šiū́ptelėti, -ėja (-ia NdŽ; Ser), -ėjo
1. tr. Š, NdŽ, Srv, Aln smarkiai paberti, įberti, įpilti didesnį kiekį: Šiū́ptelėk saują miežių vištom Št. Dėkui jai: kad šiū́ptelėjo avižų, tai iškart puspūdį Slk.
| prk.: Saulė šiūptelėjo pluoštą spindulių rš. Bet ir tai, ką jis šiūptelėjo tuo trumpu laiku, pavaidino žymią rolę visoje mūsų kultūros istorijoje Vaižg.
2. intr. staigiai, smarkiai pabirti: Senis pykštelėjo duris, net spalių debesėlis nuo lubų šiūptelėjo rš.
3. intr. pliūptelėti (apie smarkų trumpą lietų): Kad šiū́ptelėjo kaip iš viedro! Lel. Apniukęs visas dangus, gali da šiū́ptelėt Žl.
4. intr. iš vienos vietos staigiai būriu pakilti ir nuskristi, purptelėti: Iš pastogės šiūptelėjo visa sauja žvirblelių rš. Išėjus iš miško, jam šiūptelėjo iš po kojų laukų vištelės ir nusklendė čirkšdamos rš.
5. intr. Km sušerti, suduoti: Mušeikos vienas kitam gerai šiū́ptelėjo paausin Slk.

lė̃kti, lẽkia, -ė intr.
1. skristi: Lekia paukštelių didelis pulkas Mrc. O nelėk, sakaluži, nebaidyk lakštingalos JD464. Oi žiūrau žiūrau – lekia trys pilki karvelėliai KrvD100. O aš pasiversčiau raibąja antele, lėkčiau žalia girele JV865. Per žalias girias gegute lėkiaũ, per marias lydeka nėriau (d.) Mrj. Oi lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, gandro sparnus kad turėčiau J.Jabl. Paukštis lẽkia žemyn KI34. Prieš lietų kregždė žemai lẽkia, pagadoj – aukštai Lnkv. Tokios, kur lẽkia šniūru viena paskui vieną, tai gervės Azr. Ir vėl išleido lėkti balandį iš skrynės BB1Moz8,20. Rodos, kad paukščiai iš burnos lẽkia – kaip ji gražiai šneka Grš. Čerepokas prašė erelio, kad jį lekiančiu paukščiu padarytų Tat. Tu, žvirbleli lėktasai, aleliuma loda, lėktasai TDrV219. Skruzdėlės lekančiosios leka pryš lytų Šts. Lekamosios skruzdys užpuolė Dov. Lẽkiančioji voverė (Petaurus sciureus) NdŽ. Paukščių sparnai ir uodega apžėlę didžiosiomis lekiamomis plunksnomis rš.
| Lẽkiąsis laivas Jrk27. Seniausias [sūnus] kuriądie savo tėvams pradėjo kalbėt apie lẽkiantį laivą, kurį jis eisiąs girio[je] budavot Jrk27. Lekiamóji (aviacijos) žvalgyba NdŽ.
| prk.: Lekia kaip varmai karštą vasaros dieną mintys viena po kitai rš.
^ Kas aukštai lekia, tas žemai tūpia (pat.) rš. Lėkė kap sakalas, nutūpė kap vabalas Iš. Baudžias it kėkštai į užmarį lėkt rš. Ger lėkt, ale neger nutūpt B. Ir gaidys, per tvorą lėkęs, iškas grūdą VP18. Lekiantysis tupinčiojo nepabaidys Vdžg. Kur paukštis leka, ten plunksnas paliekta Pln. Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias (sniegas, lietus) B. Be sparnų lẽkia, be kojų bėga (debesys) MitII190(BsM).
2. greitai judėti, slinkti oru, erdve: Iš padangėje lekiančio didelio debesies iškrito keli lietaus lašai I.Simon. Debesys lyg lėktè lẽkia ant dangaus KI445. Šuo bijo, kai žaibai lẽkia į akis Jrb. Išvydusys lekant oru pagal netolie žemės ugnį, sako dievaitį Kauką nešant grūdus į mylimūsius namus M.Valanč. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o ši dešimta brolelį kirto StnD24. Mirusiųjų vėlės lėkdavusios paukščių keliu į rytus, į protėvių ir tėvų šalį LTII113.
| Ot saulelė greit lẽkia popiet! Dbk.
ǁ būti pustomam: Apačioje užtikome lekiančio smėlio sluoksnį A.Vien. Čion ties eglaite molis, o ten lekiantiji smiltis V.Piet. Kad ir pieskà, bet nelekianti̇̀ – rodos, turėtų augt Gs. Daug lekiančiõs piẽskos Vv.
ǁ sklisti oru (apie garsus): Teip! Teip! – lėkė balsai iš visur V.Piet. Lekia dainos galingos rš.
| prk.: Kur akys leka (krypsta, žiūri), ten širdis linksta Sln.
3. bėgti: Lėk nelėk – vis tiek nepavysi Sld. Lẽkiam in ežerą pasmaudyt Rdš. Kad lėkiau, tai lėkiau: bala ne bala, tik duok Dieve kojas LTR(Šmn). Lėksiu per dvarą tekina pas motinėlę šaukdama LTR(Kp). Ana kulni, kulni, kulni – kad ana leka nu manęs! KlvrŽ. Lėkė akis išvertęs Kv. Lekia i lekia [šokėjai] papori Švnč. Per sodžių taip pat lėkė, kiek tik gali, risčia arkliai A.Vien. Kad ir nelekia smagiai [arklys], ale vis važiuoji Trgn. Žvėriukai sako: „Mes lėksme žeme, jūs (paukščiai) skriskit oru“ MPs. Ben sargis tura kame kur padlą lẽkamą (kurios lekia ėsti)? Lkv. Nu to savo katino kaip nu lekančiojo vagies skaninių neišsaugoju Akm. Lẽkia kaip žaibas Slk. Lekia kap viesula Gs. Ko leki kaip aitvaras? Šmk. Lẽkia kaip galvon daužtas Slk. Lẽkia kap akis išdegęs Kt. Lekia kaip uodegon inkirptas Ds. Lekia kaip be dūšios LTR. Lẽkia per laukus kaip protą pametęs Up. Lekia kaip peklą pakūręs Mlt. Leka kaip velnio nešamas Krž. Kur leki kaip kiaulė, debesį pamačius? LTR(Šmn). Leka kaip bimbalas, smilgą apžergęs Šv. Lėksi kiškiu (pavirtęs kiškiu) Dglš.
lėktinai adv.: Grėtė lėktinai įlekia į savo kamarą I.Simon.
4. smarkiai, skubinai eiti, važiuoti, joti: Aš vandenio lekiu atnešti Ėr. Ir tan kraštan lekiù, ir tan – niekur neberandu tos gatvės Kp. Aš lekù numie Tl. Reiks padėt karvei nunešt, kurgi leki (sprunki)?! Sdk. Lekia ir lekia, liežuvį iškarinęs: prireiks kam – niekados jo nepasisiųsi rš. Vis da tebleka (tebesilanko, tebelaksto) Jonis pri Marikės Šll. Norėjai, kad aš lė̃kčiab Zt. Visur lẽkia išsižiojęs, norėdamas būti pirmutinis Jnš. Aš jau buvau lekiañt (belekianti), ale mañ' apidraudė, tai ir sėdžiu Slm. Ta mergiščia šę lėkus, tę lėkus (tai šen, tai ten bėgioja) Kt. Lėkdavo pas ją piršliai, nė vienos žiemelės nepraleisdavo Jnšk. Ant žirgu belekąs S.Dauk. Leki šūkoms (joji šuoliais) – da sprandą nunirsi Vvr. Leka, kaip arkliai įšoka Krkl. Visu smarkumu lėkė traukinys rš. Vamptelėjo kas žodį, ir lekia [kratos daryti] kaip ant gaisro Žem. Žirgą imk ir lėk kaip vėjas B.Sruog. Lekia tarytum akis išdegę V.Kudir. Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas Vvr.
| Telefono stulpai lėkė į užpakalį (važiuojant taip atrodo) rš.
^ Nelėksi pirm čėso (reikia turėti kantrybės; viskas turi būti savo laiku) ST135. Jis (vyras) lekia savo keliais, ji (žmona) – savo (abu nesutaria, nesugyvena) Rm.
lekiamai adv.: Viskas ėjosi labai lengvai, smarkiai, lekiamai rš.
ǁ nenubūti vietoje, brautis tolyn: Šviežioj žolėj karvės labiau lẽkia: kai žolės daug, ieško da daugiau Trgn. Regis, ir žolės yra, o arkliai lẽkia: paleidžiau panamėj, o radau kažno kur Trgn.
ǁ skubiai, pabėgomis dirbti, triūsti: Lėk lėk, tai an senatuvės dejuosi Sdk. Lekamosios dienos (skubūs darbai, reikalaujantys daug bėgiojimo) užeita – šienai, dobilai… Šts.
ǁ refl. pajėgti daug, skubiai dirbti: Lėkei lėkei, o ko dabar nebeleki? – Kad jau nebesilekia Ldk.
ǁ tr. smarkiai varyti, lakinti: Jis savo žirgo niekados nelė̃kdavo J.Balč.
5. greit eiti, bėgti (apie laiką): Lekia diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų, kaip raiti joja Žem. Pasirūpink apie save – metai lėkte lekia V.Kudir. Lekia gyvenimas tartum ristas žirgas rš. Įvykiai lėkte lėkė pirmyn rš.
6. smarkiai tekėti, plaukti: Upeliais vanduo bėga, lẽkia Kkl.
7. plevėsuoti, plazdėti: Karūna (vėliava) lekia ore BzBkIV318.
8. smarkiai kilti aukštyn, sklisti tolyn, į šalis: Kūliau, ka sijonas lėkė į aukštį rš. Traukiniai lekia į orą nuo partizanų minų rš. Arklys lėkė, kad ir kibirkštys lė̃kė Šlu. Pavirsta griuvėsiais gražiausi miestai, ir šimtmečių kūryba lekia pelenais S.Nėr.
| Tos avižos lekiančios (lengvos, prastos, vėtant krintančios tolyn kartu su pelais) – vištos visai nenori lest Gs. Gavom lekančiųjų dirsių – duonos neiškepsma Slnt.
| refl.: Nebirsta rugiai, lakiaus nėr, o vakar gerai lėkės: vėjas buvo Trk.
9. irti, bėgti (apie nėrinio akis): Apsižiūrėjau – kojinės akys lẽkia. Reikėjo taisyt Kn.
10. Prk, Kv smarkiai plakti, mušti (apie širdį): Širdis dar leka: atsigaus, dar nemiręs Plt. Jau širdis lẽkia, nepavysiu Skr. Širdies lekamoji liga Šts.
11. pulti žemyn, kristi: Kad lė̃kė malka in kojos! Sdk. Nelipk medin: lėksi̇̀ ir galą ne vietoj gausi Ds. Negi aukštyn lėksi – kas, kad lėksi LTR(Ds). Girdžiu girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis J.Jabl. Vi̇̀sa lẽkia iš rankų Skp. Tas paveikslas lẽkia ir lẽkia nuo sienos – prikalk geriau Ut. Kirto brolelį kaip ąžuolelį, lėkė galvelė kaip kopūstelis KlpD28. Prasti linai – braukiant lekia ir lekia Kp.
^ Kas aukštai skraido, tas žemai lekia Slk. Netoli lekia obuolys nuog obeles Gmž. Jau ir eina, kad kiaušinis nuo galvos nelėkt (labai iš lėto, pamažu) Trgn. Vienam upės šone kerta, kitam skiedros lekia (aidas atsiliepia) Slk.
12. byrėti, kraičioti: Obuoliai lekia nuo obelės Dbk. Jau lẽkia riešutai, kur prieš saulę Ėr.
^ Šuva loja, dantes lekia (mintuvai) LTR(Slk).
13. grimzti, smegti: Sniego daugiausia, ė kojos lẽkia lig žemei Prng. Menkas da dabar šerkšnas: kojos parejõ lẽkia Vdš.
14. refl. gerai derėti: Nelėkės žirniai – maž teprikūlėm Lk. Lėkės šį metą: iš pūro dešimt gavau Šts. Žemė nelekas: tik trys pūrai iš pūro Šts.
15. refl. gerai sektis, klotis: Nelėkės mokslas muno sūnuo Šts.
| Vaikams duona su sviestu lẽkias (gerai valgosi) Vkš. Vaikai, ar skani bulbynė? Ar lẽkias? Vkš.
16. krėkintis, lakstytis (apie kiaules): Kiaulė tekiuos lẽkia Kp.
◊ kur várnos lẽkia apie žiopsantį: Žiūr, kur varnos lek NžR.
lekiančioji rožė Plt med. odos liga – rožė, persimetanti iš vienos kūno dalies į kitą: Rožė įsimeta nuo išgąsčio, rūstybės ar vėjo užpūtimo. Ši pastaroji vadinasi lekiančioji TŽIV487.
lẽkiantysis spi̇̀ritas rš chem. amoniakas.
lẽkiančioji ugni̇̀s Prk med. išbėrimas, vienoje vietoje išnykstantis ir greit persimetantis į kitą kūno dalį: Kanapių patrinoms apdeda, kad y[ra] ugnis lekančioji Šts.
antlė̃kti, añtlekia, añtlėkė (ž.) intr.
1. užskristi: Žvirbliai ant miežių antlėkė ir lesa kiauras dienas Slnt. Kad gandras jau artie dangaus buvo, pečlinda nu gandro papurkšt ant debesų ir antlėkė PP79. Vienas lėktuvas ką padaro antlėkęs, o čia dešimtis! Šts.
2. užbėgti aukštyn, greit užlipti: Añtlėkiau ant trobos Slnt. Ana añčleka aukštyn ir pradeda pasakoti Mžk.
3. bėgant užvirsti ant ko: Par vieną biškį neañtlėkė ant manęs Slnt.
4. užriedėti, užvažiuoti ant ko: Dišlius eina tarpe arklių, kaip iena, ka neančlė̃ktum arkliuo brika ant nugaros Lk.
aplė̃kti, àplekia, àplėkė
1. tr., intr. K apskristi aplink ką: Aplėkė pasaulį rš.
2. intr. apibėgti aplink ką: Apilėkė aplink ežerą kai vėjas Švnč.
3. tr. apeiti, apibėgti, apskristi daug vietų norint ką surasti, pamatyti, aplankyti: Per vieną valandą jis nori visus aplėkti Krč. Giminė̃s ir šuva neaplėks (labai plati, didelė giminė) Trgn. Aplėkiau visą mišką – dyka, kaip pašluota, nė šunagrybio Ds. Kokius tris kilometrus aplėkiau su tuo vaiku Mrj.
^ Marga paukštytė visą svietą aplekia (laiškas) Jrg.
4. tr. apsiruošti, nudirbti darbus: Jūs daba samdot ir samdot, o jin viena aplėkdavo Bsg. Jaunas būdamas norėjau visą darbą aplėkt Tvr.
5. tr. skrendant aplenkti: Visus ir mane tas àplėkė Jrk41.
6. tr. greit plintant, sklindant pasidaryti žinomam, pasiekti visus: Garsas apie valsčiaus galvos apstumdymą aplėkė kelias parapijas P.Cvir. Tasai gandas vienu metu miestelį aplėkė J.Bil.
7. tr. Gg apvaisinti (paukščius).
atlė̃kti, àtlekia, àtlėkė intr.
1. K, Pln, Dr, Plm, Smn atskristi: O ir atlėkė trins raibos gegelės vidur tamsios naktelės StnD28. O ir àtlėkė raibas sakalėlis į sodą JV371. Atlėkė devyni varnai kriunkdami Jrk101. Jos atlėkė gulbėm (ps.) Lnkv. O kad smakas atlėkdavo, tai jis ant to akmens atsisėsdavo BsPI6.
| prk.: O ma[n] bešveičiant aukselio pentinėlius, o ir atlėkė margoji gromatėlė JD1171. Piktos žinios atlekia kaip paukštis V.Kudir.
^ Karvelis kepęs neatlėks B.
ǁ atsklisti oru (apie garsus): Kartu su pūgos staugimu atlekia varpų skambesys rš.
2. atbėgti: Vienšypais àtlėkė dvariškis į kiemą, t. y. greitai J. Ganiau aveles pamariais, atlėkė vilkas pagiriais DvD431. Atlėkė kaip iš pypkės Kv. Tas vaikas àtlekia kap akis išdegęs Alk.
3. greitai, skubinai ateiti, atvažiuoti, atvykti, atskubėti: Mergaitės buvo atlė̃kę pasiklausti apie vakaruškas Lkč. Bus atlekanti ana pri darbo – palik pusrytės Dr. Daug atlėks [jaunikių pirštis], bet ir aš skirsiuos kuo jauniausią Žem. Žiūri – atlekia pasikinkęs eržilą Raugalų Raulas V.Piet. Mašina nuo Pandėlio atàlėkė Skp. Ir švedas atlėkė per marias, grečnais su vyrais mums padės RD193.
| prk.: Atlėkė šaltoji žiema rš. Sulauksma, netruks atlė̃kti ta penkiolekta Krš. Atlėkė drėgnas žvarbus vėjas rš. Àtlėkė atūžė viesulas BŽ267. Todrinag zotag piktoji dvasia atlekia ir pagauna aną žodį ižg širdies jų DP99.
4. atkristi, atšokti, atplyšti: Nepriklijavai gerai, ažtat atàlėkė Trgn. Atlė̃kęs lopinys, reikia prisiūt Ds. Padai mano atàlėkė Švnč. Žiūrėk, atlė̃kus lenta, prikalk Ds. Pamaliuosi, metus pastovi ir atàlekia [dažai] Aps.
| Kolgi tavo lūpa vis atlėkus (atvipusi) kaip senos kumelės? Ds.
5. pavirsti į šalį (nuo smūgio): Maktelės kokiuo daiktu, ir atlėksi̇̀ Sdk.

×dalė̃kti, dàlekia, dàlėkė (hibr.)
1. intr. priskristi prie kurios nors vietos: Paukštis dalėkė ligi savo lizdo ir nutūpė rš.
2. tr., intr. prisiartinti prie kurios vietos bėgant: Vaikai lig pat akmens tekini dàlėkė Kv. Kai dalėksi kiemo vartus, užžvenk didžiu balsu: išeis mano tėvas, atkels kiemo vartus (d.) Smn.
įlė̃kti, į̇̃lekia, į̇̃lėkė intr.
1. SD400, K įskristi į vidų: Įlėkė pelėda į klėtį J. O ir įlėkiau, o ir įskriejau į močiutės sodelį JD1251.
| prk.: Įlėkė šiltas pavasario vėjas sp.
2. užskristi į viršų, aukštyn: Gaidys pasibaidęs įlėkė į eglę S.Dauk.
| Įtempė Katinas virvę, kilstelėjo varpas ir įlėkė į bokštą kaip vyturys į dangų P.Cvir.
| refl. Smln: Vištos įsi̇̀lekia į medį i kapo[ja] obuolius Jrb.
3. įbėgti: Spiritavičius, išlydėjęs nepaprastus svečius, įlėkė į raštinę T.Tilv. Juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą rš. Ažsidarysiu vartus, kad arklys neinlėkt Kzt. Anlėkė vilkas į krūvą avių Grv.
| refl.: Įsilėkęs į peleną, [vilkas] norėjęs pūsti ugnį S.Dauk.
4. smarkiai, greitai įeiti, įvažiuoti, įjoti: Į kiemą įlėkė raitelių būrys rš.
5. bėgant pasiekti, priartėti: Neinlėkė žirgužėlis nė pusę laukelio, nusisuko žirgas koją, bernelis – galvelę (d.) Žsl.
6. refl. įsibėgti: Iš pradžių nebėgo, paskui įsi̇̀lėkė Š. Kaip kumelė įsi̇̀lekia į pakalnę, sunku benustabdyti Užv.
| prk.: Vėjas tik bėga per laukus įsilėkęs rš.
7. užskubėti (apie laikrodį): Dvidešimt minučių per sutkas iñlekia [laikrodis] Str.
8. įkristi, įpulti: Nusmuko pasaitas, ir kibiras į̇̃lėkė šulnin Š. Žiūrėk, neinlėk kur eketėn beeidamas per ežerą Ds. Man akin buvo kritusys anlėkęs Mlt. Kaip dėjau žiedelį aš ant pirštelio, antlėkė žiedelis ant undenelio LMD(Klt).
| prk.: Raudok, nabagai Kaulaky, kad prapultin pats įlėkei (patekai) A.Strazd.
^ Nekask kitam duobės – pats inlėksi̇̀ Rš.
9. įdubti: Net nepažinau – akys inlėkę kakton Ut. Seno žandai inlėkę Dkšt. Su inlėkusiais šonakauliais arklys greit stips Dkšt.
10. užsimegzti (apie grūdus): Dabar rugiai žydi, paskui įlėks grūdai, užaugs, subręs rš.
◊ širdiñ įlė̃kti patikti: Mokėjo man širdin įlėkti rš.
išlė̃kti, i̇̀šlekia, i̇̀šlėkė intr.
1. SD414, K išskristi: Išlėkė iš lizdo paskutinieji kregždės vaikai J.Jabl. Gulbėms išlėkus, trečią dieną pasnigs Šts. Motyna marčiai įkišusi į plaukus tas tris plunksnas, ir ši išlėkusi balandžiu BM385. Gandrai rudenį prieš išlėksiant susirenka pagalvoti apie būsimąją kelionę J.Jabl. Genys kalinėja prie išlekiamos skylės, kol bitis išvilioja Rdž.
| Aš nežinau, kas ten per mėsa buvo: kaip tik užkaičiau, pradėjo virtie, ėmė ir išlėkė per kaminą BsPIV31.
| prk.: Ausyse tebeskambėjo tasai „tu“, pirmą kartą išlėkęs iš Justo lūpų rš. Žodis kai paukštelis išlekia, ir nebesugausi Sln.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LTR. Žodis žvirbliu išleka, o jaučiu pagrįžta Sch104. Su varnom neišlėksi LTR(Mrj). Ìšlėkė žvirblys, parlėkė arklys Bsg. Uždaryk velniui duris, tai išlėks per aukštinį VoL244.
2. pajėgti, įstengti skristi, lėkti: Per valandą [lėktuvas] išlekia penkis šimtus kilometrų Ėr.
ǁ įstengti pakilti skrendant: Kas aukščiau išlė̃ks į padanges, tas paliks karalaitis paukščių (ps.) Žlb.
3. išbėgti: Ìšlėkė strėlės greitumu BŽ547. Kai išlė̃kdavo in sniego basas, visus pūtinius aplakstydavo OG371. Ir šokėjai šaunia pora priekin išlėkė lanku rš. Žiūrėk, avelės i̇̀šlėkė iš gurbo Dbk. Išlėkė oželis in visus laukus FM. Skruzdėlės i̇̀šlėkė Brsl. Vos ne vos išlėkiau nuo lietaus Varn.
4. greit išeiti, išvažiuoti, išskubėti, išdumti: Kai išlėkė vakar, tai tik šiandien vakare grįžo Lkm. A i tavo šeimyna į tą šokį išlėkė? Kal. Ant kelio išlėkė raitelis rš. Dabar sėdo an jos berniokas raitas ir išlėkė kaip vėjas laukan BsPII232. Iš siauros gatvelės išlėkė šviesus limuzinas J.Dov. Važnyčiotojas stipriai nutvėrė vadeles ir išlėkė pro vartus rš. Išlėkė kaip su daktaru (labai skubiai) Grš. Išlėkė kaip aitvaras iš namų Kp.
ǁ pasitraukti kur, pabėgti, išsprukti: Vaikeliai susiūtarijo išlėkt iž namų Ad. Neišlėksim niekur akli (nemokyti) būdami Drs. Brolis Amerikoj išlė̃kęs Ėr.
5. refl. Š išsibėgioti, išsilakstyti; pavargti, netekti jėgų nuo lėkimo: Atėjo išsilė̃kęs kaip šuva iš veselijų Ds.
6. iškilti, iššokti į viršų: Namų stogai išlekia aukštyn [per žemės drebėjimą] ir vėl ant namų krinta rš. Jis paspaudė parodytą mygtuką ir išlėkė į orą kaip strėlė iš lanko J.Balč. Bakstelėjau galvą į žemę, o kepurė išlėkė į palubį Rm. Liepsna išlėkė R46.
| Žižilpa išlėkė, t. y. akyse rodės, mirguliai ėjo, apžilpsta akys J.
7. išaugti į aukštį, ištįsti, išsistiebti: Išlėkė bulbieniuos bulbos – nebus geros Vj. Ìšlėkė pušys – aukštos, tiesios išaugo Š. Tankumyne pušelės visada i̇̀šlekia Trgn. Taboka kotuos išlėkė (suaugo į kotus), lapo nė vieno Ds. Rugiai i̇̀šlėkė šiauduos, o grūdų ir nebuvo Ds. Regis, da buvo vis vaikas, o dabar, žiūriu, kad i̇̀šlėkė – jau pilna merga Trgn.
8. iškristi, išpulti: Ìšlėkė iš trečio aukšto ir neažsimušė Dbk. Išlėkė uodas iš ąžuolėlio, nusisuko sprandelį DvD295. Stovi kap iš ratų išlėkęs Prng. Kirvelio mano išlėkta iš laivelės BM4. Negili kešenė – galia išlėkt Antš. Jam i̇̀šlėkė pinigai važiuojant, ir neberado Brž. Taip sopėjo galvą, mislijau, kad akys iš kaktos išlėks Jnšk.
9. Švnč, Ob iškraičioti, išbyrėti (dantims); išslinkti (plaukams): Ale kas gi bus? Tavo gi dantų baigiama išlėkt Sdk. Du dantys klebatavo ir dabar i̇̀šlėkė Antš. Man grėblio dantis išlėkė – gal įdėtum Jnšk. Išlė̃kusius plaukus pakišk pajuostėn OG412.
10. išvirsti, išgriūti nuo smūgio: Atidarykit, o jei ne – durys išlėks! J.Paukš.
11. prk. išnykti, išsieikvoti (apie pinigus): Tas tūkstantis po velnių išlėkė, ir vėl čysta Skr.
12. sulysti, sublogti: Veidas [ligonio] išlėkęs, pajuodęs Švnč.
13. plg. lėkti 10: Kam kafija tokia stipri: žmogeliuo širdis išlė̃ks Sg.
◊ išlė̃kti iš dúonos netekti, nustoti tarnybos: Seniūnas už tai gal iš duonos išlėkti Skr.
išlė̃kti iš mėsõs sulysti, sublogti: Ìšlėkė iš mėsõs mergiotė – tokia gi buvo riebi Ktk.
širdi̇̀s i̇̀šlėkė iš didelio išgąsčio apmirė: Jam širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo Šv. Kad persigandau, net širdi̇̀s i̇̀šlėkė! Ds.
širdi̇̀s išlė̃kus labai kuo rūpinasi, gailisi: Mano širdis an jo išlėkus, ė anas vis nesisaugoja Ml.
nulė̃kti, nùlekia, nùlėkė intr.
1. nuskristi (kur): Varna leka lėkus ir grįžta žiūrėti, ar toli nulėkė NžR. Bėro žirgelio nubėgta, raimo sakalo nulėkta JD568. Ai, sakalai, sakalėli, tu aukštai lakiojai, nulėkdamas, parlėkdamas naujynas nešiojai JV328. Ei, sakalai, sakalai, tu raibasis paukšteli, nulėk jūres maružėles, parnešk ma[n] vainikėlį JV658.
^ Kur paukštis nenulekia, ten plunksnų nepalieka LTR.
| refl.: Nusilėk, gegelė, į žalią girelę JD690. Nusilėkė, įsitūpė į aukštą klevelį LTR(Plv).
2. nuskristi žemyn: Nuo laktos nulėkė višta J.
3. greitai nuslinkti, nuskrieti oru: Akmenaitis nulėkė par stogą Skdv. Mano ir visų aukštų vyrų akivaizdoj turėsit paleisti strėles, ir kieno strėlė nulėks toliausia, tas laimės Nuranigaros ranką J.Balč. Anų lekia – ore susprogsta, o mūs – tai da nulė̃kę i vėliavą pakabina (apie kosminius laivus) Jrb.
| prk.: Žiūri žmogus, dairaisi ir pasijunti mintimis nulėkęs ano meto gyveniman rš. Jurgis atsigulė atgal, bet miegas nuo blakstienų toli nulėkė Žem.
ǁ nusklisti oru (apie garsus): Per miškus nulėkė žmogaus šauksmas rš.
4. Rs, Šll nubėgti: Lėktinai nulėkė Urtė į virtuvę I.Simon. Nùlėkė kai galvon daužtas OG363. Nùlėkiau in tokį vieną žmogelį Grl. Lėkte nulėkė OsG56. Kol dešra keps, aš nulėksiu į rūsį ir atnešiu gerti J.Balč. Arkliai nulėkė kap viesulai per laukus Dg. Skruzdėlė, nulėkusi į dangų, jau rado vorą beskundžiantį J.Jabl.
5. Užv greitai, skubinai nueiti, nuvažiuoti, nuskubėti, nudumti: Ir toksai noras jį paėmė nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų J.Bil. Buvau nulėkus net Švenčionyse, ir tai nieko nepadėjo Lkm. Nùlėkė į Smurgainis Aru17. Ir mūs Jonas paskui mergas nùlėkė Sld. Žuvytė papyko ir nùlėkė (nuplaukė) (ps.) Brž.
ǁ tr. greitai važiuojant, lekiant, skubant ką padaryti: Kad būtų mašina (linų raunamoji), tuoj linus nulė̃ktų (nurautų) Ėr. Su talka ji ben kelius daržus nulė̃ks (nuravės) Slm.
6. refl. nuvargti lakstant, bėgant: Kad nusi̇̀leki perdien su gyvuliais, net kojas vakare suka Ds.
7. SD452, Dglš nukristi žemyn, nupulti: Nulėkė nuog arklio B. Apsisukė man galva, ir nulėkiau nuo pačios viršūnės žemėn BM74. Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva BsPIII33. Nukirstasis pirštas nulėkė į tą bačką LTI34. Kaži kur nulėkė vinis? Up.
^ Eina – kiaušinis nuo galvos nenulėktų (labai pamažu eina) KrvP(Kp). Paskutiniai marškiniai nulėks nuo pečių (supliš, nudriks) – kas reiks daryt? Skdt.
ǁ nukristi tolyn, į šalį: Grėblio galva nulėkė už grabės Up. Kaip berniokas buvo až adverijos ažsiglaudęs, tai kamanėlės jo nekliudę nulėkė an kiemo BsPII231. Kad duosiu per ausį, tai tu nulėksi pas Mataušį Kb.
| Toliau nulekamas grūdas berant y[ra] duonai geriausis Šts.
| refl.: Nuklastant, nuliekuojant sėlenos nusi̇̀leka, o kruopai paliekta Šts.
ǁ nusmukti, nuslinkti, nutrūkti: Anąkart ravėdama buvau žiedą pametus – nulėkė nuo rankos PnmR. Mat tas nagas buvo nulėkęs, dabar atauga Upt. Tekinis nu rato nulėkė Šll.
8. susidėvėti, suplyšti: Ot batai: porą kartų miestan suvaikščiojau, i nulėkė! Švnč.
9. nustoti smarkiai plakus (apie širdį): Kaip širdis nulėkė, atsitekėjau Šts.
10. dingti, išnykti: Sienas užgesė, stogas nulėkė (sudegė) Krtn.
11. iron. mirti: Vienas puodininkas nùlėkė Krtn.
12. nusilpti, suglebti, susenti: Jau boba visai nulėkus ir dirbt nepagali Ml.
◊ nuo kójų nulė̃kti nuvirsti, nugriūti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kójų nùlėkė Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų Skdt.
palė̃kti, pàlekia, pàlėkė intr.
1. K nuskristi tolyn, šalin, toliau: Paleido lazda in žvirblį, žvirblis palėkė Brt. Po to šnekėjimos palėkė visi [juodvarniai] šalin BM371. Tie balandžiai sudaro Viliui daug rūpesčių: čia palekia į kaimynus, čia vėl reikia naujos veislės rūpintis I.Simon. Vis gerai dabokiat tame čėse, idant jums nė vienas spietlius nepalėktų S.Dauk. Lakūns palėkė, narūns panėrė, balandėlė tupėjo JD1202. Plu plu i palėkęs gaidalis Krtn. Visi paukščiai po dangumi buvo palėkę (išskraidę) CII923.
ǁ užskristi aukštyn: Viena višta ant kamaros palėkė dėti Užv. Vambuolė, palėkusi į jo lizdą, kiaušius erelio išrito S.Dauk.
| refl.: Kad gaidys, aukštai pasilėkęs, gieda, būs geras oras Prk. Aš, ant tvoros pasilėkęs, kukurikū, žiema beregint ir praslinks: nereikia man trobos Mc.
ǁ paskristi po kuo: Žvirblis iš rankų pàlėkė po pastoge J.
2. kiek paskristi: Toliau palė̃kę [lekiančiu laivu], pamatė vyrą prie ežero prisigulus, o bematant ežerą senkant Jrk30.
3. K galėti, įstengti skristi: Nepàlekia paukštukas Lp. Aš užtikau jau pàlekiamus paukščiukus Lš.
^ Turi kojas, bet nevaikščioja, turi šiaudų, bet neėda, turi plunksnas – nepalekia (lova) Dkš.
4. pabėgėti: Palėk tu, vaikel, lig miesteliu, parneši tu man užkūryti Jnšk. Sužvengė, subildo žirgelis toli: bernužis atjoja giria; palėkusi slėpsiuos; žaibu – akimi pažvelgsiu tiktai paslapčia Mair.
5. galėti, įstengti bėgti, greit eiti, smarkiai dirbti: Su kurpėm aš nepalekiu Ar.
| Buvo mitri, palekanti, bet nenorėjo smagiųjų (sunkiųjų) darbų dirbti Nt. Ka i didelis, o ka nepaleką̃s (sakoma apie didelį, bet nejudrų, nesugebantį žmogų) Plt.
6. pabėgti, pasprukti: Nepaspėjau palėkt, i pagavo Ar.
7. greitai privažiuoti prie ko: Tuoj įsuks [vežimas] ir palėks po langais rš.
8. iškilti, išlėkti: Nekuri parako fabrikė Kalifornijoj į orą palėkė (sprogo) LC1883,41.
9. pariedėti, nukristi po kuo: Pirštą kai kirto, palėkė palovin BM111.
10. dingti: Kur tas Petras pàlėkė? Jau antra diena jo nematau Krsn.
11. pasibėgti, pasieiti, pasilakstyti: Žiemos mitus [karvė] ir jau po jaučiu pàlėkė Ėr.
| refl.: Kiaulė mažučiu tekiu pasi̇̀lėkė Kp.
12. susenti, išgverti: Jau ji visai palėkus Kb.
parlė̃kti, par̃lekia, par̃lėkė intr.
1. Gršl, Klvr parskristi: Gandras su kitais kaimynais par̃lėkė linksmas K.Donel. Gera paukščiam rudenį išlėkti, kad pavasarį vėl gali parlėkti KrvP(Jnš). Parlek gulbelis iš pajūrelio, neparneš vainikelio D43. Paukščiu neparlėks (negrįš) Lp. Parlėkė du kauku ir pasitūpė pas indą VoL319.
| refl.: Aš parsilėkčiau pas motynėlę, aš įsitūpčiau į obalėlę JD1242. Aš parsilėkčia į tėvelio dvarą, į naują vyšnių sodą LTR(Plv).
2. parbėgti: Vaikas parlėkė taip uždusęs Pp. Par̃leka žirgelis, parbėg juodbėrėlis (d.) Jrb.
3. greit pareiti, parvažiuoti, pardumti: Jau vaikai parlek iš mokyklos Kv. Močia par̃lėkė namo susraukus kaip penkios pėtnyčios Ds. Ve, jau anie par̃leka su naująja brikele Kv.
4. pargriūti, parkristi, parpulti: Mediniais apsiavus lengva parlė̃kt Trgn. Bernas kniūbsčias par̃lėkė po ežia ir guli apgulęs Rš. Bortas lūžo, po mašina par̃lėkė (papuolė), i gatava Ps.
pérlėkti
1. intr. K perskristi: Žąsis, gandras in antrą pusę upio párlėkė J. O aš pasiversčiau į raibą gegelę, párlėkčiau par girelę JV787. Net nusgandau – viškai par stogą pérlėkė orlaivis Kp.
^ Giriasi kap gaidys, per tvorą perlėkęs KrvP(Srj).
2. intr. lekiant kiaurai prasiskverbti per ką: Per mano širdelę perlėkė dvi kulkos (d.) Nm.
3. intr. perbėgti: Per visus kambarius pérlėkė – nieko nerado Ktk.
4. intr. greitai, skubiai pereiti, pervažiuoti: Pérlėkiau per visus kromus, ale tokios [medžiagos] niekur nebegavau Ut. Mašina pérlėkė Aps. Kumelė išsidykavojus, nei anas kur pérlekia jąj, tai kai nutrūksta – nesugausi Mlt.
| Šiurpas perlėkė per visą jo kūną J.Bil.
5. tr. greit jojant, važiuojant nukamuoti, išvarginti: Arklys pérlėktas, kaip karstas (liesas, pertrūkęs) Šmn.
| refl.: Gal jis (arklys) kur parsi̇̀lėkė, kad kosėja Pc.
6. intr. įdubti, įkristi: I akys pérlėkė nuo ašarų Prng.
pralė̃kti, pràlekia, pràlėkė
1. intr. K praskristi: Pralėkė gervės, gulbės J.
2. intr. greitai praslinkti, praskrieti oru: Kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon.
| prk.: Ir vėl pralėkė jam per galvą mintis Pč. Per visas erdvias klubo ir restorano sales pralėkė šiurpi ir nelaukta žinia T.Tilv. Nepralėkė dovanai meldimas mano PK55. Jei gyvensi viduoju gyvenimu, maž tedabosi pralekiančių žodžių M.Valanč.
pralekiamai adv.: Abejojims, pralekiamai užplūstąs ing galvą srš.
3. intr., tr. greit praeiti, pravažiuoti pro šalį: Tik driku driku ir pralėkė visi pro šalį Rz. Ką tik pralėkė pirmieji vestuvininkų vežimai I.Simon. Nakčia traukinys pralėkė Gatų kalnus J.Balč. Kai grauzmu pro mus pràlėkė Trgn.
4. intr. nulėkti, nuvažiuoti kokį atstumą: Kada gi pagaliau pralėksime tą mylelę iki kalnų? Vaižg.
5. intr. greit praeiti, prabėgti (apie laiką): Ji minėjo savo greitai pralėkusią jaunystę rš.
6. intr. prasmegti: Kadai buvo ant kalno akmeninė koplyčia. Po vienai nakčiai žmonės rado pralėkusią (prasmegusią) TDrIV292(Švnč). Kalba, kad tam kalne bažnyčia pralė̃kus Švnč. Kad tu pralėktum šimtą sieksnių! (keik.) Švnč.
| prk.: Žemės daug, mokesčiai mokėt reikia – i pràlėkė (nusigyveno) Prng.
prilė̃kti, pri̇̀lekia, pri̇̀lėkė
1. tr., intr. K skrendant pasiekti, priartėti prie ko: O aš pri̇̀lėkiau vyšnelių sodelį – tai močiutės dvarelis JV790. Aš turu kareivius, apstatysu aplink, kad nė paukštis prie tavęs negalės prilėktie! BsPIV44.
ǁ sklindant oru pasiekti (apie garsus): Iš svetainės josios ausį prilėkė sujungti verkią fortepijono ir violončelės tonai rš.
2. intr. suskristi į vieną vietą, priskristi daugeliui: Ir pri̇̀lėkė pilnas dvaras paukštelių, ir apstojo povelę ant dvaro (d.) Mrj.
3. intr. pribėgti prie ko: Ji tik pri̇̀lėkė ir užriko: „Ko nedavei šiaudų?!“ Pš. Mieste tik pri̇̀lėkė ir vėl nukūrė Ds. Jos … parbėgo namolio greit, prilėkė pri durų BM139. Tik prilėksi an darbą kaip šuva an karštą ėdalą, ir vėl bėgi prie vaiko Ds.
4. intr. pribėgti į vieną vietą daugeliui: Daug žmonių pri̇̀lėkė ir užgesino ugnį Ėr.
5. intr. greitai prieiti, privažiuoti, prisirinkti: Ant pakasynų kad pri̇̀lėkė, kad privažiavo ponų iš aplinkinių dvarų! LTR(Rz). Ar čia pas tamstas tiek svečių pri̇̀lėkė? Ds. Prilėkė tų moterų kaip varnų Pšl.
6. intr. prilakstyti, pribėgioti: Kap buvo man reikalas, tai aš visur prilėkdavau Nč.
7. intr. nuvargti bėgiojant, skubiai dirbant: Per visądien prilėkiau, ką kojų negaliu patęst Arm.
8. intr. prikristi, pribyrėti: Po nakčiai rasdavo daug obuolių žemėj prilėkę Dkšt. Daug grūdų į pelus pri̇̀lėkė – sietas buvo retokas Trgn.

×razlė̃kti (hibr.) išsisklaidyti, išbyrėti: Reikė[jo] buvo akmenų privežt ar ko, šitas smėlys razlė̃ks per šonais Str.
sulė̃kti, sùlekia, sùlėkė intr.
1. K daugeliui suskristi į vieną vietą: Tai kad sulėktų šiltam pavasarėlyj drabni paukšteliai TŽI291. Ir sùlėkė du karveliu mėlynu JV73.
| refl.: Visi paukšteliai susi̇̀lėkė, beržų šakeles nulenkė JV87. Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą, iš visų pašalių susilė̃kę jam pasirodė K.Donel. Kur maita, ten ir ereliai susilekia BbMt24,28.
2. subėgti: Tik paberk vištom – sùlekia koks dvyleka Lg.
3. greit sueiti, susirinkti: Į tėvo šermenis sùlėkė visi vaikai Kv. Sulėkė kai varnai Trgn. Sulėkė visa Ramygala žiūrėt Rm. O mudvi sulėkdavov, mudvi pasišnekėdavov kaip gegelės, patorėly sutūpusios JD1200. Lietuviai, pajutę atašlamant kryžokus, sulėkė iš apylinkių Punin BM106. Tai ten Joninių naktį sulekia raganos iš viso svieto BsMtII146.
| refl.: Būriais susilė̃kę koliojo Jrk42.
4. sukristi; nugrimzti: Ledu baisu važiuot: plonas – sulėksi i neišlipsi Prng. Kai sùlėkiau sniegan palig pažastų, tai tik išsigrūdau Ml. Ragutės sùlėkė sniegan, arklys ir nepatraukia Mlt. Sulėkė lyg musės į puodynę LTR.
| Užmiršau slastus pastatyt (atidaryti), daba sulėkę (užsidarę) i stovi Plš.
| refl.: Žinau, kad nukreivuosiu, tik siuvu, kad vota nesuslė̃kt (nesusimestų į krūvą, nesudribtų) Kltn.
5. sulysti, sublogti: Žmogynas suvis sùlėkė Dkšt.
užlė̃kti, ùžlekia, ùžlėkė
1. intr. skrendant pakilti iki kur, užskristi ant ko: Ant tų aukštumynų, ant tų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėrys neužbėga, nei paukštis neužlekia V.Krėv. Užùlekia vieversys arti debesų Brž. Užlekia musės, rėplioja, ir nesmagu yr Skr.
| refl.: Paukštytis, ant medžio užsilė̃kęs, uogas nulesė K. Vištos užsi̇̀lėkė an stogo Vlkv. [Gegutė] ant margų skrynelių užsilėkdamà, močiutės dukrelę iškukuodama (d.) Mrj.
2. intr. užskristi iš kur (ppr. būriui): Šįryt špokų kad ùžlėkė tūliai! Užv.
| Užlekia lėktuvai ir sudirba miestą Ėr.
ǁ skrendant užsukti kur: Ir užlėkė žalion girion, žalion girion in gegulę KrvD149.
| Ùžlekia ir čia koks lėktuvas Gs.
3. intr. greitai atslinkti, atskrieti oru: Vienu kartu kad ùžlėkė debesỹs! Ėr. Po valandos užlėkė didelė pūga rš.
4. intr. užbėgti į viršų; užbėgti ant ko: Jie tekini užlėkė laiptais rš. Užlėkęs ant kalno, žiūriu BM4. Užlėk aukštai, ar neuždabosi kur lapės Mrc. Jaunikliai ùžlekia ant ežių ir knaibo lapus Kkl.
5. intr. greitai užvažiuoti, užjoti į viršų: Fajetonas užlėkė ant kalniuko ir pro liepas įdardėjo į kiemą A.Vencl. Užùlekia Jokūbas lig pusė kalno (ps.) RdN.
6. intr. greitai, staiga atvažiuoti, atjoti, atvykti: Užlekia karieta šešiais žirgais Ml. Tuoj ir anys užlėks – nestoliai išsilenkėm Skdt. Buvo mėgstama jų (raitelių) priemonė užlėkti viesulu, kvykiant ir švilpiant rš. Ùžlėkė varnai (apie policininkus) Rs. Užlė̃ks pirminykas, duos velnių Trak.
ǁ užeiti, užvažiuoti, užsukti kur: Norė[jo] ažlė̃kt in mus OG101. Jau ir an mumi ažlėks neažilgo Sdk. Matai, an veselios ir anas ùžlėkė (atvyko, prisistatė), nemislytai Sdk.
7. intr. užbėgti, užvažiuoti už ko: Jau ažùlėkė až klaimo, nebesimato Ds.
8. intr. bėgant, greit einant, važiuojant susidurti su kuo, užgriūti ant ko: Ant prekinio traukinio visu smarkumu užlėkė greitasis traukinys rš. Vaikai, pasistoję ant medinių dviratukų, triukšmingai važinėjosi šaligatviu, užlėkdami ant praeivių rš.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos ùžlėkė (saugodamasis vieno pavojaus, bėdos, pakliuvo į kitą, didesnį) Ėr.
ǁ bėgant aptikti, rasti:
^ Vikrus pats užlekia, lėtam vėjas užpučia Slk.
| refl.:
^ Greitas pats užsilekia, lėtam vėjas užpučia Klt.
9. intr., tr. užbėgti į priekį: Ana ažùlėkė pirma mane Ktk. Niekaip negalėjau karvės užlėkt Ėr. Užuolankom užuolankom užlėk jaučiui už akių ir sugręžk jį čia Ėr. Davėsi už akių užlėkti Ėr.
| prk.: Ir šnekėt neduoda, ana su savo kalbom užlekia (pertraukia kito kalbą, pati skuba pasakyti): jos mergiotės tokios, te tokios Skdt.
10. tr. bėgant, smarkiai jojant, važiuojant pavyti, užginti: Ùžlekia anas mañ raitas ir klausia, ar aš nematęs čia lakstant gančiaus Ds.
11. tr. padaryti, apeiti (darbus): Jis vienas nori užlėkt visus darbus Ėr.
12. tr. smarkiai dirbant, triūsiant įsigyti, užsidirbti: Kam čia dabar tau senam dirbt, lėkt: dvarų gi jau neažlėksi̇̀, gana, kiek ažùlėkei Trgn. Lėk lėk – nieko neužlėksi Pc. Aš viena nebgaliu tiek užlė̃kti, ka visus išmaitinčiu Vkš.
13. refl. dirbant, triūsiant, lekiant išvargti, nusikamuoti, nusivaryti: Darbymetė – žmonės darbais ažsilėkę Prng. Ažsi̇̀leki darbu, tai ir valgyt nesnori Vj. Parnedėl su darbu taip ažsi̇̀leki, kad nebesrūpi šventėj niekur ir nueit, o rūpis pasilsėt Trgn. Nevaryk arklių, ba užsilė̃ks Lp.
14. intr. užkristi už ko: Beropojant jam ažulėkė paparčio žiedas ažu vyžo TDrIV295(Prng). Paieškok, gal yr kur ažlėkęs Trgn.
15. intr. užgriūti, užkristi ant ko: Lėkė kaladė nuo pečiaus, dai užlėkė an Juzuko pečio Ml. Tai arklys! Jau užùlekia ratai ant galvos (į pakalnę patys rieda), o jis vis vietoj (nenori bėgti) Slm.
16. intr. užskubėti, užeiti į priekį (apie laikrodį): Laikrodis valandą ùžlėkė Ėr.
17. intr. būti atsilikusiam, tamsiam: Anies žmones ažlėkę, gyvena nuo visų toli, kai vilkai Švnč.

lė̃kti, lẽkia, -ė intr.
1. skristi: Lekia paukštelių didelis pulkas Mrc. O nelėk, sakaluži, nebaidyk lakštingalos JD464. Oi žiūrau žiūrau – lekia trys pilki karvelėliai KrvD100. O aš pasiversčiau raibąja antele, lėkčiau žalia girele JV865. Per žalias girias gegute lėkiaũ, per marias lydeka nėriau (d.) Mrj. Oi lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, gandro sparnus kad turėčiau J.Jabl. Paukštis lẽkia žemyn KI34. Prieš lietų kregždė žemai lẽkia, pagadoj – aukštai Lnkv. Tokios, kur lẽkia šniūru viena paskui vieną, tai gervės Azr. Ir vėl išleido lėkti balandį iš skrynės BB1Moz8,20. Rodos, kad paukščiai iš burnos lẽkia – kaip ji gražiai šneka Grš. Čerepokas prašė erelio, kad jį lekiančiu paukščiu padarytų Tat. Tu, žvirbleli lėktasai, aleliuma loda, lėktasai TDrV219. Skruzdėlės lekančiosios leka pryš lytų Šts. Lekamosios skruzdys užpuolė Dov. Lẽkiančioji voverė (Petaurus sciureus) NdŽ. Paukščių sparnai ir uodega apžėlę didžiosiomis lekiamomis plunksnomis rš.
| Lẽkiąsis laivas Jrk27. Seniausias [sūnus] kuriądie savo tėvams pradėjo kalbėt apie lẽkiantį laivą, kurį jis eisiąs girio[je] budavot Jrk27. Lekiamóji (aviacijos) žvalgyba NdŽ.
| prk.: Lekia kaip varmai karštą vasaros dieną mintys viena po kitai rš.
^ Kas aukštai lekia, tas žemai tūpia (pat.) rš. Lėkė kap sakalas, nutūpė kap vabalas Iš. Baudžias it kėkštai į užmarį lėkt rš. Ger lėkt, ale neger nutūpt B. Ir gaidys, per tvorą lėkęs, iškas grūdą VP18. Lekiantysis tupinčiojo nepabaidys Vdžg. Kur paukštis leka, ten plunksnas paliekta Pln. Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias (sniegas, lietus) B. Be sparnų lẽkia, be kojų bėga (debesys) MitII190(BsM).
2. greitai judėti, slinkti oru, erdve: Iš padangėje lekiančio didelio debesies iškrito keli lietaus lašai I.Simon. Debesys lyg lėktè lẽkia ant dangaus KI445. Šuo bijo, kai žaibai lẽkia į akis Jrb. Išvydusys lekant oru pagal netolie žemės ugnį, sako dievaitį Kauką nešant grūdus į mylimūsius namus M.Valanč. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o ši dešimta brolelį kirto StnD24. Mirusiųjų vėlės lėkdavusios paukščių keliu į rytus, į protėvių ir tėvų šalį LTII113.
| Ot saulelė greit lẽkia popiet! Dbk.
ǁ būti pustomam: Apačioje užtikome lekiančio smėlio sluoksnį A.Vien. Čion ties eglaite molis, o ten lekiantiji smiltis V.Piet. Kad ir pieskà, bet nelekianti̇̀ – rodos, turėtų augt Gs. Daug lekiančiõs piẽskos Vv.
ǁ sklisti oru (apie garsus): Teip! Teip! – lėkė balsai iš visur V.Piet. Lekia dainos galingos rš.
| prk.: Kur akys leka (krypsta, žiūri), ten širdis linksta Sln.
3. bėgti: Lėk nelėk – vis tiek nepavysi Sld. Lẽkiam in ežerą pasmaudyt Rdš. Kad lėkiau, tai lėkiau: bala ne bala, tik duok Dieve kojas LTR(Šmn). Lėksiu per dvarą tekina pas motinėlę šaukdama LTR(Kp). Ana kulni, kulni, kulni – kad ana leka nu manęs! KlvrŽ. Lėkė akis išvertęs Kv. Lekia i lekia [šokėjai] papori Švnč. Per sodžių taip pat lėkė, kiek tik gali, risčia arkliai A.Vien. Kad ir nelekia smagiai [arklys], ale vis važiuoji Trgn. Žvėriukai sako: „Mes lėksme žeme, jūs (paukščiai) skriskit oru“ MPs. Ben sargis tura kame kur padlą lẽkamą (kurios lekia ėsti)? Lkv. Nu to savo katino kaip nu lekančiojo vagies skaninių neišsaugoju Akm. Lẽkia kaip žaibas Slk. Lekia kap viesula Gs. Ko leki kaip aitvaras? Šmk. Lẽkia kaip galvon daužtas Slk. Lẽkia kap akis išdegęs Kt. Lekia kaip uodegon inkirptas Ds. Lekia kaip be dūšios LTR. Lẽkia per laukus kaip protą pametęs Up. Lekia kaip peklą pakūręs Mlt. Leka kaip velnio nešamas Krž. Kur leki kaip kiaulė, debesį pamačius? LTR(Šmn). Leka kaip bimbalas, smilgą apžergęs Šv. Lėksi kiškiu (pavirtęs kiškiu) Dglš.
lėktinai adv.: Grėtė lėktinai įlekia į savo kamarą I.Simon.
4. smarkiai, skubinai eiti, važiuoti, joti: Aš vandenio lekiu atnešti Ėr. Ir tan kraštan lekiù, ir tan – niekur neberandu tos gatvės Kp. Aš lekù numie Tl. Reiks padėt karvei nunešt, kurgi leki (sprunki)?! Sdk. Lekia ir lekia, liežuvį iškarinęs: prireiks kam – niekados jo nepasisiųsi rš. Vis da tebleka (tebesilanko, tebelaksto) Jonis pri Marikės Šll. Norėjai, kad aš lė̃kčiab Zt. Visur lẽkia išsižiojęs, norėdamas būti pirmutinis Jnš. Aš jau buvau lekiañt (belekianti), ale mañ' apidraudė, tai ir sėdžiu Slm. Ta mergiščia šę lėkus, tę lėkus (tai šen, tai ten bėgioja) Kt. Lėkdavo pas ją piršliai, nė vienos žiemelės nepraleisdavo Jnšk. Ant žirgu belekąs S.Dauk. Leki šūkoms (joji šuoliais) – da sprandą nunirsi Vvr. Leka, kaip arkliai įšoka Krkl. Visu smarkumu lėkė traukinys rš. Vamptelėjo kas žodį, ir lekia [kratos daryti] kaip ant gaisro Žem. Žirgą imk ir lėk kaip vėjas B.Sruog. Lekia tarytum akis išdegę V.Kudir. Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas Vvr.
| Telefono stulpai lėkė į užpakalį (važiuojant taip atrodo) rš.
^ Nelėksi pirm čėso (reikia turėti kantrybės; viskas turi būti savo laiku) ST135. Jis (vyras) lekia savo keliais, ji (žmona) – savo (abu nesutaria, nesugyvena) Rm.
lekiamai adv.: Viskas ėjosi labai lengvai, smarkiai, lekiamai rš.
ǁ nenubūti vietoje, brautis tolyn: Šviežioj žolėj karvės labiau lẽkia: kai žolės daug, ieško da daugiau Trgn. Regis, ir žolės yra, o arkliai lẽkia: paleidžiau panamėj, o radau kažno kur Trgn.
ǁ skubiai, pabėgomis dirbti, triūsti: Lėk lėk, tai an senatuvės dejuosi Sdk. Lekamosios dienos (skubūs darbai, reikalaujantys daug bėgiojimo) užeita – šienai, dobilai… Šts.
ǁ refl. pajėgti daug, skubiai dirbti: Lėkei lėkei, o ko dabar nebeleki? – Kad jau nebesilekia Ldk.
ǁ tr. smarkiai varyti, lakinti: Jis savo žirgo niekados nelė̃kdavo J.Balč.
5. greit eiti, bėgti (apie laiką): Lekia diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų, kaip raiti joja Žem. Pasirūpink apie save – metai lėkte lekia V.Kudir. Lekia gyvenimas tartum ristas žirgas rš. Įvykiai lėkte lėkė pirmyn rš.
6. smarkiai tekėti, plaukti: Upeliais vanduo bėga, lẽkia Kkl.
7. plevėsuoti, plazdėti: Karūna (vėliava) lekia ore BzBkIV318.
8. smarkiai kilti aukštyn, sklisti tolyn, į šalis: Kūliau, ka sijonas lėkė į aukštį rš. Traukiniai lekia į orą nuo partizanų minų rš. Arklys lėkė, kad ir kibirkštys lė̃kė Šlu. Pavirsta griuvėsiais gražiausi miestai, ir šimtmečių kūryba lekia pelenais S.Nėr.
| Tos avižos lekiančios (lengvos, prastos, vėtant krintančios tolyn kartu su pelais) – vištos visai nenori lest Gs. Gavom lekančiųjų dirsių – duonos neiškepsma Slnt.
| refl.: Nebirsta rugiai, lakiaus nėr, o vakar gerai lėkės: vėjas buvo Trk.
9. irti, bėgti (apie nėrinio akis): Apsižiūrėjau – kojinės akys lẽkia. Reikėjo taisyt Kn.
10. Prk, Kv smarkiai plakti, mušti (apie širdį): Širdis dar leka: atsigaus, dar nemiręs Plt. Jau širdis lẽkia, nepavysiu Skr. Širdies lekamoji liga Šts.
11. pulti žemyn, kristi: Kad lė̃kė malka in kojos! Sdk. Nelipk medin: lėksi̇̀ ir galą ne vietoj gausi Ds. Negi aukštyn lėksi – kas, kad lėksi LTR(Ds). Girdžiu girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis J.Jabl. Vi̇̀sa lẽkia iš rankų Skp. Tas paveikslas lẽkia ir lẽkia nuo sienos – prikalk geriau Ut. Kirto brolelį kaip ąžuolelį, lėkė galvelė kaip kopūstelis KlpD28. Prasti linai – braukiant lekia ir lekia Kp.
^ Kas aukštai skraido, tas žemai lekia Slk. Netoli lekia obuolys nuog obeles Gmž. Jau ir eina, kad kiaušinis nuo galvos nelėkt (labai iš lėto, pamažu) Trgn. Vienam upės šone kerta, kitam skiedros lekia (aidas atsiliepia) Slk.
12. byrėti, kraičioti: Obuoliai lekia nuo obelės Dbk. Jau lẽkia riešutai, kur prieš saulę Ėr.
^ Šuva loja, dantes lekia (mintuvai) LTR(Slk).
13. grimzti, smegti: Sniego daugiausia, ė kojos lẽkia lig žemei Prng. Menkas da dabar šerkšnas: kojos parejõ lẽkia Vdš.
14. refl. gerai derėti: Nelėkės žirniai – maž teprikūlėm Lk. Lėkės šį metą: iš pūro dešimt gavau Šts. Žemė nelekas: tik trys pūrai iš pūro Šts.
15. refl. gerai sektis, klotis: Nelėkės mokslas muno sūnuo Šts.
| Vaikams duona su sviestu lẽkias (gerai valgosi) Vkš. Vaikai, ar skani bulbynė? Ar lẽkias? Vkš.
16. krėkintis, lakstytis (apie kiaules): Kiaulė tekiuos lẽkia Kp.
◊ kur várnos lẽkia apie žiopsantį: Žiūr, kur varnos lek NžR.
lekiančioji rožė Plt med. odos liga – rožė, persimetanti iš vienos kūno dalies į kitą: Rožė įsimeta nuo išgąsčio, rūstybės ar vėjo užpūtimo. Ši pastaroji vadinasi lekiančioji TŽIV487.
lẽkiantysis spi̇̀ritas rš chem. amoniakas.
lẽkiančioji ugni̇̀s Prk med. išbėrimas, vienoje vietoje išnykstantis ir greit persimetantis į kitą kūno dalį: Kanapių patrinoms apdeda, kad y[ra] ugnis lekančioji Šts.
antlė̃kti, añtlekia, añtlėkė (ž.) intr.
1. užskristi: Žvirbliai ant miežių antlėkė ir lesa kiauras dienas Slnt. Kad gandras jau artie dangaus buvo, pečlinda nu gandro papurkšt ant debesų ir antlėkė PP79. Vienas lėktuvas ką padaro antlėkęs, o čia dešimtis! Šts.
2. užbėgti aukštyn, greit užlipti: Añtlėkiau ant trobos Slnt. Ana añčleka aukštyn ir pradeda pasakoti Mžk.
3. bėgant užvirsti ant ko: Par vieną biškį neañtlėkė ant manęs Slnt.
4. užriedėti, užvažiuoti ant ko: Dišlius eina tarpe arklių, kaip iena, ka neančlė̃ktum arkliuo brika ant nugaros Lk.
aplė̃kti, àplekia, àplėkė
1. tr., intr. K apskristi aplink ką: Aplėkė pasaulį rš.
2. intr. apibėgti aplink ką: Apilėkė aplink ežerą kai vėjas Švnč.
3. tr. apeiti, apibėgti, apskristi daug vietų norint ką surasti, pamatyti, aplankyti: Per vieną valandą jis nori visus aplėkti Krč. Giminė̃s ir šuva neaplėks (labai plati, didelė giminė) Trgn. Aplėkiau visą mišką – dyka, kaip pašluota, nė šunagrybio Ds. Kokius tris kilometrus aplėkiau su tuo vaiku Mrj.
^ Marga paukštytė visą svietą aplekia (laiškas) Jrg.
4. tr. apsiruošti, nudirbti darbus: Jūs daba samdot ir samdot, o jin viena aplėkdavo Bsg. Jaunas būdamas norėjau visą darbą aplėkt Tvr.
5. tr. skrendant aplenkti: Visus ir mane tas àplėkė Jrk41.
6. tr. greit plintant, sklindant pasidaryti žinomam, pasiekti visus: Garsas apie valsčiaus galvos apstumdymą aplėkė kelias parapijas P.Cvir. Tasai gandas vienu metu miestelį aplėkė J.Bil.
7. tr. Gg apvaisinti (paukščius).
atlė̃kti, àtlekia, àtlėkė intr.
1. K, Pln, Dr, Plm, Smn atskristi: O ir atlėkė trins raibos gegelės vidur tamsios naktelės StnD28. O ir àtlėkė raibas sakalėlis į sodą JV371. Atlėkė devyni varnai kriunkdami Jrk101. Jos atlėkė gulbėm (ps.) Lnkv. O kad smakas atlėkdavo, tai jis ant to akmens atsisėsdavo BsPI6.
| prk.: O ma[n] bešveičiant aukselio pentinėlius, o ir atlėkė margoji gromatėlė JD1171. Piktos žinios atlekia kaip paukštis V.Kudir.
^ Karvelis kepęs neatlėks B.
ǁ atsklisti oru (apie garsus): Kartu su pūgos staugimu atlekia varpų skambesys rš.
2. atbėgti: Vienšypais àtlėkė dvariškis į kiemą, t. y. greitai J. Ganiau aveles pamariais, atlėkė vilkas pagiriais DvD431. Atlėkė kaip iš pypkės Kv. Tas vaikas àtlekia kap akis išdegęs Alk.
3. greitai, skubinai ateiti, atvažiuoti, atvykti, atskubėti: Mergaitės buvo atlė̃kę pasiklausti apie vakaruškas Lkč. Bus atlekanti ana pri darbo – palik pusrytės Dr. Daug atlėks [jaunikių pirštis], bet ir aš skirsiuos kuo jauniausią Žem. Žiūri – atlekia pasikinkęs eržilą Raugalų Raulas V.Piet. Mašina nuo Pandėlio atàlėkė Skp. Ir švedas atlėkė per marias, grečnais su vyrais mums padės RD193.
| prk.: Atlėkė šaltoji žiema rš. Sulauksma, netruks atlė̃kti ta penkiolekta Krš. Atlėkė drėgnas žvarbus vėjas rš. Àtlėkė atūžė viesulas BŽ267. Todrinag zotag piktoji dvasia atlekia ir pagauna aną žodį ižg širdies jų DP99.
4. atkristi, atšokti, atplyšti: Nepriklijavai gerai, ažtat atàlėkė Trgn. Atlė̃kęs lopinys, reikia prisiūt Ds. Padai mano atàlėkė Švnč. Žiūrėk, atlė̃kus lenta, prikalk Ds. Pamaliuosi, metus pastovi ir atàlekia [dažai] Aps.
| Kolgi tavo lūpa vis atlėkus (atvipusi) kaip senos kumelės? Ds.
5. pavirsti į šalį (nuo smūgio): Maktelės kokiuo daiktu, ir atlėksi̇̀ Sdk.

×dalė̃kti, dàlekia, dàlėkė (hibr.)
1. intr. priskristi prie kurios nors vietos: Paukštis dalėkė ligi savo lizdo ir nutūpė rš.
2. tr., intr. prisiartinti prie kurios vietos bėgant: Vaikai lig pat akmens tekini dàlėkė Kv. Kai dalėksi kiemo vartus, užžvenk didžiu balsu: išeis mano tėvas, atkels kiemo vartus (d.) Smn.
įlė̃kti, į̇̃lekia, į̇̃lėkė intr.
1. SD400, K įskristi į vidų: Įlėkė pelėda į klėtį J. O ir įlėkiau, o ir įskriejau į močiutės sodelį JD1251.
| prk.: Įlėkė šiltas pavasario vėjas sp.
2. užskristi į viršų, aukštyn: Gaidys pasibaidęs įlėkė į eglę S.Dauk.
| Įtempė Katinas virvę, kilstelėjo varpas ir įlėkė į bokštą kaip vyturys į dangų P.Cvir.
| refl. Smln: Vištos įsi̇̀lekia į medį i kapo[ja] obuolius Jrb.
3. įbėgti: Spiritavičius, išlydėjęs nepaprastus svečius, įlėkė į raštinę T.Tilv. Juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą rš. Ažsidarysiu vartus, kad arklys neinlėkt Kzt. Anlėkė vilkas į krūvą avių Grv.
| refl.: Įsilėkęs į peleną, [vilkas] norėjęs pūsti ugnį S.Dauk.
4. smarkiai, greitai įeiti, įvažiuoti, įjoti: Į kiemą įlėkė raitelių būrys rš.
5. bėgant pasiekti, priartėti: Neinlėkė žirgužėlis nė pusę laukelio, nusisuko žirgas koją, bernelis – galvelę (d.) Žsl.
6. refl. įsibėgti: Iš pradžių nebėgo, paskui įsi̇̀lėkė Š. Kaip kumelė įsi̇̀lekia į pakalnę, sunku benustabdyti Užv.
| prk.: Vėjas tik bėga per laukus įsilėkęs rš.
7. užskubėti (apie laikrodį): Dvidešimt minučių per sutkas iñlekia [laikrodis] Str.
8. įkristi, įpulti: Nusmuko pasaitas, ir kibiras į̇̃lėkė šulnin Š. Žiūrėk, neinlėk kur eketėn beeidamas per ežerą Ds. Man akin buvo kritusys anlėkęs Mlt. Kaip dėjau žiedelį aš ant pirštelio, antlėkė žiedelis ant undenelio LMD(Klt).
| prk.: Raudok, nabagai Kaulaky, kad prapultin pats įlėkei (patekai) A.Strazd.
^ Nekask kitam duobės – pats inlėksi̇̀ Rš.
9. įdubti: Net nepažinau – akys inlėkę kakton Ut. Seno žandai inlėkę Dkšt. Su inlėkusiais šonakauliais arklys greit stips Dkšt.
10. užsimegzti (apie grūdus): Dabar rugiai žydi, paskui įlėks grūdai, užaugs, subręs rš.
◊ širdiñ įlė̃kti patikti: Mokėjo man širdin įlėkti rš.
išlė̃kti, i̇̀šlekia, i̇̀šlėkė intr.
1. SD414, K išskristi: Išlėkė iš lizdo paskutinieji kregždės vaikai J.Jabl. Gulbėms išlėkus, trečią dieną pasnigs Šts. Motyna marčiai įkišusi į plaukus tas tris plunksnas, ir ši išlėkusi balandžiu BM385. Gandrai rudenį prieš išlėksiant susirenka pagalvoti apie būsimąją kelionę J.Jabl. Genys kalinėja prie išlekiamos skylės, kol bitis išvilioja Rdž.
| Aš nežinau, kas ten per mėsa buvo: kaip tik užkaičiau, pradėjo virtie, ėmė ir išlėkė per kaminą BsPIV31.
| prk.: Ausyse tebeskambėjo tasai „tu“, pirmą kartą išlėkęs iš Justo lūpų rš. Žodis kai paukštelis išlekia, ir nebesugausi Sln.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LTR. Žodis žvirbliu išleka, o jaučiu pagrįžta Sch104. Su varnom neišlėksi LTR(Mrj). Ìšlėkė žvirblys, parlėkė arklys Bsg. Uždaryk velniui duris, tai išlėks per aukštinį VoL244.
2. pajėgti, įstengti skristi, lėkti: Per valandą [lėktuvas] išlekia penkis šimtus kilometrų Ėr.
ǁ įstengti pakilti skrendant: Kas aukščiau išlė̃ks į padanges, tas paliks karalaitis paukščių (ps.) Žlb.
3. išbėgti: Ìšlėkė strėlės greitumu BŽ547. Kai išlė̃kdavo in sniego basas, visus pūtinius aplakstydavo OG371. Ir šokėjai šaunia pora priekin išlėkė lanku rš. Žiūrėk, avelės i̇̀šlėkė iš gurbo Dbk. Išlėkė oželis in visus laukus FM. Skruzdėlės i̇̀šlėkė Brsl. Vos ne vos išlėkiau nuo lietaus Varn.
4. greit išeiti, išvažiuoti, išskubėti, išdumti: Kai išlėkė vakar, tai tik šiandien vakare grįžo Lkm. A i tavo šeimyna į tą šokį išlėkė? Kal. Ant kelio išlėkė raitelis rš. Dabar sėdo an jos berniokas raitas ir išlėkė kaip vėjas laukan BsPII232. Iš siauros gatvelės išlėkė šviesus limuzinas J.Dov. Važnyčiotojas stipriai nutvėrė vadeles ir išlėkė pro vartus rš. Išlėkė kaip su daktaru (labai skubiai) Grš. Išlėkė kaip aitvaras iš namų Kp.
ǁ pasitraukti kur, pabėgti, išsprukti: Vaikeliai susiūtarijo išlėkt iž namų Ad. Neišlėksim niekur akli (nemokyti) būdami Drs. Brolis Amerikoj išlė̃kęs Ėr.
5. refl. Š išsibėgioti, išsilakstyti; pavargti, netekti jėgų nuo lėkimo: Atėjo išsilė̃kęs kaip šuva iš veselijų Ds.
6. iškilti, iššokti į viršų: Namų stogai išlekia aukštyn [per žemės drebėjimą] ir vėl ant namų krinta rš. Jis paspaudė parodytą mygtuką ir išlėkė į orą kaip strėlė iš lanko J.Balč. Bakstelėjau galvą į žemę, o kepurė išlėkė į palubį Rm. Liepsna išlėkė R46.
| Žižilpa išlėkė, t. y. akyse rodės, mirguliai ėjo, apžilpsta akys J.
7. išaugti į aukštį, ištįsti, išsistiebti: Išlėkė bulbieniuos bulbos – nebus geros Vj. Ìšlėkė pušys – aukštos, tiesios išaugo Š. Tankumyne pušelės visada i̇̀šlekia Trgn. Taboka kotuos išlėkė (suaugo į kotus), lapo nė vieno Ds. Rugiai i̇̀šlėkė šiauduos, o grūdų ir nebuvo Ds. Regis, da buvo vis vaikas, o dabar, žiūriu, kad i̇̀šlėkė – jau pilna merga Trgn.
8. iškristi, išpulti: Ìšlėkė iš trečio aukšto ir neažsimušė Dbk. Išlėkė uodas iš ąžuolėlio, nusisuko sprandelį DvD295. Stovi kap iš ratų išlėkęs Prng. Kirvelio mano išlėkta iš laivelės BM4. Negili kešenė – galia išlėkt Antš. Jam i̇̀šlėkė pinigai važiuojant, ir neberado Brž. Taip sopėjo galvą, mislijau, kad akys iš kaktos išlėks Jnšk.
9. Švnč, Ob iškraičioti, išbyrėti (dantims); išslinkti (plaukams): Ale kas gi bus? Tavo gi dantų baigiama išlėkt Sdk. Du dantys klebatavo ir dabar i̇̀šlėkė Antš. Man grėblio dantis išlėkė – gal įdėtum Jnšk. Išlė̃kusius plaukus pakišk pajuostėn OG412.
10. išvirsti, išgriūti nuo smūgio: Atidarykit, o jei ne – durys išlėks! J.Paukš.
11. prk. išnykti, išsieikvoti (apie pinigus): Tas tūkstantis po velnių išlėkė, ir vėl čysta Skr.
12. sulysti, sublogti: Veidas [ligonio] išlėkęs, pajuodęs Švnč.
13. plg. lėkti 10: Kam kafija tokia stipri: žmogeliuo širdis išlė̃ks Sg.
◊ išlė̃kti iš dúonos netekti, nustoti tarnybos: Seniūnas už tai gal iš duonos išlėkti Skr.
išlė̃kti iš mėsõs sulysti, sublogti: Ìšlėkė iš mėsõs mergiotė – tokia gi buvo riebi Ktk.
širdi̇̀s i̇̀šlėkė iš didelio išgąsčio apmirė: Jam širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo Šv. Kad persigandau, net širdi̇̀s i̇̀šlėkė! Ds.
širdi̇̀s išlė̃kus labai kuo rūpinasi, gailisi: Mano širdis an jo išlėkus, ė anas vis nesisaugoja Ml.
nulė̃kti, nùlekia, nùlėkė intr.
1. nuskristi (kur): Varna leka lėkus ir grįžta žiūrėti, ar toli nulėkė NžR. Bėro žirgelio nubėgta, raimo sakalo nulėkta JD568. Ai, sakalai, sakalėli, tu aukštai lakiojai, nulėkdamas, parlėkdamas naujynas nešiojai JV328. Ei, sakalai, sakalai, tu raibasis paukšteli, nulėk jūres maružėles, parnešk ma[n] vainikėlį JV658.
^ Kur paukštis nenulekia, ten plunksnų nepalieka LTR.
| refl.: Nusilėk, gegelė, į žalią girelę JD690. Nusilėkė, įsitūpė į aukštą klevelį LTR(Plv).
2. nuskristi žemyn: Nuo laktos nulėkė višta J.
3. greitai nuslinkti, nuskrieti oru: Akmenaitis nulėkė par stogą Skdv. Mano ir visų aukštų vyrų akivaizdoj turėsit paleisti strėles, ir kieno strėlė nulėks toliausia, tas laimės Nuranigaros ranką J.Balč. Anų lekia – ore susprogsta, o mūs – tai da nulė̃kę i vėliavą pakabina (apie kosminius laivus) Jrb.
| prk.: Žiūri žmogus, dairaisi ir pasijunti mintimis nulėkęs ano meto gyveniman rš. Jurgis atsigulė atgal, bet miegas nuo blakstienų toli nulėkė Žem.
ǁ nusklisti oru (apie garsus): Per miškus nulėkė žmogaus šauksmas rš.
4. Rs, Šll nubėgti: Lėktinai nulėkė Urtė į virtuvę I.Simon. Nùlėkė kai galvon daužtas OG363. Nùlėkiau in tokį vieną žmogelį Grl. Lėkte nulėkė OsG56. Kol dešra keps, aš nulėksiu į rūsį ir atnešiu gerti J.Balč. Arkliai nulėkė kap viesulai per laukus Dg. Skruzdėlė, nulėkusi į dangų, jau rado vorą beskundžiantį J.Jabl.
5. Užv greitai, skubinai nueiti, nuvažiuoti, nuskubėti, nudumti: Ir toksai noras jį paėmė nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų J.Bil. Buvau nulėkus net Švenčionyse, ir tai nieko nepadėjo Lkm. Nùlėkė į Smurgainis Aru17. Ir mūs Jonas paskui mergas nùlėkė Sld. Žuvytė papyko ir nùlėkė (nuplaukė) (ps.) Brž.
ǁ tr. greitai važiuojant, lekiant, skubant ką padaryti: Kad būtų mašina (linų raunamoji), tuoj linus nulė̃ktų (nurautų) Ėr. Su talka ji ben kelius daržus nulė̃ks (nuravės) Slm.
6. refl. nuvargti lakstant, bėgant: Kad nusi̇̀leki perdien su gyvuliais, net kojas vakare suka Ds.
7. SD452, Dglš nukristi žemyn, nupulti: Nulėkė nuog arklio B. Apsisukė man galva, ir nulėkiau nuo pačios viršūnės žemėn BM74. Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva BsPIII33. Nukirstasis pirštas nulėkė į tą bačką LTI34. Kaži kur nulėkė vinis? Up.
^ Eina – kiaušinis nuo galvos nenulėktų (labai pamažu eina) KrvP(Kp). Paskutiniai marškiniai nulėks nuo pečių (supliš, nudriks) – kas reiks daryt? Skdt.
ǁ nukristi tolyn, į šalį: Grėblio galva nulėkė už grabės Up. Kaip berniokas buvo až adverijos ažsiglaudęs, tai kamanėlės jo nekliudę nulėkė an kiemo BsPII231. Kad duosiu per ausį, tai tu nulėksi pas Mataušį Kb.
| Toliau nulekamas grūdas berant y[ra] duonai geriausis Šts.
| refl.: Nuklastant, nuliekuojant sėlenos nusi̇̀leka, o kruopai paliekta Šts.
ǁ nusmukti, nuslinkti, nutrūkti: Anąkart ravėdama buvau žiedą pametus – nulėkė nuo rankos PnmR. Mat tas nagas buvo nulėkęs, dabar atauga Upt. Tekinis nu rato nulėkė Šll.
8. susidėvėti, suplyšti: Ot batai: porą kartų miestan suvaikščiojau, i nulėkė! Švnč.
9. nustoti smarkiai plakus (apie širdį): Kaip širdis nulėkė, atsitekėjau Šts.
10. dingti, išnykti: Sienas užgesė, stogas nulėkė (sudegė) Krtn.
11. iron. mirti: Vienas puodininkas nùlėkė Krtn.
12. nusilpti, suglebti, susenti: Jau boba visai nulėkus ir dirbt nepagali Ml.
◊ nuo kójų nulė̃kti nuvirsti, nugriūti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kójų nùlėkė Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų Skdt.
palė̃kti, pàlekia, pàlėkė intr.
1. K nuskristi tolyn, šalin, toliau: Paleido lazda in žvirblį, žvirblis palėkė Brt. Po to šnekėjimos palėkė visi [juodvarniai] šalin BM371. Tie balandžiai sudaro Viliui daug rūpesčių: čia palekia į kaimynus, čia vėl reikia naujos veislės rūpintis I.Simon. Vis gerai dabokiat tame čėse, idant jums nė vienas spietlius nepalėktų S.Dauk. Lakūns palėkė, narūns panėrė, balandėlė tupėjo JD1202. Plu plu i palėkęs gaidalis Krtn. Visi paukščiai po dangumi buvo palėkę (išskraidę) CII923.
ǁ užskristi aukštyn: Viena višta ant kamaros palėkė dėti Užv. Vambuolė, palėkusi į jo lizdą, kiaušius erelio išrito S.Dauk.
| refl.: Kad gaidys, aukštai pasilėkęs, gieda, būs geras oras Prk. Aš, ant tvoros pasilėkęs, kukurikū, žiema beregint ir praslinks: nereikia man trobos Mc.
ǁ paskristi po kuo: Žvirblis iš rankų pàlėkė po pastoge J.
2. kiek paskristi: Toliau palė̃kę [lekiančiu laivu], pamatė vyrą prie ežero prisigulus, o bematant ežerą senkant Jrk30.
3. K galėti, įstengti skristi: Nepàlekia paukštukas Lp. Aš užtikau jau pàlekiamus paukščiukus Lš.
^ Turi kojas, bet nevaikščioja, turi šiaudų, bet neėda, turi plunksnas – nepalekia (lova) Dkš.
4. pabėgėti: Palėk tu, vaikel, lig miesteliu, parneši tu man užkūryti Jnšk. Sužvengė, subildo žirgelis toli: bernužis atjoja giria; palėkusi slėpsiuos; žaibu – akimi pažvelgsiu tiktai paslapčia Mair.
5. galėti, įstengti bėgti, greit eiti, smarkiai dirbti: Su kurpėm aš nepalekiu Ar.
| Buvo mitri, palekanti, bet nenorėjo smagiųjų (sunkiųjų) darbų dirbti Nt. Ka i didelis, o ka nepaleką̃s (sakoma apie didelį, bet nejudrų, nesugebantį žmogų) Plt.
6. pabėgti, pasprukti: Nepaspėjau palėkt, i pagavo Ar.
7. greitai privažiuoti prie ko: Tuoj įsuks [vežimas] ir palėks po langais rš.
8. iškilti, išlėkti: Nekuri parako fabrikė Kalifornijoj į orą palėkė (sprogo) LC1883,41.
9. pariedėti, nukristi po kuo: Pirštą kai kirto, palėkė palovin BM111.
10. dingti: Kur tas Petras pàlėkė? Jau antra diena jo nematau Krsn.
11. pasibėgti, pasieiti, pasilakstyti: Žiemos mitus [karvė] ir jau po jaučiu pàlėkė Ėr.
| refl.: Kiaulė mažučiu tekiu pasi̇̀lėkė Kp.
12. susenti, išgverti: Jau ji visai palėkus Kb.
parlė̃kti, par̃lekia, par̃lėkė intr.
1. Gršl, Klvr parskristi: Gandras su kitais kaimynais par̃lėkė linksmas K.Donel. Gera paukščiam rudenį išlėkti, kad pavasarį vėl gali parlėkti KrvP(Jnš). Parlek gulbelis iš pajūrelio, neparneš vainikelio D43. Paukščiu neparlėks (negrįš) Lp. Parlėkė du kauku ir pasitūpė pas indą VoL319.
| refl.: Aš parsilėkčiau pas motynėlę, aš įsitūpčiau į obalėlę JD1242. Aš parsilėkčia į tėvelio dvarą, į naują vyšnių sodą LTR(Plv).
2. parbėgti: Vaikas parlėkė taip uždusęs Pp. Par̃leka žirgelis, parbėg juodbėrėlis (d.) Jrb.
3. greit pareiti, parvažiuoti, pardumti: Jau vaikai parlek iš mokyklos Kv. Močia par̃lėkė namo susraukus kaip penkios pėtnyčios Ds. Ve, jau anie par̃leka su naująja brikele Kv.
4. pargriūti, parkristi, parpulti: Mediniais apsiavus lengva parlė̃kt Trgn. Bernas kniūbsčias par̃lėkė po ežia ir guli apgulęs Rš. Bortas lūžo, po mašina par̃lėkė (papuolė), i gatava Ps.
pérlėkti
1. intr. K perskristi: Žąsis, gandras in antrą pusę upio párlėkė J. O aš pasiversčiau į raibą gegelę, párlėkčiau par girelę JV787. Net nusgandau – viškai par stogą pérlėkė orlaivis Kp.
^ Giriasi kap gaidys, per tvorą perlėkęs KrvP(Srj).
2. intr. lekiant kiaurai prasiskverbti per ką: Per mano širdelę perlėkė dvi kulkos (d.) Nm.
3. intr. perbėgti: Per visus kambarius pérlėkė – nieko nerado Ktk.
4. intr. greitai, skubiai pereiti, pervažiuoti: Pérlėkiau per visus kromus, ale tokios [medžiagos] niekur nebegavau Ut. Mašina pérlėkė Aps. Kumelė išsidykavojus, nei anas kur pérlekia jąj, tai kai nutrūksta – nesugausi Mlt.
| Šiurpas perlėkė per visą jo kūną J.Bil.
5. tr. greit jojant, važiuojant nukamuoti, išvarginti: Arklys pérlėktas, kaip karstas (liesas, pertrūkęs) Šmn.
| refl.: Gal jis (arklys) kur parsi̇̀lėkė, kad kosėja Pc.
6. intr. įdubti, įkristi: I akys pérlėkė nuo ašarų Prng.
pralė̃kti, pràlekia, pràlėkė
1. intr. K praskristi: Pralėkė gervės, gulbės J.
2. intr. greitai praslinkti, praskrieti oru: Kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon.
| prk.: Ir vėl pralėkė jam per galvą mintis Pč. Per visas erdvias klubo ir restorano sales pralėkė šiurpi ir nelaukta žinia T.Tilv. Nepralėkė dovanai meldimas mano PK55. Jei gyvensi viduoju gyvenimu, maž tedabosi pralekiančių žodžių M.Valanč.
pralekiamai adv.: Abejojims, pralekiamai užplūstąs ing galvą srš.
3. intr., tr. greit praeiti, pravažiuoti pro šalį: Tik driku driku ir pralėkė visi pro šalį Rz. Ką tik pralėkė pirmieji vestuvininkų vežimai I.Simon. Nakčia traukinys pralėkė Gatų kalnus J.Balč. Kai grauzmu pro mus pràlėkė Trgn.
4. intr. nulėkti, nuvažiuoti kokį atstumą: Kada gi pagaliau pralėksime tą mylelę iki kalnų? Vaižg.
5. intr. greit praeiti, prabėgti (apie laiką): Ji minėjo savo greitai pralėkusią jaunystę rš.
6. intr. prasmegti: Kadai buvo ant kalno akmeninė koplyčia. Po vienai nakčiai žmonės rado pralėkusią (prasmegusią) TDrIV292(Švnč). Kalba, kad tam kalne bažnyčia pralė̃kus Švnč. Kad tu pralėktum šimtą sieksnių! (keik.) Švnč.
| prk.: Žemės daug, mokesčiai mokėt reikia – i pràlėkė (nusigyveno) Prng.
prilė̃kti, pri̇̀lekia, pri̇̀lėkė
1. tr., intr. K skrendant pasiekti, priartėti prie ko: O aš pri̇̀lėkiau vyšnelių sodelį – tai močiutės dvarelis JV790. Aš turu kareivius, apstatysu aplink, kad nė paukštis prie tavęs negalės prilėktie! BsPIV44.
ǁ sklindant oru pasiekti (apie garsus): Iš svetainės josios ausį prilėkė sujungti verkią fortepijono ir violončelės tonai rš.
2. intr. suskristi į vieną vietą, priskristi daugeliui: Ir pri̇̀lėkė pilnas dvaras paukštelių, ir apstojo povelę ant dvaro (d.) Mrj.
3. intr. pribėgti prie ko: Ji tik pri̇̀lėkė ir užriko: „Ko nedavei šiaudų?!“ Pš. Mieste tik pri̇̀lėkė ir vėl nukūrė Ds. Jos … parbėgo namolio greit, prilėkė pri durų BM139. Tik prilėksi an darbą kaip šuva an karštą ėdalą, ir vėl bėgi prie vaiko Ds.
4. intr. pribėgti į vieną vietą daugeliui: Daug žmonių pri̇̀lėkė ir užgesino ugnį Ėr.
5. intr. greitai prieiti, privažiuoti, prisirinkti: Ant pakasynų kad pri̇̀lėkė, kad privažiavo ponų iš aplinkinių dvarų! LTR(Rz). Ar čia pas tamstas tiek svečių pri̇̀lėkė? Ds. Prilėkė tų moterų kaip varnų Pšl.
6. intr. prilakstyti, pribėgioti: Kap buvo man reikalas, tai aš visur prilėkdavau Nč.
7. intr. nuvargti bėgiojant, skubiai dirbant: Per visądien prilėkiau, ką kojų negaliu patęst Arm.
8. intr. prikristi, pribyrėti: Po nakčiai rasdavo daug obuolių žemėj prilėkę Dkšt. Daug grūdų į pelus pri̇̀lėkė – sietas buvo retokas Trgn.

×razlė̃kti (hibr.) išsisklaidyti, išbyrėti: Reikė[jo] buvo akmenų privežt ar ko, šitas smėlys razlė̃ks per šonais Str.
sulė̃kti, sùlekia, sùlėkė intr.
1. K daugeliui suskristi į vieną vietą: Tai kad sulėktų šiltam pavasarėlyj drabni paukšteliai TŽI291. Ir sùlėkė du karveliu mėlynu JV73.
| refl.: Visi paukšteliai susi̇̀lėkė, beržų šakeles nulenkė JV87. Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą, iš visų pašalių susilė̃kę jam pasirodė K.Donel. Kur maita, ten ir ereliai susilekia BbMt24,28.
2. subėgti: Tik paberk vištom – sùlekia koks dvyleka Lg.
3. greit sueiti, susirinkti: Į tėvo šermenis sùlėkė visi vaikai Kv. Sulėkė kai varnai Trgn. Sulėkė visa Ramygala žiūrėt Rm. O mudvi sulėkdavov, mudvi pasišnekėdavov kaip gegelės, patorėly sutūpusios JD1200. Lietuviai, pajutę atašlamant kryžokus, sulėkė iš apylinkių Punin BM106. Tai ten Joninių naktį sulekia raganos iš viso svieto BsMtII146.
| refl.: Būriais susilė̃kę koliojo Jrk42.
4. sukristi; nugrimzti: Ledu baisu važiuot: plonas – sulėksi i neišlipsi Prng. Kai sùlėkiau sniegan palig pažastų, tai tik išsigrūdau Ml. Ragutės sùlėkė sniegan, arklys ir nepatraukia Mlt. Sulėkė lyg musės į puodynę LTR.
| Užmiršau slastus pastatyt (atidaryti), daba sulėkę (užsidarę) i stovi Plš.
| refl.: Žinau, kad nukreivuosiu, tik siuvu, kad vota nesuslė̃kt (nesusimestų į krūvą, nesudribtų) Kltn.
5. sulysti, sublogti: Žmogynas suvis sùlėkė Dkšt.
užlė̃kti, ùžlekia, ùžlėkė
1. intr. skrendant pakilti iki kur, užskristi ant ko: Ant tų aukštumynų, ant tų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėrys neužbėga, nei paukštis neužlekia V.Krėv. Užùlekia vieversys arti debesų Brž. Užlekia musės, rėplioja, ir nesmagu yr Skr.
| refl.: Paukštytis, ant medžio užsilė̃kęs, uogas nulesė K. Vištos užsi̇̀lėkė an stogo Vlkv. [Gegutė] ant margų skrynelių užsilėkdamà, močiutės dukrelę iškukuodama (d.) Mrj.
2. intr. užskristi iš kur (ppr. būriui): Šįryt špokų kad ùžlėkė tūliai! Užv.
| Užlekia lėktuvai ir sudirba miestą Ėr.
ǁ skrendant užsukti kur: Ir užlėkė žalion girion, žalion girion in gegulę KrvD149.
| Ùžlekia ir čia koks lėktuvas Gs.
3. intr. greitai atslinkti, atskrieti oru: Vienu kartu kad ùžlėkė debesỹs! Ėr. Po valandos užlėkė didelė pūga rš.
4. intr. užbėgti į viršų; užbėgti ant ko: Jie tekini užlėkė laiptais rš. Užlėkęs ant kalno, žiūriu BM4. Užlėk aukštai, ar neuždabosi kur lapės Mrc. Jaunikliai ùžlekia ant ežių ir knaibo lapus Kkl.
5. intr. greitai užvažiuoti, užjoti į viršų: Fajetonas užlėkė ant kalniuko ir pro liepas įdardėjo į kiemą A.Vencl. Užùlekia Jokūbas lig pusė kalno (ps.) RdN.
6. intr. greitai, staiga atvažiuoti, atjoti, atvykti: Užlekia karieta šešiais žirgais Ml. Tuoj ir anys užlėks – nestoliai išsilenkėm Skdt. Buvo mėgstama jų (raitelių) priemonė užlėkti viesulu, kvykiant ir švilpiant rš. Ùžlėkė varnai (apie policininkus) Rs. Užlė̃ks pirminykas, duos velnių Trak.
ǁ užeiti, užvažiuoti, užsukti kur: Norė[jo] ažlė̃kt in mus OG101. Jau ir an mumi ažlėks neažilgo Sdk. Matai, an veselios ir anas ùžlėkė (atvyko, prisistatė), nemislytai Sdk.
7. intr. užbėgti, užvažiuoti už ko: Jau ažùlėkė až klaimo, nebesimato Ds.
8. intr. bėgant, greit einant, važiuojant susidurti su kuo, užgriūti ant ko: Ant prekinio traukinio visu smarkumu užlėkė greitasis traukinys rš. Vaikai, pasistoję ant medinių dviratukų, triukšmingai važinėjosi šaligatviu, užlėkdami ant praeivių rš.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos ùžlėkė (saugodamasis vieno pavojaus, bėdos, pakliuvo į kitą, didesnį) Ėr.
ǁ bėgant aptikti, rasti:
^ Vikrus pats užlekia, lėtam vėjas užpučia Slk.
| refl.:
^ Greitas pats užsilekia, lėtam vėjas užpučia Klt.
9. intr., tr. užbėgti į priekį: Ana ažùlėkė pirma mane Ktk. Niekaip negalėjau karvės užlėkt Ėr. Užuolankom užuolankom užlėk jaučiui už akių ir sugręžk jį čia Ėr. Davėsi už akių užlėkti Ėr.
| prk.: Ir šnekėt neduoda, ana su savo kalbom užlekia (pertraukia kito kalbą, pati skuba pasakyti): jos mergiotės tokios, te tokios Skdt.
10. tr. bėgant, smarkiai jojant, važiuojant pavyti, užginti: Ùžlekia anas mañ raitas ir klausia, ar aš nematęs čia lakstant gančiaus Ds.
11. tr. padaryti, apeiti (darbus): Jis vienas nori užlėkt visus darbus Ėr.
12. tr. smarkiai dirbant, triūsiant įsigyti, užsidirbti: Kam čia dabar tau senam dirbt, lėkt: dvarų gi jau neažlėksi̇̀, gana, kiek ažùlėkei Trgn. Lėk lėk – nieko neužlėksi Pc. Aš viena nebgaliu tiek užlė̃kti, ka visus išmaitinčiu Vkš.
13. refl. dirbant, triūsiant, lekiant išvargti, nusikamuoti, nusivaryti: Darbymetė – žmonės darbais ažsilėkę Prng. Ažsi̇̀leki darbu, tai ir valgyt nesnori Vj. Parnedėl su darbu taip ažsi̇̀leki, kad nebesrūpi šventėj niekur ir nueit, o rūpis pasilsėt Trgn. Nevaryk arklių, ba užsilė̃ks Lp.
14. intr. užkristi už ko: Beropojant jam ažulėkė paparčio žiedas ažu vyžo TDrIV295(Prng). Paieškok, gal yr kur ažlėkęs Trgn.
15. intr. užgriūti, užkristi ant ko: Lėkė kaladė nuo pečiaus, dai užlėkė an Juzuko pečio Ml. Tai arklys! Jau užùlekia ratai ant galvos (į pakalnę patys rieda), o jis vis vietoj (nenori bėgti) Slm.
16. intr. užskubėti, užeiti į priekį (apie laikrodį): Laikrodis valandą ùžlėkė Ėr.
17. intr. būti atsilikusiam, tamsiam: Anies žmones ažlėkę, gyvena nuo visų toli, kai vilkai Švnč.

lė̃kti, lẽkia, -ė intr.
1. skristi: Lekia paukštelių didelis pulkas Mrc. O nelėk, sakaluži, nebaidyk lakštingalos JD464. Oi žiūrau žiūrau – lekia trys pilki karvelėliai KrvD100. O aš pasiversčiau raibąja antele, lėkčiau žalia girele JV865. Per žalias girias gegute lėkiaũ, per marias lydeka nėriau (d.) Mrj. Oi lėkčiau lėkčiau, kad galėčiau, gandro sparnus kad turėčiau J.Jabl. Paukštis lẽkia žemyn KI34. Prieš lietų kregždė žemai lẽkia, pagadoj – aukštai Lnkv. Tokios, kur lẽkia šniūru viena paskui vieną, tai gervės Azr. Ir vėl išleido lėkti balandį iš skrynės BB1Moz8,20. Rodos, kad paukščiai iš burnos lẽkia – kaip ji gražiai šneka Grš. Čerepokas prašė erelio, kad jį lekiančiu paukščiu padarytų Tat. Tu, žvirbleli lėktasai, aleliuma loda, lėktasai TDrV219. Skruzdėlės lekančiosios leka pryš lytų Šts. Lekamosios skruzdys užpuolė Dov. Lẽkiančioji voverė (Petaurus sciureus) NdŽ. Paukščių sparnai ir uodega apžėlę didžiosiomis lekiamomis plunksnomis rš.
| Lẽkiąsis laivas Jrk27. Seniausias [sūnus] kuriądie savo tėvams pradėjo kalbėt apie lẽkiantį laivą, kurį jis eisiąs girio[je] budavot Jrk27. Lekiamóji (aviacijos) žvalgyba NdŽ.
| prk.: Lekia kaip varmai karštą vasaros dieną mintys viena po kitai rš.
^ Kas aukštai lekia, tas žemai tūpia (pat.) rš. Lėkė kap sakalas, nutūpė kap vabalas Iš. Baudžias it kėkštai į užmarį lėkt rš. Ger lėkt, ale neger nutūpt B. Ir gaidys, per tvorą lėkęs, iškas grūdą VP18. Lekiantysis tupinčiojo nepabaidys Vdžg. Kur paukštis leka, ten plunksnas paliekta Pln. Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias (sniegas, lietus) B. Be sparnų lẽkia, be kojų bėga (debesys) MitII190(BsM).
2. greitai judėti, slinkti oru, erdve: Iš padangėje lekiančio didelio debesies iškrito keli lietaus lašai I.Simon. Debesys lyg lėktè lẽkia ant dangaus KI445. Šuo bijo, kai žaibai lẽkia į akis Jrb. Išvydusys lekant oru pagal netolie žemės ugnį, sako dievaitį Kauką nešant grūdus į mylimūsius namus M.Valanč. Devynios kulkos pro šalį lėkė, o ši dešimta brolelį kirto StnD24. Mirusiųjų vėlės lėkdavusios paukščių keliu į rytus, į protėvių ir tėvų šalį LTII113.
| Ot saulelė greit lẽkia popiet! Dbk.
ǁ būti pustomam: Apačioje užtikome lekiančio smėlio sluoksnį A.Vien. Čion ties eglaite molis, o ten lekiantiji smiltis V.Piet. Kad ir pieskà, bet nelekianti̇̀ – rodos, turėtų augt Gs. Daug lekiančiõs piẽskos Vv.
ǁ sklisti oru (apie garsus): Teip! Teip! – lėkė balsai iš visur V.Piet. Lekia dainos galingos rš.
| prk.: Kur akys leka (krypsta, žiūri), ten širdis linksta Sln.
3. bėgti: Lėk nelėk – vis tiek nepavysi Sld. Lẽkiam in ežerą pasmaudyt Rdš. Kad lėkiau, tai lėkiau: bala ne bala, tik duok Dieve kojas LTR(Šmn). Lėksiu per dvarą tekina pas motinėlę šaukdama LTR(Kp). Ana kulni, kulni, kulni – kad ana leka nu manęs! KlvrŽ. Lėkė akis išvertęs Kv. Lekia i lekia [šokėjai] papori Švnč. Per sodžių taip pat lėkė, kiek tik gali, risčia arkliai A.Vien. Kad ir nelekia smagiai [arklys], ale vis važiuoji Trgn. Žvėriukai sako: „Mes lėksme žeme, jūs (paukščiai) skriskit oru“ MPs. Ben sargis tura kame kur padlą lẽkamą (kurios lekia ėsti)? Lkv. Nu to savo katino kaip nu lekančiojo vagies skaninių neišsaugoju Akm. Lẽkia kaip žaibas Slk. Lekia kap viesula Gs. Ko leki kaip aitvaras? Šmk. Lẽkia kaip galvon daužtas Slk. Lẽkia kap akis išdegęs Kt. Lekia kaip uodegon inkirptas Ds. Lekia kaip be dūšios LTR. Lẽkia per laukus kaip protą pametęs Up. Lekia kaip peklą pakūręs Mlt. Leka kaip velnio nešamas Krž. Kur leki kaip kiaulė, debesį pamačius? LTR(Šmn). Leka kaip bimbalas, smilgą apžergęs Šv. Lėksi kiškiu (pavirtęs kiškiu) Dglš.
lėktinai adv.: Grėtė lėktinai įlekia į savo kamarą I.Simon.
4. smarkiai, skubinai eiti, važiuoti, joti: Aš vandenio lekiu atnešti Ėr. Ir tan kraštan lekiù, ir tan – niekur neberandu tos gatvės Kp. Aš lekù numie Tl. Reiks padėt karvei nunešt, kurgi leki (sprunki)?! Sdk. Lekia ir lekia, liežuvį iškarinęs: prireiks kam – niekados jo nepasisiųsi rš. Vis da tebleka (tebesilanko, tebelaksto) Jonis pri Marikės Šll. Norėjai, kad aš lė̃kčiab Zt. Visur lẽkia išsižiojęs, norėdamas būti pirmutinis Jnš. Aš jau buvau lekiañt (belekianti), ale mañ' apidraudė, tai ir sėdžiu Slm. Ta mergiščia šę lėkus, tę lėkus (tai šen, tai ten bėgioja) Kt. Lėkdavo pas ją piršliai, nė vienos žiemelės nepraleisdavo Jnšk. Ant žirgu belekąs S.Dauk. Leki šūkoms (joji šuoliais) – da sprandą nunirsi Vvr. Leka, kaip arkliai įšoka Krkl. Visu smarkumu lėkė traukinys rš. Vamptelėjo kas žodį, ir lekia [kratos daryti] kaip ant gaisro Žem. Žirgą imk ir lėk kaip vėjas B.Sruog. Lekia tarytum akis išdegę V.Kudir. Lėkė kaip be galvos, ir apsivožė antraip vežimas Vvr.
| Telefono stulpai lėkė į užpakalį (važiuojant taip atrodo) rš.
^ Nelėksi pirm čėso (reikia turėti kantrybės; viskas turi būti savo laiku) ST135. Jis (vyras) lekia savo keliais, ji (žmona) – savo (abu nesutaria, nesugyvena) Rm.
lekiamai adv.: Viskas ėjosi labai lengvai, smarkiai, lekiamai rš.
ǁ nenubūti vietoje, brautis tolyn: Šviežioj žolėj karvės labiau lẽkia: kai žolės daug, ieško da daugiau Trgn. Regis, ir žolės yra, o arkliai lẽkia: paleidžiau panamėj, o radau kažno kur Trgn.
ǁ skubiai, pabėgomis dirbti, triūsti: Lėk lėk, tai an senatuvės dejuosi Sdk. Lekamosios dienos (skubūs darbai, reikalaujantys daug bėgiojimo) užeita – šienai, dobilai… Šts.
ǁ refl. pajėgti daug, skubiai dirbti: Lėkei lėkei, o ko dabar nebeleki? – Kad jau nebesilekia Ldk.
ǁ tr. smarkiai varyti, lakinti: Jis savo žirgo niekados nelė̃kdavo J.Balč.
5. greit eiti, bėgti (apie laiką): Lekia diena po dienos, savaitė po savaitės, metai po metų, kaip raiti joja Žem. Pasirūpink apie save – metai lėkte lekia V.Kudir. Lekia gyvenimas tartum ristas žirgas rš. Įvykiai lėkte lėkė pirmyn rš.
6. smarkiai tekėti, plaukti: Upeliais vanduo bėga, lẽkia Kkl.
7. plevėsuoti, plazdėti: Karūna (vėliava) lekia ore BzBkIV318.
8. smarkiai kilti aukštyn, sklisti tolyn, į šalis: Kūliau, ka sijonas lėkė į aukštį rš. Traukiniai lekia į orą nuo partizanų minų rš. Arklys lėkė, kad ir kibirkštys lė̃kė Šlu. Pavirsta griuvėsiais gražiausi miestai, ir šimtmečių kūryba lekia pelenais S.Nėr.
| Tos avižos lekiančios (lengvos, prastos, vėtant krintančios tolyn kartu su pelais) – vištos visai nenori lest Gs. Gavom lekančiųjų dirsių – duonos neiškepsma Slnt.
| refl.: Nebirsta rugiai, lakiaus nėr, o vakar gerai lėkės: vėjas buvo Trk.
9. irti, bėgti (apie nėrinio akis): Apsižiūrėjau – kojinės akys lẽkia. Reikėjo taisyt Kn.
10. Prk, Kv smarkiai plakti, mušti (apie širdį): Širdis dar leka: atsigaus, dar nemiręs Plt. Jau širdis lẽkia, nepavysiu Skr. Širdies lekamoji liga Šts.
11. pulti žemyn, kristi: Kad lė̃kė malka in kojos! Sdk. Nelipk medin: lėksi̇̀ ir galą ne vietoj gausi Ds. Negi aukštyn lėksi – kas, kad lėksi LTR(Ds). Girdžiu girioj vaivoja: lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis J.Jabl. Vi̇̀sa lẽkia iš rankų Skp. Tas paveikslas lẽkia ir lẽkia nuo sienos – prikalk geriau Ut. Kirto brolelį kaip ąžuolelį, lėkė galvelė kaip kopūstelis KlpD28. Prasti linai – braukiant lekia ir lekia Kp.
^ Kas aukštai skraido, tas žemai lekia Slk. Netoli lekia obuolys nuog obeles Gmž. Jau ir eina, kad kiaušinis nuo galvos nelėkt (labai iš lėto, pamažu) Trgn. Vienam upės šone kerta, kitam skiedros lekia (aidas atsiliepia) Slk.
12. byrėti, kraičioti: Obuoliai lekia nuo obelės Dbk. Jau lẽkia riešutai, kur prieš saulę Ėr.
^ Šuva loja, dantes lekia (mintuvai) LTR(Slk).
13. grimzti, smegti: Sniego daugiausia, ė kojos lẽkia lig žemei Prng. Menkas da dabar šerkšnas: kojos parejõ lẽkia Vdš.
14. refl. gerai derėti: Nelėkės žirniai – maž teprikūlėm Lk. Lėkės šį metą: iš pūro dešimt gavau Šts. Žemė nelekas: tik trys pūrai iš pūro Šts.
15. refl. gerai sektis, klotis: Nelėkės mokslas muno sūnuo Šts.
| Vaikams duona su sviestu lẽkias (gerai valgosi) Vkš. Vaikai, ar skani bulbynė? Ar lẽkias? Vkš.
16. krėkintis, lakstytis (apie kiaules): Kiaulė tekiuos lẽkia Kp.
◊ kur várnos lẽkia apie žiopsantį: Žiūr, kur varnos lek NžR.
lekiančioji rožė Plt med. odos liga – rožė, persimetanti iš vienos kūno dalies į kitą: Rožė įsimeta nuo išgąsčio, rūstybės ar vėjo užpūtimo. Ši pastaroji vadinasi lekiančioji TŽIV487.
lẽkiantysis spi̇̀ritas rš chem. amoniakas.
lẽkiančioji ugni̇̀s Prk med. išbėrimas, vienoje vietoje išnykstantis ir greit persimetantis į kitą kūno dalį: Kanapių patrinoms apdeda, kad y[ra] ugnis lekančioji Šts.
antlė̃kti, añtlekia, añtlėkė (ž.) intr.
1. užskristi: Žvirbliai ant miežių antlėkė ir lesa kiauras dienas Slnt. Kad gandras jau artie dangaus buvo, pečlinda nu gandro papurkšt ant debesų ir antlėkė PP79. Vienas lėktuvas ką padaro antlėkęs, o čia dešimtis! Šts.
2. užbėgti aukštyn, greit užlipti: Añtlėkiau ant trobos Slnt. Ana añčleka aukštyn ir pradeda pasakoti Mžk.
3. bėgant užvirsti ant ko: Par vieną biškį neañtlėkė ant manęs Slnt.
4. užriedėti, užvažiuoti ant ko: Dišlius eina tarpe arklių, kaip iena, ka neančlė̃ktum arkliuo brika ant nugaros Lk.
aplė̃kti, àplekia, àplėkė
1. tr., intr. K apskristi aplink ką: Aplėkė pasaulį rš.
2. intr. apibėgti aplink ką: Apilėkė aplink ežerą kai vėjas Švnč.
3. tr. apeiti, apibėgti, apskristi daug vietų norint ką surasti, pamatyti, aplankyti: Per vieną valandą jis nori visus aplėkti Krč. Giminė̃s ir šuva neaplėks (labai plati, didelė giminė) Trgn. Aplėkiau visą mišką – dyka, kaip pašluota, nė šunagrybio Ds. Kokius tris kilometrus aplėkiau su tuo vaiku Mrj.
^ Marga paukštytė visą svietą aplekia (laiškas) Jrg.
4. tr. apsiruošti, nudirbti darbus: Jūs daba samdot ir samdot, o jin viena aplėkdavo Bsg. Jaunas būdamas norėjau visą darbą aplėkt Tvr.
5. tr. skrendant aplenkti: Visus ir mane tas àplėkė Jrk41.
6. tr. greit plintant, sklindant pasidaryti žinomam, pasiekti visus: Garsas apie valsčiaus galvos apstumdymą aplėkė kelias parapijas P.Cvir. Tasai gandas vienu metu miestelį aplėkė J.Bil.
7. tr. Gg apvaisinti (paukščius).
atlė̃kti, àtlekia, àtlėkė intr.
1. K, Pln, Dr, Plm, Smn atskristi: O ir atlėkė trins raibos gegelės vidur tamsios naktelės StnD28. O ir àtlėkė raibas sakalėlis į sodą JV371. Atlėkė devyni varnai kriunkdami Jrk101. Jos atlėkė gulbėm (ps.) Lnkv. O kad smakas atlėkdavo, tai jis ant to akmens atsisėsdavo BsPI6.
| prk.: O ma[n] bešveičiant aukselio pentinėlius, o ir atlėkė margoji gromatėlė JD1171. Piktos žinios atlekia kaip paukštis V.Kudir.
^ Karvelis kepęs neatlėks B.
ǁ atsklisti oru (apie garsus): Kartu su pūgos staugimu atlekia varpų skambesys rš.
2. atbėgti: Vienšypais àtlėkė dvariškis į kiemą, t. y. greitai J. Ganiau aveles pamariais, atlėkė vilkas pagiriais DvD431. Atlėkė kaip iš pypkės Kv. Tas vaikas àtlekia kap akis išdegęs Alk.
3. greitai, skubinai ateiti, atvažiuoti, atvykti, atskubėti: Mergaitės buvo atlė̃kę pasiklausti apie vakaruškas Lkč. Bus atlekanti ana pri darbo – palik pusrytės Dr. Daug atlėks [jaunikių pirštis], bet ir aš skirsiuos kuo jauniausią Žem. Žiūri – atlekia pasikinkęs eržilą Raugalų Raulas V.Piet. Mašina nuo Pandėlio atàlėkė Skp. Ir švedas atlėkė per marias, grečnais su vyrais mums padės RD193.
| prk.: Atlėkė šaltoji žiema rš. Sulauksma, netruks atlė̃kti ta penkiolekta Krš. Atlėkė drėgnas žvarbus vėjas rš. Àtlėkė atūžė viesulas BŽ267. Todrinag zotag piktoji dvasia atlekia ir pagauna aną žodį ižg širdies jų DP99.
4. atkristi, atšokti, atplyšti: Nepriklijavai gerai, ažtat atàlėkė Trgn. Atlė̃kęs lopinys, reikia prisiūt Ds. Padai mano atàlėkė Švnč. Žiūrėk, atlė̃kus lenta, prikalk Ds. Pamaliuosi, metus pastovi ir atàlekia [dažai] Aps.
| Kolgi tavo lūpa vis atlėkus (atvipusi) kaip senos kumelės? Ds.
5. pavirsti į šalį (nuo smūgio): Maktelės kokiuo daiktu, ir atlėksi̇̀ Sdk.

×dalė̃kti, dàlekia, dàlėkė (hibr.)
1. intr. priskristi prie kurios nors vietos: Paukštis dalėkė ligi savo lizdo ir nutūpė rš.
2. tr., intr. prisiartinti prie kurios vietos bėgant: Vaikai lig pat akmens tekini dàlėkė Kv. Kai dalėksi kiemo vartus, užžvenk didžiu balsu: išeis mano tėvas, atkels kiemo vartus (d.) Smn.
įlė̃kti, į̇̃lekia, į̇̃lėkė intr.
1. SD400, K įskristi į vidų: Įlėkė pelėda į klėtį J. O ir įlėkiau, o ir įskriejau į močiutės sodelį JD1251.
| prk.: Įlėkė šiltas pavasario vėjas sp.
2. užskristi į viršų, aukštyn: Gaidys pasibaidęs įlėkė į eglę S.Dauk.
| Įtempė Katinas virvę, kilstelėjo varpas ir įlėkė į bokštą kaip vyturys į dangų P.Cvir.
| refl. Smln: Vištos įsi̇̀lekia į medį i kapo[ja] obuolius Jrb.
3. įbėgti: Spiritavičius, išlydėjęs nepaprastus svečius, įlėkė į raštinę T.Tilv. Juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą rš. Ažsidarysiu vartus, kad arklys neinlėkt Kzt. Anlėkė vilkas į krūvą avių Grv.
| refl.: Įsilėkęs į peleną, [vilkas] norėjęs pūsti ugnį S.Dauk.
4. smarkiai, greitai įeiti, įvažiuoti, įjoti: Į kiemą įlėkė raitelių būrys rš.
5. bėgant pasiekti, priartėti: Neinlėkė žirgužėlis nė pusę laukelio, nusisuko žirgas koją, bernelis – galvelę (d.) Žsl.
6. refl. įsibėgti: Iš pradžių nebėgo, paskui įsi̇̀lėkė Š. Kaip kumelė įsi̇̀lekia į pakalnę, sunku benustabdyti Užv.
| prk.: Vėjas tik bėga per laukus įsilėkęs rš.
7. užskubėti (apie laikrodį): Dvidešimt minučių per sutkas iñlekia [laikrodis] Str.
8. įkristi, įpulti: Nusmuko pasaitas, ir kibiras į̇̃lėkė šulnin Š. Žiūrėk, neinlėk kur eketėn beeidamas per ežerą Ds. Man akin buvo kritusys anlėkęs Mlt. Kaip dėjau žiedelį aš ant pirštelio, antlėkė žiedelis ant undenelio LMD(Klt).
| prk.: Raudok, nabagai Kaulaky, kad prapultin pats įlėkei (patekai) A.Strazd.
^ Nekask kitam duobės – pats inlėksi̇̀ Rš.
9. įdubti: Net nepažinau – akys inlėkę kakton Ut. Seno žandai inlėkę Dkšt. Su inlėkusiais šonakauliais arklys greit stips Dkšt.
10. užsimegzti (apie grūdus): Dabar rugiai žydi, paskui įlėks grūdai, užaugs, subręs rš.
◊ širdiñ įlė̃kti patikti: Mokėjo man širdin įlėkti rš.
išlė̃kti, i̇̀šlekia, i̇̀šlėkė intr.
1. SD414, K išskristi: Išlėkė iš lizdo paskutinieji kregždės vaikai J.Jabl. Gulbėms išlėkus, trečią dieną pasnigs Šts. Motyna marčiai įkišusi į plaukus tas tris plunksnas, ir ši išlėkusi balandžiu BM385. Gandrai rudenį prieš išlėksiant susirenka pagalvoti apie būsimąją kelionę J.Jabl. Genys kalinėja prie išlekiamos skylės, kol bitis išvilioja Rdž.
| Aš nežinau, kas ten per mėsa buvo: kaip tik užkaičiau, pradėjo virtie, ėmė ir išlėkė per kaminą BsPIV31.
| prk.: Ausyse tebeskambėjo tasai „tu“, pirmą kartą išlėkęs iš Justo lūpų rš. Žodis kai paukštelis išlekia, ir nebesugausi Sln.
^ Išlėkė kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas LTR. Žodis žvirbliu išleka, o jaučiu pagrįžta Sch104. Su varnom neišlėksi LTR(Mrj). Ìšlėkė žvirblys, parlėkė arklys Bsg. Uždaryk velniui duris, tai išlėks per aukštinį VoL244.
2. pajėgti, įstengti skristi, lėkti: Per valandą [lėktuvas] išlekia penkis šimtus kilometrų Ėr.
ǁ įstengti pakilti skrendant: Kas aukščiau išlė̃ks į padanges, tas paliks karalaitis paukščių (ps.) Žlb.
3. išbėgti: Ìšlėkė strėlės greitumu BŽ547. Kai išlė̃kdavo in sniego basas, visus pūtinius aplakstydavo OG371. Ir šokėjai šaunia pora priekin išlėkė lanku rš. Žiūrėk, avelės i̇̀šlėkė iš gurbo Dbk. Išlėkė oželis in visus laukus FM. Skruzdėlės i̇̀šlėkė Brsl. Vos ne vos išlėkiau nuo lietaus Varn.
4. greit išeiti, išvažiuoti, išskubėti, išdumti: Kai išlėkė vakar, tai tik šiandien vakare grįžo Lkm. A i tavo šeimyna į tą šokį išlėkė? Kal. Ant kelio išlėkė raitelis rš. Dabar sėdo an jos berniokas raitas ir išlėkė kaip vėjas laukan BsPII232. Iš siauros gatvelės išlėkė šviesus limuzinas J.Dov. Važnyčiotojas stipriai nutvėrė vadeles ir išlėkė pro vartus rš. Išlėkė kaip su daktaru (labai skubiai) Grš. Išlėkė kaip aitvaras iš namų Kp.
ǁ pasitraukti kur, pabėgti, išsprukti: Vaikeliai susiūtarijo išlėkt iž namų Ad. Neišlėksim niekur akli (nemokyti) būdami Drs. Brolis Amerikoj išlė̃kęs Ėr.
5. refl. Š išsibėgioti, išsilakstyti; pavargti, netekti jėgų nuo lėkimo: Atėjo išsilė̃kęs kaip šuva iš veselijų Ds.
6. iškilti, iššokti į viršų: Namų stogai išlekia aukštyn [per žemės drebėjimą] ir vėl ant namų krinta rš. Jis paspaudė parodytą mygtuką ir išlėkė į orą kaip strėlė iš lanko J.Balč. Bakstelėjau galvą į žemę, o kepurė išlėkė į palubį Rm. Liepsna išlėkė R46.
| Žižilpa išlėkė, t. y. akyse rodės, mirguliai ėjo, apžilpsta akys J.
7. išaugti į aukštį, ištįsti, išsistiebti: Išlėkė bulbieniuos bulbos – nebus geros Vj. Ìšlėkė pušys – aukštos, tiesios išaugo Š. Tankumyne pušelės visada i̇̀šlekia Trgn. Taboka kotuos išlėkė (suaugo į kotus), lapo nė vieno Ds. Rugiai i̇̀šlėkė šiauduos, o grūdų ir nebuvo Ds. Regis, da buvo vis vaikas, o dabar, žiūriu, kad i̇̀šlėkė – jau pilna merga Trgn.
8. iškristi, išpulti: Ìšlėkė iš trečio aukšto ir neažsimušė Dbk. Išlėkė uodas iš ąžuolėlio, nusisuko sprandelį DvD295. Stovi kap iš ratų išlėkęs Prng. Kirvelio mano išlėkta iš laivelės BM4. Negili kešenė – galia išlėkt Antš. Jam i̇̀šlėkė pinigai važiuojant, ir neberado Brž. Taip sopėjo galvą, mislijau, kad akys iš kaktos išlėks Jnšk.
9. Švnč, Ob iškraičioti, išbyrėti (dantims); išslinkti (plaukams): Ale kas gi bus? Tavo gi dantų baigiama išlėkt Sdk. Du dantys klebatavo ir dabar i̇̀šlėkė Antš. Man grėblio dantis išlėkė – gal įdėtum Jnšk. Išlė̃kusius plaukus pakišk pajuostėn OG412.
10. išvirsti, išgriūti nuo smūgio: Atidarykit, o jei ne – durys išlėks! J.Paukš.
11. prk. išnykti, išsieikvoti (apie pinigus): Tas tūkstantis po velnių išlėkė, ir vėl čysta Skr.
12. sulysti, sublogti: Veidas [ligonio] išlėkęs, pajuodęs Švnč.
13. plg. lėkti 10: Kam kafija tokia stipri: žmogeliuo širdis išlė̃ks Sg.
◊ išlė̃kti iš dúonos netekti, nustoti tarnybos: Seniūnas už tai gal iš duonos išlėkti Skr.
išlė̃kti iš mėsõs sulysti, sublogti: Ìšlėkė iš mėsõs mergiotė – tokia gi buvo riebi Ktk.
širdi̇̀s i̇̀šlėkė iš didelio išgąsčio apmirė: Jam širdi̇̀s i̇̀šlėkė, kai ugnį pamatė ant stogo Šv. Kad persigandau, net širdi̇̀s i̇̀šlėkė! Ds.
širdi̇̀s išlė̃kus labai kuo rūpinasi, gailisi: Mano širdis an jo išlėkus, ė anas vis nesisaugoja Ml.
nulė̃kti, nùlekia, nùlėkė intr.
1. nuskristi (kur): Varna leka lėkus ir grįžta žiūrėti, ar toli nulėkė NžR. Bėro žirgelio nubėgta, raimo sakalo nulėkta JD568. Ai, sakalai, sakalėli, tu aukštai lakiojai, nulėkdamas, parlėkdamas naujynas nešiojai JV328. Ei, sakalai, sakalai, tu raibasis paukšteli, nulėk jūres maružėles, parnešk ma[n] vainikėlį JV658.
^ Kur paukštis nenulekia, ten plunksnų nepalieka LTR.
| refl.: Nusilėk, gegelė, į žalią girelę JD690. Nusilėkė, įsitūpė į aukštą klevelį LTR(Plv).
2. nuskristi žemyn: Nuo laktos nulėkė višta J.
3. greitai nuslinkti, nuskrieti oru: Akmenaitis nulėkė par stogą Skdv. Mano ir visų aukštų vyrų akivaizdoj turėsit paleisti strėles, ir kieno strėlė nulėks toliausia, tas laimės Nuranigaros ranką J.Balč. Anų lekia – ore susprogsta, o mūs – tai da nulė̃kę i vėliavą pakabina (apie kosminius laivus) Jrb.
| prk.: Žiūri žmogus, dairaisi ir pasijunti mintimis nulėkęs ano meto gyveniman rš. Jurgis atsigulė atgal, bet miegas nuo blakstienų toli nulėkė Žem.
ǁ nusklisti oru (apie garsus): Per miškus nulėkė žmogaus šauksmas rš.
4. Rs, Šll nubėgti: Lėktinai nulėkė Urtė į virtuvę I.Simon. Nùlėkė kai galvon daužtas OG363. Nùlėkiau in tokį vieną žmogelį Grl. Lėkte nulėkė OsG56. Kol dešra keps, aš nulėksiu į rūsį ir atnešiu gerti J.Balč. Arkliai nulėkė kap viesulai per laukus Dg. Skruzdėlė, nulėkusi į dangų, jau rado vorą beskundžiantį J.Jabl.
5. Užv greitai, skubinai nueiti, nuvažiuoti, nuskubėti, nudumti: Ir toksai noras jį paėmė nulėkti miestelin savo trobelės pažiūrėtų J.Bil. Buvau nulėkus net Švenčionyse, ir tai nieko nepadėjo Lkm. Nùlėkė į Smurgainis Aru17. Ir mūs Jonas paskui mergas nùlėkė Sld. Žuvytė papyko ir nùlėkė (nuplaukė) (ps.) Brž.
ǁ tr. greitai važiuojant, lekiant, skubant ką padaryti: Kad būtų mašina (linų raunamoji), tuoj linus nulė̃ktų (nurautų) Ėr. Su talka ji ben kelius daržus nulė̃ks (nuravės) Slm.
6. refl. nuvargti lakstant, bėgant: Kad nusi̇̀leki perdien su gyvuliais, net kojas vakare suka Ds.
7. SD452, Dglš nukristi žemyn, nupulti: Nulėkė nuog arklio B. Apsisukė man galva, ir nulėkiau nuo pačios viršūnės žemėn BM74. Jonas su kirviu kaip rėžė, ir nulėkė smako galva BsPIII33. Nukirstasis pirštas nulėkė į tą bačką LTI34. Kaži kur nulėkė vinis? Up.
^ Eina – kiaušinis nuo galvos nenulėktų (labai pamažu eina) KrvP(Kp). Paskutiniai marškiniai nulėks nuo pečių (supliš, nudriks) – kas reiks daryt? Skdt.
ǁ nukristi tolyn, į šalį: Grėblio galva nulėkė už grabės Up. Kaip berniokas buvo až adverijos ažsiglaudęs, tai kamanėlės jo nekliudę nulėkė an kiemo BsPII231. Kad duosiu per ausį, tai tu nulėksi pas Mataušį Kb.
| Toliau nulekamas grūdas berant y[ra] duonai geriausis Šts.
| refl.: Nuklastant, nuliekuojant sėlenos nusi̇̀leka, o kruopai paliekta Šts.
ǁ nusmukti, nuslinkti, nutrūkti: Anąkart ravėdama buvau žiedą pametus – nulėkė nuo rankos PnmR. Mat tas nagas buvo nulėkęs, dabar atauga Upt. Tekinis nu rato nulėkė Šll.
8. susidėvėti, suplyšti: Ot batai: porą kartų miestan suvaikščiojau, i nulėkė! Švnč.
9. nustoti smarkiai plakus (apie širdį): Kaip širdis nulėkė, atsitekėjau Šts.
10. dingti, išnykti: Sienas užgesė, stogas nulėkė (sudegė) Krtn.
11. iron. mirti: Vienas puodininkas nùlėkė Krtn.
12. nusilpti, suglebti, susenti: Jau boba visai nulėkus ir dirbt nepagali Ml.
◊ nuo kójų nulė̃kti nuvirsti, nugriūti: Kad rėžė snukin, tai net nuo kójų nùlėkė Dglš. Dvi stiklines stiprios išgėrė ir nulėkė nuo kojų Skdt.
palė̃kti, pàlekia, pàlėkė intr.
1. K nuskristi tolyn, šalin, toliau: Paleido lazda in žvirblį, žvirblis palėkė Brt. Po to šnekėjimos palėkė visi [juodvarniai] šalin BM371. Tie balandžiai sudaro Viliui daug rūpesčių: čia palekia į kaimynus, čia vėl reikia naujos veislės rūpintis I.Simon. Vis gerai dabokiat tame čėse, idant jums nė vienas spietlius nepalėktų S.Dauk. Lakūns palėkė, narūns panėrė, balandėlė tupėjo JD1202. Plu plu i palėkęs gaidalis Krtn. Visi paukščiai po dangumi buvo palėkę (išskraidę) CII923.
ǁ užskristi aukštyn: Viena višta ant kamaros palėkė dėti Užv. Vambuolė, palėkusi į jo lizdą, kiaušius erelio išrito S.Dauk.
| refl.: Kad gaidys, aukštai pasilėkęs, gieda, būs geras oras Prk. Aš, ant tvoros pasilėkęs, kukurikū, žiema beregint ir praslinks: nereikia man trobos Mc.
ǁ paskristi po kuo: Žvirblis iš rankų pàlėkė po pastoge J.
2. kiek paskristi: Toliau palė̃kę [lekiančiu laivu], pamatė vyrą prie ežero prisigulus, o bematant ežerą senkant Jrk30.
3. K galėti, įstengti skristi: Nepàlekia paukštukas Lp. Aš užtikau jau pàlekiamus paukščiukus Lš.
^ Turi kojas, bet nevaikščioja, turi šiaudų, bet neėda, turi plunksnas – nepalekia (lova) Dkš.
4. pabėgėti: Palėk tu, vaikel, lig miesteliu, parneši tu man užkūryti Jnšk. Sužvengė, subildo žirgelis toli: bernužis atjoja giria; palėkusi slėpsiuos; žaibu – akimi pažvelgsiu tiktai paslapčia Mair.
5. galėti, įstengti bėgti, greit eiti, smarkiai dirbti: Su kurpėm aš nepalekiu Ar.
| Buvo mitri, palekanti, bet nenorėjo smagiųjų (sunkiųjų) darbų dirbti Nt. Ka i didelis, o ka nepaleką̃s (sakoma apie didelį, bet nejudrų, nesugebantį žmogų) Plt.
6. pabėgti, pasprukti: Nepaspėjau palėkt, i pagavo Ar.
7. greitai privažiuoti prie ko: Tuoj įsuks [vežimas] ir palėks po langais rš.
8. iškilti, išlėkti: Nekuri parako fabrikė Kalifornijoj į orą palėkė (sprogo) LC1883,41.
9. pariedėti, nukristi po kuo: Pirštą kai kirto, palėkė palovin BM111.
10. dingti: Kur tas Petras pàlėkė? Jau antra diena jo nematau Krsn.
11. pasibėgti, pasieiti, pasilakstyti: Žiemos mitus [karvė] ir jau po jaučiu pàlėkė Ėr.
| refl.: Kiaulė mažučiu tekiu pasi̇̀lėkė Kp.
12. susenti, išgverti: Jau ji visai palėkus Kb.
parlė̃kti, par̃lekia, par̃lėkė intr.
1. Gršl, Klvr parskristi: Gandras su kitais kaimynais par̃lėkė linksmas K.Donel. Gera paukščiam rudenį išlėkti, kad pavasarį vėl gali parlėkti KrvP(Jnš). Parlek gulbelis iš pajūrelio, neparneš vainikelio D43. Paukščiu neparlėks (negrįš) Lp. Parlėkė du kauku ir pasitūpė pas indą VoL319.
| refl.: Aš parsilėkčiau pas motynėlę, aš įsitūpčiau į obalėlę JD1242. Aš parsilėkčia į tėvelio dvarą, į naują vyšnių sodą LTR(Plv).
2. parbėgti: Vaikas parlėkė taip uždusęs Pp. Par̃leka žirgelis, parbėg juodbėrėlis (d.) Jrb.
3. greit pareiti, parvažiuoti, pardumti: Jau vaikai parlek iš mokyklos Kv. Močia par̃lėkė namo susraukus kaip penkios pėtnyčios Ds. Ve, jau anie par̃leka su naująja brikele Kv.
4. pargriūti, parkristi, parpulti: Mediniais apsiavus lengva parlė̃kt Trgn. Bernas kniūbsčias par̃lėkė po ežia ir guli apgulęs Rš. Bortas lūžo, po mašina par̃lėkė (papuolė), i gatava Ps.
pérlėkti
1. intr. K perskristi: Žąsis, gandras in antrą pusę upio párlėkė J. O aš pasiversčiau į raibą gegelę, párlėkčiau par girelę JV787. Net nusgandau – viškai par stogą pérlėkė orlaivis Kp.
^ Giriasi kap gaidys, per tvorą perlėkęs KrvP(Srj).
2. intr. lekiant kiaurai prasiskverbti per ką: Per mano širdelę perlėkė dvi kulkos (d.) Nm.
3. intr. perbėgti: Per visus kambarius pérlėkė – nieko nerado Ktk.
4. intr. greitai, skubiai pereiti, pervažiuoti: Pérlėkiau per visus kromus, ale tokios [medžiagos] niekur nebegavau Ut. Mašina pérlėkė Aps. Kumelė išsidykavojus, nei anas kur pérlekia jąj, tai kai nutrūksta – nesugausi Mlt.
| Šiurpas perlėkė per visą jo kūną J.Bil.
5. tr. greit jojant, važiuojant nukamuoti, išvarginti: Arklys pérlėktas, kaip karstas (liesas, pertrūkęs) Šmn.
| refl.: Gal jis (arklys) kur parsi̇̀lėkė, kad kosėja Pc.
6. intr. įdubti, įkristi: I akys pérlėkė nuo ašarų Prng.
pralė̃kti, pràlekia, pràlėkė
1. intr. K praskristi: Pralėkė gervės, gulbės J.
2. intr. greitai praslinkti, praskrieti oru: Kaktoj retys, matyt, pralekiančios skeveldros prarėžtas I.Simon.
| prk.: Ir vėl pralėkė jam per galvą mintis Pč. Per visas erdvias klubo ir restorano sales pralėkė šiurpi ir nelaukta žinia T.Tilv. Nepralėkė dovanai meldimas mano PK55. Jei gyvensi viduoju gyvenimu, maž tedabosi pralekiančių žodžių M.Valanč.
pralekiamai adv.: Abejojims, pralekiamai užplūstąs ing galvą srš.
3. intr., tr. greit praeiti, pravažiuoti pro šalį: Tik driku driku ir pralėkė visi pro šalį Rz. Ką tik pralėkė pirmieji vestuvininkų vežimai I.Simon. Nakčia traukinys pralėkė Gatų kalnus J.Balč. Kai grauzmu pro mus pràlėkė Trgn.
4. intr. nulėkti, nuvažiuoti kokį atstumą: Kada gi pagaliau pralėksime tą mylelę iki kalnų? Vaižg.
5. intr. greit praeiti, prabėgti (apie laiką): Ji minėjo savo greitai pralėkusią jaunystę rš.
6. intr. prasmegti: Kadai buvo ant kalno akmeninė koplyčia. Po vienai nakčiai žmonės rado pralėkusią (prasmegusią) TDrIV292(Švnč). Kalba, kad tam kalne bažnyčia pralė̃kus Švnč. Kad tu pralėktum šimtą sieksnių! (keik.) Švnč.
| prk.: Žemės daug, mokesčiai mokėt reikia – i pràlėkė (nusigyveno) Prng.
prilė̃kti, pri̇̀lekia, pri̇̀lėkė
1. tr., intr. K skrendant pasiekti, priartėti prie ko: O aš pri̇̀lėkiau vyšnelių sodelį – tai močiutės dvarelis JV790. Aš turu kareivius, apstatysu aplink, kad nė paukštis prie tavęs negalės prilėktie! BsPIV44.
ǁ sklindant oru pasiekti (apie garsus): Iš svetainės josios ausį prilėkė sujungti verkią fortepijono ir violončelės tonai rš.
2. intr. suskristi į vieną vietą, priskristi daugeliui: Ir pri̇̀lėkė pilnas dvaras paukštelių, ir apstojo povelę ant dvaro (d.) Mrj.
3. intr. pribėgti prie ko: Ji tik pri̇̀lėkė ir užriko: „Ko nedavei šiaudų?!“ Pš. Mieste tik pri̇̀lėkė ir vėl nukūrė Ds. Jos … parbėgo namolio greit, prilėkė pri durų BM139. Tik prilėksi an darbą kaip šuva an karštą ėdalą, ir vėl bėgi prie vaiko Ds.
4. intr. pribėgti į vieną vietą daugeliui: Daug žmonių pri̇̀lėkė ir užgesino ugnį Ėr.
5. intr. greitai prieiti, privažiuoti, prisirinkti: Ant pakasynų kad pri̇̀lėkė, kad privažiavo ponų iš aplinkinių dvarų! LTR(Rz). Ar čia pas tamstas tiek svečių pri̇̀lėkė? Ds. Prilėkė tų moterų kaip varnų Pšl.
6. intr. prilakstyti, pribėgioti: Kap buvo man reikalas, tai aš visur prilėkdavau Nč.
7. intr. nuvargti bėgiojant, skubiai dirbant: Per visądien prilėkiau, ką kojų negaliu patęst Arm.
8. intr. prikristi, pribyrėti: Po nakčiai rasdavo daug obuolių žemėj prilėkę Dkšt. Daug grūdų į pelus pri̇̀lėkė – sietas buvo retokas Trgn.

×razlė̃kti (hibr.) išsisklaidyti, išbyrėti: Reikė[jo] buvo akmenų privežt ar ko, šitas smėlys razlė̃ks per šonais Str.
sulė̃kti, sùlekia, sùlėkė intr.
1. K daugeliui suskristi į vieną vietą: Tai kad sulėktų šiltam pavasarėlyj drabni paukšteliai TŽI291. Ir sùlėkė du karveliu mėlynu JV73.
| refl.: Visi paukšteliai susi̇̀lėkė, beržų šakeles nulenkė JV87. Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą, iš visų pašalių susilė̃kę jam pasirodė K.Donel. Kur maita, ten ir ereliai susilekia BbMt24,28.
2. subėgti: Tik paberk vištom – sùlekia koks dvyleka Lg.
3. greit sueiti, susirinkti: Į tėvo šermenis sùlėkė visi vaikai Kv. Sulėkė kai varnai Trgn. Sulėkė visa Ramygala žiūrėt Rm. O mudvi sulėkdavov, mudvi pasišnekėdavov kaip gegelės, patorėly sutūpusios JD1200. Lietuviai, pajutę atašlamant kryžokus, sulėkė iš apylinkių Punin BM106. Tai ten Joninių naktį sulekia raganos iš viso svieto BsMtII146.
| refl.: Būriais susilė̃kę koliojo Jrk42.
4. sukristi; nugrimzti: Ledu baisu važiuot: plonas – sulėksi i neišlipsi Prng. Kai sùlėkiau sniegan palig pažastų, tai tik išsigrūdau Ml. Ragutės sùlėkė sniegan, arklys ir nepatraukia Mlt. Sulėkė lyg musės į puodynę LTR.
| Užmiršau slastus pastatyt (atidaryti), daba sulėkę (užsidarę) i stovi Plš.
| refl.: Žinau, kad nukreivuosiu, tik siuvu, kad vota nesuslė̃kt (nesusimestų į krūvą, nesudribtų) Kltn.
5. sulysti, sublogti: Žmogynas suvis sùlėkė Dkšt.
užlė̃kti, ùžlekia, ùžlėkė
1. intr. skrendant pakilti iki kur, užskristi ant ko: Ant tų aukštumynų, ant tų kalnų žilųjų viršūnių nei žmogus neužlipa, nei žvėrys neužbėga, nei paukštis neužlekia V.Krėv. Užùlekia vieversys arti debesų Brž. Užlekia musės, rėplioja, ir nesmagu yr Skr.
| refl.: Paukštytis, ant medžio užsilė̃kęs, uogas nulesė K. Vištos užsi̇̀lėkė an stogo Vlkv. [Gegutė] ant margų skrynelių užsilėkdamà, močiutės dukrelę iškukuodama (d.) Mrj.
2. intr. užskristi iš kur (ppr. būriui): Šįryt špokų kad ùžlėkė tūliai! Užv.
| Užlekia lėktuvai ir sudirba miestą Ėr.
ǁ skrendant užsukti kur: Ir užlėkė žalion girion, žalion girion in gegulę KrvD149.
| Ùžlekia ir čia koks lėktuvas Gs.
3. intr. greitai atslinkti, atskrieti oru: Vienu kartu kad ùžlėkė debesỹs! Ėr. Po valandos užlėkė didelė pūga rš.
4. intr. užbėgti į viršų; užbėgti ant ko: Jie tekini užlėkė laiptais rš. Užlėkęs ant kalno, žiūriu BM4. Užlėk aukštai, ar neuždabosi kur lapės Mrc. Jaunikliai ùžlekia ant ežių ir knaibo lapus Kkl.
5. intr. greitai užvažiuoti, užjoti į viršų: Fajetonas užlėkė ant kalniuko ir pro liepas įdardėjo į kiemą A.Vencl. Užùlekia Jokūbas lig pusė kalno (ps.) RdN.
6. intr. greitai, staiga atvažiuoti, atjoti, atvykti: Užlekia karieta šešiais žirgais Ml. Tuoj ir anys užlėks – nestoliai išsilenkėm Skdt. Buvo mėgstama jų (raitelių) priemonė užlėkti viesulu, kvykiant ir švilpiant rš. Ùžlėkė varnai (apie policininkus) Rs. Užlė̃ks pirminykas, duos velnių Trak.
ǁ užeiti, užvažiuoti, užsukti kur: Norė[jo] ažlė̃kt in mus OG101. Jau ir an mumi ažlėks neažilgo Sdk. Matai, an veselios ir anas ùžlėkė (atvyko, prisistatė), nemislytai Sdk.
7. intr. užbėgti, užvažiuoti už ko: Jau ažùlėkė až klaimo, nebesimato Ds.
8. intr. bėgant, greit einant, važiuojant susidurti su kuo, užgriūti ant ko: Ant prekinio traukinio visu smarkumu užlėkė greitasis traukinys rš. Vaikai, pasistoję ant medinių dviratukų, triukšmingai važinėjosi šaligatviu, užlėkdami ant praeivių rš.
^ Nuo vilko bėgo, ant meškos ùžlėkė (saugodamasis vieno pavojaus, bėdos, pakliuvo į kitą, didesnį) Ėr.
ǁ bėgant aptikti, rasti:
^ Vikrus pats užlekia, lėtam vėjas užpučia Slk.
| refl.:
^ Greitas pats užsilekia, lėtam vėjas užpučia Klt.
9. intr., tr. užbėgti į priekį: Ana ažùlėkė pirma mane Ktk. Niekaip negalėjau karvės užlėkt Ėr. Užuolankom užuolankom užlėk jaučiui už akių ir sugręžk jį čia Ėr. Davėsi už akių užlėkti Ėr.
| prk.: Ir šnekėt neduoda, ana su savo kalbom užlekia (pertraukia kito kalbą, pati skuba pasakyti): jos mergiotės tokios, te tokios Skdt.
10. tr. bėgant, smarkiai jojant, važiuojant pavyti, užginti: Ùžlekia anas mañ raitas ir klausia, ar aš nematęs čia lakstant gančiaus Ds.
11. tr. padaryti, apeiti (darbus): Jis vienas nori užlėkt visus darbus Ėr.
12. tr. smarkiai dirbant, triūsiant įsigyti, užsidirbti: Kam čia dabar tau senam dirbt, lėkt: dvarų gi jau neažlėksi̇̀, gana, kiek ažùlėkei Trgn. Lėk lėk – nieko neužlėksi Pc. Aš viena nebgaliu tiek užlė̃kti, ka visus išmaitinčiu Vkš.
13. refl. dirbant, triūsiant, lekiant išvargti, nusikamuoti, nusivaryti: Darbymetė – žmonės darbais ažsilėkę Prng. Ažsi̇̀leki darbu, tai ir valgyt nesnori Vj. Parnedėl su darbu taip ažsi̇̀leki, kad nebesrūpi šventėj niekur ir nueit, o rūpis pasilsėt Trgn. Nevaryk arklių, ba užsilė̃ks Lp.
14. intr. užkristi už ko: Beropojant jam ažulėkė paparčio žiedas ažu vyžo TDrIV295(Prng). Paieškok, gal yr kur ažlėkęs Trgn.
15. intr. užgriūti, užkristi ant ko: Lėkė kaladė nuo pečiaus, dai užlėkė an Juzuko pečio Ml. Tai arklys! Jau užùlekia ratai ant galvos (į pakalnę patys rieda), o jis vis vietoj (nenori bėgti) Slm.
16. intr. užskubėti, užeiti į priekį (apie laikrodį): Laikrodis valandą ùžlėkė Ėr.
17. intr. būti atsilikusiam, tamsiam: Anies žmones ažlėkę, gyvena nuo visų toli, kai vilkai Švnč.