nužudyti duriant

nuleisti (akis, galvą, nosį)

máuti, -na (-ja R, K, Skr), móvė
1. tr. ką ant ko dėti ar nuo ko nuimti traukiant, smaukiant, velkant: Vienas máuna žiedus ant piršto, o kitas kailius ant kailmaučio J. Máuna ratą ant ašies Dkš. Mauk pavalkus ir kinkyk arklį Kp. Juk tu muni pjausi, juk tu kailį muno máusi (sako avis vilkui) Žr. Bebalnodamas kamanom movė Sdk. Mauk arklį, reik joti į miestą Šll. Jis savo gyvenime batų ant kojų nemóvė (batų neturėjo) Skr. Į laivelį sėsdamas, kepurelę maudamas, – jau sudievu, mergele (d.) KlvrŽ. Motina vaikui kelnes máuna Rm. Seg nuo galvos vainikėlį, maun nuo pirštelio žiedelį JD1488. Mauk nuo rankos pirštinėles, mazgok bliūdus, torielkėles NS618.
| prk.: Sustingusi žemė ėmė žiemos skrandą nuo savęs mauti rš.
^ Kumele gimusi, pavalkais nemauta neliksi Plt. Čia bus tau kaip kelnias per galvą mautis (niekaip nepadarysi) Sb.
| refl. tr., intr.: Ar nevažiuosi, kad jau pirštines maunies (nusimauni)? J.Jabl. Kuom aš máučiaus, kuom aš vilkčiaus, kad rankų neturėčia i darbo nemokėčia! Ml.
ǁ refl. slinkti, smukti: Kaip pažiūriu į pakaušį, visi plaukai maunas LTR(Al).
2. tr. verti, smeigti ant ko: Dar tu savo kvailą galvą neši máut ant to kuolo (nori būti nužudytas) (ps.) Ar. Plūkienė nulipa nuo priebučio ir mauna puodynes ant tvoros rš.
3. intr. skubiai eiti, bėgti, važiuoti: Kalvis movė pro duris (ps.) S.Nėr. Buza, nežinodamas kur dingti, mauna pro langą B.Sruog. Kad móvė vyras, tai móvė, tik kulnai sumirgėjo Ssk. Kur pats taip greit máuji dabar? Vdžg. Máuk tiesiai per girią, ir gana Jrb. Máuna nė neatsigręždamas Ds. Máunu tiesiog, vis bus arčiau Šk. Išvažiuosi par mišką, ir mauk tiesiai! Ėr. Kad móvė nusigandęs, nė padujų nebeliko Ds. Še pačiūžas, ir máuk ant ledo Rd. Ka[d] móvė šuo į kojas, pradėm numiriau iš išgąsčio Vvr. Máuna kaip peklą uždegęs (greitai bėga) On.
ǁ tr., intr. šiaip smarkiai ką daryti: Tas vėjas iš ten máuna (pučia) Mšk. Turėjo madą: pirštus liuob máus i máus į rinkį (suks) Šts.
ǁ pulti, kristi: Ką aš mausiu į tą balą kai žalioji varlė Rd.
| refl.: Arklys meta dantis, nenumeta, dantys nemaunas žemėn, reik nudaužti Šts.
4. tr. mesti: Máuk vieną į tolį Krtn.
| O pupas jau reik máuti į daržą – jau supuvo tame bliūde Trk.
5. intr. mušti, skelti, duoti, kirsti, smogti kam nors: Motyna pripuolusi movė jam su kumsčia į kuprą, su skara per galvą Žem. Maučiau vienu kumščiu į pilvą, antru į kuprą, ir tuoj paliktumei kaip lendrė tiesus LzP. Kaip máusiu, t. y. suduosiu! J. Kad máusiu į kramę, ir apsiputosi! Plt. Tylėk, kad máusiu į dantis – apsilaižysi! Jnš. Kad móvė ausin, tai net atvirto Kb. Tik móvei snukin, daugiau nieko! Ut. Nelįsk – kad mausiu pašonėn, tai išsitiesi! Kp.
6. intr. durti, smeigti: Bulius móvė su ragu į krūtinę Ut. Kad movė su peiliu į šoną, tuoj žmogus nuvirto rš.
ǁ tr. staiga pakišti: Ta boba, kai supyksta, tuojau špygą mauna (kiša) į panosę Kair.
7. tr. stumti, versti: Móvė an galvos nu trepių Šts. Varlė vienas esi – kad mausu į ežerą Pln. Máuna žemė[n] Vgr.
8. tr. greitai gerti, valgyti; ėsti: Na, ko snopsai, mauk (gerk) dar! Kp. Mes nemovėme vieną stiklą po kito, o gėrėme dailiai prisisveikindami prš. Tas jau máuna (valgo) Msn. Pūkš, pūkš, ka máuna arkliai burokus Vvr. Máuna máuna, pry šėpo atsistojusi, ir da sakos neėdusi Vvr.
9. tr., intr. nemandagiai sakyti, drėbti, rėžti: Máuna duktė motynai į akis Šts. Kad máus kokį žodį, tai nežinai, ką atsakyti Krkl. Máuk, ką tik bežinai Vkš. Nemáuk (nekalbėk) jau tu man, aš geriau žinau Ukm.
10. tr. įveikti kalboje; sakyti ką, kad nedrįstų daugiau kalbėti: Tai mauna jį – nė išsižiot neduoda Vad.
11. tr. apgauti, apgaudinėti: Jau tave visi móvė ir maũs Užp. Tos bendrovės kad máuja, tai máuja žmones (brangiai ima, lupa) Gs.
12. refl. debesimis trauktis, niauktis: Dangus máunas, reikia šienas kluonan nešt Švnč.
◊ ant nãgo máuti neduoti savarankiškumo, tvarkyti: Ant nãgo máun savo vyrą smarki pati Dr.
ant nýkščio máuti juoktis, tyčiotis: Tie jų vaikai išdykę – visus, kas tik papuola, máuna ant nýkščio Šmk.
Diẽvas máunasi kélnėm (kélnes) Ds sakoma, kad visi kartu nutyla, nebešneka: Visi nutyla – Diẽvas kélnias máunasi Krč. Tyli, lygiai Diẽvas kélnėm máunas Klt.
káilį (skū̃rą) máuti mušti, perti: Jeigu vyrą gluosniuosi, tai nemaũs tau káilį J. O tas vyras, parėjęs iš karčemos, pačiai skūrą mauna LTR(Čb).
į ãkį máuti išjuokti, tyčiotis prie žmonių: Nemauk į akį! Pn.
antmáuti (ž.) tr.
1. žr. užmauti 1: Antmáuti batus ant kojų J. Vaikuo reik šiltą kepurę antmáuti KlvrŽ. Vaikuo kokius dryžius antmáus (užvilks), i viskas Ms. Apaukiat teipogi jam kojas ir antmaukiat žiedą ant jo piršto M.Valanč. An ašies ančmáuna tekinį Pvn. Ančmáus ant kaklo butelkos grobą paėmę ir kiš meisą su pirštu (dešras darant) Trš. I leisiu žirgelį į žalią lanką, antmausiu žiedelį ant baltų rankų D51. O kur aš antmausiu aukso žiedelį? LTR(Žr).
| refl. tr.: Gal ans pats antsimáuti šiltą kepurę tas vaikas KlvrŽ. Sigitas, ant galvos kutotą šalmą antsimovęs, tarp kitų atsistojo I. Ančsimáuti reik pirštinę Pvn.
2. užnešti ant viršaus: Ar tu antmóvei ant trobos tų skurlių kokią naštą? KlvrŽ.
3. refl. užlipti: Movė ir antsimóvė an butuko viršaus Jdr.
apmáuti tr.
1. Š aptraukti, užvilkti ką kuo, uždėti ką kam ar ant ko: Apmáuk kepurę jamui ant galvos J. Apmáuk žiedą ant piršto J. Ir arklys jo buvo apmautas pavalkais, kaip kadaise buvo apmovęs Poviliokas savąjį, jodamas pas Komarą kalamaškos J.Balt. Motina vaikui rankutes apmovė pirštinėlėm rš. Vaiką kiti kelnėm apmáuna, kol dar pats neapsimáuna Šmn. Apmovusys baltais marškiniais S.Dauk.
| prk.: Vaiką apmovė luobu (smarkiai išbėrė) Varn.
| refl. tr., intr.: Apsimovęs kepurę, išėjo pro duris Žem. Apsimáuk žiedu Š. Saliūnininkas jau dairėsi į merginą, kuri buvo apsimovusi aiškiai raudonomis kojinėmis P.Cvir. Atvirai griebti mužikui už sprando, girdi, ponai nebeturi drąsos, tad kaip vilkai, apsimovę avies kailiu, gerinasi prie žmonių Žem. Tėvai, apsmáuk gražesnėm kelniom Dbk. Eina apsimovęs savo darbo klumpėm rš. Pasišėriau sau žirgelį, apsimóviau kamanėlėm (d.) Š. Apsimauk žiedelį ant bevardžio piršto d. Visokių [rado] rūbų: i apsvilkt, i apsmáut Tvr.
2. apgauti, apsukti: Apkrovęs šimtais tą savo pajuodėlę, iškiš kam nors, apmaus dorą vaikį Žem. Kas jį skriaus! Jis patsai visus apmaus! B.Sruog. Argi tu nejunti, kad tave apgavo kaip kvailį, apmovė kaip supuvusį kelmą? rš. [Vilius] ne kartą apmaudavo vokietukus I.Simon. Aš taip neduosiu save apmauti A.Vien. Ans tujau prysitaisęs apmáuna žmogų Vvr. Jei ir tokį apmautų, kas bebūtų Rk. Na, ką – apmóvė jau tave tie nevidonai? Tj. Neapmáusi tu manęs, aš žinau, kiek kainuoja Gž. Apmóvė an dešim rublių Dbk. Apmóvė kai šiltą vilną Bsg. Apmóvė kap lapė varną Lš. Apmóvė kai čebatą Švnč. Apmóviau kaip Dieve padėk Brs.
| refl.: Kaip kartais mes apsimauname! J.Avyž. Pirkdamas arklį, apsimóviau – nemaniau, kad su dusuliu Ds. Visa gerai žinotum, tai niekur neapsimáutum Ds. Ben rozą ir tu apsmóvei Sdk.
3. apvežti, apkrėsti: Apmáusiu tą dirvą mėšlais ir pasėsiu rugius Krtn.
4. refl. apsiniaukti: Dangus apsmáuna iš visų pusių, ilgai palis Prng. Vakar kai apsmóvė, tai ir šiandien nėr giedros Rš.
5. refl. euf. apsiteršti: Vaikas visas apsimovęs begulįs Vvr.
◊ aki̇̀s apmáuti apgauti: Neduokis akis apmauti Žem.
kai̇̃p maišù apmáuti (apsimáuti) apgauti (apsigauti): Apmovė muni kaip maišu Šv. Apsmóvė kai maišu Trgn.
atmáuti
1. tr. J numauti, nusmaukti: Atmauna aukso žiedelį (d.) Nm. Atmáusiu kelnes ir įkirsiu par sėstuvą Plng.
| refl. tr. Š: Atsimóvė boba andaroką ir perbrido skersai upę Ds. Reikia atsimáuti (atsiraityti) kelnios, ba čia šlapia bala Ds.
2. intr. BŽ438 greitai ateiti, atbėgti, atvažiuoti: Atmóvė visas sušilęs, sukaitęs, kaip šunų vytas Ds. Atmóviau stačiai par girią Skr. Atmáuna kaip jautis par avižas Krš. Per pusę valandos ir atmaũs [autobusas] Ėr.
| refl.: Ir čia smarvė atsimóvė (atslinko) Krš.
3. intr. įkirsti, suduoti, primušti: Aš jam kai atmóviau, tai anas migt i ažmigo Prng.
4. intr. griežtai ir piktai atsakyti, atkirsti: Aš nieko nesakiau, tik atmóviau Krok. Pats dirbk! – piktai atmovė pusbernis šeimininkui rš.
5. tr. atlaupti, atplėšti, atskirti (didelį gabalą): Ir kelionei šį tą įsikišti davė: man beišeinant atmovė pati ministerienė keptos veršienos gabalą, duonos baltytelaitės kaip saulė LzP. Jis man kad atmóvė didelę riekę duonos Lš. Kaip užkabino karvė ragu, teip ir atmóvė lūpą Upt. Kap griebė, tai visą skverną man atmovė Lš.
| Atmóvė (atskaitė) penkioleka rublių iš algos Krš.
6. tr. atnešti, atvežti: Anąsyk padejavau, kad neturiu obuolių, tuoj čielą maišą atmóvė Kair.
| refl. tr.: Atsimóviau namo maišą burokų Tvr.
ǁ atsiųsti: Nestrošykias, atmáus dar tų laiškų Krš.
7. refl. atsigerti: Atsimovę dar degtinės Žem.
įmáuti
1. tr. įkišti: Brolis įmóvė koją į batą J. Ar tu įmáutum į muno batus? NmŽ. Sutinęs pirštas, negaliu rankos pirštinėn įmáuti Š. Bernas įmovė arklį į plėškę rš.
| Įmaus [klumpes] į purvyną, tai ir po gražumo LzP. Jis koją įmovė į vandenį, dabar ir vaikščio[ja] visą dieną šlapias Krp. Diselys įmautas į šlaunis Pkn. O tos rankos – kartys bus įmautos žieduosna Ch2Moz27,7.
| refl. tr., intr.: Greitai įsimáuk batais ir bėk kieman Š. Bet kai ji pakilo ir norėjo įsimauti šlepetes, dešinės kojos šlepetės neberado J.Balč. Įsimóviau į kaliošus Vgr. Pats įsimovė širmąjį į pavalkus ir išjojo pūdymų arti J.Paukš.
2. intr. greitai įeiti, įbėgti, įsigauti kur nors: Tas raitelis įmóvė tiesiai į kiemą Jrb. Iš strioko įmoviau į pačią medžio viršūnę rš. Jau karvės gal klaiman įmóvė Ds.
3. intr. įstengti, galėti greitai eiti, bėgti: Tai tu gerai įmáuji! Jrb.
4. intr. bėgant, lekiant atsitrenkti į ką: Sunkvežimis įmovė į medį rš.
5. intr. įkristi: Movė ir įmóvė į vandenį Tt.
6. intr. įkaušti, įgerti: Šįvakar jis iš miesto įmóvęs parvažiavo Jrb.
išmáuti
1. tr. J maunant ištraukti: Išmáuk pirštines iš ūšmalų ir padžiauk Š. Man nepatinka per galvą išmaunama bliuskelė Ds. Nebišmáuna rankų iš uzbono Šts. Anos šalies svotas palindo pasuolin, pagavo pelytę, išmovė skūrytę LTR(Kp). Turėjo išmautą kalaviją rankoj savo ChJoz5,13.
^ Kaip tavo vardas? – Vardas – rankovė, pavardė – išmóvė Ds.
| refl.: Koja iš bato išsimovė rš. Išsimovė kap inkstai iš taukų LTR(Mrs). Viduriai išsimóvė laukan, ir padvėsė karvė Šts.
| Galva didelė – toks šuva neišsimaũs [pririštas] Pc. Nusiaurinai kaklą prakirpt, suknelė neišsimauna per galvą Ds. Išsimáuti yra išsikamaruoti J.
2. intr. greitai išeiti, išbėgti, išjoti, išvažiuoti: Niekas nepasakys, kad, viską pametęs, pirmutinis išmoviau! rš. Čia nebebūsiu, kaip tik užaugsiu, tuojau šmaukšt ir išmausiu Pč. Jis sėdo ant arklio ir išmovė rš. Išmovėm pėsti į Plungę rš. Spėjai išmáut pro duris, būtum susigriebęs (gavęs pylos)! Ėr. Tiesiai par girią išmóviau Jrb. Atsikėlė svečias ir išmóvė, nė sudiev nepasakęs Ds. Arklys išpuolė iš staldžio ir išmovė į laukus Vvr. Vaikai išmóvė į mokyklą Pln. Šaltis išmáuna (pasišalina) [per plyšius] Lp.
| refl.: Kur tas Algiukas išsimóvė? Krš.
3. tr. išvaryti, išgrūsti: Aš tave išmáusiu lauk Srd. Ar aš neišmáusu tų musų̃ pro duris?! Pp.
4. tr. išdaužti, išmušti: Išmóvė langą su šlėga i nubėgo į sodną Jnš.
5. tr. išgerti, išmaukti: Išmóvę po trejetą taurelių, brauksime namo Š. Išgeriu, išmauju R46. Dėl drąsos dar išmáusiu burną Žem. Išmovė du tris stikliukus ir, žiūrėk, vos ant kojų laikosi V.Krėv. Išmoviau porą maukų degtinės rš. Visą puodą išmóviau Plng. Duok, tuoj visą išmáusiu lig dugnio Lnkv. Kur jam tiek ir pareina: tris stiklines išmovė nė neatsikvėpdamas Km. Išmáuk po maulę (po stiklelį) vyno J.
6. tr. išdurti: Ko tik akį neišmóvei besišvaistydamas Vdk.
| Traukis šalin, ba su brūzgais rietus išmáusiu (išdursiu, subraižysiu)! Skr.
7. tr. ištraukti, pavogti: Man keturis rublius išmóvė Ad.
8. tr. išplauti: Karštas [v]anduo bet ką išmáuna Trgn.
| refl.: Kai pavirinau rūbus su šarmu, tuoj išsimóvė sutros Užp.
9. tr. išvartoti: A seniai nupirkau svarą sukraus, ir jau visą išmovė Vvr.
numáuti
1. tr. R11 nuimti ką nuo ko traukiant, smaukiant: Nuimu, numauju SD446. Akį nuo virbalo numáuti KI36. Šeškui kailį numóvė Ėr. Lapelę papjovė, skūrelę numovė LTR(Pnd). Žiūrėkit, kaip žievė lupasi: vienu patraukimu visą šakelę numoviau rš. Ans numovė batus nu kojų i bėga Klk. Numaũs kelnes, t. y. nukelnės J. Tik numóviau apinasrį, arklys kad movė Jnšk. Grįžo kumelės numauti (apynasrį nuimti) rš. Žmogų sutikę, turia numauti kepurę M.Valanč. Šįmet avietės didelės, numáuji kai kepurę Skr. O aš numoviau aukso žiedelį nuo baltųjų rankelių JV250. Kas jam taip pirštą numóvė (odą nutraukė)? Ds. Numóviau (nugydžiau) niežus su raskiloms, rasose volojaus Šts. Kas gi bus tuos pavalkus numóvęs (pavogęs)? Grž. Numóvė jį raupais kaip ierką Rm.
| refl. tr., intr.: Nusimovęs kepurę, kratydamas nuo jos vandenį, šnekėjo Žem. Įeidamas užmiršo nusimauti klumpius I.Simon. Arklys nusimóvė apinasrį ir pabėgo Rm. Nuėjęs pažiūrėk, ar arkliai nenusimovė abrakinių Paį. Nusimáuk kelnes Pšl. Kap šoko vilkas, nuo uodegos skūra nusmóvė Ml. Nusimauk tu tą žiedą, insidėk in kišenių BsPIV196. Nuo jo vežėčių nusimovė vienas ratas LTR(Kp).
^ Man nuo akių lyg maišas nusimovė (akys prašvito, paaiškėjo kas) rš.
2. intr. smarkiai nueiti, nubėgti, nuvažiuoti, nudumti: Numóviau pas juos tiesiai par girią Jrb. Tiesiai par kalnalį numóvė Kv. Kaip aždrožiau, tai movė ir numóvė per mišką Ds. Jis numóvė ir numóvė – griebk atsiraitęs! Grž. Numovė kaip zuikis, muni pamatęs Vvr.
| refl.: Kur ans dabar nusimóvė? Krš.
3. tr. apgauti, apmauti: Tarėsi jį numáut, bet nepasisekė Gs. Kvaily, tave numóvė jis kaip vaiką Klov. Dėlto anas mane numóvė su šituo arkliu Slk. Tas yr vel[nia]s – numáut tik nori Pgg. Kam turtą išgauti, išsukti, ką numáuti KII251. Numóvė kaip šiltą vilną Snt.
| refl.: Tai jau kiek kartų nusmóvė su šitais arkliais ir da maža Sdk.
4. tr. nudurti: Už sykio kiaulę numóviau, į pat širdį Varn. Su peiliu movė ir numóvė aną Krš.
◊ káilį numáuti labai išperti, išpliekti: Vagį kai pagaus, tai ir káilį numaũs Trgn. Įleisi man karves į bulves – kailį numausiu! rš.
káukę numáuti BŽ77,113 demaskuoti ką nors, į dienos šviesą išvilkti.
kélnes numáuti juok.
1. apgauti: Bet tu su juo prasidėk, jis tau ir kẽlines numaũs Gs. Mieste moka kélnes numáuti – ir eik nė gėręs, nė valgęs Jnšk.
2. įvaryti į bankrotą: Tai ką tau, kaimyn, remontas kélnes numóvė? Pn.

kélnes nusimáuti juok. bankrutuoti, nusmukti: Nusimóvė vyrutis kélnes su malūnu Srv.
pamáuti
1. tr. užtraukti, uždėti, užsmaukti ant ko: Kailius pamáuk ant kailmaučio J. Pamóvė naujus ratus pasturgaly V.Krėv. Puodus pamóvė ant statinių Vl. Pamáuk bričkelę (ratus ant ašių užmauk), jei nenori ratais važiuot Nč.
| refl. tr.: Kluonu dūlino senis Ančiulis, pasimovęs ant rankos tuščias rezgines rš. Pasimáuk važiuodamas geresnius ratus, ė tai išsiskirs ant kelio Ds.
ǁ užmauti apynasrį: Nei arklio pagauti, nei jo pamauti Vaižg. Ji (kumelė) labai anksti buvo pamauta į pakinktus P.Cvir. Kumelaitė pusantrų metų, o da nepamaujamà Gs. Pamáuk bėrį ir pažabok Vdžg. Te (imk) brizgilus – kol aš išpančiosiu [arklį], tu pamáuk Jrb. Jam žirgelius pašersiu, kamanėlėmis pamausiu JD967. Pagirdei žirgelį gailiom ašarėlėm, pamovei žirgelį šilkų kasnykėliais LTR(Jz). Pažeboju, pamauju apinasrį R40.
| refl. tr.: Pasimauk kumelį ir nerk pas mane (ps.) S.Nėr. Ką pasimáuna, tuo ir važiuoja Lkv. Pasimauk arklį an brizgilo ir parvesk numie Kal. Pasimovė jis tą kumeluką ir veda BsPII90.
ǁ refl. tr. prk. įgriebti, priveikti, paimti į savo rankas: Jau jį tas sukčius pasimóvė Alk. Boba vyrą pasimóvė (vyras turi klausyti jos) Alk. Dabar aš jį tai pasimoviau su vekseliais Vv.
ǁ refl. tr. truputį kilstelėti (maunant): Pasmovė kelnes Lp. Klausyk klausyk, ponas! – pasakė žydas, pasimovęs (pasiraitojęs) rankoves ir eidamas prie jo išskėstom rankom rš.
ǁ refl. apsivilkti: Vyrai blizguliavo mėlynais kaškietais, kirto akis milais, dryžuotais ir languotais, kitas jau ir pirktinėm plonybėm pasimovęs, po kaklu skersai ruožuotą raištį pasikabinęs J.Balt.
2. tr. pasmeigti: Ant aksties pamauta žuvis J. Prieš liepsną kepė pamautą ant iešmo gabalą mėsos LzP. Tu žalty! Ant šakalio pamausiu! B.Sruog. Juozapas ryšį verpalų, pamovęs ant lazdos, užsivertė sau ant kupros rš. Tą neša, ant šakės pamóvę Vgr. Jį pamovė ant durtuvų ir iškėlė A.Janul.
| refl.: Bešokdamas par torą, buvo pasimovęs ant tvoros Šts. Krisdamys ant basliais, tyčiomis įkaltais, pasimovė S.Dauk.
3. intr. greitai nueiti, pabėgti: Pamatėm, kad lauksargis ateina, ir mes pakrūmėm pamóvėm su visom kliūgom (vytelėmis) Jnšk.
4. intr. galėti išgerti (svaigiųjų gėrimų): Anie abudu pamauną̃, greit neapsigers Užv.
5. intr. smarkiai padirbėti, paplušėti: Lig pusdienėlio pamausiu ir, aš misliju, tą žemę subaigsiu arti Jnšk.
6. tr. nusiųsti: Du laišku pamóviau Krš. Pasiutęs tų vaikų mylėjimas: paprašo katras – še, šimtus ir pamóvusi Krš.
7. tr. pakišti, duoti: Pamóvė po penkdešimtę, ir paleido Bržr.
ǁ parodyti: Kitą sykį jei paleis liežuvį, pamausiu špygą ėmusi Žem. Pamáuna kūlokus po barzda, ir tylėk Rod.
ǁ prk. pasakyti: Pamóviau teisybę į akis Šts.
◊ ant liežùvio [gálo] pamáuti (pasimáuti) apšnekėti: Ana turia tą žmogų ant liežuvio galu pamovusi Dr. Klebono panelę buvo pamovę ant liežuvio Šts. Ana ant liežuvio mane pasimovusi, t. y. pasikandusi, vis kalba apie mane negerai J.
parmáuti
1. intr. greitai pareiti, parbėgti: Kastis parmáun dalgiu nešinas po pjovimo Slnt. Per laukus, per dirvas tiesiai ir parmóviau Srv. Aplei pusiaunaktį parmovė iš vakarelio Šll. Lig Šukiškių parmóviau kaip raitas Užv. Parmóviau čia tiesiai par laukus Jrb. Girdu, ans ir parmáuna kaip vė[ja]s Krtn.
2. tr. parsiųsti: Parmóvė šimtą rublių Krš.
pérmauti
1. tr. perdurti, perverti: Šake koją pármovė Šll. Mane su peiliu vos nepármovė Sg. Norėjo ponaitį nuo durtuvo dengti, ir kartu juodu tas durtuvas permovė LzP. Jis peiliu ranką pérmovė Lš. Aš niekaip nepermaunu šito glėbio šakėm, ir baigta Ds. Parmauti ragotinėmis, kūlvertiniais žemyn rietėjo S.Dauk. Jautis savo smailiais ragais parmovė skrandį drybsančiam liūtui S.Dauk.
| refl.: Veršis kaip šoko per tvorą ir pérsimovė ant kuolo Ds.
2. tr. smarkiai suduoti, peršerti: Landžiok landžiok, kol kas pagaliu parmaus Paį. Parmovė kaip šunį pagaliu, ir tiek Paį.
3. intr. greitai pereiti, perbėgti, perplaukti: Na, to tikrai pikta dvasia negriebs – jis permaus ežerą kaip lydeka! B.Sruog. Karvė pérmovė per ežias ir sumaišė mergaitės kvietkus Ml. Kas man su tokiais aulais ir per balą pérmaut – negi sušlapsi! Ds. Kulka pármovė kiaurai Šts.
4. refl. tr., intr. kitus užsimauti (batus, pirštines ir kt.): Persimoviau kitus batus rš. Parėjau šlapias, sausom kelnėm parsimoviau Ėr. Suadysiu kojines, galėsi persimauti Lnkv.
pramáuti
1. tr. maunant nepataikyti, pro šalį prakišti: Išplovė puodynę, movė ant baslio ir pramovė pro šalį J.Paukš.
2. tr. šiek tiek atmauti: Paguldė lovin, kelnias pramóvė, duos rykščių Prng.
3. tr. pradurti, praverti: Vienas kitą gal peiliu pramáut Vrnv. Man kaklą peiliu pramóvė an veseilios Pls.
| intr. prk.: Vaistai pramóvė valgyti (sukėlė apetitą) Lk.
4. intr. numesti pro šalį, nepataikyti metant: Ale tai pramóviau pro šalį Jrb.
5. tr., intr. pralaimėti, prakišti, prarasti: Anas gal dar ir taip daug kur pinigėlių pramáuna Ds. Gal čia ir bus kiek mano pramauta rš. Jis pramóvė su toms byloms Skr.
^ Kaip greit gautas, taip pramáutas Gr.
| refl.: Ana pati sako, kad prasimóvus, kol (dėl ko) už Jono nėjus Ds.
6. tr. Šts pragerti: Šiandie daug pinigo pramóviau Žal.
7. intr. greitai praeiti, prabėgti, pravažiuoti: Pramóvė pro šalį, nė gero žodžio nepasakė Srv. Pramóviau pro patį arklio paskuigalį Ds. Neinu į kalbas, maunu pramáunu pro šalį Krš.
primáuti
1. tr. daug užmauti: Primaučiau (prisiaučiau) pančekų ir eičiau Ėr.
2. tr. pripilti: Primáuk pilną kubilą vandens Šln. Kad primóvė pieno pilną bliūdą Lš.
ǁ euf. priteršti: Vaikas primóvė kelnaites Vvr.
3. intr. daug prigerti, nusigerti: Teip primóvė, kad nepastovi Pc.
4. refl. tr. prisikišti, prisikimšti: Įeita (įeina) į klėtį ir prisimáuna pilnas kišenes obulų Vvr. Prisimóvusi pilną burną, pradėm nė žodžio nebepasako Vvr.
5. intr. Ėr daug prieiti, priskristi: Kap atdarei langą, tai ir primóvė musių kap iš rankovės Arm.
ǁ užsipildyti kuo prasiskverbiančiu, lendančiu: Tėvas paliko duris atdaras, ir primóvė trobą dūmų Užv.
6. intr. greitai prieiti, pribėgti prie ko: Primóviau prie ežero, ir nebėr kur eina – visur balos, miškai Ds.
7. tr. priteisti: Ir primóvė mun skolą Šts. Ir primóvė mun penkias dienas atsėdėti Šts.
sumáuti
1. tr. uždėti, užmauti: Zovieckai sumáuti ant kriūkų Sdr. Sutarti žodeliai, sumauti žiedeliai su tuo jaunu berneliu, su tėvelio sūneliu LTR(Kp).
| refl. tr.: Eina abu, kišenėsa rankas susmóvę Rod. Susmóvė arklius (apynasriais apmovė) ir nujojo Lp. Ji (lapė) tais dešras susimovė an kaklo, nubėgo, užsinešė an šieno kūgio ir ėda BsPIV286.
ǁ sukišti vieną į kitą: Dvejas pirštines sumóviau Trs.
2. tr. pasmeigti ant ko: Ans sumóvė meisą ant aksčių del padžiovimo J.
3. tr. subesti, suvaryti: Sumáuna visą gembę į žemę, nė ištraukti negal Vvr. Kai raktelė[jo] peiliu, i sumóvė lig kriaunim Ml.
| prk.: Sumóvė (suleido injekcijomis) kiek tų vaistų ir išgydė Krš.
4. tr. supilti: Į kubilą penkis viedrus vandenio sumóvė Ėr. Į šulnį kitus vaistus sumóvė (dezinfekavo) Trš.
| refl. tr.: Susimovė pinigus į kišenę rš.
5. intr. suduoti, sukirsti: Ar nesiliausi žlembti?! Kaip sumausiu į sprandą, tai bent turėsi už ką! Žem. Jam sumoviau kumštimi į nugarą rš. Gerai į kuprą sumóvė ir paleido Užv. Sumáusu gerai į kramę, tūkart išmanysi savo! Vvr.
6. intr. greitai sueiti, subėgti, sulįsti: Sumáuta arklių vikuos, ir ėda Ds. Sumóvė vyrai gryčion, gal sušiltų Ds. Velniukai, baisiai išsigandę, į čia pat stovinčią statinę sumauna rš.
7. tr. sugerti, suvalgyti: Didelis bankietas buvo, daug arelkos sumóvėm Prng. Sumovė tokį bryzą duonos ir da neprikiša savo peklinės (pilvo) Vvr.
| refl.: Susimáukiam (išgerkime) po burną Bržr.
8. tr. Ut, Lnkv, Rk sukirsti kalboje: Sumóvė aną taip, kad tas nė žiopt Kv. Taip sumóviau, kad nieko nebegalėjo atsakyt Dbk. Tai bent vyras! Tą vyruką taip sumóvė, kad jis net kaist pradėjo Slč. Ot sumoviau, kad ir vieno žodžio neatsikirto Ll. Sumóvė ožio ragan (visiškai) Dbk. Broleli, aną sumovė kaip šiltą vilną Šll.
ǁ sukirsti per egzaminus: Nepavyko išlaikyti egzaminai – tuojaus iš karto sumovė, ir baigta Všk.
ǁ refl. patekti į nepatogią būklę, susikompromituoti: Susimoviau par kalbas Bt. Ir aš susmóviau (neįstengiau ko padaryti, apsijuokiau), net sarmata Dbk. Su tais teismais aš viškum susimóviau, geriau būčia nepradėjęs bylinėtis Vb.
| Tai reikė[jo] man tep susmaut (subankrutuoti) Vlk.
9. tr. sugadinti: Tokį gerą peilį sumóvė Rk.
| Jis turėjo tik sumáutus (suplyšusius) kaliošus Žal. Merga yra ko pažiūrėti, o už tokio sumáuto (prastos išvaizdos, menko proto) vyro ištekėjo Jrb.
užmáuti
1. tr. ką ant ko užtraukti, užsmaukti, uždėti: Uždemi, užmauju kirvį, kūjį ant koto SD169. Užvalkalą užmauti N. Ratą užmauti N. Kaukę užmáuti BŽ158. Pirštinę ant rankos užmáuk J. Jis tuojau suras virvutę avelei ant kaklo užmauti P.Cvir. Nekalbėsi, bernužėli, man meilių žodelių! Neužmausi aukso žiedo ant baltų rankelių! Mair. Primušk gromatelę pri skrynės viršeliaus, užmauk žiedą ant rankelių StnD25. Sunku užmáut batą ant kojos Brž. Užmauk jam pirštines ant ausų, tai bus tikras asilas LTR(Grk). Užmoviau užmoviau šilkų kamanėles, užmoviau JV1040.
| prk.: Kad pyliau su krumpliu, tuoj antakį užmóviau (smūgiu uždėjau) Skr.
^ Arkliui rodo avižas, kol apinasriu užmáuna Slk. Užmovė durniui sijoną ant galvos (dar labai jauną ar mulkį apvesdino) Krp.
| refl. tr.: Jis užsivilkdavo gražią mantiją, užsimaudavo plačias turkiškas kelnes ir geltonas šlepetes J.Balč. Eik, užsimáuk vyžas, eik vėl pas Bleberį slūžyt K.Donel. Kailinius užsivilkęs, pirštines užsimóvęs, tai jau gali kentėti Vgr. Batus tik šventą dieną galėjai užsimáuties Vgr.
2. tr. užsmeigti: Užmauju ant iešmo SD441. Slieką užmauti N.
3. intr. užeiti, užsukti kur: Anas, kada tik eina pro šalį, vis pas mus ažmáuna Ds.
4. intr. užduoti, užkirsti: Užmóvė gerai su pagaliu, ir pakrito vištelė Vvr. Užmovė lazda per kuprą Jnšk. Kad ažmóvė per srėbtuvę! Ds. Užmóviau su laza šunie par galvą, ka apsiramintų Krš.
5. tr., intr. užpilti: Kaži kokį maurą pliūpt ir užmóvė ant mano mėsos Jnš. Užmóvė tiek lytaus, kad niekur išbristi nebgal Vvr.
6. tr. užgerti: Užmóvęs arelkos, gali kalnus versti – šilta, gera Jnšk.
| refl. tr.: Užsimóviau spirito, nebijau nė speigo Šts.
7. tr. užvesti (kalbą): Užmóvė savo kalbą, neleido nė mun šnekėti Krš.
ǁ intr. skaudžiai pasakyti, užkirsti: Kaimynai tujau užmóvė, kokia ana Rdn. Kaip su šūdu užmóvė marčiai Krš.

skrósti, skródžia, skródė K, BzF171, Š, NdŽ, skrõsti
1. tr. R, MŽ389, Sut, Kos53, N, K, M, L, RtŽ, DŽ, Lp, Plng, Sd, Kv, Skr, Paį imti vidurius, darinėti (ppr. žuvis): Skrósti paršą, žuvį, t. y. mėsinėti J. Paskersta kiaulė tuojau svilinama ir, švariai nuplovus, skrodžiama rš. Skróstos menkės, šviežios, be galvų Krtn. Žuvies marti neskródžia, nedarinėja – bridijas Klt. Gyvuolys neskrostas J.Jabl. Peši, skrodi̇̀ pagautus paukštaičius (ganydamas) Mrc. Skrodžiamàsis peilis NdŽ.
ǁ refl. Sut, N prk. plyšti, sprogti iš pykčio, skausmo: Plyštu, skrodžiuosi SD310.
2. tr. DŽ daryti skrodimą, ppr. norint nustatyti mirties priežastį: Kažin ar tą numirusį skródė? Smn. Numirusį vežė skróst ant Panevėžį Rm. I mirė staigiai, tiktai ka skródė, anie matė Trk. Antikinėje Graikijoje drausta skrosti žmonių lavonus rš.
| prk.: Jis skros (tardys, tyrinės), mėsinės, narstys po kaulelį. Argi tu leisies? J.Gruš.
3. tr. Lp, Klvr skusti, valyti (žarnas): Žarnas skrodžia išverstas Pc. Žarnos da neskrostos J.Jabl.
^ Išvarys tavi grobų skrósti (dirbti prasto darbo) Dr.
4. tr. skelti (ppr. išilgai): Pradėsime skrosti medžius Dkš. Vyrai garadas (kartis) skrodžia Paį. Skróstosios malksnos DŽ. Bloga šakė – bulves skrodžia Br.
| prk.: Kelias tarsi skrodė kalvelę pusiau rš.
5. tr. rėžti, pjauti (paviršinį sluoksnį): Padarydavo du noragus kalvis: vieną, kad apačią skróstų, o kitą, kad atpjautų Gl.
ǁ rėžiant versti, varyti (vagą): Artojas skródė pirmą vagą DŽ.
6. tr. judant daryti ruožą, praskirti, kirsti paviršių: Žvejai pakėlė bures, ir valtis, narsiai skrosdama vandenį, greitai tolo nuo kranto A.Vencl. Žaibo greitumu padangės mėlynę skrodžia lėktuvai sp. Slėnį skrodžia iš kalnų bėgantis upeliukas rš.
ǁ prk. kiaurai eiti, kirsti (apie šviesą): Spinduliai pražulniai skrodžia storus oro sluoksnius P.Slavėn.
skródžiamai adv.: Mackevičius žiūrėjo į ją – aštriai, skrodžiamai, ligi pat jos sielos dugno įsiskverbdamas V.Myk-Put.
ǁ prk. sklindant trikdyti tylą (apie stiprų garsą): Nakties tylą skrodė baugus spiegimas rš.
7. tr. KI421, VĮ, DŽ, Kv daryti išdrožą, išpjovą: Skrósk skrodą šule J. Skróstosios gontos yr geresnės už visas kitas stogams dengti Šts. Skrostiejai mintuvai arba kriaukliniai yr lengvesni linams laužti Šts. Skrodžiamàsis oblius NdŽ.
ǁ drožti, skaptuoti: Jis pasilenkęs skrodė su skapteliu šaukštą LzP.
8. tr. besti, smeigti, durti: Mano širdelėn peilis skrósta, kaselėsna akmuoj rišta Aru19(Dv). Mano širdelė peileliu skrostà, o galvelė akmenėliu slėgta Dv.
ǁ teikti skausmo, rėžti: Skródžia vidurius, negal liauties Stl. Kožna ir ją skródė šoplynė (kalavijas) BM425.
9. refl. smegti: Ta vieta visai eit negalima, kiaurai skródžias liūnan Kvr. Kai važiuoji pabaliais, tai ratai labai skrodžias, kad vos arklys išveža Kp.
10. tr. prk. skaudinti, varginti, skriausti: Kas daba iš vaikų: jie skródžia i skródžia tuos tėvus – tai to duok, tai to duok Vl. Nedoras vyras pačią skróda Dr. Tai čia skrodžia tave Rmš. Ko rėki, kas skróda?! Krkl.
^ Ar biesas tave skródžia, ko rėki? J.
11. tr. prk. versti, reikalauti: Kadai jau skróste skróda su piningais – kad turėtumėm, tujau atiduotumėm Užv. Ar velnias tave skródė pasisakyt?! Skr.
12. intr. prk. greitai bėgti, skuosti, lėkti: Žvėrys tolyn skrodė rš. Traukinys, išriedėjęs iš miesto, pradėjo skrosti per žalias girias, laukus ir pievas A.Vien.
13. refl. veržtis, spaustis: Nesiskrosk pirmas prie stalo, duok pirma svečiam prieit Vl.
14. intr. pūsti kiaurai: Vėjas skródžia per sienas Švnč.
◊ ši̇̀rdį skrósti; N kelti širdgėlą, skaudinti: Persiskyrus gal širdį skrodžia LTR(Šk). Tie žodžiai skros tau širdį J.Paukš. O ašaroms savo net širdį man skrodi, nes aš negaliu tau padėt! TS1899,7-8. Krimtuosi pats savimp, skrodžia širdį man priejauta, piktybė koki SD68.
atskrósti tr. atpjauti: Atskrósk ir man sėtinio gabalą Up.
įskrósti tr.; Ser įpjauti, įrėžti.
išskrósti tr., išskrõsti, išskrõdžia, i̇̀šskrodė; L
1. SD416, Q59, MŽ2115, N, K, M, Š, BŽ83, DŽ, NdŽ, Plng išimti vidurius, išdarinėti: Ižskrodžiu žuvį SD253. Marti išskródė žuvį ir nuvalė J. Visas žuvis išskródė, šaltu vandeniu apipylė Užp. Išskrósta žuvis dar šokinėja Up. Kapgi tu gali neišskrostas žuvis kept! Nč. Ir išskrodžiau aukso žuvį ant marių kraštelio NS134. Gėriokas išskróstas guli Krs.
^ Plona mergaitė, kaip išskrósta Up.
| refl. tr. K: Išsiskródęs žuvį išsikepiau ir suvalgiau Š.
ǁ refl. prk. nusigyventi: Anie taip išsiskródė, ka nieko nebetura Krž.
2. padaryti skrodimą: Vežė į Telšius an skrodimo, išskródė dabar, ryto laidos Lpl. Veterinaras galėtų šunį išskrosti Vaižg.
3. išvalyti, išskusti (žarnas): Išskrosk žarnas Pc. Bene velnias jumis taip išskródė (taip baisiai išalkote), kad sausą duoną rynat Lk.
| prk.: Teliùs i̇̀šskrodė (smarkiai suviduriavo), tik ką šilti gyvi liko Arm. Skrodė ir i̇̀šskrodė vidurius Lp.
^ Prasitampę nuo pat pusryčių, darbininkai kaip išskrosti Vaižg.
4. DŽ giliai išrėžti, išspausti: Tegu nevažiuoja par ganyklas: tokia šlapuma, gi išskrõs! Mžš. Ratų kelias taip išskróstas – sunku išvažiuot, klimpsta Jnšk. Ilgai buvę žiemą ratais išskrostos vėžos Kos245. Vandeniams vietą rodei, upėms vagas išskrodei brš.
ǁ išbraidyti: Gyvuliai i̇̀šskrodė visus kviečius Km.
5. R43, VĮ, Vkš padaryti išskrodą: Išskrósk skrodą, kiaurymę suole J. Vagelė išskrósta yr par tą lazdelę Pln. Galus jų (kartelių) į išskrostus balkius įbraukė ir pri kits kito suvarė S.Dauk. Pašventė kieme pastatytą kryžių, kuriame Jūzupas išskrodė metas ir dieną užgimimo pirmutinio sūnaus savo Juzės M.Valanč. Apvalainis ablius dera apvaliems raveliams išskrosti Š.
ǁ išskaptuoti: Aviliai iš medžio išskrosti Pb. Šaukštus išskrosti N.
6. perrėžti, išdrėksti: Visą rietą išskródė, parplėšė Vn.
7. refl. tr. išsipjauti, išsižudyti: Čia žmonės vienas kitą negyvai išsiskros rš.
nuskrósti
1. tr. nudrėksti, nubrozdinti: Vienam beržiukui žievė nuskrósta Nmk. Traktorium obelį visą nuskródė Klt. Kerėpla koks, teip nuskródė pirštus Srv.
| refl. tr.: Kiaulė buvo nusiskródusi kruvinai visą nugarą Užv. Tei skaudžiai nusiskródžiau piršto galą Jrb.
2. tr. NdŽ, Ser nurėžti, nupjauti viršutinį sluoksnį: Visai pagal kaulą nuskródė tą mėsą Jrb. Nuskróst – tai nukast plonai Erž. Vartoja pakraikai šiaudus, lapus, samanas, pelkę (durpę) ir ant galo nuskrostus ir gerai išdžiovintus pievų kupstus rš.
| refl.: Nusiskróda griežineliai į vieną pusę, jei dalgis geras Šts.
3. refl. apgriūti, apirti: Upės vaga nusiskródžia BŽ307.
4. refl. įsirėžti, įklimpti: Par tą pievą vežimas giliai nusiskródžia, tai ir išvažinėja giliai Vb.
5. intr. Rš nusmelkti, nudiegti: Kap užgirdau, tai ir nuskrodė per širdį Tvr. Kai pamatau, tai ir nuskródžia per krūtinę Prng. Nuskródė karaliui po krūtine (ps.) Švnč.
paskrósti tr.
1. nudurti, paskersti: Jis pats kelis stumbrus paskrodė K.Kors.
2. NdŽ kurį laiką skrosti.
3. NdŽ iš apačios padrožti.
4. nuo viršaus pakasti: Tų pažaliavusių žemių nuo pamato paskródė paskródė i apdėjo koją Jrb.
5. NdŽ prk. kurį laiką versti, reikalauti.
pérskrosti tr. Š
1. SD1158, Sut, Ser perpjauti, perrėžti (vidurius): Párskrosk paršą arba žuvį nuo uodegos iki galvos ir išrinksi iš vidaus žarnas J. Nepérskrostos žuvys neišsiplaudžia gerai Užp. Párskrosk – kame tą vėžį rasi? O sako, vėžiu sirgęs Šts. Párskrodė, o tulžies – nė balso Všv. Pilvus parskrodusys, miežių pripylė M.Valanč.
| Lovos čiužinys perskrostas išilgai, šiaudai iškraiglioti po visas kertes J.Balt.
^ Pasirgau, tai visi viduriai kap pérskrosti Ml. Meškos neperskrodęs, nepardavinėk kailio TS1901,4-5.
2. NdŽ perskelti, perrėžti pusiau, išilgai: Nemoka art: per vidurį vagos kad davė, bulves pérskrodė Prn. Kailį párskroda par pusę ir pamerka į šaltą vandenį Vkš. Maišydama puodą, žiūrėk, nepárskrosk tų pyragaičių (didžkukulių) Jrb.
3. SD1143, P, G101, DŽ1 kiaurai perdurti, perrėžti: Karvei šonas pérskrostas Lp. Su aštria geležia liežuvį jo perskrostie Tat. Abu, ragus palenkusiu, susiremia beregint ir su dideliu gabumu taiko perskrosti priešui pilvą Blv. Krūtinė pérskrosta peiliu NdŽ.
| prk.: Amalis, rodos, jį perskrodė žvilgsniu it durklu J.Dov. Jis peržvelgė visus ir kiekvieną atskirai, aštriu žvilgsniu perskrosdamas tą ligi širdies gelmės V.Myk-Put. Akimis jį perskrodusi [teta] ėmė klausti, teirautis J.Paukš.
ǁ prk. prasiskverbti, paveikti: Gyvas tieg yra Dievo žodis … labiaus perskrodąs negi kalavijas, abišaliai aštras SPI14.
4. judant padaryti ruožą, perkirsti, perrėžti paviršių: Kalva perskrosta skersai keletu gilių griovių Šlč.
ǁ DŽ1 prk. kiaurai einant, perkirsti (apie šviesą): Dangų perskrodė įvairiaspalvių raketų ir trasuojančių kulkų girliandos P.Cvir. Švystelėjo žaibas ir perskrodė juodą dangų J.Dov.
ǁ sklindant sutrikdyti (tylą), kiaurai perlėkti, nuaidėti (apie stiprų garsą): Popiečio tylą perskrodė skardūs šūviai V.Bub. Norisi suklykti nesavu balsu, taip suklykti, kad balsas visą girią perskrostų A.Gric. Kaip paleis savo liežuvėlį, tai tarytum visą žemę kiaurai perskrodžia TS1901,6-10.
5. refl. įklimpti, susmegti: Matai, įvažiavau an balą, ratai parsiskródė, i arkliai nė iš vietos Ėr.
6. persmelkti: Tas pats aštrus skausmas, jaučiamas pėdose, perskrodė jo kūną iš apačios į viršų rš. Baimė perskrodė širdį rš.
| Mane pérskrodžia šaltis NdŽ.
7. prk. pervažiuoti: Perskrodęs išilgai Atlantą dešimtis tūkstančių kilometrų, pro Europą ir Afriką pasiekė poliarines pietų jūras K.Bor.
◊ pérskrosta širdi̇̀s (kieno) apimtas širdgėlos, sielvarto: Širdis mano parskrosta S.Dauk.
praskrósti tr.
1. Sut prapjauti, prarėžti: Su nagu praskródė cibulį, tuo patrynė, i gerai Jrb. Vėjas nešiojo praskrostos pagalvės plunksnas rš.
| refl. tr.: Prasiskródžiau pirštą, i kadai negy[ja] Jrb.
2. Ser žr. perskrosti 4.
3. refl. prasigraužti, prasiskverbti: Nemunas dar nebuvo prasiskrodęs per aukštumas EncI303.
priskrósti tr., priskrõsti, priskrõdžia, pri̇̀skrodė
1. privalyti, pridarinėti: Kad pri̇̀skrodė puodą žuvų! Lp.
2. priskaldyti išilgai: Žiūrėk, šiandie daugiau kaip vakar priskrodėm garadų Paį.
suskrósti tr.
1. NdŽ viską išdarinėti.
2. suskaldyti, supjaustyti: Girnas pakėlė, grūdus pusiau suskródė Kt.
3. subadyti, subraižyti: Erškėčiai suskrodė kūną A.Baran.
4. NdŽ suleisti, sujungti išskrodomis: Lentas suskrósti DŽ.

1 ràkti, rãka (rãkia, rañka), rãkė (rãko)
1. tr. krapštyti: Aš rakštį rakù, norėdamas ištraukti J. Rãkė rãkė i prarakė skaudulį ant rankos Kv. Nebràk – gal[ia] užsirožyti Kv. A niežta, ka taip ausį raki̇̀? Krš. Rãka rãka tas ausis atsistojęs Rdn. Kaip ana įkišo tą žirnį į nosį, teip ana rãkė Gršl. Tėvas rakė su viela užakusį pypkiakotį Pč. Krupiau, ką ten dabar tu raki̇̀?! Krš.
^ Ankstybasis dantis rakia, vėlybasis akis krapšto LTR(Vv). Kas rañka, tačiau skylės nedaro? flk.
2. tr. Ak durti: Rãka votį Lp. Votis savaimiai pratrūko neraktà J.Jabl.
3. intr. R, N skilti, kaltis (paukščiukams iš kiaušinių): Žąsiukai, viščiukai ranka jau iš kiaušio, t. y. skilsta J.
| refl. Skr, Als: Vištaliai jau rãkas Kv. Kiaušius atšaldė, i antyčiai nebsi̇̀rakė Kv.
4. Tvr kasti: Anas, lopetą pasiėmęs, daržą rãka Gdr.
ǁ rausti: Barsukas, anas rãka žemę, norose gyvena Pst.
5. Ktk kasti, rauti (šakniavaisius): Ateina ruduo, reikia burokai ràkt Dglš. Rakiaũ rakiaũ, net rankos pradė[jo] sopėt Dsn. Plotai neraktų̃ burokų Tvr. Daržas da reikia ràkt Švnč.
6. nevikriai ką dirbti, knebinėti: Tokia ana ir nėrėja: vienas pirštines visą žiemą rãka Vvr.
7. refl. šnek. kabintis, rioglintis: Kur raki̇́es? Trgn.
8. refl. šnek. kibti: Ar tu pamesi ràktis in mano biednos galvos?! Ktk.
9. tr. daug vežti, gabenti: Vežimais rãkė burokus Dglš.
10. tr. šnek. sukti, apgauti, vogti: Apsižiūrėk, diedule, ba jis jus rãka Alk. Jau jiem tę nėr ką ràkt Bgt.
11. galabyti, šaudyti: Reiktų tas rupūžes šernas ràkti į žemę – ne, gamtą saugo! Krš. Vokytis ràks anus žemėn Šts.
ǁ mušti: Cigonas, numie parjojęs, ieškos ukazijų, kad anam pati ką norint pasakytum, jau anas raks aną (ps.) S.Dauk.
1 atràkti, àtraka, àtrakė
1. tr. N atkrapštyti, pradurti: Su kuo tuos konservus atrakti? Visi peiliai bukais galais K.Saj.
2. tr. atpjauti: Atrakáu duoną su žirklėms, peilio nebuvo Šts.
3. intr. K skilti, kaltis: Ranka, atranka vištyčiai R.
4. refl. šnek. atsigrūsti, atsidanginti: Tų svečių pas juos marios: atvažiavo prašyti, o da daugiau atsirakė neprašytų Vrn.
5. daug atnešti, atgabenti: Kad atàrakiau malkų, kad išpleškinau pečių, tai net an žemės atguliau miegot Brsl.
1 įràkti, į̇̃raka, į̇̃rakė
1. intr. įdurti: Jautis mažne munie į̇̃rakė Štk. Landžiok aplink karves, kol įraks į kuprą Vvr.
| refl. tr., intr.: Vaikas verkia: įsirako sau pirštą Jnš. Tai jau turbūt su adata įsi̇̀rakei, kad teip kraujas bėga Paį.
2. tr. įbesti, įsmeigti: Taip tu ir añrakei kuolus, kad tvora išvirto Vdš. Añrakė peilį pašonėn Vdš.
3. tr. įkišti, įgrūsti: Burnon blyną iñrakė ir pats užlipė an pečiaus Dglš. Kam tu tą pagalį šlapią iñrakei pečiun? Ktv.
4. refl. įkliūti, įstrigti: Pampo, pampo tą jautį, kol ir kaulelius sutraškino, ė kai supampo, varčios ir insirakė, čia vyrai ir užluokijo (ps.) Trgn.
1 išràkti, i̇̀šraka, i̇̀šrakė tr.
1. BŽ80, DŽ iškrapštyti: Išràk pypkę su raktuvu J. Reik tą rakštį išràkti Prk. Nėr šieno nei dančiui išrakti Tr. Ìšraka (išgremžia) duobes, bulves kaišdama Šts.
| refl. tr.: Senis liuiką išsirãko Š.
2. prakiurdžius išleisti: Kai davė koja pilvan, tai, sakiau, gal ir žarnas išràks Trgn.
3. iškasti: Anas vienas visą daržą i̇̀šrakė Švnč. Išraksiù, surausiu žemę ir sodinsiu bulbas Tvr. Į tokią kietą žemę i̇̀šrakė duobę LKT135(Dov). Kol tą ravą išrãko, vanduo pradėjo plūsti Užv.
| Ìšrakė košės bliūde duobę tiktai – nemoka nė ėsti Vkš.
4. DŽ išrauti, iškasti (šakniavaisius): Ropė buvo tokia didelė, kad diedas su boba negalėjo išràkt (ps.) Rš. Ažudavei jam, i išràks burokus Dglš. Reikia išràkt krienus Švnč.
1 nuràkti, nùraka, nùrakė tr.
1. Rod nudurti: Jautis karvę mažneis nū̃rakė KlvrŽ. Mūsų tėtė kiaulę ant karto nùrakia Ps. Nešen (nešk šen) perstekę – nuraksiu lydeką Dr. Neik ten, supykęs gali nuràkti Vad.
| refl.: Nesikarstyk ant tvorų – nusiraksi̇̀ Pg.
ǁ nudobti (užmušti, nušauti): Ans rakte mažne nurakė vyrą, t. y. nušavo J. Sergėkis, o anie tave nuràks kame nors Skd. Nuràks tokį pasiutėlį kas Krš. Ale vis tiek vieną sykį miške aną nū̃rakė negyvai Kv. Nuràks kai šunį, nusivedę į krūmus, i gana Vdk. Nùrakė kelias šernas – visa laimė Krš.
2. nubrozdinti, nugręsti: Jis nurakė sau nosį, krisdamas ant gruodo rudenį par plikšalą J. Nevaikščiok basas, da koją kur nuraksi Paį.
| refl. tr.: Kaip tik pirštus prikišo, tuoj ir nusirakė Žv. Vaikas ir vėl nosį nusi̇̀rakė Trgn.
ǁ nudirti, nulupti: Tas arklys tik bedera skūrai nurakti Skd.
ǁ nukirsti, nurėžti: Nueik in kapų, atkask duobę i nuràk jam galvą i nurisk galan kojų (ps.) Dkšt.
3. nukasti, nurauti, suvokti (šakniavaisius): Gražiai užūgenus, burokus reikia tik laiku ir nuràkt Slk. Ar jau nùrakėt burokus? Trgn. Jau šalnos, ė dar mūs burokai nenùrakta Švnč.
4. šnek. nukrapštyti, nuvaryti: Ar nelįsi tu nuo pečiaus – aš tave greit nuo jo nuraksiù! Rod.
5. šnek. knyburiuojant ką padirbti: O kumet nuràksi antrą pirštinę? KlvrŽ. Kol ana nùraka vieną pirštinę, pusę metų trunka Vvr. Nū̃raku klumpius ir aš, bet prastus Šts.
6. DŽ, Pjv šnek. apsukti, aplošti: Vyrai kortuodami Stasių taip nùrakė, jog tas plikas išsinešdino Vlkv. Et, jau tylėtum, kvailas buvai, tai ir nùrakė tave! Gs. Nenoris nuràkti savo žmogaus Trk.
7. šnek. pavogti: Vakar kaimyno arklį kažin kas nùrakė Vrb. Turbūt čigonė bus nurãkusi tavo žiedą Gl.
1 paràkti, pàraka, pàrakė tr.
1. įsivaryti rakštį, padurti: Jis pàrakė su rakštimi pirštą J. Taip skaudžiai rakščiu pàrakiau koją, kad net šiandien dar tebeskausta Krtv. Ką dirbi – ranką paràksi! Užv. Iš krebos ėsdamas kad nosikę neparàktų kumeliukas Vdk.
^ Sergėkias, kad mėšlais nagų neparaktumi S.Dauk.
| refl. tr. Šl: Neik basas par mišką, kojas pasiràksi Krš. Jau turbūt kur nors miške koją pasi̇̀rakė, kad šlubuoja Paį.
2. Bgs pakrapštyti: Nebeturiam šiaudų nė dančiuo paràkti Krž.
3. Aps pakasti, parauti (šakniavaisius): Jau kiek pàrakiau burokų Dglš.
1 pérrakti tr. DŽ, KlbII29(Lkm) perdurti: Kur dabar teip tą koją párrakei? Paį. Peilis lėkė ir pérrakė koją Ds. In stiklus lengva pérrakt koją Slk.
| refl. tr. Rm: Atsargiai, te čviekas yra, nepérsirak! Trgn. Besdovydamas kojos nepérsrak! Ktk.
1 praràkti, pràraka, pràrakė
1. tr. K, DŽ pradurti: Praranku skaudulį R. Pirštą šakaliu pràrakiau Ad. Sakiau, kad su adata nereikia žaist, še ir pràrakei pirštą Paį. Kas tą pūslę pràrakė? Sg. Pastaras šlaks iš prarakto šono eit SGII76. Jau užsimilžo skaudulys, galia prarakti Vvr. Duok praràksiu pirštą, ba aptakius apeis Rdm. Kad dar̃ tę kap prarãkus toj vočiukė, prašust[ų] Lp. Jeigu ant akies užauga miežis, tai reikia su miežiu prarakti ir trinti su juo LTR(Lkv). Gal praràkt tą spuogą? Al. Vakar pràrakė šašą, dabar paputo Kv.
| refl. tr.: Neprasràk šono su peiliu Dgl.
2. tr. pramušti, prakalti (lukštą): Kiaušį praràkti KI112. Žąsiukas su snapu prarãko kiautą kiaušio J.
| refl. K: Žąsyčiai jau prasi̇̀rakė Kv.
ǁ intr. prasiveržti: Vanduo gali nakties metu prarakti [pro prakiurusį vamzdį] Tlž.
3. DŽ tr. šnek. pramušti, pradaužti (iki kraujo): Su geležia pràrakė pakaušį Rs. Parėjo vaikas su pràrakta galva Jrb. Pasisaugok, kad nepraràkčiau kaktos Krž. Ar nori, kad antakį praràkčiau – ko lendi! Skr.
| refl. tr.: Ar ne ant ledo galvą prasi̇̀rakei? Rs. Ir iškrisdavo, ir galvas prasiràkdavo Tt. Nesiusk, prasiràksi pakaušį Krš. Pasilenk, kad galvą į šakas neprasiràktum Vdžg.
^ Gausi iš jo akmenį galvai prasirakti LTR(Šll).
4. tr. Brs prakasti: Darbininkai pasiėmė lopetas ir prarakė vandeniui taką Vaižg. Reiks praràkti kokį griovalį Žd.
5. tr. prarauti (šakniavaisių): Praràkt reikia burokų, ba trąšos vešis šitan daiktan Dglš.
6. tr., intr. šnek. užkliudyti, pakiršinti susierzinusį, duoti postūmį prasiveržti verksmui, pykčiui: Visą dieną vaikas tik praràkt – pilnos akės ašarų Al. Kap namie ta smilnas, o kap pakliudė tą kas an večerinų (vakarėlyje), tai tik prarakt buvo verkt Arm. Kam tu jį pràrakei, tegu būt buvęs vienas sau Dkš. Ale tai, daejo in vaiką, tai ir pràrakė Stk. Jau jis ima pykti, reik[ia] tik praràkti Šn. Nieko nesakyk, be tik praràkt laukia (pradės muštis) Al. Kap šuva – tik prarakamas laukia Vlk. Kap prarakė marčią, toji visądien koliojos Jz. Na, jau tik bile prarakė, tai jau galo nebus Lkš.
7. intr. šnek. priminti, prasitarti: A, tam Jurgiui kai praraksi, tuoj neliks agurkų Grš. Tik nepraràk jam, paskui ir jis užsimanys Alk.
1 prisiràkti, prisi̇̀raka, prisi̇̀rakė
1. prisivaryti (rakščių): Pilnas rankas prisi̇̀rakiau rakščių, usnes beraudama Šl.
2. Vrn šnek. prisirinkti, prieiti iš visur: Pri̇̀srakė tę pas juos pilna pirkia Dsm.
1 ×razràkti, ràzraka, ràzrakė (hibr.) tr. pradurti: Koją ràzrakiau Dglš.
1 suràkti, sùraka, sùrakė
1. tr. suvaryti ką smailų: Peilį sùrakė liesnykui kriūtinėn Ml.
2. intr. suduoti, sušerti: Vaikui sùrakė galvon šaukštu, net guzas iššoko Švnč.
3. tr. sukasti: Sùrakiau visą ežią, sodinsiu braškes Tvr. Savo arklio neturiu, tai porą ežių lopeta sùrakiau Dsn. Aš sùrakiau, ale bijojau sėt Aps.
| refl. tr.: Lopeta susi̇̀raka daržą – kam tas arklys Klt.
4. tr. šnek. bet kaip padaryti, suregzti, sukurpti: Koks te jos siuvimas: sùraka sùraka storiausiais siūlais, nors tu peklon marškinius mesk! Mlt. Suràk man berniokui žiponioką Ds. Savo šeimynai šiaip taip sùraku Ds. Suràkč aš vis kokį paltelį, vis pasiūč Klt. Dirbk žmoniškai, o ne taip sau suràk Slk.
5. tr. šnek. sugrūsti, sujaukti: Kam tu visus rūbus draugėn sùrakei – susglamžis Ml.
6. susirinkti, prisigrūsti: Susi̇̀rakė pilnas vežimas žmonių, kad vos arklys pavilko Vlk.
1 užràkti, ùžraka, ùžrakė tr.
1. įbesti, užbesti, užsmeigti: Kad ir didelis buvo burokas, bet ažùrakiau ir išverčiau Slk. Tik ažùrakė artojas žemėn žagrę, daboja – katiliukas aukso (ps.) Švnč.
2. įsivaryti: Pašiną ažùrakė Dglš.
3. šnek. užversti, užkrauti: Užrakiau in pečių maišą bulvių, i tegu neša Dsn.
4. refl. šnek. užlipti, užsigrūsti: Važiuot in vežimo užsi̇̀rakė Dglš. Kai vakare, tai in pečiaus užsi̇̀raka, ė kai rytą, tai pampso Dglš. Kur užsi̇̀rakei su kojom! Trgn.
5. refl. įstrigti: Ažsi̇̀rakė kas burnoj, negaliu atsidust Klt.
6. refl. šnek. užsipulti, užkliūti, priekaištauti: Ko tu in manęs vis užsi̇̀raki?! Ktk. Lygiai an kokio šunio užsirãkęs, tep an manę Sld. Užsi̇̀rakė visi in jo vieno biednyko Ktk. Ar didelis, ar mažas, vis an manę užsirãkę Trgn.

vérti, vẽria, vė́rė KBII162, K, I, Š, Rtr, RŽ, DŽ, KŽ, DrskŽ; R, MŽ, Sut, N, M, L
1. tr. Žln smeigti, besti: Durklą vė́rė tiesiog į širdį NdŽ. Neskauda, kap vẽria nugaron [adatą]? Vrn. O aš misliau, kad jis man peilį pečiuosna ver̃s Dg.
ǁ Mrj prk. pakišti: Vė́rė špygą į panosę ir nubėgo Dkš.
2. tr. durti kiaurai, persmeigti:
^ Tokis skausmas, kap adata vertái odą, siūtai Mtl.
ǁ skaudžiai, dirginančiai veikti jutimo organus, rėžti, smelkti: Sykį buvau įsukęs didžiąją lempą, tai net akis vẽria Ob. Jis žengė vis tolyn ir gilyn, tik Petrą labai stebino, kad dauboj nėjo tamsyn, bet vis šviesyn, ir pagaliau šviesa net akį ėmė verti J.Balč. Šaltà, vė[ja]s kiaurai vẽra Krš. Blaškomas veriančio, draskančio vėjo, netrukus visai išsimušiau iš jėgų rš. Už nugaros pasigirdo veriantis riksmas – ne riksmas, veikiau beviltiška aimana rš. [Sargybinio rago] veriantį aidą – nejaukų, nesmagų, pakartojo šilai, mėnesiena gili J.Aist.
veriamai̇̃ adv.: Šuo užkaukė pratisai, veriamai rš.
3. tr. Gmž besti kuo, norint įdurti, persmeigti: Vė́rė jį peiliu į pečius NdŽ. Vė́rė juos ietimis iš šonų NdŽ. Tai žmona vyrą vė́rė peiliu, tai vyras [žmoną] Kpč.
| prk.: Susirinkusiųjų žvilgsniai vėrė jį kiaurai J.Balt. Kaip aš būsiu, kaip toks baisiai nuogas veriančioj visatos akyje K.Brad.
ǁ intr. smeigti, mušti (smailiu): Jei tu man lazda, tai aš tau šakėm versiu LTR(Jz). Eik, ba kap vérsiu kokiu daiktu – atvirsi Pv.
| prk.: Kab vė́rė nosin [vaistų kvapas] Rud.
ǁ intr. atlikti bedimo judesį, kyščioti, bedžioti, baksnoti: Nosia vẽria vẽria karvė, neryja Klt.
4. intr., tr. skverbtis, smigti (apie diegiantį, duriantį, smelkiamą skausmą): Skausmas į sąnarį vẽria Klvr. Mane šiurpas vẽria NdŽ. Man in koją kad vẽria skausmas, tai negaliu atsistot Nmn. Dyguliai mane vẽria ir kaip su peiliais mausto J. Verulys teip vẽra, ka nebepaeitu LKT88(Vž). Kai ima galvą skaudėt, tuokart veria per akį P.Aviž(Švn). Kaipo mano vainikėlis, kad tokis dieglužėlis in šonelį ver̃tų (d.) Rdm.
ǁ ppr. impers. [K], DŽ2 labai (ppr. duriamai, smelkiamai) skaudėti, diegti: Netikusi, visus narius kaip vérte vẽra Krš. Mun vė́rė par slėpsnas Kl. Staiga ima verti per akį, gelti kaktą, smilkinį, žandą, dantis EncIX140.
ǁ tr. perimti (apie didelį skausmą): Šią naktį ka vė́rė galvą, ka vė́rė, mislijau, ka mirsu Tv. Naktį atsibudo: – Ui, ui, muni dura, muni vẽra Sd. Pryširdis vaiką vẽra žemėn Šts. Tulžis vẽra i nūvera i gyvolį, i žmogų Lkv.
5. tr. duriant, bedant ką įkišti, įverti: Kiaulei dratą vẽriam, kad neknist Kzt. Aš drato nèveriu, kad i paknis [kiaulė] kiek, lovį iščystysiu Klt. Reiks paršam vért grandys snukiuos, kad neknistų JT307. Ka čiaukšno[ja] [kiaulė], užnėrei šniūrą i vérk drotį Brs. Niekad nebeisiu! – mykė, šnirpštė sau Juzis, kaip bulius, grandį į šnerves veriamas J.Paukš.
6. tr. perduriant, perkišant per ką mauti: Grybus, būlo, vẽriam anta raikščių Drsk. Kotų nevérdavo, [grybo] kotas kaip ir medinis, kai sudžiūsta, neskanus Všn. Veria ant siūlo [tabako lapus] ir neša ant užlų dūmuose išsistovėt J.Balt. Virbalas sienoj pakabintas, ir vẽriam laikraščius Pl. Yra ir veriamųjų mašinų [tabako lapams] J.Krišč. In šakalio vérk, pasvilinsi [vištą] Klt. Ką veikia mama? – Obuolius vẽria Sml. Surištas vantas veria dešimtimis LEXXXIII113. In meškerės vẽria kirmėlę, slieką Aps. Čia bus siūlas karoliam vért Slm. Vaikams uogeles an smilgos vė́rė i nešė – vaikai tėvų nemato Rdn. Kiti rinko žemuoges ir vėrė kaip karolius ant smilgų K.Saj.
| prk.: Y[ra] daug [mokytų], gali ant siūlo vérti, o visi latrai Šts. Būdavo, veriu kaip karolius vieną frazę prie kitos rš. Šit ir sėdi merga ant rugienių šiaudų ir veria metelius (apie senmergę) J.Balt.
^ Verk neverk an šakių šūdą, jis vis tiek drimba LTR(Srj).
ǁ smaukti, mauti: Žarną ant šakalio vẽria ir išverčia Dgp.
| refl. NdŽ.
| prk.: Pieminims viskas an vieno virbalo vė́rės – čia vargai, čia džiaugsmai Rdn.
7. tr. KzR, Gsč, Pns kišti taikant į ąselę ar kokią kitą angelę: Ant nūmonės siūlą veri̇̀ į adatą Lkv. Ilgai į adatą verù, reik akinius skirties Krš. Liuob į siūnamą adatą vė́rėm [lininį siūlą] i siuvom Krp. Vérk siūlą adaton, ašiai žabala, nematau Ant. Akinius tik nešioja, kai siuva ar adaton vẽria – ore nenešioja Klt. Verti gijas į nytis J. Na, ver̃ (verk) adaton (siūlą) LzŽ. Jug vieną siūlą vérsi į vieną nintį Plt. Padaryta šimtas siūlelių, ir vẽria skietan Aps. Tiek be miego, pasilenkiau [į skietą] vérti ir užmigau Krš. Samplėšinis [audeklas] – paprastai veri̇̀ veri̇̀ į kiekvieną skylelę Krtn. Vienon nytelėn veri̇̀ juodus, o kiton – baltus [siūlus] Plvn. Ir pasku rieti į stakles, veri̇̀ į nytis Kv. Apmeti an tų mestuvų, veri̇̀ i audi Vg. Jeigu nori biskį margiau, tai kitaip reik vért, o jeigu teip lygiai, tai kitaip veri̇̀ LKT192(Snt). Į nintis vẽrant reik kėravoti Štk. Į skietą veri̇̀ po du siūlu, tas jau įprasta Bsg. Už kriaučiuko netekėsiu, verti siūlo nemokėsiu LTR(VšR). Pakraščiuos [vyžos] apivarą gi vérdavo, kilpas palikdavo pakraščiuos Žb. Vyžo[je] yr tokios ąsos, į jas vẽria apivaras Jrb. Dešinysis virbalas veriamas į tris akis ant kairiojo virbalo iš dešinės į kairę, ir išmezgama pirma paprastoji kryžminė akis rš. Ponas numovė žiedą nuo piršto ir pradėjo verti, kad tas audeklelis lįst par žiedą LTR(Rš).
| prk.: Nu o ten (kariuomenėje) tai nesiterleno daug. Lamdė kaulus, kad braškėjo, per balno kilpą vėrė kailiadirbiai viršilos M.Katil.
ǁ parengti siūti įkišant siūlą: Juodus akinius užsidėjo i vérs adetą, vérk be akinių Trk. Adatą veriu pusė valandos, kol įveriu Šd.
| refl. Š.
ǁ kaišioti apmatų siūlus rengiant audeklą: Aš jau skietan veriù OG89. Pati vė́riau nytysna Btrm. Vẽriam nytėsa siūlus Azr. O sunku vért: bovelna labai plona, kolei inknebinės Aln. Kaip jau nytys[na] suveri, tada veri̇̀ skietan Kp. Veri̇̀ par keturias [nytis], tada lengviau išmint Alz. Atskiria posmus, veria nytysna, skietan ir audžia Pv. Subėgam visos [merginos] ir galvojam, kaip čia vért, kaip čia aust Sk. Surietei, tada vérti į nytis reik Žeml. Vérk į nytis, vérk į skietą, mun neteko su tais siūlais painioties End. Kad nemoki skietan vért, eik, mergele, kiaulių šert DrskD232.
ǁ sukaišioti apmatų siūlus į nytis: Vẽria pardien raštus i iš staklių nesikelia Klt. Dabar veriù audimą šitokiu raštu Kt. Būčio jau audeklą beveranti̇̀ Plt. Nu o į nytis tad y[ra] tie raštai verami̇̀ Trk. Eglele vẽria ir audžia Ml. Audeklą vérti dabar retoji merga temoka Kl.
| refl.: Trinytis kiteip vẽras Krtn.
8. tr. R303, MŽ406, D.Pošk, J.Jabl daryti (atidaryti arba uždaryti) (duris, langą, vartus, skrynios antvožą ir pan.): Verk duris, kol atversi J. Geležis durų veriama SD1212. Duris vérk – uždaryk, jeigu ataviros; atadaryk, jeigu uždarytos A.Baran. Tėvas temstant neramus vėrė prieangio duris J.Ap. Kaip tiktai duris vėrė trobos, tei ans pirma jo įlėkė į trobą DS115(Šmk). Kiekvienas saklyčios duris vėrė nedrąsiai Vaižg. Girgžda durelės veriamos (d.) Jnšk. Dureles vė́riau, žodį kalbėjau (d.) Rod. Antri gaidžiai giedojo, dureles [dukrelė] vė́rė (d.) Sn. Versi dureles, kad negirgždėtų, šluosi aslelę, kad nedulkėtų LTR(Kz). Klėties duris vėriau, kepurėlę kėliau LLDII233. Aš nevė́riau svirno durelių, aš nevožiau margųjų skrynelių JD900. Ei, mergužė, jau daugiau negersiu, nė karčemos durelių nevérsiu JV85. Kiek tu tankiai skrynę versi, tiek tu graudžiai verksi KlpD52. Kiek skrynę vérsuot, tiek graudžiai verksuot (d.) Pj. Kai neversi greitai vartų, gausi kupron dešims kartų LMD(Tvr). Ejau iš daržyčio daržo, vartą vėriau BzBkXV139(1512m.įrašas). Nėr man brolyč[io] varteliams vért BzF24. Močiutė tarė užtarydama: neverk, dukrelė, stiklo langelį JV7. Langelis veriamas (sukamas ant vyrių) CII420. Durys pusiau vẽramos Grdm. Troba buvo labai graži, pusiau veramos durys, abipusiai aukšti ir plati langai LC1883,39.
| prk.: Būk pats savim, duris pats laimės verk rš. O jis (sapnas) jau čia, jau veria mano langus B.Braz.
^ Ne vartų vẽra, ne subinės rauka (apie netvarkingą žmogų) Krš. Atvažiuoja dažnai vaikai? – Kur tau, durų nèveria… Rdš. Nèveria durų – eina ir eina kavalieriai! Lp.
| refl. Š: Ji mato – durys vẽrias Tlž. Tai vėrėsi aukštai prielangio durys Vd. Sugirgždėjo baisūs uždarai, vėrėsi durys Žem. Veriasi geležiniai vartai ir gaižiai girgžda surūdijusiais vyriais M.Katil. Vėrėsi trobų durys, girgždėjo svirtys, giedojo gaidžiai J.Paukš.
| prk.: Dangaus plyšys vėrėsi, didėjo, atverdamas po savimi neapžvelgiamą sniego platumą M.Katil. O vartai, kurie veriasi vienur ir kitur, yra žmogaus širdis. Veria juos valia Vd.
^ Juozapas geras, visiems ateiviams jo durys veras (visus priima) Žlv. Tai jau žemė vẽrias, kai tu šneki (baisius dalykus sakai) Skdt.
9. tr. Kair darant duris (langą ir pan.) spausti: Vérti koją, pirštus, ranką NdŽ. Tarp durių vera ranką [, jei girgždėlė joje] Sln.
10. tr. merkti: Visą naktį akių nevė́riau NdŽ.
| prk.: Smego į šieną, o čia iš karto miegas vėrė akis visai nakčiai J.Balt.
11. tr. žioti, čiaupti: Per visas vakaras nèveria nasrų (verkia) Lp. Aš arielkos negeriu, nė lūpelių neveriu LB135.
| refl.: Ir dabar iš džiaugsmo seniams burnos nebesiveria J.Paukš. Teip mun pati burna vẽras, iškentėjau, nesakiau End.
12. tr. prk. skleisti: Ir veria ji baisią praeities paslaptį, kokios nebuvau dar girdėjęs rš.
| refl.: Bangavo kalvos, vėrėsi kloniai, lygumos, apsėtos rugiais… sp. Prieš akis jai vėrėsi daugybė pamirštų vaizdų J.Dov. Net neišmokslintam vaikėzui, klausant Jauniaus, vėrėsi kažin kokie platūs horizontai Vaižg. Prieš jos akis vėrėsi nauji akiračiai, ji jautė stovinti ant naujos žemės V.Aln. Iš to tad vėrės man bedugnis, kursai stiprybę mano tik ir smelkia Vd.
13. tr. daryti, kad atsirastų: Tie amžiai bėga ir bėga kruvini, draskydami senas žaizdas, naujas tau veria [, Lietuva] J.Aist.
| refl.: Kelionėj veriasi ir gyja sopės J.Aist.
14. refl. prk. labai norėti, geisti: An ko tę vẽrias – an trijų valakų žemės (ne mergos reikia, bet jos ūkio) Lp.
◊ ãkį (aki̇̀s Klt) vẽria BM61(Žb), DŽ, Slk žãvi, kreipia žvilgsnį: Tokie gražūs riešutai, kad ãkį vẽria Ėr. Ãkį vẽria obuoliai, kur rublį prašo Slm. Įeik į kriautuvę, ãkį vẽria [prekės] Sd. Bažnyčio[je] to[je] angelai tai net ãkį vẽria Snt. Miškan, būdavo, eini – tai net ãkį vẽria A.Baran. Kalnas kalniečiui labiaus akį veria, neg dirva artojui TS1902,2–3b. Jaunoji buvo graži, kaip piene maudyta, net akį vėrė, į ją pažiūrėjus A.Vaičiul. Dangaus rasa atsigavę medžiai ir žolės net akis vėrė savo žalumu A.Vien.
ãkį vérti su pavydu žiūrėti: Vẽria visi ãkį in karvę Dglš. Jis buvo labai skūpus, kad jis an skatiko akį vėrė BsPIV230(Brt).
akimi̇̀s vérti įdėmiai, skvarbiai žiūrėti: Jin vẽria jį tom akim, i gana Lnkv.
ant siū́lo vérti apie (ką) labai švarų, gražų: Kviečius a rugius galėjo ant siū́lo vérti, kaip išpikliavoti Plt. ×
danti̇̀s vérti ant šniū̃ro badauti: Neduok Dieve, kad būtų karas: danti̇̀s ant šniū̃ro reikėtų vért Jrb.
kai̇̃p ant (nuo) siū́lo vẽria sakoma, kai kas ką labai gerai, sklandžiai daro: Pamokslą kad sako – vera kaip nu siūlo Šts. Eita gerai anam kalba – kai̇̃p ant siū́lo vẽra Pln. Ot valgo, kai ant siū́lo vẽria Rod.
kai̇̃p ant siū́lo vẽriamas geras, puikus: Prastų neema rugių, tik kaip ant siūlo veramus Šts.
lū́pas vérti prabilti: Prieš jį nei vienas lūpų nevėrė prš.
nors ãkį vérk apie didelę tamsą: Tamsumeinia, nor ãkį vérk Rod.
[į] ši̇̀rdį vẽria
1. Gs, Šmn kelti skausmą, nerimą, skaudinti: Jūsų gerumas tiesiog man širdį veria J.Balč. Vẽria ši̇̀rdį kaip su peiliais Krš. Net širdį peiliais veria tą atminus Rp. Tos moters vargas tačiau ir mūsų daug kentėjusiai liaudžiai vėrė širdį ir per daug į akis dūrė Pt. Iš visų balsų jam ir šiandien širdį vėrė vaikučių dejonė: ištroškę kaitroje kūdikiai aimanavo vandens A.Vaičiul. Pasigirsta širdį veriantis Butrimienės riksmas K.Saj. Kap tik jis duris patraukė, tai man ir vė́rė širdiñ, kad čia gerai nebus Dg. Jam vė́rė širdiñ, kad tai jo motinos žodžiai Rud. Bandos išalkusios žviegimas vėrė širdį Ašb.
2. jaudinti, žavėti: Tada lakštingala užtraukė dar balsiau, dar gražiau; jos giesmė tiesiog širdį vėrė J.Balč.
apvérti, àpveria (api̇̀veria), apvė́rė tr. Š, KŽ; Ak
1. veriant, kišant apsukui apvarstyti kuo: Žmonės moka pasiūt tą šepetį [linams], sudeda, kotą padirba, api̇̀veria virvelėm Kp. Api̇̀veria api̇̀veria, aũklėm apveržia tą riešą, tuos autus apvyniotus, ir eina dirbtų PnmR. Nagines apvė́rė, iškapojo skyleles, naginės tai da gražu [vaikams] Vdn. Čia suraukia, čia vat iškapoja iškapoja [skylutes], da užriečia ben kiek, aplink api̇̀veria šikšna [nagines] Kvr. Nuvydavai tuos šniūrus, apsukui apvérdavai, sutaisydavai, suraukdavai vieną [naginės] galą, antrą, kaip reik Sk. Tėtė paraukė nagines naujas, taip apvė́rė su šikšnelėms Klk. Aparų privysiu buntelį aple visą naginę apvérti i da staibiams apvyturties LKT63(Lkž). Antrą kartą naginę gal apverti, jei virpiai neištrūko Trk. Apverk vyžus apivarom Lp. Vyžų iš anksto pripinta, dabar tik reikia apverti ir suieškoti autų M.Katk.
| prk.: Darželį tvoromis tvėrė, mane kalbomis apvėrė Db.
| refl. tr. Kal: Apsivė́riau nagines, dabar galėsiu aut Lnkv.
ǁ refl. apsivynioti, apsinarplioti: Apsivėrė siūlas aple adatos bulę, negaliu beįverti Šts.
2. Imb, Grz apsukui apvarsčius ppr. sutraukti: Reikia apvért vyžus LzŽ. Tai jos (vyžos) nesmunka ir būva šitei apvérta Žb. Liuob nusivys ilgus apvarčius, į adatą įsivers ir į rinkį apvérs [naginę raukdami] Kl. Pavermu apverk, aprauk nagines, ne latviškai, bet apalia siūle Šts.
3. suverti, apvarstyti: Smilgikę apvérsi tatai, apvérsi žemuogėms kaip rožančių End.
atvérti, àtveria, atvė́rė tr. Š, Rtr, NdŽ, KŽ; Q48, SD1117, SD235, H, H157, R, R127,271, MŽ, MŽ166,363, Sut, D.Pošk, S.Dauk, RtŽ, M, LL216, L
1. atidaryti ką, padaryti atvirą, neužsklęstą: Vartus atvérti KII227. Atverta anga ikigal B, N. Atàveria duris ir prašo vidun Sb. Naktimis girdžiu, jis lipa laiptais, atveria duris J.Gruš. Pro atvertas vagono duris į vidų imdavo smelktis bauginanti juoda tamsa J.Ap. Jis langą atvėręs pradėjo švilpt BsPI47(Rg). Išėjo uošvelė, atvė́rė vartelius JV230. Mergyte mano, jaunoji mano, ai, bent atvérki stiklo langužį JV136. O ši trečioji, vis jaunesnioji, vartus atvėrė ir palydėjo KlpD28. Viena mamužė vartus užvėrė, antra mamužė greitai atvėrė RD168. Svirno duris atverdamas, o ir pamačiau savo mergytę KlvD241. Šitie vartai turi užrakinti pasilikti, neturi atverti būti BBEz44,2. Atvėrė tada duris ir ižbėgo Ch2Kar9,10. Duris Jerusalemo neatverkite iki saulei įkaitus BBNe7,3.
| Kodėl mes atveriam duris išduodantiems gyvuosius? J.Gruš. Jau atvertos durys jop ir meilę savo duosti žmogui kožnamui PK115. Atverk vartus tam, kursai tuskena Mž102. Kuris prašo, ima, ir kursai ieško, randa, ir klambenančiam bus atvérta DP221. Tuskenkite, ir bus jums ataverta MT192. Tad išvysite, bau neatversiu aš jumus langus dangaus ir pabersiu jumus peržegnojimo pilnystę BPI352. Kėlės iš smerties Christus, atvėrė mums dangaus vartus Mž264.
^ Anam mergės nė čiukurio neatvérs, ka paaugs į vaikius Sd.
| refl. tr., intr. SD326, H, H157, R, MŽ, MŽ220, Sut, N, M, Š, Rtr, KŽ: Aš duris atsivė́riau K. Tujau ema ir atsi̇̀vera durys Yl. Atsiveria durys, ir įeina vargonininko šeimyna – pati ponia ir šešetas vaikų Žem. Atėjo pas vartus geležinius, kurie vedė miestan, kurie patys jiems atsivėrė GNApD12,10. Trečiojo kambario šalines duris atsivėrę, randa ten tris lovas vienais šilkais parėdytas Sln.
| Pasakyk žodį, ir pilies vartai tau atsivers, ar nori medžioti, ar pažįstamus aplankyti V.Krėv. Paprastiems pagonims tos šventyklos vartai atsiverią tik Mildos šventės dieną A.Vien.
| prk.: Kaip Amerika atsivė́rė, ėmė vyrai bėgti Grd. Ir atsivėrė langai dangaus, ir atejo lytus ant žemės per keturias dešimtis dienų ir naktų BB1Moz7,11.
^ Dvejiems vartams atsivėrus, arklys žvengia (liežuvis) LTR.
ǁ padaryti įeinamą (išeinamą): Jaunoj, kai atvė́rė skrynią, tai pilna skrynia buvo audeklų Pns. Prieš vakarą kerdžius žardžius atveria ir galvijus namo varo K.Donel1. Ir atvėrę skarbus savo dovanojo jam dovanas, auksą, kodylą ir mirą NTMt2,11. Grabą po tam taip atvėrus ir žemei didei drebėjus, išgąstis apėmė sargus Mž227. Atvėrėme savo maišus ir radome maišų viršuje pinigus Skv1Moz43,21. Turiu jungą jaučių, tris žirgus nušertus ir namelius neskolingus, dėl kožno atvertus LB103. Štai eš jūsų duobes atversiu ir jus, mano žmones, iš jų atimsiu ir jus žemėna Izrael atgabensiu BBEz37,12.
| prk.: Pašvęsk man visus pirmgimius, kurie atveria motinos įsčią Skv2Moz13,2. Vis, kas pirmą kartą augyvę savo atver[ia] (paraštėje pirmadesys, pirmadėlys), tatai yra mano BB2Moz34,19. Tada liepsi pereit Viešpatiesp tą, kas atveria gimdyvę Ch2Moz13,12.
^ Akis užmerk, subinę atverk B.
| refl. intr., tr.: Pratark, žemele, atsiverk, grabeli, kelkie kelkie, mano tėvužėli, renk ma[n] didį pulkelį LTR(Br). Žemė drebėjo ir uolos skeldėjo ir per keturias dešimtis dienų ir naktų grabai atsivė́rė DP179. Atsivėrė dangus, išejo aniolai, sveikindami užgimusį brš. Ėmė atsivėrė kapas, išėjo tas ūkinykas BsPIV32(Brt).
ǁ refl. turėti išėjimą: Seilių liaukų latakai atsiveria į burnos ertmę rš. Aukštesniųjų stuburinių gyvūnų [kasa] – atskiras organas, atsiveriantis dvylikapirštėje žarnoje 1 arba 2 latakais LTEV354.
ǁ prk. padaryti pasiekiamą, gaunamą: Mirdamas senolis prašo, kad Ponas Dievas atvértum jam kelį į dangų J. Tikim Jezų Christų kėlusį ir dangų atvėrusį Mž244. Tu … atavėrei tikiantiemus karalystę dangaus Mž548. Meile, tu atneši viltį, tu atveri dangų J.Gruš. Kol žmones pritraukia, visi jie žada dangų atverti LzP.
| refl.: O štai dangus atsivėrė jamui, ir regėjo nužengiančią dvasią Dievo NTMt3,16. Čia jai rodės, kad medžių šakos ties ja prasiskyrusios ir atsivėręs dangus J.Balč. O stojos, kad visos žmonės buvo apkrikštytos … ir meldės, jog dangus atsivėrė ir jos Dvasia šventa nužengė nuog jo kūniškame paveiksle kaipo karvelis Ch1Luk3,21.
ǁ refl. pasidaryti atviram, galimam įeiti, įplaukti: Atsivėrė liūnai ant kelio Ar. Pakalnėj paversmis atsivėrė Ds. Pavasarį atsiveria ežerai ir kūdros J.Jabl. Mūsų vandenys jau dabar kone visur yra atsivėrę taipo, jog čionai jau šiporystė yra iš naujo prasidėjusi Kel1865,64. Žemelė atsivė́rė, o artie suvis nėra kam Krkš.
ǁ prk. padaryti juntantį, funkcionuojantį: Čia balsas iš pat dangaus atvėrė ausis ir akis žmonėms vargdieniams Sz. Atverk visų apkurtusių ausis! Ns1832,1. Atverk kietą širdį, jeng Christus per žodį nū ing tave ineis Mž156. Kada tu širdis mūsų atversi, o lietum dvasios šventos užliesi, duos kožną čėsą didybę vaisiaus PK185. Iš to parmaniau jūsų tvirtą tikėjimą, atvertą širdį ant priėmimo gero mokslo M.Valanč. Viešpats atvėrė jos širdį, kad stebėtų tai, kas buvo Povilo sakoma SkvApD16,14. Tada atvėrė jis jiemus protą, kaip raštą permanė, bylodamas jumpi BPI406.
| refl.: Epheta, tai yra atsiverkis, ir tuojaus atsivėrė ausys jo brš.
2. atversti, atskleisti: Ir atvėrė knygą po akim visų žmonių A.Baran. Niekas neatsirado vertas atverti knygą nei aną veizdėti GNApr5,4. Gulėjo Šventasis Raštas atvertais lakštais prš. Sūdas buvo laikomas, ir knygos buvo atveriamos BBDan7,10.
| refl.: Jos (dulkinės) atsiveria staigiai ir visos žiedadulkės greitai išbyra rš. Lėvens užutėkyje atsivėrė sniego baltumo vandens lelijos žiedas J.Balt.
3. ArchXIII222 atmerkti: Jie akis atvė́rę pamatė KI48. Kuo plačiau akis atvėriau, tuo džiaugiausi žeme labiau rš. Ir kad jau akis atvėrė iš miego savo, persigando, nežinojo, kur ana esanti DS145(Šmk). O Saulius kėlėsi nuog žemės ir atvėręs akis nė vieno jų neregėjo VlnE142. Atgiverk akis o veizdėk, kur tos žymės SE173.
| prk.: Kurtiniai, klausykite, o aklieji, atvérkite akis ant regėjimo DP392.
^ Kad neatvė́rei akių, tai atvérk ausis (sakoma ką pražiopsojusiam) Plv.
| refl.: Kol jis (velnias) visą žemę aplakstė, tas žmogus ir vėl miegta sau lig pryšpiečių, kol jam akys atsivėrė Sln. Plačiai atsiveria išsigandusios jos akys, dirstelia nustebusios į trypiantį prie lovos Aleksiuką Vaižg.
ǁ padaryti reginčiais: Ponas pats akis atveria aklų ir padeda tiems, kurie puldinėja PK101. Tada atvėrė Viešpats Bileamo akis CII168. Ką tu sakai apie tą, kurs atvėrė tau akis (išgydė neregį)? SkvJn9,17. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusiojo akis SkvJn9,32. O buvo subata, kad Jezus padarė purvą ir atvėrė akis jo GNJn9,14.
| prk.: Atverkima (atverk man) akis, idant regėčiau stebuklus ant tavo prisakymų BBPs119,18. Mirštančiam arba maž pirm to akis àtveria, idant didumą ir sunkumą nuodėmių savų dabar pažintų DP165. Ir atvėrė Dievas akis jos, jog išvydo vandenies šulnį Ch1Moz21,19. Atverk akis proto mūsų dėl supratimo garsinimo evangelijos tavo brš. Kurią dieną jūs iš to valgysit, bus jūsų akys atvertos ir būsit kaip Dievas ir žinosit, kas ger[a] ir pikt[a] yra BB1Moz3,5.
| refl. B: Anam akys atsivėrė ir pradėjo gerai veizėti, kaipo pirmu regėjo S.Dauk.
| prk.: Ką norite, idant padaryčia jums? Tarė jam: – Viešpatie, idant akys mūsų atsivertų BtMt20,32–33. Ir atsivėrė akys jų ir pažino jį (Jėzų), ir jis pragaišo MP164. Dabar jau atsivėrė akys dūšios tavo MP120.
4. pražioti, praverti (ppr. burną, lūpas): Jei sučiaupsime ir atversime lūpas, tai gausime priebalsius p, b J.Balč. Gaili nasrai jų atverti, mus tuojaus nor praryti Mž338–339. Išsižioju, burną atveriu R39, MŽ52. Jis atvėręs burną kalbėjo B. Aš tylėsiu ir burnos savo n’atversiu CII518. Lūpas mano pats atverti teikis, o gerklė mano tave visad šlovys PK63. Bei ranka Pono buvo ant manęs vakarą … ir atvėrė … man mano burną BBEz33,22. Kaip avinėlis tyli jį kerpančiojo akivaizdoje, taip jis neatvėrė savo burnos SkvApD8,32.
| refl.: Ir atvė́rės tuojaus nasrai jo ir liežuvis ir kalbėjo liaupsindamos Dievą DP461.
5. Blv pridurti, prakiurdyti, perskrosti: Pradeginimu pūlėjimą atvérti I. Šonas jo (Jėzaus) ragotine yra atvertas DP182. Vienas kareivis atvėrė jam ietimi šoną SkvJn19,34. Laistai kruviną prakaitą ir dabar vėl po numirimui duosi atvert ragotine š[ventą] širdį tavą DP153.
6. refl. prakiurti, pasidaryti žiojėjančiam: Atsivėrė rona B. Nuo išsigandimo jam žaizda atsivė́rė Mrj. Ranka pūliavo pūliavo, o dabar žaizda atsvė́rė Lel. An kojos atsivėrė rona, ir niekap jos išgydyt negaliu Lš. Žaizda atsivė́rė, sarvaliuo[ja] i sarvaliuo[ja] Krš. Žaizda tik užgyja ir vėl atsi̇̀veria Mrj. Votys bet kur ant kūno sąnarių atsiranda ir ilgai stovia atsivėrusios Sln.
ǁ pasidaryti žaizdotam: Pagijęs buvo, naujai plaučiai atsivėrė Grd. Kas bus, kai man atsiver̃s koja? Gs. Gysla atsivėrė ir paplūdo visas kraujais Db. Ne kožnam atsi̇̀veria angina Sug.
| prk.: Begulint i šonai atsivė́rė KzR. Senatvė[je] atsi̇̀vera visi galai (užpuola visokios bėdos) Rdn.
7. pradėti (ppr. susirinkimą įžanginiu žodžiu): Basanavičius … pavakariais atvėrė visuotiniojo susirinkimo posėdžius LTII133. Susirinkimą atvėrė ratelio vadovas prš. Jaunimo draugijos pirmininkas atveria susirinkimą I.Simon.
ǁ VŽ1904,2 įsteigti, pradėti veiklą: Kuomet pirma dailės paroda buvo atverta – mes tik džiaugėmės Pt. Atverta nauja mokykla sp. Atveriami nauji arbatnamiai, ūkio rateliai sp.
| refl.: Kada vidurinė mokykla atsivė́rė po karo, ta reikėjo mokėti [už mokslą] Krž.
ǁ duoti pradžią: Palydovai atvėrė naują radijo ryšio technikos epochą rš.
| refl.: Jau kad bjaurus [laikas], jau kap pasaulis atsivėrė, nebuvo Kpč.
ǁ refl. Jrb rastis: Greit atsivérs darbų: dobilai pjauti, šienas vežti Užv. Kaip būs bulbės kasamos, atsivérs bobums darbų Krš. Tai kitoj vietoj nauja bėda atsiver̃s Rmš. Atsiveria raudų dainos LTR(Ds). Tuomet atsivėrė prie vargo dar ir širdelės skausmas Žem. Greit nugins sniegą i atsivérs darbai Krž. Suskutus bulbes, kiti darbai Joneliui atsivėrė: kiaules luobti, karves pagirdyti Žem. Liepos pradžioj atsivė́rė šilumos Rs. Rugpjūtis kai atsivérdavo, tai vyrai pjaudavo, o moterims reikdavo rišt ir statyt Svn. Atsivėrus pavasariui, ir kelmo šaknyje pabunda gyvybė L.Dovyd. Su kryžeiviais naujos ir kruvinos karės atsivėrė S.Dauk.
8. padaryti matomą, nepridengtą: Viskas atverta kaimynui: pažiūrėk, palygink ir – nori pavydėk, nori pats pasitempk rš. Naujas rašytojų veiklos perspektyvas atvėrė ir besikurianti kino meno sritis rš.
| refl.: Jis regėjo, kaip kops į kalną anapus Vištyčio ežero, kaip sustos po didžiąja pušimi ir kaip prieš jį apačioj atsivers slėnis, kur jis praleido gražiausią savo vasarą A.Vaičiul. Staiga prieš akis atsiveria bekraštė pieva, kurioje vos vos linguoja ramunės J.Mik. Pagaliau krūmai pasibaigė, ir priešais atsivėrė apleistos žvyrduobės J.Avyž. Didingi vaizdai atsiveria keliautojui sp. Įkvėpiau giliai ir suspaudžiau krūtinę, kad ji nedunkčiotų taip, lyg baigiant kopti įkalnėn, už kurios tuojau atsivers mano numylėtos namai M.Katil.
| prk.: Tiesa atsivėrė tik po kelių mėnesių A.Vaičiul.
ǁ padaryti žinomą, suprantamą, atskleisti: Bet to kitaip žinot negali, tiektai kad jiemus (kunigams) àtveria sielą per tikrą pasisakymą DP204. Jėzus atvėrė jiems išmintį CII719. Būtų su kuo išsikalbėti, gal kitaip tada. Tačiau kam ji gali atverti savo paslaptis? V.Bub. Klausytumbime nuog jų (kunigų) žodžio Dievo, atvertum̃bim jiemus sielą mūsų per nužemintą pasisakymą DP329. Didžiuojantiemus, lepūnamus o nevertiemus nenorėjo atvert slaptų savų, kurias apreiškė mažiteliemus DP92.
| prk.: Kalbėjo su mumis ant kelio, raštą mumus atverdamas BPII19. Aš tik tau visas širdies gelmes atversiu J.Aist. Apdainuodamas gamtos grožį, poetas atvėrė paprasto žmogaus dvasios gelmes rš.
| refl.: Maironis čia atsiveria kiek kita savo talento puse rš. Justinas atsivėrė jai ir pasakojo apie savo šeimą A.Vaičiul. Aukštaičių bajorai, anksčiau už žemaičius lenkų įtekmei atsivėrę, … bene vardu tiktai („litwini“) tesiskyrė nuo lenkų bajorų LTI510. Netyros ir šiurkščios sielos negali atsiverti filosofijai rš.
9. perskirti, padaryti su tarpu: Atvėrė jiemus Dievas dangaus marias šiteip, jog vanduo iš abijų šalių stipriai stovėjo kaip mūras ir anys sausa koja ėjo ant grunto marių BBJdt5,10.
| refl. LL214: Žemė atsivė́rė, i ta bažnyčelė nuejo į žemės gilumą (ps.) Yl. Kaip jau gerai sutemė, sako toj duktė: „Žemele sieroji, atsiverk!“ Tuo žemė atsivėrė, ir ji nugramzdėjo BsPIV279(Brt). Rodės jam po kojų žemė atsiversiant Sz. Ne vienas žmogus ant lauko pagelbos ieškodamas prapuolė atsivėrusioje žemėje IM1862,24. Žemė atsiver̃s, seserį prarys BM202(Grnk). Kad atsivertų siera žemelė, aš prakalbyčiau savo močiutę LTR(Ilg). Tiktai visados šaukė jop … prašydami, idant žemė atsivertų o parodytų jį aniemus veikiai MP134. Atrakino duris karaliaus uždraustas – tuo atsivėrė pekla, velniukai iššoko bėgiot po visą karališką dvarą BsPIII27(Nm). Kad ji prie tų akmenų prieidavo, tai vėl atsivėrė akmens ir vėl buvo stuba BsPI12(Rg). Kalne, atsivérk! Jrk76. Tu tą trimitą papūsk, ir visas dvaras atsivers, o aš būsiu išvaduota P.Klim. Totverisi žemė ir tepagimdi išganytoją DP502. Ir štai dangus atsivėrė ties juomi NTMt3,16. Per tavo pūtimą atsivėrė vandenys BB2Moz15,8.
ǁ prasiskirti, atitraukti tolyn: Kelis kartus teip žengę, atveria tą skritulį (ratą) ant aukuro pusės Vd.
| refl.: Paskutiniu du ištiesia po vieną ranką gelmėn [scenos], iš kur jiems (veikiantiems asmenims) duoda rankas atsivėrę mažu du skrituliu Vd.
ǁ refl. Ar prasiverti kiaurymei (apie ką žiojėjantį, gilų): Upies akys dar nebuvo atsivė́rusios [pavasarį] Trš. Kad žemė išpijusi, tai maivos atsi̇̀veria J. Ledas visą laiką traškėjo, trūko, aižėjo, atsiverdavo dideli plyšiai K.Bor. Šliūkšterės vandenį iš klumpio – už mylios, už antros ežeras atsivėrė Vaižg. Kelkitės ir varykite iš čia arklius, nes greit čia atsivers ežeras LTsIV608.
| Vieškelis atsivė́rė, pasidarė ežeralis Pln.
| prk.: Bet tos nesuprantamybės nėra tokios dažnos; dėl jų iki šiolei dar nėra atsivėrusi bedugnė tarp vieno ar kito lietuvių kalbos ploto K.Būg. Tarsi stengdamasis užkišti atsivėrusią spragą, pats rašė rš.
^ Iš kur Dievas tura kantrybės: i žemė tokims neatsi̇̀vera, i žeibai nenuplieka Krš. Suriko surikęs kaip beprotis, rods žemė atsivérs Krš. Pašoko išsigandęs, tartum žemė po kojomis atsivėrė J.Avyž. Kad tave atsivė́rus žemė prarytų! Ds.
◊ (kam, kieno) aki̇̀s atvérti padaryti (ką) suprantantį, daug žinantį, apšviesti: Dievas atvėrė jam akis ir parodė jo klaidingus kelius I.Simon. Šventajam vyskupui Aukščiausias anksčiau atvėrė akis negu mums V.Krėv. Mums tu akių atvert neprivalai! Vd. Meilė staiga atvėrė akis, atkimšo ausis rš. Žmogau, akis atverk, brangvyno jau visai negerk Kel1856,168.
ãkys atsi̇̀veria Snt aišku, suprantama pasidaro: Atsivė́rė ãkės po laiko Krš. Atsivė́rė i man po čėsui ãkys Klt. Kaip apsižanijau, tada atsivė́rė ãkys, ale jau po čėso Kv. Akys atsivers, kai bus per vėlu I.Simon. Sesuo kai ištekėjo, man (jaunesniajai seseriai) tada ãkys atsivė́rė (pradėjau eiti į šokius, su bernaičiais kalbėtis) Brž.
bùrną atvérti DŽ imti kalbėti, prašnekti: Jis bijo burną atvert Mrj. Ko tyli, ar negali burnõs atvért? Gs. Jis meluoja, kaip veik jis tikt bùrną àtveria KII38. Jin teip nė burnos neatvėrė, ir numirė paryčiui Jnš. Katrie kojų nekelia, ir tie bùrnas àtveria Čb. Nelauk, daugiau neatvérsu burnõs Ub. Par visą metą burnõs neatvė́riau Grd. Ana ant munęs daugiau bùrnos nebatvė́rė Plt.
dùrys atvértos galima, sudarytos visos sąlygos: Sukti, smaukti daba dùrys valdininkams atvértos Rdn.
lū́pas (nasrùs) atvérti imti kalbėti, prašnekti: Ka ans tau lū́pas atver̃tų, ka negerai! Krš. Vaikis nė lūpų neatvėrė, gavęs par ausį Šts. Lū́pų aš žentui i neàtveriu, labai jis negeras Grnk. Tuose kanonuose kad nors kas būtų lūpas atvėręs apie moteris – niekas Blv. I ana, gyvatė, ne lū́pų neàtvera Trk. [Jėzus,] atvė́ręs nasrùs savus, mokė juos bylodamas DP532. Ir [Asarijas] atvėrė nasrus (burną) savo, meldėsi ir bylojo BBDan3,25. Nes piktadėjas savo nasrus atavėrė ir neteisum liežuviu mane apiriejo PK86. Tasai bus vestas kaip avelė ant užmušimo, o notvers nasrų savo MP151. Todring Povilas š[ventas] išminties Dievo prašo, idant galėtų teisiai nasrùs savus atvert DP319. O atvėręs nasrus savo mokė juos kalbėdamas Ch1Mt5,2. ×
peklà atsivė́rė Ds kilo barniai: Kolei jos nėr, tai ir tyku, atejo ir vėl peklà atsvė́rė Skdt. Nė tavęs neliks i mums peklà atsivérs Lnk. Čia peklà atsivė́rė, važiuosme dangaus ieškot (juok.) Btg. Marikė nutylėjo, nes žino, kad pasipriešinus visa pekla atsivers: kai pašėls ponia, nebebus galo Žem.
prãgaras atsivė́rė Graž prasidėjo, kilo barniai: Pas mum namuos tikras pragaras atsivėrė Užp.
rañką atvérti duoti, dalyti: Savo dosningą rañką atvérti KI584. Dosnią ranką kaip atveri, tada visi esme pasotinti MŽ239. Atverk ranką maloningą antgi kožno ubago Mž389. Atveri tu ranką tavo ir pasotini visus gyvius pasimėgimu Vln37. O kada ant jų atveri rankas savo, est pilni viso gero PK35. Atverk vėl meilingai griekais mūsų užvertą galinčią ranką tavo MKr42.
snùkį atvérti menk. imti kalbėti: Kad ir kojos nepakelia, ale snùkį àtveria (nedirba, bet šneka) LKT200(Plv). Kas ir kulnų nekelia, ir tas snùkį àtveria Gdl.
ši̇̀rdį atvérti DŽ1, Lbv atvirai išsipasakoti, būti atviram: Aš tau àtveriu ši̇̀rdį Dgp. Aš neturėjau kam širdiẽs atvért, pasidžiaugt vaikais Ad. Tavo atsivertimas jai duoda drąsos atverti savo širdį J.Balč. Buvai visados man tikras draugas, ir tik tau galėjau savo širdį atverti V.Krėv. Tai žiūrėk, Agnieškut, aš tau tik vienai savo širdį atveriu ir viską pasisakau A.Vien. Pats net mane palaužei ir privertei atverti širdį K.Saj. Prieš ją atvė́rus savą širdẽlę vargelius pasakoja DrskD197.
širdi̇̀s atsivė́rė pasidarė atviras: Aloyzas pritarė galvos linktelėjimu. O paskui dar kartą atsivėrė vargšo žmogaus širdis I.Simon.
žaizdà atsi̇̀veria nj. apie sielvartavimą: Kap prismeni visa, vėl širdy žaizdà atsi̇̀veria Kb.
žaizdàs atvérti kng.
1. išsipasakoti nelaimes: Ir kaimynai atvėrė vienas kitam savo žaizdas P.Cvir.
2. priminti ką nemalonu, skausminga: Vis dėlto laiško naujienos atvėrė tėvo ir senutės širdyje gilias žaizdas P.Cvir.

žõdį atvérti Graž prabilti, prakalbėti: Nė žodžio neatvėrė ir mirė Ggr. Mergaitė prieš tėvus žodžio neatverdavo Vlkv.
įvérti, į̇̃veria, įvė́rė BŽ45
1. tr. Lp įdurti, įsmeigti: Invė́rė peilį meitėliui ir papjovė Dg. Invė́rė peilį, ir negyvėlis Drsk. Slenkstin adata invérta Nč. Pripuolė Zubrys ir invėrė [briedžio] kaklan stipriąją smeigeną V.Krėv. O tas veršis papjautas, peilis rūron invértas (d.) Dg.
| refl. tr.: Kojon stiklą insivė́riau Kls. Jaučiu, kad man daigo papadį: buvau insivė́ręs pašiną Rdš.
2. intr. persmelkti, perimti: Sopulys invėrė in šitą šoną Dg.
3. tr. duriant ką įkišti: Dratą invė́rė kiaulei, daboja in lovelį kiaulė, neryja, subliuško Klt. Nosy dratas invértas LKT366(Mrs). Nosin grindis invérta Pns. Įvérk paršam grandis snukiuos, ir neknis JT336. Paprašė paršui dratos įvért Kp. Siūlelius į̇̃veria, kitas karoliuką į̇̃veria [į ėriuko ausytę] Kpr. Kiti dvi skyluti pradurdavo ir siūliukus įvérdavo [avinukams] Kri. Burute, burute, – už ausies pačiupinėja, – ka virvelė įvertà – tai čia mano avelė (sako trumparegis) Bsg. Žymėdavo [mažus ėriukus], siūliukus įvérdavo ausytėn Žb.
| prk.: Tokiam kuiliuo tik grandį į nosę įvérti! Krš. Išauginai tokį jautį – matyt, darbo neturi, prašosi grandies į nosį įveriamas J.Paukš.
| refl. tr.: Duktė prasidūrė ausis ir įsivė́rė auskarus Vkš.
| Arklys insvė́rė cveką kanopon Vlk.
4. tr. R112, MŽ, MŽ147, Sut, D.Pošk, S.Dauk, K, M, J, Š, Rtr, NdŽ, KŽ veriant įkišti: Įveriu siūlą bulin adatos SD172. Įveriu siūlą į adatą, į nytis N. Įverti siūlą ing adatą I. Añveria siūlą adaton Ad. Tę siūlas anvértas Nmč. Geras siuvėjys už nugaros aždė[jo] adatą i iñveria Klt. Storesnis tus galas, ką jau pramuša skūrą, o čionai, kur siūlas invérta, plonesnė toj adata Sn. Jau nebeantaikau adaton anvért Žl. Kai iñveri [siūlą], tai baika, ale kol iñveri Rk. Antvérk tu man adatą, bo aš pats jau nieko nebematau LKT280(Ssk). Regiu tep, o adaton neañveriu Ml. Adeton sunku invért siūlo Zt. Tų adatų subinės mazilytės: pasiusti gali, kol į̇̃veri Krš. Be akinių, ka reik siūlą į adatą įvérti, sunkiai Krt. Bulia maža, neiñveriu siūlo Drsk. Netropiju adaton invért Mlk. Neiñveriu adaton siūlo, akys jau senos Dv. Įvért mastis Š. Pakraščiuos gi kilpas palikdavo virvelę invért [vyžai] Žb. Į tą pagaliuko skylutę į̇̃veria pantį ir riša karvei ant kaklo Bsg. Šniūrai įverti̇̀, tas arklelis trauka, o žmogus eina ratu Klk. Tą tarankį šieno prikimš prikimš, į kraštus šniūrai būs įverti̇̀, antsidės an pečio i nuneš arkliams į staldį End. Spragelo buoželėn iñveri skūrą ir pririši prie koto Vlk. Į tą laikrodį buvo įvértas diržiukas, tai išsivėrė Jrb. Į keturius lopšio kampus įver keturius šniūrelius ilgus per sieksnį LMD. Ir tę į̇̃veria jau tą rankšluostį į rankšluostinę Plv. O du galu lencūgų invėrė anys ing dvi spituli BB2Moz39,18. Buvau kitąsyk kriaučius, dabar nebmatau adatos įvérti Vg. An savo pastatysiu – vis tiek įvérsiu [adatą] Kdn. Įveriu adatą R264, MŽ353. Inver̃’ adatą Dglš. Visai pamilijai akis išbadysiu, lig adatą beįvérsiu (juok.) Šts.
| refl. tr.: Sena, [o] aš dar adaton insivertáu Drsk. Kad niekaip neįsi̇̀veria Š. Akys privargo, tai sunkiau įsi̇̀veriu [siūlą į adatą] PnmŽ. Įsivė́riau šilkinį siūlą Vl. Neinsi̇̀veriu [siūlo į adatą], kad tave šaut! Pv. Insivért adaton akinius turiu Dg. Da įsi̇̀veriu ir laibutėn adaton Kp. Kad aš mašinos [siuvamosios] neturù, i nelabai tenoriu, sunku įsivérti Grd.
| Aš adatą įsivė́riau K. Įsiverk adatą Š. Su akiniais da vis ir adatą insi̇̀veriu Dg. Reikia pratyt prie darbo, o tai nei adatos įsivért nemoka Pnd.
ǁ tr., intr. KŽ parengti austi (sukaišiojant apmatų siūlus): Ar inverta negerai, ar parišta negerai, kad nesimina teip, kaip reikia Aln. Blakele invérta Aln. Aštuonnytį įvérti ne juokai Lkv. Anvértie moma anvė́rė, aš tik audžiau Ml. Parodė, kap invért, kap pasiet Švnč. Invė́rė abrūsus aust Dglš. Inriečia [audeklą], iñveria nytysen, skietan i audžia Klt. Mokėjau audeklą invért, siūt, turėjau savo mašiną Lel. Paskiau į skietą įvérsi, užraišiosys, tada ausi Žlb. Varlakio [audeklo] nebįver̃čio ir nebužtaisyčio dėl to, ka aną didliai seniai audėm Kl. Po tam iš nyčių tujau į̇̃veri į skietą Rt. Giją įveriu, įvarstau R132, MŽ173. Į̃veria gijas nytysna Ml.
| refl. tr., intr.: Plačiai insvė́rė audeklas Aln. Paskui pati įsivė́riau [audeklą] ir paklodes audžiau Kvr. Audeklą įsidėjau: pati apsimečiau, pati įsiriečiau, įsivė́riau Plt. Įsivė́riau abrūsų austi Krš. Aš pati į skietus nelabai mokėjau įsivérti Žlb.
5. tr. įsprausti: Vaiko neįvérk į duris belėkdamas Trk. Eidamas kačiuko neinver̃’ durysen Dglš. Galvos neinvérsiu durysen? Švnč. Apiputa migla akis ir įvera velnį į durių tarpą Šts.
| refl. tr.: Į duris įsivérsiu, kailį iškaršiu, tai žinos kaip neklausyt Snt. Mušk tu savo vaikus, mušk į duris įvė́rusys Gršl.
paįvérti, paį̇̃veria, paįvė́rė (dial.) tr. duriant įverti, įkišti: Dratų kiaulėm nepaañveria: rausia kiemą Lz.
išvérti, i̇̀šveria, išvė́rė tr. Š, Rtr, LVI828, NdŽ, KŽ
1. išdurti: Išvė́rė akį vaikui Rš. Neskilok su kačergom, da akis katram išvérsi Ktk.
| refl. tr.: Visą poakį išsivė́rė – nematė žibintuvo Kpč. Obelų šakos nenupjaustytos, gali eidamas akis išsivért Klt. Nežiūrėsi, tai vaikas vaikui akį išsiver̃s Dkš. Užsidėjęs rankom akis saugai, kad kur ant sausų medžių neišsiver̃tum akių ar neprasiraktum vidurių Švnč.
2. perduriant perkišti: Išverta buvo grandis meškai par lūpą Šts. Pradeda siūt [velnias] – ištraukia galą drotvos par skūrą ir bėga tris verstus, kad išvertų visą drotvą (ps.) Brž. I vė snukį išžiodė, dratą išvė́rė, primūčijo kiaulį Klt.
3. perkišti: Išvėrė lenciūgą par balkį ir padarė vaikams suopynę Šts. O čia kai labai smulkiai yra, labai sunku beišvért (pinant krepšį) Grz. Teip išverpdavo, kad visą tolką [linų] par žiedą išvérdavo PnmŽ. Jis išvėrė per savo švarko rankoves vadeles, ties kiekviena ranka dar pririšo po virvagalį, mazgus užgniaužė saujose K.Saj.
^ Atlėkė kai išvértas, kai iš badų sietų paleistas Lkš.
4. N, K ištraukti ką įvertą: Siūlą iš adatos išvérk J. Išvėriau siūlą iš adatos, negaliu beįverti Šts. Išvė́riau vieną ievą, i karo Švnč. Bekilodama pirštinę, išvėriau virbalą Lnkv.
| refl. Rtr, KŽ: Siūlas iš adatos išsivė́rė Š. Užgiso ugnis: verpėja da verpia, siuvėja negali – išsivėrė siūlas, negali invert Švnč. Į tą laikrodį buvo įvertas diržiukas, tai išsivė́rė Jrb. Ateik pas mum, sutaisyk da radiją, išsivė́rė tas knatelis Slm.
ǁ Slm palikti be to, kas buvo įverta: Kas išvė́rė adatą?! Ėr. Išvėriau batą, ar besuvarstysiu Šts.
ǁ išardyti įtaisytą, įvertą: Invėrė [audeklą], negerai – vėl išvė́rė Aln. Išvė́riau striūną nuog šulnies Arm.
| refl.: Adata išsivė́rė K. Mėtos nebaigtos kojinės: išsiver̃s virbalai, tada nebesuversiu Aln.
| Išsivėrė žagrė, pasileidau kumelę, eisiu naujos tvėrės Žem.
5. Lž varstant padaryti, sukaišiojant tam tikra tvarka, apmatų siūlus parengti austi: Žiūrėk, kaip išvérta – raštais! Aln. Iš servetos dimu išvértas [raštas] Aln. Reik mokėt visas tas gėles išvért [audžiant rinktinę], daugiau pakojas suraišiot Pšš. Reik mokėti, reik sugebėti jau spardyti, išvérti reik, išspardyti reik Lž.
6. išreikšti: Veikrodis vidutiniasis neišvera savo veikimo ant sykio, bet pats veikiai paliekta S.Dauk.
nuvérti, nùveria, nuvė́rė tr. Rtr, NdŽ
1. perverti, perskrosti: Aš kai bėgau, in šaką nuvė́riau ir razplėšiau visą kaktą Aps. Širdį jam taip suskaudėjo, kad net susiraukė senis, lyg iešmu jį kas nuvė́rė NdŽ. To tik ir lauk, kad nakčia tave už kaklo pasmaugs ar dar iešmu nuvers V.Krėv. Guli guli žalnierėlis, galvele nuverta LTR(Antz). Keistutis krisdamas dar savo neprieteliui žirgą ragotine nuvėrė S.Dauk.
| prk.: Akim nuvė́rė ir nuėjo Dkš. Tasai ją visą nuveria priekaištingomis akimis rš. Jadvyga su priekaištu ir jau beveik piktai nuvėrė tėvą akimis V.Myk-Put. Sargūnas ilgu tiriamu žvilgsniu nuvėrė Adomą J.Avyž. Ji pakurstė ugnį ir baugiu užguito žmogaus žvilgsniu nuvėrė ateivius, tarsi jie norėtų atimti iš jos kažką brangaus ir mielo rš.
| refl.: Nusivérk tu eglės šaka, ne manimi, t. y. nusidurk, kad tu, kur tik šneki, vis manimi pasikandęs J. Mūsų žalmargė nusivė́rė par torą šokdama Kal.
2. nudiegti, pereiti (apie aštrų skausmą): Skausmas nuvėrė paširdžius, mušė į galvą ir užtemdė mintis V.Bub. Jis pasitempia visu kūnu ir staiga skausmingai susiraukia: aštrus dieglys kaip yla nuvėrė strėnas V.Myk-Put.
| impers.: Kap pakėliau maišą, visą vertè nuvė́rė Drsk.
ǁ nusmelkti, apimti (apie jausmą): Mane vėrė ir nuvė́rė [baisi žinia] Lp. Mackevičių nuvėrė šiurpi nuojauta, kad jiedu jau nebepasimatys V.Myk-Put. Dezertyruoji? – skaudžiai nuveria klausimas V.Bub. Skausmingas šiurpulys nuveria Petrui širdį V.Myk-Put.
| impers.: Kap rikterėj[o], tai net mane nuvė́rė Lp. Kai pamatau kraują, tik nùveria mane Dkš. Kaip nuvėrė per širdį, tai tas dieglys ir pasiliko J.Paukš.
| prk.: Šitie žodžiai it kalavijas nuvėrė jį ligi pat širdies V.Myk-Put. O į tave žodį prakalbėsi, tai tu, būdavo, kaip iešmu širdį man nuveri V.Krėv. Jonui per širdį lyg kas užkaitintu virbalu nuvėrė J.Paukš.
3. Vlk užmušti perveriant, nudurti, nusmeigti: O šitas nori nuvert ją Dg. Tas kapitonas pasamdė žmogžudį, kad ją peiliu nuvertų BsPIV204(Brt). Kap tik peiliu nenuvė́rė jos Bgt. Sapnė[je] pasirodė ant tuo pačiu kalnu, ant kuriuo vakarykščiai taurį buvo nuvėręs, didelis vilkas S.Dauk. Ėmė jis peilį ir nuvėrė savo priarką BBTeis19,29.
| prk.: Tankiai išgirsi – gumbas nūvė́rė Lk. Nabagas, klynas nuvė́rė (apendicitu mirė) Ub. Tulžis vera i nū̃vera i gyvolį, i žmogų Lkv.
4. KŽ veriant nutraukti, numauti: Kam tu, vaikeli, nuvė́rei man pusę gintarų nuo raikščio? NdŽ.
5. Grž palikti be to, kas įverta: Paėmęs senąsias nagines nuvérk Lnkv.
| refl. NdŽ: Muno naginės jau nusivė́rė Kal. Nusivė́rė naginė, nebegaliu apsiaut Lnkv.
6. nusmaigstyti: Veik kiekvieno krūtinė ordinais, žvaigždėmis nuverta Pt. Ilgame valgomajame salone sienos verte nuvertos sentėvių atvaizdų Pt.
7. Š nuspausti kuo veriamu: Agatai durimis koją nuvėrė [vaikai] O. Pirštą aš jam nuvė́riau su durims Jrb. Tas nuvértasis pirštas toks negeras, nelankstos Krš. Darė duris ir nuvėrė kačiukui galvą Ėr. Septynius [viščiukus] perėjo, tai vieną durys[na] kūtės nuvė́rė Slm. Aš tą pono myliamą paukštį su durim nuvėriau – paragausme, koki ta jo gardi mėsa bus Sln. Atdaras langas nuvėrė jai pirštus LzP.
| Kiti nuvera nuritina karpas, kiti iškanda Šts. Taipjau galima girgždėlę su žiemelio pusės buto durimis nuverti LMD(Klp).
| prk.: Cvirkienė tiesiog verte nuvėrė durimis nepabaigiamą draugės šneką rš.
^ Nekišk tarp durų: nuvérs liežuvį Šts. Nekiškis kur nereik, nosę nuvérs Krš. Nekišk piršto tarp durių, bo nuvers NžR, Šd.
| refl. tr. Š: Aš nusivė́riau pirštą durimis BŽ173. Darydama duris pirštus nusivė́riau Lnkv.
pavérti, pàveria, pavė́rė tr. Š, NdŽ; Sut
1. įbesti, pasmeigti: Šakes pàveria ir ištraukia iš pečiaus [keptuvę] Kpč. Man traukė dantis, tai kap pavė́rė iš vienos pusės, pavėrė iš kitos pusės Kb.
ǁ prk. pakišti: Susibarė su Ona, tai špigą pavė́rė Rdm. Nosį niežti, špygą kas pavers (juok.) Lt. Reikė pavért špigas po nosia Lp.
2. perdurti.
| prk.: Tojyg tad yra anoji gražyji žvaiždė, … kurios šviesumas ir dangus, ir žemę, ir pragarą paveria DP400.
3. Pns perdūrus pasmeigti: O žmonėms ką anie darė: kur mažus vaikelius, ant iečių pavėrę nešė LTsIV655. Šiaudus kai kabinau, pelė papuolo pavert in šakių Skdt. Kad tik pakliūtum, briedis tuoj paver̃t ragais Ktk. Karvė ragu paverdavo pasipainiojusį ėriuką rš.
| refl.: Vaikinas … ant ekėčių virbalo arba stipino pasivėręs BsMtII195(Mšk).
4. užsmeigiant pamauti: Toks ilgas siūlas, visu pirmu pavė́rė piršlys dvidešimti penkius [rublius] Trk. Blizginėti žuvis su pavertu guziku Šts.
| refl. tr.: Pasivėręs ant karklo porą žuvyčių pareina tėvas P.Cvir.
ǁ užmaunant pripildyti: Teip pavertą siūlą su lapais reik pririšti pri antros kartės S.Dauk.
5. paskersti: Šiandien noriu meitėlį pavért Kvr.
6. S.Dauk perkišant pakabinti, prikabinti: Kaukoles žalčių ir krames gyvačių praurbinusys ir ant siūlo pavėrusys nešiojo ant kaklais savo M.Valanč. Dvejuos an pagalio pavė́rę nešėm žalktį [negyvą] Ob. O užys pautus dėjo: pavérta pavérta visa už tokių siūlaičių LKKXXIX184(Lz). Ant krūtinės jam kabojo švilpukas, pavertas virvele A.Rūt. Spragilgalvė paverta y[ra] an grįžte Šts. Iš skersgatvio išbėgo du žmonės, nešdami ant lazdos pavėrę didelį ryšulį A.Vien.
| refl. tr.: Pasvė́rėm čemadoną in lazdos – lengviau nešt Ktk. Būdavo, nesuvalgai kiaušinelio, neši pasvė́rus turgun Dglš. An diržo pasivérsas tokį odinį su vandiniu ir į tą įsidėsas tą pustyklę Grdm.
ǁ sumaustyti, sukabinti: Barankos pavertos ant virvutės rš.
7. kurį laiką verti, mauti: Veriu karoliukus, še ir tu pavérk Lnkv.
8. įkišti, įverti: Pina vyžas ir padaro ausis apivarom pavért Pv.
ǁ paruošti austi, įverti apmatų siūlus: Negerai paverta, vienoj nyty du siūlai, ė kitoj nė vieno Ml.
9. dideliais dygsniais persiūti, suraukti, sukabinti: Pavermu pavérk sejoną J. Paveramoji siūlė dera visam kam, tik reik siūlų daugiau Šts. Tam kartuo pavė́riau vaikuo kelnaites, kokios būs, tokios Krt. Pavė́riau anai marškinaičius i sijonaitį, toks ten i pasiuvimas End.
| Siūlu pàveria pàveria drūtu [palaidinukes], nebuvo tų gumelių Dg.
10. NdŽ darant duris prispausti, užgauti.
◊ kai̇̃p pavérta Š, NdŽ labai aiškiai: Būdavo lig vieškeliui matau kai̇̃p pavérta Ds. Aplink regis kàp pavérta Dglš. Ot ramioj vietoj gyvenat, viskas matos kai̇̃p pavérta Lel. Iš senybės visa atamenu kai̇̃p pavérta Svn. Žino visa ką kai pavérta Klt. Būdavo girdis kai̇̃p pavérta, o dabar tyku tykiausia Trgn. Pas mum tai kai̇̃p pavérta girdėjos Slm.
| Stovi kai pavérta, gražiai išmegzta Klt.
pérverti tr. K, NdŽ, DŽ1, pervérti, pérveria, pervė́rė Rtr, KŽ
1. N, M perdurti, persmeigti: Veskit pas daktarą – parvertà [koja] smagiai Slm. Rado nežinomą arklį, ir tą pérvertą Grv. Par bulbą párversi su šake [kasdamas] Žl. Ir už karto párvėrė plaučius, širdį i šalin, i gan (mirė) Gršl. Žirklės kiaurai išlindo, laimė, kad paties neparvėrė M.Valanč. Krito ant manęs viršūnė medžio, prislėgė teip, jogei ir pasijudinti negaliu, laimė, kad kuri šaka kiaurai manęs neparvėrė BsPIII3(M.Valanč). Ragotine širdį parvėrė S.Dauk. Tada žmonės atidarė grabą, pervėrė numirėlį šermukšniniu kuolu ir palaidojo nabašnyką miške SI332. Saulas tykojo Dovydą perverti CII548.
| Ir sutikau pirmą kulką – širdelę parvėrė LTR(Klk). Kaip tu manai, kiek šratų pervėrė jo širdutę? J.Gruš.
| prk.: Kaip pervers mane akimis, net kakta užkaito! Žem. Párvėrė aną akimis nū galvos lig kojų Kv. Širdį jo pervėrė kalavijas sopulio DP153. Sutrynimas širdies pavynas paeiti iš grunto ir gilumo širdies, idant pati širdis žmogaus teip būtum teisingai parsodinta gailesiu, kaip antai verte parverta P. Tokie žodžiai jo gerą širdį kaip peiliu pervėrė A1883,14.
| refl. tr. KŽ, Srv: Vaikas pérsivėrė koją su virbu Vrn. Gerai, kad dešinėn rankon peilį turė[ja]u, būtau pats savę pérsivėręs, kap griuvau Kpč.
ǁ perskrosti, pereiti kiaurai: Štai baisus žaibas pervėrė tamsybes Š. Spraga degantys pasausiai, kibirkščiuoja, švysčioja ugnis, o už nugaros juoda, akimi neperveriama naktis J.Paukš. Ūmai perveria erdvę, akimirksniu ją apšviesdamas, skaistus iš kažin kur atlėkęs meteoras J.Jan.
ǁ perkirsti: Perveriamasai, pervėrimo taškas (kuriame tiesė kertasi su plokštuma) Z.Žem.
ǁ (siūlu) sukabinti: Seniau su siūlu parvė́rus [skalbinius] džiovini, kai segtukų nebuvo Mžš.
2. kiaurai pereiti, persmelkti (apie dygų skausmą): Vérte párvėrė skausmas, kaip adata dūrė Krš. Ištinusią koją sulig kiekvienu judesiu nudiegdavo širdį perveriąs skausmas rš. Čia dygulys pervėrė per krūtinę, mergelei ašaros pašoko Žem. Veidas buvo neapsakomo skausmo pervertas, akys primerktos J.Bil.
| impers.: Mun kad párvėrė par ausį! Lk. Širdis pérverta, lygiai yla vis taja duria dieglys Mlk.
pérveriamai adv.: Perveriamai ėmė rėkti kūdikis rš.
ǁ perimti (apie intensyvų jausmą): Jį pervėrė toks skausmas ir tokia teisybė, baisi ir amžina, kad jis užsimerkė, ir visas pasaulis jam apkurto A.Vaičiul. Jo kūną pervėrė šaltis rš. Vėlek apmaudas jį pervėrė Žem. Staiga jį pervėrė gėda ir nuožmi baimė J.Marc. Sukando dantis kiaurai pervertas pažeminimo ir nežinomybės baimės J.Avyž. Kudirka atrodė labai laimingas, tiesiog pervertas džiaugsmo rš.
| impers.: Kiekvieną kartą, kai Grėtė pamato šį vaiką besišypsantį, jai taip keistai perveria krūtinę I.Simon.
3. perkišti: Pilno cebriko vienas nepaneši, lazdą per ausis pervėrus, reikia dviem nešt Lp. Drobę pérveri šiteip, ir išbrūžuojam [per kočėlus] dujai Kpr. Nueini kur, karklų prispjauni, prispaudi tą lotukę, insispaudžia drūtai šiaudai, pérveri žilvitį, pasuki – ir laiko [stogą] Kpč. Atkabinęs grandines nuo kuolų, vedė visus tris [arklius] pervėręs pavadį per kaklininkus M.Katil. Parveramas tiltas yr pastatytas į orą Prk. Virvė párverta yrai, nu jei reik, atleida tą virvę Plng.
| refl.: Reikėjo su medeliu dailiu par aną (šeivą) pársiverti i dėti į šertuvą Kl.
4. iš naujo suverti: Ana aust nori, reikia uždėt nytis ir gijas pérvert KlbX132(Mlk). Eina blakutė per visą audimą, reikia pérvert PnmŽ. Kai reikia pérvert, oi kaip sunku Aln. Ažsigeidė, kad aštuoniom [nytim] pérverč paklotes Klt. Reikėjo tą siūlelį ištraukti iš to skieto i párverti, jeigut negerai sukeitei Lpl.
| Tas [rožinio] šniūrelis padilo, reiks ant kito párverti Brs.
| refl. tr.: Mun reik nagines parsiverti Kal.
5. refl. atsiverti: Vyras matė: dengus pársivėrė – kas par grožybė! Krg. Dangus buvo parsivėręs man laukan išejus Dr.
◊ per káilį pérverti pasidaryti baisu: Nepasiliksiu! – pratarė Martynienė tokiu rūsčiu balsu, net visai policijai pervėrė per kailį Žem.
[per] ši̇̀rdį pérverti Šts skaudžiai paveikti (įskaudinti, sugraudinti ir pan.): Jis ši̇̀rdį párvėrė tokiais skaudžiais žodžiais J. Dabar gi šitie graudūs Alfonso žodžiai pervėrė jai širdį A.Vien. Pérvėrė man ši̇̀rdį, susgraudinau baisiausia, kad kryžio nėra Vrn. Tiek anas man rozų pérvėrė ši̇̀rdį, tiek rozų! Žl. Ši̇̀rdį tik pérvėrė, kai sužinojau [apie vyro mirtį] Aln. Tiek mun par ši̇̀rdį párvėrė, ka jau tura penkiasdešims [rublių] skolos End. Dagilio žodžiai pervėrė Juozui širdį LzP.
pravérti, pràveria, pravė́rė tr. Š, Rtr, NdŽ
1. veriant persmeigti, perdurti: Ka būt šonan dūrę, būt dūkas išejęs, bijojomės žarnas pravért [išputusiai karvei] Kpč. Tepastato jį vartumpi alba stulpumpi ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6. Regi jo šoną pradurtą, jo rankas ir kojas pravertas bei kruvinus BPI424. Ir pilvą gelžine šake anai pravėrė Žlv.
| Kai aš jojau in karužę, laimės neturėjau, pirmutinė man kulkelė širdelę pravė́rė (d.) Plm.
2. veriant prakišti: Su vytelėm par grebėstus pràveria, ištraukia par šiaudus ir vėl iš naujo (dengiant stogą) PnmR. Dėžės pusėj, kuri neturėjo lango, buvo pritaisytos dvi stiprios sagtys, pro kurias tarnas praverdavo šikšninį diržą ir apsijuosdavo, kai nešdavo mane ant arklio J.Balč. Vadžios pravertos pro balnelio žiedus rš. Nes pigiaus yra kardielių praverti per adatos bulį nei bagotamujam įeiti ing dangaus karalystę BPI25.
3. K, Sut, N, M, L, Rtr, KŽ, Kv padaryti pravirą, prasklęsti: Aukštinį truputį pravérk Ėr. Pravérk juškas, smirda, sugaus galvą Klt. Pravėrei duris [tvarto], tai vištos lekia akysna Klt. Duris pravė́ręs padabosiu kuokinėj – i namo Aps. Praverkit duris, tegu išeina dūmai lauk Smn. Pravė́ręs dangtį ir parodė miegantį kūdikėlį Jrk84. Nenori tikėt, idant Christus būtų įėjęs per duris užrakintas, bet arba pro langą, arba duris pravė́ręs DP404. Aš pravėriau langelį, ir palengva tvaikas išėjo Blv. Pravėrė antrąsias duris ir išvydo sūnų, susijuosusį kaip eiti ir su kepure Vaižg. Lėkdama per priemenę, pravėrė gryčiukės duris J.Paukš. Pravėręs duris į viralinę, rado katilą nukabintą ir ugnį išblėsusią priežadoje M.Katil. Svirnelio durelės in pusę pravertos LB115. Da nepravė́riau svirno durelių, panelė atsirado JT395. O kaip pravė́riau daržo dureles – užaugusios rūtelės JV841. Da nepravė́riau vario vartelių, jau pasitiko dvi mošytėli JV596. Aš bijojau tamsią naktį langužio pravertie BsO156. Kiek skrynę praversi, muni paminėsi, labai graudžiai apsiverksi StnD25. Pravérk, mergele, langelį, parodyk skaistų veidelį Rtn.
| Kas pravė́rė svirnužį? Kas atdarė duružes? JD970. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir pamačiau, kad praverta žirgelio stonelė LTR(Lš).
| refl. tr., intr. K, Š, Rtr: Durys prasivė́rė J. Prasvė́rė duris i daboja vidun Dglš. Jis atsikėlė, prasivėrė langą ir pažvelgė į orą J.Balč. Durys prasivė́rė, įbėgo toks vaikiukas Rdn. Nebesulaukdamos moterys žiūriančios, prasivėrusios duris, į pirtį Sln. Stainios duris prasivė́ręs, bėrus žirgus šėriau JD1010. Liepinis grabelis kad prasvertų, gal mūsų sesutė prakalbėtų (d.) Čb.
| prk.: Prasivėrus parodai davėm jos apžvalgą Pt.
ǁ refl. prk. pasidaryti atviram: Retais atvejais Putinas ir man kiek prasiverdavo rš.
4. Srv pramerkti: Parsisprogęs rytą i nebipravė́ręs akių Krš. Pravėrė plačiai akis ir sustingo it stulpas M.Katil. Pats nesijudindamas jis tik akis kiek pravėrė Mš. Pravėrus akis pamatė prie lovos motiną LzP. Ligonė vargais negalais pravėrė sunkias blakstienas rš.
^ Dar akių praverti nespėjo, o jau su šaukštu už stalo sėdėjo KrvP(Kur).
| refl.: Gelsvi patinę vokai plačiau prasivėrė, ir Gediminas pamatė rudas raiškias akis J.Avyž. Man akys prasiveria lėtai, tingiai I.Šein. Po stambiais antakiais prasivėrė akys L.Dovyd.
ǁ padaryti reginčias: Anys jam tarė: – Viešpatie, kad akys mūsų būtų pravertos Ch1Mt20,33. Jis pravėrė tavo akis brš.
5. pračiaupti (lūpas, burną), pražioti: Ir juokėsi jis lūpų nepraverdamas, tarytum būtų ką įsikandęs J.Balt. Burna sutino, kad nebegaliu nei valgyt, nei burnos pravért Kpr. Daktaras pritūpęs abiem rankom pravėrė [šuns] žiaunas L.Dovyd.
| prk.: Saulės įšildytuose dirvonėliuose geltonus graižus pravėrė šalpusniai rš.
| refl.: Bekraujės lūpos judėjo neprasiverdamos, tačiau jis suprato, ką ji nori pasakyti J.Avyž. Vilko (pavardė) lūpos prasiveria miegūstai šypsenai I.Simon. Prasivėrusios laimėje šypsosi lūpos, atsiminusios pasaką mėlyno lino V.Myk-Put. Gaidienės lūpos prasiveria nekaltai šypsenai I.Simon.
6. refl. Rtr, Č prasiskirti: Susyk prasivė́rė kalnas Jrk76. Ar nesibijotės, kad jus pekla prasivė́rus … pražudytų? K.Donel. Ir prasivė́rė žemė, ir pradingo [karčema] amžinai (ps.) Kv. Ji norėjo, kad tuojau pat prasivertų žemė ir prarytų ją su visa gėda ir pažeminimu J.Avyž. Kai dėžutę mesi, ežeras prasiver̃s Vrt. Lyg dangus jam tai valandai būtų prasivėręs Vaižg. Tetrenkia į mane perkūnas arba teprasiveria ir teįtraukia mane pragaras! V.Aln.
7. refl. KŽ atsirasti: Jonukas metė samtį – prasivėrė didelis ežeras LTR(Srj). Akis šaltinio prasivėrė R120, MŽ157. Šulinio akis prasivėrė N.
| prk.: Prasivėrė lietuviams plati darbo dirva rš.
8. refl. N pratrūkti: Prasivėrė rona B. Gumbai visur pažandėse, apie ausis prasivėrę, varva Pt.
9. pradėti: O šitą veikalą stato Kaune valdžios teatras, net praveria juo vaidinimo vakarus Vd.
| refl.: Po kviečių prasiver̃s vasarojai, o be darbo vis nebus Gž.
◊ (kieno) aki̇̀s pravérti padaryti sąmoningą, suprantantį: Tautos atbudimo dienos pravėrė ir mūsų akis rš.
bùrną (danti̇̀s) pravérti Sn prašnekti, prabilti; tarti žodį: Tylėjo kaip pasmirdusi, burnõs nepravė́rė Krš. Nespėjau burnõs pravért, tuoj akis išsprogeno i praplyšo Škn. Visą vakarą burnõs nepravė́rė LKKXIII119(Grv). Ir daugiau iki pat Karpiškio nei ji, nei jis burnos nebepravėrė J.Paukš. Ar tu negalėjai dantų̃ pravért? Sk.
(kieno) duri̇̀s pravérti ką aplankyti, kur apsilankyti: Aštuoniasdešimt metų, nė daktaro mačiau, nė aptiekos dùrių pravė́riau Krš. Anas pas jus tūlai pràveria durelès Arm. Neužeinat ir dùrų nepràveriat Vdš. Kitas nėr bažnyčios dùrių pravė́ręs, o gyvena kaip prazidentas – velnias padeda Krš.
| Ne visi drįso praverti vidurinės mokyklos duris rš.
lū́pas (snãpą) pravérti prašnekti: Ir lū́pų nepravė́rė, tei kantrybė! Užv. I svečiuo lū́pų nepràvera, susiraukusi Krš. Praversi dar snapą, tai nupūsiu kaip uodą rš. Jam turbūt lū́pas sunku pravért, tyli ir tyli kaip juoda žemė Srv.
ši̇̀rdį pravérti kiek išsipasakoti, išsikalbėti: Verčiau aš tą knygą ir atsiskyrimo kankinamas, ir nerasdamas sielos, kuriai galėčiau širdį praverti J.Jan.
privérti, pri̇̀veria, privė́rė tr. Š, Rtr, NdŽ; SD1151, MŽ, L
1. KŽ, Rk, End persmeigiant primaustyti: In šypų privė́riau privė́riau baravykų Klt. Šiemet didžiausias virtines baravykų privė́riau Srv. Bradinio viršuj būna tę korkos arba beržo žievių privérta Vlk. Kopūsto lapų pri̇̀veriam, pridžiovinam [duonai kepti] Kvr. Nusiskyniau kelias smilgas, privėriau žemuogių rš.
| refl. tr.: Prisivė́riau daug klevo lapų, užteks visiem metam duonai kept Ds. Pri̇̀sveriu abuolių, džiovinu, turiu pakramtyt Drsk.
2. veriant parengti austi, įtaisyti: Reikia [siūlų] privért nytysna, skietan, pradėt aust Pb. Privė́rėva pilną tą skietą – netelpa [visos gijos] Slv. Aštuonias nyčias reikia mokėt privért ir parišt Pb.
3. veriant prikabinti, pritvirtinti: Raikštukų pri̇̀veria ir apsiauna [vyžus] Kpč. Privérk tam kartuo Kal.
| refl. tr.: Pusiau rankovę parlenkei i prisivérk prypetį End.
4. N, K, KŽ pridaryti, ne visai uždaryti: Duris privérk J. Priver̃’ duris Dglš. Privérk duris, kad nepūstų vėjas Š. Viena, nėr kam ir durys privért Vj. Neaždaryta juška, tik privérta Klt. Teklė prišokusi privėrė alkieriuko duris Žem. Vartelius kaip grįždama privėrė, taip ir kėpso pakrypę rš. Kai eisi, nepamiršk daržinės privért Sdk. Svirno dureles privėrė privėrė NS1351.
5. priglaudinti, uždaryti: Priveriu duris R417, MŽ563. Durys buvo ne visiškai privertos, o Mikėnienė kalbėjo garsiai A.Rūt. Išbėga per duris, gerai jų neprivėrus V.Krėv.
| refl.: Durys gerai prisiglaudžia, glaudžiai prisi̇̀veria KII159.
6. Slm, Šv uždarant suspausti: Pirštą privėrė J.Jabl. Nevyruok durų, ba pirštus privérsi Kb. Privė́riau pirštą terp durų Ktk. Šunį privė́rė Jdp. Ėmė durys ir privė́rė skverną Pc. Girgždėlę reik į tarp girgždančių durų ranką įkišus priverti, ir sugis Sln. Jei su durum pri̇̀veria kulną, tai bus giminė[je] numirėlis Brž. Per dureles ėjo, lakmoną privėrė, neduok Dieve seno kavalieriaus LLDII471.
^ Nekišk liežuvio tarp durių, bo priver̃s Pšl.
| refl. tr.: Nedarinėk durų, prisivérsi pirštus Prn. Jei eidamas durim koją prisiveri – naujieną išgirsi Brž.
^ Pirštą prisivėręs, duris sukapojo TŽV609.
7. uždarant pridengti.
| refl. KŽ: Vienas atidarė virtuvės duris ir prisivėrė jomis kampe V.Piet.
◊ gómurį privérti nutilti: Sakau tau, kad privértum savo gómurį Rgv.
(kam) skver̃ną (skvernùs; rš, úodegą) privérti pričiupti: Galbūt pavyks vagiui priverti skverną J.Avyž. Vienąkart tam grobikui uodegą privers Rs.

×razsivérti, razsi̇̀veria, razsivė́rė (hibr.) prakiurti: Burna razsivė́rė (atsirado žaizdų) Dglš.
◊ ×pẽklą razvérti supykinti, suerzinti: Razvė́rė pẽklą nuejus Dglš.
suvérti, sùveria, suvė́rė tr. Š, KŽ; M, L
1. NdŽ susmeigti: Jau, matyt, dročių nebuvot suvėrę kiaulėms į nosis M.Katil.
| prk.: Suvérti žvilgsnius NdŽ. Suvė́rė visi akis in mane LKKXXIX42(Lz).
2. perverti: Suvė́rė galvą, šoną NdŽ. Suvė́rė man širdį dieguliai, t. y. sudūrė J. Suvėrė visą kūną [sopulys] Skrd. Būdavo, skausmai sùveria sùveria strėnas Sv. Diegliai suvėrė širdį rš.
3. NdŽ, Lz duriant sumaustyti: In siūleliuko suvė́rė baravykus Klt. Pakūrinam didžiulį pečių, an dratų sùveriam ar an šypų [baravykus] Vlk. Grybus sudžiovinę sùveria ir parduoda, kas gali LKT387(Kpč). Ant siūlo sùveria tuos [tabako] lapus ir ant aukšto [padžiauna] Jdp. [Kalendoriai] buvo suverti ant virvelės, užnešti ant kriautės ir paslėpti vienoj dėžėj I.Simon.
| Kad rankos, kojos [sulaužytos], tai, sako, suver̃s ant dratos, sugis Rk. Drata suvertà [lūžusi] ranka buvo Sn.
| prk.: Par daug jau bus tų žinių – nesuversi jų nė ant siūlo Šmk. Dainų aš vakar kokias tris suvė́riau kap an siūlo (padainavau) Ndz. Visa šeimyna suvertà ant siūlo, gali surišti i parmesti par balkį, i vienas kitą atsvers Lk. Pasakose ežerai – laumės išbarstyti, suverti ant sidabrinių upokšnių siūlų sp.
^ Tas jaunimas dabar kaip ant šniūro suvértas, nė šokių, nė nieko Snt.
| refl. tr.: Susivérk ant siūlo tus šermukšnius, i būs puikiausiai karoliai Varn. Žerdavom jas (žemuoges) saujomis į burną ir dar parsinešdavom namo, susivėrę ant smilgų rš.
ǁ perkišant sukabinti: Dešros suvertos pavalgėj, žiūriam, jau spragų yrai Svn. Durys ant vyrių sùveriamos, atveriamos lengviai varstos J.
| refl. tr.: Susi̇̀veriam an lazdos kašikus [su grybais] ir tada jau nešam namo Kpč.
4. NdŽ perkišant suimti į vieną: Išbirėjo poteriukai, kas suver̃s? Klt. Krūtinytės baltos baltos tų kregždučių, tupi ant vielų, rodžias, kad karoliai suverti̇̀ Pl. Akis ant virbalo sùveriu lygiai Vrn. Baronkėlių mažiučių virtinės suvértos [turguje] Ps. Aš neregiu suvért akių ant virbalų Lp. Liemenelis suvértas buvo seno[je] gadynė[je] Plng.
| prk.: Kaip karoliukai mūsų dienos, lemties suvertos į rožančių A.Mišk.
| refl. prk.: Senam visa susrenka, visa sùsveria, bloga Drsk.
5. dideliais dygsniais susiūti, sukabinti, suraukti: Pirm suvérk, t. y. sustatyk drabužį ir paskuo siūk J.
| Ataneša [išaustą lovatiesę] pakraščio nesuvė́rus, kaip ir nepabaigtas darbas Svn. Praplyšo, suvérk Mtl. Tas didžiosias skyles suvérk suvérk, i būs gerai Grdm.
6. veriant sukišti: Kad sùveria du siūlu – ne parėdnei, bus blaka par audeklą J. Vienas siūlas vienon nytin suvérta, kitas kiton Dbč. Nuo ritinio sùveri gijas į nytis Rs. An vienos nyties da[u]giau sùveri siūlų Sdb. Du prie vietai siūlai suverta – blakė Aln.
ǁ parengti austi sukaišiojant apmatų siūlus: Mun suvė́rė ana, ir išsiaudžiau Kv. Manytai suvértas audeklas, moka gražiai austi Krš. Keturias nytis sùveri teip pat pavieneriuo LKT58(Ms). Reik mokėti suvérti, i pagal suvėrimą reik spardyti tas pakojas Lž. Kap nytysa sùveri, tai jau skietan reikia suvért Srj. Siūlus blake suvė́rė Vl. Kai pirman skietan sùveri [siūlus], tada įdedi staklė̃s[na] Kp. Tada skietan suvė́rei, užrišai ir pradėjai aust Btrm. Suvért reikia galvos Kpr. Mama suvérdavo, o aš – ausdavau [rinktines] Škt. Samplėšinis lengvesnis suvérti buvo Krtn. Kai į nytis suvérta, paskiau reikia vert į skietą PnmŽ. Ji tai pamačiusi kad ir kažin kokį raštą, tuoj ir pati tokį suvers V.Myk-Put.
| refl. tr., intr.: Aust mokėjau ir raštus susivért – visa Alz. Kaip susi̇̀veri, teip ir audi jau Kp. Blakė susi̇̀veria, negerai čia Aln. Reikėjo mokėti, kaip susivérti į nytis, nū nyčių priklausė, koks tas audeklas išeis End.
7. N, LL155 veriant sušlieti, uždaryti: Suveriu vartus R417, MŽ563. Langinyčias suvė́riau J. Suvėrė vartus, uždėjo skersinį rš. Sùveriamos, suvértinos durys K. Durys suvertinos R351, MŽ470. Dirbtuvės prieangis, iš kurio plačiai suveriamos durys eina į pačią dirbtuvę P.Vaičiūn. Jį įstūmė pro plačias suveriamas duris į didžiulę salę J.Avyž. Sùveriamos didžiulės durys, sulig viškom [bažnyčioje] Sdb. Durys int bėgūno būdavo, nesùveriamos Km. Suveriami varteliai su aukso zomkeliais LTR(Pnd).
| Suveriamasis pumpuro susiklostymas (kai lapai pumpure savo pakraščiais susisiekia) BTŽ349. Suveriamieji vožtuvai laisvai atsidaro į skilvelių pusę ir todėl netrukdo kraujui tekėti iš prieširdžių į skilvelius rš.
suveriamai̇̃ adv.: Durys suveriamai̇̃ užsidaro LKKVII180.
| refl.: Durys susi̇̀veria J. Ar nepažiūrėtum lango – niekaip nesusiveria, nors užsimušk A.Vaičiul. Kai durys susivėrė, suburzgė motoras, ir šviesa užgeso J.Mik.
| prk.: Naktis plyšo ir vėl tuoj susivėrė už nugarų rš.
8. suspausti kuo uždaromu: Suvė́riau kačiūtę Dglš. Taip ranką suvėrė, kad išnėrė mažiuką pirštą ir keliose vietose nusmaukė odą LKXX208.
9. suskleisti: Suveriu knygas R, MŽ.
| Jau nustojo lyt, suvérk skėtį Zp.
| refl.: Vėl susivėrė žiedas, tarytum nieko nė nebūta J.Balt.
10. refl. skleidžiantis, plečiantis susisiekti: Išretinti daigai per vasarą gerai išsilaikė, beveik nė vienas iš jų nežuvo, normaliai išaugo ir eilutėje susivėrė sp. Paparčiai auga nesusivėrusio pušyno aikštelėse sp.
| Saulei pradingus už susiveriančių debesų, viskas darydavosi vėl pilka ir ramu J.Sav.
11. prk. sumerkti: Pagaliau šiaip taip akis suvėrė rš. Iš po suvertų blakstienų skverbėsi ašaros rš.
| refl.: Galva nulinko, akių vokai susivėrė lyg švininiai J.Balt.
12. prk. sučiaupti: Motina tylėjo kietai suvėrusi lūpas rš. Gulėjo be žado, burną kaip vérte suvė́rė Krš. Kunigėlio postorės lūpos kažkaip keistai suvertos S.Čiurl.
| refl.: Pasinėrus varlei į vandenį, jos šnervės susiveria E.
◊ aki̇̀s suvérti mirti: Tada atsilsėsiu, kap aki̇̀s suvérsiu Arm.
kai̇̃p suvérta apie sklandžią kalbą: Kai pradeda sakyt, tai par ją kai̇̃ suvérta Trgn.
nasrùs (žiáunas) suvérti Ds nutilti: Suvérk žiáunas! Ds.
užvérti, ùžveria, užvė́rė tr. Š, Rtr, NdŽ, KŽ; L, žuvérti, žùveria, žuvė́rė Pls
1. užsmeigti: Po daug užvė́rei kilbasos, pakrimto pakrimto pelė i nue[jo] Klt. Vasarą anta meškerės kirmėlaitę ùžveria, an kriūkelio, meta anta vandenio ir susgauna Azr. Paimk vidalčių ir užvérka tos, kur sumarginta, mėsos Slm. Buvo meškeriojama ir paprastais nusmailintais pagaliukais ar kauliukais su užverta maža žuvele – jauku rš.
| Anus (Kainas) užpyko, brolį an šakių užvė́rė Sn.
^ Kai in šakos užvérta rūbai (apie liesą) Klt.
| refl. tr., intr. N: In šakių užsivérsi i sudėsi kluonan [šiaudus] Klt. Vaikai medines šakutes pasdarydavo iš balanėlės, bulbą užsi̇̀veria i valgo Tj.
| prk.: Užsivėręs tu manimi kaip adata ant siūlo, t. y. vis apie mane šneki J. Vėl neiškentei an jo neužsivė́ręs Sn. Gal dar̃ jy užsivė́rė ant kokio ženoto Srj.
ǁ refl. užsikabinti: Užsivė́riau in kokios geležies lėkdama, sumušiau akį Klt.
ǁ refl. nusidurti: Paėmė su savim smailą geležį, nuėjęs užsivėrė BsPIII188(Brt). Pasidžiaugiau savo kumeliuku, ir tuojau tas ant tvoros užsivė́ręs (priet.) Ds.
| prk.: Užsivérsi tu kur nor besitrankydamas Rdm. Ar jau tu ir vėl an jo užsivė́rei? Sn.
2. duriant įverti: Ir šniūrelį kokią ažùveria až ausies [ėriukams] Vdn. Reikia [kiaulei] dratą ažuvért, bo parausė pievą Dv. Dratą ažvė́rė kiauliui, daboju – siaurėja (liesėja) Klt.
3. užmauti, užmaukšlinti: Užverti kedelį lygiai ant galvos N. Ažùveria in galvos tarbą abrakinę, rūko, papilvę išrūko (gydo arklį) Klt. Kvajų šakučių prislauži, anta koto ùžveri ir išsišluoji žarijas [iš pečiaus] Kpč. Arklys nepadabnas, kai in lazdos, in kaklo, žvaguliai ažverta Klt. Ažùveria vytoką in šerdelės i veja knatus Klt.
| Vyrukai 4, 5 karūnoj užverti P.
| refl. tr.: Užsivė́rus in marškinių suknelę i lekia Klt. Kašelę in rankos užsivė́rus par ūlyčią eina Klt.
4. perkišant užnerti, užkabinti: Gerai ana užvė́rė virvę Aln. Užvėrė stomenis [nešdami karstą] ir pasiliko bažnyčiniai Antz. Pastaranką ùžveria, an pečių pakaria ir neša tvartan Dbč. Išgręžė lentoj skyles, ažvė́rė lentas [veršiams] i ažudengė akis Klt. In pavasarį, būdavo, nusilpsta gyvuliai – nepasikelia. Tai virves ažùveria ir pakelia Ktk. Aš ažvertáu striūną ir pagriežtau Arm. Kiaulę tiriant, užveriama virvės kilpa ant jos šnipo rš.
| Žùveria skūrelę [į makštus], o apyvarus darišė Rod.
| refl. tr.: Virve užsi̇̀veria čimodaną – in pečių, ir eina Klt. Užsivėręs ant lazdos tuščią terbą išgūrina Adomas namo L.Dovyd.
ǁ sutaisyti, parengti (drevę bitėms): Kelias dreves užvė́rei? – Užvėriau vieną drevę, ir bitės lindo Mrc.
5. veriant parengti austi, įtaisyti: Kaip užùveri tas nyteles, tai greitas audimas Antz. Margos paklotės užvértos, siūlai gražūs Eiš.
6. greitosiomis, dideliais dygsniais užsiūti, užtraukti: Numauk tą žekę dešiniąją, aš užvérsiu Ms. Švarko alkūnę užvérk, kad nebūtum matyti plikos rankovės Lk. Paimk adatą ir užverk mun marškinių apkaklelę Up.
7. SD1212, SD442, R, MŽ, Sut, K, M, ŠT345 veriant uždaryti, užsklęsti: Ažuveriu, ažurakinu SD434. Užvérk langą, t. y. uždaryk J. Tylom užùveria duris ir eina Sb. Nuėjo į virtuvę, sandariai užverdamas duris J.Avyž. Skrynios viršų užvėrusi – vėl prie lango Žem. Nors saulės šviesa yra brangus daiktas, vienok ji švies be naudos, jei akis užmerksime, jei dieną langenyčias užversime Blv. Išjodamas tėvelis jupelių pirkti, užkėlė, užvė́rė vario vartelius JD712. Viena mamužė vartus užvėrė, antra mamužė greitai atvėrė RD168. Vartai užkelti, langai užverti, čion nėra mūs seselės BsO381. Duris užvė́rė DP570. Bei vartai bažnyčios ir visų švenčiausio turėjo dvi šali, kurios buvo atveriamos ir užveriamos BBEz41,23–24. Ir dabar dažnai užvertomis durimis mūsump ateiti SE89.
| Seserelė atgrįždama, darželį užverdama, nebėr muno jaunos seselės, nei žaliųjų rūtelių D36. Tie rūsiai buvo sunkiomis durimis užveriami iš viršaus ir užrakinami Pt.
| Užvėrė jūrų sąsiaurį ties Dardanelių tvirtovėmis rš.
| prk.: Užvérkite užvérkit, o dūšios nobažnosios, angą širdų jūsų, kurios tapėte bendrinykėmis lobio teip didžio DP40. Neturimėg tad pavydėt sugrįžimo, nei jiemus kelio užvért gailėjimop DP281. Ir dūmoju liūdnas kartais ties užvertais amžių vartais B.Sruog.
| refl. tr., intr. N: Sučypė užsiverdamos masyvios, gausiais medžio drožiniais puoštos durys rš. Stiklinės durys sunkiai paskui mane užsiveria I.Šein. Užsivérkim duris, ka musių ne tiek prieitų Bsg. Aš duris užsivėriau K.
| Jau dangus užsivėręs, pragaras atsivėręs A.Baran.
ǁ refl. prk. užsibaigti: Vieną sykį užsivérs kombinacijos, ką tada, kaip manyties? Krš. Stojo kiti [į valdžią], vérte užsivė́rė visi uždarbiai Krž. Svečių šalelėj rūstūs žmoneliai, užsivėrė jų malonės BsO358.
ǁ atskirti, užveriant uždaryti: I ažvė́rė jį ažu durų Dglš. Vištas jau reikia tik užvértas turėtie Aps. Surišo rankas, supančiojo kojas, užvėrė skylėje atskirtą nuo gyvųjų Žem. Nors užverti kalėjimo sienose, nors badu marinami, visokiais tardymais kankinami, nedejuoja ir nesibijo jokios bausmės Pt. Tavo ranka užvėrė saldų vaisių po kietu kiautu I.
| prk.: Šios dienos kultūriško žmogaus dvasios reikalus turime užverti tarp keturių sienų mūsų gryčių Pt. Užverkiam už dančių liežuvį nug nereikalingų kalbų brš.
| refl. N: Tuojaus padarė sau grabą, pastatė koplyčioj ir užsivėrė BsPIII214(Brt). Kad meldies, įeik kamaron savo ir ažusivėręs melskis SPII40.
| prk.: Šalinkimės nuo viso ko svetimo, užsiverkime tautiškoje savo atkaklybėje TS1902,1. [Vaikas] pasidarė šiurkštus, dar tylesnis ir dar didžiau savyje užsivėręs Pt.
ǁ paslėpti: Užvėrei tavo įsčiose, nuog dangaus palaimintose, Jezusą išganytojį SGI24. Tuose senkapiuose yra užverti tikri turtai TS1899,3.
| prk.: Juk kiekvieno žmogaus sieloje užverti tokie neišsemiami turtai, brangenybės Pt.
| refl.: Valdoną svietas įgijo, kurį pagimdė Marija, užvėrėse nesang tame dangus, marios, taipag žemė SGI63. Tuose dviejuose prisakymuose užsivera visas zokonas ir pranašai Ev. Kas gi ažusiveria tame sudėjime apaštalų? AK17. Visas jų tikėjimas su daugybėmis visokių burtų užsiveria talmude TS1900,6–7. Skaitydamas tą pirmąjį punktą storokias ne tiktai teisybę suprasti, kuri tame punkte užsivera, ale dar iš pat grunto aną paimti P. Po vardu tad augymių užsiver tie visi kūnai, noris pri lities vairi P.
8. sustabdyti veikimą, uždaryti: Galima užverti visas girdyklas, kad ilgais metais joks žmogus nebebūtų girtavęs Vd.
ǁ refl. nustoti veikti: Nelaiminga girtystė išnyks iš terpo jūsų, karčemos, dykos palikuonės, užsivers ir nevilios jūsų M.Valanč.
ǁ refl. prk. pasibaigti, nelikti: Užsivė́rė visi darbai, bendrovė bankrutav[o] Drsk.
9. užskleisti: O užvėręs knygas, atidavė tarnui ir sėdos GNLuk4,20.
| prk.: Atverk vėl meilingai griekais mūsų užvertą galinčią ranką tavo brš.
10. darant suspausti, sumaigyti: Kai bėgo višta pro darančias duris, i ažvė́rė durysu Prng.
11. užmerkti: Akis užmerkti, užvérti KII159. Rankos papratimu dirba, o akys užvértos Varn. Užvė́rė akis i nei žodžio nesakė Vdk. Skanus miegas akes jos užvėrė I. Kai akis užveria, sakytum – miršta, o atidaro – iš numirėlių keliasi Ašb. Per užvertas prie smerčio čysčiausias tavo akis ir užvarvėjusias krauju, atleisk man, o Jėzau, griekus mano akių brš. Nei akį neužvėriau ir, apie tai bemislinėdamas, pamačiau dvi senoki mergi lietuviškuose rūbuose BsMtII202(Tlž). Kap uodelis išgėrė, tuo[j] akeles užvėrė LLDI384(Ss).
| refl.: Dabar, prisispaudus prie šilto, gyvo žmogaus, prie motinos veido, jo skaudą akių vokai vėl užsivėrė I.Simon. Jiems iš pailsimo akys užsivėrė brš.
12. užčiaupti: Taradeika neužveramà: ka pradės [kalbėti], nenutildysi Rdn.
| refl.: Baisybės nasrai užsiveria RD194.
| Gerklės neužsivė́rė, giedojom ir giedojom (buvome didelės dainininkės) Rtn.
◊ bùrną užvérti
1. nutildyti: Žmonėm burnõs neužvérsi Kpr.
2. nutilti: Sulauksi, kaipgi užver̃s bùrną atadarius Šmn.

dùrų neužvérti nuolat vaikščioti: Nekviesti svečiai durų neužverdavo nei dieną, nei naktį V.Bub. Jis neùžveria dùrų – bėga i bėga Jrb.
dùrys neužsivė́rė apie dažną ėjimą, daugelio lankymąsi: Po karo kas buvo [vargetų] ejimas, dùrys liuob neužsivérs Rdn. Siūna [vaikai] par dures, neužsi̇̀vera nė minutą Krš. Suvažiavo svečių būrys, neužsivėrė nė durys LTR(Kln).
kaip užvértas apie vikriai dirbantį: Žilindavo barščius, kruopas ir sukdavos tarp stalo, pečiaus ir šaukščiaus kaip užverta A.Vien.
lū́pas užvérti neleisti kalbėti: Senam lū́pos vérte užvértos, neprasižiok (kalbėjo moteris) Rdn.
paužvérti, paùžveria, paužvė́rė (dial.) tr. kišant, duriant įverti: Kiaulėmu dratai nepaažuverti̇̀, tai pievas paparausė Dv.

vérti, vẽria, vė́rė KBII162, K, I, Š, Rtr, RŽ, DŽ, KŽ, DrskŽ; R, MŽ, Sut, N, M, L
1. tr. Žln smeigti, besti: Durklą vė́rė tiesiog į širdį NdŽ. Neskauda, kap vẽria nugaron [adatą]? Vrn. O aš misliau, kad jis man peilį pečiuosna ver̃s Dg.
ǁ Mrj prk. pakišti: Vė́rė špygą į panosę ir nubėgo Dkš.
2. tr. durti kiaurai, persmeigti:
^ Tokis skausmas, kap adata vertái odą, siūtai Mtl.
ǁ skaudžiai, dirginančiai veikti jutimo organus, rėžti, smelkti: Sykį buvau įsukęs didžiąją lempą, tai net akis vẽria Ob. Jis žengė vis tolyn ir gilyn, tik Petrą labai stebino, kad dauboj nėjo tamsyn, bet vis šviesyn, ir pagaliau šviesa net akį ėmė verti J.Balč. Šaltà, vė[ja]s kiaurai vẽra Krš. Blaškomas veriančio, draskančio vėjo, netrukus visai išsimušiau iš jėgų rš. Už nugaros pasigirdo veriantis riksmas – ne riksmas, veikiau beviltiška aimana rš. [Sargybinio rago] veriantį aidą – nejaukų, nesmagų, pakartojo šilai, mėnesiena gili J.Aist.
veriamai̇̃ adv.: Šuo užkaukė pratisai, veriamai rš.
3. tr. Gmž besti kuo, norint įdurti, persmeigti: Vė́rė jį peiliu į pečius NdŽ. Vė́rė juos ietimis iš šonų NdŽ. Tai žmona vyrą vė́rė peiliu, tai vyras [žmoną] Kpč.
| prk.: Susirinkusiųjų žvilgsniai vėrė jį kiaurai J.Balt. Kaip aš būsiu, kaip toks baisiai nuogas veriančioj visatos akyje K.Brad.
ǁ intr. smeigti, mušti (smailiu): Jei tu man lazda, tai aš tau šakėm versiu LTR(Jz). Eik, ba kap vérsiu kokiu daiktu – atvirsi Pv.
| prk.: Kab vė́rė nosin [vaistų kvapas] Rud.
ǁ intr. atlikti bedimo judesį, kyščioti, bedžioti, baksnoti: Nosia vẽria vẽria karvė, neryja Klt.
4. intr., tr. skverbtis, smigti (apie diegiantį, duriantį, smelkiamą skausmą): Skausmas į sąnarį vẽria Klvr. Mane šiurpas vẽria NdŽ. Man in koją kad vẽria skausmas, tai negaliu atsistot Nmn. Dyguliai mane vẽria ir kaip su peiliais mausto J. Verulys teip vẽra, ka nebepaeitu LKT88(Vž). Kai ima galvą skaudėt, tuokart veria per akį P.Aviž(Švn). Kaipo mano vainikėlis, kad tokis dieglužėlis in šonelį ver̃tų (d.) Rdm.
ǁ ppr. impers. [K], DŽ2 labai (ppr. duriamai, smelkiamai) skaudėti, diegti: Netikusi, visus narius kaip vérte vẽra Krš. Mun vė́rė par slėpsnas Kl. Staiga ima verti per akį, gelti kaktą, smilkinį, žandą, dantis EncIX140.
ǁ tr. perimti (apie didelį skausmą): Šią naktį ka vė́rė galvą, ka vė́rė, mislijau, ka mirsu Tv. Naktį atsibudo: – Ui, ui, muni dura, muni vẽra Sd. Pryširdis vaiką vẽra žemėn Šts. Tulžis vẽra i nūvera i gyvolį, i žmogų Lkv.
5. tr. duriant, bedant ką įkišti, įverti: Kiaulei dratą vẽriam, kad neknist Kzt. Aš drato nèveriu, kad i paknis [kiaulė] kiek, lovį iščystysiu Klt. Reiks paršam vért grandys snukiuos, kad neknistų JT307. Ka čiaukšno[ja] [kiaulė], užnėrei šniūrą i vérk drotį Brs. Niekad nebeisiu! – mykė, šnirpštė sau Juzis, kaip bulius, grandį į šnerves veriamas J.Paukš.
6. tr. perduriant, perkišant per ką mauti: Grybus, būlo, vẽriam anta raikščių Drsk. Kotų nevérdavo, [grybo] kotas kaip ir medinis, kai sudžiūsta, neskanus Všn. Veria ant siūlo [tabako lapus] ir neša ant užlų dūmuose išsistovėt J.Balt. Virbalas sienoj pakabintas, ir vẽriam laikraščius Pl. Yra ir veriamųjų mašinų [tabako lapams] J.Krišč. In šakalio vérk, pasvilinsi [vištą] Klt. Ką veikia mama? – Obuolius vẽria Sml. Surištas vantas veria dešimtimis LEXXXIII113. In meškerės vẽria kirmėlę, slieką Aps. Čia bus siūlas karoliam vért Slm. Vaikams uogeles an smilgos vė́rė i nešė – vaikai tėvų nemato Rdn. Kiti rinko žemuoges ir vėrė kaip karolius ant smilgų K.Saj.
| prk.: Y[ra] daug [mokytų], gali ant siūlo vérti, o visi latrai Šts. Būdavo, veriu kaip karolius vieną frazę prie kitos rš. Šit ir sėdi merga ant rugienių šiaudų ir veria metelius (apie senmergę) J.Balt.
^ Verk neverk an šakių šūdą, jis vis tiek drimba LTR(Srj).
ǁ smaukti, mauti: Žarną ant šakalio vẽria ir išverčia Dgp.
| refl. NdŽ.
| prk.: Pieminims viskas an vieno virbalo vė́rės – čia vargai, čia džiaugsmai Rdn.
7. tr. KzR, Gsč, Pns kišti taikant į ąselę ar kokią kitą angelę: Ant nūmonės siūlą veri̇̀ į adatą Lkv. Ilgai į adatą verù, reik akinius skirties Krš. Liuob į siūnamą adatą vė́rėm [lininį siūlą] i siuvom Krp. Vérk siūlą adaton, ašiai žabala, nematau Ant. Akinius tik nešioja, kai siuva ar adaton vẽria – ore nenešioja Klt. Verti gijas į nytis J. Na, ver̃ (verk) adaton (siūlą) LzŽ. Jug vieną siūlą vérsi į vieną nintį Plt. Padaryta šimtas siūlelių, ir vẽria skietan Aps. Tiek be miego, pasilenkiau [į skietą] vérti ir užmigau Krš. Samplėšinis [audeklas] – paprastai veri̇̀ veri̇̀ į kiekvieną skylelę Krtn. Vienon nytelėn veri̇̀ juodus, o kiton – baltus [siūlus] Plvn. Ir pasku rieti į stakles, veri̇̀ į nytis Kv. Apmeti an tų mestuvų, veri̇̀ i audi Vg. Jeigu nori biskį margiau, tai kitaip reik vért, o jeigu teip lygiai, tai kitaip veri̇̀ LKT192(Snt). Į nintis vẽrant reik kėravoti Štk. Į skietą veri̇̀ po du siūlu, tas jau įprasta Bsg. Už kriaučiuko netekėsiu, verti siūlo nemokėsiu LTR(VšR). Pakraščiuos [vyžos] apivarą gi vérdavo, kilpas palikdavo pakraščiuos Žb. Vyžo[je] yr tokios ąsos, į jas vẽria apivaras Jrb. Dešinysis virbalas veriamas į tris akis ant kairiojo virbalo iš dešinės į kairę, ir išmezgama pirma paprastoji kryžminė akis rš. Ponas numovė žiedą nuo piršto ir pradėjo verti, kad tas audeklelis lįst par žiedą LTR(Rš).
| prk.: Nu o ten (kariuomenėje) tai nesiterleno daug. Lamdė kaulus, kad braškėjo, per balno kilpą vėrė kailiadirbiai viršilos M.Katil.
ǁ parengti siūti įkišant siūlą: Juodus akinius užsidėjo i vérs adetą, vérk be akinių Trk. Adatą veriu pusė valandos, kol įveriu Šd.
| refl. Š.
ǁ kaišioti apmatų siūlus rengiant audeklą: Aš jau skietan veriù OG89. Pati vė́riau nytysna Btrm. Vẽriam nytėsa siūlus Azr. O sunku vért: bovelna labai plona, kolei inknebinės Aln. Kaip jau nytys[na] suveri, tada veri̇̀ skietan Kp. Veri̇̀ par keturias [nytis], tada lengviau išmint Alz. Atskiria posmus, veria nytysna, skietan ir audžia Pv. Subėgam visos [merginos] ir galvojam, kaip čia vért, kaip čia aust Sk. Surietei, tada vérti į nytis reik Žeml. Vérk į nytis, vérk į skietą, mun neteko su tais siūlais painioties End. Kad nemoki skietan vért, eik, mergele, kiaulių šert DrskD232.
ǁ sukaišioti apmatų siūlus į nytis: Vẽria pardien raštus i iš staklių nesikelia Klt. Dabar veriù audimą šitokiu raštu Kt. Būčio jau audeklą beveranti̇̀ Plt. Nu o į nytis tad y[ra] tie raštai verami̇̀ Trk. Eglele vẽria ir audžia Ml. Audeklą vérti dabar retoji merga temoka Kl.
| refl.: Trinytis kiteip vẽras Krtn.
8. tr. R303, MŽ406, D.Pošk, J.Jabl daryti (atidaryti arba uždaryti) (duris, langą, vartus, skrynios antvožą ir pan.): Verk duris, kol atversi J. Geležis durų veriama SD1212. Duris vérk – uždaryk, jeigu ataviros; atadaryk, jeigu uždarytos A.Baran. Tėvas temstant neramus vėrė prieangio duris J.Ap. Kaip tiktai duris vėrė trobos, tei ans pirma jo įlėkė į trobą DS115(Šmk). Kiekvienas saklyčios duris vėrė nedrąsiai Vaižg. Girgžda durelės veriamos (d.) Jnšk. Dureles vė́riau, žodį kalbėjau (d.) Rod. Antri gaidžiai giedojo, dureles [dukrelė] vė́rė (d.) Sn. Versi dureles, kad negirgždėtų, šluosi aslelę, kad nedulkėtų LTR(Kz). Klėties duris vėriau, kepurėlę kėliau LLDII233. Aš nevė́riau svirno durelių, aš nevožiau margųjų skrynelių JD900. Ei, mergužė, jau daugiau negersiu, nė karčemos durelių nevérsiu JV85. Kiek tu tankiai skrynę versi, tiek tu graudžiai verksi KlpD52. Kiek skrynę vérsuot, tiek graudžiai verksuot (d.) Pj. Kai neversi greitai vartų, gausi kupron dešims kartų LMD(Tvr). Ejau iš daržyčio daržo, vartą vėriau BzBkXV139(1512m.įrašas). Nėr man brolyč[io] varteliams vért BzF24. Močiutė tarė užtarydama: neverk, dukrelė, stiklo langelį JV7. Langelis veriamas (sukamas ant vyrių) CII420. Durys pusiau vẽramos Grdm. Troba buvo labai graži, pusiau veramos durys, abipusiai aukšti ir plati langai LC1883,39.
| prk.: Būk pats savim, duris pats laimės verk rš. O jis (sapnas) jau čia, jau veria mano langus B.Braz.
^ Ne vartų vẽra, ne subinės rauka (apie netvarkingą žmogų) Krš. Atvažiuoja dažnai vaikai? – Kur tau, durų nèveria… Rdš. Nèveria durų – eina ir eina kavalieriai! Lp.
| refl. Š: Ji mato – durys vẽrias Tlž. Tai vėrėsi aukštai prielangio durys Vd. Sugirgždėjo baisūs uždarai, vėrėsi durys Žem. Veriasi geležiniai vartai ir gaižiai girgžda surūdijusiais vyriais M.Katil. Vėrėsi trobų durys, girgždėjo svirtys, giedojo gaidžiai J.Paukš.
| prk.: Dangaus plyšys vėrėsi, didėjo, atverdamas po savimi neapžvelgiamą sniego platumą M.Katil. O vartai, kurie veriasi vienur ir kitur, yra žmogaus širdis. Veria juos valia Vd.
^ Juozapas geras, visiems ateiviams jo durys veras (visus priima) Žlv. Tai jau žemė vẽrias, kai tu šneki (baisius dalykus sakai) Skdt.
9. tr. Kair darant duris (langą ir pan.) spausti: Vérti koją, pirštus, ranką NdŽ. Tarp durių vera ranką [, jei girgždėlė joje] Sln.
10. tr. merkti: Visą naktį akių nevė́riau NdŽ.
| prk.: Smego į šieną, o čia iš karto miegas vėrė akis visai nakčiai J.Balt.
11. tr. žioti, čiaupti: Per visas vakaras nèveria nasrų (verkia) Lp. Aš arielkos negeriu, nė lūpelių neveriu LB135.
| refl.: Ir dabar iš džiaugsmo seniams burnos nebesiveria J.Paukš. Teip mun pati burna vẽras, iškentėjau, nesakiau End.
12. tr. prk. skleisti: Ir veria ji baisią praeities paslaptį, kokios nebuvau dar girdėjęs rš.
| refl.: Bangavo kalvos, vėrėsi kloniai, lygumos, apsėtos rugiais… sp. Prieš akis jai vėrėsi daugybė pamirštų vaizdų J.Dov. Net neišmokslintam vaikėzui, klausant Jauniaus, vėrėsi kažin kokie platūs horizontai Vaižg. Prieš jos akis vėrėsi nauji akiračiai, ji jautė stovinti ant naujos žemės V.Aln. Iš to tad vėrės man bedugnis, kursai stiprybę mano tik ir smelkia Vd.
13. tr. daryti, kad atsirastų: Tie amžiai bėga ir bėga kruvini, draskydami senas žaizdas, naujas tau veria [, Lietuva] J.Aist.
| refl.: Kelionėj veriasi ir gyja sopės J.Aist.
14. refl. prk. labai norėti, geisti: An ko tę vẽrias – an trijų valakų žemės (ne mergos reikia, bet jos ūkio) Lp.
◊ ãkį (aki̇̀s Klt) vẽria BM61(Žb), DŽ, Slk žãvi, kreipia žvilgsnį: Tokie gražūs riešutai, kad ãkį vẽria Ėr. Ãkį vẽria obuoliai, kur rublį prašo Slm. Įeik į kriautuvę, ãkį vẽria [prekės] Sd. Bažnyčio[je] to[je] angelai tai net ãkį vẽria Snt. Miškan, būdavo, eini – tai net ãkį vẽria A.Baran. Kalnas kalniečiui labiaus akį veria, neg dirva artojui TS1902,2–3b. Jaunoji buvo graži, kaip piene maudyta, net akį vėrė, į ją pažiūrėjus A.Vaičiul. Dangaus rasa atsigavę medžiai ir žolės net akis vėrė savo žalumu A.Vien.
ãkį vérti su pavydu žiūrėti: Vẽria visi ãkį in karvę Dglš. Jis buvo labai skūpus, kad jis an skatiko akį vėrė BsPIV230(Brt).
akimi̇̀s vérti įdėmiai, skvarbiai žiūrėti: Jin vẽria jį tom akim, i gana Lnkv.
ant siū́lo vérti apie (ką) labai švarų, gražų: Kviečius a rugius galėjo ant siū́lo vérti, kaip išpikliavoti Plt. ×
danti̇̀s vérti ant šniū̃ro badauti: Neduok Dieve, kad būtų karas: danti̇̀s ant šniū̃ro reikėtų vért Jrb.
kai̇̃p ant (nuo) siū́lo vẽria sakoma, kai kas ką labai gerai, sklandžiai daro: Pamokslą kad sako – vera kaip nu siūlo Šts. Eita gerai anam kalba – kai̇̃p ant siū́lo vẽra Pln. Ot valgo, kai ant siū́lo vẽria Rod.
kai̇̃p ant siū́lo vẽriamas geras, puikus: Prastų neema rugių, tik kaip ant siūlo veramus Šts.
lū́pas vérti prabilti: Prieš jį nei vienas lūpų nevėrė prš.
nors ãkį vérk apie didelę tamsą: Tamsumeinia, nor ãkį vérk Rod.
[į] ši̇̀rdį vẽria
1. Gs, Šmn kelti skausmą, nerimą, skaudinti: Jūsų gerumas tiesiog man širdį veria J.Balč. Vẽria ši̇̀rdį kaip su peiliais Krš. Net širdį peiliais veria tą atminus Rp. Tos moters vargas tačiau ir mūsų daug kentėjusiai liaudžiai vėrė širdį ir per daug į akis dūrė Pt. Iš visų balsų jam ir šiandien širdį vėrė vaikučių dejonė: ištroškę kaitroje kūdikiai aimanavo vandens A.Vaičiul. Pasigirsta širdį veriantis Butrimienės riksmas K.Saj. Kap tik jis duris patraukė, tai man ir vė́rė širdiñ, kad čia gerai nebus Dg. Jam vė́rė širdiñ, kad tai jo motinos žodžiai Rud. Bandos išalkusios žviegimas vėrė širdį Ašb.
2. jaudinti, žavėti: Tada lakštingala užtraukė dar balsiau, dar gražiau; jos giesmė tiesiog širdį vėrė J.Balč.
apvérti, àpveria (api̇̀veria), apvė́rė tr. Š, KŽ; Ak
1. veriant, kišant apsukui apvarstyti kuo: Žmonės moka pasiūt tą šepetį [linams], sudeda, kotą padirba, api̇̀veria virvelėm Kp. Api̇̀veria api̇̀veria, aũklėm apveržia tą riešą, tuos autus apvyniotus, ir eina dirbtų PnmR. Nagines apvė́rė, iškapojo skyleles, naginės tai da gražu [vaikams] Vdn. Čia suraukia, čia vat iškapoja iškapoja [skylutes], da užriečia ben kiek, aplink api̇̀veria šikšna [nagines] Kvr. Nuvydavai tuos šniūrus, apsukui apvérdavai, sutaisydavai, suraukdavai vieną [naginės] galą, antrą, kaip reik Sk. Tėtė paraukė nagines naujas, taip apvė́rė su šikšnelėms Klk. Aparų privysiu buntelį aple visą naginę apvérti i da staibiams apvyturties LKT63(Lkž). Antrą kartą naginę gal apverti, jei virpiai neištrūko Trk. Apverk vyžus apivarom Lp. Vyžų iš anksto pripinta, dabar tik reikia apverti ir suieškoti autų M.Katk.
| prk.: Darželį tvoromis tvėrė, mane kalbomis apvėrė Db.
| refl. tr. Kal: Apsivė́riau nagines, dabar galėsiu aut Lnkv.
ǁ refl. apsivynioti, apsinarplioti: Apsivėrė siūlas aple adatos bulę, negaliu beįverti Šts.
2. Imb, Grz apsukui apvarsčius ppr. sutraukti: Reikia apvért vyžus LzŽ. Tai jos (vyžos) nesmunka ir būva šitei apvérta Žb. Liuob nusivys ilgus apvarčius, į adatą įsivers ir į rinkį apvérs [naginę raukdami] Kl. Pavermu apverk, aprauk nagines, ne latviškai, bet apalia siūle Šts.
3. suverti, apvarstyti: Smilgikę apvérsi tatai, apvérsi žemuogėms kaip rožančių End.
atvérti, àtveria, atvė́rė tr. Š, Rtr, NdŽ, KŽ; Q48, SD1117, SD235, H, H157, R, R127,271, MŽ, MŽ166,363, Sut, D.Pošk, S.Dauk, RtŽ, M, LL216, L
1. atidaryti ką, padaryti atvirą, neužsklęstą: Vartus atvérti KII227. Atverta anga ikigal B, N. Atàveria duris ir prašo vidun Sb. Naktimis girdžiu, jis lipa laiptais, atveria duris J.Gruš. Pro atvertas vagono duris į vidų imdavo smelktis bauginanti juoda tamsa J.Ap. Jis langą atvėręs pradėjo švilpt BsPI47(Rg). Išėjo uošvelė, atvė́rė vartelius JV230. Mergyte mano, jaunoji mano, ai, bent atvérki stiklo langužį JV136. O ši trečioji, vis jaunesnioji, vartus atvėrė ir palydėjo KlpD28. Viena mamužė vartus užvėrė, antra mamužė greitai atvėrė RD168. Svirno duris atverdamas, o ir pamačiau savo mergytę KlvD241. Šitie vartai turi užrakinti pasilikti, neturi atverti būti BBEz44,2. Atvėrė tada duris ir ižbėgo Ch2Kar9,10. Duris Jerusalemo neatverkite iki saulei įkaitus BBNe7,3.
| Kodėl mes atveriam duris išduodantiems gyvuosius? J.Gruš. Jau atvertos durys jop ir meilę savo duosti žmogui kožnamui PK115. Atverk vartus tam, kursai tuskena Mž102. Kuris prašo, ima, ir kursai ieško, randa, ir klambenančiam bus atvérta DP221. Tuskenkite, ir bus jums ataverta MT192. Tad išvysite, bau neatversiu aš jumus langus dangaus ir pabersiu jumus peržegnojimo pilnystę BPI352. Kėlės iš smerties Christus, atvėrė mums dangaus vartus Mž264.
^ Anam mergės nė čiukurio neatvérs, ka paaugs į vaikius Sd.
| refl. tr., intr. SD326, H, H157, R, MŽ, MŽ220, Sut, N, M, Š, Rtr, KŽ: Aš duris atsivė́riau K. Tujau ema ir atsi̇̀vera durys Yl. Atsiveria durys, ir įeina vargonininko šeimyna – pati ponia ir šešetas vaikų Žem. Atėjo pas vartus geležinius, kurie vedė miestan, kurie patys jiems atsivėrė GNApD12,10. Trečiojo kambario šalines duris atsivėrę, randa ten tris lovas vienais šilkais parėdytas Sln.
| Pasakyk žodį, ir pilies vartai tau atsivers, ar nori medžioti, ar pažįstamus aplankyti V.Krėv. Paprastiems pagonims tos šventyklos vartai atsiverią tik Mildos šventės dieną A.Vien.
| prk.: Kaip Amerika atsivė́rė, ėmė vyrai bėgti Grd. Ir atsivėrė langai dangaus, ir atejo lytus ant žemės per keturias dešimtis dienų ir naktų BB1Moz7,11.
^ Dvejiems vartams atsivėrus, arklys žvengia (liežuvis) LTR.
ǁ padaryti įeinamą (išeinamą): Jaunoj, kai atvė́rė skrynią, tai pilna skrynia buvo audeklų Pns. Prieš vakarą kerdžius žardžius atveria ir galvijus namo varo K.Donel1. Ir atvėrę skarbus savo dovanojo jam dovanas, auksą, kodylą ir mirą NTMt2,11. Grabą po tam taip atvėrus ir žemei didei drebėjus, išgąstis apėmė sargus Mž227. Atvėrėme savo maišus ir radome maišų viršuje pinigus Skv1Moz43,21. Turiu jungą jaučių, tris žirgus nušertus ir namelius neskolingus, dėl kožno atvertus LB103. Štai eš jūsų duobes atversiu ir jus, mano žmones, iš jų atimsiu ir jus žemėna Izrael atgabensiu BBEz37,12.
| prk.: Pašvęsk man visus pirmgimius, kurie atveria motinos įsčią Skv2Moz13,2. Vis, kas pirmą kartą augyvę savo atver[ia] (paraštėje pirmadesys, pirmadėlys), tatai yra mano BB2Moz34,19. Tada liepsi pereit Viešpatiesp tą, kas atveria gimdyvę Ch2Moz13,12.
^ Akis užmerk, subinę atverk B.
| refl. intr., tr.: Pratark, žemele, atsiverk, grabeli, kelkie kelkie, mano tėvužėli, renk ma[n] didį pulkelį LTR(Br). Žemė drebėjo ir uolos skeldėjo ir per keturias dešimtis dienų ir naktų grabai atsivė́rė DP179. Atsivėrė dangus, išejo aniolai, sveikindami užgimusį brš. Ėmė atsivėrė kapas, išėjo tas ūkinykas BsPIV32(Brt).
ǁ refl. turėti išėjimą: Seilių liaukų latakai atsiveria į burnos ertmę rš. Aukštesniųjų stuburinių gyvūnų [kasa] – atskiras organas, atsiveriantis dvylikapirštėje žarnoje 1 arba 2 latakais LTEV354.
ǁ prk. padaryti pasiekiamą, gaunamą: Mirdamas senolis prašo, kad Ponas Dievas atvértum jam kelį į dangų J. Tikim Jezų Christų kėlusį ir dangų atvėrusį Mž244. Tu … atavėrei tikiantiemus karalystę dangaus Mž548. Meile, tu atneši viltį, tu atveri dangų J.Gruš. Kol žmones pritraukia, visi jie žada dangų atverti LzP.
| refl.: O štai dangus atsivėrė jamui, ir regėjo nužengiančią dvasią Dievo NTMt3,16. Čia jai rodės, kad medžių šakos ties ja prasiskyrusios ir atsivėręs dangus J.Balč. O stojos, kad visos žmonės buvo apkrikštytos … ir meldės, jog dangus atsivėrė ir jos Dvasia šventa nužengė nuog jo kūniškame paveiksle kaipo karvelis Ch1Luk3,21.
ǁ refl. pasidaryti atviram, galimam įeiti, įplaukti: Atsivėrė liūnai ant kelio Ar. Pakalnėj paversmis atsivėrė Ds. Pavasarį atsiveria ežerai ir kūdros J.Jabl. Mūsų vandenys jau dabar kone visur yra atsivėrę taipo, jog čionai jau šiporystė yra iš naujo prasidėjusi Kel1865,64. Žemelė atsivė́rė, o artie suvis nėra kam Krkš.
ǁ prk. padaryti juntantį, funkcionuojantį: Čia balsas iš pat dangaus atvėrė ausis ir akis žmonėms vargdieniams Sz. Atverk visų apkurtusių ausis! Ns1832,1. Atverk kietą širdį, jeng Christus per žodį nū ing tave ineis Mž156. Kada tu širdis mūsų atversi, o lietum dvasios šventos užliesi, duos kožną čėsą didybę vaisiaus PK185. Iš to parmaniau jūsų tvirtą tikėjimą, atvertą širdį ant priėmimo gero mokslo M.Valanč. Viešpats atvėrė jos širdį, kad stebėtų tai, kas buvo Povilo sakoma SkvApD16,14. Tada atvėrė jis jiemus protą, kaip raštą permanė, bylodamas jumpi BPI406.
| refl.: Epheta, tai yra atsiverkis, ir tuojaus atsivėrė ausys jo brš.
2. atversti, atskleisti: Ir atvėrė knygą po akim visų žmonių A.Baran. Niekas neatsirado vertas atverti knygą nei aną veizdėti GNApr5,4. Gulėjo Šventasis Raštas atvertais lakštais prš. Sūdas buvo laikomas, ir knygos buvo atveriamos BBDan7,10.
| refl.: Jos (dulkinės) atsiveria staigiai ir visos žiedadulkės greitai išbyra rš. Lėvens užutėkyje atsivėrė sniego baltumo vandens lelijos žiedas J.Balt.
3. ArchXIII222 atmerkti: Jie akis atvė́rę pamatė KI48. Kuo plačiau akis atvėriau, tuo džiaugiausi žeme labiau rš. Ir kad jau akis atvėrė iš miego savo, persigando, nežinojo, kur ana esanti DS145(Šmk). O Saulius kėlėsi nuog žemės ir atvėręs akis nė vieno jų neregėjo VlnE142. Atgiverk akis o veizdėk, kur tos žymės SE173.
| prk.: Kurtiniai, klausykite, o aklieji, atvérkite akis ant regėjimo DP392.
^ Kad neatvė́rei akių, tai atvérk ausis (sakoma ką pražiopsojusiam) Plv.
| refl.: Kol jis (velnias) visą žemę aplakstė, tas žmogus ir vėl miegta sau lig pryšpiečių, kol jam akys atsivėrė Sln. Plačiai atsiveria išsigandusios jos akys, dirstelia nustebusios į trypiantį prie lovos Aleksiuką Vaižg.
ǁ padaryti reginčiais: Ponas pats akis atveria aklų ir padeda tiems, kurie puldinėja PK101. Tada atvėrė Viešpats Bileamo akis CII168. Ką tu sakai apie tą, kurs atvėrė tau akis (išgydė neregį)? SkvJn9,17. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusiojo akis SkvJn9,32. O buvo subata, kad Jezus padarė purvą ir atvėrė akis jo GNJn9,14.
| prk.: Atverkima (atverk man) akis, idant regėčiau stebuklus ant tavo prisakymų BBPs119,18. Mirštančiam arba maž pirm to akis àtveria, idant didumą ir sunkumą nuodėmių savų dabar pažintų DP165. Ir atvėrė Dievas akis jos, jog išvydo vandenies šulnį Ch1Moz21,19. Atverk akis proto mūsų dėl supratimo garsinimo evangelijos tavo brš. Kurią dieną jūs iš to valgysit, bus jūsų akys atvertos ir būsit kaip Dievas ir žinosit, kas ger[a] ir pikt[a] yra BB1Moz3,5.
| refl. B: Anam akys atsivėrė ir pradėjo gerai veizėti, kaipo pirmu regėjo S.Dauk.
| prk.: Ką norite, idant padaryčia jums? Tarė jam: – Viešpatie, idant akys mūsų atsivertų BtMt20,32–33. Ir atsivėrė akys jų ir pažino jį (Jėzų), ir jis pragaišo MP164. Dabar jau atsivėrė akys dūšios tavo MP120.
4. pražioti, praverti (ppr. burną, lūpas): Jei sučiaupsime ir atversime lūpas, tai gausime priebalsius p, b J.Balč. Gaili nasrai jų atverti, mus tuojaus nor praryti Mž338–339. Išsižioju, burną atveriu R39, MŽ52. Jis atvėręs burną kalbėjo B. Aš tylėsiu ir burnos savo n’atversiu CII518. Lūpas mano pats atverti teikis, o gerklė mano tave visad šlovys PK63. Bei ranka Pono buvo ant manęs vakarą … ir atvėrė … man mano burną BBEz33,22. Kaip avinėlis tyli jį kerpančiojo akivaizdoje, taip jis neatvėrė savo burnos SkvApD8,32.
| refl.: Ir atvė́rės tuojaus nasrai jo ir liežuvis ir kalbėjo liaupsindamos Dievą DP461.
5. Blv pridurti, prakiurdyti, perskrosti: Pradeginimu pūlėjimą atvérti I. Šonas jo (Jėzaus) ragotine yra atvertas DP182. Vienas kareivis atvėrė jam ietimi šoną SkvJn19,34. Laistai kruviną prakaitą ir dabar vėl po numirimui duosi atvert ragotine š[ventą] širdį tavą DP153.
6. refl. prakiurti, pasidaryti žiojėjančiam: Atsivėrė rona B. Nuo išsigandimo jam žaizda atsivė́rė Mrj. Ranka pūliavo pūliavo, o dabar žaizda atsvė́rė Lel. An kojos atsivėrė rona, ir niekap jos išgydyt negaliu Lš. Žaizda atsivė́rė, sarvaliuo[ja] i sarvaliuo[ja] Krš. Žaizda tik užgyja ir vėl atsi̇̀veria Mrj. Votys bet kur ant kūno sąnarių atsiranda ir ilgai stovia atsivėrusios Sln.
ǁ pasidaryti žaizdotam: Pagijęs buvo, naujai plaučiai atsivėrė Grd. Kas bus, kai man atsiver̃s koja? Gs. Gysla atsivėrė ir paplūdo visas kraujais Db. Ne kožnam atsi̇̀veria angina Sug.
| prk.: Begulint i šonai atsivė́rė KzR. Senatvė[je] atsi̇̀vera visi galai (užpuola visokios bėdos) Rdn.
7. pradėti (ppr. susirinkimą įžanginiu žodžiu): Basanavičius … pavakariais atvėrė visuotiniojo susirinkimo posėdžius LTII133. Susirinkimą atvėrė ratelio vadovas prš. Jaunimo draugijos pirmininkas atveria susirinkimą I.Simon.
ǁ VŽ1904,2 įsteigti, pradėti veiklą: Kuomet pirma dailės paroda buvo atverta – mes tik džiaugėmės Pt. Atverta nauja mokykla sp. Atveriami nauji arbatnamiai, ūkio rateliai sp.
| refl.: Kada vidurinė mokykla atsivė́rė po karo, ta reikėjo mokėti [už mokslą] Krž.
ǁ duoti pradžią: Palydovai atvėrė naują radijo ryšio technikos epochą rš.
| refl.: Jau kad bjaurus [laikas], jau kap pasaulis atsivėrė, nebuvo Kpč.
ǁ refl. Jrb rastis: Greit atsivérs darbų: dobilai pjauti, šienas vežti Užv. Kaip būs bulbės kasamos, atsivérs bobums darbų Krš. Tai kitoj vietoj nauja bėda atsiver̃s Rmš. Atsiveria raudų dainos LTR(Ds). Tuomet atsivėrė prie vargo dar ir širdelės skausmas Žem. Greit nugins sniegą i atsivérs darbai Krž. Suskutus bulbes, kiti darbai Joneliui atsivėrė: kiaules luobti, karves pagirdyti Žem. Liepos pradžioj atsivė́rė šilumos Rs. Rugpjūtis kai atsivérdavo, tai vyrai pjaudavo, o moterims reikdavo rišt ir statyt Svn. Atsivėrus pavasariui, ir kelmo šaknyje pabunda gyvybė L.Dovyd. Su kryžeiviais naujos ir kruvinos karės atsivėrė S.Dauk.
8. padaryti matomą, nepridengtą: Viskas atverta kaimynui: pažiūrėk, palygink ir – nori pavydėk, nori pats pasitempk rš. Naujas rašytojų veiklos perspektyvas atvėrė ir besikurianti kino meno sritis rš.
| refl.: Jis regėjo, kaip kops į kalną anapus Vištyčio ežero, kaip sustos po didžiąja pušimi ir kaip prieš jį apačioj atsivers slėnis, kur jis praleido gražiausią savo vasarą A.Vaičiul. Staiga prieš akis atsiveria bekraštė pieva, kurioje vos vos linguoja ramunės J.Mik. Pagaliau krūmai pasibaigė, ir priešais atsivėrė apleistos žvyrduobės J.Avyž. Didingi vaizdai atsiveria keliautojui sp. Įkvėpiau giliai ir suspaudžiau krūtinę, kad ji nedunkčiotų taip, lyg baigiant kopti įkalnėn, už kurios tuojau atsivers mano numylėtos namai M.Katil.
| prk.: Tiesa atsivėrė tik po kelių mėnesių A.Vaičiul.
ǁ padaryti žinomą, suprantamą, atskleisti: Bet to kitaip žinot negali, tiektai kad jiemus (kunigams) àtveria sielą per tikrą pasisakymą DP204. Jėzus atvėrė jiems išmintį CII719. Būtų su kuo išsikalbėti, gal kitaip tada. Tačiau kam ji gali atverti savo paslaptis? V.Bub. Klausytumbime nuog jų (kunigų) žodžio Dievo, atvertum̃bim jiemus sielą mūsų per nužemintą pasisakymą DP329. Didžiuojantiemus, lepūnamus o nevertiemus nenorėjo atvert slaptų savų, kurias apreiškė mažiteliemus DP92.
| prk.: Kalbėjo su mumis ant kelio, raštą mumus atverdamas BPII19. Aš tik tau visas širdies gelmes atversiu J.Aist. Apdainuodamas gamtos grožį, poetas atvėrė paprasto žmogaus dvasios gelmes rš.
| refl.: Maironis čia atsiveria kiek kita savo talento puse rš. Justinas atsivėrė jai ir pasakojo apie savo šeimą A.Vaičiul. Aukštaičių bajorai, anksčiau už žemaičius lenkų įtekmei atsivėrę, … bene vardu tiktai („litwini“) tesiskyrė nuo lenkų bajorų LTI510. Netyros ir šiurkščios sielos negali atsiverti filosofijai rš.
9. perskirti, padaryti su tarpu: Atvėrė jiemus Dievas dangaus marias šiteip, jog vanduo iš abijų šalių stipriai stovėjo kaip mūras ir anys sausa koja ėjo ant grunto marių BBJdt5,10.
| refl. LL214: Žemė atsivė́rė, i ta bažnyčelė nuejo į žemės gilumą (ps.) Yl. Kaip jau gerai sutemė, sako toj duktė: „Žemele sieroji, atsiverk!“ Tuo žemė atsivėrė, ir ji nugramzdėjo BsPIV279(Brt). Rodės jam po kojų žemė atsiversiant Sz. Ne vienas žmogus ant lauko pagelbos ieškodamas prapuolė atsivėrusioje žemėje IM1862,24. Žemė atsiver̃s, seserį prarys BM202(Grnk). Kad atsivertų siera žemelė, aš prakalbyčiau savo močiutę LTR(Ilg). Tiktai visados šaukė jop … prašydami, idant žemė atsivertų o parodytų jį aniemus veikiai MP134. Atrakino duris karaliaus uždraustas – tuo atsivėrė pekla, velniukai iššoko bėgiot po visą karališką dvarą BsPIII27(Nm). Kad ji prie tų akmenų prieidavo, tai vėl atsivėrė akmens ir vėl buvo stuba BsPI12(Rg). Kalne, atsivérk! Jrk76. Tu tą trimitą papūsk, ir visas dvaras atsivers, o aš būsiu išvaduota P.Klim. Totverisi žemė ir tepagimdi išganytoją DP502. Ir štai dangus atsivėrė ties juomi NTMt3,16. Per tavo pūtimą atsivėrė vandenys BB2Moz15,8.
ǁ prasiskirti, atitraukti tolyn: Kelis kartus teip žengę, atveria tą skritulį (ratą) ant aukuro pusės Vd.
| refl.: Paskutiniu du ištiesia po vieną ranką gelmėn [scenos], iš kur jiems (veikiantiems asmenims) duoda rankas atsivėrę mažu du skrituliu Vd.
ǁ refl. Ar prasiverti kiaurymei (apie ką žiojėjantį, gilų): Upies akys dar nebuvo atsivė́rusios [pavasarį] Trš. Kad žemė išpijusi, tai maivos atsi̇̀veria J. Ledas visą laiką traškėjo, trūko, aižėjo, atsiverdavo dideli plyšiai K.Bor. Šliūkšterės vandenį iš klumpio – už mylios, už antros ežeras atsivėrė Vaižg. Kelkitės ir varykite iš čia arklius, nes greit čia atsivers ežeras LTsIV608.
| Vieškelis atsivė́rė, pasidarė ežeralis Pln.
| prk.: Bet tos nesuprantamybės nėra tokios dažnos; dėl jų iki šiolei dar nėra atsivėrusi bedugnė tarp vieno ar kito lietuvių kalbos ploto K.Būg. Tarsi stengdamasis užkišti atsivėrusią spragą, pats rašė rš.
^ Iš kur Dievas tura kantrybės: i žemė tokims neatsi̇̀vera, i žeibai nenuplieka Krš. Suriko surikęs kaip beprotis, rods žemė atsivérs Krš. Pašoko išsigandęs, tartum žemė po kojomis atsivėrė J.Avyž. Kad tave atsivė́rus žemė prarytų! Ds.
◊ (kam, kieno) aki̇̀s atvérti padaryti (ką) suprantantį, daug žinantį, apšviesti: Dievas atvėrė jam akis ir parodė jo klaidingus kelius I.Simon. Šventajam vyskupui Aukščiausias anksčiau atvėrė akis negu mums V.Krėv. Mums tu akių atvert neprivalai! Vd. Meilė staiga atvėrė akis, atkimšo ausis rš. Žmogau, akis atverk, brangvyno jau visai negerk Kel1856,168.
ãkys atsi̇̀veria Snt aišku, suprantama pasidaro: Atsivė́rė ãkės po laiko Krš. Atsivė́rė i man po čėsui ãkys Klt. Kaip apsižanijau, tada atsivė́rė ãkys, ale jau po čėso Kv. Akys atsivers, kai bus per vėlu I.Simon. Sesuo kai ištekėjo, man (jaunesniajai seseriai) tada ãkys atsivė́rė (pradėjau eiti į šokius, su bernaičiais kalbėtis) Brž.
bùrną atvérti DŽ imti kalbėti, prašnekti: Jis bijo burną atvert Mrj. Ko tyli, ar negali burnõs atvért? Gs. Jis meluoja, kaip veik jis tikt bùrną àtveria KII38. Jin teip nė burnos neatvėrė, ir numirė paryčiui Jnš. Katrie kojų nekelia, ir tie bùrnas àtveria Čb. Nelauk, daugiau neatvérsu burnõs Ub. Par visą metą burnõs neatvė́riau Grd. Ana ant munęs daugiau bùrnos nebatvė́rė Plt.
dùrys atvértos galima, sudarytos visos sąlygos: Sukti, smaukti daba dùrys valdininkams atvértos Rdn.
lū́pas (nasrùs) atvérti imti kalbėti, prašnekti: Ka ans tau lū́pas atver̃tų, ka negerai! Krš. Vaikis nė lūpų neatvėrė, gavęs par ausį Šts. Lū́pų aš žentui i neàtveriu, labai jis negeras Grnk. Tuose kanonuose kad nors kas būtų lūpas atvėręs apie moteris – niekas Blv. I ana, gyvatė, ne lū́pų neàtvera Trk. [Jėzus,] atvė́ręs nasrùs savus, mokė juos bylodamas DP532. Ir [Asarijas] atvėrė nasrus (burną) savo, meldėsi ir bylojo BBDan3,25. Nes piktadėjas savo nasrus atavėrė ir neteisum liežuviu mane apiriejo PK86. Tasai bus vestas kaip avelė ant užmušimo, o notvers nasrų savo MP151. Todring Povilas š[ventas] išminties Dievo prašo, idant galėtų teisiai nasrùs savus atvert DP319. O atvėręs nasrus savo mokė juos kalbėdamas Ch1Mt5,2. ×
peklà atsivė́rė Ds kilo barniai: Kolei jos nėr, tai ir tyku, atejo ir vėl peklà atsvė́rė Skdt. Nė tavęs neliks i mums peklà atsivérs Lnk. Čia peklà atsivė́rė, važiuosme dangaus ieškot (juok.) Btg. Marikė nutylėjo, nes žino, kad pasipriešinus visa pekla atsivers: kai pašėls ponia, nebebus galo Žem.
prãgaras atsivė́rė Graž prasidėjo, kilo barniai: Pas mum namuos tikras pragaras atsivėrė Užp.
rañką atvérti duoti, dalyti: Savo dosningą rañką atvérti KI584. Dosnią ranką kaip atveri, tada visi esme pasotinti MŽ239. Atverk ranką maloningą antgi kožno ubago Mž389. Atveri tu ranką tavo ir pasotini visus gyvius pasimėgimu Vln37. O kada ant jų atveri rankas savo, est pilni viso gero PK35. Atverk vėl meilingai griekais mūsų užvertą galinčią ranką tavo MKr42.
snùkį atvérti menk. imti kalbėti: Kad ir kojos nepakelia, ale snùkį àtveria (nedirba, bet šneka) LKT200(Plv). Kas ir kulnų nekelia, ir tas snùkį àtveria Gdl.
ši̇̀rdį atvérti DŽ1, Lbv atvirai išsipasakoti, būti atviram: Aš tau àtveriu ši̇̀rdį Dgp. Aš neturėjau kam širdiẽs atvért, pasidžiaugt vaikais Ad. Tavo atsivertimas jai duoda drąsos atverti savo širdį J.Balč. Buvai visados man tikras draugas, ir tik tau galėjau savo širdį atverti V.Krėv. Tai žiūrėk, Agnieškut, aš tau tik vienai savo širdį atveriu ir viską pasisakau A.Vien. Pats net mane palaužei ir privertei atverti širdį K.Saj. Prieš ją atvė́rus savą širdẽlę vargelius pasakoja DrskD197.
širdi̇̀s atsivė́rė pasidarė atviras: Aloyzas pritarė galvos linktelėjimu. O paskui dar kartą atsivėrė vargšo žmogaus širdis I.Simon.
žaizdà atsi̇̀veria nj. apie sielvartavimą: Kap prismeni visa, vėl širdy žaizdà atsi̇̀veria Kb.
žaizdàs atvérti kng.
1. išsipasakoti nelaimes: Ir kaimynai atvėrė vienas kitam savo žaizdas P.Cvir.
2. priminti ką nemalonu, skausminga: Vis dėlto laiško naujienos atvėrė tėvo ir senutės širdyje gilias žaizdas P.Cvir.

žõdį atvérti Graž prabilti, prakalbėti: Nė žodžio neatvėrė ir mirė Ggr. Mergaitė prieš tėvus žodžio neatverdavo Vlkv.
įvérti, į̇̃veria, įvė́rė BŽ45
1. tr. Lp įdurti, įsmeigti: Invė́rė peilį meitėliui ir papjovė Dg. Invė́rė peilį, ir negyvėlis Drsk. Slenkstin adata invérta Nč. Pripuolė Zubrys ir invėrė [briedžio] kaklan stipriąją smeigeną V.Krėv. O tas veršis papjautas, peilis rūron invértas (d.) Dg.
| refl. tr.: Kojon stiklą insivė́riau Kls. Jaučiu, kad man daigo papadį: buvau insivė́ręs pašiną Rdš.
2. intr. persmelkti, perimti: Sopulys invėrė in šitą šoną Dg.
3. tr. duriant ką įkišti: Dratą invė́rė kiaulei, daboja in lovelį kiaulė, neryja, subliuško Klt. Nosy dratas invértas LKT366(Mrs). Nosin grindis invérta Pns. Įvérk paršam grandis snukiuos, ir neknis JT336. Paprašė paršui dratos įvért Kp. Siūlelius į̇̃veria, kitas karoliuką į̇̃veria [į ėriuko ausytę] Kpr. Kiti dvi skyluti pradurdavo ir siūliukus įvérdavo [avinukams] Kri. Burute, burute, – už ausies pačiupinėja, – ka virvelė įvertà – tai čia mano avelė (sako trumparegis) Bsg. Žymėdavo [mažus ėriukus], siūliukus įvérdavo ausytėn Žb.
| prk.: Tokiam kuiliuo tik grandį į nosę įvérti! Krš. Išauginai tokį jautį – matyt, darbo neturi, prašosi grandies į nosį įveriamas J.Paukš.
| refl. tr.: Duktė prasidūrė ausis ir įsivė́rė auskarus Vkš.
| Arklys insvė́rė cveką kanopon Vlk.
4. tr. R112, MŽ, MŽ147, Sut, D.Pošk, S.Dauk, K, M, J, Š, Rtr, NdŽ, KŽ veriant įkišti: Įveriu siūlą bulin adatos SD172. Įveriu siūlą į adatą, į nytis N. Įverti siūlą ing adatą I. Añveria siūlą adaton Ad. Tę siūlas anvértas Nmč. Geras siuvėjys už nugaros aždė[jo] adatą i iñveria Klt. Storesnis tus galas, ką jau pramuša skūrą, o čionai, kur siūlas invérta, plonesnė toj adata Sn. Jau nebeantaikau adaton anvért Žl. Kai iñveri [siūlą], tai baika, ale kol iñveri Rk. Antvérk tu man adatą, bo aš pats jau nieko nebematau LKT280(Ssk). Regiu tep, o adaton neañveriu Ml. Adeton sunku invért siūlo Zt. Tų adatų subinės mazilytės: pasiusti gali, kol į̇̃veri Krš. Be akinių, ka reik siūlą į adatą įvérti, sunkiai Krt. Bulia maža, neiñveriu siūlo Drsk. Netropiju adaton invért Mlk. Neiñveriu adaton siūlo, akys jau senos Dv. Įvért mastis Š. Pakraščiuos gi kilpas palikdavo virvelę invért [vyžai] Žb. Į tą pagaliuko skylutę į̇̃veria pantį ir riša karvei ant kaklo Bsg. Šniūrai įverti̇̀, tas arklelis trauka, o žmogus eina ratu Klk. Tą tarankį šieno prikimš prikimš, į kraštus šniūrai būs įverti̇̀, antsidės an pečio i nuneš arkliams į staldį End. Spragelo buoželėn iñveri skūrą ir pririši prie koto Vlk. Į tą laikrodį buvo įvértas diržiukas, tai išsivėrė Jrb. Į keturius lopšio kampus įver keturius šniūrelius ilgus per sieksnį LMD. Ir tę į̇̃veria jau tą rankšluostį į rankšluostinę Plv. O du galu lencūgų invėrė anys ing dvi spituli BB2Moz39,18. Buvau kitąsyk kriaučius, dabar nebmatau adatos įvérti Vg. An savo pastatysiu – vis tiek įvérsiu [adatą] Kdn. Įveriu adatą R264, MŽ353. Inver̃’ adatą Dglš. Visai pamilijai akis išbadysiu, lig adatą beįvérsiu (juok.) Šts.
| refl. tr.: Sena, [o] aš dar adaton insivertáu Drsk. Kad niekaip neįsi̇̀veria Š. Akys privargo, tai sunkiau įsi̇̀veriu [siūlą į adatą] PnmŽ. Įsivė́riau šilkinį siūlą Vl. Neinsi̇̀veriu [siūlo į adatą], kad tave šaut! Pv. Insivért adaton akinius turiu Dg. Da įsi̇̀veriu ir laibutėn adaton Kp. Kad aš mašinos [siuvamosios] neturù, i nelabai tenoriu, sunku įsivérti Grd.
| Aš adatą įsivė́riau K. Įsiverk adatą Š. Su akiniais da vis ir adatą insi̇̀veriu Dg. Reikia pratyt prie darbo, o tai nei adatos įsivért nemoka Pnd.
ǁ tr., intr. KŽ parengti austi (sukaišiojant apmatų siūlus): Ar inverta negerai, ar parišta negerai, kad nesimina teip, kaip reikia Aln. Blakele invérta Aln. Aštuonnytį įvérti ne juokai Lkv. Anvértie moma anvė́rė, aš tik audžiau Ml. Parodė, kap invért, kap pasiet Švnč. Invė́rė abrūsus aust Dglš. Inriečia [audeklą], iñveria nytysen, skietan i audžia Klt. Mokėjau audeklą invért, siūt, turėjau savo mašiną Lel. Paskiau į skietą įvérsi, užraišiosys, tada ausi Žlb. Varlakio [audeklo] nebįver̃čio ir nebužtaisyčio dėl to, ka aną didliai seniai audėm Kl. Po tam iš nyčių tujau į̇̃veri į skietą Rt. Giją įveriu, įvarstau R132, MŽ173. Į̃veria gijas nytysna Ml.
| refl. tr., intr.: Plačiai insvė́rė audeklas Aln. Paskui pati įsivė́riau [audeklą] ir paklodes audžiau Kvr. Audeklą įsidėjau: pati apsimečiau, pati įsiriečiau, įsivė́riau Plt. Įsivė́riau abrūsų austi Krš. Aš pati į skietus nelabai mokėjau įsivérti Žlb.
5. tr. įsprausti: Vaiko neįvérk į duris belėkdamas Trk. Eidamas kačiuko neinver̃’ durysen Dglš. Galvos neinvérsiu durysen? Švnč. Apiputa migla akis ir įvera velnį į durių tarpą Šts.
| refl. tr.: Į duris įsivérsiu, kailį iškaršiu, tai žinos kaip neklausyt Snt. Mušk tu savo vaikus, mušk į duris įvė́rusys Gršl.
paįvérti, paį̇̃veria, paįvė́rė (dial.) tr. duriant įverti, įkišti: Dratų kiaulėm nepaañveria: rausia kiemą Lz.
išvérti, i̇̀šveria, išvė́rė tr. Š, Rtr, LVI828, NdŽ, KŽ
1. išdurti: Išvė́rė akį vaikui Rš. Neskilok su kačergom, da akis katram išvérsi Ktk.
| refl. tr.: Visą poakį išsivė́rė – nematė žibintuvo Kpč. Obelų šakos nenupjaustytos, gali eidamas akis išsivért Klt. Nežiūrėsi, tai vaikas vaikui akį išsiver̃s Dkš. Užsidėjęs rankom akis saugai, kad kur ant sausų medžių neišsiver̃tum akių ar neprasiraktum vidurių Švnč.
2. perduriant perkišti: Išverta buvo grandis meškai par lūpą Šts. Pradeda siūt [velnias] – ištraukia galą drotvos par skūrą ir bėga tris verstus, kad išvertų visą drotvą (ps.) Brž. I vė snukį išžiodė, dratą išvė́rė, primūčijo kiaulį Klt.
3. perkišti: Išvėrė lenciūgą par balkį ir padarė vaikams suopynę Šts. O čia kai labai smulkiai yra, labai sunku beišvért (pinant krepšį) Grz. Teip išverpdavo, kad visą tolką [linų] par žiedą išvérdavo PnmŽ. Jis išvėrė per savo švarko rankoves vadeles, ties kiekviena ranka dar pririšo po virvagalį, mazgus užgniaužė saujose K.Saj.
^ Atlėkė kai išvértas, kai iš badų sietų paleistas Lkš.
4. N, K ištraukti ką įvertą: Siūlą iš adatos išvérk J. Išvėriau siūlą iš adatos, negaliu beįverti Šts. Išvė́riau vieną ievą, i karo Švnč. Bekilodama pirštinę, išvėriau virbalą Lnkv.
| refl. Rtr, KŽ: Siūlas iš adatos išsivė́rė Š. Užgiso ugnis: verpėja da verpia, siuvėja negali – išsivėrė siūlas, negali invert Švnč. Į tą laikrodį buvo įvertas diržiukas, tai išsivė́rė Jrb. Ateik pas mum, sutaisyk da radiją, išsivė́rė tas knatelis Slm.
ǁ Slm palikti be to, kas buvo įverta: Kas išvė́rė adatą?! Ėr. Išvėriau batą, ar besuvarstysiu Šts.
ǁ išardyti įtaisytą, įvertą: Invėrė [audeklą], negerai – vėl išvė́rė Aln. Išvė́riau striūną nuog šulnies Arm.
| refl.: Adata išsivė́rė K. Mėtos nebaigtos kojinės: išsiver̃s virbalai, tada nebesuversiu Aln.
| Išsivėrė žagrė, pasileidau kumelę, eisiu naujos tvėrės Žem.
5. Lž varstant padaryti, sukaišiojant tam tikra tvarka, apmatų siūlus parengti austi: Žiūrėk, kaip išvérta – raštais! Aln. Iš servetos dimu išvértas [raštas] Aln. Reik mokėt visas tas gėles išvért [audžiant rinktinę], daugiau pakojas suraišiot Pšš. Reik mokėti, reik sugebėti jau spardyti, išvérti reik, išspardyti reik Lž.
6. išreikšti: Veikrodis vidutiniasis neišvera savo veikimo ant sykio, bet pats veikiai paliekta S.Dauk.
nuvérti, nùveria, nuvė́rė tr. Rtr, NdŽ
1. perverti, perskrosti: Aš kai bėgau, in šaką nuvė́riau ir razplėšiau visą kaktą Aps. Širdį jam taip suskaudėjo, kad net susiraukė senis, lyg iešmu jį kas nuvė́rė NdŽ. To tik ir lauk, kad nakčia tave už kaklo pasmaugs ar dar iešmu nuvers V.Krėv. Guli guli žalnierėlis, galvele nuverta LTR(Antz). Keistutis krisdamas dar savo neprieteliui žirgą ragotine nuvėrė S.Dauk.
| prk.: Akim nuvė́rė ir nuėjo Dkš. Tasai ją visą nuveria priekaištingomis akimis rš. Jadvyga su priekaištu ir jau beveik piktai nuvėrė tėvą akimis V.Myk-Put. Sargūnas ilgu tiriamu žvilgsniu nuvėrė Adomą J.Avyž. Ji pakurstė ugnį ir baugiu užguito žmogaus žvilgsniu nuvėrė ateivius, tarsi jie norėtų atimti iš jos kažką brangaus ir mielo rš.
| refl.: Nusivérk tu eglės šaka, ne manimi, t. y. nusidurk, kad tu, kur tik šneki, vis manimi pasikandęs J. Mūsų žalmargė nusivė́rė par torą šokdama Kal.
2. nudiegti, pereiti (apie aštrų skausmą): Skausmas nuvėrė paširdžius, mušė į galvą ir užtemdė mintis V.Bub. Jis pasitempia visu kūnu ir staiga skausmingai susiraukia: aštrus dieglys kaip yla nuvėrė strėnas V.Myk-Put.
| impers.: Kap pakėliau maišą, visą vertè nuvė́rė Drsk.
ǁ nusmelkti, apimti (apie jausmą): Mane vėrė ir nuvė́rė [baisi žinia] Lp. Mackevičių nuvėrė šiurpi nuojauta, kad jiedu jau nebepasimatys V.Myk-Put. Dezertyruoji? – skaudžiai nuveria klausimas V.Bub. Skausmingas šiurpulys nuveria Petrui širdį V.Myk-Put.
| impers.: Kap rikterėj[o], tai net mane nuvė́rė Lp. Kai pamatau kraują, tik nùveria mane Dkš. Kaip nuvėrė per širdį, tai tas dieglys ir pasiliko J.Paukš.
| prk.: Šitie žodžiai it kalavijas nuvėrė jį ligi pat širdies V.Myk-Put. O į tave žodį prakalbėsi, tai tu, būdavo, kaip iešmu širdį man nuveri V.Krėv. Jonui per širdį lyg kas užkaitintu virbalu nuvėrė J.Paukš.
3. Vlk užmušti perveriant, nudurti, nusmeigti: O šitas nori nuvert ją Dg. Tas kapitonas pasamdė žmogžudį, kad ją peiliu nuvertų BsPIV204(Brt). Kap tik peiliu nenuvė́rė jos Bgt. Sapnė[je] pasirodė ant tuo pačiu kalnu, ant kuriuo vakarykščiai taurį buvo nuvėręs, didelis vilkas S.Dauk. Ėmė jis peilį ir nuvėrė savo priarką BBTeis19,29.
| prk.: Tankiai išgirsi – gumbas nūvė́rė Lk. Nabagas, klynas nuvė́rė (apendicitu mirė) Ub. Tulžis vera i nū̃vera i gyvolį, i žmogų Lkv.
4. KŽ veriant nutraukti, numauti: Kam tu, vaikeli, nuvė́rei man pusę gintarų nuo raikščio? NdŽ.
5. Grž palikti be to, kas įverta: Paėmęs senąsias nagines nuvérk Lnkv.
| refl. NdŽ: Muno naginės jau nusivė́rė Kal. Nusivė́rė naginė, nebegaliu apsiaut Lnkv.
6. nusmaigstyti: Veik kiekvieno krūtinė ordinais, žvaigždėmis nuverta Pt. Ilgame valgomajame salone sienos verte nuvertos sentėvių atvaizdų Pt.
7. Š nuspausti kuo veriamu: Agatai durimis koją nuvėrė [vaikai] O. Pirštą aš jam nuvė́riau su durims Jrb. Tas nuvértasis pirštas toks negeras, nelankstos Krš. Darė duris ir nuvėrė kačiukui galvą Ėr. Septynius [viščiukus] perėjo, tai vieną durys[na] kūtės nuvė́rė Slm. Aš tą pono myliamą paukštį su durim nuvėriau – paragausme, koki ta jo gardi mėsa bus Sln. Atdaras langas nuvėrė jai pirštus LzP.
| Kiti nuvera nuritina karpas, kiti iškanda Šts. Taipjau galima girgždėlę su žiemelio pusės buto durimis nuverti LMD(Klp).
| prk.: Cvirkienė tiesiog verte nuvėrė durimis nepabaigiamą draugės šneką rš.
^ Nekišk tarp durų: nuvérs liežuvį Šts. Nekiškis kur nereik, nosę nuvérs Krš. Nekišk piršto tarp durių, bo nuvers NžR, Šd.
| refl. tr. Š: Aš nusivė́riau pirštą durimis BŽ173. Darydama duris pirštus nusivė́riau Lnkv.
pavérti, pàveria, pavė́rė tr. Š, NdŽ; Sut
1. įbesti, pasmeigti: Šakes pàveria ir ištraukia iš pečiaus [keptuvę] Kpč. Man traukė dantis, tai kap pavė́rė iš vienos pusės, pavėrė iš kitos pusės Kb.
ǁ prk. pakišti: Susibarė su Ona, tai špigą pavė́rė Rdm. Nosį niežti, špygą kas pavers (juok.) Lt. Reikė pavért špigas po nosia Lp.
2. perdurti.
| prk.: Tojyg tad yra anoji gražyji žvaiždė, … kurios šviesumas ir dangus, ir žemę, ir pragarą paveria DP400.
3. Pns perdūrus pasmeigti: O žmonėms ką anie darė: kur mažus vaikelius, ant iečių pavėrę nešė LTsIV655. Šiaudus kai kabinau, pelė papuolo pavert in šakių Skdt. Kad tik pakliūtum, briedis tuoj paver̃t ragais Ktk. Karvė ragu paverdavo pasipainiojusį ėriuką rš.
| refl.: Vaikinas … ant ekėčių virbalo arba stipino pasivėręs BsMtII195(Mšk).
4. užsmeigiant pamauti: Toks ilgas siūlas, visu pirmu pavė́rė piršlys dvidešimti penkius [rublius] Trk. Blizginėti žuvis su pavertu guziku Šts.
| refl. tr.: Pasivėręs ant karklo porą žuvyčių pareina tėvas P.Cvir.
ǁ užmaunant pripildyti: Teip pavertą siūlą su lapais reik pririšti pri antros kartės S.Dauk.
5. paskersti: Šiandien noriu meitėlį pavért Kvr.
6. S.Dauk perkišant pakabinti, prikabinti: Kaukoles žalčių ir krames gyvačių praurbinusys ir ant siūlo pavėrusys nešiojo ant kaklais savo M.Valanč. Dvejuos an pagalio pavė́rę nešėm žalktį [negyvą] Ob. O užys pautus dėjo: pavérta pavérta visa už tokių siūlaičių LKKXXIX184(Lz). Ant krūtinės jam kabojo švilpukas, pavertas virvele A.Rūt. Spragilgalvė paverta y[ra] an grįžte Šts. Iš skersgatvio išbėgo du žmonės, nešdami ant lazdos pavėrę didelį ryšulį A.Vien.
| refl. tr.: Pasvė́rėm čemadoną in lazdos – lengviau nešt Ktk. Būdavo, nesuvalgai kiaušinelio, neši pasvė́rus turgun Dglš. An diržo pasivérsas tokį odinį su vandiniu ir į tą įsidėsas tą pustyklę Grdm.
ǁ sumaustyti, sukabinti: Barankos pavertos ant virvutės rš.
7. kurį laiką verti, mauti: Veriu karoliukus, še ir tu pavérk Lnkv.
8. įkišti, įverti: Pina vyžas ir padaro ausis apivarom pavért Pv.
ǁ paruošti austi, įverti apmatų siūlus: Negerai paverta, vienoj nyty du siūlai, ė kitoj nė vieno Ml.
9. dideliais dygsniais persiūti, suraukti, sukabinti: Pavermu pavérk sejoną J. Paveramoji siūlė dera visam kam, tik reik siūlų daugiau Šts. Tam kartuo pavė́riau vaikuo kelnaites, kokios būs, tokios Krt. Pavė́riau anai marškinaičius i sijonaitį, toks ten i pasiuvimas End.
| Siūlu pàveria pàveria drūtu [palaidinukes], nebuvo tų gumelių Dg.
10. NdŽ darant duris prispausti, užgauti.
◊ kai̇̃p pavérta Š, NdŽ labai aiškiai: Būdavo lig vieškeliui matau kai̇̃p pavérta Ds. Aplink regis kàp pavérta Dglš. Ot ramioj vietoj gyvenat, viskas matos kai̇̃p pavérta Lel. Iš senybės visa atamenu kai̇̃p pavérta Svn. Žino visa ką kai pavérta Klt. Būdavo girdis kai̇̃p pavérta, o dabar tyku tykiausia Trgn. Pas mum tai kai̇̃p pavérta girdėjos Slm.
| Stovi kai pavérta, gražiai išmegzta Klt.
pérverti tr. K, NdŽ, DŽ1, pervérti, pérveria, pervė́rė Rtr, KŽ
1. N, M perdurti, persmeigti: Veskit pas daktarą – parvertà [koja] smagiai Slm. Rado nežinomą arklį, ir tą pérvertą Grv. Par bulbą párversi su šake [kasdamas] Žl. Ir už karto párvėrė plaučius, širdį i šalin, i gan (mirė) Gršl. Žirklės kiaurai išlindo, laimė, kad paties neparvėrė M.Valanč. Krito ant manęs viršūnė medžio, prislėgė teip, jogei ir pasijudinti negaliu, laimė, kad kuri šaka kiaurai manęs neparvėrė BsPIII3(M.Valanč). Ragotine širdį parvėrė S.Dauk. Tada žmonės atidarė grabą, pervėrė numirėlį šermukšniniu kuolu ir palaidojo nabašnyką miške SI332. Saulas tykojo Dovydą perverti CII548.
| Ir sutikau pirmą kulką – širdelę parvėrė LTR(Klk). Kaip tu manai, kiek šratų pervėrė jo širdutę? J.Gruš.
| prk.: Kaip pervers mane akimis, net kakta užkaito! Žem. Párvėrė aną akimis nū galvos lig kojų Kv. Širdį jo pervėrė kalavijas sopulio DP153. Sutrynimas širdies pavynas paeiti iš grunto ir gilumo širdies, idant pati širdis žmogaus teip būtum teisingai parsodinta gailesiu, kaip antai verte parverta P. Tokie žodžiai jo gerą širdį kaip peiliu pervėrė A1883,14.
| refl. tr. KŽ, Srv: Vaikas pérsivėrė koją su virbu Vrn. Gerai, kad dešinėn rankon peilį turė[ja]u, būtau pats savę pérsivėręs, kap griuvau Kpč.
ǁ perskrosti, pereiti kiaurai: Štai baisus žaibas pervėrė tamsybes Š. Spraga degantys pasausiai, kibirkščiuoja, švysčioja ugnis, o už nugaros juoda, akimi neperveriama naktis J.Paukš. Ūmai perveria erdvę, akimirksniu ją apšviesdamas, skaistus iš kažin kur atlėkęs meteoras J.Jan.
ǁ perkirsti: Perveriamasai, pervėrimo taškas (kuriame tiesė kertasi su plokštuma) Z.Žem.
ǁ (siūlu) sukabinti: Seniau su siūlu parvė́rus [skalbinius] džiovini, kai segtukų nebuvo Mžš.
2. kiaurai pereiti, persmelkti (apie dygų skausmą): Vérte párvėrė skausmas, kaip adata dūrė Krš. Ištinusią koją sulig kiekvienu judesiu nudiegdavo širdį perveriąs skausmas rš. Čia dygulys pervėrė per krūtinę, mergelei ašaros pašoko Žem. Veidas buvo neapsakomo skausmo pervertas, akys primerktos J.Bil.
| impers.: Mun kad párvėrė par ausį! Lk. Širdis pérverta, lygiai yla vis taja duria dieglys Mlk.
pérveriamai adv.: Perveriamai ėmė rėkti kūdikis rš.
ǁ perimti (apie intensyvų jausmą): Jį pervėrė toks skausmas ir tokia teisybė, baisi ir amžina, kad jis užsimerkė, ir visas pasaulis jam apkurto A.Vaičiul. Jo kūną pervėrė šaltis rš. Vėlek apmaudas jį pervėrė Žem. Staiga jį pervėrė gėda ir nuožmi baimė J.Marc. Sukando dantis kiaurai pervertas pažeminimo ir nežinomybės baimės J.Avyž. Kudirka atrodė labai laimingas, tiesiog pervertas džiaugsmo rš.
| impers.: Kiekvieną kartą, kai Grėtė pamato šį vaiką besišypsantį, jai taip keistai perveria krūtinę I.Simon.
3. perkišti: Pilno cebriko vienas nepaneši, lazdą per ausis pervėrus, reikia dviem nešt Lp. Drobę pérveri šiteip, ir išbrūžuojam [per kočėlus] dujai Kpr. Nueini kur, karklų prispjauni, prispaudi tą lotukę, insispaudžia drūtai šiaudai, pérveri žilvitį, pasuki – ir laiko [stogą] Kpč. Atkabinęs grandines nuo kuolų, vedė visus tris [arklius] pervėręs pavadį per kaklininkus M.Katil. Parveramas tiltas yr pastatytas į orą Prk. Virvė párverta yrai, nu jei reik, atleida tą virvę Plng.
| refl.: Reikėjo su medeliu dailiu par aną (šeivą) pársiverti i dėti į šertuvą Kl.
4. iš naujo suverti: Ana aust nori, reikia uždėt nytis ir gijas pérvert KlbX132(Mlk). Eina blakutė per visą audimą, reikia pérvert PnmŽ. Kai reikia pérvert, oi kaip sunku Aln. Ažsigeidė, kad aštuoniom [nytim] pérverč paklotes Klt. Reikėjo tą siūlelį ištraukti iš to skieto i párverti, jeigut negerai sukeitei Lpl.
| Tas [rožinio] šniūrelis padilo, reiks ant kito párverti Brs.
| refl. tr.: Mun reik nagines parsiverti Kal.
5. refl. atsiverti: Vyras matė: dengus pársivėrė – kas par grožybė! Krg. Dangus buvo parsivėręs man laukan išejus Dr.
◊ per káilį pérverti pasidaryti baisu: Nepasiliksiu! – pratarė Martynienė tokiu rūsčiu balsu, net visai policijai pervėrė per kailį Žem.
[per] ši̇̀rdį pérverti Šts skaudžiai paveikti (įskaudinti, sugraudinti ir pan.): Jis ši̇̀rdį párvėrė tokiais skaudžiais žodžiais J. Dabar gi šitie graudūs Alfonso žodžiai pervėrė jai širdį A.Vien. Pérvėrė man ši̇̀rdį, susgraudinau baisiausia, kad kryžio nėra Vrn. Tiek anas man rozų pérvėrė ši̇̀rdį, tiek rozų! Žl. Ši̇̀rdį tik pérvėrė, kai sužinojau [apie vyro mirtį] Aln. Tiek mun par ši̇̀rdį párvėrė, ka jau tura penkiasdešims [rublių] skolos End. Dagilio žodžiai pervėrė Juozui širdį LzP.
pravérti, pràveria, pravė́rė tr. Š, Rtr, NdŽ
1. veriant persmeigti, perdurti: Ka būt šonan dūrę, būt dūkas išejęs, bijojomės žarnas pravért [išputusiai karvei] Kpč. Tepastato jį vartumpi alba stulpumpi ir tepraver (paraštėje praskverbia) jo ausį yla BB2Moz21,6. Regi jo šoną pradurtą, jo rankas ir kojas pravertas bei kruvinus BPI424. Ir pilvą gelžine šake anai pravėrė Žlv.
| Kai aš jojau in karužę, laimės neturėjau, pirmutinė man kulkelė širdelę pravė́rė (d.) Plm.
2. veriant prakišti: Su vytelėm par grebėstus pràveria, ištraukia par šiaudus ir vėl iš naujo (dengiant stogą) PnmR. Dėžės pusėj, kuri neturėjo lango, buvo pritaisytos dvi stiprios sagtys, pro kurias tarnas praverdavo šikšninį diržą ir apsijuosdavo, kai nešdavo mane ant arklio J.Balč. Vadžios pravertos pro balnelio žiedus rš. Nes pigiaus yra kardielių praverti per adatos bulį nei bagotamujam įeiti ing dangaus karalystę BPI25.
3. K, Sut, N, M, L, Rtr, KŽ, Kv padaryti pravirą, prasklęsti: Aukštinį truputį pravérk Ėr. Pravérk juškas, smirda, sugaus galvą Klt. Pravėrei duris [tvarto], tai vištos lekia akysna Klt. Duris pravė́ręs padabosiu kuokinėj – i namo Aps. Praverkit duris, tegu išeina dūmai lauk Smn. Pravė́ręs dangtį ir parodė miegantį kūdikėlį Jrk84. Nenori tikėt, idant Christus būtų įėjęs per duris užrakintas, bet arba pro langą, arba duris pravė́ręs DP404. Aš pravėriau langelį, ir palengva tvaikas išėjo Blv. Pravėrė antrąsias duris ir išvydo sūnų, susijuosusį kaip eiti ir su kepure Vaižg. Lėkdama per priemenę, pravėrė gryčiukės duris J.Paukš. Pravėręs duris į viralinę, rado katilą nukabintą ir ugnį išblėsusią priežadoje M.Katil. Svirnelio durelės in pusę pravertos LB115. Da nepravė́riau svirno durelių, panelė atsirado JT395. O kaip pravė́riau daržo dureles – užaugusios rūtelės JV841. Da nepravė́riau vario vartelių, jau pasitiko dvi mošytėli JV596. Aš bijojau tamsią naktį langužio pravertie BsO156. Kiek skrynę praversi, muni paminėsi, labai graudžiai apsiverksi StnD25. Pravérk, mergele, langelį, parodyk skaistų veidelį Rtn.
| Kas pravė́rė svirnužį? Kas atdarė duružes? JD970. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir pamačiau, kad praverta žirgelio stonelė LTR(Lš).
| refl. tr., intr. K, Š, Rtr: Durys prasivė́rė J. Prasvė́rė duris i daboja vidun Dglš. Jis atsikėlė, prasivėrė langą ir pažvelgė į orą J.Balč. Durys prasivė́rė, įbėgo toks vaikiukas Rdn. Nebesulaukdamos moterys žiūriančios, prasivėrusios duris, į pirtį Sln. Stainios duris prasivė́ręs, bėrus žirgus šėriau JD1010. Liepinis grabelis kad prasvertų, gal mūsų sesutė prakalbėtų (d.) Čb.
| prk.: Prasivėrus parodai davėm jos apžvalgą Pt.
ǁ refl. prk. pasidaryti atviram: Retais atvejais Putinas ir man kiek prasiverdavo rš.
4. Srv pramerkti: Parsisprogęs rytą i nebipravė́ręs akių Krš. Pravėrė plačiai akis ir sustingo it stulpas M.Katil. Pats nesijudindamas jis tik akis kiek pravėrė Mš. Pravėrus akis pamatė prie lovos motiną LzP. Ligonė vargais negalais pravėrė sunkias blakstienas rš.
^ Dar akių praverti nespėjo, o jau su šaukštu už stalo sėdėjo KrvP(Kur).
| refl.: Gelsvi patinę vokai plačiau prasivėrė, ir Gediminas pamatė rudas raiškias akis J.Avyž. Man akys prasiveria lėtai, tingiai I.Šein. Po stambiais antakiais prasivėrė akys L.Dovyd.
ǁ padaryti reginčias: Anys jam tarė: – Viešpatie, kad akys mūsų būtų pravertos Ch1Mt20,33. Jis pravėrė tavo akis brš.
5. pračiaupti (lūpas, burną), pražioti: Ir juokėsi jis lūpų nepraverdamas, tarytum būtų ką įsikandęs J.Balt. Burna sutino, kad nebegaliu nei valgyt, nei burnos pravért Kpr. Daktaras pritūpęs abiem rankom pravėrė [šuns] žiaunas L.Dovyd.
| prk.: Saulės įšildytuose dirvonėliuose geltonus graižus pravėrė šalpusniai rš.
| refl.: Bekraujės lūpos judėjo neprasiverdamos, tačiau jis suprato, ką ji nori pasakyti J.Avyž. Vilko (pavardė) lūpos prasiveria miegūstai šypsenai I.Simon. Prasivėrusios laimėje šypsosi lūpos, atsiminusios pasaką mėlyno lino V.Myk-Put. Gaidienės lūpos prasiveria nekaltai šypsenai I.Simon.
6. refl. Rtr, Č prasiskirti: Susyk prasivė́rė kalnas Jrk76. Ar nesibijotės, kad jus pekla prasivė́rus … pražudytų? K.Donel. Ir prasivė́rė žemė, ir pradingo [karčema] amžinai (ps.) Kv. Ji norėjo, kad tuojau pat prasivertų žemė ir prarytų ją su visa gėda ir pažeminimu J.Avyž. Kai dėžutę mesi, ežeras prasiver̃s Vrt. Lyg dangus jam tai valandai būtų prasivėręs Vaižg. Tetrenkia į mane perkūnas arba teprasiveria ir teįtraukia mane pragaras! V.Aln.
7. refl. KŽ atsirasti: Jonukas metė samtį – prasivėrė didelis ežeras LTR(Srj). Akis šaltinio prasivėrė R120, MŽ157. Šulinio akis prasivėrė N.
| prk.: Prasivėrė lietuviams plati darbo dirva rš.
8. refl. N pratrūkti: Prasivėrė rona B. Gumbai visur pažandėse, apie ausis prasivėrę, varva Pt.
9. pradėti: O šitą veikalą stato Kaune valdžios teatras, net praveria juo vaidinimo vakarus Vd.
| refl.: Po kviečių prasiver̃s vasarojai, o be darbo vis nebus Gž.
◊ (kieno) aki̇̀s pravérti padaryti sąmoningą, suprantantį: Tautos atbudimo dienos pravėrė ir mūsų akis rš.
bùrną (danti̇̀s) pravérti Sn prašnekti, prabilti; tarti žodį: Tylėjo kaip pasmirdusi, burnõs nepravė́rė Krš. Nespėjau burnõs pravért, tuoj akis išsprogeno i praplyšo Škn. Visą vakarą burnõs nepravė́rė LKKXIII119(Grv). Ir daugiau iki pat Karpiškio nei ji, nei jis burnos nebepravėrė J.Paukš. Ar tu negalėjai dantų̃ pravért? Sk.
(kieno) duri̇̀s pravérti ką aplankyti, kur apsilankyti: Aštuoniasdešimt metų, nė daktaro mačiau, nė aptiekos dùrių pravė́riau Krš. Anas pas jus tūlai pràveria durelès Arm. Neužeinat ir dùrų nepràveriat Vdš. Kitas nėr bažnyčios dùrių pravė́ręs, o gyvena kaip prazidentas – velnias padeda Krš.
| Ne visi drįso praverti vidurinės mokyklos duris rš.
lū́pas (snãpą) pravérti prašnekti: Ir lū́pų nepravė́rė, tei kantrybė! Užv. I svečiuo lū́pų nepràvera, susiraukusi Krš. Praversi dar snapą, tai nupūsiu kaip uodą rš. Jam turbūt lū́pas sunku pravért, tyli ir tyli kaip juoda žemė Srv.
ši̇̀rdį pravérti kiek išsipasakoti, išsikalbėti: Verčiau aš tą knygą ir atsiskyrimo kankinamas, ir nerasdamas sielos, kuriai galėčiau širdį praverti J.Jan.
privérti, pri̇̀veria, privė́rė tr. Š, Rtr, NdŽ; SD1151, MŽ, L
1. KŽ, Rk, End persmeigiant primaustyti: In šypų privė́riau privė́riau baravykų Klt. Šiemet didžiausias virtines baravykų privė́riau Srv. Bradinio viršuj būna tę korkos arba beržo žievių privérta Vlk. Kopūsto lapų pri̇̀veriam, pridžiovinam [duonai kepti] Kvr. Nusiskyniau kelias smilgas, privėriau žemuogių rš.
| refl. tr.: Prisivė́riau daug klevo lapų, užteks visiem metam duonai kept Ds. Pri̇̀sveriu abuolių, džiovinu, turiu pakramtyt Drsk.
2. veriant parengti austi, įtaisyti: Reikia [siūlų] privért nytysna, skietan, pradėt aust Pb. Privė́rėva pilną tą skietą – netelpa [visos gijos] Slv. Aštuonias nyčias reikia mokėt privért ir parišt Pb.
3. veriant prikabinti, pritvirtinti: Raikštukų pri̇̀veria ir apsiauna [vyžus] Kpč. Privérk tam kartuo Kal.
| refl. tr.: Pusiau rankovę parlenkei i prisivérk prypetį End.
4. N, K, KŽ pridaryti, ne visai uždaryti: Duris privérk J. Priver̃’ duris Dglš. Privérk duris, kad nepūstų vėjas Š. Viena, nėr kam ir durys privért Vj. Neaždaryta juška, tik privérta Klt. Teklė prišokusi privėrė alkieriuko duris Žem. Vartelius kaip grįždama privėrė, taip ir kėpso pakrypę rš. Kai eisi, nepamiršk daržinės privért Sdk. Svirno dureles privėrė privėrė NS1351.
5. priglaudinti, uždaryti: Priveriu duris R417, MŽ563. Durys buvo ne visiškai privertos, o Mikėnienė kalbėjo garsiai A.Rūt. Išbėga per duris, gerai jų neprivėrus V.Krėv.
| refl.: Durys gerai prisiglaudžia, glaudžiai prisi̇̀veria KII159.
6. Slm, Šv uždarant suspausti: Pirštą privėrė J.Jabl. Nevyruok durų, ba pirštus privérsi Kb. Privė́riau pirštą terp durų Ktk. Šunį privė́rė Jdp. Ėmė durys ir privė́rė skverną Pc. Girgždėlę reik į tarp girgždančių durų ranką įkišus priverti, ir sugis Sln. Jei su durum pri̇̀veria kulną, tai bus giminė[je] numirėlis Brž. Per dureles ėjo, lakmoną privėrė, neduok Dieve seno kavalieriaus LLDII471.
^ Nekišk liežuvio tarp durių, bo priver̃s Pšl.
| refl. tr.: Nedarinėk durų, prisivérsi pirštus Prn. Jei eidamas durim koją prisiveri – naujieną išgirsi Brž.
^ Pirštą prisivėręs, duris sukapojo TŽV609.
7. uždarant pridengti.
| refl. KŽ: Vienas atidarė virtuvės duris ir prisivėrė jomis kampe V.Piet.
◊ gómurį privérti nutilti: Sakau tau, kad privértum savo gómurį Rgv.
(kam) skver̃ną (skvernùs; rš, úodegą) privérti pričiupti: Galbūt pavyks vagiui priverti skverną J.Avyž. Vienąkart tam grobikui uodegą privers Rs.

×razsivérti, razsi̇̀veria, razsivė́rė (hibr.) prakiurti: Burna razsivė́rė (atsirado žaizdų) Dglš.
◊ ×pẽklą razvérti supykinti, suerzinti: Razvė́rė pẽklą nuejus Dglš.
suvérti, sùveria, suvė́rė tr. Š, KŽ; M, L
1. NdŽ susmeigti: Jau, matyt, dročių nebuvot suvėrę kiaulėms į nosis M.Katil.
| prk.: Suvérti žvilgsnius NdŽ. Suvė́rė visi akis in mane LKKXXIX42(Lz).
2. perverti: Suvė́rė galvą, šoną NdŽ. Suvė́rė man širdį dieguliai, t. y. sudūrė J. Suvėrė visą kūną [sopulys] Skrd. Būdavo, skausmai sùveria sùveria strėnas Sv. Diegliai suvėrė širdį rš.
3. NdŽ, Lz duriant sumaustyti: In siūleliuko suvė́rė baravykus Klt. Pakūrinam didžiulį pečių, an dratų sùveriam ar an šypų [baravykus] Vlk. Grybus sudžiovinę sùveria ir parduoda, kas gali LKT387(Kpč). Ant siūlo sùveria tuos [tabako] lapus ir ant aukšto [padžiauna] Jdp. [Kalendoriai] buvo suverti ant virvelės, užnešti ant kriautės ir paslėpti vienoj dėžėj I.Simon.
| Kad rankos, kojos [sulaužytos], tai, sako, suver̃s ant dratos, sugis Rk. Drata suvertà [lūžusi] ranka buvo Sn.
| prk.: Par daug jau bus tų žinių – nesuversi jų nė ant siūlo Šmk. Dainų aš vakar kokias tris suvė́riau kap an siūlo (padainavau) Ndz. Visa šeimyna suvertà ant siūlo, gali surišti i parmesti par balkį, i vienas kitą atsvers Lk. Pasakose ežerai – laumės išbarstyti, suverti ant sidabrinių upokšnių siūlų sp.
^ Tas jaunimas dabar kaip ant šniūro suvértas, nė šokių, nė nieko Snt.
| refl. tr.: Susivérk ant siūlo tus šermukšnius, i būs puikiausiai karoliai Varn. Žerdavom jas (žemuoges) saujomis į burną ir dar parsinešdavom namo, susivėrę ant smilgų rš.
ǁ perkišant sukabinti: Dešros suvertos pavalgėj, žiūriam, jau spragų yrai Svn. Durys ant vyrių sùveriamos, atveriamos lengviai varstos J.
| refl. tr.: Susi̇̀veriam an lazdos kašikus [su grybais] ir tada jau nešam namo Kpč.
4. NdŽ perkišant suimti į vieną: Išbirėjo poteriukai, kas suver̃s? Klt. Krūtinytės baltos baltos tų kregždučių, tupi ant vielų, rodžias, kad karoliai suverti̇̀ Pl. Akis ant virbalo sùveriu lygiai Vrn. Baronkėlių mažiučių virtinės suvértos [turguje] Ps. Aš neregiu suvért akių ant virbalų Lp. Liemenelis suvértas buvo seno[je] gadynė[je] Plng.
| prk.: Kaip karoliukai mūsų dienos, lemties suvertos į rožančių A.Mišk.
| refl. prk.: Senam visa susrenka, visa sùsveria, bloga Drsk.
5. dideliais dygsniais susiūti, sukabinti, suraukti: Pirm suvérk, t. y. sustatyk drabužį ir paskuo siūk J.
| Ataneša [išaustą lovatiesę] pakraščio nesuvė́rus, kaip ir nepabaigtas darbas Svn. Praplyšo, suvérk Mtl. Tas didžiosias skyles suvérk suvérk, i būs gerai Grdm.
6. veriant sukišti: Kad sùveria du siūlu – ne parėdnei, bus blaka par audeklą J. Vienas siūlas vienon nytin suvérta, kitas kiton Dbč. Nuo ritinio sùveri gijas į nytis Rs. An vienos nyties da[u]giau sùveri siūlų Sdb. Du prie vietai siūlai suverta – blakė Aln.
ǁ parengti austi sukaišiojant apmatų siūlus: Mun suvė́rė ana, ir išsiaudžiau Kv. Manytai suvértas audeklas, moka gražiai austi Krš. Keturias nytis sùveri teip pat pavieneriuo LKT58(Ms). Reik mokėti suvérti, i pagal suvėrimą reik spardyti tas pakojas Lž. Kap nytysa sùveri, tai jau skietan reikia suvért Srj. Siūlus blake suvė́rė Vl. Kai pirman skietan sùveri [siūlus], tada įdedi staklė̃s[na] Kp. Tada skietan suvė́rei, užrišai ir pradėjai aust Btrm. Suvért reikia galvos Kpr. Mama suvérdavo, o aš – ausdavau [rinktines] Škt. Samplėšinis lengvesnis suvérti buvo Krtn. Kai į nytis suvérta, paskiau reikia vert į skietą PnmŽ. Ji tai pamačiusi kad ir kažin kokį raštą, tuoj ir pati tokį suvers V.Myk-Put.
| refl. tr., intr.: Aust mokėjau ir raštus susivért – visa Alz. Kaip susi̇̀veri, teip ir audi jau Kp. Blakė susi̇̀veria, negerai čia Aln. Reikėjo mokėti, kaip susivérti į nytis, nū nyčių priklausė, koks tas audeklas išeis End.
7. N, LL155 veriant sušlieti, uždaryti: Suveriu vartus R417, MŽ563. Langinyčias suvė́riau J. Suvėrė vartus, uždėjo skersinį rš. Sùveriamos, suvértinos durys K. Durys suvertinos R351, MŽ470. Dirbtuvės prieangis, iš kurio plačiai suveriamos durys eina į pačią dirbtuvę P.Vaičiūn. Jį įstūmė pro plačias suveriamas duris į didžiulę salę J.Avyž. Sùveriamos didžiulės durys, sulig viškom [bažnyčioje] Sdb. Durys int bėgūno būdavo, nesùveriamos Km. Suveriami varteliai su aukso zomkeliais LTR(Pnd).
| Suveriamasis pumpuro susiklostymas (kai lapai pumpure savo pakraščiais susisiekia) BTŽ349. Suveriamieji vožtuvai laisvai atsidaro į skilvelių pusę ir todėl netrukdo kraujui tekėti iš prieširdžių į skilvelius rš.
suveriamai̇̃ adv.: Durys suveriamai̇̃ užsidaro LKKVII180.
| refl.: Durys susi̇̀veria J. Ar nepažiūrėtum lango – niekaip nesusiveria, nors užsimušk A.Vaičiul. Kai durys susivėrė, suburzgė motoras, ir šviesa užgeso J.Mik.
| prk.: Naktis plyšo ir vėl tuoj susivėrė už nugarų rš.
8. suspausti kuo uždaromu: Suvė́riau kačiūtę Dglš. Taip ranką suvėrė, kad išnėrė mažiuką pirštą ir keliose vietose nusmaukė odą LKXX208.
9. suskleisti: Suveriu knygas R, MŽ.
| Jau nustojo lyt, suvérk skėtį Zp.
| refl.: Vėl susivėrė žiedas, tarytum nieko nė nebūta J.Balt.
10. refl. skleidžiantis, plečiantis susisiekti: Išretinti daigai per vasarą gerai išsilaikė, beveik nė vienas iš jų nežuvo, normaliai išaugo ir eilutėje susivėrė sp. Paparčiai auga nesusivėrusio pušyno aikštelėse sp.
| Saulei pradingus už susiveriančių debesų, viskas darydavosi vėl pilka ir ramu J.Sav.
11. prk. sumerkti: Pagaliau šiaip taip akis suvėrė rš. Iš po suvertų blakstienų skverbėsi ašaros rš.
| refl.: Galva nulinko, akių vokai susivėrė lyg švininiai J.Balt.
12. prk. sučiaupti: Motina tylėjo kietai suvėrusi lūpas rš. Gulėjo be žado, burną kaip vérte suvė́rė Krš. Kunigėlio postorės lūpos kažkaip keistai suvertos S.Čiurl.
| refl.: Pasinėrus varlei į vandenį, jos šnervės susiveria E.
◊ aki̇̀s suvérti mirti: Tada atsilsėsiu, kap aki̇̀s suvérsiu Arm.
kai̇̃p suvérta apie sklandžią kalbą: Kai pradeda sakyt, tai par ją kai̇̃ suvérta Trgn.
nasrùs (žiáunas) suvérti Ds nutilti: Suvérk žiáunas! Ds.
užvérti, ùžveria, užvė́rė tr. Š, Rtr, NdŽ, KŽ; L, žuvérti, žùveria, žuvė́rė Pls
1. užsmeigti: Po daug užvė́rei kilbasos, pakrimto pakrimto pelė i nue[jo] Klt. Vasarą anta meškerės kirmėlaitę ùžveria, an kriūkelio, meta anta vandenio ir susgauna Azr. Paimk vidalčių ir užvérka tos, kur sumarginta, mėsos Slm. Buvo meškeriojama ir paprastais nusmailintais pagaliukais ar kauliukais su užverta maža žuvele – jauku rš.
| Anus (Kainas) užpyko, brolį an šakių užvė́rė Sn.
^ Kai in šakos užvérta rūbai (apie liesą) Klt.
| refl. tr., intr. N: In šakių užsivérsi i sudėsi kluonan [šiaudus] Klt. Vaikai medines šakutes pasdarydavo iš balanėlės, bulbą užsi̇̀veria i valgo Tj.
| prk.: Užsivėręs tu manimi kaip adata ant siūlo, t. y. vis apie mane šneki J. Vėl neiškentei an jo neužsivė́ręs Sn. Gal dar̃ jy užsivė́rė ant kokio ženoto Srj.
ǁ refl. užsikabinti: Užsivė́riau in kokios geležies lėkdama, sumušiau akį Klt.
ǁ refl. nusidurti: Paėmė su savim smailą geležį, nuėjęs užsivėrė BsPIII188(Brt). Pasidžiaugiau savo kumeliuku, ir tuojau tas ant tvoros užsivė́ręs (priet.) Ds.
| prk.: Užsivérsi tu kur nor besitrankydamas Rdm. Ar jau tu ir vėl an jo užsivė́rei? Sn.
2. duriant įverti: Ir šniūrelį kokią ažùveria až ausies [ėriukams] Vdn. Reikia [kiaulei] dratą ažuvért, bo parausė pievą Dv. Dratą ažvė́rė kiauliui, daboju – siaurėja (liesėja) Klt.
3. užmauti, užmaukšlinti: Užverti kedelį lygiai ant galvos N. Ažùveria in galvos tarbą abrakinę, rūko, papilvę išrūko (gydo arklį) Klt. Kvajų šakučių prislauži, anta koto ùžveri ir išsišluoji žarijas [iš pečiaus] Kpč. Arklys nepadabnas, kai in lazdos, in kaklo, žvaguliai ažverta Klt. Ažùveria vytoką in šerdelės i veja knatus Klt.
| Vyrukai 4, 5 karūnoj užverti P.
| refl. tr.: Užsivė́rus in marškinių suknelę i lekia Klt. Kašelę in rankos užsivė́rus par ūlyčią eina Klt.
4. perkišant užnerti, užkabinti: Gerai ana užvė́rė virvę Aln. Užvėrė stomenis [nešdami karstą] ir pasiliko bažnyčiniai Antz. Pastaranką ùžveria, an pečių pakaria ir neša tvartan Dbč. Išgręžė lentoj skyles, ažvė́rė lentas [veršiams] i ažudengė akis Klt. In pavasarį, būdavo, nusilpsta gyvuliai – nepasikelia. Tai virves ažùveria ir pakelia Ktk. Aš ažvertáu striūną ir pagriežtau Arm. Kiaulę tiriant, užveriama virvės kilpa ant jos šnipo rš.
| Žùveria skūrelę [į makštus], o apyvarus darišė Rod.
| refl. tr.: Virve užsi̇̀veria čimodaną – in pečių, ir eina Klt. Užsivėręs ant lazdos tuščią terbą išgūrina Adomas namo L.Dovyd.
ǁ sutaisyti, parengti (drevę bitėms): Kelias dreves užvė́rei? – Užvėriau vieną drevę, ir bitės lindo Mrc.
5. veriant parengti austi, įtaisyti: Kaip užùveri tas nyteles, tai greitas audimas Antz. Margos paklotės užvértos, siūlai gražūs Eiš.
6. greitosiomis, dideliais dygsniais užsiūti, užtraukti: Numauk tą žekę dešiniąją, aš užvérsiu Ms. Švarko alkūnę užvérk, kad nebūtum matyti plikos rankovės Lk. Paimk adatą ir užverk mun marškinių apkaklelę Up.
7. SD1212, SD442, R, MŽ, Sut, K, M, ŠT345 veriant uždaryti, užsklęsti: Ažuveriu, ažurakinu SD434. Užvérk langą, t. y. uždaryk J. Tylom užùveria duris ir eina Sb. Nuėjo į virtuvę, sandariai užverdamas duris J.Avyž. Skrynios viršų užvėrusi – vėl prie lango Žem. Nors saulės šviesa yra brangus daiktas, vienok ji švies be naudos, jei akis užmerksime, jei dieną langenyčias užversime Blv. Išjodamas tėvelis jupelių pirkti, užkėlė, užvė́rė vario vartelius JD712. Viena mamužė vartus užvėrė, antra mamužė greitai atvėrė RD168. Vartai užkelti, langai užverti, čion nėra mūs seselės BsO381. Duris užvė́rė DP570. Bei vartai bažnyčios ir visų švenčiausio turėjo dvi šali, kurios buvo atveriamos ir užveriamos BBEz41,23–24. Ir dabar dažnai užvertomis durimis mūsump ateiti SE89.
| Seserelė atgrįždama, darželį užverdama, nebėr muno jaunos seselės, nei žaliųjų rūtelių D36. Tie rūsiai buvo sunkiomis durimis užveriami iš viršaus ir užrakinami Pt.
| Užvėrė jūrų sąsiaurį ties Dardanelių tvirtovėmis rš.
| prk.: Užvérkite užvérkit, o dūšios nobažnosios, angą širdų jūsų, kurios tapėte bendrinykėmis lobio teip didžio DP40. Neturimėg tad pavydėt sugrįžimo, nei jiemus kelio užvért gailėjimop DP281. Ir dūmoju liūdnas kartais ties užvertais amžių vartais B.Sruog.
| refl. tr., intr. N: Sučypė užsiverdamos masyvios, gausiais medžio drožiniais puoštos durys rš. Stiklinės durys sunkiai paskui mane užsiveria I.Šein. Užsivérkim duris, ka musių ne tiek prieitų Bsg. Aš duris užsivėriau K.
| Jau dangus užsivėręs, pragaras atsivėręs A.Baran.
ǁ refl. prk. užsibaigti: Vieną sykį užsivérs kombinacijos, ką tada, kaip manyties? Krš. Stojo kiti [į valdžią], vérte užsivė́rė visi uždarbiai Krž. Svečių šalelėj rūstūs žmoneliai, užsivėrė jų malonės BsO358.
ǁ atskirti, užveriant uždaryti: I ažvė́rė jį ažu durų Dglš. Vištas jau reikia tik užvértas turėtie Aps. Surišo rankas, supančiojo kojas, užvėrė skylėje atskirtą nuo gyvųjų Žem. Nors užverti kalėjimo sienose, nors badu marinami, visokiais tardymais kankinami, nedejuoja ir nesibijo jokios bausmės Pt. Tavo ranka užvėrė saldų vaisių po kietu kiautu I.
| prk.: Šios dienos kultūriško žmogaus dvasios reikalus turime užverti tarp keturių sienų mūsų gryčių Pt. Užverkiam už dančių liežuvį nug nereikalingų kalbų brš.
| refl. N: Tuojaus padarė sau grabą, pastatė koplyčioj ir užsivėrė BsPIII214(Brt). Kad meldies, įeik kamaron savo ir ažusivėręs melskis SPII40.
| prk.: Šalinkimės nuo viso ko svetimo, užsiverkime tautiškoje savo atkaklybėje TS1902,1. [Vaikas] pasidarė šiurkštus, dar tylesnis ir dar didžiau savyje užsivėręs Pt.
ǁ paslėpti: Užvėrei tavo įsčiose, nuog dangaus palaimintose, Jezusą išganytojį SGI24. Tuose senkapiuose yra užverti tikri turtai TS1899,3.
| prk.: Juk kiekvieno žmogaus sieloje užverti tokie neišsemiami turtai, brangenybės Pt.
| refl.: Valdoną svietas įgijo, kurį pagimdė Marija, užvėrėse nesang tame dangus, marios, taipag žemė SGI63. Tuose dviejuose prisakymuose užsivera visas zokonas ir pranašai Ev. Kas gi ažusiveria tame sudėjime apaštalų? AK17. Visas jų tikėjimas su daugybėmis visokių burtų užsiveria talmude TS1900,6–7. Skaitydamas tą pirmąjį punktą storokias ne tiktai teisybę suprasti, kuri tame punkte užsivera, ale dar iš pat grunto aną paimti P. Po vardu tad augymių užsiver tie visi kūnai, noris pri lities vairi P.
8. sustabdyti veikimą, uždaryti: Galima užverti visas girdyklas, kad ilgais metais joks žmogus nebebūtų girtavęs Vd.
ǁ refl. nustoti veikti: Nelaiminga girtystė išnyks iš terpo jūsų, karčemos, dykos palikuonės, užsivers ir nevilios jūsų M.Valanč.
ǁ refl. prk. pasibaigti, nelikti: Užsivė́rė visi darbai, bendrovė bankrutav[o] Drsk.
9. užskleisti: O užvėręs knygas, atidavė tarnui ir sėdos GNLuk4,20.
| prk.: Atverk vėl meilingai griekais mūsų užvertą galinčią ranką tavo brš.
10. darant suspausti, sumaigyti: Kai bėgo višta pro darančias duris, i ažvė́rė durysu Prng.
11. užmerkti: Akis užmerkti, užvérti KII159. Rankos papratimu dirba, o akys užvértos Varn. Užvė́rė akis i nei žodžio nesakė Vdk. Skanus miegas akes jos užvėrė I. Kai akis užveria, sakytum – miršta, o atidaro – iš numirėlių keliasi Ašb. Per užvertas prie smerčio čysčiausias tavo akis ir užvarvėjusias krauju, atleisk man, o Jėzau, griekus mano akių brš. Nei akį neužvėriau ir, apie tai bemislinėdamas, pamačiau dvi senoki mergi lietuviškuose rūbuose BsMtII202(Tlž). Kap uodelis išgėrė, tuo[j] akeles užvėrė LLDI384(Ss).
| refl.: Dabar, prisispaudus prie šilto, gyvo žmogaus, prie motinos veido, jo skaudą akių vokai vėl užsivėrė I.Simon. Jiems iš pailsimo akys užsivėrė brš.
12. užčiaupti: Taradeika neužveramà: ka pradės [kalbėti], nenutildysi Rdn.
| refl.: Baisybės nasrai užsiveria RD194.
| Gerklės neužsivė́rė, giedojom ir giedojom (buvome didelės dainininkės) Rtn.
◊ bùrną užvérti
1. nutildyti: Žmonėm burnõs neužvérsi Kpr.
2. nutilti: Sulauksi, kaipgi užver̃s bùrną atadarius Šmn.

dùrų neužvérti nuolat vaikščioti: Nekviesti svečiai durų neužverdavo nei dieną, nei naktį V.Bub. Jis neùžveria dùrų – bėga i bėga Jrb.
dùrys neužsivė́rė apie dažną ėjimą, daugelio lankymąsi: Po karo kas buvo [vargetų] ejimas, dùrys liuob neužsivérs Rdn. Siūna [vaikai] par dures, neužsi̇̀vera nė minutą Krš. Suvažiavo svečių būrys, neužsivėrė nė durys LTR(Kln).
kaip užvértas apie vikriai dirbantį: Žilindavo barščius, kruopas ir sukdavos tarp stalo, pečiaus ir šaukščiaus kaip užverta A.Vien.
lū́pas užvérti neleisti kalbėti: Senam lū́pos vérte užvértos, neprasižiok (kalbėjo moteris) Rdn.
paužvérti, paùžveria, paužvė́rė (dial.) tr. kišant, duriant įverti: Kiaulėmu dratai nepaažuverti̇̀, tai pievas paparausė Dv.