Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (5)
prisikéik‖ti
Apibrėžtis
daug keiktis
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Daugiau informacijos
~ėme, kol viską sutvarkėme.
prisikéikti
nakląć się
Atitikmuo (-ys)
Lietuvių kalba - prisikéikti
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Daugiau informacijos
; n. się co niemiara
pralóti
Apibrėžtis
lóti, -ja, -jo
1. intr. išduoti tam tikrą balsą (apie šunį, lapę): Šunys lója, žentai atjoja J. Naktį į žvaigždes dangaus, į mėnesį šaltą, o dienos viduryj į saulę lódavo šiltą K.Donel. Dar neprijojau Gilijos dvaro, sulojo lojo margi kurteliai J.Jabl. Telõjie – juk šuo an lojimo yra Krš. Ko jis los, jam nėr ko labai lot Žml. Mes radom tą šunį belójantį ir mergaitę medyje LB198. Gabartų šunys per nosis lója Slv. Išvežė, kur negirdėti nė šunies lojamo, nė paukščio čiulbamo Ggr.
| Kosulys iš pradžių turi lojamą ir priepuolinį pobūdį, o vėliau darosi varginąs ir dažnas rš.
^ Verčiau būčiau pamiegojęs, ne per naktį šunim lojęs LTR(Pkr). Apsiėmei šuniu būt, tai ir lók Žvr. Nors šunimis lokite visi, o aš nieko nebijau Žem. Ažunešioti marškiniai, tai koc lok (nors nežinia ką daryk), nemožna atvelėt Arm. Ar bernas šneka, ar šuva lója, vis toja (neverta kreipti dėmesio) Sv. Ar šuva loja, ar tu kalbi – tai man vis tiek KrvP(Trs). Ar sakęs, ar šuniu lojęs – neklauso, ir tiek KrvP(Lnkv). Nebaisu lójančio šunio, ale tylinčio (tas iš pasalų puola) Arm. Šuo loja, vėjas nešioja (apkalbos greit sklinda) SkrT. Lapė loja – save pasakoja (kelia kitų ydas, kurių pats turi) Dr. Šuo lo[ja], o ponas važiuo[ja] VP45. Šunelis, noris pikčiausias, vienas neilgai loja: lojęs nelojęs juk tikt sykį turi paliauti BzF54. Šunio darbas lót Trgn. Ką dirbs šuva nelojęs NžR. Ir šuva nuo metų loja Ut. Kad katės lotų, šunų nereiktų (kiekvienam savas darbas) Plv, Žg. O kamgi šuva ir laikomas, jei ne lot LTR(Ds). Geras šuo ant vėjo neloja Vlkj. Kur losi, čia ir laksi (kur dirbi, ten ir atlyginimą gauni) MŽ, B. Šuo lo[ja] ant gerų ir prastų žmonių VP45. Kas tėvo neklauso, tas šunio lójančio paklauso Tršk. Nė šuo savo girioj neloja (kiekvienam malonu klausytis pagyrimų) B. Žiemą loja, vasarą tyli (mintuvai) LTR. Loja kaip šuo, bėga kaip šuo, bet ne šuo (kalė) Pnd.
lotinai̇̃ adv.: Kai ant gyvulio, tai kaukė, kai ant žmogaus – lotinai lojo Bsg.
2. tr. pulti, išduodant lojimo garsą (apie šunį): Per sientarpius, plyšes matyt, ką šunes loja rš. Ir pelkalės taškos, kad bėgūnai lo[ja] zuikį Šts. Šuva varnas loja Rdd.
^ Amas amą ama, o patį amą visi šunys loja (pasijuok iš savęs, pasižiūrėk į save) B.
3. tr., intr. prk. daug plepėti, be reikalo pasakoti, šnekėti: Aš čionai buvau! Kad nematei – tai ir nelok B.Sruog. Žinai – žinok, kitam nelók LTR(Vdk). Kad anas netingi dykosios ir lót Užp. Lojom lojom sueję kaip kalės, net gerklės įsopo Ds. Bobų liežuvis atskars belodamas LTR(Krtn). Nu ko ans nelojo (daug kalbėjo)! KlvrŽ. Lója ir lója ta motriška, jau ir širdžiai apkyrėjo Vvr. Nelók, kas nereikia, kaip pasakiau, taip ir turi būt Gdr. Atimsi ir nuo šunų duoną, kai pradėjai lot LTR(Ds). Lok kaip šuo prieš mėnesį (sakoma daug kalbančiam) Škn. Gana čia tau lot, kaip ir šuva mėnesienoj in savo šešėlio Ut. Loja kaip šuo ant mėnulio Mrk.
^ Gera lot, reikia jot (pasisvečiavus, pasišnekėjus reikia eiti namo) Ds. Šunio poterių nelok Ds.
4. tr., intr. prk. juokauti, niekus kalbėti, blevyzgoti: Neilgu buvo: Giedrulis loti mokėjo, o jaunieji irgi nesiilgėjo LzP. Kai mes augom, tai lódavom lódavom, juokdavoms juokdavoms Dbk. Ką veiks nelodami̇̀? Klvr. Nei šią, nei tą lója, kaip šuva prieš debesį Vžns. Vyrai lója apie stalą, bobos geria gerą alų Pnd. Gana tau loti, eitum gulti geriau Slk. Ką jie sakys: lódavo apie mergas, ir gana Pn. O kap pas mus lója (pašaipiai apdainuoja) an veseilios! Kls. Per visą dieną lója, štukavoja, balą tu jam darysi Trgn. Katras kiaulių nepagano, ir tas loja kaip išmano DvD245.
| refl.: Aš ir ligoninė[je] su toms motriškoms duosuos, lósuos Žr.
5. intr. prk. apkalbėti, šmeižti, išjuokti: Tadas, tas kalbas išgirdęs, tarė: – Tegu loja, juk tai bobų amatas liežuvius nešioti, o mums nei pridės, nei atims LzP. Ir loji tu kaip velniui parsidavusi kalė! B.Sruog. Anys lója an mūsų visalep (visaip) Zt. Už akių lojat, į akis nieko nesakot NžR, Sln.
^ Loji, tik uodegos nekiloji LTR. Liežuviu lok, rankom valios neduok Trgn. Kas vogs – nepralobs, kas los – nusibos LTR.
6. tr. prk. barti: Aš jas visas lóju Žž.
| refl.: Už tą šunį lójasi lójasi, kol jis galą gaus Plk. Ginčijosi ir lojosi dėl kainų rš.
7. intr. prk. prašyti, kaulyti: Lók nelók, vis tiek sieto tau neduosiu Skp. Kolei tu čia lósi atsistojęs? Kad pasakiau neduosiu, tai ir bus neduota Sv. Tik vakaruot tai greitas, o darban – lósi lósi, rydysi rydysi – ir vis ant vietos Mlt.
^ Vai tu, burna, nebūk durna: mokėk lóti – būsi soti Trgn.
8. intr. prk. pusiau kalbant dainuoti: Šios dainelės daugiau neatsimena, nes daininykė tiek telodavus LTR(Kp). Piemenys vakarais ir lója: čiū namo, liepė ponas gint namo! Dkk.
◊ nė (ir) lãpė (šuõ) nelója Skr niekas nežino.
sùbinė laukùs lója Šts, KlvrŽ drabužiai praplyšę: Matai, kad jau subinė laukus lo[ja] Grg.
aplóti
1. tr. N, Š pasitikti ir palydėti lojimu (apie šunį): Šunys aplója važiuojantį J. Antstoliai prasukdavo pro šalį, šunų aploti J.Marc. Aplos tave iš tolo rš.
^ Daugelį žmonių vienas šuva aploja KrvP(Mlt).
2. tr., intr. prk. išpasakoti, išplepėti: Nesakyk tu jam: anas visam svietui aplõs Ds.
3. tr. prk. apkalbėti, apšmeižti: Kokia ta Petrė niekai, ji ir mane aplójo Skr. Katrė įpratus žmones aplóti, tai jos nereikia paisyt Lp. Apló[ja] pasiutėlė visą sodą (kaimą) Pvn.
^ Šunies nelaikyk – žmonys aplo[ja] LTR(Šll).
4. tr. prk. apibarti: Reikėt nereikėjo, nu aplójo labai Rud.
5. tr. prk. šnekėjimu, lojimu ką aplenkti, apveikti, nugalėti: Jūs liežuviu mane aplosite, užtat aš jus darbu į maišą sukišiu ir maišą užrauksiu LzP. Dar nežinia, kuris kurį aplos – abudu turi gerkles rėkti, liežuvius meluoti KrvP(Lzd).
^ Didžiuojasi kap marti, anytą aplojusi KrvP(Srj). Giriasi kaip rudį aplojęs KrvP(Vb). Ito žmogaus tai dvylika šunų neaplot (labai plepus) Vrnv. Jos nė su septyniais liežuviais neaplosi TDrI86.
atlóti
1. intr. lojant artėti, atbėgti: Šunys, girdžiu, atlója atlója Pc. Kieno tenai šuva atloja? Kad nebūt pasiutęs! Ėr. Prie upelio vos prėjęs jau išgirdo skalikus karštoms pėdoms atlójant Jrk35.
2. tr. lojimu atvaryti, atlydėti: Atló[ja] šuo kaži ką, t. y. atvaro lodamas J. Ką čia dabar į mus šunys atlója? Š.
3. tr. lojimu parkviesti, prišaukti: Šunelius gerai maitina, kad tik atlotų jaunikį Nm.
4. tr. KlG170 lojimu nuvaryti: Atloja šuo vagį SD217.
5. intr. J, M atsiliepti lojimu.
6. tr., intr. prk. atkirsti, atsakyti smarkiai: Kas bobas gali atloti? Žem. Sustojo devynios kalės loti, o aš vienas atlojau Erž.
| refl.: Ir kas pikčiausia – nė nebandyk atsiloti – sukirs! rš. Atsiloti reik mokėti su piršliu, kiteip paliksi kvailio vietoj Plng. Ko tu vis atsiloji prieš mane Vv.
7. tr. prk. atšaukti apkalbėjimą, šmeižtą: Atloti pramanytas piktas šnekas ant artimo A.Baran. Žmogų apšnekėt greit gali, bet paskum atlok Kair.
8. refl. prk. iki valios prisikeikti: Atsilójo kiek norėjo, nė žodžio prieš neištariau Skr.
9. tr. prk. išpasakoti, persakyti: Ką pas mumis išgirsta, kitoms boboms atlója Krš.
įlóti
1. tr. CI82, R19 lojant vidun įlydėti, įginti: Kažno ką te teip vėlai šuva inlójo? Vj. Išgirdome, šunes įloja į kiemą Lnkv.
2. intr. J sugebėti smarkiai loti.
3. refl. BŽ471, Š įsismaginti loti: Kap insilójo, tai i galų nėra OG363. Ko tie šunes taip įsilojo, kad juos vilkai papjautų! rš.
4. refl. prk. įsismaginti kalbėti, plepėti: Ta, visų didžiau įsilojusi, paėjėjo keletą žingsnių pirmyn LzP.
5. intr. prk. prišnekėti: Visaip žmonės apie ją įlója Š.
6. intr. prk. smarkiai keikti, blevyzgoti: Na, mūsų bernai tai inlója J.Jabl.
| refl.: Insilójęs kap šuva Rod.
7. tr. prk. įskųsti: Tie šunes (pikti žmonės) įlójo Gs. Kiba jį tę kas inlo[jo], kad jis sėdi turmoj Nč.
išlóti
1. tr. lojimu išvaryti, išvadinti: Iš kiemo šunes jo nebeišlos rš.
^ Tą, sako, išlojo jau šunys, beje: numirė, pragaišo ar išejo kur kas nebgrįžtinai S.Dauk.
2. intr. pajėgti loti: Kai užsismaugia, tai nebeišlója Pc. Šunys lojo kiek tik beišlodami prš.
3. tr. lojimu ką padaryti: Šunį katę mylėk – ant vestuvių gerą dieną išlos Bsg.
^ Užmesk in tvoros, šunys ir išlos (sakoma apie prastai išskalbtus drabužius) Ds. Reikėjo ilgiau ant tvoros laikyti [baltinius], kad varnos išlótų Brž.
4. tr. prk. kalbant, plepant ką padaryti: Katras loja – nieko neišlója, ale katras mislià mislija (mąstantis daugiau padaro, negu vien kalbantis) Trgn.
5. tr. netekti ko lojant:
^ Belodamas niekus, ir dantis visus išloji LTR(Pnd).
6. refl. per daug lojant išsieikvoti: Išsilo[ja] šunelis ir nė[ra] riebus Sg.
7. tr. prk. išpasakoti, išplepėti: Tik pasakyk ką nors nuejusi svetur, taukš taukš ir išlos Vvr. Ji neiškęs, išlos visą teisybę Ėr.
| refl.: Išsilójo visims Vvr.
8. tr. prk. kalbant, plepant išpranašauti, iškalbėti: Svietas tai kaip ir kalė: ką pradės lot, tai ir išloja Ut.
9. tr. prk. iškeikti, išdarkyti: Pirmiau mane išlójo, o dabar vėl gerinasi Skr. Išlója, iškeikia už vis gera Grš. Aš jį kad jau išlojau, tai išlojau Drsk.
| refl.: Marė, dvariškė ir labai išsilojusi, tuoj iššoko LzP.
10. tr. prk. išprašyti, iškaulyti: Suknią aš jau iš dėdės išlósiu Vb. Ką išlosi, tai tavo – nėr ko žiūrėti Slk. Nenorėjau duot, aje per nevalią išlojo Lkm. Dėlto išlójo anas iš tavęs nemaža pinigų Vžns. Ir išlojo, išviliojo močiutės dukrelę Akm.
| refl. tr.: Pats tai dar vis išsilóčiau Gs. Gal tu išsilósi kaip nors Skr.
11. tr. prk. išdainuoti melodiją: Liežuviu tai išlóju, o jei reiktų pagriežti, nemokėčiau Alz.
nulóti
1. tr. lojimu nulydėti: Šunes, nuloję lig vartų svečius, grįžo prie šeimininkų, uodegas vizgindami S.Čiurl. Mūsų šuniukas šįnakt kaži ką lojo lojo ir nulójo į pamiškį Škn. Šuo jį nulójo ir parlojo Jrb.
2. refl. suloti, paloti: Tas šuo, lyg nebuvęs, nuo vežimo nušoko, keliais balsais nusilodams BsV360. Tegu nusiloja tas šuo, kuris stora grandine pririštas prie Dambravos dvaro vartų rš.
3. negražiai nušnekėti: Nebijok, kai tėvų nėr, tai ir Jonas nulója Alk.
4. tr. prk. išjuokti: Jis reikia gerai nulot, tai nebus tokis mandras Al.
5. tr. prk. išjuokimu, apkalbėjimu ką atimti: Ak lodamas nenulója nei koją, nei ranką, ale negražu Dkš.
palóti
1. intr. loti: Šunelis paloja, namelius daboja JD1008.
2. intr. galėti loti: Turiu du kurtelius, gražiai palojančius Plv. Nuo to per didelio lojimo dabar šunelis jau viškum nebepalója Sb.
3. intr. prk. pašnekėti, pataukšti, paplepėti: Palójom palójom visos tarp savęs ir išejom katra kur Ds. Moka ans gražiai palóti, tik ka reik eiti pri darbo, kvailas paliekti Trk. Kai kada da sueinam, tai da palojam Sug. Palok da šunies vietoj, palok A.Vien.
| refl.: Mudviem smagiau eiti, mudvi taip pasilójam Skr.
4. tr. prk. išpasakoti: Neiškentėjai kaip kalė, nepalojusi teisybės Žem. Tau pasakau, tik, žiūrėk, kitam nepalok Ėr. Kai šeimyna dažinojo, tuojau motinai palojo LTR(Ob).
5. intr. prk. negražiai kalbėti, nupliaukšti: Toki palojanti jų vyrai Plv.
6. tr. prk. pasakyti ką, norint apšmeižti: Liežuvininkas privalo atloti, ką yra neteisingai palojęs Blv. Ji bijo, kad kas ką nepalótų Žal.
7. intr. prk. įskųsti: Jis nuėjo ir palójo valsčiuj Ss.
parlóti
1. intr. lojant pargrįžti: Lauk manę parjojančio, kurtelių parlojančių KrvD59. Jau kurteliai parloja, jau žirgeliai paržvengia LTR(Vlk).
2. tr. parlydėti lojimu: Kas jo nežino, girtas ir girtas: vakar vėl šunes parlójo namo Prn.
pérloti
1. intr. loti kurį laiką: Šią naktelę per naktelę kurteliai perlojo VD345.
2. refl. J per daug lojant nuvarginti balsą, nebegalėti loti: Geras šuo visada persiloja KrvP(Ps), TŽV607, LTR(Lbv). Gerasis šuo veikiai parsilo[ja] S.Dauk.
3. tr. nugalėti lojimu: Šuns neperlosi, moters neperkalbėsi TŽIII381.
4. intr. prk. praplepėti kurį laiką: Ta dūblė atsivilko ir pérlojo per visą dieną: nei pati dirba, nei kitam duoda Pkr.
5. tr. prk. perkalbėti, perprašyti: Mamaitė spyrės spyrės neduoti. Bet kaip pradėjo rankas bučiuoti, loti, ir perlojo – prižadėjo paskolinti Žem.
6. tr. prk. kalbėjimu nugalėti, sukirsti: Padūkę Lenčių bobos, vos ne vos pati viena devynias parlojau LTR(Krk). Tas senis visus pérlojo Pg.
7. tr. prk. perpasakoti kitam: O, ana gera kalė, ką tik išgirsta, tą i pérloja kitam Ml.
pralóti
1. intr. pradėti loti: O ir pribėgau Gilijos kiemą, o ir pragydo raibi gaidaičiai, o ir pralojo margi kurtaičiai RD154.
2. tr. nugalėti lojimu: O jo liežuvis – nė penki šunys nepralós! Ll.
3. intr. prk. prašnekėti kurį laiką: Jau mes kaip sueisma, tai perdien pralójam Ds. Su žmogum pralót netrunki dienos Ds.
4. tr. prk. šnekant nuvarginti, sugadinti (liežuvį): Bepolitikuodami buvo praloję liežuvius A.Vien.
prilóti
1. intr. lojimu pasiekti: Būč nusviedęs į ten, kur nei šunys nepriloja, nei gaidžiai neprigieda rš.
2. tr. prk. pripasakoti, priplepėti: Visokių niekų ji prilojo rš. Nu, ką ans neprilójo KlvrŽ. Aš manau, kad jis Danieliui visokių niekų prilõs Plv.
3. refl. prk. prisikalbėti, prisigerinti: Jonas jau prie tos mergos prisilójo Kp.
4. tr. prk. įkalbėti, įsiūlyti, daug šnekant: Pripiršai, prilojai mūsų sesutę LTR(Lbv).
5. intr. prk. užtektinai priplūsti ką, prikeikti: Kiek prilója, kiek prikeikia girti! Gs.
| refl.: Mano kojelės prisivaikščiojo …, ė pristavas prisilojo TDrV65.
6. intr. prk. priskųsti: Tavo ta sesuo geroji prilojo Ėr. Ji, nuėjus pas mokytoją, prilójo, o ta jau ir pyksta Skr. Prilójo, kad aš špijonas Bn.
sulóti
1. intr. trumpai loti: Toli toli sulojo šuo J.Marc. Ir sulojo margi kurteliai, ir išėjo jaunoji mergelė JV369. Šuneliai sulójo, sveteliai sujojo, ir prijojo pilnas kiemas baltųjų svetelių (d.) Gr.
| prk.: Tuo tarpu kažkur ūmai sutratėjo šūviai, paskubomis, springdami ir vėl atsigaudami, sulojo kulkosvaidžiai rš. Trumpai sulojo uosto sirena rš.
2. tr. trumpai aploti: Ar ar ar sulójo, maniau tėvą sulójo Rs.
3. tr. prk. nugalėti kalbėjimu, sukirsti: Mūs bernas Marę labai greit sulójo, nors ir ta turi liežuvį Žvr.
4. refl. prk. susibarti, susiplūsti: Jiej suslójo – jiej susgadys, mumi nėr ko te lįst Vlk.
◊ nė lãpė nesulójo Ds niekas nesužinojo.
užlóti
1. intr. suloti: Nė vienas šunis dvarnas neužló[jo] Zt. Ir užlojo juodi kurtai an uošvio dvarelio KrvD44. Ir užlojo pikti kurtai ant mano žirgelio LTR(Lš).
2. tr. aploti: Par lauką vežtas, vėjo užpūstas, piktų šunų užlotas (apie rūtų vainikėlį) Rm.
3. refl. užsiplepėti, užsikalbėti: Nuėjau, užsilojau, ir neužrašė dviejų dienų Slm.
◊ nė ši̇̀lo lãpė neužlójo Prng niekas nesužinojo.
1. intr. išduoti tam tikrą balsą (apie šunį, lapę): Šunys lója, žentai atjoja J. Naktį į žvaigždes dangaus, į mėnesį šaltą, o dienos viduryj į saulę lódavo šiltą K.Donel. Dar neprijojau Gilijos dvaro, sulojo lojo margi kurteliai J.Jabl. Telõjie – juk šuo an lojimo yra Krš. Ko jis los, jam nėr ko labai lot Žml. Mes radom tą šunį belójantį ir mergaitę medyje LB198. Gabartų šunys per nosis lója Slv. Išvežė, kur negirdėti nė šunies lojamo, nė paukščio čiulbamo Ggr.
| Kosulys iš pradžių turi lojamą ir priepuolinį pobūdį, o vėliau darosi varginąs ir dažnas rš.
^ Verčiau būčiau pamiegojęs, ne per naktį šunim lojęs LTR(Pkr). Apsiėmei šuniu būt, tai ir lók Žvr. Nors šunimis lokite visi, o aš nieko nebijau Žem. Ažunešioti marškiniai, tai koc lok (nors nežinia ką daryk), nemožna atvelėt Arm. Ar bernas šneka, ar šuva lója, vis toja (neverta kreipti dėmesio) Sv. Ar šuva loja, ar tu kalbi – tai man vis tiek KrvP(Trs). Ar sakęs, ar šuniu lojęs – neklauso, ir tiek KrvP(Lnkv). Nebaisu lójančio šunio, ale tylinčio (tas iš pasalų puola) Arm. Šuo loja, vėjas nešioja (apkalbos greit sklinda) SkrT. Lapė loja – save pasakoja (kelia kitų ydas, kurių pats turi) Dr. Šuo lo[ja], o ponas važiuo[ja] VP45. Šunelis, noris pikčiausias, vienas neilgai loja: lojęs nelojęs juk tikt sykį turi paliauti BzF54. Šunio darbas lót Trgn. Ką dirbs šuva nelojęs NžR. Ir šuva nuo metų loja Ut. Kad katės lotų, šunų nereiktų (kiekvienam savas darbas) Plv, Žg. O kamgi šuva ir laikomas, jei ne lot LTR(Ds). Geras šuo ant vėjo neloja Vlkj. Kur losi, čia ir laksi (kur dirbi, ten ir atlyginimą gauni) MŽ, B. Šuo lo[ja] ant gerų ir prastų žmonių VP45. Kas tėvo neklauso, tas šunio lójančio paklauso Tršk. Nė šuo savo girioj neloja (kiekvienam malonu klausytis pagyrimų) B. Žiemą loja, vasarą tyli (mintuvai) LTR. Loja kaip šuo, bėga kaip šuo, bet ne šuo (kalė) Pnd.
lotinai̇̃ adv.: Kai ant gyvulio, tai kaukė, kai ant žmogaus – lotinai lojo Bsg.
2. tr. pulti, išduodant lojimo garsą (apie šunį): Per sientarpius, plyšes matyt, ką šunes loja rš. Ir pelkalės taškos, kad bėgūnai lo[ja] zuikį Šts. Šuva varnas loja Rdd.
^ Amas amą ama, o patį amą visi šunys loja (pasijuok iš savęs, pasižiūrėk į save) B.
3. tr., intr. prk. daug plepėti, be reikalo pasakoti, šnekėti: Aš čionai buvau! Kad nematei – tai ir nelok B.Sruog. Žinai – žinok, kitam nelók LTR(Vdk). Kad anas netingi dykosios ir lót Užp. Lojom lojom sueję kaip kalės, net gerklės įsopo Ds. Bobų liežuvis atskars belodamas LTR(Krtn). Nu ko ans nelojo (daug kalbėjo)! KlvrŽ. Lója ir lója ta motriška, jau ir širdžiai apkyrėjo Vvr. Nelók, kas nereikia, kaip pasakiau, taip ir turi būt Gdr. Atimsi ir nuo šunų duoną, kai pradėjai lot LTR(Ds). Lok kaip šuo prieš mėnesį (sakoma daug kalbančiam) Škn. Gana čia tau lot, kaip ir šuva mėnesienoj in savo šešėlio Ut. Loja kaip šuo ant mėnulio Mrk.
^ Gera lot, reikia jot (pasisvečiavus, pasišnekėjus reikia eiti namo) Ds. Šunio poterių nelok Ds.
4. tr., intr. prk. juokauti, niekus kalbėti, blevyzgoti: Neilgu buvo: Giedrulis loti mokėjo, o jaunieji irgi nesiilgėjo LzP. Kai mes augom, tai lódavom lódavom, juokdavoms juokdavoms Dbk. Ką veiks nelodami̇̀? Klvr. Nei šią, nei tą lója, kaip šuva prieš debesį Vžns. Vyrai lója apie stalą, bobos geria gerą alų Pnd. Gana tau loti, eitum gulti geriau Slk. Ką jie sakys: lódavo apie mergas, ir gana Pn. O kap pas mus lója (pašaipiai apdainuoja) an veseilios! Kls. Per visą dieną lója, štukavoja, balą tu jam darysi Trgn. Katras kiaulių nepagano, ir tas loja kaip išmano DvD245.
| refl.: Aš ir ligoninė[je] su toms motriškoms duosuos, lósuos Žr.
5. intr. prk. apkalbėti, šmeižti, išjuokti: Tadas, tas kalbas išgirdęs, tarė: – Tegu loja, juk tai bobų amatas liežuvius nešioti, o mums nei pridės, nei atims LzP. Ir loji tu kaip velniui parsidavusi kalė! B.Sruog. Anys lója an mūsų visalep (visaip) Zt. Už akių lojat, į akis nieko nesakot NžR, Sln.
^ Loji, tik uodegos nekiloji LTR. Liežuviu lok, rankom valios neduok Trgn. Kas vogs – nepralobs, kas los – nusibos LTR.
6. tr. prk. barti: Aš jas visas lóju Žž.
| refl.: Už tą šunį lójasi lójasi, kol jis galą gaus Plk. Ginčijosi ir lojosi dėl kainų rš.
7. intr. prk. prašyti, kaulyti: Lók nelók, vis tiek sieto tau neduosiu Skp. Kolei tu čia lósi atsistojęs? Kad pasakiau neduosiu, tai ir bus neduota Sv. Tik vakaruot tai greitas, o darban – lósi lósi, rydysi rydysi – ir vis ant vietos Mlt.
^ Vai tu, burna, nebūk durna: mokėk lóti – būsi soti Trgn.
8. intr. prk. pusiau kalbant dainuoti: Šios dainelės daugiau neatsimena, nes daininykė tiek telodavus LTR(Kp). Piemenys vakarais ir lója: čiū namo, liepė ponas gint namo! Dkk.
◊ nė (ir) lãpė (šuõ) nelója Skr niekas nežino.
sùbinė laukùs lója Šts, KlvrŽ drabužiai praplyšę: Matai, kad jau subinė laukus lo[ja] Grg.
aplóti
1. tr. N, Š pasitikti ir palydėti lojimu (apie šunį): Šunys aplója važiuojantį J. Antstoliai prasukdavo pro šalį, šunų aploti J.Marc. Aplos tave iš tolo rš.
^ Daugelį žmonių vienas šuva aploja KrvP(Mlt).
2. tr., intr. prk. išpasakoti, išplepėti: Nesakyk tu jam: anas visam svietui aplõs Ds.
3. tr. prk. apkalbėti, apšmeižti: Kokia ta Petrė niekai, ji ir mane aplójo Skr. Katrė įpratus žmones aplóti, tai jos nereikia paisyt Lp. Apló[ja] pasiutėlė visą sodą (kaimą) Pvn.
^ Šunies nelaikyk – žmonys aplo[ja] LTR(Šll).
4. tr. prk. apibarti: Reikėt nereikėjo, nu aplójo labai Rud.
5. tr. prk. šnekėjimu, lojimu ką aplenkti, apveikti, nugalėti: Jūs liežuviu mane aplosite, užtat aš jus darbu į maišą sukišiu ir maišą užrauksiu LzP. Dar nežinia, kuris kurį aplos – abudu turi gerkles rėkti, liežuvius meluoti KrvP(Lzd).
^ Didžiuojasi kap marti, anytą aplojusi KrvP(Srj). Giriasi kaip rudį aplojęs KrvP(Vb). Ito žmogaus tai dvylika šunų neaplot (labai plepus) Vrnv. Jos nė su septyniais liežuviais neaplosi TDrI86.
atlóti
1. intr. lojant artėti, atbėgti: Šunys, girdžiu, atlója atlója Pc. Kieno tenai šuva atloja? Kad nebūt pasiutęs! Ėr. Prie upelio vos prėjęs jau išgirdo skalikus karštoms pėdoms atlójant Jrk35.
2. tr. lojimu atvaryti, atlydėti: Atló[ja] šuo kaži ką, t. y. atvaro lodamas J. Ką čia dabar į mus šunys atlója? Š.
3. tr. lojimu parkviesti, prišaukti: Šunelius gerai maitina, kad tik atlotų jaunikį Nm.
4. tr. KlG170 lojimu nuvaryti: Atloja šuo vagį SD217.
5. intr. J, M atsiliepti lojimu.
6. tr., intr. prk. atkirsti, atsakyti smarkiai: Kas bobas gali atloti? Žem. Sustojo devynios kalės loti, o aš vienas atlojau Erž.
| refl.: Ir kas pikčiausia – nė nebandyk atsiloti – sukirs! rš. Atsiloti reik mokėti su piršliu, kiteip paliksi kvailio vietoj Plng. Ko tu vis atsiloji prieš mane Vv.
7. tr. prk. atšaukti apkalbėjimą, šmeižtą: Atloti pramanytas piktas šnekas ant artimo A.Baran. Žmogų apšnekėt greit gali, bet paskum atlok Kair.
8. refl. prk. iki valios prisikeikti: Atsilójo kiek norėjo, nė žodžio prieš neištariau Skr.
9. tr. prk. išpasakoti, persakyti: Ką pas mumis išgirsta, kitoms boboms atlója Krš.
įlóti
1. tr. CI82, R19 lojant vidun įlydėti, įginti: Kažno ką te teip vėlai šuva inlójo? Vj. Išgirdome, šunes įloja į kiemą Lnkv.
2. intr. J sugebėti smarkiai loti.
3. refl. BŽ471, Š įsismaginti loti: Kap insilójo, tai i galų nėra OG363. Ko tie šunes taip įsilojo, kad juos vilkai papjautų! rš.
4. refl. prk. įsismaginti kalbėti, plepėti: Ta, visų didžiau įsilojusi, paėjėjo keletą žingsnių pirmyn LzP.
5. intr. prk. prišnekėti: Visaip žmonės apie ją įlója Š.
6. intr. prk. smarkiai keikti, blevyzgoti: Na, mūsų bernai tai inlója J.Jabl.
| refl.: Insilójęs kap šuva Rod.
7. tr. prk. įskųsti: Tie šunes (pikti žmonės) įlójo Gs. Kiba jį tę kas inlo[jo], kad jis sėdi turmoj Nč.
išlóti
1. tr. lojimu išvaryti, išvadinti: Iš kiemo šunes jo nebeišlos rš.
^ Tą, sako, išlojo jau šunys, beje: numirė, pragaišo ar išejo kur kas nebgrįžtinai S.Dauk.
2. intr. pajėgti loti: Kai užsismaugia, tai nebeišlója Pc. Šunys lojo kiek tik beišlodami prš.
3. tr. lojimu ką padaryti: Šunį katę mylėk – ant vestuvių gerą dieną išlos Bsg.
^ Užmesk in tvoros, šunys ir išlos (sakoma apie prastai išskalbtus drabužius) Ds. Reikėjo ilgiau ant tvoros laikyti [baltinius], kad varnos išlótų Brž.
4. tr. prk. kalbant, plepant ką padaryti: Katras loja – nieko neišlója, ale katras mislià mislija (mąstantis daugiau padaro, negu vien kalbantis) Trgn.
5. tr. netekti ko lojant:
^ Belodamas niekus, ir dantis visus išloji LTR(Pnd).
6. refl. per daug lojant išsieikvoti: Išsilo[ja] šunelis ir nė[ra] riebus Sg.
7. tr. prk. išpasakoti, išplepėti: Tik pasakyk ką nors nuejusi svetur, taukš taukš ir išlos Vvr. Ji neiškęs, išlos visą teisybę Ėr.
| refl.: Išsilójo visims Vvr.
8. tr. prk. kalbant, plepant išpranašauti, iškalbėti: Svietas tai kaip ir kalė: ką pradės lot, tai ir išloja Ut.
9. tr. prk. iškeikti, išdarkyti: Pirmiau mane išlójo, o dabar vėl gerinasi Skr. Išlója, iškeikia už vis gera Grš. Aš jį kad jau išlojau, tai išlojau Drsk.
| refl.: Marė, dvariškė ir labai išsilojusi, tuoj iššoko LzP.
10. tr. prk. išprašyti, iškaulyti: Suknią aš jau iš dėdės išlósiu Vb. Ką išlosi, tai tavo – nėr ko žiūrėti Slk. Nenorėjau duot, aje per nevalią išlojo Lkm. Dėlto išlójo anas iš tavęs nemaža pinigų Vžns. Ir išlojo, išviliojo močiutės dukrelę Akm.
| refl. tr.: Pats tai dar vis išsilóčiau Gs. Gal tu išsilósi kaip nors Skr.
11. tr. prk. išdainuoti melodiją: Liežuviu tai išlóju, o jei reiktų pagriežti, nemokėčiau Alz.
nulóti
1. tr. lojimu nulydėti: Šunes, nuloję lig vartų svečius, grįžo prie šeimininkų, uodegas vizgindami S.Čiurl. Mūsų šuniukas šįnakt kaži ką lojo lojo ir nulójo į pamiškį Škn. Šuo jį nulójo ir parlojo Jrb.
2. refl. suloti, paloti: Tas šuo, lyg nebuvęs, nuo vežimo nušoko, keliais balsais nusilodams BsV360. Tegu nusiloja tas šuo, kuris stora grandine pririštas prie Dambravos dvaro vartų rš.
3. negražiai nušnekėti: Nebijok, kai tėvų nėr, tai ir Jonas nulója Alk.
4. tr. prk. išjuokti: Jis reikia gerai nulot, tai nebus tokis mandras Al.
5. tr. prk. išjuokimu, apkalbėjimu ką atimti: Ak lodamas nenulója nei koją, nei ranką, ale negražu Dkš.
palóti
1. intr. loti: Šunelis paloja, namelius daboja JD1008.
2. intr. galėti loti: Turiu du kurtelius, gražiai palojančius Plv. Nuo to per didelio lojimo dabar šunelis jau viškum nebepalója Sb.
3. intr. prk. pašnekėti, pataukšti, paplepėti: Palójom palójom visos tarp savęs ir išejom katra kur Ds. Moka ans gražiai palóti, tik ka reik eiti pri darbo, kvailas paliekti Trk. Kai kada da sueinam, tai da palojam Sug. Palok da šunies vietoj, palok A.Vien.
| refl.: Mudviem smagiau eiti, mudvi taip pasilójam Skr.
4. tr. prk. išpasakoti: Neiškentėjai kaip kalė, nepalojusi teisybės Žem. Tau pasakau, tik, žiūrėk, kitam nepalok Ėr. Kai šeimyna dažinojo, tuojau motinai palojo LTR(Ob).
5. intr. prk. negražiai kalbėti, nupliaukšti: Toki palojanti jų vyrai Plv.
6. tr. prk. pasakyti ką, norint apšmeižti: Liežuvininkas privalo atloti, ką yra neteisingai palojęs Blv. Ji bijo, kad kas ką nepalótų Žal.
7. intr. prk. įskųsti: Jis nuėjo ir palójo valsčiuj Ss.
parlóti
1. intr. lojant pargrįžti: Lauk manę parjojančio, kurtelių parlojančių KrvD59. Jau kurteliai parloja, jau žirgeliai paržvengia LTR(Vlk).
2. tr. parlydėti lojimu: Kas jo nežino, girtas ir girtas: vakar vėl šunes parlójo namo Prn.
pérloti
1. intr. loti kurį laiką: Šią naktelę per naktelę kurteliai perlojo VD345.
2. refl. J per daug lojant nuvarginti balsą, nebegalėti loti: Geras šuo visada persiloja KrvP(Ps), TŽV607, LTR(Lbv). Gerasis šuo veikiai parsilo[ja] S.Dauk.
3. tr. nugalėti lojimu: Šuns neperlosi, moters neperkalbėsi TŽIII381.
4. intr. prk. praplepėti kurį laiką: Ta dūblė atsivilko ir pérlojo per visą dieną: nei pati dirba, nei kitam duoda Pkr.
5. tr. prk. perkalbėti, perprašyti: Mamaitė spyrės spyrės neduoti. Bet kaip pradėjo rankas bučiuoti, loti, ir perlojo – prižadėjo paskolinti Žem.
6. tr. prk. kalbėjimu nugalėti, sukirsti: Padūkę Lenčių bobos, vos ne vos pati viena devynias parlojau LTR(Krk). Tas senis visus pérlojo Pg.
7. tr. prk. perpasakoti kitam: O, ana gera kalė, ką tik išgirsta, tą i pérloja kitam Ml.
pralóti
1. intr. pradėti loti: O ir pribėgau Gilijos kiemą, o ir pragydo raibi gaidaičiai, o ir pralojo margi kurtaičiai RD154.
2. tr. nugalėti lojimu: O jo liežuvis – nė penki šunys nepralós! Ll.
3. intr. prk. prašnekėti kurį laiką: Jau mes kaip sueisma, tai perdien pralójam Ds. Su žmogum pralót netrunki dienos Ds.
4. tr. prk. šnekant nuvarginti, sugadinti (liežuvį): Bepolitikuodami buvo praloję liežuvius A.Vien.
prilóti
1. intr. lojimu pasiekti: Būč nusviedęs į ten, kur nei šunys nepriloja, nei gaidžiai neprigieda rš.
2. tr. prk. pripasakoti, priplepėti: Visokių niekų ji prilojo rš. Nu, ką ans neprilójo KlvrŽ. Aš manau, kad jis Danieliui visokių niekų prilõs Plv.
3. refl. prk. prisikalbėti, prisigerinti: Jonas jau prie tos mergos prisilójo Kp.
4. tr. prk. įkalbėti, įsiūlyti, daug šnekant: Pripiršai, prilojai mūsų sesutę LTR(Lbv).
5. intr. prk. užtektinai priplūsti ką, prikeikti: Kiek prilója, kiek prikeikia girti! Gs.
| refl.: Mano kojelės prisivaikščiojo …, ė pristavas prisilojo TDrV65.
6. intr. prk. priskųsti: Tavo ta sesuo geroji prilojo Ėr. Ji, nuėjus pas mokytoją, prilójo, o ta jau ir pyksta Skr. Prilójo, kad aš špijonas Bn.
sulóti
1. intr. trumpai loti: Toli toli sulojo šuo J.Marc. Ir sulojo margi kurteliai, ir išėjo jaunoji mergelė JV369. Šuneliai sulójo, sveteliai sujojo, ir prijojo pilnas kiemas baltųjų svetelių (d.) Gr.
| prk.: Tuo tarpu kažkur ūmai sutratėjo šūviai, paskubomis, springdami ir vėl atsigaudami, sulojo kulkosvaidžiai rš. Trumpai sulojo uosto sirena rš.
2. tr. trumpai aploti: Ar ar ar sulójo, maniau tėvą sulójo Rs.
3. tr. prk. nugalėti kalbėjimu, sukirsti: Mūs bernas Marę labai greit sulójo, nors ir ta turi liežuvį Žvr.
4. refl. prk. susibarti, susiplūsti: Jiej suslójo – jiej susgadys, mumi nėr ko te lįst Vlk.
◊ nė lãpė nesulójo Ds niekas nesužinojo.
užlóti
1. intr. suloti: Nė vienas šunis dvarnas neužló[jo] Zt. Ir užlojo juodi kurtai an uošvio dvarelio KrvD44. Ir užlojo pikti kurtai ant mano žirgelio LTR(Lš).
2. tr. aploti: Par lauką vežtas, vėjo užpūstas, piktų šunų užlotas (apie rūtų vainikėlį) Rm.
3. refl. užsiplepėti, užsikalbėti: Nuėjau, užsilojau, ir neužrašė dviejų dienų Slm.
◊ nė ši̇̀lo lãpė neužlójo Prng niekas nesužinojo.
sulóti
Apibrėžtis
lóti, -ja, -jo
1. intr. išduoti tam tikrą balsą (apie šunį, lapę): Šunys lója, žentai atjoja J. Naktį į žvaigždes dangaus, į mėnesį šaltą, o dienos viduryj į saulę lódavo šiltą K.Donel. Dar neprijojau Gilijos dvaro, sulojo lojo margi kurteliai J.Jabl. Telõjie – juk šuo an lojimo yra Krš. Ko jis los, jam nėr ko labai lot Žml. Mes radom tą šunį belójantį ir mergaitę medyje LB198. Gabartų šunys per nosis lója Slv. Išvežė, kur negirdėti nė šunies lojamo, nė paukščio čiulbamo Ggr.
| Kosulys iš pradžių turi lojamą ir priepuolinį pobūdį, o vėliau darosi varginąs ir dažnas rš.
^ Verčiau būčiau pamiegojęs, ne per naktį šunim lojęs LTR(Pkr). Apsiėmei šuniu būt, tai ir lók Žvr. Nors šunimis lokite visi, o aš nieko nebijau Žem. Ažunešioti marškiniai, tai koc lok (nors nežinia ką daryk), nemožna atvelėt Arm. Ar bernas šneka, ar šuva lója, vis toja (neverta kreipti dėmesio) Sv. Ar šuva loja, ar tu kalbi – tai man vis tiek KrvP(Trs). Ar sakęs, ar šuniu lojęs – neklauso, ir tiek KrvP(Lnkv). Nebaisu lójančio šunio, ale tylinčio (tas iš pasalų puola) Arm. Šuo loja, vėjas nešioja (apkalbos greit sklinda) SkrT. Lapė loja – save pasakoja (kelia kitų ydas, kurių pats turi) Dr. Šuo lo[ja], o ponas važiuo[ja] VP45. Šunelis, noris pikčiausias, vienas neilgai loja: lojęs nelojęs juk tikt sykį turi paliauti BzF54. Šunio darbas lót Trgn. Ką dirbs šuva nelojęs NžR. Ir šuva nuo metų loja Ut. Kad katės lotų, šunų nereiktų (kiekvienam savas darbas) Plv, Žg. O kamgi šuva ir laikomas, jei ne lot LTR(Ds). Geras šuo ant vėjo neloja Vlkj. Kur losi, čia ir laksi (kur dirbi, ten ir atlyginimą gauni) MŽ, B. Šuo lo[ja] ant gerų ir prastų žmonių VP45. Kas tėvo neklauso, tas šunio lójančio paklauso Tršk. Nė šuo savo girioj neloja (kiekvienam malonu klausytis pagyrimų) B. Žiemą loja, vasarą tyli (mintuvai) LTR. Loja kaip šuo, bėga kaip šuo, bet ne šuo (kalė) Pnd.
lotinai̇̃ adv.: Kai ant gyvulio, tai kaukė, kai ant žmogaus – lotinai lojo Bsg.
2. tr. pulti, išduodant lojimo garsą (apie šunį): Per sientarpius, plyšes matyt, ką šunes loja rš. Ir pelkalės taškos, kad bėgūnai lo[ja] zuikį Šts. Šuva varnas loja Rdd.
^ Amas amą ama, o patį amą visi šunys loja (pasijuok iš savęs, pasižiūrėk į save) B.
3. tr., intr. prk. daug plepėti, be reikalo pasakoti, šnekėti: Aš čionai buvau! Kad nematei – tai ir nelok B.Sruog. Žinai – žinok, kitam nelók LTR(Vdk). Kad anas netingi dykosios ir lót Užp. Lojom lojom sueję kaip kalės, net gerklės įsopo Ds. Bobų liežuvis atskars belodamas LTR(Krtn). Nu ko ans nelojo (daug kalbėjo)! KlvrŽ. Lója ir lója ta motriška, jau ir širdžiai apkyrėjo Vvr. Nelók, kas nereikia, kaip pasakiau, taip ir turi būt Gdr. Atimsi ir nuo šunų duoną, kai pradėjai lot LTR(Ds). Lok kaip šuo prieš mėnesį (sakoma daug kalbančiam) Škn. Gana čia tau lot, kaip ir šuva mėnesienoj in savo šešėlio Ut. Loja kaip šuo ant mėnulio Mrk.
^ Gera lot, reikia jot (pasisvečiavus, pasišnekėjus reikia eiti namo) Ds. Šunio poterių nelok Ds.
4. tr., intr. prk. juokauti, niekus kalbėti, blevyzgoti: Neilgu buvo: Giedrulis loti mokėjo, o jaunieji irgi nesiilgėjo LzP. Kai mes augom, tai lódavom lódavom, juokdavoms juokdavoms Dbk. Ką veiks nelodami̇̀? Klvr. Nei šią, nei tą lója, kaip šuva prieš debesį Vžns. Vyrai lója apie stalą, bobos geria gerą alų Pnd. Gana tau loti, eitum gulti geriau Slk. Ką jie sakys: lódavo apie mergas, ir gana Pn. O kap pas mus lója (pašaipiai apdainuoja) an veseilios! Kls. Per visą dieną lója, štukavoja, balą tu jam darysi Trgn. Katras kiaulių nepagano, ir tas loja kaip išmano DvD245.
| refl.: Aš ir ligoninė[je] su toms motriškoms duosuos, lósuos Žr.
5. intr. prk. apkalbėti, šmeižti, išjuokti: Tadas, tas kalbas išgirdęs, tarė: – Tegu loja, juk tai bobų amatas liežuvius nešioti, o mums nei pridės, nei atims LzP. Ir loji tu kaip velniui parsidavusi kalė! B.Sruog. Anys lója an mūsų visalep (visaip) Zt. Už akių lojat, į akis nieko nesakot NžR, Sln.
^ Loji, tik uodegos nekiloji LTR. Liežuviu lok, rankom valios neduok Trgn. Kas vogs – nepralobs, kas los – nusibos LTR.
6. tr. prk. barti: Aš jas visas lóju Žž.
| refl.: Už tą šunį lójasi lójasi, kol jis galą gaus Plk. Ginčijosi ir lojosi dėl kainų rš.
7. intr. prk. prašyti, kaulyti: Lók nelók, vis tiek sieto tau neduosiu Skp. Kolei tu čia lósi atsistojęs? Kad pasakiau neduosiu, tai ir bus neduota Sv. Tik vakaruot tai greitas, o darban – lósi lósi, rydysi rydysi – ir vis ant vietos Mlt.
^ Vai tu, burna, nebūk durna: mokėk lóti – būsi soti Trgn.
8. intr. prk. pusiau kalbant dainuoti: Šios dainelės daugiau neatsimena, nes daininykė tiek telodavus LTR(Kp). Piemenys vakarais ir lója: čiū namo, liepė ponas gint namo! Dkk.
◊ nė (ir) lãpė (šuõ) nelója Skr niekas nežino.
sùbinė laukùs lója Šts, KlvrŽ drabužiai praplyšę: Matai, kad jau subinė laukus lo[ja] Grg.
aplóti
1. tr. N, Š pasitikti ir palydėti lojimu (apie šunį): Šunys aplója važiuojantį J. Antstoliai prasukdavo pro šalį, šunų aploti J.Marc. Aplos tave iš tolo rš.
^ Daugelį žmonių vienas šuva aploja KrvP(Mlt).
2. tr., intr. prk. išpasakoti, išplepėti: Nesakyk tu jam: anas visam svietui aplõs Ds.
3. tr. prk. apkalbėti, apšmeižti: Kokia ta Petrė niekai, ji ir mane aplójo Skr. Katrė įpratus žmones aplóti, tai jos nereikia paisyt Lp. Apló[ja] pasiutėlė visą sodą (kaimą) Pvn.
^ Šunies nelaikyk – žmonys aplo[ja] LTR(Šll).
4. tr. prk. apibarti: Reikėt nereikėjo, nu aplójo labai Rud.
5. tr. prk. šnekėjimu, lojimu ką aplenkti, apveikti, nugalėti: Jūs liežuviu mane aplosite, užtat aš jus darbu į maišą sukišiu ir maišą užrauksiu LzP. Dar nežinia, kuris kurį aplos – abudu turi gerkles rėkti, liežuvius meluoti KrvP(Lzd).
^ Didžiuojasi kap marti, anytą aplojusi KrvP(Srj). Giriasi kaip rudį aplojęs KrvP(Vb). Ito žmogaus tai dvylika šunų neaplot (labai plepus) Vrnv. Jos nė su septyniais liežuviais neaplosi TDrI86.
atlóti
1. intr. lojant artėti, atbėgti: Šunys, girdžiu, atlója atlója Pc. Kieno tenai šuva atloja? Kad nebūt pasiutęs! Ėr. Prie upelio vos prėjęs jau išgirdo skalikus karštoms pėdoms atlójant Jrk35.
2. tr. lojimu atvaryti, atlydėti: Atló[ja] šuo kaži ką, t. y. atvaro lodamas J. Ką čia dabar į mus šunys atlója? Š.
3. tr. lojimu parkviesti, prišaukti: Šunelius gerai maitina, kad tik atlotų jaunikį Nm.
4. tr. KlG170 lojimu nuvaryti: Atloja šuo vagį SD217.
5. intr. J, M atsiliepti lojimu.
6. tr., intr. prk. atkirsti, atsakyti smarkiai: Kas bobas gali atloti? Žem. Sustojo devynios kalės loti, o aš vienas atlojau Erž.
| refl.: Ir kas pikčiausia – nė nebandyk atsiloti – sukirs! rš. Atsiloti reik mokėti su piršliu, kiteip paliksi kvailio vietoj Plng. Ko tu vis atsiloji prieš mane Vv.
7. tr. prk. atšaukti apkalbėjimą, šmeižtą: Atloti pramanytas piktas šnekas ant artimo A.Baran. Žmogų apšnekėt greit gali, bet paskum atlok Kair.
8. refl. prk. iki valios prisikeikti: Atsilójo kiek norėjo, nė žodžio prieš neištariau Skr.
9. tr. prk. išpasakoti, persakyti: Ką pas mumis išgirsta, kitoms boboms atlója Krš.
įlóti
1. tr. CI82, R19 lojant vidun įlydėti, įginti: Kažno ką te teip vėlai šuva inlójo? Vj. Išgirdome, šunes įloja į kiemą Lnkv.
2. intr. J sugebėti smarkiai loti.
3. refl. BŽ471, Š įsismaginti loti: Kap insilójo, tai i galų nėra OG363. Ko tie šunes taip įsilojo, kad juos vilkai papjautų! rš.
4. refl. prk. įsismaginti kalbėti, plepėti: Ta, visų didžiau įsilojusi, paėjėjo keletą žingsnių pirmyn LzP.
5. intr. prk. prišnekėti: Visaip žmonės apie ją įlója Š.
6. intr. prk. smarkiai keikti, blevyzgoti: Na, mūsų bernai tai inlója J.Jabl.
| refl.: Insilójęs kap šuva Rod.
7. tr. prk. įskųsti: Tie šunes (pikti žmonės) įlójo Gs. Kiba jį tę kas inlo[jo], kad jis sėdi turmoj Nč.
išlóti
1. tr. lojimu išvaryti, išvadinti: Iš kiemo šunes jo nebeišlos rš.
^ Tą, sako, išlojo jau šunys, beje: numirė, pragaišo ar išejo kur kas nebgrįžtinai S.Dauk.
2. intr. pajėgti loti: Kai užsismaugia, tai nebeišlója Pc. Šunys lojo kiek tik beišlodami prš.
3. tr. lojimu ką padaryti: Šunį katę mylėk – ant vestuvių gerą dieną išlos Bsg.
^ Užmesk in tvoros, šunys ir išlos (sakoma apie prastai išskalbtus drabužius) Ds. Reikėjo ilgiau ant tvoros laikyti [baltinius], kad varnos išlótų Brž.
4. tr. prk. kalbant, plepant ką padaryti: Katras loja – nieko neišlója, ale katras mislià mislija (mąstantis daugiau padaro, negu vien kalbantis) Trgn.
5. tr. netekti ko lojant:
^ Belodamas niekus, ir dantis visus išloji LTR(Pnd).
6. refl. per daug lojant išsieikvoti: Išsilo[ja] šunelis ir nė[ra] riebus Sg.
7. tr. prk. išpasakoti, išplepėti: Tik pasakyk ką nors nuejusi svetur, taukš taukš ir išlos Vvr. Ji neiškęs, išlos visą teisybę Ėr.
| refl.: Išsilójo visims Vvr.
8. tr. prk. kalbant, plepant išpranašauti, iškalbėti: Svietas tai kaip ir kalė: ką pradės lot, tai ir išloja Ut.
9. tr. prk. iškeikti, išdarkyti: Pirmiau mane išlójo, o dabar vėl gerinasi Skr. Išlója, iškeikia už vis gera Grš. Aš jį kad jau išlojau, tai išlojau Drsk.
| refl.: Marė, dvariškė ir labai išsilojusi, tuoj iššoko LzP.
10. tr. prk. išprašyti, iškaulyti: Suknią aš jau iš dėdės išlósiu Vb. Ką išlosi, tai tavo – nėr ko žiūrėti Slk. Nenorėjau duot, aje per nevalią išlojo Lkm. Dėlto išlójo anas iš tavęs nemaža pinigų Vžns. Ir išlojo, išviliojo močiutės dukrelę Akm.
| refl. tr.: Pats tai dar vis išsilóčiau Gs. Gal tu išsilósi kaip nors Skr.
11. tr. prk. išdainuoti melodiją: Liežuviu tai išlóju, o jei reiktų pagriežti, nemokėčiau Alz.
nulóti
1. tr. lojimu nulydėti: Šunes, nuloję lig vartų svečius, grįžo prie šeimininkų, uodegas vizgindami S.Čiurl. Mūsų šuniukas šįnakt kaži ką lojo lojo ir nulójo į pamiškį Škn. Šuo jį nulójo ir parlojo Jrb.
2. refl. suloti, paloti: Tas šuo, lyg nebuvęs, nuo vežimo nušoko, keliais balsais nusilodams BsV360. Tegu nusiloja tas šuo, kuris stora grandine pririštas prie Dambravos dvaro vartų rš.
3. negražiai nušnekėti: Nebijok, kai tėvų nėr, tai ir Jonas nulója Alk.
4. tr. prk. išjuokti: Jis reikia gerai nulot, tai nebus tokis mandras Al.
5. tr. prk. išjuokimu, apkalbėjimu ką atimti: Ak lodamas nenulója nei koją, nei ranką, ale negražu Dkš.
palóti
1. intr. loti: Šunelis paloja, namelius daboja JD1008.
2. intr. galėti loti: Turiu du kurtelius, gražiai palojančius Plv. Nuo to per didelio lojimo dabar šunelis jau viškum nebepalója Sb.
3. intr. prk. pašnekėti, pataukšti, paplepėti: Palójom palójom visos tarp savęs ir išejom katra kur Ds. Moka ans gražiai palóti, tik ka reik eiti pri darbo, kvailas paliekti Trk. Kai kada da sueinam, tai da palojam Sug. Palok da šunies vietoj, palok A.Vien.
| refl.: Mudviem smagiau eiti, mudvi taip pasilójam Skr.
4. tr. prk. išpasakoti: Neiškentėjai kaip kalė, nepalojusi teisybės Žem. Tau pasakau, tik, žiūrėk, kitam nepalok Ėr. Kai šeimyna dažinojo, tuojau motinai palojo LTR(Ob).
5. intr. prk. negražiai kalbėti, nupliaukšti: Toki palojanti jų vyrai Plv.
6. tr. prk. pasakyti ką, norint apšmeižti: Liežuvininkas privalo atloti, ką yra neteisingai palojęs Blv. Ji bijo, kad kas ką nepalótų Žal.
7. intr. prk. įskųsti: Jis nuėjo ir palójo valsčiuj Ss.
parlóti
1. intr. lojant pargrįžti: Lauk manę parjojančio, kurtelių parlojančių KrvD59. Jau kurteliai parloja, jau žirgeliai paržvengia LTR(Vlk).
2. tr. parlydėti lojimu: Kas jo nežino, girtas ir girtas: vakar vėl šunes parlójo namo Prn.
pérloti
1. intr. loti kurį laiką: Šią naktelę per naktelę kurteliai perlojo VD345.
2. refl. J per daug lojant nuvarginti balsą, nebegalėti loti: Geras šuo visada persiloja KrvP(Ps), TŽV607, LTR(Lbv). Gerasis šuo veikiai parsilo[ja] S.Dauk.
3. tr. nugalėti lojimu: Šuns neperlosi, moters neperkalbėsi TŽIII381.
4. intr. prk. praplepėti kurį laiką: Ta dūblė atsivilko ir pérlojo per visą dieną: nei pati dirba, nei kitam duoda Pkr.
5. tr. prk. perkalbėti, perprašyti: Mamaitė spyrės spyrės neduoti. Bet kaip pradėjo rankas bučiuoti, loti, ir perlojo – prižadėjo paskolinti Žem.
6. tr. prk. kalbėjimu nugalėti, sukirsti: Padūkę Lenčių bobos, vos ne vos pati viena devynias parlojau LTR(Krk). Tas senis visus pérlojo Pg.
7. tr. prk. perpasakoti kitam: O, ana gera kalė, ką tik išgirsta, tą i pérloja kitam Ml.
pralóti
1. intr. pradėti loti: O ir pribėgau Gilijos kiemą, o ir pragydo raibi gaidaičiai, o ir pralojo margi kurtaičiai RD154.
2. tr. nugalėti lojimu: O jo liežuvis – nė penki šunys nepralós! Ll.
3. intr. prk. prašnekėti kurį laiką: Jau mes kaip sueisma, tai perdien pralójam Ds. Su žmogum pralót netrunki dienos Ds.
4. tr. prk. šnekant nuvarginti, sugadinti (liežuvį): Bepolitikuodami buvo praloję liežuvius A.Vien.
prilóti
1. intr. lojimu pasiekti: Būč nusviedęs į ten, kur nei šunys nepriloja, nei gaidžiai neprigieda rš.
2. tr. prk. pripasakoti, priplepėti: Visokių niekų ji prilojo rš. Nu, ką ans neprilójo KlvrŽ. Aš manau, kad jis Danieliui visokių niekų prilõs Plv.
3. refl. prk. prisikalbėti, prisigerinti: Jonas jau prie tos mergos prisilójo Kp.
4. tr. prk. įkalbėti, įsiūlyti, daug šnekant: Pripiršai, prilojai mūsų sesutę LTR(Lbv).
5. intr. prk. užtektinai priplūsti ką, prikeikti: Kiek prilója, kiek prikeikia girti! Gs.
| refl.: Mano kojelės prisivaikščiojo …, ė pristavas prisilojo TDrV65.
6. intr. prk. priskųsti: Tavo ta sesuo geroji prilojo Ėr. Ji, nuėjus pas mokytoją, prilójo, o ta jau ir pyksta Skr. Prilójo, kad aš špijonas Bn.
sulóti
1. intr. trumpai loti: Toli toli sulojo šuo J.Marc. Ir sulojo margi kurteliai, ir išėjo jaunoji mergelė JV369. Šuneliai sulójo, sveteliai sujojo, ir prijojo pilnas kiemas baltųjų svetelių (d.) Gr.
| prk.: Tuo tarpu kažkur ūmai sutratėjo šūviai, paskubomis, springdami ir vėl atsigaudami, sulojo kulkosvaidžiai rš. Trumpai sulojo uosto sirena rš.
2. tr. trumpai aploti: Ar ar ar sulójo, maniau tėvą sulójo Rs.
3. tr. prk. nugalėti kalbėjimu, sukirsti: Mūs bernas Marę labai greit sulójo, nors ir ta turi liežuvį Žvr.
4. refl. prk. susibarti, susiplūsti: Jiej suslójo – jiej susgadys, mumi nėr ko te lįst Vlk.
◊ nė lãpė nesulójo Ds niekas nesužinojo.
užlóti
1. intr. suloti: Nė vienas šunis dvarnas neužló[jo] Zt. Ir užlojo juodi kurtai an uošvio dvarelio KrvD44. Ir užlojo pikti kurtai ant mano žirgelio LTR(Lš).
2. tr. aploti: Par lauką vežtas, vėjo užpūstas, piktų šunų užlotas (apie rūtų vainikėlį) Rm.
3. refl. užsiplepėti, užsikalbėti: Nuėjau, užsilojau, ir neužrašė dviejų dienų Slm.
◊ nė ši̇̀lo lãpė neužlójo Prng niekas nesužinojo.
1. intr. išduoti tam tikrą balsą (apie šunį, lapę): Šunys lója, žentai atjoja J. Naktį į žvaigždes dangaus, į mėnesį šaltą, o dienos viduryj į saulę lódavo šiltą K.Donel. Dar neprijojau Gilijos dvaro, sulojo lojo margi kurteliai J.Jabl. Telõjie – juk šuo an lojimo yra Krš. Ko jis los, jam nėr ko labai lot Žml. Mes radom tą šunį belójantį ir mergaitę medyje LB198. Gabartų šunys per nosis lója Slv. Išvežė, kur negirdėti nė šunies lojamo, nė paukščio čiulbamo Ggr.
| Kosulys iš pradžių turi lojamą ir priepuolinį pobūdį, o vėliau darosi varginąs ir dažnas rš.
^ Verčiau būčiau pamiegojęs, ne per naktį šunim lojęs LTR(Pkr). Apsiėmei šuniu būt, tai ir lók Žvr. Nors šunimis lokite visi, o aš nieko nebijau Žem. Ažunešioti marškiniai, tai koc lok (nors nežinia ką daryk), nemožna atvelėt Arm. Ar bernas šneka, ar šuva lója, vis toja (neverta kreipti dėmesio) Sv. Ar šuva loja, ar tu kalbi – tai man vis tiek KrvP(Trs). Ar sakęs, ar šuniu lojęs – neklauso, ir tiek KrvP(Lnkv). Nebaisu lójančio šunio, ale tylinčio (tas iš pasalų puola) Arm. Šuo loja, vėjas nešioja (apkalbos greit sklinda) SkrT. Lapė loja – save pasakoja (kelia kitų ydas, kurių pats turi) Dr. Šuo lo[ja], o ponas važiuo[ja] VP45. Šunelis, noris pikčiausias, vienas neilgai loja: lojęs nelojęs juk tikt sykį turi paliauti BzF54. Šunio darbas lót Trgn. Ką dirbs šuva nelojęs NžR. Ir šuva nuo metų loja Ut. Kad katės lotų, šunų nereiktų (kiekvienam savas darbas) Plv, Žg. O kamgi šuva ir laikomas, jei ne lot LTR(Ds). Geras šuo ant vėjo neloja Vlkj. Kur losi, čia ir laksi (kur dirbi, ten ir atlyginimą gauni) MŽ, B. Šuo lo[ja] ant gerų ir prastų žmonių VP45. Kas tėvo neklauso, tas šunio lójančio paklauso Tršk. Nė šuo savo girioj neloja (kiekvienam malonu klausytis pagyrimų) B. Žiemą loja, vasarą tyli (mintuvai) LTR. Loja kaip šuo, bėga kaip šuo, bet ne šuo (kalė) Pnd.
lotinai̇̃ adv.: Kai ant gyvulio, tai kaukė, kai ant žmogaus – lotinai lojo Bsg.
2. tr. pulti, išduodant lojimo garsą (apie šunį): Per sientarpius, plyšes matyt, ką šunes loja rš. Ir pelkalės taškos, kad bėgūnai lo[ja] zuikį Šts. Šuva varnas loja Rdd.
^ Amas amą ama, o patį amą visi šunys loja (pasijuok iš savęs, pasižiūrėk į save) B.
3. tr., intr. prk. daug plepėti, be reikalo pasakoti, šnekėti: Aš čionai buvau! Kad nematei – tai ir nelok B.Sruog. Žinai – žinok, kitam nelók LTR(Vdk). Kad anas netingi dykosios ir lót Užp. Lojom lojom sueję kaip kalės, net gerklės įsopo Ds. Bobų liežuvis atskars belodamas LTR(Krtn). Nu ko ans nelojo (daug kalbėjo)! KlvrŽ. Lója ir lója ta motriška, jau ir širdžiai apkyrėjo Vvr. Nelók, kas nereikia, kaip pasakiau, taip ir turi būt Gdr. Atimsi ir nuo šunų duoną, kai pradėjai lot LTR(Ds). Lok kaip šuo prieš mėnesį (sakoma daug kalbančiam) Škn. Gana čia tau lot, kaip ir šuva mėnesienoj in savo šešėlio Ut. Loja kaip šuo ant mėnulio Mrk.
^ Gera lot, reikia jot (pasisvečiavus, pasišnekėjus reikia eiti namo) Ds. Šunio poterių nelok Ds.
4. tr., intr. prk. juokauti, niekus kalbėti, blevyzgoti: Neilgu buvo: Giedrulis loti mokėjo, o jaunieji irgi nesiilgėjo LzP. Kai mes augom, tai lódavom lódavom, juokdavoms juokdavoms Dbk. Ką veiks nelodami̇̀? Klvr. Nei šią, nei tą lója, kaip šuva prieš debesį Vžns. Vyrai lója apie stalą, bobos geria gerą alų Pnd. Gana tau loti, eitum gulti geriau Slk. Ką jie sakys: lódavo apie mergas, ir gana Pn. O kap pas mus lója (pašaipiai apdainuoja) an veseilios! Kls. Per visą dieną lója, štukavoja, balą tu jam darysi Trgn. Katras kiaulių nepagano, ir tas loja kaip išmano DvD245.
| refl.: Aš ir ligoninė[je] su toms motriškoms duosuos, lósuos Žr.
5. intr. prk. apkalbėti, šmeižti, išjuokti: Tadas, tas kalbas išgirdęs, tarė: – Tegu loja, juk tai bobų amatas liežuvius nešioti, o mums nei pridės, nei atims LzP. Ir loji tu kaip velniui parsidavusi kalė! B.Sruog. Anys lója an mūsų visalep (visaip) Zt. Už akių lojat, į akis nieko nesakot NžR, Sln.
^ Loji, tik uodegos nekiloji LTR. Liežuviu lok, rankom valios neduok Trgn. Kas vogs – nepralobs, kas los – nusibos LTR.
6. tr. prk. barti: Aš jas visas lóju Žž.
| refl.: Už tą šunį lójasi lójasi, kol jis galą gaus Plk. Ginčijosi ir lojosi dėl kainų rš.
7. intr. prk. prašyti, kaulyti: Lók nelók, vis tiek sieto tau neduosiu Skp. Kolei tu čia lósi atsistojęs? Kad pasakiau neduosiu, tai ir bus neduota Sv. Tik vakaruot tai greitas, o darban – lósi lósi, rydysi rydysi – ir vis ant vietos Mlt.
^ Vai tu, burna, nebūk durna: mokėk lóti – būsi soti Trgn.
8. intr. prk. pusiau kalbant dainuoti: Šios dainelės daugiau neatsimena, nes daininykė tiek telodavus LTR(Kp). Piemenys vakarais ir lója: čiū namo, liepė ponas gint namo! Dkk.
◊ nė (ir) lãpė (šuõ) nelója Skr niekas nežino.
sùbinė laukùs lója Šts, KlvrŽ drabužiai praplyšę: Matai, kad jau subinė laukus lo[ja] Grg.
aplóti
1. tr. N, Š pasitikti ir palydėti lojimu (apie šunį): Šunys aplója važiuojantį J. Antstoliai prasukdavo pro šalį, šunų aploti J.Marc. Aplos tave iš tolo rš.
^ Daugelį žmonių vienas šuva aploja KrvP(Mlt).
2. tr., intr. prk. išpasakoti, išplepėti: Nesakyk tu jam: anas visam svietui aplõs Ds.
3. tr. prk. apkalbėti, apšmeižti: Kokia ta Petrė niekai, ji ir mane aplójo Skr. Katrė įpratus žmones aplóti, tai jos nereikia paisyt Lp. Apló[ja] pasiutėlė visą sodą (kaimą) Pvn.
^ Šunies nelaikyk – žmonys aplo[ja] LTR(Šll).
4. tr. prk. apibarti: Reikėt nereikėjo, nu aplójo labai Rud.
5. tr. prk. šnekėjimu, lojimu ką aplenkti, apveikti, nugalėti: Jūs liežuviu mane aplosite, užtat aš jus darbu į maišą sukišiu ir maišą užrauksiu LzP. Dar nežinia, kuris kurį aplos – abudu turi gerkles rėkti, liežuvius meluoti KrvP(Lzd).
^ Didžiuojasi kap marti, anytą aplojusi KrvP(Srj). Giriasi kaip rudį aplojęs KrvP(Vb). Ito žmogaus tai dvylika šunų neaplot (labai plepus) Vrnv. Jos nė su septyniais liežuviais neaplosi TDrI86.
atlóti
1. intr. lojant artėti, atbėgti: Šunys, girdžiu, atlója atlója Pc. Kieno tenai šuva atloja? Kad nebūt pasiutęs! Ėr. Prie upelio vos prėjęs jau išgirdo skalikus karštoms pėdoms atlójant Jrk35.
2. tr. lojimu atvaryti, atlydėti: Atló[ja] šuo kaži ką, t. y. atvaro lodamas J. Ką čia dabar į mus šunys atlója? Š.
3. tr. lojimu parkviesti, prišaukti: Šunelius gerai maitina, kad tik atlotų jaunikį Nm.
4. tr. KlG170 lojimu nuvaryti: Atloja šuo vagį SD217.
5. intr. J, M atsiliepti lojimu.
6. tr., intr. prk. atkirsti, atsakyti smarkiai: Kas bobas gali atloti? Žem. Sustojo devynios kalės loti, o aš vienas atlojau Erž.
| refl.: Ir kas pikčiausia – nė nebandyk atsiloti – sukirs! rš. Atsiloti reik mokėti su piršliu, kiteip paliksi kvailio vietoj Plng. Ko tu vis atsiloji prieš mane Vv.
7. tr. prk. atšaukti apkalbėjimą, šmeižtą: Atloti pramanytas piktas šnekas ant artimo A.Baran. Žmogų apšnekėt greit gali, bet paskum atlok Kair.
8. refl. prk. iki valios prisikeikti: Atsilójo kiek norėjo, nė žodžio prieš neištariau Skr.
9. tr. prk. išpasakoti, persakyti: Ką pas mumis išgirsta, kitoms boboms atlója Krš.
įlóti
1. tr. CI82, R19 lojant vidun įlydėti, įginti: Kažno ką te teip vėlai šuva inlójo? Vj. Išgirdome, šunes įloja į kiemą Lnkv.
2. intr. J sugebėti smarkiai loti.
3. refl. BŽ471, Š įsismaginti loti: Kap insilójo, tai i galų nėra OG363. Ko tie šunes taip įsilojo, kad juos vilkai papjautų! rš.
4. refl. prk. įsismaginti kalbėti, plepėti: Ta, visų didžiau įsilojusi, paėjėjo keletą žingsnių pirmyn LzP.
5. intr. prk. prišnekėti: Visaip žmonės apie ją įlója Š.
6. intr. prk. smarkiai keikti, blevyzgoti: Na, mūsų bernai tai inlója J.Jabl.
| refl.: Insilójęs kap šuva Rod.
7. tr. prk. įskųsti: Tie šunes (pikti žmonės) įlójo Gs. Kiba jį tę kas inlo[jo], kad jis sėdi turmoj Nč.
išlóti
1. tr. lojimu išvaryti, išvadinti: Iš kiemo šunes jo nebeišlos rš.
^ Tą, sako, išlojo jau šunys, beje: numirė, pragaišo ar išejo kur kas nebgrįžtinai S.Dauk.
2. intr. pajėgti loti: Kai užsismaugia, tai nebeišlója Pc. Šunys lojo kiek tik beišlodami prš.
3. tr. lojimu ką padaryti: Šunį katę mylėk – ant vestuvių gerą dieną išlos Bsg.
^ Užmesk in tvoros, šunys ir išlos (sakoma apie prastai išskalbtus drabužius) Ds. Reikėjo ilgiau ant tvoros laikyti [baltinius], kad varnos išlótų Brž.
4. tr. prk. kalbant, plepant ką padaryti: Katras loja – nieko neišlója, ale katras mislià mislija (mąstantis daugiau padaro, negu vien kalbantis) Trgn.
5. tr. netekti ko lojant:
^ Belodamas niekus, ir dantis visus išloji LTR(Pnd).
6. refl. per daug lojant išsieikvoti: Išsilo[ja] šunelis ir nė[ra] riebus Sg.
7. tr. prk. išpasakoti, išplepėti: Tik pasakyk ką nors nuejusi svetur, taukš taukš ir išlos Vvr. Ji neiškęs, išlos visą teisybę Ėr.
| refl.: Išsilójo visims Vvr.
8. tr. prk. kalbant, plepant išpranašauti, iškalbėti: Svietas tai kaip ir kalė: ką pradės lot, tai ir išloja Ut.
9. tr. prk. iškeikti, išdarkyti: Pirmiau mane išlójo, o dabar vėl gerinasi Skr. Išlója, iškeikia už vis gera Grš. Aš jį kad jau išlojau, tai išlojau Drsk.
| refl.: Marė, dvariškė ir labai išsilojusi, tuoj iššoko LzP.
10. tr. prk. išprašyti, iškaulyti: Suknią aš jau iš dėdės išlósiu Vb. Ką išlosi, tai tavo – nėr ko žiūrėti Slk. Nenorėjau duot, aje per nevalią išlojo Lkm. Dėlto išlójo anas iš tavęs nemaža pinigų Vžns. Ir išlojo, išviliojo močiutės dukrelę Akm.
| refl. tr.: Pats tai dar vis išsilóčiau Gs. Gal tu išsilósi kaip nors Skr.
11. tr. prk. išdainuoti melodiją: Liežuviu tai išlóju, o jei reiktų pagriežti, nemokėčiau Alz.
nulóti
1. tr. lojimu nulydėti: Šunes, nuloję lig vartų svečius, grįžo prie šeimininkų, uodegas vizgindami S.Čiurl. Mūsų šuniukas šįnakt kaži ką lojo lojo ir nulójo į pamiškį Škn. Šuo jį nulójo ir parlojo Jrb.
2. refl. suloti, paloti: Tas šuo, lyg nebuvęs, nuo vežimo nušoko, keliais balsais nusilodams BsV360. Tegu nusiloja tas šuo, kuris stora grandine pririštas prie Dambravos dvaro vartų rš.
3. negražiai nušnekėti: Nebijok, kai tėvų nėr, tai ir Jonas nulója Alk.
4. tr. prk. išjuokti: Jis reikia gerai nulot, tai nebus tokis mandras Al.
5. tr. prk. išjuokimu, apkalbėjimu ką atimti: Ak lodamas nenulója nei koją, nei ranką, ale negražu Dkš.
palóti
1. intr. loti: Šunelis paloja, namelius daboja JD1008.
2. intr. galėti loti: Turiu du kurtelius, gražiai palojančius Plv. Nuo to per didelio lojimo dabar šunelis jau viškum nebepalója Sb.
3. intr. prk. pašnekėti, pataukšti, paplepėti: Palójom palójom visos tarp savęs ir išejom katra kur Ds. Moka ans gražiai palóti, tik ka reik eiti pri darbo, kvailas paliekti Trk. Kai kada da sueinam, tai da palojam Sug. Palok da šunies vietoj, palok A.Vien.
| refl.: Mudviem smagiau eiti, mudvi taip pasilójam Skr.
4. tr. prk. išpasakoti: Neiškentėjai kaip kalė, nepalojusi teisybės Žem. Tau pasakau, tik, žiūrėk, kitam nepalok Ėr. Kai šeimyna dažinojo, tuojau motinai palojo LTR(Ob).
5. intr. prk. negražiai kalbėti, nupliaukšti: Toki palojanti jų vyrai Plv.
6. tr. prk. pasakyti ką, norint apšmeižti: Liežuvininkas privalo atloti, ką yra neteisingai palojęs Blv. Ji bijo, kad kas ką nepalótų Žal.
7. intr. prk. įskųsti: Jis nuėjo ir palójo valsčiuj Ss.
parlóti
1. intr. lojant pargrįžti: Lauk manę parjojančio, kurtelių parlojančių KrvD59. Jau kurteliai parloja, jau žirgeliai paržvengia LTR(Vlk).
2. tr. parlydėti lojimu: Kas jo nežino, girtas ir girtas: vakar vėl šunes parlójo namo Prn.
pérloti
1. intr. loti kurį laiką: Šią naktelę per naktelę kurteliai perlojo VD345.
2. refl. J per daug lojant nuvarginti balsą, nebegalėti loti: Geras šuo visada persiloja KrvP(Ps), TŽV607, LTR(Lbv). Gerasis šuo veikiai parsilo[ja] S.Dauk.
3. tr. nugalėti lojimu: Šuns neperlosi, moters neperkalbėsi TŽIII381.
4. intr. prk. praplepėti kurį laiką: Ta dūblė atsivilko ir pérlojo per visą dieną: nei pati dirba, nei kitam duoda Pkr.
5. tr. prk. perkalbėti, perprašyti: Mamaitė spyrės spyrės neduoti. Bet kaip pradėjo rankas bučiuoti, loti, ir perlojo – prižadėjo paskolinti Žem.
6. tr. prk. kalbėjimu nugalėti, sukirsti: Padūkę Lenčių bobos, vos ne vos pati viena devynias parlojau LTR(Krk). Tas senis visus pérlojo Pg.
7. tr. prk. perpasakoti kitam: O, ana gera kalė, ką tik išgirsta, tą i pérloja kitam Ml.
pralóti
1. intr. pradėti loti: O ir pribėgau Gilijos kiemą, o ir pragydo raibi gaidaičiai, o ir pralojo margi kurtaičiai RD154.
2. tr. nugalėti lojimu: O jo liežuvis – nė penki šunys nepralós! Ll.
3. intr. prk. prašnekėti kurį laiką: Jau mes kaip sueisma, tai perdien pralójam Ds. Su žmogum pralót netrunki dienos Ds.
4. tr. prk. šnekant nuvarginti, sugadinti (liežuvį): Bepolitikuodami buvo praloję liežuvius A.Vien.
prilóti
1. intr. lojimu pasiekti: Būč nusviedęs į ten, kur nei šunys nepriloja, nei gaidžiai neprigieda rš.
2. tr. prk. pripasakoti, priplepėti: Visokių niekų ji prilojo rš. Nu, ką ans neprilójo KlvrŽ. Aš manau, kad jis Danieliui visokių niekų prilõs Plv.
3. refl. prk. prisikalbėti, prisigerinti: Jonas jau prie tos mergos prisilójo Kp.
4. tr. prk. įkalbėti, įsiūlyti, daug šnekant: Pripiršai, prilojai mūsų sesutę LTR(Lbv).
5. intr. prk. užtektinai priplūsti ką, prikeikti: Kiek prilója, kiek prikeikia girti! Gs.
| refl.: Mano kojelės prisivaikščiojo …, ė pristavas prisilojo TDrV65.
6. intr. prk. priskųsti: Tavo ta sesuo geroji prilojo Ėr. Ji, nuėjus pas mokytoją, prilójo, o ta jau ir pyksta Skr. Prilójo, kad aš špijonas Bn.
sulóti
1. intr. trumpai loti: Toli toli sulojo šuo J.Marc. Ir sulojo margi kurteliai, ir išėjo jaunoji mergelė JV369. Šuneliai sulójo, sveteliai sujojo, ir prijojo pilnas kiemas baltųjų svetelių (d.) Gr.
| prk.: Tuo tarpu kažkur ūmai sutratėjo šūviai, paskubomis, springdami ir vėl atsigaudami, sulojo kulkosvaidžiai rš. Trumpai sulojo uosto sirena rš.
2. tr. trumpai aploti: Ar ar ar sulójo, maniau tėvą sulójo Rs.
3. tr. prk. nugalėti kalbėjimu, sukirsti: Mūs bernas Marę labai greit sulójo, nors ir ta turi liežuvį Žvr.
4. refl. prk. susibarti, susiplūsti: Jiej suslójo – jiej susgadys, mumi nėr ko te lįst Vlk.
◊ nė lãpė nesulójo Ds niekas nesužinojo.
užlóti
1. intr. suloti: Nė vienas šunis dvarnas neužló[jo] Zt. Ir užlojo juodi kurtai an uošvio dvarelio KrvD44. Ir užlojo pikti kurtai ant mano žirgelio LTR(Lš).
2. tr. aploti: Par lauką vežtas, vėjo užpūstas, piktų šunų užlotas (apie rūtų vainikėlį) Rm.
3. refl. užsiplepėti, užsikalbėti: Nuėjau, užsilojau, ir neužrašė dviejų dienų Slm.
◊ nė ši̇̀lo lãpė neužlójo Prng niekas nesužinojo.
