Kosm. objekto paralaksas dėl stebėtojo vietos kitimo Žemei sukantis apie ašį. Matuojamas kampu, kurį sudaro kryptys nuo kosminio objekto į Žemės centrą ir į stebėtoją. Didžiausia parinio paralakso reikšmė gaunama tada, kai objektas stebimas horizonte (horizontinis paralaksas). Tada sin π = r/d, čia π – paralaksas, r – Žemės spindulys, d – kosm. objekto nuotolis. Mėnulio vidutinis horizontinis paralaksas yra 57′2.61″, Saulės 8.79″.

Kosm. kūno padėties dangaus sferoje regimasis pokytis dėl stebėtojo vietos kitimo. Parinį paralaksą sukelia Žemės sukimasis apie ašį, metinį paralaksą – Žemės skriejimas aplink Saulę, šimtmetinį paralaksą – Saulės sistemos judėjimas Galaktikoje. Pagal paralaksą nustatomas atstumas iki stebimo kosm. kūno. Parinis paralaksas lygus kampui, kurio viršūnė yra kosm. kūno centras, o kraštines sudaro kryptys į Žemės centrą ir stebėjimo vietą Žemės paviršiuje. Parinis paralaksas yra didžiausias, jei kosm. kūnas yra stebėjimo vietos horizonte, ir lygus nuliui – jei zenite. Iš horizontinio paralakso nustatomas atstumas iki Saulės sistemos kūnų. Saulės vidutinis horizontinis paralaksas lygus 8.79″, Mėnulio 57′2.61″. Metinis paralaksas lygus stačiojo trikampio, kurio viršūnėse yra Saulė, Žemė ir žvaigždė, smailiajam kampui prie žvaigždės; trikampio įžam-binė lygi atstumui tarp Saulės ir žvaigždės, mažasis statinis – Žemės orbitos didžiajam pusašiui. Dėl didelio žvaigždžių nuotolio nuo Saulės (>1 šm) jų metiniai paralaksai <1″; pvz. Kentauro Proksimos 0.772″, Barnardo žvaigždės 0.545″, Sirijaus 0.380″, Vegos 0.123″. Žvaigždės nuotolis, išreikštas parsekais, lygus jos metinio paralakso, išreikšto lanko sekundėmis, atvirkštinei vertei. Šimtmetinis paralaksas lygus kampui, kuriuo žvaigždė paslenka dangaus sferoje per 1 metus dėl Saulės sistemos skriejimo žvaigždės atžvilgiu. Kadangi žvaigždės turi ir savojo judėjimo greitį, šimtmetinis paralaksas nustatomas tik statistiškai didelei žvaigždžių grupei.