplaiksčiusios apykaklės buvo matyti tvirta, plaukuota krūtinė rš.
išplaikstýti tr.
1. išsklaidyti: Įstačius medį į duobę, reik išplaikstyti šaknys, idant nė vienos nebūt palenktos ir suraizgytos S.Dauk. Vėjas išplai̇̃kstė visus skalbinius Kt.
| refl.: Diegant augymes, šaknys susitaisys ir kaip reikint išsiplaikstys S.Dauk. Šundriekos (orig. šundrykos) be sylos rudenį pažemiais išsiplai̇̃ksčiusios guli J. Rugiai išsiplaikstę, išsivartalioję paliko po krušos Šts. Pamatė ligos iškankintą veidą, aštrų žvilgsnį po žilais išsiplaiksčiusiais plaukais A.Vencl.
2. išvynioti: Siūlus išplaikstýk iš kamuolio J.
ǁ išpainioti, išnarplioti: Siūlus išplaikstýk, kad yra susiplaikstę Ms.
nusiplaikstýti susidraikyti: Lingalviai nusiplaikstė J.
paplaikstýti tr. pasklaidyti: Paplaikstýk ant viškų kopūstlapius, kad geriau džiūtų Rs. Paplaikstė jis popieras, gumaškas J.
prisiplaikstýti prisivelti, prisimaišyti: Vilnos prisiplaikstė pri linų Tl.
suplaikstýti tr. Skd sudraikyti, suvelti, supainioti: Šuo linus suplai̇̃kstė, t. y. sudraikė J. Brazdas iš didžiai plonų sriuogų suplaikstytas S.Dauk.
| prk.: Veikalai karaliaus Mindovės teip yra suplaikstyti ir sujaukti, jog sunku yra kokią noris tenai parskyrą rasti S.Dauk.
| refl. Žeml, Krtv; Kos133: Susiplai̇̃kstę linai prasti rauti Slnt. Parrišk pusiau driką, kad nesusiplaikstýtų J. Siūlai taip susiplai̇̃kstė, kad negalima nė išraizgyti Yl.
užplaikstýti tr. uždraikyti, užkreikti: Uždengė angos dureles, užplaikstė tą vietą pakulomis rš.
1. sklaidyti, klestenti: Kam plaikstai̇̃ ant vėjo tą paklodę? Vdžg. Vėjelis taršė ilgus sielininko plaukus, plaikstė atlapotus marškinius rš. Karčiai ilgieji žirgų plevėsavo tad, plaikstomi vėjo HI. Jau kad šlama, tai šlama beržynas, plaiksto vėjas laibąsias šakas rš. Tiktai tarp griuvėsių pelenus ir plėnis plaikstė vėjas K.Bor. Vėjo plaikstomi pleveno balti debesėliai E.Miež. Kokius tu čia raštus plaikstai? Br. Neplaikstýk tų lapų Vl. Ji neplai̇̃kstė tų pinigų, tik tei vertė vertė Jrb.
| refl.; Kos50: Vėliavos plai̇̃kstosi vėjuje BŽ470. Rėpsojo šviesūs ūsai, o ant galvos plaikstėsi pirma laiko pražilę plaukai A.Vencl. Kasos, į užpakalį nudribusios, vėjų sklaidomos, it arklių karčiai plaikstės S.Dauk. Aukštai virš miesto plaikstėsi balkšvi padriki debesėliai rš. Rūkas pamažu plaikstėsi, kilo aukštyn, atidengdamas skaisčią, karštą saulę rš. Liepsnos atšvaitai plaikstėsi tamsiais aprūkusių sienų rąstais rš. Lempos stiklas buvo nuskilęs, ir liepsna nuo vėjo smarkiai plaikstėsi į šalis rš.
ǁ refl. kėtotis, skeryčioti: Su rankoms plai̇̃kstosi, nežino, ką daryt, i gana Jrb. Geriau su tinklu žvejoti, nenorias su trubicu plaikstyties Šts. Sviestą įnešk į kamarą, nenoriu pry visų plaikstýties (rodytis) Ll.
2. refl. rengtis (plonais drabužiais), klastytis: Motriškosios plai̇̃kstos tokiais krėkliais, ka tik ką nuogį gal prisidengti Plt.
3. Vkš draikyti, taršyti, velti: Linus plaiksto Žd. Šatranai esat, ne linskleidžiai, kad teip plaikstot skleisdami Šts.
| refl.: Šukuok saują, ka neplaikstýtumias Slnt. Tie siūlai nesukti audant visur plai̇̃kstos KlvrŽ. Tie kiti [linai] nėmaž neplai̇̃kstės, ka vijau Ms. Plaikstos linai, drika neparrišta J.
| Plaikstos šaknys medžio žemėse J.
4. refl. gretintis, plaktis (prie ko), šlaistytis (su kuo): Ana plaikstos prie vaikių, t. y. limpa, kliaunas J. Jau ta ne koki mergaitė, kuri i su tuo, i su kitu plai̇̃kstos Slnt. Plai̇̃kstos su vyrais, o vaikams utų neaprenka Šts.
5. refl. bastytis, trainiotis: Plai̇̃kstos pasieniais NdŽ.
apsiplaikstýti apsidrabstyti: Apsiplai̇̃kstęs smurgliais girtuoklis J.
atplaikstýti tr. BŽ481 atskleisti, atlapoti.
| refl. [K]: Iš po atsiplaiksčiusios apykaklės buvo matyti tvirta, plaukuota krūtinė rš.
išplaikstýti tr.
1. išsklaidyti: Įstačius medį į duobę, reik išplaikstyti šaknys, idant nė vienos nebūt palenktos ir suraizgytos S.Dauk. Vėjas išplai̇̃kstė visus skalbinius Kt.
| refl.: Diegant augymes, šaknys susitaisys ir kaip reikint išsiplaikstys S.Dauk. Šundriekos (orig. šundrykos) be sylos rudenį pažemiais išsiplai̇̃ksčiusios guli J. Rugiai išsiplaikstę, išsivartalioję paliko po krušos Šts. Pamatė ligos iškankintą veidą, aštrų žvilgsnį po žilais išsiplaiksčiusiais plaukais A.Vencl.
2. išvynioti: Siūlus išplaikstýk iš kamuolio J.
ǁ išpainioti, išnarplioti: Siūlus išplaikstýk, kad yra susiplaikstę Ms.
nusiplaikstýti susidraikyti: Lingalviai nusiplaikstė J.
paplaikstýti tr. pasklaidyti: Paplaikstýk ant viškų kopūstlapius, kad geriau džiūtų Rs. Paplaikstė jis popieras, gumaškas J.
prisiplaikstýti prisivelti, prisimaišyti: Vilnos prisiplaikstė pri linų Tl.
suplaikstýti tr. Skd sudraikyti, suvelti, supainioti: Šuo linus suplai̇̃kstė, t. y. sudraikė J. Brazdas iš didžiai plonų sriuogų suplaikstytas S.Dauk.
| prk.: Veikalai karaliaus Mindovės teip yra suplaikstyti ir sujaukti, jog sunku yra kokią noris tenai parskyrą rasti S.Dauk.
| refl. Žeml, Krtv; Kos133: Susiplai̇̃kstę linai prasti rauti Slnt. Parrišk pusiau driką, kad nesusiplaikstýtų J. Siūlai taip susiplai̇̃kstė, kad negalima nė išraizgyti Yl.
užplaikstýti tr. uždraikyti, užkreikti: Uždengė angos dureles, užplaikstė tą vietą pakulomis rš.
suplaikstýti
Apibrėžtis
plaikstýti, plai̇̃ksto, plai̇̃kstė tr.
1. sklaidyti, klestenti: Kam plaikstai̇̃ ant vėjo tą paklodę? Vdžg. Vėjelis taršė ilgus sielininko plaukus, plaikstė atlapotus marškinius rš. Karčiai ilgieji žirgų plevėsavo tad, plaikstomi vėjo HI. Jau kad šlama, tai šlama beržynas, plaiksto vėjas laibąsias šakas rš. Tiktai tarp griuvėsių pelenus ir plėnis plaikstė vėjas K.Bor. Vėjo plaikstomi pleveno balti debesėliai E.Miež. Kokius tu čia raštus plaikstai? Br. Neplaikstýk tų lapų Vl. Ji neplai̇̃kstė tų pinigų, tik tei vertė vertė Jrb.
| refl.; Kos50: Vėliavos plai̇̃kstosi vėjuje BŽ470. Rėpsojo šviesūs ūsai, o ant galvos plaikstėsi pirma laiko pražilę plaukai A.Vencl. Kasos, į užpakalį nudribusios, vėjų sklaidomos, it arklių karčiai plaikstės S.Dauk. Aukštai virš miesto plaikstėsi balkšvi padriki debesėliai rš. Rūkas pamažu plaikstėsi, kilo aukštyn, atidengdamas skaisčią, karštą saulę rš. Liepsnos atšvaitai plaikstėsi tamsiais aprūkusių sienų rąstais rš. Lempos stiklas buvo nuskilęs, ir liepsna nuo vėjo smarkiai plaikstėsi į šalis rš.
ǁ refl. kėtotis, skeryčioti: Su rankoms plai̇̃kstosi, nežino, ką daryt, i gana Jrb. Geriau su tinklu žvejoti, nenorias su trubicu plaikstyties Šts. Sviestą įnešk į kamarą, nenoriu pry visų plaikstýties (rodytis) Ll.
2. refl. rengtis (plonais drabužiais), klastytis: Motriškosios plai̇̃kstos tokiais krėkliais, ka tik ką nuogį gal prisidengti Plt.
3. Vkš draikyti, taršyti, velti: Linus plaiksto Žd. Šatranai esat, ne linskleidžiai, kad teip plaikstot skleisdami Šts.
| refl.: Šukuok saują, ka neplaikstýtumias Slnt. Tie siūlai nesukti audant visur plai̇̃kstos KlvrŽ. Tie kiti [linai] nėmaž neplai̇̃kstės, ka vijau Ms. Plaikstos linai, drika neparrišta J.
| Plaikstos šaknys medžio žemėse J.
4. refl. gretintis, plaktis (prie ko), šlaistytis (su kuo): Ana plaikstos prie vaikių, t. y. limpa, kliaunas J. Jau ta ne koki mergaitė, kuri i su tuo, i su kitu plai̇̃kstos Slnt. Plai̇̃kstos su vyrais, o vaikams utų neaprenka Šts.
5. refl. bastytis, trainiotis: Plai̇̃kstos pasieniais NdŽ.
apsiplaikstýti apsidrabstyti: Apsiplai̇̃kstęs smurgliais girtuoklis J.
atplaikstýti tr. BŽ481 atskleisti, atlapoti.
| refl. [K]: Iš po atsiplaiksčiusios apykaklės buvo matyti tvirta, plaukuota krūtinė rš.
išplaikstýti tr.
1. išsklaidyti: Įstačius medį į duobę, reik išplaikstyti šaknys, idant nė vienos nebūt palenktos ir suraizgytos S.Dauk. Vėjas išplai̇̃kstė visus skalbinius Kt.
| refl.: Diegant augymes, šaknys susitaisys ir kaip reikint išsiplaikstys S.Dauk. Šundriekos (orig. šundrykos) be sylos rudenį pažemiais išsiplai̇̃ksčiusios guli J. Rugiai išsiplaikstę, išsivartalioję paliko po krušos Šts. Pamatė ligos iškankintą veidą, aštrų žvilgsnį po žilais išsiplaiksčiusiais plaukais A.Vencl.
2. išvynioti: Siūlus išplaikstýk iš kamuolio J.
ǁ išpainioti, išnarplioti: Siūlus išplaikstýk, kad yra susiplaikstę Ms.
nusiplaikstýti susidraikyti: Lingalviai nusiplaikstė J.
paplaikstýti tr. pasklaidyti: Paplaikstýk ant viškų kopūstlapius, kad geriau džiūtų Rs. Paplaikstė jis popieras, gumaškas J.
prisiplaikstýti prisivelti, prisimaišyti: Vilnos prisiplaikstė pri linų Tl.
suplaikstýti tr. Skd sudraikyti, suvelti, supainioti: Šuo linus suplai̇̃kstė, t. y. sudraikė J. Brazdas iš didžiai plonų sriuogų suplaikstytas S.Dauk.
| prk.: Veikalai karaliaus Mindovės teip yra suplaikstyti ir sujaukti, jog sunku yra kokią noris tenai parskyrą rasti S.Dauk.
| refl. Žeml, Krtv; Kos133: Susiplai̇̃kstę linai prasti rauti Slnt. Parrišk pusiau driką, kad nesusiplaikstýtų J. Siūlai taip susiplai̇̃kstė, kad negalima nė išraizgyti Yl.
užplaikstýti tr. uždraikyti, užkreikti: Uždengė angos dureles, užplaikstė tą vietą pakulomis rš.
1. sklaidyti, klestenti: Kam plaikstai̇̃ ant vėjo tą paklodę? Vdžg. Vėjelis taršė ilgus sielininko plaukus, plaikstė atlapotus marškinius rš. Karčiai ilgieji žirgų plevėsavo tad, plaikstomi vėjo HI. Jau kad šlama, tai šlama beržynas, plaiksto vėjas laibąsias šakas rš. Tiktai tarp griuvėsių pelenus ir plėnis plaikstė vėjas K.Bor. Vėjo plaikstomi pleveno balti debesėliai E.Miež. Kokius tu čia raštus plaikstai? Br. Neplaikstýk tų lapų Vl. Ji neplai̇̃kstė tų pinigų, tik tei vertė vertė Jrb.
| refl.; Kos50: Vėliavos plai̇̃kstosi vėjuje BŽ470. Rėpsojo šviesūs ūsai, o ant galvos plaikstėsi pirma laiko pražilę plaukai A.Vencl. Kasos, į užpakalį nudribusios, vėjų sklaidomos, it arklių karčiai plaikstės S.Dauk. Aukštai virš miesto plaikstėsi balkšvi padriki debesėliai rš. Rūkas pamažu plaikstėsi, kilo aukštyn, atidengdamas skaisčią, karštą saulę rš. Liepsnos atšvaitai plaikstėsi tamsiais aprūkusių sienų rąstais rš. Lempos stiklas buvo nuskilęs, ir liepsna nuo vėjo smarkiai plaikstėsi į šalis rš.
ǁ refl. kėtotis, skeryčioti: Su rankoms plai̇̃kstosi, nežino, ką daryt, i gana Jrb. Geriau su tinklu žvejoti, nenorias su trubicu plaikstyties Šts. Sviestą įnešk į kamarą, nenoriu pry visų plaikstýties (rodytis) Ll.
2. refl. rengtis (plonais drabužiais), klastytis: Motriškosios plai̇̃kstos tokiais krėkliais, ka tik ką nuogį gal prisidengti Plt.
3. Vkš draikyti, taršyti, velti: Linus plaiksto Žd. Šatranai esat, ne linskleidžiai, kad teip plaikstot skleisdami Šts.
| refl.: Šukuok saują, ka neplaikstýtumias Slnt. Tie siūlai nesukti audant visur plai̇̃kstos KlvrŽ. Tie kiti [linai] nėmaž neplai̇̃kstės, ka vijau Ms. Plaikstos linai, drika neparrišta J.
| Plaikstos šaknys medžio žemėse J.
4. refl. gretintis, plaktis (prie ko), šlaistytis (su kuo): Ana plaikstos prie vaikių, t. y. limpa, kliaunas J. Jau ta ne koki mergaitė, kuri i su tuo, i su kitu plai̇̃kstos Slnt. Plai̇̃kstos su vyrais, o vaikams utų neaprenka Šts.
5. refl. bastytis, trainiotis: Plai̇̃kstos pasieniais NdŽ.
apsiplaikstýti apsidrabstyti: Apsiplai̇̃kstęs smurgliais girtuoklis J.
atplaikstýti tr. BŽ481 atskleisti, atlapoti.
| refl. [K]: Iš po atsiplaiksčiusios apykaklės buvo matyti tvirta, plaukuota krūtinė rš.
išplaikstýti tr.
1. išsklaidyti: Įstačius medį į duobę, reik išplaikstyti šaknys, idant nė vienos nebūt palenktos ir suraizgytos S.Dauk. Vėjas išplai̇̃kstė visus skalbinius Kt.
| refl.: Diegant augymes, šaknys susitaisys ir kaip reikint išsiplaikstys S.Dauk. Šundriekos (orig. šundrykos) be sylos rudenį pažemiais išsiplai̇̃ksčiusios guli J. Rugiai išsiplaikstę, išsivartalioję paliko po krušos Šts. Pamatė ligos iškankintą veidą, aštrų žvilgsnį po žilais išsiplaiksčiusiais plaukais A.Vencl.
2. išvynioti: Siūlus išplaikstýk iš kamuolio J.
ǁ išpainioti, išnarplioti: Siūlus išplaikstýk, kad yra susiplaikstę Ms.
nusiplaikstýti susidraikyti: Lingalviai nusiplaikstė J.
paplaikstýti tr. pasklaidyti: Paplaikstýk ant viškų kopūstlapius, kad geriau džiūtų Rs. Paplaikstė jis popieras, gumaškas J.
prisiplaikstýti prisivelti, prisimaišyti: Vilnos prisiplaikstė pri linų Tl.
suplaikstýti tr. Skd sudraikyti, suvelti, supainioti: Šuo linus suplai̇̃kstė, t. y. sudraikė J. Brazdas iš didžiai plonų sriuogų suplaikstytas S.Dauk.
| prk.: Veikalai karaliaus Mindovės teip yra suplaikstyti ir sujaukti, jog sunku yra kokią noris tenai parskyrą rasti S.Dauk.
| refl. Žeml, Krtv; Kos133: Susiplai̇̃kstę linai prasti rauti Slnt. Parrišk pusiau driką, kad nesusiplaikstýtų J. Siūlai taip susiplai̇̃kstė, kad negalima nė išraizgyti Yl.
užplaikstýti tr. uždraikyti, užkreikti: Uždengė angos dureles, užplaikstė tą vietą pakulomis rš.
suvýti
Apibrėžtis
2 výti, vẽja (vi̇̀ja NdŽ, vi̇̀ma ZtŽ, vỹna), vi̇̀jo FrnW, NdŽ; S.Dauk
1. tr. Q624, R, R403, MŽ, MŽ543, N, I, Amb, ŠT39, Rtr, PolŽ46, Ign, Ds, Dbč, Sdb vynioti, sukti į ritinį, į kamuolį: Výti gijas į kamuolį J. Aš vejù į kobinį pakulas J. Tas gijas išplausma, iššutinsma, výsma į kamūlius Žr. Trijiesu siūlus tik vi̇̀jam Ml. Kamuoliuosna vẽja tėvas vijurką paėmę Rod. Výk [siūlus] šitan pačian komuolin, paki pakeli Klt. Siūlus matkuos vejù iš kamuolių Aln. Veji̇̀ an krijelio [siūlus], nuo krijelio tada meti Pnd. Padžiaunam [gijas], išbąla, tada vẽjam, metam [audimą] Alz. Eikit, nemaišykit man výt, ba pridarysiu aš čia ir kumelių, ir kumeliukų Pv. Kab vi̇̀jo [siūlus į kamuolius per vijurką], tai spaliai buvo išbyrėję Lzd. Jin bovelną vẽja, o mes verpiam Jnšk. Kam veji̇̀ [siūlus į kamuolį] nuo savę Sdk. An ko tu siūlus výsi, jei pavijočio neturėsi Lš. Žąsies gerklėn žirnį indedi, išdžiūsta, barška, tada veji̇̀ siūlus Alv. Kai siūlai išdžiūva, jie iš sruogų glaudžiai vejami į kamuolius ant pirštų rš.
| refl.: Kai sunkiai eina nuo vytuškų, kiečiau vẽjas [į kamuolį] Ob.
ǁ vynioti: Tabaką výti KII196.
| prk.: Atrodė, kad ir žodžius senutė veja lyg siūlus rš.
ǁ Vb sukti, vynioti siūlus iš sruogos ar kamuolio: Atnešk krijelius, výsma matkus Slk. Būdavo tokie matkai, juos vẽjam ant mestuvų Kvr. Tu pagalvok, kap šitas posmas neinas výt! Pv. Vẽjamas kamuolys Grž.
ǁ vynioti siūlais: Kad man dabar kas duot, tai aš jum parodyč, kaip verpt ir kaip špūlios výt Kp.
2. tr. ŠT239, Rtr, Ms, Lž, Lc, Vgr, Akm, Mšk, Bsg, Krž, Sutk, Aps sukant gaminti: Veju virvę R344, MŽ461. Výk votegą iš gerų kanapių Yl. Výk ilgą botagą, kad pasiektum nuo vienos kertės lig kitos Slm. Žiemą vi̇̀jom vadžias LzŽ. Žiemą vaikiai šniūrus výs, mergos verps Kv. Šniūras, kad viji̇̀, trumpė[ja] Žr. Vyrai pančius výdavo iš tų prasčiausių linų Sk. Vyrai tai výdavai pančius LKT217(Šl). Iš ėglukų pasdarau sau krūkelius virvėm výt Lš. Iš paminų tai virves výsi Erž. Vyrai apvarčius výdavo, pančius, pakanktis, virves LKT68(Pp). Žėdnam būdavo darbas: berniokas vẽja vadeles, viržius, vadžias, piemuo iškrato pakulas Ps. Vi̇̀jo pastrankus, kad būt kuo akėt Dv. Bernas pančius vỹna Žg. Iš šerių vi̇̀ja akutę ir gaudo ščiupokus Dv. Atsisėdęs tę i aparas vi̇̀jęs Nv. Bernai ir pusberniai susirinkdavo kur didesnėn gryčion pančių výtų PnmR. Tūlose vietose, sako, iš apynių virkščių ne vien virves vijant, bet dar storas drobes audant S.Dauk. Išjojo nakties, susikūrė didelę ugnį tas dėdulis ir veja botagą su kabliuku DvP158. Jaunas mėnuo, jau tėvukas vi̇̀s virvę ar pantį Jdp. Užgavėnėse veja pančius, tai, sako, arkliai riebūs būna LTR(Auk). Vyram prieš Užgavėnes neduoda pančių vyt – mėsa kirmysianti LTR(Ds). O jei kas šniūrą vytų arba verptų tą (Kūčių) dieną, tai linai ir kanapės neužderės DS278(Šmk). Negalima žengti ir per vejamą virvę – ji bus nestipri LTR(Srj). Šilkų vytos vadelelės NS177. Šilko kanapių pantelius vẽja (d.) Ign. Žalio vario lopšelėlis, striūnų vytos auklytėlės LTR(Ppl). Kad ožkelių neganyčiag, botagėlio nevyčiag LTR(Grv).
^ Nevyk kitam virvės – pats pasikarsi Pšl. Ką čia veji iš bezdalų virvelę? LTR(Ds). Iš šūdo virvę (guziką Kt) veja LTR(Vlkv). Ilgai sietas vejamas nutrūks Kv. Anas per anksti apinastrį vẽja (ne laiku ką veikia) LKKXIII118(Grv). Šimtu výtas, šimtu pintas, šimtu pavijotas (kopūstas) LTR(Vrn), Paž.
| refl. SD1192: Kaip virvė vijasi aba nusisuka ilga, teip nusidėjimas eit tolyn ir stojas ilga virve SPII158.
^ Vi̇̀jasi kap virvė pavijota (apie visur patenkantį, prilendantį žmogų) LKKXIII127(Grv). O dienos keliu kap virvės vi̇̀jasi Dv. Vejýs votagą (susilauksi bausmės), taip vaikus mušdamas Krš.
3. tr. LTR(Lp), Str sukti, krauti (lizdą): Lizdus vẽja varnos alksniuos ir peri Klt. Lizdus vẽja po krekva [kregždės] Rod. Mazkickos paukštaitės lizdelius vi̇̀ja kemseliuosa LzŽ. Senykščias akėčias pastato, prineša šakų, samanų ir vẽja lizdą busilas Pls. Nèveja lizdo iš šiaudų [kregždė], ale iš balų, iš purvyno Sem. Kregždaitės lizduką vẽja, iš balos nešioja Rod. Lizdą vi̇̀ja pati paukštė Lkm. Paukštukas vẽja lizduką Dbč. Aš pamačiau tututį… šilkų lizdą vẽjantį JD143. Nei aš tę buvau, nei aš tę žinau, tik karklynėly lizdelį vijau LTR(Al). Tu vanageli aštranageli, nevyk lizdelio viršuj medelio LTR(Ml). Lėk, vanagėli,… vykie lizdelį rūtų daržely LB123. Vi̇̀jo lizdą pelėda DrskD249.
| Skrudėlės skrudėlynus vẽja Rod. Aš pirmoj [bitė] korelius vysiu, kalėda LTR(Vlk). Vorai voratinklius vẽja ir vẽja Sem. Truputinykas tinklus vi̇̀ja Ad.
^ Atlėkė paukštis rudaminis, vijo lizdą reketinį, dėjo pautą devyntrynį, vedė vaiką devyngalvį (moliūgas) VoL450(Klvr), Jrg.
| refl. tr.: Katram name kregždės lizdus vejas, tai tas namas geras LTR(Lš).
ǁ daryti guolį: Kiaulė lizdą vẽja, skaudžiai mažų bus Dv. Voverytė lizdus vẽja medžiuose Vlk. Jei pelės ant žemės lizdus veja, bus sausas ruduo LTR(Auk). Čia žvėrys lizdus vẽja Dkš.
4. tr. pinti (vainiką): An Sekminių vi̇̀ja vainikus karvėmi, karstina an ragų, an kaklo ir atvarinėja namop ZtŽ. Par jaunąją susrenka, vi̇̀ja vainikus, rūtas dalija ir gieda GrvT139. Nei man rūtelę skintie, nei vainikelį výtie (d.) LKKXXIX185(Lz). Ir skindama, ir vydama su vainiku kalba LTR(Grv). Subatos vakarelį pynė vi̇̀jo vainikelį LTR(Klt). Kad ir pinste, kad ir vyste, vis aš nedėvėsiu (d.) Švnč. Diemedžiu smeigta, pinavija vyta – tai mano darželėlis LTR(Švn).
^ Gerai anas krutė[jo] – kap vainiką vi̇̀jo an dirvonaičio LKKXIII126(Grv).
5. tr. pinti (plaukus): Pina veja geltoną kaselę LTR. Balnok žirgelį, … vyk juodą kasą, apjuosk kardelį NS22.
6. tr. vynioti aplink: Oi vijo vijo apynys dvarą, tikrai nevijo vienų vartelių LTR(Ukm). Vejamasis (vijoklinis) stiebas LTII441, BTŽ413.
| refl. Upn, ZtŽ: Vẽjas in pelėpės pupelės Dglš. Šabalbonai kiti vẽjasi, pėstinykai nesi̇̀veja Pns. Judrica (judrinka) vi̇̀jasi ir vi̇̀jasi linuosa Dv. Šitos žolės vẽjasi pažeme Mrj. Apynvarpčiai yra į tvoras įkaišyti, ant kuriais apyniai vijas S.Dauk. Sukas vijas apynelis aplink balandelę, sukas vijas berniokelis aplink mergiotelę (d.) Tvr. Ką sakė apynelis, iš žemelės lįsdams? – Jei tu mane nevarpysi, pažemeliai vysiuos D16. Klesčia ir vejasi gėlės A.Vaičiul. Apyniai vejasi apie smaigus L.Dovyd.
^ Teip valgyt noris – žarna apie žarną pradėjo výtis Ml. Vỹnas, pinas, lipa ant aukšto kiaušinių dėt (apynys) Škn.
7. refl. raitytis, garbiniuotis: Toks vyras gražus, plaukai patys vẽjasi Graž.
8. tr. draikyti, velti: Ratai skuta, vẽja [žolę, velėną], i negali pavažiuot Jrb.
9. tr. ėsti, vatuloti: Karvė minkštą žolę vi̇̀ja Grv.
10. intr. kilti sukantis, sklaidantis: Dūmai į aukštį vi̇̀jo, teip vi̇̀jo Grg.
| refl.: Vanda lengvai žengė vieškeliu, o aplink jos kojas vijosi vos pastebimi dulkių debesėliai rš.
11. refl. vyniotis, rangytis: Vijūnai vi̇̀jasi labai, kap sagauni ZtŽ. Kamuoliais vẽjąsis [gyvatės], ruliojąsis Škt. Gyvačiukės vijosi, švytravo aukštyn žemyn tarp lapų ir šakų rš. Vijosi tik kaip driežas, pusbalsiu švarkšdamas Žem. Paukštelis vijos vijos po kojų, papurkš i parlėkė į antrą pusę upės LTR(Krp).
| [Kuliamosios] ratų rateliai ir jungiamieji diržai, vieni per kitus vydamiesi ir besitrindami, čerškė M.Katil.
| prk.: Vi̇̀jos vi̇̀jos tokie piktumai, nėkaip neišsipainio[ja] Akm.
12. refl. šokant landžioti, pintis: Mergikės vakareliūs pradėdavo į visokius lenciūgelius výties Krt. Tik poroms tura būti, par tą kiti lindo, taip vi̇̀jos i vi̇̀jos Jdr.
ǁ prk. būti su kuo netinkamu, painiotis: Vi̇̀jos merga su vokyčiais ir nusivijo po kelmo Lk.
13. refl. kliūvant judėti, pintis, painiotis: Nevalgius kojos ema výties Šv. Su kitu negali pašokti – kojos vi̇̀jas Vkš. Iš tos baimės tos kojos nèbvijos jau Vkš. Dabar [mergaitei] dar sunkiau buvo eiti negu rytą – vis trūksta dvasios, ir kojos neklauso, vejasi kažin ko, o skubėti reikia LzP.
14. sukčiauti.
◊ galvõn výtis gerai įsiminti: Tas viskas galvõn vi̇̀josi: ir ūžt (griežti) mokėjo, ir giedot diedukas LKKXIII121(Grv).
kójas výdamas netvirtai, svirduliuojant (eiti): Kójas vydami̇̀ ejom – tokie buvom nusibengę Šts. ×
triūbà výtis labai augti: Visa geryba triūbà vi̇̀jasi LKKXIII137(Grv).
vir̃vę výti meluoti: Ji vi̇̀jo vi̇̀jo vir̃vę, kad atveš Pš.
2 apvýti, àpveja, apvi̇̀jo Rtr, Š
1. tr. Sut, N, Lp apvynioti kuo: Apvynioju, apviju SD204. Apiviju SD132. An berlinkos skersai ar an žiedo àpvija rūtom LzŽ. Apvýk apviją su gijomis J. Pinigai apvýta komuoly Klt. Api̇̀veji api̇̀veji po kelius kilogramus ant žėdnos [vyturų] Kp. Nupina [iš storų siūlų] tokias kaip ir paputes, api̇̀veja [pakraštį] virvele PnmR. Turėjo būti ir megztuvė – lentelė siūlams apvyti mezgant rš. Kutų pynimas paprastais ir apvejamais mazgais rš.
| Jurgio mažą ranką apveja Aniceto pirštai L.Dovyd.
| refl. tr.: Jeigu katinas apsiveja uodegą apie kaklą, tai jau turi būti šalta L.Dovyd.
2. refl. intr., tr. apsisukti aplink, apsiraizgyti: Ką tik iš sėklos išdygę, [brantai] tuojau apsiveja apie artimiausiąjį augalą LEIII207. Vijoklis darže apsvi̇̀jęs, sunku išraut, nutraukt Ign. Apyniai aplink medžius apsivi̇̀ję Jrb. Apeję i kerai rožikiums, apsivi̇̀ję DūnŽ. Žarna ažu žarnos rado apsvi̇̀jus, ažvalgė rūgštaus pieno Klt. Dulkėtos ligi kelių kelnės apsivijo kojas rš.
| Šaltos rankytės apsivijo jai apie kaklą, ir ūmai jos širdį užliejo džiugus ramybės jausmas J.Avyž. Vaikas sunkiai kvėpuoja, bet, atpažinęs motiną, apsiveja apie jos kaklą rankutėmis V.Bub.
^ Apsivijo kaip botagas apie karvės uodegą Kp.
ǁ pririštam apsisukti: Karvė apsivi̇̀jus aplink krūmą Jrb.
◊ apliñk pir̃štą apvýti padaryti klusnų: Ta ragana Milda jau seniai grafą laikė aplink savo pirštą apvijusi rš.
2 atvýti, àtveja, atvi̇̀jo tr. Š, Rtr, LVI211, DŽ, On atpalaiduoti suvytą, atsukti: Atvýk pavają virvės J. Aš išsitraukiau peilį, nupjoviau pantį ir, atsargučiai atvijęs jį, nusviedžiau į krūmus P.Trein. Laumės iš piktumo sermėgą sudraskė, išardė po vieną siūlelį ir siūlelius atvijo LTsIV548.
| refl.: Lanksčiausi yra vienpusio vijimo lynai, bet jie gali atsivyti rš.
2 įvýti, į̇̃veja, įvi̇̀jo tr.
1. S.Dauk, NdŽ įvynioti į ką: Reikia virvėn viela įvýti, kad būtų stipresnė Š. Komuoliukan invi̇̀jo pinigus, kad nerast Klt. Jei nori, kad arklys būtų greitas, mušk jį botagu, kur yra įvyta gyvatės gyluonis LMD(Tvr).
| refl. tr. Ėr: Piemuo įsivi̇̀jo botagan vielą, kad smagiau kiaulėms ažkirstų, kad smagiau būtų galvijai kapot Š.
2. kiek užvynioti, užvyti: Įvýk man pavijas į kobinį, aš nedatekau pavijoti virvę JI673.
3. refl. įsipainioti, įsinarplioti: Ansivi̇̀jo virvėsna i karo Ad. Ji (Adomienė) virpančiom rankom ieško špūlioj įsivijusio galo – neranda L.Dovyd.
| prk.: Jo širdyje sausa gėla įsivijo J.Paukš.
ǁ prk. įsimaišyti: Vienas į mūsų tarpą įsivi̇̀jo nerūkorius Alvt.
4. refl. persikreipti: Nabagė karvutė insivi̇̀jus eina, musėt par kryžių kas uždrožė smagiai Ssk.
5. suvyti, susukti (lizdą): Voverytės lizdas apskritai invýta Vlk.
2 išvýti, i̇̀šveja, išvi̇̀jo tr. Rtr
1. S.Dauk, M, DŽ išvynioti siūlus kitur: Išvýti (gijas), išlenkti BŽ81. Išvýk siūlus iš kamuolio Ds. An krijelių siūlus išvi̇̀jo, nuog krijelių an mestuvų ir jau stovuos dėjom ir audėm Lzd.
| Tas tolkas i̇̀šveja ant stovų Kpč.
2. S.Dauk, M išardyti suvytą, atvyti, išplūšinti: Suvytà virvė galima išvýti Š.
išvejamai̇̃ adv.: Votegas buvo suvytas neišvejamai̇̃ Mžk.
| refl.: Išsivi̇̀jo visi siūlai Š.
| prk.: Jei neišsivysi, pažįsi, kokį tatai mistrą turi MP71.
3. išpainioti, išnarplioti: Susvi̇̀ję vadžios, reiks ryt išvýt Mlt.
4. DŽ sunaudoti sukant, vyniojant suvyti: Jau tas virves visas išvi̇̀jom [pančiams], nebėra Pc.
5. vejant, sukant padaryti, suvyti: Tos vytelės [stogui dengti] išvýtos iš beržo šakelių Alz.
| refl. tr.: Išsi̇̀veju raikštę, ir laiko užuolaidą (nj.) DrskŽ.
6. susukti (lizdą): Žiūrėk, kokį kregždė lizdą išvi̇̀jo Kb.
7. refl. išsiraizgyti: Dobilai išsi̇̀veja į visas puses, labai gražūs Šil. Gėlės an tvorų išsivi̇̀ję, išsilapoję Mrj. Ką sakė apynelis aukštyn išsivijęs? D16. Išsivijo vijūnėlis rūtelių daržely LLDII222(Jz).
8. refl. išsivynioti iš ko: Privyniojo popierio, iškrito, išsivi̇̀jo, rado pyragiuką kaip špygikę Krš.
9. refl. išsiraityti, išsivingiuoti: Daugiau eina [į bažnyčią] i pri klausyklų eilos išsivi̇̀jusios Krš. Išsivi̇̀jęs kelias visaip, būs aštuoni kilometrai Krš.
2 nuvýti, nùveja, nuvi̇̀jo tr.
1. Šk, Kl, Ds, Trgn, Svd nuvynioti į kamuolį, į ritinį: Nuveju nuo špulių R11, MŽ14. Reikia kuolelį andėt ir nuog špulios nuvýt LzŽ. Nuog tos snaunyčios nùvima ir vẽja an veleno ZtŽ. Išardydavau šitas virveles, išskirdavau po vieną siūliuką ploniausią ir tada nuvýdavau matkuos Aln. Nuvyk nu kamūlio keletą sieksnių lininių siūlų Plik. Jai rodosi nuvýta, nuvogta siūlų Mtl. Paskuo nuvýsi, į kamūlius suvysi [lino siūlus] Žlb. Ant matkatūrio užsidedi šitą matką, tada nùveji kamuoliuos Kp. Jau pusę matko nuvijaũ Lp. Prieš mezgant siūlai iš sruogos nuvejami į kamuolį rš.
ǁ nuvynioti (siūlus): Visas kamuolys siūlų nuvytas ir supainiotas Lš. Nuvýsu tą gijikę [nuo lankčio] ir eisu gulti Krš. Matką siūlų pardien nuvi̇̀jom Klt.
2. Sut, N, LL263, Š, Rtr, NdŽ sukant pagaminti: Ans nuvi̇̀jo virvę iš kanapių J. Virvelę nuvijai̇̃ ir turi ryšį LKT293(Kpr). Linines nùveja virves, tai stiprios, o pakul[i]nės tai nestiprios Plvn. Nuo durų lig langui virvę nuvi̇̀jo JT309. Paskui nuvýdavai tuos šniūrus, apsukui [naginę] apverdavai, sutaisydavai, suraukdavai Sk. Iš dviejų virvelių vadeles nuvijau, o trečia pavijojau Lš. Seniau piemenys ganė savais nuvytai̇̃s botagais DrskŽ. Botago pavają nuvýk ilgesnę Lkč. Duok saują kanapių – nuvýsiu botagą Dkš. Kanapės greit nesupūsta, iš tų kanapių nùveja paseilą, užuriša Žl. Voteguo nuvýsi tokias tris šakeles plonas, suvýsi į kupetą Rnv. Berniokas turėdavo nuvýt viržius par vakarą Ps. Pantį nuvijai̇̃ seniau ir eini, kur nori Jd. Strangai galia būt kanapiniai nuvyti i galia būt skūriniai Jrb. Daba liepk nuvýt šniūrelį – nebemoka, seniau nebuvo pirktinių Mšk. Bateliai an kojų, drabužiniai viršai, o iš apvarčių nuvyti̇̀ padai buvo Klk. Apivarus nuvýdavo iš linų Všk. Nùveji vadeles, gražu, net blizga Eiš. Ar ne gerai, kad pats sau grečną nùveji virvę K.Donel. Uždega [vyras] žiburį, išbrūžuoja naujai nuvytą virvę, galuose užmezga mazgus L.Dovyd. Seniukas mosteli botagu, kuris yra beveik naujas, gražiai nuvytas J.Ap. Tu šitas virves nuvijai, kurios jį suviržėjo DP157.
^ Iš bezdalų virvės nenuvýsi Pnd. Iš šūdo botago nenuvýsi Vrn. Iš pelų ir kevalų virvės nenuvysi LTR(Rz).
| refl. tr., intr. NdŽ: Iš kanapių nusvýsi botagą LKT364(Pv). Nusivydavau pati botagą ir švaistai švaistai [kiaules] Ppl. Tas piemuo atsisėdo i norėjo votegą nusivýti Šts. Prisroviau balto arklio uodegos ašutų ir nusvijau meškerei ilgą ilgą valą Lš. Aš tau kad nusivysiu pantį, tai jau tylėsi! Prl. Jūs, piemenėliai, prisitaisykit, ilgus botagus sau nusivýkit BM412. Aš nusvijau šilkų lyną, insisukiau tarpe vyrų LTR(Lš).
^ Kaip virvė iž mažų ir laibų valaknų nusivija drūto lyno, teip iž mažos mažos pradžios nusidėjimas prasidest SPII158.
3. nupinti (vainiką): Paprašė jaunų bernelių, kad nuvytų jai vainikėlį LTR(Grv).
^ Petras gražiai padarė – kap vainiką nuvi̇̀jo LKKXIII126(Grv).
| refl. tr.: Nusivýk sau vainikėlį, nusivýk sau žaliąjį LKKXIII25(Grv).
4. morališkai žlugti, nusigyventi.
2 pavýti, pàveja, pavi̇̀jo tr. Rtr
1. NdŽ kiek sukti į kamuolį, į ritinį:
^ Jau aš josiu jomarkėlin, nusipirksiu kančiukėlį: šimtu vytas, šimtu pytas, trečiu šimteliu pavytas DvD91.
| refl. tr. NdŽ: Reikia pasvi̇̀jus siūlų megzt kas, vakarai ilgi Klt.
2. NdŽ įvynioti į vidurį kamuolio: O kas čia tam kamuoly pavýta, kad teip barška? Sb. Pavijaũ po siūlu pirštinę [kamuolio pradžiai] Lp. Apačion [kamuolio] pàveju degtukinę skrynelę Ktk.
3. NdŽ žr. 2 nuvyti 1: Pavijaũ tris apyvaraites LzŽ.
^ Pavýsiu valvadą iš dirgėlių ir pasikarsiu an batvinių ZtŽ.
| refl. NdŽ.
4. nupinti (vainiką): Ir pavysiu du vainikėliu, ir nunešiu an bistrą upę (d.) Lz.
2 papavýti, papàveja (papàvija), papavi̇̀jo (dial.) tr. kietai suvyti, susukti: Virveles papàvija, kad katinai negraužtų Dv.
2 pérvyti tr. NdŽ iš naujo suvyti, pervynioti: Nudažytos ir išbaltintos sruogos vytuvais pervejamos ant reketuko (krijelio) rš. Posmais ka pérveji, tai paskiau kap veji, tvarkingiau būna Kpč.
2 pievýti, piẽveja, pievi̇̀jo (ž.) žr. 2 privyti 3: Pyvýk mano štemberiuo ilgą šmikį Klp.
2 pravýti, pràveja, pravi̇̀jo tr. truputį įvynioti į kamuolį: Pravýt reikia siūlo Dglš. Pravijo siūlo [nuog matko] Lp.
| refl. tr.: Siūlo nor[ėj]au prasvýt Dglš.
2 privýti, pri̇̀veja, privi̇̀jo tr. Š
1. S.Dauk prisukti, privynioti (kamuolį): Sasukau ir kamuoluką privijaũ ZtŽ. Privi̇̀jo pusę ritės, visą ritę DŽ2. Jau reiks siūlus an kito kamuolio vyt, ba jau šitą didelį privijau Lš. Visokių kamuoliukų privijaũ, megsiu pirštines Klt. Katra privýsit kamuolį miglų, tai su tuo ženysiuos (ps.) Mrc.
| refl. tr.: Žiemą vys tus apvartukus, turės kamūlius prisiviję End.
ǁ prisukti, privynioti (siūlų): Privyti siūlų I. Privýk šitą kamuolį siūlų ir užteks Mrj. An dviejų kablių pri̇̀veja, perjema rankom ir susuka [virvę] iš dviejų Svn.
2. sukant, vejant daug pridaryti: Pats privijaũ penkiolika kanapinių pančių Kt. Virvelių privýta pilni kampai Klt. Vyrai apvarčius vydavo, pančius, pakanktes, virves, an klėtės karčių kartes (labai daug) privýs LKT68(Pp). Paržiem neturėjo kito darbo, tai kad privi̇̀jo virvių Sb. Privi̇̀s privi̇̀s virvę ilgą, o tada papjausto papjausto kap pančiukam Aps. Aš botagą gerą turėjau, labai privýdavau, greita buvau Ppl. Pri̇̀vija [bernai] pančių Vlk. Vaikis pančius turės vasarai privýti Sd. Tie pluokštai [kanapių] tvirti, tai pri̇̀veji metams pastarankų Krž. Priskaldysi balanų iš mano petelių, privysi žirgam pančių iš mano kaselių TDrIV37. Tu privijai pantelių iš mano kaselių, tu pakalstei žirgelį aukselio žiedeliu LB94.
| refl. tr. OG376, Kv: Pančių reikia prisivýt LKT280(Ssk). Turės liuob prisivi̇̀ję virvių, apvarčių, pančių, ka visumet pri rankų būtų Krš. Pirma reikėjo pančių privýt vakarais Jsv. Tiek vyrų ir vadelių nebeprisiveja! Ėr. Reikėjo strangų pri̇̀sivyti, ratgalių pri̇̀sivyti Bdr. Pri̇̀sveja tokių virvukių nestorų, plonų ir audžia [plėškes] Lzd. Anas iš karklų prisi̇̀veja virvių ir arklį prisiriša (ps.) Slk.
3. vejant, apsukant pritvirtinti: Patauška privyta prie galo botago žaliu šilku J. Šmikį prie botago privýti KI58.
| refl. tr.: Piemuo prisivijo votaguo šmikį NmŽ.
4. refl. tr. prisipainioti, prisivelti: Ta žarna siaura, kirmėlių prisivi̇̀jus Jrb.
5. priėsti, prišlamšti: Karvė seredėlioj greita privija Grv.
ǁ refl. tr. sočiai privalgyti: Itokia draugė̃ prisvi̇̀s tieku mėsos – tik apsiragaut bus Arm.
2 ×razvýti, ràzveja, razvi̇̀jo (hibr.) tr.
1. susukti (siūlus): Tadaik an tų didelių špūlių tolkas ràzvija ZtŽ.
2. žr. 2 išvyti 2: Razvi̇̀jom, padarėm po šešius siūlus Klt.
2 suvýti, sùveja, suvi̇̀jo tr.
1. Sut, N, Š, Rtr, DŽ susukti į kamuolį, į ritinį: Suvýk sūlus į kamulį J. Visus suvijaũ [siūlus], nė sprindinyko nenumečiau Aln. Kamuolin sùveji ben du matku, tris matkus Kp. Sùveja siūlus an krijelio Prn. An kamuolių suvýdavom tuos siūlus, kap verpėm žiemą Kpč. Ant reketukų siūlus suvýdavom Sdb. Reikia an pirštų savýt ZtŽ. Kaip išdžiūsta, išbąla [siūlai], sùvejam ant krijų Alz. Reikia pirma suvýt kamuolin, tada skirt [siūlus] Klt. Suvýk, kad siūlas būtų įtemptas Klt. Paskuo nuvýsi, į kamūlius suvýsi [lininius siūlus] Žlb. Pamerkia šakas [liepų], atšunta, tuoj tas kailis ir nusvelka, barankosna sùveja [vyžoms] Žl.
ǁ susukti siūlus: Siūlams iš ričių išlenkti ar sruogoms suvyti buvo vartojami keleriopi l[ankčiai] LEXIV154. Dvi tolkas sàvija ZtŽ. Tolkas sùveja in tolkmedžio Aln. Suvýta ir tiej kamuoliai, ir tos ataudos suvýtos Pv. Parsinešei tą giją – ant vytuvų, jei reik, į kamūlį suvijái End. Suvijáu tris gijas [į kamuolius] – užteks Šv.
| Suvytóji molekulė FzŽ193.
| refl. Š prk.: Šitam kampe stovi abudu kamuolin susi̇̀viję (apie porelę) Slk.
ǁ Šn pritrinti, prisukti (šeivą): Šeivas sùveja ratelis Brb.
2. LzŽ, ZtŽ sukant pagaminti, nuvyti: Susuku, suviju SD462. Stangriai suvytà virvė NdŽ. Per vakarą botagą suvi̇̀jo Al. [Pluošto galus] suduria krūvon ir susuka kabliais ir tada sùveja virvę Jdp. Prisuk knatų, aš virves suvýsiu, tai turėstet Sug. Kad buvo kanapių, tai iš kanapių suvi̇̀jom [vadeles], kanapių nėr, tai linų, iš linų Imb. Mūs tėvas labai stiprias vadeles sùveja Alv. Suvýs iš rankšluosčio žiužį, ale kietai suvýs Krt. Suvijáu aš aną (virvę) ar aštuonių šakų Krž. Laidai sudaryti iš vienos ar kelių suvytų vielų rš. Suvýtos šitos drotos iš plonų šakelių Ant. Sùveja kaip ir virvelę šitą vytelę, kad būt minkšta Jdp. Nu o seniau tai būdavo [sodas per vestuves] šiaudų šitų, tokios eina, suvýta suvýta, suverta šiteip popieriai Šmn. Jeronimas turėjo ne vytinę, o botagą, labai kietai suvytą ir pilną mazgų J.Balt. Ogi žiūriu – ištraukė iš po pečkos suvytų rykščių BsPIII80.
^ Cigono botkočio nesuvýsi (čigono kalbos nesuprasi) Ėr.
| refl. tr.: Susivýs tokį iš abrūso kietą tokį i muš par pasturgalį Akm. Tas gaspadorius išgirdo gaidžio šneką, tuo[j] susivijo viržį, tai kaip ėmė pačiai duot! BsPIV292(Brt).
ǁ nupinti (vainiką): Karvei [vainiką] an ragų sapina, sàvija ZtŽ.
3. NdŽ sukant sunaudoti: Visas pakulas suvijaũ į šniūrus J. Visas nuobrukas pančiams suvi̇̀jome DŽ. Iš kanapių pančius vys, parduos kitàs, visų nesuvýs Všv. Piršlio plaukus, nagus suvýsma į votegus Plng.
4. NdŽ susukti, sukrauti (lizdą): Antis suvi̇̀jo lizdą ir pridėjo pautų LzŽ. Širšulė bil kur sùveja lizdą Rod. Suvi̇̀jo skregždė lizdą po tiltu Tvr. Eglėj suvýtas lizdas Pls. Vienas vievirsys suvi̇̀jo kinį ant pasėtos dirvos BM350(Vkš). Ėhė džium džium, žvirbleli mano, kam tu suvijai karklyne lizdelį? LB112. Suvi̇̀jo povelė šilkinį lizdelį (d.) Pst.
^ Atskrido tarandas iš tarandų, suvi̇̀jo lizdą iš žagarų, sudėjo pautą su šimtu trynių (arbūzas) Pls.
| refl. tr.: Viena varna susivi̇̀jus obely, šarka grūšioj Pun. Pačiam girios viduryje, plačiašakėje eglėje, strazdas lizdą susivijo K.Bor. Du gražūs ir stori žvirbliai toj pačioj palėpėj, kur aš lizdą susivijau, ėmė ir sušalo A.Vaičiul. Susivi̇̀jo pova sau šilko lizdelį (d.) Auk.
5. apsukant sutvirtinti: Apvynioji blauzdas iki kelių [autais], o tai tada šitom virvelėm sùveji sùveji vėl Sld. Reikėjo supančiuoti, ka nepabėgtų arklys, ka būtų supančiuotas, suvýtas Akm.
6. refl. NdŽ susipinti, susiraizgyti: Susivi̇̀jęs medis girio[je] grumdos kits į kitą čir čir J. Par daug užaugo tie medžiai, susivi̇̀jo šaknys Šts. Užtai ąžuolo ir nepavogė, kad buvo susivi̇̀jęs susivi̇̀jęs [su kitais medžiais] Nmj. Rugiai išgulę, ne taip – susivi̇̀ję Rdn. Dobilai kai žirniai susivi̇̀ję Skr. Susisukę, susivi̇̀ję čia [pomidorai], pagadino kas juos Grž. Rožikės, ramulės susivi̇̀jusios, vasarojis [blogas] – nepapjausi Krš. Susi̇̀veja tie spragilai kupetoj, nebgali bepakulti Sd. Siūlai susvi̇̀jo, ir razrinkt nemožna LzŽ. Kaldūnas sasisuko, sasivi̇̀jo ZtŽ. Prasčiai̇̃ ištrinkti plaukai, susivi̇̀ję į tokias sruogas, sušokę Krš. Žarna susivi̇̀jus LKKXV301. Dai susvijo ąžuolelis, trim keturiom šakom (d.) Ad. Kalnuj rugeliai viseip susiviję, pjauna žmonelės visi sušilę LTR(Dkk). Susiviję aviečių stabarai V.Bub. Rankovės susisukusios, susivi̇̀jusios – tai dabar apsivilko Jrb.
| Susvi̇̀jus šitoj kulbė ir neskyla Švn. Ji (liepa) neskyla, susvi̇̀jus kaip geležis Žl. Lentos sumestos, susimėtę, susivi̇̀ję – viskas padrika Slm. O blauzdos nuogos, susivijusiais raumenimis, lyg mazguotomis virvėmis J.Balt.
ǁ prk. susipinti, susisieti: Žiūrėk, kai mes su jais susivi̇̀ję: dideli da giminės, kai pasakei Jrb.
7. sumenkti, sublogti, sunykti: Matyt, ilgai nebegyvens, susvi̇̀jęs vaikšto Lel. Jis visiškai susivi̇̀jęs – daug dirba, maža valgo Jnš. Susvi̇̀jus būsi, jei duonos negausi Adm. Ajegi, Bronys jau baisus likęs – susvi̇̀jęs susvi̇̀jęs! Slk. Kryžiavõs dienõs kiaušiniai, – kokie susvi̇̀ję viščiokai (priet.) Aln. Nuo rūkymo susivi̇̀jo, sudžiūvo į kempinę Rdd. Tai man vyras – kaip tvora susivi̇̀jęs Žvr. Nevalgę, susivi̇̀ję kaip karnos, i nė jokios tvarkos jų gyvenime Mžš.
ǁ susiraukšlėti: Susibaigiau [po ligos], skūra susivi̇̀jus, išdžiūvau visa Svn. Ligonis [džiovininkas] vysta džiūsta, jo oda susisuka, susiveja in raukšles LTR(And). Ligonio žandai susvi̇̀ję Tr.
8. refl. susimesti į garankštis, susiglamžyti: Te (užsienyje) susenę ir susvi̇̀ję [drabužiai], mum dar nauja Žln.
9. refl. tr. suraityti, susukti: Plaukus sùsveja Dg.
ǁ susiraityti: Garbanomis dar plaukai nesusviję rš.
10. refl. NdŽ susipainioti, susipinti: Susi̇̀veja jo kojos, ir griūva Ds.
11. refl. prk. nj. įsirašyti į magnetofono juostelę: Tai, matyt, mano kalba čia susivi̇̀jo Trgn.
2 užvýti, ùžveja, užvi̇̀jo tr.
1. N, M, Š, Rtr, DŽ, NdŽ užvynioti: Paprastai kairėje rankoje laiko graižą, o dešine užveja siūlus [ant lankčio] LEXIV155. Užvýk siūlus ant vytuškos JT430. Neužvýk šeivos kraštų, apirs Klt. Kobiny[je] palikusias pavajas ant viršaus užvýk J. Krijeliai užvyti yra su bovelna Aln. Trečią laibesnę [virvę] ùžveja, tai to jau užveja [vadinama] Kvt.
| refl. tr.: Pati siūlus užsiveja JT430.
2. NdŽ vejant virves užsidirbti.
1. tr. Q624, R, R403, MŽ, MŽ543, N, I, Amb, ŠT39, Rtr, PolŽ46, Ign, Ds, Dbč, Sdb vynioti, sukti į ritinį, į kamuolį: Výti gijas į kamuolį J. Aš vejù į kobinį pakulas J. Tas gijas išplausma, iššutinsma, výsma į kamūlius Žr. Trijiesu siūlus tik vi̇̀jam Ml. Kamuoliuosna vẽja tėvas vijurką paėmę Rod. Výk [siūlus] šitan pačian komuolin, paki pakeli Klt. Siūlus matkuos vejù iš kamuolių Aln. Veji̇̀ an krijelio [siūlus], nuo krijelio tada meti Pnd. Padžiaunam [gijas], išbąla, tada vẽjam, metam [audimą] Alz. Eikit, nemaišykit man výt, ba pridarysiu aš čia ir kumelių, ir kumeliukų Pv. Kab vi̇̀jo [siūlus į kamuolius per vijurką], tai spaliai buvo išbyrėję Lzd. Jin bovelną vẽja, o mes verpiam Jnšk. Kam veji̇̀ [siūlus į kamuolį] nuo savę Sdk. An ko tu siūlus výsi, jei pavijočio neturėsi Lš. Žąsies gerklėn žirnį indedi, išdžiūsta, barška, tada veji̇̀ siūlus Alv. Kai siūlai išdžiūva, jie iš sruogų glaudžiai vejami į kamuolius ant pirštų rš.
| refl.: Kai sunkiai eina nuo vytuškų, kiečiau vẽjas [į kamuolį] Ob.
ǁ vynioti: Tabaką výti KII196.
| prk.: Atrodė, kad ir žodžius senutė veja lyg siūlus rš.
ǁ Vb sukti, vynioti siūlus iš sruogos ar kamuolio: Atnešk krijelius, výsma matkus Slk. Būdavo tokie matkai, juos vẽjam ant mestuvų Kvr. Tu pagalvok, kap šitas posmas neinas výt! Pv. Vẽjamas kamuolys Grž.
ǁ vynioti siūlais: Kad man dabar kas duot, tai aš jum parodyč, kaip verpt ir kaip špūlios výt Kp.
2. tr. ŠT239, Rtr, Ms, Lž, Lc, Vgr, Akm, Mšk, Bsg, Krž, Sutk, Aps sukant gaminti: Veju virvę R344, MŽ461. Výk votegą iš gerų kanapių Yl. Výk ilgą botagą, kad pasiektum nuo vienos kertės lig kitos Slm. Žiemą vi̇̀jom vadžias LzŽ. Žiemą vaikiai šniūrus výs, mergos verps Kv. Šniūras, kad viji̇̀, trumpė[ja] Žr. Vyrai pančius výdavo iš tų prasčiausių linų Sk. Vyrai tai výdavai pančius LKT217(Šl). Iš ėglukų pasdarau sau krūkelius virvėm výt Lš. Iš paminų tai virves výsi Erž. Vyrai apvarčius výdavo, pančius, pakanktis, virves LKT68(Pp). Žėdnam būdavo darbas: berniokas vẽja vadeles, viržius, vadžias, piemuo iškrato pakulas Ps. Vi̇̀jo pastrankus, kad būt kuo akėt Dv. Bernas pančius vỹna Žg. Iš šerių vi̇̀ja akutę ir gaudo ščiupokus Dv. Atsisėdęs tę i aparas vi̇̀jęs Nv. Bernai ir pusberniai susirinkdavo kur didesnėn gryčion pančių výtų PnmR. Tūlose vietose, sako, iš apynių virkščių ne vien virves vijant, bet dar storas drobes audant S.Dauk. Išjojo nakties, susikūrė didelę ugnį tas dėdulis ir veja botagą su kabliuku DvP158. Jaunas mėnuo, jau tėvukas vi̇̀s virvę ar pantį Jdp. Užgavėnėse veja pančius, tai, sako, arkliai riebūs būna LTR(Auk). Vyram prieš Užgavėnes neduoda pančių vyt – mėsa kirmysianti LTR(Ds). O jei kas šniūrą vytų arba verptų tą (Kūčių) dieną, tai linai ir kanapės neužderės DS278(Šmk). Negalima žengti ir per vejamą virvę – ji bus nestipri LTR(Srj). Šilkų vytos vadelelės NS177. Šilko kanapių pantelius vẽja (d.) Ign. Žalio vario lopšelėlis, striūnų vytos auklytėlės LTR(Ppl). Kad ožkelių neganyčiag, botagėlio nevyčiag LTR(Grv).
^ Nevyk kitam virvės – pats pasikarsi Pšl. Ką čia veji iš bezdalų virvelę? LTR(Ds). Iš šūdo virvę (guziką Kt) veja LTR(Vlkv). Ilgai sietas vejamas nutrūks Kv. Anas per anksti apinastrį vẽja (ne laiku ką veikia) LKKXIII118(Grv). Šimtu výtas, šimtu pintas, šimtu pavijotas (kopūstas) LTR(Vrn), Paž.
| refl. SD1192: Kaip virvė vijasi aba nusisuka ilga, teip nusidėjimas eit tolyn ir stojas ilga virve SPII158.
^ Vi̇̀jasi kap virvė pavijota (apie visur patenkantį, prilendantį žmogų) LKKXIII127(Grv). O dienos keliu kap virvės vi̇̀jasi Dv. Vejýs votagą (susilauksi bausmės), taip vaikus mušdamas Krš.
3. tr. LTR(Lp), Str sukti, krauti (lizdą): Lizdus vẽja varnos alksniuos ir peri Klt. Lizdus vẽja po krekva [kregždės] Rod. Mazkickos paukštaitės lizdelius vi̇̀ja kemseliuosa LzŽ. Senykščias akėčias pastato, prineša šakų, samanų ir vẽja lizdą busilas Pls. Nèveja lizdo iš šiaudų [kregždė], ale iš balų, iš purvyno Sem. Kregždaitės lizduką vẽja, iš balos nešioja Rod. Lizdą vi̇̀ja pati paukštė Lkm. Paukštukas vẽja lizduką Dbč. Aš pamačiau tututį… šilkų lizdą vẽjantį JD143. Nei aš tę buvau, nei aš tę žinau, tik karklynėly lizdelį vijau LTR(Al). Tu vanageli aštranageli, nevyk lizdelio viršuj medelio LTR(Ml). Lėk, vanagėli,… vykie lizdelį rūtų daržely LB123. Vi̇̀jo lizdą pelėda DrskD249.
| Skrudėlės skrudėlynus vẽja Rod. Aš pirmoj [bitė] korelius vysiu, kalėda LTR(Vlk). Vorai voratinklius vẽja ir vẽja Sem. Truputinykas tinklus vi̇̀ja Ad.
^ Atlėkė paukštis rudaminis, vijo lizdą reketinį, dėjo pautą devyntrynį, vedė vaiką devyngalvį (moliūgas) VoL450(Klvr), Jrg.
| refl. tr.: Katram name kregždės lizdus vejas, tai tas namas geras LTR(Lš).
ǁ daryti guolį: Kiaulė lizdą vẽja, skaudžiai mažų bus Dv. Voverytė lizdus vẽja medžiuose Vlk. Jei pelės ant žemės lizdus veja, bus sausas ruduo LTR(Auk). Čia žvėrys lizdus vẽja Dkš.
4. tr. pinti (vainiką): An Sekminių vi̇̀ja vainikus karvėmi, karstina an ragų, an kaklo ir atvarinėja namop ZtŽ. Par jaunąją susrenka, vi̇̀ja vainikus, rūtas dalija ir gieda GrvT139. Nei man rūtelę skintie, nei vainikelį výtie (d.) LKKXXIX185(Lz). Ir skindama, ir vydama su vainiku kalba LTR(Grv). Subatos vakarelį pynė vi̇̀jo vainikelį LTR(Klt). Kad ir pinste, kad ir vyste, vis aš nedėvėsiu (d.) Švnč. Diemedžiu smeigta, pinavija vyta – tai mano darželėlis LTR(Švn).
^ Gerai anas krutė[jo] – kap vainiką vi̇̀jo an dirvonaičio LKKXIII126(Grv).
5. tr. pinti (plaukus): Pina veja geltoną kaselę LTR. Balnok žirgelį, … vyk juodą kasą, apjuosk kardelį NS22.
6. tr. vynioti aplink: Oi vijo vijo apynys dvarą, tikrai nevijo vienų vartelių LTR(Ukm). Vejamasis (vijoklinis) stiebas LTII441, BTŽ413.
| refl. Upn, ZtŽ: Vẽjas in pelėpės pupelės Dglš. Šabalbonai kiti vẽjasi, pėstinykai nesi̇̀veja Pns. Judrica (judrinka) vi̇̀jasi ir vi̇̀jasi linuosa Dv. Šitos žolės vẽjasi pažeme Mrj. Apynvarpčiai yra į tvoras įkaišyti, ant kuriais apyniai vijas S.Dauk. Sukas vijas apynelis aplink balandelę, sukas vijas berniokelis aplink mergiotelę (d.) Tvr. Ką sakė apynelis, iš žemelės lįsdams? – Jei tu mane nevarpysi, pažemeliai vysiuos D16. Klesčia ir vejasi gėlės A.Vaičiul. Apyniai vejasi apie smaigus L.Dovyd.
^ Teip valgyt noris – žarna apie žarną pradėjo výtis Ml. Vỹnas, pinas, lipa ant aukšto kiaušinių dėt (apynys) Škn.
7. refl. raitytis, garbiniuotis: Toks vyras gražus, plaukai patys vẽjasi Graž.
8. tr. draikyti, velti: Ratai skuta, vẽja [žolę, velėną], i negali pavažiuot Jrb.
9. tr. ėsti, vatuloti: Karvė minkštą žolę vi̇̀ja Grv.
10. intr. kilti sukantis, sklaidantis: Dūmai į aukštį vi̇̀jo, teip vi̇̀jo Grg.
| refl.: Vanda lengvai žengė vieškeliu, o aplink jos kojas vijosi vos pastebimi dulkių debesėliai rš.
11. refl. vyniotis, rangytis: Vijūnai vi̇̀jasi labai, kap sagauni ZtŽ. Kamuoliais vẽjąsis [gyvatės], ruliojąsis Škt. Gyvačiukės vijosi, švytravo aukštyn žemyn tarp lapų ir šakų rš. Vijosi tik kaip driežas, pusbalsiu švarkšdamas Žem. Paukštelis vijos vijos po kojų, papurkš i parlėkė į antrą pusę upės LTR(Krp).
| [Kuliamosios] ratų rateliai ir jungiamieji diržai, vieni per kitus vydamiesi ir besitrindami, čerškė M.Katil.
| prk.: Vi̇̀jos vi̇̀jos tokie piktumai, nėkaip neišsipainio[ja] Akm.
12. refl. šokant landžioti, pintis: Mergikės vakareliūs pradėdavo į visokius lenciūgelius výties Krt. Tik poroms tura būti, par tą kiti lindo, taip vi̇̀jos i vi̇̀jos Jdr.
ǁ prk. būti su kuo netinkamu, painiotis: Vi̇̀jos merga su vokyčiais ir nusivijo po kelmo Lk.
13. refl. kliūvant judėti, pintis, painiotis: Nevalgius kojos ema výties Šv. Su kitu negali pašokti – kojos vi̇̀jas Vkš. Iš tos baimės tos kojos nèbvijos jau Vkš. Dabar [mergaitei] dar sunkiau buvo eiti negu rytą – vis trūksta dvasios, ir kojos neklauso, vejasi kažin ko, o skubėti reikia LzP.
14. sukčiauti.
◊ galvõn výtis gerai įsiminti: Tas viskas galvõn vi̇̀josi: ir ūžt (griežti) mokėjo, ir giedot diedukas LKKXIII121(Grv).
kójas výdamas netvirtai, svirduliuojant (eiti): Kójas vydami̇̀ ejom – tokie buvom nusibengę Šts. ×
triūbà výtis labai augti: Visa geryba triūbà vi̇̀jasi LKKXIII137(Grv).
vir̃vę výti meluoti: Ji vi̇̀jo vi̇̀jo vir̃vę, kad atveš Pš.
2 apvýti, àpveja, apvi̇̀jo Rtr, Š
1. tr. Sut, N, Lp apvynioti kuo: Apvynioju, apviju SD204. Apiviju SD132. An berlinkos skersai ar an žiedo àpvija rūtom LzŽ. Apvýk apviją su gijomis J. Pinigai apvýta komuoly Klt. Api̇̀veji api̇̀veji po kelius kilogramus ant žėdnos [vyturų] Kp. Nupina [iš storų siūlų] tokias kaip ir paputes, api̇̀veja [pakraštį] virvele PnmR. Turėjo būti ir megztuvė – lentelė siūlams apvyti mezgant rš. Kutų pynimas paprastais ir apvejamais mazgais rš.
| Jurgio mažą ranką apveja Aniceto pirštai L.Dovyd.
| refl. tr.: Jeigu katinas apsiveja uodegą apie kaklą, tai jau turi būti šalta L.Dovyd.
2. refl. intr., tr. apsisukti aplink, apsiraizgyti: Ką tik iš sėklos išdygę, [brantai] tuojau apsiveja apie artimiausiąjį augalą LEIII207. Vijoklis darže apsvi̇̀jęs, sunku išraut, nutraukt Ign. Apyniai aplink medžius apsivi̇̀ję Jrb. Apeję i kerai rožikiums, apsivi̇̀ję DūnŽ. Žarna ažu žarnos rado apsvi̇̀jus, ažvalgė rūgštaus pieno Klt. Dulkėtos ligi kelių kelnės apsivijo kojas rš.
| Šaltos rankytės apsivijo jai apie kaklą, ir ūmai jos širdį užliejo džiugus ramybės jausmas J.Avyž. Vaikas sunkiai kvėpuoja, bet, atpažinęs motiną, apsiveja apie jos kaklą rankutėmis V.Bub.
^ Apsivijo kaip botagas apie karvės uodegą Kp.
ǁ pririštam apsisukti: Karvė apsivi̇̀jus aplink krūmą Jrb.
◊ apliñk pir̃štą apvýti padaryti klusnų: Ta ragana Milda jau seniai grafą laikė aplink savo pirštą apvijusi rš.
2 atvýti, àtveja, atvi̇̀jo tr. Š, Rtr, LVI211, DŽ, On atpalaiduoti suvytą, atsukti: Atvýk pavają virvės J. Aš išsitraukiau peilį, nupjoviau pantį ir, atsargučiai atvijęs jį, nusviedžiau į krūmus P.Trein. Laumės iš piktumo sermėgą sudraskė, išardė po vieną siūlelį ir siūlelius atvijo LTsIV548.
| refl.: Lanksčiausi yra vienpusio vijimo lynai, bet jie gali atsivyti rš.
2 įvýti, į̇̃veja, įvi̇̀jo tr.
1. S.Dauk, NdŽ įvynioti į ką: Reikia virvėn viela įvýti, kad būtų stipresnė Š. Komuoliukan invi̇̀jo pinigus, kad nerast Klt. Jei nori, kad arklys būtų greitas, mušk jį botagu, kur yra įvyta gyvatės gyluonis LMD(Tvr).
| refl. tr. Ėr: Piemuo įsivi̇̀jo botagan vielą, kad smagiau kiaulėms ažkirstų, kad smagiau būtų galvijai kapot Š.
2. kiek užvynioti, užvyti: Įvýk man pavijas į kobinį, aš nedatekau pavijoti virvę JI673.
3. refl. įsipainioti, įsinarplioti: Ansivi̇̀jo virvėsna i karo Ad. Ji (Adomienė) virpančiom rankom ieško špūlioj įsivijusio galo – neranda L.Dovyd.
| prk.: Jo širdyje sausa gėla įsivijo J.Paukš.
ǁ prk. įsimaišyti: Vienas į mūsų tarpą įsivi̇̀jo nerūkorius Alvt.
4. refl. persikreipti: Nabagė karvutė insivi̇̀jus eina, musėt par kryžių kas uždrožė smagiai Ssk.
5. suvyti, susukti (lizdą): Voverytės lizdas apskritai invýta Vlk.
2 išvýti, i̇̀šveja, išvi̇̀jo tr. Rtr
1. S.Dauk, M, DŽ išvynioti siūlus kitur: Išvýti (gijas), išlenkti BŽ81. Išvýk siūlus iš kamuolio Ds. An krijelių siūlus išvi̇̀jo, nuog krijelių an mestuvų ir jau stovuos dėjom ir audėm Lzd.
| Tas tolkas i̇̀šveja ant stovų Kpč.
2. S.Dauk, M išardyti suvytą, atvyti, išplūšinti: Suvytà virvė galima išvýti Š.
išvejamai̇̃ adv.: Votegas buvo suvytas neišvejamai̇̃ Mžk.
| refl.: Išsivi̇̀jo visi siūlai Š.
| prk.: Jei neišsivysi, pažįsi, kokį tatai mistrą turi MP71.
3. išpainioti, išnarplioti: Susvi̇̀ję vadžios, reiks ryt išvýt Mlt.
4. DŽ sunaudoti sukant, vyniojant suvyti: Jau tas virves visas išvi̇̀jom [pančiams], nebėra Pc.
5. vejant, sukant padaryti, suvyti: Tos vytelės [stogui dengti] išvýtos iš beržo šakelių Alz.
| refl. tr.: Išsi̇̀veju raikštę, ir laiko užuolaidą (nj.) DrskŽ.
6. susukti (lizdą): Žiūrėk, kokį kregždė lizdą išvi̇̀jo Kb.
7. refl. išsiraizgyti: Dobilai išsi̇̀veja į visas puses, labai gražūs Šil. Gėlės an tvorų išsivi̇̀ję, išsilapoję Mrj. Ką sakė apynelis aukštyn išsivijęs? D16. Išsivijo vijūnėlis rūtelių daržely LLDII222(Jz).
8. refl. išsivynioti iš ko: Privyniojo popierio, iškrito, išsivi̇̀jo, rado pyragiuką kaip špygikę Krš.
9. refl. išsiraityti, išsivingiuoti: Daugiau eina [į bažnyčią] i pri klausyklų eilos išsivi̇̀jusios Krš. Išsivi̇̀jęs kelias visaip, būs aštuoni kilometrai Krš.
2 nuvýti, nùveja, nuvi̇̀jo tr.
1. Šk, Kl, Ds, Trgn, Svd nuvynioti į kamuolį, į ritinį: Nuveju nuo špulių R11, MŽ14. Reikia kuolelį andėt ir nuog špulios nuvýt LzŽ. Nuog tos snaunyčios nùvima ir vẽja an veleno ZtŽ. Išardydavau šitas virveles, išskirdavau po vieną siūliuką ploniausią ir tada nuvýdavau matkuos Aln. Nuvyk nu kamūlio keletą sieksnių lininių siūlų Plik. Jai rodosi nuvýta, nuvogta siūlų Mtl. Paskuo nuvýsi, į kamūlius suvysi [lino siūlus] Žlb. Ant matkatūrio užsidedi šitą matką, tada nùveji kamuoliuos Kp. Jau pusę matko nuvijaũ Lp. Prieš mezgant siūlai iš sruogos nuvejami į kamuolį rš.
ǁ nuvynioti (siūlus): Visas kamuolys siūlų nuvytas ir supainiotas Lš. Nuvýsu tą gijikę [nuo lankčio] ir eisu gulti Krš. Matką siūlų pardien nuvi̇̀jom Klt.
2. Sut, N, LL263, Š, Rtr, NdŽ sukant pagaminti: Ans nuvi̇̀jo virvę iš kanapių J. Virvelę nuvijai̇̃ ir turi ryšį LKT293(Kpr). Linines nùveja virves, tai stiprios, o pakul[i]nės tai nestiprios Plvn. Nuo durų lig langui virvę nuvi̇̀jo JT309. Paskui nuvýdavai tuos šniūrus, apsukui [naginę] apverdavai, sutaisydavai, suraukdavai Sk. Iš dviejų virvelių vadeles nuvijau, o trečia pavijojau Lš. Seniau piemenys ganė savais nuvytai̇̃s botagais DrskŽ. Botago pavają nuvýk ilgesnę Lkč. Duok saują kanapių – nuvýsiu botagą Dkš. Kanapės greit nesupūsta, iš tų kanapių nùveja paseilą, užuriša Žl. Voteguo nuvýsi tokias tris šakeles plonas, suvýsi į kupetą Rnv. Berniokas turėdavo nuvýt viržius par vakarą Ps. Pantį nuvijai̇̃ seniau ir eini, kur nori Jd. Strangai galia būt kanapiniai nuvyti i galia būt skūriniai Jrb. Daba liepk nuvýt šniūrelį – nebemoka, seniau nebuvo pirktinių Mšk. Bateliai an kojų, drabužiniai viršai, o iš apvarčių nuvyti̇̀ padai buvo Klk. Apivarus nuvýdavo iš linų Všk. Nùveji vadeles, gražu, net blizga Eiš. Ar ne gerai, kad pats sau grečną nùveji virvę K.Donel. Uždega [vyras] žiburį, išbrūžuoja naujai nuvytą virvę, galuose užmezga mazgus L.Dovyd. Seniukas mosteli botagu, kuris yra beveik naujas, gražiai nuvytas J.Ap. Tu šitas virves nuvijai, kurios jį suviržėjo DP157.
^ Iš bezdalų virvės nenuvýsi Pnd. Iš šūdo botago nenuvýsi Vrn. Iš pelų ir kevalų virvės nenuvysi LTR(Rz).
| refl. tr., intr. NdŽ: Iš kanapių nusvýsi botagą LKT364(Pv). Nusivydavau pati botagą ir švaistai švaistai [kiaules] Ppl. Tas piemuo atsisėdo i norėjo votegą nusivýti Šts. Prisroviau balto arklio uodegos ašutų ir nusvijau meškerei ilgą ilgą valą Lš. Aš tau kad nusivysiu pantį, tai jau tylėsi! Prl. Jūs, piemenėliai, prisitaisykit, ilgus botagus sau nusivýkit BM412. Aš nusvijau šilkų lyną, insisukiau tarpe vyrų LTR(Lš).
^ Kaip virvė iž mažų ir laibų valaknų nusivija drūto lyno, teip iž mažos mažos pradžios nusidėjimas prasidest SPII158.
3. nupinti (vainiką): Paprašė jaunų bernelių, kad nuvytų jai vainikėlį LTR(Grv).
^ Petras gražiai padarė – kap vainiką nuvi̇̀jo LKKXIII126(Grv).
| refl. tr.: Nusivýk sau vainikėlį, nusivýk sau žaliąjį LKKXIII25(Grv).
4. morališkai žlugti, nusigyventi.
2 pavýti, pàveja, pavi̇̀jo tr. Rtr
1. NdŽ kiek sukti į kamuolį, į ritinį:
^ Jau aš josiu jomarkėlin, nusipirksiu kančiukėlį: šimtu vytas, šimtu pytas, trečiu šimteliu pavytas DvD91.
| refl. tr. NdŽ: Reikia pasvi̇̀jus siūlų megzt kas, vakarai ilgi Klt.
2. NdŽ įvynioti į vidurį kamuolio: O kas čia tam kamuoly pavýta, kad teip barška? Sb. Pavijaũ po siūlu pirštinę [kamuolio pradžiai] Lp. Apačion [kamuolio] pàveju degtukinę skrynelę Ktk.
3. NdŽ žr. 2 nuvyti 1: Pavijaũ tris apyvaraites LzŽ.
^ Pavýsiu valvadą iš dirgėlių ir pasikarsiu an batvinių ZtŽ.
| refl. NdŽ.
4. nupinti (vainiką): Ir pavysiu du vainikėliu, ir nunešiu an bistrą upę (d.) Lz.
2 papavýti, papàveja (papàvija), papavi̇̀jo (dial.) tr. kietai suvyti, susukti: Virveles papàvija, kad katinai negraužtų Dv.
2 pérvyti tr. NdŽ iš naujo suvyti, pervynioti: Nudažytos ir išbaltintos sruogos vytuvais pervejamos ant reketuko (krijelio) rš. Posmais ka pérveji, tai paskiau kap veji, tvarkingiau būna Kpč.
2 pievýti, piẽveja, pievi̇̀jo (ž.) žr. 2 privyti 3: Pyvýk mano štemberiuo ilgą šmikį Klp.
2 pravýti, pràveja, pravi̇̀jo tr. truputį įvynioti į kamuolį: Pravýt reikia siūlo Dglš. Pravijo siūlo [nuog matko] Lp.
| refl. tr.: Siūlo nor[ėj]au prasvýt Dglš.
2 privýti, pri̇̀veja, privi̇̀jo tr. Š
1. S.Dauk prisukti, privynioti (kamuolį): Sasukau ir kamuoluką privijaũ ZtŽ. Privi̇̀jo pusę ritės, visą ritę DŽ2. Jau reiks siūlus an kito kamuolio vyt, ba jau šitą didelį privijau Lš. Visokių kamuoliukų privijaũ, megsiu pirštines Klt. Katra privýsit kamuolį miglų, tai su tuo ženysiuos (ps.) Mrc.
| refl. tr.: Žiemą vys tus apvartukus, turės kamūlius prisiviję End.
ǁ prisukti, privynioti (siūlų): Privyti siūlų I. Privýk šitą kamuolį siūlų ir užteks Mrj. An dviejų kablių pri̇̀veja, perjema rankom ir susuka [virvę] iš dviejų Svn.
2. sukant, vejant daug pridaryti: Pats privijaũ penkiolika kanapinių pančių Kt. Virvelių privýta pilni kampai Klt. Vyrai apvarčius vydavo, pančius, pakanktes, virves, an klėtės karčių kartes (labai daug) privýs LKT68(Pp). Paržiem neturėjo kito darbo, tai kad privi̇̀jo virvių Sb. Privi̇̀s privi̇̀s virvę ilgą, o tada papjausto papjausto kap pančiukam Aps. Aš botagą gerą turėjau, labai privýdavau, greita buvau Ppl. Pri̇̀vija [bernai] pančių Vlk. Vaikis pančius turės vasarai privýti Sd. Tie pluokštai [kanapių] tvirti, tai pri̇̀veji metams pastarankų Krž. Priskaldysi balanų iš mano petelių, privysi žirgam pančių iš mano kaselių TDrIV37. Tu privijai pantelių iš mano kaselių, tu pakalstei žirgelį aukselio žiedeliu LB94.
| refl. tr. OG376, Kv: Pančių reikia prisivýt LKT280(Ssk). Turės liuob prisivi̇̀ję virvių, apvarčių, pančių, ka visumet pri rankų būtų Krš. Pirma reikėjo pančių privýt vakarais Jsv. Tiek vyrų ir vadelių nebeprisiveja! Ėr. Reikėjo strangų pri̇̀sivyti, ratgalių pri̇̀sivyti Bdr. Pri̇̀sveja tokių virvukių nestorų, plonų ir audžia [plėškes] Lzd. Anas iš karklų prisi̇̀veja virvių ir arklį prisiriša (ps.) Slk.
3. vejant, apsukant pritvirtinti: Patauška privyta prie galo botago žaliu šilku J. Šmikį prie botago privýti KI58.
| refl. tr.: Piemuo prisivijo votaguo šmikį NmŽ.
4. refl. tr. prisipainioti, prisivelti: Ta žarna siaura, kirmėlių prisivi̇̀jus Jrb.
5. priėsti, prišlamšti: Karvė seredėlioj greita privija Grv.
ǁ refl. tr. sočiai privalgyti: Itokia draugė̃ prisvi̇̀s tieku mėsos – tik apsiragaut bus Arm.
2 ×razvýti, ràzveja, razvi̇̀jo (hibr.) tr.
1. susukti (siūlus): Tadaik an tų didelių špūlių tolkas ràzvija ZtŽ.
2. žr. 2 išvyti 2: Razvi̇̀jom, padarėm po šešius siūlus Klt.
2 suvýti, sùveja, suvi̇̀jo tr.
1. Sut, N, Š, Rtr, DŽ susukti į kamuolį, į ritinį: Suvýk sūlus į kamulį J. Visus suvijaũ [siūlus], nė sprindinyko nenumečiau Aln. Kamuolin sùveji ben du matku, tris matkus Kp. Sùveja siūlus an krijelio Prn. An kamuolių suvýdavom tuos siūlus, kap verpėm žiemą Kpč. Ant reketukų siūlus suvýdavom Sdb. Reikia an pirštų savýt ZtŽ. Kaip išdžiūsta, išbąla [siūlai], sùvejam ant krijų Alz. Reikia pirma suvýt kamuolin, tada skirt [siūlus] Klt. Suvýk, kad siūlas būtų įtemptas Klt. Paskuo nuvýsi, į kamūlius suvýsi [lininius siūlus] Žlb. Pamerkia šakas [liepų], atšunta, tuoj tas kailis ir nusvelka, barankosna sùveja [vyžoms] Žl.
ǁ susukti siūlus: Siūlams iš ričių išlenkti ar sruogoms suvyti buvo vartojami keleriopi l[ankčiai] LEXIV154. Dvi tolkas sàvija ZtŽ. Tolkas sùveja in tolkmedžio Aln. Suvýta ir tiej kamuoliai, ir tos ataudos suvýtos Pv. Parsinešei tą giją – ant vytuvų, jei reik, į kamūlį suvijái End. Suvijáu tris gijas [į kamuolius] – užteks Šv.
| Suvytóji molekulė FzŽ193.
| refl. Š prk.: Šitam kampe stovi abudu kamuolin susi̇̀viję (apie porelę) Slk.
ǁ Šn pritrinti, prisukti (šeivą): Šeivas sùveja ratelis Brb.
2. LzŽ, ZtŽ sukant pagaminti, nuvyti: Susuku, suviju SD462. Stangriai suvytà virvė NdŽ. Per vakarą botagą suvi̇̀jo Al. [Pluošto galus] suduria krūvon ir susuka kabliais ir tada sùveja virvę Jdp. Prisuk knatų, aš virves suvýsiu, tai turėstet Sug. Kad buvo kanapių, tai iš kanapių suvi̇̀jom [vadeles], kanapių nėr, tai linų, iš linų Imb. Mūs tėvas labai stiprias vadeles sùveja Alv. Suvýs iš rankšluosčio žiužį, ale kietai suvýs Krt. Suvijáu aš aną (virvę) ar aštuonių šakų Krž. Laidai sudaryti iš vienos ar kelių suvytų vielų rš. Suvýtos šitos drotos iš plonų šakelių Ant. Sùveja kaip ir virvelę šitą vytelę, kad būt minkšta Jdp. Nu o seniau tai būdavo [sodas per vestuves] šiaudų šitų, tokios eina, suvýta suvýta, suverta šiteip popieriai Šmn. Jeronimas turėjo ne vytinę, o botagą, labai kietai suvytą ir pilną mazgų J.Balt. Ogi žiūriu – ištraukė iš po pečkos suvytų rykščių BsPIII80.
^ Cigono botkočio nesuvýsi (čigono kalbos nesuprasi) Ėr.
| refl. tr.: Susivýs tokį iš abrūso kietą tokį i muš par pasturgalį Akm. Tas gaspadorius išgirdo gaidžio šneką, tuo[j] susivijo viržį, tai kaip ėmė pačiai duot! BsPIV292(Brt).
ǁ nupinti (vainiką): Karvei [vainiką] an ragų sapina, sàvija ZtŽ.
3. NdŽ sukant sunaudoti: Visas pakulas suvijaũ į šniūrus J. Visas nuobrukas pančiams suvi̇̀jome DŽ. Iš kanapių pančius vys, parduos kitàs, visų nesuvýs Všv. Piršlio plaukus, nagus suvýsma į votegus Plng.
4. NdŽ susukti, sukrauti (lizdą): Antis suvi̇̀jo lizdą ir pridėjo pautų LzŽ. Širšulė bil kur sùveja lizdą Rod. Suvi̇̀jo skregždė lizdą po tiltu Tvr. Eglėj suvýtas lizdas Pls. Vienas vievirsys suvi̇̀jo kinį ant pasėtos dirvos BM350(Vkš). Ėhė džium džium, žvirbleli mano, kam tu suvijai karklyne lizdelį? LB112. Suvi̇̀jo povelė šilkinį lizdelį (d.) Pst.
^ Atskrido tarandas iš tarandų, suvi̇̀jo lizdą iš žagarų, sudėjo pautą su šimtu trynių (arbūzas) Pls.
| refl. tr.: Viena varna susivi̇̀jus obely, šarka grūšioj Pun. Pačiam girios viduryje, plačiašakėje eglėje, strazdas lizdą susivijo K.Bor. Du gražūs ir stori žvirbliai toj pačioj palėpėj, kur aš lizdą susivijau, ėmė ir sušalo A.Vaičiul. Susivi̇̀jo pova sau šilko lizdelį (d.) Auk.
5. apsukant sutvirtinti: Apvynioji blauzdas iki kelių [autais], o tai tada šitom virvelėm sùveji sùveji vėl Sld. Reikėjo supančiuoti, ka nepabėgtų arklys, ka būtų supančiuotas, suvýtas Akm.
6. refl. NdŽ susipinti, susiraizgyti: Susivi̇̀jęs medis girio[je] grumdos kits į kitą čir čir J. Par daug užaugo tie medžiai, susivi̇̀jo šaknys Šts. Užtai ąžuolo ir nepavogė, kad buvo susivi̇̀jęs susivi̇̀jęs [su kitais medžiais] Nmj. Rugiai išgulę, ne taip – susivi̇̀ję Rdn. Dobilai kai žirniai susivi̇̀ję Skr. Susisukę, susivi̇̀ję čia [pomidorai], pagadino kas juos Grž. Rožikės, ramulės susivi̇̀jusios, vasarojis [blogas] – nepapjausi Krš. Susi̇̀veja tie spragilai kupetoj, nebgali bepakulti Sd. Siūlai susvi̇̀jo, ir razrinkt nemožna LzŽ. Kaldūnas sasisuko, sasivi̇̀jo ZtŽ. Prasčiai̇̃ ištrinkti plaukai, susivi̇̀ję į tokias sruogas, sušokę Krš. Žarna susivi̇̀jus LKKXV301. Dai susvijo ąžuolelis, trim keturiom šakom (d.) Ad. Kalnuj rugeliai viseip susiviję, pjauna žmonelės visi sušilę LTR(Dkk). Susiviję aviečių stabarai V.Bub. Rankovės susisukusios, susivi̇̀jusios – tai dabar apsivilko Jrb.
| Susvi̇̀jus šitoj kulbė ir neskyla Švn. Ji (liepa) neskyla, susvi̇̀jus kaip geležis Žl. Lentos sumestos, susimėtę, susivi̇̀ję – viskas padrika Slm. O blauzdos nuogos, susivijusiais raumenimis, lyg mazguotomis virvėmis J.Balt.
ǁ prk. susipinti, susisieti: Žiūrėk, kai mes su jais susivi̇̀ję: dideli da giminės, kai pasakei Jrb.
7. sumenkti, sublogti, sunykti: Matyt, ilgai nebegyvens, susvi̇̀jęs vaikšto Lel. Jis visiškai susivi̇̀jęs – daug dirba, maža valgo Jnš. Susvi̇̀jus būsi, jei duonos negausi Adm. Ajegi, Bronys jau baisus likęs – susvi̇̀jęs susvi̇̀jęs! Slk. Kryžiavõs dienõs kiaušiniai, – kokie susvi̇̀ję viščiokai (priet.) Aln. Nuo rūkymo susivi̇̀jo, sudžiūvo į kempinę Rdd. Tai man vyras – kaip tvora susivi̇̀jęs Žvr. Nevalgę, susivi̇̀ję kaip karnos, i nė jokios tvarkos jų gyvenime Mžš.
ǁ susiraukšlėti: Susibaigiau [po ligos], skūra susivi̇̀jus, išdžiūvau visa Svn. Ligonis [džiovininkas] vysta džiūsta, jo oda susisuka, susiveja in raukšles LTR(And). Ligonio žandai susvi̇̀ję Tr.
8. refl. susimesti į garankštis, susiglamžyti: Te (užsienyje) susenę ir susvi̇̀ję [drabužiai], mum dar nauja Žln.
9. refl. tr. suraityti, susukti: Plaukus sùsveja Dg.
ǁ susiraityti: Garbanomis dar plaukai nesusviję rš.
10. refl. NdŽ susipainioti, susipinti: Susi̇̀veja jo kojos, ir griūva Ds.
11. refl. prk. nj. įsirašyti į magnetofono juostelę: Tai, matyt, mano kalba čia susivi̇̀jo Trgn.
2 užvýti, ùžveja, užvi̇̀jo tr.
1. N, M, Š, Rtr, DŽ, NdŽ užvynioti: Paprastai kairėje rankoje laiko graižą, o dešine užveja siūlus [ant lankčio] LEXIV155. Užvýk siūlus ant vytuškos JT430. Neužvýk šeivos kraštų, apirs Klt. Kobiny[je] palikusias pavajas ant viršaus užvýk J. Krijeliai užvyti yra su bovelna Aln. Trečią laibesnę [virvę] ùžveja, tai to jau užveja [vadinama] Kvt.
| refl. tr.: Pati siūlus užsiveja JT430.
2. NdŽ vejant virves užsidirbti.
pi̇̀nti
Apibrėžtis
pi̇̀nti, -a (pẽna, pi̇̀nti), pýnė K; SD254, R
1. tr. daryti kokį daiktą perkaišant kuo (pvz., karnomis, vytelėmis, šakomis ir pan.): Kraitelės iš šiaudų ir vytelių pi̇̀nta JnšM. Reikia eit vytelių ir pi̇̀nt keselys, kol laiko yr PnmR. Karklų prisipjovė kašikam pi̇̀nt Rud. Atsisėdęs ant akmens, ir pina vyželę BsMtII74. Aš nemokėjau vyžų pint Rud. Kolei gyvas gyvensiu, trumpų vyžų nepi̇̀nsiu (d.) Slk. Kaminus pýnė iš žagarų, moliu išlipdė Rud. Ne lentinės, iš šakų buvę pi̇̀ntos durys A.Baran. Kamščiais kištūs langeliai, šiaudų pintos durelės NS772. Nors tasai laikas buvo dar toli, tačiau Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas J.Bil. Razskelt ana jas (šakneles) ir pi̇̀nti Zt. Iš šiaudų pýnė [pynes] ir korė an langų Kb. Seniau tai kepeliušus pindavau Slk. Kančiukėlis iš šimto vielelių pi̇̀ntas NdŽ. Pi̇̀nk iš kanapių jaugtas dėl užrišimo jungo ant ragų J.
^ Kalba, kaip vyžą pina Kp. Pina kaip bajoras vyžas Šl, PPr81. Aš tiek vyžų nepyniau, kiek tu baloj gulėjai KrvP(Švnč). Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTR. Pýte pýtas, regzte regztas Alvt. Šimtu pyta, šimtu vyta, šimtu pavijota (kopūstas) LTR(Graž).
ǁ R410 tverti tvorą, perkišant, sukeičiant šakas: Tvorą pýti KII367. Egles ka nūgenės, [iš šakų] statinius pýs Vn.
ǁ megzti: Ma[no] merga (duktė) pi̇̀na pirštines Žrm. Ponas liepė slūgom pinti tinklus TDrIV218. Jei voras tinklą pina, bus giedra MTtV20.
ǁ sukti, krauti (lizdą): Karklų krūmely pyniau lizdelį LTR(Mrj). Žagarėlius nešė, leliumai, ir 1izdelį pynė, leliumai DvD47. Siaudžia, griaudžia [paukščiai] lizdus pindami LTR(Skp).
2. tr. dėti į pynę (plaukus), daryti kasą: Dvi kasi pýnė Zt. Ištekėjus neseka pint plaukų – pinsis gyvenimas (priet.) Vrn.
| Duokit man šitą pi̇̀ntą (pynės pavidalo) bandą Mrj.
| refl. tr., intr.: Ji pýnėsi išsileidusią kasą NdŽ. Aš jau nusiprausiau, dabar pinúosi Rm. Jūsų seselė aukštam svirnely, aukštam svirnely pinas galvelę LTR(Nm).
ǁ refl. ardytis, išsileisti iš pynės: Kasa jau viena pi̇̀nas lauk Jrb. Išsitrinkau vakar, o šiandieną nebgaliu besutūrėti [plaukų] – pi̇̀nas lauku Ms.
3. tr. jungti (gėles, šakeles ir pan.) į pynę, vainiką: Pinu vainiką SD398, R403. Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, žydėsiu, kaip žydi laukai Mair. Vainikus pi̇̀na iš pataisų JnšM. Su siūlu [vestuvių vainiką] peni̇̀ – nepryema [stalo užgrobėjai] vainiko Užv. Mokyklo[je] vainikus pýnė mergikės Grd. Nėr man seselių vainikui pinti J.Jabl. Segė rūtų pintą vainikėlį J.Jabl. Kad mergytė rūtas skynė, muni minavojo, ir kad pynė vainikelį, muni garbavojo StnD7. O šie rūtų pumpurėliai vainikėliui pinti KlvD18. Pýniau rūtą, pýniau mėtą, pyniau lelijėlę, pýniau savo jaunas dienas kaip žalias rūteles JV469. Turiu rūtą skinamą, … vainikėlį pi̇̀namą JD901. Aš daugiau nepinsiu nei rūtų vainikėlio LTR(Trak). Pinù čibulius kason Vb.
| prk.: Mes pradėjom su juo reikalą pi̇̀nti Mrj.
^ Nepinsi gražumą į vainiką B. Anys gyvena, kap vainiką pina (taikiai) Dglš.
| refl. tr., intr.: Pinkise vainikelį, dėkise ant galvelės StnD20.
| prk.: Ir lūkesčio pilnas svajoju linksmai, ir pinas į dainą jausmai J.Jan. Dienos pinasi į savaites, savaitės ištirpsta į mėnesius I.Simon. Kažkaip man nesi̇̀pina giesmė Žrm.
^ Dainuot man – kaip vainikas pi̇̀nas (lengva) Klov. Žmonių gyvenimas kaip vainikas pi̇̀nas (sudėtingas) Grd.
4. tr. perkaišant užraizgyti: Langą pi̇̀nti geležiniais virbalais DŽ.
5. tr. raizgyti, painioti: Siūlus pi̇̀nti DŽ.
| refl.: Šitie siūlai labai pi̇̀nas Ds.
ǁ refl. vyniotis, raitytis: Ją žalčiai išvydę, pinasi aplink S.Nėr.
ǁ refl. draikytis: Jei vortinklės aukštai pinas – priš lytų Šts.
6. refl. maišytis, painiotis: Kamgi reikia tokios ilgos suknelės, kad tarp kojų pinas! Ds. Ilgi rūbai tarp kojų pi̇̀nasi Jnk.
| prk.: Ot šiap tep pinamės (vargdami manomės, gyvename) penkiuosa an aštuontoko Rod.
7. refl. landžioti kaitaliojantis (šokant): Pi̇̀nas visaip, lankstos [senoviškus šokius šokdami], o dabarčiuo tik susispaudę Ub. Keturios poros susto[ja] i par kits kitą pẽnas pẽnas Užv.
8. refl. sumišai, kartu būti, jungtis: Tos žemės pynėsi su valstiečių ir didžiojo kunigaikščio žemėmis rš. Ir visoki žiedeliai teip tarp savę pi̇̀nas, kad iš tolo tik regis gražus margumynas A.Baran. Į vyrų balsus [dainuojant] pynėsi ir švarus moteries balsas rš. Atidrėkusių debesų spalvos pynėsi viena su kita rš. Štai slenka ir pinas vaizdai ateities S.Nėr. Šios abi romantizmo kryptys tarp savęs pynėsi ir Kanuto Rusecko tapyboje rš.
ǁ refl. rigzti, mišti: Jam pýnėsi mintys NdŽ. Kuo ilgiau galvojo, tuo labiau jam pynėsi mintys J.Balč. Pi̇̀nasi galvoje, negaliu atsimint Al. Eina po galvą mislys, viskas pi̇̀nas Jd. Į galą [kalbėtojas] toks buvo mieguistas, kad viskas galvoj pynėsi, pynėsi S.Čiurl.
9. tr., intr. prk. prasimanant, suktai, painiai kalbėti, pasakoti: Dūda turėjo įgimtų gabumų pinti tokias apysakas P.Cvir. Milicija pi̇̀na, kad iena galvon užumuštas Slm. Petrikėnas pi̇̀na, kad mes visi trys vienamečiai Slm. Mūsų kalbos nesuprasi – mes pinam kaip vyželę Zr. Pinti niekus MitI231(Šd). Pýnė pýnė, ir nieko negalėjau suprasti Jnšk. Ateis, tai meluos meluos, piñs piñs, kad nė grausmo nesuprasi Ds. Kap susrinko par mus žmonės, kap ėmė pi̇̀nt pie vainą! Grv. Nepi̇̀nk, ko nereikia Dv. Kaip kas mokėjo, teip tas pýnė Ker. Moma ir lovą ažumena, ir stalą ažumena (užmina tokias mįsles) – pi̇̀na ir pi̇̀na Dv.
10. tr. prk. klastingai veikti, turint tikslą kam pakenkti; regzti intrigas: Kokį velnią jis te prieš manę pi̇̀na?! Sb. Pýnė pýnė, makliavojo, makliavojo ir pats kaip toj musė voratinklin inkliuvo Ut.
| refl.: Pýnės pýnės del tos žemės, pagaliau laimėjo! Ds.
◊ ãkys pi̇̀nasi raibsta, mirguliuoja akyse: Akys pinas, lyg avinas aplink trinas Ps.
ant liežùvio pi̇̀nasi apie didelį norą paklausti: Jonui visą laiką pinasi ant liežuvio vienas klausimas rš.
kójos pi̇̀nasi netvirtas žingsnis kieno, svirduliuoja, svyruoja kas: Sudžiūvo, susisuko, kójos pi̇̀nas Krš. Eina, ir kójos pi̇̀nasi Mrc. Kojos pinasi, linksta kaip girtam rš. Ačiui, ačiui, aš jau prisigėriau – kojos pinase Jrb. Taip nepagaliu, net kójos pi̇̀nas einant Ds. A kójos nèpinas nu tų pienų? Rdn.
liežùvį pi̇̀nti kalbėti: Pina liežuvį lenkiškai kai vyžus Msn.
liežùvis pi̇̀nasi sunkiai pakalba: Jau užgėręs parejo, liežùvis kad pi̇̀nas Pp. Man liežùvis pi̇̀nas, neklauso manės Šln. Bene, vyrait, būsi užmetęs, ka taip liežùvis pi̇̀nas?! Krš.
liežuviù (liežùviais, liežiùviais, liežuviùs) pi̇̀nti (pi̇̀ntis) liežuvauti: Pi̇̀nti liežuviu NdŽ. Pi̇̀ntis liežùviais NdŽ. Moterys vaikštinėja ir pliauškia, plepa, pina liežiuviais Gmž. Pýnė liežuviùs ta gyvatė Krš.
po akių̃ pi̇̀ntis nuolat maišytis, būti kieno akivaizdoje: Pinkis vis po akių, vis pajuokuok su jaunikiu Žem.
po kójų (po kójom) pi̇̀ntis kliudyti vaikščioti, maišytis: Vaikai, pasitraukit nuo čia, kur reikia vaikščioti, ir nesipinkit po kojų! Jz. Nesipi̇̀nk jam po kójom! Lš. Pini̇́es pini̇́es kaip šūdina virvė po kójom Pnd.
vỹžą pi̇̀nti niekus kalbėti: Ką čia pini̇̀ vỹžą?! Jnšk.
apipi̇̀nti, api̇̀pina, apipýnė tr., appi̇̀nti K
1. aplinkui narpliojant, perkaišant kuo sutvirtinti: Aprezgiu, apipinu SD228. Tošimis apipi̇̀nti BŽ24. Daržely loveles api̇̀pina (aptaiso kraštus vytelėmis) Vl. Àppina brazdais Pls. Statiniais daržą api̇̀pena (aptveria) Vn. Žilviais (žilvičiais) àppina [kaminą darydami] Rud. Bizūną pindamas, jis api̇̀pina šniūrelį, šikšnelę J.
| refl. K, Š.
2. Vb apjuosti, apraizgyti (vainikais, žalumynų pynėmis): Vartai vainikais apipinti rš. Marga lova išdabinta, vainikėliu apipinta KrvD123. Appinsim žiedelį rūtelėm, darysim iš rūtų vainiką Tvr. Tas vaikinas gulia apkaišytas, vainikais apipýtas Jrb.
| prk.: Ir upės čia nedidelės, ir visos žilvičiais ir alksniais apipintos rš.
| refl.: Aš vainikais visa apsipynus, apsisiautus auksiniais plaukais K.Bink.
| prk.: Girinykija apspýnus, apaugus krūmais Dbč. Jau liūnai ir balų klampynė žole ir žiedais apsipynė V.Myk-Put.
3. apraizgyti: Voras musę apipýnė savo siūlais DŽ.
| Gyslų storu tinklu apipinta ranka nieko neranda rš.
| refl.: Visas vortinkliais apsipynęs ėjo kaimo pardavėjas rš.
4. prk. daug sukurti, apgaubti (pasakojimais): Sunku čia rasti tokį kampelį, kalvą ar net gilesnį ežero duburį, kuris nebūtų apipintas padavimais, pasakomis, sakmėmis rš. Miestas apipintas daugeliu pasakojimų rš.
5. prk. apgauti, apsukti: Pernai, kai arklius mainėm, tai anas mane drūtai apipynė Ml.
atpi̇̀nti, àtpina, atpýnė K
1. tr. M, Š išardyti supintą: Neatsivožijo niekas kaselių atpintie, atsivožijo jaunas bernelis atpintie (d.) Ad.
| refl.: Vaikas siūlais apsikraigaliojo ir nebeatsipina Krs. Pynė atsipina K. Tavo kasos atsipynę traukia prie savęs mane K.Bink. Jau atsipynė gelsvos kasaitės N255.
2. žr. nupinti 1: Neatpynęs ausies, neįdėsi krežiuo parpino Šts.
3. intr. ateiti svyruojant, atšlitiniuoti: Jis ėjo ir ėjo, pagaliau vieną gražią dieną atpina pas mane girtas girtutėlis J.Marc.
ǁ refl. atsidurti: Aš kap iššokau iš namų, tai net až kiemo atsipýniau Grv.
×dapi̇̀nti, dàpina, dapýnė (hibr.) tr. pridėti, prikurti: Užgirdai [dainuojant] ir savo dapýnei Mrc.
įpi̇̀nti, į̇̃pina, įpýnė K; R113
1. tr. pynę pinant įrišti, įtvirtinti: Įpainioju, įpinu SD403. Kasininkus į plaukus kasos įpýnė merga J. Tuos kaspiniukus tėvas jai nupirko, o ji lėlei įpýnė Skr. Vytelėm inpi̇̀nta akėčios kastilis Ck. Pasvadino į kraselę, šukuo[ja] geltonas kaseles, į̇̃pina raudoną štančkelę Kl. Į plaukus gėlę įpi̇̀nti DŽ. Kas auselę ankerpa, kas vilnon kaspiną añpina [avims į ganyklą leisdami] Ad.
| Prašyk mieląją svočiulę vainikėlio pinti, tiktai vargiųjų dienelių prašyk neinpinti LTR(Užp). Supinkit, sesutės, rūtų vainikėlį, tik neįpinkit vargų dienelių LTR(Slk).
| refl. tr.: Įsipýnė mergaitė kason rūtų šakelę Š.
ǁ refl. įsiraizgyti: Tarp medžių šakų įsipynę, žybčioja žalsvi spinduliai K.Bink.
2. refl. įsimaišyti į kieno tarpą, įsiskverbti: Tarp galvijų įsipynė kumeliokai Antš. Bet jis patsai nekėlė jokios abejonės, liežuviai (paskalos) kol pikti neįsipynė B.Sruog.
ǁ refl. prikibti, įsisukti (apie ligą): Liga gali įsipi̇̀nt, ir dot (baigta) Plv.
3. tr. prk. įtraukti, įpainioti į kokį nemalonų reikalą, dalyką: Čia ne jo vieno darbas, ir kiti įpinti̇̀ Slm. Lietuviai žemaičiai, būdamys patys įpinti į kares gudų, maž ką tame laike tegalėjo šelpti prūsus S.Dauk.
| refl.: Ir aš buvau tame mušimès (mušimesi) tada įsipynęs J.Jabl. Inspýnei bėdon, dabar pats neberodas (nepatenkintas) Ds. Kam tau reikėjo įsipi̇̀nt į svetimus reikalus?! Jnšk.
4. tr. prk. įterpti, įjungti: O jeigu su kuo kalbėjęs, tai tik vokiškai arba nors įpindavęs nesuprantamų vokiškų žodžių I.Simon. Baranauskas rašė tėvams laiškus, į juos įpindamas ir savo eilių rš. Šios legendos įpintos į objektyvaus istorinio proceso foną rš. Įpink giesmę į darbo žygį K.Kors.
| refl.: Jis taip pat įsipynė į mūsų kalbą rš. Į epinį poemos toną įsipina sarkazmo, ironijos, epigraminio stiliaus elementai rš.
5. refl. tr. prk. nusičiupti, nusitverti (ppr. apie jaunikį): Kažin kaip ji įsipynė tą šlubį (ištekėjo už jo), lyg nebuvo vyrų Kp.
išpi̇̀nti, i̇̀špina, išpýnė tr. K
1. išardyti ką supintą, nupintą: Kol merga, tai kasos supintos, o kap ištekėjo, tai kasas išpynė dz. Išpinu kasas, pynius R43. Privylė mergelę, motulės dukrelę, išpynė kaselę, išbarstė rūtelę (d.) Lp. Kas tavo, seselė, kasas išpýnė? JV684. Išpynei kaselę – jau nesupinsi, išeisi iš motulės – jau nesugrįši LTR(Tvr). Išpi̇̀nk vyžą, jei negerai nupynei J.
| refl.: Pynė išsipina K. Išsipýnė kasa, susipink Š. Reiks kirpti žemyn, nestovia tie plaukai, išsi̇̀pina Ms. Pusberniai buvo kumelei uodegą supynę, tai kol išsipýnė lauka, i vaikščiojo kaip su strypu Škn. Neužmezgė mezgų, pametė teip, išsipýnė ta mezgytuvė, susinarpliojo, daba nons pasiusk Škn. Viškum išsipynė to čibulių kasa, nebesituri čibuliai Krs.
ǁ išimti ką įpintą į pynę: Nuimtas vainikėlis, išpi̇̀ntas kasnykėlis, nepriderėsi prie vainikėlio, prie šilkų kasnykėlio (d.) Jž. Nuog galvelės rūtelę nuimčiau, iš kaselės šilkelius išpinčiau LTsI61.
2. žr. nupinti 1: Išpýniau krėslą J. Atsisėda prie angos iš plėšų išpintoje kėdėje I.Simon. Vokelė (sėtuvė) iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Kubilas būna tokis iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Tvora iš šakų išpi̇̀nta – tai tuinas Nmč. Iš vyšnių šakelių išpinsiu laivelį LTR(Stk).
| Prastos staklės – vos išpýniau (šiaip taip retą išaudžiau) audeklą Slm.
| refl. tr.: Kas atsitiko su jo trobele, kurią jis buvo iš karklų išsipynęs J.Marc.
3. perkaišant užpildyti pinamo daikto tarpus: Aš išpýniau šiaudais lovą J. Padarys kretilą didelį: sulenks kampus, išpi̇̀ns su šakelėms Brs. Išpi̇̀ntas [žilvičiais], aplipdytas [moliu] kaminukas Kb. Iš pajūrio (Jūros upės pakraščio) parsineša plėšų, su toms plėšoms [tvoras] i̇̀špina Pj. Eglelėm išpi̇̀nta [tvora] gražiai Pb. Žabrai (tokios šakutės) tinka tvoroms išpinti Šlv. Ratų galą su viela išpýnė Krš. Langai buvo išpinti geležimis, kad kelionėje būtų geriau apsisaugoti nuo nelaimės J.Balč. Ką išpýti (orig. išpį̇́ti) KII293. Tai aš išpinčia kelelį juostelėm LTR(Klt).
| prk.: Gyvenimas vargais išpintas rš.
| refl. tr.: Išsipýniau tvorą Š.
4. refl. prk. išsisukti, išsinarplioti: Kad išsipint iš šitų gyvačių skolų, tai daugiau nieko nenorėč Ds. Šiemet vasarą led išsipýniau (vos išsiverčiau, vos pragyvenau) Nč. Tik gudrumu tenai buvo išsipi̇̀nta [iš nelaimės] Dkš.
5. refl. prk. suprastėti, išnykti: Pirma turėjo tokių gražių kiaulių, o dar̃ visos išsipýnė Kb.
6. tr. prk. suprantamai pasakyti, išaiškinti: Pina pina ir nieko nei̇̀špina – nežinau, ką jis nori pasakyt Ėr.
nupi̇̀nti, nùpina, nupýnė K; R
1. tr. perkaišant, narstant padaryti: Nupinta virvė, rėtis iž sparto žolės SD74. Jisai nupynė krapšą J. Karbijos iš šiaudų nupi̇̀nta Arm. Perdien du kašikai možna nupi̇̀nt kap niekas Dglš. Sėtuvės iš sluoksnelių nupi̇̀ntos kaip kubilelis iš ievos medžio Klk. Ir atneš sesulė pievon juostą pažadėtą: raudonmargę, šilkaruožę, iš gijų nupintą B.Sruog.
^ Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTIII460.
| refl. tr.: Kašeles nusipi̇̀ndavo Slk. Einu Rygon druskos, tris poras vyžų nusi̇̀pinu Šmn. Vyžų sau nenuspindavo OG371. Nusivijo virvę, nusipynė tokį lopšį, ir sako tas drūtasis: „Jūs manę leiskit in tą skylę“ BsPIII243.
^ Džiaugiasi kaip gudas, vyžus nusipynęs KrvP(Rtn).
ǁ numegzti: Nenupyniau tinklelių, neprigaudžiau žuvelių TDrIV62.
| refl. tr.: Aš nusipinsiu šilkų tinklelį ir pasigausiu aukso žuvelę LTR(Sb).
2. tr. padaryti vainiką: Liuob nupi̇̀ns gaspadoriuo iš rugių varpų vainiką Brs. Nùpina vainiką iš varpų ir neša pjovėjom Dv. Vainiką nupýnėm, apkalėm duris: reikėjo sveikint Škn. Nupynę vainiką iš erškėčių, uždėjo ant galvos BtMt27,29.
| refl. tr.: Jinai nusipýnė sau vainiką J. Ten tu pasiskinsi, ten tu nusipinsi žalių rūtų vainikelį StnD15. Vainikėlį nusipinsiu, an galvelės užsidėsiu KrvD62. Nusipinsiu vainikėlį iš rūtelių, iš gėlių, iš gailiųjų ašarėlių, iš saulytės spindulių S.Nėr.
ǁ prk. apjuosti, apdėti (žalumynais): Tik gaila jai kranto, vainikais nupinto, tik gaila tų dainų, kur skamba skardžiai Mair.
3. refl. tr. prk. išsisukti, atsikratyti: Kad tik šitą bėdą nuspi̇̀nč, tai ir viskas būt gerai Ktk.
4. refl. prk. nuvargti, nusivaryti: Tai nusmūčijau, tai nuspýniau an visų šonų Vlk. Nuspynęs kai vyžas Vlk.
×panusipi̇̀nti, panusi̇̀pina, panusipýnė (hibr.) žr. nupinti 1 (refl.): Bernai vyžus panùspina Dv.
papi̇̀nti, pàpina, papýnė
1. tr. kurį laiką pinti (pynę): Tu ma[n] tik pačią pradžią tos pyniukės papi̇̀nk, toliau aš jau i pati mokėsiu Škn. Eik pri vaiko, aš papi̇̀nsu tą kasą Krš.
| refl. tr. KI104.
2. žr. nupinti 1: Nuejo diedas krūmuos, pripjovė žvagulių ir papýnė lopšį Lz.
3. žr. supinti 3: Svogūnus papýnė Rod. Pàpina i pakaria in pečiaus [svogūnus] Ad.
4. refl. tr. galėti pintis (pynę): Nepasipinsi kasdieną plaukų (neturėsi kada), geriau nusikirpus Šts.
5. tr. Lš, Rtn, Rm pakišti (koją) kitam, kad pargriūtų: Pàpina koją ir parverčia visus Grž. Visi jūs tokie. Vienas neapkenčia, kitas pavydi, koją papintų, kad galėtų V.Krėv. Jis papýnė koją [imtynėse] ir pargriovė mane Jnšk.
ǁ užkliudyti (koją), sutrukdyti žingsnį: Skersai kelią buvo pertiesta virvė. Ji papynė žirgui kojas V.Piet.
| refl.: Rugiuos da greičiau kojos paspiñs (susipainios, užklius) Ndz. Koja paspýnė (užkliuvo), ir nugriuvau Mrc.
6. tr., intr. sudaryti sąlygas netikėtai kam atsirasti, kilti: Plynia papynė čia tave! J.Jabl. Nelabasis papynė užsidegti sekmadienį J.Avyž.
7. refl. pasitaikyti, pasipainioti: Pasipýnė kitas, ir ištekėjo Ėr. Kad užkurys pasipiñt, tai da eit Slm. Čia pat pasipynė dėdė Titas, taip pat nusiminęs Vaižg. Pasipýnė gražesnis vaikis, i sutrūko meilės Krš. Miesteliuose linksmiau, dažnai kareiviai pasipina Pt. Kaip tik pasipynė ir velnias LTR(Auk). Miške jam pasipina po kojų voverė S.Nėr. Mums ten pasipýnė po kojų tas pasiutėlis, tai ir apkaustėm Alk.
| Proga tam dalykui veikiai pasipynė rš. Vargai pasipina BPII40.
8. tr. prk. paplepėti: Daug ką mes pàpinam. Kad viską dėtum į širdį, reiktų iš galvos išeit Jnšk.
pérpinti tr. K; SD298
1. pinant iškaišyti: Po du kuolu sumušta ir pérpinta vytim Grv. Kojų tarppirščius parpink ruginiais šiaudais I.
2. iš naujo supinti: Susipynei kaip ne žmogus: párpink tas kasas Krš. Par naktelę nemiegojau, rūtų vainikėlį parpyniau (d.) Šln.
3. suvartoti pinant: Visus linus párpyniau į pynę J.
4. išraizgyti: Viršutinis durpyno sluoksnis dažniausiai būna apneštas žemėmis ir perpintas žolių šakniastiebiais rš. Lubos pintais perpintais fantastiniais pagražinimais išmargintos rš.
| refl.: Nurudusios, negyvos šakos čia persipynė į nepralendamą raizginį, stipriai surišus plonus eglaičių kamienus tarpusavy J.Balt.
5. sukeisti (akis) mezgant virbalais: Paprastosios akys, perpinant su išvirkščiosiomis, gali būti įvairiai pakreipiamos rš.
6. sukryžiuoti, sukeisti (kojas): Vyras parėjo iš darbo – parpýnė kojas, i sėdžia, o ta moterėlė vargšė laksto, bėga! Šd.
7. (sl.) žr. supinti 6: Eilės vienų pėdų gali būti perpintos eilėmis kitų pėdų V.Kudir. Lyriniais epizodais perpinta visa poema rš. Apsakymas gana sentimentalus, perpintas nenatūraliais pagrindinio herojaus prisipažinimais rš.
| refl.: Praeities dabarties gyvenimo persipinančiais kontrastais poetas išreiškė liaudies nepasitenkinimo nuotaikas rš.
prasipi̇̀nti, prasi̇̀pina, prasipýnė vargingai pragyventi, prasistumti: Šitą žiemą šiap tep prasipýnėm Vrn. Nor ir neturėjau pinigų, bet šiap tep prasipýniau Vrn.
pripi̇̀nti, pri̇̀pina, pripýnė tr. K; SD306
1. pridurti pinant, pridėti pynės: Aš pripýniau ir tą galą, kur nedateko J. Tas [nukirptas] kasas pripi̇̀nt možnės Pc.
| refl. tr.: Bene žmonės nemato, kad padirbtas kasas prisipýnus Skr. Jos kasos striukos, nutriaušėję, tai prisipýnus nešioja Pc. Nusikirpai kasas, o dabar sumanytum – prisipintum Vb.
ǁ pridėti, prijungti papildomai prie pynės: Pripi̇̀nk da vieną cibulį prie kasos Pn. Strugas vainikas – pripi̇̀nk porą pluokščiukų [lapų] Krš. Da iš šitos pusės šakelę pripink, kad virvės nebūt matyt Vb.
ǁ pinant pridėti daug ko: Pripi̇̀ns [patvirkėlės] bizus ilginių ir varys aplink bažnyčią keliais Ggr.
2. pinant daug pridaryti (krepšių, vyžų ir pan.): Tiek keselių pripyniau, o tu dejuoji, kad bul'bų nėr kur pilt Vb. Pripýnė par žiemą daug kašikų, visai vasarai užteks Ds. Davė [pasogos] virtinę vyžų pripintą ir baravykų žiemai džiovintų (d.) Dgl.
| refl. tr.: Prisipýnęs krepšų devynias galybes – tura senis čėso Krš. Prisideda terbon valgyt, vyžų prisi̇̀pina ir eina Daujėnų dvaran dirbt Kp.
3. daug pridaryti (pynių): Kad prikabinau pilną kamarą cibulių [kasų] pripýnus Brt. Tai pripynėm vainikų – ne tik vestuvėm, bet ir krikštynom pakaks! Vb.
| refl. tr.: Prisipýnė tų vainikų, prikarstė visais palubiais – i troba jau graži Škn.
4. refl. prisivelti, prisipainioti: Prispynė akėčion varpio, ir velka žemes Ds.
5. refl. prk. prisijungti, pritapti: Ko čia prispýnei: seka, seka kai našlaitis gėriokas! Ds. Prisipi̇̀nti reikia prie procesijos Kls.
ǁ refl. prilipti, prisikabinti (apie ligą): Tą ligą išsiliginau, prisipýnė karštinė Onš. Liga prispýnė Rod. Kad pas taũ prispiñt nuosunkiausia liga! Arm.
6. prk. duoti mintį, sugundyti: Ir velnias pripynė ten eiti! rš.
7. I prk. priplepėti, prišnekėti: Pripynei, pripaistėjai visokių niekų Vb. Nuejo ir pripýnė, o dabar kalbos ir paskėlė Ds. Pripýnė, prikalbėjo ant jos – nebėr jau žmogaus Ut. Daug pasakų – kur te jų pripi̇̀nsi! Ad.
◊ su liežùviu pripi̇̀nti pripliaukšti, priplepėti: Nuejus pripýnė pripýnė su liežuviù Grv.
supi̇̀nti, sùpina, supýnė tr. K; SD347
1. padaryti kokį daiktą perkaišant, narpliojant: Seniutė atsinešė parodyt – pintinis supinta iš šešių vytinių Dgč. Čia supi̇̀nta iš pagaliukų Rš. Reikia kašikas supi̇̀nt Nmč. Kietai sùpina, kaip skūrinis krepšas Krš.
2. sudėti į pynę (plaukus), padaryti kasą: Net Gustei supyniau plaukus į daug daug kaselių I.Simon. Klausinėjo seserėlės: „Kas tave supynė?“ J.Jabl. Katrytę supi̇̀nsiu i valgysiu Ėr. Nuo kojelių šilkelius nurištau ir mergelei kaseles supintau (d.) Mrk. Šukuos galvužėlę, supiñs kasužėles JV513. Kelkias kelkias, matušelė, supink supink mun kaselę! D56. Jie (naktigoniai) baliušką daro, sùpina arkliam kasas Grv.
| prk.: Žmona gulia kojas supýnus (paralyžiuota) Šln.
^ Tėvo skrynia nepavežama, brolio žirgas neužturiamas, sesės kasos nesupinamos (krosnis, dūmai, liepsna) LTR.
| refl.: Jane, ar tu jau susipynei? Skr.
| Tupi šarka susipýnus, nor ji ištekėti JD344.
3. J dedant, rišant vieną prie kito sujungti į pynę, į vainiką: Duok, cibulius supi̇̀nsiu Rmš. Vaikai laukia [vestuvininkų], sùpina didelį, ilgą vainiką ir neleidžia per kelią Dbč. Eikš tu, sesyčiute, mes tave išpirksme, iš žaliųjų rūtytelių vainiką supi̇̀nsme! Dglš. Ne rūtų sėsi, nei skysi, nei supysi N253. Vai kas juos (ievos žiedelius) supins į žalią vainikėlį?! Ktv. Mamutyte, senulyte, ar suskynei skynimėlį, ar supynei rūtų vainikėlį? LTR. Ir supynė lapus figų ir padarė sau žiurčius (orig. Schurczus) BB1Moz3,7.
| refl. tr.: Tę tu pasiskinsi, tę tu susipi̇̀nsi žalių rūtų vainikėlį JV491.
4. perkaišant sujungti: Tada per dieną supýnėme tik po dvi [sielių] lovas Lp. Ir vėliavas ąžuolo ūgiais supynę, mes triskart pasveikinom žemę gimtinę V.Myk-Put. Akelėm, akelėm – i sùpinam [mezginį] Rod.
ǁ surišti, supančioti: Vieną avį supýniau, kitos palaidos tegu bėga Prn. Kai ema [karvė] dūkt, saugaus, kad lenciūgan nesupintų̃ (neįpainiotų) Ob. Pažindyk jį, o Viešpat, supink vystyklomis SGI53.
| prk.: Supynė man širdelę bernelis, sunku be jo Str.
5. suraizgyti: Jėgu pradėt[ų] šėliotis [karvė], tai supiñt[ų] lenciūgus Slm.
| Raides supýnė – nieko nesuprasi [kieno parašas] Šl.
| refl.: Didelės kirmys susipynusios į kasą J. Susipýnė [linų] galvelės, lekia in viršų Žln. Ąžuolų daug suspýnę Dsn. Suspynusias viršūnes vėjas plevėsuoja A.Baran. Susipynė žilvičiai, berželiai prie šaltinio skaidraus S.Nėr. Visos buvę viršūnės vienybėn suspýnę, kaip lietuvnykų širdys ant vieną tėvynę A.Baran. Pavadžiai, viržiai ir vadelės susipynė – nutrūko V.Mont. Sunku išnarplioti susipynusias gijas rš. Kur yra tėvo lauke dvylika ąžuolų, susipynusių šakomis MPs. Saspynė (susipynė) kap akėčia Zt.
6. prk. glaudžiai susieti, sumaišyti: Rašytojas įdomiai supina žmonių santykius rš.
| refl.: Čia par mus kalbos suspýnę Rš. Čia ne lengvabūdė mergelė rūpi, bet susipynęs tautų likimas V.Krėv. Liūdesys ir džiaugsmas visados susipynę P.Vaičiūn. Stiliai susikryžiuoja ir susipina tarpusavy rš.
7. refl. įsipainiojus, įsivėlus kojoms, netekti pusiausvyros: Vištos suspi̇̀nta pakulos[e], ir guli paslika Ds. Atrodė, kad susipynusi ilgame sijone, ji parvirs rš.
ǁ refl. Rdn susikliudžius ėjimui, susipainioti, pakrypti, sulinkti (apie kojas): Man kojos susipýnė, vos neparvirtau Vlkv. Kaži kap ten man kojos susipýnė, ir pargriuvau Alk.
8. refl. prk. būti nevikriam: Tokio susipýnusio vyro dar nemačiau Gs.
9. refl. prk. labai susidraugauti, susinešti: Suspýnė su tuo bernu ir niekur neišsiskiria Ds.
ǁ refl. prasidėti su kuo, įsitraukti, įsivelti: Ne vyrų darbas suspi̇̀nt su pletkais Užp. Nieko buvo berniokas, ale susipýnė su mergiotėm (dėl jų pateko į keblią, nemalonią padėtį) Krs.
10. prk. sutrikdyti: Nutilkit, nebešnekėkit, man supýnėt laiško rašymą! Slm.
| refl.: Kalbėjo, kalbėjo ir susipynė, ir [teisėjas] sugavo meluojant Jnšk. Susipýnė pryš teisėją, ir tiesa iškilo į viršų Plng. Mano kūmai tai negalėjo suspi̇̀nt, be protingi žmonės buvo Švnč.
11. prk. nesuprantamai pakalbėti, pasakyti: Supynė kažką atėjęs, ir niekas negalėjo suprast Jnšk. Dėl akių tiktai guldamas supýnė (šiaip taip sukalbėjo) poterius Kb.
12. prk. apkalbėti: Jam tik supi̇̀nt žmogų, šlovę nuplėšt Ut.
ǁ intr. skleisti kalbas, pasakoti: Maž ir ne tep, ale supýniau Grv. Daug svieto visiaip sùpina, sukalba Š.
13. refl. kergtis, vaisintis (apie gyvulius): Gyvoliai susipynė Bržr.
◊ liežuviùs (liežiuviùs, pletkùs) supi̇̀nti suliežuvauti: Supina liežuvius, įskunda vienas kitą Ggr. Liežiuviùs supýnė negražius Dglš. Vėl jau an Miškinį eina, tai, žiūrėk, supiñs kokiuos pletkùs Sdk. Šitos bobos liežiuviùs sùpina visap Rš. Pynė, pynė i supýnė bobos liežuviùs Krš.
vyžàs supi̇̀nti pabėgti iš tarnystės: Slūžij[o], buvo, buvo, vargo, ir supýnė vyžàs Arm.
užpinti, ùžpina, užpýnė tr. K
1. perkaišant užtaisyti, užlopyti: Kašikas reikia užpint vytimi ar kuo Vlk. Skylę kresčio užpýniau J.
ǁ perkaišant užtverti: Namukas su mažais, grotomis užpintais langeliais, išlaužtom durim A.Vencl. Vienas langas, ir tas grotomis užpintas, dulkėmis užakęs J.Balt.
2. pradėti pinti: Kašio akelės ažpi̇̀ntos Grv. Àžpini matūzelius, pyneles Grv.
3. padaryti pynę: Ažpýnė moma mergutai kaseles Lz.
4. apraizgyti: Ažupi̇̀ntas priemenės langelis Aps. Šermukšliais reik duris užpýti, kad karves nesuraganotų [per Jonines] (priet.) Dov. Sprenk su vyte kuolą, kad nevirstų, ir užpi̇̀nk J. Voratinkliai duris užpynė rš.
| prk.: Gyvenant pamatysi, koki jo tinklai, kaip anas tave ùžpina Smal.
5. refl. užkliūti, užsikabinti: Aš tiek įsidaužiau, kaži kaip koja už koją užsipýnė Ms.
6. refl. prk. būti labai užsiėmusiam, nebespėti apsidirbti: Nejaugi jis tę su tais darbais tep užsipynęs?! Vrn. Užsipýnė vasarą darbais Mrc.
7. refl. prk. prasidėti, užsimegzti: Prie stikliuko užsi̇̀pina kalbos Mrj.
1. tr. daryti kokį daiktą perkaišant kuo (pvz., karnomis, vytelėmis, šakomis ir pan.): Kraitelės iš šiaudų ir vytelių pi̇̀nta JnšM. Reikia eit vytelių ir pi̇̀nt keselys, kol laiko yr PnmR. Karklų prisipjovė kašikam pi̇̀nt Rud. Atsisėdęs ant akmens, ir pina vyželę BsMtII74. Aš nemokėjau vyžų pint Rud. Kolei gyvas gyvensiu, trumpų vyžų nepi̇̀nsiu (d.) Slk. Kaminus pýnė iš žagarų, moliu išlipdė Rud. Ne lentinės, iš šakų buvę pi̇̀ntos durys A.Baran. Kamščiais kištūs langeliai, šiaudų pintos durelės NS772. Nors tasai laikas buvo dar toli, tačiau Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas J.Bil. Razskelt ana jas (šakneles) ir pi̇̀nti Zt. Iš šiaudų pýnė [pynes] ir korė an langų Kb. Seniau tai kepeliušus pindavau Slk. Kančiukėlis iš šimto vielelių pi̇̀ntas NdŽ. Pi̇̀nk iš kanapių jaugtas dėl užrišimo jungo ant ragų J.
^ Kalba, kaip vyžą pina Kp. Pina kaip bajoras vyžas Šl, PPr81. Aš tiek vyžų nepyniau, kiek tu baloj gulėjai KrvP(Švnč). Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTR. Pýte pýtas, regzte regztas Alvt. Šimtu pyta, šimtu vyta, šimtu pavijota (kopūstas) LTR(Graž).
ǁ R410 tverti tvorą, perkišant, sukeičiant šakas: Tvorą pýti KII367. Egles ka nūgenės, [iš šakų] statinius pýs Vn.
ǁ megzti: Ma[no] merga (duktė) pi̇̀na pirštines Žrm. Ponas liepė slūgom pinti tinklus TDrIV218. Jei voras tinklą pina, bus giedra MTtV20.
ǁ sukti, krauti (lizdą): Karklų krūmely pyniau lizdelį LTR(Mrj). Žagarėlius nešė, leliumai, ir 1izdelį pynė, leliumai DvD47. Siaudžia, griaudžia [paukščiai] lizdus pindami LTR(Skp).
2. tr. dėti į pynę (plaukus), daryti kasą: Dvi kasi pýnė Zt. Ištekėjus neseka pint plaukų – pinsis gyvenimas (priet.) Vrn.
| Duokit man šitą pi̇̀ntą (pynės pavidalo) bandą Mrj.
| refl. tr., intr.: Ji pýnėsi išsileidusią kasą NdŽ. Aš jau nusiprausiau, dabar pinúosi Rm. Jūsų seselė aukštam svirnely, aukštam svirnely pinas galvelę LTR(Nm).
ǁ refl. ardytis, išsileisti iš pynės: Kasa jau viena pi̇̀nas lauk Jrb. Išsitrinkau vakar, o šiandieną nebgaliu besutūrėti [plaukų] – pi̇̀nas lauku Ms.
3. tr. jungti (gėles, šakeles ir pan.) į pynę, vainiką: Pinu vainiką SD398, R403. Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, žydėsiu, kaip žydi laukai Mair. Vainikus pi̇̀na iš pataisų JnšM. Su siūlu [vestuvių vainiką] peni̇̀ – nepryema [stalo užgrobėjai] vainiko Užv. Mokyklo[je] vainikus pýnė mergikės Grd. Nėr man seselių vainikui pinti J.Jabl. Segė rūtų pintą vainikėlį J.Jabl. Kad mergytė rūtas skynė, muni minavojo, ir kad pynė vainikelį, muni garbavojo StnD7. O šie rūtų pumpurėliai vainikėliui pinti KlvD18. Pýniau rūtą, pýniau mėtą, pyniau lelijėlę, pýniau savo jaunas dienas kaip žalias rūteles JV469. Turiu rūtą skinamą, … vainikėlį pi̇̀namą JD901. Aš daugiau nepinsiu nei rūtų vainikėlio LTR(Trak). Pinù čibulius kason Vb.
| prk.: Mes pradėjom su juo reikalą pi̇̀nti Mrj.
^ Nepinsi gražumą į vainiką B. Anys gyvena, kap vainiką pina (taikiai) Dglš.
| refl. tr., intr.: Pinkise vainikelį, dėkise ant galvelės StnD20.
| prk.: Ir lūkesčio pilnas svajoju linksmai, ir pinas į dainą jausmai J.Jan. Dienos pinasi į savaites, savaitės ištirpsta į mėnesius I.Simon. Kažkaip man nesi̇̀pina giesmė Žrm.
^ Dainuot man – kaip vainikas pi̇̀nas (lengva) Klov. Žmonių gyvenimas kaip vainikas pi̇̀nas (sudėtingas) Grd.
4. tr. perkaišant užraizgyti: Langą pi̇̀nti geležiniais virbalais DŽ.
5. tr. raizgyti, painioti: Siūlus pi̇̀nti DŽ.
| refl.: Šitie siūlai labai pi̇̀nas Ds.
ǁ refl. vyniotis, raitytis: Ją žalčiai išvydę, pinasi aplink S.Nėr.
ǁ refl. draikytis: Jei vortinklės aukštai pinas – priš lytų Šts.
6. refl. maišytis, painiotis: Kamgi reikia tokios ilgos suknelės, kad tarp kojų pinas! Ds. Ilgi rūbai tarp kojų pi̇̀nasi Jnk.
| prk.: Ot šiap tep pinamės (vargdami manomės, gyvename) penkiuosa an aštuontoko Rod.
7. refl. landžioti kaitaliojantis (šokant): Pi̇̀nas visaip, lankstos [senoviškus šokius šokdami], o dabarčiuo tik susispaudę Ub. Keturios poros susto[ja] i par kits kitą pẽnas pẽnas Užv.
8. refl. sumišai, kartu būti, jungtis: Tos žemės pynėsi su valstiečių ir didžiojo kunigaikščio žemėmis rš. Ir visoki žiedeliai teip tarp savę pi̇̀nas, kad iš tolo tik regis gražus margumynas A.Baran. Į vyrų balsus [dainuojant] pynėsi ir švarus moteries balsas rš. Atidrėkusių debesų spalvos pynėsi viena su kita rš. Štai slenka ir pinas vaizdai ateities S.Nėr. Šios abi romantizmo kryptys tarp savęs pynėsi ir Kanuto Rusecko tapyboje rš.
ǁ refl. rigzti, mišti: Jam pýnėsi mintys NdŽ. Kuo ilgiau galvojo, tuo labiau jam pynėsi mintys J.Balč. Pi̇̀nasi galvoje, negaliu atsimint Al. Eina po galvą mislys, viskas pi̇̀nas Jd. Į galą [kalbėtojas] toks buvo mieguistas, kad viskas galvoj pynėsi, pynėsi S.Čiurl.
9. tr., intr. prk. prasimanant, suktai, painiai kalbėti, pasakoti: Dūda turėjo įgimtų gabumų pinti tokias apysakas P.Cvir. Milicija pi̇̀na, kad iena galvon užumuštas Slm. Petrikėnas pi̇̀na, kad mes visi trys vienamečiai Slm. Mūsų kalbos nesuprasi – mes pinam kaip vyželę Zr. Pinti niekus MitI231(Šd). Pýnė pýnė, ir nieko negalėjau suprasti Jnšk. Ateis, tai meluos meluos, piñs piñs, kad nė grausmo nesuprasi Ds. Kap susrinko par mus žmonės, kap ėmė pi̇̀nt pie vainą! Grv. Nepi̇̀nk, ko nereikia Dv. Kaip kas mokėjo, teip tas pýnė Ker. Moma ir lovą ažumena, ir stalą ažumena (užmina tokias mįsles) – pi̇̀na ir pi̇̀na Dv.
10. tr. prk. klastingai veikti, turint tikslą kam pakenkti; regzti intrigas: Kokį velnią jis te prieš manę pi̇̀na?! Sb. Pýnė pýnė, makliavojo, makliavojo ir pats kaip toj musė voratinklin inkliuvo Ut.
| refl.: Pýnės pýnės del tos žemės, pagaliau laimėjo! Ds.
◊ ãkys pi̇̀nasi raibsta, mirguliuoja akyse: Akys pinas, lyg avinas aplink trinas Ps.
ant liežùvio pi̇̀nasi apie didelį norą paklausti: Jonui visą laiką pinasi ant liežuvio vienas klausimas rš.
kójos pi̇̀nasi netvirtas žingsnis kieno, svirduliuoja, svyruoja kas: Sudžiūvo, susisuko, kójos pi̇̀nas Krš. Eina, ir kójos pi̇̀nasi Mrc. Kojos pinasi, linksta kaip girtam rš. Ačiui, ačiui, aš jau prisigėriau – kojos pinase Jrb. Taip nepagaliu, net kójos pi̇̀nas einant Ds. A kójos nèpinas nu tų pienų? Rdn.
liežùvį pi̇̀nti kalbėti: Pina liežuvį lenkiškai kai vyžus Msn.
liežùvis pi̇̀nasi sunkiai pakalba: Jau užgėręs parejo, liežùvis kad pi̇̀nas Pp. Man liežùvis pi̇̀nas, neklauso manės Šln. Bene, vyrait, būsi užmetęs, ka taip liežùvis pi̇̀nas?! Krš.
liežuviù (liežùviais, liežiùviais, liežuviùs) pi̇̀nti (pi̇̀ntis) liežuvauti: Pi̇̀nti liežuviu NdŽ. Pi̇̀ntis liežùviais NdŽ. Moterys vaikštinėja ir pliauškia, plepa, pina liežiuviais Gmž. Pýnė liežuviùs ta gyvatė Krš.
po akių̃ pi̇̀ntis nuolat maišytis, būti kieno akivaizdoje: Pinkis vis po akių, vis pajuokuok su jaunikiu Žem.
po kójų (po kójom) pi̇̀ntis kliudyti vaikščioti, maišytis: Vaikai, pasitraukit nuo čia, kur reikia vaikščioti, ir nesipinkit po kojų! Jz. Nesipi̇̀nk jam po kójom! Lš. Pini̇́es pini̇́es kaip šūdina virvė po kójom Pnd.
vỹžą pi̇̀nti niekus kalbėti: Ką čia pini̇̀ vỹžą?! Jnšk.
apipi̇̀nti, api̇̀pina, apipýnė tr., appi̇̀nti K
1. aplinkui narpliojant, perkaišant kuo sutvirtinti: Aprezgiu, apipinu SD228. Tošimis apipi̇̀nti BŽ24. Daržely loveles api̇̀pina (aptaiso kraštus vytelėmis) Vl. Àppina brazdais Pls. Statiniais daržą api̇̀pena (aptveria) Vn. Žilviais (žilvičiais) àppina [kaminą darydami] Rud. Bizūną pindamas, jis api̇̀pina šniūrelį, šikšnelę J.
| refl. K, Š.
2. Vb apjuosti, apraizgyti (vainikais, žalumynų pynėmis): Vartai vainikais apipinti rš. Marga lova išdabinta, vainikėliu apipinta KrvD123. Appinsim žiedelį rūtelėm, darysim iš rūtų vainiką Tvr. Tas vaikinas gulia apkaišytas, vainikais apipýtas Jrb.
| prk.: Ir upės čia nedidelės, ir visos žilvičiais ir alksniais apipintos rš.
| refl.: Aš vainikais visa apsipynus, apsisiautus auksiniais plaukais K.Bink.
| prk.: Girinykija apspýnus, apaugus krūmais Dbč. Jau liūnai ir balų klampynė žole ir žiedais apsipynė V.Myk-Put.
3. apraizgyti: Voras musę apipýnė savo siūlais DŽ.
| Gyslų storu tinklu apipinta ranka nieko neranda rš.
| refl.: Visas vortinkliais apsipynęs ėjo kaimo pardavėjas rš.
4. prk. daug sukurti, apgaubti (pasakojimais): Sunku čia rasti tokį kampelį, kalvą ar net gilesnį ežero duburį, kuris nebūtų apipintas padavimais, pasakomis, sakmėmis rš. Miestas apipintas daugeliu pasakojimų rš.
5. prk. apgauti, apsukti: Pernai, kai arklius mainėm, tai anas mane drūtai apipynė Ml.
atpi̇̀nti, àtpina, atpýnė K
1. tr. M, Š išardyti supintą: Neatsivožijo niekas kaselių atpintie, atsivožijo jaunas bernelis atpintie (d.) Ad.
| refl.: Vaikas siūlais apsikraigaliojo ir nebeatsipina Krs. Pynė atsipina K. Tavo kasos atsipynę traukia prie savęs mane K.Bink. Jau atsipynė gelsvos kasaitės N255.
2. žr. nupinti 1: Neatpynęs ausies, neįdėsi krežiuo parpino Šts.
3. intr. ateiti svyruojant, atšlitiniuoti: Jis ėjo ir ėjo, pagaliau vieną gražią dieną atpina pas mane girtas girtutėlis J.Marc.
ǁ refl. atsidurti: Aš kap iššokau iš namų, tai net až kiemo atsipýniau Grv.
×dapi̇̀nti, dàpina, dapýnė (hibr.) tr. pridėti, prikurti: Užgirdai [dainuojant] ir savo dapýnei Mrc.
įpi̇̀nti, į̇̃pina, įpýnė K; R113
1. tr. pynę pinant įrišti, įtvirtinti: Įpainioju, įpinu SD403. Kasininkus į plaukus kasos įpýnė merga J. Tuos kaspiniukus tėvas jai nupirko, o ji lėlei įpýnė Skr. Vytelėm inpi̇̀nta akėčios kastilis Ck. Pasvadino į kraselę, šukuo[ja] geltonas kaseles, į̇̃pina raudoną štančkelę Kl. Į plaukus gėlę įpi̇̀nti DŽ. Kas auselę ankerpa, kas vilnon kaspiną añpina [avims į ganyklą leisdami] Ad.
| Prašyk mieląją svočiulę vainikėlio pinti, tiktai vargiųjų dienelių prašyk neinpinti LTR(Užp). Supinkit, sesutės, rūtų vainikėlį, tik neįpinkit vargų dienelių LTR(Slk).
| refl. tr.: Įsipýnė mergaitė kason rūtų šakelę Š.
ǁ refl. įsiraizgyti: Tarp medžių šakų įsipynę, žybčioja žalsvi spinduliai K.Bink.
2. refl. įsimaišyti į kieno tarpą, įsiskverbti: Tarp galvijų įsipynė kumeliokai Antš. Bet jis patsai nekėlė jokios abejonės, liežuviai (paskalos) kol pikti neįsipynė B.Sruog.
ǁ refl. prikibti, įsisukti (apie ligą): Liga gali įsipi̇̀nt, ir dot (baigta) Plv.
3. tr. prk. įtraukti, įpainioti į kokį nemalonų reikalą, dalyką: Čia ne jo vieno darbas, ir kiti įpinti̇̀ Slm. Lietuviai žemaičiai, būdamys patys įpinti į kares gudų, maž ką tame laike tegalėjo šelpti prūsus S.Dauk.
| refl.: Ir aš buvau tame mušimès (mušimesi) tada įsipynęs J.Jabl. Inspýnei bėdon, dabar pats neberodas (nepatenkintas) Ds. Kam tau reikėjo įsipi̇̀nt į svetimus reikalus?! Jnšk.
4. tr. prk. įterpti, įjungti: O jeigu su kuo kalbėjęs, tai tik vokiškai arba nors įpindavęs nesuprantamų vokiškų žodžių I.Simon. Baranauskas rašė tėvams laiškus, į juos įpindamas ir savo eilių rš. Šios legendos įpintos į objektyvaus istorinio proceso foną rš. Įpink giesmę į darbo žygį K.Kors.
| refl.: Jis taip pat įsipynė į mūsų kalbą rš. Į epinį poemos toną įsipina sarkazmo, ironijos, epigraminio stiliaus elementai rš.
5. refl. tr. prk. nusičiupti, nusitverti (ppr. apie jaunikį): Kažin kaip ji įsipynė tą šlubį (ištekėjo už jo), lyg nebuvo vyrų Kp.
išpi̇̀nti, i̇̀špina, išpýnė tr. K
1. išardyti ką supintą, nupintą: Kol merga, tai kasos supintos, o kap ištekėjo, tai kasas išpynė dz. Išpinu kasas, pynius R43. Privylė mergelę, motulės dukrelę, išpynė kaselę, išbarstė rūtelę (d.) Lp. Kas tavo, seselė, kasas išpýnė? JV684. Išpynei kaselę – jau nesupinsi, išeisi iš motulės – jau nesugrįši LTR(Tvr). Išpi̇̀nk vyžą, jei negerai nupynei J.
| refl.: Pynė išsipina K. Išsipýnė kasa, susipink Š. Reiks kirpti žemyn, nestovia tie plaukai, išsi̇̀pina Ms. Pusberniai buvo kumelei uodegą supynę, tai kol išsipýnė lauka, i vaikščiojo kaip su strypu Škn. Neužmezgė mezgų, pametė teip, išsipýnė ta mezgytuvė, susinarpliojo, daba nons pasiusk Škn. Viškum išsipynė to čibulių kasa, nebesituri čibuliai Krs.
ǁ išimti ką įpintą į pynę: Nuimtas vainikėlis, išpi̇̀ntas kasnykėlis, nepriderėsi prie vainikėlio, prie šilkų kasnykėlio (d.) Jž. Nuog galvelės rūtelę nuimčiau, iš kaselės šilkelius išpinčiau LTsI61.
2. žr. nupinti 1: Išpýniau krėslą J. Atsisėda prie angos iš plėšų išpintoje kėdėje I.Simon. Vokelė (sėtuvė) iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Kubilas būna tokis iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Tvora iš šakų išpi̇̀nta – tai tuinas Nmč. Iš vyšnių šakelių išpinsiu laivelį LTR(Stk).
| Prastos staklės – vos išpýniau (šiaip taip retą išaudžiau) audeklą Slm.
| refl. tr.: Kas atsitiko su jo trobele, kurią jis buvo iš karklų išsipynęs J.Marc.
3. perkaišant užpildyti pinamo daikto tarpus: Aš išpýniau šiaudais lovą J. Padarys kretilą didelį: sulenks kampus, išpi̇̀ns su šakelėms Brs. Išpi̇̀ntas [žilvičiais], aplipdytas [moliu] kaminukas Kb. Iš pajūrio (Jūros upės pakraščio) parsineša plėšų, su toms plėšoms [tvoras] i̇̀špina Pj. Eglelėm išpi̇̀nta [tvora] gražiai Pb. Žabrai (tokios šakutės) tinka tvoroms išpinti Šlv. Ratų galą su viela išpýnė Krš. Langai buvo išpinti geležimis, kad kelionėje būtų geriau apsisaugoti nuo nelaimės J.Balč. Ką išpýti (orig. išpį̇́ti) KII293. Tai aš išpinčia kelelį juostelėm LTR(Klt).
| prk.: Gyvenimas vargais išpintas rš.
| refl. tr.: Išsipýniau tvorą Š.
4. refl. prk. išsisukti, išsinarplioti: Kad išsipint iš šitų gyvačių skolų, tai daugiau nieko nenorėč Ds. Šiemet vasarą led išsipýniau (vos išsiverčiau, vos pragyvenau) Nč. Tik gudrumu tenai buvo išsipi̇̀nta [iš nelaimės] Dkš.
5. refl. prk. suprastėti, išnykti: Pirma turėjo tokių gražių kiaulių, o dar̃ visos išsipýnė Kb.
6. tr. prk. suprantamai pasakyti, išaiškinti: Pina pina ir nieko nei̇̀špina – nežinau, ką jis nori pasakyt Ėr.
nupi̇̀nti, nùpina, nupýnė K; R
1. tr. perkaišant, narstant padaryti: Nupinta virvė, rėtis iž sparto žolės SD74. Jisai nupynė krapšą J. Karbijos iš šiaudų nupi̇̀nta Arm. Perdien du kašikai možna nupi̇̀nt kap niekas Dglš. Sėtuvės iš sluoksnelių nupi̇̀ntos kaip kubilelis iš ievos medžio Klk. Ir atneš sesulė pievon juostą pažadėtą: raudonmargę, šilkaruožę, iš gijų nupintą B.Sruog.
^ Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTIII460.
| refl. tr.: Kašeles nusipi̇̀ndavo Slk. Einu Rygon druskos, tris poras vyžų nusi̇̀pinu Šmn. Vyžų sau nenuspindavo OG371. Nusivijo virvę, nusipynė tokį lopšį, ir sako tas drūtasis: „Jūs manę leiskit in tą skylę“ BsPIII243.
^ Džiaugiasi kaip gudas, vyžus nusipynęs KrvP(Rtn).
ǁ numegzti: Nenupyniau tinklelių, neprigaudžiau žuvelių TDrIV62.
| refl. tr.: Aš nusipinsiu šilkų tinklelį ir pasigausiu aukso žuvelę LTR(Sb).
2. tr. padaryti vainiką: Liuob nupi̇̀ns gaspadoriuo iš rugių varpų vainiką Brs. Nùpina vainiką iš varpų ir neša pjovėjom Dv. Vainiką nupýnėm, apkalėm duris: reikėjo sveikint Škn. Nupynę vainiką iš erškėčių, uždėjo ant galvos BtMt27,29.
| refl. tr.: Jinai nusipýnė sau vainiką J. Ten tu pasiskinsi, ten tu nusipinsi žalių rūtų vainikelį StnD15. Vainikėlį nusipinsiu, an galvelės užsidėsiu KrvD62. Nusipinsiu vainikėlį iš rūtelių, iš gėlių, iš gailiųjų ašarėlių, iš saulytės spindulių S.Nėr.
ǁ prk. apjuosti, apdėti (žalumynais): Tik gaila jai kranto, vainikais nupinto, tik gaila tų dainų, kur skamba skardžiai Mair.
3. refl. tr. prk. išsisukti, atsikratyti: Kad tik šitą bėdą nuspi̇̀nč, tai ir viskas būt gerai Ktk.
4. refl. prk. nuvargti, nusivaryti: Tai nusmūčijau, tai nuspýniau an visų šonų Vlk. Nuspynęs kai vyžas Vlk.
×panusipi̇̀nti, panusi̇̀pina, panusipýnė (hibr.) žr. nupinti 1 (refl.): Bernai vyžus panùspina Dv.
papi̇̀nti, pàpina, papýnė
1. tr. kurį laiką pinti (pynę): Tu ma[n] tik pačią pradžią tos pyniukės papi̇̀nk, toliau aš jau i pati mokėsiu Škn. Eik pri vaiko, aš papi̇̀nsu tą kasą Krš.
| refl. tr. KI104.
2. žr. nupinti 1: Nuejo diedas krūmuos, pripjovė žvagulių ir papýnė lopšį Lz.
3. žr. supinti 3: Svogūnus papýnė Rod. Pàpina i pakaria in pečiaus [svogūnus] Ad.
4. refl. tr. galėti pintis (pynę): Nepasipinsi kasdieną plaukų (neturėsi kada), geriau nusikirpus Šts.
5. tr. Lš, Rtn, Rm pakišti (koją) kitam, kad pargriūtų: Pàpina koją ir parverčia visus Grž. Visi jūs tokie. Vienas neapkenčia, kitas pavydi, koją papintų, kad galėtų V.Krėv. Jis papýnė koją [imtynėse] ir pargriovė mane Jnšk.
ǁ užkliudyti (koją), sutrukdyti žingsnį: Skersai kelią buvo pertiesta virvė. Ji papynė žirgui kojas V.Piet.
| refl.: Rugiuos da greičiau kojos paspiñs (susipainios, užklius) Ndz. Koja paspýnė (užkliuvo), ir nugriuvau Mrc.
6. tr., intr. sudaryti sąlygas netikėtai kam atsirasti, kilti: Plynia papynė čia tave! J.Jabl. Nelabasis papynė užsidegti sekmadienį J.Avyž.
7. refl. pasitaikyti, pasipainioti: Pasipýnė kitas, ir ištekėjo Ėr. Kad užkurys pasipiñt, tai da eit Slm. Čia pat pasipynė dėdė Titas, taip pat nusiminęs Vaižg. Pasipýnė gražesnis vaikis, i sutrūko meilės Krš. Miesteliuose linksmiau, dažnai kareiviai pasipina Pt. Kaip tik pasipynė ir velnias LTR(Auk). Miške jam pasipina po kojų voverė S.Nėr. Mums ten pasipýnė po kojų tas pasiutėlis, tai ir apkaustėm Alk.
| Proga tam dalykui veikiai pasipynė rš. Vargai pasipina BPII40.
8. tr. prk. paplepėti: Daug ką mes pàpinam. Kad viską dėtum į širdį, reiktų iš galvos išeit Jnšk.
pérpinti tr. K; SD298
1. pinant iškaišyti: Po du kuolu sumušta ir pérpinta vytim Grv. Kojų tarppirščius parpink ruginiais šiaudais I.
2. iš naujo supinti: Susipynei kaip ne žmogus: párpink tas kasas Krš. Par naktelę nemiegojau, rūtų vainikėlį parpyniau (d.) Šln.
3. suvartoti pinant: Visus linus párpyniau į pynę J.
4. išraizgyti: Viršutinis durpyno sluoksnis dažniausiai būna apneštas žemėmis ir perpintas žolių šakniastiebiais rš. Lubos pintais perpintais fantastiniais pagražinimais išmargintos rš.
| refl.: Nurudusios, negyvos šakos čia persipynė į nepralendamą raizginį, stipriai surišus plonus eglaičių kamienus tarpusavy J.Balt.
5. sukeisti (akis) mezgant virbalais: Paprastosios akys, perpinant su išvirkščiosiomis, gali būti įvairiai pakreipiamos rš.
6. sukryžiuoti, sukeisti (kojas): Vyras parėjo iš darbo – parpýnė kojas, i sėdžia, o ta moterėlė vargšė laksto, bėga! Šd.
7. (sl.) žr. supinti 6: Eilės vienų pėdų gali būti perpintos eilėmis kitų pėdų V.Kudir. Lyriniais epizodais perpinta visa poema rš. Apsakymas gana sentimentalus, perpintas nenatūraliais pagrindinio herojaus prisipažinimais rš.
| refl.: Praeities dabarties gyvenimo persipinančiais kontrastais poetas išreiškė liaudies nepasitenkinimo nuotaikas rš.
prasipi̇̀nti, prasi̇̀pina, prasipýnė vargingai pragyventi, prasistumti: Šitą žiemą šiap tep prasipýnėm Vrn. Nor ir neturėjau pinigų, bet šiap tep prasipýniau Vrn.
pripi̇̀nti, pri̇̀pina, pripýnė tr. K; SD306
1. pridurti pinant, pridėti pynės: Aš pripýniau ir tą galą, kur nedateko J. Tas [nukirptas] kasas pripi̇̀nt možnės Pc.
| refl. tr.: Bene žmonės nemato, kad padirbtas kasas prisipýnus Skr. Jos kasos striukos, nutriaušėję, tai prisipýnus nešioja Pc. Nusikirpai kasas, o dabar sumanytum – prisipintum Vb.
ǁ pridėti, prijungti papildomai prie pynės: Pripi̇̀nk da vieną cibulį prie kasos Pn. Strugas vainikas – pripi̇̀nk porą pluokščiukų [lapų] Krš. Da iš šitos pusės šakelę pripink, kad virvės nebūt matyt Vb.
ǁ pinant pridėti daug ko: Pripi̇̀ns [patvirkėlės] bizus ilginių ir varys aplink bažnyčią keliais Ggr.
2. pinant daug pridaryti (krepšių, vyžų ir pan.): Tiek keselių pripyniau, o tu dejuoji, kad bul'bų nėr kur pilt Vb. Pripýnė par žiemą daug kašikų, visai vasarai užteks Ds. Davė [pasogos] virtinę vyžų pripintą ir baravykų žiemai džiovintų (d.) Dgl.
| refl. tr.: Prisipýnęs krepšų devynias galybes – tura senis čėso Krš. Prisideda terbon valgyt, vyžų prisi̇̀pina ir eina Daujėnų dvaran dirbt Kp.
3. daug pridaryti (pynių): Kad prikabinau pilną kamarą cibulių [kasų] pripýnus Brt. Tai pripynėm vainikų – ne tik vestuvėm, bet ir krikštynom pakaks! Vb.
| refl. tr.: Prisipýnė tų vainikų, prikarstė visais palubiais – i troba jau graži Škn.
4. refl. prisivelti, prisipainioti: Prispynė akėčion varpio, ir velka žemes Ds.
5. refl. prk. prisijungti, pritapti: Ko čia prispýnei: seka, seka kai našlaitis gėriokas! Ds. Prisipi̇̀nti reikia prie procesijos Kls.
ǁ refl. prilipti, prisikabinti (apie ligą): Tą ligą išsiliginau, prisipýnė karštinė Onš. Liga prispýnė Rod. Kad pas taũ prispiñt nuosunkiausia liga! Arm.
6. prk. duoti mintį, sugundyti: Ir velnias pripynė ten eiti! rš.
7. I prk. priplepėti, prišnekėti: Pripynei, pripaistėjai visokių niekų Vb. Nuejo ir pripýnė, o dabar kalbos ir paskėlė Ds. Pripýnė, prikalbėjo ant jos – nebėr jau žmogaus Ut. Daug pasakų – kur te jų pripi̇̀nsi! Ad.
◊ su liežùviu pripi̇̀nti pripliaukšti, priplepėti: Nuejus pripýnė pripýnė su liežuviù Grv.
supi̇̀nti, sùpina, supýnė tr. K; SD347
1. padaryti kokį daiktą perkaišant, narpliojant: Seniutė atsinešė parodyt – pintinis supinta iš šešių vytinių Dgč. Čia supi̇̀nta iš pagaliukų Rš. Reikia kašikas supi̇̀nt Nmč. Kietai sùpina, kaip skūrinis krepšas Krš.
2. sudėti į pynę (plaukus), padaryti kasą: Net Gustei supyniau plaukus į daug daug kaselių I.Simon. Klausinėjo seserėlės: „Kas tave supynė?“ J.Jabl. Katrytę supi̇̀nsiu i valgysiu Ėr. Nuo kojelių šilkelius nurištau ir mergelei kaseles supintau (d.) Mrk. Šukuos galvužėlę, supiñs kasužėles JV513. Kelkias kelkias, matušelė, supink supink mun kaselę! D56. Jie (naktigoniai) baliušką daro, sùpina arkliam kasas Grv.
| prk.: Žmona gulia kojas supýnus (paralyžiuota) Šln.
^ Tėvo skrynia nepavežama, brolio žirgas neužturiamas, sesės kasos nesupinamos (krosnis, dūmai, liepsna) LTR.
| refl.: Jane, ar tu jau susipynei? Skr.
| Tupi šarka susipýnus, nor ji ištekėti JD344.
3. J dedant, rišant vieną prie kito sujungti į pynę, į vainiką: Duok, cibulius supi̇̀nsiu Rmš. Vaikai laukia [vestuvininkų], sùpina didelį, ilgą vainiką ir neleidžia per kelią Dbč. Eikš tu, sesyčiute, mes tave išpirksme, iš žaliųjų rūtytelių vainiką supi̇̀nsme! Dglš. Ne rūtų sėsi, nei skysi, nei supysi N253. Vai kas juos (ievos žiedelius) supins į žalią vainikėlį?! Ktv. Mamutyte, senulyte, ar suskynei skynimėlį, ar supynei rūtų vainikėlį? LTR. Ir supynė lapus figų ir padarė sau žiurčius (orig. Schurczus) BB1Moz3,7.
| refl. tr.: Tę tu pasiskinsi, tę tu susipi̇̀nsi žalių rūtų vainikėlį JV491.
4. perkaišant sujungti: Tada per dieną supýnėme tik po dvi [sielių] lovas Lp. Ir vėliavas ąžuolo ūgiais supynę, mes triskart pasveikinom žemę gimtinę V.Myk-Put. Akelėm, akelėm – i sùpinam [mezginį] Rod.
ǁ surišti, supančioti: Vieną avį supýniau, kitos palaidos tegu bėga Prn. Kai ema [karvė] dūkt, saugaus, kad lenciūgan nesupintų̃ (neįpainiotų) Ob. Pažindyk jį, o Viešpat, supink vystyklomis SGI53.
| prk.: Supynė man širdelę bernelis, sunku be jo Str.
5. suraizgyti: Jėgu pradėt[ų] šėliotis [karvė], tai supiñt[ų] lenciūgus Slm.
| Raides supýnė – nieko nesuprasi [kieno parašas] Šl.
| refl.: Didelės kirmys susipynusios į kasą J. Susipýnė [linų] galvelės, lekia in viršų Žln. Ąžuolų daug suspýnę Dsn. Suspynusias viršūnes vėjas plevėsuoja A.Baran. Susipynė žilvičiai, berželiai prie šaltinio skaidraus S.Nėr. Visos buvę viršūnės vienybėn suspýnę, kaip lietuvnykų širdys ant vieną tėvynę A.Baran. Pavadžiai, viržiai ir vadelės susipynė – nutrūko V.Mont. Sunku išnarplioti susipynusias gijas rš. Kur yra tėvo lauke dvylika ąžuolų, susipynusių šakomis MPs. Saspynė (susipynė) kap akėčia Zt.
6. prk. glaudžiai susieti, sumaišyti: Rašytojas įdomiai supina žmonių santykius rš.
| refl.: Čia par mus kalbos suspýnę Rš. Čia ne lengvabūdė mergelė rūpi, bet susipynęs tautų likimas V.Krėv. Liūdesys ir džiaugsmas visados susipynę P.Vaičiūn. Stiliai susikryžiuoja ir susipina tarpusavy rš.
7. refl. įsipainiojus, įsivėlus kojoms, netekti pusiausvyros: Vištos suspi̇̀nta pakulos[e], ir guli paslika Ds. Atrodė, kad susipynusi ilgame sijone, ji parvirs rš.
ǁ refl. Rdn susikliudžius ėjimui, susipainioti, pakrypti, sulinkti (apie kojas): Man kojos susipýnė, vos neparvirtau Vlkv. Kaži kap ten man kojos susipýnė, ir pargriuvau Alk.
8. refl. prk. būti nevikriam: Tokio susipýnusio vyro dar nemačiau Gs.
9. refl. prk. labai susidraugauti, susinešti: Suspýnė su tuo bernu ir niekur neišsiskiria Ds.
ǁ refl. prasidėti su kuo, įsitraukti, įsivelti: Ne vyrų darbas suspi̇̀nt su pletkais Užp. Nieko buvo berniokas, ale susipýnė su mergiotėm (dėl jų pateko į keblią, nemalonią padėtį) Krs.
10. prk. sutrikdyti: Nutilkit, nebešnekėkit, man supýnėt laiško rašymą! Slm.
| refl.: Kalbėjo, kalbėjo ir susipynė, ir [teisėjas] sugavo meluojant Jnšk. Susipýnė pryš teisėją, ir tiesa iškilo į viršų Plng. Mano kūmai tai negalėjo suspi̇̀nt, be protingi žmonės buvo Švnč.
11. prk. nesuprantamai pakalbėti, pasakyti: Supynė kažką atėjęs, ir niekas negalėjo suprast Jnšk. Dėl akių tiktai guldamas supýnė (šiaip taip sukalbėjo) poterius Kb.
12. prk. apkalbėti: Jam tik supi̇̀nt žmogų, šlovę nuplėšt Ut.
ǁ intr. skleisti kalbas, pasakoti: Maž ir ne tep, ale supýniau Grv. Daug svieto visiaip sùpina, sukalba Š.
13. refl. kergtis, vaisintis (apie gyvulius): Gyvoliai susipynė Bržr.
◊ liežuviùs (liežiuviùs, pletkùs) supi̇̀nti suliežuvauti: Supina liežuvius, įskunda vienas kitą Ggr. Liežiuviùs supýnė negražius Dglš. Vėl jau an Miškinį eina, tai, žiūrėk, supiñs kokiuos pletkùs Sdk. Šitos bobos liežiuviùs sùpina visap Rš. Pynė, pynė i supýnė bobos liežuviùs Krš.
vyžàs supi̇̀nti pabėgti iš tarnystės: Slūžij[o], buvo, buvo, vargo, ir supýnė vyžàs Arm.
užpinti, ùžpina, užpýnė tr. K
1. perkaišant užtaisyti, užlopyti: Kašikas reikia užpint vytimi ar kuo Vlk. Skylę kresčio užpýniau J.
ǁ perkaišant užtverti: Namukas su mažais, grotomis užpintais langeliais, išlaužtom durim A.Vencl. Vienas langas, ir tas grotomis užpintas, dulkėmis užakęs J.Balt.
2. pradėti pinti: Kašio akelės ažpi̇̀ntos Grv. Àžpini matūzelius, pyneles Grv.
3. padaryti pynę: Ažpýnė moma mergutai kaseles Lz.
4. apraizgyti: Ažupi̇̀ntas priemenės langelis Aps. Šermukšliais reik duris užpýti, kad karves nesuraganotų [per Jonines] (priet.) Dov. Sprenk su vyte kuolą, kad nevirstų, ir užpi̇̀nk J. Voratinkliai duris užpynė rš.
| prk.: Gyvenant pamatysi, koki jo tinklai, kaip anas tave ùžpina Smal.
5. refl. užkliūti, užsikabinti: Aš tiek įsidaužiau, kaži kaip koja už koją užsipýnė Ms.
6. refl. prk. būti labai užsiėmusiam, nebespėti apsidirbti: Nejaugi jis tę su tais darbais tep užsipynęs?! Vrn. Užsipýnė vasarą darbais Mrc.
7. refl. prk. prasidėti, užsimegzti: Prie stikliuko užsi̇̀pina kalbos Mrj.
prasipi̇̀nti
Apibrėžtis
pi̇̀nti, -a (pẽna, pi̇̀nti), pýnė K; SD254, R
1. tr. daryti kokį daiktą perkaišant kuo (pvz., karnomis, vytelėmis, šakomis ir pan.): Kraitelės iš šiaudų ir vytelių pi̇̀nta JnšM. Reikia eit vytelių ir pi̇̀nt keselys, kol laiko yr PnmR. Karklų prisipjovė kašikam pi̇̀nt Rud. Atsisėdęs ant akmens, ir pina vyželę BsMtII74. Aš nemokėjau vyžų pint Rud. Kolei gyvas gyvensiu, trumpų vyžų nepi̇̀nsiu (d.) Slk. Kaminus pýnė iš žagarų, moliu išlipdė Rud. Ne lentinės, iš šakų buvę pi̇̀ntos durys A.Baran. Kamščiais kištūs langeliai, šiaudų pintos durelės NS772. Nors tasai laikas buvo dar toli, tačiau Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas J.Bil. Razskelt ana jas (šakneles) ir pi̇̀nti Zt. Iš šiaudų pýnė [pynes] ir korė an langų Kb. Seniau tai kepeliušus pindavau Slk. Kančiukėlis iš šimto vielelių pi̇̀ntas NdŽ. Pi̇̀nk iš kanapių jaugtas dėl užrišimo jungo ant ragų J.
^ Kalba, kaip vyžą pina Kp. Pina kaip bajoras vyžas Šl, PPr81. Aš tiek vyžų nepyniau, kiek tu baloj gulėjai KrvP(Švnč). Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTR. Pýte pýtas, regzte regztas Alvt. Šimtu pyta, šimtu vyta, šimtu pavijota (kopūstas) LTR(Graž).
ǁ R410 tverti tvorą, perkišant, sukeičiant šakas: Tvorą pýti KII367. Egles ka nūgenės, [iš šakų] statinius pýs Vn.
ǁ megzti: Ma[no] merga (duktė) pi̇̀na pirštines Žrm. Ponas liepė slūgom pinti tinklus TDrIV218. Jei voras tinklą pina, bus giedra MTtV20.
ǁ sukti, krauti (lizdą): Karklų krūmely pyniau lizdelį LTR(Mrj). Žagarėlius nešė, leliumai, ir 1izdelį pynė, leliumai DvD47. Siaudžia, griaudžia [paukščiai] lizdus pindami LTR(Skp).
2. tr. dėti į pynę (plaukus), daryti kasą: Dvi kasi pýnė Zt. Ištekėjus neseka pint plaukų – pinsis gyvenimas (priet.) Vrn.
| Duokit man šitą pi̇̀ntą (pynės pavidalo) bandą Mrj.
| refl. tr., intr.: Ji pýnėsi išsileidusią kasą NdŽ. Aš jau nusiprausiau, dabar pinúosi Rm. Jūsų seselė aukštam svirnely, aukštam svirnely pinas galvelę LTR(Nm).
ǁ refl. ardytis, išsileisti iš pynės: Kasa jau viena pi̇̀nas lauk Jrb. Išsitrinkau vakar, o šiandieną nebgaliu besutūrėti [plaukų] – pi̇̀nas lauku Ms.
3. tr. jungti (gėles, šakeles ir pan.) į pynę, vainiką: Pinu vainiką SD398, R403. Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, žydėsiu, kaip žydi laukai Mair. Vainikus pi̇̀na iš pataisų JnšM. Su siūlu [vestuvių vainiką] peni̇̀ – nepryema [stalo užgrobėjai] vainiko Užv. Mokyklo[je] vainikus pýnė mergikės Grd. Nėr man seselių vainikui pinti J.Jabl. Segė rūtų pintą vainikėlį J.Jabl. Kad mergytė rūtas skynė, muni minavojo, ir kad pynė vainikelį, muni garbavojo StnD7. O šie rūtų pumpurėliai vainikėliui pinti KlvD18. Pýniau rūtą, pýniau mėtą, pyniau lelijėlę, pýniau savo jaunas dienas kaip žalias rūteles JV469. Turiu rūtą skinamą, … vainikėlį pi̇̀namą JD901. Aš daugiau nepinsiu nei rūtų vainikėlio LTR(Trak). Pinù čibulius kason Vb.
| prk.: Mes pradėjom su juo reikalą pi̇̀nti Mrj.
^ Nepinsi gražumą į vainiką B. Anys gyvena, kap vainiką pina (taikiai) Dglš.
| refl. tr., intr.: Pinkise vainikelį, dėkise ant galvelės StnD20.
| prk.: Ir lūkesčio pilnas svajoju linksmai, ir pinas į dainą jausmai J.Jan. Dienos pinasi į savaites, savaitės ištirpsta į mėnesius I.Simon. Kažkaip man nesi̇̀pina giesmė Žrm.
^ Dainuot man – kaip vainikas pi̇̀nas (lengva) Klov. Žmonių gyvenimas kaip vainikas pi̇̀nas (sudėtingas) Grd.
4. tr. perkaišant užraizgyti: Langą pi̇̀nti geležiniais virbalais DŽ.
5. tr. raizgyti, painioti: Siūlus pi̇̀nti DŽ.
| refl.: Šitie siūlai labai pi̇̀nas Ds.
ǁ refl. vyniotis, raitytis: Ją žalčiai išvydę, pinasi aplink S.Nėr.
ǁ refl. draikytis: Jei vortinklės aukštai pinas – priš lytų Šts.
6. refl. maišytis, painiotis: Kamgi reikia tokios ilgos suknelės, kad tarp kojų pinas! Ds. Ilgi rūbai tarp kojų pi̇̀nasi Jnk.
| prk.: Ot šiap tep pinamės (vargdami manomės, gyvename) penkiuosa an aštuontoko Rod.
7. refl. landžioti kaitaliojantis (šokant): Pi̇̀nas visaip, lankstos [senoviškus šokius šokdami], o dabarčiuo tik susispaudę Ub. Keturios poros susto[ja] i par kits kitą pẽnas pẽnas Užv.
8. refl. sumišai, kartu būti, jungtis: Tos žemės pynėsi su valstiečių ir didžiojo kunigaikščio žemėmis rš. Ir visoki žiedeliai teip tarp savę pi̇̀nas, kad iš tolo tik regis gražus margumynas A.Baran. Į vyrų balsus [dainuojant] pynėsi ir švarus moteries balsas rš. Atidrėkusių debesų spalvos pynėsi viena su kita rš. Štai slenka ir pinas vaizdai ateities S.Nėr. Šios abi romantizmo kryptys tarp savęs pynėsi ir Kanuto Rusecko tapyboje rš.
ǁ refl. rigzti, mišti: Jam pýnėsi mintys NdŽ. Kuo ilgiau galvojo, tuo labiau jam pynėsi mintys J.Balč. Pi̇̀nasi galvoje, negaliu atsimint Al. Eina po galvą mislys, viskas pi̇̀nas Jd. Į galą [kalbėtojas] toks buvo mieguistas, kad viskas galvoj pynėsi, pynėsi S.Čiurl.
9. tr., intr. prk. prasimanant, suktai, painiai kalbėti, pasakoti: Dūda turėjo įgimtų gabumų pinti tokias apysakas P.Cvir. Milicija pi̇̀na, kad iena galvon užumuštas Slm. Petrikėnas pi̇̀na, kad mes visi trys vienamečiai Slm. Mūsų kalbos nesuprasi – mes pinam kaip vyželę Zr. Pinti niekus MitI231(Šd). Pýnė pýnė, ir nieko negalėjau suprasti Jnšk. Ateis, tai meluos meluos, piñs piñs, kad nė grausmo nesuprasi Ds. Kap susrinko par mus žmonės, kap ėmė pi̇̀nt pie vainą! Grv. Nepi̇̀nk, ko nereikia Dv. Kaip kas mokėjo, teip tas pýnė Ker. Moma ir lovą ažumena, ir stalą ažumena (užmina tokias mįsles) – pi̇̀na ir pi̇̀na Dv.
10. tr. prk. klastingai veikti, turint tikslą kam pakenkti; regzti intrigas: Kokį velnią jis te prieš manę pi̇̀na?! Sb. Pýnė pýnė, makliavojo, makliavojo ir pats kaip toj musė voratinklin inkliuvo Ut.
| refl.: Pýnės pýnės del tos žemės, pagaliau laimėjo! Ds.
◊ ãkys pi̇̀nasi raibsta, mirguliuoja akyse: Akys pinas, lyg avinas aplink trinas Ps.
ant liežùvio pi̇̀nasi apie didelį norą paklausti: Jonui visą laiką pinasi ant liežuvio vienas klausimas rš.
kójos pi̇̀nasi netvirtas žingsnis kieno, svirduliuoja, svyruoja kas: Sudžiūvo, susisuko, kójos pi̇̀nas Krš. Eina, ir kójos pi̇̀nasi Mrc. Kojos pinasi, linksta kaip girtam rš. Ačiui, ačiui, aš jau prisigėriau – kojos pinase Jrb. Taip nepagaliu, net kójos pi̇̀nas einant Ds. A kójos nèpinas nu tų pienų? Rdn.
liežùvį pi̇̀nti kalbėti: Pina liežuvį lenkiškai kai vyžus Msn.
liežùvis pi̇̀nasi sunkiai pakalba: Jau užgėręs parejo, liežùvis kad pi̇̀nas Pp. Man liežùvis pi̇̀nas, neklauso manės Šln. Bene, vyrait, būsi užmetęs, ka taip liežùvis pi̇̀nas?! Krš.
liežuviù (liežùviais, liežiùviais, liežuviùs) pi̇̀nti (pi̇̀ntis) liežuvauti: Pi̇̀nti liežuviu NdŽ. Pi̇̀ntis liežùviais NdŽ. Moterys vaikštinėja ir pliauškia, plepa, pina liežiuviais Gmž. Pýnė liežuviùs ta gyvatė Krš.
po akių̃ pi̇̀ntis nuolat maišytis, būti kieno akivaizdoje: Pinkis vis po akių, vis pajuokuok su jaunikiu Žem.
po kójų (po kójom) pi̇̀ntis kliudyti vaikščioti, maišytis: Vaikai, pasitraukit nuo čia, kur reikia vaikščioti, ir nesipinkit po kojų! Jz. Nesipi̇̀nk jam po kójom! Lš. Pini̇́es pini̇́es kaip šūdina virvė po kójom Pnd.
vỹžą pi̇̀nti niekus kalbėti: Ką čia pini̇̀ vỹžą?! Jnšk.
apipi̇̀nti, api̇̀pina, apipýnė tr., appi̇̀nti K
1. aplinkui narpliojant, perkaišant kuo sutvirtinti: Aprezgiu, apipinu SD228. Tošimis apipi̇̀nti BŽ24. Daržely loveles api̇̀pina (aptaiso kraštus vytelėmis) Vl. Àppina brazdais Pls. Statiniais daržą api̇̀pena (aptveria) Vn. Žilviais (žilvičiais) àppina [kaminą darydami] Rud. Bizūną pindamas, jis api̇̀pina šniūrelį, šikšnelę J.
| refl. K, Š.
2. Vb apjuosti, apraizgyti (vainikais, žalumynų pynėmis): Vartai vainikais apipinti rš. Marga lova išdabinta, vainikėliu apipinta KrvD123. Appinsim žiedelį rūtelėm, darysim iš rūtų vainiką Tvr. Tas vaikinas gulia apkaišytas, vainikais apipýtas Jrb.
| prk.: Ir upės čia nedidelės, ir visos žilvičiais ir alksniais apipintos rš.
| refl.: Aš vainikais visa apsipynus, apsisiautus auksiniais plaukais K.Bink.
| prk.: Girinykija apspýnus, apaugus krūmais Dbč. Jau liūnai ir balų klampynė žole ir žiedais apsipynė V.Myk-Put.
3. apraizgyti: Voras musę apipýnė savo siūlais DŽ.
| Gyslų storu tinklu apipinta ranka nieko neranda rš.
| refl.: Visas vortinkliais apsipynęs ėjo kaimo pardavėjas rš.
4. prk. daug sukurti, apgaubti (pasakojimais): Sunku čia rasti tokį kampelį, kalvą ar net gilesnį ežero duburį, kuris nebūtų apipintas padavimais, pasakomis, sakmėmis rš. Miestas apipintas daugeliu pasakojimų rš.
5. prk. apgauti, apsukti: Pernai, kai arklius mainėm, tai anas mane drūtai apipynė Ml.
atpi̇̀nti, àtpina, atpýnė K
1. tr. M, Š išardyti supintą: Neatsivožijo niekas kaselių atpintie, atsivožijo jaunas bernelis atpintie (d.) Ad.
| refl.: Vaikas siūlais apsikraigaliojo ir nebeatsipina Krs. Pynė atsipina K. Tavo kasos atsipynę traukia prie savęs mane K.Bink. Jau atsipynė gelsvos kasaitės N255.
2. žr. nupinti 1: Neatpynęs ausies, neįdėsi krežiuo parpino Šts.
3. intr. ateiti svyruojant, atšlitiniuoti: Jis ėjo ir ėjo, pagaliau vieną gražią dieną atpina pas mane girtas girtutėlis J.Marc.
ǁ refl. atsidurti: Aš kap iššokau iš namų, tai net až kiemo atsipýniau Grv.
×dapi̇̀nti, dàpina, dapýnė (hibr.) tr. pridėti, prikurti: Užgirdai [dainuojant] ir savo dapýnei Mrc.
įpi̇̀nti, į̇̃pina, įpýnė K; R113
1. tr. pynę pinant įrišti, įtvirtinti: Įpainioju, įpinu SD403. Kasininkus į plaukus kasos įpýnė merga J. Tuos kaspiniukus tėvas jai nupirko, o ji lėlei įpýnė Skr. Vytelėm inpi̇̀nta akėčios kastilis Ck. Pasvadino į kraselę, šukuo[ja] geltonas kaseles, į̇̃pina raudoną štančkelę Kl. Į plaukus gėlę įpi̇̀nti DŽ. Kas auselę ankerpa, kas vilnon kaspiną añpina [avims į ganyklą leisdami] Ad.
| Prašyk mieląją svočiulę vainikėlio pinti, tiktai vargiųjų dienelių prašyk neinpinti LTR(Užp). Supinkit, sesutės, rūtų vainikėlį, tik neįpinkit vargų dienelių LTR(Slk).
| refl. tr.: Įsipýnė mergaitė kason rūtų šakelę Š.
ǁ refl. įsiraizgyti: Tarp medžių šakų įsipynę, žybčioja žalsvi spinduliai K.Bink.
2. refl. įsimaišyti į kieno tarpą, įsiskverbti: Tarp galvijų įsipynė kumeliokai Antš. Bet jis patsai nekėlė jokios abejonės, liežuviai (paskalos) kol pikti neįsipynė B.Sruog.
ǁ refl. prikibti, įsisukti (apie ligą): Liga gali įsipi̇̀nt, ir dot (baigta) Plv.
3. tr. prk. įtraukti, įpainioti į kokį nemalonų reikalą, dalyką: Čia ne jo vieno darbas, ir kiti įpinti̇̀ Slm. Lietuviai žemaičiai, būdamys patys įpinti į kares gudų, maž ką tame laike tegalėjo šelpti prūsus S.Dauk.
| refl.: Ir aš buvau tame mušimès (mušimesi) tada įsipynęs J.Jabl. Inspýnei bėdon, dabar pats neberodas (nepatenkintas) Ds. Kam tau reikėjo įsipi̇̀nt į svetimus reikalus?! Jnšk.
4. tr. prk. įterpti, įjungti: O jeigu su kuo kalbėjęs, tai tik vokiškai arba nors įpindavęs nesuprantamų vokiškų žodžių I.Simon. Baranauskas rašė tėvams laiškus, į juos įpindamas ir savo eilių rš. Šios legendos įpintos į objektyvaus istorinio proceso foną rš. Įpink giesmę į darbo žygį K.Kors.
| refl.: Jis taip pat įsipynė į mūsų kalbą rš. Į epinį poemos toną įsipina sarkazmo, ironijos, epigraminio stiliaus elementai rš.
5. refl. tr. prk. nusičiupti, nusitverti (ppr. apie jaunikį): Kažin kaip ji įsipynė tą šlubį (ištekėjo už jo), lyg nebuvo vyrų Kp.
išpi̇̀nti, i̇̀špina, išpýnė tr. K
1. išardyti ką supintą, nupintą: Kol merga, tai kasos supintos, o kap ištekėjo, tai kasas išpynė dz. Išpinu kasas, pynius R43. Privylė mergelę, motulės dukrelę, išpynė kaselę, išbarstė rūtelę (d.) Lp. Kas tavo, seselė, kasas išpýnė? JV684. Išpynei kaselę – jau nesupinsi, išeisi iš motulės – jau nesugrįši LTR(Tvr). Išpi̇̀nk vyžą, jei negerai nupynei J.
| refl.: Pynė išsipina K. Išsipýnė kasa, susipink Š. Reiks kirpti žemyn, nestovia tie plaukai, išsi̇̀pina Ms. Pusberniai buvo kumelei uodegą supynę, tai kol išsipýnė lauka, i vaikščiojo kaip su strypu Škn. Neužmezgė mezgų, pametė teip, išsipýnė ta mezgytuvė, susinarpliojo, daba nons pasiusk Škn. Viškum išsipynė to čibulių kasa, nebesituri čibuliai Krs.
ǁ išimti ką įpintą į pynę: Nuimtas vainikėlis, išpi̇̀ntas kasnykėlis, nepriderėsi prie vainikėlio, prie šilkų kasnykėlio (d.) Jž. Nuog galvelės rūtelę nuimčiau, iš kaselės šilkelius išpinčiau LTsI61.
2. žr. nupinti 1: Išpýniau krėslą J. Atsisėda prie angos iš plėšų išpintoje kėdėje I.Simon. Vokelė (sėtuvė) iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Kubilas būna tokis iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Tvora iš šakų išpi̇̀nta – tai tuinas Nmč. Iš vyšnių šakelių išpinsiu laivelį LTR(Stk).
| Prastos staklės – vos išpýniau (šiaip taip retą išaudžiau) audeklą Slm.
| refl. tr.: Kas atsitiko su jo trobele, kurią jis buvo iš karklų išsipynęs J.Marc.
3. perkaišant užpildyti pinamo daikto tarpus: Aš išpýniau šiaudais lovą J. Padarys kretilą didelį: sulenks kampus, išpi̇̀ns su šakelėms Brs. Išpi̇̀ntas [žilvičiais], aplipdytas [moliu] kaminukas Kb. Iš pajūrio (Jūros upės pakraščio) parsineša plėšų, su toms plėšoms [tvoras] i̇̀špina Pj. Eglelėm išpi̇̀nta [tvora] gražiai Pb. Žabrai (tokios šakutės) tinka tvoroms išpinti Šlv. Ratų galą su viela išpýnė Krš. Langai buvo išpinti geležimis, kad kelionėje būtų geriau apsisaugoti nuo nelaimės J.Balč. Ką išpýti (orig. išpį̇́ti) KII293. Tai aš išpinčia kelelį juostelėm LTR(Klt).
| prk.: Gyvenimas vargais išpintas rš.
| refl. tr.: Išsipýniau tvorą Š.
4. refl. prk. išsisukti, išsinarplioti: Kad išsipint iš šitų gyvačių skolų, tai daugiau nieko nenorėč Ds. Šiemet vasarą led išsipýniau (vos išsiverčiau, vos pragyvenau) Nč. Tik gudrumu tenai buvo išsipi̇̀nta [iš nelaimės] Dkš.
5. refl. prk. suprastėti, išnykti: Pirma turėjo tokių gražių kiaulių, o dar̃ visos išsipýnė Kb.
6. tr. prk. suprantamai pasakyti, išaiškinti: Pina pina ir nieko nei̇̀špina – nežinau, ką jis nori pasakyt Ėr.
nupi̇̀nti, nùpina, nupýnė K; R
1. tr. perkaišant, narstant padaryti: Nupinta virvė, rėtis iž sparto žolės SD74. Jisai nupynė krapšą J. Karbijos iš šiaudų nupi̇̀nta Arm. Perdien du kašikai možna nupi̇̀nt kap niekas Dglš. Sėtuvės iš sluoksnelių nupi̇̀ntos kaip kubilelis iš ievos medžio Klk. Ir atneš sesulė pievon juostą pažadėtą: raudonmargę, šilkaruožę, iš gijų nupintą B.Sruog.
^ Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTIII460.
| refl. tr.: Kašeles nusipi̇̀ndavo Slk. Einu Rygon druskos, tris poras vyžų nusi̇̀pinu Šmn. Vyžų sau nenuspindavo OG371. Nusivijo virvę, nusipynė tokį lopšį, ir sako tas drūtasis: „Jūs manę leiskit in tą skylę“ BsPIII243.
^ Džiaugiasi kaip gudas, vyžus nusipynęs KrvP(Rtn).
ǁ numegzti: Nenupyniau tinklelių, neprigaudžiau žuvelių TDrIV62.
| refl. tr.: Aš nusipinsiu šilkų tinklelį ir pasigausiu aukso žuvelę LTR(Sb).
2. tr. padaryti vainiką: Liuob nupi̇̀ns gaspadoriuo iš rugių varpų vainiką Brs. Nùpina vainiką iš varpų ir neša pjovėjom Dv. Vainiką nupýnėm, apkalėm duris: reikėjo sveikint Škn. Nupynę vainiką iš erškėčių, uždėjo ant galvos BtMt27,29.
| refl. tr.: Jinai nusipýnė sau vainiką J. Ten tu pasiskinsi, ten tu nusipinsi žalių rūtų vainikelį StnD15. Vainikėlį nusipinsiu, an galvelės užsidėsiu KrvD62. Nusipinsiu vainikėlį iš rūtelių, iš gėlių, iš gailiųjų ašarėlių, iš saulytės spindulių S.Nėr.
ǁ prk. apjuosti, apdėti (žalumynais): Tik gaila jai kranto, vainikais nupinto, tik gaila tų dainų, kur skamba skardžiai Mair.
3. refl. tr. prk. išsisukti, atsikratyti: Kad tik šitą bėdą nuspi̇̀nč, tai ir viskas būt gerai Ktk.
4. refl. prk. nuvargti, nusivaryti: Tai nusmūčijau, tai nuspýniau an visų šonų Vlk. Nuspynęs kai vyžas Vlk.
×panusipi̇̀nti, panusi̇̀pina, panusipýnė (hibr.) žr. nupinti 1 (refl.): Bernai vyžus panùspina Dv.
papi̇̀nti, pàpina, papýnė
1. tr. kurį laiką pinti (pynę): Tu ma[n] tik pačią pradžią tos pyniukės papi̇̀nk, toliau aš jau i pati mokėsiu Škn. Eik pri vaiko, aš papi̇̀nsu tą kasą Krš.
| refl. tr. KI104.
2. žr. nupinti 1: Nuejo diedas krūmuos, pripjovė žvagulių ir papýnė lopšį Lz.
3. žr. supinti 3: Svogūnus papýnė Rod. Pàpina i pakaria in pečiaus [svogūnus] Ad.
4. refl. tr. galėti pintis (pynę): Nepasipinsi kasdieną plaukų (neturėsi kada), geriau nusikirpus Šts.
5. tr. Lš, Rtn, Rm pakišti (koją) kitam, kad pargriūtų: Pàpina koją ir parverčia visus Grž. Visi jūs tokie. Vienas neapkenčia, kitas pavydi, koją papintų, kad galėtų V.Krėv. Jis papýnė koją [imtynėse] ir pargriovė mane Jnšk.
ǁ užkliudyti (koją), sutrukdyti žingsnį: Skersai kelią buvo pertiesta virvė. Ji papynė žirgui kojas V.Piet.
| refl.: Rugiuos da greičiau kojos paspiñs (susipainios, užklius) Ndz. Koja paspýnė (užkliuvo), ir nugriuvau Mrc.
6. tr., intr. sudaryti sąlygas netikėtai kam atsirasti, kilti: Plynia papynė čia tave! J.Jabl. Nelabasis papynė užsidegti sekmadienį J.Avyž.
7. refl. pasitaikyti, pasipainioti: Pasipýnė kitas, ir ištekėjo Ėr. Kad užkurys pasipiñt, tai da eit Slm. Čia pat pasipynė dėdė Titas, taip pat nusiminęs Vaižg. Pasipýnė gražesnis vaikis, i sutrūko meilės Krš. Miesteliuose linksmiau, dažnai kareiviai pasipina Pt. Kaip tik pasipynė ir velnias LTR(Auk). Miške jam pasipina po kojų voverė S.Nėr. Mums ten pasipýnė po kojų tas pasiutėlis, tai ir apkaustėm Alk.
| Proga tam dalykui veikiai pasipynė rš. Vargai pasipina BPII40.
8. tr. prk. paplepėti: Daug ką mes pàpinam. Kad viską dėtum į širdį, reiktų iš galvos išeit Jnšk.
pérpinti tr. K; SD298
1. pinant iškaišyti: Po du kuolu sumušta ir pérpinta vytim Grv. Kojų tarppirščius parpink ruginiais šiaudais I.
2. iš naujo supinti: Susipynei kaip ne žmogus: párpink tas kasas Krš. Par naktelę nemiegojau, rūtų vainikėlį parpyniau (d.) Šln.
3. suvartoti pinant: Visus linus párpyniau į pynę J.
4. išraizgyti: Viršutinis durpyno sluoksnis dažniausiai būna apneštas žemėmis ir perpintas žolių šakniastiebiais rš. Lubos pintais perpintais fantastiniais pagražinimais išmargintos rš.
| refl.: Nurudusios, negyvos šakos čia persipynė į nepralendamą raizginį, stipriai surišus plonus eglaičių kamienus tarpusavy J.Balt.
5. sukeisti (akis) mezgant virbalais: Paprastosios akys, perpinant su išvirkščiosiomis, gali būti įvairiai pakreipiamos rš.
6. sukryžiuoti, sukeisti (kojas): Vyras parėjo iš darbo – parpýnė kojas, i sėdžia, o ta moterėlė vargšė laksto, bėga! Šd.
7. (sl.) žr. supinti 6: Eilės vienų pėdų gali būti perpintos eilėmis kitų pėdų V.Kudir. Lyriniais epizodais perpinta visa poema rš. Apsakymas gana sentimentalus, perpintas nenatūraliais pagrindinio herojaus prisipažinimais rš.
| refl.: Praeities dabarties gyvenimo persipinančiais kontrastais poetas išreiškė liaudies nepasitenkinimo nuotaikas rš.
prasipi̇̀nti, prasi̇̀pina, prasipýnė vargingai pragyventi, prasistumti: Šitą žiemą šiap tep prasipýnėm Vrn. Nor ir neturėjau pinigų, bet šiap tep prasipýniau Vrn.
pripi̇̀nti, pri̇̀pina, pripýnė tr. K; SD306
1. pridurti pinant, pridėti pynės: Aš pripýniau ir tą galą, kur nedateko J. Tas [nukirptas] kasas pripi̇̀nt možnės Pc.
| refl. tr.: Bene žmonės nemato, kad padirbtas kasas prisipýnus Skr. Jos kasos striukos, nutriaušėję, tai prisipýnus nešioja Pc. Nusikirpai kasas, o dabar sumanytum – prisipintum Vb.
ǁ pridėti, prijungti papildomai prie pynės: Pripi̇̀nk da vieną cibulį prie kasos Pn. Strugas vainikas – pripi̇̀nk porą pluokščiukų [lapų] Krš. Da iš šitos pusės šakelę pripink, kad virvės nebūt matyt Vb.
ǁ pinant pridėti daug ko: Pripi̇̀ns [patvirkėlės] bizus ilginių ir varys aplink bažnyčią keliais Ggr.
2. pinant daug pridaryti (krepšių, vyžų ir pan.): Tiek keselių pripyniau, o tu dejuoji, kad bul'bų nėr kur pilt Vb. Pripýnė par žiemą daug kašikų, visai vasarai užteks Ds. Davė [pasogos] virtinę vyžų pripintą ir baravykų žiemai džiovintų (d.) Dgl.
| refl. tr.: Prisipýnęs krepšų devynias galybes – tura senis čėso Krš. Prisideda terbon valgyt, vyžų prisi̇̀pina ir eina Daujėnų dvaran dirbt Kp.
3. daug pridaryti (pynių): Kad prikabinau pilną kamarą cibulių [kasų] pripýnus Brt. Tai pripynėm vainikų – ne tik vestuvėm, bet ir krikštynom pakaks! Vb.
| refl. tr.: Prisipýnė tų vainikų, prikarstė visais palubiais – i troba jau graži Škn.
4. refl. prisivelti, prisipainioti: Prispynė akėčion varpio, ir velka žemes Ds.
5. refl. prk. prisijungti, pritapti: Ko čia prispýnei: seka, seka kai našlaitis gėriokas! Ds. Prisipi̇̀nti reikia prie procesijos Kls.
ǁ refl. prilipti, prisikabinti (apie ligą): Tą ligą išsiliginau, prisipýnė karštinė Onš. Liga prispýnė Rod. Kad pas taũ prispiñt nuosunkiausia liga! Arm.
6. prk. duoti mintį, sugundyti: Ir velnias pripynė ten eiti! rš.
7. I prk. priplepėti, prišnekėti: Pripynei, pripaistėjai visokių niekų Vb. Nuejo ir pripýnė, o dabar kalbos ir paskėlė Ds. Pripýnė, prikalbėjo ant jos – nebėr jau žmogaus Ut. Daug pasakų – kur te jų pripi̇̀nsi! Ad.
◊ su liežùviu pripi̇̀nti pripliaukšti, priplepėti: Nuejus pripýnė pripýnė su liežuviù Grv.
supi̇̀nti, sùpina, supýnė tr. K; SD347
1. padaryti kokį daiktą perkaišant, narpliojant: Seniutė atsinešė parodyt – pintinis supinta iš šešių vytinių Dgč. Čia supi̇̀nta iš pagaliukų Rš. Reikia kašikas supi̇̀nt Nmč. Kietai sùpina, kaip skūrinis krepšas Krš.
2. sudėti į pynę (plaukus), padaryti kasą: Net Gustei supyniau plaukus į daug daug kaselių I.Simon. Klausinėjo seserėlės: „Kas tave supynė?“ J.Jabl. Katrytę supi̇̀nsiu i valgysiu Ėr. Nuo kojelių šilkelius nurištau ir mergelei kaseles supintau (d.) Mrk. Šukuos galvužėlę, supiñs kasužėles JV513. Kelkias kelkias, matušelė, supink supink mun kaselę! D56. Jie (naktigoniai) baliušką daro, sùpina arkliam kasas Grv.
| prk.: Žmona gulia kojas supýnus (paralyžiuota) Šln.
^ Tėvo skrynia nepavežama, brolio žirgas neužturiamas, sesės kasos nesupinamos (krosnis, dūmai, liepsna) LTR.
| refl.: Jane, ar tu jau susipynei? Skr.
| Tupi šarka susipýnus, nor ji ištekėti JD344.
3. J dedant, rišant vieną prie kito sujungti į pynę, į vainiką: Duok, cibulius supi̇̀nsiu Rmš. Vaikai laukia [vestuvininkų], sùpina didelį, ilgą vainiką ir neleidžia per kelią Dbč. Eikš tu, sesyčiute, mes tave išpirksme, iš žaliųjų rūtytelių vainiką supi̇̀nsme! Dglš. Ne rūtų sėsi, nei skysi, nei supysi N253. Vai kas juos (ievos žiedelius) supins į žalią vainikėlį?! Ktv. Mamutyte, senulyte, ar suskynei skynimėlį, ar supynei rūtų vainikėlį? LTR. Ir supynė lapus figų ir padarė sau žiurčius (orig. Schurczus) BB1Moz3,7.
| refl. tr.: Tę tu pasiskinsi, tę tu susipi̇̀nsi žalių rūtų vainikėlį JV491.
4. perkaišant sujungti: Tada per dieną supýnėme tik po dvi [sielių] lovas Lp. Ir vėliavas ąžuolo ūgiais supynę, mes triskart pasveikinom žemę gimtinę V.Myk-Put. Akelėm, akelėm – i sùpinam [mezginį] Rod.
ǁ surišti, supančioti: Vieną avį supýniau, kitos palaidos tegu bėga Prn. Kai ema [karvė] dūkt, saugaus, kad lenciūgan nesupintų̃ (neįpainiotų) Ob. Pažindyk jį, o Viešpat, supink vystyklomis SGI53.
| prk.: Supynė man širdelę bernelis, sunku be jo Str.
5. suraizgyti: Jėgu pradėt[ų] šėliotis [karvė], tai supiñt[ų] lenciūgus Slm.
| Raides supýnė – nieko nesuprasi [kieno parašas] Šl.
| refl.: Didelės kirmys susipynusios į kasą J. Susipýnė [linų] galvelės, lekia in viršų Žln. Ąžuolų daug suspýnę Dsn. Suspynusias viršūnes vėjas plevėsuoja A.Baran. Susipynė žilvičiai, berželiai prie šaltinio skaidraus S.Nėr. Visos buvę viršūnės vienybėn suspýnę, kaip lietuvnykų širdys ant vieną tėvynę A.Baran. Pavadžiai, viržiai ir vadelės susipynė – nutrūko V.Mont. Sunku išnarplioti susipynusias gijas rš. Kur yra tėvo lauke dvylika ąžuolų, susipynusių šakomis MPs. Saspynė (susipynė) kap akėčia Zt.
6. prk. glaudžiai susieti, sumaišyti: Rašytojas įdomiai supina žmonių santykius rš.
| refl.: Čia par mus kalbos suspýnę Rš. Čia ne lengvabūdė mergelė rūpi, bet susipynęs tautų likimas V.Krėv. Liūdesys ir džiaugsmas visados susipynę P.Vaičiūn. Stiliai susikryžiuoja ir susipina tarpusavy rš.
7. refl. įsipainiojus, įsivėlus kojoms, netekti pusiausvyros: Vištos suspi̇̀nta pakulos[e], ir guli paslika Ds. Atrodė, kad susipynusi ilgame sijone, ji parvirs rš.
ǁ refl. Rdn susikliudžius ėjimui, susipainioti, pakrypti, sulinkti (apie kojas): Man kojos susipýnė, vos neparvirtau Vlkv. Kaži kap ten man kojos susipýnė, ir pargriuvau Alk.
8. refl. prk. būti nevikriam: Tokio susipýnusio vyro dar nemačiau Gs.
9. refl. prk. labai susidraugauti, susinešti: Suspýnė su tuo bernu ir niekur neišsiskiria Ds.
ǁ refl. prasidėti su kuo, įsitraukti, įsivelti: Ne vyrų darbas suspi̇̀nt su pletkais Užp. Nieko buvo berniokas, ale susipýnė su mergiotėm (dėl jų pateko į keblią, nemalonią padėtį) Krs.
10. prk. sutrikdyti: Nutilkit, nebešnekėkit, man supýnėt laiško rašymą! Slm.
| refl.: Kalbėjo, kalbėjo ir susipynė, ir [teisėjas] sugavo meluojant Jnšk. Susipýnė pryš teisėją, ir tiesa iškilo į viršų Plng. Mano kūmai tai negalėjo suspi̇̀nt, be protingi žmonės buvo Švnč.
11. prk. nesuprantamai pakalbėti, pasakyti: Supynė kažką atėjęs, ir niekas negalėjo suprast Jnšk. Dėl akių tiktai guldamas supýnė (šiaip taip sukalbėjo) poterius Kb.
12. prk. apkalbėti: Jam tik supi̇̀nt žmogų, šlovę nuplėšt Ut.
ǁ intr. skleisti kalbas, pasakoti: Maž ir ne tep, ale supýniau Grv. Daug svieto visiaip sùpina, sukalba Š.
13. refl. kergtis, vaisintis (apie gyvulius): Gyvoliai susipynė Bržr.
◊ liežuviùs (liežiuviùs, pletkùs) supi̇̀nti suliežuvauti: Supina liežuvius, įskunda vienas kitą Ggr. Liežiuviùs supýnė negražius Dglš. Vėl jau an Miškinį eina, tai, žiūrėk, supiñs kokiuos pletkùs Sdk. Šitos bobos liežiuviùs sùpina visap Rš. Pynė, pynė i supýnė bobos liežuviùs Krš.
vyžàs supi̇̀nti pabėgti iš tarnystės: Slūžij[o], buvo, buvo, vargo, ir supýnė vyžàs Arm.
užpinti, ùžpina, užpýnė tr. K
1. perkaišant užtaisyti, užlopyti: Kašikas reikia užpint vytimi ar kuo Vlk. Skylę kresčio užpýniau J.
ǁ perkaišant užtverti: Namukas su mažais, grotomis užpintais langeliais, išlaužtom durim A.Vencl. Vienas langas, ir tas grotomis užpintas, dulkėmis užakęs J.Balt.
2. pradėti pinti: Kašio akelės ažpi̇̀ntos Grv. Àžpini matūzelius, pyneles Grv.
3. padaryti pynę: Ažpýnė moma mergutai kaseles Lz.
4. apraizgyti: Ažupi̇̀ntas priemenės langelis Aps. Šermukšliais reik duris užpýti, kad karves nesuraganotų [per Jonines] (priet.) Dov. Sprenk su vyte kuolą, kad nevirstų, ir užpi̇̀nk J. Voratinkliai duris užpynė rš.
| prk.: Gyvenant pamatysi, koki jo tinklai, kaip anas tave ùžpina Smal.
5. refl. užkliūti, užsikabinti: Aš tiek įsidaužiau, kaži kaip koja už koją užsipýnė Ms.
6. refl. prk. būti labai užsiėmusiam, nebespėti apsidirbti: Nejaugi jis tę su tais darbais tep užsipynęs?! Vrn. Užsipýnė vasarą darbais Mrc.
7. refl. prk. prasidėti, užsimegzti: Prie stikliuko užsi̇̀pina kalbos Mrj.
1. tr. daryti kokį daiktą perkaišant kuo (pvz., karnomis, vytelėmis, šakomis ir pan.): Kraitelės iš šiaudų ir vytelių pi̇̀nta JnšM. Reikia eit vytelių ir pi̇̀nt keselys, kol laiko yr PnmR. Karklų prisipjovė kašikam pi̇̀nt Rud. Atsisėdęs ant akmens, ir pina vyželę BsMtII74. Aš nemokėjau vyžų pint Rud. Kolei gyvas gyvensiu, trumpų vyžų nepi̇̀nsiu (d.) Slk. Kaminus pýnė iš žagarų, moliu išlipdė Rud. Ne lentinės, iš šakų buvę pi̇̀ntos durys A.Baran. Kamščiais kištūs langeliai, šiaudų pintos durelės NS772. Nors tasai laikas buvo dar toli, tačiau Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas J.Bil. Razskelt ana jas (šakneles) ir pi̇̀nti Zt. Iš šiaudų pýnė [pynes] ir korė an langų Kb. Seniau tai kepeliušus pindavau Slk. Kančiukėlis iš šimto vielelių pi̇̀ntas NdŽ. Pi̇̀nk iš kanapių jaugtas dėl užrišimo jungo ant ragų J.
^ Kalba, kaip vyžą pina Kp. Pina kaip bajoras vyžas Šl, PPr81. Aš tiek vyžų nepyniau, kiek tu baloj gulėjai KrvP(Švnč). Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTR. Pýte pýtas, regzte regztas Alvt. Šimtu pyta, šimtu vyta, šimtu pavijota (kopūstas) LTR(Graž).
ǁ R410 tverti tvorą, perkišant, sukeičiant šakas: Tvorą pýti KII367. Egles ka nūgenės, [iš šakų] statinius pýs Vn.
ǁ megzti: Ma[no] merga (duktė) pi̇̀na pirštines Žrm. Ponas liepė slūgom pinti tinklus TDrIV218. Jei voras tinklą pina, bus giedra MTtV20.
ǁ sukti, krauti (lizdą): Karklų krūmely pyniau lizdelį LTR(Mrj). Žagarėlius nešė, leliumai, ir 1izdelį pynė, leliumai DvD47. Siaudžia, griaudžia [paukščiai] lizdus pindami LTR(Skp).
2. tr. dėti į pynę (plaukus), daryti kasą: Dvi kasi pýnė Zt. Ištekėjus neseka pint plaukų – pinsis gyvenimas (priet.) Vrn.
| Duokit man šitą pi̇̀ntą (pynės pavidalo) bandą Mrj.
| refl. tr., intr.: Ji pýnėsi išsileidusią kasą NdŽ. Aš jau nusiprausiau, dabar pinúosi Rm. Jūsų seselė aukštam svirnely, aukštam svirnely pinas galvelę LTR(Nm).
ǁ refl. ardytis, išsileisti iš pynės: Kasa jau viena pi̇̀nas lauk Jrb. Išsitrinkau vakar, o šiandieną nebgaliu besutūrėti [plaukų] – pi̇̀nas lauku Ms.
3. tr. jungti (gėles, šakeles ir pan.) į pynę, vainiką: Pinu vainiką SD398, R403. Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, žydėsiu, kaip žydi laukai Mair. Vainikus pi̇̀na iš pataisų JnšM. Su siūlu [vestuvių vainiką] peni̇̀ – nepryema [stalo užgrobėjai] vainiko Užv. Mokyklo[je] vainikus pýnė mergikės Grd. Nėr man seselių vainikui pinti J.Jabl. Segė rūtų pintą vainikėlį J.Jabl. Kad mergytė rūtas skynė, muni minavojo, ir kad pynė vainikelį, muni garbavojo StnD7. O šie rūtų pumpurėliai vainikėliui pinti KlvD18. Pýniau rūtą, pýniau mėtą, pyniau lelijėlę, pýniau savo jaunas dienas kaip žalias rūteles JV469. Turiu rūtą skinamą, … vainikėlį pi̇̀namą JD901. Aš daugiau nepinsiu nei rūtų vainikėlio LTR(Trak). Pinù čibulius kason Vb.
| prk.: Mes pradėjom su juo reikalą pi̇̀nti Mrj.
^ Nepinsi gražumą į vainiką B. Anys gyvena, kap vainiką pina (taikiai) Dglš.
| refl. tr., intr.: Pinkise vainikelį, dėkise ant galvelės StnD20.
| prk.: Ir lūkesčio pilnas svajoju linksmai, ir pinas į dainą jausmai J.Jan. Dienos pinasi į savaites, savaitės ištirpsta į mėnesius I.Simon. Kažkaip man nesi̇̀pina giesmė Žrm.
^ Dainuot man – kaip vainikas pi̇̀nas (lengva) Klov. Žmonių gyvenimas kaip vainikas pi̇̀nas (sudėtingas) Grd.
4. tr. perkaišant užraizgyti: Langą pi̇̀nti geležiniais virbalais DŽ.
5. tr. raizgyti, painioti: Siūlus pi̇̀nti DŽ.
| refl.: Šitie siūlai labai pi̇̀nas Ds.
ǁ refl. vyniotis, raitytis: Ją žalčiai išvydę, pinasi aplink S.Nėr.
ǁ refl. draikytis: Jei vortinklės aukštai pinas – priš lytų Šts.
6. refl. maišytis, painiotis: Kamgi reikia tokios ilgos suknelės, kad tarp kojų pinas! Ds. Ilgi rūbai tarp kojų pi̇̀nasi Jnk.
| prk.: Ot šiap tep pinamės (vargdami manomės, gyvename) penkiuosa an aštuontoko Rod.
7. refl. landžioti kaitaliojantis (šokant): Pi̇̀nas visaip, lankstos [senoviškus šokius šokdami], o dabarčiuo tik susispaudę Ub. Keturios poros susto[ja] i par kits kitą pẽnas pẽnas Užv.
8. refl. sumišai, kartu būti, jungtis: Tos žemės pynėsi su valstiečių ir didžiojo kunigaikščio žemėmis rš. Ir visoki žiedeliai teip tarp savę pi̇̀nas, kad iš tolo tik regis gražus margumynas A.Baran. Į vyrų balsus [dainuojant] pynėsi ir švarus moteries balsas rš. Atidrėkusių debesų spalvos pynėsi viena su kita rš. Štai slenka ir pinas vaizdai ateities S.Nėr. Šios abi romantizmo kryptys tarp savęs pynėsi ir Kanuto Rusecko tapyboje rš.
ǁ refl. rigzti, mišti: Jam pýnėsi mintys NdŽ. Kuo ilgiau galvojo, tuo labiau jam pynėsi mintys J.Balč. Pi̇̀nasi galvoje, negaliu atsimint Al. Eina po galvą mislys, viskas pi̇̀nas Jd. Į galą [kalbėtojas] toks buvo mieguistas, kad viskas galvoj pynėsi, pynėsi S.Čiurl.
9. tr., intr. prk. prasimanant, suktai, painiai kalbėti, pasakoti: Dūda turėjo įgimtų gabumų pinti tokias apysakas P.Cvir. Milicija pi̇̀na, kad iena galvon užumuštas Slm. Petrikėnas pi̇̀na, kad mes visi trys vienamečiai Slm. Mūsų kalbos nesuprasi – mes pinam kaip vyželę Zr. Pinti niekus MitI231(Šd). Pýnė pýnė, ir nieko negalėjau suprasti Jnšk. Ateis, tai meluos meluos, piñs piñs, kad nė grausmo nesuprasi Ds. Kap susrinko par mus žmonės, kap ėmė pi̇̀nt pie vainą! Grv. Nepi̇̀nk, ko nereikia Dv. Kaip kas mokėjo, teip tas pýnė Ker. Moma ir lovą ažumena, ir stalą ažumena (užmina tokias mįsles) – pi̇̀na ir pi̇̀na Dv.
10. tr. prk. klastingai veikti, turint tikslą kam pakenkti; regzti intrigas: Kokį velnią jis te prieš manę pi̇̀na?! Sb. Pýnė pýnė, makliavojo, makliavojo ir pats kaip toj musė voratinklin inkliuvo Ut.
| refl.: Pýnės pýnės del tos žemės, pagaliau laimėjo! Ds.
◊ ãkys pi̇̀nasi raibsta, mirguliuoja akyse: Akys pinas, lyg avinas aplink trinas Ps.
ant liežùvio pi̇̀nasi apie didelį norą paklausti: Jonui visą laiką pinasi ant liežuvio vienas klausimas rš.
kójos pi̇̀nasi netvirtas žingsnis kieno, svirduliuoja, svyruoja kas: Sudžiūvo, susisuko, kójos pi̇̀nas Krš. Eina, ir kójos pi̇̀nasi Mrc. Kojos pinasi, linksta kaip girtam rš. Ačiui, ačiui, aš jau prisigėriau – kojos pinase Jrb. Taip nepagaliu, net kójos pi̇̀nas einant Ds. A kójos nèpinas nu tų pienų? Rdn.
liežùvį pi̇̀nti kalbėti: Pina liežuvį lenkiškai kai vyžus Msn.
liežùvis pi̇̀nasi sunkiai pakalba: Jau užgėręs parejo, liežùvis kad pi̇̀nas Pp. Man liežùvis pi̇̀nas, neklauso manės Šln. Bene, vyrait, būsi užmetęs, ka taip liežùvis pi̇̀nas?! Krš.
liežuviù (liežùviais, liežiùviais, liežuviùs) pi̇̀nti (pi̇̀ntis) liežuvauti: Pi̇̀nti liežuviu NdŽ. Pi̇̀ntis liežùviais NdŽ. Moterys vaikštinėja ir pliauškia, plepa, pina liežiuviais Gmž. Pýnė liežuviùs ta gyvatė Krš.
po akių̃ pi̇̀ntis nuolat maišytis, būti kieno akivaizdoje: Pinkis vis po akių, vis pajuokuok su jaunikiu Žem.
po kójų (po kójom) pi̇̀ntis kliudyti vaikščioti, maišytis: Vaikai, pasitraukit nuo čia, kur reikia vaikščioti, ir nesipinkit po kojų! Jz. Nesipi̇̀nk jam po kójom! Lš. Pini̇́es pini̇́es kaip šūdina virvė po kójom Pnd.
vỹžą pi̇̀nti niekus kalbėti: Ką čia pini̇̀ vỹžą?! Jnšk.
apipi̇̀nti, api̇̀pina, apipýnė tr., appi̇̀nti K
1. aplinkui narpliojant, perkaišant kuo sutvirtinti: Aprezgiu, apipinu SD228. Tošimis apipi̇̀nti BŽ24. Daržely loveles api̇̀pina (aptaiso kraštus vytelėmis) Vl. Àppina brazdais Pls. Statiniais daržą api̇̀pena (aptveria) Vn. Žilviais (žilvičiais) àppina [kaminą darydami] Rud. Bizūną pindamas, jis api̇̀pina šniūrelį, šikšnelę J.
| refl. K, Š.
2. Vb apjuosti, apraizgyti (vainikais, žalumynų pynėmis): Vartai vainikais apipinti rš. Marga lova išdabinta, vainikėliu apipinta KrvD123. Appinsim žiedelį rūtelėm, darysim iš rūtų vainiką Tvr. Tas vaikinas gulia apkaišytas, vainikais apipýtas Jrb.
| prk.: Ir upės čia nedidelės, ir visos žilvičiais ir alksniais apipintos rš.
| refl.: Aš vainikais visa apsipynus, apsisiautus auksiniais plaukais K.Bink.
| prk.: Girinykija apspýnus, apaugus krūmais Dbč. Jau liūnai ir balų klampynė žole ir žiedais apsipynė V.Myk-Put.
3. apraizgyti: Voras musę apipýnė savo siūlais DŽ.
| Gyslų storu tinklu apipinta ranka nieko neranda rš.
| refl.: Visas vortinkliais apsipynęs ėjo kaimo pardavėjas rš.
4. prk. daug sukurti, apgaubti (pasakojimais): Sunku čia rasti tokį kampelį, kalvą ar net gilesnį ežero duburį, kuris nebūtų apipintas padavimais, pasakomis, sakmėmis rš. Miestas apipintas daugeliu pasakojimų rš.
5. prk. apgauti, apsukti: Pernai, kai arklius mainėm, tai anas mane drūtai apipynė Ml.
atpi̇̀nti, àtpina, atpýnė K
1. tr. M, Š išardyti supintą: Neatsivožijo niekas kaselių atpintie, atsivožijo jaunas bernelis atpintie (d.) Ad.
| refl.: Vaikas siūlais apsikraigaliojo ir nebeatsipina Krs. Pynė atsipina K. Tavo kasos atsipynę traukia prie savęs mane K.Bink. Jau atsipynė gelsvos kasaitės N255.
2. žr. nupinti 1: Neatpynęs ausies, neįdėsi krežiuo parpino Šts.
3. intr. ateiti svyruojant, atšlitiniuoti: Jis ėjo ir ėjo, pagaliau vieną gražią dieną atpina pas mane girtas girtutėlis J.Marc.
ǁ refl. atsidurti: Aš kap iššokau iš namų, tai net až kiemo atsipýniau Grv.
×dapi̇̀nti, dàpina, dapýnė (hibr.) tr. pridėti, prikurti: Užgirdai [dainuojant] ir savo dapýnei Mrc.
įpi̇̀nti, į̇̃pina, įpýnė K; R113
1. tr. pynę pinant įrišti, įtvirtinti: Įpainioju, įpinu SD403. Kasininkus į plaukus kasos įpýnė merga J. Tuos kaspiniukus tėvas jai nupirko, o ji lėlei įpýnė Skr. Vytelėm inpi̇̀nta akėčios kastilis Ck. Pasvadino į kraselę, šukuo[ja] geltonas kaseles, į̇̃pina raudoną štančkelę Kl. Į plaukus gėlę įpi̇̀nti DŽ. Kas auselę ankerpa, kas vilnon kaspiną añpina [avims į ganyklą leisdami] Ad.
| Prašyk mieląją svočiulę vainikėlio pinti, tiktai vargiųjų dienelių prašyk neinpinti LTR(Užp). Supinkit, sesutės, rūtų vainikėlį, tik neįpinkit vargų dienelių LTR(Slk).
| refl. tr.: Įsipýnė mergaitė kason rūtų šakelę Š.
ǁ refl. įsiraizgyti: Tarp medžių šakų įsipynę, žybčioja žalsvi spinduliai K.Bink.
2. refl. įsimaišyti į kieno tarpą, įsiskverbti: Tarp galvijų įsipynė kumeliokai Antš. Bet jis patsai nekėlė jokios abejonės, liežuviai (paskalos) kol pikti neįsipynė B.Sruog.
ǁ refl. prikibti, įsisukti (apie ligą): Liga gali įsipi̇̀nt, ir dot (baigta) Plv.
3. tr. prk. įtraukti, įpainioti į kokį nemalonų reikalą, dalyką: Čia ne jo vieno darbas, ir kiti įpinti̇̀ Slm. Lietuviai žemaičiai, būdamys patys įpinti į kares gudų, maž ką tame laike tegalėjo šelpti prūsus S.Dauk.
| refl.: Ir aš buvau tame mušimès (mušimesi) tada įsipynęs J.Jabl. Inspýnei bėdon, dabar pats neberodas (nepatenkintas) Ds. Kam tau reikėjo įsipi̇̀nt į svetimus reikalus?! Jnšk.
4. tr. prk. įterpti, įjungti: O jeigu su kuo kalbėjęs, tai tik vokiškai arba nors įpindavęs nesuprantamų vokiškų žodžių I.Simon. Baranauskas rašė tėvams laiškus, į juos įpindamas ir savo eilių rš. Šios legendos įpintos į objektyvaus istorinio proceso foną rš. Įpink giesmę į darbo žygį K.Kors.
| refl.: Jis taip pat įsipynė į mūsų kalbą rš. Į epinį poemos toną įsipina sarkazmo, ironijos, epigraminio stiliaus elementai rš.
5. refl. tr. prk. nusičiupti, nusitverti (ppr. apie jaunikį): Kažin kaip ji įsipynė tą šlubį (ištekėjo už jo), lyg nebuvo vyrų Kp.
išpi̇̀nti, i̇̀špina, išpýnė tr. K
1. išardyti ką supintą, nupintą: Kol merga, tai kasos supintos, o kap ištekėjo, tai kasas išpynė dz. Išpinu kasas, pynius R43. Privylė mergelę, motulės dukrelę, išpynė kaselę, išbarstė rūtelę (d.) Lp. Kas tavo, seselė, kasas išpýnė? JV684. Išpynei kaselę – jau nesupinsi, išeisi iš motulės – jau nesugrįši LTR(Tvr). Išpi̇̀nk vyžą, jei negerai nupynei J.
| refl.: Pynė išsipina K. Išsipýnė kasa, susipink Š. Reiks kirpti žemyn, nestovia tie plaukai, išsi̇̀pina Ms. Pusberniai buvo kumelei uodegą supynę, tai kol išsipýnė lauka, i vaikščiojo kaip su strypu Škn. Neužmezgė mezgų, pametė teip, išsipýnė ta mezgytuvė, susinarpliojo, daba nons pasiusk Škn. Viškum išsipynė to čibulių kasa, nebesituri čibuliai Krs.
ǁ išimti ką įpintą į pynę: Nuimtas vainikėlis, išpi̇̀ntas kasnykėlis, nepriderėsi prie vainikėlio, prie šilkų kasnykėlio (d.) Jž. Nuog galvelės rūtelę nuimčiau, iš kaselės šilkelius išpinčiau LTsI61.
2. žr. nupinti 1: Išpýniau krėslą J. Atsisėda prie angos iš plėšų išpintoje kėdėje I.Simon. Vokelė (sėtuvė) iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Kubilas būna tokis iš šiaudų išpi̇̀nta Grv. Tvora iš šakų išpi̇̀nta – tai tuinas Nmč. Iš vyšnių šakelių išpinsiu laivelį LTR(Stk).
| Prastos staklės – vos išpýniau (šiaip taip retą išaudžiau) audeklą Slm.
| refl. tr.: Kas atsitiko su jo trobele, kurią jis buvo iš karklų išsipynęs J.Marc.
3. perkaišant užpildyti pinamo daikto tarpus: Aš išpýniau šiaudais lovą J. Padarys kretilą didelį: sulenks kampus, išpi̇̀ns su šakelėms Brs. Išpi̇̀ntas [žilvičiais], aplipdytas [moliu] kaminukas Kb. Iš pajūrio (Jūros upės pakraščio) parsineša plėšų, su toms plėšoms [tvoras] i̇̀špina Pj. Eglelėm išpi̇̀nta [tvora] gražiai Pb. Žabrai (tokios šakutės) tinka tvoroms išpinti Šlv. Ratų galą su viela išpýnė Krš. Langai buvo išpinti geležimis, kad kelionėje būtų geriau apsisaugoti nuo nelaimės J.Balč. Ką išpýti (orig. išpį̇́ti) KII293. Tai aš išpinčia kelelį juostelėm LTR(Klt).
| prk.: Gyvenimas vargais išpintas rš.
| refl. tr.: Išsipýniau tvorą Š.
4. refl. prk. išsisukti, išsinarplioti: Kad išsipint iš šitų gyvačių skolų, tai daugiau nieko nenorėč Ds. Šiemet vasarą led išsipýniau (vos išsiverčiau, vos pragyvenau) Nč. Tik gudrumu tenai buvo išsipi̇̀nta [iš nelaimės] Dkš.
5. refl. prk. suprastėti, išnykti: Pirma turėjo tokių gražių kiaulių, o dar̃ visos išsipýnė Kb.
6. tr. prk. suprantamai pasakyti, išaiškinti: Pina pina ir nieko nei̇̀špina – nežinau, ką jis nori pasakyt Ėr.
nupi̇̀nti, nùpina, nupýnė K; R
1. tr. perkaišant, narstant padaryti: Nupinta virvė, rėtis iž sparto žolės SD74. Jisai nupynė krapšą J. Karbijos iš šiaudų nupi̇̀nta Arm. Perdien du kašikai možna nupi̇̀nt kap niekas Dglš. Sėtuvės iš sluoksnelių nupi̇̀ntos kaip kubilelis iš ievos medžio Klk. Ir atneš sesulė pievon juostą pažadėtą: raudonmargę, šilkaruožę, iš gijų nupintą B.Sruog.
^ Basas vaikščioja, ba šuo vyžų nenupynė LTIII460.
| refl. tr.: Kašeles nusipi̇̀ndavo Slk. Einu Rygon druskos, tris poras vyžų nusi̇̀pinu Šmn. Vyžų sau nenuspindavo OG371. Nusivijo virvę, nusipynė tokį lopšį, ir sako tas drūtasis: „Jūs manę leiskit in tą skylę“ BsPIII243.
^ Džiaugiasi kaip gudas, vyžus nusipynęs KrvP(Rtn).
ǁ numegzti: Nenupyniau tinklelių, neprigaudžiau žuvelių TDrIV62.
| refl. tr.: Aš nusipinsiu šilkų tinklelį ir pasigausiu aukso žuvelę LTR(Sb).
2. tr. padaryti vainiką: Liuob nupi̇̀ns gaspadoriuo iš rugių varpų vainiką Brs. Nùpina vainiką iš varpų ir neša pjovėjom Dv. Vainiką nupýnėm, apkalėm duris: reikėjo sveikint Škn. Nupynę vainiką iš erškėčių, uždėjo ant galvos BtMt27,29.
| refl. tr.: Jinai nusipýnė sau vainiką J. Ten tu pasiskinsi, ten tu nusipinsi žalių rūtų vainikelį StnD15. Vainikėlį nusipinsiu, an galvelės užsidėsiu KrvD62. Nusipinsiu vainikėlį iš rūtelių, iš gėlių, iš gailiųjų ašarėlių, iš saulytės spindulių S.Nėr.
ǁ prk. apjuosti, apdėti (žalumynais): Tik gaila jai kranto, vainikais nupinto, tik gaila tų dainų, kur skamba skardžiai Mair.
3. refl. tr. prk. išsisukti, atsikratyti: Kad tik šitą bėdą nuspi̇̀nč, tai ir viskas būt gerai Ktk.
4. refl. prk. nuvargti, nusivaryti: Tai nusmūčijau, tai nuspýniau an visų šonų Vlk. Nuspynęs kai vyžas Vlk.
×panusipi̇̀nti, panusi̇̀pina, panusipýnė (hibr.) žr. nupinti 1 (refl.): Bernai vyžus panùspina Dv.
papi̇̀nti, pàpina, papýnė
1. tr. kurį laiką pinti (pynę): Tu ma[n] tik pačią pradžią tos pyniukės papi̇̀nk, toliau aš jau i pati mokėsiu Škn. Eik pri vaiko, aš papi̇̀nsu tą kasą Krš.
| refl. tr. KI104.
2. žr. nupinti 1: Nuejo diedas krūmuos, pripjovė žvagulių ir papýnė lopšį Lz.
3. žr. supinti 3: Svogūnus papýnė Rod. Pàpina i pakaria in pečiaus [svogūnus] Ad.
4. refl. tr. galėti pintis (pynę): Nepasipinsi kasdieną plaukų (neturėsi kada), geriau nusikirpus Šts.
5. tr. Lš, Rtn, Rm pakišti (koją) kitam, kad pargriūtų: Pàpina koją ir parverčia visus Grž. Visi jūs tokie. Vienas neapkenčia, kitas pavydi, koją papintų, kad galėtų V.Krėv. Jis papýnė koją [imtynėse] ir pargriovė mane Jnšk.
ǁ užkliudyti (koją), sutrukdyti žingsnį: Skersai kelią buvo pertiesta virvė. Ji papynė žirgui kojas V.Piet.
| refl.: Rugiuos da greičiau kojos paspiñs (susipainios, užklius) Ndz. Koja paspýnė (užkliuvo), ir nugriuvau Mrc.
6. tr., intr. sudaryti sąlygas netikėtai kam atsirasti, kilti: Plynia papynė čia tave! J.Jabl. Nelabasis papynė užsidegti sekmadienį J.Avyž.
7. refl. pasitaikyti, pasipainioti: Pasipýnė kitas, ir ištekėjo Ėr. Kad užkurys pasipiñt, tai da eit Slm. Čia pat pasipynė dėdė Titas, taip pat nusiminęs Vaižg. Pasipýnė gražesnis vaikis, i sutrūko meilės Krš. Miesteliuose linksmiau, dažnai kareiviai pasipina Pt. Kaip tik pasipynė ir velnias LTR(Auk). Miške jam pasipina po kojų voverė S.Nėr. Mums ten pasipýnė po kojų tas pasiutėlis, tai ir apkaustėm Alk.
| Proga tam dalykui veikiai pasipynė rš. Vargai pasipina BPII40.
8. tr. prk. paplepėti: Daug ką mes pàpinam. Kad viską dėtum į širdį, reiktų iš galvos išeit Jnšk.
pérpinti tr. K; SD298
1. pinant iškaišyti: Po du kuolu sumušta ir pérpinta vytim Grv. Kojų tarppirščius parpink ruginiais šiaudais I.
2. iš naujo supinti: Susipynei kaip ne žmogus: párpink tas kasas Krš. Par naktelę nemiegojau, rūtų vainikėlį parpyniau (d.) Šln.
3. suvartoti pinant: Visus linus párpyniau į pynę J.
4. išraizgyti: Viršutinis durpyno sluoksnis dažniausiai būna apneštas žemėmis ir perpintas žolių šakniastiebiais rš. Lubos pintais perpintais fantastiniais pagražinimais išmargintos rš.
| refl.: Nurudusios, negyvos šakos čia persipynė į nepralendamą raizginį, stipriai surišus plonus eglaičių kamienus tarpusavy J.Balt.
5. sukeisti (akis) mezgant virbalais: Paprastosios akys, perpinant su išvirkščiosiomis, gali būti įvairiai pakreipiamos rš.
6. sukryžiuoti, sukeisti (kojas): Vyras parėjo iš darbo – parpýnė kojas, i sėdžia, o ta moterėlė vargšė laksto, bėga! Šd.
7. (sl.) žr. supinti 6: Eilės vienų pėdų gali būti perpintos eilėmis kitų pėdų V.Kudir. Lyriniais epizodais perpinta visa poema rš. Apsakymas gana sentimentalus, perpintas nenatūraliais pagrindinio herojaus prisipažinimais rš.
| refl.: Praeities dabarties gyvenimo persipinančiais kontrastais poetas išreiškė liaudies nepasitenkinimo nuotaikas rš.
prasipi̇̀nti, prasi̇̀pina, prasipýnė vargingai pragyventi, prasistumti: Šitą žiemą šiap tep prasipýnėm Vrn. Nor ir neturėjau pinigų, bet šiap tep prasipýniau Vrn.
pripi̇̀nti, pri̇̀pina, pripýnė tr. K; SD306
1. pridurti pinant, pridėti pynės: Aš pripýniau ir tą galą, kur nedateko J. Tas [nukirptas] kasas pripi̇̀nt možnės Pc.
| refl. tr.: Bene žmonės nemato, kad padirbtas kasas prisipýnus Skr. Jos kasos striukos, nutriaušėję, tai prisipýnus nešioja Pc. Nusikirpai kasas, o dabar sumanytum – prisipintum Vb.
ǁ pridėti, prijungti papildomai prie pynės: Pripi̇̀nk da vieną cibulį prie kasos Pn. Strugas vainikas – pripi̇̀nk porą pluokščiukų [lapų] Krš. Da iš šitos pusės šakelę pripink, kad virvės nebūt matyt Vb.
ǁ pinant pridėti daug ko: Pripi̇̀ns [patvirkėlės] bizus ilginių ir varys aplink bažnyčią keliais Ggr.
2. pinant daug pridaryti (krepšių, vyžų ir pan.): Tiek keselių pripyniau, o tu dejuoji, kad bul'bų nėr kur pilt Vb. Pripýnė par žiemą daug kašikų, visai vasarai užteks Ds. Davė [pasogos] virtinę vyžų pripintą ir baravykų žiemai džiovintų (d.) Dgl.
| refl. tr.: Prisipýnęs krepšų devynias galybes – tura senis čėso Krš. Prisideda terbon valgyt, vyžų prisi̇̀pina ir eina Daujėnų dvaran dirbt Kp.
3. daug pridaryti (pynių): Kad prikabinau pilną kamarą cibulių [kasų] pripýnus Brt. Tai pripynėm vainikų – ne tik vestuvėm, bet ir krikštynom pakaks! Vb.
| refl. tr.: Prisipýnė tų vainikų, prikarstė visais palubiais – i troba jau graži Škn.
4. refl. prisivelti, prisipainioti: Prispynė akėčion varpio, ir velka žemes Ds.
5. refl. prk. prisijungti, pritapti: Ko čia prispýnei: seka, seka kai našlaitis gėriokas! Ds. Prisipi̇̀nti reikia prie procesijos Kls.
ǁ refl. prilipti, prisikabinti (apie ligą): Tą ligą išsiliginau, prisipýnė karštinė Onš. Liga prispýnė Rod. Kad pas taũ prispiñt nuosunkiausia liga! Arm.
6. prk. duoti mintį, sugundyti: Ir velnias pripynė ten eiti! rš.
7. I prk. priplepėti, prišnekėti: Pripynei, pripaistėjai visokių niekų Vb. Nuejo ir pripýnė, o dabar kalbos ir paskėlė Ds. Pripýnė, prikalbėjo ant jos – nebėr jau žmogaus Ut. Daug pasakų – kur te jų pripi̇̀nsi! Ad.
◊ su liežùviu pripi̇̀nti pripliaukšti, priplepėti: Nuejus pripýnė pripýnė su liežuviù Grv.
supi̇̀nti, sùpina, supýnė tr. K; SD347
1. padaryti kokį daiktą perkaišant, narpliojant: Seniutė atsinešė parodyt – pintinis supinta iš šešių vytinių Dgč. Čia supi̇̀nta iš pagaliukų Rš. Reikia kašikas supi̇̀nt Nmč. Kietai sùpina, kaip skūrinis krepšas Krš.
2. sudėti į pynę (plaukus), padaryti kasą: Net Gustei supyniau plaukus į daug daug kaselių I.Simon. Klausinėjo seserėlės: „Kas tave supynė?“ J.Jabl. Katrytę supi̇̀nsiu i valgysiu Ėr. Nuo kojelių šilkelius nurištau ir mergelei kaseles supintau (d.) Mrk. Šukuos galvužėlę, supiñs kasužėles JV513. Kelkias kelkias, matušelė, supink supink mun kaselę! D56. Jie (naktigoniai) baliušką daro, sùpina arkliam kasas Grv.
| prk.: Žmona gulia kojas supýnus (paralyžiuota) Šln.
^ Tėvo skrynia nepavežama, brolio žirgas neužturiamas, sesės kasos nesupinamos (krosnis, dūmai, liepsna) LTR.
| refl.: Jane, ar tu jau susipynei? Skr.
| Tupi šarka susipýnus, nor ji ištekėti JD344.
3. J dedant, rišant vieną prie kito sujungti į pynę, į vainiką: Duok, cibulius supi̇̀nsiu Rmš. Vaikai laukia [vestuvininkų], sùpina didelį, ilgą vainiką ir neleidžia per kelią Dbč. Eikš tu, sesyčiute, mes tave išpirksme, iš žaliųjų rūtytelių vainiką supi̇̀nsme! Dglš. Ne rūtų sėsi, nei skysi, nei supysi N253. Vai kas juos (ievos žiedelius) supins į žalią vainikėlį?! Ktv. Mamutyte, senulyte, ar suskynei skynimėlį, ar supynei rūtų vainikėlį? LTR. Ir supynė lapus figų ir padarė sau žiurčius (orig. Schurczus) BB1Moz3,7.
| refl. tr.: Tę tu pasiskinsi, tę tu susipi̇̀nsi žalių rūtų vainikėlį JV491.
4. perkaišant sujungti: Tada per dieną supýnėme tik po dvi [sielių] lovas Lp. Ir vėliavas ąžuolo ūgiais supynę, mes triskart pasveikinom žemę gimtinę V.Myk-Put. Akelėm, akelėm – i sùpinam [mezginį] Rod.
ǁ surišti, supančioti: Vieną avį supýniau, kitos palaidos tegu bėga Prn. Kai ema [karvė] dūkt, saugaus, kad lenciūgan nesupintų̃ (neįpainiotų) Ob. Pažindyk jį, o Viešpat, supink vystyklomis SGI53.
| prk.: Supynė man širdelę bernelis, sunku be jo Str.
5. suraizgyti: Jėgu pradėt[ų] šėliotis [karvė], tai supiñt[ų] lenciūgus Slm.
| Raides supýnė – nieko nesuprasi [kieno parašas] Šl.
| refl.: Didelės kirmys susipynusios į kasą J. Susipýnė [linų] galvelės, lekia in viršų Žln. Ąžuolų daug suspýnę Dsn. Suspynusias viršūnes vėjas plevėsuoja A.Baran. Susipynė žilvičiai, berželiai prie šaltinio skaidraus S.Nėr. Visos buvę viršūnės vienybėn suspýnę, kaip lietuvnykų širdys ant vieną tėvynę A.Baran. Pavadžiai, viržiai ir vadelės susipynė – nutrūko V.Mont. Sunku išnarplioti susipynusias gijas rš. Kur yra tėvo lauke dvylika ąžuolų, susipynusių šakomis MPs. Saspynė (susipynė) kap akėčia Zt.
6. prk. glaudžiai susieti, sumaišyti: Rašytojas įdomiai supina žmonių santykius rš.
| refl.: Čia par mus kalbos suspýnę Rš. Čia ne lengvabūdė mergelė rūpi, bet susipynęs tautų likimas V.Krėv. Liūdesys ir džiaugsmas visados susipynę P.Vaičiūn. Stiliai susikryžiuoja ir susipina tarpusavy rš.
7. refl. įsipainiojus, įsivėlus kojoms, netekti pusiausvyros: Vištos suspi̇̀nta pakulos[e], ir guli paslika Ds. Atrodė, kad susipynusi ilgame sijone, ji parvirs rš.
ǁ refl. Rdn susikliudžius ėjimui, susipainioti, pakrypti, sulinkti (apie kojas): Man kojos susipýnė, vos neparvirtau Vlkv. Kaži kap ten man kojos susipýnė, ir pargriuvau Alk.
8. refl. prk. būti nevikriam: Tokio susipýnusio vyro dar nemačiau Gs.
9. refl. prk. labai susidraugauti, susinešti: Suspýnė su tuo bernu ir niekur neišsiskiria Ds.
ǁ refl. prasidėti su kuo, įsitraukti, įsivelti: Ne vyrų darbas suspi̇̀nt su pletkais Užp. Nieko buvo berniokas, ale susipýnė su mergiotėm (dėl jų pateko į keblią, nemalonią padėtį) Krs.
10. prk. sutrikdyti: Nutilkit, nebešnekėkit, man supýnėt laiško rašymą! Slm.
| refl.: Kalbėjo, kalbėjo ir susipynė, ir [teisėjas] sugavo meluojant Jnšk. Susipýnė pryš teisėją, ir tiesa iškilo į viršų Plng. Mano kūmai tai negalėjo suspi̇̀nt, be protingi žmonės buvo Švnč.
11. prk. nesuprantamai pakalbėti, pasakyti: Supynė kažką atėjęs, ir niekas negalėjo suprast Jnšk. Dėl akių tiktai guldamas supýnė (šiaip taip sukalbėjo) poterius Kb.
12. prk. apkalbėti: Jam tik supi̇̀nt žmogų, šlovę nuplėšt Ut.
ǁ intr. skleisti kalbas, pasakoti: Maž ir ne tep, ale supýniau Grv. Daug svieto visiaip sùpina, sukalba Š.
13. refl. kergtis, vaisintis (apie gyvulius): Gyvoliai susipynė Bržr.
◊ liežuviùs (liežiuviùs, pletkùs) supi̇̀nti suliežuvauti: Supina liežuvius, įskunda vienas kitą Ggr. Liežiuviùs supýnė negražius Dglš. Vėl jau an Miškinį eina, tai, žiūrėk, supiñs kokiuos pletkùs Sdk. Šitos bobos liežiuviùs sùpina visap Rš. Pynė, pynė i supýnė bobos liežuviùs Krš.
vyžàs supi̇̀nti pabėgti iš tarnystės: Slūžij[o], buvo, buvo, vargo, ir supýnė vyžàs Arm.
užpinti, ùžpina, užpýnė tr. K
1. perkaišant užtaisyti, užlopyti: Kašikas reikia užpint vytimi ar kuo Vlk. Skylę kresčio užpýniau J.
ǁ perkaišant užtverti: Namukas su mažais, grotomis užpintais langeliais, išlaužtom durim A.Vencl. Vienas langas, ir tas grotomis užpintas, dulkėmis užakęs J.Balt.
2. pradėti pinti: Kašio akelės ažpi̇̀ntos Grv. Àžpini matūzelius, pyneles Grv.
3. padaryti pynę: Ažpýnė moma mergutai kaseles Lz.
4. apraizgyti: Ažupi̇̀ntas priemenės langelis Aps. Šermukšliais reik duris užpýti, kad karves nesuraganotų [per Jonines] (priet.) Dov. Sprenk su vyte kuolą, kad nevirstų, ir užpi̇̀nk J. Voratinkliai duris užpynė rš.
| prk.: Gyvenant pamatysi, koki jo tinklai, kaip anas tave ùžpina Smal.
5. refl. užkliūti, užsikabinti: Aš tiek įsidaužiau, kaži kaip koja už koją užsipýnė Ms.
6. refl. prk. būti labai užsiėmusiam, nebespėti apsidirbti: Nejaugi jis tę su tais darbais tep užsipynęs?! Vrn. Užsipýnė vasarą darbais Mrc.
7. refl. prk. prasidėti, užsimegzti: Prie stikliuko užsi̇̀pina kalbos Mrj.
