netekti stiprumo, išsivadėti

išsikvėpti, nusistelbti

netekti stiprumo, kvapo

dunė́ti, -ė́ja (dùna), -ė́jo intr. Š, LVI517 vadėtis, stilbti.
išdunė́ti, -ė́ja (i̇̀šduna BŽ581), -ė́jo intr. išsivadėti, nusistelbti: Išdunė́ję apyniai, nebeturi nė kokio kvapo Jnšk. Toks išdunėjęs šienas, kur tau gyvulys beės! Jnšk. Išdunė́jo alus, smagens girtuoklio J.
| prk.: Visiškai išdunėję (išaušėliai) žmonės – pažada, ir nepadaro! Jnšk.
nudunė́ti, -ė́ja (nùduna), -ė́jo intr. išsivadėti, nusistelbti: Alus be kamščio iš bačkos nudunė́jo, t. y. nuvėso J.

smė̃lti, -sta, -o intr.
1. mėlti, tamsėti, juosti: Nuo gėrimo jo akys smė̃lti pradeda, t. y. mėlynos daros, pajuosta J. Smė̃lo veidas ligonio, t. y. darės mėlynas, jau pasmėlęs, žemenos apneštas J.
2. smelkiamam nykti, stilbti: Smėlte nusmėlo bulbės, tarp medžių pasodintos, t. y. nusikalėjo J.
įsmė̃lti intr. įmėlti, įjuosti, patamsėti: Ponų vaikai ir toki įsmė̃lę, matyt, nesveiki KzR. Jo išblyškusiam ir įsmėlusiam veide nematyti buvo šyptelėjimo V.Piet. Balti ruožai įsmė̃lo, i šnipš – ani kaip nebeišsimazgoja Mžš. Storų medžių sienos, įsmėlusios nuo senumo, rodė, jog kirstos iš senoviškų girių V.Piet.
| Kur tau negeria: įsmė̃lus jy (ji) i įsmė̃lus Mžš.
nusmė̃lti intr.
1. Nj pamėlti, pajuosti: Nusmė̃lęs veidas ligonio, t. y. mėlynas pasidaręs J. Nusmė̃lę veidai kaip gvazdikai Mrj. Ar tu sergi, ar ką, kad toks nusmė̃lęs Mrj.
2. nusistelbti, išsistiebti: Nusmė̃lo bulvės, tarp medžių pasodintos, t. y. nusistelbė, nusikalo apgožtos J.
pasmė̃lti intr. Tr. Ssk, Ldk; SD344, DK42, Sut pamėlti, patamsėti, pajuosti, papilkėti, nublankti (ppr. apie veido, akių spalvą): Pasmė̃lo veidas ligonio, t. y. paspėlo, melsvas tapo J. Veidas nuo gėrimo pasmė̃lęs, sužliurkęs J. Jau visas pasmė̃lęs – dar lauke stovi Grš. Tu visai pasmė̃lęs, eik į vidų! Alk. Nestovy an šalčio pasmė̃lęs, eik pirkion! Ml. Šalta, pasmėlai̇̃, einam in pirkią Al. Ko stūksai pasmė̃lęs ant vėjo – apsivilk kuo nors! VšR. Pasmė̃lo lyg numirėlis Vrb. Vakar gėrė – žiūrėk, kokie veidai pasmė̃lę Snt. Viduriai valgio neužleidžia, už tai pasmė̃lęs vaikščioja Skrd. Ko tu tokia pasmė̃lus, a sergi? Jrb. Nuo stipraus tabako veidas pasmė̃lsta Vdžg. Ligūsta tokia, pasmė̃lusi – liga kokia metas DūnŽ. Iš jo nieko nebus – toks pasmė̃lęs Erž. Vaikas taip sunkiai sirgo: par kelias dienas paakiai pasmė̃lo Šl. Jis serga: nematot, kad pasmė̃lęs! Mrs. Ji žiūrėjo išsigandusi, pasmėlusi, su skausmo raukšle kaktoje P.Cvir. Akys pasmė̃lusios iš rūpesčio Snt. Pasmė̃lusios (apsiblaususios) akys – miego nora Pp, Akm.
ǁ padūmuoti, patamsėti (apie dangų): Pasmė̃lęs dangus Dsn, Tvr. Dangaus pakraštys toks pasmė̃lęs, labiausia tai vakaruos Ut. Jo žvilgsnis krypo į pasmėlusias tolumas rš.
susmė̃lti intr. pamėlti nuo šalčio: Pakurk ugnį – jau visi susmė̃lę Alvt. Susmė̃lęs senis – neit dreba KzR.

1 dvė̃sti, dvẽsia, -ė
1. intr. SD1214, SD447 gaišti, stipti (apie gyvulį): Jau arklys dvẽsia K. Šįmet paršeliai baisiai dvẽsa Vkš. Atėjo dvesiamas laikas, ir dvesia kurmelis J.Jabl. Tu dvesi̇̀, ir gyvolis tavo baudžias dvėsti J.
^ Ko išsižiojai kaip menkė dvėsdama! Sim. Nedvės žiurkė ant aruodo LTR.
2. intr. menk. galą gauti, mirti (apie žmogų): Kelinti metai jau ant patalo dvẽsia ir nudvė̃st negali Ds. Jėgos jau visai išseko – nori ilsėkis, nori dvėsk rš.
| Ans norėjo dvė̃sdamas (labai) eiti Dov.
^ Laukas gimė, laukas ir dvė̃s Erž. Kas girtas nebagotas, tas ir dvė̃s – neturės Grž. Kas ės, tas nedvės LTR.
ǁ prk. netverti, mirti: Mes dvėsėm juoku Ds.
3. intr., tr. Skr, Šll alkti, badauti; lysti: Už kokius nuopelnus jis turtuose skęsta, o aš badą dvesiu? J.Balč. Balo[je] pririšti arkliai dvẽsia Pc. Mūsų karvės dvẽsia name (stovi tvarte be pašaro) Ėr. Arkliai nepašerti, ir dvė̃sė per dieną Stk. Perkelk gyvulius, kad nedvėstų bado Vj. Ką ten būs pieno, ka karvės yr badu dvẽsamos Slnt. Jie te dvẽsia dvẽsia, džiūsta nevalgę Kb. Boba dvẽsia, užsigulusi ant naudos, pardvėsusi, nuskidusi, nutroškusi J. Ko tu dvesi̇̀, ar nėr ko valgyt? Ds. Įdedu čia valgyt, užtat nedvėsk važiuodamas Lnkv.
| Iš dvė̃susios (padžiūvusios) eglės nekoks būs kazilas Šts.
^ Be žmogaus darbo ponai badu dvėstų PPr70.
4. intr. BPI406 kvėpti: Dvėsė Jėzus ing apaštalus tarydams: „Imkiat dvasią šventą“ Mž589.
1 apdvė̃sti, àpdvesia, àpdvėsė intr.
1. daugeliui išstipti: Mūsų sodo[je] jau pernai kiaulės àpdvėsė, vargu bedvės šį metą Šts.
2. pasidaryti apatiškam, apleipti: Kas tau, kad toks apdvė̃sęs? Gs.
3. sulysti: Nežinau, ko tas mūsų vaikas teip apdvėsęs Paį. Nutvėręs apdvėsusią, šleivą kumelpalaikę rš.
4. apgesti, apiblėsti: Nedėk juškos – žarijos dar neapdvė̃susios Ldk.
1 atidvė̃sti, ati̇̀dvesia, ati̇̀dvėsė intr.
1. refl. SD209, R247, K atsikvėpti: Jam užaugo skaudulys, ir nebegalėjo nė atsidvė̃st Lnkv. Teip uždusau – nebegaliu nė atsidvė̃st Brž. Paršas priputęs, kad net neatsi̇̀dvesia Skr. Jis neatsidvė̃sdamas alaus stiklinę išmovė Jnšk. Karvė taip sunkiai atsi̇̀dvėsė Pgr. Bites taip uždarytas laikykiat, kad tiktai šviežiu oru gana turėtų atsidvėsti S.Dauk. Aš vos galėjau atsidvėsti iš nusigandimo brš.
| prk.: Jeigum dar atsi̇̀dvesia ligonis (bezda, pilvu sirgdamas), tai pagis Jnšk.
2. refl. gauti oro, įeiti orui: Kai bačka atsi̇̀dvesia, tai alus nustalbsta Jnšk. Kai špunka valio[je], tai jin galia atsidvė̃st Lnkv. Tu tos kiaulės pūslės neišpūsi, ji pro vieną vietą atsi̇̀dvesia Pš.
3. refl. SD42 atsigauti, pailsėti: Leisk manie atsidvė̃sti, t. y. atsigauti, atsidusėti J. Kai privargsti, tai neduoda ir atsidvė̃st Ds. Sušilom pjaudami, ben kiek atsidvė̃skim Km. Užlipę an kalnelio, truputį atsidvė̃sma Lel. Aš nebvalioju bedirbti, leisk man atsidvė̃sti Klp. Bėdžius toks, kasdien kantriai pasilenkęs, po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvė̃sti K.Donel. Tuose varguose … vos atsidvesiu nelaimingas KN33.
4. atbadauti, atalkti: Aha, vakar sakiau valgyk, greit negausi – dabar atidvė̃sk už savo durną galvą Paį.
1 įdvė̃sti, į̇̃dvesia, į̇̃dvėsė intr. įalkti; sulysti: Įdvė̃sti yra pusdvėsiu būti J. Prie tavęs būdamas, į̇̃dvėsiau į pusę, t. y. sulysau J.
| refl.: Per dieną įsidvės mieste, tai parvažiavęs po cielą bliūdą bulbynės liuob išvalgys Užv.
1 išdvė̃sti, i̇̀šdvesia, i̇̀šdvėsė intr.
1. SD446, K visiems išstipti: Žąsyčiai i̇̀šdvėsė J.
| Baigia visi kopūstai išdvė̃sti (išdžiūti neprigiję) Rm.
ǁ nugaišti: Ìšdvėsė kumelė Brsl. Bestija iždvėsusyji … mėšlyne pamesta DP583.
2. menk. numirti (apie žmogų): Nori gyvenk, nori išdvė̃sk Nmč.
^ Koks velnias gimęs, toks ir išdvės TŽV603. Kad tu išdvė̃stum! Ds.
ǁ prk. netverti, mirti: Buvo žmogus galįs pasakoti: išdvė̃sti liuobam beklausydamys, bejuokdamys Plng. Tik neišdvėsęs nuo juoko BM52.
3. psn. numirti: Turėjo išdvėsti, dūšią savo išleisti BPII195. Išdvėsė (paraštėje numirė) ir tapo suvoktas savo žmoniumpi BB1Moz49,33.
4. Šll išalkti, išbadėti: Tas teliukas alkanas, išdvė̃sęs, niekas neprižiūri Pc. Kai gerai išdvėsi̇̀, tai net apsiputojęs rysi Ds.
ǁ sulysti: Jų vaikai toki riebuiliai, o mūsų toki išdvė̃sę Paį. Jūsų bernas tai viškai išdvė̃sęs, net baisu žiūrėt Km. Regis ir valgo, o išdvė̃sęs, ir gana Sdk.
5. refl. išsivadėti, nusistelbti: Alus jau išsi̇̀dvėsė, nebestiprus Sb.
1 nudvė̃sti, nùdvesia, nùdvėsė intr.
1. K nugaišti, nustipti, galą gauti: Gyvolis nùdvėsė J. Tai ką tas šuva darys, gi badu gali nudvė̃sti Jnšk.
| Nūdvėsusius batvinius pasvadino, ką anie beatgys Šll.
^ Nùdvėsė meška, mesk ir dūdas per tvorą Brž.
2. menk. numirti (apie žmogų):
^ Vandenio – nors prigerk, malkų – nors sudek, o duonos – nors nudvėsk LTR.
3. nuskursti, sublogti, sumenkėti: Nežinau, ko tas mūsų vaikas teip nùdvėsė Paį. Jis visai nudvė̃sęs, tuoj jam galas bus Lš. Vaikas nudvė̃sęs, nieko nevalgo Ėr. Nenudvė̃sęs dideliai Krtn. Jų arkliai visai nudvė̃sę – vieni kaulai Jnš. Tokie mažučiai tie burokai, nudvė̃sę Slm.
1 padvė̃sti, pàdvesia, pàdvėsė intr.
1. R, K pastipti, nugaišti: Šiemet visų kiaulės pàdvėsė OG281. Arklys jo padvėsė J. Šuo iš bado pàdvėsė Krkl. Taip jam ir padvėsė paskutinė karvutė LTR(Klm). Ir padvėsė žuvys, kurios buvo upėj, ir smirdėjo upė Ch2Moz7,21.
^ Nigdi pelė aruode nepàdvėsė Vb. Kad padvėsė karvė, lai perkūnas užmuša ir ožką Sim. Lauk, šunie, kol kumelė padvė̃s Gdž. Pakolei riebusis sulys, liesasis padvės VP36.
2. menk. numirti (apie žmogų):
^ Šiąnakt kai padvė̃sus miegojau Pc.
| refl.: Tepàdvesas, ar mun rūpa! M.Unt.
3. pablogti, paliesėti, suskursti: Tas jos vyras padvė̃sęs toks – negražus Jrb. Padvė̃sęs, kai iš badų išlindęs, net baisu žiūrėti Psn. Rokas važiavo pro šalį tokiu padvėsusiu kuinu rš.
^ Kai padvė̃si, rugienių šiaudus ėsi (sakoma išrankiam) Slm. Rugiapjūtėj pavėsy – žiemą padvėsi TŽIII388.
1 pérdvėsti intr. peralkti; sulysti: Perdvėsusias karves gena, iš kur tas bus pienas Lnkv. Párdvėsęs žmogus bijo i valgyt daug Pšl. Párdvėsė bevažinėdamas i apsirgo Upt. Anądien čia buvo atlėkęs kažkieno perdvėsęs šuva Paį. Pardvėsti į antrą pusę (labai išalkti) Šll.
^ Ir vaikščioji kaip šuva pardvė̃sęs Krp.
1 prasidvė̃sti, prasi̇̀dvesia, prasi̇̀dvėsė išeiti orui: Palauk, dar nekišk [bačkos], tegul kiek daugiau prasidvė̃s Paį.
1 pridvė̃sti, pri̇̀dvesia, pri̇̀dvėsė intr.
1. pristipti, daug prigaišti: Nubrauk tas muses – matai, kiek pridvė̃susių! Pc. Vieną vasarą tų žuvių pri̇̀dvėsė galybės Rs.
2. prialkti: Valgyti neįsidėjom, tai kad jau pri̇̀dvėsėm! Pc. Pridvė̃susi yrai, duonos nė tam kartuo netura Dr. Besanti pridvė̃susi, kojoms velkina KlvrŽ. Kalėdamas daug bado pridvėsęs rš.
| refl.: Šiandie nuo pat ryto nevalgęs, tai nežinia kaip prisi̇̀dvėsė Paį.
1 sudvė̃sti, sùdvesia, sùdvėsė intr. sulysti, sumenkėti: Buvo toks sudvė̃sęs, o dabar jau sveikas, sugijo Rm. Ta katė šįmet sudvė̃sus visai, tai nė tų kačiukų nebuvo Jrb.
1 uždvė̃sti, ùždvesia, ùždvėsė intr. užbadėti, užalkti: Per pavasarį kiaulės ùždvesia, tai rudenį vos atsitaiso Brž. Uždvė̃s arkliai, duok avižų Skr. Jau kelinta diena nevalgau, ùždvėsiau visai Skr. Kaip par dieną ùždvėsiau, tai nė dabar nenoriu valgyt Grdž.

1 dvė̃sti, dvẽsia, -ė
1. intr. SD1214, SD447 gaišti, stipti (apie gyvulį): Jau arklys dvẽsia K. Šįmet paršeliai baisiai dvẽsa Vkš. Atėjo dvesiamas laikas, ir dvesia kurmelis J.Jabl. Tu dvesi̇̀, ir gyvolis tavo baudžias dvėsti J.
^ Ko išsižiojai kaip menkė dvėsdama! Sim. Nedvės žiurkė ant aruodo LTR.
2. intr. menk. galą gauti, mirti (apie žmogų): Kelinti metai jau ant patalo dvẽsia ir nudvė̃st negali Ds. Jėgos jau visai išseko – nori ilsėkis, nori dvėsk rš.
| Ans norėjo dvė̃sdamas (labai) eiti Dov.
^ Laukas gimė, laukas ir dvė̃s Erž. Kas girtas nebagotas, tas ir dvė̃s – neturės Grž. Kas ės, tas nedvės LTR.
ǁ prk. netverti, mirti: Mes dvėsėm juoku Ds.
3. intr., tr. Skr, Šll alkti, badauti; lysti: Už kokius nuopelnus jis turtuose skęsta, o aš badą dvesiu? J.Balč. Balo[je] pririšti arkliai dvẽsia Pc. Mūsų karvės dvẽsia name (stovi tvarte be pašaro) Ėr. Arkliai nepašerti, ir dvė̃sė per dieną Stk. Perkelk gyvulius, kad nedvėstų bado Vj. Ką ten būs pieno, ka karvės yr badu dvẽsamos Slnt. Jie te dvẽsia dvẽsia, džiūsta nevalgę Kb. Boba dvẽsia, užsigulusi ant naudos, pardvėsusi, nuskidusi, nutroškusi J. Ko tu dvesi̇̀, ar nėr ko valgyt? Ds. Įdedu čia valgyt, užtat nedvėsk važiuodamas Lnkv.
| Iš dvė̃susios (padžiūvusios) eglės nekoks būs kazilas Šts.
^ Be žmogaus darbo ponai badu dvėstų PPr70.
4. intr. BPI406 kvėpti: Dvėsė Jėzus ing apaštalus tarydams: „Imkiat dvasią šventą“ Mž589.
1 apdvė̃sti, àpdvesia, àpdvėsė intr.
1. daugeliui išstipti: Mūsų sodo[je] jau pernai kiaulės àpdvėsė, vargu bedvės šį metą Šts.
2. pasidaryti apatiškam, apleipti: Kas tau, kad toks apdvė̃sęs? Gs.
3. sulysti: Nežinau, ko tas mūsų vaikas teip apdvėsęs Paį. Nutvėręs apdvėsusią, šleivą kumelpalaikę rš.
4. apgesti, apiblėsti: Nedėk juškos – žarijos dar neapdvė̃susios Ldk.
1 atidvė̃sti, ati̇̀dvesia, ati̇̀dvėsė intr.
1. refl. SD209, R247, K atsikvėpti: Jam užaugo skaudulys, ir nebegalėjo nė atsidvė̃st Lnkv. Teip uždusau – nebegaliu nė atsidvė̃st Brž. Paršas priputęs, kad net neatsi̇̀dvesia Skr. Jis neatsidvė̃sdamas alaus stiklinę išmovė Jnšk. Karvė taip sunkiai atsi̇̀dvėsė Pgr. Bites taip uždarytas laikykiat, kad tiktai šviežiu oru gana turėtų atsidvėsti S.Dauk. Aš vos galėjau atsidvėsti iš nusigandimo brš.
| prk.: Jeigum dar atsi̇̀dvesia ligonis (bezda, pilvu sirgdamas), tai pagis Jnšk.
2. refl. gauti oro, įeiti orui: Kai bačka atsi̇̀dvesia, tai alus nustalbsta Jnšk. Kai špunka valio[je], tai jin galia atsidvė̃st Lnkv. Tu tos kiaulės pūslės neišpūsi, ji pro vieną vietą atsi̇̀dvesia Pš.
3. refl. SD42 atsigauti, pailsėti: Leisk manie atsidvė̃sti, t. y. atsigauti, atsidusėti J. Kai privargsti, tai neduoda ir atsidvė̃st Ds. Sušilom pjaudami, ben kiek atsidvė̃skim Km. Užlipę an kalnelio, truputį atsidvė̃sma Lel. Aš nebvalioju bedirbti, leisk man atsidvė̃sti Klp. Bėdžius toks, kasdien kantriai pasilenkęs, po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvė̃sti K.Donel. Tuose varguose … vos atsidvesiu nelaimingas KN33.
4. atbadauti, atalkti: Aha, vakar sakiau valgyk, greit negausi – dabar atidvė̃sk už savo durną galvą Paį.
1 įdvė̃sti, į̇̃dvesia, į̇̃dvėsė intr. įalkti; sulysti: Įdvė̃sti yra pusdvėsiu būti J. Prie tavęs būdamas, į̇̃dvėsiau į pusę, t. y. sulysau J.
| refl.: Per dieną įsidvės mieste, tai parvažiavęs po cielą bliūdą bulbynės liuob išvalgys Užv.
1 išdvė̃sti, i̇̀šdvesia, i̇̀šdvėsė intr.
1. SD446, K visiems išstipti: Žąsyčiai i̇̀šdvėsė J.
| Baigia visi kopūstai išdvė̃sti (išdžiūti neprigiję) Rm.
ǁ nugaišti: Ìšdvėsė kumelė Brsl. Bestija iždvėsusyji … mėšlyne pamesta DP583.
2. menk. numirti (apie žmogų): Nori gyvenk, nori išdvė̃sk Nmč.
^ Koks velnias gimęs, toks ir išdvės TŽV603. Kad tu išdvė̃stum! Ds.
ǁ prk. netverti, mirti: Buvo žmogus galįs pasakoti: išdvė̃sti liuobam beklausydamys, bejuokdamys Plng. Tik neišdvėsęs nuo juoko BM52.
3. psn. numirti: Turėjo išdvėsti, dūšią savo išleisti BPII195. Išdvėsė (paraštėje numirė) ir tapo suvoktas savo žmoniumpi BB1Moz49,33.
4. Šll išalkti, išbadėti: Tas teliukas alkanas, išdvė̃sęs, niekas neprižiūri Pc. Kai gerai išdvėsi̇̀, tai net apsiputojęs rysi Ds.
ǁ sulysti: Jų vaikai toki riebuiliai, o mūsų toki išdvė̃sę Paį. Jūsų bernas tai viškai išdvė̃sęs, net baisu žiūrėt Km. Regis ir valgo, o išdvė̃sęs, ir gana Sdk.
5. refl. išsivadėti, nusistelbti: Alus jau išsi̇̀dvėsė, nebestiprus Sb.
1 nudvė̃sti, nùdvesia, nùdvėsė intr.
1. K nugaišti, nustipti, galą gauti: Gyvolis nùdvėsė J. Tai ką tas šuva darys, gi badu gali nudvė̃sti Jnšk.
| Nūdvėsusius batvinius pasvadino, ką anie beatgys Šll.
^ Nùdvėsė meška, mesk ir dūdas per tvorą Brž.
2. menk. numirti (apie žmogų):
^ Vandenio – nors prigerk, malkų – nors sudek, o duonos – nors nudvėsk LTR.
3. nuskursti, sublogti, sumenkėti: Nežinau, ko tas mūsų vaikas teip nùdvėsė Paį. Jis visai nudvė̃sęs, tuoj jam galas bus Lš. Vaikas nudvė̃sęs, nieko nevalgo Ėr. Nenudvė̃sęs dideliai Krtn. Jų arkliai visai nudvė̃sę – vieni kaulai Jnš. Tokie mažučiai tie burokai, nudvė̃sę Slm.
1 padvė̃sti, pàdvesia, pàdvėsė intr.
1. R, K pastipti, nugaišti: Šiemet visų kiaulės pàdvėsė OG281. Arklys jo padvėsė J. Šuo iš bado pàdvėsė Krkl. Taip jam ir padvėsė paskutinė karvutė LTR(Klm). Ir padvėsė žuvys, kurios buvo upėj, ir smirdėjo upė Ch2Moz7,21.
^ Nigdi pelė aruode nepàdvėsė Vb. Kad padvėsė karvė, lai perkūnas užmuša ir ožką Sim. Lauk, šunie, kol kumelė padvė̃s Gdž. Pakolei riebusis sulys, liesasis padvės VP36.
2. menk. numirti (apie žmogų):
^ Šiąnakt kai padvė̃sus miegojau Pc.
| refl.: Tepàdvesas, ar mun rūpa! M.Unt.
3. pablogti, paliesėti, suskursti: Tas jos vyras padvė̃sęs toks – negražus Jrb. Padvė̃sęs, kai iš badų išlindęs, net baisu žiūrėti Psn. Rokas važiavo pro šalį tokiu padvėsusiu kuinu rš.
^ Kai padvė̃si, rugienių šiaudus ėsi (sakoma išrankiam) Slm. Rugiapjūtėj pavėsy – žiemą padvėsi TŽIII388.
1 pérdvėsti intr. peralkti; sulysti: Perdvėsusias karves gena, iš kur tas bus pienas Lnkv. Párdvėsęs žmogus bijo i valgyt daug Pšl. Párdvėsė bevažinėdamas i apsirgo Upt. Anądien čia buvo atlėkęs kažkieno perdvėsęs šuva Paį. Pardvėsti į antrą pusę (labai išalkti) Šll.
^ Ir vaikščioji kaip šuva pardvė̃sęs Krp.
1 prasidvė̃sti, prasi̇̀dvesia, prasi̇̀dvėsė išeiti orui: Palauk, dar nekišk [bačkos], tegul kiek daugiau prasidvė̃s Paį.
1 pridvė̃sti, pri̇̀dvesia, pri̇̀dvėsė intr.
1. pristipti, daug prigaišti: Nubrauk tas muses – matai, kiek pridvė̃susių! Pc. Vieną vasarą tų žuvių pri̇̀dvėsė galybės Rs.
2. prialkti: Valgyti neįsidėjom, tai kad jau pri̇̀dvėsėm! Pc. Pridvė̃susi yrai, duonos nė tam kartuo netura Dr. Besanti pridvė̃susi, kojoms velkina KlvrŽ. Kalėdamas daug bado pridvėsęs rš.
| refl.: Šiandie nuo pat ryto nevalgęs, tai nežinia kaip prisi̇̀dvėsė Paį.
1 sudvė̃sti, sùdvesia, sùdvėsė intr. sulysti, sumenkėti: Buvo toks sudvė̃sęs, o dabar jau sveikas, sugijo Rm. Ta katė šįmet sudvė̃sus visai, tai nė tų kačiukų nebuvo Jrb.
1 uždvė̃sti, ùždvesia, ùždvėsė intr. užbadėti, užalkti: Per pavasarį kiaulės ùždvesia, tai rudenį vos atsitaiso Brž. Uždvė̃s arkliai, duok avižų Skr. Jau kelinta diena nevalgau, ùždvėsiau visai Skr. Kaip par dieną ùždvėsiau, tai nė dabar nenoriu valgyt Grdž.

1 dvė̃sti, dvẽsia, -ė
1. intr. SD1214, SD447 gaišti, stipti (apie gyvulį): Jau arklys dvẽsia K. Šįmet paršeliai baisiai dvẽsa Vkš. Atėjo dvesiamas laikas, ir dvesia kurmelis J.Jabl. Tu dvesi̇̀, ir gyvolis tavo baudžias dvėsti J.
^ Ko išsižiojai kaip menkė dvėsdama! Sim. Nedvės žiurkė ant aruodo LTR.
2. intr. menk. galą gauti, mirti (apie žmogų): Kelinti metai jau ant patalo dvẽsia ir nudvė̃st negali Ds. Jėgos jau visai išseko – nori ilsėkis, nori dvėsk rš.
| Ans norėjo dvė̃sdamas (labai) eiti Dov.
^ Laukas gimė, laukas ir dvė̃s Erž. Kas girtas nebagotas, tas ir dvė̃s – neturės Grž. Kas ės, tas nedvės LTR.
ǁ prk. netverti, mirti: Mes dvėsėm juoku Ds.
3. intr., tr. Skr, Šll alkti, badauti; lysti: Už kokius nuopelnus jis turtuose skęsta, o aš badą dvesiu? J.Balč. Balo[je] pririšti arkliai dvẽsia Pc. Mūsų karvės dvẽsia name (stovi tvarte be pašaro) Ėr. Arkliai nepašerti, ir dvė̃sė per dieną Stk. Perkelk gyvulius, kad nedvėstų bado Vj. Ką ten būs pieno, ka karvės yr badu dvẽsamos Slnt. Jie te dvẽsia dvẽsia, džiūsta nevalgę Kb. Boba dvẽsia, užsigulusi ant naudos, pardvėsusi, nuskidusi, nutroškusi J. Ko tu dvesi̇̀, ar nėr ko valgyt? Ds. Įdedu čia valgyt, užtat nedvėsk važiuodamas Lnkv.
| Iš dvė̃susios (padžiūvusios) eglės nekoks būs kazilas Šts.
^ Be žmogaus darbo ponai badu dvėstų PPr70.
4. intr. BPI406 kvėpti: Dvėsė Jėzus ing apaštalus tarydams: „Imkiat dvasią šventą“ Mž589.
1 apdvė̃sti, àpdvesia, àpdvėsė intr.
1. daugeliui išstipti: Mūsų sodo[je] jau pernai kiaulės àpdvėsė, vargu bedvės šį metą Šts.
2. pasidaryti apatiškam, apleipti: Kas tau, kad toks apdvė̃sęs? Gs.
3. sulysti: Nežinau, ko tas mūsų vaikas teip apdvėsęs Paį. Nutvėręs apdvėsusią, šleivą kumelpalaikę rš.
4. apgesti, apiblėsti: Nedėk juškos – žarijos dar neapdvė̃susios Ldk.
1 atidvė̃sti, ati̇̀dvesia, ati̇̀dvėsė intr.
1. refl. SD209, R247, K atsikvėpti: Jam užaugo skaudulys, ir nebegalėjo nė atsidvė̃st Lnkv. Teip uždusau – nebegaliu nė atsidvė̃st Brž. Paršas priputęs, kad net neatsi̇̀dvesia Skr. Jis neatsidvė̃sdamas alaus stiklinę išmovė Jnšk. Karvė taip sunkiai atsi̇̀dvėsė Pgr. Bites taip uždarytas laikykiat, kad tiktai šviežiu oru gana turėtų atsidvėsti S.Dauk. Aš vos galėjau atsidvėsti iš nusigandimo brš.
| prk.: Jeigum dar atsi̇̀dvesia ligonis (bezda, pilvu sirgdamas), tai pagis Jnšk.
2. refl. gauti oro, įeiti orui: Kai bačka atsi̇̀dvesia, tai alus nustalbsta Jnšk. Kai špunka valio[je], tai jin galia atsidvė̃st Lnkv. Tu tos kiaulės pūslės neišpūsi, ji pro vieną vietą atsi̇̀dvesia Pš.
3. refl. SD42 atsigauti, pailsėti: Leisk manie atsidvė̃sti, t. y. atsigauti, atsidusėti J. Kai privargsti, tai neduoda ir atsidvė̃st Ds. Sušilom pjaudami, ben kiek atsidvė̃skim Km. Užlipę an kalnelio, truputį atsidvė̃sma Lel. Aš nebvalioju bedirbti, leisk man atsidvė̃sti Klp. Bėdžius toks, kasdien kantriai pasilenkęs, po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvė̃sti K.Donel. Tuose varguose … vos atsidvesiu nelaimingas KN33.
4. atbadauti, atalkti: Aha, vakar sakiau valgyk, greit negausi – dabar atidvė̃sk už savo durną galvą Paį.
1 įdvė̃sti, į̇̃dvesia, į̇̃dvėsė intr. įalkti; sulysti: Įdvė̃sti yra pusdvėsiu būti J. Prie tavęs būdamas, į̇̃dvėsiau į pusę, t. y. sulysau J.
| refl.: Per dieną įsidvės mieste, tai parvažiavęs po cielą bliūdą bulbynės liuob išvalgys Užv.
1 išdvė̃sti, i̇̀šdvesia, i̇̀šdvėsė intr.
1. SD446, K visiems išstipti: Žąsyčiai i̇̀šdvėsė J.
| Baigia visi kopūstai išdvė̃sti (išdžiūti neprigiję) Rm.
ǁ nugaišti: Ìšdvėsė kumelė Brsl. Bestija iždvėsusyji … mėšlyne pamesta DP583.
2. menk. numirti (apie žmogų): Nori gyvenk, nori išdvė̃sk Nmč.
^ Koks velnias gimęs, toks ir išdvės TŽV603. Kad tu išdvė̃stum! Ds.
ǁ prk. netverti, mirti: Buvo žmogus galįs pasakoti: išdvė̃sti liuobam beklausydamys, bejuokdamys Plng. Tik neišdvėsęs nuo juoko BM52.
3. psn. numirti: Turėjo išdvėsti, dūšią savo išleisti BPII195. Išdvėsė (paraštėje numirė) ir tapo suvoktas savo žmoniumpi BB1Moz49,33.
4. Šll išalkti, išbadėti: Tas teliukas alkanas, išdvė̃sęs, niekas neprižiūri Pc. Kai gerai išdvėsi̇̀, tai net apsiputojęs rysi Ds.
ǁ sulysti: Jų vaikai toki riebuiliai, o mūsų toki išdvė̃sę Paį. Jūsų bernas tai viškai išdvė̃sęs, net baisu žiūrėt Km. Regis ir valgo, o išdvė̃sęs, ir gana Sdk.
5. refl. išsivadėti, nusistelbti: Alus jau išsi̇̀dvėsė, nebestiprus Sb.
1 nudvė̃sti, nùdvesia, nùdvėsė intr.
1. K nugaišti, nustipti, galą gauti: Gyvolis nùdvėsė J. Tai ką tas šuva darys, gi badu gali nudvė̃sti Jnšk.
| Nūdvėsusius batvinius pasvadino, ką anie beatgys Šll.
^ Nùdvėsė meška, mesk ir dūdas per tvorą Brž.
2. menk. numirti (apie žmogų):
^ Vandenio – nors prigerk, malkų – nors sudek, o duonos – nors nudvėsk LTR.
3. nuskursti, sublogti, sumenkėti: Nežinau, ko tas mūsų vaikas teip nùdvėsė Paį. Jis visai nudvė̃sęs, tuoj jam galas bus Lš. Vaikas nudvė̃sęs, nieko nevalgo Ėr. Nenudvė̃sęs dideliai Krtn. Jų arkliai visai nudvė̃sę – vieni kaulai Jnš. Tokie mažučiai tie burokai, nudvė̃sę Slm.
1 padvė̃sti, pàdvesia, pàdvėsė intr.
1. R, K pastipti, nugaišti: Šiemet visų kiaulės pàdvėsė OG281. Arklys jo padvėsė J. Šuo iš bado pàdvėsė Krkl. Taip jam ir padvėsė paskutinė karvutė LTR(Klm). Ir padvėsė žuvys, kurios buvo upėj, ir smirdėjo upė Ch2Moz7,21.
^ Nigdi pelė aruode nepàdvėsė Vb. Kad padvėsė karvė, lai perkūnas užmuša ir ožką Sim. Lauk, šunie, kol kumelė padvė̃s Gdž. Pakolei riebusis sulys, liesasis padvės VP36.
2. menk. numirti (apie žmogų):
^ Šiąnakt kai padvė̃sus miegojau Pc.
| refl.: Tepàdvesas, ar mun rūpa! M.Unt.
3. pablogti, paliesėti, suskursti: Tas jos vyras padvė̃sęs toks – negražus Jrb. Padvė̃sęs, kai iš badų išlindęs, net baisu žiūrėti Psn. Rokas važiavo pro šalį tokiu padvėsusiu kuinu rš.
^ Kai padvė̃si, rugienių šiaudus ėsi (sakoma išrankiam) Slm. Rugiapjūtėj pavėsy – žiemą padvėsi TŽIII388.
1 pérdvėsti intr. peralkti; sulysti: Perdvėsusias karves gena, iš kur tas bus pienas Lnkv. Párdvėsęs žmogus bijo i valgyt daug Pšl. Párdvėsė bevažinėdamas i apsirgo Upt. Anądien čia buvo atlėkęs kažkieno perdvėsęs šuva Paį. Pardvėsti į antrą pusę (labai išalkti) Šll.
^ Ir vaikščioji kaip šuva pardvė̃sęs Krp.
1 prasidvė̃sti, prasi̇̀dvesia, prasi̇̀dvėsė išeiti orui: Palauk, dar nekišk [bačkos], tegul kiek daugiau prasidvė̃s Paį.
1 pridvė̃sti, pri̇̀dvesia, pri̇̀dvėsė intr.
1. pristipti, daug prigaišti: Nubrauk tas muses – matai, kiek pridvė̃susių! Pc. Vieną vasarą tų žuvių pri̇̀dvėsė galybės Rs.
2. prialkti: Valgyti neįsidėjom, tai kad jau pri̇̀dvėsėm! Pc. Pridvė̃susi yrai, duonos nė tam kartuo netura Dr. Besanti pridvė̃susi, kojoms velkina KlvrŽ. Kalėdamas daug bado pridvėsęs rš.
| refl.: Šiandie nuo pat ryto nevalgęs, tai nežinia kaip prisi̇̀dvėsė Paį.
1 sudvė̃sti, sùdvesia, sùdvėsė intr. sulysti, sumenkėti: Buvo toks sudvė̃sęs, o dabar jau sveikas, sugijo Rm. Ta katė šįmet sudvė̃sus visai, tai nė tų kačiukų nebuvo Jrb.
1 uždvė̃sti, ùždvesia, ùždvėsė intr. užbadėti, užalkti: Per pavasarį kiaulės ùždvesia, tai rudenį vos atsitaiso Brž. Uždvė̃s arkliai, duok avižų Skr. Jau kelinta diena nevalgau, ùždvėsiau visai Skr. Kaip par dieną ùždvėsiau, tai nė dabar nenoriu valgyt Grdž.

1 smil̃kti, -sta, -o intr. Š, Rtr, NdŽ; L
1. SD370, Sut, K, RtŽ, Šmk, Paį, Užp, Švnč, Lš pamažu be liepsnos degti, rusenti: Žali medžiai smil̃ksta, kad nedega J. Malkos vos ne vos krosny[je] smil̃ksta Ilg. Smil̃ko smil̃ko ir užsiliepsnojo Dg. Kodėl čia tiek daug dūmų? Pažiūrėk, gal nedėgulis smil̃ksta Srv. Uždegiojau kelmus, teip ir smil̃ksta trečia diena Vdžg. Šlapios durpos gerai nedega, tik smil̃ksta Vrb. Ugnelė nekurstoma tik ką smil̃ksta Rk.
| prk.: Tavo širdyje tėvo tikėjimas tebesmilksta J.Avyž. Kad arielka galvoj smilksta, ilgai jam ten neprailgsta karčemoj! BsO243.
2. M, Lnkv, Ds degant leisti dūmus, rūkti: Jau tas pečius visai sugedo: kai tik pakuri, tai tuoj ir smil̃ksta Kv. Pečių ka buvo padirbęs, buvo toks smil̃kstąs Kl. Įtrauk lempelės knatą, bo par daug jau smil̃ksta Skrb. Balana užgeso ir dabar smil̃ksta Pžrl. Šileikio dantyse smilko pypkė rš.
| prk.: Kiekviena žolelė skleisdavo malonų kvapą, ir visa stepė smilkdavo kvepalais rš. Melsvais rūkais smilksta kadagių viršūnės sp.
ǁ sklisti, veržtis (apie dūmus): Šiaudai degdami tratėjo, o dūmai pradėjo po biskį smilkti par tą vietą, kur buvo vagių lendama BsPII147. Išvydo dūmus smil̃kstant NdŽ. Pro praviras priemenėlės duris smilko dūmai J.Balt.
3. būti dūmuose, pilnoje dūmų patalpoje: Smil̃k smil̃k dūmuose – ir akių gali netekti Gs. Žmonės smilksta mažose dūminėse pirktelėse rš. Mes visą naktį smil̃kom dūmuose ir dulkėse NdŽ.
ǁ būti pilnam dūmų, smalkių: Dideli ponai: tura lempas cilindrines, o mūso – smil̃kstanti troba Skd. Pirtis smil̃ksta (garų, smalkių atsiranda) J.Jabl(Šl). Ji atvažiuoja smil̃kstančiu šilu NdŽ.
4. garuoti: Atitirpsta žemė ir pradeda smilkti šiltu garu rš. Žemė smil̃ksta pavasarį, t. y. garą leidžia iš savęs J.
5. dulkėti: Kelias smil̃ksta J.Jabl.
6. smulkiai lyti, dulkti: Koks čia lytus – tik smilksta par laukus Žg.
7. sklisti (apie kvapą): Iš po storų skujų apkloto smilko drėgnos žemės kvapas J.Balt. Vantų kvapas smilko į šalis rš.
8. Rs, Klm prk. prastai, vargingai gyventi: Vienas gyvena, ė kitas smil̃ksta Tvr. Smilksti̇̀ smilksti̇̀ žmogelis visą gyvenimą ir nieko gera nematai Mlt. Koks te gyvenimas – smil̃ksta bet tiktai Dbk. Gyvas į žemę nelįsi – smilksti̇̀ sau žmogus, ir tiek Srv. Senatvėj sunku vienai smil̃kt Rk. Smilkstù, vaikeliai, ir gana, smerties tik laukiu, daugiau nieko Ktk. Išej[o] žentuosna ir smil̃ksta nei šiap, nei tep Vlk. Visą jaunystę smilkaũ be geresnio drabužėlio Antš. Jeigu bėdų nebus didesnių, tai da smil̃kt gali Mžš. Smilksti̇̀ i smilksti̇̀ žmogus, jokios nėra ramumos Str. Smil̃kstam po truputį, ir gana Lel. Koks ten jos be gyvenimas – smilksta kaip ta ugnelė, ir tiek Tr. A, smilksta kaip žalias nedegąs KrvP(Zp). Smil̃ksta kai uodas arklio uodegoj Mrj.
ǁ niekur neišeinant nuobodžiai gyventi: Na, kad tu par dienų dienas ir smilksti̇̀ numūs Up. Ji smilksta pirkelėje per kiauras dienas ir nežino, kas pasaulyje darosi J.Paukš.
ǁ baigti amžių, merdėti: Jau laikas eit pas Abraomą, o vis da smil̃ksta smil̃ksta Ob. Smilko ji lėtai ir ilgai P.Cvir.
9. Kv gožiamam augti į aukštumą, stilbti: Smilksta medžiai, t. y. auga į aukštumą ir į tęvumą J. Smalkos miškas smilksta, t. y. tankiai auga J.
10. šnek. greitai bėgti, lėkti, rūkti, dumti: Pametus gražias giesmeles, smilko par tamsias gireles LTR(Kp). Smilksta velniūkščiai keliu prš. Praėjo Žolinė, ir tuoj ėmė smilkti į kleboniją Kikildžių Juozapėlis J.Balt. Paimsiu diržą – smil̃kste lauku Pgr.
1 apsmil̃kti intr. Rtr
1. LL126, Š, Ps, Sml aprūkti: Kūrenam smaliokais – visos sienos apsmil̃ko, puišinos Paį. Apsmil̃ko lempos stiklas DŽ1. Labai apsmil̃ks puodas nuo dūmų Sb. Mato abu savo senukus – dūmais apsmilkusius, pasenusius vargšelius J.Paukš.
2. apgruzdėti: Matyt, drėgnos malkos: apsmil̃ko tik ir užgeso Vdžg.
3. prk. apsvaigti: Nežinau, kas man pasdarė, tik apsmilkau ir griuvau ant žemės Lzd. Išmauna butelį rašalo (prasto vyno) ir būna toks apsmil̃kęs Krš.
1 atsmil̃kti intr. šnek. greitai atlėkti, atidumti: Kas te atsmil̃ksta? Kp. Jau atsmil̃ksta mašina Šd.
1 įsmil̃kti intr.
1. refl. Rtr pradėti smarkiai smilkti, rūkti: Įsismil̃ko sužerti židinėn angliai Š.
2. įdegti, patamsėti (nuo saulės): Vienas greitai nuo saulės įsmil̃ksta, kitas par ilgą laiką Vdžg.
3. įjuosti: Baltiniai įsmil̃kę, reikia skalbt Kn.
4. prk. įsigerti, įkaušti: Jis buvo gerokai įsmilkęs rš.
1 išsmil̃kti intr. Rtr
1. smilkstant išdegti: Atlėkė vilkas, jam uodega išsmil̃kus LTR(Pš).
2. Š išgyventi prismilkusioje patalpoje: Kad tik per žiemą išsmil̃ktum, pavasarį pasimūrytum naują pečių Dkš.
3. šnek. greit pasišalinti, išdumti: Žmonės ėmė skirstytis į namus. Pirmasis išsmilko Dundulis rš. Visi su viena diena išsmil̃ko Trg.
4. išnykti: Galvos svaigulys išsmilko J.Marc.
1 nusmil̃kti intr.
1. LC1889,24, Š aprūkti: Visi iki vieno buvo paišini ir nusmilkę, lyg iš jaujos grįžę po linų mynės rš. Lubos nusmil̃ko nuo dūmų NdŽ.
2. šnek. greitai nubėgti, nulėkti, nudumti: Tas tai nusmil̃ko tolyn, o mes nesmilkom Antš. Kiškis, pasibaidęs žmonių, par krūmus nusmil̃ko tiktais Krs. Abudu dviračiais nusmilko į Graudėnus J.Avyž.
1 pasmil̃kti intr. NdŽ
1. M, LL158 kiek aprūkti, apsmilkti: Pasmil̃ko lempos stiklas DŽ1.
2. apdegti, apskrusti: Atbėgo vilkas, jam uodega pasmilkus LTR(Pn).
3. parūkti (apie dūmus): Dūmelis tik pasmilko viršum katilo, ir nebėr žmogaus J.Balt.
4. pasklisti (apie kvapą): Iš miško vėl pasmilks šienapjūtės laužų kvapai J.Balt.
5. nuskursti, nusistelbti: Pasmil̃ko rasodas Plt.
1 prasmil̃kti intr.
1. kurį laiką smilkti: Visą naktį prasmil̃ko lempelė DŽ1.
2. Strn prk. vargingai pragyventi: Iš tokio uždarbio led ne led prasmilksti̇̀ žmogus Al. Ar gerai pragyvensi, ar teip prasmilksi̇̀ – vis tiek mirsi Vžns. Per žiemą galėtum ir pas mus prasmil̃kt Mrj. Metus antrus nieko prasmil̃kt ir su išaugtiniais kailiniais Antš.
3. šnek. greit pralėkti: Reaktyvinis viršum miško prasmil̃ko kaip žaibas Krs.
1 prismil̃kti intr.
1. NdŽ, Jnšk prirūkti: Gryčia dūmų prismil̃ko Kp. Prismil̃ko gryčia – anksti krosnį uždarėte Š. Pirmu skaloms deginom, prismil̃kusi būs troba Jdr.
2. šnek. prisikabinti, prisikarti: Ogi čia, prismil̃ko – nebeatsitrauks! Slm. Kad prismil̃ksta, nebegali ir atsikratyt Slm.
1 susmil̃kti intr. NdŽ
1. CII271, N, A1885,284 prisigerti dūmų kvapo, surūkti: Tu susmil̃kęs esi dūmais, t. y. surūkai dūmais J. Susmil̃kę [nuo skalų dūmų] buvom vakarodami Pj. Mano dešra buvo mažiau susmil̃kus Krs. Ji pasiėmus nuo lentynos iš palubės kokią susmilkusią seną knygą Sln. Spadnytėlė buvo šilko, bet po dūmus greit susmilko LTR(Pn).
2. sudegti smilkstant: Pasidėjo cigaretę, ir susmil̃ko visa DŽ1. Žalių žabų pakišiau, susmil̃ko, ir kopūstai neišvirė Alks.
3. pradėti rūkti, smilkti: Pokš – susmilko už kūlyno [nuo šūvio] LMD(Sln).
4. apsiniaukti, apniukti: Diena susmil̃kus tokia Grz.
5. sudulkėti: Tik susmil̃ko, ir neliko Trg.
6. susmirsti, sušvinkti: Nesusmil̃kusi meisa, ne nieko Vn.
| Žmonės čia susmil̃kę degtinėj (prasigėrę) Rmš.
1 užsmil̃kti intr.
1. NdŽ užrūkti: Dūmais užsmilko akys rš.
2. smilkstant prigesti: Ugnis užsmil̃ko, užmesk sausų virbų – įsidegs Vkš.