galą gauti

apie gyvulius – netekti gyvybės

kė́doti, -oja, -ojo, kėdóti, -ója, -ójo
1. tr. sklaidyti, prieš akis kiloti, vartyti, kėtoti; versti: Nekė́dok tu tos šilkinės man prieš akis, ba ir aš tokios norėsiu Rdm. Eik šalin ten tais palas nekėdójus Bgt. Skarą kėdóti Krok. Smarkus vėjas mušė Joneliui į krūtinę, kėdojo rūbus rš. Te gatavas papirosas – ką čia da kė́dosi in vėjo popierį Trgn.
2. intr. kapstytis, kėburoti, skėsčioti, mostikuoti: Kalbėdamas jis kėdója rankom Krok. Kaip mažas vaikas rankom kėdoja Krsn. [Jis] krutėjo ir kėdojo rankutėmis, ką daro visi sveiki vaikai rš. Vaikas gulėdamas kėdója kojukėm Ig.
| refl.: Tai pamatęs, raitelis dar labiau kėdodamasis ėmė šaukti V.Myk-Put. Vaikas lopšy kėdójasi (vystykluose su kojomis burzdinasi, skėtrioja) Gs. Būt susukta [mergaitė] – nesikėdótų rankutėm Kt. Nesikėdók, lyg kas nematė tų tavo kojų Grš. Kėdójosi kėdójosi [višta] ir atsigriebė Gs.
3. refl. prk. gintis: Kėdoties yra atsikratyti J.
4. intr. prastai, sunkiai vaikščioti, keverzoti: Vaikas per aslą kėdója Rmš. Kūdikis kėdó[ja], t. y. eina J. Mano vaikas palei suolą jau kėdoja Kš.
5. tr. Kos46 ne vietoje ką mesti, rioglinti, griozdoti.
iškė́doti
1. tr. išskleisti, iškėtoti: Žinojai iškė́dot audeklus, žinok ir atgal sudėt Trgn.
| refl. tr.: Kai išsikė́dojo boba marškas, kai išsirodė raštus Trgn.
2. refl. išsikapstyti, nusispardyti (apie mažą vaiką): Kūdikis išsikėdójo – ištraukė iš vystyklų rankas ir kojas, arba sterblukę atsiplėšė Vlkv, Mrj.
3. refl. išsižergti: Stovi išsikėdójus kap kokia sterva Krok.
nukė́doti intr. nuskėtrioti, nueiti: Kūdikis nukėdójo (nuėjo) J.
pakė́doti tr.
1. padraikyti, pamesti: Reikė gerai, plačiai iškratyt šienas, ne šit' in vietos pakė́dot Trgn.
2. pakilnoti, paskeryčioti (prie darbo): Jei biskį ką vieną dieną pakėdóji, tai paskui reikia atsirgt Krok.
| refl. Krok.
užkė́doti tr.
1. užskleisti: Visą stalą popieriais užkė́dojot Trgn.
| refl.: Kur čia per visą stalą ažsikė́dojot su plūksnom! Trgn.
2. užgriozdoti, užversti: Užkė́dojo visą kelią, nė kur bepraeiti Ppl.

kė́doti, -oja, -ojo, kėdóti, -ója, -ójo
1. tr. sklaidyti, prieš akis kiloti, vartyti, kėtoti; versti: Nekė́dok tu tos šilkinės man prieš akis, ba ir aš tokios norėsiu Rdm. Eik šalin ten tais palas nekėdójus Bgt. Skarą kėdóti Krok. Smarkus vėjas mušė Joneliui į krūtinę, kėdojo rūbus rš. Te gatavas papirosas – ką čia da kė́dosi in vėjo popierį Trgn.
2. intr. kapstytis, kėburoti, skėsčioti, mostikuoti: Kalbėdamas jis kėdója rankom Krok. Kaip mažas vaikas rankom kėdoja Krsn. [Jis] krutėjo ir kėdojo rankutėmis, ką daro visi sveiki vaikai rš. Vaikas gulėdamas kėdója kojukėm Ig.
| refl.: Tai pamatęs, raitelis dar labiau kėdodamasis ėmė šaukti V.Myk-Put. Vaikas lopšy kėdójasi (vystykluose su kojomis burzdinasi, skėtrioja) Gs. Būt susukta [mergaitė] – nesikėdótų rankutėm Kt. Nesikėdók, lyg kas nematė tų tavo kojų Grš. Kėdójosi kėdójosi [višta] ir atsigriebė Gs.
3. refl. prk. gintis: Kėdoties yra atsikratyti J.
4. intr. prastai, sunkiai vaikščioti, keverzoti: Vaikas per aslą kėdója Rmš. Kūdikis kėdó[ja], t. y. eina J. Mano vaikas palei suolą jau kėdoja Kš.
5. tr. Kos46 ne vietoje ką mesti, rioglinti, griozdoti.
iškė́doti
1. tr. išskleisti, iškėtoti: Žinojai iškė́dot audeklus, žinok ir atgal sudėt Trgn.
| refl. tr.: Kai išsikė́dojo boba marškas, kai išsirodė raštus Trgn.
2. refl. išsikapstyti, nusispardyti (apie mažą vaiką): Kūdikis išsikėdójo – ištraukė iš vystyklų rankas ir kojas, arba sterblukę atsiplėšė Vlkv, Mrj.
3. refl. išsižergti: Stovi išsikėdójus kap kokia sterva Krok.
nukė́doti intr. nuskėtrioti, nueiti: Kūdikis nukėdójo (nuėjo) J.
pakė́doti tr.
1. padraikyti, pamesti: Reikė gerai, plačiai iškratyt šienas, ne šit' in vietos pakė́dot Trgn.
2. pakilnoti, paskeryčioti (prie darbo): Jei biskį ką vieną dieną pakėdóji, tai paskui reikia atsirgt Krok.
| refl. Krok.
užkė́doti tr.
1. užskleisti: Visą stalą popieriais užkė́dojot Trgn.
| refl.: Kur čia per visą stalą ažsikė́dojot su plūksnom! Trgn.
2. užgriozdoti, užversti: Užkė́dojo visą kelią, nė kur bepraeiti Ppl.

tabalúoti, -úoja, -ãvo Š, DŽ, NdŽ, tàbaluoti, -uoja, -avo Rtr, NdŽ, Jdr, Kv, Tv, tãbaluoti Š, Rtr
1. intr. J, Tv, Dbč kabančiam judėti, kabaliuoti, maskatuoti: Ale kad vikras tas vaikas. Didžiausiam kubile įkišęs galvą ir tabalúoja Slm. Tabalai tabalai tabalavo kankalas po karvės kaklu Gršl. Tas spragilas tàbaluo[ja] – kaip mušai, teip ans laksto į šalis Vvr. Žiūriu – medė[je] kiulkis tabalúo[ja] (bitės susimetusios) Krž. Karvei bėgant tešmuo tàbaluoja Alk. Guli kap negyvas, kojos tik tabalúoja Mtl. Išeina pažiūrėt – in stogo rogės, ienos tabalúoja (kaimo jaunimo išdaigos) Ktk. Žiūrėk, galas diržo paskverny tabalúoja Ds. Užsek paprūgą, tàbaluos visą kelią Kt. Lopšelis tabalúoja Lz. Burna kai mazgotė tàbaluo[ja], susikvaldavus (susiraukšlėjusi) Erž.
^ Tabaluoja kai šunio uodega Ds. Gaidys laktoj, o žarnos tabaluoja (varpas) LTR(Imb).
| refl.: Tàbaluojas škurliai, nuplyšęs kaip ubagas Rdn. Kam čia tas pantis tabalúojas kai uodega?! Jz. Vaikas bėga, o maišelis ant pečių tàbaluojas į šalis Vrb. Pririšk drūčiau – tàbaluosis Dkš. Tie andarokai ilgi, platūs, aplink kojas tàbaluojas Jrb.
^ Plaukuotas su plaukuotu susiglaudė, vidury liežuvis tabalúojas (arkliai ir grąžulas) Škn.
ǁ krypuoti į šalis, svyruoti, švytuoti: Aš nuolatos žvilgčiodavau į geltonai spindinčią, į abu šonu tabaluojančią švytuoklę ir žemyn nusikorusius pailgus kaip agurkai zvambalus V.Myk-Put.
2. tr., intr. Dbč judinti į šalis, siūbuoti, makaluoti, maskatuoti, mosuoti: Gražiai sėdėk, netabalúok kojų Lel. Tą koją neštinai tàbaluo[ja] Vn. Netabalúok tu teip su kojom, ba negražu Ukm. Jis tàbaluo[ja] su spragelu gerai Vn. Tàbaluok su ta terba kaip su mietu Tl. Joja kojom tabalúodamas Stak. Jis rankom tabalãvo tabalãvo Pbs. Užvirtęs guli ir kojom tabaluoja Kpč. Ožys tabalãv[o] tabalãv[o] ir attrūko Vlk. Vilkas nuejo, inkišo in tą aketę uodegą, tabalavo tabalavo, toj uodega betabaluojant prišalo LTR(Pun). Kas te grūda, kas te mala, kas te tabaluoja? (d.) Grv. Vilkas malė, tabalãvo, svečius čestavojo JV1039.
^ Kas kojom tabalúoja, tas velniuką supa Vžns. Kas meluoja, tai kojom tabalúoja Vrn. Nuo darbų tavo trečia rankovė tabaluõs (devyni amatai, dešimtas badas) Dv.
3. intr. LL26 klibėti, klebetuoti: Į [girnų] skylę [varpstį] įstato, ka netàbaluotum Jdr. Ratas į visas puses tabalúoja Sv. Paskum užtvirtinau rankeniukę, kad netabalúotų Ar.
| prk.: Tu da vienas tabalúoji šiaip teip Rt.
| refl.: Neprikalei gerai [lentelės] – i tàbaluojas DūnŽ.
ǁ judėti, krutėti, šokinėti: Kai duris darai, visa siena tàbaluo[ja] Kv. Arklys bėgo net pasišokinėdamas, ratuose tabalavo, bilsnojo sofa su minkštomis kėdėmis rš.
| refl.: Ištraukiau – tabalúojas [ungurys]! Lp. Kai važiuoja, galva tabalúojas Upt.
ǁ krypuoti, sverdėti: Eidamas tabalúoja Lzd. Aš pradėjau tàbaluoti į šonus Kv. Murdo murdo, tabaluo[ja] tabaluo[ja], baisu pažiūrėti, kaip daba šoka Yl.
ǁ neritmingai plakti, virpėti: Širdis muno tàbaluo[ja] gatavai Kv.
4. intr., tr. maišyti, judinti, teliūskuoti ir pan.: Ana sviestą sukdama tabaluoja po puodelį su šaukštu J. Norint sviestą sumušt, reikia smetoną kalataukoj tabaluot Čk. Šiteip tabalúodama, tik vandenį sudrumsi Rk.
| refl.: Vanduo labai tabaluojas [vežamas kubile] Šmn.
5. negražiai (svyruojant ar pan.) eiti, bėgti: Kur tàbaluoji? Verčiau sėdėk namie Gs. Tabalúoja ir tabalúoja kaip kuinas netikęs Ut. Tàbaluok su toms karvėms tokius galus Skr. Kur tu tàbaluoji kap į uodegą įkirpta? Alk. Ko čia tàbaluoji iš paskos?! Tl. Mes visi tabalavom į Kalvariją S.Dauk.
6. valkiotis, bastytis: Tabalãvo tabalãvo kur, guzas išakijo, prakiuro Adm. Tàbalavo tàbalavo po miestą iki sutemai Alk.
| refl. Čk: Tàbaluojas [vaikas] tarp didžiųjų – ir užgauna Krš. Kur ans tàbaluojas, ko nepareina?! DūnŽ.
7. tr. šnek. nešti: Ką čia dabar to[je] lauknešė[je] tàbaluoji? Up. Pro vartelius su nauju kibiru įsirito Jokūbas ir įsiręžęs tabalavo vandenį rš.
8. niekus plepėti: Atejo ir tabalúoja kažin ką Sv. Šitas tabalas tabalúoja ir tabalúoja par visą dieną Ds. Tabalúoja kaip girtas Vžns. Neklausyk, ką jis tabalúoja! Plm. Tabalúok kai šuniokas su liežiuviu! Ant. Ka susitinkas, ta po kelias valandas tàbaluo[ja] susistojusys NmŽ. Jie jau laužosi liežuvį, pasistengdami tabaluoti tik vokiškai prš.
9. intr., tr. prastai dainuoti: Ana tabalúo[ja], t. y. dainuo[ja] nė šiaip, nė taip J. Per vestuves ir dabar tą dainą tabalúoja Skr.
10. tr. Q566, CII737 maišyti, painioti, ardyti.
11. refl. nerimtai elgtis: Jauni apsiženiję tik tabalúojas Adm.
12. intr. šnek. mirti: Serga, mažak nori tabalúot Drsk.
◊ liežùvis tabalúoja (tabalúojasi) niekus tauškia, daug plepa: Jos visada liežùvis tàbaluoja Snt. Tavo liežuvis tabaluoja kaip avelės uodega LTR(Aln). Driskiaus liežuvis labai ilgas, visados tabaluojasi kaip melnyčioje piklius Tat.
[su] liežuviù (liežiuviù) tabalúoti niekus taukšti: Ko tu liežiuviù tabalúoji kap šuva uodega LKKXIII129(Grv). Tabalúoja tabalúoja su liežiuviù, aš nė neklausau jo Ut. Ar ilgai reikėjo liežuviu tabaluoti, kol prisiputnojai? A.Gric. Žmogus miršta, o jos liežuviais tabaluoja K.Bor. Nosis subedė i tabalúoja liežùviais Ds.
aptabalúoti tr.
1. apvyturti, apvynioti: Aptabalãvo šaka ir važiavo su beržine atsaite Trk.
2. šnek. apkalbėti: Kurgi aš nueinu ir ką gi aptabalúoju, tik žmonės an manęs labai pradėjo šnekėt Ds.
atitabalúoti
1. refl. tabaluojant atsirišti, atsipalaiduoti: Teip kietai buvau pririšęs, paėmė ir atsitabalãvo Ds.
2. sunkiai, svyruojant ar pan. ateiti, atbėgti: Skolininkas atitabalavo Tt. Nė Zosė niekumet neatitabaluoja Žem. Tabalai tabalai ir atatabalãvo Dglš.
įtabalúoti intr. šnek. tabaluojant įeiti: Po išdavinėjimo tujau įtabalãvo į gaspadą ėsti, nenora nė kiek paalkanoti Šts.
ištabalúoti
1. intr. kurį laiką iškabaliuoti tabaluojant: Ilgai ans ten ištàbalavo Šll.
2. refl. tabaluojantis iškristi, išsijudinti, atsipalaiduoti, išsiklibinti: Suslogyk kraudamas vežimą, kad pėdai neišsitabalúotų Skr. Nulėkė ratas, mat kaištis išsitabalãvo Lel. Mūsų ratai jau išsitabalãvę, reikia nauji taisyt Vžns.
3. refl. prk. vargstant, dirbant suliesėti: Prie fermos dirbdama nė centnerio nebesvėriau, visai išsitabalãvus buvau mergytė Adm.
4. tr. išstumdyti, išmaišyti: Paėmęs kačergą, ištabalavo pečiuj visus puodus LTR(Ant).
5. refl. šnek. išsikepurnėti, išsikepestuoti, išsikapstyti: Neišsitabalúoja kai žuvis iš rėčiaus Sem. Kelias būdavo nekoks, bet vis šiaip taip išsitabaluodavome rš.
6. išeiti, išdumti, išvažiuoti: Anyta ištàbalavo į Šidlavą, t. y. išbėgo, išėjo J. Nieko nesakiusi ištabalãvo į šokį Plt. Atradau patį administratorių ištabalavusį į Plungę P.
7. intr. šnek. išpasakoti: Aš seniau daug daugiau mokėjau ištàbaluot, o jau dabar tik kaip per miglas Gs. Tik išsižosk ką nors, tai tuoj ištabalúoja kitam Ds.
| refl.: Na gan, išsitabalavaũ jau, eit reikia namo Lel. Kad išsitàbaluoja bobos girtos, tabalaines dainuoja J.
nutabalúoti šnek.
1. intr. Plt, Skd, Mrj, Lp nueiti, nuvažiuoti tabaluojant: I kur tie vaikai nutabalãvo? Grg. Nutàbalavau, sugaišau dieną i turiu grįžt Rs.
2. refl. Snt vaikštant nuvargti: Pardien nusitabalavaũ Ds.
3. tr. neatsargiai einant numinti: Nūtabalavo vištalį Prk.
4. tr. Ilg sunkiai nunešti: Nunešu, nutàbaluosu raitas pusrytį lažininkams Užv.
5. refl. Lš spardantis nusikloti, nusispardyti: Užklosi vaiką, jei bus nusitabalãvęs Ūd.
6. intr. šnek. nusivalkioti, nusibastyti: Išėjo miestan ir nutabalãvo Blnk. Nenutabalúok po vakaruškas lakstydama Blnk.
7. tr. šnek. daug prišnekėti, nutaukšti: Tabalavo tabalavo ir nutàbalavo Rmš.
8. refl. šnek. nudvėsti: Mūsų šuo nusitabalãvo Snt.
ǁ Ilg numirti: Senis jau nusitabalavo Jz.
patabalúoti
1. intr. kurį laiką tabaluoti, pakyboti: Kokias tris dienas ans ten patàbalavo Šll.
2. tr. pajudinti, pasūkėti, pakraipyti: Patàbalavo pusvalandį girnas – ir yra miltų Krkl. [Bernaitis] žiūri – guli čebatas an kelio! Paėmė, pakilojo, patabalavo BsPII291.
3. tr. pakratyti: Jūs patys patabalúokit [obelį] Kš.
4. tr. pamaišyti: Truptį patabalúok košę Kp.
5. refl. šnek. pasivaikštinėti: Kiek nusisėdėjęs – noru pasitàbaluoti Ms.
6. intr. šnek. pašnekėti, paplepėti: Senis su liežuviu da patàbaluo[ja] Erž. Buvom sueję su vaikais, tai bet sau patabalãvom, ir gana Ds.
7. tr., intr. šnek. negražiai padainuoti: Patàbaluok nors apdainavimą (dainušką) J. Sueidavo jaunimas į krūvą ir patabalúodavo viseipos Užv.
8. padvėsti, nugaišti: Broliškai [priėmė], bet ką mano, tai nei šuva neėst, patabalúot priėdęs Krok.
partabalúoti intr.
1. būti parnešamam tabaluojant: Žiūrom – parbėga bėras žirgelis, partabaluoja aukso kilpelės LLDIII448(Mrc).
2. Plt, Lp šnek. parbėgti, pareiti: Partabalãvo dykas kai mazgas (nieko negavęs) Ds.
3. refl. tr. šnek. parsivežti, parsigabenti: Avilį dyką parsitabalavaũ nuo bičiulio – tai tokiem ir duok bites! Ds.
pratabalúoti intr. šnek.
1. praeiti: Pro šalį pratabalavau Kv.
2. refl. DūnŽ prasivalkioti.
pritabalúoti šnek.
1. intr., tr. Rk prišnekėti niekų: Vis pritabalúoja, kas nereikia Ds.
| refl.: Pristabalãvom, tai net liežiuvio nepakeliu Ds.
2. refl. privargti: Pristabalãvo, bet nieko negavo Ds.
sutabalúoti NdŽ
1. intr. sumaskatuoti: Aš ją supurtau. Bejėgiškai sutabaluoja galva rš. Mano spragilas sutabalavo ore, nušvilpė šalin ir dėjo ne į klojinį, o į šalinės kraštą J.Balt.
2. tr., intr. sujudinti į šalis, sumosuoti, pakratyti: Paimk ir inleisk pieną šulnin, ale dabok – nesutabalúok virvės Ds. Krito [žmogus] ir kojom nesutabalãvo, ir numirė Dsm. Jei nori sumaišyt lekiančias gerves, sutabalúokie nosine Jz.
3. intr. imti smarkiai plakti, mušti (apie širdį): Vos nenumiriau, tik širdis sutabalãvo Stk.
4. tr. sumaišyti, suplakti, sumušti, suteliūskuoti: Smetoną sutabalãvo ir nori už gerą pardavinėt Sdb. Kol sutàbalavau skinstą smetoną – neina į sviestą nė jokia mada Užv. Toks perrūgęs, su išrūgom sutabalúotas tas pienas, kas jį valgis?! Pc.
| refl.: Vežiau pieną pieninėn, paėmė ir susitabalãvo visas su smetona Ds.
5. intr. suklysti: Sutabalúoji [dainuodamas], nemoki iš pradžios Adm.
6. tr. išsukti, išvaryti (per mašiną): Savo jėga kol sutàbaluosi tiek vilnų, ir vakaras ateis Užv.
7. intr. šnek. pastipti: Arkliščius jau sutabalavo Ds.
ǁ numirti: Kad būtų sutabalãvęs kokis nors nususėlis, mes tavęs nebūtumėm užkliuvę Db.
◊ kójomis sutabalúoti mirti: Reikia mokėt [grybus] paruošt, ba ne, tai ir kójom sutabalúosi Srj.

spárdyti, -o, -ė iter. spirti.
1. tr., intr. SD398, R, R46, MŽ, H158, Sut, I, N, K, M, Š, L, LL11,278, Rtr sudavinėti koja ar kojomis, smogti spyriais: Tada mane atsitęsė anys pirkion, kojom spárdydami Dglš. Hitlerininkai spárdė mani su kojims ir mušo su šautuvu Plšk. Žmogum nenori mane vadinti, niekin ir spardo lyg šunį kokį V.Kudir. Ašvienis bėgdamas spárdo su kojomis J. Bet ožiai … spárdo, ragais bado DP209.
| prk.: Tamsta jau numirsi, i paliksiu viena pati visų spárdoma (niekinama, skriaudžiama) Trk.
^ Bailų žmogų ir karvė spardo KrvP(Drsk). Kas tau darbo? – Niekas manę nespárdo (atsakoma atsikertant) Krs. Aš ne šuo, niekam nekandu, ale visi muni spardo (slenkstis) LTR(Vdk). Kai niekam nieko nedarau, ale visi muni spardo (kelias) LTR(Vdk).
| refl. H, R, R240, MŽ, I, N, K, L, Š, Rtr: Kai arklys spárdos, i an jį jau nedasglausk LKT352(JnšM). Svetimi arkliai, kitas naravistas, kitas jaunas yr, pasius spárdyties Trk. Pirmadėlė spárdos, tai supančiojo Dgp. Ana daugel pieno duoda, al spárdos LKT397(Asv). Milžinas pakilo, ėmė spardytis BsPIII24. Spardos su kojums LKT116(Žlp). Ko čia spárdais kap arklys?! Krkš. Bernai dūksta, spárdos kaip arkliai Jnš.
2. tr. Ser su koja mušinėti, varinėti: Nerami ta futbolininkų padermė. Ar bus vėtra, ar ne, lis lietus, ar nelis – vis tiek jie spardys kamuolį rš.
3. tr., intr. trypti, mindžioti: O kai užjosiu ant uošvės dvaro, spárdyk sierą žemelę JV155. Dėk rankas tavo krūvon ir spardyk (paraštėje stripinėk) tavo kojomis BBEz6,11.
| Pasiūsiu šįvakar naują paklodę – galėsit spárdyt [lovoje tvarsydamiesi] Jrb.
4. tr. Als, Šv, Grdm, Žeml audžiant mynioti (staklių pakojas): Su kojėms spárdėm pakojas, su rankoms muštuvus mušom – ir audėm Pln. Maža esu, nepasieku ausdama pakojų spárdyti Vkš.
| refl.: Audė ir audė, spárdės po stakles Krš.
5. gilti, kąsti (apie vabzdžius): Širšūnai, bitys spárdo, t. y. kanda J. Bitys nu visų pusių piktesniai ją spardė S.Dauk.
6. tr. spaudyti: [Kęstutis] auksines kilpas su pentinais spardė, o žirgs padkavoms šuoliais žemes ardė JV295.
7. intr. prk. trankyti, daužyti (apie perkūniją): Ale perkūnija kokia buvo, mylėk Dieve, kaip spárdė! Ob.
| refl. Pnd, Slm: Perkūnija dideliai pradeda spárdyties Pp. Eik, griaustinis spárdos – kursi ugnį?! Nori, kad gryčią uždegtų! Žml. Parsinešusios [Devintinių šakeles] namo, kamšo po pastoges, kad perkūnas nesispardytų LMD(Sln). Graustinė gruma, bilda, spardos, drumzdžias, rodos, teip tolie Žem. Perkūnai spardėsi it išpenėti nesuvaldomi arkliai M.Valanč.
8. refl. Q636, LKT89(End), Lk, Trk, Jrb, Slm, Mžš judinti kojas, kepestuoti, kebernotis, kabaruotis: Užvirtęs arklys tarp lysvių spárdos, liki ateis prikelti J. Vaikelis iš džiaugsmo kojytėmis spardėsi J.Balč. Grambuolys ėmė spardytis rankoje rš. Spardosi kaip kariamas LTR(Rm). Gyvulys spárdos, kai dvesia An.
^ Visada prieš galą spárdos An. Juo dvesia, juo spardos LTsV129.
ǁ daužytis, blaškytis: Svetimieji vaikai apalpsta ir spardosi apkalimuosu savo BBPs18,46. Spardos tavo širdis ir kuo didžiausiai baidos brš.
ǁ refl. prk. vargti, stengiantis šiaip taip gyventi: Sunku bespárdyties ir tam žmogeliuo Akm. Jis mieste sėdės ir girsnos su draugais, o tu čia, sene, numie spárdykis i dvėsk Skdv.
9. refl. juok. šokti: Motynele, ar neleistumi mums pašokti? Aš turiu skripyčias. – Ta atsakė: – Nu gerai, spardykiatės! M.Valanč. Visi vyrai, o ta viena spárdos po kvelbonus (su plačiu sijonu) Lkv.
10. dvėsti, baigtis: Tas žąsytis jau spárdos Šll. Paguldyk tę, tegu spárdose Jrb.
11. priešintis, nesutikti, kratytis, spyriotis, ožiuotis: Regis, nėra ko labai jau ir spárdyties, kai kviečia Užp. Tamsta nenori imt sūrio, spárdais, o kiti patys pasiima Btg. Pirma spárdės, o dabar jau nieko nesako Klt. Mislyji, kad aš spárdaus nuo jo! Skr. Nesispárdyk daug, važiuosi kaip didelė! Grz. Spárdos lig smerčio, nesako Klk. Aršusis, matai, buvo besispardąs, nenorėdamas mokėti Romanui donies už užlaikymą Algimanto V.Piet. Ogi Antanėlis užrašė man savo dalį… Spardėsi, muistėsi, o užrašė… J.Balt.
12. intr. piktai atsakinėti, niurzgėti: Murmu, vamburoju, spardau SD19.
◊ prieš ãkstiną (ãkstinus, akštiną SE22) spárdyti; VlnE142, B; prieš ãkstinį spárdytis priešintis: Sunku tau bus prieš akstiną spardyti BBApD26,14, BtApD26,14. Nepiga tau spardyt prieš akstinus Ch1ApD9,5. Bet noprosnai ir jie prieš akstinį spardosi Kel1881,242.
žemès spárdyti pykti, niršti: Pamėgink ką pasakyti – žemès spárdo Trk.
apspárdyti tr.
1. Š, Rtr, Ser smogiant kojomis apmušti, apdaužyti: Ponas apspardė baudžiauninką rš. Reikėjo ne tiek aną apspárdyti už tą kriokavimą, už tą vagystę Trk.
2. KŽ apkapstyti, aprausti užpakalinėmis kojomis: Šuo apspárdęs kupstą palieka J.
3. refl. apsimindžioti: Dirbėjai apsispardo iš netyčių rš.
4. prk. apvaikščioti, išvaikščioti: E! Visus rajonus aš ėsu apspárdęs Jrb.
atspárdyti Š, Rtr, NdŽ, KŽ; SD217, Sut, N
1. intr. duoti atgal spyrį spardančiam: Arklys atspárdys, jei tu spirsi jam, jei kas jį spardytum J.
| refl. Ser.
2. tr. LVI194, Ser spardant nublokšti šalin, pašalinti: Atspárdyk tuos grumstus nuo pasienio, nuo tako Skr.
3. tr. spardant atvaryti kur: Radęs rato stipiną, išlėkusį kely, atspárdai (atspardyk) kojom net namo – išnyks prūsokai (priet.) Švnč.
4. tr. minant staklių pakojas, atausti: Norint langeliais atausti, atspardoma (ataudžiama) nyčių pakojas surišant taip: abi kraštines ir abi vidurines vieną su kita rš.
5. refl. prk. imti priešgyniauti: Intuko mielas ir atsispardė Ba5Moz32,15.
6. refl. prk. ateiti, atvykti: Dėdė atsispárdė pas mum Lnkv.
įspárdyti
1. tr. Š, Rtr, KŽ spardant įvaryti: Jis geriausia futbolą įspárdo Rmš.
2. tr. kojomis apdaužyti: Vaiką įmušė, įspárdė Dkš.
3. refl. LL208, Rtr, KŽ spardantis įšėlti.
4. refl. prk. iškilti: Ana vištelė, tik par pažintes tiek aukštai įsispárdė Krš.
išspárdyti tr. NdŽ
1. K, BzF174, Rtr spardant išvaryti: Visi šeimyniečiai i išspárdė marčią iš pirkios Prng.
2. Š spardant pašalinti iš vietos, išdaužti: Vinys buvo po nagais kalamos, dantys batuotomis kojomis iš burnos išspardomi Pt. Ei, kad aš būčiau mandri mergytė, aš išspardyčiau grind[os] akmenužius KlvD115.
^ Neiššaudyk parako į žvirblius, kad zuikiai akis neišspárdytų Erž.
3. spardant apdaužyti: Vaikis išspárdė subinę tai paleistuvei Krš.
4. BM401(Slnt), Krš spardant išmindyti, ištrypti: Sulindo karvės į daržą, burokų ne tiek suėdė, kiek išspárdė Vkš. Tę jie šoko, išspárdė visą kiemą Plv. Taip supykęs, kad kuo žemės neišspardęs Žem.
5. Sd, Všv spardant išžarstyti, išsklaidyti, iškapstyti: Ji buvo tuos obuolius išspárdžius į šalis Vlkv. Velnias pečiuj išspardė ugnį ir sudegino namą LTR(Auk).
^ Kielė išspardo ledą VP25. Pilnas staldas raudonų arklių, vienas juodas įejęs išspárdo (anglys ir žarsteklis) Prk.
6. Lž išminti staklių pakojas audžiant: Audėjos visokius moka raštus išspárdyti Šts. Tus visus išsiraitymus reik išspárdyti Žeml.
7. refl. KŽ kurį laiką spardytis: Arkliai visą naktį išsispárdė, išžvingavo Š.
8. refl. Rtr, Š, KŽ spardantis išlįsti, išsikapanoti: [Kūdikis] išsispardo iš vystyklų ir ima žaisti su savo kojytėmis I.Simon.
| prk.: Susiedeli, kaip beišsispárdei nu smerčio? Dr.
9. refl. tr. kratant nusiauti (batus): Įejo į kambarį, batelius išsispárdė i sėda Pln.
nuspárdyti tr.
1. spardant pašalinti iš vietos, nudaužyti: Kumelys nuspardė šulnio ritinius LTR(Rk). Abygaliai klojimo kurtiniai gužučių nuspárdyti LKKIX51.
2. spardant nužerti šalin: Akmenis nuspárdė nuo tako DŽ1. Vaikai nemoka bulvių kast: kojom nuspárdo, ir baigta Pnm.
3. spardant apdaužyti, apgadinti, pažeisti: Avys blauzdas nuspárdė Skr. Žebrė labai sena, su ėriukų nuspardyta nugara rš. Apsivilkusi ji storu raštuotu pakuliniu nuspardyta apačia J.Balt.
4. spardant nugalabyti, užspardyti: Ji pati jau tą vaiką turbūt nuspárdė – gulia negyvas, i gana Jrb. Tikėjosi karaliūnienė, jog arkliai jos vaiką nuspardys (ps.) rš.
5. spardant numindžioti, nutrypti: Nuspardžiau kiemelį bėru žirgeliu, pravirkdžiau mergelę pirmu žodeliu KlvD185.
6. NdŽ, Klp numesti kojomis (apklotą): Aš kai nubundu, kaldrą nuspárdau nuspárdau Mžš.
| refl. tr., intr. NdŽ, KŽ: Vaikai nusispardę begulį, apklostyk Šts. Kaldrą reik pririšti pry lovelės šonų, kad vaikas miegodamas nenusispardytų Vkš. Patalus nusispárdyti K. Apklok jį kaip nori, o jis vis kap grybas – nuogas, nusispárdęs miega Alvt.
7. kratant nusiauti: Nuspárdė kamašus nuo kojų i guli Klt.
| refl. tr.: Nenusispárdyk klumpių, dar reiks į klėtę eiti Užv. Vaitas, apsipašiojęs ūsus, nusispardęs kojas, įėjo pas poną rš.
8. prk. trankant nudaužyti (apie griaustinį): Buvo toks žymus ąžuolas, žaibų nuspardytas, ugniakurų išdegintas P.Cvir.
9. nudvėsti, nusibaigti: Mano kaimyno arklys šią naktį nusispárdė Klp. Mūsų žalmargelė nusispárdė Kl. Jų paskutinė kiaulė nusispárdė Ktk.
10. numirti, nusibaigti: Gyveni, žmogus, lig nusispárdysi Pnm. Ir aš nebekoks, gal greit nusispárdyt reiks Rz. Vienas jau nuo tos naminės nusispárdė Gs. Gajus daiktas boba – vyras būtų nusispárdęs Pc.
11. refl. nubėgti šokuojant: Arkliukas … nusispardė paskui zuikių ir dingo BsPII17.
◊ kójomis nuspárdomas lengvai atliekamas, padaromas: Mūso darbai kójoms nuspárdomi, nepavargstas Šts.
paspárdyti tr. NdŽ
1. kiek padaužyti spardant: Akvilė paspardė staktą ir nuėjo prie virtuvės lango J.Avyž.
2. KŽ kojomis kiek pavarinėti: Vaikai išėjo sviedinio paspárdyti DŽ1.
3. refl. KŽ bėgant, šokant pakiloti, pakraipyti kojas: Anie pasispárdydami šoka keistą šokį J. Vis pasispardydamas jis skrido su Tautrimyte per kambarį I.Simon. Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius J.Bil. Velnias labai nusigando ir pasispardydamas išbėgo iš ąžuolo LTR(Km). Kojalės, bėgot bėgot pasispardydamos (sako lapė savo kojoms) S.Dauk.
| prk.: Vėjas per laukus švilpino pasispardydamas (smarkiai) Žem. Tos dienos lekia pasispárdydamos (labai greitai), kad nė nepajutom, kai atėjo pavasaris Kair. Kai sėda valgyt, tai kąsniai lekia pasispárdydami Sml.
4. žr. išspardyti 5: Oi pyko pyko jaunas bernelis in jaunosios mergelės: paspárdė viedrus, palaužė nėšius, patąsė pasaitelius (d.) Švnč.
5. refl. juok. pašokti (šokį): Tai eiki dabar pasispardyti. – Kad nemoku. – Bene reikia mokytis šokti! LzP. Jau norėjau palikti ir mergelėms kokią valandą pačirpinti, tegul būtų nors vienos pačios pasispardžiusios Vaižg.
6. refl. dvesiant patrukčioti, patimpčioti kojomis: Gaidys pasispárdė ir krito negyvas NdŽ. Pasispárdė, ir galas Ar.
7. refl. smarkiai suspurdėti, pasimuistyti: Smuklininkas pasispardė, ištrūko, pagriebęs ugnį metė į plėšikus ir nubėgo į smuklę LTR(Žal). Pasispárdė veršis, lėkė nulėkė, i gaudyk Krš. Velnias tik pasispardė, suprunkštė ir dingo LTR(Dg). Žvirblis pasispardė, plunksnas susiglostė, nulėkė pas strazdą klaustis strazdienės KlpD3.
| prk.: Kovo mėnesį šaltis pasispardė Dkš.
8. refl. šnek. paskubėti ką daryti: Pasispárdyk šieną kraut, jau nebetoli lietus PnmR. Pasispárdau – i jau Kuršėnūse Krš.
9. refl. prk. pasispyrioti, paprieštarauti: Prieš jojo valią nepasispardysi Db.
10. paramstyti: Jų pirkelė iš visų šonų paspárdyta Trgn.
11. užkišti skląsčiu (duris): Kap tik sutema, tai jie duris ir paspárdo Lš.
pérsispardyti prk. prasibastyti kurį laiką: Aš tris dienas pársispardžiau to[je] vieto[je] KlvrŽ.
praspárdyti tr. NdŽ
1. praleisti laiką spardant: Futbolą praspárdyti NdŽ.
2. Ser spardant pramušti, prakapstyti kiaurai (pvz., paukščiai šiaudų stogą).
3. refl. praleisti kiek laiko spardantis (apie arklius).
4. refl. kurį laiką kojomis kapanotis (apie mažus vaikus).
5. refl. juok. kurį laiką šokti, prašokti.
prispárdyti
1. tr. M, Rtr, KŽ, Krš, Vkš spardant primušti: Jį primušė, prispárdė, visą sukruvino Krs.
2. refl. Ser ilgai spardytis.
suspárdyti tr. Rtr, KŽ
1. M, NdŽ, Grk, Km spardant sumušti: Tas kraugerys suspárdė mane J. Kad kitas [vyras], būt ją kojom suspárdęs, papylęs Klt. Suspárdyta galva ano Krž.
| refl.: Trečią naktį vėl atskrido karveliai ir sako: – Kada jaunieji važiuos iš bažnyčios, arkliai susispardys ir juos užmuš LTR(Brž).
ǁ spardant sudaužyti: Tiktai tiekš su batu, ka tą stalą suspárdė Jdr.
2. N, NdŽ sumindžioti, sutrypti: Suspárdyti kiemą K.
3. tinkamai minti pakojas (audžiant): Šiandien Gerda vis aprinka raštus, juos negerai suspardydama I.Simon. Reik pakojas mokėti suspárdyti Pvn. Suspárdytasis lamstytis (tokia audimo rūšis) Ggr.
ǁ minant pakojas išausti: Suspárdytas gražiai audeklas, ana mokėjo austi, i da kaip! Krš.
4. NdŽ, Krns spardantis, tvarsantis suvelti, sujaukti (patalynę).
| refl.: Tos plonos pirktos paklodės tai susispárdo – niekai Jrb.
5. NdŽ, Ser spardant sustumdyti, suvaryti, suridenti į krūvą
6. NdŽ, Šts, Skd prk. sutrankyti, sudaužyti (apie perkūną):
^ Kad tave devyni perkūnai suspardytų! LTR(Sln). Tegu jį perkūnai suspardo! rš.
7. NdŽ prk. sugilti, sukandžioti (apie vabzdžius): Benori pargelti ranka, kurią bitys suspárdė, t. y. sukapojo J. Mūso avį ka suspárdė [bitės], paliko be ausų Brs. Burna vapsų suspardyta Šts.
8. smarkiai suavėti, nudryžti: Jeigu par metus tesuspárdysi tik vienus burlečius, tai labai gerai Šmn.
9. suramstyti, paramstyti: Paimk kelius kuolus ir suspárdyk aną šiaudų krūvą Trgn. Paspirom suspárdė žardą Ktk.
užspárdyti tr. Rtr, NdŽ, KŽ; Ser spardant nugalabyti: Kaip pargriuvo, tai pradėjo spardyt, galėjo visai užspárdyt Krs.
| refl.: Užsispárdys tie arkliai DŽ1.