gė̃dos kartà pašėlimas (stebintis): Ar tai ne gėdos karta, kad dvi bobi vaiko nepaslaugo?!. Šts.
prie gė̃dos stul̃po prikálti rš. viešai pasmerkti:

stulpù atsistóti apie mirštančio, apalpusio, išsigandusio ir pan. žmogaus akis: Jau tuoj mirs – akys stulpu atsistojo. Ktk. Pamačiau, kad jau akys stulpu atsistojo. Skdt.
stulpè bū́ti apie mirštančio, apalpusio, išsigandusio žmogaus akis: Akys jau buvo stulpe, ale pradėjom judinti, ir atsigavo. Kair.
stulpù bū́ti apie mirštančio, apalpusio, išsigandusio ir pan. žmogaus akis: Atsisėdo, rankas sumetė, ir žiūriu, kad jau akys stulpu. Skdv.
stulpù eĩti
1.nesitverti (skausmu): O aš stulpu ėjau dantimi. Rod.
2.gerai augti: Javai tie stulpu eina. Rod.
stulpaĩs eĩti labai pykti: Tėvas stulpais eina, kai reikia duris atidaryt [naktį parsibeldusiam sūnui]. Rmš.
stulpù nurem̃ti apie mirštančio, apalpusio, išsigandusio ir pan. žmogaus akis: Kaip apsirgo nedėlioj vaikas, taip akis nurėmė stulpu ir lig šiai dienai nebeatsigauna. Jnšk.
stulpù pastatýti apie mirštančio, apalpusio, išsigandusio ir pan. žmogaus akis: Pastatė akis stulpu kaip pelėda ir tik dievuliuoja. Krėv. Miega, o akys stulpu pastatytos. Klt. Tik pamačiau – pastatė akis stulpu, ir baigta. Blnk.
stulpù stóti sustirti (išsigandus): Tas iš baimės stulpu stojo. LTR.
stulpù stótis apie mirštančio, apalpusio, išsigandusio ir pan. žmogaus akis: Akys stulpu stojas. rš.
stulpè stovė́ti sustirti (iš baimės): Širdis stovi stulpe, kai pamatau žmogų su šautuvu. Šts.
stulpù stovė́ti
1.sustirti (išsigandus): Sustingęs stulpu stovi – nė pajudyt. Skrb.
2.apie mirštančio, apalpusio, išsigandusio ir pan. žmogaus akis: Pamatėm, kad jau akys stulpu stovi. Trgn.
stulpù užeĩti labai apželti: Darželis stulpu užėjęs, žoliuotas. Vlk.
stulpù ver̃stis sustirti (išsigandus): Mano galva stulpu verčias. Klvr.
stulpù vir̃sti apie mirštančio, apalpusio, išsigandusio ir pan. žmogaus akis: Pamatau, kad Anės akys vėl virsta stulpu. Simon.
į stul̃pą eĩti labai pykti: Jis stulpan eina, kad jam tėvas kepurės nenupirko. Lš.
į stul̃pą pavir̃sti
1.sustirti (išsigandus): Martynienė stovi kertėje net į stulpą pavirtusi. Žem.
2.apie mirštančio, apalpusio, išsigandusio ir pan. žmogaus akis: Sako, akys tik pavirto į stulpą, ir numirė. Sk.
į stul̃pą šókti baidytis: Arkliai, pamatę gyvatę, tuoj stulpan šoka. Srj.
po stulpù apie mirštančio, apalpusio, išsigandusio ir pan. žmogaus akis: Jau jo akys po stulpu – miršta. Jrb.
kaĩp stul̃pas
1.aukštas, lieknas: Iš jo bus vyras kaip stulpas, – kalbėdavo jis. Vencl.
2.vešlus: Jų rugiai kaip stulpas. Pv. Geri javai kaip stulpas. Pls. Jau miežiai taip kaip stulpas. Lp.
į druskos stulpą pavirsti žr druska
kaip druskos stulpas žr druska
dulkių stulpas žr dulkės
prie gėdos stulpo prikalti žr gėda
Heraklio stulpai žr Heraklis
liežuvis stoja stulpu žr liežuvis