Operacinės sistemos sukurtas aplankas, kurio piktograma gali būti rodoma darbalaukyje.
Pavyzdžiui, operacinė sistema „Windows“ turi tokius numatytuosius aplankus:

Diegiant operacinę sistemą paprastai galima pasirinkti, kurių aplankų piktogramas rodyti, o įdiegus – parinkti šių aplankų nuostatas.

Operacinės sistemos sukurtas aplankas, kurio piktograma rodoma darbalaukyje.

Kompiuterio ekranas, imituojantis darbo stalo paviršių su išdėliotomis ant jo darbo priemonėmis (mygtukais, užrašais ir pan.).

Iš anksto parinktas arba apibrėžtas (nustatytas), pavyzdžiui, įtaiso arba programos parametras, parinktis, būsena, atsirandanti įjungus kompiuterį arba paleidus programą.
Dažnai numatytąją elemento reikšmę galima pakeisti kita.

Vieta, į kurią sudedami tos pačios rūšies dokumentai, pavyzdžiui, elektroniniai laiškai (skaityti laiškai, išsiųsti laiškai), interneto adresai ir kt.
Gali būti aplankų hierarchija, t. y. vienas aplankas įdėtas į kitą.
Gimininga sąvoka – katalogas. Tačiau kataloge fiziškai laikomas tik į jį įtrauktų objektų sąrašas, o ne patys objektai. Tas pats objektas gali būti įtrauktas į kelis katalogus, bet įdėtas tik į vieną aplanką.
Prieštaringa situacija susidaro su failų aplankais ir katalogais. Kompiuterio atmintyje katalogai laikomi atskirai nuo failų ir juose yra tik nuorodos į failus. Tokią failų sistemą mato programuotojas. Todėl jam natūraliau vartoti terminą katalogas. Tačiau kompiuterio ekrane failų sandara pateikiama taip, lyg jie būtų sudėti į aplankus. Kompiuterio naudotojas gali aplanką su visais į jį sudėtais failais ir poaplankiais kopijuoti, perkelti, šalinti, pakuoti ir pan. Todėl jo požiūriu failų katalogas virsta failų aplanku. Taigi katalogas tiksliau atspindi duomenų sandarą failų atžvilgiu ir su juo dažniau susiduria programinės įrangos projektuotojas, o aplankas – dokumentų atžvilgiu, ir su juo dažniau susiduria programinės įrangos naudotojas.