kiek apsmilkti

kiek nuilsti, nuvargti

2 smil̃gti, -sta, -o žr. 2 smilkti.
2 įsmil̃gti žr. 2 įsmilkti: Įsmil̃go ranka, nebnutūru Krš.
2 pasmil̃gti žr. 2 pasmilkti: Man ranka pasmilgo knygą belaikant Šlv.

2 smil̃kti, -sta, -o intr. K, J, Š, Rtr, Stl, Nt, Trk, Slnt, Plt, smi̇̀lkti J, Rtr, RŽ, FrnW skaudėti, mausti (ppr. apie nuvargintą, užtirpusią kūno dalį): Smilksta ranka, kad nuvargsta J. Sumuštoji koja vis smil̃ksta Kv. Visi kaulai smil̃ksta – ar tik nebūs lytaus Vkš. Ka tik pasilenku, tujau nugara smil̃ksta Vkš. Negaliu, visas pilvas smil̃ksta Rdn. Jau trečią dieną galva smil̃ksta Brs. Duonos [numestą] trupinelį ieškok, kol akys ims smil̃kti Šts. Žioplos smil̃ksta iš juokų Šts. Aplamdytos strėnos smil̃ksta NdŽ. Sunku pastovėti, smil̃ksta visas kūnas, smil̃ksta Skdv. Smilksta koja besėdint, t. y. tirpsta J. Naktį ma[n] tankiai smil̃ksta rankos Jrb.
2 įsmil̃kti intr. Rtr, NdŽ, Akm, Sd, Plt, Kl, Gršl, Krtn, Kv, Trg, Vdk, Rs, Ar, įsmi̇̀lkti J, Š, RŽ; D.Pošk pavargus įskausti, užtirpti: Tė, ir tu pasuk bent biškį [girnas], o munie jau ir ranka įsmil̃ko Brs. Vakar norėjau gana papašyti vilnų – tujau įsmil̃ko rankos Lk. Muzikantams įsmilko rankos, šokėjams sustiro kojos rš. Aš ilgai negaliu stovėti – kojos įsmil̃ksta Slnt. Įsmilko kojelės bestovint JR89. Nugara taip įsmil̃ko, kad nebegaliu nė atsitiesti Pj. I kupra įsmil̃ko, medžius bepjaunant Krš. Strėnos įsmil̃ko, bulbes bekasant Vkš. Atsiklaupęs melža – įsmil̃ksta nugara Jrb. Veizėjau atsivertusi, kol galva įsmil̃ko Skd.
◊ liežùvis įsmil̃ko Jrb nusibodo kalbėti: Liežùvis belojant įsmil̃ko, t. y. pailso J. Mergos truputį jau aprimo rieties, o motinoms dar liežuvis neįsmilko Žem.
2 nusmil̃kti intr. K, Rtr, Š, NdŽ nuvargus įskausti, nutirpti: Rankos kojos nusmilko besėdint, kad buvo suriestos, prispaustos J. Tei nusmil̃ko rankos, toli būčiau nenešęs Erž. Visa mano kairė pusė nusmil̃kus nusmil̃kus Jrb. O tei nusmil̃kusios strėnos žemai Krš. Vilkeli, vilkeli, jau man nusmilko tas ragelis, už kurio tu laikai MPas.
◊ liežùvis nusmil̃ko nusibodo kalbėti: Pails gulbino sparneliai, ant marelių skraidančių, nusmilks žmonių liežuvėliai, ant mūs jaunų kalbančių LTR(Rs).
net pãdai nusmil̃ko baisu, šiurpu pasidarė: Tas karstas pradėjo judėti ir ėmė skirtis lentos. Vaikinui net padai nusmilko S.Nėr.
2 pasmil̃kti intr. NdŽ, Gr, Trg, Grdm nuvargus įskausti, nutirpti: Jau ir rankos pasmil̃ko, tą ratą besukant Up. Rankos tiek pasmil̃ksta, kad vakare nėr kur dėt Skr. Pasmil̃ko nugara nu ravėjimo Varn. Rodos, sėdi, ale kupra vis tiek pasmil̃ksta Jrb. Skaityti visai negaliu, tuoj pasmil̃ksta akys Jrb. Ar nepasmilko tau liežuvis nuo pasakų? J. Sūrį kramčiau i kramčiau, i dantys pasmil̃ko Šv.
| prk.: Ana paliko toki pasmil̃kusi (apkiautusi, apdujusi): ką liepa, tik dirba Nv.
2 susmil̃kti NdŽ
1. intr. įskausti, nutirpti, nusmilkti (apie sąnarius).
2. tr. susmelkti, sudiegti.
2 užsmil̃kti intr. nuvargus įskausti, užtirpti: Strėnos užsmil̃ksta, kad pasilenkęs ilgai dirbi J.

1 smil̃kti, -sta, -o intr. Š, Rtr, NdŽ; L
1. SD370, Sut, K, RtŽ, Šmk, Paį, Užp, Švnč, Lš pamažu be liepsnos degti, rusenti: Žali medžiai smil̃ksta, kad nedega J. Malkos vos ne vos krosny[je] smil̃ksta Ilg. Smil̃ko smil̃ko ir užsiliepsnojo Dg. Kodėl čia tiek daug dūmų? Pažiūrėk, gal nedėgulis smil̃ksta Srv. Uždegiojau kelmus, teip ir smil̃ksta trečia diena Vdžg. Šlapios durpos gerai nedega, tik smil̃ksta Vrb. Ugnelė nekurstoma tik ką smil̃ksta Rk.
| prk.: Tavo širdyje tėvo tikėjimas tebesmilksta J.Avyž. Kad arielka galvoj smilksta, ilgai jam ten neprailgsta karčemoj! BsO243.
2. M, Lnkv, Ds degant leisti dūmus, rūkti: Jau tas pečius visai sugedo: kai tik pakuri, tai tuoj ir smil̃ksta Kv. Pečių ka buvo padirbęs, buvo toks smil̃kstąs Kl. Įtrauk lempelės knatą, bo par daug jau smil̃ksta Skrb. Balana užgeso ir dabar smil̃ksta Pžrl. Šileikio dantyse smilko pypkė rš.
| prk.: Kiekviena žolelė skleisdavo malonų kvapą, ir visa stepė smilkdavo kvepalais rš. Melsvais rūkais smilksta kadagių viršūnės sp.
ǁ sklisti, veržtis (apie dūmus): Šiaudai degdami tratėjo, o dūmai pradėjo po biskį smilkti par tą vietą, kur buvo vagių lendama BsPII147. Išvydo dūmus smil̃kstant NdŽ. Pro praviras priemenėlės duris smilko dūmai J.Balt.
3. būti dūmuose, pilnoje dūmų patalpoje: Smil̃k smil̃k dūmuose – ir akių gali netekti Gs. Žmonės smilksta mažose dūminėse pirktelėse rš. Mes visą naktį smil̃kom dūmuose ir dulkėse NdŽ.
ǁ būti pilnam dūmų, smalkių: Dideli ponai: tura lempas cilindrines, o mūso – smil̃kstanti troba Skd. Pirtis smil̃ksta (garų, smalkių atsiranda) J.Jabl(Šl). Ji atvažiuoja smil̃kstančiu šilu NdŽ.
4. garuoti: Atitirpsta žemė ir pradeda smilkti šiltu garu rš. Žemė smil̃ksta pavasarį, t. y. garą leidžia iš savęs J.
5. dulkėti: Kelias smil̃ksta J.Jabl.
6. smulkiai lyti, dulkti: Koks čia lytus – tik smilksta par laukus Žg.
7. sklisti (apie kvapą): Iš po storų skujų apkloto smilko drėgnos žemės kvapas J.Balt. Vantų kvapas smilko į šalis rš.
8. Rs, Klm prk. prastai, vargingai gyventi: Vienas gyvena, ė kitas smil̃ksta Tvr. Smilksti̇̀ smilksti̇̀ žmogelis visą gyvenimą ir nieko gera nematai Mlt. Koks te gyvenimas – smil̃ksta bet tiktai Dbk. Gyvas į žemę nelįsi – smilksti̇̀ sau žmogus, ir tiek Srv. Senatvėj sunku vienai smil̃kt Rk. Smilkstù, vaikeliai, ir gana, smerties tik laukiu, daugiau nieko Ktk. Išej[o] žentuosna ir smil̃ksta nei šiap, nei tep Vlk. Visą jaunystę smilkaũ be geresnio drabužėlio Antš. Jeigu bėdų nebus didesnių, tai da smil̃kt gali Mžš. Smilksti̇̀ i smilksti̇̀ žmogus, jokios nėra ramumos Str. Smil̃kstam po truputį, ir gana Lel. Koks ten jos be gyvenimas – smilksta kaip ta ugnelė, ir tiek Tr. A, smilksta kaip žalias nedegąs KrvP(Zp). Smil̃ksta kai uodas arklio uodegoj Mrj.
ǁ niekur neišeinant nuobodžiai gyventi: Na, kad tu par dienų dienas ir smilksti̇̀ numūs Up. Ji smilksta pirkelėje per kiauras dienas ir nežino, kas pasaulyje darosi J.Paukš.
ǁ baigti amžių, merdėti: Jau laikas eit pas Abraomą, o vis da smil̃ksta smil̃ksta Ob. Smilko ji lėtai ir ilgai P.Cvir.
9. Kv gožiamam augti į aukštumą, stilbti: Smilksta medžiai, t. y. auga į aukštumą ir į tęvumą J. Smalkos miškas smilksta, t. y. tankiai auga J.
10. šnek. greitai bėgti, lėkti, rūkti, dumti: Pametus gražias giesmeles, smilko par tamsias gireles LTR(Kp). Smilksta velniūkščiai keliu prš. Praėjo Žolinė, ir tuoj ėmė smilkti į kleboniją Kikildžių Juozapėlis J.Balt. Paimsiu diržą – smil̃kste lauku Pgr.
1 apsmil̃kti intr. Rtr
1. LL126, Š, Ps, Sml aprūkti: Kūrenam smaliokais – visos sienos apsmil̃ko, puišinos Paį. Apsmil̃ko lempos stiklas DŽ1. Labai apsmil̃ks puodas nuo dūmų Sb. Mato abu savo senukus – dūmais apsmilkusius, pasenusius vargšelius J.Paukš.
2. apgruzdėti: Matyt, drėgnos malkos: apsmil̃ko tik ir užgeso Vdžg.
3. prk. apsvaigti: Nežinau, kas man pasdarė, tik apsmilkau ir griuvau ant žemės Lzd. Išmauna butelį rašalo (prasto vyno) ir būna toks apsmil̃kęs Krš.
1 atsmil̃kti intr. šnek. greitai atlėkti, atidumti: Kas te atsmil̃ksta? Kp. Jau atsmil̃ksta mašina Šd.
1 įsmil̃kti intr.
1. refl. Rtr pradėti smarkiai smilkti, rūkti: Įsismil̃ko sužerti židinėn angliai Š.
2. įdegti, patamsėti (nuo saulės): Vienas greitai nuo saulės įsmil̃ksta, kitas par ilgą laiką Vdžg.
3. įjuosti: Baltiniai įsmil̃kę, reikia skalbt Kn.
4. prk. įsigerti, įkaušti: Jis buvo gerokai įsmilkęs rš.
1 išsmil̃kti intr. Rtr
1. smilkstant išdegti: Atlėkė vilkas, jam uodega išsmil̃kus LTR(Pš).
2. Š išgyventi prismilkusioje patalpoje: Kad tik per žiemą išsmil̃ktum, pavasarį pasimūrytum naują pečių Dkš.
3. šnek. greit pasišalinti, išdumti: Žmonės ėmė skirstytis į namus. Pirmasis išsmilko Dundulis rš. Visi su viena diena išsmil̃ko Trg.
4. išnykti: Galvos svaigulys išsmilko J.Marc.
1 nusmil̃kti intr.
1. LC1889,24, Š aprūkti: Visi iki vieno buvo paišini ir nusmilkę, lyg iš jaujos grįžę po linų mynės rš. Lubos nusmil̃ko nuo dūmų NdŽ.
2. šnek. greitai nubėgti, nulėkti, nudumti: Tas tai nusmil̃ko tolyn, o mes nesmilkom Antš. Kiškis, pasibaidęs žmonių, par krūmus nusmil̃ko tiktais Krs. Abudu dviračiais nusmilko į Graudėnus J.Avyž.
1 pasmil̃kti intr. NdŽ
1. M, LL158 kiek aprūkti, apsmilkti: Pasmil̃ko lempos stiklas DŽ1.
2. apdegti, apskrusti: Atbėgo vilkas, jam uodega pasmilkus LTR(Pn).
3. parūkti (apie dūmus): Dūmelis tik pasmilko viršum katilo, ir nebėr žmogaus J.Balt.
4. pasklisti (apie kvapą): Iš miško vėl pasmilks šienapjūtės laužų kvapai J.Balt.
5. nuskursti, nusistelbti: Pasmil̃ko rasodas Plt.
1 prasmil̃kti intr.
1. kurį laiką smilkti: Visą naktį prasmil̃ko lempelė DŽ1.
2. Strn prk. vargingai pragyventi: Iš tokio uždarbio led ne led prasmilksti̇̀ žmogus Al. Ar gerai pragyvensi, ar teip prasmilksi̇̀ – vis tiek mirsi Vžns. Per žiemą galėtum ir pas mus prasmil̃kt Mrj. Metus antrus nieko prasmil̃kt ir su išaugtiniais kailiniais Antš.
3. šnek. greit pralėkti: Reaktyvinis viršum miško prasmil̃ko kaip žaibas Krs.
1 prismil̃kti intr.
1. NdŽ, Jnšk prirūkti: Gryčia dūmų prismil̃ko Kp. Prismil̃ko gryčia – anksti krosnį uždarėte Š. Pirmu skaloms deginom, prismil̃kusi būs troba Jdr.
2. šnek. prisikabinti, prisikarti: Ogi čia, prismil̃ko – nebeatsitrauks! Slm. Kad prismil̃ksta, nebegali ir atsikratyt Slm.
1 susmil̃kti intr. NdŽ
1. CII271, N, A1885,284 prisigerti dūmų kvapo, surūkti: Tu susmil̃kęs esi dūmais, t. y. surūkai dūmais J. Susmil̃kę [nuo skalų dūmų] buvom vakarodami Pj. Mano dešra buvo mažiau susmil̃kus Krs. Ji pasiėmus nuo lentynos iš palubės kokią susmilkusią seną knygą Sln. Spadnytėlė buvo šilko, bet po dūmus greit susmilko LTR(Pn).
2. sudegti smilkstant: Pasidėjo cigaretę, ir susmil̃ko visa DŽ1. Žalių žabų pakišiau, susmil̃ko, ir kopūstai neišvirė Alks.
3. pradėti rūkti, smilkti: Pokš – susmilko už kūlyno [nuo šūvio] LMD(Sln).
4. apsiniaukti, apniukti: Diena susmil̃kus tokia Grz.
5. sudulkėti: Tik susmil̃ko, ir neliko Trg.
6. susmirsti, sušvinkti: Nesusmil̃kusi meisa, ne nieko Vn.
| Žmonės čia susmil̃kę degtinėj (prasigėrę) Rmš.
1 užsmil̃kti intr.
1. NdŽ užrūkti: Dūmais užsmilko akys rš.
2. smilkstant prigesti: Ugnis užsmil̃ko, užmesk sausų virbų – įsidegs Vkš.