Interneto dienoraštis, angliškai vadinamas „weblogu“ arba tiesiog „blogu“ – tai internete reguliariai viešai publikuojamos naujienos, pastabos, informacija, mintys, komentarai, kuriuos gali skaityti ir komentuoti bet kuris interneto vartotojas, pasivadinęs slapyvardžiu ar tikruoju savo vardu. Pasaulyje ši saviraiškos forma populiari jau kelerius metus ir tampa vis svarbesne, Lietuvoje apie interneto dienoraščius pradėta kalbėti maždaug prieš trejus metus, o išpopuliarėjo jie pastaraisiais metais.

Ką galima rasti vebloge, kuris pasivadino g-punktu? Kokie skaitovai eis į veblogą, kuris šaukiasi esąs g-tašku?

Sužinojau, kad mano tėvas ir brolis matė ir skaitė mano weblogą (o kas iš jūsų gali tuo pasigirti?) :D

Praeitais metais įvyko labai svarbus įvykis: “Google.com“ nusipirko įmonę “Pyra Labs“ ir jos sukurtą “veblogų“ sistemą “Blogger.com“ su milijonu dienoraštininkų.

Viena bangos dienoraščių savybė iškart krito į akį – neįmanoma prisiminti nuorodų į kokį nors autorių, ar tuo labiau atskirą įrašą [...]. Tai toli nuo tikrų weblog'ų, kuriuos įdomu, ir lengva skaityti, ir norisi cituoti.

nebeterskim veblogo.

Tačiau, straipsnio autorius yra teisus kas link bangos dienraščių: „Na, o pagrindinis lietuviškų "veblogų" resursas yra, be abejo, "Bangos dienoraščiai" su visais "veblogų" požymiais – jų daug – dienoraščių skaičius artėja prie 100 000 ir juose rašoma apie nieką...“
Bet mano požiūriu ir Lietbloguose 98 procentai, jei ne daugiau, įrašų yra apie nieką, tik kad mūsų nėra 100 000.

Internete konservatoriui užtenka ir „weblogo“: „Aš ten jokių rinkimų kampanijos elementų nededu, tiesiog žiūriu, kaip seksis bendrauti su internete esančiais žmonėmis.“

Būtų galima kelti klausimą, kuo ir kiek šie R. Šileikos smsʼai yra panašūs į dabar taip sparčiai kibererdvėje išpopuliarėjusį weblogo (elektroninio dienoraščio, dar vadinamo blogu) žanrą. Šias žinutes būtų galima bandyti skaityti ir kaip elektroninį dienoraštį, tik sukurtą ne kompiuteriu, bet kita medijos priemone. Pagrindinis skirtumas tarp weblogo ir apskritai smsʼo greičiausiai būtų siuntėjo ir gavėjų skaičiaus neatitikimas. Smsʼas paprastai rašomas vieno asmens kitam, o weblogas pateikiamas iš karto visai bendruomenei, tuo metu besilankančiai atitinkamoje interneto svetainėje.

Lietuvos aludarių sąjunga savo tinklapyje skelbia: „Nemyli alaus – nemyli tėvynės“. Iš tiesų, kaip krepšinis yra antroji Lietuvos religija, taip pat alus Lietuvoje matyt yra antrasis, labiausiai vartojamas gėrimas, po vandens. Taigi todėl mūsų Weblogʼas yra skirtas ALUI. Tiksliau ne tiek pačiam alui, o jo vartotojams – nuo ištikimiausių alaus fanų iki „kartais ragaujančių“.

Beje, pastaruoju metu čia tylu. Mano weblogas vis dar laukia savo pertvarkymo ir upgreido. Ir rimtesnių temų... :)

Besižvalgant po finansinius weblog‘us ir žiniasklaidos priemones, šią savaitę galima rasti daug straipsniukų su įžvalgomis apie finansines rinkas kitiems metams.

Antivakseriai nepasitiki didžiosiomis farmacijos kompanijomis, mano, kad pinigai korumpuoja mediciną, kad vakcinos sukelia autizmą, nors nepatogi tiesa yra tokia, kad vienas ir vienintelis tyrimas, kuriame toks ryšys nurodomas, buvo atmestas, o pagrindinis autorius apkaltintas apgavyste.

1. Puolimas prieš Raskevičių rodo, kad antivakseris yra homofobas. Paniškai bijodamas, kad aliuminatai ar kiti blogiečiai per skiepą jo nesučipuotų, antivakseris tuo pat metu yra šventai įsitikinęs, kad homoseksualumas yra užkrečiamoji liga, kurią galima išgydyti stipriais vaistais ar bizūnu.

Tiek mano šeimos klinikos, tiek mano ar kitų žmonių, vadinamų „antivakceriais“, nuomonė nėra nukreipta prieš skiepus. Tarp „antivakcerių“ šalininkų yra ir gydytojų, tiriančių, ar vakcina saugo, ar yra joje nėra žalingų komponentų.

Antivakseriai plaukti negalės: viena kruizų bendrovė jau paskelbė, kad priims tik skiepytus keleivius [antraštė]
Jungtinės Karalystės kruizų linijos „Saga Cruises“ paskelbė, kad visiems savo keliautojams bus privalu turėti COVID-19 skiepą, ir tapo pirmosiomis, pranešusiomis apie tokį reikalavimą.

Taigi, panašu, jog vis didesnė „antivakserių“ sėkmė, skatinant žmones nesiskiepyti, lemia ir vis didesnes epidemijas. Galima suprasti, jog ligas gali užprogramuoti ne tik mūsų pačių, bet ir aplinkinių pasirinkimai, todėl prieš kovojant su įsivaizduojama grėsme visada reikia apsvarstyti ir visos likusios visuomenės interesus – galbūt mūsų pasirinkimas lems mūsų kaimyno arba draugo nelaimę.

Seime susitiko keli šimtai „antivakserių“: dalijasi istorijomis, kaip skiepai sugriovė gyvenimus [antraštė]

„Antivakseris“ dažniausiai internete reiškiasi kaip vakcinacijos skeptikas. Jis nori sudaryti įspūdį, kad nepasitiki medicinos mokslu ir didžiosiomis farmacijos kampanijomis, kurios, jo teigimu, siekia pelno ir dėl jo pasiryžę net eksperimentams su žmonėmis.

Biohakerystė formuojasi kaip plintantis neinstitucinis mokslo ir technologijų vystymas. Daug biohakerių ir biohakerystės aktyvistų siejami su biopanko judėjimu bei transhumanizmu.

M. Stevensono knyga – kaip reta malonus, protingas, sąmoju žaižaruojantis skaitinys. Kartu tai ir linksma kelionė, supažindinanti su įtakingiausiais mokslininkais ir specialistais, puikiai žinančiais, kokie lobiai slypi transhumanizmo technologijų skrynelėje. Autorius kalbina genų inžinierius, robotų kūrėjus, nanotechnologijos entuziastus, mokslininkus, bandančius atskleisti ilgaamžiškumo paslaptį, nepriklausomus kosmoso tyrėjus.

Sparti technologijų plėtra XX a. lėmė transhumanizmo idėjos atsiradimą. Vienas pirmųjų žodį „transhumanizmas“ 1927 m. pavartojo pirmasis UNESCO vadovas Julianas Huxlay.
Transhumanizmas yra tarptautinis, intelektualinis ir kultūrinis judėjimas, kuris siekia technologinę pažangą panaudoti žmogaus ir jo prigimties tobulinimui. Pagrindinis transhumanizmo tikslas – technologijomis modifikuoti žmogų ir sukurti postžmogų, kuris pasižymėtų geresnėmis kognityvinėmis galiomis, fiziologinėmis savybėmis, beveik nesirgtų ir būtų ilgaamžis.

„Paroda kelia klausimus apie žmogaus santykį su technologijomis ir mus supančiu pasauliu. Mes parodome, kad dirbtinis intelektas ir šiuolaikinės technologijos visuomenėje tuo pačiu metu gali tapti progresyvia, kuriančia ir naikinančia jėga, – kalba p. Melleris, meno rinkoje besisukantis daugiau kaip 20 metų. – Būdama humanoidu, Ai-Da pati yra meno objektas, kuris verčia mus diskutuoti apie šių dienų biotechnologijas ir transhumanizmą.“

Frensis Fukujama, vienas iš judėjimo kritikų, transhumanizmą netgi pavadino „pačia pavojingiausia idėja pasaulyje“. [...]
Terminą „transhumanizmas“ sugalvojo iš garsios britų aristokratų šeimos kilęs Julianas Huxley, eugenikos propaguotojas, evoliucijos biologas, pasisakantis už visapusišką žmogaus potencialo vystymąsi, kuris sukurtų „Efektyvią visuomenę“.
[...] Transhumanizmo judėjimo oponentai teigia, kad Vakarų pasaulio technokratiniai transhumanistai yra atviri postmarksistai ir darvinistai, laikantys save žmonėmis dievais ir visiškai atsidavę socialinės inžinerijos mokslui su vienu tikslu – tiesiogiai manipuliuoti žmonėmis.

Transhumanizmas – tarptautinis intelektualinis ir kultūrinis judėjimas, besivadovaujantis paradigma (nuostata), kad žmogaus ir žmonijos gyvenimo esmė – mokslo ir technologinė kūryba. Transhumanistai tiki, kad nauji mokslo atradimai bei jų pagrindu sukurtos ir įgyvendintos technologijos lemia visuomenės gerovę bei ateitį, kad technologijos gali ir turi gerinti žmogaus ne tik fizines ir fiziologines, bet ir protines doros bei išminties savybes. Transhumanistai mano, kad ilgainiui žmonės galės save transformuoti į daug daugiau gebančias būtybes ir kad tokie dalykai kaip negalia, kančia, ligos, senėjimas bei nesavanoriška mirtis yra nepageidaujami ir išvengiami. Transhumanizmo simboliai – h+ arba H+.

"Šiandien privalome kelti ir svarstyti bioetikos klausimus, kad civilizacijos pažanga būtų kuriama laikantis bendražmogiškųjų vertybių, bendros atsakomybės už dabartį ir ateitį", - sakė V. Adamkus.

Bioetika – tai mokslas, kuris ir siekia, kad moksliniai eksperimentai etikos ribų neperžengtų ir nekenktų žmogaus gerovei. [...]
Bioetika yra platesnė nei medicinos etika sąvoka. Mes nagrinėjame problemas, susijusias ne tik su žmogaus sveikata, jo gyvybe, bet kalbame ir apie gyvybę apskritai (net apie mikroorganizmų gyvybę, genetiškai modifikuotus organizmus ir pan.). Kitaip sakant, galvojame, kaip sugyventi, kad nė vienai gyvybės rūšiai nekiltų pavojus išnykti. Žinoma, šis procesas vyksta savaime, bet svarbu, kad mes jo nepasuktume fatališka kryptimi ir nereikėtų gailėtis. [...]
Bioetika taip pat negali būti be kitų disciplinų – būtina turėti bent šiek tiek biologijos, medicinos, biomedicinos žinių, nes be jų negalima kalbėti apie etinius sprendimus ir apskritai gyvybę. Taip pat bioetika labai susijusi su antropologija – nuo to, kaip mes žvelgsime į žmogų, priklausys ir mūsų sprendimai.

Benediktas XVI: bioetika iškelia svarbiausią žmogaus klausimą [antraštė]
Šventasis Tėvas tęsė, kad šiandien bioetika susiduria su dideliu iššūkiu – kultūrine kova tarp technikos absoliutizmo ir žmogaus moralinės atsakomybės. Pasak Popiežiaus, čia sprendžiasi klausimas apie galimybę žmogui integraliai vystytis, čia sprendžiamas pagrindinis klausimas: žmogus yra savo paties produktas ar jis priklauso nuo Dievo.

Homoseksualių vyrų poros ateityje galės susilaukti bendro vaiko, pirmadienį paskelbė britų mokslininkas Calumas MacKellaras (Kalumas Makelaras), Edinburgo universitete dėstantis bioetiką ir biochemiją.

Terminą bioetika 1970 m. pirmą kartą pavartojo JAV onkologas Van Rensselaeras Potteris. Sukurdamas šį terminą, autorius pabrėžė, kad bioetika turi tapti nauja disciplina, sujungiančia biologijos žinias su žmogaus vertybių sistema. Iš čia ir kilo sudurtinis terminas, kurio bio dalis atspindi gyvybės mokslų žinias, o etika - žmogaus vertybių sistemos pažinimą. Šių dviejų mokslų bendrabūvį Potteris laikė prielaida žmonijos ir apskritai gyvybės išlikimui Žemėje. [...]
Taigi, bioetika siaurąja prasme gali būti suprantama kaip biotechnologijų etika, tačiau plačiąja prasme - kaip gyvybės mokslų etika, talpinanti savyje medicininę etiką.
Warrenas Reichas, vyriausias Bioetikos Enciklopedijos ( Encyclopedia of Bioethics) redaktorius, naujausiame 1995 m. leidime pateikia tokį bioetikos apibrėžimą: sistemiškas gyvybės mokslų ir sveikatos priežiūros moralinių aspektų - iš jų moralės vizijos, sprendimų, elgesio, krypties ir kita - nagrinėjimas, taikant įvairias etikos metodologijas tarpdisciplininėje aplinkoje.

Lietuvos bioetikos komiteto direktorius Eugenijus Gefenas sakė, kad pirmiausia pacientas, kuris laikosi nuomonės, jog gydytojas su juo elgėsi nepagarbiai, turėtų kreiptis į gydymo įstaigos, kurioje gydosi, vadovą.

Grįžęs iš studijų Amerikoje A.Narbekovas bioetikos srityje buvo pirmtakas. „Bioetika gerokai platesnė sąvoka nei biomedicina, nes apima ne tik viską, kas susiję su žmogaus gyvybe, bet ir kalba apie visą gyvąją gamtą“, – paaiškino dvasininkas.

Juk ateitis priklauso tokioms mokslo sritims, kaip biotechnologija, nanotechnologija, informatika. Svarbu ir genetika, o tuomet neišvengiamai - bioetika.

Bioetika: nauji kamieninių ląstelių tyrimai, daug abejonių dėl embriologijos įstatymo Didžiojoje Britanijoje [antraštė]

Stimpankas (steampunk) yra vienas iš mokslinės fantastikos žanrų, kuriame dominuoja garu varomos technologijos, ypač jei veiksmas vyksta XIX amžiuje. Todėl stimpanko kūrinių laikas dažniausiai būna alternatyvioji britų Viktorijos epocha arba Jungtinių Valstijų „laukiniai vakarai“. Jeigu veiksmo vieta yra post-apokaliptinis ar maginės fantastikos pasaulis, dažniausiai jame irgi kaip pagrindinė varomoji jėga yra garas.
Stimpankas lengviausiai atpažįstamas dėl jame naudojamų anachronistinių arba retro-futuristinių išradimų, kurie aprašomi klasikiniuose Juleso Verno ar H.G.Velso kūriniuose [...].

„Susižavėjimas stimpanku gimė iš domėjimosi istorija, estetika ir devynioliktame amžiuje išrastomis, pasaulį pakeitusiomis technologijomis. Stimpankas atsirado dvidešimtame amžiuje kaip literatūros žanras, pasakojantis, kas būtų, jeigu istoriniai įvykiai būtų susiklostę kitaip – pavyzdžiui, nebūtų išrastas garo variklis.

Stimpankas, kaip pavadinimas, kilo iš kiberpanko. Tai mokslinės fantastikos žanras, kuris pasižymi savo hakeriais. Pagrindiniai personažai nuolat „hakina“ aplinkybes. Stimpanke tęsiasi tokia hakeriška pasaulėžiūra, tačiau prisideda kitos dalys.
Pirmiausia, stimpanke būtini anachronizmai. Čia susimaišo objektai iš pramonės ir informacijos revoliucijų. Iš čia atsiranda „stim“ – pramonės perversmo laikų priklausomybė nuo garo tęsiasi. Bet yra ir kita stimpanko dedamoji dalis – ne tik „stim“, bet ir „pankas“. Iš vienos pusės, tai reiškia, kad stimpanke atsiranda su pankais susijusi DIY (do it yourself) etika.
[...] Skaitydami stimpanko tekstą, mes jaučiame skirtingų laikotarpių susimaišymą. Jis mus skatina naujai žiūrėti į aplinką, kurioje gyvename, ir tą aplinką keisti.
A.Tapinas žodyne savo romano gale apibrėžia stimpanką kitaip. [...] jame trūksta panko. Tai labiau „stimpopsas“.

Kas yra stimpankas? A.Tapino paaiškinimas:
Literatūroje stimpankas – mokslinės fantastikos, alternatyviosios istorijos ar netgi fentezi žanras, kurio pagrindinis bruožas – devynioliktojo („garo“) amžiaus technologijos. Stimpanke pagrindinė visa ko varomoji jėga yra garas. Bent jau antžeminiai aparatai turi būti varomi garu. Kaip ir staklės ir įrengimai gamyklose. Apšvietimas – dujomis, nes elektros lemputė dar tik kuriama laboratorijose. Telegrafas veikia, tačiau tik vielomis. Paštas – vokuose, tačiau miestuose operatyviam pristatymui naudojamas pneumo-paštas. Susisiekimas garlaiviais, burlaiviais, traukiniais, traukiamais garvežių ar gariniais/arkliniais diližansais/karietomis/vežimėliais. Yra ir kelionės oru – dirižabliais.

Žurnalisto ir LRT laidų vedėjo Andriaus Tapino 2013 m. išleistas pirmasis lietuviškas stimpanko žanro romanas „Vilko valanda“ buvo išrinktas geriausia 2013-ųjų metų knyga bei taip pačiais metais pelnė Patriotų premiją už knygą jaunimui.

“Steampunk“ stiliaus 8GB USB atmintinė [antraštė]
“Steampunk“ stiliaus įtaisas yra pagamintas iš vario, žalvario, stiklo ir rankinio laikrodžio detalių.

Nelengva buvo suprasti, kodėl pirmąjį Lietuvoje stimpanko žanro romaną išleidęs autorius, pats pasipuošęs atributais iš garo mašinų karaliavimo laikų, pristatyti savo įžūliai nerimtam kūriniui pasirinko rimtas ir uždegančias patriotines dainas atliekančią sermėguotų vyrų kompaniją „Ugniavijas“. [...]
Stimpankas – tai fantastikos žanras, turintis labai aiškius rėmus. Egzistuoja netgi gana aiškus herojų aprangos kodas. Stimpanke vaizduojamas pasaulis toks, koks jis būtų, jeigu žmonija būtų neišradusi nei elektros lemputės, nei vidaus degimo variklio, nei juolab kompiuterio. Tuomet tose pačiose vietose tuo pačiu laiku tie patys žmonės gyventų, elgtųsi ir atrodytų kiek kitaip.

Paisau daugiausia fantastika, na, moksline fantastika dabar, anksciau labiau viduramziska fantazija, bet vis labiau emiau dometis steampunk'u ir i mano fantastinius pasaulis atejo naujieji laikai..

Galbūt galima priskirti stimpanko pradininkams J. Verneʼą, H. Wellsą ar nepelytai primirštą Albertą Robidą, kūrusius XIX–XX amžių sandūroje, jų kūriniuose labai daug technikos ir technologijų, tinkamų stimpankui, tačiau nederėtų pamiršti, kad šie autoriai EKSTRApoliavo savo laiko realijas į ateitį, prognozuodami technikos ir visuomenės pokyčius, o stimpanko kūrėjai INTERpoliuoja mūsų laikus į praeitį, ieškodami joje atitikmenų nūdienos technikos ir visuomenės reiškiniams.

Jūsų tikslas – nupiešti jūsų pasirinktos pasakos veikėjus, vietoves ar net įvykius, tačiau suteikiant jiems „Steampunk‘o“ prieskonį.

Klasikinei lietuvių literatūrai, deja, dar neįprastas fantastinės literatūros žanras, o steampunk‘as apskritai nišinė sąvoka.

„Mes (indėnistai – Alfa.lt) rekonstruojame XIX amžių. Anksčiau kūriau daugiausia moterims. Kadangi nusprendžiau puošti vyrus, ilgai galvojau, ką galėčiau jiems pasiūlyti. XIX a. kariškių uniformos yra įliemenuotos, sutvirtinančios figūrą, paėmiau tai kaip pavyzdį. Pradėjau rekonstruoti vyro aprangą, cilindrus, blauzdines, liemenes, kelnes, marškinius, kišeninius laikrodžius ir šitaip atradau stimpanką (tai ir literatūros pakraipa, ir subkultūra, ir filosofijos kryptis, kurios pagrindinis bruožas – XIX („garo“) amžiaus technologijos – Alfa.lt). [...] stiliaus apranga verčia vyrą pasitempti, būti normaliu, gražiu biču“, – pasakoja Donatas.

Vadinamoji steampunk (angl. steam – garas, garinis; punk – pankas) kultūra, apimanti ne tik papuošalus, prasidėjo apie 1980 m. Oficiali pradžia siejama su K.V.Džeterio 1979 metų romanu „Morloko Naktis“.

– Ką darai šioms vargšėms gėlėms? – klausia Alisa man už nugaros.
Užveržiu kitą sidabrinę veržlę ir nustumiu ją stiebu žemyn.
– Tai stimpankas*. [...]
Tada papuošiau stiebus įvairiais stimpanko elementais, tokiais kaip mažytės metalinės veržlės ir krumpliaračiai, ir netgi stipriais klijais priklijavau mažytį laikrodį prie odinės juostelės, kuria surišau puokštę.
– Stimpankas?
– Tai tokia kryptis. Lyg ir grožinės literatūros subžanras, tačiau pereinantis ir į kitas sritis. Į meną. Į muziką. – Apsisuku laikydama puokštę ir nusišypsau. – O dabar... ir į gėles.

* Literatūroje stimpankas – mokslinės fantastikos žanras, kurio pagrindinis bruožas – XIX amžiaus (garo epochos) technologijos.

Steampunk – sudurtinis anglų kalbos žodis, jo iki šiol niekas nėra aiškiai išvertęs į lietuvių kalbą, nes ir pats žodis punk neturi aiškaus lietuviško atitikmens. Galbūt būtų galima ironiškai ir žaismingai išversti kaip „garpuvys“, bet, ko gero, būtų gana sunku suprasti, apie ką šnekame. Tad tebūna pamažu įsitvirtinantis lietuvių kalboje žodis stimpankas. [...]

O kaip jūsų pačių kuriamas žaidimas „Gremlins“? Kaip jam sekasi?
- Pirmą kitų metų ketvirtį ketiname pradėti atvirus „beta“ versijos bandymus. Tai yra „steampunk“ stiliaus strateginis žaidimas ėjimais su kortų mechanikos elementais. [,,,] Dailininkas domisi istorijos rekonstrukcija, jis žaidimui suteiks Viktorijos eros „steampunk“ detalumo.