žuváuti, -áuja (-áuna Dv, Rš), -ãvo tr., intr. [K], Š, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ; Q184, SC51, N, D.Pošk, M, L
1. LKT368(Vlk), Arm, Aps, Grv, Sn, Ūd, Alv, Mrs, Dbč, Šr, Pb, Rk, Rm, Vdn, Kdn gaudyti žuvis, žvejoti: Žuvauju, žūstu SD136. Su rankim dvim žuváuju, o su tinklu žvejoju J. Dabar ir mazki, ir dideli žuváuja LzŽ. Žuváuna ižeję [vyrai], sėdi sėdi… Onš. Žuváut reikia žinot kur Ut. Visas laikas tik iš laivų žuvavaũ Srj. Būdavo, ir vasarą, ir žiemą tais nevadais žuváuna Kpč. Praskirtę aketes gudai žuváuna Kpč. Nesmagu nė žuváut – upė užžėlus Dkš. Pasiėmiau meškerę ir dūlinu į Šešupę žuváut Ss. Mėgstu žuváut su meškeria Nč. Nuejom žuváutie Brb. Žuváut pas ežerą nuej[o] Kb. Vaikai išlėkė an upę žuváut – nieko nepagavo Ėr. Žuvavaũ visą dieną, o padorios žuvies nepagavau Trgn. Bučiuosna žuvãvo Rud. Ant bulbės [jauko] daugiausia žuváuju Grnk. Žuváuna Nemne, va žuvų kap špigų Drsk. Kas žuváuna, būlo, užsiverčia žuvų̃ Drsk. Prievakary eisma žuváut Dbk. Tėvelis ir broliai mano eidavo žuváutų, tinklus turėjo trikampius Kp. Žmones te žuváuja su samčiais, su tinklais Sb. Kam koks patraukimas: vienam – žuváut, kitam – grybaut Mžš. Anys žuvãvę buvo JnšM. Per naktį visą žuvaudami nesugauna SPII142. Žuváuja du žuvinykai LB166. Per Sekmines … vienas iš Vidgirių krūmų Prūsas nuėjęs per mišias į Dotamų ežerą žuvauti BsMtI29(Brt). Ten būt žuvavę žvejų žmoneliai su šilkiniu tinkleliu StnD9. Siuntė mane motynėlė Dunojun žuvautie, žuvelių sugautie KrvD70. Ribokas žuvãvo, Onutę [nuskendusią] pagavo DrskD76. Žvejai laukia, kad vakare debesų nebūtų, tada ryte geras oras žuváut Dgč. Jeigu vyrai eina žuváut, nesiskuta, ba kitaip žuvis nekibs Dgč. Jei vyras eidamas žuvaut sutinka mergaitę, tai jam nepasiseks žuvaut, jei vyrą – pasiseks Krkn. Meškeriojant ar žuvaujant pirmą žuvį reikia paleist atgal vandenin LTR(Mrs). Jei žuvaujant bimbalai kerta – bus daug žuvų (priet.) Auk. Jei einant žuvauti pūs pietys vėjas, tai seksis žuvauti, jei žiemys, tai nesiseks LTR(Nj). Nekviesk kvailo žuvauti, jis varlių prigaudys TŽII376.
| Juodiejie gandrai žuváuja jie, žuváuja, jegu negilu Kp. Baubliai – pusiau naktiniai paukščiai ir žuvauja prietemoje sp.
| prk.: Bobutė (pribuvėja) buvo žuvaut, sugavo sūnų ar dukterį Ps.
| refl.: Tegu palaukia, kol ežeras atsileis, tada tegu eina žuváutis Švn.
2. prk. graibant ieškoti: Šitus tai iš lėkštės tik žuváuna, o ežeran – ne Kpč. Reikia išgriebt visus [virtinius iš puodo], negi žuváusma visi po vieną Sur. Inejau virtuvėn – katino bliūde žuváuta Ant.
atsižuváuti gaudyti žuvis iki negalint: Senis, neregi – atsižuvãv[o] Onš.
išžuváuti
1. intr. NdŽ kurį laiką gaudyti žuvis.
2. tr. KŽ išgaudyti žuvis.
nužuváuti tr. išgaudyti žuvis: Žydai parsivedė kareivius ir nužuvãvo ežerą Lp. Dar mūs Seirijis nenužuváutas Lp.
pažuváuti intr. NdŽ, DŽ1, Brt, Nmj kiek pagaudyti žuvų: Galėt pažuváut, padirbėt, ne – valakojas girtas katradien DrskŽ. Tai bent pažuvausim ežere! K.Saj. Kiekvienas, kad ir mažiausias piemenukas, gyvenąs netoli Dubysos, vasaros parpiečiais norėdavo pasimaudyti, pažuvauti ir pauogauti LKVI377.
| refl. NdŽ, Kp: Pasižuváut išeina Ad. Prieš lietų sakydavo: – Einam jau ežeran pasžuváut Sld.
prižuváuti NdŽ intr., tr. prigaudyti žuvų: Ešerių prižuvãvome pilną krepšį DŽ1. Pažuváut ko čia prižuváusi – purvinas Nemunas Nmj. Pati prigrybauna, prižuváuna – nagai geri Drsk. Kap kada ir mūs bernukas prižuváuja LzŽ.
| refl.: Prisižuváuna, Kūčiom turi žuvų, nereikia pirkt Lb. Per visą dieną prisižuvãvo, kiek norėjo Mrj.

sukinė́ti, -ė́ja, -ė́jo K, Rtr, Š, KŽ, sùkinėti, -ėja, -ėjo; M, L iter. dem. sukti:
1. N, K Raktą ir šiaip, ir taip sukinė́jau ir jutrynos neatrakinau J. Sukinė́ti durų rankeną NdŽ. Sukinė́ti laikrodį NdŽ. O jeigu dažysim grindis, tą stalą da reikės sùkinėt Jrb. Ten dažė vilnas: reikėjo sukinė́ti i vien traukyti Plt.
| Aš matau, kad jis eina i sukinė́[ja] (taiso) strielbą Vdk.
| refl. NdŽ: [V]ąšas buvo drūktas medis, ans liuob sukinė́ties Krtn.
2.
ǁ NdŽ Pusiau pusryčių parskridęs iš pelkių gandras jokiu būdu nedrįso nusileisti į lizdą, bet sukinėjo ratus viršum sodo A.Vien.
3. iter. dem. sukti 7: Bet lapė dabar dažnai sukinėjo aplink trobelę LTR(Rdm).
| refl. I, DŽ, Brs, Krt: O ko sukinė́jys po tą kiemą? Ms. Nieko tas šuo nelo[ja], pribėga pri to baltojo, žiūria, sukinė́jas Krp. Po gerų pietų Jūzupas sukinėdamos tarė: – Nu, kas dabar bus M.Valanč.
^ Sukinėjas kaip perkūnas apie Oškinio grinčią LTsV131(Ar).
ǁ refl. Plng: Jis kiekvieną nedėlią sukinėjas po alinę Žem. Tas žmogus mūsų krašte sùkinėjas Erž. Esu vien ten sakinė́jęs[is], aš ten jau ir augęs esu Kal. Dar susitiksma, aš čia ilgai sukinė́siuos Skdv. Sukinė́jas tarp mergaičių kaip gėlė Vn. Šarkos sukinėjasi visur J.Jabl. Nuolatos mitinguose ir susirinkimuose sukinėdavosi ir karštai viskam pritardavo K.Bor.
| Teip aplink Telšius i sukinė́juos (apsigyvenu vis Telšių apylinkėse) Tl.
| prk.: Lytus visur sukinė́jos, čia nė lašelio Krš. Viliui sukinėjosi galvoj keršto mintys I.Simon. Bet kalba tesisukinėjo apie darbus – ir nė vieno žodžio apie Anskį I.Simon. O tiems žadamiems pirkiniams niekuomet skatikas kišenėj nesukinėjosi Žem.
4. refl. iter. dem. sukti 9 (refl.): Jis atsilankydavo pas mus į Pilotiškius, mat sukinėjosi apie vieną iš mano tetų V.Myk-Put. Ir Jūraičio Adomas sukinėjosi apie tą pačią Ursulą I.Simon. Taip apie merginas sukinėties jam vis svarbiau kaip draugijos reikalai Vd.
5. iter. dem. sukti 10.
ǁ refl. NdŽ: Kelias sukinėjosi ir visą laiką čia leidosi žemyn, čia kilo aukštyn Šlč.
6. iter. dem. sukti 11: Ligonis dejuodamas sukinėjo galvą I.Simon. Ir jį patį [viesulas] pradėjo sukinėti, daužyti, parbloškė ant žemės LTR(Užv). Suvaizdis atsargiai sukinėjo arklį vadelėmis rš. Sukinėjau arklį visais skersgatviais rš. Manai, taip lengva parašyti [straipsnį]?.. Tai ne kombainą sukinėti, Dainiau, neįsižeisk V.Bub. Tie didiejai piemenys kartas (kortas) grajija, o tas mažutis – vis anam reik karves sukinėti Krp. Gruodas sukinėja kojas į visas šalis, varto rš. Batai man dideli, kojas sukinėja Žem.
| intr.: [Briedis] sùkinė[ja] su ta galva, galia vieną pamauti [ant ragų] Plšk.
| refl. Rtr, Rg: Ligonis jau pats sukinė́jas, t. y. tavaliojas J. Šarlotės galva pradeda labai tankiai sukinėtis, nusijuokia ir ji I.Simon. Sukinė́jas [marti] priš veidrodį – visas darbas Krš. Tei[p] tai sùkinėtųse [karvė], a ką, o kai ėda, tai stovia Erž. O vaikinas, iš po lazdos besisukinėdamas, kuningui verkdamas tarė DS368. Negal beatsekti: sukinė́sys, sukinė́sys, žvalgysys, kame kas y[ra] buvęs Krtn. Sukinė́jas kaip grįžoratis LTR(Kv). Ji kai lydeka sùkinėjas prieš jį Jrb. Sukinė́jies, sukinė́jies kaip vapsų užpulta Skr. Sukinėjasi kap vilko uodega aketėj LTR(Smn).
ǁ prk. neteisingai pateikti, iškraipyti: Teisybę sukinėti N.
7. iter. dem. sukti 15.
| refl. tr.: Tuojau įsibaldys Augustis, mačiau, sukinėjos uostus Žem.
8. iter. dem. sukti 30: Anai liuobei kaulus sukinė́jo – vargo Krš. Sukinė́[ja] visus kaulus Kv.
9. refl. iter. dem. sukti 35 (refl.): Ansai sukinė́jos, sukinė́jos ir išsisuko nu karūmenės Krš.
ǁ gudrauti: Sukinė́jas, nenora teisybės daktarai sakyti Krš. Visaip sukinė́jas: kaip tik geriau, kaip tik gudriau, – ka neina (nesiseka) anim, i gana Vgr.
10. refl. iter. dem. sukti 36 (refl.): Žiemą tik po numus sukinė́jamos, i viskas Tl. Liuob sukinė́ties po sodną NmŽ.
11. refl. iter. dem. sukti 37 (refl.): Jei nesukinė̃tųs, sunkiai pragyventų mokytiejai Krš.
◊ grãbas sukinė́jasi prie pastùrgalio vlg. arti mirtis: Grãbas jau anam pri pastùrgalio sukinė́jas, ko dar benora nu tų daktarų Krš.
úodegą sukinė́ti meilintis: Kuo žmona daugiau sukinės uodegą apie kitus, tuo bus gražesnė meilė, taip aš tave supratau? rš.
antsukinė́ti (ž.) iter. dem. antsukti; prisukinėti: Tas gaspadorius dideliai supyko i liepė tus tekinius sumaustyti, muterkas antsukinė́ti Als.
apsukinė́ti KŽ; M
1. refl. iter. dem. apsukti 1 (refl.): Amoras (šuo), atsistojęs ant užpakalinių kojų, apsisukinėdamas pašoko baletą I.Simon.
2. iter. dem. apsukti 7.
| refl.: Apsisukinė́s [ponas] po miestelį ir į dvarą sugrįš Grd.
3. iter. dem. apsukti 12 (refl.).
ǁ Taip skanu, kad aš valgiau apsisukinė́dama Snt. Atvažiuo[ja] apsisùkinėdama Jrb.
4. refl. žr. apsukti 18 (refl.): Špulelė, kur siūlas apsisukinė́ja Pst.
5. iter. dem. apsukti 19: O, ji linkus visus apsukinė́t Prn.
6. tr. sukant aplaužyti: Tai jo šakelės apsukinėtos LMD(Arm).
atsukinė́ti Rtr, NdŽ, KŽ; L
1. M iter. dem. atsukti 1: Ji ėmė atsukinėti plokštelę rš.
2. refl. iter. dem. atsukti 3 (refl.): Ji žingsniavo šen ir ten, vis atsisukinėdama į langą rš.
3. refl. pakankamai prisivažinėti: Atsivažinėjai, atsisukinė́jai – užteks Jd.
4. iter. dem. atsukti 8: Atsukinėti karvių šuo nemoka Šts.
5. refl. iter. dem. atsukti 9 (refl.): Siūlai, stovuose į audeklą nepatekę, beaudžiant nuo veleno atsisukinėja LTR(Tvr).
◊ prusnàs atsukinė́ti primušti: Tokiam prusnas atsukinėti reik, kas nu numiškių vaga Lk.
įsukinė́ti Rtr, Š, NdŽ, KŽ iter. dem. įsukti 1: Burdulio kiemsargis, pasilipęs ant dvilypių laiptelių, įsukinėja sietynan naujas elektros lemputes A.Gric.
| refl.: Padkavosan insisukinė́davo šitie šypai Aps.
išsukinė́ti Rtr, NdŽ, KŽ
1. Š iter. dem. išsukti 1: Išsukinė́ti varžtelius DŽ.
2. iter. dem. išsukti 8: Jie išsukinėjo savo batų užkulniais skyles minkštame asfalte rš.
3. iter. dem. išsukti 17.
| refl. Rtr: Aš nesušlampu kojų, išsisukinė́ju šiaip taip Krš.
ǁ refl. išsivingiuoti: Keliai buvo išsisukinėję rš.
4. End iter. dem. išsukti 19: Tiktai kur dabar padėt rankas sausgėlos išsukinėtais pirštais J.Marcin. Kelius, narius išsukinė́[ja] – baisi liga druskų nusėdimas Rdn. Kad įsisirgau, atėmė kojas, rankas išsukinė́jo Skdv. Nagai liuob išsukinė́ti būs, pirštai išsukinė́ti, o muno tebėr visi gimtiejai nagai Ms. Tie dirbtiniai dantys išsukinė́s mun smaginis Krš.
| refl.: Paskuo išeina nariai, išsisukinė́ja [nuo reumato] Skdv.
5. BzF178 iter. dem. išsukti 21: Visi kaulai atsikišę kyšojo, tartum iš medžio išdrožinėti ar iš sąnarių išsukinėti Žem. Kvosdami jai visus kaulus išsukinėjo J.Jabl. Leliukas (lėlė) be rankų, išsukinė́tos jam rankos Rs.
6. tr. ištampyti, išvarginti: Nervai muno išsukinė́ti iš pargyvenimo Kv.
7. iter. dem. išsukti 26: Žinoma, galėjo kalinį ir globoti, išsukinėti iš sunkių nemalonių pareigų B.Sruog.
| refl. Š, Šlč: Buvo man įsakyta būtinai lenkiškai kalbėti, bet aš vis išsisukinėjau Žem. Direktorius ne kartą prikišo [Gediminui], kad išsisukinėjąs nuo visuomeninių pareigų J.Avyž. Vyrai išsisukinė́[ja] nu numų darbų, anims netinka Krš.
nusukinė́ti Š, NdŽ, KŽ
1. tr. sukinėjant pašalinti ką prisuktą: O anie, matai, dar buvo nusukinė́ję nu ašų galų muterkas Als.
2. DŽ, Šts, End iter. dem. nusukti 1: Nusukinė́[ja] burokų lapus Up. Aš [stirnoms] galveles nusukinėjau, kailelius nusimausčiau ir einu BsPII92(Šl). Žąsikę ar antikę ka turėjai, naktį įejo į tvartą, nusukinė́jo galvikes ir išnešė Jdr.
pasukinė́ti NdŽ, KŽ
1. iter. dem. pasukti 1: Nusipirkęs pasukinė́jo žiedą, pasigrožėjo DŽ1.
| refl. tr.: Palengvu raktą pasukinė́jas, pasukinė́jas, ir atsidaros [durys] Trš. Parvažiavęs pri tėvų, … [sūnus] pasisukinėjo šrūbelius, esančius ant žiedo BsPII24(Varn).
2. iter. dem. pasukti 3.
| refl.: Sakytum dalge pasisukinėta rš.
3. iter. dem. pasukti 14.
| refl.: Neik tiesiai par purvynus, pasisukinė́k Krš.
4. iter. dem. pasukti 15: Tikrai, Vilkienė staiga uždarė burną, pasukinėjo galvą; jos akys atsivėrė I.Simon. Būs į mūrį įdirbtas toks medis drūktas, pasukinė́jamas buvo Nt.
| refl. KŽ: Ji mėgsta pasisukinė́ti prieš veidrodį DŽ1. Gaidienė, išlipusi iš vežimo, pasikraipė, pasisukinėjo, nusidulkino I.Simon. Žekės buvo be kulnų: pasukinėdamos nešiojo Šts.
5. iter. dem. pasukti 16 (refl.): Ignotas dar pasisukinėjo po gimtinės kampelius rš. Tu prie durų pasisukinė́k, ir aš tuoj ateisiu Prn. Augąs vaikas pasisukinė́jo po vaivoryną, i rado vos gyvą Eig.
6. refl. iter. dem. pasukti 17 (refl.): Negražioms reik gerai pasisukinė́ti, kol kokį prisitrauka Krš.
7. Vlk iter. dem. pasukti 19: Dirbtau – rankos kojos pasukinė́tos Pls.
^ Kad kojas pasukinė́tumėt! Vvs.
8. tr. kiek nusukti, pavogti: Kapeikų pasukinė́[ja], kaip dirba, paskuo reik praleisti Rdn.
◊ gálvą pasukinė́ti įtemptai pagalvoti, pasvarstyti: Reikia ir galvą gerokai pasukinėti, kad pragyventi galėtumei rš.
pérsukinėti
1. KŽ iter. dem. persukti 1: Parsukinėti M.
2. KŽ iter. dem. persukti 5: Parsukinėti M.
3. refl. sukinėjantis išbūti: Kaip sėdau į spaviednyčią, parsisukinėjau lig pusdevintos P.
prasukinė́ti NdŽ iter. dem. prasukti.
prisukinė́ti NdŽ iter. dem. prisukti 2: Dešimtą budėjimo naktį Morta nebeprisukinėjo žadintuvo J.Avyž.
susukinė́ti NdŽ, KŽ
1. iter. dem. susukti 1: Susukinė́ti varžtelius DŽ1.
| refl. Ser.
2. iter. dem. susukti 6: [Linus] išmynę, išbraukę, suspjaudo, suglosto, susukinėja saujų saujas LTR(Sln).
3. KlvrŽ iter. dem. susukti 14: Ramatizma (reumatas) ėda narius, pirštai susukinė́ti Brs.
| Gatvės, gatvelės iškraipytos, susukinėtos, nė vardų, parašų nėra Žem.
| refl.: Gatvelės siauros, susisukinė́jusios DŽ1. [Nemadingas] tas audalas, susisùkinėjęs LKT58(Ms).
4. iter. dem. susukti 17: Žemynvarpį stogą vė[ja]s susukinė́s, ir kiaurai eis vanduo Trš.
5. iter. dem. susukti 24.
| refl.: Nėr kur čia tam traktoriuo [aruose] susisukinė́ti Krš.
užsukinė́ti NdŽ, KŽ
1. iter. dem. užsukti 1: Užsukinė́ti varžtelius DŽ1.
2. žr. užsukti 8: In brizgulio užsukinė́ja [duris] Ker. Čia virvelę meitėliui in snukio uždėdinėja, kad nerėkt, ažusukinė́ja Aps.

várnos akùtė toks juostos audimo raštas: Juosta austa varnos akute. Dv.
várnų lìzdas susivėlėlis, apsileidėlis: Merginos, pamačiusios tokį varnų lizdą, išsigando ir pykšt pykšt durimis išbėgiojo iš pirkios. Nėr.
várnos martì pikčiurna: Ė, pradės pykti varnos marti. Dr.
várnos nagaĩ raukšlės prie akių kampų: Vokų kampuose susidaro charakteringų raukšlių, vadinamų „varnų nagais". rš.
várnos pyrãgas Grv. skalsė:
várnos rūtà baltai žydinti pievų žolė: Čia bloga pieva – tik varnos rūtos teauga. Krp.
kur̃ várnos šárkos skreñda apie žiopsantį: Ta aiškina, o tas žiūri kur varnos šarkos skrenda – nesuka galvos. Slm.
baltà várna kuo nors labai išsiskiriantis iš savo aplinkos žmogus: Klasėje jis buvo balta varna: dvidešimties metų bernas, kurio vienmečiai jau pernai gavo brandos atestatus. Avyž. Veto! – oraus pasipiktinimo kupinu balsu pakartojo maištininkas, kitaip tariant, [rašytojų] cecho balta varna. Žil.
penkių̃ várnų nẽšamas apie liesą, perkarusį gyvulį: Arkliukas penkių varnų nešamas. Brž. Davė nudvėsusią kumelę, penkių varnų nešamą. Ps.
ne vakarýkščia várna B., Valanč. sumanus, apsukrus:
várnos dẽra greit dvės (apie arklį): Jau tavo kumelį varnos dera. Plv.
várnos dẽrina greit dvės (apie arklį): Ei, ponas, tavo arklį varnos derina!. Ūd.
várnas ganýti žioplinėti: Ko vėpsai neskaitęs; skaityk, ne varnas ganyk, neišmoksi lekcijos!. Žem. Tėvas Pikčiurna sėdėjo tos pačios saulės, kuri jam taip labai kenkė, atokaitoj, rūkė pypkę ir snaudė. – Varnas gano, – pykdavo motina Pikčiurnienė. Simon. Atsistojo Žilvis prie lentos ir, pasak Romo, varnas gano. Mar.
várnas gáudyti
1.žioplinėti: Mes mokinamės, o jis varnas gaudo. Alk. Nenorėjai mokyties, varnas gaudei, dabar kiaules šerk. Krš. Ko čia varnas gaudai, ar darbo neturi?. Lkč. Čia, broliuk, varnų negaudyk, kliudai vyrams čiužinėti!. Vencl. Man nevalia varnas gaudyti. Trein.
2.žvalgytis, dairytis: Petras neskuba pradėti naujos [pradalgės], gaišuoja su dalgiu ant peties, gaudo varnas. Balt.
várna įlė̃ks į nasrùs sakoma žiopsančiam: Na, ko čia dabar išsižiojusi spoksai į mane, dar varna tau įlėks į nasrus. Simon.
várnos išlójo saulėje išbalo: Reikėjo ilgiau ant tvoros laikyti [baltinius], kad varnos išlotų. Brž.
várnas káustyti dykinėti: Matau, kad sveiko Krokuvoje ne varnos kaustyta, bet atsidėjus mokytasi. Būg.
várnų káustyti išė̃jo Ds. pasidarė niekam tikęs, pasileido:
várna kavójasi kiek paaugę (javai): Jau dideli rugiai – varna kavojas. Grv.
várnoms krìsti mirti: Nors putrelės srėbk, juk krisi varnoms. End.
kur̃ várnos lẽkia
1.apie besižvalgantį: Žiūrėk, ką dirbi, bet nežiūrėk kur varnos lekia. Šn.
2.apie žioplinėjantį: Aš tik dirstelėjau pro langą, o sako, kad aš žiūrau ir žiūrau kur varnos lekia. Lš.
várna matýti apie prastą augimą: Šiemet rugiai – varna matyt. Ktk.
várna matýtis apie prastą javų augimą: Plaukia rugiai, o varna matytis. Grv.
várna neatnèš káulų labai toli (yra): Gal čia jo nė varna kaulų nebeatneš. Sim.
várna neàtnešė šū́do vlg. labai toli: Čia tavo varna ir šūdo būt neatnešus. Dglš.
várna nedúotų tìmpos sakoma apie labai liesą: Tai nutukęs. Varna timpos neduotų. Dkš.
várna negáutų ką́snio juok. apie labai liesą, sumenkusį: Tokia yr išdžiūvusi – varna kąsnio negautų, kožną dieną serga. End.
várna negáutų kir̃čio juok. apie labai liesą, sumenkusį: Liesi gyvuliai: varna kirčio negautų. Šts. Tokia ten ta motriška, nė varna kirčio negautų. Dr.
várna nènešė káulo toli (buvo): Nė varna kaulo nenešė, o sako, kad aš ėmęs. Šts.
várna nepalèstų juok. apie labai liesą, sumenkusį: O o – riebus, nė varna nepalestų!. Dkš.
várna neprilèstų juok. apie labai liesą: Arklys sulyso – varna neprilestų. KrvP. Senikė džiūsnikė – varna neprilestų. Up. Iš tos tavo dvasnos nė varna neprilestų. Užv.
várnoms nukrìsti Gršl. ištekėti:
várna nunèš juok. sakoma apie pernelyg išsipuošusį: Užteks tau ten čiūdytis, ir taip jau gražus, varna nuneš. Paį. Tave jau varna nuneš. Grv.
várna nunèš per vaĩką juok. sakoma nešvariam, nenorinčiam praustis: Varna per vaiką nuneš, jeigu nesiprausi. Plv.
várna nunèš už vaĩką juok. sakoma apie pernelyg išsipusčiusį: Žiūrėk, iš to gražumo kad varna nenuneštų už vaiką. Vdžg.
várnos pànešamas juok. apie liesą, perkarusį gyvulį: Tas arklys varnos panešamas, kriauklai išsikalę. Jdr.
várna panèštų įkir̃tusi apie liesą: Tokia sudžiūvusi, kad varna įkirtusi paneštų. Lkv.
várnas plė́šyti žiovauti: Jis iš nuovargio varnas plėšyti pradėjo. Mrj. Baik varnas plėšyti, einam pri večerės. Skd.
várnos pràlesė smakaũlę Slm. ne viso proto:
várnas skaičiúoti žiopsoti: Eina mužikėlis gatve varnas skaičiuodamas ir sutinka jauną vyrioką. rš.
várnas skaitýti žiopsoti: Varnas skaitydamas eina. Ds.
várnoms sulẽsinti nudvasinti: Visas kaimas griebėsi už galvos: pati darbymetė, arkliai kiauras dienas lauke matažinami, jei per naktis dar kertėj laikysi, bematant varnoms sulesinsi. Gric.
várnas šáudyti žiopsoti: Gal nešdamas varnas šaudei, kad nusiteliuškavo. Vien. Reikia ne varnas šaudyti, o karavalataitį (ratelį) sukti. Grv. Ko stovi kaip žioplys ir šaudai varnas, bene pirmąroz kermošiuj. Žž. Krutėdamas varnų nešaudyk, tai eis sparčiai. Švnč.
varnẽlę užmùšti Dg. nusižiovauti:
po várnų netinka: Iš šio lauko mes bėgome nuduodami Romano kareivius, – kalbėjo Virpša, – dabar šita baika po varnų. Reikia pasirėdyti lietuviškai. Piet.
su várnomis neìšlėkė raminama ko pasigedus: Atsiras – su varnom neišlėkė. Brt.
kaĩp várna apie žioplą: Nestovėk išsižiojusi kaip varna! Kaip tu grėbi, grėblys iš nagų krinta.... Žem.
kaĩp várnų nukapótas liūdnas, nusiminęs: Ko tu čia taip murksai kaip varnų nukapotas?. Žem.
kaĩp várna į dausàs apie ilgai besirengiantį: Taisos taisos kaip varna į dausas. Skr. Ruošias lyg varna į dausas. Vl. Tiekias kaip varna į dausas. Vaižg.
kaĩp várna su kepaláičiais apie žiopsantį: Išleidė kaip varną su kepalaičiais, tai ir padirbo gerai (viską pagadino). Žg.
į dausas [iš]lėkti su varnomis žr dausos
Gervėčių varna žr Gervėčiai
kresna neišeis varnai žr kresna
pilvą nešti varnoms žr pilvas

vil̃ko akìs
1.menkas žiburėlis, spingsulė: Uždegė lempukę, vilko akį. Mrj. Vilko akis degė, ir verpė, ir pančius vijo. Dsm. Tenai toli toli vilko akis regėt. Pls. Tik įbauginus žadėjimu uždegti nupirko lemputę, vadinamą „vilko akis". Lauc.
2.langiukas duryse: Policijos vadas pasižiūrėjo į kameros vidų pro vilko akį. rš. Per visą tą laiką niekas nepravėrė durų, net vilko akies nepajudino. Marc.
vil̃ko ãšara labai mažai: Jau tau ten tiek įpylė – vilko ašarą. Krok.
vil̃kas aviẽs káilyje apie užsimaskavusį nedorėlį: Rodos, geriausias žmogus, o mat – vilkas avies kaily!. Žem.
vil̃kas avìkailyje apie užsimaskavusį nedorėlį: Mat kokiu būdu žmonėms akis užmonyt norėjo tas vilkas avikailyje. LzP.
vil̃ko bìlietas uždraudimas būti mokiniu: Pedagogų taryba griežtai draudžia [robaksus], dar sugaus inspektorius, viešas papeikimas, o ko gero ir vilko bilietas. Andr. Puodžiūniokui norėta duoti „vilko bilietą" ir išvyti „šunims šėko pjauti". Vien. Vilko bilietą gavo, ir eik dabar sau šunų lodyti. Grž.
vil̃ko brólis apie nerangų: Gal vilko brolis, kad nesusirangai?. KrvP.
vil̃ko dal̃gis irisas: Pažiogriais vėlek supiltas pervien molas, tenai žydi jurginai, bačiukai, vilko dalgiai, geltonosios lelijos, žemčiūgai. Žem. Liuobam žaisti su tais vilko dalgiais. Krg.
vil̃ko dantìs žibalinė lemputė be stiklo: Uždek vilko dantį, jau temsta. Sv.
vil̃ko dantimìs godžiai: Atsikando vilko dantim. KrvP.
vil̃ko dañtys nasruosè piktas: Karvelio plunksna už kepurės, o vilko dantys nasruose. LTR.
vilkų̃ diẽnos niūriausias metų laikas žiemos pradžioje: Kaip žiema liuob prasidės, tai motušėlė sakys: vilkų dienos, tamsi, šalta, dieną prie žiburio sėdėsma. End.
vil̃ko gerklė̃ neig. girtuoklis: Gražus Grigoniukas, labai gražus ir šnekus, ale gerklė vilko. Mžš. Kad ir sidabro nagai, ale vilko gerklė, t. y. prastas žmogus. J. Aukso nagai, vilko gerklė. Jabl.
vilkų̃ giminė̃s apie nerangų, rambų: Gal tu vilkų giminės, kad nepajudi?. KrvP.
vilkų̃ ìštąsa toks šuns keiksmas: Išt lauk tu, vilkų ištąsa!. rš.
vil̃ko káiliu apsisègti supykti, užsirūstinti: Ką kęs, ale kaip apsisegs vilko kailiu, tai atiduos visa, dar su procentais. Arm.
vil̃ko káiliu apsisiū́ti pasidaryti rambiam, neklusniam, nereaguoti: Apsisiuvęs vilko kailiu, tu jam nieko nepadarysi – mušk nemušk. Lp.
vil̃ko káiliu apsivil̃kti būti nedoram, suktam, veidmainiui: Kad jau apsivilko vilko kailiu, tai ir bus. Ds. Aš matau, kad tu vilko kailiu apsivilkai. Šmn. Ko tu vaidini vilko kailiu apsivilkus?. Ut.
iš vil̃ko káilio išsiliñdęs apsimetęs geru: Sunku anus (plėšikų pagalbininkus) iškreščiuoti: daug yra iš vilko kailio išsilindusių. Grd.
ant vil̃ko káilio máutis aviẽs kailẽlį stengtis atrodyti geresniam: Koks gudrus! ant vilko kailio maunas avies kailelį ir mano, kad niekas nesupranta. Šl.
vil̃ko káilį nešióti būti nedoram, suktam: Tas žmogus jau seniai vilko kailį nešioja. Šl.
vil̃ko kãklą apsikabìnus labai (verkti): Bliausi vilko kaklą apsikabinusi, bet bus po visam. Ms.
vil̃ko ką́sniai dideli snaigių kuokštai: Tai sninga – vilko kąsniais drepina. Slnt. Kad pradėjo vilko kąsniais drepinti, ir akys užlipo. Kl. Vilko kąsniais sninga. J.
vil̃ko ką́sniais godžiai ir negražiai: Ką darai, ryni vilko kąsniais – apsirgsi. Pls.
vil̃ko káulo neig. rambus: Gal tu vilko kaulo, kad galvos palenkti negali?. KrvP.
vil̃ko kaulẽlį rãdo apie besijuokiantį be priežasties: Tai ko juokies, ar vilko kaulelį radai?. Pkr.
į vil̃ko káulą suáugo apie neklusnų žmogų: Itas vilko kaulan suaugo. Grv.
vil̃ko kraũją turė́ti būti kerštingam: Ji iš prigimties turi vilko kraują. Rdd.
vilkù lapè mė́tytis visaip stengtis: Žmogus mėtais ir vilku ir lape, ale antai vis taip pat šlapi (blogai gyveni). Pls.
vil̃ko ligà sir̃gti tinginiauti: Vilko liga serga, tai ir nedirba. Ds.
vil̃ko mė́nuo gruodis: Vilko mėnesį sniegas ne vieną senelį ant pečiaus užveja. Všk.
vil̃ko mėsà neig. apie niekam tikusį gyvulį ar žmogų: Itoj, vilko mėsa, vaikščios po pūdymą, – kaip tik paleidai, tai ir nuėjo per arimą. Arm. Ak tu, vilko mėsa, ar neisi vaga!. Vrn. Ai tu, vilko mėsa, ažutingai jau!. Str.
vil̃ko nasraĩ Ėr., neig. girtuoklis:
vil̃ko plaukaĩ švyliai: Vilko plaukai nuog išgąsčio gerai. Pls. Kaip anžysta vilko plaukai, tada šienauna. Pls.
vil̃ko pláuko neig. apie nekenčiamą: Jis vilko plauko, kad visi uja. Gs.
vil̃ko pláuką turė́ti neig. sakoma apie žmogų, kurio bijo, nekenčia: Vilko plauką turi bjaurybės, pamatai ir nusigąsti. Sv. Ar jis vilko plauką turi, kad visi jo bijo?. Ar. Jis turi vilko plauką, jo arkliai labai bijo. Klvr.
vil̃ko põpieriai pašalinimais iš mokyklos be teisės įstoti į kitą: Artinantis Kalėdoms, vieną kitą apvagindavo, prigrasydavo išduosiąs vilko popierius. Cvir.
vil̃ko põteriai
1.kokia nors proga sakomi posakiai, pajuokavimai: Mano mama ant kiekvieno žodžio visokių vilko poterių žino. Dr.
2.burtų žodžiai: Ana moka vilko poterius, t. y. žavėti. J.
vil̃ko pùpos LBŽ. baltažiedis lubinas:
vil̃ko pùsė nedorėlis: Ar supranti tu, vilko puse, ką padarei?. Gr.
vil̃ko rugiaĩ tokia žolė: Skinsma vilko rugius ir plaksma [draugams] kojas – aštriai buvo. Rdn.
vil̃ko rūtà LBŽ. robertinis snaputis:
vil̃ko skūrà neig. toks šuns keiksmas: Tasai šuva, vilko skūra, jis suėdė sūrį. Kp.
į vil̃ko skū̃rą įlį̃sti ką bloga padaryti: Nerimsta vilko skūron įlindęs. Ds.
vil̃ko šeriùkai prastas šienas: Menkas šienas buvo, vilko šeriukai vadindavo. Auk.
vil̃ko šúolį mèsti mažai keisti padėtį: Ant švento Petro saulė vilko šuolį meta atgalio. Vlk.
vilkų̃ takaĩs nueĩti neig. išdykti, pasileisti: Tas vaikesas vilkų takais nuėjo. Pln.
vil̃ko uodegà toks žaidimas: Išsimanė traukti vilko uodegą. Bet Justinui brūkšt kartelę paleidus, visi traukiantys būbt būbt išvirto... To neveizėdamys, antrą kartą sutaisė vilko uodegą. Valanč.
bė́gusio vil̃ko uodegà turto likučiai: Mažgi ir man klius vilko bėgusio uodega. Prng.
vil̃ko úoga Pls. šaltekšnio vaisius: Ant krušynų vilko uogos auga. Btrm.
vil̃ko vyšnià LBŽ. vaistinė šunvyšnė:
bitìnis vil̃kas urvinių vapsvų šeimos vabzdys: Išgaudė bites bitiniai vilkai. Rdš.
gývas vil̃kas daugybė: Turiu patalynės gyvą vilką. Vn. Gyvą vilką prisikvietei svečių!. Skdv.
gudrùs vil̃kas gudruolis: Margevičius – gudrus vilkas – viską matė ir suprato, kuo tai kvepia. Paukš. Oi gudrus vilkas, o durną ir košia – kur dėsies, gyvas į žemę nelįsi. Sml.
jū́rinis vil̃kas I. ryklys:
kurių̃ vilkų̃ ko, kodėl: Kurių vilkų aš ten eisiu!. Ul.
sẽnas vil̃kas daug patyręs, gudrus žmogus: Senas jis vilkas. B. Seno vilko neapgausi. Valanč. Manęs, seno vilko, niekas neprigaus. Pt. Senas vilkas eketėn uodegos nekiša. Ut. Aš girią gerai žinau, aš senas girių vilkas. Mrj. Mane pažįsta visi kaip seną vilką. Žem. Švitrys – senas vilkas, turįs gerą uoslę. Vencl.
vil̃kas sótus ir avìs sveikà apie interesų suderinimą, išeities radimą: Dėl mano tokio elgesio lieka ir vilkas sotus, ir avis sveika. Mont. Reikia taip daryt, kad būtų vilkas sotus ir avelė sveika. Žem.
tegùl šim̃tas vilkų̃ toks keiksmas, sakomas reiškiant nepasitenkinimą ar nuostabą: Amerikas! Amerikas! tegul šimtas vilkų, kas jį pramanė. Kiek ten mūsų svieto vargsta ir daugybė žuvo!. Žem.
vilkù dùriamas apie tinginį: Tu vilku duriamas esi, t. y. tinginys kaip vilkas. J.
vil̃kas neiškeñčia nekaũkęs apie kieno nors blogą įprotį: Nors pono Balandžio darbininkai myli savo ponus, niekaip nenori nuo jų išeiti, vienok, kaip yra sakoma, neiškenčia vilkas nekaukęs. Tai ir jie, neiškenčia nepakručavę ar ką neiškirtę. Žem.
vil̃ką mìnim, vil̃kas čià LTR. apie pasirodymą asmens, kuris pokalbyje minimas:
vil̃kas neĩtų iš mìško apie labai prastą orą: Toks oras negražus – vilkas iš miško neitų. Upn.
vil̃ko nẽštas ir pàmestas apie suktą ar apsukrų žmogų: Prie ekėčių, prie darbo, po talkas – visur aš esu vilko nešta ir pamesta. Ms. Apie tai sužinojo ir toks valkata Mikšys – iš savo krašto, bet bjauresnis negu vilko neštas ir pamestas. Bor.
vil̃kui nẽšant pakylė́ti iron. apie ką nemėgstamą: Taip tave mylėsiu, kad ir vilkui nešant pakylėsiu. Vvr.
vil̃kas nevedžiótų vaikų̃ apie neįeinamą, nuošalią vietą: Tokie šabakštynai, kad nė vilkas vaikų nevedžiotų. Lkv.
vilkaĩs nueĩti žlugti: Ir visa svotba nuėjo vilkais. Aps.
vil̃kas pérbėgo kẽlią pasisekė: Jam vilkas kelią perbėgo. Lp.
vil̃kas pérbėgo per kẽlią pasisekė: Tau šiandien vilkas per kelią perbėgo. Dkš.
vil̃ko rýtas ir ìššiktas vlg. apie gudrų, suktą žmogų: Jis vilko rytas ir iššiktas. B.
vil̃ką suė́sti apie labai alkaną: Svečiuose išbadėjote, parvažiavę vilką suėstumėt. Lnkv.
vil̃ką šáuti toks žaidimas: Visoki išmislai, juokai, žaislai: vilką šauti ar ožkapilę degti. Žem.
vil̃ką šnẽkam, vil̃kas čià Dkš. apie pasirodymą asmens, kuris pokalbyje minimas:
vil̃kas užšìko gérklę vlg. labai išsigandus neprašnekėti: Kaip sako, vilkas gerklę užušiko ir – negali parėkt. Dgl.
vil̃kas užšìko kõserę Švn., vlg. labai išsigandus neprašnekėti:
vil̃kas užšìko nasrùs vlg. labai išsigandus neprašnekėti: Kaip nusigąsti, tai būni išsižiojęs, tai sako: vilkas nasrus užšiko. Pls.
vil̃kas žìno nežinia: Ar vilkas ten žino, neaišku, kaip ten buvo. Pn. Nugi vilkas čia žino. Brž.
vilkaĩ žìno nežinia: Vilkai žino, kodėl jie taip vadinami. Pmp.
į vil̃ką pavir̃to apie blogai išdirbtą žemę: Jau žemė pavirto į vilką. Graž.
nuo vil̃ko bė́go, mẽšką užbė́go vengiant vienos nelaimės ištinka kita: Persikėlė į kitą vietą. Kaip yra sakoma, nuo vilko bėgo – mešką užbėgo, taip ir čia. Žem. Pas savo krikštasūnį Šmukštaras užsibuvo, bet bėgdamas nuo vilko užbėgo ant meškos. Vien.
po vilkaĩs nežinia kur: O ką tu bepadarysi, ėjo ir išėjo po vilkais. Klk.
po vilkų̃ nežinia kur: Išvažiavo po vilkų, gal jau mirė. Pj. Turi visus [paršus] vežti po vilkų, čia nebepriima. Pj.
po šim̃to vilkų̃ nežinia kur: Nuo to karto ir gyvena visi vienoj vienybėj, o šiaučių ir kriaučių išginė po šimto vilkų. LTR.
eĩk po vilkaĩs toks keiksmas: Eik tu nuo manęs po vilkais su savo pasakom!. Krč.
po vilkaĩs nueĩti veltui dingti, žūti: Gal, sakyt, kokie ketveri penkeri piningai ėjo nuėjo po vilkais. Žg.
neĩ po vilkù, neĩ po meškà Pnd. apie nešališką sprendimą: O aš sakau, – pridėjo kitas: – nei po vilku, nei po meška! Nei čia prūsas, nei maskolius kaltas.... Žem.
neĩ po vil̃ko, neĩ po meškõs apie nešališką sprendimą: Neinant nė po vilko, nė po meškos, reikia pasakyti. Krkl.
prie vil̃kui tinginys: Ir žemė prasta buvo, ir anas pats prie vilkui. Dkk.
su vilkaĩs kaũkti elgtis taip, kaip reikalauja galingieji: Ką darysi, reikia su vilkais kaukti, – išsprūsta jam kartais. Simon.
kad (tave...)vilkaĩ toks keiksmas, reiškiant nepasisekimą, nesėkmę: Kad tave vilkai, užmirštu pavardę!. Adm.
kad (tave...)vil̃kas toks keiksmas, reiškiant nepasisekimą, nesėkmę: Jam pirštus nukirto, kad jį vilkas!. Akn. O kad tave vilkas, kaip negardu!. Svn. Tieji kūliai užpuolė – kad juos vilkas!. Rtn.
màt (jį...)vil̃kas tiek to: Mat jį vilkas, reikia nueit. Nč.
kaĩp vil̃kas apie vienišių, viengungį: Toks jau jo ir gyvenimas – vienas kaip vilkas. Trgn. Vienas dabar gyvena kaip vilkas, bobą išmušė. Ut. Aš čia viena kaip vilkas. Grv.
kaĩp vil̃ko akìs apie silpną žiburėlį: Lempikė žliburiuoja kaip vilko akis. Grg. Tai žiba žibanakčiai kaip vilko akys. Vrn. Smuklės žiburys kaip vilko akis atsimušė į prisiartinančio vežimo priekį. SnV.
kaip už vil̃ko ausìs daug (pelnė): Palupė kaip už vilko ausis. Lp.
kaĩp vil̃ko nagè apie daug vargstantį: Kaip vilko nage esu buvusi, kad su vyru gyvenau. Lnkl.
kaĩp vil̃kas į kūmùs apie įkyruolį: Siūlos kaip vilkas į kūmus. Pnd.
kaĩp iš vil̃ko gerklė̃s apie susiraukšlėjusį drabužį: Visi drabužiai kai iš vilko gerklės. Jnš.
kaĩp iš vil̃ko gerklė̃s ištráuktas Plv. apie susiraukšlėjusį drabužį: Ištrauktas drabužis kaip iš vilko gerklės. Ad.
kaĩp vil̃ko viduriuosè vidutiniškai, pusėtinai (gyvena): Nei šilta nei šalta, kaip vilko viduriuos. Kal.
jūros vilkas žr jūra
tarp meškos ir vilko žr meška
ar meška ar vilku verskis žr meška
nei meškai nei vilkui žr meška
ir ožka sveika, ir vilkas sotus žr ožka

stovė́ti, stóvi (stóvia Dv, stóvna BzBkXXVII183, stáuna K, BzBkXXVII183, BIII163; N, -ė́ja), -ė́jo K, Rtr, Š; L
1. intr. SD353, H, MŽ, Sut, N, K, LL238, Rtr būti stačiam, laikantis ant kojų, nejudėti, neiti iš vietos: Sėskis, ko stóvi! NdŽ. Stoviu, stovmi R. Pirma stovė́ti, pryšakyje stovė́ti KII330. Nestovė́k po lašiniu NdŽ. Aplinkui stóvintiejie KI628. Atsistojęs pirštų galais, stóvi vėjo atgaiše J. Ir stovimose vietose žmonių kaip silkių bačkoje Pt. Atvažiavo autobusas pilnas, net juodas, kaip prikimštas, – reikėjo stovė́t visas kelias! Mžš. Stovė́t eš galiu Nmč. Negi stovė́si visą kelią? Ut. Marikė liūdna stóvna py motinos kapo Klp. Stóvim itai, galvas nukorę Rod. Mes tik tol sėdim, kol valgom, o kap kada stovė́dami pavalgom Kpč. Nori, kad pašokint, tai pasistiepus kad stóvi! Adm. Inbėgęs ir stovią̃s Užp. Kojas ažgėlė stóviant in sniego Klt. Aš ilgai bestovė́damas pailsau KII205. Ir stóvi kap velnias, gal dantis parduodai? LKKXIII118(Grv). [Nuotaka] stovė́dama iš kiemo išvažiuoja, stovė́dama per kaimą važiuoja (kad ir kitos mergaitės ištekėtų) Alv. Tik stóvinti žmonės galė[jo] važiuot (buvo daug vandens) Arm. Kai stovė́damas valgo, tai didelis nori užaugt Ds. Eik nestovėjęs, tinginių panti! J.Jabl. Stovėk, stovė', stovėki, stovėkie, stovėkig R181. Pasekėjai iš jaunosios pusės stóvi ligi marčios pietų J. Aš ejau linų minti, ana paliko bestóvianti Gršl. Stóvu aš, stóva ir tas ožys Klk. Ir stovą̃s, veiząs – išleka ta ugnis Nv. Tik nereikia prie bičių kuštėt: ka jau vienas žiūria, tai kiti stóvia Mšk. Stóvia rankas atkišę, nieko nedirba Kair. Stóvi pardien atejęs kai ažu skolą Klt. Mudvi stóvav, žinai, an to tiltuko, čia pas kaimynų stóvav Vž. Aš tę ton priemenukėn stóviu išejęs LKT371(Nmn). Jis stóvia prieg durimi Kls. Pareinam namo, o jos stóvima až durų su stambiniu (pagaikščiu) Ob. Mes stóvim kamputy galvas nuleidę Pls. Pašal' stóvia ir kalba Ps. Prie to ąžuolo stóvi bjauri boba – ragana Mlk. Ant saulės esmi, stoviu SD169. Daugybė aplink stovinti, pulkas SD3. Griausmo čėse pamažėl' krutėk, prie medžio nestovė́k! LKT264(RdN). Eik, tinginy, eik dirbti! Kam stóvi taip išsižiojęs? K.Donel. O daug su šituomi ir baikauti negali, – atsiliepė ikšiolaik tykai stovėjęsis vyras prožilis V.Piet. Gandras ant viena koja stovė́jo – būs lytaus Pln. Juodas gužutis stóvi an brastos, žuvę gaudo Jsv. Kad gandrą kokiame mete pirmą sykį staunant matai, tai tą metą slinkas esi LTR(Klp). Gi žiūriu – vilkas bestovįs prieš mane J.Jabl. Arklys stó[vi] už durų Sch147. Tie arkliai tebstóva kaip stovė́ję Dr. Vištos niekai tos baltosios: kur stó[via], čia pameta kiaušinį Jrb. Matai, kaip pijokai tie kalakutūčiai: susikimba i stóva Štk. Žąsis jeigu ant vienos kojos stóvia – pryš šaltį, pryš pagadą Erž. Kol tu čia stovi, kol namo nejoji – laukia tave tėvelis LTR(Grv). Kelkis, berneli, negulėk ir užsikėlęs nestovė́k DrskD262. Pjaukit pjaukit, pjovėjeliai, nestovė́kit (d.) Dglš. Verkė mergelė, verkė lelijelė, pri šalelės stovėdama StnD25. Nėr man sesutės šalip stovėti LTR(Klp). O brolyčiai raitelyčiai kraujuose stovė́jo LB45(Vlkš). Testov, težvengia bėri žirgyčiai! Dar man malonu pas motinėlę KlvD329. Staun žirgeliai pabalnoti, laužtineliais pažaboti KlpD75. Biednas ir garbės po tavo akių neturėdamas, čia stovmi ir gėdžiuos Ns1858,3. Ir tarė tenai stóvintiemusiemus: atimkiteg nuog jo ilgąjį DP381. Vaikai ir šeimyna tur sudėję rankas patogiai ties stalu stovėti ir byloti VlnE37. Ir jis, pakėlęs akis, išvydo tris vyrus ties savęs stovinčius BB1Moz18,2. Ir po dviejų metų sapnavo faraonas, kaip kada stovįs būtų pas vandenį BB1Moz41,1. Vieta nes, ant kurios stovi, yra žemė šventa Ch1ApD7,33. Visa ana minia stovėjo and krašto [marių] Ch1Mt13,2.
| prk.: Ypač greitai tarybų valdžios šalininkais tapo tie inteligentijos sluoksniai, kurie stovėjo arčiau liaudies rš. Skaitytojas, parbėgdamas darbus, pirm kelių šimtų metų buvusius, tarias šalip jų bestoviąs S.Dauk. Nemokėdami savo prigimtosios kalbos rašto, … stovi ant ištautėjimo kelio LTI455. Visados giltinės, ant savęs stóvinčios, bijokimės DP478.
^ Stovi kaip Pilypas kanapėse LTR(Btg). Ko stovi kaip Barnabas pupose? Ssk. Stóva kaip mietą įrijęs Kv. Stovi kaip pelų maišas LTR(Zp). Stóvi kap drekelį prarijęs Plv. Stovė́k kaip nudiegtas Lkš, Dkš. Stóvi kap indiegta karvė Dglš. Stóvi kaip sušalęs Nj. Tik vis kaip jautis, padelbęs akis, ir stovi LTR(Kp). Ko čia stovi kaip kiaulė, į ausį myžama? Vkš. Ko stovi kap kuolas – lenkis prie darbo! Kpč. Ko stóvit kap pabučiuoti! (drąsinimas sėsti) Plv. Stovi kaip melžiamas LTR(Kz). Stóvia kaip ant karštų anglių Krž. An kelio stovi i kelio klausia LTR(Kš). Bėgančio pėdos, stovinčio ašaros KrvP(Vl). Stovėjus – kraujai, bėgus – pėdai R186. Ant stovinčio užeina, bėgantis pats užbėga KrvP(Krž). Bėga vilkas –tunka vilkas, stovi vilkas – lysta vilkas J.Jabl. Neįtinka anam nei ejusi, nei stovė́jusi (niekaip) End. Čiuža bėda nesidžiauk, ba sava užpakaly stovi LTR(Grv). Stovėk stovėk, ateisiu pamilžt (sakoma nedirbančiam) LTR(Alk). Stovi kampe paniukė, per vidurį susijuosus (šluota) LTR(Bd). Senas senas senelis ant vienos kojos stovi (kopūstas) J.Jabl. Stovi ant vištos kojos, o kai gula, tai jaučio vietą užgula (durys) LTR. Trijų stovėta, o vieno nueita (kibirai su naščiais ir nešėjas) Rš. Kai stovi – kai šuo, kai lekia – kai arklys (balnas) LTR(Vdk). Gale lauko begėdė stovi (pirtis) LTR(Ldvn). Stov žmogus ant kalno, juo ilgiaus stov, juo trumpesnis tampa (deganti žvakė) B870. Stovi velnias ant kalno su auksiniais čebatais (arklas) LTR.
ǁ būti vertikalioje padėtyje, laikantis ant galvos ar rankų: Jis stóv ant galvos KII205.
ǁ būti pastatytam (už bausmę): Kampe stovi rš. Į kalėjimą savo amžiuo neesu buvęs i nė po šautuvo beveik neesu stovė́jęs Vž.
ǁ pajėgti būti stačiam, laikytis ant kojų: Jau an kojų nestóviu, jau blogai Bb. Pareina, va an kojų nestóvi (labai girtas) Pls.
ǁ atsistojus, sustojus laukti: Py duonai stovė́jėm KlbXV130(Krg). Iš kaži kur žmonys stóvia, tai tę juk neisi spraustis! Jrb. Žmonės silkių stóvi Ėr. Aš jau, ka toki krūša, nė nestóvu End. Stovė́jus stovė́jus, laukus laukus i nesulaukus Klt. Vyras stóvi algos Rk. Stovėk, berneli, valandą, stovėk, berneli, ir kitą, stovėk, berneli, tris valandėles už vartų LTR(Slk).
| prk.: Tie senieji išmirė, dabar jau mes eilio[je] stóviam Mžš.
2. intr., tr. būti kur (ppr. stačiomis), atliekant kokį darbą, vykdant kokią užduotį, pavedimą: Ne kas noria prie tų maišiukų [malūne] stovė́t Žg. Ant staliuko [kuliant] stovė́davom kokios trys LKT218(Bsg). Stovė́k visą naktį prie arklių Ėr. Prie gyvuliui reikia stovė́t (nuolatos juo rūpintis, prižiūrėti) – tada bus geras Klt. Šieno saują turi, tai prie jam i stovė́k, kad nesulyt Klt. Pri puodų ana nebstovė́sianti (nebevirsianti) – tepasiuntie! Krš. Ūkvedis stova prysistójęs Lkv. Tejūnas stovė́davo až nugaros [baudžiavos laikais] Ck. Kirvelnykas (karys su alebarda) kieno pas jį stovįs SD70. Stovė́ti valandas NdŽ. Jie turį vektą stovė́ti Sch177. Ten jaunas kareivis sargybą stovėjo LTR(Gr). Kasdie viena pas galvą stovė́[jo] (budėjo) seselė Mrj.
| prk.: Pričkus tvirtai stovi būrų moralės sargyboje rš. Tarybų Sąjunga stovėjo ir stovi taikos sargyboje (sov.) sp.
ǁ eiti kokias pareigas, būti parsisamdžius, tarnauti: Mano duktė stóvia pieninė[je] Pš. Ne savo vieto[je] stóvu – mažo mokslo Krš. Aš pats pas ūkininką vieną pusvelčiuo stovė́jau Klk. Gero[je] vieto[je] stóva samdyti po kelis metus Yl.
3. intr. būti vertikalioje padėtyje (apie daiktus, augalus): Žvakė nestóvi NdŽ. Iš drūto medžio iškasta kerpė tokia, ka stovė́tų [piesta] Skrb. Tai kreivai stóv KII205. Stóvinčius rugius išklaipė, brydes padarė J. Kai prie lietui, tai ilgiau [gubos] stóvi, paki išdžiūsta Pb. Stóvinčiai medžiai LKKVII189(Krs). Ąžuolai vis palikti, palikti stóvia Sk. Stuburas medinis stovė́jo Ker. Taipo sodinti ir pririšti gluosniai stipriai stovės K.Donel1. Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę, būriškai po stogais jų stovė́dami dreba K.Donel. Lai stáuna eglikė, nekirsk Klp. Stovėjo eglelė, stovėj[o] ir pušelė, stov ir jauna merguželė rankas nuleidusi D23. Tu ąžuole, tu žaliasai, nestovė́kie prie kelelio, ba atpučia šiaurus vėjas, tankias šakas laužydamas DrskD53. Oi ką kalba avižėlė, ant kalnelio stovėdama? LTR(Ktv).
^ Ne braškantis griūva, o stovintis LKGII349(Bsg). Traškančioji eglė ilgiaus stovi M. Padžiūvusiasis medis ilgiaus stovia LMD.
ǁ būti pasikėlusiam, pasistojusiam: Arklio trumpi karčiai – kaip skiauteris stóvi Ktk.
ǁ būti nelanksčiam, sustirusiam: Pakulnio kelnės storos, vis stačios stóvi Užp. Skauda jau metai [koją], kap kada kap kuolu stóvi Rš. Negaliu nieko pačiupinėt, paimt, pirštai kai basliai stóvi Kdn.
4. intr. būti kur padėtam, laikomam: Šluota kampe stóvi DŽ. Kerčioje stóvi stalelis NdŽ. Tvarte lubos buvo sudėta, i te stovė́j[o] rugių kūliai Eiš. Šakų stirtos stovė́davo Krs. Miltų maišai stóvi primalta Ktk. Miltų stóviamasis puodelis Slnt. Po keliais raktais tos uogos stóvi Šmn. Pirkaitėj girnos stóvi, bulbos Antr. Dabar viskas čia testóvia Erž. Kur jūsų vanduo stóvi? Noriu atsigert Rm. Vežimai stovė́davo dalgių, puodų, vazonų, kalavartų Dkk. Mūso šuo – galia i pienas stovė́ti – nerušios Kv. Į lovį įmaišė miltus duonai, ir stovė́jo par naktį Klp. Jis valgį bestóvint paliko KII205. Šič, kur lovoj stóvia, da mano audimo kaldros Skrb. Tegu stovi – daiktas valgyt neprašo LTsV136(Ldvn). Šitó medžiaga gal ir nestovė́jo prie šilko (visai ne šilkas) Trgn. Kaulai, katrie ir dabar tebstov žemėse M.Valanč.
^ Du ratu pagiryje stovi (ausys) Klm.
5. intr. būti laikomam kokioje vietoje, patalpoje (apie naminius gyvulius, paukščius, bites ir pan.): Nume penai stóvi J. Staldas toks buvo nestóviamas, i nugriovė Vdk. Arklių kūtė, karvių kūtė, o paukščiai kartu su karvėm stó[via] Pš. Eina tręšimų, kur arkliai stóvi Nmč. Pamislyk, keturi šimtai karvių stóvia – pabrikas, ne tiktai kas! Kdn. Kur antės stovė́jo, baisus smardas Klt. Eglę nupjovė, iškirto su kapokle, i ten bitelės stovė́jo Brs.
^ Ne tas arklys avižas ėda, katras dirba, ale tas, katras stainė[je] stóvia LKT121(Vdk). Tai baltos ausys – gal kiaulės stovėjo? LTR(Vdšk). Juodas padlagas – kaip ir kumelių stovė́ta Slm. Turbūt tavo ausyse ožkos stovia? LTR(Grk).
ǁ tr. užimti (vietą): Tik veltui vietą stovėjo ir rinktinį pašarą ėdė MPas.
6. intr. būti tam tikroje vietoje įkurtam, pastatytam, išaugusiam, atsiradusiam; užimti tam tikrą plotą: Butas stóv prie pat upės KI82. Palei tą kalną stovėjo nedidelis miestelis LTR(Kt). Namai jo ir dabar tebestovi tie patys, ant aukštų mūrinių pamatų rš. Daba tebstáuna [rūmas], jei nenūpūstytas yr Krg. Dacinės malūnas an Bartuva stóva Nt. Kai Juodkėnai stóvia, tai te[n] kažkur jis gyvena Rs. Šitoj pusėj upės stovė́jo kaimas Sv. In piliakalnio stovė́jo pilis Lel. Sena pirkia: kai ana čionai stóvia, tai gal daugiau kap penkiasdešim metų Dbg. Klaimas stóvi, vidury padas išplūktas Vdn. Pora šimtų metų kap kiemas mūs stóvi Dv. Priešais bažnyčią, aikštės pakraštyje, stovėjo geležine tvora aptvertas paminklas J.Avyž. Nes visa nupult tur, kas ant teip silpno fundamento stóvi DP579. Ant ežeriuko skardžio stovi pušynėlis Blv. Avižų kad gražus laukas stóvi – kaip gelumbė! Dkk. Ė senelio kviečiai kaip mūras kalnuos stovėjo BsPII206(Jž). Miškas kur stovi, tarp krūmokšnių nė nosies iškišt nebėr kur Ln. Mano žemė apykalniai stovi LKGII504(Jnšk). Akmenėlis stovi – stovi be kojelių NS366. Miškuose tie kapai stovė́jo Stk. Ant šitos obels dideli obuoliai stó[via] Jrb. Jaknos stóvia prie žarnom Ob. Čia amžių amžius kelias stovė́jo, buvo taisomas Ob. Stóvi mėlynių – nėr kur koja kelia Klt. Keliai atlyti, purvynas iki klupsčio, o kur klonelė, ten klanai stovėjo kaip ežerai V.Krėv. Kame po lytaus ilgai stóva pelkė, ten kask: būs gera šulnis Krš. Kur palios, ten ežeras stovė́[jo] LKT206(Ig). Tūs skardžiūs tie šalteniai stóva LKT83(Žlb). Vandenai vis stóvi kaip šulny Ob. Mūsų laukai žemūs – vanduo stóvi Upn. Teip vanduo stovė́jo – dirva nuo dirvos (ištvinęs upelis užliejo lankas) Bsg. Jie melioruoja, o vanduo stóvi iš paskos jų Jon. Kai šlapias metas, vanduo aukštai stóvia, nieko nėra, neužauga niekas Pgg. Aukštai [kalnuose] tai visur sniegas stóvi Ds. Stóvi gruodas, net žemė balta Klt. Jeigu bus oro atšilimas, tai rasa stóvi ant lango Upn. Rasos ilgiausiai lig pietų stóva End. Rasa stóvi, rasos laukia (visą laiką apsiniaukę) Bsg. Nuo sunkaus kėlimo pūslė stóvi, neleidžia atsitiest Lel. Nedirba pilviukas, stóva paėdus toks guzas Krš. Papilvėj kilbasos (rumbai) stóvi nuo lazdos Aps. Stóvi briedžių pėdai apie šulnį Ktk. Ir dar pirštai tam akmeny stóvi, va! LKT234(Brb). Ant tos lentos metai įdėti, teip i stóvia Mšk. Į knygas stóva parašyta Rsn. Nes teip zokane įrašyta stovi MP64.
^ Gera galva, ale blogam daikte stóvi Str. Stovi duobė, aplink duobę žmonės su lazdom, lazdas kaišo ir laižo (valgo iš dubens su šaukštais) Tvr.
ǁ laikytis iškilusiam (viršuje): Riebuma stóvi viršuj Dv. Nu i tiek druskos deda, ka žalias kiaušinis stóva viršuo Vž.
ǁ užimti vietą erdvėje (apie dangaus kūnus, debesis ir pan.): Prakaitas laša, saulutė an galvos stóva Vn. Gegužės saulė stovi pačiuose pietuose J.Bil. Saulė žemai ant medžių stovėjo V.Krėv. Mėnulis stovėjo priešais labai aiškus V.Kudir. Mėnuo stóvia ant dangaus Ar. Debesys ant Upytės stovė́jo Ėr.
7. intr. būti nedirbamam, nenaudojamam, nevartojamam: Darbas stóvi – dienos eina Dkk. O darbas stóvi nepadarytas PnmA. Linai stóvi neverpti Skdt. O vei dar nevalytas ant lauko stóv vasarojas K.Donel. Stóvi laukai da nepjauti Aln. Laukai stova rūgštynėms – menkas gaspadorius Šts. Laukas stóvi pūdymu NdŽ. Žemė dirvonu stovė́jo Rmš. Daug ganyklių krūmais stóvi Ėr. Te vis dirvonai stóvi ir stóvi Pb. Mėšlai stóvi nevežti NdŽ. Arklių nėra, jie (rugiai) stovė́ję stovė̃s Sdb. Šakas kai nukerti miške, taip ir stóvi Lb. Dykas galas stóvi, butkinyko negauna Mžš. Yra stovai seni – stóvi, ir rateliai stóvi, kad jau dar̃ nereikia Dg. Rietimai teip ir stóvi sudėti skrynioj, niekas nejudina Ds. Paklodės ir bestovėdamos suplyšta Prn. Kap išvirs mėsos, tai stóvi stóvi, ir reikia nešt kalei ataduot Nmč. Pensija stovė́jo kišenė[je] (neišleista) Mžš.
8. intr. Klm, Jon būti užtrūkusiai, neduoti pieno: Karvė stov N. Mūsų karvė ilgai nestóvia, o turėjus pieno daug duoda Jrb. Tai da karvė – beveik nestóvi: melžk nuo veršio ligi veršio Mrj. Kiek gyvulys tur stovė́t, a tu knygose nerandi? Jrb.
9. intr. laikytis tinkamam, nekeičiant savybių, negendant, ilgai tverti: Sumygti apyniai ilgai galia stovė́t, kai atakeli – kvėpia Ob. Grūdas kiekui metų, ne bulba – išdžioveni, i stóvi Klt. Be cukraus nestovė̃s uogos Dgp. Mun drabužis nestóva, plyšta veikiai Šts. Kitims batai dėl to ilgai stóva, kad eita, batais nešinys Šts. Nudėvėjau, nė lopai nebstóva Šts. Geriausia stóvia ruduokės Žg. Vynas stóvi trisdešimt metų Ėr. Papinkiniai [obuoliai] stóvi lig Užgavėnių Upt. Geležinukai (tokie obuoliai) net iki kitais obuoliais stóvi Dg. Šitas mūras stovė̃s, kaip žemė stóvi KzR. Teip regis, kad sienos jau supuvę, ale da rūmelis stovė́jęs stovė̃s Sdk. Juk sienų rąstai sveiki, smalingų eglių – gali dar stovėti ir stovėti gryčia V.Bub. Supilk taukus ant čerpę ir tegul stóvia par žiemą Brž. Buvo labai gardi mėsa, nežinia kiek stovė́jo Iš. Kiek benugertum [alaus], o puta stovi ir stovi J.Balt. Šiaudiniai [stogai] keturiasdešimt metų stóvi i daugiau Pb. Medis iškiursta par pranarą, o šaka stóva, nekiursta Šts. Neilgai stovi tie namai, kuriuose nėra tvarkos P.Vaičiūn.
10. refl. NdŽ klojėtis: Stóvis linai ant lauko J.Jabl. Kai linai gerai neišmirkyti, tai ilgai stóvis Užp. Juo linai stóvas, juo y[ra] geresni Šts.
11. refl. NdŽ darytis skaidriam, skiriantis nuosėdoms: Vanduo stóvisi DŽ.
12. intr. nejudėti, laikytis vietoje (apie daiktus): Nuo ryto jo gerklėje stovėjo pašvinkusių lašinių kąsnis P.Cvir. Ažkandau gerai sušilęs, tai i stóvi adverijos gerklėj (negaliu kąsnio nuryti) Dglš.
| fiz.: Stovinčioji banga PolŽ52.
^ Ana kitą kartą buvo pana – kiaušis ant galvos stovė́jo (galėjo išsilaikyti nenukritęs), kad ejo (buvo labai išdidi) Ms.
ǁ nejudėti, nevažiuoti (apie susisiekimo priemones): Traukinys dar stóvi stotyje NdŽ.
ǁ nustoti veikti (apie mechanizmą): Stóvi laikrodis, netiksi Žl.
ǁ netekėti, nesruventi (apie vandenį): Kur vanduo int vietos stáuna, gal pyeiti Krg. Ežero vanduo nesimaino, stóvi vieton Rud. Stóvimas, stóvintis vanduo NdŽ. Stovimas vanduo nesveika gerti J.Jabl. Stovė́tas vanduo veikiau į̇̃šala LD380(Zt). Čia negilus, stovintỹsis vanduo, tai žolių yra Jrb. Ežere vanduo stovintỹs, upėj bėgantys Zp. Juk kožnas vanduo nėr stóvįs Plšk. Stóvinčias vanduoj LKKIX210(Dv). Karšiai mėgsta stovinčius, lėtai tekančius, nelabai gilius vandenis sp.
^ Ir stóviamas vanduo pūva Grž.
ǁ būti užšalusiam: Nemunas jau stóvi Prn. Kap Ančia stovė́jo, tai pervežė Lp.
ǁ neaugti: Pasodinau, teip ir stovi Pn. Niekas neauga, stóvia visa an vietos Skp.
ǁ prk. nesikeisti: Šiandien taip, ryt kitaip. Gyvenimas vietoje nestovi V.Bub. Menas, kaip ir gyvenimas, negalėjo stovėti vietoje rš.
13. intr. tęstis, trukti, laikytis: Mūsų žemėje vasara neilgai stova S.Dauk. Frontas stovė́jo keturis mėnesius Vgr. Ir šita audra stovėjo ant žemės šimtą ir penkiasdešimt dienų BB1Moz7,24.
ǁ kurį laiką išlikti: Jaunystą reik išnaudoti – kiek tas jaunas žmogus stóva! Krš.
14. intr. NdŽ tikti, derėti prie figūros, galvos ir pan. (apie drabužį): Rūbas man gerai pritink, stóv' KII189. Jo švarkas stóvia kaip nulietas Jnš. An tavę ir kalniai gražiai stóvi Sdk. Jai skarelė, žiūrėk, kap stóvi Mrj.
| Daba viską galiu valgyt – i gražūs [įstatyti dantys], i gražiai stóvia Mšk.
15. intr. atkakliai laikytis (mūšyje), atremti puolimą, nesitraukti: Nesitrauksim – kaip siena stovėsim siaubo naktį S.Nėr. Drąsiai stovėkiam ir nedrebėkiam, rasi mes pargalėsme StnD26. Padėk mums prieš jį stovėti PK119.
ǁ būti priešingai nusistačiusiam: Pamušk pagonis, stovinčius priš mus Mž421.
16. intr. I, NdŽ gyventi kur, įsikurti: Pasistatė trobalę, ans sau ten i stóva KlvrŽ. Anūkiukai pri munęs daugiau stóva Krž. A bestóvi pri mamai, a kame kitur gyveni? Dr. Stoviamosios trobos langai užrožėję (užšalę) Ggr. Pušinis medis dėl stoviamų̃ triobų [netinka] – lyg drėgmę biškį prilaiko Bt. Kambariai visi stoviami (šildomi) Šts. Kas jau pas aną stóva, tas jau negaus gyvenimo Trk. Lai ana ten stáuna [ligoninėje], gal išgys Krg. Kodėl vienas stóvi? Prie žmogaus kokio smagiau Skr. Galėjo dar pas mum stovė́t par žiemą Jnš. Pas jas stovė́jo koks žmogus, kai an Nemuno tiltą statė Žln. Lietuviai stovė́jo par jį Dbg. Seniai jau seniai ten (dvare) nieko nebestovima ir nebesustojama Vaižg. Karys savo būstinę turi jo dalies stovimoje vietoje rš. O tu, mergele, tu lepūnele, dėl ko tu nestovi pas motinelę? LTR(Mžk).
ǁ gyventi kurį laiką, apsistoti: Numie po dvi dieni stovė́davom LKT112(Klm). Vienas pats gyvenu, tik įnamę seną prisiėmiau, nes pats retai namie testoviu LzP. Septynias dienas testov pas savo augyvę BB2Moz22,30.
ǁ būti, laikytis kur (apie paukščius, žuvis ir pan.): Esu regėjęs, kad po tiltu stóva visumet balandžiai Sd. Vėgėlė stóva urve Eig. Didliai giliai anos (žuvys) yr, anos pačio[je] gilmė[je] stóva Plt.
17. intr. būti, laikytis kokioje būklėje, būsenoje, padėtyje: Gerai stoviu R406, MŽ545. Bėdoje stovėti N. Dabar jis gerai stóvia: karvę turia, paršus kelis Skr. Ka buvau pusaštuntos [dešimties], da neblogai stovė́jau, ejau į laukus dirbti Vž. Tada jie gerai stovė́jo, tai bepig ir puikės b[uv]o varinėt Gs. Iš kur čia daug pamilši: ant šiaudų stóvim (karves tik šiaudais šeriame) Sml. Pri motinos neilgai tebuvęs (trumpai žindytas), nestipras, an vaistų i stóva Krš. Melioracija aprašė, stóvam kaip an lipto galo (griaus sodybą) Pvn. Aš daug sykių ir be pusryčių stóviu Skr. Lai stóva neėdęs, kas darbo bijo Šts. Ko čia stóvi atsigulęs?! Grž. Aš basa niekad nestóviu, šliures velku ir velku Skr. Aš be darbo nestóviu penkių minutų Krt. Vokytis be karės nestóva Šts. Man galva kap stovė́[jo], tep ir stóvi (nesu girtas) Kt. Mūso arkliai nestóva riebi Lnk. Reiktų bėgties karvei, bet stóva liesa Ggr. Varna be šokčiojimo nestóvi Lp. Tavo javai geriaus stov (geresni yra) ne mano B234. Pečius tiktai ką šiltas stóvia LKT299(Sb). Žiemą padėk pry pečiaus [batus], įšylna, paskiau kojos ilgai stóva šiltos Jdr. Ausyse šnypščia, pirkia dūmuose stóvi, nematau nieko Stk. Da raistas stóvi kamaroj Ds. Durys stóv atdaros KI121. Visų trobų pašaliai stovėjo jais (rąstais) užkrauti J.Balt. Kai vėjo nėra, tai upė kaip stiklas stóvi Upn. Aš žinau, kaip pasaulis stó[via] – daug šalių mačiau Btg. A čia [arklo] dvišakės tep stóvia? Vvs. Dievas testov tau malonus BB1Moz43,29. Jei yra duktė, tada testov gyva BB2Moz1,16. Noris nėr manęs, išgirsčia apie jus, jog stovite vienoj dvasioj Ch1PvP1,27. Pagirts, kurs stov Dievo baimė[je] Mž386.
| impers.: Tu matai, kaip su mumis stóv, eit, destis KII2. Nuogas ant pilvo diržą ka užsijuosia, a šilčiau stóvia? Jrb. Par tą savo giesmelę [bitės] mums rodo, jog su jomis gerai tebstova ir jų motina sveika tebėra S.Dauk.
18. intr. būti, egzistuoti: Testov, t'esie R327, MŽ438. Ar pas jus lytaus stó[via] kada? Skr. Prūsų karalystė stóv daugiaus nekaip pusantro šimto metų KI223. Raginkiat žmones to trumpo mokslo išmokti, be kurio platesnis mokslas negal stovėt Mž12. Broliška meilė testov iš širdies tarpu jūsų VlnE157. Jo teipajeg valia testov BPI193. Ir ans yra pirm visų daiktų, ir visi daiktai stovi per jį Ch1PvKol1,17.
| Siuntinė[ja] daktarai vienas nu kito, o liga stóva Rdn.
ǁ refl. įvykti: Tesistov (teesie) man pagal žodžio tavo WP118.
19. intr. Sut būti kieno pusėje, palaikyti, remti: Žino jie, kaip reikia vienybėje laikyties, už vienas kitą stovėti Žem. Anys vienas až kitą stóvi Grv.
20. intr. būti atsakingam: Tu man už tai turi stovė́ti, rokundą duoti KII286. Aš už tai stóviu (atsakau, užtikrinu), kad šitas vynas čystas KI39.
21. intr. laikytis (kokių pažiūrų): Nes tasai tikrai turi vadintis krikščionim, kursai stipriai stovi prieg šventam mokslui jo MP45. Stovė́kimeg visi stipriai tikėjime bažnyčios DP549.
22. intr. kreipti dėmesį į ką, vertinti: Nestovė́jom už obūlio: kas norėjo, pasiskynė Grd. Anie geri žmonys, ant nėkų nestóva Užv. Duok mun brangesnių vaistų, kad tik mačytų. Dėl to rublio aš čia nestóvu Tn.
23. intr. Mrj būti priklausomam nuo ko: Ant tavo gyvasties stóv (guldos) visų gyvastis KI13. Aš labai jo valėj stóviu KI13. Ne savo valioj stoviu. Tėvelio avižėlės, motinos vandenėlis TDrIV3(Prng).
24. (nlt.?) intr. užsiimti kuo: Kas ant ko stovi, turi savo duoną valgyt Všt. Kur toks mokytas nemokės šnekėti – an to stóva Krš. Jis an to stóvi, užtat nusimano Mžš. Mat krautuvėj an to stóvi, tai greit pasako (suskaičiuoja) Skp. An to stovė́damas, kodėl gi jis nemokės padaryt Ukm. Kad an to stovė́tum (pasakas pasakotum), daug žinotum Tvr.
25. tr. N, BPI141 būti vertam, prilygti savo verte: Kitam ir menkas nėkas geru daiktu stóva Vvr. Niekas iž jo, tuščias, nieko nestovįs SD190. Nestovi tieko SD187. Ar to bestovįs beesi – gerk alaus J. Ans ne manęs bestovįs, t. y. vertas J. Jauniejai nė senųjų nebstóva Plng. Būs vyras esąs, o nė motriškos nestóva Ms. Viena viską dirbau, viskuo turėjau rūpintis, vyriško stovė́jau Plt. Ąžuolo baltymė nestóva nė alksnio verčio[je] Šts. Tu jo vyženos nestovi! By tik tave imtų Žem. Jūs žmogaus nestoviat vienos rankos (ps.) S.Dauk. Tavo arklys nestóva nė šašuolėčio munųjų BM401(Slnt).
ǁ intr. būti vertinamam: Būdavo, labai aukštai kunigai stóvi Dglš.
26. (sl.?) intr. kainuoti: Viena bulba kiek stóvi Užg. Jisai teduod ją (uolą) man užu piningus, kiek ji kaštuoj (paraštėje stov) BB1Moz23,9.
27. (sl.?) intr. Žž turėti reikšmę, būti svarbiam: Tu man nieko nestóvi! Lp. Tai ką čia stóvi tiek suvežt?! Al. Ar suvalgysi pilną bliūdą blynų? – Aje, kas tai stóvi! Krok. O tu, bernužėli, niekas tau nestovi – nei tamsi naktelė, nei aukštos tvorelės LTR(Žl).
◊ abiẽm kójom stovė́ti tvirtai laikytis, turėti tvirtą pamatą: Pasiekę visišką sukooperatinimą, mes jau abiem kojom stovėtume socialistinėje dirvoje rš.
akysè stovė́ti Šmn, Yl būti nuolat prisimenamam: Ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo – kaip koks kirminas krūtinę ėdė J.Bil. Aš einu pro milžinkapį, ir nors nieko nežinau, negirdėjau apie jį, bet jo praeitis kaip gyva akyse stovi V.Krėv. Dar ir dabar man stóvi akysè tos laidotuvės Mrj. Kap tu pamirsi, tai tau mirusiai akysè stovė̃s [neatliktas darbas] Eiš.
ant akių̃ stovė́ti būti matomam: Nebijok, man tos vištos ant akių̃ stóvia Jnš.
ant [vi̇́eno] akmeñs stovė́ti mieste iš atlyginimo gyventi: Neduok Dieve ant akmeñs stovė́ti! Vn. Stóvia ant vi̇́eno ãkmenio LKT299(Sb).
ant galvõs stovė́ti
1. primygtinai, priverstinai reikalauti: Juk aš tau ne ant galvos stoviu B642.
2. apie primirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Stóva ant gálva, plūdura ant širdžia, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą Šts. Oje, ka nestóva ant galvõs tas vardas! Kl.

ant gùirės stovė́ti šykštauti: Nestovėk ant guirės – mokėk, kiek prašo Nt.
ant kẽlio stovė́ti
1. N būti pasiruošusiam kur išvykti: Ant kelio stoviu B. Ant kelio stovįs, esąs R394, MŽ531.
2. DŽ būti kliūtimi kieno sumanymui, veiklai, trukdyti.

ant krūti̇̀nės stóvi nemalonu, nesmagu: Stóvi ant krūti̇̀nės – lyg katės prišlapinta An.
ant kùpros stovė́ti versti dirbti: Niekas tavie an kùpros nestovė́jo: kiek gali, tiek dirbk Vn.
ant liežùvio (liežiùvio) gãlo stovė́ti Dkš, Jrb, Krns, Pkr apie primirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Jos vardas stóvia man ant liežiùvio gãlo, bet niekaip negaliu atsimint Skrb. Ant gãlo liežiùvio stóvi, ir negaliu atminti Krkn. Va, tik in liežiùvio gãlo stóvi, i negaliu pasakyt Imb.
ant liežùvio stovė́ti
1. nuolat kalbėti apie ką: Tau tik alus ant liežùvio stóvi Pc.
2. būti apkalbamam: Nė vienas nenori ant kito liežuvio stovėt LTR(Vdkt).

ant márgo árklio stovė́ti apie neaiškų, abejotiną, netikrą dalyką: Da čia viskas stóvi an márgo árklio Mrj.
ant mi̇̀slės stovė́ti būti nuolat prisimenamam: Šitó mergiotė man stóvi in mi̇̀slės Ktk.
ant pénčių (penčių̃, pentų̃) stovė́ti
1. Al, Arm versti skubėti, pristojus raginti: Nesiskubink, niekas in pentų̃ nestóvi Ktk. Teip ir stóvi an penčių̃ Ds.
2. sekti, saugoti: Eigulys ant penčių̃ stóvi (neleidžia medžioti) Kb.

ant sàvo kójų stovė́ti DŽ pradėti savarankiškai gyventi: Jis jau an sàvo kójų stóvi Alv.
ant sleñksčio stovė́ti būti pasirengusiam: Jau kelinti metai su tekėstom merga ant slenksčio stovi Vj.
ant sprándo stovė́ti raginti dirbti: Na, dieną gali atsigulti, niekas ant sprando nestovi, ne tuo strioku nuvažiuos… Žem. Ant sprando baudžiauninkams stovėjo tijūnai rš.
ant širdiẽs stovė́ti apie primirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Stóva an ši̇̀rdžia tie grybai (jų pavadinimai), bet neatminu Lkž.
ant vienõs kójos stovė́ti būti pasiruošusiam greitai iškeliauti: Kas dar kaltas, kad verkia Polina, kad Steponas čia ant vienos kojos stovi? V.Bub.
ausysè stovė́ti būti nuolat prisimenamam (apie ką girdėtą): Par gegužės mėnesį jos (varlės) iškurkia po balas – ausỹs stóvi Vb. Man šita melodija ausys ir stovi Slč.
Diẽvo stovė́ta gerai užderėjo: Kur šiemet grikiai sėta, te ir Diẽvo stovė́ta Trgn.
galvojè stovė́ti
1. Ob būti visą laiką mintyse: Man visą dieną galvoj stovė́jo, kur pamečiau piniginę Mrj. Jo paveikslas mano galvõj stóvi Prn. Valentas lyg negirdėjo: kando dideliais kąsniais duoną, srėbė viralą – galvoje stovėjo viešnia J.Paukš.
2. atrodyti: Kad man tep stóvi galvoj, tai aš ir porinu Nč.

kai̇̃p ant ãdatų (ýlų, in ugnès) stovė́ti labai nerimauti, baugštytis: Baltaragis kaip ant adatų paliko bestovįs Žem. Palikau visus namus, tai dar̃ stóviu kai̇̃ an ýlų Mrs. Stóvi kàp in ugnès Vrnv.
kai̇̃p ant délno stóvi aišku, suprantama, akivaizdu: Dabar tau stóvi kàp an délno visos naktelės Dkšt. Jam visos rokundos ir skaičiai atvirai stovi kaip ant delno A.Baran.
kai̇̃p stóvi
1. Slk, Brž be nieko, be jokio turto: Jis tur eiti, kaip jis stov N. Pereitoj nakty iš mūsų visa ištęsė, atlikom kai̇̃p stóvim Užp. Paėmė ją [už žmoną] kai̇̃p stóvi Mžš. Sūnus iš namų išėjo kai̇̃p stovė́jęs, nė šventadienių kelnių nepasiėmęs Skrb. Atėjo kai̇̃p stóvia – nieko neatsinešė Šln. Namai sudegė, i atliko be gyvulių, be nieko – kai̇̃p stóvi Mžš.
2. visiškai (vienas): Abidvi pamirė, likau kàp stóviu – nė brolio, nė seseres Dg. Esu vienas kai̇̃p stóviu Šr.
3. Prn visai suaugęs: Daba merga kai̇̃p stóvi Ar. Dar pora metų, ir visos trys jau mergos kàp stóvi Gs.
4. Lt nepasirengus: Jis kàp stóvi, tep ir išėjo Alk. Išvarė žmogų kai̇̃p stóvi PnmA. Tuojau du, kaip stovi, šoko į vandenį traukti Žem.
5. su viskuo, viską paėmus: Až tavo ūkį kai̇̃p stóvi tris stūkstančias duot[ų] Ds. Už šešis tūkstančius parduoda kàp stóvi Gs.

kai̇̃p stóvi, tai̇̃p brangùs (bagótas) Plv, Alk nieko neturi: Va, kàp stóvi, tèp brángios [motina ir duktė], ir už pono nuej[o] [duktė], tai ką pasakysi?! Krok. Aš nieko neturėjau – kai̇̃p stóviu, tei̇̃p brangi̇̀ Kdl. Kai̇̃p stóvi, tei̇̃p bagóta Skr.
kálnu stovė́ti slėgti, varginti: Žmonių aimanos, taip sakant, kalnu stovi ir visus slegia, smaugia Pt.
kójose stovė́ti savarankiškai gyventi: Kójėse visi vaikai stóva Vn. Kaip vaikai kójėse stovė́s, tada skirsias [tėvai] Krš.
krūti̇̀nėje (kriūti̇̀nėje) stovė́ti kelti nerimą, rūpestį: Stóvi tavo žodis kriūti̇̀nėj Vj.
nei ei̇̃ti (bė́gti), nei stovė́ti nežinia ką daryti: Anas man kai atkirto, tai nei ei̇̃t, nei stovė́t Ml. Nei bė́gt, nei stovė́t Ds.
plaukai̇̃ stóvi ant galvõs [pasišiáušę Lc] siaubas ima: Tau plaukai stovia ant galvos, kaip velnią būtum pamatęs LTR(Grz).
prie apkaklė̃s stovė́ti būti arti, greitai įvykti: Smertis pri apkaklė̃s stóva Vgr.
prie puši̇̀nių stovė́ti būti nekviestam prie stalo: Tu jo gerasiai draugas, ale jo veselioj aš taũ regiu prie puši̇̀nėm stóviant Prng.
prie žõdžio stovė́ti tesėti pažadą: Kad visi taip stovė́tų pri žõdžio, tai pupą už ausies užmetus galėtų gyventi Brs. Kaipo žmogus, pri žodžio stovįs, atiduodu tamstai piningus M.Valanč. Bene prižadėjai kitam ką gera padaryti, o ar stovėjai pri žodžio? P.
stulpù stóvi Trgn apie mirštančio, nualpusio akis: Tęsia (velka) žmogų, o jo akys jau stulpù stóvi Žl.
širdyjè stovė́ti
1. kilti nuojautai: O man vis širdỹ stóvi, kad čia kaimynų darbas Rmš.
2. teikti nerimą, rūpestį: Palikom močią sergančią – stóvi širdỹ ir stóvi Aln.

širdi̇̀s stóvi stačià (ant pakáušio) šiurpas ima, baisu: Širdi̇̀s ant pakáušiu stóva iš baimės Šts. Kaip reiks iškentėti tą dūrimą: širdis stati stova Skd.
už (kieno) nùgaros stovė́ti slapta remti, palaikyti, nurodinėti: Už jų nugaros stovi pramoniniai ir finansiniai sluoksniai rš.
už pečių̃ stovė́ti būti arti, greit įvykti: Ką darysi – jau ir kita bėda už pečių̃ stóvi Grv.
vi̇́ena kója stovė́ti (kur) būti arti kokios grėsmės, pavojaus: Tu viena koja ant laužo stovi (būsi greit sudegintas), todėl taip kalbi V.Krėv. Viena koja jau grabe stoviu rš. Šoferio gyvenimas: viena koja stovi prie grabo, kita – prie kalėjimo Klvr.
žõdžiai stóvi už dantų̃ rūpi, norisi kalbėti: Man tik tik stovė́jo žõdžiai už dantų̃ Vlkv.
žõdyje stovė́ti tesėti pažadą: Visi anie tokie neteisingi, žõdė[je] nestóva Užv. Daugiau jumso (jūsų) paršelio, sakau, nebimsu, kad drato neįsukot, nestovė́jot žõdė[je] Lk.
apstovė́ti
1. tr. apeiti pastovint: Visas tris pečiaus puses apstovė́siu Lp.
2. refl. R sustoti, liautis judėti: Par upes, kalnus, pakalnes ėję, tyrus užėję apsistovėjo LMD(Sln).
3. refl. Š, Rtr, KŽ užsibūti stovint, užsistovėti.
4. refl. apsiprasti stovint: Aš apsistovė́jau ir stovėsiu, iki autobusas sustos Mrj.
5. tr. ilgai stovint priminti mėšlo, apminti: Kūtės durys apstovėtos, negal atdaryti Šts. Loviai apstovė́ti, reik pasikreikti Šts. Gyvoliai apstóva eglašakes ir skujas, ir y[ra] geriausis mėšlas Šts. Apstovė́ta staklės vištų, nėr jau kitur vietos – kaip tvarte Ut.
| prk.: Aš dar apstovėsiu (suvedžiosiu) ne vieną [merginą] Šts.
| refl.: Apsistovėjęs lovys, įšalęs Žem. Eik, tvartą palygink – karvės apsistovė́jusios Skr. Pašalas iškela akmenis ir apmintą, apsistovė́jusį medį Tl.
6. intr. stovint aplipti, apkibti nešvarumais: Dumblu jau apstovė́jusios tokios lydekos nutvertos Žeml.
7. refl. aptrešti: Eglė nugriuvus, apsistovė́jus Skrd.
8. refl. nusistoti (apie vandenį): Palauk, kolei vanduo apsistovė̃s, tada pamatysi, kur įmetei peilį Al. Kai vandenėlis apsistovėjo, bernelis mergelę prikalbinėjo LTR(Alv).
9. refl. pasidaryti pastoviam: Kole apsistóvi rudenį oras, tai viso būva: lietų, droblių Dglš.
10. refl. apsigyventi, apsistoti: Anys čionai apsistovė́jo Švnč.
11. tr. gerbti, branginti: Jis manę neapstóvi Kb. Labai savo apstóvi, mažiausį daiktą Rdm. Jis moka žmogų apstovė́t Pns.
ǁ Pns stengtis kam įtikti: Jiej nesugodo, kap jis apstovė́t Lp.
12. intr. taupyti, neeikvoti: Turėsim daugiau lėšų, neapstovėsime apie skatiką LzP.
13. (sl.?) tr. apginti: Tu nebijok, aš tavi apstovė́su KlvrŽ.
14. (vok. bestehen?) intr. prš išlikti, išsilaikyti.
| refl.: Lepūnai neapsistovės po akimis tavo Mž511. Togidėl nusitverkit šarvus Dievo, idant galėtumbite atsispirt piktoj dienoj ir, vis pabaigę, apsistovėt BtPvE6,13. O jis (Dievas) yra pirm visų, ir visi daiktai per jį apsistovi BtPvKol1,17.
atstovė́ti Š, Rtr
1. tr. K, J, KŽ stovint atbūti, atlikti užduotį: Eik už jį atstovė́k [sargybą] Ėr. Drebi, kol atstóvi šalty karaulą Pl. Tas kareivis, kap atstovėjo savo, atėjo pas karaliūną BsPIV183(Brt).
2. intr. kurį laiką stovėti: Kareivis atstovėjo valandą po šautuvu rš. Atstovė́jo, prispirko, ko reikia Ob. Na ir atstovė́jau, iki gavau PnmA.
ǁ refl. tr. išbūti reikiamą laiką stovint: Senas žmogus jau savo atsistovė́jo, tegu sėdi Mrj.
3. refl. pakankamai išbūti tam tikroje vietoje (apie daiktus): Bažnyčia sena atsistovė́jo, dabar jau kita Žlp.
4. refl. RtŽ, LL296, DŽ, Dglš, Vb, Užp išbūti reikiamą laiką padėtam, paliktam, stovint įgyti reikiamų savybių: Jei gerai atsistóva [linai], greit išmini Krš. Jau atsistovė́jo [linai], jau ims lauk iš tos markos, kreiks an dobilienų Plt. Ka šilta yr, greit atsistovė́[ja] linai KlvrŽ. Anus (kanapius) liuob mirkys, džiovins, mins – neatsistovė́jos be mirkymo Lž. Atsistovė́ję linai minas geriau, braukias geriau, pluoštas gražesnis Km. Metas jau linai iš kratos imt – senai atsistovė́jo Kp. Rudenį tai tokio obuolio nevalgysi, ė kai atsistóvi, tai kaip medus Sdk. Pritinka mažinti degtinės gėrimo mada ir neišsivaikščiojusio ir neatsistovėjusio vyno pomėgis rš.
5. intr. išbūti tinkamam, nekeičiant savybių, tverti: Metų trisdešims keturiasdešims atstóvi, kad gerai padengsi [šiaudinį stogą] Aps.
ǁ tr. išbūti, tverti ilgiau už ką: Šitas dangtis (stogas) atstovė̃s dešim tokių dangčių Zr.
6. refl. išbūti kurį laiką nenaudojamam: Atsistovė́jusi žemė gera visam kam Šts.
7. refl. atsiskirti nuosėdoms arba paviršiams, nusistoti: Ar atsistóvi tavo pienas eketėj? Ktk. Vanduo reikia imti atsistovėjęs iš tvenkinio rš.
8. tr., intr. atidirbti, atbūti už ką: Mergos vietą neatstovė́si, eik už piemenę Krš. Jei neraštingas – moka susiedui penkius rublius, ir susiedas atstovė́davo (atbūdavo mokesčių rinkėju už neraštingąjį) Grz.
9. (sl.?) tr. KŽ atlaikyti, laimėti: Amatininkai virsta į paprastus darbininkus, nebegalėdami atstovėti lenktyninę kovą su dirbtuvininkais A1884,302.
10. (sl.?) tr. atremti: Vieni patys neprietelių neatstovėtų J.Šliūp.
11. tr. KŽ, Ml, Slnt atstoti, pavaduoti, prilygti verte: Šito rožė viena visą darželį atstóvi Klt. Šeši vaikai buvo, pri darbo atstovė́jo darbininkus Ms. O paminklai ir vainikai ant jų kapų neatstovės jų pačių gyvybės… Pt. Jonukas iš čia nuėjo stačiai prie uriadninko, kurs atstovėjo čionai vyresnybę LzP. Berneli mano, jaunasai mano, neatstóvi bernelis man už aukso žiedelį DrskD71.
įstovė́ti
1. tr. Š, Ser, NdŽ, KŽ ilgai stovint įduobti, išstovėti: Aš įstovėjau vietą bestovint (bestovėdamas), t. y. įlinko žemė nuo stovėjimo J. Mes įstovėjom aukštą kalnelį, tikt nesulaukėm mūsų brolelį KlvD249.
2. refl. ilgai stovint susislėgti, susigulėti: Išvežkit žemę ant lauko ką tik iškastą – paskui, kai sužels ir insistovė̃s, nei kirviu neinkirsit Krok. Žemė įsistovėjus, negali pakaupt Rmš.
3. refl. N stovint įgyti reikiamų savybių.
4. refl. KŽ ilgai stovint įjuosti, apaugti nešvarumais: Dugnas bliūdo įsaltęs, t. y. įbuvęs, įsistovė́jęs JI538.
5. refl. NdŽ, Ser nevažiuojamam, nedirbamam įsiganyti (apie arklius): Niekur nevažiuoja, arkliai insistovė́ję Lp.
6. tr. stovint pamėgti: Jauniklis meta kaip už ausių, paspringsta, užsikosėja ir nepadėkojęs smunka į savo įstovėtą vietą rš.
7. refl. kur būnant, gyvenant įprasti, apsibūti: Įsistovė́jom vienoj vietoj, tai tingu dabar kitur kraustytis Š.
8. refl. įsisenėti, įsigalėti, įsišaknyti: Liga įsistovė́jo, t. y. įsenėjo J.
9. refl. žr. nustovėti 18 (refl.): Iš jūrių amoniako dalis turi eiti atmosferon, kol įsistovės tam tikra pusiausvyra rš.
išstovė́ti; H162, LL296
1. intr. Rtr, Š išbūti kurį laiką stovint, stačiam: Valandomis ji išstovė́davo ties langu NdŽ. Aš išstovė́jau savo adynas J. Kaip žydo žvakės išstovė́jo par visas mišias, nė vienas neatsiklaupė Vkš. Kur ten atsisėsi – išstovė́jom, i viskas Erž. Kad tu galėjai per dieną an kojų išstovėtie, tai tu gali ir pareit Brt. Man patinka tapyba, grafika – galiu ilgai išstovėti prie paveikslų, užmiršdamas, kad laikas bėga V.Bub.
2. intr. pajėgti išbūti stačiam, įstengti stovėti: Aš jau neišstovė́su: mun jau devinta dešimtis Krš. Gerai, ka užleido vietą: nu Šiaulių nebūčiu išstovė́jusi Rdn.
3. tr. Š stovint išduobti, išminti: Toks laukimas buvo – duobės pri lango išstovė́tos! Krš. Pakratytum susimildamas arkliam, duobę name (tvarte) išstovė́jo Srv. Mes išstovėjom kalne duobelę, mes nurymojom aukštą tvorelę StnD24. Kalne duobes išstovėjo, stiklo langus pražiūrėjo LTR(Blnk).
^ Aš tę duobės neišstovė́jau (blogo nepadariau), ką inejau Krok.
4. tr. NdŽ stovint, laukiant ką gauti, laimėti: Ar ką jis išstovėjo vakar tenai? J.Jabl. Ką dabar aš tę išstovė́siu – apsisukau i parėjau Jrb. Stovi pardien atejęs kai ažu skolą [kaimyno vaikas] – ką tu čia išstovė́si?! Klt.
5. intr. išbūti kurį laiką padėtam, paliktam: Išstóva po mėnesį [algos] piningai nepraimti Krš. Apie mėnesį išstovė́jo lauke nukastos bulbos Krs. Par naktį uždegta [elektra] išstovė́jo, ot apsileidę! Krš.
| refl.: Per visas vainas ta brička išsistovė́jo alksnynė[je] Ss.
ǁ tr. būnant padėtam per kurį laiką pasikeisti, prilygti savo ypatybėmis kam:
^ Linai stovėdami išstóvi šilką (pasidaro kaip šilkas) Zp. Kad linas stovi – auksą išstovi, kad vilnos stovi – mėšlą išstovi LTsV374(Krž).
| Ką ana išstovė̃s, šitó suknelė (jokios naudos, kad ji stovės) – reikia nešiot Klt.
6. intr. DŽ išsilaikyti tinkamam, išbūti nekeičiant savybių: Lig pavasariui išstóvi tie obaliai Ul. Žaliai nudažytos samanos par visą žiemą išstovė́davo žalios, nenublukdamos Skrb. Bėras arklys išstova vienu plauku, o kiti maino Šts.
| refl. Mrj, Alk: Skintiniai obuoliai ilgiau išsistóvi Dkš.
7. refl. I, N, K, Š, LL297, Rtr, DŽ išbuvus reikiamą laiką padėtam, paliktam, įgyti reikiamų savybių: Išsistovė́ti yra išbūdyti (išbūti) J. Pakloji linus, tai išsistóvi, tada vėl surenki Trgn. Šuniarūgštiniai obuoliai būna skanūs, kai išsistóvi Kt. Išsistovė̃s [vynas], bus stipresnis Bgt. Grūdai sušutę tuose sandėliuose, neišsistovė́ję gerai Iš. Kai jie išsistóvi, kitoniški rugiai Kdn. Biškį y[ra] drėgni, rasi išsistovė́s šiaudai Trk. Ka būt į žaginį sudėtas, išsistovė́tų tas šienas Jnš. Parvežę pupas iš lauko, tuoj nekuldavo, bet sukraudavo klojimo gale, ka išsistovė́t Skrb. Sėklai nereikia labai sausų dobilų, išsistovė̃s ant rąstų sumesti Srv. Vasarojus greit išsistóvi Pc. Jau avižos išsistovė́jo, gali vežt Sml. Išsistovė́ję malkos vis geriau dega Trgn. Išsibūva, išsistóvi lašinys, gardus pasdaro Klt. Jau sudėtas skilandis, balanėlėm apdėliotas, gerų pakulų virve aprištas ir pakabintas ant aukšto išsistovėti J.Balt.
8. tr. ilgai viršum laikantis, plytint (vandeniui, sniegui) sunaikinti, išgadinti: Daiktais išstovė́jo javus [sniegas] Lp. Pasėjo linus – neužderėjo, vanduo išstovėjo LTR(Kzt).
ǁ refl. ilgai stovėti, telkšoti: Ar žuskars rugys pavagiais – vagosa vanduo išsistovė́jęs Rod.
9. refl. nedirbant, stovint išsiilsėti, išsiganyti: Tai šit lekia kūmai geru žiemos keliu, arklys pašertas, išsistovėjęs rš.
10. intr. kurį laiką gyventi, būti apsistojusiam: Čia kareiviai da buvo ilgai, visą birželio mėnesį išstovė́jo Lc.
| Lig Naujų metų pasamdytas išstóvi Gsč.
×11. (plg. l. wystać, rus. выcтoять) intr. BzB290, MT43 atlaikyti, pakelti, ištverti, iškęsti: Nieks nėra tvirtas, nieks nėra išstovintis prš. Ir kas išstovės, kada jis pasirodys? VlnE38. Kas gal dėlei jo keršto išstovėti? BBNa1,6. Apsivilkit šarvu Dievo, kad galėtumbit išstovėti prieš buklius užkabinėjimus velino NTPvE6,11.
nustovė́ti
1. intr. LL269, DŽ galėti, pajėgti stovėti, ištverti stovint: Kojos įsmilko, nebgaliu nustovė́ti Up. Galop ji visai pavargo, nebegalėjo nustovė́ti ant kojų NdŽ. Kol nustóva kojūse, tol negydos Krž. Ar girtas, kad ant kojų nebnustóvi? Srv. Jau tik supas, nenustóvi – dar in stulpą švokšters Pv.
2. intr. I galėti ramiai, nejudant išbūti vienoje vietoje: Vaikas juda ir juda, nė minutės nenustovi vietoje rš. Ašiai negaliu ant vietos nustovė́t: einu ir einu Ob. Nušertas arklys nenustóvi, trypia J. Mikli merga nenustóvi: vis kruta, vis dirba J. Gi gal grūdais šeriami arkliai, kad nenustóvi ant vietos?! Srv. Brolio arklys sušalęs, nebenustovi vietoje Žem. Būčiau pragėręs ir antrą šimtą, liustaunas žirgelis nenustovė́jo JV193.
| prk.: Nebnustóva (nekantrauja, nebeištveria) – nagai patys dreba Trk. Prakeikta močeka negali nustovėt, rūpinas, kad ką greičiau instumt duobėn BsMtII106(Sv).
^ Nenustovi kai an žarijų Švnč. Nenustóvi kaip ant adatų Ds. Nenustovi kai arklys nupenėtas Str.
3. tr. BŽ362, NdŽ nuvarginti stovėjimu: Stovėdamas nustovė́jau kojas Gdl. Kojas nustovė̃s [veršiukas] tvarte, kai nevesi laukan Klt. Aš nustovėjau savo eiklias kojeles, ik perkalbėjau savo jauną mergelę (d.) Ldvn.
| refl. SD386, BzF177, LL296, Rtr: Nusistovė́jo kojos bestovint J. Arkleliuo kūtė[je] kojos nusistovė́jo – išleiskiat pasimankštinti Plt.
4. refl. ilgai stovint apsilpti, nuvargti: Arklys nusistovė́jo pririštas DŽ1. Labai nusistovė́jau, reikia atsisėst Kp. Nūsistóva paršukai staldė[je] Jdr. Galvijai reikia išleist palakstyt, kad nenusistovė́tų nuo kojų Ds. Pardien stačias, tai ir nuo kojų nusistovė́jau Trgn.
5. refl. ilgai nedirbamam, nejojamam, nevažiuojamam pailsėti, sustiprėti: Arkliai, paržiem nusistovė́ję, gerai dirbs žemę Užp. Eina strimpsėdamas kaip nusistovė́jęs arklys Vžns. Kumelė nusistovė́jusi buvo, užtat taip laigo Ll. Arkliai nusistovėję ant namų labai greitai bėgo Ašb. Žirgelis stainioj nusistovėjo, už kito mergelė tai nutekėjo KrvD37.
6. intr. kurį laiką išstovėti: Stovėk už mano pečių, ir tep perdien nustovė́si Lp.
7. tr. Sut, N, BzF9, NdŽ, KŽ ilgai stovint (ppr. ko laukiant) padaryti žymę, išduobti, išminti: Ir nustovėjom kalne duobaitę, ir prakilnojom uosės tvoraitę KlvD339. Jokit, broliai, nestovėkit, nenustovėkit viešo kelio (d.) Mrj.
8. tr. stovint nutręšti: Gyvuoliai nustovė́jo daržą J. Nakčiai suvaro gyvolius į bandodaržį, kad nustovėtų žemę Kv. Kur gyvoliai nustovėjo, javai geresni Up. Karvės daug trąšų nustóvi (stovėdamos primina) Dglš.
^ Po kuokinei pirkia kai karvių nustovė́ta Švnč.
9. tr. Kn užgožti, nustelbti: Medis nustovė́jo bulves, t. y. nusmelgė J. Medžiai javus nustóvi savo šešėliu K.Būg. Ar iškirst reikės tuos medžius, ar ką – tik dirvą nustóvi Srv.
10. intr. išlikti nesuvartotam: Ar ilgai tie agrastai nustovė́s? Suėsma Krš.
11. refl. išbūti reikiamą laiką padėtam, stovint įgyti reikiamų savybių: Nusistovėjęs vynas SD419. Alus nusistovė́jo, geresnis pasdarė Ds. Linus pamerkdavo, [jie] nusistovė́davo Ds.
12. refl. KŽ netekti stiprumo, išsivadėti, nusistelbti: Tavo alus jau nusistovė́jęs Slm.
13. refl. SD192, Sut, N, NdŽ atsiskirti nuosėdoms arba paviršiams, nusistoti (apie skystį): Nusistovi alus, nugula mielės alaus SD44. Šalta, o pienas nenusistóvi Ktk. Vandenys ežere nusistovėjo LTR(Švnč). Misa gal jau nusistovė́jo Ds. Sudžiovinto augalo žiupsniuką apipilti verdančiu vandeniu, palaukti, kad pritrauktų, nusistovėtų ir tuomet vartoti rš. Kol vandenėlis nusistovė́jo, bernytis mergytę sau parkalbėjo JV284.
14. tr. DŽ ilgai viršum stovint, telkšant išgadinti: Nustovė́jo vanduo javus Srv. Žemė nustovė́ta vandenio Ėr.
15. refl. nutekėti, susigerti į žemę (apie vandenį): Jei vanduo nenusistovė̃s nuo runkelių – šaknys supus Krok.
16. refl. Klt nusivalyti po veršiavimosi: Reikia pasaugot, kai nusistovė̃s [karvė], kad atsgręžus nesuryt Ob. Apsteliavo karvė ir ilgai nenusistovė́jo Vdn. Jeigu karvė po teliui ilgai nenusistovė́jus, tai reikia duot jai kokių žolių Prng.
17. intr. išgyventi, laikytis kur: Teip nustovė́jau pas tą mokytojį Vgr.
18. intr. DŽ1, KŽ pasidaryti pastoviam, įsivyravus nesikaitalioti: Oras nenuostoviąs, gal apsimainyti IM1847,20. Giedra nuostovianti IM1849,16. Senovės rūbų pasiuvimas nustovėdavęs trisdešimt keturiasdešimt metų rš(Grz).
| refl.: Nusistovėjo saulėtos dienos, žvaigždėtos naktys A.Vien. Dabar orai nusistovė́jo giedrūs, šaltūs Krs. Šalčiams nusistovėjus, antys, kragai, gulbės persikelia į Dusios ežerą sp. Nusistovė́ję gyvosios kalbos dėsniai NdŽ. Gyvenimas kaip plati upė nusistovėjusia vaga tekėjo, o tu nori tą upę užtvenkti, kita vaga nukreipti V.Krėv. Negalima juk ardyti nuo amžių nusistovėjusios tvarkos ir be gerų žmonių pagalbos imti rinktis pačią (juok.) I.Simon.
19. intr. būti pastovaus nusistatymo, tvirtų pažiūrų: Absalono brolis nenuostoviąs ir nedoro drąsumo I.
◊ kai̇̃p nustóvi
1. kiek tik telpa, kiek laikosi pilant (apie saiką, indą): Saiką pylė kai̇̃p nustóva – teisingas buvo ano saikas Šts. Pilną šaukštą kai̇̃p nustóva gėriau liekarstų Šts. Pripylė sėtuvę kai̇̃p nustóva KlvrŽ. Duodu litrą [kruopų, obuolių] kaip nustóva Lk.
2. iš viso (apie kiekį): Keturi esam kaip nustóva KlvrŽ.
pastovė́ti intr.
1. R, N, Sut, K, M, L, Rtr, DŽ1 kurį laiką stovėti: Jis pastovė́jo kiek laiko, laukdamas atsakymo NdŽ. Skubėjo užkasti [mirusį] – iš tolie atvažiavęs tik pri kapo pastovė́jo Krš. Vaikai atbėgs, pastovė̃s i vėl nubėga JnšM. Kad ilgiau pastovė́čia, ir būt šalta Pb. Pastovė́k pastovė́k, ką aš tau pasakysiu! Aps. Pastovė́k, lig ateisu J. Pastovỹ, paka (kol) aš grįšiu Lz. Prašom sėst. – Pastovė́sim, didesnės paūgėsim Mrc. Ačiū, pastovėsiu, didesnis augsiu (atsako svečias, prašomas sėstis) LTsV865(Šil). Išeis vienas į kiemą, išeis kitas, pastovės prie vieno trobos kampo, pastovės prie kito, pasiklausys J.Paukš. Prieš vėją pastovė́jau išsižiojus i apsirgau Klt. Ko pas tavi eiti, a kieme pastovė́ti?! (sakoma nevaišingam) Krš.
| refl.: I pasistóvia jis (senukas), i pasisėdžia Grd. Pastóvas, pašnekas, praeina tas laikas Krš. Pasistóvit, ponai svotai, pasistóvit, pasistóvit JV532.
ǁ atsistojus kurį laiką laukti: Papuola, kad kadum reikia eilioj pastovė́t Ps.
ǁ sustoti: Pastovėkiat pastovėkiat, – šauks anys, o niekas nesugrįš BBNa2,9.
2. R, MŽ, N galėti, pajėgti stovėti: Truputį pastovėti gandriukai pradeda tik po dviejų savaičių T.Ivan. Ką jis pridirbs, kad jis ant kojų vos pastóvi Mrj. Te tokia srovė, kad giliau įbridęs nelabai pastovė́si Sb. Ma[no] duktė kap mendrelė buvo, ana an kojyčių nepastovė́[jo] LKKXIII125(Grv). Tik (taigi) negaliu pastovė́ti, mun sukas galva stipriai Žeml. Vos ne vos pastovėjo ant kojų savo MP146. Stuopikę išgėriau, nebepastovėjau, veskit mane gulti, neduokit parpulti KlvD314.
ǁ tilpti statiems, sustojusiems: Mūsų šaly teip dideli auga kopūstai, kad po vienu lapu gali čielas korpuzas vaisko pastovė́t BM3(Kp).
3. LL269 ramiai, nejudant pabūti: Nė vienas jų minutės nepastovėjo dykas per visą dienelę, o ristele, risčia, prorisčia J.Balt.
4. kurį laiką pabūti stovint, atliekant kokią pareigą, užduotį, dirbant ir pan.: Tuoj varysiu karves [iš ganyklos], pastovė́k (pasaugok atsistojęs) nuo burokų Ėr. Pastovėk prie vištom, paki pales KlbIV87(Mlk).
^ Esu jau ir už stalo sėdėjęs, ir kampe pastovėjęs KrvP(Al). Bernu pasitikėsi, kai su juo už grotelių pastovėsi (ištekėsi) KrvP(Vrn). Smulkiai malsi – pastovėsi, plonai verpsi – pasėdėsi PPr51.
5. pabūti kurį laiką kur padėtam, paliktam, nenaudojamam: Kokie lašiniai: ne surūdėję, ne nėko, o pastovė́ję Krš. Pastovė́jęs viralas, nevalgyk Klt. Da šiandie tepastà (tepastovi) varstotas: rytoj baigsiu meistravot, ir išnešma Lkm. Pastovėjo priemenėn sviestas [ir sukietėjo] Rud. Pasodinom anksti, pradėjo lyt lyt lyt, pastovė́jo šlapio[je] žemė[je] – parpus bulbių mažiau prikasėm Mžš. Pagistovėjo aukštas kraitelis aukštam svirnely (rd.) Jž. Obuoliai kad tik pastóvi, tai ir supūsta Sld. Pastovė̃s da staklės, kolei pasveiksiu Aln. Neturu kada kult, lei pastóvie LKT155(Škn). Pastovė́davo [rugiai], tąsyk veždavo į klojimus namo LKT186(Čk). Ale graži aviečių arbota – rausva, kai pastóvi Vdn. Išminko duonytę, pastóvi kiek laiko ir – an lopetos Dgp. Kap verdi juos (ungurius), vanduo kab pastóvi, tai kab drebulė Rud.
| refl.: Tegul pasistóvi vynas, bus gardesnis Alk. Alus, ka pasistovė́s, būs geresnis Lkv. Ir šermukšniai, kai pasistóvi, gardūs Sdk. Tik pakrėsti [obuoliai] neskanūs, turia pasistovė́t Raud. Ir skanus, kap va pasistóvi [skilandis] Dg. Tegul [šienas] pasistovė̃s kūgiuos Pnd.
6. išsilaikyti tinkamam, nekeičiant savybių: Kiaulės mėsa ilgiau pastóvi negu avies Kp. Ne visi obulai tė[ra] pastóvintys Vvr. Kol troba gali pastovėti (negriūva), vis šiokia tokia nauda Žem. Kūtės buvo dar pastoviančios, o vė[ja]s sugriovė Šts. Dvejus trejus metus pastovė́jusius [šiaudinius stogus] reikėjo parrišti (su karklo vytelėmis pritvirtinti naujus šiaudus) Všv. Pastateliai da pastoviantys Kl. Trobikė ten da pastóviama Krkl.
^ Ir eglė ilgiaus pastova traškančioji IM1852,36.
ǁ tverti, neplyšti, neirti: Tas raištis (skara) dar pastóvįs, dėl to ir prašau dešimt litų – jug ne palaikis Šts. Kas tokims [vaikėzams] pastovė́s: duodas, eina galvoms – drobužis jau i kiauras Krš.
ǁ laikytis nepaliestam, neišleistam: I braškes tie vaikai nuskina, i geresnes uogas – kas ten pastovė́s! Krž. Kitą daiktą ataveža – pastóvi, o arielka nepastóvi (greitai išperka) Skdt.
^ Pijokams piningas nepastóva Rdn.
| refl.: Per tave niekas nepasistóvi Alk.
ǁ būti tvirtam, pajėgiam: Dar pastovį̇̃s žmogus buvo, t. y. nesenas dideliai J. Juk pastovįs dar gyvolelis, o ryt reikės kraujį paleisti (papjauti) ž.
| prk.: Čia pastovintys (pasiturintys) ūkininkai, matyt, gera žemė Dr.
7. išbūti, išsilaikyti vienoje vietoje (apie daiktus): Dantis ant dančio nepastóvi (dreba) Ob.
^ Par darbymetį ir akminas ant vietos nepastova, ir tas juda NžR.
| Mun adata nepastova (vis dingsta, kur nors nusimeta) – kaip svetys Šts.
8. pagyventi, pabūti (pas ką): Vaikas kokį mėnesį pastovė́jo iš Vilniaus Krš. I kažinaičiais kas tas y[ra], ka pri tų vaikų tėvai nepastóva End.
ǁ refl. ilgai išgyventi: Pasistovė́jusi buvo senikė, šimtą turėjo Grd.
| Ta karvė jau pasistovė́jus: be dviejų metų neleidau Jrb.
9. išbūti ilgesnį laiką parsisamdžius: I buvom musintais geri, ka pastovė́jo i šeimyna Ms. Prasti gaspadoriai, kad šeimyna nepastóvi Lnkv.
10. H162, R67, MŽ89 iškęsti, ištverti, atsilaikyti: Daug nepastovėjo prieš tas ant jų siaučiančias vėtras Kel1881,31. Kaipogi pastovės karalystė jo? BtMt12,26.
11. apsieiti, išsiversti: Kaip tik koks subruzdimas ar atlaidai, ar svečiai – ir beatlekanti Marcė munęs ieškoti: negalia anie be munęs pastovėti S.Čiurl. Pargabena … vėl kitus nėknėkius, be kurių negali ūkininkas pastovėti A1884,276.
12. trukti, tęstis: Pastóva kokį porą savaičių šalna, i vėl tujau šiltai Vvr. Jegu teip pastovė̃s oras, ne kažin kas bus Trgn. Maž pastovė́jus, turėjo būt sugautas DP211. Kur nebūdavo per didelio puolimo, tai pastovė́davo pruntas Vlkv.
| refl.: Ale, dėkui Dievui, pagada pasistovė́jo Pc.
13. (l. postać?) būti kur, atsirasti: Mergel, duo man blynelį – aš tau an gero pastovėsiu (būsiu, kai reikės pagalbos) (ps.) Ad. Ir nepastovė́jo nė vienas melas nasruose jo DP3.
◊ [nė] kójai nepastovė́ti nebūti kur nuėjus, nesilankyti: Da mano kója pas juos nepastovė́jo Gs. Kad tu man šitep padarei, tai žiūrėk, kad tavo nė kója čia daugiau nepastovė́tų! Gs. Kad man nė tavo kója karčemoj nepastovė́tų! Gdl.
sàvo vi̇́eno kójomis pastovė́ti savarankiškai gyventi: Dvidešimt vienerių metų tu jau savo vieno kojomis pastovėsi J.Jabl.
parstovė́ti tr. įminti, įslėgti, ilgai stovint (ppr. ko laukiant): Ji ir kiemo tvorelę parstovėjo (jo belaukdama prie tvorelės, berymodama ten, tvorelę sugriovė) J.Jabl. Aš parstovėčiau kalną klonelį, brolyčio belaukdama N343. Mes parstovė́jom klevo grindeles, mes paržiūrėjom šviesias akeles JD1174. Jau kryžkelėlį parstovėjom, da nesulaukėm broliuko savo NS494. Šviesus kardas vagio neparkybos, bėras žirgelis stainios neparstovė̃s JD789.
ǁ sunešioti, sudėvėti: Jis parstovė́jo ožio čebatus JV1098.
pérstovėti Š
1. intr. BŽ362, DŽ1 ištovėti, praleisti laiką stovint: Pérstovėjo gerą valandą NdŽ. Párstovėjo motyna pri duobės kaip stulpas, ne sujudėt nesujudėjo Krš. Par dieną pártovu pri vaiko, nėkur neišeinu Krš. Šią naktį par naktelę žirgas párstovėjo pas mano aukštą svirnužėlį JV29. Aš perstovėjau tamsią naktelę ir pražiūrėjau stiklo langelį LTR(Krsn). Aš miegelio nemiegojau, an rankelių perrymojau, an kojelių perstovėjau LTR(Lš).
2. tr. BŽ362, NdŽ stovint nuvarginti, nustovėti: Aš išginiau jautelius in lankelę, pérstovėjau kojeles per naktelę DrskD128. Parstovėjom kojeles, skauda galvelė, alpsta širdelė JR44.
3. tr. BŽ362 pralaukti, kol praeis: Pérstovėti lietų NdŽ.
4. tr. NdŽ, Vkš ilgiau už kitus išstovėti, išsilaikyti (apie daiktus): Namas pérstovės ne tik mus, bet ir mūsų vaikus DŽ1. Mano marka tavo šimtus parstovės NžR.
ǁ viršyti stovėjimo (laikymo) terminą: Už perstovėtą laiką reikia atskirai mokėti rš.
5. intr. išbūti kurį laiką, išlikti nepasikeitusiam, nepraradusiam savybių: Mūrai dar ligšiol párstovėjo Ps. Klumpis, nuteptas su meisos sulte, nesproginė[ja], párstova lig pat nudildamas Šts. Tokiu spasabu uždaryta bačka [su tabaku] gal parstovėti kelerius metus S.Dauk. Tas kalnas parstovė́jo septyni metai, daugiau, daba i tą išdirbo Rd.
6. intr. Arm per ilgai stovint prarasti geras savybes: Kap pérstovi, tai byra grūdai Eiš. Pérstovėj[o] jau javas, grūdai byra Dv.
| refl. BŽ362, NdŽ: Rugiai byra, kab jau pérsistovėj[o] Žrm. Rugiai pérsistovėjo jau, lenda žemėn Al. Jau obuoliai persistovėj[o] an medžio Mrs. Pérsistovėjo duona pečiuj, tai ir sujuodavo Vj. Jau pavakarys atėjo, pietai persistovėjo, o klebonas nesikelia… Žem.
7. tr. ilgiau išgyventi, pergyventi: Juokias žmonys, kad párstovėsu dukteris Pp.
8. tr. susidurti su kuo, turėti reikalų, perleisti:
^ Aš tiek vyžų neperavėjau, kiek tokių ponų perstovėjau LTR.
9. tr. įveikti, nugalėti, laimėti: Lažintis kas galės, katras katrą iš mūsų parstovės? Žlv. Ar žiemys vėjelis tavi parstovėjo, ar jauni brolaičiai tavi parkalbėjo? LTR(Pd).
10. intr. atsilaikyti: Todėlei neperstovės piktieji ant sūdo Mž505.
piestovė́ti (dial.) žr. pristovėti 7: Jam piestovė́jo uostukai Krg.
prastovė́ti Š; LL190
1. intr. NdŽ kurį laiką stovėti: Prastovė́[ja]u po langu OG364. Aš prie sienos prisiglaudus prastovė́jau visą naktį Pc. Dvi dienos [moterys] prastovė́j[o] an ulyčios ir nebeigė kalbėt (juok.) Azr. Nesėdusiam sunku prastovėt Arm.
^ Kas ant vienos kojos visą vieką prastovi? (baravykas) LTR(Dgč).
ǁ išbūti (ppr. stovint) kurį laiką laukiant: Visą dieną prastovė́jau malūne, kol gavau malt Lnkv. Valandą prastovė́jau ir pieno negavau Prn. Perdien prastovė́jom … i nepriejom OG364. Prastovėjau visą dieną – nė vienas neklausė LTR(Ut).
ǁ tr. stovint ką praleisti, nepastebėti: Kad [mes] neprastovė́tum, einam prie mašinų Dg.
2. tr. stovint nuvarginti, nustovėti: Sūnelio belaukdama, ir kojas prastovėjau! Brž. Vargšė net apsiašarojo, tiek ilgai laukusi jo, kojas prastovėjusi P.Cvir. Aš prastovė́jau savo kojeles ir perkilojau vario vartelius DrskD209.
3. tr. LB153, NdŽ stovint sugadinti, palikti žymę, išminti: Gi tegu ateina, tegu būna, kampo neprastovė̃s Prn. Jug i ten laidario kertės neprastovė́jo Pln. Testovie [drabužiai], mun to šėpo neprastovė́s Rdn. Neprastovė́jo mano kraiteliai tėvelio svirnely vietelės TŽV648(Kp). Neprastovės skrynio[je] vietos, lai būna skiautės skrynio[je] padėtos Tl. Jy išlėks, susitiks su kokiuo boba, tai duobę prastóvi (ilgai šnekasi) Mžš. Mes prastovė́jom kalne duobelę ir perrymojom uosio tvorelę DrskD209. Senai mum motynėlė laukdama kieme kalnelį prastovėjo, aukso tvorelę prarymėjo NS41. Kai prastovė́si kalne klonelį, tada sugrįšiu savo šalelėn (d.) Onš. Mano žirgas stonios neprastovės TDrIV80(Tvr).
ǁ stovint sudėvėti, pradilinti: Vario vartus nurymojau, jukto kurpes prastovė́jau JD1114.
4. tr. NdŽ pralenkti kitus stovėjimu, perstovėti.
5. intr. prabūti paliktam, padėtam (apie daiktus): Garlaivis per žiemą prastovė́jo uoste DŽ1. Laiškas visą savaitę prastovė́jo namuose, nebuvo kas išneša Krs. O jeigu iš pavasario [apmėžia], tai daugiau ant viršaus [mėšlas] prastóvi LKT189(Vlkj). Naktį prastóvi [linai], krosnį iškūrina ir mina mintuvais medžiaginiais (mediniais) Dv.
6. intr. prabūti kur laikomam (apie gyvulius): Bėris per žiemą prastovės tvarte rš.
7. intr. NdŽ išsilaikyti tinkamam, nepasikeitusiam: Akmeninė bažnyčia kelis viekus prastovės Pls. Vasarą duona greit pẽli – dvie[jų] nedėlių neprastóvi Dglš. Sula liuob prastovė́ti lig pat rugių pjovimo Vkš.
8. tr. ilgiau už ką išsilaikyti: Įkask ąžuolinį stulpą, tai ir tave prastovės Vdžg. O ji (liepa) dar stipri, visus medžius prastovės V.Krėv.
^ Guzikas švarką prastovė̃s Skr.
9. intr. išbūti kurį laiką nenaudojamam: Ištisas paras prastóvi mašinos DŽ1. Prastovi technika ir dėl atsarginių dalių trūkumo sp. Jei per uostininkų kaltę prastovi vagonai, uostas moka geležinkeliui baudą sp.
10. intr. kurį laiką išgyventi kur: Ketverius metus vokiečiai čia prastovė́jo Ad.
11. tr. ilgiau išgyventi už ką: Senis da abidvi jąs[ias] prastovė̃s – žandai kai obuoliukai Jrb. Ji tą senį (vyrą) prastovė́jo Grd.
pristovė́ti; M
1. intr. NdŽ, DŽ1 ilgai stovėti: Kiek tu pristovi tam šaltam vandeny! J.Balč. Pristovė́jo ikvaliai ir maniškė ant pamazgų (nebuvo šeimininkė) Rdm.
| refl. N, K, NdŽ: Prisistóvu pri katilų – pasėdėsu Krš. Atsisėskit, juk jūs ten prisistovė́sit Gr.
ǁ sulaukti ko, gauti ką stovint: Svieto minios, kol tu pristovė́si Krš.
ǁ turėti galimybę stovėti, tikintis ko gauti: Kas te kasdien pristovė̃s eilioj Ob. Prie kiekvieno lango su sterble nepristovėsi rš.
ǁ turėti galimybę stovėti saugant, prižiūrint: Brigadininko nėra, agronomas negali prie kiekvieno pristovėti J.Avyž. Visą ganyklą mašinom išvažinėjo – negi pristovė́si Slm. Kad vogs, tai pavogs – nepristovė́si Prng.
2. intr. H165, R, Sut, N šalia, greta stovėti: Ir merga, išvydusi jį, vėl pradėjo sakyt čia pristovintiems: tas vienas yra tųjų NTMr14,69.
3. tr. I, Š, NdŽ, DŽ1, Krž, Jnš, Klt priminti (mėšlo, nešvarumų): Tvarte mėšlo tiek pristovėta, kad karvė ragais vos lubų neremia V.Bub. Arkliai pristovė́jo mėšlo aukščiau pamatų Dkš. Kiaulinykas pristovė́tas mėšlo Vlkj. Paržiem tai nors trąšų gyvuliai pristóvi Trgn. Itiekas gyvulių, daug pristovė̃s mėšlo Arm. Kokia tu šeimininkė – pilna asla šiukšlių pristovė́ta Up. Kurpes žemių pristovė́jo Up.
^ Tavo ausys tai kap arklių pristovė́tos (labai nešvarios) Nč.
| refl.: Staldas prisistovė́jo mėšlo, einant galva į lubas remas Užv.
4. tr. išskirti nuosėdas: An dugnio [puodo] vanduo kažką pristovė́jo Ėr.
| refl.: Prisistovė́jusi (pritukusi nešvarumų) butelka, kur tu išplausi! Rdn.
5. intr. būti prie ko prižiūrint: Pristovė́k prie darbininkų J. Gi ateina ponas ir pristovi M.Katk.
6. intr. ilgai išgyventi, išbūti apsistojusiam: Jau niekur tep nepristovė́j[o] [kareiviai] kap pas mus Lp.
7. intr. J, NdŽ, Krž tikti, derėti prie veido, prie figūros: Pristóva pri burnos: dideliai puikiai yr pasiūta LKT55(Trk). Ir anam teip pristóva, ka, rodos, teip i reik KlvrŽ. Kad tu žinotumi, kaip ta kepurė tau pristóva! Grg. Kad i brangi tie sejonai, al ka tik pristóva Mžk.
ǁ būti tinkamam, pritikti: Ka tik žmogus būtų geras, tei i kožnas vardas pristóva Krš. Toki puiki privarptė nepristóva pri to seno kalvarato Slnt. Ko tu geri, ka tevi reiks nešti – tas nepristóva Vgr. Mandagumas mergoms geriaus pristovi kaip gražiausia kleida (suknelė) prš.
ǁ reikėti, privalėti: I tiekėmos kaip tiktai jau pristóva: i pyrago, i meisos Gršl.
ǁ tikti vartojimui: Su bulvėms kastinys daugiau pristóva Skd.
^ Pristova kaip šunie dešra (iron.) LMD.
8. intr. pagelbėti, padėti: Idant … pristovėtumbit jai kožname daikte, kuriame tiktai jūsų reikalautų BtPvR16,2.
sustovė́ti
1. intr. NdŽ kurį laiką stovėti.
2. intr. kartu sustoti: Drūtai (glaudžiai) sustovėti N.
3. tr. NdŽ stovint, laukiant ką laimėti, gauti.
4. tr. priminti, pristovėti (mėšlo): Sustovė́jo mėšlo šmotą gyvuoliai J. Da lig pavasario sustovė́s kelis vežimus mėšlų Skdv. Šiuosmet mūs avys daugel mėšlo sustovė́jo Rod.
ǁ stovint suminti, suplūkti: Ties užpakalinėm kojom tep sustovė́tas mėšlas, kad negali išlupt Gs. Skujas sustóva gyvoliai – ir yr geras mėšlas Šts.
5. intr. kurį laiką išbūti padėtam, paliktam: Tas popieris šimtą metų sustovė́jęs Krš. Jei nesunešioji [skepetos], tai sustóvi Lp.
| refl.: Žemuogės kaip susistovė́s, eglių sakais atsiduoda Žr.
6. tr. stovint sugadinti: Ką turi, bėdos nėr – vietos nesustovė̃s Trgn.
ǁ refl. sugesti: Drabužis ir stovėjimu susistóvi Rmš.
7. refl. per ilgą laiką susigulėti, susislėgti, sukietėti: Kiek ans i susistóva, ans galia par žiemą būti, toks kupstis šieno Jdr. Iš laidario išvežė mėšlus susistovė́jusius Jdr. Susistovėti tura mūras Plng. Skalus beržas susistóva, supentė[ja] į ragą Šts. Susistovė́jęs [molis], kietas kaip akminas Krš. Antsidėsu skrybelę, juo susistovė́tum plaukai Slnt. Jeigu gerai namas susistovė́jęs, tinkai neskyla Kair. Paržiem mėsos susistovė̃s Ds. Matyti, kad iš jūros vandens, išdžiūvusio tame duoburėlyje, susistovėjo toji druska Š.
8. refl. NdŽ, DŽ1, Jnš išbūti reikiamą laiką padėtam, stovint įgyti reikiamų savybių, pagerėti: Susistovė́jęs alus geresnis Kp. Aruoduose kvepėjo dar nespėję susistovėti rugiai rš. Tas sausas vynas esąs susistovė́jusios sultės Krš. Padaryti vaistai turia susistovė́ti Skdv.
9. intr. sustingti, užšalti: Sustov gelmė R174, MŽ230. Gelmė viršuje sustov N, BbJob38,30.
10. intr. būti išdėstytam, sudėtam, sutvarkytam: Ardys, žiūrės, kaip ana (radijas) sustóva Krš. Muštuvai – kur skietas sustóva su nytėms Gd. Po vidų beveiząs, kaip kas sustóva Als. Par tą naktį [vagys] ištyrinėjo, kame kas sustóva Lž. A tu barkis, a nebarkis, aš tę nagų nekišiu – nė aš žinau, kaip tę kas sustóvia, nė nieko! Škn.
11. intr. būti, reikštis, vykti: Nepasakiau aš anam, kame prontas sustóva Žr.
12. intr. priaugti, padidėti, prisidėti: Buvo aštuoni šimtai, dabar jau vienuolika – trys procentai sustovė́jo Gs.
13. refl. nustoti tekėti, cirkuliuoti: Susistóva, neišsivaikščio[ja] raštininkams krau[ja]s, i serga Krš. [Diemedžio] gėrimėlis skiedžia susistovėjusį kraują rš.
14. intr. elgtis, laikytis: Tas y[ra] riktingas žmogus, ans visur gerai sustóva KlvrŽ.
15. intr. išgyventi: Retas lig šimto metų tesustóva Dr.
užstovė́ti
1. tr. NdŽ laimėti, gauti stovint: Sėskis, nieko neužstovė́si Sb.
2. refl. NdŽ užsibūti stačiam: Vegertas užsistovėjo prie lango, grožėdamasis peizažu K.Bor.
3. refl. NdŽ, DŽ1 užsibūti nedirbamam, nevažinėjamam: Užsistovėjęs arklys, reikia pravažinėti Š. Arkliai tvarte užsistovė́jo, tai kai pasikinkiau, tai eina kai vėjas Kt. Reikia pravažinėt arkliai, ba užsistovė̃s Alv. Jau tavo žirgeliai jau užsistovė́ję (d.) Tvr.
4. refl. NdŽ išlikti, užsibūti padėtam, nevartojamam, užsigulėti: Išperka, kur panašiau – kur kokia panaši (geresnė) žuvė neužsistóvi Mžš. Palikau paslėpęs kelis obuolius, tai dar užsistovė́jo Mrj. Kokis spirginys bus, tai už jo neužsistovė̃s! Lp.
5. refl. NdŽ nustoti tekėti, cirkuliuoti: Širdies nepakankamumo atveju kraujas užsistovi didžiojo kraujo apytakos rato venose rš. Valgymas skatina tulžies išsiliejimą, ir tulžis neužsistovi sp.
ǁ nenutekėti: Tarpkupstėse per vasarą telkšo užsistovintis vanduo sp.
ǁ nustoti veikti, funkcionuoti, užsilaikyti: Sviesto negavo, tai viduriai užsistovėjo (užkietėjo) Db.
6. intr. užtraukti atsivedimo laiką (apie gyvulių pateles): Užstóva karvės kelias dienas Šv.
7. (nlt.?) tr., intr. N, KŽ užstoti, palaikyti: Ką užstovė́ti KII313. Kits kitam padėt, kits už kitą užstovėt Žlv.

stovė́ti, stóvi (stóvia Dv, stóvna BzBkXXVII183, stáuna K, BzBkXXVII183, BIII163; N, -ė́ja), -ė́jo K, Rtr, Š; L
1. intr. SD353, H, MŽ, Sut, N, K, LL238, Rtr būti stačiam, laikantis ant kojų, nejudėti, neiti iš vietos: Sėskis, ko stóvi! NdŽ. Stoviu, stovmi R. Pirma stovė́ti, pryšakyje stovė́ti KII330. Nestovė́k po lašiniu NdŽ. Aplinkui stóvintiejie KI628. Atsistojęs pirštų galais, stóvi vėjo atgaiše J. Ir stovimose vietose žmonių kaip silkių bačkoje Pt. Atvažiavo autobusas pilnas, net juodas, kaip prikimštas, – reikėjo stovė́t visas kelias! Mžš. Stovė́t eš galiu Nmč. Negi stovė́si visą kelią? Ut. Marikė liūdna stóvna py motinos kapo Klp. Stóvim itai, galvas nukorę Rod. Mes tik tol sėdim, kol valgom, o kap kada stovė́dami pavalgom Kpč. Nori, kad pašokint, tai pasistiepus kad stóvi! Adm. Inbėgęs ir stovią̃s Užp. Kojas ažgėlė stóviant in sniego Klt. Aš ilgai bestovė́damas pailsau KII205. Ir stóvi kap velnias, gal dantis parduodai? LKKXIII118(Grv). [Nuotaka] stovė́dama iš kiemo išvažiuoja, stovė́dama per kaimą važiuoja (kad ir kitos mergaitės ištekėtų) Alv. Tik stóvinti žmonės galė[jo] važiuot (buvo daug vandens) Arm. Kai stovė́damas valgo, tai didelis nori užaugt Ds. Eik nestovėjęs, tinginių panti! J.Jabl. Stovėk, stovė', stovėki, stovėkie, stovėkig R181. Pasekėjai iš jaunosios pusės stóvi ligi marčios pietų J. Aš ejau linų minti, ana paliko bestóvianti Gršl. Stóvu aš, stóva ir tas ožys Klk. Ir stovą̃s, veiząs – išleka ta ugnis Nv. Tik nereikia prie bičių kuštėt: ka jau vienas žiūria, tai kiti stóvia Mšk. Stóvia rankas atkišę, nieko nedirba Kair. Stóvi pardien atejęs kai ažu skolą Klt. Mudvi stóvav, žinai, an to tiltuko, čia pas kaimynų stóvav Vž. Aš tę ton priemenukėn stóviu išejęs LKT371(Nmn). Jis stóvia prieg durimi Kls. Pareinam namo, o jos stóvima až durų su stambiniu (pagaikščiu) Ob. Mes stóvim kamputy galvas nuleidę Pls. Pašal' stóvia ir kalba Ps. Prie to ąžuolo stóvi bjauri boba – ragana Mlk. Ant saulės esmi, stoviu SD169. Daugybė aplink stovinti, pulkas SD3. Griausmo čėse pamažėl' krutėk, prie medžio nestovė́k! LKT264(RdN). Eik, tinginy, eik dirbti! Kam stóvi taip išsižiojęs? K.Donel. O daug su šituomi ir baikauti negali, – atsiliepė ikšiolaik tykai stovėjęsis vyras prožilis V.Piet. Gandras ant viena koja stovė́jo – būs lytaus Pln. Juodas gužutis stóvi an brastos, žuvę gaudo Jsv. Kad gandrą kokiame mete pirmą sykį staunant matai, tai tą metą slinkas esi LTR(Klp). Gi žiūriu – vilkas bestovįs prieš mane J.Jabl. Arklys stó[vi] už durų Sch147. Tie arkliai tebstóva kaip stovė́ję Dr. Vištos niekai tos baltosios: kur stó[via], čia pameta kiaušinį Jrb. Matai, kaip pijokai tie kalakutūčiai: susikimba i stóva Štk. Žąsis jeigu ant vienos kojos stóvia – pryš šaltį, pryš pagadą Erž. Kol tu čia stovi, kol namo nejoji – laukia tave tėvelis LTR(Grv). Kelkis, berneli, negulėk ir užsikėlęs nestovė́k DrskD262. Pjaukit pjaukit, pjovėjeliai, nestovė́kit (d.) Dglš. Verkė mergelė, verkė lelijelė, pri šalelės stovėdama StnD25. Nėr man sesutės šalip stovėti LTR(Klp). O brolyčiai raitelyčiai kraujuose stovė́jo LB45(Vlkš). Testov, težvengia bėri žirgyčiai! Dar man malonu pas motinėlę KlvD329. Staun žirgeliai pabalnoti, laužtineliais pažaboti KlpD75. Biednas ir garbės po tavo akių neturėdamas, čia stovmi ir gėdžiuos Ns1858,3. Ir tarė tenai stóvintiemusiemus: atimkiteg nuog jo ilgąjį DP381. Vaikai ir šeimyna tur sudėję rankas patogiai ties stalu stovėti ir byloti VlnE37. Ir jis, pakėlęs akis, išvydo tris vyrus ties savęs stovinčius BB1Moz18,2. Ir po dviejų metų sapnavo faraonas, kaip kada stovįs būtų pas vandenį BB1Moz41,1. Vieta nes, ant kurios stovi, yra žemė šventa Ch1ApD7,33. Visa ana minia stovėjo and krašto [marių] Ch1Mt13,2.
| prk.: Ypač greitai tarybų valdžios šalininkais tapo tie inteligentijos sluoksniai, kurie stovėjo arčiau liaudies rš. Skaitytojas, parbėgdamas darbus, pirm kelių šimtų metų buvusius, tarias šalip jų bestoviąs S.Dauk. Nemokėdami savo prigimtosios kalbos rašto, … stovi ant ištautėjimo kelio LTI455. Visados giltinės, ant savęs stóvinčios, bijokimės DP478.
^ Stovi kaip Pilypas kanapėse LTR(Btg). Ko stovi kaip Barnabas pupose? Ssk. Stóva kaip mietą įrijęs Kv. Stovi kaip pelų maišas LTR(Zp). Stóvi kap drekelį prarijęs Plv. Stovė́k kaip nudiegtas Lkš, Dkš. Stóvi kap indiegta karvė Dglš. Stóvi kaip sušalęs Nj. Tik vis kaip jautis, padelbęs akis, ir stovi LTR(Kp). Ko čia stovi kaip kiaulė, į ausį myžama? Vkš. Ko stovi kap kuolas – lenkis prie darbo! Kpč. Ko stóvit kap pabučiuoti! (drąsinimas sėsti) Plv. Stovi kaip melžiamas LTR(Kz). Stóvia kaip ant karštų anglių Krž. An kelio stovi i kelio klausia LTR(Kš). Bėgančio pėdos, stovinčio ašaros KrvP(Vl). Stovėjus – kraujai, bėgus – pėdai R186. Ant stovinčio užeina, bėgantis pats užbėga KrvP(Krž). Bėga vilkas –tunka vilkas, stovi vilkas – lysta vilkas J.Jabl. Neįtinka anam nei ejusi, nei stovė́jusi (niekaip) End. Čiuža bėda nesidžiauk, ba sava užpakaly stovi LTR(Grv). Stovėk stovėk, ateisiu pamilžt (sakoma nedirbančiam) LTR(Alk). Stovi kampe paniukė, per vidurį susijuosus (šluota) LTR(Bd). Senas senas senelis ant vienos kojos stovi (kopūstas) J.Jabl. Stovi ant vištos kojos, o kai gula, tai jaučio vietą užgula (durys) LTR. Trijų stovėta, o vieno nueita (kibirai su naščiais ir nešėjas) Rš. Kai stovi – kai šuo, kai lekia – kai arklys (balnas) LTR(Vdk). Gale lauko begėdė stovi (pirtis) LTR(Ldvn). Stov žmogus ant kalno, juo ilgiaus stov, juo trumpesnis tampa (deganti žvakė) B870. Stovi velnias ant kalno su auksiniais čebatais (arklas) LTR.
ǁ būti vertikalioje padėtyje, laikantis ant galvos ar rankų: Jis stóv ant galvos KII205.
ǁ būti pastatytam (už bausmę): Kampe stovi rš. Į kalėjimą savo amžiuo neesu buvęs i nė po šautuvo beveik neesu stovė́jęs Vž.
ǁ pajėgti būti stačiam, laikytis ant kojų: Jau an kojų nestóviu, jau blogai Bb. Pareina, va an kojų nestóvi (labai girtas) Pls.
ǁ atsistojus, sustojus laukti: Py duonai stovė́jėm KlbXV130(Krg). Iš kaži kur žmonys stóvia, tai tę juk neisi spraustis! Jrb. Žmonės silkių stóvi Ėr. Aš jau, ka toki krūša, nė nestóvu End. Stovė́jus stovė́jus, laukus laukus i nesulaukus Klt. Vyras stóvi algos Rk. Stovėk, berneli, valandą, stovėk, berneli, ir kitą, stovėk, berneli, tris valandėles už vartų LTR(Slk).
| prk.: Tie senieji išmirė, dabar jau mes eilio[je] stóviam Mžš.
2. intr., tr. būti kur (ppr. stačiomis), atliekant kokį darbą, vykdant kokią užduotį, pavedimą: Ne kas noria prie tų maišiukų [malūne] stovė́t Žg. Ant staliuko [kuliant] stovė́davom kokios trys LKT218(Bsg). Stovė́k visą naktį prie arklių Ėr. Prie gyvuliui reikia stovė́t (nuolatos juo rūpintis, prižiūrėti) – tada bus geras Klt. Šieno saują turi, tai prie jam i stovė́k, kad nesulyt Klt. Pri puodų ana nebstovė́sianti (nebevirsianti) – tepasiuntie! Krš. Ūkvedis stova prysistójęs Lkv. Tejūnas stovė́davo až nugaros [baudžiavos laikais] Ck. Kirvelnykas (karys su alebarda) kieno pas jį stovįs SD70. Stovė́ti valandas NdŽ. Jie turį vektą stovė́ti Sch177. Ten jaunas kareivis sargybą stovėjo LTR(Gr). Kasdie viena pas galvą stovė́[jo] (budėjo) seselė Mrj.
| prk.: Pričkus tvirtai stovi būrų moralės sargyboje rš. Tarybų Sąjunga stovėjo ir stovi taikos sargyboje (sov.) sp.
ǁ eiti kokias pareigas, būti parsisamdžius, tarnauti: Mano duktė stóvia pieninė[je] Pš. Ne savo vieto[je] stóvu – mažo mokslo Krš. Aš pats pas ūkininką vieną pusvelčiuo stovė́jau Klk. Gero[je] vieto[je] stóva samdyti po kelis metus Yl.
3. intr. būti vertikalioje padėtyje (apie daiktus, augalus): Žvakė nestóvi NdŽ. Iš drūto medžio iškasta kerpė tokia, ka stovė́tų [piesta] Skrb. Tai kreivai stóv KII205. Stóvinčius rugius išklaipė, brydes padarė J. Kai prie lietui, tai ilgiau [gubos] stóvi, paki išdžiūsta Pb. Stóvinčiai medžiai LKKVII189(Krs). Ąžuolai vis palikti, palikti stóvia Sk. Stuburas medinis stovė́jo Ker. Taipo sodinti ir pririšti gluosniai stipriai stovės K.Donel1. Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę, būriškai po stogais jų stovė́dami dreba K.Donel. Lai stáuna eglikė, nekirsk Klp. Stovėjo eglelė, stovėj[o] ir pušelė, stov ir jauna merguželė rankas nuleidusi D23. Tu ąžuole, tu žaliasai, nestovė́kie prie kelelio, ba atpučia šiaurus vėjas, tankias šakas laužydamas DrskD53. Oi ką kalba avižėlė, ant kalnelio stovėdama? LTR(Ktv).
^ Ne braškantis griūva, o stovintis LKGII349(Bsg). Traškančioji eglė ilgiaus stovi M. Padžiūvusiasis medis ilgiaus stovia LMD.
ǁ būti pasikėlusiam, pasistojusiam: Arklio trumpi karčiai – kaip skiauteris stóvi Ktk.
ǁ būti nelanksčiam, sustirusiam: Pakulnio kelnės storos, vis stačios stóvi Užp. Skauda jau metai [koją], kap kada kap kuolu stóvi Rš. Negaliu nieko pačiupinėt, paimt, pirštai kai basliai stóvi Kdn.
4. intr. būti kur padėtam, laikomam: Šluota kampe stóvi DŽ. Kerčioje stóvi stalelis NdŽ. Tvarte lubos buvo sudėta, i te stovė́j[o] rugių kūliai Eiš. Šakų stirtos stovė́davo Krs. Miltų maišai stóvi primalta Ktk. Miltų stóviamasis puodelis Slnt. Po keliais raktais tos uogos stóvi Šmn. Pirkaitėj girnos stóvi, bulbos Antr. Dabar viskas čia testóvia Erž. Kur jūsų vanduo stóvi? Noriu atsigert Rm. Vežimai stovė́davo dalgių, puodų, vazonų, kalavartų Dkk. Mūso šuo – galia i pienas stovė́ti – nerušios Kv. Į lovį įmaišė miltus duonai, ir stovė́jo par naktį Klp. Jis valgį bestóvint paliko KII205. Šič, kur lovoj stóvia, da mano audimo kaldros Skrb. Tegu stovi – daiktas valgyt neprašo LTsV136(Ldvn). Šitó medžiaga gal ir nestovė́jo prie šilko (visai ne šilkas) Trgn. Kaulai, katrie ir dabar tebstov žemėse M.Valanč.
^ Du ratu pagiryje stovi (ausys) Klm.
5. intr. būti laikomam kokioje vietoje, patalpoje (apie naminius gyvulius, paukščius, bites ir pan.): Nume penai stóvi J. Staldas toks buvo nestóviamas, i nugriovė Vdk. Arklių kūtė, karvių kūtė, o paukščiai kartu su karvėm stó[via] Pš. Eina tręšimų, kur arkliai stóvi Nmč. Pamislyk, keturi šimtai karvių stóvia – pabrikas, ne tiktai kas! Kdn. Kur antės stovė́jo, baisus smardas Klt. Eglę nupjovė, iškirto su kapokle, i ten bitelės stovė́jo Brs.
^ Ne tas arklys avižas ėda, katras dirba, ale tas, katras stainė[je] stóvia LKT121(Vdk). Tai baltos ausys – gal kiaulės stovėjo? LTR(Vdšk). Juodas padlagas – kaip ir kumelių stovė́ta Slm. Turbūt tavo ausyse ožkos stovia? LTR(Grk).
ǁ tr. užimti (vietą): Tik veltui vietą stovėjo ir rinktinį pašarą ėdė MPas.
6. intr. būti tam tikroje vietoje įkurtam, pastatytam, išaugusiam, atsiradusiam; užimti tam tikrą plotą: Butas stóv prie pat upės KI82. Palei tą kalną stovėjo nedidelis miestelis LTR(Kt). Namai jo ir dabar tebestovi tie patys, ant aukštų mūrinių pamatų rš. Daba tebstáuna [rūmas], jei nenūpūstytas yr Krg. Dacinės malūnas an Bartuva stóva Nt. Kai Juodkėnai stóvia, tai te[n] kažkur jis gyvena Rs. Šitoj pusėj upės stovė́jo kaimas Sv. In piliakalnio stovė́jo pilis Lel. Sena pirkia: kai ana čionai stóvia, tai gal daugiau kap penkiasdešim metų Dbg. Klaimas stóvi, vidury padas išplūktas Vdn. Pora šimtų metų kap kiemas mūs stóvi Dv. Priešais bažnyčią, aikštės pakraštyje, stovėjo geležine tvora aptvertas paminklas J.Avyž. Nes visa nupult tur, kas ant teip silpno fundamento stóvi DP579. Ant ežeriuko skardžio stovi pušynėlis Blv. Avižų kad gražus laukas stóvi – kaip gelumbė! Dkk. Ė senelio kviečiai kaip mūras kalnuos stovėjo BsPII206(Jž). Miškas kur stovi, tarp krūmokšnių nė nosies iškišt nebėr kur Ln. Mano žemė apykalniai stovi LKGII504(Jnšk). Akmenėlis stovi – stovi be kojelių NS366. Miškuose tie kapai stovė́jo Stk. Ant šitos obels dideli obuoliai stó[via] Jrb. Jaknos stóvia prie žarnom Ob. Čia amžių amžius kelias stovė́jo, buvo taisomas Ob. Stóvi mėlynių – nėr kur koja kelia Klt. Keliai atlyti, purvynas iki klupsčio, o kur klonelė, ten klanai stovėjo kaip ežerai V.Krėv. Kame po lytaus ilgai stóva pelkė, ten kask: būs gera šulnis Krš. Kur palios, ten ežeras stovė́[jo] LKT206(Ig). Tūs skardžiūs tie šalteniai stóva LKT83(Žlb). Vandenai vis stóvi kaip šulny Ob. Mūsų laukai žemūs – vanduo stóvi Upn. Teip vanduo stovė́jo – dirva nuo dirvos (ištvinęs upelis užliejo lankas) Bsg. Jie melioruoja, o vanduo stóvi iš paskos jų Jon. Kai šlapias metas, vanduo aukštai stóvia, nieko nėra, neužauga niekas Pgg. Aukštai [kalnuose] tai visur sniegas stóvi Ds. Stóvi gruodas, net žemė balta Klt. Jeigu bus oro atšilimas, tai rasa stóvi ant lango Upn. Rasos ilgiausiai lig pietų stóva End. Rasa stóvi, rasos laukia (visą laiką apsiniaukę) Bsg. Nuo sunkaus kėlimo pūslė stóvi, neleidžia atsitiest Lel. Nedirba pilviukas, stóva paėdus toks guzas Krš. Papilvėj kilbasos (rumbai) stóvi nuo lazdos Aps. Stóvi briedžių pėdai apie šulnį Ktk. Ir dar pirštai tam akmeny stóvi, va! LKT234(Brb). Ant tos lentos metai įdėti, teip i stóvia Mšk. Į knygas stóva parašyta Rsn. Nes teip zokane įrašyta stovi MP64.
^ Gera galva, ale blogam daikte stóvi Str. Stovi duobė, aplink duobę žmonės su lazdom, lazdas kaišo ir laižo (valgo iš dubens su šaukštais) Tvr.
ǁ laikytis iškilusiam (viršuje): Riebuma stóvi viršuj Dv. Nu i tiek druskos deda, ka žalias kiaušinis stóva viršuo Vž.
ǁ užimti vietą erdvėje (apie dangaus kūnus, debesis ir pan.): Prakaitas laša, saulutė an galvos stóva Vn. Gegužės saulė stovi pačiuose pietuose J.Bil. Saulė žemai ant medžių stovėjo V.Krėv. Mėnulis stovėjo priešais labai aiškus V.Kudir. Mėnuo stóvia ant dangaus Ar. Debesys ant Upytės stovė́jo Ėr.
7. intr. būti nedirbamam, nenaudojamam, nevartojamam: Darbas stóvi – dienos eina Dkk. O darbas stóvi nepadarytas PnmA. Linai stóvi neverpti Skdt. O vei dar nevalytas ant lauko stóv vasarojas K.Donel. Stóvi laukai da nepjauti Aln. Laukai stova rūgštynėms – menkas gaspadorius Šts. Laukas stóvi pūdymu NdŽ. Žemė dirvonu stovė́jo Rmš. Daug ganyklių krūmais stóvi Ėr. Te vis dirvonai stóvi ir stóvi Pb. Mėšlai stóvi nevežti NdŽ. Arklių nėra, jie (rugiai) stovė́ję stovė̃s Sdb. Šakas kai nukerti miške, taip ir stóvi Lb. Dykas galas stóvi, butkinyko negauna Mžš. Yra stovai seni – stóvi, ir rateliai stóvi, kad jau dar̃ nereikia Dg. Rietimai teip ir stóvi sudėti skrynioj, niekas nejudina Ds. Paklodės ir bestovėdamos suplyšta Prn. Kap išvirs mėsos, tai stóvi stóvi, ir reikia nešt kalei ataduot Nmč. Pensija stovė́jo kišenė[je] (neišleista) Mžš.
8. intr. Klm, Jon būti užtrūkusiai, neduoti pieno: Karvė stov N. Mūsų karvė ilgai nestóvia, o turėjus pieno daug duoda Jrb. Tai da karvė – beveik nestóvi: melžk nuo veršio ligi veršio Mrj. Kiek gyvulys tur stovė́t, a tu knygose nerandi? Jrb.
9. intr. laikytis tinkamam, nekeičiant savybių, negendant, ilgai tverti: Sumygti apyniai ilgai galia stovė́t, kai atakeli – kvėpia Ob. Grūdas kiekui metų, ne bulba – išdžioveni, i stóvi Klt. Be cukraus nestovė̃s uogos Dgp. Mun drabužis nestóva, plyšta veikiai Šts. Kitims batai dėl to ilgai stóva, kad eita, batais nešinys Šts. Nudėvėjau, nė lopai nebstóva Šts. Geriausia stóvia ruduokės Žg. Vynas stóvi trisdešimt metų Ėr. Papinkiniai [obuoliai] stóvi lig Užgavėnių Upt. Geležinukai (tokie obuoliai) net iki kitais obuoliais stóvi Dg. Šitas mūras stovė̃s, kaip žemė stóvi KzR. Teip regis, kad sienos jau supuvę, ale da rūmelis stovė́jęs stovė̃s Sdk. Juk sienų rąstai sveiki, smalingų eglių – gali dar stovėti ir stovėti gryčia V.Bub. Supilk taukus ant čerpę ir tegul stóvia par žiemą Brž. Buvo labai gardi mėsa, nežinia kiek stovė́jo Iš. Kiek benugertum [alaus], o puta stovi ir stovi J.Balt. Šiaudiniai [stogai] keturiasdešimt metų stóvi i daugiau Pb. Medis iškiursta par pranarą, o šaka stóva, nekiursta Šts. Neilgai stovi tie namai, kuriuose nėra tvarkos P.Vaičiūn.
10. refl. NdŽ klojėtis: Stóvis linai ant lauko J.Jabl. Kai linai gerai neišmirkyti, tai ilgai stóvis Užp. Juo linai stóvas, juo y[ra] geresni Šts.
11. refl. NdŽ darytis skaidriam, skiriantis nuosėdoms: Vanduo stóvisi DŽ.
12. intr. nejudėti, laikytis vietoje (apie daiktus): Nuo ryto jo gerklėje stovėjo pašvinkusių lašinių kąsnis P.Cvir. Ažkandau gerai sušilęs, tai i stóvi adverijos gerklėj (negaliu kąsnio nuryti) Dglš.
| fiz.: Stovinčioji banga PolŽ52.
^ Ana kitą kartą buvo pana – kiaušis ant galvos stovė́jo (galėjo išsilaikyti nenukritęs), kad ejo (buvo labai išdidi) Ms.
ǁ nejudėti, nevažiuoti (apie susisiekimo priemones): Traukinys dar stóvi stotyje NdŽ.
ǁ nustoti veikti (apie mechanizmą): Stóvi laikrodis, netiksi Žl.
ǁ netekėti, nesruventi (apie vandenį): Kur vanduo int vietos stáuna, gal pyeiti Krg. Ežero vanduo nesimaino, stóvi vieton Rud. Stóvimas, stóvintis vanduo NdŽ. Stovimas vanduo nesveika gerti J.Jabl. Stovė́tas vanduo veikiau į̇̃šala LD380(Zt). Čia negilus, stovintỹsis vanduo, tai žolių yra Jrb. Ežere vanduo stovintỹs, upėj bėgantys Zp. Juk kožnas vanduo nėr stóvįs Plšk. Stóvinčias vanduoj LKKIX210(Dv). Karšiai mėgsta stovinčius, lėtai tekančius, nelabai gilius vandenis sp.
^ Ir stóviamas vanduo pūva Grž.
ǁ būti užšalusiam: Nemunas jau stóvi Prn. Kap Ančia stovė́jo, tai pervežė Lp.
ǁ neaugti: Pasodinau, teip ir stovi Pn. Niekas neauga, stóvia visa an vietos Skp.
ǁ prk. nesikeisti: Šiandien taip, ryt kitaip. Gyvenimas vietoje nestovi V.Bub. Menas, kaip ir gyvenimas, negalėjo stovėti vietoje rš.
13. intr. tęstis, trukti, laikytis: Mūsų žemėje vasara neilgai stova S.Dauk. Frontas stovė́jo keturis mėnesius Vgr. Ir šita audra stovėjo ant žemės šimtą ir penkiasdešimt dienų BB1Moz7,24.
ǁ kurį laiką išlikti: Jaunystą reik išnaudoti – kiek tas jaunas žmogus stóva! Krš.
14. intr. NdŽ tikti, derėti prie figūros, galvos ir pan. (apie drabužį): Rūbas man gerai pritink, stóv' KII189. Jo švarkas stóvia kaip nulietas Jnš. An tavę ir kalniai gražiai stóvi Sdk. Jai skarelė, žiūrėk, kap stóvi Mrj.
| Daba viską galiu valgyt – i gražūs [įstatyti dantys], i gražiai stóvia Mšk.
15. intr. atkakliai laikytis (mūšyje), atremti puolimą, nesitraukti: Nesitrauksim – kaip siena stovėsim siaubo naktį S.Nėr. Drąsiai stovėkiam ir nedrebėkiam, rasi mes pargalėsme StnD26. Padėk mums prieš jį stovėti PK119.
ǁ būti priešingai nusistačiusiam: Pamušk pagonis, stovinčius priš mus Mž421.
16. intr. I, NdŽ gyventi kur, įsikurti: Pasistatė trobalę, ans sau ten i stóva KlvrŽ. Anūkiukai pri munęs daugiau stóva Krž. A bestóvi pri mamai, a kame kitur gyveni? Dr. Stoviamosios trobos langai užrožėję (užšalę) Ggr. Pušinis medis dėl stoviamų̃ triobų [netinka] – lyg drėgmę biškį prilaiko Bt. Kambariai visi stoviami (šildomi) Šts. Kas jau pas aną stóva, tas jau negaus gyvenimo Trk. Lai ana ten stáuna [ligoninėje], gal išgys Krg. Kodėl vienas stóvi? Prie žmogaus kokio smagiau Skr. Galėjo dar pas mum stovė́t par žiemą Jnš. Pas jas stovė́jo koks žmogus, kai an Nemuno tiltą statė Žln. Lietuviai stovė́jo par jį Dbg. Seniai jau seniai ten (dvare) nieko nebestovima ir nebesustojama Vaižg. Karys savo būstinę turi jo dalies stovimoje vietoje rš. O tu, mergele, tu lepūnele, dėl ko tu nestovi pas motinelę? LTR(Mžk).
ǁ gyventi kurį laiką, apsistoti: Numie po dvi dieni stovė́davom LKT112(Klm). Vienas pats gyvenu, tik įnamę seną prisiėmiau, nes pats retai namie testoviu LzP. Septynias dienas testov pas savo augyvę BB2Moz22,30.
ǁ būti, laikytis kur (apie paukščius, žuvis ir pan.): Esu regėjęs, kad po tiltu stóva visumet balandžiai Sd. Vėgėlė stóva urve Eig. Didliai giliai anos (žuvys) yr, anos pačio[je] gilmė[je] stóva Plt.
17. intr. būti, laikytis kokioje būklėje, būsenoje, padėtyje: Gerai stoviu R406, MŽ545. Bėdoje stovėti N. Dabar jis gerai stóvia: karvę turia, paršus kelis Skr. Ka buvau pusaštuntos [dešimties], da neblogai stovė́jau, ejau į laukus dirbti Vž. Tada jie gerai stovė́jo, tai bepig ir puikės b[uv]o varinėt Gs. Iš kur čia daug pamilši: ant šiaudų stóvim (karves tik šiaudais šeriame) Sml. Pri motinos neilgai tebuvęs (trumpai žindytas), nestipras, an vaistų i stóva Krš. Melioracija aprašė, stóvam kaip an lipto galo (griaus sodybą) Pvn. Aš daug sykių ir be pusryčių stóviu Skr. Lai stóva neėdęs, kas darbo bijo Šts. Ko čia stóvi atsigulęs?! Grž. Aš basa niekad nestóviu, šliures velku ir velku Skr. Aš be darbo nestóviu penkių minutų Krt. Vokytis be karės nestóva Šts. Man galva kap stovė́[jo], tep ir stóvi (nesu girtas) Kt. Mūso arkliai nestóva riebi Lnk. Reiktų bėgties karvei, bet stóva liesa Ggr. Varna be šokčiojimo nestóvi Lp. Tavo javai geriaus stov (geresni yra) ne mano B234. Pečius tiktai ką šiltas stóvia LKT299(Sb). Žiemą padėk pry pečiaus [batus], įšylna, paskiau kojos ilgai stóva šiltos Jdr. Ausyse šnypščia, pirkia dūmuose stóvi, nematau nieko Stk. Da raistas stóvi kamaroj Ds. Durys stóv atdaros KI121. Visų trobų pašaliai stovėjo jais (rąstais) užkrauti J.Balt. Kai vėjo nėra, tai upė kaip stiklas stóvi Upn. Aš žinau, kaip pasaulis stó[via] – daug šalių mačiau Btg. A čia [arklo] dvišakės tep stóvia? Vvs. Dievas testov tau malonus BB1Moz43,29. Jei yra duktė, tada testov gyva BB2Moz1,16. Noris nėr manęs, išgirsčia apie jus, jog stovite vienoj dvasioj Ch1PvP1,27. Pagirts, kurs stov Dievo baimė[je] Mž386.
| impers.: Tu matai, kaip su mumis stóv, eit, destis KII2. Nuogas ant pilvo diržą ka užsijuosia, a šilčiau stóvia? Jrb. Par tą savo giesmelę [bitės] mums rodo, jog su jomis gerai tebstova ir jų motina sveika tebėra S.Dauk.
18. intr. būti, egzistuoti: Testov, t'esie R327, MŽ438. Ar pas jus lytaus stó[via] kada? Skr. Prūsų karalystė stóv daugiaus nekaip pusantro šimto metų KI223. Raginkiat žmones to trumpo mokslo išmokti, be kurio platesnis mokslas negal stovėt Mž12. Broliška meilė testov iš širdies tarpu jūsų VlnE157. Jo teipajeg valia testov BPI193. Ir ans yra pirm visų daiktų, ir visi daiktai stovi per jį Ch1PvKol1,17.
| Siuntinė[ja] daktarai vienas nu kito, o liga stóva Rdn.
ǁ refl. įvykti: Tesistov (teesie) man pagal žodžio tavo WP118.
19. intr. Sut būti kieno pusėje, palaikyti, remti: Žino jie, kaip reikia vienybėje laikyties, už vienas kitą stovėti Žem. Anys vienas až kitą stóvi Grv.
20. intr. būti atsakingam: Tu man už tai turi stovė́ti, rokundą duoti KII286. Aš už tai stóviu (atsakau, užtikrinu), kad šitas vynas čystas KI39.
21. intr. laikytis (kokių pažiūrų): Nes tasai tikrai turi vadintis krikščionim, kursai stipriai stovi prieg šventam mokslui jo MP45. Stovė́kimeg visi stipriai tikėjime bažnyčios DP549.
22. intr. kreipti dėmesį į ką, vertinti: Nestovė́jom už obūlio: kas norėjo, pasiskynė Grd. Anie geri žmonys, ant nėkų nestóva Užv. Duok mun brangesnių vaistų, kad tik mačytų. Dėl to rublio aš čia nestóvu Tn.
23. intr. Mrj būti priklausomam nuo ko: Ant tavo gyvasties stóv (guldos) visų gyvastis KI13. Aš labai jo valėj stóviu KI13. Ne savo valioj stoviu. Tėvelio avižėlės, motinos vandenėlis TDrIV3(Prng).
24. (nlt.?) intr. užsiimti kuo: Kas ant ko stovi, turi savo duoną valgyt Všt. Kur toks mokytas nemokės šnekėti – an to stóva Krš. Jis an to stóvi, užtat nusimano Mžš. Mat krautuvėj an to stóvi, tai greit pasako (suskaičiuoja) Skp. An to stovė́damas, kodėl gi jis nemokės padaryt Ukm. Kad an to stovė́tum (pasakas pasakotum), daug žinotum Tvr.
25. tr. N, BPI141 būti vertam, prilygti savo verte: Kitam ir menkas nėkas geru daiktu stóva Vvr. Niekas iž jo, tuščias, nieko nestovįs SD190. Nestovi tieko SD187. Ar to bestovįs beesi – gerk alaus J. Ans ne manęs bestovįs, t. y. vertas J. Jauniejai nė senųjų nebstóva Plng. Būs vyras esąs, o nė motriškos nestóva Ms. Viena viską dirbau, viskuo turėjau rūpintis, vyriško stovė́jau Plt. Ąžuolo baltymė nestóva nė alksnio verčio[je] Šts. Tu jo vyženos nestovi! By tik tave imtų Žem. Jūs žmogaus nestoviat vienos rankos (ps.) S.Dauk. Tavo arklys nestóva nė šašuolėčio munųjų BM401(Slnt).
ǁ intr. būti vertinamam: Būdavo, labai aukštai kunigai stóvi Dglš.
26. (sl.?) intr. kainuoti: Viena bulba kiek stóvi Užg. Jisai teduod ją (uolą) man užu piningus, kiek ji kaštuoj (paraštėje stov) BB1Moz23,9.
27. (sl.?) intr. Žž turėti reikšmę, būti svarbiam: Tu man nieko nestóvi! Lp. Tai ką čia stóvi tiek suvežt?! Al. Ar suvalgysi pilną bliūdą blynų? – Aje, kas tai stóvi! Krok. O tu, bernužėli, niekas tau nestovi – nei tamsi naktelė, nei aukštos tvorelės LTR(Žl).
◊ abiẽm kójom stovė́ti tvirtai laikytis, turėti tvirtą pamatą: Pasiekę visišką sukooperatinimą, mes jau abiem kojom stovėtume socialistinėje dirvoje rš.
akysè stovė́ti Šmn, Yl būti nuolat prisimenamam: Ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo – kaip koks kirminas krūtinę ėdė J.Bil. Aš einu pro milžinkapį, ir nors nieko nežinau, negirdėjau apie jį, bet jo praeitis kaip gyva akyse stovi V.Krėv. Dar ir dabar man stóvi akysè tos laidotuvės Mrj. Kap tu pamirsi, tai tau mirusiai akysè stovė̃s [neatliktas darbas] Eiš.
ant akių̃ stovė́ti būti matomam: Nebijok, man tos vištos ant akių̃ stóvia Jnš.
ant [vi̇́eno] akmeñs stovė́ti mieste iš atlyginimo gyventi: Neduok Dieve ant akmeñs stovė́ti! Vn. Stóvia ant vi̇́eno ãkmenio LKT299(Sb).
ant galvõs stovė́ti
1. primygtinai, priverstinai reikalauti: Juk aš tau ne ant galvos stoviu B642.
2. apie primirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Stóva ant gálva, plūdura ant širdžia, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą Šts. Oje, ka nestóva ant galvõs tas vardas! Kl.

ant gùirės stovė́ti šykštauti: Nestovėk ant guirės – mokėk, kiek prašo Nt.
ant kẽlio stovė́ti
1. N būti pasiruošusiam kur išvykti: Ant kelio stoviu B. Ant kelio stovįs, esąs R394, MŽ531.
2. DŽ būti kliūtimi kieno sumanymui, veiklai, trukdyti.

ant krūti̇̀nės stóvi nemalonu, nesmagu: Stóvi ant krūti̇̀nės – lyg katės prišlapinta An.
ant kùpros stovė́ti versti dirbti: Niekas tavie an kùpros nestovė́jo: kiek gali, tiek dirbk Vn.
ant liežùvio (liežiùvio) gãlo stovė́ti Dkš, Jrb, Krns, Pkr apie primirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Jos vardas stóvia man ant liežiùvio gãlo, bet niekaip negaliu atsimint Skrb. Ant gãlo liežiùvio stóvi, ir negaliu atminti Krkn. Va, tik in liežiùvio gãlo stóvi, i negaliu pasakyt Imb.
ant liežùvio stovė́ti
1. nuolat kalbėti apie ką: Tau tik alus ant liežùvio stóvi Pc.
2. būti apkalbamam: Nė vienas nenori ant kito liežuvio stovėt LTR(Vdkt).

ant márgo árklio stovė́ti apie neaiškų, abejotiną, netikrą dalyką: Da čia viskas stóvi an márgo árklio Mrj.
ant mi̇̀slės stovė́ti būti nuolat prisimenamam: Šitó mergiotė man stóvi in mi̇̀slės Ktk.
ant pénčių (penčių̃, pentų̃) stovė́ti
1. Al, Arm versti skubėti, pristojus raginti: Nesiskubink, niekas in pentų̃ nestóvi Ktk. Teip ir stóvi an penčių̃ Ds.
2. sekti, saugoti: Eigulys ant penčių̃ stóvi (neleidžia medžioti) Kb.

ant sàvo kójų stovė́ti DŽ pradėti savarankiškai gyventi: Jis jau an sàvo kójų stóvi Alv.
ant sleñksčio stovė́ti būti pasirengusiam: Jau kelinti metai su tekėstom merga ant slenksčio stovi Vj.
ant sprándo stovė́ti raginti dirbti: Na, dieną gali atsigulti, niekas ant sprando nestovi, ne tuo strioku nuvažiuos… Žem. Ant sprando baudžiauninkams stovėjo tijūnai rš.
ant širdiẽs stovė́ti apie primirštą dalyką, kurį norima prisiminti: Stóva an ši̇̀rdžia tie grybai (jų pavadinimai), bet neatminu Lkž.
ant vienõs kójos stovė́ti būti pasiruošusiam greitai iškeliauti: Kas dar kaltas, kad verkia Polina, kad Steponas čia ant vienos kojos stovi? V.Bub.
ausysè stovė́ti būti nuolat prisimenamam (apie ką girdėtą): Par gegužės mėnesį jos (varlės) iškurkia po balas – ausỹs stóvi Vb. Man šita melodija ausys ir stovi Slč.
Diẽvo stovė́ta gerai užderėjo: Kur šiemet grikiai sėta, te ir Diẽvo stovė́ta Trgn.
galvojè stovė́ti
1. Ob būti visą laiką mintyse: Man visą dieną galvoj stovė́jo, kur pamečiau piniginę Mrj. Jo paveikslas mano galvõj stóvi Prn. Valentas lyg negirdėjo: kando dideliais kąsniais duoną, srėbė viralą – galvoje stovėjo viešnia J.Paukš.
2. atrodyti: Kad man tep stóvi galvoj, tai aš ir porinu Nč.

kai̇̃p ant ãdatų (ýlų, in ugnès) stovė́ti labai nerimauti, baugštytis: Baltaragis kaip ant adatų paliko bestovįs Žem. Palikau visus namus, tai dar̃ stóviu kai̇̃ an ýlų Mrs. Stóvi kàp in ugnès Vrnv.
kai̇̃p ant délno stóvi aišku, suprantama, akivaizdu: Dabar tau stóvi kàp an délno visos naktelės Dkšt. Jam visos rokundos ir skaičiai atvirai stovi kaip ant delno A.Baran.
kai̇̃p stóvi
1. Slk, Brž be nieko, be jokio turto: Jis tur eiti, kaip jis stov N. Pereitoj nakty iš mūsų visa ištęsė, atlikom kai̇̃p stóvim Užp. Paėmė ją [už žmoną] kai̇̃p stóvi Mžš. Sūnus iš namų išėjo kai̇̃p stovė́jęs, nė šventadienių kelnių nepasiėmęs Skrb. Atėjo kai̇̃p stóvia – nieko neatsinešė Šln. Namai sudegė, i atliko be gyvulių, be nieko – kai̇̃p stóvi Mžš.
2. visiškai (vienas): Abidvi pamirė, likau kàp stóviu – nė brolio, nė seseres Dg. Esu vienas kai̇̃p stóviu Šr.
3. Prn visai suaugęs: Daba merga kai̇̃p stóvi Ar. Dar pora metų, ir visos trys jau mergos kàp stóvi Gs.
4. Lt nepasirengus: Jis kàp stóvi, tep ir išėjo Alk. Išvarė žmogų kai̇̃p stóvi PnmA. Tuojau du, kaip stovi, šoko į vandenį traukti Žem.
5. su viskuo, viską paėmus: Až tavo ūkį kai̇̃p stóvi tris stūkstančias duot[ų] Ds. Už šešis tūkstančius parduoda kàp stóvi Gs.

kai̇̃p stóvi, tai̇̃p brangùs (bagótas) Plv, Alk nieko neturi: Va, kàp stóvi, tèp brángios [motina ir duktė], ir už pono nuej[o] [duktė], tai ką pasakysi?! Krok. Aš nieko neturėjau – kai̇̃p stóviu, tei̇̃p brangi̇̀ Kdl. Kai̇̃p stóvi, tei̇̃p bagóta Skr.
kálnu stovė́ti slėgti, varginti: Žmonių aimanos, taip sakant, kalnu stovi ir visus slegia, smaugia Pt.
kójose stovė́ti savarankiškai gyventi: Kójėse visi vaikai stóva Vn. Kaip vaikai kójėse stovė́s, tada skirsias [tėvai] Krš.
krūti̇̀nėje (kriūti̇̀nėje) stovė́ti kelti nerimą, rūpestį: Stóvi tavo žodis kriūti̇̀nėj Vj.
nei ei̇̃ti (bė́gti), nei stovė́ti nežinia ką daryti: Anas man kai atkirto, tai nei ei̇̃t, nei stovė́t Ml. Nei bė́gt, nei stovė́t Ds.
plaukai̇̃ stóvi ant galvõs [pasišiáušę Lc] siaubas ima: Tau plaukai stovia ant galvos, kaip velnią būtum pamatęs LTR(Grz).
prie apkaklė̃s stovė́ti būti arti, greitai įvykti: Smertis pri apkaklė̃s stóva Vgr.
prie puši̇̀nių stovė́ti būti nekviestam prie stalo: Tu jo gerasiai draugas, ale jo veselioj aš taũ regiu prie puši̇̀nėm stóviant Prng.
prie žõdžio stovė́ti tesėti pažadą: Kad visi taip stovė́tų pri žõdžio, tai pupą už ausies užmetus galėtų gyventi Brs. Kaipo žmogus, pri žodžio stovįs, atiduodu tamstai piningus M.Valanč. Bene prižadėjai kitam ką gera padaryti, o ar stovėjai pri žodžio? P.
stulpù stóvi Trgn apie mirštančio, nualpusio akis: Tęsia (velka) žmogų, o jo akys jau stulpù stóvi Žl.
širdyjè stovė́ti
1. kilti nuojautai: O man vis širdỹ stóvi, kad čia kaimynų darbas Rmš.
2. teikti nerimą, rūpestį: Palikom močią sergančią – stóvi širdỹ ir stóvi Aln.

širdi̇̀s stóvi stačià (ant pakáušio) šiurpas ima, baisu: Širdi̇̀s ant pakáušiu stóva iš baimės Šts. Kaip reiks iškentėti tą dūrimą: širdis stati stova Skd.
už (kieno) nùgaros stovė́ti slapta remti, palaikyti, nurodinėti: Už jų nugaros stovi pramoniniai ir finansiniai sluoksniai rš.
už pečių̃ stovė́ti būti arti, greit įvykti: Ką darysi – jau ir kita bėda už pečių̃ stóvi Grv.
vi̇́ena kója stovė́ti (kur) būti arti kokios grėsmės, pavojaus: Tu viena koja ant laužo stovi (būsi greit sudegintas), todėl taip kalbi V.Krėv. Viena koja jau grabe stoviu rš. Šoferio gyvenimas: viena koja stovi prie grabo, kita – prie kalėjimo Klvr.
žõdžiai stóvi už dantų̃ rūpi, norisi kalbėti: Man tik tik stovė́jo žõdžiai už dantų̃ Vlkv.
žõdyje stovė́ti tesėti pažadą: Visi anie tokie neteisingi, žõdė[je] nestóva Užv. Daugiau jumso (jūsų) paršelio, sakau, nebimsu, kad drato neįsukot, nestovė́jot žõdė[je] Lk.
apstovė́ti
1. tr. apeiti pastovint: Visas tris pečiaus puses apstovė́siu Lp.
2. refl. R sustoti, liautis judėti: Par upes, kalnus, pakalnes ėję, tyrus užėję apsistovėjo LMD(Sln).
3. refl. Š, Rtr, KŽ užsibūti stovint, užsistovėti.
4. refl. apsiprasti stovint: Aš apsistovė́jau ir stovėsiu, iki autobusas sustos Mrj.
5. tr. ilgai stovint priminti mėšlo, apminti: Kūtės durys apstovėtos, negal atdaryti Šts. Loviai apstovė́ti, reik pasikreikti Šts. Gyvoliai apstóva eglašakes ir skujas, ir y[ra] geriausis mėšlas Šts. Apstovė́ta staklės vištų, nėr jau kitur vietos – kaip tvarte Ut.
| prk.: Aš dar apstovėsiu (suvedžiosiu) ne vieną [merginą] Šts.
| refl.: Apsistovėjęs lovys, įšalęs Žem. Eik, tvartą palygink – karvės apsistovė́jusios Skr. Pašalas iškela akmenis ir apmintą, apsistovė́jusį medį Tl.
6. intr. stovint aplipti, apkibti nešvarumais: Dumblu jau apstovė́jusios tokios lydekos nutvertos Žeml.
7. refl. aptrešti: Eglė nugriuvus, apsistovė́jus Skrd.
8. refl. nusistoti (apie vandenį): Palauk, kolei vanduo apsistovė̃s, tada pamatysi, kur įmetei peilį Al. Kai vandenėlis apsistovėjo, bernelis mergelę prikalbinėjo LTR(Alv).
9. refl. pasidaryti pastoviam: Kole apsistóvi rudenį oras, tai viso būva: lietų, droblių Dglš.
10. refl. apsigyventi, apsistoti: Anys čionai apsistovė́jo Švnč.
11. tr. gerbti, branginti: Jis manę neapstóvi Kb. Labai savo apstóvi, mažiausį daiktą Rdm. Jis moka žmogų apstovė́t Pns.
ǁ Pns stengtis kam įtikti: Jiej nesugodo, kap jis apstovė́t Lp.
12. intr. taupyti, neeikvoti: Turėsim daugiau lėšų, neapstovėsime apie skatiką LzP.
13. (sl.?) tr. apginti: Tu nebijok, aš tavi apstovė́su KlvrŽ.
14. (vok. bestehen?) intr. prš išlikti, išsilaikyti.
| refl.: Lepūnai neapsistovės po akimis tavo Mž511. Togidėl nusitverkit šarvus Dievo, idant galėtumbite atsispirt piktoj dienoj ir, vis pabaigę, apsistovėt BtPvE6,13. O jis (Dievas) yra pirm visų, ir visi daiktai per jį apsistovi BtPvKol1,17.
atstovė́ti Š, Rtr
1. tr. K, J, KŽ stovint atbūti, atlikti užduotį: Eik už jį atstovė́k [sargybą] Ėr. Drebi, kol atstóvi šalty karaulą Pl. Tas kareivis, kap atstovėjo savo, atėjo pas karaliūną BsPIV183(Brt).
2. intr. kurį laiką stovėti: Kareivis atstovėjo valandą po šautuvu rš. Atstovė́jo, prispirko, ko reikia Ob. Na ir atstovė́jau, iki gavau PnmA.
ǁ refl. tr. išbūti reikiamą laiką stovint: Senas žmogus jau savo atsistovė́jo, tegu sėdi Mrj.
3. refl. pakankamai išbūti tam tikroje vietoje (apie daiktus): Bažnyčia sena atsistovė́jo, dabar jau kita Žlp.
4. refl. RtŽ, LL296, DŽ, Dglš, Vb, Užp išbūti reikiamą laiką padėtam, paliktam, stovint įgyti reikiamų savybių: Jei gerai atsistóva [linai], greit išmini Krš. Jau atsistovė́jo [linai], jau ims lauk iš tos markos, kreiks an dobilienų Plt. Ka šilta yr, greit atsistovė́[ja] linai KlvrŽ. Anus (kanapius) liuob mirkys, džiovins, mins – neatsistovė́jos be mirkymo Lž. Atsistovė́ję linai minas geriau, braukias geriau, pluoštas gražesnis Km. Metas jau linai iš kratos imt – senai atsistovė́jo Kp. Rudenį tai tokio obuolio nevalgysi, ė kai atsistóvi, tai kaip medus Sdk. Pritinka mažinti degtinės gėrimo mada ir neišsivaikščiojusio ir neatsistovėjusio vyno pomėgis rš.
5. intr. išbūti tinkamam, nekeičiant savybių, tverti: Metų trisdešims keturiasdešims atstóvi, kad gerai padengsi [šiaudinį stogą] Aps.
ǁ tr. išbūti, tverti ilgiau už ką: Šitas dangtis (stogas) atstovė̃s dešim tokių dangčių Zr.
6. refl. išbūti kurį laiką nenaudojamam: Atsistovė́jusi žemė gera visam kam Šts.
7. refl. atsiskirti nuosėdoms arba paviršiams, nusistoti: Ar atsistóvi tavo pienas eketėj? Ktk. Vanduo reikia imti atsistovėjęs iš tvenkinio rš.
8. tr., intr. atidirbti, atbūti už ką: Mergos vietą neatstovė́si, eik už piemenę Krš. Jei neraštingas – moka susiedui penkius rublius, ir susiedas atstovė́davo (atbūdavo mokesčių rinkėju už neraštingąjį) Grz.
9. (sl.?) tr. KŽ atlaikyti, laimėti: Amatininkai virsta į paprastus darbininkus, nebegalėdami atstovėti lenktyninę kovą su dirbtuvininkais A1884,302.
10. (sl.?) tr. atremti: Vieni patys neprietelių neatstovėtų J.Šliūp.
11. tr. KŽ, Ml, Slnt atstoti, pavaduoti, prilygti verte: Šito rožė viena visą darželį atstóvi Klt. Šeši vaikai buvo, pri darbo atstovė́jo darbininkus Ms. O paminklai ir vainikai ant jų kapų neatstovės jų pačių gyvybės… Pt. Jonukas iš čia nuėjo stačiai prie uriadninko, kurs atstovėjo čionai vyresnybę LzP. Berneli mano, jaunasai mano, neatstóvi bernelis man už aukso žiedelį DrskD71.
įstovė́ti
1. tr. Š, Ser, NdŽ, KŽ ilgai stovint įduobti, išstovėti: Aš įstovėjau vietą bestovint (bestovėdamas), t. y. įlinko žemė nuo stovėjimo J. Mes įstovėjom aukštą kalnelį, tikt nesulaukėm mūsų brolelį KlvD249.
2. refl. ilgai stovint susislėgti, susigulėti: Išvežkit žemę ant lauko ką tik iškastą – paskui, kai sužels ir insistovė̃s, nei kirviu neinkirsit Krok. Žemė įsistovėjus, negali pakaupt Rmš.
3. refl. N stovint įgyti reikiamų savybių.
4. refl. KŽ ilgai stovint įjuosti, apaugti nešvarumais: Dugnas bliūdo įsaltęs, t. y. įbuvęs, įsistovė́jęs JI538.
5. refl. NdŽ, Ser nevažiuojamam, nedirbamam įsiganyti (apie arklius): Niekur nevažiuoja, arkliai insistovė́ję Lp.
6. tr. stovint pamėgti: Jauniklis meta kaip už ausių, paspringsta, užsikosėja ir nepadėkojęs smunka į savo įstovėtą vietą rš.
7. refl. kur būnant, gyvenant įprasti, apsibūti: Įsistovė́jom vienoj vietoj, tai tingu dabar kitur kraustytis Š.
8. refl. įsisenėti, įsigalėti, įsišaknyti: Liga įsistovė́jo, t. y. įsenėjo J.
9. refl. žr. nustovėti 18 (refl.): Iš jūrių amoniako dalis turi eiti atmosferon, kol įsistovės tam tikra pusiausvyra rš.
išstovė́ti; H162, LL296
1. intr. Rtr, Š išbūti kurį laiką stovint, stačiam: Valandomis ji išstovė́davo ties langu NdŽ. Aš išstovė́jau savo adynas J. Kaip žydo žvakės išstovė́jo par visas mišias, nė vienas neatsiklaupė Vkš. Kur ten atsisėsi – išstovė́jom, i viskas Erž. Kad tu galėjai per dieną an kojų išstovėtie, tai tu gali ir pareit Brt. Man patinka tapyba, grafika – galiu ilgai išstovėti prie paveikslų, užmiršdamas, kad laikas bėga V.Bub.
2. intr. pajėgti išbūti stačiam, įstengti stovėti: Aš jau neišstovė́su: mun jau devinta dešimtis Krš. Gerai, ka užleido vietą: nu Šiaulių nebūčiu išstovė́jusi Rdn.
3. tr. Š stovint išduobti, išminti: Toks laukimas buvo – duobės pri lango išstovė́tos! Krš. Pakratytum susimildamas arkliam, duobę name (tvarte) išstovė́jo Srv. Mes išstovėjom kalne duobelę, mes nurymojom aukštą tvorelę StnD24. Kalne duobes išstovėjo, stiklo langus pražiūrėjo LTR(Blnk).
^ Aš tę duobės neišstovė́jau (blogo nepadariau), ką inejau Krok.
4. tr. NdŽ stovint, laukiant ką gauti, laimėti: Ar ką jis išstovėjo vakar tenai? J.Jabl. Ką dabar aš tę išstovė́siu – apsisukau i parėjau Jrb. Stovi pardien atejęs kai ažu skolą [kaimyno vaikas] – ką tu čia išstovė́si?! Klt.
5. intr. išbūti kurį laiką padėtam, paliktam: Išstóva po mėnesį [algos] piningai nepraimti Krš. Apie mėnesį išstovė́jo lauke nukastos bulbos Krs. Par naktį uždegta [elektra] išstovė́jo, ot apsileidę! Krš.
| refl.: Per visas vainas ta brička išsistovė́jo alksnynė[je] Ss.
ǁ tr. būnant padėtam per kurį laiką pasikeisti, prilygti savo ypatybėmis kam:
^ Linai stovėdami išstóvi šilką (pasidaro kaip šilkas) Zp. Kad linas stovi – auksą išstovi, kad vilnos stovi – mėšlą išstovi LTsV374(Krž).
| Ką ana išstovė̃s, šitó suknelė (jokios naudos, kad ji stovės) – reikia nešiot Klt.
6. intr. DŽ išsilaikyti tinkamam, išbūti nekeičiant savybių: Lig pavasariui išstóvi tie obaliai Ul. Žaliai nudažytos samanos par visą žiemą išstovė́davo žalios, nenublukdamos Skrb. Bėras arklys išstova vienu plauku, o kiti maino Šts.
| refl. Mrj, Alk: Skintiniai obuoliai ilgiau išsistóvi Dkš.
7. refl. I, N, K, Š, LL297, Rtr, DŽ išbuvus reikiamą laiką padėtam, paliktam, įgyti reikiamų savybių: Išsistovė́ti yra išbūdyti (išbūti) J. Pakloji linus, tai išsistóvi, tada vėl surenki Trgn. Šuniarūgštiniai obuoliai būna skanūs, kai išsistóvi Kt. Išsistovė̃s [vynas], bus stipresnis Bgt. Grūdai sušutę tuose sandėliuose, neišsistovė́ję gerai Iš. Kai jie išsistóvi, kitoniški rugiai Kdn. Biškį y[ra] drėgni, rasi išsistovė́s šiaudai Trk. Ka būt į žaginį sudėtas, išsistovė́tų tas šienas Jnš. Parvežę pupas iš lauko, tuoj nekuldavo, bet sukraudavo klojimo gale, ka išsistovė́t Skrb. Sėklai nereikia labai sausų dobilų, išsistovė̃s ant rąstų sumesti Srv. Vasarojus greit išsistóvi Pc. Jau avižos išsistovė́jo, gali vežt Sml. Išsistovė́ję malkos vis geriau dega Trgn. Išsibūva, išsistóvi lašinys, gardus pasdaro Klt. Jau sudėtas skilandis, balanėlėm apdėliotas, gerų pakulų virve aprištas ir pakabintas ant aukšto išsistovėti J.Balt.
8. tr. ilgai viršum laikantis, plytint (vandeniui, sniegui) sunaikinti, išgadinti: Daiktais išstovė́jo javus [sniegas] Lp. Pasėjo linus – neužderėjo, vanduo išstovėjo LTR(Kzt).
ǁ refl. ilgai stovėti, telkšoti: Ar žuskars rugys pavagiais – vagosa vanduo išsistovė́jęs Rod.
9. refl. nedirbant, stovint išsiilsėti, išsiganyti: Tai šit lekia kūmai geru žiemos keliu, arklys pašertas, išsistovėjęs rš.
10. intr. kurį laiką gyventi, būti apsistojusiam: Čia kareiviai da buvo ilgai, visą birželio mėnesį išstovė́jo Lc.
| Lig Naujų metų pasamdytas išstóvi Gsč.
×11. (plg. l. wystać, rus. выcтoять) intr. BzB290, MT43 atlaikyti, pakelti, ištverti, iškęsti: Nieks nėra tvirtas, nieks nėra išstovintis prš. Ir kas išstovės, kada jis pasirodys? VlnE38. Kas gal dėlei jo keršto išstovėti? BBNa1,6. Apsivilkit šarvu Dievo, kad galėtumbit išstovėti prieš buklius užkabinėjimus velino NTPvE6,11.
nustovė́ti
1. intr. LL269, DŽ galėti, pajėgti stovėti, ištverti stovint: Kojos įsmilko, nebgaliu nustovė́ti Up. Galop ji visai pavargo, nebegalėjo nustovė́ti ant kojų NdŽ. Kol nustóva kojūse, tol negydos Krž. Ar girtas, kad ant kojų nebnustóvi? Srv. Jau tik supas, nenustóvi – dar in stulpą švokšters Pv.
2. intr. I galėti ramiai, nejudant išbūti vienoje vietoje: Vaikas juda ir juda, nė minutės nenustovi vietoje rš. Ašiai negaliu ant vietos nustovė́t: einu ir einu Ob. Nušertas arklys nenustóvi, trypia J. Mikli merga nenustóvi: vis kruta, vis dirba J. Gi gal grūdais šeriami arkliai, kad nenustóvi ant vietos?! Srv. Brolio arklys sušalęs, nebenustovi vietoje Žem. Būčiau pragėręs ir antrą šimtą, liustaunas žirgelis nenustovė́jo JV193.
| prk.: Nebnustóva (nekantrauja, nebeištveria) – nagai patys dreba Trk. Prakeikta močeka negali nustovėt, rūpinas, kad ką greičiau instumt duobėn BsMtII106(Sv).
^ Nenustovi kai an žarijų Švnč. Nenustóvi kaip ant adatų Ds. Nenustovi kai arklys nupenėtas Str.
3. tr. BŽ362, NdŽ nuvarginti stovėjimu: Stovėdamas nustovė́jau kojas Gdl. Kojas nustovė̃s [veršiukas] tvarte, kai nevesi laukan Klt. Aš nustovėjau savo eiklias kojeles, ik perkalbėjau savo jauną mergelę (d.) Ldvn.
| refl. SD386, BzF177, LL296, Rtr: Nusistovė́jo kojos bestovint J. Arkleliuo kūtė[je] kojos nusistovė́jo – išleiskiat pasimankštinti Plt.
4. refl. ilgai stovint apsilpti, nuvargti: Arklys nusistovė́jo pririštas DŽ1. Labai nusistovė́jau, reikia atsisėst Kp. Nūsistóva paršukai staldė[je] Jdr. Galvijai reikia išleist palakstyt, kad nenusistovė́tų nuo kojų Ds. Pardien stačias, tai ir nuo kojų nusistovė́jau Trgn.
5. refl. ilgai nedirbamam, nejojamam, nevažiuojamam pailsėti, sustiprėti: Arkliai, paržiem nusistovė́ję, gerai dirbs žemę Užp. Eina strimpsėdamas kaip nusistovė́jęs arklys Vžns. Kumelė nusistovė́jusi buvo, užtat taip laigo Ll. Arkliai nusistovėję ant namų labai greitai bėgo Ašb. Žirgelis stainioj nusistovėjo, už kito mergelė tai nutekėjo KrvD37.
6. intr. kurį laiką išstovėti: Stovėk už mano pečių, ir tep perdien nustovė́si Lp.
7. tr. Sut, N, BzF9, NdŽ, KŽ ilgai stovint (ppr. ko laukiant) padaryti žymę, išduobti, išminti: Ir nustovėjom kalne duobaitę, ir prakilnojom uosės tvoraitę KlvD339. Jokit, broliai, nestovėkit, nenustovėkit viešo kelio (d.) Mrj.
8. tr. stovint nutręšti: Gyvuoliai nustovė́jo daržą J. Nakčiai suvaro gyvolius į bandodaržį, kad nustovėtų žemę Kv. Kur gyvoliai nustovėjo, javai geresni Up. Karvės daug trąšų nustóvi (stovėdamos primina) Dglš.
^ Po kuokinei pirkia kai karvių nustovė́ta Švnč.
9. tr. Kn užgožti, nustelbti: Medis nustovė́jo bulves, t. y. nusmelgė J. Medžiai javus nustóvi savo šešėliu K.Būg. Ar iškirst reikės tuos medžius, ar ką – tik dirvą nustóvi Srv.
10. intr. išlikti nesuvartotam: Ar ilgai tie agrastai nustovė́s? Suėsma Krš.
11. refl. išbūti reikiamą laiką padėtam, stovint įgyti reikiamų savybių: Nusistovėjęs vynas SD419. Alus nusistovė́jo, geresnis pasdarė Ds. Linus pamerkdavo, [jie] nusistovė́davo Ds.
12. refl. KŽ netekti stiprumo, išsivadėti, nusistelbti: Tavo alus jau nusistovė́jęs Slm.
13. refl. SD192, Sut, N, NdŽ atsiskirti nuosėdoms arba paviršiams, nusistoti (apie skystį): Nusistovi alus, nugula mielės alaus SD44. Šalta, o pienas nenusistóvi Ktk. Vandenys ežere nusistovėjo LTR(Švnč). Misa gal jau nusistovė́jo Ds. Sudžiovinto augalo žiupsniuką apipilti verdančiu vandeniu, palaukti, kad pritrauktų, nusistovėtų ir tuomet vartoti rš. Kol vandenėlis nusistovė́jo, bernytis mergytę sau parkalbėjo JV284.
14. tr. DŽ ilgai viršum stovint, telkšant išgadinti: Nustovė́jo vanduo javus Srv. Žemė nustovė́ta vandenio Ėr.
15. refl. nutekėti, susigerti į žemę (apie vandenį): Jei vanduo nenusistovė̃s nuo runkelių – šaknys supus Krok.
16. refl. Klt nusivalyti po veršiavimosi: Reikia pasaugot, kai nusistovė̃s [karvė], kad atsgręžus nesuryt Ob. Apsteliavo karvė ir ilgai nenusistovė́jo Vdn. Jeigu karvė po teliui ilgai nenusistovė́jus, tai reikia duot jai kokių žolių Prng.
17. intr. išgyventi, laikytis kur: Teip nustovė́jau pas tą mokytojį Vgr.
18. intr. DŽ1, KŽ pasidaryti pastoviam, įsivyravus nesikaitalioti: Oras nenuostoviąs, gal apsimainyti IM1847,20. Giedra nuostovianti IM1849,16. Senovės rūbų pasiuvimas nustovėdavęs trisdešimt keturiasdešimt metų rš(Grz).
| refl.: Nusistovėjo saulėtos dienos, žvaigždėtos naktys A.Vien. Dabar orai nusistovė́jo giedrūs, šaltūs Krs. Šalčiams nusistovėjus, antys, kragai, gulbės persikelia į Dusios ežerą sp. Nusistovė́ję gyvosios kalbos dėsniai NdŽ. Gyvenimas kaip plati upė nusistovėjusia vaga tekėjo, o tu nori tą upę užtvenkti, kita vaga nukreipti V.Krėv. Negalima juk ardyti nuo amžių nusistovėjusios tvarkos ir be gerų žmonių pagalbos imti rinktis pačią (juok.) I.Simon.
19. intr. būti pastovaus nusistatymo, tvirtų pažiūrų: Absalono brolis nenuostoviąs ir nedoro drąsumo I.
◊ kai̇̃p nustóvi
1. kiek tik telpa, kiek laikosi pilant (apie saiką, indą): Saiką pylė kai̇̃p nustóva – teisingas buvo ano saikas Šts. Pilną šaukštą kai̇̃p nustóva gėriau liekarstų Šts. Pripylė sėtuvę kai̇̃p nustóva KlvrŽ. Duodu litrą [kruopų, obuolių] kaip nustóva Lk.
2. iš viso (apie kiekį): Keturi esam kaip nustóva KlvrŽ.
pastovė́ti intr.
1. R, N, Sut, K, M, L, Rtr, DŽ1 kurį laiką stovėti: Jis pastovė́jo kiek laiko, laukdamas atsakymo NdŽ. Skubėjo užkasti [mirusį] – iš tolie atvažiavęs tik pri kapo pastovė́jo Krš. Vaikai atbėgs, pastovė̃s i vėl nubėga JnšM. Kad ilgiau pastovė́čia, ir būt šalta Pb. Pastovė́k pastovė́k, ką aš tau pasakysiu! Aps. Pastovė́k, lig ateisu J. Pastovỹ, paka (kol) aš grįšiu Lz. Prašom sėst. – Pastovė́sim, didesnės paūgėsim Mrc. Ačiū, pastovėsiu, didesnis augsiu (atsako svečias, prašomas sėstis) LTsV865(Šil). Išeis vienas į kiemą, išeis kitas, pastovės prie vieno trobos kampo, pastovės prie kito, pasiklausys J.Paukš. Prieš vėją pastovė́jau išsižiojus i apsirgau Klt. Ko pas tavi eiti, a kieme pastovė́ti?! (sakoma nevaišingam) Krš.
| refl.: I pasistóvia jis (senukas), i pasisėdžia Grd. Pastóvas, pašnekas, praeina tas laikas Krš. Pasistóvit, ponai svotai, pasistóvit, pasistóvit JV532.
ǁ atsistojus kurį laiką laukti: Papuola, kad kadum reikia eilioj pastovė́t Ps.
ǁ sustoti: Pastovėkiat pastovėkiat, – šauks anys, o niekas nesugrįš BBNa2,9.
2. R, MŽ, N galėti, pajėgti stovėti: Truputį pastovėti gandriukai pradeda tik po dviejų savaičių T.Ivan. Ką jis pridirbs, kad jis ant kojų vos pastóvi Mrj. Te tokia srovė, kad giliau įbridęs nelabai pastovė́si Sb. Ma[no] duktė kap mendrelė buvo, ana an kojyčių nepastovė́[jo] LKKXIII125(Grv). Tik (taigi) negaliu pastovė́ti, mun sukas galva stipriai Žeml. Vos ne vos pastovėjo ant kojų savo MP146. Stuopikę išgėriau, nebepastovėjau, veskit mane gulti, neduokit parpulti KlvD314.
ǁ tilpti statiems, sustojusiems: Mūsų šaly teip dideli auga kopūstai, kad po vienu lapu gali čielas korpuzas vaisko pastovė́t BM3(Kp).
3. LL269 ramiai, nejudant pabūti: Nė vienas jų minutės nepastovėjo dykas per visą dienelę, o ristele, risčia, prorisčia J.Balt.
4. kurį laiką pabūti stovint, atliekant kokią pareigą, užduotį, dirbant ir pan.: Tuoj varysiu karves [iš ganyklos], pastovė́k (pasaugok atsistojęs) nuo burokų Ėr. Pastovėk prie vištom, paki pales KlbIV87(Mlk).
^ Esu jau ir už stalo sėdėjęs, ir kampe pastovėjęs KrvP(Al). Bernu pasitikėsi, kai su juo už grotelių pastovėsi (ištekėsi) KrvP(Vrn). Smulkiai malsi – pastovėsi, plonai verpsi – pasėdėsi PPr51.
5. pabūti kurį laiką kur padėtam, paliktam, nenaudojamam: Kokie lašiniai: ne surūdėję, ne nėko, o pastovė́ję Krš. Pastovė́jęs viralas, nevalgyk Klt. Da šiandie tepastà (tepastovi) varstotas: rytoj baigsiu meistravot, ir išnešma Lkm. Pastovėjo priemenėn sviestas [ir sukietėjo] Rud. Pasodinom anksti, pradėjo lyt lyt lyt, pastovė́jo šlapio[je] žemė[je] – parpus bulbių mažiau prikasėm Mžš. Pagistovėjo aukštas kraitelis aukštam svirnely (rd.) Jž. Obuoliai kad tik pastóvi, tai ir supūsta Sld. Pastovė̃s da staklės, kolei pasveiksiu Aln. Neturu kada kult, lei pastóvie LKT155(Škn). Pastovė́davo [rugiai], tąsyk veždavo į klojimus namo LKT186(Čk). Ale graži aviečių arbota – rausva, kai pastóvi Vdn. Išminko duonytę, pastóvi kiek laiko ir – an lopetos Dgp. Kap verdi juos (ungurius), vanduo kab pastóvi, tai kab drebulė Rud.
| refl.: Tegul pasistóvi vynas, bus gardesnis Alk. Alus, ka pasistovė́s, būs geresnis Lkv. Ir šermukšniai, kai pasistóvi, gardūs Sdk. Tik pakrėsti [obuoliai] neskanūs, turia pasistovė́t Raud. Ir skanus, kap va pasistóvi [skilandis] Dg. Tegul [šienas] pasistovė̃s kūgiuos Pnd.
6. išsilaikyti tinkamam, nekeičiant savybių: Kiaulės mėsa ilgiau pastóvi negu avies Kp. Ne visi obulai tė[ra] pastóvintys Vvr. Kol troba gali pastovėti (negriūva), vis šiokia tokia nauda Žem. Kūtės buvo dar pastoviančios, o vė[ja]s sugriovė Šts. Dvejus trejus metus pastovė́jusius [šiaudinius stogus] reikėjo parrišti (su karklo vytelėmis pritvirtinti naujus šiaudus) Všv. Pastateliai da pastoviantys Kl. Trobikė ten da pastóviama Krkl.
^ Ir eglė ilgiaus pastova traškančioji IM1852,36.
ǁ tverti, neplyšti, neirti: Tas raištis (skara) dar pastóvįs, dėl to ir prašau dešimt litų – jug ne palaikis Šts. Kas tokims [vaikėzams] pastovė́s: duodas, eina galvoms – drobužis jau i kiauras Krš.
ǁ laikytis nepaliestam, neišleistam: I braškes tie vaikai nuskina, i geresnes uogas – kas ten pastovė́s! Krž. Kitą daiktą ataveža – pastóvi, o arielka nepastóvi (greitai išperka) Skdt.
^ Pijokams piningas nepastóva Rdn.
| refl.: Per tave niekas nepasistóvi Alk.
ǁ būti tvirtam, pajėgiam: Dar pastovį̇̃s žmogus buvo, t. y. nesenas dideliai J. Juk pastovįs dar gyvolelis, o ryt reikės kraujį paleisti (papjauti) ž.
| prk.: Čia pastovintys (pasiturintys) ūkininkai, matyt, gera žemė Dr.
7. išbūti, išsilaikyti vienoje vietoje (apie daiktus): Dantis ant dančio nepastóvi (dreba) Ob.
^ Par darbymetį ir akminas ant vietos nepastova, ir tas juda NžR.
| Mun adata nepastova (vis dingsta, kur nors nusimeta) – kaip svetys Šts.
8. pagyventi, pabūti (pas ką): Vaikas kokį mėnesį pastovė́jo iš Vilniaus Krš. I kažinaičiais kas tas y[ra], ka pri tų vaikų tėvai nepastóva End.
ǁ refl. ilgai išgyventi: Pasistovė́jusi buvo senikė, šimtą turėjo Grd.
| Ta karvė jau pasistovė́jus: be dviejų metų neleidau Jrb.
9. išbūti ilgesnį laiką parsisamdžius: I buvom musintais geri, ka pastovė́jo i šeimyna Ms. Prasti gaspadoriai, kad šeimyna nepastóvi Lnkv.
10. H162, R67, MŽ89 iškęsti, ištverti, atsilaikyti: Daug nepastovėjo prieš tas ant jų siaučiančias vėtras Kel1881,31. Kaipogi pastovės karalystė jo? BtMt12,26.
11. apsieiti, išsiversti: Kaip tik koks subruzdimas ar atlaidai, ar svečiai – ir beatlekanti Marcė munęs ieškoti: negalia anie be munęs pastovėti S.Čiurl. Pargabena … vėl kitus nėknėkius, be kurių negali ūkininkas pastovėti A1884,276.
12. trukti, tęstis: Pastóva kokį porą savaičių šalna, i vėl tujau šiltai Vvr. Jegu teip pastovė̃s oras, ne kažin kas bus Trgn. Maž pastovė́jus, turėjo būt sugautas DP211. Kur nebūdavo per didelio puolimo, tai pastovė́davo pruntas Vlkv.
| refl.: Ale, dėkui Dievui, pagada pasistovė́jo Pc.
13. (l. postać?) būti kur, atsirasti: Mergel, duo man blynelį – aš tau an gero pastovėsiu (būsiu, kai reikės pagalbos) (ps.) Ad. Ir nepastovė́jo nė vienas melas nasruose jo DP3.
◊ [nė] kójai nepastovė́ti nebūti kur nuėjus, nesilankyti: Da mano kója pas juos nepastovė́jo Gs. Kad tu man šitep padarei, tai žiūrėk, kad tavo nė kója čia daugiau nepastovė́tų! Gs. Kad man nė tavo kója karčemoj nepastovė́tų! Gdl.
sàvo vi̇́eno kójomis pastovė́ti savarankiškai gyventi: Dvidešimt vienerių metų tu jau savo vieno kojomis pastovėsi J.Jabl.
parstovė́ti tr. įminti, įslėgti, ilgai stovint (ppr. ko laukiant): Ji ir kiemo tvorelę parstovėjo (jo belaukdama prie tvorelės, berymodama ten, tvorelę sugriovė) J.Jabl. Aš parstovėčiau kalną klonelį, brolyčio belaukdama N343. Mes parstovė́jom klevo grindeles, mes paržiūrėjom šviesias akeles JD1174. Jau kryžkelėlį parstovėjom, da nesulaukėm broliuko savo NS494. Šviesus kardas vagio neparkybos, bėras žirgelis stainios neparstovė̃s JD789.
ǁ sunešioti, sudėvėti: Jis parstovė́jo ožio čebatus JV1098.
pérstovėti Š
1. intr. BŽ362, DŽ1 ištovėti, praleisti laiką stovint: Pérstovėjo gerą valandą NdŽ. Párstovėjo motyna pri duobės kaip stulpas, ne sujudėt nesujudėjo Krš. Par dieną pártovu pri vaiko, nėkur neišeinu Krš. Šią naktį par naktelę žirgas párstovėjo pas mano aukštą svirnužėlį JV29. Aš perstovėjau tamsią naktelę ir pražiūrėjau stiklo langelį LTR(Krsn). Aš miegelio nemiegojau, an rankelių perrymojau, an kojelių perstovėjau LTR(Lš).
2. tr. BŽ362, NdŽ stovint nuvarginti, nustovėti: Aš išginiau jautelius in lankelę, pérstovėjau kojeles per naktelę DrskD128. Parstovėjom kojeles, skauda galvelė, alpsta širdelė JR44.
3. tr. BŽ362 pralaukti, kol praeis: Pérstovėti lietų NdŽ.
4. tr. NdŽ, Vkš ilgiau už kitus išstovėti, išsilaikyti (apie daiktus): Namas pérstovės ne tik mus, bet ir mūsų vaikus DŽ1. Mano marka tavo šimtus parstovės NžR.
ǁ viršyti stovėjimo (laikymo) terminą: Už perstovėtą laiką reikia atskirai mokėti rš.
5. intr. išbūti kurį laiką, išlikti nepasikeitusiam, nepraradusiam savybių: Mūrai dar ligšiol párstovėjo Ps. Klumpis, nuteptas su meisos sulte, nesproginė[ja], párstova lig pat nudildamas Šts. Tokiu spasabu uždaryta bačka [su tabaku] gal parstovėti kelerius metus S.Dauk. Tas kalnas parstovė́jo septyni metai, daugiau, daba i tą išdirbo Rd.
6. intr. Arm per ilgai stovint prarasti geras savybes: Kap pérstovi, tai byra grūdai Eiš. Pérstovėj[o] jau javas, grūdai byra Dv.
| refl. BŽ362, NdŽ: Rugiai byra, kab jau pérsistovėj[o] Žrm. Rugiai pérsistovėjo jau, lenda žemėn Al. Jau obuoliai persistovėj[o] an medžio Mrs. Pérsistovėjo duona pečiuj, tai ir sujuodavo Vj. Jau pavakarys atėjo, pietai persistovėjo, o klebonas nesikelia… Žem.
7. tr. ilgiau išgyventi, pergyventi: Juokias žmonys, kad párstovėsu dukteris Pp.
8. tr. susidurti su kuo, turėti reikalų, perleisti:
^ Aš tiek vyžų neperavėjau, kiek tokių ponų perstovėjau LTR.
9. tr. įveikti, nugalėti, laimėti: Lažintis kas galės, katras katrą iš mūsų parstovės? Žlv. Ar žiemys vėjelis tavi parstovėjo, ar jauni brolaičiai tavi parkalbėjo? LTR(Pd).
10. intr. atsilaikyti: Todėlei neperstovės piktieji ant sūdo Mž505.
piestovė́ti (dial.) žr. pristovėti 7: Jam piestovė́jo uostukai Krg.
prastovė́ti Š; LL190
1. intr. NdŽ kurį laiką stovėti: Prastovė́[ja]u po langu OG364. Aš prie sienos prisiglaudus prastovė́jau visą naktį Pc. Dvi dienos [moterys] prastovė́j[o] an ulyčios ir nebeigė kalbėt (juok.) Azr. Nesėdusiam sunku prastovėt Arm.
^ Kas ant vienos kojos visą vieką prastovi? (baravykas) LTR(Dgč).
ǁ išbūti (ppr. stovint) kurį laiką laukiant: Visą dieną prastovė́jau malūne, kol gavau malt Lnkv. Valandą prastovė́jau ir pieno negavau Prn. Perdien prastovė́jom … i nepriejom OG364. Prastovėjau visą dieną – nė vienas neklausė LTR(Ut).
ǁ tr. stovint ką praleisti, nepastebėti: Kad [mes] neprastovė́tum, einam prie mašinų Dg.
2. tr. stovint nuvarginti, nustovėti: Sūnelio belaukdama, ir kojas prastovėjau! Brž. Vargšė net apsiašarojo, tiek ilgai laukusi jo, kojas prastovėjusi P.Cvir. Aš prastovė́jau savo kojeles ir perkilojau vario vartelius DrskD209.
3. tr. LB153, NdŽ stovint sugadinti, palikti žymę, išminti: Gi tegu ateina, tegu būna, kampo neprastovė̃s Prn. Jug i ten laidario kertės neprastovė́jo Pln. Testovie [drabužiai], mun to šėpo neprastovė́s Rdn. Neprastovė́jo mano kraiteliai tėvelio svirnely vietelės TŽV648(Kp). Neprastovės skrynio[je] vietos, lai būna skiautės skrynio[je] padėtos Tl. Jy išlėks, susitiks su kokiuo boba, tai duobę prastóvi (ilgai šnekasi) Mžš. Mes prastovė́jom kalne duobelę ir perrymojom uosio tvorelę DrskD209. Senai mum motynėlė laukdama kieme kalnelį prastovėjo, aukso tvorelę prarymėjo NS41. Kai prastovė́si kalne klonelį, tada sugrįšiu savo šalelėn (d.) Onš. Mano žirgas stonios neprastovės TDrIV80(Tvr).
ǁ stovint sudėvėti, pradilinti: Vario vartus nurymojau, jukto kurpes prastovė́jau JD1114.
4. tr. NdŽ pralenkti kitus stovėjimu, perstovėti.
5. intr. prabūti paliktam, padėtam (apie daiktus): Garlaivis per žiemą prastovė́jo uoste DŽ1. Laiškas visą savaitę prastovė́jo namuose, nebuvo kas išneša Krs. O jeigu iš pavasario [apmėžia], tai daugiau ant viršaus [mėšlas] prastóvi LKT189(Vlkj). Naktį prastóvi [linai], krosnį iškūrina ir mina mintuvais medžiaginiais (mediniais) Dv.
6. intr. prabūti kur laikomam (apie gyvulius): Bėris per žiemą prastovės tvarte rš.
7. intr. NdŽ išsilaikyti tinkamam, nepasikeitusiam: Akmeninė bažnyčia kelis viekus prastovės Pls. Vasarą duona greit pẽli – dvie[jų] nedėlių neprastóvi Dglš. Sula liuob prastovė́ti lig pat rugių pjovimo Vkš.
8. tr. ilgiau už ką išsilaikyti: Įkask ąžuolinį stulpą, tai ir tave prastovės Vdžg. O ji (liepa) dar stipri, visus medžius prastovės V.Krėv.
^ Guzikas švarką prastovė̃s Skr.
9. intr. išbūti kurį laiką nenaudojamam: Ištisas paras prastóvi mašinos DŽ1. Prastovi technika ir dėl atsarginių dalių trūkumo sp. Jei per uostininkų kaltę prastovi vagonai, uostas moka geležinkeliui baudą sp.
10. intr. kurį laiką išgyventi kur: Ketverius metus vokiečiai čia prastovė́jo Ad.
11. tr. ilgiau išgyventi už ką: Senis da abidvi jąs[ias] prastovė̃s – žandai kai obuoliukai Jrb. Ji tą senį (vyrą) prastovė́jo Grd.
pristovė́ti; M
1. intr. NdŽ, DŽ1 ilgai stovėti: Kiek tu pristovi tam šaltam vandeny! J.Balč. Pristovė́jo ikvaliai ir maniškė ant pamazgų (nebuvo šeimininkė) Rdm.
| refl. N, K, NdŽ: Prisistóvu pri katilų – pasėdėsu Krš. Atsisėskit, juk jūs ten prisistovė́sit Gr.
ǁ sulaukti ko, gauti ką stovint: Svieto minios, kol tu pristovė́si Krš.
ǁ turėti galimybę stovėti, tikintis ko gauti: Kas te kasdien pristovė̃s eilioj Ob. Prie kiekvieno lango su sterble nepristovėsi rš.
ǁ turėti galimybę stovėti saugant, prižiūrint: Brigadininko nėra, agronomas negali prie kiekvieno pristovėti J.Avyž. Visą ganyklą mašinom išvažinėjo – negi pristovė́si Slm. Kad vogs, tai pavogs – nepristovė́si Prng.
2. intr. H165, R, Sut, N šalia, greta stovėti: Ir merga, išvydusi jį, vėl pradėjo sakyt čia pristovintiems: tas vienas yra tųjų NTMr14,69.
3. tr. I, Š, NdŽ, DŽ1, Krž, Jnš, Klt priminti (mėšlo, nešvarumų): Tvarte mėšlo tiek pristovėta, kad karvė ragais vos lubų neremia V.Bub. Arkliai pristovė́jo mėšlo aukščiau pamatų Dkš. Kiaulinykas pristovė́tas mėšlo Vlkj. Paržiem tai nors trąšų gyvuliai pristóvi Trgn. Itiekas gyvulių, daug pristovė̃s mėšlo Arm. Kokia tu šeimininkė – pilna asla šiukšlių pristovė́ta Up. Kurpes žemių pristovė́jo Up.
^ Tavo ausys tai kap arklių pristovė́tos (labai nešvarios) Nč.
| refl.: Staldas prisistovė́jo mėšlo, einant galva į lubas remas Užv.
4. tr. išskirti nuosėdas: An dugnio [puodo] vanduo kažką pristovė́jo Ėr.
| refl.: Prisistovė́jusi (pritukusi nešvarumų) butelka, kur tu išplausi! Rdn.
5. intr. būti prie ko prižiūrint: Pristovė́k prie darbininkų J. Gi ateina ponas ir pristovi M.Katk.
6. intr. ilgai išgyventi, išbūti apsistojusiam: Jau niekur tep nepristovė́j[o] [kareiviai] kap pas mus Lp.
7. intr. J, NdŽ, Krž tikti, derėti prie veido, prie figūros: Pristóva pri burnos: dideliai puikiai yr pasiūta LKT55(Trk). Ir anam teip pristóva, ka, rodos, teip i reik KlvrŽ. Kad tu žinotumi, kaip ta kepurė tau pristóva! Grg. Kad i brangi tie sejonai, al ka tik pristóva Mžk.
ǁ būti tinkamam, pritikti: Ka tik žmogus būtų geras, tei i kožnas vardas pristóva Krš. Toki puiki privarptė nepristóva pri to seno kalvarato Slnt. Ko tu geri, ka tevi reiks nešti – tas nepristóva Vgr. Mandagumas mergoms geriaus pristovi kaip gražiausia kleida (suknelė) prš.
ǁ reikėti, privalėti: I tiekėmos kaip tiktai jau pristóva: i pyrago, i meisos Gršl.
ǁ tikti vartojimui: Su bulvėms kastinys daugiau pristóva Skd.
^ Pristova kaip šunie dešra (iron.) LMD.
8. intr. pagelbėti, padėti: Idant … pristovėtumbit jai kožname daikte, kuriame tiktai jūsų reikalautų BtPvR16,2.
sustovė́ti
1. intr. NdŽ kurį laiką stovėti.
2. intr. kartu sustoti: Drūtai (glaudžiai) sustovėti N.
3. tr. NdŽ stovint, laukiant ką laimėti, gauti.
4. tr. priminti, pristovėti (mėšlo): Sustovė́jo mėšlo šmotą gyvuoliai J. Da lig pavasario sustovė́s kelis vežimus mėšlų Skdv. Šiuosmet mūs avys daugel mėšlo sustovė́jo Rod.
ǁ stovint suminti, suplūkti: Ties užpakalinėm kojom tep sustovė́tas mėšlas, kad negali išlupt Gs. Skujas sustóva gyvoliai – ir yr geras mėšlas Šts.
5. intr. kurį laiką išbūti padėtam, paliktam: Tas popieris šimtą metų sustovė́jęs Krš. Jei nesunešioji [skepetos], tai sustóvi Lp.
| refl.: Žemuogės kaip susistovė́s, eglių sakais atsiduoda Žr.
6. tr. stovint sugadinti: Ką turi, bėdos nėr – vietos nesustovė̃s Trgn.
ǁ refl. sugesti: Drabužis ir stovėjimu susistóvi Rmš.
7. refl. per ilgą laiką susigulėti, susislėgti, sukietėti: Kiek ans i susistóva, ans galia par žiemą būti, toks kupstis šieno Jdr. Iš laidario išvežė mėšlus susistovė́jusius Jdr. Susistovėti tura mūras Plng. Skalus beržas susistóva, supentė[ja] į ragą Šts. Susistovė́jęs [molis], kietas kaip akminas Krš. Antsidėsu skrybelę, juo susistovė́tum plaukai Slnt. Jeigu gerai namas susistovė́jęs, tinkai neskyla Kair. Paržiem mėsos susistovė̃s Ds. Matyti, kad iš jūros vandens, išdžiūvusio tame duoburėlyje, susistovėjo toji druska Š.
8. refl. NdŽ, DŽ1, Jnš išbūti reikiamą laiką padėtam, stovint įgyti reikiamų savybių, pagerėti: Susistovė́jęs alus geresnis Kp. Aruoduose kvepėjo dar nespėję susistovėti rugiai rš. Tas sausas vynas esąs susistovė́jusios sultės Krš. Padaryti vaistai turia susistovė́ti Skdv.
9. intr. sustingti, užšalti: Sustov gelmė R174, MŽ230. Gelmė viršuje sustov N, BbJob38,30.
10. intr. būti išdėstytam, sudėtam, sutvarkytam: Ardys, žiūrės, kaip ana (radijas) sustóva Krš. Muštuvai – kur skietas sustóva su nytėms Gd. Po vidų beveiząs, kaip kas sustóva Als. Par tą naktį [vagys] ištyrinėjo, kame kas sustóva Lž. A tu barkis, a nebarkis, aš tę nagų nekišiu – nė aš žinau, kaip tę kas sustóvia, nė nieko! Škn.
11. intr. būti, reikštis, vykti: Nepasakiau aš anam, kame prontas sustóva Žr.
12. intr. priaugti, padidėti, prisidėti: Buvo aštuoni šimtai, dabar jau vienuolika – trys procentai sustovė́jo Gs.
13. refl. nustoti tekėti, cirkuliuoti: Susistóva, neišsivaikščio[ja] raštininkams krau[ja]s, i serga Krš. [Diemedžio] gėrimėlis skiedžia susistovėjusį kraują rš.
14. intr. elgtis, laikytis: Tas y[ra] riktingas žmogus, ans visur gerai sustóva KlvrŽ.
15. intr. išgyventi: Retas lig šimto metų tesustóva Dr.
užstovė́ti
1. tr. NdŽ laimėti, gauti stovint: Sėskis, nieko neužstovė́si Sb.
2. refl. NdŽ užsibūti stačiam: Vegertas užsistovėjo prie lango, grožėdamasis peizažu K.Bor.
3. refl. NdŽ, DŽ1 užsibūti nedirbamam, nevažinėjamam: Užsistovėjęs arklys, reikia pravažinėti Š. Arkliai tvarte užsistovė́jo, tai kai pasikinkiau, tai eina kai vėjas Kt. Reikia pravažinėt arkliai, ba užsistovė̃s Alv. Jau tavo žirgeliai jau užsistovė́ję (d.) Tvr.
4. refl. NdŽ išlikti, užsibūti padėtam, nevartojamam, užsigulėti: Išperka, kur panašiau – kur kokia panaši (geresnė) žuvė neužsistóvi Mžš. Palikau paslėpęs kelis obuolius, tai dar užsistovė́jo Mrj. Kokis spirginys bus, tai už jo neužsistovė̃s! Lp.
5. refl. NdŽ nustoti tekėti, cirkuliuoti: Širdies nepakankamumo atveju kraujas užsistovi didžiojo kraujo apytakos rato venose rš. Valgymas skatina tulžies išsiliejimą, ir tulžis neužsistovi sp.
ǁ nenutekėti: Tarpkupstėse per vasarą telkšo užsistovintis vanduo sp.
ǁ nustoti veikti, funkcionuoti, užsilaikyti: Sviesto negavo, tai viduriai užsistovėjo (užkietėjo) Db.
6. intr. užtraukti atsivedimo laiką (apie gyvulių pateles): Užstóva karvės kelias dienas Šv.
7. (nlt.?) tr., intr. N, KŽ užstoti, palaikyti: Ką užstovė́ti KII313. Kits kitam padėt, kits už kitą užstovėt Žlv.

širdiẽs apėjìmas
1.silpnumas: Prieš visokeriopas vidurių ligas bei negales, širdies apėjimą. prš.
2.susierzinimas: Jis tokiu piktumu kalba iš širdies apėjimo. Gs.
širdiẽs atšalìmas abejingumas: Mums regis, jog jis taip pasielgė ne iš atkaklumo ir širdies atšalimo, ale iš maldumo ir dvasios stiprumo. Blv.
širdiẽs brū́kšteklė malonus asmuo, simpatija: Širdies tu mano brūkštekle, kuomet vedu besusitiksiav?. Dr. Širdies brūkšteklė tavo antai pareina. Dr.
širdiẽs damà mylimoji: Klauptis prieš savo širdies damą, glaudžiant ranką prie širdies, riterių epochoje buvo tolygu pareikšti jai simpatiją. rš.
ikì širdiẽs dùgno labai (sujaudinti, paveikti): Tai šimtą kartų esu ne tik pergalvojęs, bet ir pergyvenęs ir pajautęs ligi pat širdies dugno. Myk-Put. Paauglys berniukas žiūri į mus atvirai, vaiko laukinės akys sukrečia iki širdies dugno. rš.
nuo širdiẽs dùgno nuoširdžiai: Mūsų kožna malda eis nuog širdies mūsų dugno. Mž.
ikì širdiẽs gilumõs labai (sujaudinti, paveikti): Iki širdies gilumos tos žinios mane užgavo. Pt.
iš širdiẽs dùgno B. labai nuoširdžiai: Prašom tave iš dugno širdies. Mž. Mes taipajag iš širdies dugno atleisti ir mielai ger[a] daryti norim. brš. Galim permanyti paną Mariją gentainę savo Elzbietą seną iš dugno širdies tikrai bei didžiai mylėjusią. Bret. Pilu stiklelį tau velydamas, iš širdies dugno tau vierydamas. prš.
širdiẽs ėdìkas sielvarto kėlėjas: Jau toks širdies ėdikas – paėdė man širdį per gyvenimą. End.
širdžių̃ ėdìkas viliotojas: Kaune jis buvo žinomas kaip vienas iš įžymiausių širdžių ėdikų. Tilv. Ji pasidarė diduomenės širdžių ėdikė, demoniška suvedžiotoja, aistringa nuotykių ieškotoja. rš. Spėriai auga naujas širdžių ėdikas. Trein.
širdiẽs gėlìmas sielvartas: Tu dar man didesnę baimę ir širdies gėlimą darai, su savo akimis į mane rodydamas. LTR.
širdiẽs gelmėjè slaptai (savyje): Apie tą vyriškį mąstė širdies gelmėje mergelė. Žem.
ikì širdiẽs gelmė̃s labai (sujaudinti, paveikti): Jis peržvelgė visus ir kiekvieną atskirai, aštriu žvilgsniu perskrosdamas tą ligi širdies gelmės. Myk-Put.
ikì širdiẽs gelmių̃ labai (sujaudinti, paveikti): Persigandęs iki savo bailiškos širdies gelmių. rš.
iš širdiẽs gelmė̃s labai nuoširdžiai: Dainuoja [Marytė] sodriai, iš širdies gelmės. Šein.
iš širdiẽs gelmių̃ labai nuoširdžiai: Skaudu, kad gyvą, savitą, nuoširdų, iš širdies gelmių einantį balsą taip užgožę bedvasiai kanceliariniai šablonai. rš.
širdiẽs gilumojè slaptai (savyje): Širdies gilumoj daugiau kai kada esu įsitikinusi, jog ji turi virsti kūnu ir būtinai virs. Pt.
ikì širdiẽs gilumõs labai (sujaudinti): Iki širdies gilumos tos žinios mane užgavo. Pt.
iš širdiẽs gilumõs labai nuoširdžiai: Ką aš žinau, – atsiliepiau iš gilumos širdies. Šein. Dėkoti iš širdies gilumos. Blv.
iš širdiẽs gilùmo labai nuoširdžiai: Atsidūksėjo iš pat širdies gilumo. Lkv. Dūksėk, atmindama ant manęs, iš gilumo širdies. J.
širdiẽs glėbỹs mylimas asmuo: Tai mano širdies glėbys. Lnkv.
širdiẽs graũžas sielvartas: Blogi vaikai tai visą amžių būna širdies graužas. Gs.
širdiẽs graužìmas sielvartas: Ar tai ne širdies graužimas tokis pasileidęs vaikas!. Nmn. Kai motina sužinos, tai bus širdies graužimo. Lp. Ne tas smagumas darbą dirbti, kaip tas širdies graužimas. Rt.
širdiẽs griežìmas sielvartas: Su negerėliu žmogum (vyru) būtie tai tik širdies griežimas. Rod.
širdiẽs ìškrytis didelis sielvartas: Širdies iškrytis įdavė anam puolamąją ligą. Šts.
širdiẽs išliejìmas atviras išsipasakojimas: Su Guste mudvi turiva daug tokių kalbų, širdies išliejimų, apie ką niekas kitas nežino. Simon.
širdiẽs ìšpuolis didelis sielvartas: Širdies išpuolis anai buvo didžiausis. End.
širdiẽs išsipylìmas atviras išsipasakojimas: Atleisk man šitą širdies išsipylimą ne vietoje. Baran.
širdiẽs kietýbė nejautrumas: Pasirodė bardamas jų širdies kietybę. Bret.
širdiẽs kietùmas nejautrumas: Nė ašaros nesuminkštins jo širdies kietumo. rš. Pasmerkia kietumą širdies tavos, kuri teip stipriai yra užrakinta ant reikalo brolių ir artimųjų tavų. Dk. Daugelis atsisako skolinti ne iš širdies kietumo, bet iš baimės būti be reikalo apgautiems. ŠR.
širdiẽs klỹksmas sielvartas: Nėra tačiau mano sieloje nei mažiausio krustelėjimo, nėra nei minties kibirkštėlės, kuri nebūtų sunkaus širdies klyksmo lydima: – Kur dabar mano vaikai?. Pt.
širdžių̃ košẽlė pikčiurna: Geriau tu jo nekabink, čia širdžių košelė. Prng.
širdiẽs linkìmas potraukis: Pirmučiausia dukteriai tenka širdies linkimas motinai pasisakyti. rš.
širdiẽs lūžìmas didelis sielvartas: Im smertis jų kūdikį, jiems maloniausį, neatbodams lūžimo širdies. prš.
širdiẽs minkštùmas gerumas: Reikia pirma pačiam turėti malonę, širdies minkštumą, protą, išmintį. Blv.
širdiẽs mojù bet kur, kur nori: Kad kelio nežinai, širdies arba akių moju eik sau. J.
širdiẽs nušvietìmas atsigavimas: Koks būtų širdies nušvietimas, piltinio pieno pavalgius. Šts.
iš širdiẽs padugnių̃ visu balsu (nusikvatoti): Juozas užkvatojo galingu balsu iš pačių širdies padugnių nelyginant koks Mefistofelis. Trein.
širdiẽs pajùdinimas susijaudinimas: Su širdies pajudinimu padėkavokime už geradėjystes. Tat.
širdiẽs pakarūklùs paė́sti įgristi, įsipykti: Širdies pakarūklus yr paėdęs visiems tas karas. Šts.
širdiẽs pakrùtinimas Sir. sujaudinimas: Ale prašau tavęs, su dideliu noru ir gyvu širdies pakrutinimu atsiduok aniems. P.
širdiẽs paródymas pavaišinimas: Nepriėdus menka iš to nauda, ot, širdies parodymas!. LzP.
širdiẽs pasaitaĩ paširdžiai: Skauda širdies pasaitus. Ss.
širdiẽs pãsaitus nutráukyti prikankinti: Stalinas dar nutraukys mūsų širdies pasaitus. Šts.
širdiẽs pãsaitus nutráukti susipykti su mylimuoju: Kaip ten buvo, kad širdies pasaitus nutraukei?. Skr.
širdiẽs pãsaitus paė́sti įgristi, įsipykti: Jis jau man širdies pasaitus paėdė. Krkl.
širdiẽs pãsaitus pajùdinti pasilinksminti: Eime širdies pasaitų pajudinti. Rdd.
be širdiẽs pasaitų̃ iš kantrybės išvestas: Paėdė man širdį, aš jau be širdies pasaitų. Krš.
širdiẽs pérėmimas sujaudinimas: Iš širdies perėmimo verkdamas dėkojo. rš. Atsiliepimas iš perėmimo širdies vos girdimas buvo. prš.
širdiẽs peršulỹs sielvartas: Ne, argi galima kuomi padaryti jam didesnį peršulį širdies. Kudir.
širdiẽs peršuliaĩ sielvartas: Elzė nešiojo savo širdies peršulius tykai. prš.
širdiẽs pykìmas pykinimas, blogumas: Pavalgę apserga pykimu širdies. A. Prasideda širdies pykimas, vėmimas ir labai didelis silpnumas. rš.
širdiẽs pjovìkas sielvarto kėlėjas: Širdies pjovikai tie pasiutėliai. Šts.
širdiẽs plikùmas buvimas nevalgius (negėrus): Dėl širdies neplikumo išgeria arbatos ir važiuoja. Šts.
širdiẽs plyšìmas B., M., N. didžiulis liūdesys: Aš juos su džiaugsmu užauginau, bet su verksmu ir širdies plyšimu aš juos mačiau šalin vedant. brš.
širdiẽs prilenkìmas I. pamilimas:
širdiẽs skaudė́jimas M. sielvartas: Turi skaudėjimą širdies. Gs. Ašaros sumažina širdies skaudėjimus. rš.
širdiẽs skaudesỹs sielvartas: Su ašaromis pabrinkusiom akimis, su širdies skaudesiu rengėsi dabar Jonas šventadieniškai. Krėv.
širdiẽs skaudùmas sielvartas: Kad tie nedainuoja iš širdies linksmumo, o mes padainuosme iš širdies skaudumo. Sln. Tada karaliui pasakė ir padarė didelį širdies skaudumą. Pp.
širdiẽs skaũsmas sielvartas: Maži vaikai – tėvam džiaugsmas, dideli vaikai – širdies skausmas. Bsg. Neturi vaikų – neturi širdes skausmo. Klt. Kai tu pasakoji, man širdies skausmą didini. Prn. Iš didelio širdies skausmo ir rūpesnio ana, vargšė, suklaiko. Kv. Pamažu Katrės širdies skausmas raminosi, karštos ašaros vėso. Žem. O dainos dainelės, jūs mano patieka, visi širdies skausmai pas jumis palieka. Vnž.
širdiẽs sopà sielvartas: Išlieja visas savo širdies sopas. rš.
širdiẽs sópė sielvartas: Ana mirė iš tos širdies sopės, kad jos vaiko nebėr. Pnm. Kad galėčiau, ant lapelio baltos lelijėlės surašyčiau savo vargus ir sopes širdelės. Kp. Ji lyg norėjo užspausti savo širdies sopę. Vaižg. Geria mano tėvas iš tos širdies sopės ir sako man. Trein.
širdiẽs sopė́jimas sielvartas: Iš didelio širdies sopėjimo nė valgytie nenorėjo. Tat. Keliantisi širdies sopėjimams. brš.
širdiẽs sopulỹs sielvartas: Visi širdies sopuliai, lig šiol slepiami ir slegiami, veržės dabar viršun. Bil. Kočios seselė mano mandieružę širdies didžiais sopulėliais. JD. Sunkiai gailėjo ir sopulį širdies savimp be paliaubos jautė. Sir.
širdiẽs sudrumstìmas susijaudinimas: Sudrumstimas, sujudimas širdies. Sir.
širdiẽs sujudìmas Sir. susijaudinimas: Jis širdies sujudime (geiduliams širdyje degant) tai padarė. K.
širdiẽs sukrùtinimas jausmų kilimas: Pradžioje ateit vos tikt mislė, o dar paskiaus gėrėjimos ir pikti širdies sukrutinimai. Valanč.
širdiẽs sumìnkštinimas Blv. sugraudinimas:
širdiẽs suñkinimas C. liūdesys, nusiminimas:
širdiẽs surūdìmas liūdnumas, graudulys: Su tokia neregėle moteriške būčia, tai tik širdies surūdimas. Rod.
širdiẽs susigraužìmas sielvartas: Iš širdies susigraužimo jis ir mirė. Gs.
širdiẽs sutrynìmas sielvartas, gailėjimasis: Tobulas sopulys aba sutrynimas širdies ažu nusidėjimus: ir ižpažino po akim anų byskupų žydų aiškiai nuodėmę savą [Judošius]. Sir. Sutrynimas širdies yra tai didelis gailestis už neteisybes griekų. Tat. Beveliju jausti sutrynimą širdies nekaip mokėti ją žodžiais išsakyti. Valanč. Nuog pirmos nakties girtavimo išginiau iš pomėties sutrynimą širdies. I.
širdiẽs uždavìmas įskaudinimas, įžeidimas: Subarsi – bus tik širdies uždavimas. Pbs. Be širdies uždavimo ana negali būti, turi ką pamauti. Krš.
širdiẽs užkietė́jimas nejautrumas, abejingumas: Užkietėjimas širdies ant gerų darbų. Dauk. Jėzus išrūgojo jiemus neištikėjimą jų ir užkietėjimą širdų. Dk.
širdiẽs užšalìmas abejingumas: Šiandien didelė kupeta sutrupų riogsodama tebrodo mūsų gadynės žmonių užšalimą širdžių. Valanč.
širdìs ne viẽtoje labai neramu: Pardien mano širdis ne vietoj buvo – vaikus vienus palikau gryčioj. Ktk. Motkos širdis ne vieton dėl vaikų. Drsk. O mano širdelė vis ne vietoje. Čiurl. Pats neišmanė, kas jam kaiti: taip širdis ne vietoje, ant savęs pyksta. Žem.
širdiẽs vìrinimas didelis sielvartas: Su tokiu žmogum buitis – tai tik širdies virinimas. Rod.
širdiẽs virpė́jimas baimė: Kiek širdies virpėjimo dėl siūlų [vogimo]. Ldvn.
širdiẽs žaizdàs gýdyti raminti: Matyti, galvojo tik apie Zenoną ir maldavo savo žmonos jį raminti, jo širdies žaizdas gydyti tokiame nusiminime. Pt.
(kieno) akmenìnė širdìs apie nejautrų, negailestingą: Gal jo akmeninė širdis, kad nė kiek nesusigraudino. Gs. Josioji širdis akmeninė. Lz. Akmeninė jo širdelė, kad nepratarė žodelio. d. Sotaus širdis akmeninė. Vv.
akmenìngos širdiẽs apie nejautrų, negailestingą: Mes teip kietos ir akmeningos širdies. Dk.
añkštą šìrdį turė́ti būti šykščiam: Ir didžiausiame bade erdvą, ne ankštą širdį turėtų. Sir.
ankštõs širdiẽs K. žiaurus:
(kieno) atbulà širdìs apie priešiškai nusiteikusį: Norėsi kada mano draugystės, ale tada mano širdis bus atbula. Ukm.
atkaklià širdimì nenoromis: Ans atkaklia širdžia žanijas, t. y. ne su malone. J.
atkalõs širdiẽs apie priešiškai nusiteikusį: Ans atkalos širdies, stačios, atkaros. J.
atkarõs širdiẽs J. apie priešiškai nusiteikusį:
(kieno) atkragì širdìs apie priešiškai nusiteikusį: Jau ne atkragi, ale palinkusi jo širdis į giminę. J.
atkragiõs širdiẽs apie priešiškai nusiteikusį: Širdies atkragios. Valanč.
atlapõs širdiẽs
1.nuoširdus, atviras, be paslapčių: Ji buvo šneki ir atlapos širdies. rš.
2.dosnus: Tokios jau ji atlapos širdies: ko paprašei, tą duos. Srv.
atrakà širdìs nuoširdus, atviras: Širdis mano tau vienam test atraka. brš.
(kieno) atšiaurìnė širdìs negailestingas: Atšiaurinė širdis, nemeilinga. Šts.
atvérta širdimì nuoširdžiai: Nori, idant mes su tikra vilčia ir atverta širdžia su anuomi šnekėtumėm. brš.
ãtvira širdimì nuoširdžiai: Nieko neslėpdama, atvira širdimi palinkėjo savo palydovams, kad nešintųs nuo jos galvos. Pt. Ištieskime atvira širdimi vieni antriems taikos ranką. Krėv. Atvira širdimi mokiausi ir norom dalijuosi, – jos turtą neslepiu. ŠR.
atvirõs širdiẽs nuoširdus, atviras: Atviros širdies žmogus. R.
ãtžagaria širdimì nenoromis: Kalbu poterius, vis kaip ir atžagaria širdžia, misliu, gal nenumirė. Slm. Teisybė, atžagaria širdžia [Keršis] valgydino ir girdė [besislapstantį Marių], plūsdamas, bet neišmetė iš savo pastogės. Avyž.
auksìnę šìrdį turė́ti būti labai geram: Kietas, sako, senis, tiktai kietas iš viršaus, o širdį turi auksinę. Balt.
(kieno) blogà širdìs pykina, šleikštu: Musti širdis y[ra] bloga, kad teip nieko nevalgai?. Šts. Kas tau?.. Širdis bloga?.. ar valgei ką šįryt?. Žem.
blóga šìrdžiai verčia vemti: Ot, užkulo kvapą užuodžiu, ir bloga širdžiai. Žem.
dañgiškos širdiẽs labai geras: Dangiškos širdies žmogus. Vvr.
drūktõs širdiẽs priešiškai nusiteikęs: Kiti bus ant manęs drūktos širdies. Dauk.
drū́kta širdimì piktai: Paveizėjo į mane drūkta širdžia. Šts.
(kieno) drūtà širdìs apie nejautrų: Širdis faraono yra kieta (drūta). Bret.
drūtõs širdiẽs
1.nejautrus: Labai drūtos širdies – jį sunku pravirkdyt. Kb.
2.valingas, nepalenkiamas: Drūtos širdies esmi. C.
drū́tą šìrdį turė́ti
1.būti priešiškai nusiteikusiam: Visi turėjo drūtą širdį ant tėvo, kad taip užsikepė. LzP.
2.būti nepalenkiamam: Drūtą širdį reik turėtie, kad ženytis reik pradėtie. LTR. Nebijau nieko, nenusigąstu, turiu drūtą širdelę. JD.
dvìlinkos širdiẽs veidmainingas: Bėda žmogui dvilinkos širdies. Baran.
er̃dvą šìrdį turė́ti Sir. būti dosniam:
gaurúota širdìs negailestingas: Ar jis žvėris? Ar jo širdis gauruota?. Vaič.
(kieno) geležinà širdìs apie nejautrų, negailestingą: Jisai teipag geležinas ir užkietėjusias širdis žmonių traukia savęsp. Dk.
gerà širdìs gerumas: Iš geros širdies atiduoda jai paskutinę kamarą. Žem. Kaimynai parodė savo gerą širdį – padėjo kasti. Pt.
gerõs širdiẽs palankus: Aš esu geros širdies: kas man paklusnus, be galo myliu. Žem.
gerà širdimì mielai: Imk, gera širdžia duodu. Krš.
gẽrą šìrdį išródyti nuoširdžiai ką padaryti: Kaip tai aš galėjęs, girdi, ir įsimanyti jį pamesti – jį, kursai tiek man geros širdies išrodęs. LzP.
gẽrą šìrdį ródyti nuoširdžiai ką daryti: Aš nežinau, kaip tamstai gerą širdį rodyti ir atsimokėti užu visas geradėjystas. Baran.
gẽrą šìrdį turė́ti būti palankiam: Turi gerą širdį [pardavėja] ant manęs, paduoda minkštesnių bulkikių. Krš.
gýva širdimì labai (prašyti, norėti): Nebesipykiat, gyva širdžia prašau, kad ateitumei savo motynos aplankyti. Vkš. Gyva širdžia norėčiau, bet negaliu. Šts.
grýna širdimì nuoširdžiai: Aš jam sakiau gryna širdžia. Kad nori, gali netikėt. An.
įkáltas širdyjè įstrigęs, įsiminęs: Kiekvienas žodžio skiemenėlis, kiekvienas garsas, natelė... rodosi, man širdy įkalti.... Pt.
imlì širdìs įžvalgumas: Suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. ŠR.
įpjautà širdìs rūpi: Neramu, širdis lyg įpjauta. Kdl.
ìšvirkščią šìrdį turė́ti būti priešiškai nusiteikusiam: Gediminas ne toks žmogus, kad ant jo išvirkščią širdį galėtum turėti. Avyž.
kantrõs širdiẽs jautrus, gailestingas: Nekeršink, kantros bei lengvos širdies būk. Mž.
(kieno) kietà širdìs
1.apie nejautrų, negailestingą: Tas vyras yra arklaširdis, t. y. jo širdis kieta kaip arklio. J. Mano širdis kaip akmuo kieta. Mrj. Tamstai kas kita, tamstos ir galva sukta, ir širdis kieta. Vien. Kietas, kietas kūlis, bet tavo širdis kietesnė. Dr. Širdis žmogaus piktanorio yra kietesnė neg diamentas. Dk. Širdys mūsų est kietesnės neg uolos. Dk. Širdis, kietesnes ažu geležį, savęsp pagręžia. Sir.
2.apie ištvermingą: Bet ką darysi žmogus, viską reik pergyvent, motinos širdis kieta. Dt.
3.apie šykštų: I mano širdis nebūt kietesnė až prūsoko krūtinę, kad turėčia (kad turėčiau, tai ir duočiau). Prng. Tėvo širdis kieta kaip titnagas – kapeikos neišprašysi. Vkš.
kietõs širdiẽs
1.nejautrus, negailestingas: Jei klebonas kietos širdies, tu verksi – bus negirdįs. Sln. Žmonės širdies kietos velij tamsę vietoj šviesos. brš.
2.valingas, lengvai nepasiduodantis: Amžių pragyvenau, aš tokios kietos širdies. Kpč.
kíetą šìrdį atvérti padaryti jautrų: Atverk kietą širdį, jeng Christus per žodį nu ing tave ineis, tavo širdyje gyvens. Mž.
kíetą šìrdį pajùdinti padaryti jautrų: Bet širdį kietą vargiai pajudins, atgaivins. Mair.
kíetą šìrdį praláužti palankiai nuteikti, patraukti: Geru žodžiu ir kietą širdį pralauši. KrvP.
kíetą šìrdį trùpinti daryti jautresnį: O Jėzau, kraujais aplietas, trupink mūsų širdis kietas. Baran.
kíetą šìrdį turė́ti būti nejautriam, negailestingam: Kas tur taip kietą širdį, kad nebūt dūsavęs?. Pošk. Užu šunis širdį turėjo kietesnę ant jo. Bret.
(kieno) kūdà širdìs bloga, silpna: Buvo man kūda širdis, ir valgiau pieno pėtnyčioje. J. Skauda man galvelė, kūda širdelė, negaliu žalių rūtų skinti. d. Man šiandien yra kūda širdis, aš negaliu valgyti. Mžk.
(kieno) kupinà širdìs labai graudu: Kupina mano širdis: tiek gero padariau, o jis blogu užmoka. Rs.
laisvà širdìs nieko nemyli: Stenia, ar tavo širdis dar laisva? – paklausė. LzP.
lengvà širdìs apie jautrų žmogų: Mano brolelio lengva širdelė, vis meilieji žodeliai. J.
lengvà širdimì
1.ramiai: Budreika negalėjo lengva širdimi praeiti pro dirvonuojančius laukus. rš. Grįžo noras gyventi, susitikti su žmogumi, lengvesne širdimi pakalbėti apie derlių. Cvir.
2.nuoširdžiai: Bet Trimaitienė lengva širdimi gali pasakyti, kad jos niekas nesiuntė, o ji pati. Simon.
3.lengvabūdiškai: Mes noroms laukdavom pamokos galo, ir mokytojai lengva širdimi jas striukindavo. Mš.
lengvõs širdiẽs Mž. jautrus, gailestingas: Anas labai lengvos širdies: prašai – ką turi, ir atiduoda. Ds. Mano bernytis lengvos širdelės, meilingos ir kalbelės. d. Žinau, jog tu esi maloningas, susimilstąs, lengvos širdies. Bret.
leñgvą šìrdį turė́ti būti jautriam, gailestingam: Žmonės nesandoringi, nemeilūs (širdies lengvos neturį). C. Lengvą širdį priš jį turėk. Mž.
medìnę šìrdį turė́ti būti nejautriam: Kas medinę širdį turi, Dičiaus sielos nesugaus. Tilv.
(kieno) minkštà širdìs apie jautrų, gailestingą: Minkšta širdaitė, plika subinaitė. LTR.
minkštõs širdiẽs R., M.
1.gailestingas: Ot žmogus gailus, minkštos širdies – peteliuškės, musios aždaužt neduos. Grv.
2.dosnus: Minkštos širdies tas vaikas, atneša uogų. Drsk. Burkuok – išburkuosi: ana minkštos širdies. Vkš.
3.jautrus: Minkštos širdies buvau, kriokiau ir pagadinau [akis]. Nt. Pradėjo vyriškas rėkti, toks minkštos širdies. Žeml. Jis toks viliugis buvo labai, o tetė minkštesnės širdies. Jnš. Jis geras, minkštos širdies žmogus. Paukš.
mìnkštą šìrdį tùrėti būti gailestingam: Mama turi dideliai minkštą širdį, paprašyta ir dūšią tau atiduos. Vkš.
(kam) negerà širdìs neramu: Tėvui negera širdis – vaiką svetima (pamotė) muša. Krš.
(kieno) negerà širdìs pykina, šleikštu: Tupikiui vis seilės bėga, kaži ko negera širdis. Žem.
negýva širdimì išsigandus: Negyva širdžia parbėgau namo. Drsk.
pakéltą šìrdį turė́ti labai norėti: Turėjo pakeltą širdį ištekėti. Ėr.
paskutìnė širdìs ìma labai pikta: Už tokius darbus paskutinė širdis ima. Arm.
pilnà širdìs Vaižg. nuolat apie ką galvoja, kuo rūpinasi:
pirmõs širdiẽs labai geras (giriant): Jie žmonės pirmos širdies. Vl.
(kieno) platì širdìs apie labai gerą, dosnų: Motinos širdis oi plati vaikams!. Krš. Vyrų plačios širdys, didelės akės, daug nori apžioti. Krš.
plačiõs širdiẽs labai geras, dosnus: Pundzius – plačios širdies žmogus. Dvd.
plãčią šìrdį turė́ti lengvai žavėtis: Mat Jonas gan plačią širdį turėjo, ne vieną mylėjo, gan valkų liežuvį turėjo ir ne vieną imti ketino. LzP.
prasrū̃dytą šìrdį turė́ti nekęsti: [Atskalūnai] turi širdį prasrūdytą prieš ją (Mariją). Dk.
šìrdžiai saldù pasidarė malonu: Marelė laiminga, net širdžiai saldu. Žem.
skaũdama širdimì sielvartaujant: Skaudama širdžia išleido mane tą rudenį tėvai į Marijampolę. Myk-Put. Skaudama širdimi išlydėjau jį į tą atmintiną plechavičiukų žygį. Trein.
(kieno) skaudì širdìs labai liūdna: Teip mums jau tikrai skaudi širdis paliko. Eig. Žinai, motinai širdis skaudi yra. Žeml.
(kieno) stačià širdìs apie priešiškai nusiteikusį: Širdis stačia buvo. J.
(kieno) statì širdìs apie išdidų: Stati širdis ir už didį save turėjimas menko žmogaus yra labai bjauriu daiktu. I.
stačiõs širdiẽs apie priešiškai nusiteikusį: Ans atkalos širdies, stačios, atkaros. J.
sugrùdusia širdimì nedrąsiai: Elzei vis rodėsi, kad Mineikienė už vakarykštį nuotykį jai neatleido... todėl sugrudusia širdimi peržengė jos buto slenkstį. Pt.
sugùrintą šìrdį turė́ti būti apimtam gailesčio, susigraudinusiam: Jei tiektai būtumbei nobažnumi o širdį turėtumbei labai sugurintą, gali jį apregėt. Dk.
(kieno) storà širdìs apie nejautrų: Širdis jų stora yra kaip taukai. Bret.
suktà širdimì
1.apgavikiškas: Žiūriu, moteris eina prie jo, išsipuošusi kaip kekšė, sukta širdimi. ŠR.
2.apgavikiškai: Sukta širdimi rengia piktes, nuolat sėdamas vaidus. ŠR.
sunkì širdìs apie nenorintį susimąstyti: Sunki jų (vaikelių) širdelė bus, kad svetimi mokins. J.
sunkiõs širdiẽs nenorintis susimąstyti: Ik koleig būsite širdies taip sunkios, kodrinag mylite niekniekes. Dk.
sunkià širdimì neramus, prislėgtas: Sunkia širdžia važiavau nuo savo kiemo. Plšk. Laukiau Gundės. Paskum dar sunkesne širdimi taip pat pakluoniais parėjau namon. Šein.
sunkù šìrdžiai kamuoja rūpestis: Kai sunku širdelei, uždainuok dainelę – palengvės. Al. Rodosi, kam visa tai, kada širdžiai sunku. Pt.
suspáusta širdimì nerimaujant: Suspausta širdimi ir sukandęs dantis priėmė bajoras Nykštys po savo pastoge amžinus Lietuvos priešus. Vien. Suspausta širdžia skatino Agotą viską atvirai pasakyti. Myk-Put. Suspausta širdim išvedė Juza juodmargę: vis šis tas už odą. Balt.
(kieno) šaltà širdìs apie nejautrų: Argi likimas nenustos širdies man jaudinti šaltos?. Nėr. Reikia jūsų šaltoms širdims tautiškos ugnelės. rš.
šaltõs širdiẽs nejautrus: Tėvas vis tiek juk šaltos širdies, jam nerūpi [, kaip gyvena vaikai]. Všn.
šáltą šìrdį turė́ti būti nejautriam: Akmenėlis turi šaltą širdį, – ir mažos našlaitės nesupras. Nėr.
(kieno) šiurkštì širdìs apie negailestingą: Nuo darbo ir vargo pasidarė šiurkščios ne tik jų rankos, bet ir širdys. Balč.
šiurkščiõs širdiẽs negailestingas: Katras šiurkščios širdies, tai neduoda. Pin.
šlykščiõs širdiẽs greit bjaurisi: Ji labai šlykščios širdies: pamatė tuos pūlius ir ėmė piktavot. Gs.
širdyjè šviesiaũ smagiau, linksmiau: Matai, padarai gerą darbą – ir širdyj šviesiau. Zp.
tikrà širdimì nuoširdžiai: Meldės ne teip nasru, kaip tikra širdžia. Dk. Tikra širdžia gailite taip gerą Poną pažeidę. Petk. Širdžia tikra pažinau tave. Mork. Giesmėmis linksmomis, širdėmis tikromis linksminkias ir džiaukias dūšia kiekvieno. brš.
týra širdimì nuoširdžiai, dorai: Ieškokite jo tyra širdimi. ŠR.
tuščià širdìs alkanas: Motina nė lašelio, rūtele, nei ligonei neturėjo – tuščia širdis, rūtele, nei kuo atsigauti nabagei.... Žem.
tuščià širdimì nevalgius, negėrus: Tai kad duos gaspadinė blynų dar, tai gerai, o kad neduos, tai tuščia širdžia lig dvylikos valandų [dirbo]. Kp.
tvirtõs širdiẽs apie valingą, nepalenkiamą: Mano vaikai tvirtos širdies – neverkdavo. Sutk.
tvìrtą šìrdį turė́ti būti nepalenkiamo nusistatymo: Vis užsižadu neskolyti, ale neturiu tvirtos širdies. Krš. Tvirtą širdį reik turėti, kad ženytis reik pradėti. JD.
tvirtèsnę šìrdį turė́ti būti nejautriam: Kas tvirtesnę širdį turi, galia pjaustyti. DūnŽ.
(kieno) vienà širdìs apie labai sutariančius: Sandara, viena širdis. Sir. Bus visų šventųjų viena sandara ir viena širdis. Dk. Su valdininkais buvo jis viena dūšia, viena širdis. Pt.
víeną šìrdį turė́ti būti vieningiems: Dzūkai devyni vieną širdį turi. Vs.
visà širdimì
1.labai nuoširdžiai (kalbėti, ką daryti): Aš tau vis visa širdžia, o tu man visa šikna. Kbr. Aš patenkintas, visa širdimi patenkintas. Krėv. Idant, kas tau malonu yra, visa širdimi pažintų ir pažinę visa stiprybe pasektų. Mž. Visa širdimi mylėkime. Dk. Ir veržėsi visa širdim, tarsi po daugel metų būtų grįžęs iš Sibiro tremties į gimtąją padangę. Mač.
2.atsidėjus (ką dirbti): Reikia darbuit visa širdžia. Pls.
žemõs širdiẽs nuolankus, paklusnus: Buvo žemos širdies, sergėdavosi nuo svietiškos garbės. Baran. Mokykitės nuog manęs, jog aš esmi romus ir žemos širdies. Dk.
šìrdį aĩtrinti kelti sielvartą: Neverta tokiomis mintimis aitrinti širdies. Gana ir kūno žaizdų. Avyž.
širdìs akmenė́ja J. darosi nejautrus, abejingas:
širdìs álpėja
1.sakoma labai ko norint: Eik gulti – alpės širdelė, kai reiks kelti. Grg.
2.darosi silpna, negera: Šieną grėbiant širdis alpėjo – taip buvo karšta. Vkš.
širdìs al̃psta
1.darosi silpna, negera: Man niežas buvo, labai niežėjo: draskysiu, trinsiu – širdis alpsta. Erž. Neišgėriau pusę stiklo – akys margsta, širdis alpsta. Kdl. Ilsta man rankelės nuog sunkių darbelių, alpsta man širdelė nuog rūstų žodelių. LTR. Parstovėjom kojeles, skauda galvelė, alpsta širdelė. JD.
2.darosi malonu: Išgirdo gražį grajijimą: grajija, kad ano širdis alpsta. Žr. Ievos, obelės kaip sužyda gražiai, širdis alpsta. Akm. Į Jonį veizant, man širdis alpsta. Vkš. Aš pamatau, man širdis alpsta – neik nuo šalies. Kv. Širdis alpo nuo meilių jaunikio žodžių. Bor.
3.sakoma labai ko norint: Saulelė lenda, kelsi – širdis alps, kaip miego norėsi. Všv. Širdis alpsta miego. Žem.
širdìs apal̃po pasidarė silpna, negera: Iš didelio skausmo apalpo širdis. Dkš.
šìrdį apaugìnti sãmanomis pasidaryti abejingam: Sakys, kad samanomis aš savo širdį apauginau, kad nežinojau norų, kad sąžinė negraužė mane niekad. Vaič.
šìrdį apdérgti įskaudinti, įžeisti: Širdį apdergė ir gerinas – neatsileidžiu: šneku kaip su siena. Krš.
širdìs apdrỹko
1.pasidarė bloga, šleikštu: Nuo medaus man ir širdis apdryko. KlvrŽ.
2.pasidarė nemalonu: Skaito skaito, ir širdis apdryksta. KlvrŽ.
šìrdį apeĩti įskaudinti, įžeisti: Su tokia kalba jis man tik širdį apėjo. Varn.
šìrdį apė̃jo
1.apėmė pyktis: Kitą sykį žmogui ir širdį apeina, o turi tylėt, ir gana. Rs. Man taip tukt ir apėjo širdį. Dl.
2.apėmė gailestis: Kai pamačiau vaiką mušant, man širdį apėjo. Užv. Kad ir bara, deltog jam (dėdei) labai apeina širdį dėl manęs. Šein.
širdìs apė̃jo
1.pasidarė silpna, negera: Kad davė į pilvą, ir širdis apėjo. Slnt. Mano širdis apėjo, ir aš nukritau musintais į skruzdyną. Als. Jau tatai tretį kartą man apeina širdis, ir galva teip apsisuka, suūžia, nė akimis negaliu bematyti. Plt.
2.pasidarė skaudu: Širdis apėjo motinai nuo tokių žodžių. Krš. Kai pagalvojau apie visus anų darbus, širdis apėjo. Krž. Apeina širdis, ugnis lekia iš akių, bet viską numanau. Šts.
širdìs apė̃jo kraujaĩs pasidarė skaudu: Man net širdis kraujais apeina, kai jis teip šneka. Pc.
šìrdį apė́sti
1.iškankinti: Jau vargai ir širdį apėdė. Rod.
2.įkyrėti: Ji visur kišasi, visiems apėda širdį. Žem.
šìrdį apgul̃ti suneraminti: Nuliūdimas apgulė jo širdį. Valanč.
širdìs apkaĩto supyko: Joneliui širdis apkaito. LzP.
šìrdį apkálti patraukti, privilioti: Kartą apkalusi vaikio širdį, vedžioja paskui jį už nosies kaip tinkama. Žem.
šìrdį apkam̃šęs prisivertęs: Srėbk širdį apkamšęs [,kai neskanu]. Šts.
širdìs apkar̃to apėmė nepasitenkinimas, nusivylimas: Man širdis apkarto nuo tavo žodžių. Srv. Ilgai vandravojant, ne vien kelias, bet ir širdis apkarsta. rš. Kiti paukščiai gal apkartusioje širdyje pliovojo ant visos žvirblių giminės. Kudir.
šìrdį apkim̃šęs prisivertęs: Apkimšęs širdį būk, kentėk. Šts.
šìrdį apkū́lęs prisivertęs: Dirbi žmogus širdį apkūlęs, be kokio noro. Vvr. Kad priverčia, apkūlęs širdį ir valgau. Krtn.
širdìs àpmirė labai išsigando: Širdis jai apmirė, pakinkius pakirto, ėmė mušt į galvą kraujas. Vien. Sprogus netoli sviediniui, iš baimės širdis apmirė. Jnš. Mano širdis kaip mirte apmirė. Prn. Apmirdavo širdis, ir negalėdavau žodžio ištart. Skr.
širdìs àpmirė kraujù labai pagailo: Širdis krauju apmirusi, rūteles atminusi. LTR.
šìrdį apmỹžti vlg. sukelti blogumą, supykinti: Mano širdį apmyžo, aš negaliu tų tortų [valgyti]. End.
šìrdį apsáldinti suteikti malonumą: Muzika apsaldino klausytojų širdis. rš.
širdìs apsãlo
1.pasidarė silpna, negera: Ir širdis apsalo, kai gavau su kūliu į kaktą. Vvr. Kad movė karvė su ragais, tai teip ir apsalė širdis. Sk. Įsivariau rakštį į panagę, ir širdis apsalo. Vkš. Jau aptemo mano akys, širdelė apsalo. LTR. Apsalo širdis, ir apgvaizdėjau. Šts.
2.pasidarė malonu: Pamačius grįžusį sūnų, motinai iš džiaugsmo širdis apsalo. Jnš. Apsalo ir širdis, ir užmigom. Krš. Kas do gražumas, suderėjimas žiedų! Kai pažiūri – net širdis apsąla!. Dbk. Širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!. Baran. Kai ranka slysta gyvulio kaklu, apsąla širdis. Zur.
šìrdį apsikamšýti prisiversti: Marti buvo nuo uošvių išbėgusi, ale apsikamšė širdį ir vėl sugrįžo. Vkš.
šìrdį apsikamšýti pãkulomis prisiversti: Apsikamšyk širdį pakuloms i gyvenk. Ub.
širdìs apsikietãvo pasidarė nejautrus, abejingas: Tur kietą kaktą ir širdį apsikietavusią. Bret. Jeib jis ant mūsų neskųstųsi dėlei mūsų piktos ir apsikietavusios širdies. Bret.
šìrdį apsikū́lęs prisivertęs: Juk jei kuri mergė šiek tiek [darbuojasi, klauso], širdį apsikūlęs ir būk. Gršl.
širdìs apsipýlė kraujaĩs pasidarė skaudu: Kumet amžinatilsį motynėlę atsimenu, širdis kraujais apsipila. Vkš.
širdìs apsisùko praėjo pyktis: Imčiau vadžią, riščiau pačią: apsisuko širdis mano, jau aš ir pas pačią. JD.
širdìs apsìvertė pasidarė nemalonu: Širdis apsiverčia stačiai iš pasibjaurėjimo. Simon. Širdis mano apsivertė žyvate mano, nesa aš didžiai nusitūžijau. Bret.
širdìs apsìvertė kū̃liais labai išsigando: Apsivertė širdis keliais kūliais. Prn.
širdìs apsìvertė kū̃liais krūtìnėje pasidarė negera: Nuo tokios minties širdis kūliais apsiverčia krūtinėje. Avyž.
šìrdį apslė̃gti būti apimtam (rūpesčių): Širdys sielvartu sunkiu esti apslėgtos. Mž.
šìrdį apspáusti būti apimtam (rūpesčių): Apspausta širdis yr visų jaunųjų karės metais. Šts.
širdìs apstal̃go pasidarė bloga, šleikštu: Nevalgyk teip daug taukų, ba apstalgs širdis. Km.
šìrdį apsuñkinti sukelti nerimą, rūpestį: O, tu mano sūneli, palengvinai rankeles, širdelę apsunkinai. JD. Nereikėjo jam čia ateiti. Be reikalo tik sau ir kitiems apsunkino širdį. Avyž. Žemės melu apsunkinate širdis jūsų. Dk.
šìrdį apšìkti vlg. įskaudinti, įžeisti: Tu žinai, kaip tu man širdį apišikei!. Zr. Negailu, kad Jonis mane paliko, tik piktumas ima, kad širdį apšiko. Vkš. Apšiko širdį, o atsisukusi gera taisos!. Krš. Storokis, dirbk, o jie tau apšiks širdį. Rs.
širdìs aptekė́jo kraujù pasidarė skaudu: Krauju aptekėdavo Baubai širdis, ir norėdavosi, kad apleista žemė prarytų. Bor.
širdìs aptil̃žo pasidarė bloga, šleikštu: Nuo saldimo tiek buvo aptilžusi širdis, kad tik su duona benušviečiau. Vvr. Jau aptilžo širdis [nuo žirnių], reik druskos turėti kišenė[je]. Plt. Širdis kana ko aptilžo nuo košalynos. Užv.
širdìs aptìžo
1.pasidarė bloga, šleikštu: Aptižo širdis nuo saldžių, skanių valgių, t. y. pasidarė patiškusi, tyvalioja, pyksta, nebepriima valgių. J. Nenoriu: širdis nuo tų saldainių tik aptyžta. End. Teip neskaniai privalgiau, širdis paliko tokia aptižusi. Plt. Širdis aptižo – ir būtų nualpęs, jei nebūtų pradėjęs vemti. Dauk.
2.pasidarė nemalonu: Ano riebių kalbų beklausant, ne vienam širdis aptižo. Mžk. Širdis aptyžta tiktai paveizėjus, kiek reik nuravėti dar. Slnt.
3.pasidarė skaudu: Širdis aptižo beveizint į žudymus. Šts. Nu tavo žodžių man širdis aptižo. Vkš.
širdìs aptùko pasidarė nejautrus, abejingas: Šitų žmonių širdis aptuko, jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsivertų. ŠR.
širdìs àpvirė apėmė pyktis: Apvirė širdis, ale nieko nesakiau. Krš.
šìrdį ardýti skaudinti: Tik neverkie, jaunuolėle, neardyk širdelės. LTR.
širdìs atáušo nurimo jausmai: Širdis ataušo ir nebesušilo, ir dainų dvasia kažin kur pasidėjo. Baran.
širdìs atbùko nusibodo, įgriso: Ir širdis yra atbukusi nuo tų kningų skaitymo. Plt.
širdìs atė̃jo į viẽtą praėjo išgąstis: Dar aš turiu palaukt, dar mano širdis turia ateit į vietą. Skr.
šìrdį atgaivìnti nusiraminti: Važiuok, pasiblaškysi, širdį susopusią atgaivinsi. LzP.
šìrdį atgáuti
1.pasigardžiuoti: Obuolienės išverda širdžiai atgauti. Pj.
2.nusiraminti: Teip nesmagu, nėr kur širdies atgaut. Ėr. O šeimininkė pririšta prie vietos, prirakinta ligi grabo lentos, ir nei algos, nei gero žodžio širdžiai atgauti. Balt.
šìrdį atidarýti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Tau tik vienai nebijau savo širdies atidaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Bil. Man ranką padavei jautriai ir jauną širdį atdarei bendros žvaigždės vardu. Mair. Ne kožnam žmogui teatdaryk širdį tavo, bet išmintingam. Valanč.
šìrdį atideñgti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Išdėsto visas savo idėjas, atidengia savo širdį ir dūšią.... Žem. Ak, būtų gerai tamsią naktį, kai niekur nieko nematyt, negirdėt, atidengti mylimajai širdį. Šein.
šìrdį atidúoti
1.nuoširdžiai pasirūpinti: Jau teip aš ją myliu, pagatava širdį atiduot. Erž. Ta moterė atiduoda širdį, tamsta nebijok, pirk. Krč. Kai geras – širdį atiduotų, kai supyksta – į šikną įkąstų. Vlkv. Mylėdama mus, įmano širdį atiduoti!. Žem. Ligi lubų prikrovė lovą priegalvių, su gerabūdišku kaimietės stropumu stengdamasi atiduot visą savo širdį. Vencl.
2.pamilti: Anelja Jonui tiek buvo širdį atidavusi, jog net vyro buvimo nebejautė. Vaižg.
3.išsižadėti žmoniškumo, orumo: Tai gobštus žmogus – gatavas už pinigą širdį atiduot. Rm. Gatavas tau širdį atiduoti, bet ne skatiką. KrvP.
šìrdį atimdinė́ti moraliai smukdyti: Nečystata, vynas, girtavimas žmogui širdį atimdinėja. Dk.
širdìs atitir̃po praėjo pyktis: Milašius pajunta, kaip pamažu atitirpsta širdis. Ap.
šìrdį atlapóti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Šitokiais laikais negalima niekam atlapoti širdies. Būk atsargi!. Avyž.
širdìs atlė́go praėjo pyktis: Širdis užpykus atlėgo. Tr. Išsiplūdus ir išsiverkus iki valios, atlėgo širdis. Avyž.
šìrdį atléisti
1.atsigaivinti (gardėsiu): Širdį tuojau atleido, kai išgėriau. Šts.
2.nusiraminti: Padainiuoji, ir širdį atleidžia. Pgr. Netikėtas džiaugsmas atleido mano širdį. rš.
šìrdį atlíeti atgaivinti: Vasarą žalibarščiai atlieja širdį. Antš.
širdìs atlýžo praėjo pyktis: Pykstančio širdis atlyžo. J. Tik ir čia visi, kas tik susidurdavo su Napaliu, tiek turėjo meilės ir karštų velijimų, ir tėvo širdis vėl atlyžo. Vaižg.
šìrdį atrakìnti patraukti, privilioti: Bet nelengva susivokti, kaip jos širdį atrakinti. Tilv.
širdìs atsidū́rė kulnysè labai išsigando: Išsigandau – širdis net kulnyse atsidūrė. Sk.
širdìs atsidū́rė ùžpenčiuose labai išsigando: Teip išsigandau, kad širdis užpenčiuose atsidūrė. Sug.
širdìs atsigãvo praėjo išgąstis: Mano širdis atsigavo. Žem. Širdžiai atsigavus, Liudvikas suvokė atsiradęs prie raudonojo namo. rš.
širdìs atsiléido praėjo pyktis: Kai gražiai imi prašyt, atsileidžia kiekvieno širdis. Gs. Tai kurgi dar dimbini, eik an tėvą ir pabučiuok ranką – atsileis jam širdis. Km. Kad per metus ir blogai bus, ale ta diena (išleidžiamoji) kad geresnė, ir atsileidžia širdis. Mšk. Imčiau lyną, riščiau vyrą; atsileido širdis mano, jau aš ir pas vyrą. JD. Užkietyta širdis neatsileidžia. Pns.
širdìs atsilíejo atsigaivino: Paversmy atsigėriau – širdis taip atsiliejo. Kp.
širdìs atsitekė́jo praėjo pyktis: Atsitekėjo širdis, nieko nebebijau. Šts.
širdìs atsivė́rė pasidarė atviras: Aloyzas pritarė galvos linktelėjimu. O paskui dar kartą atsivėrė vargšo žmogaus širdis. Simon. Vis daugiaus širdžių atsivėrė, kurios jo velijimui pritarė. prš.
širdìs atslū́go praėjo pyktis: Bet pareinu, pamatau ir atslūgsta širdis, tik skaudu ir graudu pasidaro. Krėv. Man atslūgo širdis, nes šį kartą šeimininkas pristūmė stiklus atsargiai, nieko neišliedamas. rš.
širdìs atšãlo pasidarė abejingas, nebemyli: Atšalo ano širdelė – nebreikalinga anam jau esu. Vkš.
širdìs atšóko nusibodo, įgriso: Pamatysi, kaip ilgai prieg ligonio teks būt, tai ir širdis atšoks. Dg.
šìrdį atvérti
1.būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Svetimam žmogui neatverk širdies. Užp. Tai ji priėjus žalią liepelę nelaimėm pasiskundžia, prieš ją atvėrus savo širdelę vargelius pasakoja. Drsk. Tai žiūrėk, Agnieškut, aš tau tik vienai savo širdį atveriu ir viską pasisakau. Vien. Kuprelis man savo širdį atveria, neslepia jos, apsakinėja. Šein. Rengiausi vis daug, daug jai pasakyti: atverti visą savo širdį. Šein. Neatverk savo širdies kiekvienam. ŠR.
2.pasidaryti jautriam, paveikiam: Jei palenksi ausį klausytis išminties ir atversi širdį norėdamas suprasti, tada suprasi pagarbią Viešpaties baimę ir sužinosi, ką reiškia pažinti Dievą. ŠR.
širdìs áuga ima graudulys (iš džiaugsmo): Petronėlės net auga širdis: mąstė – tai vis dėl manęs daro. Žem.
šìrdį áuklinti labai pykti: Anys seniai in mus auklina širdį. Arm.
šìrdį áušyti slopinti jausmus: Daugel sviete yra mokslo sugadinto. Galvą temdžia, širdį aušo ir gaišina dūšią. Baran.
šìrdį badýti labai žeisti, skaudinti: Tokie žodžiai tik širdį bado. Krš. Kaip peiliais pradėjo badyti man tie iškalbinėjimai širdį. Bil. Kogi man skausme degini galvą, kogi taip skaudžiai širdį badai?!. Nėr.
širdìs bjaũrisi darosi bloga, verčia vemti: Kažko širdis bjaurisi. Grž.
širdìs brãška B. ima sielvartas:
šìrdį dáigyti kelti rūpestį: Lobiai, kolei juos turi, erškėčiais yra, kurie širdį tavą daigo ir žeidžia. Dk.
šìrdį dalìnti labai rūpintis, atjausti: Tėvas nepatenkintas, o motina – visiems širdį dalina. rš. Dainom savo širdį kitiems dalinau, kol jos man pristigo pačiam. rš.
šìrdį daužýti Sir. daryti jautresnį, gailestingesnį:
širdìs dẽga
1.ima jaudulys: Kai pamatau oblių, pjūklą – traukia, kad širdis degte dega. Bt. Širdis dideliai dega. Šts. Ar nedegė širdys mūsų, kada kalbėjo su mumis ant kelio?. Vln.
2.ima pyktis: Mano širdis yra deganti – ar ans mane, ar aš aną užmušiu. Dr. Negaliu į pijoką nė paveizėti, tuojau man širdis pradeda degti. Vkš.
šìrdį dẽginti labai jaudinti, veikti, žadinti jausmus: Bet kur buvęs kur nebuvęs, vėl apmaudas užlieja, degina širdį. Avyž. Jos širdį degina Tėvynės ilgesys. rš. Kremta siela jį ir it raudona gelžis degina jo širdį. Dauk. Širdį ir kūną bjauriais ir gėdiškais pageidimais degina. Sir.
šìrdį díegti kelti sielvartą: Man buvo gaila [nukirstų] klevų. Bet dar giliau širdį diegė paliktieji mūsų šuliniai, mūsų slenksčiai. Dovyd.
šìrdį dìlginti labai jaudinti, graudinti: Jaučiu aš, kad širdį kažkas dilgina, ir ašaros man iš akių pasipylė. Balt.
šìrdį dìlgyti labai jaudinti, graudinti: Jau tokia nelaimė žėdnam širdį dilgė. Kp.
širdyjè dilgsė́ti nujausti: O man visu keliu širdy dilgsėjo, kad negerai negerai pasibaigs. Dbk.
širdyjè dingė́ti nujausti: Dingėjo širdy mano, kad taip bus, t. y. prijautė. J.
širdyjè dingsóti nujausti: Dingsojo man širdy, kad taip taps, bus. J.
šìrdį dìlgtelėti kilti nerimui: Dilgtelėjo širdį, bet neilgam, nes jis išgirdo, kad Teklė tyliai niūniuoja, ir ne – ne liūdną melodiją. Ap.
širdìs diržė́ja darosi nejautrus, abejingas: Jų širdys diržėjo, žvėrėjo. rš.
šìrdį dovanóti reikšti meilės jausmus: Ko linki man ta spalva? – Kad jai savo širdį dovanotum. Pt.
šìrdį draskýti
1.labai skaudinti, kankinti: Eik lauk, žmonims nedraskyk širdies. Krš. Maži vaikai skreitą drasko, dideli – širdį. Lkv. Jaunas drasko skraitą, o suaugęs – širdį. Trg. Apmaudas ir graudumas širdį jam draskė. Žem.
2.įžeidinėti: Žodžiai kaip strypai širdį drasko. Rdn. Didžiavosi dėdė ir nejautė, kad jo žodžiai drasko man širdį. Švaist.
širdìs drẽba
1.ima baimė: Ne vienai mergai širdis dreba, kaip atvažiuoja jos išimdyt. Rod. Širdis dreba, kojos linksta – po perkūnais tokis darbas!. Brb. Dreba širdis, savo balso nepažįstu. Dovyd.
2.ima jaudulys, nerimas: Jau aš per veselią mačiau [, kad nebus gerai] – net mano širdis drebėjo, kaip ji ėjo už jo. Pv. Pamatau aš jį girtą – net širdis dreba. Mžš. Tai mano, tai mano širdelė dreba, ko mano mielasiai su kita klega. LTR. Širdis dreba apmaudu, matant tokį baisų mūsų apjakimą. Žem.
šìrdį drė̃ksti labai skaudinti: Sopulys dreskia širdį mano. brš.
širdìs drùmstelėjo kiek susijaudino, susierzino: Širdis mano drumstelėjo ir atsileido, t. y. supykęs atsileidau. J.
šìrdį dúoti reikšti meilės jausmus: Davei rankelę, duok ir širdelę, būsiv mudu draugalėliu. J.
šìrdį dùria graudu: Man širdį duria, kad jis mirs. Šts. Širdį duria, kai pažiūriu in obeles: abu sodinom, o dieduko jau nebėr. Aln.
širdyjè dùria neramu: Širdy kaip ir duria – turi atvažiuot. Aln.
šìrdį džiovìnti kelti nerimą, ilgesį: Sakykai, kokia pričyna tavo širdelę džiovina?. LTR. O svajonės tos širdį džiovino. Krėv.
širdìs džiū́sta labai liūdna, nyku: Be tėvynės širdis džiūsta. Ppr. Rankos jiemus nupuls, ir visos širdys džius. Dk.
šìrdį ė́da labai skaudu: Tėvas piktas – man širdį ėda. Aln. Sūnus sirgo, širdį ėdė. Aln.
širdìs eĩna kunkuliaĩs darosi bloga, šleikštu: Prieisi valgyt, širdis eis kunkuliais. Plt.
šìrdį ė́sti
1.įkyriai varginti, graužti: Iš tų vaikų dartės nieko gera, tik širdį ėda. Drsk. Toks pasiutėlis tėvams tik širdį ėda, širdagraužis rupūžė. DūnŽ. Ėsk mano širdį kaip kirmgriauža koks!. Ms. Graužas širdį ėda. Vlkv. Graudulys, rauda man širdį ėda. Nėr. Širdį nerimas ėdė, kam paklausiau. Šein. Jai pačiai didžiausi rūpesčiai ėdė širdį. Gran.
2.įsipykti, įkyrėti: Širdį ėstinai ėda tie pasiutėliai, pats matai, kaip siunta. Krš. Nigdi neėdė širdies itsai vaikutas, išsimiegmu gerai. Zt.
šìrdį gadìnti skaudinti, erzinti: Kam mergeles masini, anų širdį gadini?!. d. Neturiu vilties ją apsiženyti, nenoriu nė jos širdelės gadinti. Žem.
širdìs geĩdžia norisi: Valgyk, ko širdis trokšta, gerk, ko širdis geidžia. Btg.
šìrdį géldinti kelti sielvartą: Aš tavo širdį geldinsiu, tau gailestį darysiu. Klp. Aš tik nenorėjau tau nieko sakyti, nenorėjau širdies geldinti. Simon.
šìrdį gélti kelti sielvartą: Išgirdusi tuos žodžius, Naikuvienė atlyžo nuo varnalėšos ir, mostelėjus ranka į bažnyčią, tiesiai išdrožė, kas jai širdį gėlė. Vaičiul. Visu, kas sodiečių širdis gėlė, mokėjo sielotis ypač Jokūbas. Vaižg.
šìrdį gẽlia
1.rūpestis kankina, sielvartą jaučia: Į ją žiūrint, širdį gelia. Rs. Mišką iškirto, tai net širdį gelia, kaip bauža matos. Ds. Kad tau taip dantis geltų, kaip man širdį gelia!. Mrk.
2.neramu: Šeimininkui gėlė širdį ne tiek dėl pačių svečių. Jam daugiausia gaila jo dideliu rūpesčiu ir meile aplink namą auginamų gėlių. Šein.
širdìs gẽlia
1.ima pavydas: Ans mato, ka piningą gražų imi, širdis i gelia. End.
2.jaučia sielvartą: Gėlė širdys, veizint į dūmus savo kaimų, kurias kryžeiviai be meilės gruzdino ugnimis. Dauk.
3.rūpi: Ir Ruiniui širdis gelia ten įlįsti. Trk. Tai jo (vagies) širdis pradėjo gelti, kaip jis pamatė čia daug mėsos ir lašinių. Klp. Jeigu tik sūnus nepareina, man širdis taip ir gelia. Vkš.
šìrdį gìldyti
1.kelti sielvartą: Eik lauko, negildyk žmonims širdies. DūnŽ. Negildyk mano širdies, t. y. neskudink, kad skaudėtų. J. Negildyk man širdies be reikalo. Vkš. O tų kalbų visokių ... – širdį tik gildo. Žem. Gyvnašlumas širdį gildė. Dauk.
2.kelti norą (gauti): Neerzink vaiko, negildyk jam širdies savo saldainiais. Up.
šìrdį glóstyti teikti malonumą: Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!. Baran. Prisišokusi iki valios, atmins tetos vestuves, – juokėsi Drūktenis, o Kembrio pagyrimai širdį jam glostė. Žem. Įsidėmi Audvidis pasakymą: „Mano vaikučiai". Toks jis malonus, širdį glostąs. Šein. Svaigulingai širdį glosto žalio beržo šilkas. Nėr.
šìrdį gnáibyti skaudinti, kelti nerimą: Geri žodžiai glosto širdį, prasti gnaibo. Krš. Kažin kas ir jam širdį gnaibė. LzP. Jam ilgesys širdį lyg replėmis gnaibo. rš.
šìrdį gniáužti kelti nerimą, rūpestį: Motinos širdį kas kartas didžiau skausmas gniaužė. Žem. Nusiminimas gniaužia mano širdį. Kudir. Kol ateis pavasaris ir orams atšilus vėl išlįs smėlio kauburėliai, kai kas ir pasimirš, nebedegins krūtinės, nebegniauš taip širdies į juos žiūrint. Zur.
šìrdį gráužti
1.kelti rūpestį, kankinti: Tai širdį kremta, graužia. R. Man to vaiko liga širdį graužia. Slm. Vaikas geras, kol ant skreito laikai, paleidi – pradeda širdį graužti. Krš. Maži vaikai kuprą laužia, o dideli širdį graužia. LTR. Galvojau pasakyti viską, kas mano sielą slegia ir širdį graužia. Šein. Su lietuvišku užsispyrimu netruko vėl grįžti prie temos, kuri, matyti, graužė jam širdį. Pt.
2.skaudinti: Sunkūs darbeliai rankeles laužo, rūstūs žodeliai širdelę graužia. d. Mano širdį didi nerimastis graužia. Kudir.
šìrdį gríežti Dk. skaudinti:
širdìs griū̃na labai neramu: Jau bus kas, kol mano širdis taip griūna. Pls.
šìrdį gróbstyti užimti kvapą: Stiklelį degtinės išgėrei ar stiklinę alaus, taip pat grobsto širdį, taip pat muša į galvą. Žem.
šìrdį įdaũžti įskaudinti, įžeisti: Žodžiu tu savo įdaužei labai man širdį tankiai. brš.
šìrdį įdė́ti nuoširdžiai pasirūpinti: Į vaiką visą širdį įdėjo, o dabar tas skersom eina. Grž. Jūs per daug širdies įdedate į savo darbą. Gruš.
šìrdį įdùrti įskaudinti, įžeisti: Įdūrė man širdį vienos kūmos žodžiai. LzP.
šìrdį įė́sti įgristi, įsipykti: Širdis buvo įėsta, nekenčiau [anytos]. Grd.
šìrdį įgìldinti suteikti sielvarto: Kiek įgildins savo tėvų ir giminių širdis, kiek motinai bus ašarų. Vaižg.
šìrdį įjùdinti sujaudinti, paveikti: Tuo įjudintumbime širdis mūsų. Dk.
širdìs įkietė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Bet jei puls ant kelio [žodis], tai yra ant širdų įkietėjusių kaip akmuo, tad ne stebuklas, jog naudos nė kokios neatneša. Dk.
širdìs yrà ne avẽlė apie nesitenkinimą prastu: Širdis ne avelė - šieno nepaduosi. Lnkv.
širdìs yrà kaklè ima baimė: O širdis buvo kakle. End.
širdìs yrà ne kalýtė apie nesitenkinimą prastu: Ir jo širdis ne kalytė: duok ir jam. Alk.
širdìs yrà kulnuosè ima baimė: Jau čionai davaliai [aukštai], širdis kulnuos. Antš.
širdìs yrà ant dáikto ramu: Kai būsiu viena, tai mano širdis bus an daikto. Vrnv.
širdìs yrà péntyse Lzd. ima baimė:
širdìs yrà kaip įpjautà labai neramu: Širdis kaip įpjauta: išeik dabar įnamiu, savo turėjęs. Šv. Septyni vaikiukai: pradės eiti į karūmenę, žanyties, bus širdis kaip įpjauta [motinai]. Rdn.
širdìs įsìdegė sukilo jausmai, susijaudino: Iš tos gailystos insidegė širdis. Klt. Tavo kalbų klausanties, širdis nenoroms įsidega. Vkš.
širdìs įsijùdino sukilo jausmai, susijaudino: Teip yra kietos širdys mūsų, jog teip dide ir neižbyloma meile neįjudinas. Dk.
šìrdį įskaũdinti suteikti sielvarto: Senelio širdis įskaudinta jaunystės prisiminimais. rš. Juk ji visai be kovos laimėjo Vilių Karalių, kuris tokiai daugybei moterų įskaudino širdį. Simon.
širdyjè įsmègti labai jaudinti: Kristaus žodžiai širdyse jų kaip smegte įsmegę ir didžiai jiemus paskanėjo. Bret.
širdìs įsprógo labai įgriso: Širdis yr įsprogusi, visai paėdė širdį. Krš.
šìrdį išáušinti nuslopinti jausmus: Švelniems jausmams širdyje neliko vietos – siaubas ir beviltiškumas išaušino tavo širdį. rš.
širdìs ìšdegė nurimo jausmai: Širdis jau išdegė, plaukai pražilo. Kudir.
širdyjè išdė́ti įsidėmėti, saugoti: Aš išdemi tavo žodį mano širdyje. Bret. Sena giesmė apie septynis žodžius , kuriuos kožnas krikščionis savo širdėje kaip didį ir brangų lobį tur išdėti. Mž.
širdyjè išdìldyti užmaršinti: Rūstos dienos neišdildė dar jų širdėje praėjusių laimingų laikų. Dauk.
širdyjè išdìlti užsimiršti, pamiršti: Palengvėle išdilo jos širdyje tėvynės atminimas. Jabl. Goda jų širdėje buvo išdilusi. Dauk.
šìrdį išdžiovénti sukelti nerimą, ilgesį: Kai papuoliau neščėslyvai dūkui, išdžioveno mano širdį kaip liepą. LTR.
šìrdį išė́sti priskaudinti, iškankinti: Išės jam vaikai širdį, koleik anas juos išūgins. Lz. Razkurdau viena ugnį, sėdžiu ir verkiu: anas taip man širdį išėdė. Grv. Rupūžė ta, kaip ana širdį yra išėdusi!. Rdn.
šìrdį išė́sti urvaĩs priskaudinti: Ana man širdį yra išėdusi urvais. KlvrŽ.
šìrdį išė́sti su duobelè priskaudinti: Barniai man širdį su duobele išėdė. Šts.
šìrdį išė́sti su kraujaĩs priskaudinti, iškankinti: Širdį išėdė su kraujais tie rūpesniai. Šts. Širdį su kraujais išėda ligoniui, kad garai, dūmai troboje tyvelioja. Šts.
širdìs iškrìto labai išsigando: Baisiausiai nusigandau, širdis iškrito. Šn. Ui, širdis iškris, negandink. Krš. Tas (sūnus) atvažiuoja ir išvažiuoja, o jai širdis vis iškritus ir iškritus. Dg.
širdìs ìšlėkė
1.labai išsigando: Anam širdis išlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo. Šv. Kad persigandau, net širdis išlėkė!. Ds. Man visa širdis išlėkė, kaip radau atmuštą telegramą, o nepaskaitau. Šts.
2.labai susijaudino: Ir širdis išlėkė, kai pamačiau jį. Ds.
širdìs išlekiódinėja labai jaudinasi: Mana širdis išlekiodinėja, kur čia aš ką padūmosiu. Zt.
širdìs išlė̃kusi labai rūpinasi: Mano širdis ant jo išlėkusi, ė anas vis nesisaugoja. Ml.
šìrdį išlíeti būti atviram, nuoširdžiai išsipasakoti: Ir dabar Anė išliejo man visą širdį. Simon. Kad turėčiau kam savo širdį išlieti, lengviau būtų gyventi. Vkš. Kelkiasi naktį bei šauk ir išliek savo širdį pirmoje sargyboje po akim pono. Bret. Išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akivaizdoje. ŠR.
šìrdį išmìnkštyti padaryti jautresnį, gailestingesnį: Kietas širdis pats išminkštyk. Petk.
širdìs išperšė́jo labai įgriso: Išperšėjo širdis su maža žeme – noriu didesnės. Šts.
šìrdį išpìlti nuoširdžiai išsipasakoti, pasiguosti: Kelkis, žmogau, naktį ir išpilk kaip vandenį širdį tavą ant Viešpaties. Dk.
šìrdį išplė́šti privilioti: Kiek tų panelių gražių gražiausių, jaunų jauniausių, ir pusamžių, ir jau senstančių per savo rankas neperleido, nesusukęs galvos, neišplėšęs širdies. Žem.
širdìs išpúolė labai išsigando: Iš baimės ko širdis neišpuola. Plv. Pamačius pavaduotoją, Povilui širdis išpuolė. Avyž.
šìrdį išsuñkti iškankinti: Vargas ir nelaisvė labai jau man išsunkė širdį. rš.
šìrdį ištráukti labai privarginti: Tas vaikas baigia man širdį ištraukt. KzR.
širdìs ištrū́ko labai išsigando: Ir širdis ištrūko, kai taip pasakė. Sur.
šìrdį išvarpýti iškankinti: Buvo baisių laikų, visų širdys varpyte išvarpytos. KlvrŽ.
širdìs jaũčia numano: Jaučia mano širdis, kad tėvynė atgydama ir krutėdama atsibus. Žem.
širdìs kaĩpsta
1.darosi silpna: Nuo tokios smarvės man širdis kaipsta. Slnt.
2.darosi malonu: Kaipsta mano širdelė į ją pažiūrėjus. Gršl.
širdìs kaĩsta
1.ima nerimas, rūpestis: Išėjo manasis į miestelį, man širdis jau ir kaista: pareis girtas ar nepareis. Vkš. Tegul nekaista apie mane širdis tavo. I.
2.sakoma labai ko norint: Laka šuo čystą vandenį, mat jam širdis kaista. Šauk.
šìrdį kaĩtinti veikti, žadinti įkarštį: Toks žmonių susidomėjimas ir džiaugsmas kaitino ir vadų širdis. Myk-Put. Jos žvangus sidabrinis balsas gal kitam širdį kaitina. Šein.
šìrdį kapóti labai žeisti: Josios žodžiai kapojo širdį. rš.
šìrdį ką́sti skaudinti: Širdį kandąs žodis. K.
širdìs káulėja darosi nejautrus, abejingas: Širdis tavo kaulėjo, kol sukaulėjo, t. y. sukietėjo į kaulą. J.
širdìs kem̃pa jaučia sielvartą: Iš gailesčio širdis kempa. J.
širdìs kẽpa jaučia rūpestį, sielvartą: Kepa ir kepa širdis, jam išvažiavus. Ds. Močiai kepa širdis, žiūrint in nesveiką vaiką. Ut. Kepa jos širdis dėl šito vaiko. Klt.
širdìs kietė́ja darosi nejautrus, abejingas: Jos širdis džiūvo ir kietėjo dar labiau. rš.
širdìs kíetinasi darosi nejautrus, abejingas: O nuliūsk, kad jėgos mūs jaunystės tirpsta, kietinasi širdys ir mintys pranyksta. Jan.
šìrdį kíetinti daryti nejautrų, abejingą: Širdžių nekietinkit. brš.
širdìs kiùksi darosi bloga, šleikštu: Širdis kiuksi, žiūrint į tokią nešvarą. Upt. Kažko širdis kiuksi, gal reikės vemti. Kp.
širdyjè knìsti rūpėti: Širdy nesiliovė kaži kas knisęs, kaip kaskart čia pro šalį einant. Pt.
širdìs krãtosi jaučia pasišlykštėjimą, darosi nemalonu: Protas skrūpstos, o širdis kratos nuo pikto. Šts. Mano širdis kratos nuo tų kalbų. Lkv. Veronei nuėjus linko širdis, tiko nauda ir gyvuliai, bet, žvilgterėjus į Tupikį, širdis kratėsi. Žem.
šìrdį krim̃sti R., M., Sir. kelti rūpestį, kankinti: Tie sūnaus naktinėjimai man širdį krimste kremta. Vkš. Jau gailestis man širdį kremta, o kas kentėti man padės?. Vnž. Ir pajuto savo širdį griekų nebekremtamą. Bret.
širdìs kriñta ima baimė: Kai pagalvoju, kas jam gali būt, širdis krenta. Rs.
širdìs kriñta į kulnùs ima baimė: Krinta Savūnei širdis į kulnus, visai nupuola. Zur.
širdìs kriñta iš núogo kū́no ima baimė: Mes einam ir einam, nors širdis mano krinta iš nuogo kūno. Dovyd.
širdìs krū́pčioja ima baimė: Širdis krūpčioja, į šitų katakombų tamsybę su žvakėmis įeinant. prš.
širdìs krū́psi ima baimė: Grigorijus pajuto, kaip krūpsi širdis. rš.
širdìs krū́psta ima baimė: Krūpsta širdis mano, kad kas nestotųs tenai. J. Kai pasakė, kad mirė, širdis pradėjo krūpt, ir ėmiau raudot. Antš.
šìrdį krùtinti jaudintis: [Reikia] tankiai krutinti savo širdį gailesiu. P.
širdìs kūdė́ja
1.darosi silpna, negera: Širdis kūdė[ja], kad perkaisti. J. Širdis man kūdėja, man taip prastai daros. Pln.
2.labai rūpi: O pati širdis kūdėja, kad tik sakyčiau daugiau. KlvrŽ. Man širdis kūdėja veizant. Žr.
šìrdį kuténti teikti malonumą: Ir ne jam vienam džiaugsmo ašaros kutena širdį. Vaižg. Stengiaus prisiminti, kaip tas [Gundės] žvilgsnis mane tirpdė, kuteno širdį. Šein.
šìrdį kùtina ima noras: Taip širdį kutina pasakyt: čia ne tavo žmona, tavo žmona Stasytė. PnmR.
širdyjè laikýti nuolat prisiminti: Mergyte, tavo vardą aš širdyje laikau. d.
šìrdį laimė́ti patraukti: Ji buvo miela, simpatiška. Tuo savo paprastumu buvo laimėjusi mano širdį. Simon.
širdìs lẽkia per gérklę ima baimė: Sėdi sau kaip ripkė ant pašalio, kaip ripkė rakando[je], o man širdis lekia per gerklę. Nv.
širdìs lẽkia pro kãklą ima baimė: Aš neužmingu: širdis lekia pro kaklą iš tai baimei. Dr.
šìrdį leñkti
1.veikti jausmus, patraukti: Liepia, idant mūsų širdis, kentėdami prieštikius, paklusnystėsp lenktumbime. brš. Širdį lenkti ant ko. N.
2.stengtis pamilti: Lenksi širdį kaip nendrelę prie širdies girtuoklio. d.
šìrdį liẽsti jaudinti: Tūlais sielojimais ir rūpesčiavimais liečia širdis žmonių. Dk.
širdìs lim̃pa jaučia patraukimą: Širdis nelimpa prie pikto žmogaus. Šts. Limpa širdis tavo prie pinigų. brš.
širdyjè lim̃pa labai patinka: Žodis širdyse jų nelimpa, net noprosnai jiemus sakomas yra. Bret.
širdìs liñksta jaučia palankumą, patraukimą: Man širdis nelinksta pas ją eit. Dg. Mano širdelė kaip linkte linko už vargdienio bernelio. JD. Kur akys lekia, ten širdis linksta. Sln. Aš dainuoju apie tai, į ką širdis linksta. Krėv. Net jei pats Mozė ir Samuelis man juos užtars, ir tai mano širdis į šitą tautą nelinktų. ŠR.
širdìs lìpa pro bùrną Trk. kyla jaudulys: Širdis lipa pro burną, kai pamisliju. Klk.
širdìs lìpa pro gérklę kyla jaudulys: Lėnutės širdis lipa pro gerklę lauk – teip ji plaka. Simon.
širdìs lū́žta labai skaudu, sielvartas ima: Jų ronos man didžiai skausti, jų dėl mano širdis lūžta. prš.
širdìs mãgztosi ima nerimas: Širdis pradėjo magztytis iš blogų kalbų. J. Širdis magztos – vienas palikau eiti, bijau paklysti. Plng. Jei ans uždegė, širdis magztės, dėl to ir bėgo. Ms. Manai, kad jam nesimagzto širdelė... Kur reikia dingti tokiam jaunam, tėvo išvarytam iš namų. Dr.
širdìs maĩnosi ima baimė: Širdis mainos, nežinau ką bedaryti. Šts.
širdìs mángosi ima nerimas: Širdis mangos: šeštadienį vestuvės (mylimasis kitą ima). Vn.
šìrdį maũdžia neramu, graudu: Nepavalgė nė pietų, taip jam maudė širdį, lyg nujaučiant ką bloga. Vaižg. Ir iš anksto maudė jam širdį, kad diena eina į pabaigą, artėja naktis, vėl vienas daržinėje, ir vėl prieš akis ji. Balt.
širdìs mãzgosi darosi neramu: Širdis mazgos kaip prieš nelaimę. Up.
širdìs meñksta darosi bloga, silpna: Išgėriau penktą – širdis mano menksta. Šk.
šìrdį mýga labai graudu, liūdna: Gal kas bus, ba taip myga širdį. Ut. Širdį tik myga myga, neramu daros. Aln.
šìrdį mìndyti žeisti, skaudinti: Maži vaikai motinos kelius mindo, užaugę – širdį. Tr.
šìrdį mìndžioti žeisti, skaudinti: Reikėjo vakar išsyk atstumti, o dabar tik širdį man mindžioji!. LzP.
širdìs minkštė́ja darosi atlaidesnis, gailestingesnis: Akys išduoda, kad jo širdis minkštėja. Cvir.
šìrdį mìnkštinti daryti atlaidesnį, gailestingesnį: Minkštink mūsų širdis. Bret. Dievas minkština užkietėjusias širdis. brš.
širdìs neapléidžia bjauru, nemalonu: Širdis neapleidžia man tų barščių valgyt. Upt.
širdìs nedabója nepatinkamas: Tegul sau joja, tegul prajoja, mano širdelė jo nedaboja. Kp.
širdiẽs nedė́ti būti abejingam, šaltam: Ponia Rainakienė jau seniai buvo išmokusi į santykius su vyrais nebedėti širdies. Myk-Put.
širdìs nẽgandojasi ima baimė: Ji niekada nenori sau prisipažinti ir neprisipažins, kas ją kankina, kodėl negandojasi jos širdis. Simon.
širdìs neįsiteñka krūtìnėje neramu: O jau man širdis krūtinėj neįsitenka, ašaros tik eina per veidus. Erž.
širdìs neišlaĩkė prasiveržė jausmai, nesusivaldė: Monika giliai atsidūsta. – Neišlaikė širdis. Prieinu [prie vagiliaujančio vaiko]. Dovyd. Vieną vakarą nors ir kantri – Juozo širdis neišlaikė. Mont.
širdìs neìšneša nepriimtina, nemalonu: Neišnešė mano širdis dovanai atiduot penkiolika rublių. Dg.
širdìs neišturė́jo prasiveržė jausmai, nesusivaldė: Keleivio širdis nebeišturėjo: apsipylęs ašaromis puolė ant kelių ir ėmė bučiuoti kryžių ir juodą, dar drėgną pavasario žemę. Bil.
širdìs nèkelia nemalonu, nepakeliama: Mano širdis nekelia dabot in alkaną žmogų. Prng.
širdìs nèneša
1.nemalonu, bjauru, nepakeliama: Mano širdis neneša pjauti karvę ar arklį. Plng. Širdis neneša nė paveizėti į vištas. Mžk. Man neneša širdis gyvas varles į striktus pjaustyti. Plng. Neneša širdis žaizdų. Skrb.
2.nesinori: Nebeneša širdis man vienai čia būt. Žg. Kad man neneša širdis eit į tas uogas. Jnš.
širdiẽs nenulaĩko graudinasi: Širdies negali nulaikyti, kad ima į karą vyrą. Šts.
širdìs nepakė́lė prasiveržė jausmai, nesusivaldė: Močios širdis nepakėlė: ji matė mirštant vaiką ir nieko jam padėt negalėjo. Skrb.
širdìs nepérneša nemalonu, nepriimtina: Kaimynam bloga padarys – širdis neperneša. Ktk.
širdiẽs nėrà gaila: Reikėtų tą kačiuką panaikint, bet nėra širdies. Rd.
širdìs nerìmsta rūpinasi: Tik mano gera širdis nerimo, kol sužinojau, kas su tavimi atsitiko. Pt.
šìrdį nérti kelti sielvartą: Tas [pašauto naro] balsas nėrė man širdį, spiegė ausyse, aidu galvoje atsiliepė. Šein.
šìrdį nešióti ant liežùvio išsipasakoti: Ir kaip gerai, kad aš anąkart neprasitariau: širdies ant liežuvio nereikia nešioti. Simon.
šìrdį nešiótis nuolat prisiminti, neužmiršti: Tą kraštą širdyje nešiojuos dienas ir nemigo naktis. Nėr.
širdìs netráukia nesinori: Tik vaikščioti int kleboniją šiaip jau pavakaruoti, pasišnekučiuoti netraukia širdis. Vaižg.
širdiẽs neturė́ti
1.būti negailestingam: Itas žmuoj akmeninis, širdies suvisu netur. Lz. Nė širdies neturi: piemuo jau sukiumbęs nuo šalčio, o tu dar varai ginti. Vdk. Širdies neturi tiek nuplėšt. Prn. Tas žmogus neturi širdies: tokias liodinges veža – nuskūrys arklius gatavai. Šv.
2.nekęsti: Et, su savo štabrotmistru, – atrėmė nekantriai Pogoda Nenastjevna, kuri kasžin už ką neturėjo širdies ant visų štabrotmistrų. Kudir. Nebturiu širdies an ano, nusidėjo man smarkiai. Krš. Neturi širdies ant tėvo tikro. Adm.
3.nedrįsti: Neturiu širdies sakyti taip, kaip žinau. Pasakoju tik tai, kas laikraščiuose rašoma. Pt.
širdìs neužláužia nepriimtina, bjauru: Kopūstai puode gražiai atrodo, bet širdis neužlaužia. Jnš. Neužlaužia širdis gert [vaistų]: kai tik prie burnos, rodos, eis lauko, i gana. Sk. Neužlauš man širdis teip daryti. Žg.
širdìs neužléidžia
1.gaila, nemalonu: Man širdis neužleidžia jo mušt. Ds.
2.bjauru: Norėčiau [valgyti], bet širdis neužleidžia. Kp.
širdìs nevãlo negali valgyti: Akys mato, bet širdis nevalo. Kv.
širdìs niẽžti rūpi, negali nurimti: Jau niežti širdis tau, kad gražią mergą tėvas nusamdė. Dr. Dar anam jau niežti ta širdis. Trk.
širdìs nỹksta darosi silpna, negera: Alpsta nyksta širdis mano į tave jauną bežiūrint. d. Iš tūžbos bei rūpesčių jau širdis nyksta. K.
širdìs nuáušo nurimo jausmai: Nuaušo širdis mano, nemalonėjas jau. J. Matė nusiaubė smertį savo dukros, t. y. nutautė, numaudė, nuaušo širdis jos. J.
širdìs nudrìbo pasidarė nemalonu: Man žiūrint an juos, širdis nudribus – gyvena kaip galvijai. Ėr. Bet čia atsiminė du pūru sėmenų, prižadėtų pasėti, ir širdis nudribo. LzP.
širdìs nudrìbo ikì kulnų̃ pasidarė nemalonu: Kai pasakė, kad ženijas Oną, tai man širdis lig kulnų nudribo. Slm.
šìrdį nuglóstyti maloniai nuteikti: Ir taip jau mokėdavo jis širdį nuglostyti, kad ir juoda duona saldėjo jo rankose, ir kietas patalas nebebuvo kietas. Balt.
širdìs nugriùvo pasidarė graudu: O jau tėvo ir nugriuvo širdis. Pls.
širdìs nukaĩto apėmė baimė: Nukaista širdis, kad toks baisus mirimas žadėtas. Šts.
širdìs nukrìto į kulnìs labai išsigando: Girdžiu, kažkas pro duris laužias – širdis taip man į kulnis ir nukrito. Vkš. O kai išgirdau kalbant, dėde Džiugai, tai širdis išvien nukrito į kulnis. Avyž.
šìrdį nulaikýti susivaldyti: Širdies negal nulaikyti, kad ima į karą vyrą paskutinį. Šts.
širdìs nùlėkė ikì kẽlių sakoma apie didelį nuovargį: Nebelėk, mano širdis jau nulėkus lig kelių. Slm.
šìrdį nuleñkti
1.pamaloninti: Duok kai ko gardesnio širdelei nulenkt. Svn.
2.nustoti mylėti: Jos meilės minėdams, taip graudžiai verksiu, kol savo širdužę nuo jos nulenksiu. d.
3.nusigręžti: Nulenkė širdį savo. Chyl.
širdìs nuliñko
1.pasidarė graudu: Vaikas atidavė saldainį, bet anam nulinko širdis. Šts.
2.pajuto palankumą, patiko: Mano širdis yra nulinkusi ant ano. Kl. Į kur širdis nulinkus, į ten ir akys žiūri. LTR.
šìrdį numỹžti vlg. sukelti šleikštulį: Arbata numyža širdį. Slnt. Teip man širdį numyžo, teip prastai!. Štk.
šìrdį nupláuti įgristi, nusibosti, atsipykti: Nuplaus pienai širdį, norėsi lašiniukų. Rdn.
širdìs nupúolė į ùžkulnius labai išsigando: Čia autoriaus širdis į užkulnius nupuolė. rš.
širdìs nusalė́jo pasidarė bloga: Nusalės širdis taip saldžiai užėdus. Krš.
širdìs nusãlo pasidarė silpna, negera: Man širdis nusalo. Pš.
širdìs nusigañdo pasidarė silpna, negera: Man vis tokia širdis nusigandus. Krs.
širdìs nusimỹžo vlg. pasidarė silpna, negera: Mano širdis yra nusimyžusi – noriu valgyti, mamale. Dr.
šìrdį nusipláuti atsigaivinti: Užsivirinau [v]andenėlio, atsigėriau arbatikės, nusiploviau širdį. Krš.
širdìs nusismogãvo pasidarė silpna, negera: Širdžiai nusismogavus, reik pagaviko, sūrymėlio. Ggr.
širdìs nusismóko pasidarė silpna, negera: Bulvės su padažu menkas valgis – be mėsos nusismoksta širdis. Plt.
širdìs nusìšveitė atsigaivino: Užgėriau liminado, kaip nusišveitė širdis. Krš.
šìrdį nuskaudė́jo apėmė sielvartas: Taip anam širdis nuskaudės, matant žmonių nelaimes!. Užv. Kiek kartų man širdį labai nuskaudėjo. prš.
širdẽlę nuskriódė pasidarė skaudu: Man širdelę nuskriodė, ką bernelio neradau. Rš.
šìrdį nuslė̃gti sukelti rūpestį: Nusigandusios širdys nusiminimu nuslėgtos būtų. brš.
širdìs nusmẽgo labai išsigando: Tik širdis nusmego, kai užgirdau šaudant. Užp.
šìrdį nusmel̃kti sukelti nerimą, rūpestį: Net dantis sukando Petras, taip tie žodžiai nusmelkė jam širdį. Myk-Put. Nemalonus baimės kipšelis nusmelkia širdį – prieš žmones drąsinasi, o viduje nejauku. Ap. Širdį nusmelkė Juzai. Kaip galėtų dabar pasirodyti Maldyniškėj?. Balt.
širdìs nusmogė́jo panoro ko stipriau, gardžiau: Nusmogės tavo širdis, kaip išalksi. J.
širdìs nusmõgo pasidarė silpna, negera, išsiilgo geresnio kąsnio: Nunešk šmotelį ir tetai, jug jos senatvė, širdelė nusmogusi, o per šykštumą nenusiperka. Žem.
širdìs nusmóko pasidarė šleikštu: Pavalgiau, taip širdis nusmoko. Lkv.
širdìs nusmùko
1.labai išsigando: Ak, jos širdis nusmuko, pamačius Karaliaus ūkį. Simon.
2.pasidarė silpna, negera: Kaip širdis nusmuks, užgerk kumpoto. Krš. Nusmukusi paliko širdis, nusikiurkusi po vakarykščio. Lkv.
širdìs nusmùko į kulnìs apmirė, nustėro (iš baimės): Iš baimės širdis į kulnis nusmuko. Vkš.
širdìs nusmùko į ùžpenčius labai išsigando: Širdis iš baimės į užpenčius nusmuko. An.
šìrdį nušveĩsti
1.atgaivinti: Rūgštūs obuoliai ar kopūstai labai nušveičia širdį. Kp. Gera rūgštelė, tai kad nušveitė širdį. Rdm. Silkė, agurkėlis, duonos šmotelis visuomet pijokėliui širdį nušveičia. Vkš. Noriu kartimo, kad širdį nušveistų. Rdn.
2.nuraminti: Geri žodžiai širdį kaip šveiste nušveičia. Krš. Ašaros širdį nušveičia, visus kartumus nuplaudžia. Vaižg.
šìrdį nušviẽsti
1.atgaivinti: [Virintas alus] visas ligas nuvaro ir nušviečia širdį. Katil. Dar šaukštą, dar šaukštą – jug taip nušviečia širdį. Yl.
2.pradžiuginti: Širdį man nenušvietė, kad manęs neklausai. Šts.
širdìs nušvìto pasidarė linksmiau: Kai vyrai įstūmė [į vagoną], tai jau nušvito širdis. Kal.
širdìs nutal̃ško pasidarė bloga, šleikštu: Nutalško širdis po riebių valgių. Varn. Iš vandens gėrimo nusmoko širdis, nutalško, paliko nutalškusi. Lk. Nutalško širdis mano begeriant vandenį, t. y. nutulžo, paplūdo lyg vandeny. J.
širdìs nutir̃po apėmė baimė: Išsigandai, kad net ir širdis nutirpo. Yl. Audrele, būk tu nors mandagi jam. Kartais taip pasielgi, kad man širdis nutirpsta. Čiurl.
širdìs nutrū́ko
1.pasidarė silpna, negera: Širdis nutrūkusi, norėčiau rūgštelės kokios atsigerti. Šts. Nutrūkusi širdis paliko, be mėsos pavalgius. Šts. Ant duonos biškilelį sviesto antdėk, teip yra širdis nutrūkusi. End.
2.apėmė pyktis: Kaip jis girtas pareina, man tik širdis nutrūksta: sakau, geriau nepareik!. Mžš. Nutrūko širdis – nebgaliu paveizėti [supykus]. Krš.
šìrdį nuturė́ti susivaldyti: Nepasikarsi šiais laikais: reik visiems širdį nuturėti. Šts.
šìrdį nuvarýti išlieti pyktį: Ji besibardama širdį nuvaro. Prn.
šìrdį nuvérti įskaudinti: Iš gryčios atsklidęs vaiko verksmas sopulingai nuveria motinos širdį. Bub. Susiraukęs burbteldavo vieną kitą žodį, bet tokį žodį, kuris širdį nuverdavo. Myk-Put.
širdìs pabrìnko susikaupė: Aš jam išdėsiu viską, kuo man širdis per tuos metus pabrinko. Myk-Put.
šìrdį padė́ti
1.nusikamuoti: Širdį padėsi, kol prisiprašysi – pati pasidirbu. Krš.
2.labai mylėti: Tos visa doma į jį atkreipta, akys ir širdis padėta. Žem.
šìrdį padovanóti pamilti: Jis dabar iš dėkingystės savo širdį bei ranką padovanojo. prš.
šìrdį padraskýti suteikti sielvarto: Tik širdį padrasko vaikas ir išvažiuoja. Erž.
šìrdį paė́sti įgristi, įsipykti: Tu man širdį paėdei su savo kalbomis. Vlkv. Sūnus tėvui įsipiktino – širdį paėdė tėvui. Šts. Nė ta akia negal į jį žiūrėt – taip širdį paėdė. Kair. Priseis dvasna ir tam svieto ėdžiai – visiems jau širdį paėdė. Užv. Kaip širdį gerai paėdė, ir nekenčia. Skr. Gyvenam prie miško, šernai širdį paėdė. Rdn. Įsakymai ne taip jau širdį paėda kaip nuolatinė baimė. Pt. Tarpais tiek paėda širdį tas vienos buvimas, rodos – nieko nebus!... Gran. Dabar tik su liežuviu temoka plakti: tai vieną, tai kitą įsikandęs, paėda širdį visiems!... Žem.
šìrdį paė́sti kruvinaĩ labai įgristi, įsipykti: Tu man širdį jau kruvinai paėdei. Vkš.
šìrdį paė́sti ikì kraũjo įgristi, įsipykti: Tu man lig kraujo širdį paėdei!. Lk.
šìrdį pagadìnti moraliai susmukdyti: Dvare daugel papiktinimų, kurie pagadina širdį. Tat. Širdis jūsų pagadino paleisti geidimai. brš.
šìrdį paglem̃žti patraukti, palenkti: Prie kiekvieno sugebėjo prilįsti, prisimeilinti, gerą širdelę parodyti ir kitų širdis paglemžti. Žem.
šìrdį paglóstyti teig. maloniai nuteikti: Vaikų dovanos paglosto motinos širdį. Jnš. Ištarė žmogelis šituos žodžius garsiai, vos ne pusė turgaus girdėjo, ir jie baisiai širdį paglostė. rš. Atsakymas šiltai, išdidžiai paglostė širdį. Švaist.
šìrdį pagìldyti sužadinti jausmus ar norus: Bus kuo senatvėje širdį pagildyti, – su pasididžiavimu tarė aktorius ašarą aky slėpdamas. Trein.
šìrdį pagráužti iškankinti: Išeitumei iš namų, geriau būtų visiems – dabar bengi mums širdį pagraužti. Vkš. Tu širdį pagraužei, ir tavo vis graužinys ir bučinys. J.
šìrdį pajùdinti sujaudinti, paveikti: Tegul pajudina širdį tavo dūsavimai mano. Tat. Širdį pajudinąs. R. Niekas jo širdį nepajudina. K.
širdyjè pakar̃to apėmė nusivylimas: Man, su tavim begyvenant, širdelėj pakarto. rš.
šìrdį pakélti teig.
1.sužadinti taurius jausmus: Kuris nor melstis, tasai tur širdį ir dūmą nuog tų žemųjų ir žemės daiktų anump kalnejump o aukštumpjump pakelt. Dk. Pakelkim širdis ir rankas savo Dievop danguje. Bret.
2.maloniai nuteikti: Jų (Gervydžių) pakvietimas, atviras ir draugingas, tiesiog man širdį pakėlė. Šein.
šìrdį pakélti aukštỹn teig. sužadinti taurius jausmus: O širdis jūsų aukštyniu pakelkit, idant galėtumbit išmanyt darbus. Petk.
šìrdį pakylė́ti teig. sužadinti taurius jausmus: Idant jūs širdis jūsų Dievop pakylėtumbit. Mž.
širdìs pakìlo apėmė gera nuotaika: Iš balso Jurga pažino Anuprą, širdis vėl pakilo. Bor.
šìrdį pakrim̃sti iškankinti: Tas mano pijokėlis bengia man širdį pakrimsti. Vkš.
širdìs pakrìto pasidarė silpna (nevalgius ar nuo prasto maisto): Taip širdis pakrito, nieko nė dirbti negaliu, tik aplink pietus ir begalvoju. Slnt. Įsikišk bent porą virtų kiaušelių: širdžiai pakritus bus gerai. Kal. Taip širdis yra pakritusi: kartais sausų bulvių užsikandu, ir užtenka. Plt.
šìrdį pakrùtinti sujaudinti, paveikti: Jei tais arba tiems padabniais žodžiais dar savo širdies nepakrutinai, atsidūksėk. P.
šìrdį pakuténti maloniai nuteikti: Tas jo (Kuprelio) nelauktas pasakymas man pakuteno kiek širdį, pakėlė malonius, neaiškius lūkesius. Šein. Kad kas svetimas pasveikina, širdį pakutena. Akn.
šìrdį paláužti
1.palankiai nuteikti, patraukti: Tedėkoja Lydos valdovė, kad Dievo pirštas skyrė jai baigti karalienės Jadvygos darbą ir palaužti šio laukinio valdovo širdį. Krėv. Bet aš ją myliu ir tikiuosi jos širdelę palaužti. Vien. Gražumu ir kietą širdį palauši. Vlkv. Laužiau žagrelę ir užžagrėlį, tik nepalaužiau tavo širdelės. d.
2.prisiversti pamilti: Aš nepalaužiau savo širdelės už bagoto bernelio. JD. Dukrele mano, mano jaunoji, ant ko palaužei savo širdelę?. Bs.
3.prisiversti: Palaužk širdį ir paprašyk. Krš.
šìrdį paléisti užpykti: Širdį paleidžia, užpyksta, ir daryk ką nori. Klvr.
širdìs palengvė́jo pasidarė lengviau, ramiau: Nueina skiedrynan, parymoja ant pasvirnės, paverkia, kol širdis palengvėja, ir vėl grįžta pirkion. Krėv. Po tų žodžių jos širdis kiek palengvėjusi. Balč.
šìrdį paleñgvinti
1.pasiguosti: Benius panoro pasikalbėti su draugu, palengvinti širdį. Avyž. Išsikalbėjęs ir palengvinęs širdį, Jurgis nuėjo sėti, o Petras akėjo toliau. Myk-Put.
2.nuraminti: Ateis rudenėlis, išeis mošytėlė, palengvins tavo širdelę. JD.
šìrdį paleñkti
1.palankiai nuteikti, patraukti: Atkaklus kunigaikštis Skirgaila, ir sunku palenkti jo širdį. Krėv. Ji visų širdis į save palenkė. Vaižg. Viešpatie, padaryk man tą malonę ir palenk širdis tų žmonių, kurie galėtų padėti man. Švaist. Palenkiau širdį maną ant išpildymo prisakymo tavo. Dk. Atduot jam savo dvasią sutrupintą, širdį palenktą irgi nužemintą. Petk. Palenk savo širdį pamokymui. ŠR.
2.prisiversti: Širdį palenk ir paprašyk. Krš.
šìrdį paliẽsti sujaudinti, paveikti: Valstiečių žodžiai palietė Juro širdį. Cvir.
širdìs paliñko pajuto palankumą, patiko: Jau ne atkragi, ale palinkusi jos širdis į giminę. J. Per ilgą visų širdys palinko jų pusėn. Vaižg. Su ištekėjusia moterim nesėsk prie stalo nei mėgaukis su ja prie vyno, kad tavo širdis į ją nepalinktų. ŠR.
šìrdį pamèsti įsimylėti: Galiausiai... ir mokinėms pasiseka kartais širdelę pamesti!. Pt.
šìrdį pamìnti po kójų paniekinti: Į abi sauges rėksi, mano širdį po kojų pamynęs. Vkš.
šìrdį pamùšti patraukti, palenkti: Dargi ne vieno savo draugo žmonos buvo pamušęs širdį. Žem. Na, kas girdėjo, kad tiktai per 10 mėnesių galėjo žmogus teip pamušti sau visų širdis. rš.
širdìs paper̃šo labai skaudu: Nuo tokio tavo nedorumo man jau ir širdis paperšo. Vdk. Širdis jau man paperšo! Pamislykit sau, koksai mano likimas!. Žem.
širdìs paplū́do kraujù pasidarė skaudu: Žinau – ir tau širdis krauju paplūsta, kai aš jėgų netekęs suklumpu. Myk-Put.
širdìs paplùko kraujaĩs pasidarė skaudu: Mano širdis apmirusi, visa kraujais paplukusi. rš.
šìrdį parblõkšti atsigaivinti: Kad neišrytų tie špokai tų vyšnių, būtų širdį parblokšti. Žg.
šìrdį paródyti
1.nuoširdžiai, atvirai pakalbėti: Kad aš jum parodytau širdį, tai jūs pamatytūt. Dg. Nėra su kuo pasidejuoti, nėra kam parodyti širdies. Balč. Ta pasaka moko nespėriai tegaliant svetimiems parodyti širdį savo. Valanč.
2.nuoširdžiai pasirūpinti: Priskynė uogų, širdį parodė. Rdn. Kad ir girtas, širdį parodė. Vdk. O uošvienė tikrai šį rytą norėjo parodyti savo širdį – bent taip atrodė. Simon. Jeigu geruoju, aš galiu širdį parodyti. Saj. Jeigu tu man širdį parodei – še tau mano!. Cvir.
nórs šìrdį paródyk sakoma pabrėžiant nuoširdumą: Nors tu jam širdį išėmęs parodyk – netiki, ir gatava!. Trgn. Tu jam nors širdį parodyk – netikės!. Slk.
šìrdį pasíekti sujaudinti, paveikti: Tik aiškia ir gyva kalba išdėstytos mintys pasiekia klausytojų širdis. Balč. Muzika – tai menas, kuris pasiekia širdį per mintį ir sužadina mintį per širdį. rš. Kas iš širdies paeina, tas širdį ir pasiekia. Sim.
širdimì pasikélti atitrūkti nuo kasdienybės, susikaupti: Ir tu pasikelk širdimi aukščiau visų tų bjaurių gyvenimo smulkmenų!. Pt.
širdìs pasikrùtino buvo paveiktas: Nepasikrutino jo kieta širdis meilingais žodžiais. brš.
širdìs pasipùrtino pasidarė nemalonu: Kamgi doram nepasipurtins širdis, kai taip daroma. Vaižg.
šìrdį paskaũdo pajuto sielvartą, gailestį: Paskausta širdį man, į jį žiūrint. Gr. Kai širdis paskausta, i apsirėkiu. Stl.
širdìs paskùdo apėmė sielvartas: Paskudo man širdis, kaip išgirdau, kad mirė. J.
širdìs pasmõgo pasidarė silpna, norisi ko stipriau, gardžiau: Paimu kartais duonos šmotelį, kai pasmogsta širdis. Žem.
širdìs pasmóko pasidarė silpna, norisi ko stipriau, gardžiau: Pasidėjau medaus žiemai, kad turėčiau, kaip kada širdis pasmoks. Krž. Ji pamatė obeliuką, ir pasmoko jai širdis. Pd.
širdìs pasrùvo ãšaromis pasidarė labai graudu: Jos širdis pasruvo ašaromis. Balč.
širdìs pasrùvo kraujaĩs pasidarė skaudu: Apsimetė Aleksius patyčių nenugirdęs, nors širdis kraujais pasruvo. rš.
širdìs pašóko C. atsirado nuojauta:
šìrdį pašvel̃ninti padaryti kiek atlaidesnį, malonesnį: Pašvelninti širdį galės tiktai toks būklas auginimo. A.
širdìs patal̃ško pasidarė bloga, šleikštu: Neskaniai ėdus, patalško širdis, pykina širdį. Varn.
šìrdį patèpti maloniai nuteikti: Mergina valgė, – o jam lyg kad kas būtų patepęs širdį. Kudir.
širdìs patil̃ško pasidarė silpna, negera: Patilškusi širdis nuo viralo prasto. J.
širdìs patỹško pasidarė bloga, šleikštu: Širdis patyško, t. y. patilžo, kaip vandenimi apsiliejo. J.
šìrdį patráukti
1.pasidaryti silpna, negera: Išsisirgau, kažko širdis patraukta, nebžinau kuo atgaivinti. Vkš.
2.sužavėti: Juk Gedvilienė taip, kaip ir jos sūnus, iš karto patraukė prie savęs jos širdį. Pt.
širdìs patrìšo Sb. pasidarė bloga, šleikštu: Patrišo širdis žiūrint, kaip jamui votį skvarbė. J.
šìrdį paveĩkti įgristi, įsipykti: Tokia grizli, paveikė man širdį. Krš.
šìrdį pavérgti patraukti, palenkti: Daug žemės puikių ir gražių dukterų jo širdį pavergti norėjo. Mair. Visur tarp svetimųjų daugel grožybių pastebėjęs, kokių nesą pas mus, bet tos svetimosios grožybės nepavergusios jos širdies. LzP.
širdìs pavir̃to ãkmeniu pasidarė negailestingas: Ne, neišdžiūvo ašaros, nepavirto akmeniu širdis. Zur.
šìrdį pažeĩsti įskaudinti: Juozas suprato, dėl ko tėvas taip sakė, ir rūpinos, kad be jokio reikalo Barbelės širdį pažeidė. LzP. Verkiau, lyg savąją širdį pažeidęs. Cvir.
širdìs pérdegė
1.nurimo jausmai: Užgęsta žvaigždės, perdega širdis, o Vilniaus bokštai kaip stebuklas šventas. Sruog. Tie meilės žodžiai pasakyti iš baisios vienatvės ar perdegusios širdies. Mart.
2.dingo pyktis: Užsidegė, įtūžo, o kai perdegs širdis, ir vėl bus geriausias žmogus. rš.
širdìs pérėjo dingo pyktis: Jau ir vėl gražiai kalbu; mat širdis perėjo. Dl. Perėjo širdis, ir nuėjo. Rdš.
šìrdį pérėsti įgristi, įsipykti: Perėdė [sūnus] motinai širdį, ir lėkė prašyti, kad į karūmenę paimtų. Krš. Ėgu jis numirs – taip širdį perėdė – man nė ašara neišeis. Mžš.
šìrdį pérgėlė praėjo sielvartas: Nė biškelio vyras man nebrūpi, seniai jau mano širdis gėlė ir pergėlė. Vkš. Jau širdį pergėlė [dėl sūnaus mirties]. Aln.
šìrdį pérgriaužti išsikankinti: Tie vaikai pačią širdį pergriaužė. Škt.
šìrdį périmti sujaudinti: Tai buvo širdį perimąs atsisveikinimas. prš. Jo žodžiai mano širdį perėmė. K. Tai jo širdį perima. M.
šìrdį pérkirsti labai sujaudinti, sukrėsti: Jis man širdį perkirto tais žodžiais. Pv.
šìrdį pérlaužti
1.prisiversti pamilti: Laužiau žagrelę ir pasagėlę, tik neperlaužiau savo širdelės. LTR. Aš neperlaužiau savo širdelę už bagoto bernelio. JD.
2.palankiai nuteikti, patraukti: Neperlaužė širdies karaliaus ir tie stebuklai. I.
šìrdį pérmainyti nustoti mylėti: Neversk savęs, Juozai, – tarė, ranką jo nuo savęs stumdama, – širdį permainei, aš supratau, aš tavęs nenoriu prie savęs per nevalią prikalti. LzP.
šìrdį pérsilaužti pasikeisti: Širdį ir save persilauši ir svietui patiksi. Dg.
širdìs pérskaudėjo praėjo sielvartas: Perskaudėjo jau man širdis, t. y. nebskauda jau. J. Širdis perskaudėjo, numiršau savo nelaimes. Plng. Širdis perskaudėjo, nebnori to vaikio. Krš. Kad ir gaila ir per gaila, jau širdelė perskaudėjo. JD.
šìrdį pérskaudinti suteikti sielvarto: Ale kam dar tam žmogui taip širdį perskaudint?. Vdk. Vedęs mylėjo ir gerbė, kiek jo perskaudintoj širdy meilės tilpo. Marc.
šìrdį pérskrosti iškankinti: Širdis mano perskrosta. Dauk.
šìrdį pérsmelkti sukelti nerimą, rūpestį: Girdėti dejavimas baisus, širdį persmelkiantis. Bs. Visos trys moterys nutilo ir sužiuro į jį su tokia pagaila, jog jam persmelkė širdį. rš.
šìrdį pérsopėjo praėjo sielvartas: Man gailėjos pergailėjo ir širdelę persopėjo [dėl žalių rūtelių]. Rš.
širdìs pérsprogo daug skausmo patirta: Jergau, atsigulk į ligoninę – širdis persprogs. End.
šìrdį per̃šti jaučia sielvartą: Ir man pačiai širdį peršti, kai tu nelaimingas. Vaičiul.
širdìs per̃šti jaučia nerimą: Širdis kažko peršta – ar nelaimę prijaučia. Užv. Nuo tų rietynių ir muštynių neturiu atdvasčiaus, širdis kožną dieną peršta. Vkš. Juk jau treji metai, kaip jis ją matė, o veizėk, tik atsimink, ir tuojau širdis bus beperštanti. Pč.
šìrdį pérveikti
1.įgristi, įsipykti: Tas niekšas perveikė mano širdį. Sr. Perveikė širdį tas mano vyro gėrimas, nebgyvensiu, skirsiuos. Vkš.
2.persidirbti: Ir šiaip, ir taip gali dirbties, tik neperveik širdies. Krš.
3.pervargti: Kam mamai tų dantų? Kol sudėsi, širdį perveiksi ir numirsi. Krž.
4.priversti ką daryti: O jeigu tie visi regiamys davadai dar tavo širdies neperveikia ant drįsimo išpažinti savo griekus, dar vieną daiktą priminsiu. P.
šìrdį pérversti priversti ką daryti: Negaliu niekaip širdies mano perverst, idant dovanočiau. brš.
šìrdį pérverti
1.įskaudinti, sukrėsti: Širdį tik pervėrė, kai sužinojau [apie dieduko mirtį]. Aln. Tavo rūstūs žodžiai man tarsi peiliu pervėrė širdį. Jabl. Tie žodžiai Girdenio širdį pervėrė taip, jog verkti pradėjo. Dauk.
2.labai sujaudinti: Kitas kad dainuoja, net širdį perveria. Tr. Pabudo tėviška meilė, skaudus gailesys širdį pervėrė. Žem. O dėl ko teip maži daiktai perveria širdį tavo?. Valanč.
nórs šìrdį pérverk sakoma pabrėžiant nuoširdumą: Nors širdį perverk, atviriau negaliu bepasakyti. Dr.
širdìs pykinė́ja darosi bloga, šleikštu: Pykinėja širdis, vemsiu. DūnŽ.
šìrdį pỹkinti imti vymai: Man širdį pykina. Vv.
širdìs pỹksta
1.darosi bloga, šleikštu: Pyksta mi širdis. Sir. Kad duktė pjausto cibulius, aš turiu bėgt lauk: galvą ima skaudėt, širdis pykt, akys genda. Gr. Vieną cigaretę surūkiau – kad man pradėjo širdis pykti, galva sukties!. Vgr. Kai užvalgiau tų tavo žalbarščių, užėjo toks seilėtekis, kad ir širdis pradėjo pykt. Jrb.
2.nemalonu: Man širdis pyksta tokį darbą dirbt. RdN.
šìrdį pjáustyti labai skaudinti: O koksai gailesys mano širdį pjausto!. rš. Tavo širdis nežiūr, kad kalba tokia mano širdį pjausto. Kudir.
šìrdį pjáuti labai skaudinti: Mažai jauna buvau, sirata prie tėvelio likau, o dabar širdį kaip peiliu pjauna, kad vaikeliai mane paliko (išmirė). KzR.
širdìs plãka ima baimė: Einu, nors ir su plakančia širdimi iš pradžių. Pt.
širdìs plaũko kaĩp taukuosè apie linksmai nusiteikusį: Aš tik klausau ir džiaugiuosi, o širdis kaip taukuose plauko. rš.
šìrdį plė́šyti labai skaudinti, kankinti: Vaikų vargai širdį plėšo, o tėvų anie nelabai mato. Rdn. Širdį plėšo tokie žodžiai. Krš. Sielvartas plėšo širdį. rš.
šìrdį plė́šti labai skaudinti: Toki barniai man širdį plėšia. Šlvn. Man širdį plėšte plėšia, kai vaikas verkia. Mrj.
šìrdį plė́šti laukañ labai jaudinti, žavėti: Man tos baltkvartūgės [moterys] širdį plėšia laukan. Plng.
šìrdį plė́šti pusiáu labai jaudinti, skaudinti: Širdį pusiau plėšia, matant tokias jų kančias. Žem.
širdìs plyšinė́ja labai skaudu: Nuo gailumos net širdis plyšinėja. Rod.
širdìs plýšoja labai skaudu: Plyšojo širdis, kol nuraminau motyną. Šts.
širdìs plýšta R., M., K. jaučia didelį rūpestį, sielvartą, liūdesį: Dėl vaikų tėvam visada širdis plyšta, vaikam juokai. Bb. Net jam širdis plyšta, bet nieko nepadarysi, reikia atduot. Zt. Ir mano širdis plyšo iš gailesčio. Bil. Vienas ėmė už rankelės, antras už antrosios, o trečiam gailinčiam net širdelė plyšo. d. Plyšta širdelė, sprogsta galvelė, nėra kam paguosti. Žem. Bet ir tai negana – širdis juk plyšte tur plyšti – jūs iškadininkės, visur tikt klastą padarot (apie ožkas). Donel. Man širdis plyšta, negaliu tylėti, nes girdžiu rago garsus, mūšio šauksmus. ŠR.
širdìs plýšta per pùsę jaučia didelį sielvartą: Kai pradedi galvot, širdis plyšta per pusę. Rd.
širdìs plýšta perpùs kamuoja didelis sielvartas: Bet jos (motinos) širdis perpus plyšo galvojant, kad sūnus niekados daugiau neregės tėvo. Balč.
širdìs plýšta pusiáu kamuoja sielvartas: Ir mūsų širdelės jau pusiau plyš. JD.
širdìs plýšta skausmù skaudu, liūdna: Eina našlaitis vienas atsiskyręs, plyšta skausmu širdelė, jog visokių vargų po svetimą svietą reiks patirti. Žem.
širdìs plū́sta kraujaĩs darosi labai liūdna, graudu: Širdis kraujais plūsta, atsiskirt reikiant. Kudir. Mano širdis kraujais plūsta, mano dūšia smūtkais džiūsta. Baran.
širdìs plū́sta kunkuliaĩs Šts. ima pyktis:
širdìs praperšė́jo labai įgriso: Dėl to bylinėjimos man ir širdis praperšėjo. Šts.
širdìs praskýdo
1.pasidarė graudu: O kai ežerą pervažiavo, praskydo širdis galutinai. Verkė Aleksius, nieko nebesivaržydamas. Bub.
2.pasidarė malonu: Iš meilės širdis praskydo. Skrd.
širdìs praskùdo apėmė sielvartas: Praskudo širdis, kad tėvas mirė, o negaliu nueit. Jrb.
šìrdį pravérti kiek išsipasakoti, išsikalbėti: Verčiau aš tą knygą ir atsiskyrimo kankinamas, ir nerasdamas sielos, kuriai galėčiau širdį praverti. Jan.
širdìs prìima gali valgyti: Galima be nuodėmės viską valgyti, ką tik širdis priima. Žem.
šìrdį prikabìnti
1.susivaldyti, susitvardyti: Reikia ir širdis prikabint. Dg.
2.labai patraukti: Tokis [gražus] – mergom širdį prikabindavo. Prl.
šìrdį prikálti patraukti, privilioti: Moteriška dideliai graži – visiems vaikiams papjūtis: pritraukia akis, prikala širdį, sumaišo galvą. Žem.
šìrdį prikélti sujaudinti, paveikti: Širdį piktumu tik prikelsi. Dg.
širdìs prìkepė prisielvartavo: Argi mãža mano širdis prikepė, kai vaikas sirgo!. Užp.
šìrdį prikinkýti juok. pamilti: Ne viena mergina prikinkė širdelę tų jo švilpavimų prisiklausius. LzP.
šìrdį priláužti
1.prisiversti pamilti: Kad ir apsipratau bent kiek, ale vis tiek negaliu širdies prilaužti, ir gana. Užv. Kam man tie senio turtai, kad aš negaliu prie ano širdies prilaužti. Vkš. Jeigu kailis (išvaizda) nepatinka, širdies neprilauši. Pvn.
2.prisiversti (ką daryti): Dėl to ir negali prilaužti širdies važiuoti, nenori vėl iš naujo skriaudos keliais pereiti. Gran.
šìrdį prileñkti
1.prisiversti pamilti: Supirš su kokiu seniu, ir turi gyventi, turi širdį prilenkti. Krš. Širdies neprilenkė prie vyro, nekentė. Pvn. Kad ir kartu gyvenu, bet savo širdies niekaip negaliu prilenkti. Vkš.
2.palankiai nuteikti, patraukti: Darbuosiuos ir tikiuosi prilenkti motinos širdį. LzP. Prilenk visų kariaujančių širdis ant pakajaus. brš.
širdìs priliñko pajuto palankumą, patiko: Betgi prie ko labiaus prilinkusi širdis?. Kudir. Daug urėdninkų valniemsiems prilinkusią širdį turėjo. prš.
širdìs prilìpo pajuto palankumą, patiko: Tu gudas, tu gudas, aš ne gudelė, prilipo in gudą mano širdelė. d. Kurio širdis prie svetimųjų grožio prilipo, tas visa, kas sava, paniekino. LzP. Ir prilipo širdis jo Dinosp, dukteriesp Jokūbo. Chyl. Ir širdis jo prilipusi buvo jai. Bret.
širdìs pripúolė pradėjo jausti palankumą: Pripuolė an tave mano širdelė. d.
šìrdį prirìšti pamilti: Dvariškės puikesnės, matysi, taip patiks, nė nepajusi, kai širdį pririši. LzP. Mano širdis yra pririšta prie tavęs nuo pat tavo gimimo. Slnt. Nepririšk savo širdies prie to, kas laikina. rš.
širdiẽs prisiė́sti išsikankinti: O, daug širdies prisiėdžiau, būdama su vyru. Rod.
šìrdį prisirìšti pamėgti: Kaip lokamčius prisirišęs širdį prie turtų. rš.
šìrdį prisiū́ti labai patraukti: Neprisiuvė širdies savo naudosp. brš.
šìrdį priskaũsti suteikti sielvarto: Smūtka ir ubagystė širdį priskausta. C.
šìrdį prispjáuti įskaudinti, apvilti: Prispjovė mergai širdį ir pabėgo į Panevėžį. Ps.
šìrdį prišiùkšlinti paveikti, sudrumsti jausmus: Jam rodės, tyčia, blogais norais jam pakenkė, – sugriovė taip gražiai besusidedantį jo gyvenimą, prišiukšlino Aneljos širdį. Vaižg.
širdìs puñta ima džiaugsmas: Mums net širdis punta, atmenant, kaip ano tamsiojo laiko kaimo vikaras susidėtus pinigus paleidžia mokslui. Vaižg.
širdìs pùrtinasi ima baimė: Man ir širdis purtinas, aplei karą pamanius. Ggr.
širdìs pùrtosi ima baimė: Prieš bjaurų darbą veltui širdis purtos. Kudir.
šìrdį ráižyti skaudinti: Čia kiekvienas daiktas raižė jo širdį, primindamas motiną. rš.
šìrdį ráuna labai skaudu: Širdį rauna, kaip pamisliji, kokis buvo kunigas. Ad.
šìrdį raũpo rūpi: Raupo man širdį, man rūpi. Būg.
šìrdį rė́žti skaudinti: Lyg peiliu rėžė šie žodžiai Petro širdį, ir gėda nusvilino iki pat gilumos. rš. Mane sukrėtė tas verksmas, širdį rėžiantis, keliąs nesuprantamą liūdesį. Cvir.
šìrdį ródyti
1.nuoširdžiai, atvirai kalbėti: Jam širdį rodyk, o jis vis netiki. Vlk. Nu sakyk, rodyk širdį, kad nori. Brs. Jis su tavim kalba ir tau širdį rodo, paskum apsigręžęs kitai ranką duoda. d. Tu jam šnekėk, širdį rodyk, o anas tau špygą. An.
2.daryti gera, nuoširdžiai rūpintis: Širdį rodo, parveža vaikams ko. Rdn. Aš anam širdį rodau, ans man subinę atsuka. Vkš. Kad atsiminei, širdį rodai, ačiū tau, Adomai. O proto manęs tai nemokyk. Balt. Rodyk ponui širdį, o jis tau pasturgalį parodys. Žem.
nórs šìrdį ródyk sakoma pabrėžiant nuoširdumą: Nors širdį iš krūtinės išėmęs rodyk – netiki. Mrj.
širdìs sãko nujaučia: Širdis tačiau sako, kad vis dėlto ir kitas kelias turi būti. Pt.
širdìs są̃la
1.darosi silpna, negera: Tai pakalnė – širdis sąla leidžiantis!. Dkš. Koja nuolat kur nors kliuvo, nuo veriančio skausmo salo širdis, tryško iš akių ašaros. Avyž.
2.darosi malonu: Žinau medžioklės skonį, net širdis sąla pagalvojus apie besiartinantį sekmadienį. rš. Širdis tik salsta nuo motutės glamonėjimo. Vaižg. Valtelė taip lengvai čiuožia, taip lengvai, kad net sąla širdis. Ap.
3.sakoma labai ko norint: Širdis salti pradėjo, eisiu gulti. J. Eina miegas, kad širdis sąla. Žg. Ant silkės, ant žuvelės tai jam širdis sąla. Sk. Miego taip dar nori – net širdis salsta. Žem.
širdìs salė́ja
1.darosi silpna, negera: O gėlimas! Širdis salė[ja]. DūnŽ. Niežta, širdis salėja. Krš.
2.darosi malonu: Salėja širdis nuo namų vėjo. Kž.
3.sakoma labai ko norint: Miego noriu – širdis salėja. Rdn. Širdis salėja, kaip nori saldainių. Rdm. Kitai širdis salėja aust, o kitos neprivarysi. Grz. Širdis salėja – gerti norisi. LzP.
šìrdį sãlinti
1.kelti blogumą, pykinti: Sotus valgis man veikiai širdį salina. Šts. Rožė (tokia liga) salina širdį. Šts.
2.įtikti, įsiteikti: Peikia marčią, motynai širdį salina. DūnŽ.
šìrdį sègti prie mẽdžio kaltinti, teisti: Čia mano širdį lai nesega prie medžio!. Gršl.
širdyjè sintė́ti nuolat prisiminti: Niekas žemaičiams lietuviams tose rūstose dienose teip didžiai nesintėjo širdyse, kaipo tas, jog duktė Keistuto kliuvo į ranką kryžeiviams. Dauk. Vladislovas, ties Varna kritęs, jiems dar širdyje sintėjo. Dauk.
širdyjè skaitýti atspėti mintis: Šventike, tu norėtai skaityti mano širdyje kaip savo kvailoje knygoje. Krėv.
širdyjè skambė́ti labai jaudinti, daryti įspūdį: O tikrai skambės širdyje tavo anie žodžiai jo. Mork.
šìrdį skaũda
1.jaučia dvasinį skausmą, sielvartą: Nug tokių žodžių skaust man širdis. Zt. Skausta rūsta širdelė, gailu man jaunų dienelių. Dauk. Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino. Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia. Baran. Man širdį skauda, o jam net susirūpinimo nekelia. Krėv. Akys nemato – širdies neskauda. Mžš. Jei kalbi – prabliūvi, jei nekalbi – dūšia (širdis) skaust. B. Net kai žmogus juokiasi, jam širdį gali skaudėti. ŠR.
2.neramu, ilgu: Teip širdis skauda – ar nėra kas atsitikęs. End. Širdis neskausta dėl vyro. Trk. Ar neskaudės Petrusėlei širdelė, – klausė užsikvempęs, – kad taip ilgai nematysi vyrelio?. Žem.
šìrdį skaũdinti teikti sielvartą: Blogu žodžiu neskaudink artimo širdį. J. Motinėle, negraudink, man širdelės neskaudink. d.
šìrdį skaũdintis rūpintis: Kam čia mums tiek širdį skaudintis apie juos. Skr.
šìrdį skaũsti kelti sielvartą: Kas skaudžia širdelę, kas tave kamuoja?. LTR. Mušei žirgelį vis per galvelę, skaudei mano širdelę. d. Kad juosia man juostelę, skaudžia man širdelę. N. Rūstūs žodeliai skaudė širdelę. Sln.
širdìs skỹla labai skaudu: Ak, nelaimė, ką aš matau, širdis plyšta, skyla. LTR. Širdis skyla iš skausmo. rš.
šìrdį skródyti labai skaudinti: Mane pirštais badys, tau širdį skrodys. Lz.
šìrdį skrósti labai skaudinti: Persiskyrus gal širdį skrodžia. LTR. Tie žodžiai skros tau širdį. Paukš. O ašaroms savo net širdį man skrodi, nes aš negaliu tau padėt. rš. Krimtuosi pats savimp, skrodžia širdį man priejauta, piktybė koki. Sir.
širdìs skrū̃di neramu: Jiem jau dvi nedėlios širdis skrūdėjo: atleidė laišką – ne jo raštas. Mlt. Oi skrūdi liūdi mano širdelė, kad nėr mergelės mano. d.
širdìs skrum̃ba ima baimė, nerimas: Skrumba širdis mano, kad kas nestotųs tenai. J.
širdìs skrupsnója ima baimė: Skrupsnojo širdis, kol ėmė arklius. Šts.
širdìs skrū̃pso ima baimė: Širdis skrūpso einant per ledą, kad neišvirstumei. J. Širdis skrūpsojo, kad sūnų į vaiską nepaimtų. J.
šìrdį skrū̃pso neramu, liūdna: Brolis numirė, dabar man širdį skrūpso. Lp.
širdìs skrū̃sta neramu: Skrūsta motinai širdis, kai jos vaikas negeru keliu eina. Ukm. Jau tau širdis skrunda, kai kitas su tava šoka. Trgn. Anys visi tokie išvarvakiai: jiem širdis skrunda, kad žmogus iš ežero žuvelę pagauna. Lel.
šìrdį skùdinti kelti sielvartą: Nesakyk jam, neskudink širdies. Skr. Neskudink man širdies, šiaip dar supyksiu!. Vd.
šìrdį slė̃gti kelti nerimą, rūpestį: Jeigu žmogui slega kas širdį, ans atpūtauja. Lž. Kiekviena ramiai ir be rūpesčių praleista diena ir valanda – štai kas slegia širdį. Balt. Aš juokiuos, ir nė vienas nesupras, kad man širdį vis slegia užslėpti verksmai. Jan.
šìrdį slogìnti kelti nerimą, rūpestį: Atsiriša liežuvis išsipasakoti tai, kas širdį slogina. A.
šìrdį smaigýti skaudinti, varginti: Dieve, kokie jausmai smaigė mano širdį. A.
širdìs smaĩgstosi neramu: Širdis smaigstosi, nežinau, ar besuspės į traukinį. Gršl.
šìrdį smel̃kia ima baimė, nerimas: O! tai baimė! Smelkia širdį. A.
širdìs smõgsta sakoma labai ko norint: Smogsta širdis šnapselio. Jabl. Smogsta širdis, kaip negauna rūgštimo, t. y. nori labai. J.
šìrdį sópa jaučia sielvartą, nerimą: Nueini pas ką, nusipasakoji, tai ne taip širdį sopa. Kč. Sopsta širdį, matant senelių vargus. Rmš. Man dėl vaiko širdį sopa. Rš. Jam gali širdį sopėt, kad paliko savo vaikus. Grv. Ne savas, nesopa širdies. Ėr. Kaip akys regi, tai ir širdis sopa. Rod. Kaip neregi akys, tai nesopa širdies. Nč. Niūniuoja liūdną dainelę, siekia tolimų svajonių ir netiki joms. Ir sopa dėl jų širdis. Šein.
šìrdį sópinti kelti sielvartą, nerimą: Dėl ko mane paniekinai, man širdelę sopinai?. Prng. Naktimis negaliu miegot, vis verkiu ir raudu, nepriminkit, nesopinkit širdies. Grv. Nedainuokit jūs, panelės, gražiųjų dainelių, nesopinkit man širdelės, jaunam kareivėliui. d.
šìrdį spáudžia labai graudu, liūdna: Lenda tas verksmas, spaudžia širdį. Aln. Sopa man galvelę, negaliu stovėtie, spaudžia man širdelę, negaliu žiūrėtie. Drsk.
šìrdį spáusti
1.kelti nerimą, rūpestį: Kogi ji verkia, ko aimanuoja, kas spaudžia jos širdelę?. Drsk. Rūpesniai spaudžia kaip pupa širdį. Slnt. Maži vaikai kelius spaudžia, o dideli – širdį. Grž. Nuliūdimas širdį spaudžia, lyg kad replėmis ją gniaužo. Mair. Nors taip gerai gyveno juodu, nors taip dėvėjo abu, bet viena godelė vis spaudė bernelio širdį. Krėv.
2.graudinti, liūdinti: Sunkūs darbeliai rankeles laužo, rūstūs žodeliai širdelę spaudžia. d. Visų namiškių širdis spaudė sunkus nujautimas – vargu ar daugiau bepasimatys?. Bor. Miestas džiaugėsi skambančiu žiemos paryčiu, ir jame buvo keistas, širdį spaudžiantis liūdesys. Ap.
šìrdį spel̃gia darosi bloga, šleikštu: Taip negera, širdį spelgia nuo tų kleckų. Jnšk.
širdìs spel̃gia darosi bloga, šleikštu: Širdis spelgia vis valgant bulbas be duonos. Šd.
širdìs sprãga ima pyktis: Mano širdis spraga, į jūsų itą darbą paisant. Arm. Iš pykčio ėmė spragėt širdis. Antš.
šìrdį sprogìnti liūdėti: Ir sprogink širdį namie su vaikais palikusi, o vyras nepareina. Slnt.
širdìs sprógsta
1.darosi liūdna, ilgu, graudu: Jai iš graudumo širdis sprogo. Pc. Kaip tau širdis nesprogo vaikus palikti ir išvažiuoti susidėjus su kitu!. Krš. Tėvam širdis sprogo matant, kaip jų turtai pusiau skyla. Vaižg. Nors širdis sprogsta, aš pajuokti savęs neduosiu!. LzP.
2.apie didelį susijaudinimą: Širdelė sprogsta man iš džiaugsmo!. Vd.
širdìs sprógsta pusiáu jaučia didelį sielvartą: Gailu veizėti į tą vaiką – širdis sprogsta pusiau. Skd. Mano širdis pusiau sprogsta. Dauk.
širdìs sprógsta ant pùsės darosi liūdna, graudu: Man pačiai širdis sprogsta ant pusės. Skrb.
širdìs stàbterėjo apėmė baimė: Krūtinėj šilta pasidarė. Širdis stabterėjo. – Susitaikėva?. Šein.
širdìs stìngsta ima baimė, darosi baisu: Ten ašarų, oi oi, paveizėti negali ten, stingsta širdis. Žeml. Tarpais stingsta širdis, šią giesmę skaitant. rš.
širdìs stójasi ima baimė, darosi baisu, neramu: Ko kalbi teip šiurkščiai, net širdis stojas. Dr.
širdìs stójasi piestù ima baimė, darosi baisu: Širdis piestu stojas – nebus gero gyvenimo. Užp. Kai pagalvoji, kad gali taip būti, širdis piestu stojasi. Avyž.
širdyjè stovė́ti
1.kelti nerimą: Palikom močią sergančią – stovi širdy ir stovi. Aln. Jai ta dukrelė giliai širdy stovi. Mrj.
2.laikytis kokios nuomonės: O man vis širdy stovi, kad čia kaimynų darbas. Rmš.
širdìs stóvi stulpè ima baimė: Širdis stovi stulpe, kai pamatau žmogų su šautuvu. Šts.
širdìs stóvi ant pakáušio apie didelį išgąstį: Širdis ant pakaušio stovi iš baimės. Šts.
širdìs stóvi statì ima baimė: Kaip reiks iškentėti tą dūrimą: širdis stati stovi. Skd.
širdyjè strìgti labai jaudinti: Tavo žodžiai nuovierniausieji man širdelėj strigo. LTR.
širdìs suakmenė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Daug turinčio širdis suakmenėjusi. KrvP.
šìrdį suáudrinti sujaudinti: Tik veltui suaudrinsi savo širdelę. Krėv.
šìrdį sublõgti pasidaryti bloga, pravimdyti: Širdį sublogo, nespėjau nė oran išbėgti. Kp.
šìrdį sudaužýti įskaudinti: Sudaužyta širdis. K.
šìrdį sudaũžti įskaudinti: Jis mano širdį palinksmino, kaip ji sudaužta vaitojo. prš. Diena pagalbos aušta, išgis širdis sudaužta. brš.
šìrdį sudė́ti nuoširdžiai pasirūpinti: Kiek naktų be miego prie žvakės prarymojau! Kiek širdies į ją (knygą) sudėjau!. Marc.
šìrdis sudė́ti susituokti: Dvi širdys sudėta, žiedai sumainyta. Rd.
šìrdį sudíegti apimti gailesčiui: Jo žodžiuose buvo tiek sielvarto, jog Ignotui sudiegė širdį. rš.
šìrdį sudìlginti sujaudinti: Ir namų pasiilgimas sudilgino jo širdelę. rš.
šìrdį sudìlgyti sujaudinti: Kažkas skaudžiai sudilgė jo širdį. rš.
širdìs sudir̃žo pasidarė nejautrus, abejingas: Sudiržo jos širdis, nebejaučia nei gailesčio, nei pykčio, neapykantos, meilės. rš.
šìrdį sudraskýti suteikti sielvarto: Kam ji jam galvą suplėšiusi, širdį sudraskiusi.... Žem.
širdìs sudrebė́jo
1.apėmė baimė: Sudrebėjo mano širdis nuog itos neščėsties. Lz. Atminė brolių kalbas, akys žaibavo, skruostai kaito, širdis sudrebėjo. Žem.
2.sukilo didelis jaudulys, nerimas: Ar tau širdis nesudreba, kad tokius javus ari?!. Grd. Jos širdelė sudrebėjo, ir netrukus ten inėjo, rausta rūtų vainikėlis. d. Išvydus Tamstos rankutės raštą, man tuoj akys nušvinta, širdelė sudreba, visam tampa smagiaus. Baran. Turi rašytojas pasakyt, kad sudrebėtų širdis. Mart.
širdìs sudžiū́vo pasidarė labai liūdna, nyku: Suvyto rūtelės man rankoj beturint, sudžiūvo širdelė ant tavęs bežiūrint. d.
šìrdį sùėmė kilo nerimas: Suėmė širdį Juzai: negerai, kai šitaip, kai nežinai, kada sugrįši ir iš viso ar tu sugrįši. Balt.
šìrdį suė́sti įskaudinti, iškankinti: Vyras širdį suėdė. Lg. Nigdi nesuėdė širdies, išsimiegmu. Zt. Suėdė širdį ant visados. Rs. Vyras diktas, skaistaus veido, ne vienai panelei, sako, jauną širdį suėdęs. Paukš.
šìrdį sugė́lė
1.apėmė sielvartas: Motinos širdis sugelta dieną naktį maudžia. Nėr.
2.kilo nerimas: Sužinojau, kad atvažiuoji – sugėlė širdį. Aln.
šìrdį sugélti suteikti sielvarto: Tamstos tylėjimas man širdį sugėlė. Baran.
šìrdį sugìldyti
1.suteikti sielvarto: Juozapui tokia netikėta nelaimė labai sugildė širdį. Žem. Tas atsiėjimas kryžokams sugildė širdį. Dauk.
2.sužadinti jausmus: Sugildė širdį mergaitei ir pametė. Sml.
šìrdį sugìlo apėmė sielvartas: Dar vis netikėjau. Bet dabar, kai jau paminėjo Vilnių, taip ir sugilo širdį. Simon.
širdìs sugìlo apėmė sielvartas: Sugilo širdis ir ano, kaip išgirdo merges dainuojant. Užv. Taip ant karto širdis sugilo – bus negerai. Vkš. Sugilo širdis, ir graudžiai apsiraudojau. I.
šìrdį sugniáužė kilo nerimas: Ir taip pragysta, kad net žmogui, protingam padarui, viską žinančiam ir suprantančiam, tik užkaista krūtinėj, tik sugniaužia širdį.... Gran.
šìrdį sugniáužti sukelti nerimą, rūpestį: Baisus bejėgiškumas sugniaužė širdį, tačiau ne dėl Antosės, o dėl savo vaiko. Gran.
šìrdį sugnýbti sukelti nerimą: Moteriškės širdį gnybte sugnybo liūdnas prijautimas. Kudir.
šìrdį sugráužti iškankinti: Dykūnaičiai vaikai sugraužia širdį tėvams. Ggr. Atsipiktinai tu, tik širdį mano sugraužei, nenoriu priimdyt tavęs. Grv.
šìrdį sugróbti
1.versti vemti, supykinti: Kad sugrobia širdį – reik dėti tabokmalę karštą prie širdies. Šts.
2.atgaivinti: Noriu ką nors suėsti, kad širdį sugrobtų. Lk.
širdìs sugrùbo rš. pasidarė nejautrus, abejingas:
šìrdį sujùdinti susijaudinti, paveikti: Šitie sielvartai visų jos pažįstamų širdis ant gailesties sujudino. prš.
širdìs sujùdo susijaudino: Ir jų širdys drauge sujusdavo, ir jie verkdavo su anuom drauge. prš. Mano širdis yra ale teipo sujudusi. prš.
šìrdį sukar̃to apėmė nepasitenkinimas, nusivylimas: Mėgumai to svieto kaip duona melo yra netikra, su žvirždais sumaišyta, mėgsta iš pradžios, bet tuojaus nuog jų sukarsta širdį labai. Sir.
širdìs sukáulėjo J. pasidarė nejautrus, abejingas:
širdìs sùkepė į ãkmenį pasidarė nejautrus: Mano širdis į akmenį sukepusi. Žem.
širdìs sùkepė kraujuosè pasidarė nejautrus: Širdis baigia kraujuose sukepti. rš.
širdìs sukietė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Širdis jos kietėte sukietėjusi. J. Betgi faraono širdis buvo sukietėjusi, jis nenorėjo jų klausyti. ŠR.
šìrdį sukíetinti padaryti nejautrų, abejingą: Betgi aš sukietinsiu faraono širdį ir padauginsiu savo ženklus ir nuostabius darbus Egipto žemėje. ŠR.
šìrdys sukrìto labai sutarė: Su šiais lenkais širdys sukrinta, su jais jauku gyventi ir kalbėtis. Vaižg. Įsūnint įsūnino. O kaip teko sugyventi, nesugyveno: nesukrito širdys, ir tiek. Vaižg.
šìrdį sukriùšinti įskaudinti: Jam taip sukriušino širdį, kad net balsu pradėjo raudot. An. Dar ne kartą ir širdelę sukriušins, sugraudins. JD.
širdìs sukrutė́jo susijaudino: Kodėl taip sukrutėjo girininko Milašiaus širdis, kas taip sujaukė jam galvą?. Ap.
šìrdį sukrùtinti sujaudinti, paveikti: Sukrutinau moteriškių širdis. Krš. Mano žodžiai ar pažadino bent vieną protą, ar sukrutino širdį?. Žem. Visų tada širdys sukrutintos sudrebėjo iš džiaugsmo. Valanč.
šìrdį sùkti vimdyti, pykinti: Širdį suka, vyma tąso: pavodijo vakarykštė šutynė. Skd. Torto užvalgiau, širdį suko. Rdn. Net širdį suka, kaip man juokas ima. Tj.
šìrdį suláužyti įskaudinti: Jis mane siuntė, idant širdis sulaužytas gydyčiau. Bret.
šìrdį sumazgýti pridaryti rūpesčių: Širdis paliko sumazgyta, o daktaras liepia nepiktauti. Šts.
šìrdį sumỹgdė kilo nerimas: Šaukiu šaukiu, niekas neatsišaukdo, nieko nesregėt – taip širdį sumygdė. Grv.
šìrdį sumýgo kilo nerimas: Kad kas pasakys, kad Kazys girtas Turmante, tai man tik sumyga širdį. Smal.
širdìs suminkštė́jo pasidarė jautresnis, gailestingesnis: Širdis man jau suminkštėjo. Drsk. Truputį atlyžo, suminkštėjo širdis. Žem. Seniai neragavę alaus seniukai greit apsvaigo, suminkštėjo jų širdys, ir pasidarė ir meilūs, ir geri. Vien.
šìrdį sumìnkštinti padaryti jautresnį, gailestingesnį: Taip, vaikel, suminkštino visų širdis nelaimė!. Sruog. Iki inspektoriaus prisimušėme su papirosais, kurie suminkštindavo tais laikais kiekvieno sargo širdį. Simon.
širdìs sumiñkšto pasidarė jautresnis, gailestingesnis: Kad parega kokį skanyną: saldumyną, šnapsą, tai tuoj širdys suminkšta. rš. Ir suminkšto širdis tavo. Baran.
šìrdį sumìnti labai įžeisti, įskaudinti: Tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas ir man širdį sumynė. Kudir.
širdìs sumìzgo kilo rūpestis: Širdis man sumizgo, kad ir valgyti nenoriu. J. Įsirūpinęs esu, sumizgusi mano širdis. Šts.
šìrdį suñkinti
1.kelti nerimą, rūpestį: Kas iš to, kad būras tūls, per daug bėginėdams ir permier besirūpindams, savo sunkina širdį!. Donel. Atstok šalin, dukrele, nesunkink man širdelę. d. Meisteris perkrato viską, kas galvoj užsigulėjo, kas širdį sunkino. Cvir. Rūpesniais nebsunkinsiu širdies savo. I.
2.būti kietaširdžiam, užsispyrusiam: Bet farao sunkino širdį savo ir nišleidė žmonių. Chyl.
širdìs supỹko
1.pasidarė bloga, šleikštu: Pavalgius kartais supyksta širdis. Škn. Jau baigė gerti, bet supyko jai širdis, ir vėl išvėmė vandenį. Balč.
2.pasidarė nemalonu: Net širdis supyko, nieko nenoriu pasakot, atsiguliau ir tyliu. Gž.
šìrdį supỹko pasidarė bloga, šleikštu: Supyko širdį, ir susivėmė. Kp.
šìrdį suplė́šyti labai sugraudinti: Ar netylėjo žemė, kurčia tavo pratrūkusiai raudai, galėjusiai bet kam širdį suplėšyti. Zur.
šìrdį suraizgýti priversti pamilti: Kitam širdį suraizgo tylutė, švelnutė mergaitė. rš.
širdìs surambė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Gyvenimas privertė surambėti jos širdį. Dvd.
šìrdį surambìnti padaryti nejautrų, abejingą: Šis įsitikinimas toli gražu nesurambino jo širdies. rš.
šìrdį sùrėmė kilo graudulys: Sukukuo gegelė, surėmė širdelę. JD. Man suremdavo širdį, pamačius elgetą ar kokį pavargėlį žmogų. Šein.
širdìs susidrẽbino apėmė pyktis: Teip širdis susidrebino, kai aną pamačiau. End.
šìrdį susiė́sti susigraužti, išsikankinti: Verčiau būčiau nebegrįžęs namo... Širdį tik susiėdžiau parėjęs, ir gana. Žem.
širdìs susigráužė išsikankino: Ožio širdis susigraužė, visos ožkos aną klausė. JD.
širdìs susimãgztė kilo nerimas: Mano širdis susimagztė – susirūpinau, susigraužiau. Varn. Susimagzto širdis iš rūpesčio. J. Širdis susimagztė, nežinau ką bedaryti, ką besakyti. Šts.
širdìs susìmezgė kilo nerimas: Nebištariu žodžio, susimezgė širdis. Kl.
širdìs susisùko pasidarė bloga, supykino: Susisuko širdis nuo naminės ir susivėmiau. Šts.
širdìs susišiáušė pasidarė baisu: Širdis susišiaušia, senus laikus priminus. Krt.
širdìs susišiur̃pino pasidarė neramu: Širdis šiurpinte susišiurpino, kaip pamislijo. J. Ne mirtinė nuodėmė kareivį nušauti [kare], o širdis susišiurpina dėlto. Šts.
šìrdį suskaudė́ti apimti sielvartui: Man gailėtis nesgailėjo, tik širdelę suskaudėjo. d.
šìrdį suskaũdinti suteikti sielvarto: Vyrai karūnavoja pačias, visaip suskaudina širdį. Šts. Tu sumindžiosi žalius rūtelius, tu suskaudinsi tėvų širdelę. LTR.
širdìs suskaũdo apėmė sielvartas: Širdelė taip labai labai suskaudo.... Pt. Motinai suskaudo širdis, pasruvo ašaros. Švaist. Ateis su kriukiais – kaip man suskaudės širdis!. Yl.
šìrdį suskaũdo apėmė sielvartas: Pamačiau jį su kita, tik širdį suskaudo!. Mrj.
šìrdį suskaũsti suteikti sielvarto: Suskaudė man širdį Tamstos vargai klapatai. Baran. Suskaudė tie žodžiai močiutei bais širdį. rš.
širdìs suskrùdo pasidarė neramu: Taip suskrudo širdis, kad ir namo parėjęs negalėjo nusiraminti. Paukš.
šìrdį suskrū̃do pasidarė liūdna: Kai pasižiūriu į jį, tai širdį suskrūsta. Šts.
širdìs suskrū̃do pasidarė liūdna: Širdelė suskrūdo, ir verkia. Gsč.
šìrdį suskrū̃po Kp. pasidarė graudu:
šìrdį suskùdinti suteikti sielvarto: Suskudinai jos širdį, t. y. į skausmą įvarei. J. Suskudino širdį tiktai motynai: tavo dukterį su vaikiu nutvėrė. DūnŽ. Širdį aš tau suskudinsiu. Gr.
širdìs suskùdo
1.apėmė sielvartas: Kaip numirė, suskudo širdis. DūnŽ.
2.apėmė nusivylimas: Suskudo jos širdis: ne tiek drobužių gailėjos, kiek iš apmaudo, jog niekaip negali vyro prižadinti. Žem.
3.apėmė liūdesys: Nieko nekenktų nusipirkti. Kartais burnelę... širdžiai suskudus.... Žem.
šìrdį susópinti suteikti sielvarto: Tuoj tau širdį susopina. Ps.
šìrdį susõpo apėmė sielvartas: Iš gailesties širdelę susopo. Ds. O kai išėjo [Milašius] iš to ošiančio miško į nesenų kirtimų pakraštį, net susopo širdį. Ap.
širdìs susõpo pajuto sielvartą, nerimą: Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo, ant dūšios labai sunku ir neramu tapo. Baran.
šìrdį suspáudė pasidarė liūdna, graudu, skaudu: Širdį suspaudė, kad tėvelis mirė. Mrj. Vienas ėmė už rankelės, antras už antrosios, o tam trečiam bernužėliui širdelę suspaudė. Drsk. Jo namai, jo klevai dunksojo miglose, ir jam suspaudė širdį, lyg visiems laikams iš čia išeitų. Gran. Ir dar smaugiau suspaudė Juzai širdį nuo šitų minčių. Balt. Dvasią smūtną, širdį suspaustą ir sutrintą, Dieve, nepapeiksi. Mž.
šìrdį suspáusti sukelti nerimą, rūpestį: Jai gailestis suspaudė širdį, nelaimingo savo vaiko gailestis. Gran. Taip jai suspaudė širdį sunkus atsiminimas, kad jai pakirto rankas kojas. ps. Graudulys suspaudė širdį. rš. Širdį suspaustas paklausė. Jabl.
širdìs sustìngo labai išsigando: Iš didelės baimės mano širdis sustingo. Vkš.
širdìs sustójo
1.labai išsigando: Sustojo širdis Juzai nuo šito balso. Balt.
2.susijaudino: Tikrai Andriutis: balti marškiniai atlapi, skrybėlė vienoj rankoj, lazdelė antroj, tiesus, lengvu žingsniu. Man širdis sustojo. Dovyd.
šìrdį susùkti sukelti blogumą, supykinti: Negersiu – dar širdį susuks. Rdn. Užgavėnių suopynės liuob širdį susuks, ir vemsi po suopynių. Šts.
širdìs sušãlo apėmė baimė: Širdis sušalo, kai pamačiau kruviną papunėlį. Ub.
šìrdį sušìldyti maloniai nuteikti: Ta draugystė man sušildė širdį. Pn. Nuoširdus laiškas lyg saulės spindulys ūkanotą dieną ir nuotaiką praskaidrina, ir širdį sušildo. rš.
širdìs sušìlo sukilo jausmai, susijaudino: Bet kai šišas sukrato, tada tylėt sunkoku: iš ko to šišo kilta, iš ko širdies sušilta?. Baran.
šìrdį sušveĩsti nusiraminti: Išgerkiam: reik širdį sušveisti po tų rūpesnių. Šts.
šìrdį sutirpdìnti įbauginti: Broliai mano, kurie nuėjo su manim, sutirpdino širdį žmonių. Chyl.
šìrdį sutirpdýti paveikti, patraukti: Bernelis saldžiažodis ne vienai širdelę sutirpdo. Rod. Jo liepsningos lakios eilutės bus sutirpdžiusios klausytojo širdį it saulė vašką. rš.
širdìs sutir̃po maloniai nuteikė: Jai taip bekalbant, Karalienės širdis tirpte sutirpo. Simon. Iš karštos meilės vos šventojo širdis nesutirpo. Valanč.
šìrdį sutrìnti padaryti jautresnį, gailestingesnį: Dvasią smūtną, širdį suspaustą ir sutrintą, Dieve, nepapeiksi. Mž. Reik, idant gailesys paeitum iš širdies teisingai sutrintos, iš širdies nuliūdusios ir neapkenčiančios griekų savo. P. Turėkime visados sutrintą širdį. Tat. Gebėk tankiai sutrinti širdį savo, o atrasi dievobaimingumą. Valanč. Siuntė mane nešti linksmas naujienas beturčiams, gydyti tų, kurių širdis sutrinta. Skv. Ne, jam nereikia šitos aukos, nė sutrintos širdies. Vaičiul.
šìrdį sutrùpinti
1.padaryti jautresnį, gailestingesnį: Miklos širdys mūkomis Dievo nu verksmo bus suminkštintos ir sutrupintos. brš.
2.įskaudinti: Nusiuntė mane sakyt evangeliją ubagams, gydyt tuos, kurie yra sutrupintos širdies. Chyl.
šìrdį suturė́ti susivaldyti: Kad mano širdis suturima buvus, tai nevažiavus iš Latvijos. Prng. Aš tave be galo pamilau, nebegaliu širdies suturėti... turiu mylėti visada.... Žem. Širdį ir upę sunku suturėti. Mair.
šìrdį suvárstyti įskaudinti: Pažiūrėjo piktai, man širdį tik suvarstė. Dg. Beklausant dainos, Domantui ūmai suvarstė širdį. rš.
širdìs sùvirė staiga susijaudino: Man kaip suverda širdis, tai nežinau ką padarysiu. Vrn. Net širdelė suvirė, kaip mergelė pro langelį bernelį išvydo. Rod. Joja senas senužėlis – sunkiai atsidūsta, joja jaunas raitužėlis – širdelė suverda. Krėv.
širdìs sùvirė kraujù Kltn. graudu, skaudu pasidarė: Širdis krauju suvirusi; velyg būčiau numirusi, ne kad jauna tekėjusi. JD.
šìrdį suvìrinti įskaudinti: Šelmis bernelis dar ne rozą man širdelę suvirins. LTR.
širdìs suvirpė́jo sukilo jausmai: Man bernai taip patinka, kad net širdis suvirpa, kai gražų berną pamatau. Bor. Patrauks, būdavo, stryku per stygas – ir suvirpa tau širdis. rš. Širdis man suvirpa, kai apie ją pagalvoju. Mark.
šìrdį suvìrpinti sujaudinti: Išbučiavo rankas, suvirpino senikei širdį, ir atsileido. Krš. Oro virpėjimas suvirpina ir žmonių širdis. rš.
šìrdį suvyténti ilgesiu, sielvartu išvarginti: Dukryte mano brangioji, kam tu mane vieną palikai, kam tu mano širdelę taip suvytenai. Slk.
šìrdį sužeĩsti įskaudinti: Palinksmink, nuramink, va, jo sužeistą širdį. Krėv.
šìrdį šáldyti daryti nejautrų, abejingą: Kažkas palinksta ties manim ir, šaldydamas širdį žvarbiu atodūsiu, pakuždomis man sako: – Tu meile netikėk!. Myk-Put. Ilga malda širdį šaldo. Šts.
širdìs šiaũrisi darosi baisu: Šiaurisi širdis žiūrėti, kur sudegė gyventojai. J.
širdìs šiáušiasi darosi baisu: Kai tik artyn prie tos duobės prieini – širdis šiaušiasi. Pbr.
širdìs šỹla ima pyktis: Visiems, į tą begėdį darbą žiūrint, šilo širdys. Vaižg.
šìrdį šìldyti kelti gerą nuotaiką: Nabašninkas širdžia gyveno, jo dainos širdis visų šildė. rš. Ir šildydama didžiaus širdis, o neg kūnus, skalsina gamtas, o nuodėmes išsvilina. Dk.
širdìs šiùrpčioja ima baimė: Širdis šiurpčioja, tą bais didę bado bėdą įžvelgiant. prš. Širdis šiurpčioja nuo to pamislijus. rš.
širdìs šiur̃psta ima baimė: Man net šiurpsta širdis, žiūrint į tas žaizdas. Gs.
širdìs šiū́sčioja darosi baisu: Dabar yra skrupuliniai metai: dieną naktį šiūsčioja širdis visiems. Ggr.
širdìs šokinė́ja kuolù labai jaudinasi: Ir man net širdis kuolu šokinėja, kai reikia paršą pjaut. Všn.
šìrdį šveĩsti gaivinti: Sūrimas, rūgštimas širdį šveitė, visas dulkes nustumia žemyn. J.
šìrdį švel̃ninti daryti atlaidesnį, ne tokį griežtą: Andrius kad ir pyko, bet vis dėlto keistas jausmas valdė ir švelnino jo širdį. Marc.
šìrdį šviẽsti gaivinti: Rūgštimas širdį šviečia. Valanč. Sūrimas, rūgštimas širdį šviečia, balta duona gelžį laužo. Plt.
šìrdį taisýti gaivintis: Meskiam po vieną [burną] – taisykiam širdį. Šts.
širdìs tỹkšo darosi bloga, šleikštu: Širdis tykšo aptižusi po lašinių valgymo. Ggr. Širdis aptižusi nuo saldumo arba nuo patalškusio viralo, širdis tykšos, kad neskaniai pavalgysi. J.
širdìs til̃žta darosi bloga, šleikštu: Širdis tilžta nuo arbatos, daros ledaka. J.
šìrdžiai tiñka patinka: Kai širdžiai netinka, tai nė akys nekimba. Jnš.
šìrdį tirpìnti
1.labai jaudinti: Tai kankliuoja, tai vamzdžiuoja! Širdį tirpina žmogaus. Baran. Jos (mylimosios) skaidrios žvilgančios akys tirpino širdį, gundino jį. Šein.
2.nervinti, erzinti: Kaip jaunose dienose tirpino jis man širdį, taip ir senystoj nenustoja. Nč.
širdìs tìrptelėjo staiga suėmė baimė: Motinai širdis tirptelėjo: dragūnai!. rš.
širdìs tir̃psta darosi malonu: Gan gražiai kalba, bet kai prabilo kunigai, tai net širdis tirpsta. Žem. Širdys tirpte tirpsta, nors su bet kuo sukibk į glėbį, susispausk, pasimieluok, pasibučiuok. Vaižg.
šìrdį tráukia
1.darosi silpna, negera: Širdį traukia, noriu valgyti. Rt. Širdį traukia – duokiat valgyti!. Slnt. Taip išslopau [gerti], širdį traukia. Trk.
2.labai gaila: Aš negaliu žiūrėt, kai tas vaikas kenčia, man širdį traukia. Ss.
šìrdį tráukia laukañ
1.sakoma apie didelį nuovargį: Čia širdį traukia laukan lipant į tą kalną. Pln. Kol pripeši klėbį, širdį traukia laukan. Ms. Motinai širdį traukia lauk, kad reik užvaryti tiek aukštai tuos maišus. Trk.
2.labai skaudu: Bliauja ir bliauja, žmogui širdį traukia laukan. LzP.
šìrdį tráukti laukañ labai jaudinti, žavėti: Ta merga širdį traukia laukan – teip buvo įsimylėjęs. Šts.
širdìs trókšta
1.darosi silpna, negera: Norėtum dirbt, širdis trokšta – nėr sveikatos. Erž. Trokšta mano širdelė nuog karščiosios ugnelės. LTR.
2.labai nori: Nors kažin kaip tėvelių širdys trokštų bent šiokį tokį mokslą jiems suteikti, bet, nelaimė, nėra ištekliaus, nėra atliekamo skatiko. Žem. Širdis mano trokšta tau pasiduodama. Dk.
širdìs trū́ksta labai skaudu: Gerai tau sakyti, – atsiliepė Jurgis, – bet man tai suvis širdis trūksta, kada atsimenu apie tą naktelę. rš.
šìrdį trùpinti daryti jautresnį, gailestingesnį: Apgrįš Dievop pagonus Dievo žodžiu, kuriuo širdis daužys ir trupins, idant gailėtųs ažu savo piktybes. Sir.
širdyjè tupė́ti nuolat prisiminti: Kas kam rūpi, tai ir širdy tupi. An.
šìrdį turė́ti
1.būti gailestingam: Turėk širdį, neužmiršk ir proto. Rdd. Ir dabar nedaug kas širdžių turi. Antš. Kad ir turim atstatyti [mergą], reikia širdis turėti. Krėv. Jei širdį dar turi, tai pagailėk manęs. Jei protą dar turi – savęs. Gruš. Jos dėlto turėta širdies, kad ir apkerpėjusios pelno godumu. Vaižg.
2.patikti: Kaip aš į tave turėsiu širdį. Šlčn. Nė ant vienos širdies neturėjau, tik ant tavęs, merguže. JD.
3.pykti: Jau ant ano seniai visi turėjo širdį. Ll. Sūnus an tėvo turėjo širdį. Rš. Tu ten piršto nepridėjai! Dar tu širdį turi!. Lp. Eik šen, eik! neturiu širdies prieš tave. LzP.
širdyjè turė́ti
1.jausti simpatiją: Kurią aš mylėjau, žodelius kalbėjau, kas naktelę per sapnelį širdelėj turėjau. Čb. Kad ir viliojau, bet nemylėjau, eidum daidum, širdelėj neturėjau. Dauk.
2.turėti mintyse, nesakyti: Ką žinai, širdy turėk ir niekam nesakyk. Prn. Ką gali įspėt, ką ponaitis turi širdyje?. Kudir. Teisingas, tinkamas yra daiktas, idant mes visados anuos žodžius širdy turėtumbim. Dk.
širdẽlė tvàksi slapta viliasi, nori: Juokitės juokitės, – tarė už visas senesnė, – kiekvienos širdelė tvaksi, kad tik kaip galėtų jam įsisiūlyti. Žem.
šìrdį tvérti labai jaudinti: Atsisėdi, dainuoja – jug pačią širdį tveria. Sd.
širdìs užakmenė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Akmenėjo, kol užakmenėjo jo širdis. J.
šìrdį uždarýti pasidaryti nejautriam, abejingam: Kursai turėtų šio svieto lobį ir regėtų brolį savo reikalingą ir uždarytų širdį savo nuog jo, kaip gali meilė Dievo pasilaikyti jamimpi?. Vln.
šìrdį uždègti sužadinti jausmus: Nors nepažįstama esi pana, užudegi mano širdį savo maloningu veidu. Sv. Nu tai va, baigsiu. Štai kas man širdį uždegė. Dovyd. Idant tuo būdu širdis jų tuo didžiaus uždegtų noru ir troškumu mokslo išmanymo. Dk.
šìrdį uždrū́tinti padaryti nejautrų, abejingą: Neuždrūtinkit širdžių savų. Petk. O aš jo širdį užkietinsiu (uždrūtinsiu), jeig jis žmones nepaleistų. Bret.
šìrdį uždúoti įskaudinti, įžeisti: Marčios pasakymas, matau, tau širdį uždavė. Vb. Kaipgi neverksi, kad širdį ažudavė. Užp. Ale Paulina taip širdį ažudavė, kad pernakt miegot negalėjau. Str. Tu kasdien man užduodi širdį, kaip aš galiu ilgiau kęst?!. Rm. Nesu širdies uždavusi nė vienam, ir tamstai neužduosiu. Pvn. Iš lėto šnekėjo, rodos, bijodamas ką bloga prasitarti ar širdį kam užduoti. Žem. Gal ir ant Stepono kapo buvo, ir tą paminklą matė, o pasakė nebuvusi, kad jai, senajai, širdį užduotų?. Gran.
širdìs užė̃jo apėmė pyktis: Man užėjo širdis, ir pasakiau ne vietoj žodį. Jnšk. Širdžiai užėjus pasakiau. Šts. Užėjo širdis, apsisukau ir išėjau. Mrs. Anam užėjo širdis, dėl ko tiek daug reik dirbti. Trkn.
šìrdį užė́sti įgristi, įsipykti: Ažėdė ana man širdį, ažėdė. Ds.
šìrdį užgáuti
1.įskaudinti, įžeisti: Tu tik pamislyk, kaip ana tokiais žodžiais mano širdį užgavo. Kv. Vaikas tik širdį užgauna, nepadeda man. Erž. Tik tu girdėsi, mergele mano, žodelius rūstaujančius, širdelę užgaunančius. LTR. Viešpatį pykdo, kas savo motinai širdį užgauna. ŠR.
2.teikti rūpesčio: Drauge su tokiomis bendrai visu tautos likimu besirūpinančiomis mintimis užgavo širdį ir savi reikalai. Pt.
šìrdį užgriū́ti suneraminti, pridaryti rūpesčių: Vėl užgriuvo širdį toks sunkumas. rš.
širdìs užgriùvo
1.apėmė pyktis: Kai tik jį pamatau, visada užgriūva širdis. Mrj. Eikite, kol neužgriuvo širdis mano. rš. Širdis mat užgriuvo – su geru žodžiu dabar į jį neprieisi. Krėv.
2.pasidarė abejingas: Teip man užgriuvo širdis, kad jau ir nesgailiu. Mrc.
šìrdį ùžgulė kilo nerimas: Širdį man užgulė, Juza, o tu varai. Balt.
šìrdį užgul̃ti suneraminti: Sunkus apmaudas užgulė širdį. rš. Širdį užgulė neramumas. rš.
širdìs užkaĩto apėmė pyktis: Taip širdis užkaito, kad tik tik nepradėjau barties. Up.
šìrdį užkariáuti patraukti, palenkti: Mes, Jonai, rodos, pasikeitėm rolėm: man, jaunikiui, skirta užkariauti mergelės širdis, o tau, piršliui, tėvams meluoti apie mano palocių ir turtus. Vaižg. Paukštytė siūlėsi Jokimui Žaldokui pastatyti taures ir tuo būdu užkariauti aludario širdį. Trein.
širdìs ùžkepė pasidarė nejautrus: Kitam iš gailesčio širdis užkepa. Grš. Užkepė iš piktumo širdis. Vrn. Jau jo širdis užkepus, mislija sau: palauk, tu bjaurybe, aš tau už tai parodysu. Brt.
širdìs užkẽpo kraujù pasidarė nejautrus: Širdis krauju užkempa nuog tokių išmetinėjimų. Smn.
širdẽlė užkepė́jo pasidarė nejautrus: Kai man sakė rūstų žodelį, tai mano širdelė užkepėjo. Prng.
šìrdį užkèpti supykdyti: Man jau ažukepė širdį, aš jau jam vis tiek sakysiu. Švnč.
širdìs užkietė́jo pasidarė nejautrus, abejingas: Nu jau ir užkietėjo jo širdis prie pinigo, kad ir seseriai nelaimėje nepadeda. Srv. Jūs esate nelankio sprando ir užkietėjusios širdies. Valanč. Piktas o užukietėtos širdies. Mork. Faraono širdis buvo užkietėjusi, ir jis neklausė jų. ŠR.
šìrdį užkíetinti padaryti nejautrų, abejingą: Kas žmonių širdį daugiaus užkietina. Dauk. Užkietinsiu širdį jo, jog neišleis žmonių. Chyl. Užkietina jų širdis kaip uolą. Dk. Jei balsą Dievo išgirsite, tad neužkietinkite širdų jūsų. Dk. Nʼužkietinkite širdis jūsų, kaip įraudinime nusidavė. C.
širdìs užkíeto pasidarė nejautrus, abejingas: Širdis foraono užkieto. Chyl.
šìrdį užkuténti įskaudinti: Kartą širdį užkuteno, tai ir liko. Rmš.
šìrdį užláužti
1.prisiversti pamilti: Nepatiko, negalėjau širdies užlaužti prie tokio. Rdn. Aš ant anos širdies neužlaužiu. End. Negaliu priprasti, negaliu širdies užlaužti, negaliu nė paveizėti. Žem.
2.prisiversti: Širdį užlaužęs nuėjau. Kal.
širdìs užláužia gali ką daryti, priimtina: Kam širdis užlaužia valgyti, tas lai valgai. rš.
širdìs užlìpo ikì gerklė̃s sakoma apie didelį nuovargį: Jau man širdis iki gerklei užlipo. Kt.
širdìs užlū́žo
1.pasidarė abejingas: Širdis užlūžo, nebegaili: gailėjau gailėjau – ką padarysi!. Rm. Ne visada noris pažvelgti į žvaigždes. Širdis užlūžta, pasakysiu. Dovyd.
2.labai susijaudino: Užlūžo širdis – ir nebegaliu [kalbėt]. PnmR.
šìrdį užmìnti labai įžeisti, įskaudinti: Gerai aš gyvenau savo gyvenimą, niekada nebuvau neteisus, niekada neužmyniau širdies. rš.
širdìs užpỹko pasidarė bloga, šleikštu: Aš negalėjau nė valgyt: man širdis užpyko. Šl.
šìrdį užrakìnti pasidaryti nejautriam, abejingam: Jie savo širdį griekams ir svieto prilyginimui užrakina. brš. Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?. ŠR.
širdìs užsìdegė apėmė pyktis: Užsidegė širdis, ir pasakiau tiesą į akis. Šts. Kai pamatai skriaudžiamą žmogų, tai širdis užsidega. Rmš.
širdìs užsigė́lė labai skaudu: Užsigels širdis, kad pajus sūnų žuvusį. Šts.
šìrdys užsikietãvo pasidarė abejingi, nejautrūs: Užsikietavo širdys tų žmonių. Bit.
širdìs užsìmezgė pasidarė neramu: Nebeištariu žodžio, užsimezgė širdis. Kl.
šìrdį užslė̃gti pridaryti rūpesčių: Taip didžios malonės sumilimo ieško širdis, griekais didžiai užslėgta. Mž.
šìrdį užsõpo apėmė sielvartas: Teip užsopo širdį, kad net raudojau. Dbk.
šìrdį užspáusti nuslopinti, suvaldyti jausmus: Tai mesk besidairęs, užspausk širdį, nebeieškok. Balt. Ona dabar klausia savęs, užspaudusi širdį: – Ko jam iš manęs reikia?. Šein.
širdìs užšãlo
1.apėmė baimė: Tam tam tam duris verandos – man tik širdis užšalo!. Šmn. Lėktuvai kad sukniaukia, tai širdis ir užšalna. Grd. Man net širdis užšalo: jis atsisėdo per daug drąsiai. Simon.
2.pasidarė nejautrus, abejingas: Jau jis (bernelis) nebegirdi, jau jis nebeklauso, užušalus jam širdelė kaip medelio sauso. Kp. Ar nepavyna uždegti užšalusią širdį tavie?. P. Visi, kurių širdys užšalusios, kurių akys blogus daiktus regi pasaulyje, tai visi tokie šios gražiausios iš gražių [pušies] nemato. Dovyd.
šìrdį užšìkti vlg. įskaudinti, įžeisti: Aš jį mylėjau, ė anas man širdį užušikė. An.
šìrdį užver̃sti palenkti save: Jei mane mobilizuos, kaip Dievą myliu, aš pabėgsiu, nes negaliu užversti savo širdies. Vaižg.
šìrdį užvérti pasidaryti nejautriam, abejingam: Jo širdis vargšams neužverta. rš.
širdìs užvė́so neteko įkarščio, užsidegimo: Akys iš verksmo ištekėjo, širdis užuvėso. brš.
širdìs ùžvirė
1.apėmė pyktis: Man tik ažuvirė širdis, kaip ana pasakė. Rš. Maža kas gali žmogui ištrūkti nuo liežuvio, kai širdis užverda. Balt. Svetima mano širdžiai bet kokia tautų neapykanta, bet, išvydus tas raguotas, kryžeiviams priprastas kepures... širdis užvirė. Pt.
2.staiga susijaudino: Kai taip pasakė, tai man net širdis užvirė. Lp. Žinoma, užvirė širdis jaunikio. Kudir.
širdìs ùžvirė kraujaĩs apėmė pyktis: Kai tik Jonį pamatau, tuojau pat man rankos pradeda virpėti, širdis kraujais užverda – taip nekenčiu. Vkš.
šìrdį užžiẽbti sužadinti jausmus: Tėvas ir sūnus siunčia [šventąją dvasią], jeng mūsų širdis užžiebtų. brš.
širdìs valiója sakoma ko norint, geidžiant: Gerti, valgyti svečiams – ko tik širdis valioja. Žem.
širdìs vãlo sakoma ko norint: Išpestyta, ėda, ką širdis valo. Krš. Dabar gali pirkti ką širdis valo, tik turėk piningo. Krš.
kíek širdìs vãlo užtektinai: Turi visa ko, kiek širdis valo. Krš.
šìrdį varpýti labai skaudinti: Vaikų tokie žodžiai širdį varpyte varpo. Krš.
šìrdį várstyti
1.labai skaudinti, užgaulioti: Anytos skaudūs žodžiai kaip driaučiais varsto širdį. J. Tavo žodeliai ir kalbelė varsto mano širdelę. LTR. Nenoriu varstyt širdies savo bobai. Dglš. Varsto kaip peiliais mano širdelę, girdo kartybėmis kas dienelę. Žem.
2.kelti nerimą, rūpestį: Rūpesčiai širdį varsto. Šk. Varstomas širdį rūpesniais, jis be parglito dejavo. Dauk.
šìrdį vársto labai neramu, skaudu: Tėvams širdį varsto, jei koki marti: antai marti motynai ugnį užliejo. Šts.
širdyjè vérda gniaužia pyktį: Kodėl netinka jis tau? – klausia motina švelniai, ramiai, tačiau matyti, jog širdyje verda. Šein. Mačkienė dedasi nesupykusi, bet jos širdyje verda. Simon.
širdìs vérda
1.labai rūpi: Jau jo tik širdis verda [į degtinę]. Lp. Kad ir žmonės suspausti drūčiai buvo, ale žmoniški jausmai ir širdis tankiai virė misle apie liuosybę. Bs.
2.ima pyktis: Tik širdis pradeda virt – anširdeno anas mane. Mlt. Mano širdis verda, kad nesirūpini žodžio išpildyt. Srv. Jau mano širdis verda kaip puodan. Pv. Nekalbėk daugiau, seni, eik, sakau tau... Matai, širdis mano verda. Krėv. Ant pono nors širdis virte verda, bet jam nieko nepadarysi. Žem. Man širdis virė. Neištariau nei pusės žodžio. Dovyd.
3.labai skaudu: Širdis verda, o verkt negaliu. Dg.
širdìs vérda kraujù
1.labai skaudu: Iš gailumos širdis krauju verda. Rod. Širdis krauju verda po tokio pasidarymo. Šts.
2.ima pyktis: Negirdi tėvas, jam širdis krauju verda žiūrint į žentą. rš.
širdìs vérda kraujuosè labai skaudu: Mano širdis kraujuos verda. Plv.
širdìs vérda kuñkuliu ima pyktis: Širdis kunkuliu verda matant, kad tėvas baigia paskutinį rublį per gerklę perleisti. Vkš.
širdìs vérda su kuñkuliu ima pyktis: O jenau, širdis verda su kunkuliu!. End.
širdìs vérda kunkuliaĩs darosi bloga, šleikštu: Širdis verda kunkuliais, kad reik ėsti mašinuotą pieną. Šts.
šìrdį vẽria sakoma labai ko norint: Taip noriu šitos suknelės, kad net širdį veria. Mrj.
širdìs ver̃kia liūdna: Širdis verkia tokiame gyvenime. Rdn. Negaliu – širdis verkia. Bgt.
šìrdį vérti
1.labai skaudinti: Vaiko riksmas man širdį veria. Gs. Juokis, kai skausmas veria širdį. Ds. Veria širdį kaip su peiliais. Krš. Kur tik žvilgsnį metė, ten vienas grynis, net širdį vėrė. Cvir. Širdį veriantis riksmas perskrodė Kalėdų orą. Ap. Jo balsas vėrė mano širdį. Dovyd. Oi nelaimė, ką aš matau, širdį verʼ kaip yla. Vnž. Tos motinos vargas tačiau ir mūsų daug kentėjusiai liaudžiai vėrė širdį ir per daug į akis dūrė. Pt.
2.labai jaudinti, žavėti: Tada lakštingala užtraukė dar balsiau, dar gražiau; jos giesmė tiesiog širdį vėrė. Balč. Tautos dainų kalba – neišsakoma galybė. Ji žmogaus širdį veria, gaivina, žmogų į aukštybes kelia. Jabl.
šìrdį ver̃žti kelti nerimą, rūpestį: Vargeliai našlelės veržia mano širdelę, veržia. rš. Ar aš nenumanau, kas tamstai širdį veržia?. Šein.
šìrdį vìrinti labai skaudinti: Blogi vaikų darbai tėvams širdis virina. Rod. Kas neturėjo nieko, tai tam gerai, o kas turėjo, tai tam širdį virino [varomiems į kolūkį]. Sug.
širdìs vìrpa
1.ima baimė: Širdis virpa nuo to kalno važiuojant. Dr. Negaliu žodžio pasakyti, visa virpa širdis. Trk.
2.ima nerimas: Kieno šienas šlapias ant pievos, virpa širdis žiūrint. J.
šìrdį vìrpinti labai jaudinti: Giedrius atrodė be galo švelnus ir kartais jai virpino širdį. Paukš. Gilus moterų altas, lygu vyrų baritonas, kutente kutena, virpinte virpina klausą, širdį ir žadina simpatiją. Vaižg. Pliuškenas Šešupė iš lėto ir virpina širdį poeto seniai nematytais vaizdais. rš.
širdyjè virpsóti nuolat prisiminti: Šitie daiktai tevirpsai stipriai širdyse mūsų, tuos pilnu tikėjimu išmanykime. Dk. Idant jos (kančios) didumas mūsų širdyse virpsotų. Dk.
širdìs vỹsta
1.darosi bloga, šleikštu: Vysta širdelė nuog saldaus midulio. d.
2.darosi liūdna: Džiūsta vysta širdužėlė kaip lanko[je] šienelis. JD.
šìrdį žeĩsti skaudinti: Daumantas šiandien broliui širdį žeidžia. Kudir. Anie vaizdai praplaukia pro akis giliau nebežeisdami širdies, – taip vėjas bėga rugių lauko viršūnėmis. Gran. O seniai čia, rodos, su F.Šilerio herojaus špaga po Kauno sceną švaistėsi jis – stamantrus, ugningas vyras ir mirtinai žeidė merginų širdis. Trein. Kas norint širdį tavo žeidžia arba griežia, kas norint tave spaudžia. Dk.
širdìs žìno nėra užmiršta (skriauda): Kad ir kalbuos, bet širdis viską žino. Plng.
širdìs žvėrė́ja rš. darosi nejautrus:
ant širdiẽs negẽra neramu: Šiandie man ant širdies negera. PnmA. Nuo Tado kalbų negera ant širdies. rš.
ant širdiẽs negeraĩ neramu: Ant širdies paliko negerai, kai pasakė. Skd.
ant širdiẽs leñgva ramu: Ka sužinojau, ir ant širdies lengviau pasidarė. Šv. Užėjo pyktis, išsibarei, tai nors an širdies lengviau pasdaro. Skdt. Kai išsibamba, turbūt jai ant širdies lengviau. Gs. Kad būčiau mokėjusi atsirokuoti, būtų ant širdies lengviau buvę. Krš. Išsirėkiau, net ant širdies lengviau pasidarė. Slm. Lengva pasidarė jai ant širdies, kad niekas nežino, jog jis buvo padegikas. Simon.
ant širdiẽs saldù
1.pasidarė malonu: Net saldu ant širdies, lengviau atsikvėpiau. Žem.
2.darosi silpna, negera: Basas ant dagio užmyniau, ir ant širdies saldu paliko. Vkš.
ant širdiẽs slėgù neramu: Slėgu ant širdies. Rm.
ant širdiẽs sunkù neramu: Kap kuomet man an širdies sunku. Zt. Man sunku ant širdies. prš. Sunku ant širdies, tartum akmuo guli. LzP. Išeidamas [senis Simonė] pradėjo juokauti, bet mačiau, kad jam taip sunku ant širdies, jog vos neverkia. Cinz.
ant tuščiõs širdiẽs P. nevalgius, negėrus: Nevalgyk tų obuolių ant tuščios širdies. Pc. Ant tuščios širdies išgėriau lašelį kirminėliui numarinti. Vkš. Dūmą užlupau ant tuščios širdies, vos nesusivėmiau. Šts. Užvalgyk ko nors ant tuščios širdies!. Jrb.
ant širdiẽs atpùlti labai įsiminti: Piktas anų apsiėjimas atpuolė aniems ant širdies. I.
ant širdiẽs gulė́ti labai rūpėti: Man ant širdies guli, kodėl nepriėmiau tų našlaičių. Jnš. Man an širdies guli, kaip ten anys. Zt. Vengė vieni du pasilikti, nes žinojo, kad neprisivers pasisakyti, kas guli abiem ant širdies. Myk-Put.
ant širdiẽs gul̃ti kelti rūpestį: Visa tai, ką aš tau parašiau, yra tik tūkstantoji dalelė to, kas mane šiandieną supa, kas gula ant mano širdies, kas mane slegia. Tilv. Aš mačiau, kaip sunkiai gula jam ant širdies šeimininkų naujienos. Balt.
ant širdiẽs gurksóti labai rūpėti: Ant širdies gurkso kaip koks akmuo. Skp.
ant širdiẽs ìma neramu: Man tai kaip ir ant širdies ima – tokį kelią važiuot. Slm.
ant širdiẽs išspáusti padaryti, kad tvirtai įsimintų, įdiegti: Idant tąjag prisakymą parašytų ir išspaustų ant širdų savų ištikimųjų. Dk.
ant širdiẽs lìpti skaudinti, žeisti: Nereik lipti žmogui ant širdies, i niekas nieko nedarys. Šts.
ant širdiẽs pareĩti Rsn. prisiminti:
ant širdiẽs plū̃dura sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Stovi ant galva, plūdura ant širdžia, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą. Šts. Plūdura ant širdies, o neatmenu. Brs. An širdžia plūdura, bet negaliu atsiminti. Trkn.
ant širdiẽs skrū̃pso neramu: Man ant širdies skrūpso. Lp.
ant širdiẽs slūgóti kelti nerimą: Tokia mislis po senovės slūgojo žmonėms ant širdies. rš.
ant širdiẽs stóvi sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Stovi an širdžia tie grybai, bet neatmenu. Lkž.
ant širdiẽs sùktis
1.sakoma neprisimenant gerai žinomo dalyko: Sukas ant širdies, ale niekaip neateina ant liežuvio. Bt. Ant širdies sukas, nežinau kaip pasakyti. Krž. Sukas ant širdies, ir negaliu atminti. I.
2.nuolat prisiminti: O užmirštie ir negalėjo, vis ji jam sukos an širdies. prš. Stov bernytis prie šalies, man vis sukas ant širdies. prš.
ant širdiẽs výsta darosi bloga, šleikštu: Nuog ito valgymo vysta an širdies. Arm.
ant širdiẽs dùnks kilo nerimas: Dunks man ant širdies, kad gali būt miręs. Sb.
be širdiẽs
1.apie nejautrų, negailestingą: Kažin, ar tokie be širdies ir yra anos tie vaikai?. End. Be širdies anas, anas neturi širdies. Zt. Tokia be širdies buvusi velnienė. Žem. Einu, išvaroma einu Vorkutos, Krasnojarsko link, kur nei žolynų, nei dainų, kur žmonės be širdies aplink. Mišk.
2.negailestingai, be pasigailėjimo: Muša be širdies. Ėr. Jie be širdžių gyvena. Ėr. O ant šitokių [darbščių žmonių] užgriūva įstatymai, prislegia be širdies, Jeronimai. Dovyd.
į šìrdį (kas) patinkamas: Jam tokia dovana labai į širdį. Gs. Aš už jo nėjau: jis man ne in širdį. Dkš. Aš nueisiu į lauką, kur šimtas šienpjovėlių, aš išsiskirsiu, aš išsirinksiu sau į širdį bernelį. Vlkv. Šinkoriui tas avinėlis vėl labai į širdį buvo. Bs.
širdìs į šìrdį vieningai, draugiškai: Gyvename visi trys draugiškai, ranka į ranką, širdis į širdį. Vencl. Abi gi – kaip seserys tikros, širdis širdin visas tas dienas... O dabar?. Balt.
į šìrdį bélstis veikti jausmus: Poetas neturi patikti. Tačiau jam privalu jausti, ar jį girdi, ar jo klausosi, ar jis žadina nerimą, beldžiasi į širdis. rš.
į šìrdį dė́ti R., M. dėmėtis, įsiminti: Viską įžiūriu, seku ir į širdį vis dedu. Sruog. Užsisėdęs už stalelio dobilu žydėjai; ką tu man kalbėjai, vis širdelėn dėjau. Nč. Savon širdin tatai dėsi. Mž. Tatai aš širdina demi, todėl nusitikėjimą nepametu. Bret. Žodžius Jėzaus širdin dėkiam. brš. Ilgos kalbos rėčiu gaudomos, trumpas žodis širdin dedamas. rš.
nórs į šìrdį dė́k apie labai gerą: Kol neužlietei [moters], tai nors širdin dėk, o užulietei – ir pekloj nebepasikavosi. Kp.
į šìrdį dė́tis
1.dėmėtis, įsiminti: Aš dėmiuos, t. y. į širdį deduos. J. Negi visa, ką dėjosi į širdį, kuo alsavo, prarado prasmę. Bub. Tik tas ėmė jai dėtis į širdį, kad namiškės moterys, pamačiusios ar pasitikusios ją, šnibždėjosi ir šypsojo, kinkuodamos galvas. Žem. Stebėjau ir dėjaus į širdį. ŠR.
2.jaudintis: Tu viską, kaip sakoma, labai dediesi širdin. Balč.
į šìrdį digčióti jausti širdgėlą: Jai digčioja į širdį, išgirdus [bobų] patyčių, kurios vadindavo Ignį vištgaidžiu. LzP.
į šìrdį dìlgtelėti suneraminti: Jo pasakymas, kad vakar atvažiavo Šalajų sekliai, dilgtelėjo jai į širdį. Vien.
į šìrdį dìngstelėti sukelti nerimą: Žodis tas dingstelėjo man į širdį. J.
į šìrdį dìngtelėti kilti nerimui, nuojautai: Dingtelėjo į galvą, į širdį, kad nebus gerai. Škn. Raudona kaip žarija, o širdis tvaksi tvaksi! – Mat iš tikrųjų patinku, – dingtelėjo į širdį. Žem.
į šìrdį dunksė́ti veikti jausmus: Dar vieną kartą prie jūsų atsiliepiu, dunksiu į širdes jūsų: pabuskiat ir akes savo piktu gėrimu užpiltas atmerkiat. Valanč.
į šìrdį dunksnóti kilti nuojautai: Dunksnoja man į širdį, kad turiu išlošti bylą. Šts.
į šìrdį dùnkstelėti
1.sukelti nerimą: Tamsus nujautimas dunkstelėjo jam į širdį. Balt.
2.kilti nerimui: Dunkstelėjo širdin, kad nebepasmatysma. Dbk.
į šìrdį dùnksterėti sukelti nerimą: Štai dunksterėjo jam širdin mislis: beg sulauksi rytdienos. Baran.
į šìrdį dùnktelėti sukelti nerimą: Tamsus nujautimas dunktelėjo jam į širdį. Balt.
į šìrdį dùnskinti veikti jausmus: Dunskinu į širdis jūsų. Valanč.
į šìrdį dùrti skaudinti: Į pačią širdį dūrė jo žodžiai. Balt. Ne vienas pasišaipo, gal ir nepiktai, bet duria į širdį. Bub. Pataikauk jam (vaikui), jis durs tau į širdį. ŠR.
į šìrdį eĩti skaudinti: Visi toki žodžiai širdin eina. Drsk.
į šìrdį gnýbtelėti staiga suneraminti: Praniukui kažin kas į širdį gnybtelėjo, pro duris išėjo. LzP.
į šìrdį gul̃ti patikti: Man bagota širdin gula kaip ir kokia bėda. Ob.
į šìrdį įardýti įskaudinti, įžeisti: Jo žodis man širdin intardė. Zt.
į šìrdį įáugo labai patiko: Tas miestas man taip į širdį įaugo. Pt. Kiekvienas namų, laukų, girios kampas pasidarė kaži kokia brangenybė, tiesiog į širdį įaugusi. Pt. Kas galėtų būti tiek stiprus ir artimas, tiek jo širdin įaugęs? Kur ji, ji?!. Šein.
į šìrdį įdė́ti įsidėmėti, įsiminti: Pildykis ir žodžius motinos savo giliai įdėk ing savo širdį. I. Savo širdina įdėsiu aš jo dvasios dovanas. brš. Indemi, įspaudžiu širdin. Sir.
į šìrdį įdrìbti
1.patikti: Mergaitė į širdį įdribo. Alk.
2.įsiminti: Man ta giesmė įdribo į širdį: kur aš eisiu, vis ją giedu. Skr.
į šìrdį įdùrti sukelti nerimą: Man širdin indūrė – išbėgo Česiukas. Rš.
į šìrdį įeĩti sujaudinti, paveikti: Į dūšią įeina, į širdį. R.
į šìrdį įglìžti patikti: Merga įgližo į širdį berno. J.
į šìrdį įgnýbti sukelti nerimą: Man išgirdus kaip gnybte įgnybė į širdį. Skd.
į šìrdį įkìbti
1.patikti: Į širdį įkibo man tas paršjonis. Šts. Ir teip jis karaliui įkibo į širdį, kad jau ir karalystę ketino jam pavest. LTR.
2.padaryti įspūdį: Jausmas į širdį įkimba. Kudir.
į šìrdį įkrìsti
1.sujaudinti, padaryti įspūdį: Tavo žodžiai man į širdį įkrito, neužmiršiu anų lig pat smerčio. Vkš. Įkrito man į širdį tie žodžiai kaip ligoniui sveikata. Cvir. Vienas žodis, į širdį įkritęs, sužavės nekalčiausius sapnus. Mair. Tas eilėraštis man širdin įkrito dar prieš gerus metus. Trein.
2.patikti: Inkritai širdin, kitos mergos nenori, liks senbernis. Drsk. Oi mergele, mergužėle, tu graži mergele, tu įkritai man į širdį kaip gaili raselė. LTR.
į šìrdį įlį̃sti patikti: Petrui Vyturytė buvo į širdį įlindus. Raud. Prievarta į širdį neįlįsi. rš.
į šìrdį im̃ti
1.jaudintis, jautriai reaguoti: Per daug viską į širdį imi. Vkš. Nereik teip labai imt į širdį. Jnšk. Nėra ko čia didliai imti į širdį – be tokių vaikų jau neprapulsiu. Trk. Neimk į širdį, ana tai taip juokuoja. DūnŽ. Tikrai tu imi į širdį vargą ir skausmą. ŠR. Tu neimk širdin, ką aš sakau, ir netikėk per daug mano žodžiais. Krėv. Nereikėjo taip imti į širdį, nes juk tai buvo tik sapnas. Vaičiul. Ji labai jautri ir viską skaudžiai ima į širdį. Bub.
2.dėmėtis, įsiminti: Girdėtus žodžius imkiat į širdis savas. Valanč.
į šìrdį im̃tis jaudintis, jautriai reaguoti: Nesiimk jau taip į širdį – aš nieko bloga nesakiau. Srv. Nereik visų niekų taip imtis į širdį... nesipilti į galvą bobų plepalo. Žem.
į šìrdį įsidė́ti įsidėmėti, įsiminti: Akys žvelgia pro kaktą labai įdėmiai, viską nori pamatyti, įsidėti į širdį, įsiminti ilgiems metams. Bub. Tavo žodžius aš į širdį įsidėjau: tu užmiršai, o aš neužmiršau. Vkš. Visi žmonės, pagirdėkit ir į širdis įsidėkit. d. Atsitikimai visiems į širdį įsidėjo. J. Visi pagraudinimą į širdį įsidėjo. Dauk.
į šìrdį įsiė́sti labai įsiminti: Tie pokario metai taip įsiėdę į širdį, ir tik mirtis, matyt, juos ištrins. Bub.
į šìrdį įsikaliavóti labai įsidėmėti: Įsikaliavok, vaikeli, į širdį, kad tokios motynos nebrasi daugiau niekur. Mžk.
į šìrdį įsikìbti paveikti: Lamsargienė jautė, kaip vyro žodžiai tvirtai įsikimba širdin, keldami ir didindami viltį. Avyž.
į šìrdį įsisègti stipriai įsiminti: Tas jo pasakymas man in širdį įsisegė. Prn.
į šìrdį įsisiur̃bti įsiteikti: Esmi tikras, ji greit įsisiurbs seniui į širdį. LzP.
į šìrdį įsistvérti paveikti: Šito kunigo žodžiai net širdin insistveria. Aln.
į šìrdį įsivõgti apgaule palenkti, patraukti: [Heretikai,] įvogęsi ing širdis, turi nemažą asistenciją žmonių apsukui save. Dk.
į šìrdį įsmègti
1.patikti: Anam yr įsmegusi į širdį Petronė. Dr. Bet visais laimingai atsikračiau, ir nė vienas neįsmego taip giliai į širdį.... Žem.
2.padaryti įspūdį, paveikti: O Viliui ji (pastaba) įsmego taip giliai į širdį, kad jau, rodos, niekada neišdils. Simon.
į šìrdį įsmìgti
1.padaryti įspūdį, paveikti: Endzelyno žodžiai giliai man įsmigo širdin ir dar šiandie tebesmygso. Būg. Jam įsmigo į širdį vargonų gaudesys. Myk-Put. Širdin, kaip kaskart, taip ir šiandien, įsmigo nejaukumas... gal gėda?... Pt.
2.užgauti, įžeisti: Berno žodžiai jam lyg pašinas širdin įsmigo. Mont.
į šìrdį įspáusti padaryti, kad tvirtai įsimintų, įdiegti: Įspausk į mano širdį tuos žodžius. rš. Indemi, įspaudžiu širdin. Sir. Savo parapijonams į širdis įspausti tiesą pasirūpino. brš.
į šìrdį įsrìgti
1.patikti: Tas vaikinas įsrigo man į širdį, aš ilgiuos be jo. J.
2.padaryti įspūdį, paveikti: Žodis srigte įsrigo į širdį, t. y. įsmego. J.
į šìrdį įstrìgti
1.patikti: Kazys atsiklausė ir visai jam įstrigo širdin ta sveika, apvalutė mergiotė. Vaižg. Per daug mergina buvo įstrigusi jam į galvą ir į širdį. Kudir. Įstrigo į širdį ir niekaip negaliu iškrapštyt. Jnk.
2.padaryti įspūdį, paveikti: Tas tavo žodis taip įstrigo į širdį. Užv. Kartą Damazas buvo liudininkas vieno nemalonaus įvykio, ir tatai jam įstrigo giliai į širdį. Cvir. Simono žodžiai giliai įstrigo į jo širdį. Krėv.
į šìrdį įšáuti patikti: Inšovė šitoj merga man iškart širdin. Nč.
į šìrdį įtýžti jaudinti, rūpėti: Jam taip tas įtyžo į širdį – nieko tu nepadarysi. Sml.
į šìrdį kliudýti padaryti įspūdį, paveikti: Pirmosios dainos lietuviškai man širdin kliudė. Baran.
į šìrdį krìsti
1.jaudinti, daryti įspūdį: Įstabus anos kryžius, labai toks į širdį ir į akį kremtąs (krintantis). Krš. O kas skaitant tau pirmiausia krito į akis bei širdį?. rš. Nes Tamošius viską girdi: žodžiai krinta jam į širdį. Bink.
2.patikti: Vokiečiukas taip krito į širdį mergaitei. Bs. Tu, mergele, skaisti rožė, tu gražus kvietkeli, tai tu kritai man in širdį kaip gaili raselė. Drsk.
į šìrdį lìpti patikti: Aš to žmogaus negaliu dabot, nelimpa širdin. Pls. Lietuva, Močiule, mylimoji mano! Visi tamstos meilūs žodžiai į širdį man limpa. Baran.
į šìrdį lį̃sti labai jaudinti, skaudinti: Stačiūkiški žodžiai į širdį lenda, negaliu užmiršti. DūnŽ.
į šìrdį paim̃ti
1.įsidėmėti, įsiminti: Jokūbas jos žodžius taip į širdį paėmė. rš. Kadangi paėmei į širdį ir nusižeminai Dievo akivaizdoje, todėl ir aš tave išgirdau. ŠR.
2.susijaudinti: Pasakė kas ką, ir paėmei į širdį. Krš. Jau ir paėmė į širdį!... Gran.
į šìrdį patáikyti sujaudinti: Kaži kaip, ypač naktį, tas balsas pataiko man kaskart tiesiai į širdį. Pt. Stimburio paleista rakštis pataikė Beniui tiesiai į širdį. Avyž. Gero žmogaus žodis į širdį pataiko. KrvP.
į šìrdį prieĩti sujaudinti, paveikti: Meilingi žodeliai in širdį priėjo. d. Vėjelis papūtė, smiltys sudulkėjo, matulės žodeliai širdelėn priėjo. LTR.
į šìrdį prilìpti patikti: Labai ją pamylėjo, prilipo in širdį. Mrc. Kad berneliui pritikau, į širdelę prilipau. LTR.
į šìrdį pripùlti
1.sujaudinti, padaryti įspūdį: Kad nepripultų širdiesp jo tuščias žmonių gyrius. Sir.
2.patikti: Jam pripuolė į širdį, ką ana graži. Ml.
į šìrdį prisibélsti palankiai nuteikti, patraukti: Ir aš maniau, kad mano knygos į tavo širdį prisibels. rš.
į šìrdį pùlti
1.jaudinti, daryti įspūdį: Pamokslai puolė į žmonių širdis kaip kvepianti rasa vasaros vakarą, iš dangaus puolanti ant lankos žolynėlių. Tat.
2.patikti: Ji savojo nepažino, kurs ing širdį puolė. Bs. Iš karto vienas kitam puolė širdin. Šein.
į šìrdį skrū̃di neramu: Vis man širdin skrūdi ir skrūdi, ką gal aš negerai padariau. Str.
į šìrdį sliñkti užvaldyti (vidų): Sakau tik sau, kada abejonė arba baimė ima į širdį slinkti. Pt.
į šìrdį smègti daryti įspūdį, veikti: Žodžiai mokintojaus taip smego vaikui širdin, jog jis pradėjo apie tuos žodžius vis tankiau manyti. Jabl.
į šìrdį smìgti daryti įspūdį, veikti: Tokie žodžiai smigte sminga į širdį: – Kam auginai?!. Krš. O dar tykūs pavasario vakarai, kai visur skambėdavo širdin smigte smingančios kupiškėnų dainos. rš.
į šìrdį srìgti patikti: Tas žmogus sringa man į akis ir į širdį, t. y. tinka man. J.
į šìrdį sudė́ti įsidėmėti, įsiminti: Ką bernelis kalbėjo, širdelėn sudėjau. Kb.
į šìrdį tė́kterti ateiti į galvą, toptelėti: Jam kas tėkterėjo širdin. Dv.
į šìrdį tìrptelėti staiga susijaudinti: Taip man ir tirptelėjo širdin. Kls.
į šìrdį tóptelėti staiga kilti nuojautai: Man širdin toptelėjo, kad vienas jų negrįš.... Krėv.
į šìrdį tópterėti staiga kilti nuojautai: Ir topterėjo man širdin, jog tai ne prieš gera. Šein. Ir topterėjo širdin: ogi dar arklys neperkeltas. Dgl. Man topterėjo širdin, kad namuos negerai nusdės. Rod. Topterėjo kai peilis širdin. Vlk.
į šìrdį tvìktelėti staiga prisiminti: Kaip tik pažvelgiau į moteriškės dideles juodas akis, tviktelėjo man į širdį, kad jas kaži kame esu matęs. Pč.
į šìrdį užeĩti įsipykti: Tas laidokas man teip užėjo širdin, kad in jį ir širdies neatvertau. Rod.
į šìrdį vérti skaudinti: Vėrė man į širdį bernelio žodeliai. LTR.
į šìrdį vèsti pykinti: Nevesk manęs širdin. Šlčn.
į šìrdį dìmt kilo nerimas: Ir vėl man dimt į širdį, kad galėtume „Naująją" imti. Vd.
į šìrdį dìngst kilo nerimas, nuojauta: Užgirdau vaiką rėkiant – man tik dingst širdin, kad te mūsų Petriukas. Slm.
į šìrdį dìngt kilo nerimas: Šiam dingt į širdį. Jabl.
į šìrdį smìlkt staiga kilo nerimas: Man tik smilkt širdin – vaiko nėra. Dv. Smilkt į širdį kaip su yla. Vaižg.
į šìrdį srýgt kilo nerimas: Srygt širdin [policininko] stovylą išvydus. Ign.
ikì širdiẽs kiek nori, pakankamai: Gerose vietose darbo lig akių, o pavalgyti lig širdies. Grg.
iš širdiẽs
1.nuoširdžiai (kalbėti, daryti ką): Iš širdies pasakysiu – senykščių dainų nemenu. Grv. Aš jau taip verkšlendama iš širdies šneku. Pv. Iš paskutinio, iš širdies duoda – negaili. Sdk. Duosva uošvienei irgi uošveliui iš širdies dovanėlę. prš. Padedu, ir iš širdies padedu visiem. Mrj. Iš širdies kaip meldies, ir tai širdžiai tiek terandas. Krš. Ir Palekampienė parodys, jog vaišins ji iš širdies. Šein. Ne tiktai, kad mėšit, jus viernai padabosiu, bet iš širdies, kad gramdyt reiks, pamokysiu. Donel. Apdūmoti iš širdies. B. Teipo ir tėvas mano dangujęjis darys jumus, jei neatleisite iš širdų jūsų kožnas broliui nusidėjimuose. Bret.
2.atsidėjus (ką dirbti): Suk iš širdies ir susuksi [sviestą]. Šts. Tu nedaužk jau iš širdies, jau riktingai, ka nenuvargtumi. Dr. Ko bėgti, jeigu viską darai sąžiningai, kaip sakoma, iš širdies?. Ap.
3.užmirštama: Na, ta be abejo nesisielojo jo netekusi. Iš akių, tai ir iš širdies.... Myk-Put.
iš atvirõs širdiẽs nuoširdžiai: Aš iš atviros širdies sakau taip, kaip buvo. Pc.
iš gerõs širdiẽs palankiai nusiteikus: Aš iš geros širdies tau duodu – įsipilk ir valgyk. Skr. Iš geros širdies ir akmeniu metęs neužgausi. Kpr. Iš geros širdies atiduoda jai paskutinę kamarą. Žem. Iš geros širdies sugrąžinome piningus, rastus maišuose. Stan.
iš grynõs širdiẽs nuoširdžiai: Tikėk manim, iš grynos širdies sakau. Pt.
iš tikrõs širdiẽs nuoširdžiai (kalbėti, daryti ką): Jiem, durniam, juokai, o ji iš tikros širdies šneka. Plv. O bernai dar gyrės, kad koksai geradėjas kartais iš tikros širdies šeštoką pridėjo. Donel. Dabar, Jonai, pasakyk viską iš tikros širdies. Kudir. Iš tikros širdies gailėtis. Dk. Ne iš tikros širdies už anus meldėsi. Vln.
iš visõs širdiẽs
1.nuoširdžiai (kalbėti, daryti ką): Ar vargai, ar rūpesčiai taip slegia, kad atsidusai iš visos širdies?. Gs. Iš visos širdies sakau jums ačiū. Ap. Dėkosiu tau, Viešpatie, iš visos širdies. ŠR. Ragina mus, idant iš visos širdies apsigręžtume jop. Sir. Prisako, idant mylėtumbim artimą savo, bet ne prastai, liš iš visos širdies. Bret. Liepė save mylėt ižg visos širdies, dūšios, sylų ir dūmų tavų. Dk.
2.atsidėjus (ką dirbti): Kai reik kast [cukrinius runkelius], tai iš visos širdies raut. Vdk. Jauti, kad čia dirbama iš visos širdies, vadovaujant tvirtai rankai. rš.
iš širdiẽs į šìrdį nuoširdžiai: Jis kalba iš širdies į širdis. Simon.
iš širdiẽs išplė́šti
1.prisiversti užmiršti: Ko nedariau, kad tiktai išplėščiau tave iš širdies, girdi?. Balt.
2.priversti atsisakyti, atsižadėti: Va, niekas [dainų] neišplėšė iš širdies. Grv.
iš širdiẽs išráuti prisiversti užmiršti: Šitiek metų praėjo, nužilo Juza, o ji – prieš akis ir prieš akis. Neišrausi iš širdies, ir gana. Balt.
nuo širdiẽs
1.nuoširdžiai (kalbėti, ką daryti): Nuo širdies taip šneka, kaip netikėsi. Jdr. Mergšė nuog širdies visa nupasakojo, visa. Drsk. Šneka nuo širdies kaip pamokyta. DūnŽ. Kas ne nuo širdies, tas ne prie širdies. Ps. Nuo širdies! (sakoma sveikinantis kaire ranka). Mrj. Prisispeitęs Marcę prieangy nuo širdies kalbėjo. Žem.
2.atsidėjus (ką dirbti): Aš jai nuo širdies dirbu, o jinai valgyt neduoda. Pc. Kaip mūsų gyvenime, tai kai prilėksim, nuo širdies griebiam ir darom. Ln. Tekina nebėgu, bet žengiu nuo širdies. Šts. Nu jie pripratę nuo širdies [dirbti], tai ir lekia. Kpr.
3.noriai: Geriam nuo širdies. Ktč. Aš tų kopūstų nuo širdies valgiau. Erž.
nuo grynõs širdiẽs nuoširdžiai: Nuo grynos širdies patariu – kratykias senvaikystės. Rdn.
nuo pačiõs širdiẽs nuoširdžiai: Atsirado raudojėlė nuo pačios širdelės. JD.
nuo tikrõs širdiẽs nuoširdžiai: Tikėk, šneka nuo tikros širdies. Krš.
nuo širdiẽs nenueĩna nuolat prisimena: Ir dabar negaliu, nuo širdies nenueina. Ml.
nuo širdiẽs nutráuktas labai mielas: Vaikas nuo širdies nutrauktas. Ds.
nuo pàt širdiẽs nuoširdžiai: Gailinga motriška duoda nuo pat širdies, o skūpai duodant iš gailesio skausmai širdį bado. Šts.
per šìrdį
1.neramu: Kai pasakė, kad arkliai pasibaidę išvertė, man per širdį: kad tik nebūt užmušę. Sml. Tas per širdį buvo, kam aš liepiau. Lp.
2.labai skaudu: Jam labai bus per širdį, kad jį aplenksi sveikindamasis. Alk. Pasakei ką, jam jau ir per širdį. Mrj. Kaip man per širdį buvo, kad tą vaiką daužo!. End.
per šìrdį negeraĩ neramu: Jeigu vaikams kas blogai, tuoj motinai per širdį negerai. Krž.
per šìrdį dìgterėti kilti nerimui: Kaip tik pasakė, tai taip ir digterėjo per širdį. Mrs.
per šìrdį dìngstelėti kilti nerimui: Dingstelėjo man per širdį, kad išgirdau mirusį giminaitį. J.
per šìrdį dvìlktelėti kilti nerimui: Drūktenienei dvilktelėjo per širdį, jog čia ne su geru. Žem.
per šìrdį eĩti
1.jaudinti, veikti: Per širdį eina. R. Ir eit jiemus tas žodis per širdį. Bret. Giedokit, kad eitų per širdį kožnojo. prš. Gražiai dainuoja – balsas nents per širdį eina. Jnšk. [Pempė] užlaužia sparnus, siūsteli tau visai palei galvą ir taip skausmingai suklykia, kad net per širdį eina. Paukš.
2.skaudinti: Kožnas tavo žodis man per širdį eina. Vkš.
3.kelti nerimą: Kožnas [kūdikio] sujudėjimas eina tėvams per širdį. Rdn.
4.kvapą užimti: O tas alutis, Dievo duotasis, tai net rėždamas per širdį eina, be atdūsio stiklinę išvertus, net akys apžilbsta. Žem.
per šìrdį eĩna skaudu: Pareina vyras girtas – eina per širdį, nežinai ką daryti. Krš.
per šìrdį nueĩti
1.sujaudinti, paveikti: Ta žinia, kad sūnus mirė, jam per širdį nuėjo. Jnšk. Užgirstu karvės balsą, tai net per širdį nueina (gaila pardavus). Klt. Tie skambalai visada Uršulei nueidavo per širdį. Bor. Tas kvapas kažkodėl priminė tolimus vaikystės metus, prabėgusius kaime, ir švelnus graudumas nuėjo per širdį. Avyž. Kaip Šiaulius paminavoja [per radiją], šiūšt per širdį ir nueina. Krž.
2.įskaudinti: Tu užkerti man tokį žodį, kad man tik per širdį nueina. Ds.
per šìrdį nuskrósti labai sujaudinti: Kaip užgirdau, tai ir nuskrodė per širdį. Tvr.
per šìrdį nusmel̃kti staiga pasireikšti (apie nemalonų jausmą): Per širdį nusmelkė kažkoks neramus jausmas. Rs. Tik smilkt per širdį nusmelkė, kai išgirdau žinią. Mrj. Man kad nusmelkė per širdį: nė piniginės, nė pinigų!. Mžš.
per šìrdį pasidúoti sujaudinti: Jam lyg truputį pasidavė per širdį, jog rinko vyrus ir be jo rodos, ir be jo žinios. Piet.
per šìrdį péreiti
1.sukelti nerimą: Kad toji atėjus man per širdį pereitų!. Vrn. Čiūžt per širdį tokia bailė perėjo. J. Man perėjo per širdį: kas čia dabar galėjo naktį tą ugnį uždegti?. Vž. O jai per pačią širdį perėjo: ar tik jau nežino kaimas jos sūnaus gyvenimo.... Gran.
2.sujaudinti: Per širdį perėjo ta baisi žinia. Šts. Kažkoks džiugumas pereina per širdį lyg vaikui, kuris užmigdamas staiga atsimena, kad rytoj sekmadienis. Gran.
per šìrdį pérnerti labai sujaudinti: Kaip užgieda, tai per širdį perneria. Rod.
per šìrdį plẽškinti įžeidinėti: Nepleškink su liežuviu kitam per širdį. Dr.
per šìrdį smeĩgti labai išgąsdinti: Man kad smeigė per širdį!. Dkš.
per šìrdį smélktelėti susijaudinti: Juzai taip ir smelktelėjo per širdį nuo šito vardo. Karusiotė!. Balt.
per šìrdį smìlktelėti sunerimti: Smilktelėjo jam per širdį: ar tas vaikas nebus tas pats, kurį liepė nužudyt. ps.
per šìrdį vérti labai skaudinti: Vis tiek apsirėkiau: tos motinos balsas per širdį veria. Šmk.
per šìrdį dìlgt staiga kilo (jausmas): Dilgt per širdį piktas jausmas. rš.
per šìrdį dìngst kilo nerimas: Dingst man per širdį, kad taip bus. J.
per šìrdį drýkst kilo nerimas: Anas dirst pirkion, man drykst per širdį. Klt.
per šìrdį dvìlkt kilo nerimas: Dvilkt jam per širdį, rodos, lygu Marikę pamatęs. Žem.
per šìrdį smìlkt kilo nerimas: Vienas balsas skardus, vaikiškas. Lyg pažįstamas. Tik smilkt per širdį - Kaziukas!. rš.
per šìrdį tìrpt staiga kilo nerimas: Man tirpt per širdį – kur vaikas?. Rmš.
po širdiẽs
1.patinkamas: Aš negaliu tokio vaikio gauti, koks man po širdies. Jdr. Nėr man tokios po širdžiai, tai nenoriu suvisu [vesti]. Ad. Kad po širdies mergelė, daryk greitai veseliją. Nm. O jeigu ir turtais paskendusios būtų... kaip ne po širdies – niekas nemalonu. Žem. Kad nėra po širdies, tai geriau neprasidėti. LzP.
2.palankiai, sėkmingai: [Turtingam] visi daiktai po širdies jo sekėsi. Bret.
po širdimì palį̃sti prisimeilinti: Dar viena mokėjo palįst po mano širdžia. Jrb.
prie širdiẽs patinkamas, mėgstamas: Marti man prie širdies, žentelis – ne prie širdies. Vkš. Mergaitės gi ne berniukai: močiai prie širdies. Mžš. Ji man patinka. Ji man prie širdies. Vaičiūn. Pas Klemą neužsuksim, ką žinai, gal jam ne prie širdies bus tokie svečiai. Bub. Tau tai sodyba visą laiką buvo prie širdies. Avyž. Man šitas darbas prie širdies. Mrj. Ne prie širdies ir jaunikliai – dideli karštakošiai, per aukštai galvas iškėlę. Zur. O mėsa vis prie širdies arčiau. Skr.
nórs prie širdiẽs dė́k apie labai mielą: In akis – nor prie širdies dėk, o už akių – šunis an kaklo karia. Vrn. Ot gera seselė, nors prie širdies dėk. Pš.
prie širdiẽs eĩti
1.jaudinti, veikti: Vokiškai man daug geriau viskas prie širdies eina. Simon. Jokūbui tas priepuolis su pamokslu gan ėjo prie širdies, rados truputį geresnis. Valanč. Motinos kalba prie širdies nėjo. LzP.
2.patikti, mėgti: Duona sveikam žmogui prie širdies eina. rš. Neina pri širdies ta mėsa. Dr. Kaip neįpili baltalo į putrą, ir neina prie širdies. Užv.
prie širdiẽs krìsti patikti: Ta pasaka man nekrinta prie širdies. Blv.
prie širdiẽs lìpti patikti: Tie balsai, rodos, limpa prie širdies!. Kudir. Kaži kas nelipo ponui prie širdies, kad lažininkas toks jėgingas. Cvir. Šarvas (pravardė) jam iš pirmų dienų nelipo prie širdies, o vėliau ir visai atgrasus pasirodė. Bub. Žodžiai nelimpa širdiesp, nemieli yra. Sir.
prie širdiẽs prieĩti sujaudinti, paveikti: Mielo tėvo žodeliai prie širdies priėjo. Tv. Įsišneko sena tarnaitė apie viską, kas prie širdies priėjo. LzP.
prie širdiẽs priglaũsti pamylėti: Priglaus jas prie savo širdies. Žem.
prie širdiẽs prilìpti patikti, pamėgti: Prilipai tu man prie širdies per šituos metelius kaip tikras sūnus. rš. Patiko ir prie širdies prilipo. Pšl.
prie širdiẽs pripùlti patikti: Paplaukiui kalba jis, t. y. kas pripulna prie širdies, kas tinka. J. Ar ir tau tas sumanymas pripuola prie širdies?. LzP.
prie širdiẽs sliñkti tikti, būti mėgstamam: Žąsies mėsa neslenka prie širdies: rakinėk ir rakinėk kaip karosą. Šts.
prie širdiẽs tvérk apie labai mielą: Kad ans negirtas – tverk prie širdies, o kaip išgers – tauzija. Štk.
su širdimì jautrus, gailestingas: Nebuvo su širdžia žmonys. Užv. Būkiat žmonys su širdžia, per gvoltą nevežkiat jaunosios. LTR. Skubina su pagelba – vienas su turtais, kitas su širdžia. Kudir.
su apsuñkinta širdimì nusiminęs: Taipo širdyje mislydama motina, norint ir su apsunkinta širdimi, nuėjo. brš.
su ãtbula širdimì nenoromis: Važiuoju į savanorius, bet su atbula širdžia. Šts.
su ãtkala širdimì nenoromis: Su atkala širdžia duodu, t. y. nenorėdamas, supykęs. J.
su ãtkara širdimì nenoromis: Su atkara širdimi dirbsiu, kad neišleisi. J.
su ãtvira širdimì nuoširdžiai: Prie žmogaus [rašytojas] prieina su atvira širdimi, stengias pažvelgti jo sielon, pamatyti, kas tenai dedas. Šein.
su káršta širdimì labai skubiai: Lekia su karšta širdimi. Žl.
su lengvà širdimì nejaučiant apmaudo: Reik anuos pabaust su meile ir su lengva širdžia, o ne su rūstybe. brš.
su skaũdančia širdimì sielvartaujant: Pirmą savo vyrą buvau tokį bjauražmogį gavusi, kad už antro su skaudančia širdžia beičiau. Brs.
su stačià širdimì piktas, įpykęs: Atlėkė jau su tokia stačia širdžia, primanytų – užmuštų mane!. Jz.
su sudaužýta širdimì nusiminęs, pažemintas: Štai dulkėse tavęsp vaitojam su sudaužyta širdimi. brš.
su sujùdusia širdimì susijaudinęs: Taip kalbėjo su sujudusia širdimi. K.
su sukùlta širdimì nuolankus, nusižeminęs: Aš skundžiuosi su gailinčia bei sukulta ir pakarna širdžia. brš.
su sunkià širdimì nusiminęs: Išsimaudžiusi jūroje ir dar gerokai su vaikais pažaidusi, su sunkia širdimi keliavo Elzė pas Mineikienę. Pt.
su suskaũdusia širdimì sielvartaujant: Čionai galbūt puiku, jei žmogus ateina su nesuskaudusia širdimi. Mš.
su užáušusia širdimì bejausmis, abejingas: Žmogus ne apsileidėlis, ne su užaušusia tautiška širdimi. Vaižg.
už širdiẽs griẽbti labai jaudinti: Balsas taip nuoširdžiai skambėjo, jog net už širdies griebė. Bor. Kaip galima sudėti eilėraštį, kad už širdies griebtų, iki šiol nesuprantu. rš.
už širdiẽs gróbti labai jaudinti: Tokie žodžiai grobia už širdies, durte duria kiaurai. Rdn.
už širdiẽs im̃ti labai jaudinti: Visi tie tavo pasipasakojimai taip ir jema mane už širdies. Vkš. Ažu širdies ėmė, kai pamačiau. Grv.
už širdiẽs pastvérti labai sujaudinti: Kad grimšterė[jo] muzika – net už širdies pastvėrė. Rod.
už širdiẽs tráukti labai jaudinti: Kad kirsteria muzika, net už širdies traukia. Rod.
už širdiẽs tvérti labai jaudinti: Miškan, būdavo eini – tai net akį veria, vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria. Baran.
kaĩp į šìrdį įką́sta liūdna: Man šiandien nesmagu, lyg į širdį įkąsta. Dkš.
kaĩp į šìrdį įkir̃sti suteikti sielvarto: Pasako ką – kaip į širdį įkerta. Krš.
akmens širdis žr akmuo
akmens širdį turėti žr akmuo
akmuo nukrito (nusirito, nusprūdo)nuo širdies žr akmuo
akmenį nuversti nuo širdies žr akmuo
akmuo slenka nuo širdies žr akmuo
akmuo užgulė širdį žr akmuo
kaip akmuo nusirito nuo širdies žr akmuo
aniuolas apžergė širdį žr aniuolas
arklio širdį turėti žr arklys
aukso širdis žr auksas
aukso širdies žr auksas
kaip botagu per širdį žr botagas
gaisrą sukurti širdyje žr gaisras
kaltūnas nuslinko nuo širdies žr kaltūnas
kelią rasti į širdį žr kelias
kirmėlė graužia širdį žr kirmėlė
kirminas bruzda širdyje žr kirminas
kirminas graužia (kremta)širdį žr kirminas
kiškio širdis žr kiškis
kraują suvaryti į širdį žr kraujas
medžio širdelė žr medis
medaus širdis žr medus
medumi lipti prie širdies žr medus
kaip medumi tepti per širdį žr medus
nagus įleisti į širdį žr nagai
paėmimas į širdį žr paėmimas
pašalą laikyti širdyje žr pašalas
peilis širdyje žr peilis
devyni peiliai pervėrė širdį žr peilis
kaip peiliu per širdį žr peilis
kaip [su] peiliu į širdį įdurti žr peilis
kaip peilį įverti į širdį žr peilis
atviromis rankomis ir širdimis žr ranka
ranka mazgoja širdį žr ranka
ranką padėjus ant širdies žr ranka
ranką pridėjus prie širdies žr ranka
ranką ant širdies žr ranka
rėmuo paėdė širdį žr rėmuo
skaudulys širdyje žr skaudulys
kaip su sviestu tepa per širdį žr sviestas
šuns širdį turėti žr šuo
vaistas nuo širdies skausmo žr vaistas

ei̇̃ti, ei̇̃na (ei̇̃ti, ei̇̃ta, ei̇̃ma), ė̃jo (ẽjo)
1. intr. (tr.) SD144, R, H judėti iš vietos į vietą pėsčiomis, žingsniu: Einu keliu B. Jis ne ė̃jo, o bėgo DŽ. Vaikai ei̇̃na riešutaut An. Jis eina gultų, medžiotų, šieno pjautų J.Jabl. Nebėr kada ei̇̃na Ds. Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria A.Baran. Ėjau ėjau ir priėjau mišką J.Jabl. Variau, bet nej[o] Lp. Ejom rubežių (per valstybės sieną naudos reikalais) Plng. Kasdien ei̇̃davom per tą mišką Pn. Kada [vilktakai] būdavę žmonėmis, eidavę su kitais dirbti J.Jabl. Tai kad ei̇̃na – kiaušinis nuo galvos nenulėktų Pg. Eina koja už kojos – sunku žiūrėti Kt. Jei eini̇̀, tai ei̇̃k ir nepareik Jnš. Kas tę eis – nebėjęs Sdk. Išejom eiti namo ir paklydom Šts. Ei̇̃su, kur akys ves, kur kojos neš Krkl. Namo neisiu ir čia negulėsiu Ds. Kas ei̇̃s ryto ganyt? Rm. Ei̇̃sim namo naktį Kp. Ei̇̃sme, broleliai, namo Ds. Ei̇̃stėt oran? Km. Sakė ans ryto ei̇̃siąs Slnt. Reik man pavalgyt ir ei̇̃t į darbą Pc. Į grybus reikia eiti ankstie Skd. Jau baigdamas eiti sodą išgirdo moterišką balsą rš. Ir buvo tę tau ei̇̃t, kad niekas neprašė Ds. Jau reikia ei̇̃tienai, nebeanksti Ds. Kur dabar aš ei̇̃t (kur man eiti)? Lkš. Ei̇̃na kaip be kojų Vl. Ei̇̃na kaip nesavom kojom Jnš. Ei̇̃na kap girtas Švnč. Eina kap durnius su durelėm Lš. Eina kap vyžus pindamas LTR(Srj). Eimi save rodyt, kitų žiūrėt B. Pirma eimi SD143. Eitù jaučio pirkti Klp. Kur tu eiti̇̀? Skd. Pirma eita du vyru brš. Jūs eitate keliu brš. Tep ilgai eimù ir galo nerandu Lz. Eimù Gaidžiop (einu pas Gaidį) Zt. Ani ei̇̃ma ir ei̇̃ma krūvo[je] visi nuog vienos selos kiton selon Aru38(Lz). Kudėl neimat večeros? Zt. Pasidėkavojęs klausinėja, kur einąs Jrk44. Kad būtum beeinąs buvęs, niekas tau nieko nebūtų sakęs J.Jabl. Žemaitis, jei negali raitas joti, tad velijąs pėsčias beeitąs, nekaip bevažiuojąs S.Dauk. Vakar ei̇̃nant namo lietus pagavo Rdm. Pamaži ei̇̃damas nepavargau Gs. Ei̇̃damas eik (jei eini, tai eik), ko čia dairais! Slm. Keliu ẽjint (eidamas) sutikau ubagą J. Eindamas parpuolė po sunkybe brš. Ar regėjai porą žmonių eidamų̃ Lz. Eidami̇́em vyram prie jaunosios per veselijas reikia dainuoti J. Čia kelelis pėsčių einamas (takas) J.Jabl. Durys visiem ei̇̃namos (visi gali eiti) Pc. Ei̇̃čiau aš sodan Ds. Sėsčiau nuo žirgelio, ei̇̃čiau į darželį LB16. Ei̇̃čiau lauką pažiūrėti, katras vėjas pūtė JV315. Imčia plieno dalgelę, eičia šienelio pjauti LB114. Eičiak (eičiau), kad čėso turėčiak Grv. Mestau tave vandenėlin ir pati ten eitau V.Krėv. Ko pūpsai? Eitai, gyvulius pašertai! rš. Visi ei̇̃tų, kad galėtų Prn. Pasakyk vaiku[i], kad neitų̃ ant šulnį Slm. Ei̇̃tumbe miestan, kad lietus nelytų Dglš. Su džiaugsmu priešais eitumbim Ns1858,2. Ko nepasakei, kad eini uogų – ir aš būčia ė̃jus Slm. Čia mano ei̇̃tas kelias, miškas, eità vieta Š. Čia nesenai žmogaus ei̇̃ta Kp. Jau man ei̇̃tina Kv. Ei̇̃k iš paskos ir sek jį Lš. Ei̇̃k, tinginy, ei̇̃k dirbt, pelnykis viežlybai duoną K.Donel. Eik tu sau, iš kur atėjai! Tat. Ei̇̃k laukan! Grž. Antanai, ei̇̃ka pietų! Slm. Eikai tolyn, panele, eikai tolyn, jaunoji! Ob. Jeigu mūsų sesiulė, eikiẽ dvarelin Ant. Eimè pietų! Slm. Eimè sykį galą Cp. Eimèkit drauge Cp. Eimetè, vyrai, gana! Lp. Emè namo, ką čia žiopsosi Gs. Emèkit pas mus į svečius Alk. Emẽte (einame) lenktynėsan! Dsn. Eiva SD266. Eima, seselės, į aukštą svirną brolelio rengti į kelionėlę JD1174. Eiva, seselė, rugužių pjauti, ne miegužio miegoti JV292. Eivà, sesyte, brolyčio laukti Sch15. Eikiv mudu pro svirnelį JD559. Eikiav, sese, į darželį D32. Eikit vidun J.Jabl. Vaikai, eiktè (eikite) valgyt! Švnč. Eitè (eikite), vaikai, namo! Dglš. Eite manęspi WP69. Eikš į mano namus KBI26. Martyn, ei̇̃kš artyn! (juok.) Ds. Ei̇̃kš, žmogau, eik šen, mokinkis šelmį pažyti K.Donel. Eikše šenai, mergužėle! KlvD27. Eikšę̃, mergele! Mrk. Eikšę̃ čia, ko tę stūksai! Gs. Ei̇̃kšte šen manęspi, jūs vargingiejie KII71. Einỹt gi, ko čia sustojot! Rš. Eikšte artyn ir regėkite Ns1832,8. Vaikai, ei̇̃kšit valgyt! Ktk. Eikšite, pagirtieji Tėvo mano, paveldėkite karalystę SPI6. Na, dabar eikšta šen ir pasivalgykita pietus BsPI102. Eikšę̃te čia – bus daugiau Nmj. Eikšę̃te čia! Gs. Ekšę̃kit, sakau, ar jau negirdit! Grš. Ekšętè (Ekšę̃te), vaikai, duosiu po obuolį! Rdm. Eikšenkite, vyručiai, arčiau! rš. Vaikai, eikšenkit čionai! rš. Ekšę̃kit, ką pasakysiu! Snt. Ekšę̃, duosiu obuolį! Snt. Ekšęnái! Rdm. Ekšeñkit (orig. akšénkit), t. y. vyrai, eikite šiše J. Joni Joni, Miki Miki, … ekšeñkikit, ekšeñkikit! PP23. Vaikai, eikšė̃kit (eikšę̃kit?), eisim kartu Rd. Ekšęnái, ką aš tau duosiu! Rdm. Einkie, Jėzau, neapleisiu tave vieną brš. Einkite, apgarsinkit visur stebuklus brš. Ein seselė dūsaudama JV78. Kur eiti, dukrele, didi vargdienele? KlpD19. Eit bernelis keliu švilpydams KlpD78. Anksti rytą kėliau, vandenėlio ėjaũ JD306. Oi eisiu eisiu, aš čia nebūsiu, čia ne mano nameliai D31. Aš ei̇̃siu ei̇̃siu žalią lankelę … šienelio grėbti JV932. Nemunėly daug žuvelių, ei̇̃sva mudu du broleliu pažvejoti JD952. Eisav mudu, mergel, gulti KlpD21. Ir sutikov mergužytę keleliu beeinant KlvD9. Į laukus ėjus – lengvi darbeliai, namo parėjus – meilūs žodeliai JD919. Eidama šokti staklužes taisė KlvD295. Mažoji seselė bėga pasakyti, kad anos eitum (eitų) brolio pasveikinti JD1542. Eite išeisiu JD110. Ei, bent neeiki, mano dukrele, nustosi vainikėlio JD486. Ei̇̃kel, bėkel (eik, bėk) Šl. Viešpatie, nežinome, kana eisi (eini) DP447. Mes eismi su jaunais ir senais, su sūnumis ir dukterimis BB2Moz10,9. Pagirtas, kursai eiti vardan Viešpaties Ev. Šitai eimè (einame) Jerosoliman DP102. Teji (orig. Tęii) (teeina) maži berneliai manęsp DP485. Nori gi, tai tei̇̃ (teeina), pasbastai po giriai! Tvr. Kas vaikščioja tamsumuose …, tasai nežino, kur ejąs DP510. Gal jis gelbėti alvieną, savęsp entį (einantį) Mž270. Jėzus nustebo ir tarė entiemus paskui save DP73. Ape pavaizdą šių dviejų žmonių, enčių aukštynių bažnyčion Jeruzalės melstisi BPII355. Ejant jiemus ing Jerozolimą SPI195. Ir kad žiūrėjo ing dangų ent (einant) jam, šitai du vyru stojos pas juos DP288. Tau su manimi ent (kaip tu su manimi eisi), ir aš eisiu BBTeis4,8. Dera jumus …, kurie eiste, idant užeitumbite ing Egiptą DP620. Eikig, o jau daugesn nenusidėk DP348. Eikieg mūsump, Jėzau SD29. Eikšmi, Jėzau, apsaugoti nuo koronės didelios PG. Todrin linksmi visi būkim, su piemenimis eikim Mž185. O ėmęs eitumbei namopi DP35. Eidami mokykiat visas žmones Mž24.
| Guluosi, eimi gultų SD91. Vedu pakaičio eisav miegoti Pln. Nesulaukia nė vakarienės, ei̇̃na gult su vištom Jnš.
^ Ne taip eini̇̀, kaip nori, ale kap kojos neša Iš. Ėdžios pas arklį nei̇̃na Grl. Kur eisi, vis save atrasi Sim. Kad tiesiai eisi, visur išeisi Sim. Aklas netoli teeis Sln. Jei bijai vilko, neik nei į mišką NžR. Ei̇̃k akių šviesumu, nosies tiesumu SkrT. Eisi šunim šėko raut Ukm. Ne čėsas kurtą lakint, enti medžiot B. Tai gardumėlis, nors pilvais eik Rdm. Ei̇̃k, vargše, ką tu čia padarysi! Ms. Eikit, vaikaičiai, neduok Dieve tokios gadynės besulaukti M.Valanč. Net anie eina ten (grįžtamasis sakinys) sp.
| refl.: Eikis, mergyte, eikis, jaunoji, vis pagirėliais, vis pamarėliais RD86. Eikis drauge IM1866,66. Aš ten neisiuos, nėr kas ten veikt Mtl.
ǁ intr. sugebėti žingsniuoti: Vaikas neturia metų, o jau ei̇̃na Mžk. Ne kožnas arklys ienose ei̇̃na Pmp.
ǁ intr. trauktis, atstoti: Ei̇̃k nezaunijęs nuo mano biednos galvos! Rm. Ei̇̃k iš po kojų! Ėr. Eik man iš akių! B. Šis atsakė: eik mulki, ne aš, bet tikras Dievas valdo M.Valanč. Eikite nuog manęs, prakeiktieji DP526.
| Naktis ei̇̃t dienai iš kelio KII343.
| prk.: Teeinie sau šalin atminimai, jei jie nemalonūs Vaižg.
ǁ intr. lankyti: Mūsų bernas ei̇̃na pas Oną Rm. O, mes nuo seno geri draugai – in tą pačią mergą ė̃jom Dbk. Tai, kitas, žiūrėk, ei̇̃na penkius metus, ir tai pameta Sdk.
| Visiškai da mergaičgalys, o jau vakaruškos[na] ei̇̃na Dbk. Ar jau eini̇̀ į mokyklą? Jrb.
ǁ intr. ropoti, šliaužti: Žiūrėk, koks vabalas ant žemės ei̇̃na Gs. Ana, kirmėlė ei̇̃na per stalą! Pjv. Gyvatė ẽjo galvą pakėlus, švykšdama Tvr.
2. intr. BPII80 vykti, keltis kitur gyventi: Jis tikrai Amerikon ei̇̃na Slm. Norėdami nuo vaisko išsisukt į Meriką ei̇̃davo Gs. Eimi top, kursai mane atsiuntė, ir nė vienas ižg jūsų neklausia manęs, kur eisi (eini)? DP215. Kiekvienas žmogus nebengiąs gyvenimą šioje pasaulė[je], bet eitąs ing antrą, daug laimingesnį gyvenimą S.Dauk.
3. intr. smarkiai judėti kuria nors kryptimi: Juodas juodas šiandien ežeras. Ir bangos jo tik eina, tik eina rš. Penkios kulkelės pro šalį ejo Plt. Jis kaip ė̃jo nuo stogo, tiesiai ant žemės Vb. Kad vėtra, tai kad ei̇̃tų (virstų) ta stirta! Pc.
| Jos kad ei̇̃na (kyla) iš padūkimo pyragas: supykus maišė Jrb.
ǁ smarkiai bėgti, lėkti: Ei̇̃na avis kaip pastipus par lauką Pc. Kad ei̇̃na par laukus išpūtęs raukus, tai tik dulkės rūksta! Skr. Kad ei̇̃na arklys, kiek tik iškerta Srv. Varpelis užgaudžia, arklys sužvengia ir eina kaip vėjas V.Kudir. Ei̇̃na kaip bieso nešamas Prk. Ei̇̃na kap akis išdegęs Gs. Eina kai eitvaras Sln. Ne tau pavyt, kai jis pasineša ei̇̃t Srv. Pasiuto ei̇̃ti smarkiausiai arkliai, nė sustabdyti nebgal Vvr. Zuikis ėjo ir nuėjo par girią BsMtII42.
ǁ smarkiai pulti, mestis: Ant vanago visos varnos iš vieno eina Vdk. Tei[p] ei̇̃davo špokai į vyšnias, tei ei̇̃davo, kad nuguldavo vyšnią Skr.
4. intr. nesulaikomai slinkti, traukti, plūsti: Ledai upe ei̇̃na DŽ. Medinis tiltas, pradėjus ledams eiti, būdavo išardomas rš. Debesiai tik ei̇̃na ir ei̇̃na – gal ant vakaro bus lietaus Rdm. Ei̇̃na ir ei̇̃na būriais [lietus] Pc.
| Medžiaga neskęsta – eina vandeniu Pls.
| Vėjas ei̇̃t per žemę, per jūres ir per mares KI226. Liepsna tep eina, net ūžia Smn.
| Tiesė kabelius elektrai eiti rš.
| O į vakarus ėjo ir ėjo nesuskaitomi mūsų pulkai A.Vencl.
| Ein saulelė aplink dangų LMD(Švn). Eik, saulele, vakaryn – ilga man dienelė be vakaro, da ilgesnė be matutės NS282. Saulė savo vieta eiti Mž176. Iš girios išjojau, saulė aukščiau ėjo TŽI148.
| prk.: Su karu ei̇̃na nelaimės BŽ56. Taip sopa, net diegliai ei̇̃na Šr. Bėdos vargai ei̇̃na ne miškais, bet žmonių kaklais Rk. Pavasarį kas čia ligų ei̇̃s! Gs.
| Žaidimas ėjo prie galo rš. Mūsų griekai eit per viršų mūsų galvos KlM1701.
ǁ važiuoti, plaukti (susisiekimo priemonei): Traukinys ei̇̃na DŽ. Kap atvažiavau, jau mašina (traukinys) ė̃jo Rdm. Kada dabar ei̇̃s autobusas ant Panvežį? Sb. Ejusiu nauju laivu ar tretįjį kartą ir nuskendusiu Plng. Penkių pasaulio jūrų laivai eina iš Volgos į Doną sp. Garlaivis kelissyk sukaukė ir ėmė eiti A1884,364. Tąja upe gali šiepis ei̇̃ti KII154. Daug laivų, su penu ir medega tenai beitančių, vėtra ant jūrų sukūlė S.Dauk.
ǁ lėkti, skristi (būriu): Gulbės, gervės, žąsys, paukščiai ei̇̃na Sl. Aure spiečius ei̇̃na, vykit! Rm. Pro mum vienas spiečius ė̃jo Pc. Orlaivių tę – kap amaras ei̇̃na! Kt.
| Šiandie labai bitės ei̇̃na Pn. Bitės ratuotos iš lauko ei̇̃na Pkr. Jei šilta, bitės ei̇̃na oran (spiečiasi) On. Bitės tokio seno aulio nelinksmai eit ir dirb S.Dauk.
ǁ srūti, tekėti: Srauniai srauniai Nemunėlis ei̇̃na JV390. Vanduo viršum liepto ei̇̃na Rdm. Ravai tai kunkulais ei̇̃na Pc. Upė lankom ė̃jo (buvo labai patvinusi) Pc. Kap norėsi, tai nepasgersi – tegu nor tę upe ei̇̃na [degtinė] Lp.
| Mėsą valgydavo su pirštais: tai ei̇̃na par pirštus taukai Kp. Pilnas kaip akis, kad net par viršų ei̇̃na Trgn.
| prk.: Vienas darbas po kito ei̇̃ta viršuo (daug darbų reikia vienu metu atlikti) Dov.
ǁ veržtis: Prasta bačka – alus pro šulus ei̇̃na Slm. Kad betekant medui ir vaškai pradeda drauge eiti, tad vagį reikia užkišti S.Dauk. Gal įsipjovei, kad kraujas iš piršto ei̇̃na? Vb. Iš akių ašaros ei̇̃na Vrn. Seilės iš burnos ei̇̃na ir ei̇̃na, gal ką negero suvalgiau Rdm. Dūmai ei̇̃na iš kamino Upt. Pro plyšį dūmai ei̇̃na Slm. Pro skylelę [virtuvo] garas ei̇̃na Slm. Uždaryk tvartą, sniegas eina Pn. Reik užkaišiot skyles, kad vė[ja]s neeitų S.Dauk. Daryk langą, šaltis ei̇̃na Rm.
5. intr. slinkti (apie laiką): Eina jau ketvirta savaitė J.Jabl. Į pavasarį jau dienos ei̇̃na Grž. Ėjo dienos, ėjo mėnesiai rš. Vis tiek eina gyvenimas – ar mokysiuos, ar tep būsiu Lp.
6. intr. tekėti (už vyro): Katrą tik ims, tó ir eis Trgn. Septynis metus lauksiu: nesugrįši – už kito eisiu LB240. Už Jurgio ei̇̃k – už tokio vyro būsi kaip už mūro Klov. Mergele mano, mano jaunoji, eik eidama už manęs BsO316. O aš nenorėjau už bernužio ei̇̃ti JV191. Neduok Dieve, sesytėle, už bajoro eiti NS1170. Eitų̃ ir Ona už jo, ale tėvai nenoria Slm.
^ Reikia eiti už vedančio, o ne už žadančio PPr228. Jei eini̇̀ į žentus, išsidurk vieną akį, jei į ūžkurius (už našlės) – abi Gs.
| refl.: Ko ẽjosi už vyro, kad netiko? Šts.
7. intr. vykti: Tai puikiai ei̇̃na darbas Sv. Prie Baltijos jūros ir šiaurinių upių ėjusi gyva prekyba ir būdavę dideli prekymečiai K.Bor. Pasiutęs šmukulis (spekuliacija) eita par sieną Vvr. Kitaip pradėjo mūsų istorija eiti po krikšto rš. Senelis kartu su vyrais išsėdėjęs prie stalo, kol ėjo posėdis rš. Kol ėjo karas, žmonės kentė šiuos trūkumus rš. Eit sūdas paskutinis DP2.
8. tr., intr. atlikinėti (darbą, pareigas): Jis tarnybą eina J.Jabl. Savo pareigas ei̇̃ti NdŽ. Jei gaus motrišką (pačią) bėgančią, eitančią, gyvens Grg. Tupikio namuose ėjo apyvoką (ruošėsi) senelė Žem. Kitą savaitę ei̇̃s liuobą Ona Ck. Žygiai eiti Jzm. Papunis apei gyvolius ei̇̃ta Krtn. Į lauką ei̇̃na marti, aš tik po namus Pš.
| Ana darbus ẽjo (dvare dirbo) Švnč. Moters dvarui dienas eidavo J.Jabl. Jos tada buvo dienos einamos J.Jabl. Reikia in dvarą eiti baudžiavą (lažą) ir užmokėti mokestis Rp. Ponams ẽjo lažus Plt. Mūsų ponai žiūrėjo, kad tik kunigystą eitume V.Krėv.
| Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės! Mair. Einù sargybą K.Būg. Ei̇̃davo kaimas pãnaktę (nakties sargybą) Gs.
| Kelionių ei̇̃t nereikia Ėr. Gausiam jau pradėti į dirvą ei̇̃ti Prk. Nemoka įnamystės, darbu eita Ggr.
ǁ intr. bažn. atlikinėti (tam tikras apeigas): Šiais metais Einaras ėjo prie pirmosios komunijos rš.
| Prieg Dievo stalo eiti Q112.
ǁ mokytis: Ką jūs dabar einate mokykloje? J.Jabl. Rūpi kalbos dalykas, einamas vidurinėje mokykloje J.Jabl. Kur dabar tavo sūnus mokslus eina? J.Jabl. Jis Vilniaus gimnazijoje mokslus ėjo rš. Par tiek metų ėjaũ iškalas PP31. Ans eita par knygas, y[ra] didliai mokslus Šts. Tau reikia ei̇̃t už daktarą Ėr. Vienas sūnus ant daktarų ei̇̃na Jnš. Sūnus ant jūrinyko ei̇̃na Brž.
ǁ intr. imtis (kokio darbo): Pasisamdyt sunku, niekas nebei̇̃na Jnšk. Du vaiku dabot – tu par pigiai eini̇̀ Skr. Mano mama ė̃jo į svočias Pc. Jai į bobutes ė̃jo Skr. O kad jie ėjo į kareivėlius JD622. Pryš į kareivius eitant susirgau Plng.
^ Nori mėsos, tai eik pas vilką už berną Lš.
ǁ intr. mesti darbą: Iš tokio gaspadoriaus vis bernai ei̇̃na Rm.
ǁ intr. verstis (kuo): Žemės tingėjo dirbt, už viršinykus (už kerdžių) ė̃jo Ėr. Sudegė viskas, tai ei̇̃na pavargėliaudama Rdm. Esu ir siūdama ẽjusi, bet mašinos siuvamos neturu Šts. Putros ir ubagais ei̇̃damas gausu Plt. Tėvai jau ei̇̃s ant duonos Skr. Ans eina štukoms, darbo neemas Šts. Kad kailinius gaučiau, kukorėliais eičiau (apie vilką) NS37.
ǁ intr. būti (kuo): Sakinio veiksniu eina dažniausiai daiktavardžio vardininkas J.Jabl.
9. intr. veikti, dirbti: Marūnas ei̇̃na kelinta diena Pc. Girnos negerai ei̇̃na Sv. Ar tartokas šiandiej ei̇̃na ar ne? Lb. Storas audeklas – mašina nei̇̃na (nesiuva) Rdm. Per stori siūlai – skietas nei̇̃na Rdm. Kaip sviestu eina dalgė rš. Pjaus mano sūnelis juokuodamas, eis ano dalgelis švytruodamas D42. Kai mašiną gerai sutaisė, tai ei̇̃na kaip perkūnas Jnš. Laikrodis ei̇̃na Pn. Ar radija gerai ei̇̃na? Pgr.
| Jei tik sausų šakų pakiši po puodu, tai tuoj puodas ei̇̃na (verda) Skr. Ar beei̇̃t gyslos (ar muša pulsas)? Dr. Kai varpai ei̇̃davo (skambėdavo), tai ir prie mūsų būdavo girdėt Pgg.
10. intr. sekti, keistis: Išbuvo dešimtį metų, per kuriuos vienas po kito ėjo bent keturi popiežiai rš. Juk metai visiems sykiu ei̇̃na Skr.
11. intr. tęstis, trauktis: Kelias ei̇̃na pagal upę DŽ. Kur ei̇̃t tas kelias? KII340. Vienas [kelias] eina pas mamužę, antras pas bernytį KlvD9. Skersai mūsų kapotinį kelelis ei̇̃davo Pc. Pro juos geležinkelis ei̇̃na Gs. Į žiemius nuo šių gardų ėjo tuščios vietos V.Piet. Prie dvaro ėjo dideliausios pievos Žd. Kalnai ei̇̃t išilgai jūrių krašto KII11. Aplink miestą ėjo mūro siena J.Balč. Išilgai ei̇̃na balti ir raudoni dryžiai Rdm. Per muštynes kaip daviau Vincui į kaktą, tai net dabar ei̇̃na randas Upt. Liūnas buvęs be dugno ir ėjęs kiaurai žemės LTI143. Tai bus rankšluosčiai – raštas eis ąžuolo lapais! S.Čiurl. Abi meliodiji eina labai arti viena kitos Sab. Girtybė, kaip girdėjom pirm einančiam skaityme, tiek nelaimių ataveda sodžiuose brš.
12. intr. tilpti, išsitekti: Kiek ei̇̃na stiklinių į tą uzboną? Jnšk. Žalių rugių ei̇̃na daugiau vogon Lp. Kiek čia ei̇̃s javų į tą maišą? Ėr. Nei̇̃s alus į tą bačką Srv. Keturiolika rąstų eis sienon Alv. Kiek tau ė̃jo apmest (kiek reikėjo siūlų metant audeklą)? Kp.
13. intr. lįsti, smigti: Kalk, kuolas ei̇̃na gerai Jnš. Vinis gerai ei̇̃na į medį Jnš. Toks storas čviekas nei̇̃s šiton sienon Vb. Trys revolverio šūviai buvo per nugarą ėję prš.
| Jau greit ir vištukai pradės ei̇̃t (riedėti) Rdm.
| Sankulas (pelinė duona) nėr ejęs par vėjį, par kretilą, yr su dirsėms Žeml.
14. intr. sklisti, plisti: Per girią toli ei̇̃na balsas Rm. Eina garsas nuo pat Vilniaus Mair. Eina kalba apie tokį svarbų dalyką rš. Dar šiandien patarlė eina LTR. Apie tai liudijo einantys iš jos skaistūs spinduliai rš. Iš mano darželio ramus kvapas ėjo LTR(Ob). Ejo tokia pasaka, o ar tiesa, nežinau Šts. Ei̇̃na rupūžės (keiksmai) iš jo burnos Gs. Kad kalba, rodos, žodžiai patys ei̇̃na Kb. Plačiai po visą žemę eit skambėdams Dievo žodis Mž329.
^ Šunies balsas nei̇̃na į dangų Bsg.
15. intr. turėti (gerą) paklausą, pareikalavimą: Turguj sviestas ir kiaušiniai gerai eina Jnš. Jau kap šiandien voveruškos gerai ėjo, tai tu neklausk! Lkč. Uogos šiemet gerai ė̃jo, bobos užsidirbo Ėr. Nėra einamesnės prekės kaip valstybiniai popieriai rš.
ǁ būti apyvartoje: Sakė, šitie pinigai ei̇̃sią Mlt. Dabar tie pinigai nei̇̃na Nj.
ǁ kainuoti, būti parduodamam: Ka javai ei̇̃na par šimtą, neapsimoka kiaulių šert Jrb. Dabar medžias kokia gi čienia ei̇̃na! Kp.
16. intr. vartotis, eikvotis: Duonos mažai, tai bulbės tik ei̇̃na Pkn. Greit ei̇̃na duona – tik buvo briauna, jau ir nėr Ml. Ne vienas pečius, – malkos labai ei̇̃na Ėr. Po darbo per pietus viskas gerai ei̇̃na Jnš. Per mano rankas pinigai eina kaip vanduo T.Tilv.
| Aš turėjau eitantį pinigą – ką tik pirksi už jį, vis liuob sugrįš atgal Trk.
| refl.: Malkos labai ei̇̃nasi Ėr.
17. intr. nykti, gurti: Rogių kelias eina Grž. Tai ei̇̃na plaukai – pluoštais krinta Rdm. Tų avių vilnos ei̇̃na kap vanduo (plinka) Gž. Linai labai nedrūti – ei̇̃na po mintuvais Alk. Ropės išnokę, sausos – ei̇̃na kap vanduo (byra) Lzd. Trupio šieno nė užgauti negali, visi lapeliai ei̇̃ta šalin Vvr. Mano nagas ei̇̃ta žemėn berubinėjant tus gelžgalius Šts.
| Sermėga ei̇̃ta iš siūlų laukan (irsta) Šts.
18. intr. daryti ėjimą (žaidžiant, lošiant): Jis paėmė visą kaladę, tai dabar man ei̇̃t Jnš. Na, gal einam iš savo mosčių? Alk.
ǁ išrinkti švietalus: Su tokia prasta kvorta nereikia ei̇̃t Skr.
19. intr. Dbk būti leidžiamam, siunčiamam, gabenamam: Ei̇̃na ir ei̇̃na krivūlės (raginimas raštu), kad neštum pinigus Rdm. Dabar ilgai ei̇̃na laiškai Pn. Tie siuntiniai keletą mėnesių eina vienu adresu, toliau kitu Žem. Didesnė dalis kinų prekių perkant ir parduodant eina per tą anglų miestą J.Balč. Per jo rankas viskas ei̇̃davo (apie prekes) Ėr. Ei̇̃na laikraštis BŽ88.
20. intr. būti pelnomam, gaunamam: Jam tas pelnas vis ei̇̃na Pš. Pajamos milžiniškos, iš vienų sodų ir bičių tūkstančiai eina LzP. Jam tada alga ei̇̃s ir namie sėdžiant Pc. Jis tik žiūri, kad jam pinigai ei̇̃tų Gs. Jam pensija ei̇̃na Slm.
21. intr. augti, želti: Šiemet rugiai gerai ei̇̃na Ėr. Tarpiai eina obelė Ėr. Ot nauda (javai) ei̇̃na, net juoda Tvr. Kad tik nukirtai žilvičius, tada jau eina kaip iš pieno Grž. Šiltuose kraštuose kopūstas nesiaučia, neina į galvą rš. Šįmet jau tep samanom nei̇̃na Rdm. Kad jos visas veidas tokiais pampliai̇̃s ei̇̃na Rdm. Bulbės, rūsė[je] būdamos, jau ei̇̃na į lapus Užv. Daigai jau ei̇̃ta į antrus lapus Šts. Čia daržas prasčiau tei̇̃ta Grg. Dobilai garbanoms ẽjo – tokie puiki buvo Plng. Anum ei̇̃ta iš visum šakum žiedai Kl. Apušė ir tapalis leida palaipas, ei̇̃ta palaipoms Šts. Paršas taip gražiai ei̇̃na, kaip iš pieno Dl. Jau mūs paukščiai į plunksnas ė̃jo Gs. Kad pinavijos pradės ei̇̃ti (smarkiai augti)! Skr. Kap ei̇̃s kvieteliai želmenin, žalia rūtelė garbenin, tada atjosi, mano berneli LTR(Kpč).
22. intr. bręsti, nokti: Šiemet visas vasarojus greit ei̇̃na Kair. Ir miežiai jau baigia ei̇̃ti Kair. Ė̃jo ė̃jo dobilai lig rudeniui, užpuolė lietus, ir nenupjovė Ėr.
23. intr. tapti, virsti (kuo): Sukrūs siūlai, į garankštes ei̇̃na Pc. Jei saulė ir mėnuo šviečia sėjant, miežiai ei̇̃s į degulius Šts. Kirvis neema gerai kirtį; eita lenta į skiedrantas Šts. Rugiai eina į dirses pry pelkės pasėti Ggr. Košė kleckais ei̇̃na Grž. Ligonis ar jau sveikyn, geryn eina? J.Jabl. Kalba ėjo kaskart garsyn, juokavimai našyn Žem. Dienos kas kartas eina ilgyn, naktys trumpyn Žem. Mato, kad i tėvų pajamos mažyn ei̇̃na Mžš. Mūsų reikalų eina daugyn rš. Brangyn eimi SD46. Eit liga geryn, kad žmogus piktyn B. Šešėliai ilgyn ei̇̃t KII299. Ant vėju pakabinti lapai [tabokų] kraipos, gend, trūkst ir tamsyn eit S.Dauk. Juo tolyn, juo [dainės] eit retyn S.Dauk. Aš ir pasijutau vis silpnyn ir silpnyn beeitąs TP1880,44.
ǁ leistis (į ką): Kai tik po pilnačiai, pradeda ei̇̃t į delčių, šaltesnis oras darosi Srv. Pykti ir eiti į nekantrybę brš. Vyriškystėn eimu, tampu vyru SD146. Ei̇̃na bobelė atgal (sveikata mažėja) Ėr. O, dabar tai eina į madą (taisosi) tavo darbas Vkš. Eiti į kalbą Šts.
ǁ suteikti (ko): Valgo valgo, o į naudą neina, vis sudžiūvęs Gs. Tos rietynės nė vienam, nė kitam nei̇̃na į naudą Vl. Ėda penimis, ale naudon nei̇̃na Rdm. Jam tas valgis ei̇̃na į kūną Alk. Man darbas ei̇̃na į sveikatą Alk. Gerai valgai, tai ir eini̇̀ lašiniuosan Švnč. Neina kumelė mėson Ds.
24. intr. keistis padėčiai: Jis vis aukštyn ė̃jo (geresnes vietas gavo) Ėr. Mokės gerai, kas metą į aukštesnį atskyrį ėjo M.Valanč.
25. intr. kilti (iš ko), rastis: Kas iš to ei̇̃na? Ds. Nuo dilgynių spaugai ei̇̃na Vdn. Gyvenamųjų vietų vardai, einą iš dvikamienių pavardžių, turi dvejopą galūnę K.Būg. Malda … yra svari …, iš tikros vieros ejanti SE198. Mūsų kožna malda eis nuog širdies mūsų dugno Mž382.
ǁ būti kilusiam (iš kur): Mano motyna buvo ẽjusi iš Palangos Plng.
26. intr. Tršk, Kž gyventi, varyti amžių: Kelintus metus eini? J.Jabl. Ona daba jau devynioliktus metus ei̇̃na Pš. Jau septintą dešimtį ei̇̃na mano tėtis Skr.
27. intr. palaikyti (ką, kurią pusę): Jis visada už mane ei̇̃na Gs. Kad jis turtingas, tai visi po juo ir ei̇̃na Srv. Mažai kas su vokiečiais ė̃jo Vlkv. Eimi už ką R373.
^ Priežodis sako – nei po vilko, nei po meškos eidams TP1881,21.
ǁ nepalaikyti, prieštarauti: Nenorėdami eiti prieš savo sąžinę, įmano viską iškentėti J.Jabl. Man liūdna, kad prieš tėvą eit turiu B.Sruog.
28. intr. sektis, klotis, vykti: Kaip eina mokslas jūsų gimnazijose? K.Būg. Kaip gerai mokyklo[je] ẽjo? Klk. Anam ei̇̃ta mokslas, ans y[ra] mokslus Šts. Labai gerai ẽjo mokslas GB81. Kažin ko man korta nei̇̃na Slm. Mūsų Onytei nei̇̃na tos rūtos – pasisėja kasmet daržely, ir vis neauga Jnšk. Bitės jam ei̇̃na Nč. Ejo visi gyvuliai Ml. Kaip ėjo medžioklė? MPs. Jo kalvė[je] ėjo darbs labai gerai BsPI81. Nebei̇̃ta nė vilnų verpimas – šaltà Šts. Visi darbai kaip iš pypkės ei̇̃na Užp. Kaip tau per šią ilgą ir šaltą žiemą ejo? Ns1832,2. Jūs matytumėt, kap jai ei̇̃na rinkt [uogas] Pjv.
^ Kad ei̇̃na, tai ir švilpia Vdžg.
| refl.: Kaip tau ei̇̃nas mokslas? Dbk. Kaip ei̇̃nasi? Dkš. Nesiei̇̃na, t. y. nesiseka J. Jam labai ei̇̃nasi visi gyvuliai augint Brt. Man nesiei̇̃na kiaulės – vis serga ir serga Ldk. Vogtos bitės neinasi gerai Nz. Tinginiui visi darbai nei̇̃nas Lš. Jam ir javai deri, ir pievos želia, ir gyvuliai sei̇̃na BM209. Kam negerai ėjosi gyventi, tas šaukėsi į jį rš. Ei̇̃sis kap ant pieno Gs. Ne kožnam eisis lygiai gerai Tat. Jau kad nei̇̃tis tai nei̇̃tis – ir stubos sudegė, ir arklys krito Vlkv.
×29. (vok. es geht) impers. būti galima, įmanoma: Vinis giliai įkalta, nei̇̃s ištraukt Jrb. Be dantų nei̇̃na gyvent Klvr. Vilkauja visai išsekęs upelis – peršokt ei̇̃na per jį Alvt. Namo nė̃jo parvažiuot Vlkv.
30. intr. būti laikomam, priimamam (kuo): Kitų teisybės ir pasakomis dabar eina J.Jabl. Jam darbas ir tiesa gyvenime didžiausiu menu eina J.Jabl.
31. intr. priklausyti (pagal eilę): Rytoj mano eilia eina ganyt Rm. Kam šiandie ei̇̃na jot nakties? Pn.
32. intr. turėti vietą (eilėje): Pirma visų eina su darbu Vj.
33. impers. praversti, reikėti: Ir jam daug visko ei̇̃na Pn.
34. intr. (ppr. neigiamai) būti nuimamam, išimamam: Bliuzkutė visus metus nuo pečių nė̃jo Rdm. Jam pypkis tai jau niekad nei̇̃na iš burnos Gs.
35. intr. tikti, pritikti: Mes tokie maišyti – galim eiti į zanavykus ir į kapsus [savo tarme] Nm. Į pirmą rūšį eina [grūdai] Plv. Tai eina į mano programą J.Balč. Man valgis nei̇̃na (nenoriu valgyti) Klt.
| refl.: Ingi krupnyką pienas geriau ei̇̃nasi Dv.
36. intr. netekti: Jis jau ei̇̃na iš arklių Šd. Senesnis gyvulys ir iš pinigų ei̇̃na (pinga) Trgn.
37. tr., intr. žaisti, lošti: Ei̇̃ti slinkį Skd. Kai prisišoka, tada ratelio ei̇̃na Mžš. Seniau kadrilių tokį ẽjo Rdš. Vaikai užkaltinio ei̇̃na Antz. Protarpiais degė nuodėgulį, ėjo našlio, aguonėlės ir gražiai dainavo A.Vien. Ei̇̃nam kavotynių Mžš. Vaikai, ei̇̃nam dabar ką nors kita Skr. Pats gubernatorius in jį atvažiuoja, kortom su juo eina rš. Anoj pusėj Dunojėlio du broleliu kortoms ėjo BsO369.
ǁ varžytis, rungtis, imtis: Anuodu ei̇̃ta teismu, nenora susitaikinti Šts.
| Su pagaliais ė̃jom (mušėmės) Skr.
ǁ įsitraukti į varžybas: Vieni ei̇̃na imtynių (imasi), kiti lenktynių BM44. Topelis ei̇̃na su beržu lenktynių [augdami] Pc. Emẽte (eikime) lenktynėsan! Dsn. Tiesiog peštynių eiti (peštis) įsinorėjo rš. Ei̇̃nam veltynių, mėtytynių Kp. Aleksys su meškom ei̇̃na galỹnėn Alv. Eimè imčių̃! Rm. Nebenoriu aš eiti nei imčių, nei lenkčių J.Jabl. Paskui jie eina iš ginčių LB250. Ei̇̃nam muštỹn (mušti kiaušiniais) Alk.
38. intr. imti (apie miegą ir pan.): Šiandie miegas man kad ei̇̃na – pačios akys merkiasi Jnšk. Man jau miegas ei̇̃na – kelinta valanda? Skd. Šiandien taip miegas ei̇̃na – turbūt bus lietaus Pkr. Kaži ko neina miegas Žem. Atsigulus nėjo miegas rš. Man ei̇̃na čiaudulys, ei̇̃na žiovulys Brž.
39. intr. būti linkusiam (į ką): Ji pasiutusiai ant degtinės ei̇̃na (mėgsta degtinę) Gl. Nieks dabar nei̇̃na ant pinigų (netaupo) Gs.
40. intr. (su bendratimi) imti, pradėti: Kur aš ją dėsiu, tą duoną, ei̇̃siu aš ją nešt namo! Pš. Ei̇̃siu aš tau svieto kalboms apsikelti – kad nesulauktumi! Šts. Aš ei̇̃siu tylėti? Už ką? Šts. Ei̇̃siu aš virbais kūrinti, pusskilių turėdama? Nėkados! Šts. Bei̇̃siu aš tau kaitinti arbatą – ko negėrei, kad buvo verdanti? Šts.
41. intr. dėtis (į giminystę): Jie baigia ei̇̃t į giminystę Rm.
42. intr. Prng lakstytis, pasibėgioti: Abi karvės jaučiuos eina Ob. Karvė nei̇̃na jaučiuos, ir gana Kp.
| refl.: Karvė ẽjosi penktõ[je] birželio, zaraz jau bus su teliu Rud.
◊ áitais (áitom Ėr) ei̇̃ti niekais virsti: Tie pinigai tai kaip gyvi – áitais ei̇̃na Slm.
ant pei̇̃lių ei̇̃ti Užg muštis: Čion sens ir jaunas vis lygiai pjaunas, vis eina ant peilelių A1884,258. ×
ant rãzumą ei̇̃ti protėti: Eidami ant razumą … pametė čiužinėjimus BM43.
ant šárkų bažnýčios ei̇̃ti mirti: Jau jis ei̇̃s ant šárkų bažnýčios Rdm.
ant vi̇́eno (vienõs) ei̇̃ti būti pasiryžusiam (ką daryti): Tas eita ant vieno ž. Vienas pasiėmė kirvį, o kitas briauninką ir ė̃jo ant vienõs Skr.
dai̇̃niais ei̇̃ti Sln lengvai įgyti.
didžiù ei̇̃ti išdidžiai elgtis: Kožnas didžiu eina, nor pranešt kitą A.Baran. ×
dỹvais ei̇̃ti stebėtis: Man eit dyvais Šts.
ei̇̃k [jaũ] ei̇̃k; ei̇̃k tù sakoma neigiant ir stebintis: Eik tu, ką tu rasi! Sln. Ei̇̃k jau ei̇̃k, ką kalbi niekus! Grš. Eik eik, niekus šneki! Rš. Eikit eikit, nė taip buvo, nė ką, – žmonės daug ko prikalba Brž.
ei̇̃k jaũ bañ ei̇̃k; ei̇̃k tu keik. sakoma sustiprinti epitetui, reiškiant nesutikimą: Ei̇̃k jau ban ei̇̃k, avinai (tikras avinas)! Š. Eik tu, beproti! Ms. Eik tu, blusiau (žalkty, išgveraburni)! Ds. Eik tu, malagi! Slnt.
ei̇̃k tù (su kuo) sakoma lyginant ir stebintis: Kam verta buvo, o dabar šilkuos čiuža, ir ei̇̃k tu su ja! Slm.
ẽžiomis ei̇̃ti valiūkauti, neklausyti: Tas vienas berniokas, ir tas ei̇̃na ẽžiom Rgv.
galvomi̇̀s ei̇̃ti Vkš dūkti, šėlti: Visi jie ten tik galvom ei̇̃na Alk. Nustokit jūs galvõm ei̇̃ti! Grž. Tie vaikai, vieni namie pasilikę, galvõms ei̇̃na Jrb.
į gai̇̃lesį ei̇̃ti imti gailėtis: Ẽjo į didelį gailesį, kad pamatė sergantį Plng.
į gálvą ei̇̃ti svaiginti: Stiprus alus – ei̇̃na galvon Slm. Dėl ko gėrimas jauniems į galvą, o seniems į kojas eina? rš.
į grąžtùs ei̇̃ti I.Simon šėlti, pykti.
į padaukùs ei̇̃ti; R105 niekais virsti.
į pakálnę ei̇̃ti
1. Pgg senti.
2. Vn mirti.

į prõtą ei̇̃ti protėti: Tai žmogus – neina į protą, ale iš proto kraustos Srv. Kada gi Saulius pradės eiti į protą? Vaižg.
į rañką ei̇̃ti sektis: Man arkliai tai ei̇̃na į rañką, o karvės ne Skr. Viskas ei̇̃na rañkon Kp.
į savè ei̇̃ti sveikti, taisytis: Po ligos baigia ei̇̃ti į savè Šd.
iš čiùro ei̇̃ti Mrj žaisti gaudynes.
iš di̇̀džio ei̇̃ti išdidžiai elgtis: Jie labai iš di̇̀džio ei̇̃na Alk.
iš galvõs ei̇̃ti
1. Gdr kvailėti: Tu iš galvõs ei̇̃ni visai Tj.
2. užsimiršti: Liudai vis nėjo iš galvos jo žodžiai rš.

iš kẽlio ei̇̃ti išsilenkti (vengiant ko): Aš kažin kur jam iš kelio eisiu Rdm.
iš prõto ei̇̃ti kvailėti: Povilai, tu eini iš proto SkvApD26,24. Karalius iš gailesio einąs iš proto MPs.
jáučiuose ei̇̃ti galynėtis: Mes jaučiuosa ẽjom Lp.
kai̇̃p ei̇̃t visi iki vieno: Nūnai visi kap ei̇̃t nuvažiavo turgun Nč.
katinai̇̃s ei̇̃ti Rt užsikabinus už kaklo apynasrių pavadžius rėpla stengtis vienas kitą nutraukti: Piemenys miške katinais eina Ėr.
katinuosè ei̇̃ti Lš galynėtis.
kẽliais alkū́nėmis ei̇̃ti sunkiai dirbti, turint mažai sveikatos: Dirbu kiek galėdamas: keliais alkūnėms einu Erž.
keliù nei̇̃ti būti sugedusiam: Ant senystos dantes neina keliu Ck. Tavo razumas ne keliu ei̇̃na (tau trūksta proto) Arm.
kreivai̇̃s keliai̇̃s ei̇̃ti Ėr blogai elgtis, gyventi.
[krỹžiaus] keliùs ei̇̃ti
1. Pn bažn. tam tikras apeigas giedoti.
2. labai vargti, kankintis: Su tais bekonais, kol priduoda, žmonės kryžiaus kelius eina Rm.

kū̃nas ei̇̃na pagaugai̇̃s Prl darosi baisu.
laukai̇̃s ei̇̃ti
1. vėjavaikiškai elgtis: Iš jo geras vaikas nebus – jau laukais eina Alv.
2. kvailioti, iš proto eiti: Tai jų Petrui vė su nervom negerai – laukai̇̃s ei̇̃na Klt.

laukañ ei̇̃ti euf. tuštintis: Ar ligonis ei̇̃na laukañ? Pn.
netiesiù keliù ei̇̃ti blogai elgtis: Tai tik man širdį sopa, kad mano vaikas netiesiu keliu eina Ut.
nùgara ei̇̃na pagaugai̇̃s Kt darosi baisu: Šuva kad kaukia – baisu klausyt, nugara pagaugais eina A.Vencl.
nuo rañkos ei̇̃ti sektis: Kai jau darbas neina nuo rankos, tai nesmagu nė dirbti Žg.
padaũkais ei̇̃ti
1. Vlkv valkiotis, trankytis.
2. Gž, KzR niekais virsti.

padrikõm ei̇̃ti Jnšk krikti.
paipari̇̀bais ei̇̃ti Ms niekais virsti.
pakálkomis ei̇̃ti
1. J trainiotis, valkiotis.
2. Vkš niekais virsti.

pakal̃niuo ei̇̃ti
1. Šv smukti, nusigyventi.
2. Kl senti.

pakalstomi̇̀s ei̇̃ti Šts šlaistytis, dykinėti.
palparỹbais ei̇̃ti
1. J dykinėti.
2. Sd niekais virsti.

pei̇̃liais ei̇̃ti muštis: Jų vaikai peiliais eina Ėr.
per ausi̇̀s ei̇̃ti kelti nemalonų klausos jutimą: Užsuk radiją, per ausi̇̀s ei̇̃na Ėr. Aš gal sirgsiu – tik ei̇̃na per ausi̇̀s Rdm.
per kū́ną ei̇̃ti imti (baimei, išgąsčiui): Išgąstis man ė̃jo per kū́ną KI417.
per kū̃ną ei̇̃na pagaugai̇̃s; rš šiurpas ima.
per ši̇̀rdį ei̇̃ti skaudinti: Žodis man per širdį ėjo Ns1833,1. Jis apsakė labai per širdį ei̇̃nantį žodį KI64. Ir eit jiemus tas žodis per širdį BPI95.
piestõms ei̇̃ti priešintis, nesutikti: Ta boba piestum̃s ei̇̃na – negal susitarti Krž.
plačiai̇̃s keliai̇̃s ei̇̃ti Dr nedorai elgtis.
po akių̃ nei̇̃ti nesisekti: Nei̇̃ta po akių̃ žmoguo, i gana Vvr.
po padaũkais ei̇̃ti Gs nešdintis.
põnais ei̇̃ti dykinėti: Pusė brigados põnais ei̇̃t Gršl.
prie kártės ei̇̃ti Ggr samdytis.
prie širdiẽs ei̇̃ti tikti, patikti: Duona sveikam žmogui prie širdies eina rš. Vokiškai man daug geriau viskas prie širdies eina I.Simon. Tai eit prie širdies KBI55. Neita pri širdie ta meisa Dr. Jokūbui tas prypuolis su pamokslu gan ejo pri širdies, rados truputį geresnis M.Valanč. Motinos kalba jam prie širdies nėjo LzP.
rankà ei̇̃na sekasi: Man tavo rankà nei̇̃na Ėr. Man gyvuliai ei̇̃na rankà Nč. Avys ranka neina, nesekas Šts.
rañkomis ei̇̃ti stumdytis: Susimildamas, tik prašom rankom neit Slm.
sàvo gálva (žarù) ei̇̃ti savavališkai, pagal savo išmanymą elgtis: Jis nieko neklauso, eina savo galva Ėr. Ei̇̃na savo žarù Ds.
si̇́enomis ei̇̃ti
1. dūkti, šėlti: Palik vaikus vienus, tai si̇́enom ei̇̃na Gs. Šerk kiaules greičiau – ūža, sienoms eina, negali klausytis Rs.
2. apie labai bijantį: Gavo džabos, kad sienoms ejo iš baimės Šts.

stulpù ei̇̃ti gerai augti, vešėti: Javai tie stulpu eina Pls. ×
svi̇́etą ė̃jęs daug patyręs: Ans y[ra] žmogus svi̇́etą ẽjęs Šts.
šaliñ ei̇̃ti mirti: Tas jau eis šalin Vvr.
šónais ei̇̃ti svirduliuoti (girtam): Privaišinu, kad eita šonais Ggr.
už niẽką ei̇̃ti darytis, būti netikusiam: Du vaikai už niẽką ei̇̃na, tėvam labai širdį skauda Ėr.
viršuõ ei̇̃ti kamuoti: Ei̇̃na žmogaus viršuõ senatvia Mžk.
viršum̃ ei̇̃ti pulti: Supykęs jautis eina viršum ant žmogaus Jnš.
žemỹn ei̇̃ti stipti: Jau antroji kiaulė ei̇̃ta žemyn Slnt.
žiniojè nei̇̃ti nesisekti: Man tas pjovimas nei̇̃n žiniõ[je] Brž.
antei̇̃ti (ž.)
1. intr. užeiti, užlipti (ant ko): Antẽjo ant tilto Tl. Antei̇̃k ant klėtės Vvr.
2. intr. užslinkti: Perkūnija antei̇̃ta KlvrŽ. Antẽjo smarkus būrys lytaus Šts. Bet šaltis tuo kartu tiktai tokią terionę tedaro, kad jis anteis didžiai veikiai po praejusios šilimos S.Dauk.
| Pieva potvyniais anteita Ggr.
| prk.: Ant visos Balkanų pussalės antėjo tamsi naktis rš. Antẽjo pikta mislis Vvr.
ǁ daug atsirasti, užplūsti: Dabar meisa atpigo, žąsys yr antẽjusios Krtn.
3. tr. pasivyti: Jį pamatęs antejaũ ir pasakiau, kad nevėluotųs Klp. Aš aną antejáu pas mišką KlvrŽ.
4. tr. atrasti, aptikti, užklupti: Antei̇̃ti aną vieną, t. y. antkumpti netikėtai J. Paklydau – nebanteitu durų Šts. Buvau palikęs peilį pievo[je], bet vėl antejáu Grg. Antejáu gyvatės lizdą Vvr. Antejáu katės vaikus Skd. Traukdamys par girias, kame anteję, kiemus tus sudegino S.Dauk.
5. intr. užslinkti kariaujant, okupuoti: Ilgainiui teutonai tus erulius, tenai gyvenančius, antejo ir jus nuvergė S.Dauk. Jau buvo vokyčiai antẽję Pln.
6. intr. Brs užeiti viršaus: Kas pūras sėtuvė[je] antei̇̃ta Vvr. Gal ten kokia viena antra stiklinė [pieno] ir antei̇̃na ant gorčiaus Plt.
ǁ būti pelnomam: Antẽjo keli šimtai pelno Varn.
7. intr. apimti (apie miegą, ligą): Antẽjo miegas Šts. Antei̇̃ta galva skaudėti ir pareita Šts. Antẽjusi yr toki liga, tokie aptekimai niežais Šts.
◊ vélnio pė́das antei̇̃ti paklysti: Eitu neitu, nebrandu galo, matau, kad esu antẽjusi vélnio pė́das Šts.
apei̇̃ti; SD196
1. tr., intr. einant aplink apsukti: Daržą apei̇̃ti K. Buvo didelis miestas, per tris dienas apeinamas rš. Apėję aplinkui, pamatėme beužlipančius Blv. Aplink rugius apejom Vkš.
| Apei̇̃namas pušynas (nedidelis) Rd.
^ Drūtas vyras – tokio neapeisi, nei raitas neapjosi KrvP(Al). Apeinamas kai giros kubilas Sln. Pabambsosiu, tegul kruopos apie bambą apei̇̃na Ds.
ǁ tr. einant išsilenkti, nekliudyti: Nė vieno medžio jie neapeina, nepakrapštę jo luobo P.Cvir. Reikia apeiti priešo sparną rš. Dvarą iš tolo apeik – daug bėdų išvengsi LTR.
2. tr. einant daugelyje vietų pabuvoti, iš eilės pabūti, apvaikščioti: Apėjaũ kelius sodžius rasodos beieškodama Rm. Jis apėjo visus namus, ir viskas jam labai patiko J.Balč. Mes apėjom daug žemelių, matėm visokių mergelių KrvD167. Gal bus laiko, tai apeisim miestą, apžiūrėsim Jnšk. Apei̇̃k gyvulius perkilnot Gs. Apeinu visas parapijos vestuves rš. Tai daug apei̇̃ta vakar Pl. Svietą apėjau Mž435.
| prk.: Ji visokius mokslus apẽjus Lp. Aš su liežuviu visur apeinù Ėr.
^ Mažas susirietęs diedukas visą svietą apei̇̃na (pjautuvas) Lš.
3. intr. apslinkti aplink: Apeiki, sauluže, aplinkai oružį JV637.
4. intr. apsitraukti, aptekti: Visas jau dangus dūmais apė̃jo Šd. Visa bala [v]andeniu apẽjus, nepereisi Tvr. Kap užpyksta, tai net akys krauju apei̇̃na Rdm. Kad tu ežeru apei̇̃tum! Krž.
5. intr. apaugti: Mūsų rugiai šiemet varputėms apẽjo Krž. Visi daržai žole apẽ[jo] Dkšt. Pievos apẽję kadagiais Lkv. Avižos apei̇̃na rūde Šts. Ežeras liūnais ir viksvomis apėjęs rš. Veidas šašais apẽjo Up. Mūsų vaikas taip bjauriai apẽjo Up.
| Širdis apėjo taukais rš. Kriuksi taukais apėjusi kiaulė rš.
6. tr. apruošti, aptvarkyti: Jau apẽjo ruošą Dgl. Kol apeini̇̀ gyvulius, ir sutemsta Rdm. Žiemą kas darbo – gyvolius apei̇̃ti, į medę važiuoti Plt. Bėda, kol tokį pulką vaikų apeini̇̀ – pavalgydink juos, apvilk Trgn. Eini̇̀ eini̇̀ žmogus, kol viską apeini̇̀, ir ant kojų nebepastovi Srv. Ji jau man visą žygį apei̇̃na (apsiruošia) Vkš. Mergė žygiams apei̇̃ti Šts. Jis vienas visus darbus apei̇̃na Lš. Viena iš mergių namus apeina, o kita audžia rš. Apejaũ viena visą apydairą Rdm. Būdavo tiek daug svečių, kad šeimininkė vos galėdavo juos apeiti rš.
| refl. tr., intr.: Ar jau apsejai rytinę ruošą? Krd. Kol apsejaũ, tai ir sutemo Arm. Jeigu viską apsejai̇̃, tai grįžtam namo Dgl. Pirma reikia apsei̇̃t, o paskui eit valgyt Arm. Palūkyte jūs, berniukai, aš visą ką apseisiù, eisiu ir aš tada Tvr.
7. tr. rasti, aptikti: Apejaũ girio[je] gerą ąžuoliuką Erž. Tokius gerus ratus apėjaũ, tik neturiu pinigų nusipirkt Vb. Aš čia apėjaũ labai daug uogų Ssk. Aš apėjaũ, kur gaspadinė laiko medų Rdm.
8. intr. apsivynioti aplink, apimti: Juosta tris rozus apie mane apei̇̃na ir da galas atlieka Rdm. Taip nusipenėjai, kad net diržas nebeapei̇̃na Slm.
9. tr. įveikti, nugalėti: Aš jo neapeinù, jis stipresnis už mane Ut. Tu tokio mažo neapeini Mlt. Anas tave jau apei̇̃na Pls. Paėmė tokią smarkią marčią, kad nė pats vyras jos neapei̇̃na Brt. Šitas mažiukas gaidžiukas viso kiemo gaidžius apei̇̃na Rdm. Kap suskovė, tai dėlto didesnis mažesnį greičiau apẽjo Vrn. Mūsų veršis apẽjo jų veršį Dglš. Bematant aš tave apeisiù (aplenksiu, apjuoksiu) Ds. Rugiai kviečius apė̃jo Skr.
ǁ pralenkti: Jis jaunesnis, bet brolį apei̇̃na visur – ir kalboj, ir darbe Mrj. Vienas mitrus šimtą tinginių apei̇̃s Ob. Ant darbo jo tai jau neapeisi – reta tokių An.
10. tr. apgauti, apsukti: Jis gudrus, ale ir aš nekvailas – vis tiek aš jį apėjaũ Jrb. Tėvą sunku apei̇̃ti, gudrus Ll. Jis ir patį velnią apei̇̃na Svn. O, jis brolį keliom eiliom apei̇̃na (sumanesnis už brolį) Kt. Anos neapei̇̃si – yra keturioms segta Šts. Reikia gero vagies, kad vagį apeitų On.
11. tr. papirkti: Jis teismą apẽjo, pinigais užpylė Rs.
12. (l. obchodzić się) refl. J išsiversti: Žmogus be žmogaus neapsei̇̃na Bsg. Šiemet darbo nedaug, tai nieko nesamdysim, apsiei̇̃sim ir taip Snt. Gali neateit – apsei̇̃sim ir be tavęs Št. Aš galiu be jo apseit, o jis be manęs negali Lš. Nieks be kitų pagalbos negalės apsieiti M.Valanč. Apsieimi be to SD196. Nė vienos dienos neapsei̇̃na be lietaus Rk. Jis su penkiais litais per visą mėnesį apsei̇̃na Lš. Mes ir be kirvio apsei̇̃nam Ds.
| Jis vienu išgąsčiu apsiė̃jo BŽ331.
| Apsieimi gerai, viso pilnas esmi R290.
^ Apsẽj[o] vėžys be akių, apseisiu aš be tavę Rod.
ǁ refl. įvykti: Be mano tėvo neapsieidavo nė vienos vestuvės rš. Gėrimas be pasigėrimo neapseina Sz.
13. (l. obchodzić się) refl. J, Rmč elgtis: Ji labai švariai apsei̇̃na Lš. Jis gražiai apsiei̇̃na žmonyse Žsl. Jis svečiuose gražiai apsei̇̃na Mrj. Nemokame katės gerbti, apsieiname su ja kaip pamotė su podukre Blv. Ir šiurkščiai su juo apsieit SPII57. Gailiuos, jogei neapsiėjau pagal apšvietimą, dabar man duotą brš. Žinai gerai, kaip [ponas] … su vargdieniu žmogeliu apsei̇̃davo BM25. Su visais meilingai apsieikime brš.
ǁ refl. gražiai sugyventi: Su žmonėmis apsieitąs – vyras kas vien reikiant Dr. Su Jonu vis būtume apsė̃ję (susitaikę), tik tos bobos viską sugadino Gs.
^ Su žmonėm apsei̇̃si – visur nueisi Jnš.
14. (sl.) refl. kainuoti, kaštuoti: Kas brangiai apsei̇̃na, už dyką nedalijama Vj. Kiek kasmet apsieisiąs jų remontas? rš.
15. tr. suvartoti, sunaudoti: Jūs labai greit apẽjot pyragus Trgn.
16. tr. sumušti, sudaužyti: Vaikas kiaušinį apẽjo Grv.
| refl. tr.: Apsejo kumelę, ir išsimetė Dkšt. Nejok greit, da arklį apseisi̇̀ Ml.
ǁ užmušti: Jau vieną gaidį apẽjom Arm. Aš itą kiaulę vis vientara apeisiu kada kalvek Arm.
| refl. tr.: Savo arklį apsẽjo Slk. Apsejo vištą Dkšt.
ǁ refl. tr. sugadinti: Žiūrinėjai laikrodį, kol apsejai̇̃ Vdšk.
| prk.: Jis man vaiką apsejo su savo tokiom kalbom Dglš. Gana jau vieną vaiką apsejai̇̃, kito nenorėk Trgn.
17. (l. obchodzić) intr. Tvr kelti rūpestį: Jam tavo bėdos neapei̇̃na Mrk. Aš tai bijausi, o jai nieks neapei̇̃na Gs. Kas man apei̇̃na apie jo reikalus! Alv. Kas tau apei̇̃na, ką aš geriu! Dkš. Kas jam apei̇̃na apie mane, tegul tik savęs žiūri Mrj.
| Gali čia stovėt tie baldai – jie man nieko neapeina (netrukdo) Lkč.
18. refl. pasisekti: Šį kartą apsiėjo man laimingai rš.
19. tr. Šmk apvaisinti: Jautis karvę apejo Pln. Geras jautukas būtų, karves apeitų Užv.
| refl. R117: Kūginės avys apsei̇̃ta tik su geru avinu Šts. Du kuiliu, kiaulėms apsieiti tinkamu, tur parduoti LC1889,12.
◊ keliùs apei̇̃ti Skd sunkiai dirbti, vargti.
širdi̇̀s apė̃jo
1. pasidarė bloga, silpna: Kad davė į pilvą, ir širdi̇̀s apẽjo Slnt. Kažkas širdi̇̀s apẽjo nu to saldumo Kv.
2. pasidarė skaudu, pikta: Kai pagalvojau apei visus anų darbus, širdis apejo Krž. Apei̇̃na širdi̇̀s, ugnis leka iš akių, bet viską numanau Šts.

ši̇̀rdį apė̃jo
1. pasidarė pikta: Kitą sykį žmogui ir širdį apeina, o turi tylėti, ir gana Rs. Man taip tukt ir apėjo širdį Dl.
2. gailestis apėmė: Kai pamačiau vaiką mušant, man ši̇̀rdį apẽjo Šauk.

ši̇̀rdį apei̇̃ti užgauti: Su tokia kalba jis man tik ši̇̀rdį apẽjo Varn.
širdi̇̀s apei̇̃na kraujai̇̃s pasidaro pikta: Man net ši̇̀rdis kraujai̇̃s apei̇̃na, kai jis taip šneka Pc.
atei̇̃ti intr.
1. H einant priartėti: Atei̇̃na pas mane Lp. Ateit svečias B. Ateisiù katarą dieną Str. Kai aš atėjaũ, jis jau buvo išėjęs BŽ203. Jau ji tenai atė̃jo ne su gerumu Skr. Kiek buvo atė̃ję žmonių į talką? Sml. Ana vakar būt atejus Lz. Aš atei̇̃siu pas tave K. Tas tik laukęs savo draugų ateinančių Jrk18. Čia karvės atei̇̃ta Pc. Naktį vagių ateita, klėtis išplėšta J.Jabl. Girdėjau atei̇̃siant ir tetulė mūsų aplankyt Ds. Prašom daugiau nebeatei̇̃ti Rgvl. Aš atei̇̃čia ir naktį, jei reikėtų Pn. Ateitų tavo globos lūgoti S.Dauk. Kol subatos vakarėlį n'atėjai̇̃, n'atėjai̇̃? Čb. Ir sutikom tris sesytes kelužiu ateinant KlvD9. Eimi ir ateimi jūsump DP235. Ateimi į vidų R200. Išvydę greitai ataėjo PK154. Vardan pono ateisi (ateini) Mž161. Nei vieno savęsp atenčio netremia SE168. Jei kas trokšta, teateinie pas mane ir tegul geria Ev.
^ Kada gi avižos an žąsiną atẽjo? Trgn. Atei̇̃s ožka prie vežimo! Bsg. Ateik belaukiamas, išeik bemylimas B. Atejau neprašoma, išeisiu nevaroma Kl.
| Kad tu į budelio rankas ateitumbei! B.
ǁ Lz pareiti: Iš Vilniaus pėsčias gi atėjaũ namo Gdr. Atẽ[jo] namo ir atagulė Dglš.
2. atvykti: Iš dangaus ateimi aukšto Mž183. Būkite šičia, iki mes vėl jūsump ateime BB2Moz24,14. Išvys Sūnų žmogaus atajentį debesyje SPI1. Ko norite? Ateisiu gu jūsump su rykšte arba su meile Bt1PvK4,21. Ir jam atent, turės visi žmonės keltisi BPII188. Pagirtas būk ateinąsis vardan Viešpaties NTMt21,9. Ar tu esi ans ateisiąsis arba ar kito lauksime? NTLuk7,19. Teip atentyji dvasia visą apvilsta dūšią DP251.
| prk.: Norint tu bijais …, mirtis tačiau ateis DP583. Teateinie tavo karalystė NTMt6,10. Visi tie daiktai ateis and tos giminės Ch1Mt23,36.
^ Pinigų kalno neradom ateidami (gimdami), neimsim ir išeidami Sim.
3. atslinkti: Lietaus atei̇̃na, dėkit šieną Rm. Vėjas kur nor pučia, ir tu girdi jo ūžimą, bet nežinai, iš kur jis ateit ir kur jis nueit prš. Kaip man bus, jei didis sniegs ateis? Ns1832,2.
| prk.: Veikiai ateis galas gyvenimo jo DP583.
^ Kas praėjo, tas nebateis Sim.
ǁ atlėkti, atskristi (būriu): Paukščiai oro ateit ir gyvena ant šakų jo Ev. Mano broliui atẽjo bitės (spiečius) Trgn. Žiūriu – ateina ateina par lauką didžiausis spiečius Pš.
ǁ atvažiuoti, atplaukti (susisiekimo priemonei): Kada ateina traukinys? Pn. Ana, traktorius atei̇̃na Rdš. Atei̇̃na laivas Rk. Ei atei̇̃n atei̇̃n trys laivužėliai par didį Nemunėlį JV1049. Eiva, broluži, į pamaružę, ateis juodi laivužiai JV338.
ǁ atitekėti: Upė atei̇̃na nuo Erzvėto (ežeras) Tvr. Aptekà (upė) atei̇̃na nuo Lėno ežero Rm. Ulmas atei̇̃ta nu Pakalnės (kaimas) Rsn.
ǁ prk. priartėti prie kokios nors ribos: Mūso karvė jau atẽjo į tris lyterius Skd.
4. atslinkti, būti (apie laiką): Jau vakaras atei̇̃na Ėr. Ateit žiemelė, šalts rudenelis D48. Ei ateis ateis šilts pavasarėlis, išauš gražios dienužėlės JD454. Atei̇̃s naktis, gausiu pailsėt Lg. Kaip tik atėjo gaidžiai, tas velnias prapuolė BsV314. Palik darbą ateinančiai dienai Rdž. Tai atė[jo] laikas – skiltas perėtas (kiekvienas) mokinasi Dkš. Cigonkos iš rankų ir akių būrė ir ateinančius daiktus žmonėms ževernojo Rp. Ant atẽjantės vasaros atvažiuos ans, ant atẽjančio meto padirbs J. Atenčius metus lietuviai tiekės į karę su kryžeiviais S.Dauk. Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę A.Baran. Lynant ar naktie atejus, apdenk ta drobe išvarstytus lauke tabokus S.Dauk. Atei̇̃siančios žiemos ilgumo nežinom K.Donel. Ateisiančiame pavasary pašars be mieros brangus rasis TP1880,48. Štai ateisiančiuose septyniuose metuose bus didis apstas visoj žemėj Egipto Ch1Moz41,29.
| refl.: Ir diena atsiejo (išaušo), ir vis dar jo nėra Dv.
5. apsigyventi ištekėjus ar vedus (užkuriomis): Atėjaũ, radau pulką žmonių (vyro brolių, seserų…) Jnšk. Kai jau ateisi̇̀, gerai atsiverksi Jnšk. Pavogė arklį, kai žentas atė̃jo [užkuriõm] Ėr. Atėjo Adomas Dagys, atnešė daug tūkstančių I.Simon.
6. tęstis, trauktis artyn: Nuo kur šitas kelias atei̇̃na? Dbk.
7. sklindant pasiekti: Viešpatie, … šauksmas mano tavęsp teateit Mž472. Atėjo garsas Herodop apie Jėzų BPII243.
8. refl. kainuoti: Šis darbas atsieina brangiai rš. Kiek tas daiktas atsiei̇̃na? Lz. Brangius drabužius pirkti pigiau atsei̇̃na, kai pigius Kair. Asilo išlaikymas atsieina visai nebrangiai Blv. Par brangiai atsiẽjo trobos pataisymas Vvr. Man tas arklys brangiai atsiė̃jo Lnkv.
| prk.: Nemaža jam sveikatos atsiejo K.Bor.
9. refl. impers. vertėti, išsimokėti: Prieš pečių košeliena virti neatsei̇̃na – ir taukai, ir puodas dega Pkr.
10. būti atsiunčiamam: Lentos ateina išmatuotos, sužymėtais nupjovimo kampais rš. Tau pinigų atei̇̃na Ss. Atei̇̃na kalendoriai tiem, kas ima tą laikraštį Jnšk. Ir atejo gromatėlė joti in vainelę TDrIV19(Vlk). Šmakšt atejo raštas nu karaliaus, kad važiuotum į Varšuvą M.Valanč. Tamstos trys dainos atėjo A1884,287. Gal ateis žinelė iš svetimos šalelės Mrs.
11. būti gaunamam: Žinau juk aš, kaip sunkiai tasai skatikas jums ateina LzP. Ir kitam dykai niekas neatei̇̃na Sld. Visa nauda mums būtinai nu vienų dirbančiųjų bičių ateit S.Dauk.
^ Kam lengvai ateina, tam lengvai ir išeina Sim. Kas lengvai atėjo, lengvai taiposgi ir nuėjo Gmž.
12. pribręsti, prinokti: Atẽjo žirniai pjaunami Šts. Šiemet ir ankstyvosios bulbos vėlai atėjo Antš.
13. R200 kilti, atsirasti: Supratimas metais eina, kol ateina Blv. Tokia bėda jam atė̃jo Pn. Ir ko čia ta tyla atėjo? rš. Ir ta daina iš ten yra atejusi S.Stan.
| Ir nuramdyt teiktumeis mano dides sielas, dėl kurių notmiėjo (neatmiėjo, t. y. neatėjo man) ir miegelis mielas SE207.
^ Liga ateina ir nevadinama Sim. Ateit liga nešaukiama B.
| refl.: Iš ko tai atsiei̇̃t, kad ši žiema tokia šalta? KII30. Iš to karas pakilo, atsiė̃jo KII284. Sveikata atsiėjo Pg.
14. sulaukti (kurio amžiaus): Vaikas atėjo į ketvirtus metus Klvr. Atejęs į vyro amžių vedė moterį M.Valanč. Į šį metą atejo, o kojų apauti neišmoko S.Dauk. Tėvas atejo į senatvę S.Dauk. Ganiau, kol atėjaũ in merginą Iš. Jau atėjote trijump dešimtump metų … gyvatos jūsų DP580.
15. refl. sektis, pasisekti: Jam gyvuliai gerai atsei̇̃na Mžš. Mums viskas sunkiai atseina rš. Jam karvės neatsei̇̃na Ds. Kas pirmą dieną atvežė dobilus, tam geriausiai atsė̃jo iškult Srv. Na kaip, ar atsė̃jo byla (ar laimėjai)? Dgl. Jam miškas atsėjo pirkti Ds.
16. impers. tekti, reikėti: O kada ateis skirtis su tuo kūnu, tu patsai, pone, būk man apiekūnu brš.
| refl.: Man rytoj atsei̇̃na važiuoti į miestą Pšl. Nėr ledokiau, kap itokiu purvu atsei̇̃na eit Vrnv. Man atsiėjo ir mergauti, ir tinginys vyras gauti O. Man dažnai atsiei̇̃davo Vilniun važiuot Žž.
17. refl. impers. atsitikti, pasitaikyti: Gyvenime visaip atsei̇̃na Žl. Jam tai vis atsei̇̃na – tai karvę kumelė užkirto, tai šiemet vaikas mirė Rš. Tikrai motinai ir tai visaip atsei̇̃na prie marčios, o man, močekai, kaip gali atsei̇̃t? Srv. Ir man snaust atsieina, kai miegas užeina O. Per vainą visko atsei̇̃na – nušauna ir gyvą pagauna Pn. Teip atsiėjo ir su mūsų Giliumi prš. Jai atsėjo už gero vyro ištekėti Krk. Ką gali žmogus žinot, kada kas atsei̇̃s Ds. Kaip tau atsiei̇̃s, taip ir padaryk Gr. Argi ir tau negal teip atsieiti? P.
18. refl. patikti: Naujas mokytojas visiem labai atsei̇̃na Pnd. Man jūsų Jonas visiškai neatsei̇̃na Ds. Gal tau labai atsei̇̃na Ona, kad tu taip apie ją sukies Dgl. Jau tau ta mergaitė, matyt, atsei̇̃na Slm. Pasogos nežiūrėk, jei atseina merga, tai ir imk Tršk. Jam labai atsẽjo mergiotė, tik kažin, ar až jo tekės Ds. Kaip tau atsei̇̃na mano naujasai arklys? Vb. Aš dar niekada nevalgiau tokių obuolių, kad būt taip atseję Ds. Man neatsei̇̃na, kai tu taip darai Č.
| Gal, kaimynėl, atseitų (malonėtum) kiek pašaro – nebeturiu tai savo ožkelei ko paduot Jnšk.
19. pasveikti, pasitaisyti, atsigauti: Dabar biškį atėjau, nebe taip slabnu Mšk.
| refl.: Kaži Ignasiaus tėvas da atsiei̇̃s? Str.
| Jau karvės sutinimas kiek atsẽjo (atslūgo) Ml. Sugurino galvą, net guzas iššoko, ir vėliai atsẽj[o] Arm.
| Po veselijai dar negaliu atsiei̇̃ti, t. y. atsikvaitelioti J.
ǁ refl. prasigyventi: Jį dabar kap pribloškė, tai jis vargiai atsiei̇̃s Lš.
20. refl. būti (pagal giminystės ryšius): Jis man atsiei̇̃na brolėnas BŽ438. Da ir giminės mums atsein Sz.
◊ ant savę̃s atsiei̇̃ti prasigyventi: Per karą tep suvargau, kad dabar negaliu atsei̇̃t ant savę Srj.
dai̇̃niais atei̇̃ti Upt lengvai įgyti.
į gálvą atei̇̃ti kilti minčiai: Jis sakydavo visa tai, kas tik ateidavo į galvą Rz. Man atė̃jo į gálvą, kad tu tąsyk negerai padarei Skr. Neatė̃jo nė į gálvą pasidairyt, po kam rugiai Srv.
į metùs atei̇̃ti sulaukti pilnametystės, subręsti, užaugti: Paaugo tuodu vaikeliai ir atẽjo ing metùs BM235. Ir į metus atėjo, ir ūsą prigyveno, ir dar toks minkštas Srv.
| Ta obelė jau atei̇̃na į metùs Pc.
į pasáulį (ant ×svi̇́eto) atei̇̃ti Klvr gimti: Da jis per karą nė ant svi̇́eto nebuvo atẽjęs Slm.
į prõtą atei̇̃ti
1. susiprotėti: Ir tu kitaip šnekėsi, kai atei̇̃si į prõtą Alk. Paaugs, atei̇̃s į prõtą ir nebesidarkys Srv. Žmonės protan atejo Sz.
2. kilti minčiai: Neatẽjo man į prõtą paprašyti leidimo Šts.

į savè (savi̇̀p) at[si]ei̇̃ti pasveikti, atsigauti: Po šitos ligos dar vis niekaip neateinù į savè Lkč. Da in savè neateinù – pėsčia vaikščiot negaliu Rdm. Nespėjo vargšas į save ateiti (atgauti žadą) V.Piet. Kap ateisiù savi̇̀p, tada eisiu darban Arm.
vė́jais (vė́ju) atei̇̃ti lengvai įgyti: Atejo [turtas] vėjais, išejo vėjais LTR(Ds). Duona ne vėju ateina TŽV606.

×daei̇̃ti (hibr.)
1. tr., intr. prieiti (ligi ko): Daėjau ligi pat tvoros rš. Trečion dienon daėjom mes ir Vilnių Žž.
2. intr. pribręsti, prinokti: Rudenį bulvės yr daejusios Lk.
ǁ parsibaigti, sublogti: Jau mūs diedulis tep daej[o], kad vaikšto tik kap šešėlis Rod.
3. tr., intr. Ldk susekti: Milicija tuoj daei̇̃s, kas tuos arklius išjojo Šn.
◊ į prõtą daei̇̃ti susiprotėti: Dabar daejo protan, ale jau po čėsiai Skdt.
į savè daei̇̃ti pasveikti: Ji po tos ligos jau beigia ing save daeit Lp.
įei̇̃ti intr.
1. SD392, R, H eiti į vidų, įžengti: Intėjaũ pirkion Jz. Inė̃jo į tą pakajų ir atsisėdo LB180. Keliskart anuos vyrus įei̇̃nant ir išeinant pamatė Jrk76. Inė̃jęs pas žmogų nei labos dienos neduoda Rdm. Ineidamas nešūkavau, išeidamas neūkavau LTR(Ds). Imta, durys atplėšta ir iñeita Rdm. Iš lauko įei̇̃k (įvei̇̃k) į vidų J. Tik įeisi – kaip šuo, nutvėręs blyną, ir vėl eik Ukm. Durys pančiu užsukta …, negaliu intei̇̃t VoL303. Vagis pro langą norėjo inei̇̃tienai, tik žmonės apmatė Km. Įeinamieji bilietai ar čia parduodami? J.Jabl. Tai intei̇̃na tas karaliūnaitis in vidurį pažiūrėt LB162. Aš įeinu į darželį JD505. Ir įėjo į darželį ir paskynė rūtą JD730. Kaip įeisi į saklyčią, tai manę gedėsi JD39. Į svirnelį įeidamas, tetušelį sveikindamas: ar mun leisi dukrelę šį mylą rudenelį StnD14. Anei̇̃k pirkion! Ad. Anbrido anas vandenin ir anẽjo duobėn (paskendo) Gdr. Kurs vėl įeiti (įeina) pro duris, tas est piemuo avių VlnE80. Peržegnok mus įenčius, taip ir išenčius, miels pone! PG. Įent (įeinant) į namus KZ43,376. Giesmė apie garbę Christaus karaliaus, kurią jam darė žmonės, inents ing Hierusalem Mž159.
^ Įeinant akys kaista, išeinant pakaušis LTR(Šll). Inei̇̃t kelias platus, išeit – siauras Trgn. Dvaro vartai platūs įeiti, siauri išeiti LTR. Ardvi vartai būt įeit, bet ankšti išeit B. Šuva šuniui pavyd į kuknią įeit Sim.
| refl.: Insieinu priesienin, pasižiūriu palubin Ant. Ko čia beįė̃jetavs (beįsiėjota) judu, šuniu? J.
ǁ sugebėti, turėti galimybių įžengti: Kas eina, tas įei̇̃na Rm. Iš krašto įei̇̃namas smėlis [prie ežero] Ėr. Neįeinama bala Ėr. Kad ir ineinama žemė, vadinsis sala Zr. Aš neinejau aukštona klėtelėn Mrk. Giltinė įeit per tuos langus DP202.
ǁ einant pasiekti: Da neįėjau į pusę aslelės JV997.
| prk.: Ar net septyniasdešimt puslapių inejau (perskaičiau) Lp.
ǁ būti sąlygoms užeiti dirbti: Negali̇̀ įei̇̃t į dirvą (šlapia, negalima laukuose dirbti) Skr. Anksti mes negalim įei̇̃t ant laukus Pn.
2. atvykti (į kur): Vienu būdu ant to pasaulio įeimè, tokiąjag išeiga ižg jo išeit turime DP33. Idant kiekvienas … su tavimi įeitų̃ anon gyvaton amžinon DP181.
ǁ prk. įsigauti, patekti: Šitie visi vargai ing pasaulį įėjo DP583. Badas įei̇̃s į pilvą, kad būsi nevalgęs Šts.
^ Pro vieną ausį įejo, pro antrą išejo S.Dauk.
ǁ Lp apsigyventi: Mes jau naujon pirkion inẽjom Ml. Dabar į tą gyvenimą Plaušinis įė̃jo (atėjo į žentus) Skr.
3. įslinkti, įvažiuoti, įplaukti (susisiekimo priemonei): Karieta bematant įė̃jo į mišką Rm. Da neįėjo visas vežimas į kluoną (galas liko lauke) Gs. Laivas įėjo į uostą rš.
| refl.: Automobilis įsiėjo tiesiog į minią rš.
ǁ Mšg įtekėti: Mituva įei̇̃na į Nemuną po Jurbarku Jrb. Gulbinas ties Pilviškiais įei̇̃na į Šešupę Gs. Audrupys įei̇̃na Sartų ežeran Rk. Įeinamoji srovė VĮ.
ǁ įsiveržti: Reik užkaišioti skyles, kad vė[ja]s neįeitų S.Dauk.
ǁ pratilpti: Durys siauros, spinta neįei̇̃s Skdv.
4. refl. įsitraukti, imti greitai eiti: Kaip insieina, tai ir šlubavimo nebežymu Ds. Pradėjus eiti kojos buvo sustingusios, paskui įsiėjaũ Š.
ǁ refl. imti greitai važiuoti: Traukinys iš palengvo juda, kol įsieina Ll.
ǁ refl. imti smarkiai dirbti: Kaip įsiei̇̃s girnos, mals smulkiai – reik, kad įsiei̇̃tų Šts. Pradžioj nesiseka [darbas], toliau įsiei̇̃s Gs.
ǁ refl. imti normaliai pasirodyti: „Ateičiai“ jau įsiėjus, kartą vasarą užėjau pas Dambrauską rš.
ǁ įsileisti (į ką): Kap ji inei̇̃na šnekėt, tai visa net juda Brt. Į kalbą neįejus, išpasakot negal Krtn.
5. galėti eiti: Jau greit neįjeinù Brt. Per adyną šešis verstus ineini̇̀ Lp. Kad ir senas, dar įei̇̃na Jrb.
6. praslinkti (apie laiką): Mėnuo buvo įejęs, ir nebepriėmė mano skundo Šts. Trys dienos kad įeis, gali dar vekselį protestuoti Šts.
7. įsirėžti: Pievos skvernas įei̇̃na į dirbamą žemę Pn.
8. būti, pasidaryti sudedamąja dalimi: Pasakėčiomis S. Stanevičius labiausiai išgarsėjo ir kaip klasikas įėjo į lietuvių literatūrą rš.
9. tilpti, sutilpti: Šešias sienas apmečiau [audeklo], ale įė̃jo Bsg. Gal da įei̇̃s dvidešimtas posmas Pc. Jokia pašauklùkė neinei̇̃na [audžiant] Rdm.
10. įlįsti, įsmigti: Vinis įėjo į medį rš. Kylys gerai įėjo į skylę Jnš.
11. pasiekti (kurią kainą): Javai pavasarį įei̇̃s į didelę kainą Lnkv. Greitai karvė į keturias tūkstantes įei̇̃s Krš. Maišas įeis į penkias dešimtis rublių Ėr.
12. būti gaunamam: Tie keturi rubliai piningų įėjo A1884,289. Įejo par šimtą rublių daugiau Plng. Kožną dieną vis piningas inei̇̃ta Pgg.
13. sulaukti (kurio amžiaus): Įejaũ į dvidešimtus metus Skp. Užbuvau, į tokį ilgą amžių įejau, laikas mirti Šts. Izaokas buvo įejęs ing senatvės amžiaus dienas I.
14. patekti, pakliūti: Į tokią bėdą įė̃jo žmogus Pn. Įẽjo į vargus, įkrito į ligas, ir paliko visi turtai par nėką Plng. Daug vargų buvo iškentėjęs ir į skolą buvo įejęs S.Dauk.
| Ineik jo padėjiman, tai pamatysi, kaip bus Ds.
15. virsti, tapti: Buvo tokia punktuali, kad jos punktualumas įejo net į vietos žmonių priežodį A.Vien.
16. įgyti (ko): Tas žmogus įejo į didelius piningus Šv. Kad tik būt gero pašaro, ganyklos, kaipmat gali į gyvolius įei̇̃ti Užv.
| prk.: Į garbę įeimi R27. Geran ūpan įėjęs rašo į savo pažįstamus rš.
17. persiimti (kuo): Mūsų atstovams yra įėję madon daug žadėti ir maža tesėti rš. Palinkimas derėtis yra įėjęs į jų kūną ir kraują J.Balč. Žmonys buvo įeję į puikybę Šts.
18. pasisekti, pavykti: Juk tu supranti, kad tas darbas gerai neįeis Skr.
| refl.: Kai neinsei̇̃na, tai nieko nepadarysi Trgn.
19. sueiti (į kokius nors santykius): Artimieji karaliai įėjo į prietelystę su Salemonu S.Stan. Idant neįeitų̃ ing sūdą su tarnais savais DP171. Jeigu bernaitis ir mergaitė įeina moterystėn todėl, kad vienas ant kito atsiremtų, juodu daro gerai Blv. Ot kur gerai inẽj[o] žentuosna! Lp.
ǁ lytiškai santykiauti: Ir stojos vakaro metu, jog ėmė dukterį savo Leą ir atvedė ją jop, o ansjen įėjo jon Ch1Moz29,23.
◊ į aki̇̀s įei̇̃ti būti gerai matomam: Drin savo šviesumo arba žibėjimo visiemus įeit ing akis DP458.
į gálvą įei̇̃ti imti svaiginti: Tik vieną stikliuką išmečiau, ir tai jau galvõn inẽjo Ds.
į gálvą (pakáušį Jdr) įei̇̃ti sugalvoti: Buvau krautuvė[je], o neįẽjo į galvą paimti cukraus Dr. Nė vienam neįėjo į galvą mintis, kad ne vaikų tai kaltė I.Simon.
į metùs įei̇̃ti sulaukti pilnametystės: Paskui įėjau į metus J.Jabl.
į ši̇̀rdį įei̇̃ti Plng sugalvoti: Ir kodrilei įeiti tokios dūmos ing jūsų širdį? BPII30.
į vėžès įei̇̃ti surasti teisingą gyvenimo ar veikimo būdą: Niekis, vaikinas greit įeis į vėžes rš.
išei̇̃ti
1. intr. SD409, R, H einant pasišalinti: Vienas žmogus, išėjęs valandėlę už durų, sugrįžo J.Jabl. Išeit mergytė iš rūtų daržo, vainikėlį pindama KlvD98. Varomas turiu išeiti Blv. Skruzdėlės skyles išeit palieka O. Čia jų būta ir išeita J.Jabl. Per kur radai išeita [kiaulės]? Lp. Išej[o] eit namo Vlk. Kelias dienas neišei̇̃t iš kambario! Lkš. Be žmogaus jau neišẽjo lašiniai iš kamaros Dr. Išent, įent saugok mane, jeib aš nebūčiau bėdoje PG. Sebastijonas, atidarydamas daktarui išeinamąsias duris, paprašė Mš.
^ Vienas vel[nia]s išejo, o kitas toks parejo S.Dauk. Išei̇̃ti plačios durys, pareiti – siauros Užv.
išeitinai̇̃ adv.: Peklon neišeitinai stumia SE206.
| refl.: Ižsieję iž miesto, numetė rūbus savo nuog save SPII169.
ǁ pasišalinti iš namų: Dabar išeinù, tuoj grįšiu Vb. Apsivilko kailiniais ir išė̃jo Vb. Jis išė̃jo cielą valandą iš namų Rm. Ji išejanti vandenį parnešti J.Jabl. Tik išejaũ pas kaimyną eit, ažna brūkšt svečiai per duris invažiuoja Rod. Jis kai iš namų išeidavo, niekas nežinodavom, kur ir ko jis eina J.Jabl. Kad išeitų brolelis, išsineštų kardelį, o kad iškirstų muno vargelį iš anytos vartelių StnD20. Išėjo sėjėjas sėtų sėklas savo VlnE37. Jūs kaip razbainykop kardais bei kartimis išėjot mane gaudytų BPI369. Išėjo kaip ežis mielių ir prapuolė VP19.
^ Išeik iš namų nevalgęs, ir kitur negausi Sim.
| refl.: Išejaus iš namų, kad policijai nekliūčio į rankas Šts.
ǁ einant (iš kur) patekti: Jis išėjo į kiemą Grž. Duktė į tėvus išėjo J.Jabl. Išėjo jam priešais ir šaukė rš. Mes išeinam į darbą rš. Broliukai mano mielas, išgitiei̇̃kai vidun kiemelio, nulenki žemai galvelę (rd.) Jž.
| Kap tik išej[o] karvės an žolės, ir daugiau pieno duoda Alv.
| refl.: Išsiẽjo į darželį, nusiskynė rūtytėlę Š.
ǁ išropoti: Aure iš plyšio išė̃jo prūsokas Pn.
2. intr. išvykti, iškeliauti; išsikelti: Išėjau bernautų J.Jabl. Aš taukš ir išejáu slūžyti KlvrŽ. Vasarą namie padeda, žiemą an ažudarbių išeina Ds. Jis pabuvo čia metus ir išė̃jo į Šimkaičius Skr. Tėvo draudžiamas, susidėjęs su kitais bernais, išėjo į Ameriką A.Vencl. Išėjaũ už marių, kur kielė trąšos nemeta Šmn. Išėjo į lenkus N. Išėjau nuog tėvo ir atajau ing tą pasaulį DP580.
^ Kam čia taip dirbi, ir pamažu išei̇̃s dūšia iš kūno Lnkv.
3. intr. išslinkti, ištraukti: Mūšoj ledai išė̃jo Jnšk. Pavasarį, kai tik išeina (išneša ledus) upės, ančių pasirodo daug rš. Saulė buvo jau iš dvylekos išẽjusi Als.
ǁ išskristi (būriu): Jų bitės išė̃jo (spiečius išlėkė) Ėr.
ǁ išvažiuoti (susisiekimo priemonei): Traukinys iš čion išeina aštuoniomis J.Jabl.
ǁ išlėkti (smarkiai): Būt išė̃jęs langas Pc. Paršas par statinius išė̃jo kai kulka Skr.
ǁ pranykti: Aną pavasarį vėlai išėjo pašalas rš. Slanktas greitai neišei̇̃na Ėr. Ka tos slogos i neišei̇̃na! Ps. Jų bėdos, vaikeli, neišeinamos J.Jabl. Jei bus išeinamà liga, tai pagysiu Ėr. Visas saldumas iš vaško išejęs yra S.Dauk. Išejo muslininių mada, ir suplėšėm į vystyklus Trk. Tokios kalbos ir atsiminimai neišeidavo iš galvos ir iš kalbos Žem. Išė̃jo iš apyvartos BŽ77.
^ Iš marių vanduo neišdžiūsta, iš giesmės žodis neišei̇̃na Str. Liga raita atjoja, pėsčia išeit B.
ǁ ištekėti: Vidauja išei̇̃na iš girių Jrb. Audrupys išei̇̃na iš Rokiškėlio ežeriuko Rk. Gruntinis vanduo į žemės paviršių išeina šaltiniu rš. Išeinamoji srovė VĮ.
ǁ iškrypti: Iš vagos išeiti B.
ǁ pasitraukti: Tai jau mes seniai išė̃jom iš giminystės, nesiprašom Kt. Nuo tada mes ir išė̃jom iš giminių Alk. Su jais jau baigiam išeit iš giminės, jau gal penktoj eilioj Slm. Ji drovėjosi savo senų batelių su auliukais ir išėjusios iš mados suknelės rš. Bet dabar tos iškabos išeina iš mados Blv.
^ Iš ubagų išẽjęs, ponų nepavijęs Rdm. Iš šiaudų išėjęs, o šieno nepavijęs B. Iš piktų išėjęs, o gerų nepavijęs B.
ǁ išsiveržti: Aš vis bijau, kad tik neišei̇̃tų pro kaminą ugnis Srv. Iš akmens išėjo ugnis LTI48(Bs).
ǁ prk. ištrūkti: Išeitumėte iš tų vargų, kuriuose šiandieną esate paskendę Rp. Iš tos bėdos jis išeitų rš. Karalius tris kartus nuog mirties išejo (išsigelbėjo) S.Dauk. Jau numanoma, kad iš tos ligos neišeis (neišgis) OsG175.
ǁ būti nusikreipusiam (į kur): Vienintelis langelis palubėje išėjo į virtuvę rš.
4. intr. pasirodyti: Kad nors porą valandų saulė išeitų Ėr. Arklys taip nuvargo, net putos išė̃jo Vb. Šviežiai išejęs iš žemės akmenukas Dglš. [Oda] pilna skylių, per kurias išeina prakaitas Blv. Pasturgalėje tų bičių yra nuodų pūslelė, pro kurią gylis išeit S.Dauk.
| Laukiu, kol galas išei̇̃s, tada nustosma vyt Slm.
| Juodvarniai išẽjo į laukus, jau šalčio nebebūs Mžk.
| prk.: Žinojau, bet neišei̇̃na ant minties (neatsimenu) Pls.
ǁ prk. iškopti (į kur), iškilti: Išėjo į didelius vyresniuosius Tat.
ǁ kilti, prasidėti, atsirasti: Dabar išė̃jo mada taip nešioti Pn. Nuog to laiko išẽjo paprotys čiaudant sakyti „ant sveikatos“ BM238. Išėjo kalba apie šokius rš. Buvo išė̃jus tokia kalba Kp. Tep man išė̃jo iš kalbos, tai ir paklausiau Alk. Iš mažos kibirkštėlės išeina didis gaisras rš. Sarmatos išeinamoji reikšmė buvusi yra „raũdonojimas“ ir „raudonumas“ K.Būg. Ir žiedas ižg šaknies jo išeis DP625. Ašaros …, išėjusios ižg graudžios širdies, gal numazgoti visas nuodžias DP481. Dvasė saldyji iš Tėvo ir Sūnaus išenti Mž317.
| Kaip tat neišei̇̃ta vaikai iš tėvų (panašūs į tėvus)! Grg.
ǁ būti kilusiam (iš kur): Jis iš Gudžiūnų išei̇̃na Pc. Anas išei̇̃na iš miesto, tik čia gyvena Ds. Anas išei̇̃na nuo Tverečiaus Dkšt.
ǁ išsiperėti, išriedėti: Gal da išei̇̃s keli viščiukai Ėr. Už nedėlios ir žąsiukai iš pautų išei̇̃s Lz. Iš tokio [motynos] kiaušelio po kelių dienų išeit maža kirmėlė it kaip kandis S.Dauk.
ǁ išdygti: Tiems ančiukams da ne visos plunksnos išė̃jusios Jrb.
ǁ išsiskirti: Man iš penkių literių smetonos išei̇̃na kilogramas sviesto Krd.
5. intr. mesti kokį darbą, tarnybą: Mūsų išė̃jo mergaitė, dabar kitõs sunku gaut Jnšk. Buvau pasisamdęs piemenį, bet išėjo Vb. Grapas neišmetė mūso tėvalių – tėvaliai su geru išejo Plng. Per suktybę jis išėjo iš kariuomenės Kp. Tasai teslūžija tau šešis metus, sekmą metą teišeit tikrai valnas BB2Moz21,2.
6. tr. daugelį pereiti, visur, daug išvaikščioti: Visą sodžių išejaũ, niekur akėčių̃ negavau Lp. Visas bobas išejaũ (perėjau per visas prekininkes turguje) Ėr. Daugiau jiedu ėję ėję, vėl išėję kitas tris karalystes Sln.
7. refl. įsismaginti eiti: Kai išsieinù, tai neskauda kojos Pc.
ǁ refl. imti smarkiai dirbti: Ta mašina, kai išsiei̇̃na, nėra taip sunku sukt Kair.
8. intr. galėti praeiti: Neišei̇̃namas kelias Gs. Ar bėra ten takas išei̇̃tamas? Gršl. Čionai išeime lengvai MP382. Smagenys džiūvo neišeitiname labirinte visokių terminų rš.
^ Su klasta niekur neišeisi B. Eik siaurai – visur išeisi, eik plačiai – visur užkliūsi Sml. Eisi siaurai, išeisi kiaurai Šd.
ǁ galėti rasti kelią: Žinodamas visada išeini̇̀ ant medžių: nuo žiemių medis arkliadantis KzR.
9. intr. praeiti, praslinkti (apie laiką): Kaipmat vasara išė̃jo Ėr. Man su vaikais visas laikas išeina J.Bil. Pusėtinai laiko išėjo, iki sugrįžo J.Jabl. Jau išėjo keli metai, ir užmiršo jis tą razbainyką LB230. Neišẽjo nė metų, kaip ans viską išleido BM404. Juokais žiema išejo, be kokio speigo Šts. Dveji treji meteliai, kaip drobeles verpiu; išei̇̃s ir ketvirti, pakol aš išausiu JV982. Kol užsakai išė̃jo, kelius alus jaunasai darė Jnšk.
10. intr. ištekėti (už vyro), vesti (užkuriomis): Dvidešimts antrų metų išei̇̃na Ėr. Jų duktė išė̃jo ten į marčias Vrb. Sesuo jau išẽjo, dabar pasiliko abu broliai Up. Kaip išẽjo už to latro, šunį apsikabinusi kaukė Užv. Ne už marių išei̇̃si, kai norėsi – ateisi Sdk. Vyresnysis sūnus išẽjo į žentus Užv.
11. tr. atlikti (darbą, pareigas): Ko sėdi, ar ruošą jau išejái? Akm. Išejai̇̃ pakãsą (pradalgę) vieną, atsilsėjai ir vėl eik Lz. Visas savo dienas išei̇̃ti J. [Veronika] visus kadrilius, visas polkas išeiti mokėjo A.Vien.
ǁ išmokti: Mokslo programą išeidavau pagal direkcijos reikalavimus rš. Aš jau visą lementorių išėjau Kp. Lietuvių kalbos kursas išeinamas vidurinėse mokyklose J.Jabl. Argi jūs išeisit vienais metais visą šitą vadovėlį? J.Jabl. Tomis keliomis dienomis jie gražiausiai išėjo savo mokslo abėcėlę rš.
ǁ baigti (mokyklą, klasę ir pan.): Patys jie nė vienos klasės nebuvo išėję A.Vien. Yra išėję gerą mokyklą rš. Duktė jai išėjo visas mokyklas RdN. Išẽjęs klesas Lp.
ǁ intr. imti verstis: Jau gal viena išẽj[o] už gaspadines! Lp. Kanteris išėjo į kunigus N.
12. intr. pradėti (laukų) darbus: Jų kalnesni laukai, jie gali anksčiau išei̇̃ti pavasarį Sml. Vėlai šiemet svietas sėt išejo Ds. Jis toks apsileidęs, vis paskutinis laukan išei̇̃na Slm.
13. intr. tęstis, trauktis: Gražiai išei̇̃na laukas Srv. Pievos paupiais išei̇̃ta Als. Mūsų žemė išei̇̃ta miškais, aramos nedaug Šts. Takelis išėjo ant balos A1884,21.
14. intr. praeiti, pralįsti: Kulka išė̃jo kiaurai BŽ81.
15. intr. R127 pasklisti: Sakyk, nebijok, iš mūsų jau neišei̇̃s Sdk. Pas mus buvo išė̃jus kalba Str. Ir išėjo tas garsas po visą aną žemę BPII507. Žodžiu, kursai išeiti iš nasrų Dievo MP107. Koksai kalbesys iš jo burnos išeit BBJob37,2.
ǁ išsiskirstyti: Mūsų kaimas išėjęs viensėdžiais rš. Viskas išė̃jo į šalis, į dalis Jrb.
16. intr. pabaigti varomąją jėgą (apie mechanizmus): Užsukit laikrodį – išė̃jo Skr. Galgi baigė laikrodis išeit, reiks užsukt Ėr. Kolgi stovi, gal išėjęs (apie laikrodį) Sdk.
17. intr. atsieiti, kaštuoti: Naminiai drabužiai brangiau išei̇̃na, kaip pirktiniai DŽ. Piga išei̇̃na toks alus dirbti Ds. Padieniuo darbininkus samdyti išei̇̃na brangiau Pln.
ǁ impers. apsimokėti: Neišeina pirkt, kai toks brangumas Skdt. Už tiek pinigų man neišei̇̃na daryt tas darbas Lš. Dabar su daug lauko ir nelabai išei̇̃na Gs.
18. intr. būti išparduotam: Turėjau paršų, tuoj visi išė̃jo Rm. Visi kiaušiniai išė̃jo Jnš.
19. intr. pakilti ar nukristi (apie kainą, šaltį): Vieni kviečiai nebuvo rublio 20 kapeikų išėję Pt. Kiaušinis neišei̇̃na iš dviejų kapeikų Pn. Šalčiai iš 25° neišeina rš.
20. intr. susivartoti, susieikvoti: Pietum išė̃jo svaras lašinių Jnš. Jiem medus bematant išei̇̃na Rm. Tuoj išei̇̃s mėsa – visiem reikia duot Ėr. Greit išei̇̃s ta drobė Ėr. Iš daržinės visas šienas išėjo Nj. Priimdyt vitaminus reikia, al jau išejo Šč.
| prk.: Sveikata taip ir išė̃jo Pn.
ǁ būti išleistam (apie pinigus): Man visi pinigai išė̃jo mašinai pirkt Brž. Ir jum išei̇̃na pragyvent, o mes vis pinigų prašom Jnšk. Daugel reikia, daugel išeina tavo jauniems sveteliams JV1017.
21. intr. būti leidžiamam, išleistam: Mūsų laikraštis išeina ir išeis kaip išėjęs A1884,290. Knygų išeidavo maža rš. Laikraštis išeina kas savaitę ketvirtadieniais rš. Anuo metu išėjo įsakymas nuog ciesoriaus Augusto Ev.
22. tr. Jnš išleisti (kortą).
23. intr. likti nepralošusiam (lošiant kortomis): Šį kartą atrodė, kad tikrai sėdės, bet išei̇̃na Jnš. Nė vienas neišlošėva, lygiai išė̃jova Skr. Iš durniaus kortavova – aš išėjaũ, o jis liko durnius Skr.
ǁ išlošti: Aš turu išeitamą kartą, galiu eiti už akį Šts.
24. refl. lenktyniauti: Kareiviai ejo išsiei̇̃ti KlvrŽ.
25. intr. išaugti: Avižos kad jau išė̃jusios (didelės)! Skr. Ąžuolaitis į šakas išė̃jo, visai be liemenio Alk. Gručkai į lapus tik išė̃ję, o gumbai maži Alk. Bulvės į virkščiàs išė̃ję Gs. Jei beržas į ruoplį nėr išejęs, dera tošėms lupti Šts. Kad neišei̇̃tų cibulės į žyduoles, sėk, kad mėnuo neregamas Šts. Tas meičkutis būt į didelius lašinius n'išė̃jęs (iš jo nebūtų gerų lašinių) Gs. Višta išejo į taukus, švait ir papjoviau Ggr. Per pavasarį kiaules beganant, burna išejo į pleikatas M.Valanč. Veršukas į pilvus išẽjo, per daug duoda gerti Užv. Mano rankos gražiai išė̃ję Vlkv. Bronė išẽjo į rietus, toki stypla KlvrŽ.
26. intr. tapti, pavirsti (kuo): Lytus sykiais migla išei̇̃ta Grg. Lytaus nebūs, išei̇̃s į miglas Šts. Neprižiūrimos žemuogės išei̇̃s į laukines Alk. Nekokie šiemet miežiai, į avižas išėję Srv. Pienas išeina į parūgas šiltai laikomas Varn. Duok juodos duonos, ta balta į trupinius išė̃jus Skr. Piktdagiais visa lanka išė̃jus Skr. Bitis reik pasmilkyti, kad neišeitų į perus KlvrŽ. Visi kiaušiniai kažkodėl paperais išėjo Grž. Liežuvis skiautėms išeis bemaluojant Šts. Kaip jūs manęs neišgersit (sako apynėlis), putele išeisiu! Plv. Ta jo išgąstis į kaltūnus išė̃jo (nusigandęs sirgo ir įgavęs kaltūnus pagijo) Vlkv. Jų maži vaikeliai į niekus išėjo Tat. Žmogus kartais į niekus išeina LTR(Grž). Anų visas gyvenimas ant nėko išẽjo Vvr. Jam viskas visur išeina į gerą rš. Neteisingai įsigytas turtas neišei̇̃s į gerą Jnš. Tokia kelionė išeitų geran jo sveikatai rš. Žmogui visadai ant gera išeit BPII79.
| prk.: Gyvulys apšyla, išeina į putas rš. Nebaidyk vaikų, bet išeis į ligas Varn. Pilvu vienu išei̇̃ta Kal.
^ Nėra blogo, kuris neišeitų in gerą Ds.
ǁ likti: Iš žiemos išėjo prastos karvės, negreit atsigaus Ėr.
27. intr. pasidaryti: Kažin ar kas iš to vaiko išei̇̃s Vb. Kas iš tavęs išei̇̃s, kad tu toks pardykęs Skr. Kas galėjo pasakyti, kad toks išei̇̃si Slnt. Iš gerai mokinamų vaikelių išeina šaunūs žmonės rš. Gerai, piktai išeit N. Bet kas jiems iš to išėjo – šlapią šieną vilkt reikėjo rš. Jis norėjo viską pasakyti, bet susiturėjo matydamas, kad iš to nieko neišeis J.Balč. Supykęs ėmė ją lupt, ir tai nieko doro neišėjo BsPII314. Vienok išėjo atžagariai Blv. Iš tavo darbo neišei̇̃na nei velnias, nei gegutė Mrj. Kartais vieno rašytojo kalba išeina per daug marga J.Jabl. Kalba išėjo nemaloni rš. Tik mano aprašymas išeis ilgas rš. Išei̇̃na dvi dienos šventos Skdv. Po poros savaičių jau išei̇̃na šienapjūtė Skdv.
ǁ atsitikti: Išei̇̃na atsitikimų visokių J.Jabl. Kaip čia išẽjo, kad nieks neatẽjo Pln.
ǁ baigtis: Ir mums parašykit, kaip ten išei̇̃s su tais popieriais Jnšk. O jei karas kitaip išėjo, ne jos kaltė I.Simon. Kaip ten jiems su teismu išẽjo? Lž. Tat jam sausai neišei̇̃s BŽ456. Jau tu su tuo šautuvu gerai neišei̇̃si (tau gerai nesibaigs) Skr.
ǁ pasirodyti, paaiškėti: Teip išeina, kad nebeatvažiuos Sdk. Jo nuomonė išeidavo visuomet teisingiausia rš. Ar ne mano tiesa išẽjo! Lp. Ką tik žmonės kalbėjo, vis teisybė išė̃jo Jrb. Gal išei̇̃s jo teisybė Ėr. Išeina, kad silpnesniam visur bėdos Blv. Tada išeina, kad ropinė pati susikūlė rš.
ǁ tikti, pritikti: Tai kad man te eit kaip ir neišei̇̃na Sdk. Drąsi tai drąsi, ale kas neišei̇̃na, tai ir neišei̇̃na Sdk. Pamierkavok, ar tau išei̇̃na tep daryt Nmn.
ǁ aplinkybėms leisti: Gyvenk, kap išeina, ne kap nori Mrk. Čia, matai, nieko nepadarysi – kaip kada išei̇̃na Sdk. Man neišei̇̃na turgun vykti Krk. Šiais metais neišei̇̃na linai sėt Ml.
ǁ išsispręsti: Dėdytė ir nežino, kodėl dabar visi uždaviniai išeina S.Čiurl.
28. intr. ištekti, ganėti: Žiūrėkit su medžiu kap tik išei̇̃s Alv. Ar išei̇̃s iš tų miltų duona? Gd. Iš tokio mažo pagalio rankena neišei̇̃s Vrb. Dar peilį mislijo nukalti, ir tas neišẽjo BM191. Iš to galo [audinio] da gal man kelnės išei̇̃s Jnšk. Nė gaidžiui kelnės neišei̇̃na Dkš.
ǁ išsiversti: Su pašarais mes šią žiemą vos ne vos išejom Lš. Su duona kasmet lengvai išeidavo Ašb. Išdalykit savo valgius, kad per visą metą su tais išeitumbit prš.
ǁ susitvarkyti (gaunant naudos), pelnyti: Jis labai gerai išė̃jo su cukriniais runkeliais Srv. Jis išei̇̃s su medžiais, velnias jo neims Alv.
29. impers. tekti, reikėti: Iš viso išei̇̃na man dešims rublių mokėti Jnšk.
30. intr. peraugti (kurį amžių): Kai pradėjau iš piemenio išei̇̃t, užgynė tam miške ganyt Pc. Jau išėjęs iš piemenio metų Ėr. Gražios egliokės – iš gegnių išė̃jusios (storesnės už gegnes) Pg.
| Jau išejęs iš metų (po kariuomenės) Ml. Išėjęs iš metų nebepriimamas gimnazijon rš.
ǁ išnykti augant, išaugti: Tavo plaukai išei̇̃s iš baltų ir bus juodi Skr.
31. intr. remtis (kuo) (darant išvadą): Išeidamas iš priesagos senoviškumo, negalėjo pripažinti skolinimo nuo slavų K.Būg.
32. intr. R405 pasisekti, pavykti: Tai išėjo viskas – kaip iš pypkio Skr. Jis geras siuvėjas, jam rūbai vis gerai išei̇̃na Šd. Jiem gerai išejo Pln. Dar nėsu dirbęs, tai neišei̇̃na Kdl. Kad visi giedotų, tai ir išeitų Sdk.
| Pažiūrėk, kap mes gražiai išė̃ję (fotografijoje) Brš.
33. tr., intr. išnešioti, pradėvėti: Dvi vasaras išėjaũ pančekas Jrb. Su tuo skriblium išė̃jo penkias vasaras Alk. Su šituo paltu šįmet išeisiu, kitai žiemai jau naują taisysiuosi Gs.
34. intr. netekti, prarasti: Jau mes visai išėjom iš arklių Vdžg. Jau baigiam išei̇̃t iš kiaulių – kasmet paršai išstimpa Alk. Per karą išė̃jom iš vištų Vlkv. Išė̃jo iš gyvulių Kp. Turiu ir pats [paršelių], tiesa, bet išėjau iš geros veislės I.Simon. Išėjom iš sėklos – pirma rugiai augdavo kap mūras, o dar pusiau su piktžolėm Sn. Taip išė̃jom iš pinigų, kad nei degtukam nėr iš ko Srv. Esu gatavai iš piningo išejęs Vvr. Kartais iš tos kapeikos taip išeini! Kž. Iš marškinių išėjaũ Ss. Jau aš visai iš kelinių išėjaũ Gs. Mes jau baigiam išei̇̃ti iš drabužių – nė išsiausti nesuspėjam Šl. Taip išėjome iš vadelių, kad nebėra nei kuo įvadelėt Lnkv. Išėjau iš puodų, kai Petras iš kailinių B.
| Mano pavardė Janušis, aš nenoriu išei̇̃t iš tos pavardės Ps.
| Sena karvė išeina iš pieno Lp.
| prk.: Iš kantrybės išei̇̃ti NdŽ.
35. intr. būti (pagal giminystės ryšius): Jis man brolėnas išei̇̃na Kp. Jurgis iš giminės išei̇̃na (yra giminė) Pl.
◊ áitais išei̇̃ti niekais virsti: Jie išė̃jo áitais Lnkv. Jų visi vaikai áitais išė̃jo (išsiblaškė po pasaulį, žuvo) Slm.
ant vė́jo išei̇̃ti Ar euf. nusišlapinti.
dai̇̃niais išei̇̃ti lengvai prarasti: Dainiais ėjo, dai̇̃niais ir išė̃jo J.Jabl.
į áikštę išei̇̃ti paaiškėti, išryškėti: Aikštėn išėjo visos pavasario grožybės J.Jabl. Tiesa greit išei̇̃s aikštė̃n NdŽ. Tik audrotie išeina aikštėn jūreivio menas J.Jabl.
į blizgès išei̇̃ti niekais virsti: Išeita į blizges ir suaugęs žmogus, jei tik susirega su kokia lederga Šts.
į kalbàs išei̇̃ti išsikalbėti: Žodis po žodžio į kalbas išėjo LzP.
į lankàs (pū́dymus) išei̇̃ti imti niekus plepėti: Išẽjo į lankas Plt. Šnekėjo šnekėjo ir savo kalba visai išė̃jo į pū́dymus Jnš.
į páinius išei̇̃ti Sg ištvirkti, pasileisti.
į šviesýbę (į vir̃šų) išei̇̃ti paaiškėti: Piktas darbas, ar anksčiaus ar vėliaus, visados išeina į viršų V.Kudir. Tamsybių ieško, idant jų piktybės neišeitų šviesybėn DP244.
į žmónes išei̇̃ti susidaryti gerą padėtį visuomenėje: Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo Mair.
iš bū̃do išei̇̃ti pasikeisti, pasidaryti nebepanašiam: Nebepažintum jau jo – visiškai iš to būdo išėjęs Vj. Ana visai išẽjus iš bū̃do Kzt.
iš burnõs neišei̇̃ti Skdt nuolat sakyti, kartoti. ×
iš dỹvų neišei̇̃ti neatsistebėti: Da ir dabar iš dỹvų neišeinù Ign. Aš iš dỹvų neišeitù Šts. Negalėjau iš dyvų išeiti aš tokiais tvirtais dantimis rš.
iš galvõs išei̇̃ti
1. pakvaišti: Ar iš galvõs išė̃jot – tep stūgaut! Gs. Iš didelio mokslo išė̃jo iš galvõs Ldk. Ji kaip iš galvos išėjusi šaukdama išbėgo Ns1857,1. Jam nė nerūpi, kad ir iš galvos aš visai išeičiau V.Kudir.
2. pasimiršti: Man neišei̇̃na iš galvõs, kad tep pasibaigęs Kt. Man visai išė̃jo iš galvõs tavo prašymas Ldk. Pasakos išẽjo iš galvõs Šts.

iš ×gluzdų̃ (káilio) išei̇̃ti pakvaišti: Iš bėdų žmonės iš gluzdų išeina Arm. Kur tu duosi taukus šunie, ar iš kailio išejai? KlvrŽ. Ką tu darai, ar iš kailio išejęs ir esi? Skd.
iš kalbõs išei̇̃ti nukalbėti niekus: Išei̇̃ta iš kalbõs par didelį plepalą Šts. Išėjo iš kalbos kaip ubags iš maldos B.
iš kójų išei̇̃ti nebepavaikščioti, nebegalėti vaikščioti: Mažukė mergaitė išẽjo iš kójų – skauda ir skauda Rdm. Viena mergaitė ant tokio namo gali išeiti iš kojų (nusidirbti) Brt.
iš krantų̃ išei̇̃ti ištvinti: Ši upė mėgsta kaitalioti savo vagą, be to, dažnai po didesnių liūčių išeina iš krantų A.Vencl. Išėjo Nemunas iš krantų Lkš.
iš krãšto išei̇̃ti Rs neišsilaikyti normos ribose: Iš didelio rašto išejo iš krašto Mrk.
iš mẽtų išei̇̃ti nusenti: Išėjęs iš metų žmogus, o dirba Brb. Kai žmogus išei̇̃na iš mẽtų, ką tada benumano? Lnkv. Išei̇̃na iš mẽtų, išei̇̃na ir iš leistrų Ds. Kad tėvas būt išejęs iš metų, tai man nebereiktų kariuomenėn Ds. Manęs pri darbo nebvarys – esu išẽjusi iš mẽtų Šts. Iš metų išėjęs arklys – kas jį bepirks! Grž. ×
iš mislių̃ (misliẽs) išei̇̃ti pasimiršti: Man niekaip neišei̇̃na iš mislių tas bernas Ds. Šis (turkas) tikt negalėjo iš mislies išeiti Ns1832,7.
iš narių̃ išei̇̃ti nebesuvaldyti savęs, subirti: Tekinis išejo iš narių Šts.
iš namų̃ (parõs) išei̇̃ti pakvaišti: Jis tokis iš namų̃ išẽjęs Rdm. Kiba tu iš paros išejai! Rod.
iš prõto išei̇̃ti
1. B pamišti, pakvaišti: Justinas kalėjime išėjo iš proto ir netrukus mirė J.Avyž. Ar iš prõto išėjai̇̃? Grž. Tie šauk … lyg iš proto išėję Kel1865,57.
2. pasimiršti: Man visai išejo iš proto, kad šiandie šventadienis Lš.

iš rañkos išei̇̃ti imti nebesisekti: Paršai iš rañkos išė̃jo, nesiseka Jnš.
iš siūlių̃ išei̇̃ti iširti: Visi marškiniai išejo iš siūlių – taip sustorėjau Šts.
iš siū́lų išei̇̃ti praskisti: Čia nesuplyšę, tik iš siū́lų išė̃ję Kt.
iš tõ (šiõ) ×svi̇́eto (pasáulio) išei̇̃ti mirti: Daug žmonių negeru smerčiu iš to svieto išein brš. Išeimi iš šio svieto R94. Didžiausia pusė žmonių pirm šešių dešimtų išeit iž to pasaulio DP580.
iš tur̃gaus išei̇̃ti nebetikti parduoti: Dešimties dvylekos metų arklys jau, gali sakyti, išejęs iš turgaus Vkš.
iš var̃go išei̇̃ti paaugus nekelti rūpesčių: Jau veršiukas iš vargo išejęs, užgirdytas Ll.
iš véido (veidų̃) išei̇̃ti sulysti, išblykšti: Kas tau, ar sergi, kad taip iš veido išėjai? Upt. Tai išsigando – iš veido išėjo Skr. Visai išėjęs iš veido, nebegalima nei pažint Kp. Mergaitė iš veidų̃ išei̇̃na Krk.
iš vėžė̃s išei̇̃ti neišsilaikyti normos ribose: Kalbėdamas iš vėžės išei̇̃ti KII226.
laũk išei̇̃ti euf. tuštintis: Jų vaikas lauk neišeina, kieti viduriai Grš.
Luõkės keliai̇̃s išei̇̃ti netekti gero vardo: Taip darydamas išeisi Luokės keliais S.Dauk.
padaũkais (padalkais Žem) išei̇̃ti Upt niekais išvirsti.
padrikõm išei̇̃ti Jnšk iškrikti.
pagáirėmis (paperai̇̃s) išei̇̃ti Varn niekais išvirsti: Kaip nežino, ką daro, tai paperai̇̃s ir išei̇̃na Grž. Kaimynas paperai̇̃s išė̃jo Grž.
pakálkomis išei̇̃ti
1. J prasitrainioti.
2. Rt niekais išvirsti.

pamojai̇̃s išei̇̃ti Užv niekais išvirsti.
per pakáušį išei̇̃ti
1. suteikti daug nemalonumų: Man tas mokslas par pakáušį išė̃jo Skr.
2. Lkč užsimiršti. ×

plė̃kų šinkúoti išei̇̃ti Šll niekais virsti.
po kélmo išei̇̃ti suskursti: Buvo išejęs dvaras po kelmo, ponas nė paėstis nebturėjo ko Lkž. ×
po ùbago išei̇̃ti blogai pasidaryti: Karštas pečius, imk žemyn batus, paskiau išei̇̃s po ùbago Dr.
si̇́enomis išei̇̃ti prašėlti (kurį laiką): Kad sopėjo dantį – visą naktį si̇́enom išėjaũ Slm.
su savù (savim̃) išei̇̃ti neturėti nei pelno, nei nuostolio: Aš vos vos tik su savù išejaũ Up. Vos išejau su savim su tais sūriais Šts. Jei negalėsu su savim išeiti, parduosu gyvenimą Šts.
šuni̇̀ms šė́ko pjáuti (šunų̃ lódyti) išei̇̃ti niekais virsti: Mokėsi mokėsi, ir išė̃jo šunim šė́ko pjáut Grž. Išė[jo] šunų lodyt Kt. ×
ubagai̇̃s išei̇̃ti suskursti: Kad tu priimsi kontraktą, atmink, kad beveizint ubagais išeisi Žem.
[keturiai̇̃s] vė́jais išei̇̃ti Rm be naudos išnykti: Genio turtai išei̇̃s vė́jais Pc.
võliais išei̇̃ti niekais virsti: Võliais išė̃jo sūnus, t. y. pasileido gerti J. Võliais išė̃jo merga, t. y. į niekus pavirto ir į apžadus išė̃jo J.
žadai̇̃s išei̇̃ti neįvykdyti pažadų: Žada žada, žadais ir išeis Sln.
paišei̇̃ti intr. daugeliui išeiti (ištekėti): Likom penkios seseres, kolei už jaunikio paišẽjom, buvom namiep Lz.
nuei̇̃ti
1. intr. H nužingsniuoti (žemyn ar tolyn): Vienas nuėjo žemyn, kitas paliko ant kalno Škn. Ir kad nuėjo nuog kalno, prisakė jiems, kad to niekam nesakytų, ką regėjo Ch1Mr9,9. O nuentiemus nuog kalno insakė jiemus Jėzus DP592.
ǁ nužingsniuoti šalin, pasitraukti: Nebegalėjo nuo tos vietos nuei̇̃ti NdŽ. Tas senuks nuėjo sau BsPIV15. Anà, vãrine velkinà, nuẽjo varydama žąsis J. Jumus privalu yra ir naudinga, idant nueičio DP216.
^ Vienus aplanko nueidamas, kitus pareidamas Sim. Kad tu vandenais nueitai! (keik.) Pls. Kad tu stulpais nuei̇̃tum! Plv.
ǁ nužingsniuoti (pas ką ar į kur): Nueimi kur SD208. Nuejaũ in jį Eiš. Į veseliją kaip nuei̇̃na, tai rėkia, dainuoja Nm. Žmogus su tais šunimis dabar nueina pas karalių ir sako BsPI6. A tavo vaikas nãjo į miestą? Rs. Nuėjęs į pirtį randa jį dar tebekūrenantį BsPII162. Ar nežinai, ar senelis buvęs nuė̃jęs, kaip buvęs žadėjęs? Grž. Būdavo, verksiu nuėjus kamaron ir mislysiu sau Sz. Karusia į Liñgę nuẽjus Ds. Nueisiu žalian sodelin Lz. Nuei̇̃kai į mišką Plng. Ale jūs nieko nežinot apie tą miestą, kur aš nueimi Kel1881,56. Mano sūnus numieis su jumis BB1Moz42,38. Nuėjo tėvelis miežių lankyt JD500. Nuejo linų klot Zt.
^ Nuẽjo ir sutirpo kai sakų kumelė (pragaišo) Kp. Nuẽjo ragaišio ir pati pragaišo Alv. Kur nueisiu – čia nameliai, kur numirsiu – čia kapeliai NžR. Su melu netoli nueisi̇̀ Trgn.
| refl. intr. (tr.): Aš nusiėjaũ pasižiūrėti JV1004. Ko nenusiėjo, kol buvo sveika? Žem. Aš, nusiėjus pas jos kapelį, krikštužį glosčiau ir graudžiai verkiau KlvD267. Aš nusieisiu į Tilžės miestą KlvD96. Tai aš nusieisiu į žalią girelę, ten aš pasiversiu raiba gegužele StnD13. Nusieik, dukrele, ant aukšto kalnelio JV509. Tu nusieiki į pušynelį – į pušynelį, į pamarelį StnD22. Nusiei̇̃ki, bernužėli, su ja pakalbėsi JV1041. Nusieika ant girelę NS349. Aš nusieičiau į Klaipėdužę KlvD294. Nusieičiau žalią girią, pasilaužčiau rykštę JV998.
ǁ nužingsniuoti (tam tikrą atstumą): Kaip tu nueisi tokį kelią pėsčias! J.Jabl. Ar valiosi tokį galą šlubas nueiti? J.Jabl. Nė pusės kelaičio nenuėjau ir sutikau brolutėlį priešais atjojantį (d.) Žg.
2. tr. nudirbti ropojant: Visa muno žemė yr nueità kẽliais, o reiks kokiam plikšuo dovenoti Šts.
3. intr. nuvykti, nukeliauti: Nežinote, iš kur ateimi ir kur nueimi BtJn8,15. Šiteipo ėmė tarnas dešimtį velbludų … ir nuėjo BB1Moz24,10.
| prk.: Palyginęs mūsų dabarties laikraščių kalbą su „Aušros“ kalba, matai, kad netoli mūsų tenueita rš.
ǁ prk. išsiplėtoti: Liga buvo per daug toli nuėjusi rš.
4. intr. smarkiai nulėkti, nubėgti: Nuejo vėsulas Kal. Ale ot lietus nuėj[o]! Str. Zuikis ėjo ir nuėjo per girią BsMtII42. Kap ištrūko iš jo rankų, tai nuej[o] kap dūmas Arm.
5. intr. nuslinkti: Man šaltis per nugarą nuėjo rš. Kūnu nuėjo silpnumas, akyse patamsėjo P.Cvir. Kaip saulė nuei̇̃s (bus pavakarys), sėsiu bulves Plng. Praeitis nuėjo į istorijos amžinybę rš.
ǁ nuvažiuoti, nuplaukti (susisiekimo priemonei): Per dieną garvežys nuėjo visą kelią rš.
| Neišvirtom, tik rogės paskliùndom nuė̃jo (nuslydo) Rdm. Nueiti nuo bėgių rš.
ǁ nuvykti (tam tikrą atstumą): O aš nuėjau šimtą mylelių laively sėdėdamas JV845. Laivu nuẽjom ežerą (persikėlėme) Dglš.
| prk.: Jis turi gerą galvą, o su tokia galva toli nuei̇̃s (daug pasieks) Jnš.
6. intr. pranykti, dingti: Kai niekoji, tai nuo kviečių nuei̇̃na visos ašakytės Sl. Pavasarį anksti sniegas nuėjo (nutirpo) rš. Tvanų nebūs, sniegas nuei̇̃s putoms Šts. Reik daboti, kad apyniai būtų nuimamys, rasai nuejus S.Dauk.
| Pas mus žemė kap rėtis – palijo, ir viskas nuẽjo (susigėrė) Vrn.
| Patinsta tuosyk, ir vėl nuei̇̃na Arm.
| Kur nor trobelė nuẽj[o] (sudegė) Lp.
| Kad sudaviau gerai per vakarėlį, tuoj puspadžiai nuė̃jo Jnšk.
| prk.: Nueis pyktis, ir vėl šnekės Ds.
^ Jau ir jo nuej[o] kepti karveliai! Lp.
ǁ pasitraukti: Ratelis jau nuej[o] iš mados (nebe madoje) Čb.
ǁ nukristi augant, nusinerti: Rodos, nedaug susimušiau pirštą, bet nagas pajuodo ir nuė̃jo Gs. Senoji oda man pavasarį nuėjo rš. Visa skūra nuẽjo nu rankos KlvrŽ.
ǁ nublukti: Žalis ar nenai̇̃s greit? Sml.
ǁ nugrimzti: Akmuo su burbulais nueina į kubilo dugną rš.
ǁ prk. nustoti vertės: Jau mano gyvenime rubliai, markės ir litai nuẽjo Ut.
ǁ prk. žūti: Per karą nuė̃jo viskas Brž. Per jo rankas nuej[o] mano vaikas Lš.
7. intr. patekti: Da mano nė vienas bekonas blogon rūšin nenuejo Ds. Žmonės buvo nuė̃ję į puikę (išpuikę) Gs. Tavo galvelė po kardeliu nuėjo JD1241.
8. intr. praeiti, praslinkti (apie laiką): Visa vasara ir nuej[o] an vieno budinko Alv. Pusė valandos dar nuei̇̃s Vlk. Jei nuei̇̃t kelios dienos, nebepagydysi [rožės] Šts.
| Gyliava kaip nuejo, išginiau karves Šts. Kai karas nuė̃jo, tai vienos grįžom atgal Šr.
ǁ sukakti: Šeši metai nuė̃jo an mojaus mėnesio Ad. Nuo lapkričio jau treti metai nuẽjo, kap serga Ck.
9. intr. ištekėti (už vyro), vesti (užkuriomis): Až katro norėjau, až to ir nuejaũ Dglš. Už jaunikio nuejo Lz. Buvo gerai nuẽjusi į gerą vietą Šts. Užkuriõm buvo nuė̃jęs Ėr.
10. intr. įstoti: Nue[jo] klėštoriun OZ25.
11. intr. atlikti (darbus): Vakar kūlė, tai taip ir nuėjo viena diena Mlt.
12. tr. išmokti: Kiek lementoriaus nuė̃jot? Rm.
13. intr. nusitęsti, nusitraukti: Tos balos nuei̇̃na net in kitą parapiją Rdm. Mūsų laukas nuei̇̃na lig girelei Slm. Obuoliai visai žemai nuėjo VoL310.
14. intr. pasklisti: Tai nuėjo ir balselis toli JD474. Paskalas nuėjo apie jį per visus žmones rš.
ǁ paplisti: Kultūra nuẽjo, radijas kožnoj pirkioj Str.
15. intr. susivartoti, susieikvoti: Šiaudų jau pusė stirtos nuė̃jo, o da kur pavasaris! Ėr. Žiūrėk, pusė bakano duonos nuė̃jo Tj.
16. intr. išaugti: Kap tik pamėžiau, tai tep ir nuẽjo tie mano medeliai Dg. Kap galėj[o] lietulis nulyt, tai javas akysa nuej[o] Rod.
ǁ užderėti: Kopūstai nuei̇̃ta metais – kitą metą nė sėklos negaunu, kad neuždera Šts.
17. intr. prinokti, pribręsti: Riešutai kartu su žirniais nuei̇̃na Kair. Vasarojus jau nuė̃jo, reiks pjauti Šd. Ir mano avižos, mačiau, taip nuė̃ję, kad tik pjauk Bsg. Jau ir kviečiai bus nuė̃ję Lnkv. Pernai apie tą laiką rugiai buvo jau nuė̃ję, o šiemet dar minkšti Pkr. Prieš saulę arbūzai jau nuẽjo, tokie geltoni Ut.
18. intr. būti nubertam, apsitraukti (kuo): Visas kūnas raupais nuẽjo Nč. Kojos buvo nuėjusios pūslėm Ėr. Visa burna spaugais nuẽjus Mlt. Visas kūnas šašais nuẽjo Krž.
19. intr. tapti, pavirsti (kuo): Mano marškiniai buvo nuėję dreiskanomis (sudriskę) rš. Dažnai pasakomis nuei̇̃na kitų teisybė KrvP(Ds). Paperais visi kiaušiniai nuẽjo Ds.
| Dėl šito ubaguos nenueisi LTR(Ds).
| O aš kap nueisiù jaunyn (pajaunėsiu) Lp. Nieks daugiaus nespaudž manę, ak širdis lengvyn nuėjo PG.
| Bet ir čia visos pastangos niekais nuėjo K.Bor. Jei niekų žiūrėsi, tai niekais ir nuei̇̃si Pl. Daug ant nieko nuė̃jo žmonėm grūdų Kp. Visi tavo nuopelnai ant niekų nueis Tat. Kolek klaũsė motinėlės, kaip rožė žydėjo, o kai paklausė bernužėlio, už nieką nuė̃jo Srv. Visa nuẽjo ažniek BM46.
20. intr. pasidaryti, įvykti: Gyveni žmogus, ale nežinai, kaip da nuei̇̃s, kas bus Vj.
| Sidoklis, – patraukiau per dalgę, – pusiau ir nuė̃jo (perlūžo) Pc. Dyselys šmakšt ir nuė̃jo pusiau Kt.
ǁ pasitaikyti: Visaip gyvenime nuei̇̃na Dgl.
| refl.: Man dar nenusẽj[o] sa[vo] buity išsivysti vilkas Rod.
ǁ baigtis: Jei tik nuei̇̃s gerai, tai ir gerai Trgn. Kaip nueis su kiaulėm, nežinia, kai vis nestaiso Sdk. Ale vis laimingai nuė̃jo Šr. Jums taip nenueis – sunkiausiai baus Gmž. Tos mergelės auka nenuė̃jo veltui NdŽ.
| refl.: Tai nenusieis tau veltuo, užmokėsi J.
21. refl. pasisekti, pavykti: Jiem te nusiėjo Str. Mum labai gerai nusė̃jo Pn. Nusẽjo kaip šuniui botagu Trgn. Labai pigiai nupirkt nusẽjo Mlt. Šį kartą man alus padaryti nenusiė̃jo Brt. Tai man šiandie nusẽjo – nuo pusės kelio pavėžėjo Švd. Tai man važiuojant nenusẽjo – visi ratai pabyrėjo Švnč. Nusẽj[o] kap miške supuvusį grybą rast Ml.
22. intr. pasekti: Vaikas po tėvais nuẽj[o] Rod. Ana tokia bielieva (blondinė) po bočiu nuej[o] Zt.
23. refl. nuvargti, nusikamuoti: Nusiei̇̃na vaikas per diena prie galvijų Ėr. Nusiẽjom, kol išsikūlėm Šts.
24. tr. padaryti sau palankų: Vienas nuẽj[o] vuitą, kitas – mokytoją, ir abu nori in save mokyklos Vlk.
25. tr. nuavėti, nunešioti: Kad jis toks sunkus, tai greitai kulnį nuei̇̃na Skr. Nenueisiu tų batų nė par metus – tokie stipri Šts.
26. intr. nunykti, nustipti: Jam nuė̃jo labai gera karvelė Brž. Mano trys karvės nuẽjo Kal. Stančiuo nuẽjo ir antras paršelis Trk.
27. refl. patikti: Jau ana man kad nusei̇̃na, tai nusei̇̃na Užp. Kaip tamstai martelė nusei̇̃na? Ds. Ar nuseinanti gi jam pana, kur piršlėm buvo? Ds. Man švieži kopūstai nenusei̇̃na Ds.
28. intr. netekti, prarasti: Nemokėjo žmogus laikytis, tai ir nuẽjo nuo žemės (nugyveno, nulaisino žemę) Sn.
◊ ant drãlo nuei̇̃ti Lzd niekais virsti. ×
ant skūrõs nuei̇̃ti nudvėsti: Jei būčiau bėrio negydęs, būt an skūros nuejęs Alv.
ant šuñs [uodegõs, karnõs Ut] nuei̇̃ti niekais virsti: Tas jo mokslas ant šuñs uodegõs nuė̃jo Snt. Ir antra diena ant šunies uodegos nuėjo!.. A.Vien. Tavo darbas nuẽj[o] an šunio! Lp.
į dõrą nuei̇̃ti pasveikti: Kadai duktė pasilpnėjus suvalgė džiovintą kirmėlę ir nuejo doron Antr.
į giriàs nuei̇̃ti nušnekėti nesąmones: Jis bekalbėdamas nuejo į girias Krtv.
į kapùs nuei̇̃ti numirti: Pirm laiko nuė̃jo vyras į kapùs Jnš.
į padùs nuei̇̃ti pajusti ką malonaus: Kap užgėrė, tai net į padùs nuẽjo Smn.
į pū́dymus nuei̇̃ti nušnekėti nesąmones: Jau nebežino, ką kalba, visai nuė̃jo į pū́dymus Jnš.
į šárkų bažnýčią nuei̇̃ti padvėsti: Jau šitas žąsiokas, man regis, nuei̇̃s šárkų bažnýčion Trgn. ×
nuo dỹvų nenuei̇̃ti neatsistebėti: Aš nė nuo dyvų nenueinu Šts.
nuo kóto nuei̇̃ti nusigyventi: Jo vaikai nuėjo nuo koto Sn.
nuo laukų̃ (laũko) nuei̇̃ti apsidirbti, suvežant derlių: Šiemet žmonės greit nuo laukų̃ nuė̃jo Jnšk. Kap nuei̇̃sim nuog laũko, tada bus geriau Arm.
nuo širdiẽs nuei̇̃ti dingti (rūpesčiui): Visi sopuliai nuejo nuo širdies [išgėrus] Plng.
padárgais nuei̇̃ti Rm sunykti, išnykti.
padaũkais nuei̇̃ti
1. BsPIV49 nudumti tolyn.
2. niekais virsti: Ir gerų tėvų sūnūs nuei̇̃na padaũkais Krtv.

padaũkiais (padáužom Vel) nuei̇̃ti KzR niekais virsti.
pagaugai̇̃s (pagaugiai̇̃s, pagaugomis V.Krėv) nuė̃jo Dg drebulys apėmė išsigandus, pasidarė baisu: Kai tik pamačiau jojant, tai man tep ir nuėjo pagaugiais Mrs.
papauribais (paperu Tvr) nuei̇̃ti Gmž niekais išvirsti.
pėdomi̇̀s nuei̇̃ti pasekti: Valstiečiai nuėjo darbininkų pėdomis rš.
per danti̇̀s nuei̇̃ti sukelti nemalonų jausmą: Net per dantis nuẽjo – koks šaltis Klt.
per padùs nuė̃jo [diegliai̇̃] sakoma apie išsigandusį: Marti išgirdo meitėlio žviegimą, ir jai net diegliai per padus nuėjo (manė, kad vagia) A.Vencl. O man tep nuė̃jo per padùs lyg grąžtu Rmš.
per ši̇̀rdį nuei̇̃ti
1. suskausti, nudiegti: Kaip kandau plutelę, tai net per ši̇̀rdį nuẽjo Ds.
2. sukelti skausmą, nemalonumą: Tie skambalai visada Uršulei nueidavo per širdį K.Bor. Ta žinia, kad sūnus mirė, jam per širdį nuėjo Jnšk.

per tvõrą nuei̇̃ti padvėsti: Mano karvė nuejo per tvorą Pls.
po žẽmėmis nuei̇̃ti numirti: Tai daug jaunų nečėse nuejo po žemėm Ut.
šùnio karnõn nuei̇̃ti Ut neduoti naudos.
šuni̇̀ms šė̃ko pjáuti nuei̇̃ti niekais virsti: Neprižiūrėtas vaikas nuei̇̃s šuni̇̀m šėko pjauti Jnš.
vagà nuei̇̃ti pasisekti: Kai nenuei̇̃na vagà, tai tada blogai Skdt.
vė́jais nuei̇̃ti niekais virsti: Jau trečios piršlybos nueina vėjais I.Simon. Viskas nuẽjo vė́jais Kv.
velnióp (po velniai̇̃s) nuei̇̃ti blogai baigtis: Viskas velniop nuėjo J.Jabl. Kad paimsiu baslį, tai viskas po velniai̇̃s nuei̇̃s (sudaužysiu) Jnšk.
žemỹn nuei̇̃ti nudvėsti: Karvė mūso nuẽjo žemỹn Slnt.
panuei̇̃ti intr. būriu nueiti: Vyrai panuẽjo balosna šienaut Dv.
paei̇̃ti
1. intr. einant palįsti (po kuo): Paeimi po kuo SD259. Paei̇̃na po tiltu Lp. Po stogu paei̇̃ti KBI43.
2. intr. neilgą laiką, neilgą tarpą eiti: Aš dar paėjaũ kelis žingsnius į priekį NdŽ. Keliaujant teko po keletą kilometrų pavažiuoti ir paeiti rš. Aš kad paeinù greičiau, tai iš širdies uždunstu Pn.
| refl.: Kiek pasiėjo tylėdami V.Krėv. Jis pasiej[o] ing kelią Azr.
3. intr. R galėti eiti: Teip pailsau, kad vos paeinù Alv. Kojoms nebepaeinù Šts. Nepaeina, kojas sopa Lp. Dabar mašinos nedyvai, negali keliu par jas paei̇̃t Skr. Radau vieną vištą nepaeinant Ėr. Buvo paeitama sniego viršu (nesmuko) Šts.
^ Turi daug kojų ir paei̇̃t negali (akėčios) Pnd.
| refl.: Ans su manim pasiei̇̃t (gerai eina) Vvr.
4. intr. H pasitraukti, pasišalinti: Tu nu vežimo toli nepaei̇̃k! Up. Kur tas būt paẽjęs? Trg. Kad kitas nu stalo paei̇̃na, rodos, kad paršelis ėdė Vvr. Jis man iš kelio paė̃jo KI502. Vyrai atsisveikino ir paėjo kiekvienas į savo namus prš. Dabar sėdos tėvas dūlių kepti, o sūnus paėjo baidyti BM382. Sako, jog paeidamas anims liepęs sau donę mokėti S.Dauk.
| refl.:
^ Kad tu ant galgių paseitumbei! B.
ǁ pasitraukti iš santuokos: Pati paejo šalin nu vyro Dr.
5. intr. išvykti, iškeliauti: Aš butą sau sudeginau ir nuo to čėso po svietą paėjau rš. Dvasia ateina ir paeina pagal savo tikslą M.Valanč.
ǁ išvažiuoti: Šoko ant paeinančio traukinio bėgių Grž.
6. intr. paslinkti, patraukti: Saulė jau aukštai paė̃jusi Ėr. Vakarop buvo, saulė buvo paẽjusi į medžius (medžių aukštumo) Šts.
| refl.: Siena grinčios pasiė̃jo iš vietos J.
ǁ paplaukti: Pusę dienos laivas beveik iš vietos nepaėjo J.Balč.
7. intr. pasrūti, aptekti: Mūs visos pievos [v]andeniu paeję Trgn. Jaujoj pečius išgriuvo – vanduo iš apačios paė̃jo Ėr. Jau prūdas vandeniu paẽjo, ledas tirpsta Ds.
| Vandeniu paė̃jus duona Kp. Vandeniu paẽjusios bulbės (vandeningos) Rod. Visi avies dūbliai vandeniu paė̃jo Lnkv. Pienas išrūgom paẽjęs Ds. Tavo dešinė akis krauju paẽjusi Ds. Mėsa kraujais paė̃jus Ėr.
| refl.:
^ Po gulinčiu akmeniu vanduo nepasei̇̃t Dv.
ǁ apsitraukti (kuo): Dūmais paė̃jo kaminėlis [lempos] Ėr. Juoda žemelė dūmais paėjo LTR(Lnkv). Ilgai dairėsi į rūku paėjusį sienoje kabantį veidrodį rš. Šilas buvo kvapais it kokiais rūkalais paėjęs J.Paukš. Bluzganom paė̃jęs (bluzganotas) Grž.
8. intr. mesti darbą, tarnybą: Paẽjo tarnaitė Dr. Nuo ūkininko paėjo, sakydamas norįs vėl iškeliauti prš.
9. intr. būti kilusiam (iš kur ar iš ko): Ji paei̇̃na nuo Pašakių Pc. Jis paei̇̃na iš Kybartų Vlkv. Jis paei̇̃na iš geros giminės Krs. Tai žmogus iš beždžionės paeina? rš. Ar šuo paeina nuo vilko ar nuo kito ko, sunku įspėti Blv. Didesnė dalis šitų pasakų paeina iš Griškabūdžio valsčiaus Bs. Alaus kartumas paeina nuo apynių daugumo rš. Ligos bičių paeina iš nemokėjimo apsiėjimo su jomis Nz. Prūsai tuomet dar tvirtai laikėsi savo iš senovės paeinančios tikybės Bs.
^ Kas iš širdies paeina, tas širdį ir pasiekia Sim. Iš sutikimo paeina tvarka, iš kovos – suirutė Sim.
10. intr. nusitęsti: Ežeras paei̇̃na po Gudeliais Rm.
11. intr. įlįsti, įsmigti (po kuo): Rakštis po nagu paė̃jo Ėr.
12. intr. pasklisti, paplisti: Paẽjo kalba, ka dukterei jau nebgerai Krš. Bet kokia kalba par žmones greit paei̇̃na Vžns. Seniai paẽjo žinia apie vestuves Sv. Paẽjo paskalas, kad anys jau ženijas Ut. Visi … sužiuro į tą pusę, iš kur balsas paėjo A1884,371. Ir paėjo plačiai tas garsas BsMtII107. Paėjus tokiai žiniai net mums blusos užmirė rš.
13. intr. susinaudoti, susieikvoti: Aure kiek jau taukų paė̃jo! Pn.
14. intr. apaugti: Lėkšti, toli įbrendami ežero krantai paėję nendrėmis J.Balt. Žolėm paejo tie akmenėliai, kur broliukai sėdėjo (d.) Užp.
15. intr. prinokti, pribręsti: Paei̇̃s rugiai Šr.
16. intr. imti darytis: Kaip tik paei̇̃s naktys ilgyn, rudenį liuob ir vaikščios žvakelės po laukus Trk. Mokslinyčia geryn paejo, vaikų kas metą buvojo į 200 M.Valanč.
17. intr. įvykti, atsitikti: Regėt, ką gali paeit šitep Šč.
| refl.: Taip pasiė̃jo, t. y. iš netiesų atsitiko J.
18. intr. atsigimti: Nu gaidžio paẽjo viščiukai visi raudoni Užv. Po kokiai veislei šitas arklys paei̇̃na? Alv. Jūs kumeliukas po kumeliu paẽjęs Lš.
19. refl. įskausti, pasimušti (beeinant): Pasieit kojos nuo smilties, kad basa eini keliu, t. y. skauda padus J. Toli eitant pasieita kojų apačios Vvr. Bevaikščiojant ir kojos pasiẽjo Pš. Agatės pasiejo kojos, pasidarė papautai M.Valanč. Užvažiavom ant brukio, kojos [arklio] pasiejo Vvr.
20. tr. palenkti į savo pusę, papirkti: Jis visus policninkus paejo Up. Sako, ans viršaitį su šimtine paejo Šauk. Iš kalbos matyti, kad viršaitis yra ano paeitas Kv. Griežto žmogaus nepaei̇̃si Ll.
21. refl. sektis, pasisekti: Jam gyvuliai pasiei̇̃na – kokį tik užliks, tai kap iš pieno plaukia Ign. Jau anam pasei̇̃na Dglš. Kai kada ir iš niekų pasei̇̃na prasgyventi Ds. Pirktos bitės nepasei̇̃na Mlt. Šiuokart pasẽjo gera karvė pirkt Ut. Nepasiejo mumiem su šita gira Lzd.
| Kas pasei̇̃s (klius), tą nutversim Ėr.
22. refl. Kv pasirodyti, pasireikšti (kuo): Ji visus ponams skundžia, žinoma, liežuviu pasieidama gera Žem. Vytautas, norėdamas dar geru pasieiti kryžeiviams, patsai padėjo jiems piles suardytąsias atstatyti S.Dauk. Pašvęsk man druską gyvoliams, aš geru pasieisiu (atsilyginsiu) J. Gera pasẽjo, bičių spietlių davė Užv. Nori darbščiu pasieit, todėl ir dirba Nmk.
23. intr. priklausyti: Laikas nuėmimo paeit daugiaus nu pribrendimo tabokų S.Dauk.
24. intr. palošti (kieno naudai išleisti kortą): Išeidamas gilę jam paėjai̇̃, dabar ims jo karalius Jnš.
25. intr. nustipti: Šį metą jau dvi karvės paẽjo Kl. Pernai par lytotas dienas šmotas vištalukų paẽjo šalin Vvr.
26. refl. patikti: Man pasei̇̃na ta karviotė Km.
27. refl. tikti, būti tinkamam: Paveizėk, ar tas raktas nepaseis į tas duris Akm.
28. intr. Krtn pasilakstyti, pasivaikyti: Paeina karvė R. Kumelė paẽjus Pnd.
| refl.: Pasiėjo karvė B. Karvė tik iš antro karto pasiė̃jo Jnš. Pasėjo kumelė B. Mano kumelė gal bus jau pasẽjusi Lš.
◊ dienosè paei̇̃ti pasenti: O abu buvo paejusiu dienose savo GNLuk1,7.
į kū́ną paei̇̃ti pariebėti: Į kū́ną paẽjo kaip gerą išėdį gavo Šts.
mẽtai paei̇̃na darosi suaugęs: Mergaitei jau mẽtai paei̇̃na, jau gali ir už vyro eit Mrp.
mẽtuose paei̇̃ti susenti: Ona buvo labai metūse paejusi I.

×padei̇̃ti (hibr.) intr.
1. prisiartinti: Jau žiema. – Jau ir čėsas padei̇̃na Švnč.
2. neilgą laiką paeiti: Kiek padeinù, pasilsiu ir vėl einu Aps.
3. pakilti: Saulelė padeina aukščiau Lz.
4. Slk patikti: Kaip tau, man tai nepadeina šitoj mergiotė Skdt.
ǁ reikšti simpatijas: Tai jų Jonas an Stasią padei̇̃na? Klt.
5. būti panašiam: Šitie liežuviai, latviškas ir lietuviškas, padei̇̃na vienas in kitą Brsl.
parei̇̃ti intr.
1. H, R einant sugrįžti: Pareinù namo, gi žiūriu – nieko nebėr Pg. Iš Tilžės, iš Karaliaučiaus pareinù KBI45. Vyrai jau pietų pareina J.Jabl. Jau trečia diena kaip nebepareina rš. Parein jauteliai būbaudami KlvD6. Aš benoriu namolei pareiti J. Sutikom seselę parei̇̃nančią Lzd. Laukė duktės pareinant LB158. O aš parėjaũ pas savo močiutę JD558. O kaip parėjaũ rugelius grėbus, siuntė anyta jautelių ginti JD814. Kelias dienas parėjai atostogų? J.Jabl. Gintautas parėjo persivilktų Vaižg. Parẽj[o] neparẽj[o] (tik parėjęs) ir už darbo griebė̃s Lp. Iš kur parė̃jot? Vl. Buvau parėjęs, bet paskui vėl išėjau J.Jabl. Kur taip ilgai užtrukai, namučių neparėjus JD721. Parėjęs šokęs laukužį arė KlvD295. Baudžiauninkas parė̃jęs galop stramūžija gaspadinę J. Į lauką ėjau – lengvi darbeliai, namo parėjus – meilūs žodeliai J.Jabl. Ei barė barė mane motinėlė ilgai neparėjus J.Jabl. Nieko jai nedarykit, iki aš pats pareisiu Plv. Ar greit pareisi̇̀ namo? Ds. Ar pareisi kada, kai ežys su mielėm? Sln. Parei̇̃s tėtukas priešpiečių Nm. Toli mano tėviškelė, negaliu pareiti KlpD11. Parent žmonėms ing namus savo Mž492.
^ Veršiu išėjo, jaučiu parėjo J.Jabl. Ejau nenorėdamas, parejau šokinėdamas LTR(Šll). Mainai verkdami parei̇̃ta (numaino) Šts. Neduos Dievas nueidamas, duos parei̇̃damas Rm.
| refl.: Jis parsiėjęs iš karčemėlės, jis mane barė ir šalin varė JD1229. Parsei̇̃ (eik) nuo pečiaus – susdeginsi! Dsn.
2. parvykti, parvažiuoti: Parẽjo tryleka metų subuvęs Amerikoj Plng. Po vienerių metų parėjo pirmasis sūnus I.Simon. Po penkių metų parẽjo Vžns.
| prk.: O kad rogiakelį padarytų, tai mūs medžiai lengviau namo parei̇̃tų Gs.
3. atvykti, atvažiuoti: Dėdė savo visą turtą pragėrė, veizėk, ant senatvės ims ir parei̇̃s (ateis gyventi) dar pas mumis Vkš. Ant pagalbos pareiti ledų dėlei nebuvo galima Kel1881,34. Ar iš tolo parėjai čia gyventi? J.Jabl.
pareitinai̇̃ adv.: Jis pardavė ūkį pareitinai̇̃ NdŽ.
ǁ prk. gimti: O kaip jam dar vaikų parėjo, ponu jau laikė jis save I.Simon. Ne čėsu an svieto parė̃[jo] (netikęs) Gs. Per greitai parė̃jęs kūdikis (pavainikis) KI473.
4. atslinkti, artėti, priartėti: Perkūnas parei̇̃ta iš pietų griaudamas – būs šiltas, geras metas Šts. Parei̇̃ta lytaus – juodi visi pašaliai Plng. Šalta žiema šalin eina, jau pavasaris parei̇̃na Nm. Bet jau dabar ir žiema parejo S.Dauk. Minija teka tingiai ir liūdnai nujausdama pareinančią žiemą I.Simon. Nesijuokit, vyreliai, parei̇̃s ir jums tos dienelės Skr. Dabar laikas parė[jo] su tom kiaulėm Gs. Pareis toki čėsai Žem. Rakas mano pareit R118. Parei̇̃ta tie daržai: vienas darbas po kito eita viršuo Dov. Mislijau, kad man galas pareis Ašb.
^ Kaip pareis laikas, bus ir vaikas LTR(Jnš).
ǁ parlėkti, parskristi: Čia bitės jau su raudonomis, jau su geltonomis ir baltomis kojomis pareit taip, kaip yra buvęs žiedas, nu kurio tas dulkes parneš S.Dauk. Jei būs parei̇̃tančios bitys, pareis pačios Dr.
ǁ atvažiuoti (susisiekimo priemonei): Kada parei̇̃na autobusas? Rdm.
ǁ atitekėti, atbėgti: Vilkė (upė) parei̇̃na nū Kamščių Pgg. Šaltuona, kas ją žino, parei̇̃na ji gal nuo Kauno Jrb.
ǁ priartėti skirtam laikui, terminui: Parejo berneliu[i] in vainelę joti (d.) Kb. Pareis mokestis mokėti, o kapeikos neturu Skdv.
5. kilti (iš ko): Jis parei̇̃na iš Žūkų giminės Drsk. Vilkauja upė buvo, nuo jos parėjo vardas Vilkaviškis Vlkv. Parėjo tas sprendimas iš to Vd.
| Jei parei̇̃s iš šnekos, aš ir pasakysiu Gs. Man neparė̃jo į šneką, tai ir nepaklausiau Ss.
6. apsiimti tarnauti: Pareik pas mane į vaikius Dr. Rasit pas mane pareitumėte už berną? rš.
7. tilpti: Kiek parei̇̃na rugių maišan? Mlt. Į maišą du pūrai avižų neparei̇̃na Šl. Šitam maiše daug grūdų parei̇̃na Svn. Neparei̇̃na aruodan grūdai Ds. Šitan vežiman parei̇̃na pusantros kapos rugių Ds. Į tą geldą parei̇̃na kokie trys viedrai Pc. Kešenės didelės, daug parei̇̃na Ėr. Ar visi maišai parėjo vežiman? Sb. Pienas kaip tik puodynėlėn parė̃jo Dl. Šiemet linai į vieną marką neparė̃jo An. Rugiai miežiai užderėjo, kluonan svirnan neparėjo LTR(Slk). Parei̇̃s visi javai klėty Brž. Obuoliai šiemet ant užlų neparei̇̃s Trgn. Tavo ranka į tokią pirštinaitę neparei̇̃s Pn. Pasistumk, visi parei̇̃sma ažu stalo Ds. Ar parei̇̃s skietan audeklas? Slm. Maža stuba, kur tau tiek žmonių parei̇̃s! Brt. Pareista visi namuos – kam muštis! Km. Ką gi pykstatės, ar jau gryčioj nepareinat? Ant.
| prk.: Kaip mokytojai parei̇̃na (žino, moka) tiek daug? Pn.
^ Nedėk jo kišenėn, ir maišan nepareis TŽIV514. Jei į peklą nepareis, vis tiek į dangų suleis LTR(Jnš).
ǁ prk. sutikti, sugyventi: Neparei̇̃na su gyventojais Ut. Ką jūs nepareinat, aš tuoj paimsiu rykštę Ut.
8. susinaudoti, susieikvoti: Kiek turėjau drobės išsiaudus, tai visa ir parẽjo marškiniam Ds. Parei̇̃na sau, daug nėra Pl. Iš kur čia, kūmutėle, sudėsim tą sviestą, patiem parei̇̃na – tiek šeimynos Jnšk. Augančiam pareita du kilu duonos dieno[je] Šts. Anam visas milas parejo – maniau, kad liks ir man švarkas Plt. Visi pinigai jam vienam parejo Plt.
9. sklindant pasiekti: Garsas parėjo iki manęs J.Jabl. Parejo žodis, kad miręs vyras Šts. Iš Rymo pareit žinia, kad popiežiaus paskiausioji adynėlė jau visiškai netoli beesanti LC1877(bandom.numeris).
10. nusmegti: Langai žemėn jau parėję, išsikreipę durys rš.
| prk.: Suvaikėjęs, in mažų dienas parė̃jęs Grl.
11. impers. reikėti, prisieiti: Argi jau parei̇̃s prie daktaro kreiptis? NdŽ. Parei̇̃s i mums veselė kelti Skdv. Kam parei̇̃na važiuot? Lp.
| refl.: Mūsų prabočiams nuolat parsieidavo kovoti už savo žemę prš. Pareitisi mumus visiemus rūpinties BPII88.
12. atsidurti, pakliūti: Parė̃jo į bėdą, o kas kaltas? Gs. Aš į didelius vargus parėjaũ, įpuoliau KII21. Jis į skolą parė̃jęs KI521. Taip ir parėjai ant prapuolimo kelio I.Simon. Kad aš ir į cuktūžę pareisiu … [, bet mušiu] I.Simon. Po kieno valdžia parei̇̃ti KBI43.
ǁ patekti: Ir Brinkių ūkis parėjo į Gaičiaus rankas I.Simon.
13. būti atsiunčiamam, atsiųstam: Man grometa atėjo, parė̃jo KII377. Laiškas parė̃jo Srd. Pas mus net keli laikraščiai parei̇̃na Gs. „Tilžės Keleivis“ pareit kas nedėlę prš. Dideli tau pinigai tuoj parei̇̃s Ss. Kai žvirblis į lango stiklą atsimuša, tai pareis kokia naujiena LTR(Lš).
14. užaugti: Palauk, kai jis parei̇̃s į vyrus, tai tau vis tiek nedovanos Gs. Palauk, nekirsk, tegul parei̇̃na nors į pagalį Ss.
ǁ sukakti: Kai parei̇̃si į septyniolika aštuoniolika metų, galėsi vaikščiot į vakarėlius Skr.
15. tapti, išvirsti: Vaikai visai į nėkus parejo Ll. Žmogus ligoj ant niekus parei̇̃na Pg. Koki gėda taip ant nieko pareiti prš. Ant naudos pareit R337. Šis paaukštinimas ir visiems jo broliams ant gero parėjo brš.
16. žr. įeiti 16.
| prk.: Į garbę rūtos parėjo LTR(Plv). Ir kopūstai šiandien parė̃jo į garbę Alk.
17. atrodyti: Kaip tau geriau parei̇̃s, teip tu ir padaryk Skr.
18. atsitikti, išeiti: Taip nebus, ant to nepareis R229. Vis tiek ant to pačio parei̇̃s Srj. Man teip sakė ir teip parė̃jo Pgg. Tai kaip žmogui pareina, katras save aukština! BsPIV6. Aš tau sakiau, kad tu teisybės niekam nesakytum, matai, kaip tau parėjo BsMtI151. Sakyk, kap tau ten parẽjo? Lš.
ǁ pasitaikyti: An svieto gyvenant visaip parei̇̃na Klvr. Ką matėm, tai matėm, daugiau neparei̇̃s matyt Sdr.
19. pasisekti, pavykti: Jiems su žeme dabar gerai parei̇̃s Žlp.
20. priklausyti, priderėti: Po kiek jam ant dienos parė̃jo? Gž. Mums malkų vežimas (už malkų vežimą) parei̇̃na penki šimtai Lkv. Tai kiek čia dabar man pinigų parei̇̃na už tuos kviečius? Ss. Man dar penki centai parei̇̃na Al.
parei̇̃nančiai
pareitinai̇̃
| refl. BPI13: Parsieit padonims klausyti vyriausybės CI769. Tie piningai man parei̇̃tis KII378. Man parei̇̃tis duoti, o tau imti K. Ne, gaidaũ, nesiūlyk joms, kas joms neparei̇̃tis K.Donel. Nėsa čionai iš tiesų pareitis sakyti – juo veikiaus, juo geriaus prš. Kaip pareitis (pagal nuopelnus) N.
21. būti priklausomam (nuo ko): Nuo to parei̇̃na jūsų likimas NdŽ. Veršio sveikata pareina nuo karvės sveikatos rš. Pasigailėti ir dovanoti nuo teismo nepareina rš. Nuo jo pareidavo, kiek kuriam padegėliui miško duoti A.Vien. Šis sakinys parei̇̃na nuo kito J.Jabl. Brangumas parei̇̃na ant sviesto [rūšies] Trg.
| Tuomet, kai suaugsi, nuo nieko nebepareisi J.Jabl.
^ Kad ant didumo parei̇̃tų, karvė kiškį pagautų J.Jabl.
parei̇̃namai
22. tikti, pritikti: Miežiai pareina sėti po žieminių javų rš. Taip elgtis nepareina J.Jabl. Nepareina gi tep! Sn.
| refl.: Elkimės, kaip mums pareitis MŽ. Mums pareitis klausyti BPII83.
^ Ant drūtos šakos pareitisi drūtas vagis B.
ǁ praversti: Ačiū! Labai jau pareis Žem.
23. Alk kainuoti, kaštuoti: Kiek tau tas kostiumas parẽjo? Kv. Su visu parei̇̃na lig dviejų šimtų rublių Skdv. Jai dvidešimt keturi šimtai parei̇̃na tas šienas Jrb.
24. būti (pagal giminystės ryšius): Jis pareina man giminietis BŽ117. Aš nepareinù jom teta Lp.
◊ į aki̇̀s parei̇̃ti (kam) pasirodyti (kieno) akivaizdoje: Jis vengia man į aki̇̀s parei̇̃ti KI55.
į gálvą parei̇̃ti kilti minčiai: Vilkui parėjo į galvą, kad liūtas nestiprus J.Jabl. Man nė į galvą nepareitų taip kalbėti J.Balč. Ma[n] apie tai visai neparė̃[jo] in gálvą Prn.
į kẽlią (kẽlį, kójas) parei̇̃ti nusidėti, užkliūti (kam): Aš tau niekad į kẽlią neparėjaũ, ko tu mušiesi? Alk. Jis man į kẽlį parė̃jo KII363. Apie mano Vilių nesirūpink – jis niekam nepareina į kojas I.Simon.
į metùs parei̇̃ti suaugti: Jau parėjau į metus – jau turite žentą imtie LTI17. Kai parėjo į metus, ir įgijo sau ragus LTR(Snt).
į prõtą (prie prõto) parei̇̃ti suprotėti: Vyriausias sūnus suaugo, parėjo į protą V.Kudir. Kada išeis už vyro, savaime prie proto pareis I.Simon.
į véidą parei̇̃ti pasitaisyti, pariebėti: Dabar ir išsimiega, ir pavalgo, o da į veidą nepareina, da sudžiūvus Gs.
ki̇́ek [ti̇̀k] parei̇̃na smarkiai (mušti): Duoda vagiui, ki̇́ek parei̇̃na Pn. Prilupę kiek tik parejo, veselnykai sviedė Joną lovon ir vėl ėmė šokt BsPII245.
namõ parei̇̃ti mirti: Nedagalinėj[o] nedagalinėj[o] ir parẽj[o] namo Vrnv.
paparei̇̃ti intr. būriu pareiti: Mergos paparẽjo iš uogų Dv.
péreiti
1. tr., intr. H peržingsniuoti: Péreiti ribą DŽ. Ana párėjo par lieptą J. Per lieptą tai aš neperei̇̃siu – galva sukas Slm. Péreik per vieną lentą nesverdakuliuodamas Ds. Nebijojau tamsią naktį laukelį pereitie BsO156. Purvais pereiti negali N. O kur mes ėjom, kur mes parėjom, nežels žalia žolelė JD954. A nepáreitamos buvo ganyklos Pln. Laukas tiktai par tris dienas pareinamas I. Jos vyras tarnavęs pereinamojo punkto viršininku rš.
^ Lauko nepereisi, kelio neišmatuosi TŽIII376. Su neteisybe visą svietą pereisi, bet atgal negrįši NžR. Nevalgęs pereisi tris keturis laukus, o nuogas nė per slenkstį neperžengsi B. Duona – basas velnias nepereit (prasta) rš.
ǁ peržingsniuoti skersai priešais einantį: Už ką tu kęsi, už ką tu vargsi, niekam bloga nepadarius, viešo kelio niekam neperėjus V.Krėv. Jei tau par kelią pareis žmogus arba parbėgs katinas, arba sutiksi mergaitę einant, atsitiks nelaimė (priet.) Prk.
ǁ tr. išvaikščioti: Beieškodamas sau tinkamos vietos, jis perėjo dešimt namų J.Balč. Perėjo kalnus, aprašė jų augalus Ašb. Jisai pérejo tą miestą skersai ir išilgai BM293. Pereikite žemę, ją aprašykite ir sugrįžkite pas mane SkvJoz18,8. Visą sodelį parėjau, vyšnių uogelių neradau JV226.
ǁ intr. nustoti, baigti eiti: Didiejai žmonių būriai párejo, dabar tik viena kita boba dar kiūbrina Up.
2. tr. einant peržiūrėti, patikrinti: Vis samdininkų darbą páreik Grdž. Kelį páreikiat, vyrai, – gubernatorius važiuos Als.
3. intr. išeiti pasivaikščioti: Popiet péreisiu iš nuobodumo Sdk. Sėdi sėdi tamsta namie, nė nepéreini niekur Ds. Neturėdamas apsivilkt nepéreisi Trgn. Reikia péreit ben kiek An. Turiu geresnę drapaną, tai tą reik čėdyt péreit, o namie bile kap apseit galiu Gs.
| refl.: Nor toli, ale pérsieisi, dar jaunas Azr.
4. tr. beeinant pamušti: Pérėjau pėdą, dėl to nepaeinu skaudėjimu Plv. Pérėjau turbūt koją, kad tep man dabar skauda Plv. Páreitas kojas mes negydom – pasakė daktaras Nt.
ǁ refl. pervargti beeinant: Ejo žmogus į Plungę ir parsiejo Pln. Kitas arklys eina, ligi pérsieina, bet nestovės Ds. Vieną dieną pérsieisi, tai kitądien kojų nepatrauksi Ds.
5. intr., tr. persikelti: Žemaičiai lietuviai, viena valanda tokiose valtėse upę parėję, gudus iš nežinių antpuolė S.Dauk. Tę povaliau eis, ant kitų rėlių péreina Mrj. Pakilo da didesnis vėjas, perėjo liepsna į kitą pusę kelio Ašb. Štai mes pereitam pas vyrus šituos Ba1Kar14,8.
| prk.: Pereina tėvų nuodėmės ant vaikų ligi į trečią ir ketvirtą eilę I.Simon. Dūšia su kūnu ne miršta …, bet pereit ižg mirimo ing gyvatą DP578.
| Pérėjo kiton vieron Pnd.
ǁ intr. pakeisti (darbą, vietą ir pan.): Péreiti į kitą kursą DŽ. Iš teorijos péreiti į praktiką NdŽ.
ǁ intr. atitekti (kitam): Jo turtas perėjo į svetimas rankas rš.
ǁ intr. pabuvoti: Péreis per jo rankas – sugadintas daiktas Klt.
6. intr. būti suvartojamam: Augančiam páreita du kilu duonos dienõ[je] Šts. Kvartūgelių turėdavusi po devynis, po dešimtį, o ir taip visi pareidavę Plt.
7. intr. perlįsti: O tai parėjo par jo širdelę ta kulka kaip bitelė JD1085. Pigesn verbliūdui pereit per bulį adatos, o neg lobingam įeit dangaus karalyston DP484.
8. intr., tr. prasiskverbti: Pereina saulė miglą R83. Ir saulė per purpurą nepéreina (neperšviečia) Trgn.
^ Ateit ubags, ant lops lopo, per tus lopus vanduo nepéreit (žąsis) Sch68.
ǁ intr. pasrūti, aptekti: Bulvės rūsė[je] [v]andeniu párejo Šts.
ǁ tr. paveikti: Alus pereit mane B. Ans yr aistros páreitas – lyg beprotis Šts. Šaltis pérėjo, bet da tiko valgyti [bulvės] Ėr.
ǁ intr. persmelkti: Šiurpas perėjo per visą kūną J.Balč. Kuriam par kūną nepareis šaltis? brš.
ǁ tr. persmeigti: Nes ateis čėsai, jog kalavijas galingas pereis širdį tavo MP45. Ir tavo dūšią pereis kalavijas BPI114.
9. intr. praslinkti: Gaidykste perėjo būrys lytaus Žem. Vagis vagia, tai nors sienos lieka, o kai ugnis péreina, tai nieko Trgn. Pérė[jo] per kaimą krivuilė (raginimas raštu), kad važiuotų į stuiką Gs.
| Kiek per jo rankas pinigų pérėjo! Gs. Bylos péreidavo per jo rankas NdŽ.
10. tr., intr. pervažiuoti, perslinkti: Dirbo ant geležinkelio, ir pérėjo mašina – kojas nupjovė Rdm. Tekinis párejo ir sulaužė šakę Šts. Žemė minkšta – párejai porąsyk su drapaku, ir gerai Šts. Dirvą reikia tik pereiti su akėčiom (lengvai išakėti) Jnš.
| Koks čia siuvimas, páreina (susiuva) su mašina Skr. Trobą, prieangį su šluota pereina (pašluoja) rš.
| Marios kas diena pereit (užlieja) kraštus ir vėl sugrįžta SPI270.
ǁ intr. peršokti: Párejo par tvorą Rs.
11. intr. pavirsti, pasikeisti: Trečiasis taurėlaiškis panašus į vainiklapį ir pereina į pentinėlį rš. Jo meilė pérėjo į neapykantą DŽ. Jo balsas pérėjo į šnibždėjimą NdŽ.
12. intr. nustoti, liautis, pasibaigti: Tuoj pereis lietus, galėsma važiuot Dbk. Parėjo lyti Grg. Perėjo noras SD209. Pereina visas noras dirbti, kada nematyti jokios naudos I.Simon. Užgėrė sviesto sūrymo, ir gumbas pérėjo Lnkv. Gal péreis [liga], jau nebe taip karšta galva Sdk. Ar perėjo skaudėti dantis? Vkš. Nuo tų liekarstų pérėjo karštis Gs. Pareis rūstybė brolio tavo S.Stan. Išgąsčiui parėjus kėlės M.Valanč. Tep negali péreit Azr. Sakai, jau visi rūpesčiai párėję Skr. Laimė, kad tep gerai viskas pérėjo Gs. Pakavojo tą tėvą, ir taip gerai jam perėjo BsPIV30. Prilygintas … miegui, veikiai perenčiamui KN255. Dangus ir žemė pereis, bet žodžiai mano nieku būdu nepereis Ch1Mr13,31.
ǁ pasikeisti: Laukiau mieste péreinant oro Krsn.
ǁ tr., intr. nustoti skaudėti: Išgerk žolynų, tai ir pilvas pereis Rod. Ar tau da nepérėjo galvą? Alk. Kad tie dantys páreitų, vėl ateičio Grg.
13. intr. R367 praeiti, praslinkti (apie laiką): Vos kelios naktys perėjo, štai jau vislab buvo nuėsta K.Donel1. Pereina tas žmogaus gyvenimas kap vanduo Jz. Péreina jaunysta Jz. Atmena seniai perėjusių metų negirdėtą vėtrą Tat. Pereis tiek metų, kiek yr lašų mariose vandenio brš. Péreitus metus, péreitą rudenį J.Jabl. Iki metui péreinant R75.
ǁ pasibaigti (skirtam, įprastam laikui): Pusę metų buvau párejęs, dėl to manęs neėmė į kantoną Šts. Taip norėjau valgyti, perejo per parą, ir nebenoriu Ds.
14. tr. išmokti: Visus mokslus pilnai ir tobulai perėjęs Ns1833,1. Vaikelis gan gerai mokės – gavėnės būvė[je] parejo kiaurai lementorių ir į kningas įšoko M.Valanč.
ǁ baigti (mokyklą, mokslą): Maža klasių pérejus Aps. Perėjo mokslus didelių mokslainių Tat.
15. tr. CII559 būti pranašesniam, viršyti: Jį ne bet kas péreina Up. Vaikas péreis ir tėvą (bus piktesnis už tėvą) Gs. Su liežuviu ano nėkas nepáreis Vvr. Pri mokslo ana visas páreita Slnt. Šiaudiniai auliai toli pareit medinius S.Dauk. Drūktenis perėjo abu švogerius stovyla, galva ir iškalba Žem. Visokią išmintį žmogaus pereit … ansai gražumas DP542. Mokintinis nepereit savo mokintojį BtMt10,24.
^ Zopostingas pereit turtingąjį B. Sveikata viską gi pereit B. Sviets griekais, pekla velniais pereit B.
16. intr. būti duodama viršaus: Kur mano nepéreina – imk sau ir šitą Ds. Ką čia su tavim ginčysies, tegu mano péreina Alv. Kad taip tai taip, tegul mano péreina (nusileidžiu)! Alk. Motiejus tau oho – jo nepereis šiaudas! Lp.
17. tr. nulenkti, papirkti: Ans teismo nebijo – teisė[ja]s yr ano páreitas Sd. Mano gi̇̀zelis buvo péreitas, greit sumalė Ėr.
18. intr. sekti vienas kitą, pasikeisti: Kiek vainų párėjo jau man Brž. Čia per metus ar aštuoni vargonykai perėjo Rm.
19. intr. pakeisti objektą: Pradėti gydytis reikia nuo lengvesnių vaistų, o paskui pereiti prie stipresnių rš. Pereinu prie antrosios ataskaitos dalies sp. Jis dažnai pereidavo [nuo „tu“] prie „jūs“ rš.
ǁ imtis ko nauja: Kariuomenė pérėjo į puolimą DŽ. Jam nesmagu, kad svečiai į tokius ginčus perėjo I.Simon.
20. tr. pasklisti, apimti: Ir perėjo garsas jo visą Siriją BtMt4,24.
21. tr. perkęsti, pernešti: Jis jau pérėjo visus bandymus Gs. Kožnas šventasis daugel vargų ir pagundinimų parejo M.Valanč.
22. tr. pereilioti: Kai péreisiu visus diržu, tai ir rejestys išbėgs Ds. Ir teip pereik visus titulus, o rasi maža ne visus bažnyčiai duotus SPI222.
◊ ãkys péreina nužiūri: Pagenda pienas, kai ãkys péreina Ds.
per gálvą péreiti pagalvoti: Mislijau, aną į pačtą nusiuntė – taip sau par gálvą párejau Slnt. Per jų visų galvas perėjo tos pačios mintys V.Kudir.
per metùs péreiti senstelėti: Jau per metùs pérėjus ši pana Ds.
per rankàs péreiti užeiti kitam iš priešakio (pjaunant javus): Anas man perejo per rankas – pjaut negaliu, kap sopa Vrnv.
[per] ši̇̀rdį péreiti sujaudinti: Par ši̇̀rdį párejo ta baisi žinia Šts. Verkia ponas, ir man širdį perėjo, apsiverkiau LzP.
širdi̇̀s pérėjo atsileido pyktis: Pérejo širdi̇̀s, ir nuejo Rdš.
pieei̇̃ti (dial.) intr. ateiti: Žiema pieei̇̃ta, lõša grajy[ja] pasisėdę Kin.
praei̇̃ti
1. intr., tr. H, R pražingsniuoti (pro šalį): Niekaip nepraeisi jų nepastebėjęs Blv. Nepraeik pro mane, užeik pas mane J. Jis niekad nepraei̇̃na pro mus nepašnekinęs Gs. Ižgirdo minią praenčią DP102. Savo kelią praė̃jo (neatitiko kelio) Ėr. Jau pro liepą praėjo rš. Potam ne tiktai kaip praeidams jiemus pasirodo, bet ir gerą valandą pas juos ir po jų akim pasiliekt BPII22.
^ Nepraejęs šunų, strypų neišmėtliokis Kv.
| refl.: Tylom kap kiaulė prasiejo (praėjo nepasisveikinęs) OG27. Mes prasiėjom visai tykai, be jokio žodžio BsV158.
ǁ tr. išvaikščioti, pereiti: Panūdo jaunas praeit pasaulį rš.
2. refl. nueiti šalin, pasišalinti: Sakau tau, prasei̇̃k iš kelio! Trgn. Šuva iš viedro lakė pieną, kap prilakė, ir prasiẽjo Ml. Prasei iš lango (neužstok lango), bo man nieko nesregėt Grv. Prašom prasei̇̃t, jėg par mum nepatinka Ds. Kad žinojęs, tai būč prasẽjęs Trgn.
3. intr. praslinkti, nuslinkti: Lukterėk, kol praei̇̃s lietus Dbk. Griaustinis baigia praei̇̃t, jau saulė pasirodė Sdb. [Nustebus] tarytum šaltis per jo nugarą būtų praėjęs rš.
ǁ pravažiuoti: Dieniniai traukiniai buvo jau praėję rš.
4. intr. pranykti, pasitraukti, nustoti, liautis, dingti: Trumpalaikiai priepuoliai praeina, nesuspėjus panaudoti bet kokią terapiją rš. Ar jau tau tas galvos sopėjimas praė̃jo? Vb. Sutinimas jau praėjo rš. Išėjau į orą, ir praė̃jo miegas Gs. Ji apsvaiginta kanapėmis, ir tas svaigulys visai praeis J.Balč. Man praėjo bet koks noras juoktis iš jo rš. Praejus pirmam džiaugsmui pradėjo vadžioti I. Viskas šioj pasaulėj praeina ir mainos prš. Tai vis daiktai praeinami J. Nepraeis šita giminė, iki tatai vis stosis BtMt24,34.
^ Kas praėjo, tas negrįš PPr199. Geras darbas nepraeis dykai Rs. Kentėk, dantis sukandęs, nelaimė buvusi praeis M. Žadėtoji nepraeis S.Dauk.
praeitinai̇̃ adv.: Da ligšiole sopėjo dantį, ale praeitinai, ė dabar be perstojės Ml.
5. intr. prasiskverbti: Griovys taip užakęs, kad vanduo nebepraei̇̃na Sb. Jegu tik bus koks plyšelis, šaltis ir praei̇̃s Sb. Pro taip uždangstytus langus mažai šviesos tepraei̇̃na Sb.
ǁ pralįsti, pratilpti: Norėjom išnešti bačką, ale pro duris nepraejo Up.
6. refl. įsitraukti į ėjimą: Paki prasei̇̃na, vis iš tyko eina Sld.
7. intr. praslinkti (apie laiką): Taip praeina kelios savaitės J.Jabl. Čia brikšt, te brikšt, i praei̇̃na diena Mžš. Visas amžius praėjo, ir nieko gero Pn. Praẽjo tavo jaunos dienelės Ds. Naktis praėjo laimingai rš. Neilgai betrukus praejo baisi gadynė M.Valanč. Kai trys metai jau praėjo, tai pareit jaunikis šis KlvD61. Šiemet taip praėjo uogos, nieko neprisiviriau Ėr. Praẽjusį metą taip nelijo Vkš. Nuo praejusio meto baisus badas buvo visoj Teutonijoj S.Dauk. Praėjusi žiema buvo ne per šalta Bsg. Laikai yra šie: dabarti̇̀nis, arba ẽsąsis, praė̃jęsis ir bū́siąsis Jn. Praeis dienos, praeis metai, praeis amžiai P. Šimtas metų praeis, mūsų nei vieno nebus Bsg. Žiema praeis, vasara ateis Pnd. Pràeitas laikas J. Aš nebuvau ten nuo praeitų metų Grž. Pràeitą naktį pasnigo Rm. Šnekam čia su kaimynėliu praeitąsias (apie praėjusius laikus) Jnšk.
^ Praeita ir užmiršta Sim.
8. intr. baigtis: Už tas šunybes nepraei̇̃s tau gerai Gs. Nepraeis tau taip, vis tiek aš tau atkeršysiu Jnšk. Tai ko čia pyktis, tegu jau taip praeina! rš. Prisiekiu, veltui nepraeis niekšybė B.Sruog.
ǁ įvykti: Vakarai, spektakliai, paskaitos ir šokiai praeidavo su didžiausiu pasisekimu rš.
9. tr. būti pranašesniam, viršyti: Jau jos niekas neprai̇̃s an tų dainų Šmk. Jis ir mane praei̇̃na Gs. Jūs ožkas praei̇̃nat savo strainumu PP64. Paūgterėjusi pradėjo taip guviai austi audeklus, jog savo mokytoją praejo M.Valanč. Praeimi kitą SD301.
10. intr. būti duodama viršaus: Tegul jau tavo biskį praei̇̃na (tu daugiau mokėsi) Alk.
11. intr. būti išleistam: Jam pinigai praei̇̃davo su ta diena Kp.
12. refl. pasveikti: Nei numirsi, nei praseisi̇̀ Str.
13. intr. atvėsti, praaušti: Da tura pečius praei̇̃ti, negal da kepti – da karštà y[ra] Dov.
14. intr. būti išrinktam: Dvarininkai norėjo vieni praeiti atstovais rš.
ǁ būti priimtam: Pasiūlymas praė̃jo NdŽ.
◊ laukañ praei̇̃ti euf. galėti tuštintis: Eitu laukan, nepraeitù Šts.
priei̇̃ti
1. tr., intr. H einant prisiartinti (prie ko): Einu einu ir prieinù mišką Pn. Prieimi artyn R202. Jau jis buvo arti priėjęs prie ežero Grž. Pry lango pryejęs MitII41. Jis pėdina meilydamas prieiti vagičnai prie jos J. Prieidamas pačiūčiuosu, atsitraukdams pabučiuosu BsO23. Prejau ežerelį, čystą vandenelį, randu randu bernuželį žirgelius begirdant StnD8.
^ Priei̇̃s ožka pri vežimo Vvr.
| refl.: Aš prieituos arti ir girdu visą pamokslą Dr. Prieikitės jop ir būkite apšviesti DP576.
ǁ užeiti (pas ką): Pri anų aš kiekus metus prieitù (dažnai nueinu) Grg. Neturia mieste žmogaus prieitamo, kur dings nuejusi? Šts.
2. intr. daug sueiti, prisirinkti: Priėjo kiemas didžių svetelių J.Jabl. Agranomas kai atvažiavo, tai kad priė̃jo žmonių – pilna gryčia stačių! Sml. Vakarais prei̇̃na jaunimo pilna, padūksta Sdk.
| Bet dar ir kasdien prieinančių samdininkių samdo I.Simon.
3. intr. daug privažiuoti: Pilnas turgus priė̃jo mašinų Pn.
4. intr. pribėgti, prisisunkti: Laivas priė̃jo vandens DŽ.
ǁ prisipildyti: Kambarys priei̇̃na dūmų Lp. Priė̃jo daug dulkių BŽ267. Prejo pilna gryčia garų Slm.
5. intr., tr. prislinkti, prisigauti: Priėjusios prie javų ar prie vaisių, pradeda savo pragaištingą darbą Blv. Vos ugnis pri šiaudo priejo, tujaus tas nudegė M.Valanč. Reikia žiūrėti …, idant oras prie jos (vopnos) negalėtų prieiti A1884,354.
| prk.: Badas visur priė̃jo Ėr. Priei̇̃s galas ir jam Pc. Nesijuok iš kitų, priei̇̃s ir tau bėda Gs. Jamui trūdna prieit loskosp pono savo MP79.
^ Siūlas kamuolį turi prieiti Vdk. Pradėjo nuo virvelės, priė̃jo prie kumelės (apie vagį) Vel.
ǁ tr. (galėti) pasiekti: Ar ežeras priei̇̃namas? Rm. Vietose taip pat neprieitamose S.Dauk. Aukštos neprieinamos uolos rš.
| Daugelio dokumentų negalėjau prieiti J.Jabl.
ǁ prk. įgyti palankumo, susitarti: Kaip anas priėjo prie teisėjo? Sdk. Jis moka prie visų priei̇̃t Gs. Kai reikia kur prei̇̃t, tai be pinigų ir tuntuok (vaikštinėk) aplink Trgn. An jį be raudonos kepurės neprieisi Str. Yra tai vyras geras, prieitamas, nepasipūtęs M.Valanč. Prieitama merga (pasileidusi) Šts.
ǁ prk. pasiekti (mąstant, kalbant): Prieina prie tos nuomonės K.Būg. Turime prieiti prie išvados K.Būg. Jokių galutinių išvadų dar neprieita NdŽ. Lyginimu pri̇̀einame gerą rezultatą K.Būg.
| refl.: O kaip in kalbą prisėjo, ne kartą sakė, kad sūnų užmuštų V.Krėv.
6. intr. prislinkti, priartėti (apie laiką): Priei̇̃na laikas, ir miršta žmogus Pn. Šiliškė prei̇̃na Pc. Vakarui prei̇̃nant, pakinkė motyna arklius Jrk24. Tiek berasis – priei̇̃s ir vakaras parvažiuoti Šts. Po tą mišką bevažinėjant, priėjus naktis Sln. Jam vis anksti – priei̇̃s mirt, ir tai da bus anksti Rm. Kenti kenti, bet priei̇̃na, kad daugiau nebegali iškęst Rod.
| Kas prieis: be arklių važiuos, lakstys padebesiais Lnk.
| refl.: Ir jam prisiėjo laikas J.Jabl.
ǁ intr. ateiti terminui: Prieina jau ir mokesčiai mokėt Rm.
7. tr. susitikti, pasimatyti: Man reikia dėdę priei̇̃ti Ėr. Ar tu jo dabar neprieini̇̀? Rm. Jei pamatysi, prei̇̃k Joną Slm. Ir norėjo, kad tik prieitų kokį žmogų J.Jabl. Ir dienai veikiai besibaigiant, priėjo jį jo mokintiniai Bb1Mr6,35.
8. intr. bažn. atlikti (tam tikras apeigas): Ar jau prėjai̇̃ velykinės? Slm. Abi priẽjom [išpažinties] OG91. Kas gyvas galįs nu Verbų lig pravadų nedėlios turėjo prieiti pri kunigo ir švenčiausį sakramentą priimti M.Valanč. Kartą metuose prieime DP36.
| Sakyti kozonį … prientiemus Dievo stalop Mž499.
| refl.: Liepė munie prieities išpažinties S.Čiurl.
9. tr., intr. apžiūrėti: Reik visus priei̇̃ti, pašerti Užv. Kai apsimušim (apsidirbsime), reiks prie bičių priei̇̃t Gs. Dabar nėra kam pri gyvolio priei̇̃ti Žlp.
10. intr. rasti progą, rasti laiką: Vis neprieinù, taip stovi darbas Pn. Kai turėsiu laiko, prei̇̃siu prie to mezgimo Jrb. Kada aš rašysiu, pats žinai, kad niekad nepriėjaũ Mrj. Dėl daug lauko darbų negalėjo prieit aust BsPI71. Ot, prieidamas ir padariau Alk. Priei̇̃damas, priei̇̃damas ir apsidengiau stogą Skr.
11. tr., intr. tęstis, siekti: Neprieina prieg ežero laukai Lp. Ištisas žemės plotas prieina Baltijos jūrą J.Jabl.
^ Ant tvoros stovia gaidys, uodega priei̇̃na lig žemei, o balsas – dangun eina (varpas) LTR(PnmR).
ǁ intr. prigulti, tikti, nepaliekant tarpo: Durys nepriei̇̃na, žiemą reikės užkimšt Skr. Ta lenta labai gerai priei̇̃na prie anos Jnšk. Kurgi neis šaltis, kad durys an slenkstį neprei̇̃na Sld.
12. intr. būti pelnomam, uždirbamam: Ką darysiu nedirbus – vis kokiu centu daugiau priei̇̃na Ps. Jis turi gerą tarnystę, ir iš šalies dar prieina rš. Užsisiuva, da už seniūnystę dvidešimt penki litai mėnesiui priei̇̃na Ds.
13. intr. pribręsti, prinokti: Šiemet anksčiau prė̃jo rugiai Kp. Smėlėtoj žemėj ir kviečiai greičiau priei̇̃na Up. Vasariniai obuoliai anksčiau priei̇̃na kaip žieminiai Št. Pernai anksti priẽjo riešutai Vvr. Kasmet da nepriẽjusius riešutus išneša Vj. Aviečių yra, gal priei̇̃s jau Vlkv.
14. intr. pasitaikyti: Kaip priei̇̃na, taip ir pasakau Žd. Jei priẽjo kumet išgerti burną – neatsisakė Plt. Ir mylimės, ir baramės, – kap kada priei̇̃na Prng.
| refl.: Visaip prisei̇̃na – tenka žmogui ir pavargti, ir lengviau pagyvent Vdžg. Gyvenime prisiei̇̃ta ir prastų, ir gerų dienelių praleisti Vvr. Prisiei̇̃nant kam prisiekti, reikia pirma gerai pasimislyt apie tatai A.Baran. Taip prisiė̃jo, kad jis visus išvadavo Lnkv. Kaipgi tau prisẽj[o] išgurint langą? Arm. Prisieidavo man pačiam tarpininkauti Blv. Kad sveikas gyvensiu, dar prisei̇̃s ir Kaunan nuvažiuot Trgn. Neprisejo sutikt Aps.
15. intr. reikėti, tekti: Tą daržo vietą priei̇̃s su dalgiais nupjauti Grg.
| refl.: Prisiėjo mums vargti, kol prasigyvenom Rs. Balsavimą prisiėjo atidėt, nes trūko kvorumo rš. Garbeniui prisiėjo liudyti Blv.
^ Oi nespjauk į vandenį, gali pačiam prisieit atsigert LTR(Brž).
ǁ prireikti: Vaikį ir piemenį tepriẽjo samdyti Plt.
| refl.: Kur kokį daiktą turi, tai tę ir palieka, o kap kada prisei̇̃na, tai suk galvą, ieškok Švn. Nemesk nei kokio daiktelio, kada nors prisei̇̃s, ir turėsi Ds. Neskolinsi, tai ir tau, kai priseis, nepaskolins Ds.
16. intr. tekti, priklausyti: To ūkio ketvirtadalis man priei̇̃na Kltn. Ir jam, ir man po lygiai priei̇̃na Trgn. O ką mes apie anus sakėm, toktai ir mums priein prš.
| refl.: Da ir man dalelė prisiei̇̃na Sdk. Kas jam pačiam ir jo išrinktiemus prisieit, bus sugrąžinta SPI14. Ne tau toji dūšia, bet man prieitis, nes man tarnavo DP523.
ǁ refl. sietis su kuo, liesti, priklausyti: O kas prieitis galo ir naudos …, tos yra didės ir tūlos DP134. Tau nieko prieitis, nerūp nieko CI97.
ǁ atitekti: Jiems nereiktų nė trobų kelti, ir pievos prieitų kiekvienam A.Vien.
ǁ refl. priderėti: Labai reiktų tuos baust, kurie svetimų nuodžių neuždengia, kaip jiems priei̇̃tis DP478. Tesi pagerbimas ir liaupsė jam prisienti DP599. Prisieinančiu būdu N.
17. intr. kng. reikšti požiūrį, elgtis, suvokti: Rūpestingiau ir teisingiau priėjo prie šio darbo kitos organizacijos rš. Poetas prie pasirinktų temų priėjo jautriai rš.
18. intr. kainuoti: Misliji, rūbas pigiai prei̇̃na? Mlt.
19. intr. būti (pagal giminystės ryšius): Brolienė priei̇̃na ji man Brž. Jis man dėdė (giminė) priei̇̃na Sv.
| refl.: Aš jam dėdė priseinu Mšg.
ǁ būti tuo pačiu, sutapti: Ans nėr man gentis, tik pavardė priei̇̃ta Plng.
20. intr. apibėgioti, susikergti: Geras jaučias – priẽjo kartą, ir pasivaikė karvė Ds. Ar jau priẽjo arklys an kumelę? Ds.
◊ [liẽpto] gãlą priei̇̃ti atsidurti padėtyje be išeities: Liepto galą priėjo R184. Galą priėjau N. Ilgai jam sekės su vogtu mišku, bet kartą priėjo liepto galą (pakliuvo) Jnš.
į savè priei̇̃ti pasitaisyti, suriebėti: Kai priei̇̃s in savè arklys, tada parduosim Alv.
į ši̇̀rdį (prie širdiẽs) priei̇̃ti rūpėti, jaudinti: Įsišneko sena tarnaitė apie viską, kas prie širdies priėjo LzP. Meilingi žodeliai in ši̇̀rdį priẽjo Tvr.
prie prõto priei̇̃ti susiprasti: Tu ir dabar dar prie proto nepriėjai I.Simon.

×razei̇̃ti (hibr.) intr. išsiskirti: Pasbars kada i razei̇̃s Arm.

×parazei̇̃ti intr. išsivaikščioti: Visi sūnai parazẽję, liš moma ir duktė pirkioj Lz.
suei̇̃ti
1. tr., intr. susitikti: Ar jį kada sueini? J.Jabl. Aš su juo dažniau sueinù Vv. Jegu sueisi dėdę, tai užprašyk, kad atvažiuotų svečiuos Ut. Dabar man jo nebepapuola suei̇̃t Pš. Jūs bijot į akis suei̇̃ti Vkš. Šiandie suėjaũ tavo pusbrolį Alk. Kiekvienas, suėjęs su pažįstamu, sveikinasi rš.
^ Kalnas su kalnu suei̇̃na, o dar žmogus su žmogum nesuei̇̃s Ėr.
| refl. tr., intr. SD333: Šiandien susėjau ir tavo tėtušį Žem. Jie dažnai susieina Zp. Pasibūk, matai̇̃, retai susiei̇̃nam Ėr. Aš su juomi susiėjaũ KBI29. Vakar turguj dėdiną buvau susiėjęs Sdb. Ir susėjo du broleliu kalbėtis JV73. Susiẽjova mudu kaktomušais tarp durų J. Jėzus dažnai susieidlavo su pasiuntiniais savo VlnE189.
2. intr. susirinkti į krūvą: Kitą dieną kitan kieman visos suei̇̃davo Kp. Sueina žmonės paprašyti, kad jiems sudarytų įvairių aktų rš. Agatos išleisti į aną pusę (pas jaunąjį) visas sodžius suė̃jo Sml. Kelkis, tėvuli, … jau suẽj visi susiedėliai TŽI278.
| prk.: Visi darbai suė̃jo į krūvą (sykiu reikia dirbti) Gs. Vėl Vilnius, Kaunas, Klaipėda sena po mūs kovinga vėliava suėjo V.Mozūr.
| refl.: Čia ir lietuvių darželio vaikai susieina prš. Be reikalo mes čia susiėjom Sz. Susieidavo ir susitardavo savitarpyje dėl visokių bendrų reikalų A.Janul. Penkiõs, keturiõs susiei̇̃davom verpti Zr. Ciecorystės saimas ant pavasario … susieisiąs LC1885,2. Visas sodžius buvo susiė̃jęs prie galukiemio vartų Onš. Susiėję gerkim, pasigėrę šokim B. Kur du arba trys vardan mano yra susiėję, tenai aš esmi viduje jų DP190. Tie visi susiėjo pakalnėj Sidim BB1Moz14,1. Susieimi draugėn R419. Suėjose rodon vienon Mž505.
| prk.: Ir kitų mokesnių dabar labai menkai tesusieina prš. Daug piningų susiė̃jo KII383. Rugiapjūtė ateis, visi darbai susieis Lz. Dvi natūri suėjos DP474.
3. intr. bendrauti, draugauti: Mes su Emile labai suei̇̃davom Sdk. Kolei nespykom, tai suei̇̃davom Dbk. Kaip anais metais susipykom, teip ir ligšiol dar vis nesuei̇̃nam Sml. Jie labai sueinami̇̀ žmonės Žml. Jie tokie šeškai, nesueinamas kiemas Sml. Kaipgi eis – nesuei̇̃namas žmogus? Pl. Treji metai, kaip jie sueinami̇̀ (mylisi) Pl. Dvylikos metelių suei̇̃ti pradėjom, penkiolikos metų viens kitą mylėjom Grž.
| refl.: Seniau, dar gimnazijoj būdamas, su savo krašto jaunuomene beveik nesusieidavo J.Bil. Mes susiei̇̃davom su ja, kaip mergaitės būdavom Pš. Susieidavom su teisėjais, advokatais rš.
4. intr. visiems įeiti (į kur): Visi pirkion suẽjo Švnč. Juodvarniai tik sukranksėjo, nusileido ir suėjo žmonėmis į trobą J.Jabl. Anie suė̃jo į vidų J. Arkliai pasiliko vieni, dar į javus sueis V.Kudir.
| refl.: Karvės susė̃jo į daržą Rs.
5. tr. suvaikščioti: Daug kelio suejáu, kol į Vilnių nusigavau Šv. Par visą amžių esu kokį šimtą mylių suejęs Šv.
6. intr. suvažiuoti, suplaukti: Visi vežimai suėjo į kiemą Rm. Visi laivai suė̃jo į uostą NdŽ.
ǁ sutekėti: Eiškūnas ir Bartava suei̇̃na į vieną krūvą Ms. Miestas pastatytas toj vietoj, kur sueina dvi upės J.Balč. Trys upės suej[o], trys seserys suvažiav[o] Pls.
ǁ prk. susibėgti į krūvą: Buvo atvažiavę į stotį, kur sueina daugybė geležinkelių rš.
| refl.: Ten susieina visi trys keliai V.Krėv.
ǁ prk. susiderinti: Mūsų nuomonės nesuei̇̃na NdŽ.
7. intr. sukakti: Marytei sueina šešiolika metų Plv. Jau aš suėjaũ aštuoniasdešimt vieną metą Vlkv. Šiais metais man jau šešiasdešim antri suei̇̃s Užv. Dar nesuė̃jo pusė metelių, jau ir prapuolė meilūs žodeliai Vlkv. Termino sueinamoji diena rš.
ǁ baigtis, praslinkti: Taip suejo diena pirmoja A.Baran. Suėjo dvi valandos rš.
8. refl. susituokti: Metų nėra, kaip susiėjom rš. Pirm nekaip susiėjo, rasta yra nėščia NTMt1,18.
ǁ grįžti po išsiskyrimo: Jis su pačia buvo persiskyręs, bet jau vėl suẽjo Alv.
9. intr. pradėti (giminystę, draugystę, ginčą ir pan.): Aš noriu į pažintį sueiti Lž. Sueinu in tavorčystą, t. y. kliaunuos su juomi J. Suėjome į pažintį A1884,364. Nemaniau, kad teks mums suei̇̃ti į gimines Gs. Ir seniau kviesdavoms, o dabar giminėn suė̃jom, tai kurgi nebesikviesma?! Slm. Taigi labai metas, pamiršus savybės ginčus, santarvėn sueiti rš. Suei̇̃ti į derybas NdŽ.
| refl.: Kada žmonės susieis ing vienybę Mž475.
10. intr. susidurti, ribotis: Jie kaimynai – laukas su lauku sueina Vdn. Jų sodybos suei̇̃na Jnšk. Su šventorium sueina kapinės rš.
| refl.: Jų laukai su laukais susei̇̃na Lp. Žiemiuose Lietuva susieina su Latvija BŽ193. Rubežiais susieimi R22. Mūsų ganyklos susiei̇̃n Trg. Kelyje susieina trys kaulai – šlaunikaulis, blauzdikaulis ir šeivikaulis rš. Dainavos laukai sasiei̇̃na [su Zasečių laukais] Zt.
ǁ sutekti: Tas ploščius per siauras, nesuei̇̃na, susegt negalima Ėr. Marškinių apikaklė nesuei̇̃na Jnšk. Tempk, kad galai suei̇̃tų NdŽ. Pasiuvo tokį siaurą žiponėlį, kad nė vienas guzikas nesuei̇̃na Ds.
| Žiūrėk, ar sueina galai, tada pjauk Sdk.
| prk.: Suei̇̃s pienas su pienu (viena karvė užtrūks, kita atsives) Lp. Dabar nelabai su pinigais suei̇̃nam Gs.
| refl.: Apsiausto skvernai nesusiei̇̃na Trgn. Tujau reik įkišti medžio kylelį, idant plyšiai nesusieitų S.Dauk.
11. intr. susinaudoti, susieikvoti: Ant tiek šeimynos greit viskas suei̇̃na Gs. Apsiaustui milo suei̇̃na šeši mastai NdŽ. Padėjau pilną bliūdelį košės, tai ir suẽjo visas Mlt. Kai šonuos (į užsienį) linus traukdavo, tai visoki suei̇̃davo Ds. Kai norėsi valgyt, tai visa suei̇̃s Ds. Kiaulėm visi šiaudai suei̇̃s Sb.
12. refl. susidėvėti: Apsiaustas visai susẽjo Ll.
13. intr. pavirsti (kuo smulkiu), subyrėti, suskilti: Visos malė, nesumalė, kaip svočiutė priėjo, į miltus suė̃jo JV711. Nukrito puodas nu stalo, ir suẽjo į čeženas Vvr. Kaip šavo trakš! trakš! muškieta šupuliuos suejo BsPII247-248.
14. intr. derintis, sutikti: Tie žodžiai gražiai suei̇̃na Vl. Mūsų, bobul, kalba suei̇̃na Ml. Avelės nepardaviau – dviejais zlotais nesuvejau, tai parsivežiau namo Prng.
15. refl. tikti: Paderu ant to, susieimi SD62.
16. intr. sulįsti: Vinis suė̃jo į sieną NdŽ. Suei̇̃ti į skylę NdŽ. Tuomet velniai išėjo iš žmogaus ir suėjo į kiaules SkvLuk8,33.
ǁ visiems įsmukti, nugrimzti: Upiuos (pelkė) arkliai suė̃jo Brsl.
ǁ susisunkti: Vanduo greit suei̇̃na į žemę NdŽ.
17. intr. susimušti (apie sviestą): Jau pradeda sueiti sviestukas Dov. Mušu mušu, nieko negaliu padaryt – niekaip sviestas nesuei̇̃na Št. Šiltas smetonas su pienais sukamas sueita į didžiąjį sviestą – trupa, yr apsirėkęs Ggr.
ǁ rūgstant sustandėti: Kažin ar da nesuėjo pienas, man tep rūgštaus norisi Al.
◊ į metùs susiei̇̃ti suaugti: Kai mergaitė susieis į metus, jai žemę paliksim Šd.
į kū́ną suei̇̃ti pasitaisyti, pariebėti: Kū́nan suė̃jus, kaip mulas Kp. Taip atsitaisė [vaikas po ligos], suėjo kūnelin Slm.
į kùprą suei̇̃ti susikūprinti: Iš senystėlės kuprelėn suejau Rod.
į pórą su[si]ei̇̃ti susituokti: Tai jei tu iškentėsi, tai gal mudu sueisim in porą BsPIV39. Kol du į porą susieina, kipšas devyniasdešimt devynias poras batų nudrasko belakstydamas, piktas kalbas bekeldamas I.Simon.
į prõtą (×rãzumą) suei̇̃ti suprotėti: Ir vaikai gudrūs, visi suėjo į protą Rdm. Dabar svietas suėjo į protą Vaižg. Kai suaugs, tai suei̇̃s razumañ Ds.
į ragùs suei̇̃ti sumažėti (pienui): Dabar pienas karvei raguos suejo Trgn.
sùeitas kẽlias be ypatingų pastangų gaunama nauda, abipusė nauda: Kad tu, pakeliui eidamas, atneštum man grėblį – būt sùeitas kẽlias Dglš. Čia labai sùeitas kẽlias: anas man šieno papjūvės, o aš jam toj vietoj paorėsiu Trgn.
pasuei̇̃ti (dial.) intr. daugeliui susirinkti: Bobos su mintuvais pasùeima ir mina Lz. Pasuẽjom pirkion ir papietujom Dv.
užei̇̃ti
1. intr. eiti (už ko): Užė̃jo už medžių, ir nebemačiau Sb. Neseka užei̇̃t už stalo Lp. Ažei̇̃k priekin [vežimo], pažiūrėk, ar arklys gerai pakinkytas Ds. Tegu, iš kito šono užei̇̃siu Pc.
| refl.: Užsiejáu už pelkių Skdv. Neužsiei̇̃k už akmenų Skdv.
ǁ greičiau paeiti: Širvi, užei̇̃k, širvi, atleisk! (sakoma, jaučiais ariant) Šts. Bet tas velniūkštis vis užeina pirma tos bobos ir išrenka kur geruosius grybus SI30.
ǁ tr., intr. einant užuolankomis, užstoti: Bėk, karvę užeisi Ds. Užei̇̃k karvę nuo vasarojaus Ut. Nekliudyk, skubu – noriu užei̇̃t dar jam už akių Srv. Ir einančiam ing vieną miestelį užėjo jam dešimtis vyrų raupuotų Ev. Užejo jiemus Ponas Jėzus kelią MP156.
2. intr. SD162, H eiti (ant ko), užlipti: Snigti pradėjo, ne vienas ant pečiaus greitai užėjo rš. Užėjau ant kalnelio, ant močiutės kapelio RD7. Kalnas čionai buvo labai status, beveik ir dabar neužeinamas LTI326. Tęsėsi neužeinamas raistas Rmš. Galvijai ant dar labai minkštų laukų užeina K.Donel1. Užei̇̃k an kalnelio, ir matysi, kur galvijai Ds. Vincukai mano, broliukai mano, užgititei̇̃kai aukštan kalnelin (rd.) Ant. Kuo aukščiaus užeisite, tuo sunkiaus ir giliaus nupulsite DP517.
3. intr., tr. apsilankyti (einant): Užei̇̃na kartais koks svečias Paį. Joks žvėris neužeina, joks paukštis neužuskrenda BsPII176. Karalaitis eina ir užeina į karališką miestą MPs. Taigi užeikime į tuos gražiuosius laukus J.Jabl. Aš šiandie vakare pas tave užei̇̃siu Rdm. Aš savo amžiuo[je] kiemo anų nebužei̇̃su Slnt. O kas čia tave, Jonai, į tą taip tolimą ir niekam neužeinamą šalį atgabeno? BsPIII92. Ten labai užeinama vieta Alk. Užeinamesnėse vietose yra ir kitas namų galas, vadinamas seklyčia LTII426. Visi murmeno bylodami, jog žmogausp nuodėmėtop užėjo DP571.
ǁ tr. aplankyti: Šitai, pone, užeikite namus tarno jūsų BB1Moz19,2.
4. intr. užslinkti (už ko): Saulė ažẽjo až debesio Ds. Mėnulis užẽj[o] už debesio Lp.
ǁ nusileisti: Saulė ažẽj[o] Lz.
5. intr. pakilti: Oi tai užėjo aukštai saulelė TŽI304. Saulė jau buvo gerokai užejus, kai jie atsikėlė Lš.
ǁ užtekėti: Paki saulė užei̇̃na, tai labiau šalta Trgn. Užeis šviesi saulelė, ištirps ežero ledelis BsO113.
6. intr. atslinkti: Lietus užei̇̃na Pc. Lietui užėjus, nebėra kur pasidėti Blv. Užė̃jo lyt Ėr. Užeis didis debesėlis, sulis lankoj šienelį LB134. Kai užei̇̃na vėtra, ir medžius išlaužo Vb. Nuo tos balos užei̇̃na toks rūkas negeras Ėr. Rasa užeina N.
ǁ pasirodyti: Ant stalų vėl geresni daiktai užėjo, ir suvytę veidai vėl atsigavo Ns1850,1.
ǁ atkilti: Kai užẽjo vokiečiai, valgyt nelabai buvo ko Mlt.
7. tr. sutikti (einant): Užėjusis Juozą žmogus buvo netolimas kaimynas LzP. Juda nuėjo (atstojo) nuog savo brolių ir užėjo vyrą iš Oddam BB1Moz38,1. Užėjau jį ant turgaus Įstrutyje B.
^ Dveigys treigį užẽjo (gudrus sutiko dar gudresnį) Krž.
8. intr. užvažiuoti, užplaukti (ant ko): Lengva dirbt – užėjai̇̃ akėčiom, ir tuoj supurejo žemė Gs. Parvažiuojant kam užejo ratas, ir toj vietoj išlaužė rugius Rp. Ne tiktai ledynai buvo pavojingi, bet ir seklumos, ant kurių laivas užeidavo K.Bor.
| Mašina užei̇̃nant (ne perdėm) tik gal pjaut Gs.
9. intr. užlįsti, užsimauti: Kepurė vos užei̇̃na ant galvos Jnš.
ǁ pritekti: Per mažas kaunierius, an ausų neužei̇̃na Rdm. Tvarkingai, kad vieno [mėsos] griežinėlio kraštas užeitų ant kito, sudėti į pusdubenį ir užpilti padažu rš.
| prk.: Turime pieniško, mėsa ant mėsos užeina (senosios mėsos nesuvalgius, pasipjaunama naujos) MTtIV99.
10. intr. paplūsti, pasrūti: Kaip tik pradeda malūne malt, ir užei̇̃na ant ledo vanduo Ds. Šįmet visos balos užejo vandeniu Sn. Kasant [v]anduo ažẽjo, tai ir pametė Mlt. Pašluostysiu akis, užėjo ašarom, nematau Al. Besiklausant ašaromis užeidavo jos akys LzP. Kraujas užė̃jo, ir negali ištraukt rakšties Ėr.
ǁ apsitraukti: Visas dangus ažẽjęs – ar tik lietaus nebus? Trgn. Akys kai dūmais užėjo, nieko nematau Gdr.
| Pamastas (grindys) lengviau mazgot neažẽjęs Dkšt.
11. intr., tr. užslinkti (apie laiką): Bebūnant Elzytei miške, užėjo naktis J.Balč. Įšilęs pavasaris tiesė rankas užeinančiai vasarai rš. Visokių laikų užė̃jo Ėr. Užei̇̃s jums tamsi naktis, neatrasit kelio JD559. Senatvė mus pamažu užei̇̃t KII247.
12. intr. kilti, prasidėti: Užė̃jo baisūs karščiai DŽ. Man užvalgius dažnai užei̇̃na pilvo skaudėjimas Lš. Vaikui užẽjo kirmėlės Lp. Kad užei̇̃s kada sopstas – nors rėk Mlt. Buvo užeję dantis gelti Šts. Užė̃jo negera, ir nuėjo gult Ėr. Bernui užeina kvaitulys – eisiu, sako, į Ameriką V.Kudir. Kas tau užė̃jo, kad taip dūksti? Vb. Mūs visiem paršam galas užėjo Lš. Man užėjo striukė Jnšk. Vos dagas buvo pabaigtas, tai brangybė užėjo Ns1850,1. Kalba užėjo apie grožį rš. Kaip tik šuva pamato katę, tuoj užeina jam mislis, kad ana nugaišeno jo gromatą, ir veja katę BsPII197. Man visai į galvą ta mintis neužejo Lš. Galėjo perti kailį dvarponiams, kada tik užeidavo noras V.Kudir. Jam užėjo pyktis rš.
ǁ pradėti: Grybai buvo užė̃ję dygt, paskui vėl nustojo Ėr.
ǁ tr., intr. apnikti: O kad tave vargas užei̇̃tų! Bsg. Kad užė̃jo man miegas! Grž. Miegas man užei̇̃t KI69. Visokias rūpestis jį užeis CI66. Piktenybės mano užejo ant galvos mano Mž468.
ǁ ateiti į galvą, užsimanyti: Par tą laiką iš ploščiaus kišenių galėsi semti piningų kiek tik užeina LTR(Žg).
13. tr. atlikti, nuveikti (vietoje kito): Aš esmi jaunas, galu ankstie kelti ir tėvelio žygius užeiti M.Valanč. Nėr kam užei̇̃ti sunkių darbelių, nėr kam ma[n] užtarti šaunių žodelių JD497.
14. intr. vesti: Užėjęs an seseries užkurion Krn. Kad užėjau už mergelę, kaip karklynas pavytau BzF31. Vyrelis jau kelintą žiemą laksto, ar neras kur užei̇̃t už žentus Srv.
15. intr. sekti vienam po kito, keistis: Toj bažnyčioj popiežius paskui popiežių … užeit … kaip diena paskui dieną DP460. Paskui Anicetą užėjo Soter DP588.
16. tr. rasti, aptikti: Šiandiej daug uogų užejaũ Ktk. Kad užėjom grybų! Upt. Paslėpk peilį, kad vaikai neužei̇̃tų Skdv. Tik spėjau saldainius pasidėti, vaikai ir užejo Up. Užẽjo uogas vaikai ir nuskabė visas Šts. Toliaus eidami užẽjo jie medy bites BM147. Javai taip gražūs, kad retai kur tokius užeisi Tat. Ir tenai miltų kalno neužei̇̃si Rm. Ir man dažnai pasiseka grybų užei̇̃t Pn. Kad užeič kur gerą karvę, tai negailėč pinigų Ds. Padėk butelį į rugius, kad kas nors neužei̇̃tų Up. Užeitas grybas nebauga Šts.
ǁ užklupti: Aš jį užejau obuolius beskinant Lš. Visi mane užei̇̃na, visi mane pabaido JD313.
17. intr. pakliūti, pataikyti (ant ko): Užei̇̃ti ant minos NdŽ. Jis neužejo kur ant gero, o jam būt parodę! Lš. Užeisi kada ant tokio, kur ir tau galvą nusuks Ds.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos užėjo LTR.
18. intr. pasitaikyti: Man nebūtų įveikę, bet tokia minutė užėjo Rz.
19. tr. užimti, okupuoti: Vokiečiai užė̃jo mūsų kraštą Šd. Taip tai įviso biurokratija užeituose kraštuose A1884,111.
20. tr. būti pranašesniam, viršyti: Užeit pasiutęs nerimstantį B.
21. intr. būti viršaus: Kaip reik atidavėm grūdus – koks sykelis dar užė̃jo Jnšk. Tegu nors kiek užei̇̃na ant maišo (užpilk daugiau, kiek maišas sveria) Gs. Ar svorio dar bent kiek užei̇̃na? Ds.
ǁ prisidėti: Nuo Kalėdų pradės po minutėlę užeit [dienos] Krkn.
22. intr. versti (apie kiaušinius), užsiperėti: Iš aštuonių tik trys kiaušiniai ažẽjo Ktk. Kai ančių, tai visi kiaušiniai ažei̇̃na Trgn. Leidėm perėt vištą an šešių žąsų kiaušinių, ir tik vienas ažejo Vj. Šį kartą kiek tik kiaušinių pasėdinau, tai visi ažẽjo Ml. Nė vieno kiaušinio nėr ažẽjusio Ds. Neažẽję kiaušiniai esti paperai Dglš.
23. intr. būti pelnomam, uždirbamam, vertam: Jam mažai užei̇̃na, jis ir neduoda Pc. Kad keli skatikai ir užeina viršaus, tai niekis Jnšk. Jam užei̇̃na kokis svaras [, dalijant lašinius] Lp. Anos ta žemė ir tie trobesiai už tą skolą nebužei̇̃na Plt. Už darbą nebužei̇̃na, pasėjus linus į pavasarį suartas dirvas Dr. Ant šito tavoro man nė kiek neužei̇̃na Lš. Man daugiau užei̇̃ta nu ponų nekaip algos gaunu Šts.
| refl.: Ji siuvėja, jis kalvis, tai ir užsieina po truputį Lš. Iš vištų neažsieisi̇̀ (nepragyvensi) Trgn.
ǁ būti atlyginimu už darbą: Paršelio nepirkom – dienoms užejom Lk. Kailių išdirbimas užeita už egles pirktas Šts.
ǁ tr. uždirbti: Ir asmoką neseka niekur ažuei̇̃t Arm.
| refl.: Jis jau užsieina pats ant savę Lš.
24. intr. užželti, apaugti: Vel visa pieva karklais ažẽjo Dgl. Usnėm visas daržas ažejo Dbk. Dabar mišku ažẽjo Ds. Dirvonas užei̇̃s berželiais, ir bus miško An. Žemė gera, tik pievos raistu užẽję Alv. Mūs rugiai dirsom užẽję Lp. Jau tie šaltinėliai žolele užẽjo LTR(Vrn). Ta mūs bala tuoj jau visai užei̇̃s (užaks) Lš.
25. tr. nulenkti, papirkti: Kaip jis bylos nelaimės – visus liudinykus užė̃jo Svn. Jau viršaitį jų radau ùžeitą, todėl ką bepapūsi Ds. Visi sūdžios jų užeiti̇̀ Kp.
^ Pinigais ir patį velnią užeisi Svn.
| refl.: Jau ãnas užsiẽjo (įsiteikė) OG107.
26. tr. pamušti einant: Labai toli ėjau, koją užėjaũ, skauda, sustingo Šk. Matyt, užėjaũ koją, kad dabar skauda Snt.
27. intr. užtirpti: Jautė, kad viena jo koja užėjusi ir nebegali pajudinti pirštų J.Bil.
28. intr. užgelti nuo šalčio: Jam dažnai žiemą rankos užei̇̃na Pbr. Kad užėjo rankos, tai nežinau, kur dėtis Vb. Velėjant žlugtį, labai ažẽjo rankos Sdk. Kad rankos neužeitų, reikia trinti sniegu Šlv. Nušalęs rankas tuoj prie ugnies šildžiau, tai kad užẽjo, tai negalėjau iškęst, kaip skaudėjo Ign. Pirštai labai atšalo, o dabar užėjo Krik. Sušalau beieškodama [šalty], nagai užė̃jo Ėr. Aš negaliu mėtytis sniegais, man greit panagės ažei̇̃na Sv. Ploviau rūbus, tai kad užẽjo už nagų, tai nor imk ir rėk Alv. Užei̇̃na už nagùčių [sušalus], verkia Klvr. Šaltas vanduoj – net už dantų užejo (atsigėrus) Lp.
29. refl. sugyventi, sutikti: Taip nieko gyvena, tik su žentu neužsiei̇̃na Tj. Jonas su Petru dėl kiaulių jau antri metai neužsiei̇̃na Ut. Kam pjaunas gyvuliai tarp savęs, kodėl ir jie neužsieina? rš.
30. intr. apibėgioti, susikergti: Bulius ant karvės užė̃jo Gs. Bulius dusyk užejo, i karvė pasiieškojo Rs. Jautis tris kartus užė̃jo ant karvės Jnš.
◊ ×ant mi̇̀slės užei̇̃ti kilti minčiai: Kas jai … užei̇̃na ant mi̇̀slės BM29. Užejo jam ant mislės pasižiūrėt, kas tam maiše yra Ds.
ant prõto užei̇̃ti atsiminti: Gerai, kad man užejo ant proto, o būtau užmiršęs Lš.
ant séilės užei̇̃ti
1. menk. kilti minčiai, pagalvoti: Užė̃jo kas ant séilės, ir pasakė Pc. Jis tai viską išplepa, kas tik ant séilės užė̃jo Alk.
2. kilti norui, įsigeisti: Kur užėjo ant seilės, te ir eina Ėr. Kas jai tik užei̇̃s ant séilės, močia tuoj ir perka Slm.
3. prisiminti: Kai užeis ant seilės, pasakysiu Ds.

į pãnages (panagė́sna) užei̇̃ti Vrnv užpykti.
į ši̇̀rdį užė̃jo supykino: Tas laidokas man teip žuẽjo širdiñ, kad in jį ir širdies neatvertau Rod.
kraũjas užei̇̃na supyksta: Jei jam užei̇̃na kraũjas, kerta, kuo papuola Lš.
šilimõs užei̇̃s klius, nukentės: Da ir tau šilimos užeis dėl to šautuvo Slm.
širdi̇̀s užė̃jo
1. supyko: Užėjo širdis, apsisukau ir išėjau Mrs. Man užė̃jo širdi̇̀s, ir pasakiau ne vietoj žodį Jnšk. Širdžiai užejus pasakiau Šts.
2. susigraudino: Taip širdi̇̀s užė̃jo, kad kiek neapsiverkiau Srv.

už nagų̃ užei̇̃ti nepatikti, įsižeisti: Jam tai užejo už nagų Lp.