labai nusenti

pabaigti karšti

nubrukti, nušukuoti (linus)

pasidaryti senam

3 káršti, -ta (-a, -ia), -o (-ė) intr., kar̃šti
1. baigti amžių, gyventi senatvės dienas; būti karšinamam: Šis senelis káršta prie dukteries Sr. Varge augau, sielvartuose karšaũ Sch112(B). Jis buvo laimingas: sveikas augo, turtingas káršo Žem. Jis nei pats nežinojo, kur kárš Sg. Užsidaręs žmogelis į kamarą ir kárš savo paskuojas dienas Vvr. Turu vaikus, bet reik pas svetimą káršti Krš. Ji pas savo žentą atvažiavo káršti Klm. Anam tai bent buvo káršti – pas tikrūsius vaikus Brs. Ketu prie tavęs karšti M.Valanč. Senis baigė káršti Skr.
2. K, S.Dauk, SD451 senti; silpti, nebeturėti jėgų dėl senatvės: Senis káršta, t. y. guli lovoj, traška, baigias amžis J. Žmogus pradeda káršti K.Būg. Tavo boba jau visai káršta, galėsi kitą vesti Gršl. Motina atsigulė į lovą ir karšo ketverius metus rš. Ir tu, žydinti jaunyste, ir tu, karštanti senyste, duokit jam garbę aukščiausią SGII66. O kas sensta ir karša, arti yra pabaigos Sut1.
3. mirti: Karštu karštu, kažin, kada nukáršu Krkl.
^ Kuo vilkas gimė, tuo ir kárš KlvrŽ. Vilku gimęs, vilku ir karši Slnt. Laukas gimęs, laukas karšęs (jaunas įpratęs, ir senas darysi) ST545.
4. nokti, bręsti: Vasarojis nebauga jau, ale káršta, t. y. noksta J.
5. stigti, trūkti, neturėti: Kárštu kárštu pinigų, t. y. trūksta man J.
3 apkáršti intr. Š apsenti: Aš apkaršau jau, t. y. apsenau J. Mūsų senelis jau apkaršęs rš. Apkaršusi senystė R17, N.
3 įkáršti intr. įvargti: Dėlto jam įkar̃šo, lig pėsčias atejo iš Užpalių Užp.
3 iškáršti
1. intr., tr. pasenti, nubaigti amžių: Tėvai meilingai iškaršo S.Dauk. Iškáršau jau aš savo amžį, t. y. gyvenau iki senatvės, pasenau J. Bebrūzdamas paseno, vylės vienok dailiai iškaršiąs M.Valanč. Žmogus iškaršta, alba pasensta MT133. Nei vėl turėtų žmogus laukti, iki iškaršęs, ik pasenęs ir apsirgęs BPII53. Senelė, nugalėdama senatvišką iškaršusio veido ir balso sustingimą, šūktelėjo jam rš. Iškáršusiai moteriškei tatai regėjos nepatogus daiktas DP462. Žmogus labai senas ir iškaršęs SPI165.
^ Pasigėręs gultų, iškáršęs mirtų J.Jabl; B. Laukas gimęs, laukas ir iškarš B.
2. tr. nusilpninti: Karštinė iškar̃šo žmogų J.Jabl.
3. intr. išnokti:
^ Pasėjau pipirais, išdygo skatikais, pražydo marčioms, iškaršo mergoms (grikiai) B.
4. intr. Tv mirti dėl senatvės.
3 nukáršti
1. intr. nusenti: Senis visai nukaršo, pusiau apako rš. Senis, būdamas silpnas ir nukaršęs, su darbu mažai pakrutėjo iš vietos rš. Galva nukaršus ir žila rš. Ir nukaršęs numirė BB1Moz25,8. Abudu nukaršo alba didį amžą gavo BPI235.
2. intr. nubaigti amžių: Aš pareisiu pas tave nukáršti Vkš. Nėkas anos nenukaršys, ana pati nukárš KlvrŽ. Sesuo nukaršo jo šeimoje Vaižg.
| refl.: Nugyveno – nė nukaršties neturėjo kuo Dr.
3. intr. nusilpti: Po tos ligos ans suvisu nukaršo Krkl.
4. tr. nuvarginti, nuvaryti: Arkliai nukáršti, darbo to daug Ll.
5. intr. nunokti, subręsti: Varpos miežių nukaršusios J. Miežiai taip nukar̃šo, kad net trupa šiaudai Dkk. Nukáršę rugiai Jž. Miežiai nukáršo, galima pjauti Lp. Tokia sausa pagada, kaimat nukarš vasarojus Šmk. Ko miežių nepjaunat: gatavai nukaršę! Sdk. Mūsų dobilai visai nukaršę Kp.
6. intr. numirti: Senis nukaršo J.
| refl.: Karša karša, kažin kada nusikarš Krkl.
3 pakáršti intr.
1. pagyventi karštant: Dar nemirs, pakárš Ggr.
2. nusilpti: Ant senatvės pakaršo, pasilpnėjo, liko be sveikatos Blv.
3. subręsti: Rugiai pakáršę, geltoni, jau kirsti gal Škn.
3 pérkaršti intr.
1. persenti: Párkaršo senis ir nebžino, ką bekalbąs Brs. Tas žmogus jau perkaršęs Nj. Perkaršęs liūtas drybsojo, paskutinę dvasią gaudydamas S.Dauk. Upės ir upeliai perkaršusiais medžiais buvo užvirtę S.Dauk. Naktimis ji vis taip girgždauja, lyg perkaršęs medis P.Cvir. Dar niekad nebuvau girdėjęs, kad tokios perkaršusios senės dainuotų rš. Jūraitis dar neperkaršęs I.Simon. Tai, beje, jau perkaršę medžiai I.Simon.
| prk.: Toks perkaršęs paprotys mūsų žemėje visai nepritinkąs TP1881,48.
2. nusilpti: Ans pérkaršęs iš pasninko J. Ir tu párkaršęs parvažiavai Plt.
3. pernokti: Miežių varpos pérkaršusios J.
3 prikáršti intr.
1. nusilpti: Esu prikáršusi, tokia negalinti Šts.
2. privargti: Tu prikarši vaino[je] J.
3. prinokti: Vasarojis jau prikáršo J. Avižos jau visai prikaršo Brs. Rugiai jau prikaršę, ims birti Sd. Prikaršusi varpa, jau pjautini javai Ggr. Jau linai prikáršę besą Kal.
| prk.: Kaimynė visai prikaršusi, greit grius (gimdys) TDrI89.
4. pritrūkti: Ana prikáršusi buvo septynių grašių J.
| Buvo prikáršęs miego mano vaikelis: tujau pat užmigo Plt.
3 sukáršti intr. sulysti, suvargti: Sukáršai tu, t. y. susenėjai J. Bene sirgai, kad taip sukáršai? Krkl.

3 káršti, -ta (-a, -ia), -o (-ė) intr., kar̃šti
1. baigti amžių, gyventi senatvės dienas; būti karšinamam: Šis senelis káršta prie dukteries Sr. Varge augau, sielvartuose karšaũ Sch112(B). Jis buvo laimingas: sveikas augo, turtingas káršo Žem. Jis nei pats nežinojo, kur kárš Sg. Užsidaręs žmogelis į kamarą ir kárš savo paskuojas dienas Vvr. Turu vaikus, bet reik pas svetimą káršti Krš. Ji pas savo žentą atvažiavo káršti Klm. Anam tai bent buvo káršti – pas tikrūsius vaikus Brs. Ketu prie tavęs karšti M.Valanč. Senis baigė káršti Skr.
2. K, S.Dauk, SD451 senti; silpti, nebeturėti jėgų dėl senatvės: Senis káršta, t. y. guli lovoj, traška, baigias amžis J. Žmogus pradeda káršti K.Būg. Tavo boba jau visai káršta, galėsi kitą vesti Gršl. Motina atsigulė į lovą ir karšo ketverius metus rš. Ir tu, žydinti jaunyste, ir tu, karštanti senyste, duokit jam garbę aukščiausią SGII66. O kas sensta ir karša, arti yra pabaigos Sut1.
3. mirti: Karštu karštu, kažin, kada nukáršu Krkl.
^ Kuo vilkas gimė, tuo ir kárš KlvrŽ. Vilku gimęs, vilku ir karši Slnt. Laukas gimęs, laukas karšęs (jaunas įpratęs, ir senas darysi) ST545.
4. nokti, bręsti: Vasarojis nebauga jau, ale káršta, t. y. noksta J.
5. stigti, trūkti, neturėti: Kárštu kárštu pinigų, t. y. trūksta man J.
3 apkáršti intr. Š apsenti: Aš apkaršau jau, t. y. apsenau J. Mūsų senelis jau apkaršęs rš. Apkaršusi senystė R17, N.
3 įkáršti intr. įvargti: Dėlto jam įkar̃šo, lig pėsčias atejo iš Užpalių Užp.
3 iškáršti
1. intr., tr. pasenti, nubaigti amžių: Tėvai meilingai iškaršo S.Dauk. Iškáršau jau aš savo amžį, t. y. gyvenau iki senatvės, pasenau J. Bebrūzdamas paseno, vylės vienok dailiai iškaršiąs M.Valanč. Žmogus iškaršta, alba pasensta MT133. Nei vėl turėtų žmogus laukti, iki iškaršęs, ik pasenęs ir apsirgęs BPII53. Senelė, nugalėdama senatvišką iškaršusio veido ir balso sustingimą, šūktelėjo jam rš. Iškáršusiai moteriškei tatai regėjos nepatogus daiktas DP462. Žmogus labai senas ir iškaršęs SPI165.
^ Pasigėręs gultų, iškáršęs mirtų J.Jabl; B. Laukas gimęs, laukas ir iškarš B.
2. tr. nusilpninti: Karštinė iškar̃šo žmogų J.Jabl.
3. intr. išnokti:
^ Pasėjau pipirais, išdygo skatikais, pražydo marčioms, iškaršo mergoms (grikiai) B.
4. intr. Tv mirti dėl senatvės.
3 nukáršti
1. intr. nusenti: Senis visai nukaršo, pusiau apako rš. Senis, būdamas silpnas ir nukaršęs, su darbu mažai pakrutėjo iš vietos rš. Galva nukaršus ir žila rš. Ir nukaršęs numirė BB1Moz25,8. Abudu nukaršo alba didį amžą gavo BPI235.
2. intr. nubaigti amžių: Aš pareisiu pas tave nukáršti Vkš. Nėkas anos nenukaršys, ana pati nukárš KlvrŽ. Sesuo nukaršo jo šeimoje Vaižg.
| refl.: Nugyveno – nė nukaršties neturėjo kuo Dr.
3. intr. nusilpti: Po tos ligos ans suvisu nukaršo Krkl.
4. tr. nuvarginti, nuvaryti: Arkliai nukáršti, darbo to daug Ll.
5. intr. nunokti, subręsti: Varpos miežių nukaršusios J. Miežiai taip nukar̃šo, kad net trupa šiaudai Dkk. Nukáršę rugiai Jž. Miežiai nukáršo, galima pjauti Lp. Tokia sausa pagada, kaimat nukarš vasarojus Šmk. Ko miežių nepjaunat: gatavai nukaršę! Sdk. Mūsų dobilai visai nukaršę Kp.
6. intr. numirti: Senis nukaršo J.
| refl.: Karša karša, kažin kada nusikarš Krkl.
3 pakáršti intr.
1. pagyventi karštant: Dar nemirs, pakárš Ggr.
2. nusilpti: Ant senatvės pakaršo, pasilpnėjo, liko be sveikatos Blv.
3. subręsti: Rugiai pakáršę, geltoni, jau kirsti gal Škn.
3 pérkaršti intr.
1. persenti: Párkaršo senis ir nebžino, ką bekalbąs Brs. Tas žmogus jau perkaršęs Nj. Perkaršęs liūtas drybsojo, paskutinę dvasią gaudydamas S.Dauk. Upės ir upeliai perkaršusiais medžiais buvo užvirtę S.Dauk. Naktimis ji vis taip girgždauja, lyg perkaršęs medis P.Cvir. Dar niekad nebuvau girdėjęs, kad tokios perkaršusios senės dainuotų rš. Jūraitis dar neperkaršęs I.Simon. Tai, beje, jau perkaršę medžiai I.Simon.
| prk.: Toks perkaršęs paprotys mūsų žemėje visai nepritinkąs TP1881,48.
2. nusilpti: Ans pérkaršęs iš pasninko J. Ir tu párkaršęs parvažiavai Plt.
3. pernokti: Miežių varpos pérkaršusios J.
3 prikáršti intr.
1. nusilpti: Esu prikáršusi, tokia negalinti Šts.
2. privargti: Tu prikarši vaino[je] J.
3. prinokti: Vasarojis jau prikáršo J. Avižos jau visai prikaršo Brs. Rugiai jau prikaršę, ims birti Sd. Prikaršusi varpa, jau pjautini javai Ggr. Jau linai prikáršę besą Kal.
| prk.: Kaimynė visai prikaršusi, greit grius (gimdys) TDrI89.
4. pritrūkti: Ana prikáršusi buvo septynių grašių J.
| Buvo prikáršęs miego mano vaikelis: tujau pat užmigo Plt.
3 sukáršti intr. sulysti, suvargti: Sukáršai tu, t. y. susenėjai J. Bene sirgai, kad taip sukáršai? Krkl.

3 káršti, -ta (-a, -ia), -o (-ė) intr., kar̃šti
1. baigti amžių, gyventi senatvės dienas; būti karšinamam: Šis senelis káršta prie dukteries Sr. Varge augau, sielvartuose karšaũ Sch112(B). Jis buvo laimingas: sveikas augo, turtingas káršo Žem. Jis nei pats nežinojo, kur kárš Sg. Užsidaręs žmogelis į kamarą ir kárš savo paskuojas dienas Vvr. Turu vaikus, bet reik pas svetimą káršti Krš. Ji pas savo žentą atvažiavo káršti Klm. Anam tai bent buvo káršti – pas tikrūsius vaikus Brs. Ketu prie tavęs karšti M.Valanč. Senis baigė káršti Skr.
2. K, S.Dauk, SD451 senti; silpti, nebeturėti jėgų dėl senatvės: Senis káršta, t. y. guli lovoj, traška, baigias amžis J. Žmogus pradeda káršti K.Būg. Tavo boba jau visai káršta, galėsi kitą vesti Gršl. Motina atsigulė į lovą ir karšo ketverius metus rš. Ir tu, žydinti jaunyste, ir tu, karštanti senyste, duokit jam garbę aukščiausią SGII66. O kas sensta ir karša, arti yra pabaigos Sut1.
3. mirti: Karštu karštu, kažin, kada nukáršu Krkl.
^ Kuo vilkas gimė, tuo ir kárš KlvrŽ. Vilku gimęs, vilku ir karši Slnt. Laukas gimęs, laukas karšęs (jaunas įpratęs, ir senas darysi) ST545.
4. nokti, bręsti: Vasarojis nebauga jau, ale káršta, t. y. noksta J.
5. stigti, trūkti, neturėti: Kárštu kárštu pinigų, t. y. trūksta man J.
3 apkáršti intr. Š apsenti: Aš apkaršau jau, t. y. apsenau J. Mūsų senelis jau apkaršęs rš. Apkaršusi senystė R17, N.
3 įkáršti intr. įvargti: Dėlto jam įkar̃šo, lig pėsčias atejo iš Užpalių Užp.
3 iškáršti
1. intr., tr. pasenti, nubaigti amžių: Tėvai meilingai iškaršo S.Dauk. Iškáršau jau aš savo amžį, t. y. gyvenau iki senatvės, pasenau J. Bebrūzdamas paseno, vylės vienok dailiai iškaršiąs M.Valanč. Žmogus iškaršta, alba pasensta MT133. Nei vėl turėtų žmogus laukti, iki iškaršęs, ik pasenęs ir apsirgęs BPII53. Senelė, nugalėdama senatvišką iškaršusio veido ir balso sustingimą, šūktelėjo jam rš. Iškáršusiai moteriškei tatai regėjos nepatogus daiktas DP462. Žmogus labai senas ir iškaršęs SPI165.
^ Pasigėręs gultų, iškáršęs mirtų J.Jabl; B. Laukas gimęs, laukas ir iškarš B.
2. tr. nusilpninti: Karštinė iškar̃šo žmogų J.Jabl.
3. intr. išnokti:
^ Pasėjau pipirais, išdygo skatikais, pražydo marčioms, iškaršo mergoms (grikiai) B.
4. intr. Tv mirti dėl senatvės.
3 nukáršti
1. intr. nusenti: Senis visai nukaršo, pusiau apako rš. Senis, būdamas silpnas ir nukaršęs, su darbu mažai pakrutėjo iš vietos rš. Galva nukaršus ir žila rš. Ir nukaršęs numirė BB1Moz25,8. Abudu nukaršo alba didį amžą gavo BPI235.
2. intr. nubaigti amžių: Aš pareisiu pas tave nukáršti Vkš. Nėkas anos nenukaršys, ana pati nukárš KlvrŽ. Sesuo nukaršo jo šeimoje Vaižg.
| refl.: Nugyveno – nė nukaršties neturėjo kuo Dr.
3. intr. nusilpti: Po tos ligos ans suvisu nukaršo Krkl.
4. tr. nuvarginti, nuvaryti: Arkliai nukáršti, darbo to daug Ll.
5. intr. nunokti, subręsti: Varpos miežių nukaršusios J. Miežiai taip nukar̃šo, kad net trupa šiaudai Dkk. Nukáršę rugiai Jž. Miežiai nukáršo, galima pjauti Lp. Tokia sausa pagada, kaimat nukarš vasarojus Šmk. Ko miežių nepjaunat: gatavai nukaršę! Sdk. Mūsų dobilai visai nukaršę Kp.
6. intr. numirti: Senis nukaršo J.
| refl.: Karša karša, kažin kada nusikarš Krkl.
3 pakáršti intr.
1. pagyventi karštant: Dar nemirs, pakárš Ggr.
2. nusilpti: Ant senatvės pakaršo, pasilpnėjo, liko be sveikatos Blv.
3. subręsti: Rugiai pakáršę, geltoni, jau kirsti gal Škn.
3 pérkaršti intr.
1. persenti: Párkaršo senis ir nebžino, ką bekalbąs Brs. Tas žmogus jau perkaršęs Nj. Perkaršęs liūtas drybsojo, paskutinę dvasią gaudydamas S.Dauk. Upės ir upeliai perkaršusiais medžiais buvo užvirtę S.Dauk. Naktimis ji vis taip girgždauja, lyg perkaršęs medis P.Cvir. Dar niekad nebuvau girdėjęs, kad tokios perkaršusios senės dainuotų rš. Jūraitis dar neperkaršęs I.Simon. Tai, beje, jau perkaršę medžiai I.Simon.
| prk.: Toks perkaršęs paprotys mūsų žemėje visai nepritinkąs TP1881,48.
2. nusilpti: Ans pérkaršęs iš pasninko J. Ir tu párkaršęs parvažiavai Plt.
3. pernokti: Miežių varpos pérkaršusios J.
3 prikáršti intr.
1. nusilpti: Esu prikáršusi, tokia negalinti Šts.
2. privargti: Tu prikarši vaino[je] J.
3. prinokti: Vasarojis jau prikáršo J. Avižos jau visai prikaršo Brs. Rugiai jau prikaršę, ims birti Sd. Prikaršusi varpa, jau pjautini javai Ggr. Jau linai prikáršę besą Kal.
| prk.: Kaimynė visai prikaršusi, greit grius (gimdys) TDrI89.
4. pritrūkti: Ana prikáršusi buvo septynių grašių J.
| Buvo prikáršęs miego mano vaikelis: tujau pat užmigo Plt.
3 sukáršti intr. sulysti, suvargti: Sukáršai tu, t. y. susenėjai J. Bene sirgai, kad taip sukáršai? Krkl.

1 kar̃šti, -ia (-a), -ė (-o), káršti
1. tr. Lex107, N, K, Š, Ll, Dkš, Grk karštuvais kedenti, šukuoti vilnas prieš verpiant: Karšiu vilnas SD35,65,408, R219, MŽ292. Marti vilnas kar̃šia su karštuvais J. Moterys karša vilnas Dkk. Jie išėjo vilnų kar̃šti Žvr. Kitą savaitę važiuosim vilnų karšti Škn. Fabrike geriau kar̃šti vilnas negu namuose Krp. Juozas įsitaisė karšiamąją mašiną Rz. Šitos vilnos jau karštos Šlv.
2. tr. N, NdŽ šukuoti: Tavo plaukai nekaršti Kin.
3. tr. B, R, MŽ, K, M, K.Būg, J.Jabl kapoti, braukti karštuvais nurautų linų galveles: Linus nurovus kar̃šk ir, nukaršęs galvas, mirkyk J. Vyrai kar̃šia linus Km, Upt. Jei linai raunami saujomis, juos karšia šukomis rš. Šiemet linus kulsma ar kar̃šma? Krš. Moterys vakare kar̃šė linus Lzd. Dieną raudavom [linus], vakarais ir rytais kar̃šdavom Jnšk. Tavo lineliai nekaršti Rz. Karšiamieji kabliai Nj.
4. mušti, perti, lupti: Tėvas jam kar̃šia kar̃šia – ir vis tas pats Lkm. Tėvas kar̃ša sūnų Ktk. Joną tę kad jau kar̃šė, tai kar̃šė Kt. Bėk greičiau namo, ba močia taũ kar̃š Sv.
5. greitai, smarkiai bėgti, važiuoti: Kiškis par laukus kar̃šia Up. Kar̃šia kaip vilką pamatęs Up. Kur tu karši̇̀? J. Kur taip karši uždusęs? Svn. Kad jau kar̃šia vieškeliu – ir greitumėlis gi jo! Srv. Jau kar̃ša namo Ktk. Keleiviai, nieko neatbodami, karšė toliau rš. Tai kar̃šia: arklys net zovada lekia Jz. Karšk tiek kelio Srv.
6. tr., intr. šnek. godžiai valgyti: Kar̃šia, lyg devynias dienas nevalgęs būtų Lš. Tai kar̃šia kopūstus, net ausys lapsi Rdm. Jei čia man inpylėt, tai aš karšiu Krok. Galėsi kar̃št: šiandie tavo košės išviriau Srv. Ot kar̃šia – bliūdą priepilnį kap žu savęs žumetė Rod.
7. intr. smarkiai lyti: Kar̃šia lietus, ir tiek Pc. Kur aš eisiu, tep lietus karšia Dsm. Čia, rodos, nelyta, o Prienuose tai smarkiai karšė Šil. Kar̃šė per visą dieną lietus, pripliupino klanus Brt.
8. intr. smarkiai pūsti: Mūsų apylinkėje taip karšė, kad net stogus sugriovė Švnč.
9. tr. pulti, gelti: Dėl lietaus sekas ganyt, bet tik varmai nekaršia Nč.
◊ [į] káilį kar̃šti mušti baudžiant: Oi kar̃šiu káilin, jei nepasitaisysi Lp. [Dvarų] ekonomai karšdavo kailį su vytimis ir botagais rš. Reiks tau kailį karšti Šlv. Karštas kailis klusnesnis Vj.
1 apkar̃šti, -ia, àpkaršė tr.
1. pavirš sukaršti: Tai àpkaršėt àpkaršėt – ir gatava Kp.
2. aplenkti karšiant: Jūs mūsų neapkar̃šite Kp.
3. šnek. apmušti, apkulti: Kad apkaršiù, tai net staugsi Km. Apkar̃šk gerai, tai žinos kitą kartą neklausyti! Kp.
1 atkar̃šti, -ia, àtkaršė (-o)
1. išperti, apkulti, apmušti: Àtkaršiau jį, tai, regi, kap klauso Tvr. Atkaršiau atkaršiau, tai dar tyli, neverkia Prl. Kad mušė, tai mušė – atkaršė ir šonus Pns. Tėvas jį dar mažiuką atkar̃šdavo Dsm. Kai atkar̃šiu gerai, tai žinosi, kaip burblent prieš tėvą Žb. Tavo ščėstis – likai neatàkarštas Prng.
2. intr. šnek. greitai atkakti, atvykti: Pėsčias atkaršo tiesiai Vaižg. Kada norėsi pasilsėt – ir atkaršk Vaižg.
1 įkar̃šti, -ia, į̇̃karšė
1. tr. prikaršti: Į̃karšiau aš vilnų šmotą J.
2. intr. šnek. prilupti, pripliekti: Kai į̇̃karšė, tai tuoj prisipažino Alk. Aš jam įkar̃šiu už tą darbą Alk. Įkar̃škit jam penkias uodegon Š. Inkar̃šk tu jam gerai, tai bus geras vaikas Lkm.
◊ į káilį (×į klỹną) įkar̃šti sumušti baudžiant: Aš jam gerai įkaršiau į kailį Vv. Įkar̃šk gerai jam į klỹną, kad atsimintų Žal.
1 iškar̃šti, -ia, i̇̀škaršė tr.
1. iškedenti, iššukuoti vilnas karštuvais, paruošti vilnas verpti: Tokios suveltos vilnos, kaipgi ir iškar̃šti Kp. Jau kūma i̇̀škaršei vilnas, tai dabar man padėk Gg.
| refl. tr.: Išsikar̃šę vilnas, tuoj eisime namo Š.
2. nušukuoti, nubraukti linų galveles: Iškarštus linus į lauką jau nugabena K.Donel.
3. MŽ185, N, BŽ78 šnek. išperti, išpliekti: Iškaršiu nugarą B.
4. prk. išauklėti, išlavinti: Nebijok, jį tenai iškarš gerai Arm.
5. šnek. greitai išvalgyti: Dvi lėkštes sriubos iškaršė Lš.
◊ káilį (×kalniẽrį) iškar̃šti sumušti baudžiant: Kai i̇̀škaršiau gerai kalniẽrį, vaikas kai šventas pasidarė Bsg. Tai iškaršė kailį: kol bus gyvas, atsimins Krsn. Iškárš kas nors tau gerai káilį už tokį darbą Skd. Kai iškaršiu jums kailius, tai liausitės sapnus apsakinėjusios! P.Cvir. Iškarštum kailį vaikui – klausytų, ir dar kaip! Srv. Neišmanėlis! Iškarštų smagiai kailį saviškei, ir gana! BsMtI76.
káilį išsikar̃šti tarp savęs pasimušti: Išsikar̃šę vienas antram káilį nurimo Š.
1 nukar̃šti, -ia, nùkaršė (-o)
1. tr. sukaršti, nubaigti karšti: Nùkaršė visas vilnas J.
2. tr. nubraukti, nušukuoti linus (jų galveles): Visus linus bematant nukaršė Slč. Ir nukaršiau žalią liną JD251. Jau linai nukaršti̇̀, reiks mirkyti Šlv. Nukarštos linų galvutės labai greitai sukaista rš.
3. tr. šnek. nuperti, nupliekti: Nùkaršė, kad to vertas buvo Ktk. Nùkaršiau botagu arkliagonius, dabar jau arklių nebeleis avižõs Kp.
4. intr. šnek. greitai nuvažiuoti, nueiti: Nùkaršiau miestan laiško pasiimti Kvt. Per valandą ir nukaršiu – šitiek čia kelio Srv. Vežiko neradome: nukaršė su kuo kitu rš. Tep užpykau ant vaiko, kažkur nukaršo (išbėgo, dingo) Mrj.
5. intr. palyti: Smarkiai nukaršė lietus Vv.
◊ káilį nukar̃šti sumušti baudžiant: Kai nukaršiu kailį, tai žinosi! Ds.
1 pakar̃šti, -ia, pàkaršė
1. tr. kiek pakedenti karštuvais vilnas: Tu už mane pakar̃šk, aš eisiu daugiau vilnų atsinešti Jrb.
2. tr. šnek. papliekti, pamušti: Pakaršiau jai nugarą, tai dabar kaip šilkinė Ds. Paskui pačiai truputį pakaršė nugarą, ir gyvena sau toliau laimingai BsPII272. Susitarė visa ūlyčia tą vagį pakar̃št Dbk.
3. intr. šnek. smagiai pavalgyti: Parėjęs radau bulvienės, tai kad pakaršiau Srv.
1 parkar̃šti, -ia, par̃karšė intr. šnek. greitai pareiti, parvažiuoti, pardrožti: Kai sesuo sužinos, kad tu sergi, pėsčia parkarš iš Kėdainių Srv.
1 pérkaršti tr.
1. dar kartą iškaršti: Vežk vilnas pérkaršti, o tai beveik tokios, kaip ir buvo Gg.
2. šnek. permušti, perdaužti: Sakiau, kad tose nibrėse kam nors galvą párkarš Krš.
1 prakar̃šti, -ia, pràkaršė tr.
1. kiek iškaršti: Prakar̃šk vilnų kojinėm Rm.
| refl. tr. Ds.
2. šnek. praskelti, pramušti: Anam vaikai su akminu galvą pràkaršė Krš.
1 prikar̃šti, -ia, pri̇̀karšė (-o)
1. tr. prikedenti, prišukuoti karštuvais: Mūsų daug prikaršė vilnų Ktk.
| refl. tr.: Prisikaršė vilnų visai žiemai verpti Krkl.
2. tr. šnek. prilupti, primušti: Prikar̃šo piemenį, kad tas inleido galvijus vasarojun Ds. Pri̇̀karšė, kai neklausė tėvo Ktk. Teip anys prikaršo šaučių, kad anas vargiai išėjo iš gryčios BsPII287.
3. intr., tr. šnek. daug privalgyti, prikirsti: Mes prie bliūdo nepuikūs – jau prikaršėm Srv. Su lašiniais kopūstų gerai prikar̃šk, tai būsi vyras Al.
1 sukar̃šti, -ia, sùkaršė
1. tr. Sg sukedenti karštuvais: Aš sùkaršiau vilnas J. Vakar pūdą vilnų sukaršiau Dgl. Ar jau sukaršėt savo vilnas? Lk. Teip gražiai vilnos sukarštos, net gera verpti Trgn.
| refl. tr.: Vilnų susikaršiau keturiolika svarų Krkl. Šiandie buvom mieste susikaršt vilnų Jrb. Turiu suskaršus vilnos, tik reikia praver̃pt Lp.
2. intr. šnek. suduoti, supliekti: Ka sùkaršė per alkūnę, tai ranka nutirpo Ll. Reikia ir sukar̃št gerai – neklauso Vrn.
3. intr. šnek. greitai sukeliauti: Greitai sukaršei tiek kelio Srv.
4. tr. šnek. godžiai, greitai suvalgyti: Tik palik ant stalo lašinius – ir sukaršia Srv.
5. intr. smagiai palyti: Gerai sùkaršė lytus Srd. Apie mus sùkaršė gerokai lytus Jrb.
◊ ×į skū̃rą sukar̃šti sumušti: Tam kalviuo vyrai gerokai sùkaršė į skū̃rą Up.
1 užkar̃šti, -ia, ùžkaršė
1. intr. šnek. užduoti, užkirsti: Smagiai užkaršk B. Užkaršiau per nugarą jamui J. Jam tėvas ùžkaršė per kelnes Švn. Iš kur tas guzas: ar kas ùžkaršė? Ll. Užkar̃šk gerai per nagus, ir paleis Ll. Nors sykį milč, bo kai užkar̃šiu! Vdk. Pasakoji nepasakoji, bet kai užkarši, tai tada klauso Gs. Bene ùžkaršė per sprandą? Krž.
2. tr. šnek. smagiai užvalgyti: Dar užkar̃š karštos košės vyrai Lp.
3. intr. smagiai užlyti: Gal dabar ir gerai lietus užkar̃š Pc.

1 kar̃šti, -ia (-a), -ė (-o), káršti
1. tr. Lex107, N, K, Š, Ll, Dkš, Grk karštuvais kedenti, šukuoti vilnas prieš verpiant: Karšiu vilnas SD35,65,408, R219, MŽ292. Marti vilnas kar̃šia su karštuvais J. Moterys karša vilnas Dkk. Jie išėjo vilnų kar̃šti Žvr. Kitą savaitę važiuosim vilnų karšti Škn. Fabrike geriau kar̃šti vilnas negu namuose Krp. Juozas įsitaisė karšiamąją mašiną Rz. Šitos vilnos jau karštos Šlv.
2. tr. N, NdŽ šukuoti: Tavo plaukai nekaršti Kin.
3. tr. B, R, MŽ, K, M, K.Būg, J.Jabl kapoti, braukti karštuvais nurautų linų galveles: Linus nurovus kar̃šk ir, nukaršęs galvas, mirkyk J. Vyrai kar̃šia linus Km, Upt. Jei linai raunami saujomis, juos karšia šukomis rš. Šiemet linus kulsma ar kar̃šma? Krš. Moterys vakare kar̃šė linus Lzd. Dieną raudavom [linus], vakarais ir rytais kar̃šdavom Jnšk. Tavo lineliai nekaršti Rz. Karšiamieji kabliai Nj.
4. mušti, perti, lupti: Tėvas jam kar̃šia kar̃šia – ir vis tas pats Lkm. Tėvas kar̃ša sūnų Ktk. Joną tę kad jau kar̃šė, tai kar̃šė Kt. Bėk greičiau namo, ba močia taũ kar̃š Sv.
5. greitai, smarkiai bėgti, važiuoti: Kiškis par laukus kar̃šia Up. Kar̃šia kaip vilką pamatęs Up. Kur tu karši̇̀? J. Kur taip karši uždusęs? Svn. Kad jau kar̃šia vieškeliu – ir greitumėlis gi jo! Srv. Jau kar̃ša namo Ktk. Keleiviai, nieko neatbodami, karšė toliau rš. Tai kar̃šia: arklys net zovada lekia Jz. Karšk tiek kelio Srv.
6. tr., intr. šnek. godžiai valgyti: Kar̃šia, lyg devynias dienas nevalgęs būtų Lš. Tai kar̃šia kopūstus, net ausys lapsi Rdm. Jei čia man inpylėt, tai aš karšiu Krok. Galėsi kar̃št: šiandie tavo košės išviriau Srv. Ot kar̃šia – bliūdą priepilnį kap žu savęs žumetė Rod.
7. intr. smarkiai lyti: Kar̃šia lietus, ir tiek Pc. Kur aš eisiu, tep lietus karšia Dsm. Čia, rodos, nelyta, o Prienuose tai smarkiai karšė Šil. Kar̃šė per visą dieną lietus, pripliupino klanus Brt.
8. intr. smarkiai pūsti: Mūsų apylinkėje taip karšė, kad net stogus sugriovė Švnč.
9. tr. pulti, gelti: Dėl lietaus sekas ganyt, bet tik varmai nekaršia Nč.
◊ [į] káilį kar̃šti mušti baudžiant: Oi kar̃šiu káilin, jei nepasitaisysi Lp. [Dvarų] ekonomai karšdavo kailį su vytimis ir botagais rš. Reiks tau kailį karšti Šlv. Karštas kailis klusnesnis Vj.
1 apkar̃šti, -ia, àpkaršė tr.
1. pavirš sukaršti: Tai àpkaršėt àpkaršėt – ir gatava Kp.
2. aplenkti karšiant: Jūs mūsų neapkar̃šite Kp.
3. šnek. apmušti, apkulti: Kad apkaršiù, tai net staugsi Km. Apkar̃šk gerai, tai žinos kitą kartą neklausyti! Kp.
1 atkar̃šti, -ia, àtkaršė (-o)
1. išperti, apkulti, apmušti: Àtkaršiau jį, tai, regi, kap klauso Tvr. Atkaršiau atkaršiau, tai dar tyli, neverkia Prl. Kad mušė, tai mušė – atkaršė ir šonus Pns. Tėvas jį dar mažiuką atkar̃šdavo Dsm. Kai atkar̃šiu gerai, tai žinosi, kaip burblent prieš tėvą Žb. Tavo ščėstis – likai neatàkarštas Prng.
2. intr. šnek. greitai atkakti, atvykti: Pėsčias atkaršo tiesiai Vaižg. Kada norėsi pasilsėt – ir atkaršk Vaižg.
1 įkar̃šti, -ia, į̇̃karšė
1. tr. prikaršti: Į̃karšiau aš vilnų šmotą J.
2. intr. šnek. prilupti, pripliekti: Kai į̇̃karšė, tai tuoj prisipažino Alk. Aš jam įkar̃šiu už tą darbą Alk. Įkar̃škit jam penkias uodegon Š. Inkar̃šk tu jam gerai, tai bus geras vaikas Lkm.
◊ į káilį (×į klỹną) įkar̃šti sumušti baudžiant: Aš jam gerai įkaršiau į kailį Vv. Įkar̃šk gerai jam į klỹną, kad atsimintų Žal.
1 iškar̃šti, -ia, i̇̀škaršė tr.
1. iškedenti, iššukuoti vilnas karštuvais, paruošti vilnas verpti: Tokios suveltos vilnos, kaipgi ir iškar̃šti Kp. Jau kūma i̇̀škaršei vilnas, tai dabar man padėk Gg.
| refl. tr.: Išsikar̃šę vilnas, tuoj eisime namo Š.
2. nušukuoti, nubraukti linų galveles: Iškarštus linus į lauką jau nugabena K.Donel.
3. MŽ185, N, BŽ78 šnek. išperti, išpliekti: Iškaršiu nugarą B.
4. prk. išauklėti, išlavinti: Nebijok, jį tenai iškarš gerai Arm.
5. šnek. greitai išvalgyti: Dvi lėkštes sriubos iškaršė Lš.
◊ káilį (×kalniẽrį) iškar̃šti sumušti baudžiant: Kai i̇̀škaršiau gerai kalniẽrį, vaikas kai šventas pasidarė Bsg. Tai iškaršė kailį: kol bus gyvas, atsimins Krsn. Iškárš kas nors tau gerai káilį už tokį darbą Skd. Kai iškaršiu jums kailius, tai liausitės sapnus apsakinėjusios! P.Cvir. Iškarštum kailį vaikui – klausytų, ir dar kaip! Srv. Neišmanėlis! Iškarštų smagiai kailį saviškei, ir gana! BsMtI76.
káilį išsikar̃šti tarp savęs pasimušti: Išsikar̃šę vienas antram káilį nurimo Š.
1 nukar̃šti, -ia, nùkaršė (-o)
1. tr. sukaršti, nubaigti karšti: Nùkaršė visas vilnas J.
2. tr. nubraukti, nušukuoti linus (jų galveles): Visus linus bematant nukaršė Slč. Ir nukaršiau žalią liną JD251. Jau linai nukaršti̇̀, reiks mirkyti Šlv. Nukarštos linų galvutės labai greitai sukaista rš.
3. tr. šnek. nuperti, nupliekti: Nùkaršė, kad to vertas buvo Ktk. Nùkaršiau botagu arkliagonius, dabar jau arklių nebeleis avižõs Kp.
4. intr. šnek. greitai nuvažiuoti, nueiti: Nùkaršiau miestan laiško pasiimti Kvt. Per valandą ir nukaršiu – šitiek čia kelio Srv. Vežiko neradome: nukaršė su kuo kitu rš. Tep užpykau ant vaiko, kažkur nukaršo (išbėgo, dingo) Mrj.
5. intr. palyti: Smarkiai nukaršė lietus Vv.
◊ káilį nukar̃šti sumušti baudžiant: Kai nukaršiu kailį, tai žinosi! Ds.
1 pakar̃šti, -ia, pàkaršė
1. tr. kiek pakedenti karštuvais vilnas: Tu už mane pakar̃šk, aš eisiu daugiau vilnų atsinešti Jrb.
2. tr. šnek. papliekti, pamušti: Pakaršiau jai nugarą, tai dabar kaip šilkinė Ds. Paskui pačiai truputį pakaršė nugarą, ir gyvena sau toliau laimingai BsPII272. Susitarė visa ūlyčia tą vagį pakar̃št Dbk.
3. intr. šnek. smagiai pavalgyti: Parėjęs radau bulvienės, tai kad pakaršiau Srv.
1 parkar̃šti, -ia, par̃karšė intr. šnek. greitai pareiti, parvažiuoti, pardrožti: Kai sesuo sužinos, kad tu sergi, pėsčia parkarš iš Kėdainių Srv.
1 pérkaršti tr.
1. dar kartą iškaršti: Vežk vilnas pérkaršti, o tai beveik tokios, kaip ir buvo Gg.
2. šnek. permušti, perdaužti: Sakiau, kad tose nibrėse kam nors galvą párkarš Krš.
1 prakar̃šti, -ia, pràkaršė tr.
1. kiek iškaršti: Prakar̃šk vilnų kojinėm Rm.
| refl. tr. Ds.
2. šnek. praskelti, pramušti: Anam vaikai su akminu galvą pràkaršė Krš.
1 prikar̃šti, -ia, pri̇̀karšė (-o)
1. tr. prikedenti, prišukuoti karštuvais: Mūsų daug prikaršė vilnų Ktk.
| refl. tr.: Prisikaršė vilnų visai žiemai verpti Krkl.
2. tr. šnek. prilupti, primušti: Prikar̃šo piemenį, kad tas inleido galvijus vasarojun Ds. Pri̇̀karšė, kai neklausė tėvo Ktk. Teip anys prikaršo šaučių, kad anas vargiai išėjo iš gryčios BsPII287.
3. intr., tr. šnek. daug privalgyti, prikirsti: Mes prie bliūdo nepuikūs – jau prikaršėm Srv. Su lašiniais kopūstų gerai prikar̃šk, tai būsi vyras Al.
1 sukar̃šti, -ia, sùkaršė
1. tr. Sg sukedenti karštuvais: Aš sùkaršiau vilnas J. Vakar pūdą vilnų sukaršiau Dgl. Ar jau sukaršėt savo vilnas? Lk. Teip gražiai vilnos sukarštos, net gera verpti Trgn.
| refl. tr.: Vilnų susikaršiau keturiolika svarų Krkl. Šiandie buvom mieste susikaršt vilnų Jrb. Turiu suskaršus vilnos, tik reikia praver̃pt Lp.
2. intr. šnek. suduoti, supliekti: Ka sùkaršė per alkūnę, tai ranka nutirpo Ll. Reikia ir sukar̃št gerai – neklauso Vrn.
3. intr. šnek. greitai sukeliauti: Greitai sukaršei tiek kelio Srv.
4. tr. šnek. godžiai, greitai suvalgyti: Tik palik ant stalo lašinius – ir sukaršia Srv.
5. intr. smagiai palyti: Gerai sùkaršė lytus Srd. Apie mus sùkaršė gerokai lytus Jrb.
◊ ×į skū̃rą sukar̃šti sumušti: Tam kalviuo vyrai gerokai sùkaršė į skū̃rą Up.
1 užkar̃šti, -ia, ùžkaršė
1. intr. šnek. užduoti, užkirsti: Smagiai užkaršk B. Užkaršiau per nugarą jamui J. Jam tėvas ùžkaršė per kelnes Švn. Iš kur tas guzas: ar kas ùžkaršė? Ll. Užkar̃šk gerai per nagus, ir paleis Ll. Nors sykį milč, bo kai užkar̃šiu! Vdk. Pasakoji nepasakoji, bet kai užkarši, tai tada klauso Gs. Bene ùžkaršė per sprandą? Krž.
2. tr. šnek. smagiai užvalgyti: Dar užkar̃š karštos košės vyrai Lp.
3. intr. smagiai užlyti: Gal dabar ir gerai lietus užkar̃š Pc.

1 kósėti, -i (-sti, -a, -o, -sta, -ėja), -ėjo (-ė) intr. K; MŽ, R
1. Grž su tam tikru balsu spazmiškai iškvėpti orą, ppr. sergant kvėpavimo organų ligomis: Kosiu – kaip tik medžius kapoju (labai smarkiai ir dažnai) Žem. Vienas kósti, kitam kraujas iš nosies bėga J.Jabl. Maniškis labai kósti OG354. Kur tas vaikas nušalo, kad taip kósti? Snt. Šąlu kojas – kostu Rs. Kósčiu kósčiu ir negaliu atsikosėt Eiš. Susigavo ligą mano vaikelis, kelinta diena vis kósti ir kósti Kt. Aš kósiau, kap šuo lojo (labai kosėjau) Gs. Vajei kiek aš naktimis kósau! Skd. Jau dvi savaitės kósu, į lovos galą įsikibdama Krš. Kelinta savaitė, kaip vaikai kósėja Vl. Kósėju ir kósėju, gal jau paskutinis galas! Kp. Ar ir tu kósi? – Nekósu Skp. Jisai šiandiej labai kósa Skp. Aš uždykstu bekósėdamas J. Kosmi, kosiu SD86. Krunščiu, kosu SD115. Kai kuriems ligoniams pavyksta nuslopinti kosimąjį refleksą valios pastanga rš. Jis juokėsi kostinčiu balsu rš.
^ Kosėk nekosėk – vėdaro negausi! (sakoma kosinčiajam) Kv, Up. Kósėk nekósėk – sūrio negausi! Ds, Pnd. Kosėk nekosėk, bet dešrų negausi! PPr376. Ko kósti, ar dešrų nori? Krok.
2. prk. menk. šnekėti:
^ Kad Dievas klausytų, ką utėlė kosti, tai kaži kas pasidarytų Klvr.
1 apkósėti tr. kosint apipurkšti seilėmis: Ko taip išsižiojęs kósi, do mane apkósėsi Sl.
| refl. tr.: Apsikósėjo krūtinę Ėr.
1 atkósėti
1. tr. kosint išstumti, pašalinti iš kvėpavimo takų ką: Skrepliai lipo prie gerklės, ir juos labai buvo sunku atkosėti rš. Krankštelėjo Ontė, dabar jau patenkintas, tai ne ašaką atkosėdamas, bet lyg per didelį gramą nurydamas Vaižg. Atkosimosios priemonės sustiprina kosulio dirginimą ir stimuliuoja gleivių sekreciją rš. Užspringusi mergaitė atkósėjo ir išmetė trupinį Rm.
| refl.: Kosti, sprengti ir negali atsikosėti, kai akstinas į gerklę įstrigo Gs. Jis atsikósėjęs kraujais spjauja KI140.
2. refl. kosint pravalyti gerklę, pataisyti balsą (ppr. prieš kalbant): Jūraitis atsikosti ir taip pat nori dar kartą pasakyti I.Simon. Atsikosėjo senukas ir vėla pradėjo šnekėti Ašb. Atsikósėjo ir tarė BM25.
3. intr. Š kosint ateiti: Dėdė atslenka, atkoso rš. Senis atkosėjo vėl ant pečiaus LTR(Kp). Jau senelis atkósa Dbk.
1 įsikósėti Š imti smarkiai, ilgai kosėti: Jis staiga taip įsikosėjo, kad kokias dvi minutes negalėjo kalbėti rš.
1 iškósėti
1. tr. kosint išspjauti: Ligonė (ligonis) iškósėjo geltonas ir kruvinas skreples J. Maniau, kad žarnas iškósėsiu Ėr. Užsikrėsti galima iškosėtais skreplių lašeliais rš. Sekretas kartais užkemša broncho spindį ir iškosimas kaip bronchų lipdinys rš. Jau iškosėjo Gaubienė paskutinius savo plaučius ir nutilusi užmerkė akis amžiams I.Simon.
2. tr. kosint pagadinti: Iškosėjau balsą, nebepagiedu Šts.
3. intr. kurį laiką kosėti: Visą naktį iškosėjo ant pečiaus Pc.
4. refl. SD412, Š, Sut baigti kosėti, užtektinai kosėti: Tu vienas bėk…, aš… aš, kai išsikosėsiu Mš.
5. tr. prk. pasakyti ką nemalonų į akis: Aš jam viską ir iškósėjau, tegu dabar žino Klvr. Aš nueisiu, jo motinai visus darbus iškosėsiu Vv. Atėjęs viską iškósėjo, kas tik ant seilės užėjo Dkš.
6. refl. prk. išsivadėti, išsikvėpti; išsivėdinti: Atkimštas alus išsikósėja Vdš.
| Langą atidarius, kambarys išsikósėja nuo blogo oro Vdš.
1 nukósėti
1. refl. K sukosėti: Keletą kartų nusikosėjo ir nusispjovė rš. Nusijuokė šaltai pirklys nutukęs, poniutė nusikosėjo sausai T.Tilv.
2. refl. kosint galą gauti, nusibaigti: Nusikósės ana, nebepagydysma Šts. Senukas kosėjo kosėjo ir visai nusikosėjo Brt. Kosėja ir kosėja, nusikósės kada nors Rm.
| Stataus sau trobelę, kad turėčiu kur nusikósėti (nukaršti) Vkš.
3. intr. kosint nueiti: Girdėjau, kad per mišką kažkas nukosėjo, bet nemačiau kas Ds. Tik girdžiu – kas nukósėjo per atšlaimą Tvr.
4. pavogti, paglemžti: Ko čia zuji aplink, gal tykai ko nukósėti! Vžns. Tik padėk ką, teip ir nukósėja Ob. Anas man nukósėjo šimtą rublių Vžns.
1 pakósėti intr. kiek kosėti: Šiąnakt tas vaikiukas pakósėjo Pc. Susišaldžius kartais tenka ilgesnį laiką pakosėti rš.
| refl. K: Nebegaliu pasikósėti Rsn.
1 pérkosėti intr. praleisti kurį laiką kosint: Naktį pérkosėti K.
| refl.: Pérsikosiu K.
1 prakósėti tr.
1. kosint pravalyti (užkimusią gerklę): Magdele, kaži, kad taip praustis… – paskui jau, prakosėjusi gerklę, stačiai baimingai prašneko Bušė I.Simon.
2. kosint išeikvoti, praleisti: Jei žmogus su sunkenybe, gali daug prakósėti (jei reikėtų mokėti pinigais už kiekvieną smulkmeną) Ėr.
1 prikósėti tr. kosint priteršti: Ligonių prikosėtas ir pričiaudėtas oras rš.
1 sukósėti intr. trumpai kosėti, kostelėti: Aš tyliai sukosčiu ir pasuku labai labai lengvai jo durų rankeną rš. Tuomet mūsų bagatyrius biškutį sukosėjo MPs.
1 užkósėti intr.
1. refl. pradėti smarkiai kosėti: Senutė užsikosėjo ir išraudonavo iki žilų plaukų LzP. Pats sriubtelėjo, susiraukė, lyg mergaitė užsikosėjo J.Dov. Jei valgant užsikoso, kas nors skuba rš. Užsikosėjus spjauk, bo ožka nespjovė ir nusprogo (juok.) Šd. Jis kalbėjo užsikosėdamas rš. Vaikas tep užsikósėjo, kad vos atsipeikėjo Brt.
2. šnek. užprašyti (kainą): Dar neparodę savo nuopelnų, jau buvo užkosėję algos padidinimo Vaižg. Kažin kiek tas kriaučius man už ploščių užkosės? Slm. Ką tu par tokį branginyką nupirksi – anas kažno kiek ažkosės! Vj. Oho, kad užkósėjo už tokį arkliapalaikį Ėr. Užkosėjo penkių šimtų, bet atidavė už tris Brb.