Lapo pusė, kurioje rašoma pagalbinė informacija. Naudojama programose, modeliuojančiose rašymą ant abiejų lapo pusių.

Lapo pusė, kurioje rašoma pagalbinė informacija. Naudojama programose, modeliuojančiose rašymą ant abiejų lapo pusių.
Pavyzdžiui, „LogoWriter“ programoje apverstojoje lapo pusėje rašomos procedūros, o gerojoje – piešiama.

Negalėjimas atsiminti to, kas buvo įsiminta ar išmokta. Pirmasis užmiršimą tyrė vokiečių psichologas H. Ebinghauzas (1885), jis eksperimentais nustatė, kiek laiko atmintyje laikoma beprasmė žodinė informacija. Vėlesni tyrimai parodė, kad užmiršimo spartą lemia įsimintos medžiagos apimtis, turinys ir jos įsisąmoninimo laipsnis, prisimenamos ir interferuojančios (Interferencija) medžiagos panašumas, įsimintos medžiagos svarba individui, jo veiklai ir kita. Jeigu negalima prisiminti kurio nors dalyko, tai dar nereiškia, kad jis visiškai užmirštas: užmirštama konkreti medžiagos forma, bet žmogui reikšmingas jos turinys kokybiškai pakeičiamas ir įtraukiamas į jo patirtį. Pasak interferencijos teorijų (B. Andervudo, 1964; D. Seraso, 1967), užmiršimas - tai atminties pėdsako išsitrynimas dėl naujos informacijos įsiminimo. R. Atkinsono nuomone (1968), ilgalaikė atmintis amžina, o užmirštama taip: atsiminimas prasideda nuo pastangų išsirinkti pagalbinę (primenančiąją) informaciją; tos pastangos suaktyvina atitinkamus ilgalaikėje atmintyje laikomus duomenis, jei pagalbinė informacija buvo parinkta netiksliai ir atsiminti nepavyko (didelės apimties dalykui atsiminti reikia didelių duomenų klodų), tai rezultatas ir bus užmiršimas. Bet ši teorija turi trūkumų, nes negali paaiškinti visų užmiršimo reiškinių.

Sugebėjimas matyti daiktus ir reiškinius; informacijos apie tų objektų optines savybes priėmimas ir apdorojimas. Regos procesai prasideda regos organuose, kurie priima spinduliuojamą arba atspindimą šviesą. Daugumos gyvūnų regos organus sudaro 2 dalys: recepcinė nervinė (šviesai jautrios ląstelės ir akyje esantys neuronai) ir pagalbinė (optinė sistema, atraminiai dariniai). Sudėtingėjant fotoreceptoriams ir pagalbiniam aparatui, gyvūnų evoliucijoje fotoreceptoriai ir pagalbinis aparatas darėsi vis sudėtingesni, ir ilgainiui iš jų išsivystė akys. Aukštesniųjų bestuburių jos yra facetinės, stuburinių - kameros tipo. Daugumos bestuburių receptorių sluoksnis konvertuotas (atgręžtas į šviesą), stuburinių - invertuotas (šviesa pirmiausia pereina tinklainės sluoksnius, paskui fotoreceptorius).Žmogus ir dauguma gyvūnų junta 380-780 mm bangos ilgio šviesą (ultravioletinę junta bitės, infraraudonąją - kai kurie ropliai). Fotoreceptorių pigmentai skyla veikiami šviesos. Tarpiniai skilimo produktai didina fotoreceptorių membranos laidumą jonams. Jonų srovių sukeltas recepcinis potencialas jaudina bipolinių ląstelių ataugas, o jos jaudinimą perduoda tinklainės ganglinėms ląstelėms, šių ląstelių aksonais jaudinimas sklinda į regos centrus smegenyse: viršutinį dvikalnį vidurinėse smegenyse, šoninį alkūninį kūną tarpinėse smegenyse ir didžiųjų pusrutulių pakaušio sritį (iš pradžių į 17 lauką, iš jo į 18 ir 19 laukus). Nuo vidinių tinklainės dalių einančios abiejų nervų skaidulos, prieš patekdamos į smegenis, kryžiuojasi (sudaro kryžmę). Su jaudinimo ir slopinimo procesais regos sistemoje susiję įvairūs elektriniai reiškiniai. Diagnostiniu požiūriu svarbus yra tinklainės potencialų kompleksas - elektroretinograma. Regos sistema priima, koduoja ir smegenų centruose dekoduoja tokius šviesos dirgiklio požymius: 1) stiprumą, 2) spalvą, 3) formą, 4) padėtį erdvėje, 5) judėjimą, 6) trukmę.Šviesos šaltinio ryškumo jutimą lemia: 1) šviesos spinduliavimo intensyvumas, 2) kontaktas tarp šviesos dirgiklio ir jį supančio fono, 3) akies ↑ adaptacijos laipsnis (pvz., prie tamsos prisitaikiusi akis yra gerokai jautresnė negu neprisitaikiusi, 4) šviesos dirgiklio plotas, 5) šviesos dirgiklio projekcijos tinklainėje vieta (jautriausia yra tinklainės centrinė duobutė), 6) šviesos spektrinė sudėtis (žmogaus akis jautriausia žaliai ir geltonai šviesai). Keli šviesos kvantai, patekę į prie tamsos prisitaikiusią tinklainę, jau sukelia regos pojūtį.Formai koduoti svarbus yra kontrastas, paryškinantis ribas tarp fono ir objekto arba objektų detalių. Regos žievėje yra neuronų, kurie skirtingai reaguoja į formos požymius. Labiausiai formos detektorių dirginantis dirgiklis gali būti tam tikru kampu orientuota linija arba šviesos juostelė, kampas ir pan.Trimatį objekto vaizdą, jo padėtį erdvėje ir nuotolį padeda nustatyti ↑ abiakė rega. Didesniąją žmogaus akipločio dalį (apie 124°) sudaro vadinamoji binokulinė (abiejų akių) zona, t. y. sritis, kurioje kairiosios ir dešiniosios akių regėjimo laukai vienas kitą uždengia.Objekto judėjimą suvokti įgalina nuoseklus fotoreceptorių jaudinimas, nuolat keičiantis objekto projekcijai tinklainėje. Informaciją apie objekto judėjimą regos centruose surenka judėjimo krypties ir greičio detektoriai. Žmogus suvokia judėjimo greičius nuo 0,03-0,05° iki 12-32°/s. Lėčiau nei 40,03°/s judantys objektai atrodo nejudantys, judantys greičiau negu 32°/s yra nematomi. Kintant nejudančio objekto dalims ir jų padėčiai, kyla judėjimo iliuzija (stroboskopinis efektas, taikomas kinematografijoje). Šviesos poveikio trukmės jutimą lemia ne tik reali trukmė, bet ir šviesos stiprumas ir akies adaptacijos laipsnis.Regos procesui svarbus yra akies pagalbinis aparatas. Akies optinė sistema ir akių judesiai leidžia projektuoti objekto vaizdą į jautriausią tinklainės dalį, nuosekliai apžiūrėti objek.to detales.Pirminiuose regos centruose gauta informacija apie atskirus objekto požymius yra perduodama į aukštesnius regos centrus ir susintetinama į bendrą vaizd