Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (13)
paraudó‖ti
podrzeć się
1
Reikšmė
Atitikmuo (-ys)
Lietuvių kalba - suplýšti
2
Reikšmė
Atitikmuo (-ys)
Lietuvių kalba - susipỹkti
3
Reikšmė
Atitikmuo (-ys)
Daugiau informacijos
Lietuvių kalba - paraudóti
papaverkė́ti
Apibrėžtis
verkė́ti, -ė́ja, -ė́jo intr. LzŽ, vérkėti, -ėja, -ėjo kiek verkauti, raudoti.
paverkė́ti intr. GrvT20
1. paverkti: Vyras galvoj daug skystumos turė[jo], paverkė́jau gerai LKKXIII135(Grv). Būna – ir paverkė́ju, ir visa Vlk.
^ Kap paverkė̃s – didesnis pasiūgės (sakoma apie vaikus) Rod.
2. pagarbstyti mirusį, paraudoti: Anas sėdas, paverkė́jo LzŽ. Kitas negali paverkė́t su lementu LKKIX206(Dv). Dar̃ ir gudiškai moka paverkė́t Pls. Eik, paverkė́k Vlk. Kap senesniemu, tai visiemu tep paverkė́ja Dv.
ǁ paverkauti ištekant: Tep jaunoj pavérkėja ir pravažiuoja Dv.
3. padejuoti, paaimanuoti: Paverkė́t priseina, kap reikia nešt Pls.
papaverkė́ti (dial.) intr. kiek paverkauti, paraudoti: Ana papaverkė́j[o] po motkai LzŽ.
paverkė́ti intr. GrvT20
1. paverkti: Vyras galvoj daug skystumos turė[jo], paverkė́jau gerai LKKXIII135(Grv). Būna – ir paverkė́ju, ir visa Vlk.
^ Kap paverkė̃s – didesnis pasiūgės (sakoma apie vaikus) Rod.
2. pagarbstyti mirusį, paraudoti: Anas sėdas, paverkė́jo LzŽ. Kitas negali paverkė́t su lementu LKKIX206(Dv). Dar̃ ir gudiškai moka paverkė́t Pls. Eik, paverkė́k Vlk. Kap senesniemu, tai visiemu tep paverkė́ja Dv.
ǁ paverkauti ištekant: Tep jaunoj pavérkėja ir pravažiuoja Dv.
3. padejuoti, paaimanuoti: Paverkė́t priseina, kap reikia nešt Pls.
papaverkė́ti (dial.) intr. kiek paverkauti, paraudoti: Ana papaverkė́j[o] po motkai LzŽ.
verkė́ti
Apibrėžtis
verkė́ti, -ė́ja, -ė́jo intr. LzŽ, vérkėti, -ėja, -ėjo kiek verkauti, raudoti.
paverkė́ti intr. GrvT20
1. paverkti: Vyras galvoj daug skystumos turė[jo], paverkė́jau gerai LKKXIII135(Grv). Būna – ir paverkė́ju, ir visa Vlk.
^ Kap paverkė̃s – didesnis pasiūgės (sakoma apie vaikus) Rod.
2. pagarbstyti mirusį, paraudoti: Anas sėdas, paverkė́jo LzŽ. Kitas negali paverkė́t su lementu LKKIX206(Dv). Dar̃ ir gudiškai moka paverkė́t Pls. Eik, paverkė́k Vlk. Kap senesniemu, tai visiemu tep paverkė́ja Dv.
ǁ paverkauti ištekant: Tep jaunoj pavérkėja ir pravažiuoja Dv.
3. padejuoti, paaimanuoti: Paverkė́t priseina, kap reikia nešt Pls.
papaverkė́ti (dial.) intr. kiek paverkauti, paraudoti: Ana papaverkė́j[o] po motkai LzŽ.
paverkė́ti intr. GrvT20
1. paverkti: Vyras galvoj daug skystumos turė[jo], paverkė́jau gerai LKKXIII135(Grv). Būna – ir paverkė́ju, ir visa Vlk.
^ Kap paverkė̃s – didesnis pasiūgės (sakoma apie vaikus) Rod.
2. pagarbstyti mirusį, paraudoti: Anas sėdas, paverkė́jo LzŽ. Kitas negali paverkė́t su lementu LKKIX206(Dv). Dar̃ ir gudiškai moka paverkė́t Pls. Eik, paverkė́k Vlk. Kap senesniemu, tai visiemu tep paverkė́ja Dv.
ǁ paverkauti ištekant: Tep jaunoj pavérkėja ir pravažiuoja Dv.
3. padejuoti, paaimanuoti: Paverkė́t priseina, kap reikia nešt Pls.
papaverkė́ti (dial.) intr. kiek paverkauti, paraudoti: Ana papaverkė́j[o] po motkai LzŽ.
cimbõlyti
Apibrėžtis
cimbõlyti, -ija, -ijo intr. šnek. prastai dainuoti, niūniuoti: Ką čia cimbõliji? Ds.
pacimbõlyti intr. paraudoti: Prašė mirusiojo tėvo pacimbõlyti Ds.
pacimbõlyti intr. paraudoti: Prašė mirusiojo tėvo pacimbõlyti Ds.
pažlium̃bti
Apibrėžtis
žlium̃bti, -ia, -ė (-o) intr. Š, Rtr, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, Pln, Šauk, Rdd, Škn, žliùmbti, -ia, -ė J.Jabl(Rg), Šk, Kdl, Nm, Snt, Ss, Šlv, Jrb, Vl, Šmk, Pns, Trg; A1885,225, J, LL208 balsu įkyriai verkti, raudoti: Kurs vis apsiašarojęs, apsimyžęs, tas žlium̃bia J. Žliumbė, verkė paleidusi visą gerklę mergaitė J.Jabl. Žlium̃bk nežlium̃bęs, vis tiek nėko nepadarysi Mžk. Mano vaikas žlium̃bia ir žlium̃bia, turbūt nesveikas Dsm. Ė, gražu, tokia didelė, o žlium̃bia! Srv. Nustok, nustok žlium̃bti, geriau nepasidarys Krp. Nedėlio[je] kunigas labai gražų pamokslą pasakė, net bobos pradėjo žliumbt Krik. Ko žliùmbi, jei niekas nemušė? Ar. Eita ašaros mun, nepašneku, žliumbù, i viskas Kl. Tokia didelė, o žliùmbi! Br. Kad jau žliùmbia, tai lyg lietus – visą vakarą Grš. Eik an pečiaus ir tęnai žliumbk kiek nori! Lš. Mergelka viena [palikta] žliùmba par dienas Kv. Ko čia žliumbi̇̀, varle, nueik patvorin ir nusmyžk Všn. Iš ryto to[ji] vėl žlium̃bia, verkia, kad jai algos tas neatiduoda Krs. Katrą varo ganyt, ta žliùmbia Dkš. O aš, paskui eidamas, tik ašaroju, tik žliumbiu, šniurkščioju Žem. Abidvi mergelės tik sėdėjo ir žliumbė Vaižg. Jei silpnas, ką gi, atsisėsk ir žliumbk A.Škėm. Aš nė neverkiau. Bene aš boba, kad žliumbčiau! A.Vaičiul. Dar tik reikia, kad jau žliumbtai Vd. Ei, cit, nežlium̃bki, mano dukrytėle, gražus tavo bernužėlis, kaip sode obuolėlis JV277. Ko žliumbi kaip veselė[je] nebuvęs? Gršl.
ǁ prk. verkiant prašyti: Tik kai Zidorėlis pradėjo jau labai žliumbti, sutiko duoti arklį pasimalkauti rš.
apsižlium̃bti, -ia (apsi̇̀žliumbia), apsi̇̀žliumbė DŽ, Grk, apsižliùmbti Skr balsu apsiverkti, apsiraudoti: Ans vėl apsižlium̃bęs pas muni atejo Krtn. Apsi̇̀žliumbiau pri arklių paėmimo [į kolūkį], i visi vyrai nedetūrėjom Krš. Vaikšto apsižlium̃bęs, užputusiom akim Tr. Anądien pagiedojo man – gražu! Apsižliumbiau … J.Marcin.
įsižlium̃bti, -ia, įsi̇̀žliumbė Rs įnikti verkti: Ko tas vaikas įsi̇̀žliumbė? Mrj.
išžlium̃bti, -ia, i̇̀šžliumbė intr.
1. kurį laiką verkti, išraudoti: Pusę nakties vaikas išžliumbė Krp.
2. refl. pakankamai prisiverkti: Tegul išsižliumbia, – protingesnė bus P.Cvir.
nužlium̃bti, -ia (nùžliumbia), nùžliumbė intr. kiek paverkti, paraudoti: Motina kai pamatė, kad atkalbėti nepasiseka, jau ir nužliumbė ne sykį rš.
| refl.: Kai vyras mirė, nusi̇̀žliumbiau metus Srj. Pasidaro pasiutusiai ilgu, graudu, nors imk ir nusižliumbk, užsikniaubęs ant stalo V.Bub.
pažlium̃bti, -ia (pàžliumbia), pàžliumbė intr. NdŽ, Krp kiek balsu paverkti, paraudoti: Nieko, pažlium̃bs ir apsiramins DŽ1. Gerai pažliùmbė motinos Onikė Kv. Tu man pažlium̃bsi dar, tai aš tau! Dkš.
paržlium̃bti, -ia (par̃žliumbia), par̃žliumbė intr. NdŽ žliumbiant pareiti.
pražlium̃bti, -ia (pràžliumbia), pràžliumbė, pražliùmbti
1. intr. kurį laiką verkti: Per naktelę tada pràžliumbė! Lp. Jonukas cielą dieną pražliùmbė, ka į jomarką nevežės Kv.
2. intr. NdŽ pradėti verkti: Susigraudysiu sykį ir pražliumbsiu V.Kudir.
3. tr. nuolat verkiant, žliumbiant sveikatą sugadinti: Juk akis pražliumbsi, liaukis verkti… rš.
prižlium̃bti, -ia (pri̇̀žliumbia), pri̇̀žliumbė intr. daug verkti: Prižliumbiau kaip močios pagrabe Dbk.
| refl.: Prisižliumbiau aš po motynos smerčio, viena palikusi kaip pirštas Kv. Elzei gerokai prisižliumbus, Zidoriui kažkaip geriau, miela ir lengva buvo P.Cvir.
sužlium̃bti, -ia (sùžliumbia), sùžliumbė intr. NdŽ pradėti balsu verkti: Ant pečiaus sužliumbia vaikai rš. Paskui abudu kartu sužliumbo Mš. Visa bažnyčia sužliumbo rš.
užžlium̃bti, -ia (ùžžliumbia), ùžžliumbė
1. intr. pradėti balsu verkti: Ramus švelnumas užplūsta jį, betrūksta užžliumbti… rš.
2. refl. Al prisiverkti.
ǁ prk. verkiant prašyti: Tik kai Zidorėlis pradėjo jau labai žliumbti, sutiko duoti arklį pasimalkauti rš.
apsižlium̃bti, -ia (apsi̇̀žliumbia), apsi̇̀žliumbė DŽ, Grk, apsižliùmbti Skr balsu apsiverkti, apsiraudoti: Ans vėl apsižlium̃bęs pas muni atejo Krtn. Apsi̇̀žliumbiau pri arklių paėmimo [į kolūkį], i visi vyrai nedetūrėjom Krš. Vaikšto apsižlium̃bęs, užputusiom akim Tr. Anądien pagiedojo man – gražu! Apsižliumbiau … J.Marcin.
įsižlium̃bti, -ia, įsi̇̀žliumbė Rs įnikti verkti: Ko tas vaikas įsi̇̀žliumbė? Mrj.
išžlium̃bti, -ia, i̇̀šžliumbė intr.
1. kurį laiką verkti, išraudoti: Pusę nakties vaikas išžliumbė Krp.
2. refl. pakankamai prisiverkti: Tegul išsižliumbia, – protingesnė bus P.Cvir.
nužlium̃bti, -ia (nùžliumbia), nùžliumbė intr. kiek paverkti, paraudoti: Motina kai pamatė, kad atkalbėti nepasiseka, jau ir nužliumbė ne sykį rš.
| refl.: Kai vyras mirė, nusi̇̀žliumbiau metus Srj. Pasidaro pasiutusiai ilgu, graudu, nors imk ir nusižliumbk, užsikniaubęs ant stalo V.Bub.
pažlium̃bti, -ia (pàžliumbia), pàžliumbė intr. NdŽ, Krp kiek balsu paverkti, paraudoti: Nieko, pažlium̃bs ir apsiramins DŽ1. Gerai pažliùmbė motinos Onikė Kv. Tu man pažlium̃bsi dar, tai aš tau! Dkš.
paržlium̃bti, -ia (par̃žliumbia), par̃žliumbė intr. NdŽ žliumbiant pareiti.
pražlium̃bti, -ia (pràžliumbia), pràžliumbė, pražliùmbti
1. intr. kurį laiką verkti: Per naktelę tada pràžliumbė! Lp. Jonukas cielą dieną pražliùmbė, ka į jomarką nevežės Kv.
2. intr. NdŽ pradėti verkti: Susigraudysiu sykį ir pražliumbsiu V.Kudir.
3. tr. nuolat verkiant, žliumbiant sveikatą sugadinti: Juk akis pražliumbsi, liaukis verkti… rš.
prižlium̃bti, -ia (pri̇̀žliumbia), pri̇̀žliumbė intr. daug verkti: Prižliumbiau kaip močios pagrabe Dbk.
| refl.: Prisižliumbiau aš po motynos smerčio, viena palikusi kaip pirštas Kv. Elzei gerokai prisižliumbus, Zidoriui kažkaip geriau, miela ir lengva buvo P.Cvir.
sužlium̃bti, -ia (sùžliumbia), sùžliumbė intr. NdŽ pradėti balsu verkti: Ant pečiaus sužliumbia vaikai rš. Paskui abudu kartu sužliumbo Mš. Visa bažnyčia sužliumbo rš.
užžlium̃bti, -ia (ùžžliumbia), ùžžliumbė
1. intr. pradėti balsu verkti: Ramus švelnumas užplūsta jį, betrūksta užžliumbti… rš.
2. refl. Al prisiverkti.
užžlium̃bti
Apibrėžtis
žlium̃bti, -ia, -ė (-o) intr. Š, Rtr, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, Pln, Šauk, Rdd, Škn, žliùmbti, -ia, -ė J.Jabl(Rg), Šk, Kdl, Nm, Snt, Ss, Šlv, Jrb, Vl, Šmk, Pns, Trg; A1885,225, J, LL208 balsu įkyriai verkti, raudoti: Kurs vis apsiašarojęs, apsimyžęs, tas žlium̃bia J. Žliumbė, verkė paleidusi visą gerklę mergaitė J.Jabl. Žlium̃bk nežlium̃bęs, vis tiek nėko nepadarysi Mžk. Mano vaikas žlium̃bia ir žlium̃bia, turbūt nesveikas Dsm. Ė, gražu, tokia didelė, o žlium̃bia! Srv. Nustok, nustok žlium̃bti, geriau nepasidarys Krp. Nedėlio[je] kunigas labai gražų pamokslą pasakė, net bobos pradėjo žliumbt Krik. Ko žliùmbi, jei niekas nemušė? Ar. Eita ašaros mun, nepašneku, žliumbù, i viskas Kl. Tokia didelė, o žliùmbi! Br. Kad jau žliùmbia, tai lyg lietus – visą vakarą Grš. Eik an pečiaus ir tęnai žliumbk kiek nori! Lš. Mergelka viena [palikta] žliùmba par dienas Kv. Ko čia žliumbi̇̀, varle, nueik patvorin ir nusmyžk Všn. Iš ryto to[ji] vėl žlium̃bia, verkia, kad jai algos tas neatiduoda Krs. Katrą varo ganyt, ta žliùmbia Dkš. O aš, paskui eidamas, tik ašaroju, tik žliumbiu, šniurkščioju Žem. Abidvi mergelės tik sėdėjo ir žliumbė Vaižg. Jei silpnas, ką gi, atsisėsk ir žliumbk A.Škėm. Aš nė neverkiau. Bene aš boba, kad žliumbčiau! A.Vaičiul. Dar tik reikia, kad jau žliumbtai Vd. Ei, cit, nežlium̃bki, mano dukrytėle, gražus tavo bernužėlis, kaip sode obuolėlis JV277. Ko žliumbi kaip veselė[je] nebuvęs? Gršl.
ǁ prk. verkiant prašyti: Tik kai Zidorėlis pradėjo jau labai žliumbti, sutiko duoti arklį pasimalkauti rš.
apsižlium̃bti, -ia (apsi̇̀žliumbia), apsi̇̀žliumbė DŽ, Grk, apsižliùmbti Skr balsu apsiverkti, apsiraudoti: Ans vėl apsižlium̃bęs pas muni atejo Krtn. Apsi̇̀žliumbiau pri arklių paėmimo [į kolūkį], i visi vyrai nedetūrėjom Krš. Vaikšto apsižlium̃bęs, užputusiom akim Tr. Anądien pagiedojo man – gražu! Apsižliumbiau … J.Marcin.
įsižlium̃bti, -ia, įsi̇̀žliumbė Rs įnikti verkti: Ko tas vaikas įsi̇̀žliumbė? Mrj.
išžlium̃bti, -ia, i̇̀šžliumbė intr.
1. kurį laiką verkti, išraudoti: Pusę nakties vaikas išžliumbė Krp.
2. refl. pakankamai prisiverkti: Tegul išsižliumbia, – protingesnė bus P.Cvir.
nužlium̃bti, -ia (nùžliumbia), nùžliumbė intr. kiek paverkti, paraudoti: Motina kai pamatė, kad atkalbėti nepasiseka, jau ir nužliumbė ne sykį rš.
| refl.: Kai vyras mirė, nusi̇̀žliumbiau metus Srj. Pasidaro pasiutusiai ilgu, graudu, nors imk ir nusižliumbk, užsikniaubęs ant stalo V.Bub.
pažlium̃bti, -ia (pàžliumbia), pàžliumbė intr. NdŽ, Krp kiek balsu paverkti, paraudoti: Nieko, pažlium̃bs ir apsiramins DŽ1. Gerai pažliùmbė motinos Onikė Kv. Tu man pažlium̃bsi dar, tai aš tau! Dkš.
paržlium̃bti, -ia (par̃žliumbia), par̃žliumbė intr. NdŽ žliumbiant pareiti.
pražlium̃bti, -ia (pràžliumbia), pràžliumbė, pražliùmbti
1. intr. kurį laiką verkti: Per naktelę tada pràžliumbė! Lp. Jonukas cielą dieną pražliùmbė, ka į jomarką nevežės Kv.
2. intr. NdŽ pradėti verkti: Susigraudysiu sykį ir pražliumbsiu V.Kudir.
3. tr. nuolat verkiant, žliumbiant sveikatą sugadinti: Juk akis pražliumbsi, liaukis verkti… rš.
prižlium̃bti, -ia (pri̇̀žliumbia), pri̇̀žliumbė intr. daug verkti: Prižliumbiau kaip močios pagrabe Dbk.
| refl.: Prisižliumbiau aš po motynos smerčio, viena palikusi kaip pirštas Kv. Elzei gerokai prisižliumbus, Zidoriui kažkaip geriau, miela ir lengva buvo P.Cvir.
sužlium̃bti, -ia (sùžliumbia), sùžliumbė intr. NdŽ pradėti balsu verkti: Ant pečiaus sužliumbia vaikai rš. Paskui abudu kartu sužliumbo Mš. Visa bažnyčia sužliumbo rš.
užžlium̃bti, -ia (ùžžliumbia), ùžžliumbė
1. intr. pradėti balsu verkti: Ramus švelnumas užplūsta jį, betrūksta užžliumbti… rš.
2. refl. Al prisiverkti.
ǁ prk. verkiant prašyti: Tik kai Zidorėlis pradėjo jau labai žliumbti, sutiko duoti arklį pasimalkauti rš.
apsižlium̃bti, -ia (apsi̇̀žliumbia), apsi̇̀žliumbė DŽ, Grk, apsižliùmbti Skr balsu apsiverkti, apsiraudoti: Ans vėl apsižlium̃bęs pas muni atejo Krtn. Apsi̇̀žliumbiau pri arklių paėmimo [į kolūkį], i visi vyrai nedetūrėjom Krš. Vaikšto apsižlium̃bęs, užputusiom akim Tr. Anądien pagiedojo man – gražu! Apsižliumbiau … J.Marcin.
įsižlium̃bti, -ia, įsi̇̀žliumbė Rs įnikti verkti: Ko tas vaikas įsi̇̀žliumbė? Mrj.
išžlium̃bti, -ia, i̇̀šžliumbė intr.
1. kurį laiką verkti, išraudoti: Pusę nakties vaikas išžliumbė Krp.
2. refl. pakankamai prisiverkti: Tegul išsižliumbia, – protingesnė bus P.Cvir.
nužlium̃bti, -ia (nùžliumbia), nùžliumbė intr. kiek paverkti, paraudoti: Motina kai pamatė, kad atkalbėti nepasiseka, jau ir nužliumbė ne sykį rš.
| refl.: Kai vyras mirė, nusi̇̀žliumbiau metus Srj. Pasidaro pasiutusiai ilgu, graudu, nors imk ir nusižliumbk, užsikniaubęs ant stalo V.Bub.
pažlium̃bti, -ia (pàžliumbia), pàžliumbė intr. NdŽ, Krp kiek balsu paverkti, paraudoti: Nieko, pažlium̃bs ir apsiramins DŽ1. Gerai pažliùmbė motinos Onikė Kv. Tu man pažlium̃bsi dar, tai aš tau! Dkš.
paržlium̃bti, -ia (par̃žliumbia), par̃žliumbė intr. NdŽ žliumbiant pareiti.
pražlium̃bti, -ia (pràžliumbia), pràžliumbė, pražliùmbti
1. intr. kurį laiką verkti: Per naktelę tada pràžliumbė! Lp. Jonukas cielą dieną pražliùmbė, ka į jomarką nevežės Kv.
2. intr. NdŽ pradėti verkti: Susigraudysiu sykį ir pražliumbsiu V.Kudir.
3. tr. nuolat verkiant, žliumbiant sveikatą sugadinti: Juk akis pražliumbsi, liaukis verkti… rš.
prižlium̃bti, -ia (pri̇̀žliumbia), pri̇̀žliumbė intr. daug verkti: Prižliumbiau kaip močios pagrabe Dbk.
| refl.: Prisižliumbiau aš po motynos smerčio, viena palikusi kaip pirštas Kv. Elzei gerokai prisižliumbus, Zidoriui kažkaip geriau, miela ir lengva buvo P.Cvir.
sužlium̃bti, -ia (sùžliumbia), sùžliumbė intr. NdŽ pradėti balsu verkti: Ant pečiaus sužliumbia vaikai rš. Paskui abudu kartu sužliumbo Mš. Visa bažnyčia sužliumbo rš.
užžlium̃bti, -ia (ùžžliumbia), ùžžliumbė
1. intr. pradėti balsu verkti: Ramus švelnumas užplūsta jį, betrūksta užžliumbti… rš.
2. refl. Al prisiverkti.
nuraudóti
Apibrėžtis
raudóti, ráuda (ráusti J.Jabl, LD350; SPI129, ráusta Skr, LD350; Sut, ráuma K, LD350; CII941, Sut, N, -ója KBII198, NdŽ, Als, Auk, Drsk, Dv; H, R, MŽ472), -ójo Rt; WP10, I, M
1. intr. gailiai, balsu verkti: Čia jis staiga ėmė raudoti J.Jabl. Ko tamsta raudi? J.Bil. Tėvelis ráuda, ir aš verkiu JnšM. Tokia gailinga mergučė: ráusta i ráusta Erž. Ráuda baisiausia, kad duočia valgyt Rš. Gal jaunylis vienas dabar berauda ant pilies griuvėsių Vd. Ráuda vaikas, ka[d] šalta ganyt Skp. Ko tas vaikas visą išgrytą ráuma?! Duok jam valgyt Tvr. Einu namo, ráudu, nematau kelio Antz. Ans atrado aną beraudant J. Raudoju, raumu, stūgauju, staugiu SD118. Ráumam gi mes, tu ráumi, aš ráumu Tvr. Dievuliau, raudok dabar, šunį apkabinęs Skdt. Raudósi, šuns uodegą apsikabinęs Jrb. Rauda, lyg tėvą motiną palaidojus TŽIII383. Prašėm raudódami – neturia Slm. Jis ráust, nieko nesako, ne lūpų nepraveria Šln. Ana ne tik verkia, ale jau ráusti GrvT78. Ant kapų jūsų verkiu, dieną naktį raustu D.Pošk. Kap labai gaila, sunku ir raudoti Aps. Vaikai maži, tiktai ráusčiu Pst. Raudó[ja]u metus, raudó[ja]u, visus takus užuverkiau Ad. Raudó[jo], raudó[jo] – net akim nemato Klt. Bernioką atadavė vienan daiktan, mergiotę kitan, o pati apušėn ir raudót Mlk. Taigi dukteriai raudók i nenustok – močia tokio gerumo buvo Mžš. Dieve, … raudojančiųjų nepaniekini noro Mž561. Ir raudojo ilgai dėlei savo sūnaus BB1Moz37,34. Raudokite su raudojančiais, linksminkitėsi su linksmaisiais BPII372. Jūs verksite ir raudósite, o pasaulis džiaugsis DP211. Kaip numiršt jums iž jų vienas, raudojat per ilgas dienas SGI89. Nuog bedievių žmonių rausti ir dejuoja KN180. Ne viens dejuoja, ne viens didžiai rausti; kaipo neraudot, nesang širdį skausti srš. Cit, neverk, neraudok, jaunoji mergelė, aš tavi parvesiu kitą rudenelį StnD12. Raudojo mergelė, vainiką pindama, o jaunas bernelis, žirgą balnodamas D34. Ta mergelė rauma pernakt TDrIV192. Oi mergelė, oi jaunoji, ką tu ten raudoji? KlpD79. Marti raudojo tris nedėleles, sesuo trejus metelius D20. Joja bernužis raudódamas JV349. Kur aš neverksiu, kur neraudosiu KlvD12. Ko raudoji, mergyte, ko tu verki, jaunoji? N134. Visi gentys, giminėlės raudoti pradėjo LTR(Graž). Ko tu verki, mielas broli, ko gailiai raudoji? LTR(Mrk). Tėvelis verkia, tėvelis rauda, – tą vieną sūnelį vaiskan išleidžia (d.) Slk. Sena motulė gūdžiai raudoja TŽI244. Aš, rankelę jai paduodams, širdyje raudójau Čb. Meška raudojo, vilkas giedojo, seno bernelio pažėlavojo LTR(Slk).
| prk.: Sunku linksmintis, kai žinai, kad šalia rauda nuskriausta siela V.Krėv.
^ Nei raudók, nei giedok iš sarmatos Slm. Nudvėsė kiaulelė – a tu raudók, a tu giedok (nieko nebepadarysi) Mžš. Neužverda puodas, koc tu raudók Mžš. Šlapia, brada – apsiavimas raudóte ráuda (greit plyšta) Vdšk. Kai giedi – visi girdi, kai raudi – niekas nemato LTR. Tos pačios akys ráuda ir juokias An. Kam bus gaila, tas raudós, kam pasmirs, tas pakavos Erž. Ar raudosi, ar giedosi – vis tiek kaltas LTsV243. Verkia ji, raudoja, kaip girioje gegutė kukuoja PPr67. Radęs neskvatok, pametęs neraudók Šmn. Sukurpytas, sulopytas, eina keliu raudódamas (armonika) Grv. Miške gimė, miške augo, namo parejus, rauda (smuikas) Slk. Tėvas sužvairavo, sukosėjo, motina raudoti pradėjo, žmonės iš to džiaugsmą didį turėjo (pavasario perkūnas ir lietus) LTsV465.
| refl.: Ir raudas jo rauda kaipo vienatinio A.Baran.
2. tr. lieti (ašaras): Raudu raudu ašarėles, pasižiūriu – nė lašelio Ds.
3. tr. prašyti ašarojant: Pragėrė, pragėrė į vė ráuda, nuėjęs pas tą bobą Mžš. Vaikas mokslo teip rauda, geidžia LKGII180(Sl).
4. intr. aimanuoti, dejuoti: Atejus vis ráuda: tai to, tai to jai maža Dglš. Ráuda boba, kad negali gyvent su marčia Klt. Atejus [kaimynė] pusdienį raudójo raudójo, kad jai bloga gyvent Lel. Mes raudojam ir aimanuojam, kai gėrimai ir valgymai lieka nepaliesti, nes tuomet brangi vėlė namus yra apleidusi V.Krėv. Vai, Sigute, piemenėle, nė tu verkie, nė raudokie! VoK132. Sigitas štai raudo[ja] ant mūsų vargų I. Jojo vaikeliai beraudos, bedejuos KlvD185.
^ Geriau be naudos, bet tik niekas neraudos KrvP(Nmn).
ǁ labai rūpintis, sielotis: Jūsų Bronytė tai raudódavo raudódavo dėl mokslo (labai norėjo mokytis) Slm. Boba, neraudỹ Pst.
5. tr., intr. sakyti rečitatyvu raudos žodžius (apverkiant mirusį); verkiant su žodžiais, apgailėti mirusį: Moterys tuo tarpu raudojo raudas A.Vien. Raudos neturi pastovaus teksto: raudant kiekviena rauda tartum sukuriama iš naujo LTsII50. Ráuda moterys po nabašnyku Pb. Raudoju (ir garbstau) R352. Senyboj samdydavo raudót Dglš. Raustim sueję [prie numirėlio] Ad. Mūs krašte, mirus motinai, labai ráusti Grv. Tu ilgai da[r] raudỹ Str. Kap ma motina pamirė, tai aš raudójau žodžiais – niekas negalėj pirkioj būt [iš graudumo] Eiš. Labai gražiai ráuda OG286. Kaip numiršta žmogus ar žmona, tai raudoja BsPIV72. Nėr kam kavoja, nėr kam raudoja LTR(Rš). Senovėje Lietuvoje mirusiųjų raudodavo dažniausiai moterys rš. Mūsų brolio kunigaikščiai raudójo BM430. Aš brolio raudojau Pc. Kas gi man padės brolio raudótie? DrskD209. Kas tavę raudõs, pijoke mano? Pst. Vieną vakarą išėjo į sodą ir ėmė savo motinėlės raudoti rš. Raudosi vaiko brangaus rš. Ištekėjusi duktė raudoja motinos TŽI291.
raudótinai adv.: Pakavojo nabašnyką raudotinai Kp.
ǁ verkauti ištekant: Kai teka, tai ráuda; pradeda raudót nuo girnų Tvr. Mada buvo eit per kiemus, raudot [prieš vestuves] Gg. Jeigu jaunoja neráuda, neišrokuoja – nemoka Šmn. Aš dainelių daugiaus nedainuosiu, aš raudutę, raudą raudosiu JD1222. Sėskis, sesule, sėskis jaunoja, nieko nemačys, kad tu raudójai Lel.
6. intr. prk. išduoti panašų į raudojimą balsą: Tik toli, Šventosios pakraščiais, rėkavo žąsys, raudojo piemenų rageliai J.Bil. Ko jūs raudate, beržai? Ar jum saulės nepakanka, ar lietaus mažai? S.Nėr. Ir užpustys tave sniegai, raudos tau klaikūs vėjai S.Nėr. Kai ištekėjai, juoda naktis man stojo. Ariu, būdavo, o žemė rauda po noragu J.Balt. Prieš badą, prieš blogus metus apuokai ráuda Rm. Kai parjojo namo, girdi – šuo rauda LTR(Rk). Viršum gervės skrisdamos raudojo S.Nėr.
apraudóti tr. Š; N, Sut, RtŽ
1. Q74, H163, R224 raudant apgailėti, apverkti: Motyna apraudója bėdą savo sūnaus K. Bernas apraudójo kumeliuką BM239. Tą laiškutį, kurį nuo gaidžio gavo, keletą sykių graudžiai apraudojęs, pakišo stuboj po balkiu BsPIII42. Mergytė jaunoji, nedūmoki, bet savo bernelį apraudóki JD896. Apraudójau mirusį J. Jie aprauda savo tėvelį, nors į kapus leisdami Plv. Niekas iš giminės jo neapraudojo Sz. Steponą palaidojo dievobaimingi vyrai ir labai jį apraudojo SkvApD8,2. Gali Dievas pamėgt nusižeminimu, kursai apráust mergystę pateriotą DP598. Nusidėjimus mūsų … apraudokime DP509.
^ Gaivink apalpusį, apraudok numirusį KrvP(Klvr). Geriau motulę apraudoti, negu jos rūbeliai sudeginti KrvP.
2. refl. apsilieti ašaromis, apsiverkti: Aš net apsiraudójau Rm. Mergutaitė apsraudóję (apsiraudojusi) LKKXI227(Eiš). Sugilo širdis, ir graudžiai apsiraudojau I. Vos valdėsi, kad neapsiraudotų balsu rš. Kurmonas balsiai apsiraudójo Upt. Ta duktė tuoj po pagimdymo prapuolė. Apsiraudojo karalius, bet ką daryt, kam' berasi?! BsPII27.
3. R69 raudomis apgarbstyti: Tas pats asmuo kiek skirtingomis raudomis buvo apraudamas įvairiais laidotuvių momentais LTsII51. Tavo sesuo mirė, atvyk jos apraudoti V.Krėv. Žalktienė patį apraudojo A.Baran. Leido lydėjo ir apraudojo, jauna mergelė laisvės nustojo (d.) Šmn.
| Puikiai aprašęs Anykščių šilelio grožį ir apraudojęs jo išnaikinimą, poetas kreipia žvilgsnį ne į ateitį, bet į praeitį V.Myk-Put.
ǁ apverkauti ištekant: Nuometas raudote apraudotas LTR(Dkk).
atraudóti LVI184
1. tr. gailiai apverkti: Jau aš atraudójau tas skolas, daugiau, kol gyva, jų nesidaryčia Gs.
| refl. Š:
^ Kas nerauda močios numirusios, tai atsiraudos supuvusios LTR(Kp).
2. intr. Š ateiti raudant.
3. tr. raudojimu atgauti, susigrąžinti: Piemenė raudója, led atraudója pagrėbtus galvijus J. Nei atraudosi, nei ką – ką čia raudi?! Pc.
| Ežero vėtrą peršauksiu verkdamas, gal atraudosiu nuodėmę aš B.Sruog.
įraudóti intr.
1. įnikti gailiai verkti: Įraudójai tu vakar gerai J.
| refl. LL215, Š: Kap insraudó[jo], tai i rodos maža OG317. Kalbėjo įsiraudojusi kaip kūdikis rš.
2. įstengti raudoti raudą, garbstyti mirusį: Labai įsigailinusi duktė, apraudodama tėvą, nebe taip įráuda; tolimesnė giminietė labiau gali įraudóti Š.
išraudóti tr.; M
1. gailiai verkiant, išlieti (ašaras): Kiek ašarų išraudojot, žodelių dovenojot, tiek užgims raitelių (d.) S.Dauk. Raudok neraudojęs, bet ašaros sraujos nebus išraudotos J.Jan.
2. refl. Š pakankamai išsiverkti: Kiekvieną kartą, vilkdamas kruvinomis rumbėmis išraižytą užpakalį, jis patraukdavo kurs nors į miškelį ar į laukus, iki apalpimo išsiraudodavo rš. Po to užsidarė savo seklyčioje, idant išsiraudoti I.
3. išleisti, išlydėti raudant, gailiai verkiant: Išlydėjo išraudójo savo vyrelį karan Š. Išraudójo mergelė savo bernelį [karan] Mrj. Kai ejo Kanstantinas, Ažubalienė išraudojo, išleidė Slm.
4. kurį laiką apraudoti, gailiai apverkti: Paskui jo išraudójo visus metelius Š.
5. verkaujant atsisveikinti: Seniau jaunoja išraudódavo, iškukuodavo, išbučiuodavo visus Šmn.
6. gailiai verkiant, raudant išprašyti: Išraudojo tris šimtus rublių Mžš. Iš Klemusios vos išraudójo zėkis žibančiuos popierėlius Slm. Man grėbliukas moliavotas, nuo berniokų išraudótas (d.) Dkk. Kad nesidavė išprašomas, reikėjo verkte išverkti arba raudote, jei moki, išraudoti J.Jabl.
| refl. tr.: Rauda, kole išsiráuda [mokinukas] penkiukę Dglš.
◊ [visàs] aki̇̀s [sausai̇̃] išraudóti daug verkti, gailiai raudoti: Visas akis išraudojau, tų savo pinigėlių gailėdama J.Bil. Kad man reiks mažiutėliai iškavot, savo akytėles išraudot? NS1338. Tautos akys yra sausai išraudotos rš.
nuraudóti
1. tr. graudžiai apverkti, apgailėti: Nuraudójo nugailėjo visi, labiausia tėvai Mžš. Nuraudójo vaiką, ale kitą dieną grįžo Ėr. Mes jau jį nuraudójom, manėm, kad nebegrįš Krkn.
2. refl. apsiverkti: Žmonės dėl permainos nusirauda, nes jų gyvenimas blogas rš. Kai užeina kas, rodas nusiverkt, nusiraudót Bsg.
3. tr. apverkti raudomis, apgarbstyti mirusį: Tas nuraudojo savo matušės S.Dauk.
4. tr. raudant nulydėti: Nuraudojom, nugiedojom Stanislovą į Šilelį, kur taip neseniai buvo nulydėję senąją Bataitienę J.Balt.
5. intr. nubėgti raudant: Nulėkė, nuraudójo an milicnyką, o ką gi tas milicnykas! Mžš.
paraudóti
1. intr. kiek paverkti gailiai: Taip da nieko, bet kad tik bent kiek susirūpinu arba paraudu, tai tuoj pradeda po krūtine spausti ir gale gerklės džiūt A.Vien. Džiaukis, mergyte, kol prie tėvelių, paskui paraudosi KrvP(Ds).
^ Apsiėmei su draugais giedoti, reiks dabar ir paraudoti KrvP(Lzd). Giedojo uliojo, o dabar tegul paraudoja KrvP.
| refl.: Kaipgi būdavo prie jo ramu – ar pasiraudoti, ar pasisieloti rš. Až gero vyro pasigiedosiu, až laidokelio pasiraudósiu (d.) Ad.
2. intr. paaimanuoti: Tinginiai kokie paráuda, o visi gerai gyvena Adm.
| refl. intr., tr.: Pasbėdočia, pasraudõčia savo didžius vargelius VD91. Žvengia žirgeliai pasižvengaudami, verk mano mergytė pasiraudódama JV420.
3. tr. apverkti raudomis, pagarbstyti: Čia mano kaimynka tai kap kur paráuda Aps. Jis sau mislija: ryt poryt mirs motina, o kas jos nabagės paraudos, o kas ją pakodyluos? BsMtII15. O kas tavę paraudos, pijokėli mano? (d.) Jš.
pérraudoti intr.
1. perliūdėti, peraimanuoti kurį laiką: Teip neilgus parraudojau metus rš.
2. baigti apraudoti mirusį: Ir perraudojęs Juda nuejo kirptų avių savo ing Thimnath BB1Moz38,12.
praraudóti
1. intr. pradėti raudoti, gailiai balsu verkti: Ji praraudójo, o paskui ir prakalbėjo Stk.
2. tr. praverkti kurį laiką: Tris metus praraudojau dukrelės rš.
3. tr. raudojimu sugadinti: Trejus metus beverkdama, akis praraudojau LTR(Sdk).
priraudóti
1. intr. Anč, Kp užtektinai priverkti: Kasdie priráudu Žž. Numirė vaikas, priraudójau, priraudójau ir apgeibau Ds. Kiek ana priraudójo! Dglš. Je už gero vyro, dėkavos, dėkavos, je už kokio pijokėlio, priraudõs, priraudõs JV1054.
| refl.: Kiek tik lindo, prisraudó[ja]u Rš.
2. tr. priverkti tam tikrą kiekį (ašarų): Priraudojo puodą ašarų Kp. O kai aš patekau už šelmio bernelio, rieškutėles priraudójau (d.) Pkr. Jeigu priraudosi stiklinę ašarų ir jas jai kaip nors supilsi, tai atgys [mergaitė] LTR(Kp).
^ Anas priraškis, kap šuva priraudós (nieko nepriraškys) Dglš. Pridirbsi su manim tiek, kiek šuva priraudos Vj.
suraudóti
1. intr. gailiai balsu pravirkti: Staiga jis iškėlė galvą ir garsiai suraudojo rš. Parėjo iš karo, klausia vaikų: „Kur mama?“, – o tie suraudójo LKT283(Glv).
| prk.: Dar gailiau suaidėjo kankliai, dar gūdžiau suraudojo jų stygos V.Krėv. Už užšalusio lango trumpai suraudojo skambalas rš.
2. tr. garbstant ištarti, išverkauti: Mokėjo jis … kanklėmis paskambinti, dainelei pritarti, raudą suraudoti MTtVII10.
užraudóti
1. intr. Krns imti gailiai balsu verkti: Ana kai ažrauma, tai net kitiem ašaros byra Tvr. Ryte gegutėlė užkukuos, užkukuos, našlelio vaikeliai užraudos, užraudos LTR(Bgs). To mergiotė labai gailiai ažraudojo ir sako: – Dabar tai aš vėl prapuoliau LTR(Slk).
| Vilkas storu balsu užraudojo LTR(Ps).
2. refl. apsiverkti, ašaromis apsipilti: Sėdi Antukas ažsiraudójęs Vdš. Kas yra, ko užsiraudójus? Rm. Ir ažsiráuda sėdėdamas vienas Str.
ǁ labai daug, labai smarkiai verkti: Ažsiraudójau, kap likau namie viena Rš. Gerai, kad šiandie parėjai: būtų mama užsiraudójus Pc. Vienas vaikas būtų užsiraudójęs Kn.
3. tr. raudomis apgarbstyti: Tada ožkelė užverkė, užraudojo [savo vaikelius] LTsIII87.
4. tr. nuo raudojimo užpursti (apie akis): Juos sekė užraudotos akys – moterys lydėjo vaikus, vyrus, sužadėtinius arba nepažįstamus A.Vencl. Pareina jin, baisiausia akys užraudotos, užtinę Bgs.
1. intr. gailiai, balsu verkti: Čia jis staiga ėmė raudoti J.Jabl. Ko tamsta raudi? J.Bil. Tėvelis ráuda, ir aš verkiu JnšM. Tokia gailinga mergučė: ráusta i ráusta Erž. Ráuda baisiausia, kad duočia valgyt Rš. Gal jaunylis vienas dabar berauda ant pilies griuvėsių Vd. Ráuda vaikas, ka[d] šalta ganyt Skp. Ko tas vaikas visą išgrytą ráuma?! Duok jam valgyt Tvr. Einu namo, ráudu, nematau kelio Antz. Ans atrado aną beraudant J. Raudoju, raumu, stūgauju, staugiu SD118. Ráumam gi mes, tu ráumi, aš ráumu Tvr. Dievuliau, raudok dabar, šunį apkabinęs Skdt. Raudósi, šuns uodegą apsikabinęs Jrb. Rauda, lyg tėvą motiną palaidojus TŽIII383. Prašėm raudódami – neturia Slm. Jis ráust, nieko nesako, ne lūpų nepraveria Šln. Ana ne tik verkia, ale jau ráusti GrvT78. Ant kapų jūsų verkiu, dieną naktį raustu D.Pošk. Kap labai gaila, sunku ir raudoti Aps. Vaikai maži, tiktai ráusčiu Pst. Raudó[ja]u metus, raudó[ja]u, visus takus užuverkiau Ad. Raudó[jo], raudó[jo] – net akim nemato Klt. Bernioką atadavė vienan daiktan, mergiotę kitan, o pati apušėn ir raudót Mlk. Taigi dukteriai raudók i nenustok – močia tokio gerumo buvo Mžš. Dieve, … raudojančiųjų nepaniekini noro Mž561. Ir raudojo ilgai dėlei savo sūnaus BB1Moz37,34. Raudokite su raudojančiais, linksminkitėsi su linksmaisiais BPII372. Jūs verksite ir raudósite, o pasaulis džiaugsis DP211. Kaip numiršt jums iž jų vienas, raudojat per ilgas dienas SGI89. Nuog bedievių žmonių rausti ir dejuoja KN180. Ne viens dejuoja, ne viens didžiai rausti; kaipo neraudot, nesang širdį skausti srš. Cit, neverk, neraudok, jaunoji mergelė, aš tavi parvesiu kitą rudenelį StnD12. Raudojo mergelė, vainiką pindama, o jaunas bernelis, žirgą balnodamas D34. Ta mergelė rauma pernakt TDrIV192. Oi mergelė, oi jaunoji, ką tu ten raudoji? KlpD79. Marti raudojo tris nedėleles, sesuo trejus metelius D20. Joja bernužis raudódamas JV349. Kur aš neverksiu, kur neraudosiu KlvD12. Ko raudoji, mergyte, ko tu verki, jaunoji? N134. Visi gentys, giminėlės raudoti pradėjo LTR(Graž). Ko tu verki, mielas broli, ko gailiai raudoji? LTR(Mrk). Tėvelis verkia, tėvelis rauda, – tą vieną sūnelį vaiskan išleidžia (d.) Slk. Sena motulė gūdžiai raudoja TŽI244. Aš, rankelę jai paduodams, širdyje raudójau Čb. Meška raudojo, vilkas giedojo, seno bernelio pažėlavojo LTR(Slk).
| prk.: Sunku linksmintis, kai žinai, kad šalia rauda nuskriausta siela V.Krėv.
^ Nei raudók, nei giedok iš sarmatos Slm. Nudvėsė kiaulelė – a tu raudók, a tu giedok (nieko nebepadarysi) Mžš. Neužverda puodas, koc tu raudók Mžš. Šlapia, brada – apsiavimas raudóte ráuda (greit plyšta) Vdšk. Kai giedi – visi girdi, kai raudi – niekas nemato LTR. Tos pačios akys ráuda ir juokias An. Kam bus gaila, tas raudós, kam pasmirs, tas pakavos Erž. Ar raudosi, ar giedosi – vis tiek kaltas LTsV243. Verkia ji, raudoja, kaip girioje gegutė kukuoja PPr67. Radęs neskvatok, pametęs neraudók Šmn. Sukurpytas, sulopytas, eina keliu raudódamas (armonika) Grv. Miške gimė, miške augo, namo parejus, rauda (smuikas) Slk. Tėvas sužvairavo, sukosėjo, motina raudoti pradėjo, žmonės iš to džiaugsmą didį turėjo (pavasario perkūnas ir lietus) LTsV465.
| refl.: Ir raudas jo rauda kaipo vienatinio A.Baran.
2. tr. lieti (ašaras): Raudu raudu ašarėles, pasižiūriu – nė lašelio Ds.
3. tr. prašyti ašarojant: Pragėrė, pragėrė į vė ráuda, nuėjęs pas tą bobą Mžš. Vaikas mokslo teip rauda, geidžia LKGII180(Sl).
4. intr. aimanuoti, dejuoti: Atejus vis ráuda: tai to, tai to jai maža Dglš. Ráuda boba, kad negali gyvent su marčia Klt. Atejus [kaimynė] pusdienį raudójo raudójo, kad jai bloga gyvent Lel. Mes raudojam ir aimanuojam, kai gėrimai ir valgymai lieka nepaliesti, nes tuomet brangi vėlė namus yra apleidusi V.Krėv. Vai, Sigute, piemenėle, nė tu verkie, nė raudokie! VoK132. Sigitas štai raudo[ja] ant mūsų vargų I. Jojo vaikeliai beraudos, bedejuos KlvD185.
^ Geriau be naudos, bet tik niekas neraudos KrvP(Nmn).
ǁ labai rūpintis, sielotis: Jūsų Bronytė tai raudódavo raudódavo dėl mokslo (labai norėjo mokytis) Slm. Boba, neraudỹ Pst.
5. tr., intr. sakyti rečitatyvu raudos žodžius (apverkiant mirusį); verkiant su žodžiais, apgailėti mirusį: Moterys tuo tarpu raudojo raudas A.Vien. Raudos neturi pastovaus teksto: raudant kiekviena rauda tartum sukuriama iš naujo LTsII50. Ráuda moterys po nabašnyku Pb. Raudoju (ir garbstau) R352. Senyboj samdydavo raudót Dglš. Raustim sueję [prie numirėlio] Ad. Mūs krašte, mirus motinai, labai ráusti Grv. Tu ilgai da[r] raudỹ Str. Kap ma motina pamirė, tai aš raudójau žodžiais – niekas negalėj pirkioj būt [iš graudumo] Eiš. Labai gražiai ráuda OG286. Kaip numiršta žmogus ar žmona, tai raudoja BsPIV72. Nėr kam kavoja, nėr kam raudoja LTR(Rš). Senovėje Lietuvoje mirusiųjų raudodavo dažniausiai moterys rš. Mūsų brolio kunigaikščiai raudójo BM430. Aš brolio raudojau Pc. Kas gi man padės brolio raudótie? DrskD209. Kas tavę raudõs, pijoke mano? Pst. Vieną vakarą išėjo į sodą ir ėmė savo motinėlės raudoti rš. Raudosi vaiko brangaus rš. Ištekėjusi duktė raudoja motinos TŽI291.
raudótinai adv.: Pakavojo nabašnyką raudotinai Kp.
ǁ verkauti ištekant: Kai teka, tai ráuda; pradeda raudót nuo girnų Tvr. Mada buvo eit per kiemus, raudot [prieš vestuves] Gg. Jeigu jaunoja neráuda, neišrokuoja – nemoka Šmn. Aš dainelių daugiaus nedainuosiu, aš raudutę, raudą raudosiu JD1222. Sėskis, sesule, sėskis jaunoja, nieko nemačys, kad tu raudójai Lel.
6. intr. prk. išduoti panašų į raudojimą balsą: Tik toli, Šventosios pakraščiais, rėkavo žąsys, raudojo piemenų rageliai J.Bil. Ko jūs raudate, beržai? Ar jum saulės nepakanka, ar lietaus mažai? S.Nėr. Ir užpustys tave sniegai, raudos tau klaikūs vėjai S.Nėr. Kai ištekėjai, juoda naktis man stojo. Ariu, būdavo, o žemė rauda po noragu J.Balt. Prieš badą, prieš blogus metus apuokai ráuda Rm. Kai parjojo namo, girdi – šuo rauda LTR(Rk). Viršum gervės skrisdamos raudojo S.Nėr.
apraudóti tr. Š; N, Sut, RtŽ
1. Q74, H163, R224 raudant apgailėti, apverkti: Motyna apraudója bėdą savo sūnaus K. Bernas apraudójo kumeliuką BM239. Tą laiškutį, kurį nuo gaidžio gavo, keletą sykių graudžiai apraudojęs, pakišo stuboj po balkiu BsPIII42. Mergytė jaunoji, nedūmoki, bet savo bernelį apraudóki JD896. Apraudójau mirusį J. Jie aprauda savo tėvelį, nors į kapus leisdami Plv. Niekas iš giminės jo neapraudojo Sz. Steponą palaidojo dievobaimingi vyrai ir labai jį apraudojo SkvApD8,2. Gali Dievas pamėgt nusižeminimu, kursai apráust mergystę pateriotą DP598. Nusidėjimus mūsų … apraudokime DP509.
^ Gaivink apalpusį, apraudok numirusį KrvP(Klvr). Geriau motulę apraudoti, negu jos rūbeliai sudeginti KrvP.
2. refl. apsilieti ašaromis, apsiverkti: Aš net apsiraudójau Rm. Mergutaitė apsraudóję (apsiraudojusi) LKKXI227(Eiš). Sugilo širdis, ir graudžiai apsiraudojau I. Vos valdėsi, kad neapsiraudotų balsu rš. Kurmonas balsiai apsiraudójo Upt. Ta duktė tuoj po pagimdymo prapuolė. Apsiraudojo karalius, bet ką daryt, kam' berasi?! BsPII27.
3. R69 raudomis apgarbstyti: Tas pats asmuo kiek skirtingomis raudomis buvo apraudamas įvairiais laidotuvių momentais LTsII51. Tavo sesuo mirė, atvyk jos apraudoti V.Krėv. Žalktienė patį apraudojo A.Baran. Leido lydėjo ir apraudojo, jauna mergelė laisvės nustojo (d.) Šmn.
| Puikiai aprašęs Anykščių šilelio grožį ir apraudojęs jo išnaikinimą, poetas kreipia žvilgsnį ne į ateitį, bet į praeitį V.Myk-Put.
ǁ apverkauti ištekant: Nuometas raudote apraudotas LTR(Dkk).
atraudóti LVI184
1. tr. gailiai apverkti: Jau aš atraudójau tas skolas, daugiau, kol gyva, jų nesidaryčia Gs.
| refl. Š:
^ Kas nerauda močios numirusios, tai atsiraudos supuvusios LTR(Kp).
2. intr. Š ateiti raudant.
3. tr. raudojimu atgauti, susigrąžinti: Piemenė raudója, led atraudója pagrėbtus galvijus J. Nei atraudosi, nei ką – ką čia raudi?! Pc.
| Ežero vėtrą peršauksiu verkdamas, gal atraudosiu nuodėmę aš B.Sruog.
įraudóti intr.
1. įnikti gailiai verkti: Įraudójai tu vakar gerai J.
| refl. LL215, Š: Kap insraudó[jo], tai i rodos maža OG317. Kalbėjo įsiraudojusi kaip kūdikis rš.
2. įstengti raudoti raudą, garbstyti mirusį: Labai įsigailinusi duktė, apraudodama tėvą, nebe taip įráuda; tolimesnė giminietė labiau gali įraudóti Š.
išraudóti tr.; M
1. gailiai verkiant, išlieti (ašaras): Kiek ašarų išraudojot, žodelių dovenojot, tiek užgims raitelių (d.) S.Dauk. Raudok neraudojęs, bet ašaros sraujos nebus išraudotos J.Jan.
2. refl. Š pakankamai išsiverkti: Kiekvieną kartą, vilkdamas kruvinomis rumbėmis išraižytą užpakalį, jis patraukdavo kurs nors į miškelį ar į laukus, iki apalpimo išsiraudodavo rš. Po to užsidarė savo seklyčioje, idant išsiraudoti I.
3. išleisti, išlydėti raudant, gailiai verkiant: Išlydėjo išraudójo savo vyrelį karan Š. Išraudójo mergelė savo bernelį [karan] Mrj. Kai ejo Kanstantinas, Ažubalienė išraudojo, išleidė Slm.
4. kurį laiką apraudoti, gailiai apverkti: Paskui jo išraudójo visus metelius Š.
5. verkaujant atsisveikinti: Seniau jaunoja išraudódavo, iškukuodavo, išbučiuodavo visus Šmn.
6. gailiai verkiant, raudant išprašyti: Išraudojo tris šimtus rublių Mžš. Iš Klemusios vos išraudójo zėkis žibančiuos popierėlius Slm. Man grėbliukas moliavotas, nuo berniokų išraudótas (d.) Dkk. Kad nesidavė išprašomas, reikėjo verkte išverkti arba raudote, jei moki, išraudoti J.Jabl.
| refl. tr.: Rauda, kole išsiráuda [mokinukas] penkiukę Dglš.
◊ [visàs] aki̇̀s [sausai̇̃] išraudóti daug verkti, gailiai raudoti: Visas akis išraudojau, tų savo pinigėlių gailėdama J.Bil. Kad man reiks mažiutėliai iškavot, savo akytėles išraudot? NS1338. Tautos akys yra sausai išraudotos rš.
nuraudóti
1. tr. graudžiai apverkti, apgailėti: Nuraudójo nugailėjo visi, labiausia tėvai Mžš. Nuraudójo vaiką, ale kitą dieną grįžo Ėr. Mes jau jį nuraudójom, manėm, kad nebegrįš Krkn.
2. refl. apsiverkti: Žmonės dėl permainos nusirauda, nes jų gyvenimas blogas rš. Kai užeina kas, rodas nusiverkt, nusiraudót Bsg.
3. tr. apverkti raudomis, apgarbstyti mirusį: Tas nuraudojo savo matušės S.Dauk.
4. tr. raudant nulydėti: Nuraudojom, nugiedojom Stanislovą į Šilelį, kur taip neseniai buvo nulydėję senąją Bataitienę J.Balt.
5. intr. nubėgti raudant: Nulėkė, nuraudójo an milicnyką, o ką gi tas milicnykas! Mžš.
paraudóti
1. intr. kiek paverkti gailiai: Taip da nieko, bet kad tik bent kiek susirūpinu arba paraudu, tai tuoj pradeda po krūtine spausti ir gale gerklės džiūt A.Vien. Džiaukis, mergyte, kol prie tėvelių, paskui paraudosi KrvP(Ds).
^ Apsiėmei su draugais giedoti, reiks dabar ir paraudoti KrvP(Lzd). Giedojo uliojo, o dabar tegul paraudoja KrvP.
| refl.: Kaipgi būdavo prie jo ramu – ar pasiraudoti, ar pasisieloti rš. Až gero vyro pasigiedosiu, až laidokelio pasiraudósiu (d.) Ad.
2. intr. paaimanuoti: Tinginiai kokie paráuda, o visi gerai gyvena Adm.
| refl. intr., tr.: Pasbėdočia, pasraudõčia savo didžius vargelius VD91. Žvengia žirgeliai pasižvengaudami, verk mano mergytė pasiraudódama JV420.
3. tr. apverkti raudomis, pagarbstyti: Čia mano kaimynka tai kap kur paráuda Aps. Jis sau mislija: ryt poryt mirs motina, o kas jos nabagės paraudos, o kas ją pakodyluos? BsMtII15. O kas tavę paraudos, pijokėli mano? (d.) Jš.
pérraudoti intr.
1. perliūdėti, peraimanuoti kurį laiką: Teip neilgus parraudojau metus rš.
2. baigti apraudoti mirusį: Ir perraudojęs Juda nuejo kirptų avių savo ing Thimnath BB1Moz38,12.
praraudóti
1. intr. pradėti raudoti, gailiai balsu verkti: Ji praraudójo, o paskui ir prakalbėjo Stk.
2. tr. praverkti kurį laiką: Tris metus praraudojau dukrelės rš.
3. tr. raudojimu sugadinti: Trejus metus beverkdama, akis praraudojau LTR(Sdk).
priraudóti
1. intr. Anč, Kp užtektinai priverkti: Kasdie priráudu Žž. Numirė vaikas, priraudójau, priraudójau ir apgeibau Ds. Kiek ana priraudójo! Dglš. Je už gero vyro, dėkavos, dėkavos, je už kokio pijokėlio, priraudõs, priraudõs JV1054.
| refl.: Kiek tik lindo, prisraudó[ja]u Rš.
2. tr. priverkti tam tikrą kiekį (ašarų): Priraudojo puodą ašarų Kp. O kai aš patekau už šelmio bernelio, rieškutėles priraudójau (d.) Pkr. Jeigu priraudosi stiklinę ašarų ir jas jai kaip nors supilsi, tai atgys [mergaitė] LTR(Kp).
^ Anas priraškis, kap šuva priraudós (nieko nepriraškys) Dglš. Pridirbsi su manim tiek, kiek šuva priraudos Vj.
suraudóti
1. intr. gailiai balsu pravirkti: Staiga jis iškėlė galvą ir garsiai suraudojo rš. Parėjo iš karo, klausia vaikų: „Kur mama?“, – o tie suraudójo LKT283(Glv).
| prk.: Dar gailiau suaidėjo kankliai, dar gūdžiau suraudojo jų stygos V.Krėv. Už užšalusio lango trumpai suraudojo skambalas rš.
2. tr. garbstant ištarti, išverkauti: Mokėjo jis … kanklėmis paskambinti, dainelei pritarti, raudą suraudoti MTtVII10.
užraudóti
1. intr. Krns imti gailiai balsu verkti: Ana kai ažrauma, tai net kitiem ašaros byra Tvr. Ryte gegutėlė užkukuos, užkukuos, našlelio vaikeliai užraudos, užraudos LTR(Bgs). To mergiotė labai gailiai ažraudojo ir sako: – Dabar tai aš vėl prapuoliau LTR(Slk).
| Vilkas storu balsu užraudojo LTR(Ps).
2. refl. apsiverkti, ašaromis apsipilti: Sėdi Antukas ažsiraudójęs Vdš. Kas yra, ko užsiraudójus? Rm. Ir ažsiráuda sėdėdamas vienas Str.
ǁ labai daug, labai smarkiai verkti: Ažsiraudójau, kap likau namie viena Rš. Gerai, kad šiandie parėjai: būtų mama užsiraudójus Pc. Vienas vaikas būtų užsiraudójęs Kn.
3. tr. raudomis apgarbstyti: Tada ožkelė užverkė, užraudojo [savo vaikelius] LTsIII87.
4. tr. nuo raudojimo užpursti (apie akis): Juos sekė užraudotos akys – moterys lydėjo vaikus, vyrus, sužadėtinius arba nepažįstamus A.Vencl. Pareina jin, baisiausia akys užraudotos, užtinę Bgs.
raudóti
Apibrėžtis
raudóti, ráuda (ráusti J.Jabl, LD350; SPI129, ráusta Skr, LD350; Sut, ráuma K, LD350; CII941, Sut, N, -ója KBII198, NdŽ, Als, Auk, Drsk, Dv; H, R, MŽ472), -ójo Rt; WP10, I, M
1. intr. gailiai, balsu verkti: Čia jis staiga ėmė raudoti J.Jabl. Ko tamsta raudi? J.Bil. Tėvelis ráuda, ir aš verkiu JnšM. Tokia gailinga mergučė: ráusta i ráusta Erž. Ráuda baisiausia, kad duočia valgyt Rš. Gal jaunylis vienas dabar berauda ant pilies griuvėsių Vd. Ráuda vaikas, ka[d] šalta ganyt Skp. Ko tas vaikas visą išgrytą ráuma?! Duok jam valgyt Tvr. Einu namo, ráudu, nematau kelio Antz. Ans atrado aną beraudant J. Raudoju, raumu, stūgauju, staugiu SD118. Ráumam gi mes, tu ráumi, aš ráumu Tvr. Dievuliau, raudok dabar, šunį apkabinęs Skdt. Raudósi, šuns uodegą apsikabinęs Jrb. Rauda, lyg tėvą motiną palaidojus TŽIII383. Prašėm raudódami – neturia Slm. Jis ráust, nieko nesako, ne lūpų nepraveria Šln. Ana ne tik verkia, ale jau ráusti GrvT78. Ant kapų jūsų verkiu, dieną naktį raustu D.Pošk. Kap labai gaila, sunku ir raudoti Aps. Vaikai maži, tiktai ráusčiu Pst. Raudó[ja]u metus, raudó[ja]u, visus takus užuverkiau Ad. Raudó[jo], raudó[jo] – net akim nemato Klt. Bernioką atadavė vienan daiktan, mergiotę kitan, o pati apušėn ir raudót Mlk. Taigi dukteriai raudók i nenustok – močia tokio gerumo buvo Mžš. Dieve, … raudojančiųjų nepaniekini noro Mž561. Ir raudojo ilgai dėlei savo sūnaus BB1Moz37,34. Raudokite su raudojančiais, linksminkitėsi su linksmaisiais BPII372. Jūs verksite ir raudósite, o pasaulis džiaugsis DP211. Kaip numiršt jums iž jų vienas, raudojat per ilgas dienas SGI89. Nuog bedievių žmonių rausti ir dejuoja KN180. Ne viens dejuoja, ne viens didžiai rausti; kaipo neraudot, nesang širdį skausti srš. Cit, neverk, neraudok, jaunoji mergelė, aš tavi parvesiu kitą rudenelį StnD12. Raudojo mergelė, vainiką pindama, o jaunas bernelis, žirgą balnodamas D34. Ta mergelė rauma pernakt TDrIV192. Oi mergelė, oi jaunoji, ką tu ten raudoji? KlpD79. Marti raudojo tris nedėleles, sesuo trejus metelius D20. Joja bernužis raudódamas JV349. Kur aš neverksiu, kur neraudosiu KlvD12. Ko raudoji, mergyte, ko tu verki, jaunoji? N134. Visi gentys, giminėlės raudoti pradėjo LTR(Graž). Ko tu verki, mielas broli, ko gailiai raudoji? LTR(Mrk). Tėvelis verkia, tėvelis rauda, – tą vieną sūnelį vaiskan išleidžia (d.) Slk. Sena motulė gūdžiai raudoja TŽI244. Aš, rankelę jai paduodams, širdyje raudójau Čb. Meška raudojo, vilkas giedojo, seno bernelio pažėlavojo LTR(Slk).
| prk.: Sunku linksmintis, kai žinai, kad šalia rauda nuskriausta siela V.Krėv.
^ Nei raudók, nei giedok iš sarmatos Slm. Nudvėsė kiaulelė – a tu raudók, a tu giedok (nieko nebepadarysi) Mžš. Neužverda puodas, koc tu raudók Mžš. Šlapia, brada – apsiavimas raudóte ráuda (greit plyšta) Vdšk. Kai giedi – visi girdi, kai raudi – niekas nemato LTR. Tos pačios akys ráuda ir juokias An. Kam bus gaila, tas raudós, kam pasmirs, tas pakavos Erž. Ar raudosi, ar giedosi – vis tiek kaltas LTsV243. Verkia ji, raudoja, kaip girioje gegutė kukuoja PPr67. Radęs neskvatok, pametęs neraudók Šmn. Sukurpytas, sulopytas, eina keliu raudódamas (armonika) Grv. Miške gimė, miške augo, namo parejus, rauda (smuikas) Slk. Tėvas sužvairavo, sukosėjo, motina raudoti pradėjo, žmonės iš to džiaugsmą didį turėjo (pavasario perkūnas ir lietus) LTsV465.
| refl.: Ir raudas jo rauda kaipo vienatinio A.Baran.
2. tr. lieti (ašaras): Raudu raudu ašarėles, pasižiūriu – nė lašelio Ds.
3. tr. prašyti ašarojant: Pragėrė, pragėrė į vė ráuda, nuėjęs pas tą bobą Mžš. Vaikas mokslo teip rauda, geidžia LKGII180(Sl).
4. intr. aimanuoti, dejuoti: Atejus vis ráuda: tai to, tai to jai maža Dglš. Ráuda boba, kad negali gyvent su marčia Klt. Atejus [kaimynė] pusdienį raudójo raudójo, kad jai bloga gyvent Lel. Mes raudojam ir aimanuojam, kai gėrimai ir valgymai lieka nepaliesti, nes tuomet brangi vėlė namus yra apleidusi V.Krėv. Vai, Sigute, piemenėle, nė tu verkie, nė raudokie! VoK132. Sigitas štai raudo[ja] ant mūsų vargų I. Jojo vaikeliai beraudos, bedejuos KlvD185.
^ Geriau be naudos, bet tik niekas neraudos KrvP(Nmn).
ǁ labai rūpintis, sielotis: Jūsų Bronytė tai raudódavo raudódavo dėl mokslo (labai norėjo mokytis) Slm. Boba, neraudỹ Pst.
5. tr., intr. sakyti rečitatyvu raudos žodžius (apverkiant mirusį); verkiant su žodžiais, apgailėti mirusį: Moterys tuo tarpu raudojo raudas A.Vien. Raudos neturi pastovaus teksto: raudant kiekviena rauda tartum sukuriama iš naujo LTsII50. Ráuda moterys po nabašnyku Pb. Raudoju (ir garbstau) R352. Senyboj samdydavo raudót Dglš. Raustim sueję [prie numirėlio] Ad. Mūs krašte, mirus motinai, labai ráusti Grv. Tu ilgai da[r] raudỹ Str. Kap ma motina pamirė, tai aš raudójau žodžiais – niekas negalėj pirkioj būt [iš graudumo] Eiš. Labai gražiai ráuda OG286. Kaip numiršta žmogus ar žmona, tai raudoja BsPIV72. Nėr kam kavoja, nėr kam raudoja LTR(Rš). Senovėje Lietuvoje mirusiųjų raudodavo dažniausiai moterys rš. Mūsų brolio kunigaikščiai raudójo BM430. Aš brolio raudojau Pc. Kas gi man padės brolio raudótie? DrskD209. Kas tavę raudõs, pijoke mano? Pst. Vieną vakarą išėjo į sodą ir ėmė savo motinėlės raudoti rš. Raudosi vaiko brangaus rš. Ištekėjusi duktė raudoja motinos TŽI291.
raudótinai adv.: Pakavojo nabašnyką raudotinai Kp.
ǁ verkauti ištekant: Kai teka, tai ráuda; pradeda raudót nuo girnų Tvr. Mada buvo eit per kiemus, raudot [prieš vestuves] Gg. Jeigu jaunoja neráuda, neišrokuoja – nemoka Šmn. Aš dainelių daugiaus nedainuosiu, aš raudutę, raudą raudosiu JD1222. Sėskis, sesule, sėskis jaunoja, nieko nemačys, kad tu raudójai Lel.
6. intr. prk. išduoti panašų į raudojimą balsą: Tik toli, Šventosios pakraščiais, rėkavo žąsys, raudojo piemenų rageliai J.Bil. Ko jūs raudate, beržai? Ar jum saulės nepakanka, ar lietaus mažai? S.Nėr. Ir užpustys tave sniegai, raudos tau klaikūs vėjai S.Nėr. Kai ištekėjai, juoda naktis man stojo. Ariu, būdavo, o žemė rauda po noragu J.Balt. Prieš badą, prieš blogus metus apuokai ráuda Rm. Kai parjojo namo, girdi – šuo rauda LTR(Rk). Viršum gervės skrisdamos raudojo S.Nėr.
apraudóti tr. Š; N, Sut, RtŽ
1. Q74, H163, R224 raudant apgailėti, apverkti: Motyna apraudója bėdą savo sūnaus K. Bernas apraudójo kumeliuką BM239. Tą laiškutį, kurį nuo gaidžio gavo, keletą sykių graudžiai apraudojęs, pakišo stuboj po balkiu BsPIII42. Mergytė jaunoji, nedūmoki, bet savo bernelį apraudóki JD896. Apraudójau mirusį J. Jie aprauda savo tėvelį, nors į kapus leisdami Plv. Niekas iš giminės jo neapraudojo Sz. Steponą palaidojo dievobaimingi vyrai ir labai jį apraudojo SkvApD8,2. Gali Dievas pamėgt nusižeminimu, kursai apráust mergystę pateriotą DP598. Nusidėjimus mūsų … apraudokime DP509.
^ Gaivink apalpusį, apraudok numirusį KrvP(Klvr). Geriau motulę apraudoti, negu jos rūbeliai sudeginti KrvP.
2. refl. apsilieti ašaromis, apsiverkti: Aš net apsiraudójau Rm. Mergutaitė apsraudóję (apsiraudojusi) LKKXI227(Eiš). Sugilo širdis, ir graudžiai apsiraudojau I. Vos valdėsi, kad neapsiraudotų balsu rš. Kurmonas balsiai apsiraudójo Upt. Ta duktė tuoj po pagimdymo prapuolė. Apsiraudojo karalius, bet ką daryt, kam' berasi?! BsPII27.
3. R69 raudomis apgarbstyti: Tas pats asmuo kiek skirtingomis raudomis buvo apraudamas įvairiais laidotuvių momentais LTsII51. Tavo sesuo mirė, atvyk jos apraudoti V.Krėv. Žalktienė patį apraudojo A.Baran. Leido lydėjo ir apraudojo, jauna mergelė laisvės nustojo (d.) Šmn.
| Puikiai aprašęs Anykščių šilelio grožį ir apraudojęs jo išnaikinimą, poetas kreipia žvilgsnį ne į ateitį, bet į praeitį V.Myk-Put.
ǁ apverkauti ištekant: Nuometas raudote apraudotas LTR(Dkk).
atraudóti LVI184
1. tr. gailiai apverkti: Jau aš atraudójau tas skolas, daugiau, kol gyva, jų nesidaryčia Gs.
| refl. Š:
^ Kas nerauda močios numirusios, tai atsiraudos supuvusios LTR(Kp).
2. intr. Š ateiti raudant.
3. tr. raudojimu atgauti, susigrąžinti: Piemenė raudója, led atraudója pagrėbtus galvijus J. Nei atraudosi, nei ką – ką čia raudi?! Pc.
| Ežero vėtrą peršauksiu verkdamas, gal atraudosiu nuodėmę aš B.Sruog.
įraudóti intr.
1. įnikti gailiai verkti: Įraudójai tu vakar gerai J.
| refl. LL215, Š: Kap insraudó[jo], tai i rodos maža OG317. Kalbėjo įsiraudojusi kaip kūdikis rš.
2. įstengti raudoti raudą, garbstyti mirusį: Labai įsigailinusi duktė, apraudodama tėvą, nebe taip įráuda; tolimesnė giminietė labiau gali įraudóti Š.
išraudóti tr.; M
1. gailiai verkiant, išlieti (ašaras): Kiek ašarų išraudojot, žodelių dovenojot, tiek užgims raitelių (d.) S.Dauk. Raudok neraudojęs, bet ašaros sraujos nebus išraudotos J.Jan.
2. refl. Š pakankamai išsiverkti: Kiekvieną kartą, vilkdamas kruvinomis rumbėmis išraižytą užpakalį, jis patraukdavo kurs nors į miškelį ar į laukus, iki apalpimo išsiraudodavo rš. Po to užsidarė savo seklyčioje, idant išsiraudoti I.
3. išleisti, išlydėti raudant, gailiai verkiant: Išlydėjo išraudójo savo vyrelį karan Š. Išraudójo mergelė savo bernelį [karan] Mrj. Kai ejo Kanstantinas, Ažubalienė išraudojo, išleidė Slm.
4. kurį laiką apraudoti, gailiai apverkti: Paskui jo išraudójo visus metelius Š.
5. verkaujant atsisveikinti: Seniau jaunoja išraudódavo, iškukuodavo, išbučiuodavo visus Šmn.
6. gailiai verkiant, raudant išprašyti: Išraudojo tris šimtus rublių Mžš. Iš Klemusios vos išraudójo zėkis žibančiuos popierėlius Slm. Man grėbliukas moliavotas, nuo berniokų išraudótas (d.) Dkk. Kad nesidavė išprašomas, reikėjo verkte išverkti arba raudote, jei moki, išraudoti J.Jabl.
| refl. tr.: Rauda, kole išsiráuda [mokinukas] penkiukę Dglš.
◊ [visàs] aki̇̀s [sausai̇̃] išraudóti daug verkti, gailiai raudoti: Visas akis išraudojau, tų savo pinigėlių gailėdama J.Bil. Kad man reiks mažiutėliai iškavot, savo akytėles išraudot? NS1338. Tautos akys yra sausai išraudotos rš.
nuraudóti
1. tr. graudžiai apverkti, apgailėti: Nuraudójo nugailėjo visi, labiausia tėvai Mžš. Nuraudójo vaiką, ale kitą dieną grįžo Ėr. Mes jau jį nuraudójom, manėm, kad nebegrįš Krkn.
2. refl. apsiverkti: Žmonės dėl permainos nusirauda, nes jų gyvenimas blogas rš. Kai užeina kas, rodas nusiverkt, nusiraudót Bsg.
3. tr. apverkti raudomis, apgarbstyti mirusį: Tas nuraudojo savo matušės S.Dauk.
4. tr. raudant nulydėti: Nuraudojom, nugiedojom Stanislovą į Šilelį, kur taip neseniai buvo nulydėję senąją Bataitienę J.Balt.
5. intr. nubėgti raudant: Nulėkė, nuraudójo an milicnyką, o ką gi tas milicnykas! Mžš.
paraudóti
1. intr. kiek paverkti gailiai: Taip da nieko, bet kad tik bent kiek susirūpinu arba paraudu, tai tuoj pradeda po krūtine spausti ir gale gerklės džiūt A.Vien. Džiaukis, mergyte, kol prie tėvelių, paskui paraudosi KrvP(Ds).
^ Apsiėmei su draugais giedoti, reiks dabar ir paraudoti KrvP(Lzd). Giedojo uliojo, o dabar tegul paraudoja KrvP.
| refl.: Kaipgi būdavo prie jo ramu – ar pasiraudoti, ar pasisieloti rš. Až gero vyro pasigiedosiu, až laidokelio pasiraudósiu (d.) Ad.
2. intr. paaimanuoti: Tinginiai kokie paráuda, o visi gerai gyvena Adm.
| refl. intr., tr.: Pasbėdočia, pasraudõčia savo didžius vargelius VD91. Žvengia žirgeliai pasižvengaudami, verk mano mergytė pasiraudódama JV420.
3. tr. apverkti raudomis, pagarbstyti: Čia mano kaimynka tai kap kur paráuda Aps. Jis sau mislija: ryt poryt mirs motina, o kas jos nabagės paraudos, o kas ją pakodyluos? BsMtII15. O kas tavę paraudos, pijokėli mano? (d.) Jš.
pérraudoti intr.
1. perliūdėti, peraimanuoti kurį laiką: Teip neilgus parraudojau metus rš.
2. baigti apraudoti mirusį: Ir perraudojęs Juda nuejo kirptų avių savo ing Thimnath BB1Moz38,12.
praraudóti
1. intr. pradėti raudoti, gailiai balsu verkti: Ji praraudójo, o paskui ir prakalbėjo Stk.
2. tr. praverkti kurį laiką: Tris metus praraudojau dukrelės rš.
3. tr. raudojimu sugadinti: Trejus metus beverkdama, akis praraudojau LTR(Sdk).
priraudóti
1. intr. Anč, Kp užtektinai priverkti: Kasdie priráudu Žž. Numirė vaikas, priraudójau, priraudójau ir apgeibau Ds. Kiek ana priraudójo! Dglš. Je už gero vyro, dėkavos, dėkavos, je už kokio pijokėlio, priraudõs, priraudõs JV1054.
| refl.: Kiek tik lindo, prisraudó[ja]u Rš.
2. tr. priverkti tam tikrą kiekį (ašarų): Priraudojo puodą ašarų Kp. O kai aš patekau už šelmio bernelio, rieškutėles priraudójau (d.) Pkr. Jeigu priraudosi stiklinę ašarų ir jas jai kaip nors supilsi, tai atgys [mergaitė] LTR(Kp).
^ Anas priraškis, kap šuva priraudós (nieko nepriraškys) Dglš. Pridirbsi su manim tiek, kiek šuva priraudos Vj.
suraudóti
1. intr. gailiai balsu pravirkti: Staiga jis iškėlė galvą ir garsiai suraudojo rš. Parėjo iš karo, klausia vaikų: „Kur mama?“, – o tie suraudójo LKT283(Glv).
| prk.: Dar gailiau suaidėjo kankliai, dar gūdžiau suraudojo jų stygos V.Krėv. Už užšalusio lango trumpai suraudojo skambalas rš.
2. tr. garbstant ištarti, išverkauti: Mokėjo jis … kanklėmis paskambinti, dainelei pritarti, raudą suraudoti MTtVII10.
užraudóti
1. intr. Krns imti gailiai balsu verkti: Ana kai ažrauma, tai net kitiem ašaros byra Tvr. Ryte gegutėlė užkukuos, užkukuos, našlelio vaikeliai užraudos, užraudos LTR(Bgs). To mergiotė labai gailiai ažraudojo ir sako: – Dabar tai aš vėl prapuoliau LTR(Slk).
| Vilkas storu balsu užraudojo LTR(Ps).
2. refl. apsiverkti, ašaromis apsipilti: Sėdi Antukas ažsiraudójęs Vdš. Kas yra, ko užsiraudójus? Rm. Ir ažsiráuda sėdėdamas vienas Str.
ǁ labai daug, labai smarkiai verkti: Ažsiraudójau, kap likau namie viena Rš. Gerai, kad šiandie parėjai: būtų mama užsiraudójus Pc. Vienas vaikas būtų užsiraudójęs Kn.
3. tr. raudomis apgarbstyti: Tada ožkelė užverkė, užraudojo [savo vaikelius] LTsIII87.
4. tr. nuo raudojimo užpursti (apie akis): Juos sekė užraudotos akys – moterys lydėjo vaikus, vyrus, sužadėtinius arba nepažįstamus A.Vencl. Pareina jin, baisiausia akys užraudotos, užtinę Bgs.
1. intr. gailiai, balsu verkti: Čia jis staiga ėmė raudoti J.Jabl. Ko tamsta raudi? J.Bil. Tėvelis ráuda, ir aš verkiu JnšM. Tokia gailinga mergučė: ráusta i ráusta Erž. Ráuda baisiausia, kad duočia valgyt Rš. Gal jaunylis vienas dabar berauda ant pilies griuvėsių Vd. Ráuda vaikas, ka[d] šalta ganyt Skp. Ko tas vaikas visą išgrytą ráuma?! Duok jam valgyt Tvr. Einu namo, ráudu, nematau kelio Antz. Ans atrado aną beraudant J. Raudoju, raumu, stūgauju, staugiu SD118. Ráumam gi mes, tu ráumi, aš ráumu Tvr. Dievuliau, raudok dabar, šunį apkabinęs Skdt. Raudósi, šuns uodegą apsikabinęs Jrb. Rauda, lyg tėvą motiną palaidojus TŽIII383. Prašėm raudódami – neturia Slm. Jis ráust, nieko nesako, ne lūpų nepraveria Šln. Ana ne tik verkia, ale jau ráusti GrvT78. Ant kapų jūsų verkiu, dieną naktį raustu D.Pošk. Kap labai gaila, sunku ir raudoti Aps. Vaikai maži, tiktai ráusčiu Pst. Raudó[ja]u metus, raudó[ja]u, visus takus užuverkiau Ad. Raudó[jo], raudó[jo] – net akim nemato Klt. Bernioką atadavė vienan daiktan, mergiotę kitan, o pati apušėn ir raudót Mlk. Taigi dukteriai raudók i nenustok – močia tokio gerumo buvo Mžš. Dieve, … raudojančiųjų nepaniekini noro Mž561. Ir raudojo ilgai dėlei savo sūnaus BB1Moz37,34. Raudokite su raudojančiais, linksminkitėsi su linksmaisiais BPII372. Jūs verksite ir raudósite, o pasaulis džiaugsis DP211. Kaip numiršt jums iž jų vienas, raudojat per ilgas dienas SGI89. Nuog bedievių žmonių rausti ir dejuoja KN180. Ne viens dejuoja, ne viens didžiai rausti; kaipo neraudot, nesang širdį skausti srš. Cit, neverk, neraudok, jaunoji mergelė, aš tavi parvesiu kitą rudenelį StnD12. Raudojo mergelė, vainiką pindama, o jaunas bernelis, žirgą balnodamas D34. Ta mergelė rauma pernakt TDrIV192. Oi mergelė, oi jaunoji, ką tu ten raudoji? KlpD79. Marti raudojo tris nedėleles, sesuo trejus metelius D20. Joja bernužis raudódamas JV349. Kur aš neverksiu, kur neraudosiu KlvD12. Ko raudoji, mergyte, ko tu verki, jaunoji? N134. Visi gentys, giminėlės raudoti pradėjo LTR(Graž). Ko tu verki, mielas broli, ko gailiai raudoji? LTR(Mrk). Tėvelis verkia, tėvelis rauda, – tą vieną sūnelį vaiskan išleidžia (d.) Slk. Sena motulė gūdžiai raudoja TŽI244. Aš, rankelę jai paduodams, širdyje raudójau Čb. Meška raudojo, vilkas giedojo, seno bernelio pažėlavojo LTR(Slk).
| prk.: Sunku linksmintis, kai žinai, kad šalia rauda nuskriausta siela V.Krėv.
^ Nei raudók, nei giedok iš sarmatos Slm. Nudvėsė kiaulelė – a tu raudók, a tu giedok (nieko nebepadarysi) Mžš. Neužverda puodas, koc tu raudók Mžš. Šlapia, brada – apsiavimas raudóte ráuda (greit plyšta) Vdšk. Kai giedi – visi girdi, kai raudi – niekas nemato LTR. Tos pačios akys ráuda ir juokias An. Kam bus gaila, tas raudós, kam pasmirs, tas pakavos Erž. Ar raudosi, ar giedosi – vis tiek kaltas LTsV243. Verkia ji, raudoja, kaip girioje gegutė kukuoja PPr67. Radęs neskvatok, pametęs neraudók Šmn. Sukurpytas, sulopytas, eina keliu raudódamas (armonika) Grv. Miške gimė, miške augo, namo parejus, rauda (smuikas) Slk. Tėvas sužvairavo, sukosėjo, motina raudoti pradėjo, žmonės iš to džiaugsmą didį turėjo (pavasario perkūnas ir lietus) LTsV465.
| refl.: Ir raudas jo rauda kaipo vienatinio A.Baran.
2. tr. lieti (ašaras): Raudu raudu ašarėles, pasižiūriu – nė lašelio Ds.
3. tr. prašyti ašarojant: Pragėrė, pragėrė į vė ráuda, nuėjęs pas tą bobą Mžš. Vaikas mokslo teip rauda, geidžia LKGII180(Sl).
4. intr. aimanuoti, dejuoti: Atejus vis ráuda: tai to, tai to jai maža Dglš. Ráuda boba, kad negali gyvent su marčia Klt. Atejus [kaimynė] pusdienį raudójo raudójo, kad jai bloga gyvent Lel. Mes raudojam ir aimanuojam, kai gėrimai ir valgymai lieka nepaliesti, nes tuomet brangi vėlė namus yra apleidusi V.Krėv. Vai, Sigute, piemenėle, nė tu verkie, nė raudokie! VoK132. Sigitas štai raudo[ja] ant mūsų vargų I. Jojo vaikeliai beraudos, bedejuos KlvD185.
^ Geriau be naudos, bet tik niekas neraudos KrvP(Nmn).
ǁ labai rūpintis, sielotis: Jūsų Bronytė tai raudódavo raudódavo dėl mokslo (labai norėjo mokytis) Slm. Boba, neraudỹ Pst.
5. tr., intr. sakyti rečitatyvu raudos žodžius (apverkiant mirusį); verkiant su žodžiais, apgailėti mirusį: Moterys tuo tarpu raudojo raudas A.Vien. Raudos neturi pastovaus teksto: raudant kiekviena rauda tartum sukuriama iš naujo LTsII50. Ráuda moterys po nabašnyku Pb. Raudoju (ir garbstau) R352. Senyboj samdydavo raudót Dglš. Raustim sueję [prie numirėlio] Ad. Mūs krašte, mirus motinai, labai ráusti Grv. Tu ilgai da[r] raudỹ Str. Kap ma motina pamirė, tai aš raudójau žodžiais – niekas negalėj pirkioj būt [iš graudumo] Eiš. Labai gražiai ráuda OG286. Kaip numiršta žmogus ar žmona, tai raudoja BsPIV72. Nėr kam kavoja, nėr kam raudoja LTR(Rš). Senovėje Lietuvoje mirusiųjų raudodavo dažniausiai moterys rš. Mūsų brolio kunigaikščiai raudójo BM430. Aš brolio raudojau Pc. Kas gi man padės brolio raudótie? DrskD209. Kas tavę raudõs, pijoke mano? Pst. Vieną vakarą išėjo į sodą ir ėmė savo motinėlės raudoti rš. Raudosi vaiko brangaus rš. Ištekėjusi duktė raudoja motinos TŽI291.
raudótinai adv.: Pakavojo nabašnyką raudotinai Kp.
ǁ verkauti ištekant: Kai teka, tai ráuda; pradeda raudót nuo girnų Tvr. Mada buvo eit per kiemus, raudot [prieš vestuves] Gg. Jeigu jaunoja neráuda, neišrokuoja – nemoka Šmn. Aš dainelių daugiaus nedainuosiu, aš raudutę, raudą raudosiu JD1222. Sėskis, sesule, sėskis jaunoja, nieko nemačys, kad tu raudójai Lel.
6. intr. prk. išduoti panašų į raudojimą balsą: Tik toli, Šventosios pakraščiais, rėkavo žąsys, raudojo piemenų rageliai J.Bil. Ko jūs raudate, beržai? Ar jum saulės nepakanka, ar lietaus mažai? S.Nėr. Ir užpustys tave sniegai, raudos tau klaikūs vėjai S.Nėr. Kai ištekėjai, juoda naktis man stojo. Ariu, būdavo, o žemė rauda po noragu J.Balt. Prieš badą, prieš blogus metus apuokai ráuda Rm. Kai parjojo namo, girdi – šuo rauda LTR(Rk). Viršum gervės skrisdamos raudojo S.Nėr.
apraudóti tr. Š; N, Sut, RtŽ
1. Q74, H163, R224 raudant apgailėti, apverkti: Motyna apraudója bėdą savo sūnaus K. Bernas apraudójo kumeliuką BM239. Tą laiškutį, kurį nuo gaidžio gavo, keletą sykių graudžiai apraudojęs, pakišo stuboj po balkiu BsPIII42. Mergytė jaunoji, nedūmoki, bet savo bernelį apraudóki JD896. Apraudójau mirusį J. Jie aprauda savo tėvelį, nors į kapus leisdami Plv. Niekas iš giminės jo neapraudojo Sz. Steponą palaidojo dievobaimingi vyrai ir labai jį apraudojo SkvApD8,2. Gali Dievas pamėgt nusižeminimu, kursai apráust mergystę pateriotą DP598. Nusidėjimus mūsų … apraudokime DP509.
^ Gaivink apalpusį, apraudok numirusį KrvP(Klvr). Geriau motulę apraudoti, negu jos rūbeliai sudeginti KrvP.
2. refl. apsilieti ašaromis, apsiverkti: Aš net apsiraudójau Rm. Mergutaitė apsraudóję (apsiraudojusi) LKKXI227(Eiš). Sugilo širdis, ir graudžiai apsiraudojau I. Vos valdėsi, kad neapsiraudotų balsu rš. Kurmonas balsiai apsiraudójo Upt. Ta duktė tuoj po pagimdymo prapuolė. Apsiraudojo karalius, bet ką daryt, kam' berasi?! BsPII27.
3. R69 raudomis apgarbstyti: Tas pats asmuo kiek skirtingomis raudomis buvo apraudamas įvairiais laidotuvių momentais LTsII51. Tavo sesuo mirė, atvyk jos apraudoti V.Krėv. Žalktienė patį apraudojo A.Baran. Leido lydėjo ir apraudojo, jauna mergelė laisvės nustojo (d.) Šmn.
| Puikiai aprašęs Anykščių šilelio grožį ir apraudojęs jo išnaikinimą, poetas kreipia žvilgsnį ne į ateitį, bet į praeitį V.Myk-Put.
ǁ apverkauti ištekant: Nuometas raudote apraudotas LTR(Dkk).
atraudóti LVI184
1. tr. gailiai apverkti: Jau aš atraudójau tas skolas, daugiau, kol gyva, jų nesidaryčia Gs.
| refl. Š:
^ Kas nerauda močios numirusios, tai atsiraudos supuvusios LTR(Kp).
2. intr. Š ateiti raudant.
3. tr. raudojimu atgauti, susigrąžinti: Piemenė raudója, led atraudója pagrėbtus galvijus J. Nei atraudosi, nei ką – ką čia raudi?! Pc.
| Ežero vėtrą peršauksiu verkdamas, gal atraudosiu nuodėmę aš B.Sruog.
įraudóti intr.
1. įnikti gailiai verkti: Įraudójai tu vakar gerai J.
| refl. LL215, Š: Kap insraudó[jo], tai i rodos maža OG317. Kalbėjo įsiraudojusi kaip kūdikis rš.
2. įstengti raudoti raudą, garbstyti mirusį: Labai įsigailinusi duktė, apraudodama tėvą, nebe taip įráuda; tolimesnė giminietė labiau gali įraudóti Š.
išraudóti tr.; M
1. gailiai verkiant, išlieti (ašaras): Kiek ašarų išraudojot, žodelių dovenojot, tiek užgims raitelių (d.) S.Dauk. Raudok neraudojęs, bet ašaros sraujos nebus išraudotos J.Jan.
2. refl. Š pakankamai išsiverkti: Kiekvieną kartą, vilkdamas kruvinomis rumbėmis išraižytą užpakalį, jis patraukdavo kurs nors į miškelį ar į laukus, iki apalpimo išsiraudodavo rš. Po to užsidarė savo seklyčioje, idant išsiraudoti I.
3. išleisti, išlydėti raudant, gailiai verkiant: Išlydėjo išraudójo savo vyrelį karan Š. Išraudójo mergelė savo bernelį [karan] Mrj. Kai ejo Kanstantinas, Ažubalienė išraudojo, išleidė Slm.
4. kurį laiką apraudoti, gailiai apverkti: Paskui jo išraudójo visus metelius Š.
5. verkaujant atsisveikinti: Seniau jaunoja išraudódavo, iškukuodavo, išbučiuodavo visus Šmn.
6. gailiai verkiant, raudant išprašyti: Išraudojo tris šimtus rublių Mžš. Iš Klemusios vos išraudójo zėkis žibančiuos popierėlius Slm. Man grėbliukas moliavotas, nuo berniokų išraudótas (d.) Dkk. Kad nesidavė išprašomas, reikėjo verkte išverkti arba raudote, jei moki, išraudoti J.Jabl.
| refl. tr.: Rauda, kole išsiráuda [mokinukas] penkiukę Dglš.
◊ [visàs] aki̇̀s [sausai̇̃] išraudóti daug verkti, gailiai raudoti: Visas akis išraudojau, tų savo pinigėlių gailėdama J.Bil. Kad man reiks mažiutėliai iškavot, savo akytėles išraudot? NS1338. Tautos akys yra sausai išraudotos rš.
nuraudóti
1. tr. graudžiai apverkti, apgailėti: Nuraudójo nugailėjo visi, labiausia tėvai Mžš. Nuraudójo vaiką, ale kitą dieną grįžo Ėr. Mes jau jį nuraudójom, manėm, kad nebegrįš Krkn.
2. refl. apsiverkti: Žmonės dėl permainos nusirauda, nes jų gyvenimas blogas rš. Kai užeina kas, rodas nusiverkt, nusiraudót Bsg.
3. tr. apverkti raudomis, apgarbstyti mirusį: Tas nuraudojo savo matušės S.Dauk.
4. tr. raudant nulydėti: Nuraudojom, nugiedojom Stanislovą į Šilelį, kur taip neseniai buvo nulydėję senąją Bataitienę J.Balt.
5. intr. nubėgti raudant: Nulėkė, nuraudójo an milicnyką, o ką gi tas milicnykas! Mžš.
paraudóti
1. intr. kiek paverkti gailiai: Taip da nieko, bet kad tik bent kiek susirūpinu arba paraudu, tai tuoj pradeda po krūtine spausti ir gale gerklės džiūt A.Vien. Džiaukis, mergyte, kol prie tėvelių, paskui paraudosi KrvP(Ds).
^ Apsiėmei su draugais giedoti, reiks dabar ir paraudoti KrvP(Lzd). Giedojo uliojo, o dabar tegul paraudoja KrvP.
| refl.: Kaipgi būdavo prie jo ramu – ar pasiraudoti, ar pasisieloti rš. Až gero vyro pasigiedosiu, až laidokelio pasiraudósiu (d.) Ad.
2. intr. paaimanuoti: Tinginiai kokie paráuda, o visi gerai gyvena Adm.
| refl. intr., tr.: Pasbėdočia, pasraudõčia savo didžius vargelius VD91. Žvengia žirgeliai pasižvengaudami, verk mano mergytė pasiraudódama JV420.
3. tr. apverkti raudomis, pagarbstyti: Čia mano kaimynka tai kap kur paráuda Aps. Jis sau mislija: ryt poryt mirs motina, o kas jos nabagės paraudos, o kas ją pakodyluos? BsMtII15. O kas tavę paraudos, pijokėli mano? (d.) Jš.
pérraudoti intr.
1. perliūdėti, peraimanuoti kurį laiką: Teip neilgus parraudojau metus rš.
2. baigti apraudoti mirusį: Ir perraudojęs Juda nuejo kirptų avių savo ing Thimnath BB1Moz38,12.
praraudóti
1. intr. pradėti raudoti, gailiai balsu verkti: Ji praraudójo, o paskui ir prakalbėjo Stk.
2. tr. praverkti kurį laiką: Tris metus praraudojau dukrelės rš.
3. tr. raudojimu sugadinti: Trejus metus beverkdama, akis praraudojau LTR(Sdk).
priraudóti
1. intr. Anč, Kp užtektinai priverkti: Kasdie priráudu Žž. Numirė vaikas, priraudójau, priraudójau ir apgeibau Ds. Kiek ana priraudójo! Dglš. Je už gero vyro, dėkavos, dėkavos, je už kokio pijokėlio, priraudõs, priraudõs JV1054.
| refl.: Kiek tik lindo, prisraudó[ja]u Rš.
2. tr. priverkti tam tikrą kiekį (ašarų): Priraudojo puodą ašarų Kp. O kai aš patekau už šelmio bernelio, rieškutėles priraudójau (d.) Pkr. Jeigu priraudosi stiklinę ašarų ir jas jai kaip nors supilsi, tai atgys [mergaitė] LTR(Kp).
^ Anas priraškis, kap šuva priraudós (nieko nepriraškys) Dglš. Pridirbsi su manim tiek, kiek šuva priraudos Vj.
suraudóti
1. intr. gailiai balsu pravirkti: Staiga jis iškėlė galvą ir garsiai suraudojo rš. Parėjo iš karo, klausia vaikų: „Kur mama?“, – o tie suraudójo LKT283(Glv).
| prk.: Dar gailiau suaidėjo kankliai, dar gūdžiau suraudojo jų stygos V.Krėv. Už užšalusio lango trumpai suraudojo skambalas rš.
2. tr. garbstant ištarti, išverkauti: Mokėjo jis … kanklėmis paskambinti, dainelei pritarti, raudą suraudoti MTtVII10.
užraudóti
1. intr. Krns imti gailiai balsu verkti: Ana kai ažrauma, tai net kitiem ašaros byra Tvr. Ryte gegutėlė užkukuos, užkukuos, našlelio vaikeliai užraudos, užraudos LTR(Bgs). To mergiotė labai gailiai ažraudojo ir sako: – Dabar tai aš vėl prapuoliau LTR(Slk).
| Vilkas storu balsu užraudojo LTR(Ps).
2. refl. apsiverkti, ašaromis apsipilti: Sėdi Antukas ažsiraudójęs Vdš. Kas yra, ko užsiraudójus? Rm. Ir ažsiráuda sėdėdamas vienas Str.
ǁ labai daug, labai smarkiai verkti: Ažsiraudójau, kap likau namie viena Rš. Gerai, kad šiandie parėjai: būtų mama užsiraudójus Pc. Vienas vaikas būtų užsiraudójęs Kn.
3. tr. raudomis apgarbstyti: Tada ožkelė užverkė, užraudojo [savo vaikelius] LTsIII87.
4. tr. nuo raudojimo užpursti (apie akis): Juos sekė užraudotos akys – moterys lydėjo vaikus, vyrus, sužadėtinius arba nepažįstamus A.Vencl. Pareina jin, baisiausia akys užraudotos, užtinę Bgs.
suraudóti
Apibrėžtis
raudóti, ráuda (ráusti J.Jabl, LD350; SPI129, ráusta Skr, LD350; Sut, ráuma K, LD350; CII941, Sut, N, -ója KBII198, NdŽ, Als, Auk, Drsk, Dv; H, R, MŽ472), -ójo Rt; WP10, I, M
1. intr. gailiai, balsu verkti: Čia jis staiga ėmė raudoti J.Jabl. Ko tamsta raudi? J.Bil. Tėvelis ráuda, ir aš verkiu JnšM. Tokia gailinga mergučė: ráusta i ráusta Erž. Ráuda baisiausia, kad duočia valgyt Rš. Gal jaunylis vienas dabar berauda ant pilies griuvėsių Vd. Ráuda vaikas, ka[d] šalta ganyt Skp. Ko tas vaikas visą išgrytą ráuma?! Duok jam valgyt Tvr. Einu namo, ráudu, nematau kelio Antz. Ans atrado aną beraudant J. Raudoju, raumu, stūgauju, staugiu SD118. Ráumam gi mes, tu ráumi, aš ráumu Tvr. Dievuliau, raudok dabar, šunį apkabinęs Skdt. Raudósi, šuns uodegą apsikabinęs Jrb. Rauda, lyg tėvą motiną palaidojus TŽIII383. Prašėm raudódami – neturia Slm. Jis ráust, nieko nesako, ne lūpų nepraveria Šln. Ana ne tik verkia, ale jau ráusti GrvT78. Ant kapų jūsų verkiu, dieną naktį raustu D.Pošk. Kap labai gaila, sunku ir raudoti Aps. Vaikai maži, tiktai ráusčiu Pst. Raudó[ja]u metus, raudó[ja]u, visus takus užuverkiau Ad. Raudó[jo], raudó[jo] – net akim nemato Klt. Bernioką atadavė vienan daiktan, mergiotę kitan, o pati apušėn ir raudót Mlk. Taigi dukteriai raudók i nenustok – močia tokio gerumo buvo Mžš. Dieve, … raudojančiųjų nepaniekini noro Mž561. Ir raudojo ilgai dėlei savo sūnaus BB1Moz37,34. Raudokite su raudojančiais, linksminkitėsi su linksmaisiais BPII372. Jūs verksite ir raudósite, o pasaulis džiaugsis DP211. Kaip numiršt jums iž jų vienas, raudojat per ilgas dienas SGI89. Nuog bedievių žmonių rausti ir dejuoja KN180. Ne viens dejuoja, ne viens didžiai rausti; kaipo neraudot, nesang širdį skausti srš. Cit, neverk, neraudok, jaunoji mergelė, aš tavi parvesiu kitą rudenelį StnD12. Raudojo mergelė, vainiką pindama, o jaunas bernelis, žirgą balnodamas D34. Ta mergelė rauma pernakt TDrIV192. Oi mergelė, oi jaunoji, ką tu ten raudoji? KlpD79. Marti raudojo tris nedėleles, sesuo trejus metelius D20. Joja bernužis raudódamas JV349. Kur aš neverksiu, kur neraudosiu KlvD12. Ko raudoji, mergyte, ko tu verki, jaunoji? N134. Visi gentys, giminėlės raudoti pradėjo LTR(Graž). Ko tu verki, mielas broli, ko gailiai raudoji? LTR(Mrk). Tėvelis verkia, tėvelis rauda, – tą vieną sūnelį vaiskan išleidžia (d.) Slk. Sena motulė gūdžiai raudoja TŽI244. Aš, rankelę jai paduodams, širdyje raudójau Čb. Meška raudojo, vilkas giedojo, seno bernelio pažėlavojo LTR(Slk).
| prk.: Sunku linksmintis, kai žinai, kad šalia rauda nuskriausta siela V.Krėv.
^ Nei raudók, nei giedok iš sarmatos Slm. Nudvėsė kiaulelė – a tu raudók, a tu giedok (nieko nebepadarysi) Mžš. Neužverda puodas, koc tu raudók Mžš. Šlapia, brada – apsiavimas raudóte ráuda (greit plyšta) Vdšk. Kai giedi – visi girdi, kai raudi – niekas nemato LTR. Tos pačios akys ráuda ir juokias An. Kam bus gaila, tas raudós, kam pasmirs, tas pakavos Erž. Ar raudosi, ar giedosi – vis tiek kaltas LTsV243. Verkia ji, raudoja, kaip girioje gegutė kukuoja PPr67. Radęs neskvatok, pametęs neraudók Šmn. Sukurpytas, sulopytas, eina keliu raudódamas (armonika) Grv. Miške gimė, miške augo, namo parejus, rauda (smuikas) Slk. Tėvas sužvairavo, sukosėjo, motina raudoti pradėjo, žmonės iš to džiaugsmą didį turėjo (pavasario perkūnas ir lietus) LTsV465.
| refl.: Ir raudas jo rauda kaipo vienatinio A.Baran.
2. tr. lieti (ašaras): Raudu raudu ašarėles, pasižiūriu – nė lašelio Ds.
3. tr. prašyti ašarojant: Pragėrė, pragėrė į vė ráuda, nuėjęs pas tą bobą Mžš. Vaikas mokslo teip rauda, geidžia LKGII180(Sl).
4. intr. aimanuoti, dejuoti: Atejus vis ráuda: tai to, tai to jai maža Dglš. Ráuda boba, kad negali gyvent su marčia Klt. Atejus [kaimynė] pusdienį raudójo raudójo, kad jai bloga gyvent Lel. Mes raudojam ir aimanuojam, kai gėrimai ir valgymai lieka nepaliesti, nes tuomet brangi vėlė namus yra apleidusi V.Krėv. Vai, Sigute, piemenėle, nė tu verkie, nė raudokie! VoK132. Sigitas štai raudo[ja] ant mūsų vargų I. Jojo vaikeliai beraudos, bedejuos KlvD185.
^ Geriau be naudos, bet tik niekas neraudos KrvP(Nmn).
ǁ labai rūpintis, sielotis: Jūsų Bronytė tai raudódavo raudódavo dėl mokslo (labai norėjo mokytis) Slm. Boba, neraudỹ Pst.
5. tr., intr. sakyti rečitatyvu raudos žodžius (apverkiant mirusį); verkiant su žodžiais, apgailėti mirusį: Moterys tuo tarpu raudojo raudas A.Vien. Raudos neturi pastovaus teksto: raudant kiekviena rauda tartum sukuriama iš naujo LTsII50. Ráuda moterys po nabašnyku Pb. Raudoju (ir garbstau) R352. Senyboj samdydavo raudót Dglš. Raustim sueję [prie numirėlio] Ad. Mūs krašte, mirus motinai, labai ráusti Grv. Tu ilgai da[r] raudỹ Str. Kap ma motina pamirė, tai aš raudójau žodžiais – niekas negalėj pirkioj būt [iš graudumo] Eiš. Labai gražiai ráuda OG286. Kaip numiršta žmogus ar žmona, tai raudoja BsPIV72. Nėr kam kavoja, nėr kam raudoja LTR(Rš). Senovėje Lietuvoje mirusiųjų raudodavo dažniausiai moterys rš. Mūsų brolio kunigaikščiai raudójo BM430. Aš brolio raudojau Pc. Kas gi man padės brolio raudótie? DrskD209. Kas tavę raudõs, pijoke mano? Pst. Vieną vakarą išėjo į sodą ir ėmė savo motinėlės raudoti rš. Raudosi vaiko brangaus rš. Ištekėjusi duktė raudoja motinos TŽI291.
raudótinai adv.: Pakavojo nabašnyką raudotinai Kp.
ǁ verkauti ištekant: Kai teka, tai ráuda; pradeda raudót nuo girnų Tvr. Mada buvo eit per kiemus, raudot [prieš vestuves] Gg. Jeigu jaunoja neráuda, neišrokuoja – nemoka Šmn. Aš dainelių daugiaus nedainuosiu, aš raudutę, raudą raudosiu JD1222. Sėskis, sesule, sėskis jaunoja, nieko nemačys, kad tu raudójai Lel.
6. intr. prk. išduoti panašų į raudojimą balsą: Tik toli, Šventosios pakraščiais, rėkavo žąsys, raudojo piemenų rageliai J.Bil. Ko jūs raudate, beržai? Ar jum saulės nepakanka, ar lietaus mažai? S.Nėr. Ir užpustys tave sniegai, raudos tau klaikūs vėjai S.Nėr. Kai ištekėjai, juoda naktis man stojo. Ariu, būdavo, o žemė rauda po noragu J.Balt. Prieš badą, prieš blogus metus apuokai ráuda Rm. Kai parjojo namo, girdi – šuo rauda LTR(Rk). Viršum gervės skrisdamos raudojo S.Nėr.
apraudóti tr. Š; N, Sut, RtŽ
1. Q74, H163, R224 raudant apgailėti, apverkti: Motyna apraudója bėdą savo sūnaus K. Bernas apraudójo kumeliuką BM239. Tą laiškutį, kurį nuo gaidžio gavo, keletą sykių graudžiai apraudojęs, pakišo stuboj po balkiu BsPIII42. Mergytė jaunoji, nedūmoki, bet savo bernelį apraudóki JD896. Apraudójau mirusį J. Jie aprauda savo tėvelį, nors į kapus leisdami Plv. Niekas iš giminės jo neapraudojo Sz. Steponą palaidojo dievobaimingi vyrai ir labai jį apraudojo SkvApD8,2. Gali Dievas pamėgt nusižeminimu, kursai apráust mergystę pateriotą DP598. Nusidėjimus mūsų … apraudokime DP509.
^ Gaivink apalpusį, apraudok numirusį KrvP(Klvr). Geriau motulę apraudoti, negu jos rūbeliai sudeginti KrvP.
2. refl. apsilieti ašaromis, apsiverkti: Aš net apsiraudójau Rm. Mergutaitė apsraudóję (apsiraudojusi) LKKXI227(Eiš). Sugilo širdis, ir graudžiai apsiraudojau I. Vos valdėsi, kad neapsiraudotų balsu rš. Kurmonas balsiai apsiraudójo Upt. Ta duktė tuoj po pagimdymo prapuolė. Apsiraudojo karalius, bet ką daryt, kam' berasi?! BsPII27.
3. R69 raudomis apgarbstyti: Tas pats asmuo kiek skirtingomis raudomis buvo apraudamas įvairiais laidotuvių momentais LTsII51. Tavo sesuo mirė, atvyk jos apraudoti V.Krėv. Žalktienė patį apraudojo A.Baran. Leido lydėjo ir apraudojo, jauna mergelė laisvės nustojo (d.) Šmn.
| Puikiai aprašęs Anykščių šilelio grožį ir apraudojęs jo išnaikinimą, poetas kreipia žvilgsnį ne į ateitį, bet į praeitį V.Myk-Put.
ǁ apverkauti ištekant: Nuometas raudote apraudotas LTR(Dkk).
atraudóti LVI184
1. tr. gailiai apverkti: Jau aš atraudójau tas skolas, daugiau, kol gyva, jų nesidaryčia Gs.
| refl. Š:
^ Kas nerauda močios numirusios, tai atsiraudos supuvusios LTR(Kp).
2. intr. Š ateiti raudant.
3. tr. raudojimu atgauti, susigrąžinti: Piemenė raudója, led atraudója pagrėbtus galvijus J. Nei atraudosi, nei ką – ką čia raudi?! Pc.
| Ežero vėtrą peršauksiu verkdamas, gal atraudosiu nuodėmę aš B.Sruog.
įraudóti intr.
1. įnikti gailiai verkti: Įraudójai tu vakar gerai J.
| refl. LL215, Š: Kap insraudó[jo], tai i rodos maža OG317. Kalbėjo įsiraudojusi kaip kūdikis rš.
2. įstengti raudoti raudą, garbstyti mirusį: Labai įsigailinusi duktė, apraudodama tėvą, nebe taip įráuda; tolimesnė giminietė labiau gali įraudóti Š.
išraudóti tr.; M
1. gailiai verkiant, išlieti (ašaras): Kiek ašarų išraudojot, žodelių dovenojot, tiek užgims raitelių (d.) S.Dauk. Raudok neraudojęs, bet ašaros sraujos nebus išraudotos J.Jan.
2. refl. Š pakankamai išsiverkti: Kiekvieną kartą, vilkdamas kruvinomis rumbėmis išraižytą užpakalį, jis patraukdavo kurs nors į miškelį ar į laukus, iki apalpimo išsiraudodavo rš. Po to užsidarė savo seklyčioje, idant išsiraudoti I.
3. išleisti, išlydėti raudant, gailiai verkiant: Išlydėjo išraudójo savo vyrelį karan Š. Išraudójo mergelė savo bernelį [karan] Mrj. Kai ejo Kanstantinas, Ažubalienė išraudojo, išleidė Slm.
4. kurį laiką apraudoti, gailiai apverkti: Paskui jo išraudójo visus metelius Š.
5. verkaujant atsisveikinti: Seniau jaunoja išraudódavo, iškukuodavo, išbučiuodavo visus Šmn.
6. gailiai verkiant, raudant išprašyti: Išraudojo tris šimtus rublių Mžš. Iš Klemusios vos išraudójo zėkis žibančiuos popierėlius Slm. Man grėbliukas moliavotas, nuo berniokų išraudótas (d.) Dkk. Kad nesidavė išprašomas, reikėjo verkte išverkti arba raudote, jei moki, išraudoti J.Jabl.
| refl. tr.: Rauda, kole išsiráuda [mokinukas] penkiukę Dglš.
◊ [visàs] aki̇̀s [sausai̇̃] išraudóti daug verkti, gailiai raudoti: Visas akis išraudojau, tų savo pinigėlių gailėdama J.Bil. Kad man reiks mažiutėliai iškavot, savo akytėles išraudot? NS1338. Tautos akys yra sausai išraudotos rš.
nuraudóti
1. tr. graudžiai apverkti, apgailėti: Nuraudójo nugailėjo visi, labiausia tėvai Mžš. Nuraudójo vaiką, ale kitą dieną grįžo Ėr. Mes jau jį nuraudójom, manėm, kad nebegrįš Krkn.
2. refl. apsiverkti: Žmonės dėl permainos nusirauda, nes jų gyvenimas blogas rš. Kai užeina kas, rodas nusiverkt, nusiraudót Bsg.
3. tr. apverkti raudomis, apgarbstyti mirusį: Tas nuraudojo savo matušės S.Dauk.
4. tr. raudant nulydėti: Nuraudojom, nugiedojom Stanislovą į Šilelį, kur taip neseniai buvo nulydėję senąją Bataitienę J.Balt.
5. intr. nubėgti raudant: Nulėkė, nuraudójo an milicnyką, o ką gi tas milicnykas! Mžš.
paraudóti
1. intr. kiek paverkti gailiai: Taip da nieko, bet kad tik bent kiek susirūpinu arba paraudu, tai tuoj pradeda po krūtine spausti ir gale gerklės džiūt A.Vien. Džiaukis, mergyte, kol prie tėvelių, paskui paraudosi KrvP(Ds).
^ Apsiėmei su draugais giedoti, reiks dabar ir paraudoti KrvP(Lzd). Giedojo uliojo, o dabar tegul paraudoja KrvP.
| refl.: Kaipgi būdavo prie jo ramu – ar pasiraudoti, ar pasisieloti rš. Až gero vyro pasigiedosiu, až laidokelio pasiraudósiu (d.) Ad.
2. intr. paaimanuoti: Tinginiai kokie paráuda, o visi gerai gyvena Adm.
| refl. intr., tr.: Pasbėdočia, pasraudõčia savo didžius vargelius VD91. Žvengia žirgeliai pasižvengaudami, verk mano mergytė pasiraudódama JV420.
3. tr. apverkti raudomis, pagarbstyti: Čia mano kaimynka tai kap kur paráuda Aps. Jis sau mislija: ryt poryt mirs motina, o kas jos nabagės paraudos, o kas ją pakodyluos? BsMtII15. O kas tavę paraudos, pijokėli mano? (d.) Jš.
pérraudoti intr.
1. perliūdėti, peraimanuoti kurį laiką: Teip neilgus parraudojau metus rš.
2. baigti apraudoti mirusį: Ir perraudojęs Juda nuejo kirptų avių savo ing Thimnath BB1Moz38,12.
praraudóti
1. intr. pradėti raudoti, gailiai balsu verkti: Ji praraudójo, o paskui ir prakalbėjo Stk.
2. tr. praverkti kurį laiką: Tris metus praraudojau dukrelės rš.
3. tr. raudojimu sugadinti: Trejus metus beverkdama, akis praraudojau LTR(Sdk).
priraudóti
1. intr. Anč, Kp užtektinai priverkti: Kasdie priráudu Žž. Numirė vaikas, priraudójau, priraudójau ir apgeibau Ds. Kiek ana priraudójo! Dglš. Je už gero vyro, dėkavos, dėkavos, je už kokio pijokėlio, priraudõs, priraudõs JV1054.
| refl.: Kiek tik lindo, prisraudó[ja]u Rš.
2. tr. priverkti tam tikrą kiekį (ašarų): Priraudojo puodą ašarų Kp. O kai aš patekau už šelmio bernelio, rieškutėles priraudójau (d.) Pkr. Jeigu priraudosi stiklinę ašarų ir jas jai kaip nors supilsi, tai atgys [mergaitė] LTR(Kp).
^ Anas priraškis, kap šuva priraudós (nieko nepriraškys) Dglš. Pridirbsi su manim tiek, kiek šuva priraudos Vj.
suraudóti
1. intr. gailiai balsu pravirkti: Staiga jis iškėlė galvą ir garsiai suraudojo rš. Parėjo iš karo, klausia vaikų: „Kur mama?“, – o tie suraudójo LKT283(Glv).
| prk.: Dar gailiau suaidėjo kankliai, dar gūdžiau suraudojo jų stygos V.Krėv. Už užšalusio lango trumpai suraudojo skambalas rš.
2. tr. garbstant ištarti, išverkauti: Mokėjo jis … kanklėmis paskambinti, dainelei pritarti, raudą suraudoti MTtVII10.
užraudóti
1. intr. Krns imti gailiai balsu verkti: Ana kai ažrauma, tai net kitiem ašaros byra Tvr. Ryte gegutėlė užkukuos, užkukuos, našlelio vaikeliai užraudos, užraudos LTR(Bgs). To mergiotė labai gailiai ažraudojo ir sako: – Dabar tai aš vėl prapuoliau LTR(Slk).
| Vilkas storu balsu užraudojo LTR(Ps).
2. refl. apsiverkti, ašaromis apsipilti: Sėdi Antukas ažsiraudójęs Vdš. Kas yra, ko užsiraudójus? Rm. Ir ažsiráuda sėdėdamas vienas Str.
ǁ labai daug, labai smarkiai verkti: Ažsiraudójau, kap likau namie viena Rš. Gerai, kad šiandie parėjai: būtų mama užsiraudójus Pc. Vienas vaikas būtų užsiraudójęs Kn.
3. tr. raudomis apgarbstyti: Tada ožkelė užverkė, užraudojo [savo vaikelius] LTsIII87.
4. tr. nuo raudojimo užpursti (apie akis): Juos sekė užraudotos akys – moterys lydėjo vaikus, vyrus, sužadėtinius arba nepažįstamus A.Vencl. Pareina jin, baisiausia akys užraudotos, užtinę Bgs.
1. intr. gailiai, balsu verkti: Čia jis staiga ėmė raudoti J.Jabl. Ko tamsta raudi? J.Bil. Tėvelis ráuda, ir aš verkiu JnšM. Tokia gailinga mergučė: ráusta i ráusta Erž. Ráuda baisiausia, kad duočia valgyt Rš. Gal jaunylis vienas dabar berauda ant pilies griuvėsių Vd. Ráuda vaikas, ka[d] šalta ganyt Skp. Ko tas vaikas visą išgrytą ráuma?! Duok jam valgyt Tvr. Einu namo, ráudu, nematau kelio Antz. Ans atrado aną beraudant J. Raudoju, raumu, stūgauju, staugiu SD118. Ráumam gi mes, tu ráumi, aš ráumu Tvr. Dievuliau, raudok dabar, šunį apkabinęs Skdt. Raudósi, šuns uodegą apsikabinęs Jrb. Rauda, lyg tėvą motiną palaidojus TŽIII383. Prašėm raudódami – neturia Slm. Jis ráust, nieko nesako, ne lūpų nepraveria Šln. Ana ne tik verkia, ale jau ráusti GrvT78. Ant kapų jūsų verkiu, dieną naktį raustu D.Pošk. Kap labai gaila, sunku ir raudoti Aps. Vaikai maži, tiktai ráusčiu Pst. Raudó[ja]u metus, raudó[ja]u, visus takus užuverkiau Ad. Raudó[jo], raudó[jo] – net akim nemato Klt. Bernioką atadavė vienan daiktan, mergiotę kitan, o pati apušėn ir raudót Mlk. Taigi dukteriai raudók i nenustok – močia tokio gerumo buvo Mžš. Dieve, … raudojančiųjų nepaniekini noro Mž561. Ir raudojo ilgai dėlei savo sūnaus BB1Moz37,34. Raudokite su raudojančiais, linksminkitėsi su linksmaisiais BPII372. Jūs verksite ir raudósite, o pasaulis džiaugsis DP211. Kaip numiršt jums iž jų vienas, raudojat per ilgas dienas SGI89. Nuog bedievių žmonių rausti ir dejuoja KN180. Ne viens dejuoja, ne viens didžiai rausti; kaipo neraudot, nesang širdį skausti srš. Cit, neverk, neraudok, jaunoji mergelė, aš tavi parvesiu kitą rudenelį StnD12. Raudojo mergelė, vainiką pindama, o jaunas bernelis, žirgą balnodamas D34. Ta mergelė rauma pernakt TDrIV192. Oi mergelė, oi jaunoji, ką tu ten raudoji? KlpD79. Marti raudojo tris nedėleles, sesuo trejus metelius D20. Joja bernužis raudódamas JV349. Kur aš neverksiu, kur neraudosiu KlvD12. Ko raudoji, mergyte, ko tu verki, jaunoji? N134. Visi gentys, giminėlės raudoti pradėjo LTR(Graž). Ko tu verki, mielas broli, ko gailiai raudoji? LTR(Mrk). Tėvelis verkia, tėvelis rauda, – tą vieną sūnelį vaiskan išleidžia (d.) Slk. Sena motulė gūdžiai raudoja TŽI244. Aš, rankelę jai paduodams, širdyje raudójau Čb. Meška raudojo, vilkas giedojo, seno bernelio pažėlavojo LTR(Slk).
| prk.: Sunku linksmintis, kai žinai, kad šalia rauda nuskriausta siela V.Krėv.
^ Nei raudók, nei giedok iš sarmatos Slm. Nudvėsė kiaulelė – a tu raudók, a tu giedok (nieko nebepadarysi) Mžš. Neužverda puodas, koc tu raudók Mžš. Šlapia, brada – apsiavimas raudóte ráuda (greit plyšta) Vdšk. Kai giedi – visi girdi, kai raudi – niekas nemato LTR. Tos pačios akys ráuda ir juokias An. Kam bus gaila, tas raudós, kam pasmirs, tas pakavos Erž. Ar raudosi, ar giedosi – vis tiek kaltas LTsV243. Verkia ji, raudoja, kaip girioje gegutė kukuoja PPr67. Radęs neskvatok, pametęs neraudók Šmn. Sukurpytas, sulopytas, eina keliu raudódamas (armonika) Grv. Miške gimė, miške augo, namo parejus, rauda (smuikas) Slk. Tėvas sužvairavo, sukosėjo, motina raudoti pradėjo, žmonės iš to džiaugsmą didį turėjo (pavasario perkūnas ir lietus) LTsV465.
| refl.: Ir raudas jo rauda kaipo vienatinio A.Baran.
2. tr. lieti (ašaras): Raudu raudu ašarėles, pasižiūriu – nė lašelio Ds.
3. tr. prašyti ašarojant: Pragėrė, pragėrė į vė ráuda, nuėjęs pas tą bobą Mžš. Vaikas mokslo teip rauda, geidžia LKGII180(Sl).
4. intr. aimanuoti, dejuoti: Atejus vis ráuda: tai to, tai to jai maža Dglš. Ráuda boba, kad negali gyvent su marčia Klt. Atejus [kaimynė] pusdienį raudójo raudójo, kad jai bloga gyvent Lel. Mes raudojam ir aimanuojam, kai gėrimai ir valgymai lieka nepaliesti, nes tuomet brangi vėlė namus yra apleidusi V.Krėv. Vai, Sigute, piemenėle, nė tu verkie, nė raudokie! VoK132. Sigitas štai raudo[ja] ant mūsų vargų I. Jojo vaikeliai beraudos, bedejuos KlvD185.
^ Geriau be naudos, bet tik niekas neraudos KrvP(Nmn).
ǁ labai rūpintis, sielotis: Jūsų Bronytė tai raudódavo raudódavo dėl mokslo (labai norėjo mokytis) Slm. Boba, neraudỹ Pst.
5. tr., intr. sakyti rečitatyvu raudos žodžius (apverkiant mirusį); verkiant su žodžiais, apgailėti mirusį: Moterys tuo tarpu raudojo raudas A.Vien. Raudos neturi pastovaus teksto: raudant kiekviena rauda tartum sukuriama iš naujo LTsII50. Ráuda moterys po nabašnyku Pb. Raudoju (ir garbstau) R352. Senyboj samdydavo raudót Dglš. Raustim sueję [prie numirėlio] Ad. Mūs krašte, mirus motinai, labai ráusti Grv. Tu ilgai da[r] raudỹ Str. Kap ma motina pamirė, tai aš raudójau žodžiais – niekas negalėj pirkioj būt [iš graudumo] Eiš. Labai gražiai ráuda OG286. Kaip numiršta žmogus ar žmona, tai raudoja BsPIV72. Nėr kam kavoja, nėr kam raudoja LTR(Rš). Senovėje Lietuvoje mirusiųjų raudodavo dažniausiai moterys rš. Mūsų brolio kunigaikščiai raudójo BM430. Aš brolio raudojau Pc. Kas gi man padės brolio raudótie? DrskD209. Kas tavę raudõs, pijoke mano? Pst. Vieną vakarą išėjo į sodą ir ėmė savo motinėlės raudoti rš. Raudosi vaiko brangaus rš. Ištekėjusi duktė raudoja motinos TŽI291.
raudótinai adv.: Pakavojo nabašnyką raudotinai Kp.
ǁ verkauti ištekant: Kai teka, tai ráuda; pradeda raudót nuo girnų Tvr. Mada buvo eit per kiemus, raudot [prieš vestuves] Gg. Jeigu jaunoja neráuda, neišrokuoja – nemoka Šmn. Aš dainelių daugiaus nedainuosiu, aš raudutę, raudą raudosiu JD1222. Sėskis, sesule, sėskis jaunoja, nieko nemačys, kad tu raudójai Lel.
6. intr. prk. išduoti panašų į raudojimą balsą: Tik toli, Šventosios pakraščiais, rėkavo žąsys, raudojo piemenų rageliai J.Bil. Ko jūs raudate, beržai? Ar jum saulės nepakanka, ar lietaus mažai? S.Nėr. Ir užpustys tave sniegai, raudos tau klaikūs vėjai S.Nėr. Kai ištekėjai, juoda naktis man stojo. Ariu, būdavo, o žemė rauda po noragu J.Balt. Prieš badą, prieš blogus metus apuokai ráuda Rm. Kai parjojo namo, girdi – šuo rauda LTR(Rk). Viršum gervės skrisdamos raudojo S.Nėr.
apraudóti tr. Š; N, Sut, RtŽ
1. Q74, H163, R224 raudant apgailėti, apverkti: Motyna apraudója bėdą savo sūnaus K. Bernas apraudójo kumeliuką BM239. Tą laiškutį, kurį nuo gaidžio gavo, keletą sykių graudžiai apraudojęs, pakišo stuboj po balkiu BsPIII42. Mergytė jaunoji, nedūmoki, bet savo bernelį apraudóki JD896. Apraudójau mirusį J. Jie aprauda savo tėvelį, nors į kapus leisdami Plv. Niekas iš giminės jo neapraudojo Sz. Steponą palaidojo dievobaimingi vyrai ir labai jį apraudojo SkvApD8,2. Gali Dievas pamėgt nusižeminimu, kursai apráust mergystę pateriotą DP598. Nusidėjimus mūsų … apraudokime DP509.
^ Gaivink apalpusį, apraudok numirusį KrvP(Klvr). Geriau motulę apraudoti, negu jos rūbeliai sudeginti KrvP.
2. refl. apsilieti ašaromis, apsiverkti: Aš net apsiraudójau Rm. Mergutaitė apsraudóję (apsiraudojusi) LKKXI227(Eiš). Sugilo širdis, ir graudžiai apsiraudojau I. Vos valdėsi, kad neapsiraudotų balsu rš. Kurmonas balsiai apsiraudójo Upt. Ta duktė tuoj po pagimdymo prapuolė. Apsiraudojo karalius, bet ką daryt, kam' berasi?! BsPII27.
3. R69 raudomis apgarbstyti: Tas pats asmuo kiek skirtingomis raudomis buvo apraudamas įvairiais laidotuvių momentais LTsII51. Tavo sesuo mirė, atvyk jos apraudoti V.Krėv. Žalktienė patį apraudojo A.Baran. Leido lydėjo ir apraudojo, jauna mergelė laisvės nustojo (d.) Šmn.
| Puikiai aprašęs Anykščių šilelio grožį ir apraudojęs jo išnaikinimą, poetas kreipia žvilgsnį ne į ateitį, bet į praeitį V.Myk-Put.
ǁ apverkauti ištekant: Nuometas raudote apraudotas LTR(Dkk).
atraudóti LVI184
1. tr. gailiai apverkti: Jau aš atraudójau tas skolas, daugiau, kol gyva, jų nesidaryčia Gs.
| refl. Š:
^ Kas nerauda močios numirusios, tai atsiraudos supuvusios LTR(Kp).
2. intr. Š ateiti raudant.
3. tr. raudojimu atgauti, susigrąžinti: Piemenė raudója, led atraudója pagrėbtus galvijus J. Nei atraudosi, nei ką – ką čia raudi?! Pc.
| Ežero vėtrą peršauksiu verkdamas, gal atraudosiu nuodėmę aš B.Sruog.
įraudóti intr.
1. įnikti gailiai verkti: Įraudójai tu vakar gerai J.
| refl. LL215, Š: Kap insraudó[jo], tai i rodos maža OG317. Kalbėjo įsiraudojusi kaip kūdikis rš.
2. įstengti raudoti raudą, garbstyti mirusį: Labai įsigailinusi duktė, apraudodama tėvą, nebe taip įráuda; tolimesnė giminietė labiau gali įraudóti Š.
išraudóti tr.; M
1. gailiai verkiant, išlieti (ašaras): Kiek ašarų išraudojot, žodelių dovenojot, tiek užgims raitelių (d.) S.Dauk. Raudok neraudojęs, bet ašaros sraujos nebus išraudotos J.Jan.
2. refl. Š pakankamai išsiverkti: Kiekvieną kartą, vilkdamas kruvinomis rumbėmis išraižytą užpakalį, jis patraukdavo kurs nors į miškelį ar į laukus, iki apalpimo išsiraudodavo rš. Po to užsidarė savo seklyčioje, idant išsiraudoti I.
3. išleisti, išlydėti raudant, gailiai verkiant: Išlydėjo išraudójo savo vyrelį karan Š. Išraudójo mergelė savo bernelį [karan] Mrj. Kai ejo Kanstantinas, Ažubalienė išraudojo, išleidė Slm.
4. kurį laiką apraudoti, gailiai apverkti: Paskui jo išraudójo visus metelius Š.
5. verkaujant atsisveikinti: Seniau jaunoja išraudódavo, iškukuodavo, išbučiuodavo visus Šmn.
6. gailiai verkiant, raudant išprašyti: Išraudojo tris šimtus rublių Mžš. Iš Klemusios vos išraudójo zėkis žibančiuos popierėlius Slm. Man grėbliukas moliavotas, nuo berniokų išraudótas (d.) Dkk. Kad nesidavė išprašomas, reikėjo verkte išverkti arba raudote, jei moki, išraudoti J.Jabl.
| refl. tr.: Rauda, kole išsiráuda [mokinukas] penkiukę Dglš.
◊ [visàs] aki̇̀s [sausai̇̃] išraudóti daug verkti, gailiai raudoti: Visas akis išraudojau, tų savo pinigėlių gailėdama J.Bil. Kad man reiks mažiutėliai iškavot, savo akytėles išraudot? NS1338. Tautos akys yra sausai išraudotos rš.
nuraudóti
1. tr. graudžiai apverkti, apgailėti: Nuraudójo nugailėjo visi, labiausia tėvai Mžš. Nuraudójo vaiką, ale kitą dieną grįžo Ėr. Mes jau jį nuraudójom, manėm, kad nebegrįš Krkn.
2. refl. apsiverkti: Žmonės dėl permainos nusirauda, nes jų gyvenimas blogas rš. Kai užeina kas, rodas nusiverkt, nusiraudót Bsg.
3. tr. apverkti raudomis, apgarbstyti mirusį: Tas nuraudojo savo matušės S.Dauk.
4. tr. raudant nulydėti: Nuraudojom, nugiedojom Stanislovą į Šilelį, kur taip neseniai buvo nulydėję senąją Bataitienę J.Balt.
5. intr. nubėgti raudant: Nulėkė, nuraudójo an milicnyką, o ką gi tas milicnykas! Mžš.
paraudóti
1. intr. kiek paverkti gailiai: Taip da nieko, bet kad tik bent kiek susirūpinu arba paraudu, tai tuoj pradeda po krūtine spausti ir gale gerklės džiūt A.Vien. Džiaukis, mergyte, kol prie tėvelių, paskui paraudosi KrvP(Ds).
^ Apsiėmei su draugais giedoti, reiks dabar ir paraudoti KrvP(Lzd). Giedojo uliojo, o dabar tegul paraudoja KrvP.
| refl.: Kaipgi būdavo prie jo ramu – ar pasiraudoti, ar pasisieloti rš. Až gero vyro pasigiedosiu, až laidokelio pasiraudósiu (d.) Ad.
2. intr. paaimanuoti: Tinginiai kokie paráuda, o visi gerai gyvena Adm.
| refl. intr., tr.: Pasbėdočia, pasraudõčia savo didžius vargelius VD91. Žvengia žirgeliai pasižvengaudami, verk mano mergytė pasiraudódama JV420.
3. tr. apverkti raudomis, pagarbstyti: Čia mano kaimynka tai kap kur paráuda Aps. Jis sau mislija: ryt poryt mirs motina, o kas jos nabagės paraudos, o kas ją pakodyluos? BsMtII15. O kas tavę paraudos, pijokėli mano? (d.) Jš.
pérraudoti intr.
1. perliūdėti, peraimanuoti kurį laiką: Teip neilgus parraudojau metus rš.
2. baigti apraudoti mirusį: Ir perraudojęs Juda nuejo kirptų avių savo ing Thimnath BB1Moz38,12.
praraudóti
1. intr. pradėti raudoti, gailiai balsu verkti: Ji praraudójo, o paskui ir prakalbėjo Stk.
2. tr. praverkti kurį laiką: Tris metus praraudojau dukrelės rš.
3. tr. raudojimu sugadinti: Trejus metus beverkdama, akis praraudojau LTR(Sdk).
priraudóti
1. intr. Anč, Kp užtektinai priverkti: Kasdie priráudu Žž. Numirė vaikas, priraudójau, priraudójau ir apgeibau Ds. Kiek ana priraudójo! Dglš. Je už gero vyro, dėkavos, dėkavos, je už kokio pijokėlio, priraudõs, priraudõs JV1054.
| refl.: Kiek tik lindo, prisraudó[ja]u Rš.
2. tr. priverkti tam tikrą kiekį (ašarų): Priraudojo puodą ašarų Kp. O kai aš patekau už šelmio bernelio, rieškutėles priraudójau (d.) Pkr. Jeigu priraudosi stiklinę ašarų ir jas jai kaip nors supilsi, tai atgys [mergaitė] LTR(Kp).
^ Anas priraškis, kap šuva priraudós (nieko nepriraškys) Dglš. Pridirbsi su manim tiek, kiek šuva priraudos Vj.
suraudóti
1. intr. gailiai balsu pravirkti: Staiga jis iškėlė galvą ir garsiai suraudojo rš. Parėjo iš karo, klausia vaikų: „Kur mama?“, – o tie suraudójo LKT283(Glv).
| prk.: Dar gailiau suaidėjo kankliai, dar gūdžiau suraudojo jų stygos V.Krėv. Už užšalusio lango trumpai suraudojo skambalas rš.
2. tr. garbstant ištarti, išverkauti: Mokėjo jis … kanklėmis paskambinti, dainelei pritarti, raudą suraudoti MTtVII10.
užraudóti
1. intr. Krns imti gailiai balsu verkti: Ana kai ažrauma, tai net kitiem ašaros byra Tvr. Ryte gegutėlė užkukuos, užkukuos, našlelio vaikeliai užraudos, užraudos LTR(Bgs). To mergiotė labai gailiai ažraudojo ir sako: – Dabar tai aš vėl prapuoliau LTR(Slk).
| Vilkas storu balsu užraudojo LTR(Ps).
2. refl. apsiverkti, ašaromis apsipilti: Sėdi Antukas ažsiraudójęs Vdš. Kas yra, ko užsiraudójus? Rm. Ir ažsiráuda sėdėdamas vienas Str.
ǁ labai daug, labai smarkiai verkti: Ažsiraudójau, kap likau namie viena Rš. Gerai, kad šiandie parėjai: būtų mama užsiraudójus Pc. Vienas vaikas būtų užsiraudójęs Kn.
3. tr. raudomis apgarbstyti: Tada ožkelė užverkė, užraudojo [savo vaikelius] LTsIII87.
4. tr. nuo raudojimo užpursti (apie akis): Juos sekė užraudotos akys – moterys lydėjo vaikus, vyrus, sužadėtinius arba nepažįstamus A.Vencl. Pareina jin, baisiausia akys užraudotos, užtinę Bgs.
