galėti plaukti

2 plaukė́ti, -ė́ja, -ė́jo intr. kiek plaukti.
2 paplaukė́ti intr. kiek paplaukti: Dar paplaukė́siu, – sako. Pailso ir nustapino Dbč. Per straunias upes antele paplaukėsiu Lp.

ant srovė̃s išeĩti susigalvoti: Anas nesusilaikys: kas išeina jam ant srovės, tą ir pasakys. Tvr.
ant srovė̃s užeĩti užsigeisti, užsimanyti: Nežinau, kas ant srovės jam užėjo. Rš.
prieš srõvę paplaũkti elgtis savarankiškai, nepaisyti tradicijų: Prieš srovę ilgai nepaplauksi. Simon.
prieš srõvę plaũkti rš. elgtis savarankiškai, nepaisyti tradicijų:

kilsúoti, -úoja, -ãvo intr. kilnotis aukštyn ir žemyn: Jie kilsavo ant vilnių, neįstengdami paplaukti prieš vandenį J.Marc. Kad nelygus, duobėtas kelias žiemą, reik kilsúoti iš duobės į duobę su važiu J. Pačios kojos ėmė kilsuoti, šokio traukiamos rš. Krūtinė kilsavo skausmu ir giliais dūksavimais Žem. Malūno sparnai jau iš tolo matytis kaip kilsúo[ja] Up. Už rugių kaži kieno galva kilsúo[ja] Up. Jis pamatė atplaukiant kilsuojančią gelbimąją valtį rš.

1 nėrė́ti, nė̃ri, -ė́jo, nerė́ti, nẽri, -ė́jo dem. 1 nerti 3: Per gilias marias lydekėle nėrėsiu LTR(Mrs). Srovia upele, mano mergele, lydekėle nėrėsi Mrj.
1 panėrė́ti dem. 1 panerti; paplaukti pasinėrus po vandeniu: Per jūres mares žuvele panėrėsiu LTR(Smn). Kiba paimtau žuvelės razumėlį: per dunojėlius žuvele panėrė́tau (d.) Drsk. Per dunojėlį žuvele panerėsiu, per žalią girią gegule paslėkėsiu (d.) Kb.
| refl. LTR(Drsk): Per dujūnėlį žuvele pasnėrėsiu (d.) Rtn.

1 pláukioti, -ioja, -iojo iter. 1 plaukti.
1. judėti šen ir ten vandenyje iriantis galūnėmis ar tam pritaikytais organais: Pamatė labai dailią antaitę plaukiojant BsMtI152. Plaukioja po ežerą tos antys, kur kitąsyk jis jais išgelbė[jo] Brt. Vandenyje plaukiojo žąsų būreliai J.Marc. Siera antele, ko čia pláukioji? (d.) Dkš. Plaukioj gulbelis, grimzt vainikelis, ai mun gailu veizėti D43. Lūšys gerai laipioja medžiais ir plaukioja rš. Žuvų, kurios daug plaukioja, kūnas pailgas, iš šonų suplotas S.Mast. Plaukiojamoji pūslė E. Kai kurios graužikų rūšys turi plaukiojamas kojas, kurių pirštai sukabinti plėvele EncIX554.
^ Guli liepa, ant tos liepos ežeras, po tą ežerą antys plaukioja (stalas, dubuo ir šaukštai) Žž.
ǁ plūduriuoti: Šen ir ten plaukiojo nupjauto šieno pradalgės P.Cvir. Kitąsyk, nežinau ant kokio ežero, būdavo, plaukioja tankiai didelė skrynia pinigų auksinių BsPIV76. Akmuo dugnan eis, o medžiaga tai pláukioja Šlčn.
2. vykti, vaikščioti (apie laivą): Kanalu jau plaukioja laivai sp.
3. važinėti, keliauti vandeniu: Pláukiojau su medžiais (sielius plukdžiau) prieš karą Gg.
^ Ne jūra, ne žemė, laivu pláukiot negalima (bala) Užp.
4. prk. braidžioti (po aukštą žolę, javus), plaujoti: Ar neažumigo tik piemuo – visos skatynos plaukioja po vasarojų Arm.
5. prk. lakioti, skraidyti: Aukštai kregždės plaukiojo mėlynėje rš.
ǁ judėti, slinkti oru (apie debesis…): Pilksvumu nusidažę plaukiojo debesys rš. Tabako dūmų debesiukai plaukiojo palube, palengva nusileisdami ant palangės rš.
ǁ sklisti, plisti oru: Saulės apsemtuose laukuose plaukiojo degėsių kvapas K.Bor.
◊ ãšarose pláukioti gailiai verkti: Kasdien pláukiojo ãšarosa Arm.
kai̇̃p i̇̀nkstas taukuosè pláukioja; LTR(Krn) gerai gyvena.
1 atpláukioti intr. baigti plaukioti: Laivas, atplaukiojęs nustatytą laiką, prisišvartuoja prie krantinės sp.
1 išpláukioti iter. 1 išplaukti.
1. išbraidyti, išplaujoti: Išpláukiojom visus miškus, kol radom savo biržę Slnt.
2. refl. išsipleventi, išgesti: Seniai pasikūrenusi krosnis užgeso, išsiplaukiojo žarijos A.Vien.
1 nupláukioti tr. plaukiojant, plaujojant nuniokoti, išbraidyti: Daržus gyvoliai nupláukiojo Rt.
1 papláukioti
1. iter. 1 paplaukti 1: Paplaukiok, antele, paklausyk, raiboji, ką močiutė, ką širdelė ženteliams šneka BsO266.
2. refl. pasivažinėti, pakeliauti vandeniu: Pasiplaukiojau jūra rš.
1 užsipláukioti tr. plaukiojant užsidirbti: Jūroj plaukiodamas tris šimtus užsipláukiojau Dkš.