akis

nuleisti (akis, galvą)

del̃bti, -ia, -ė, délbti
1. tr. K žemyn leisti, narinti (akis, galvą): Jis vis akis del̃bia ir del̃bia žemyn kaip vagis Ds. Kam tu delbi akis kaip vilkas, kaip vagis? J.
| refl.: Šnirpštė mėsinga nosis, mirkčiojo ir delbėsi akys rš.
2. tr. sklembti: Kam tu savo raštą taip delbi̇̀? Km.
3. intr. mušti, smogti: Kad délbsiu (duosiu su lazda) per nugarą, tai nelįsi čia! Gs. Kai aš tau delbsiu, tai delbsiu! Pbr.
įdel̃bti, -ia, į̇̃delbė
1. tr. įsmeigti, įbesti (akis): O šviesios vyriškio akys nuolat į ją įdelbtos J.Paukš.
2. refl. įsigilinti: Žiūri in knygą insidélbęs Bgs.
nudel̃bti, -ia, nùdelbė tr.
1. K nuleisti (akis): Ana nudel̃busi akis, t. y. nunėrusi kaip vagis, nežiūri į žmogų J. Jaunoji sėdi akis nudel̃bus Prng. Pasakysi ką, tai nudel̃bs akis Sb. Eina akis nudélbęs lyg koks vagis Alk.
2. nustelbti: Avižos žirnius nudel̃bs Km.
ǁ paslėpti: Kur nùdelbei? Pbr.
3. nusklembti: Kodel ne tiesiai, o šonan kuolą nùdelbei? Km. Medinius padarė gerai, tik viršūnes labai nùdelbė Lel.
4. primušti: Aš jį nùdelbiau Pbr.
ǁ užmušti: Kam nùdelbei žąsiuką? Km.
padel̃bti, -ia, pàdelbė tr. nuleisti žemyn, panarinti (akis): Padel̃bęs akis ir stovi lyg baslį prarijęs Lkš. Kam tu taip akis padelbi̇̀, mane gąsdini? Žvr. Pàdelbė akis, ir nė nešypt Gs. Asilas atstatė kaktą, padélbė akis J.Jabl. Ans padelbęs akis eina J. Ko žiūri padel̃bęs akis? Stak.
pérdelbti tr. primušti: Pérdelbsiu tave, ir žinosi! Pbr. Kiekvieną perdelbsiu, sukruvinsiu, jūs išgamos! rš.

blandýti, blañdo, blañdė
1. refl. niauktis: Panašu an lietų – jau blañdos dangus Švnč. Oras pradėjo blandýtis Ds.
2. refl. giedrytis: Jau blañdos – galės vėl šieną vežti Lkv. Blañdos dangus, nebūs lytaus Plng. Pradėjo iš pašalių blandýtis Brs.
3. tr. daryti blaivų, miegus, girtumą vaikyti: Tu išblandei̇̃ vieną miegpuvį, miegalių, aš blandaũ kitą J. Maskoliai ėmė žiovauti, akis blandyti, galvas kelti Žem.
| refl.: Iš miego atsikėlęs blandaũs, kolei išsiblandýsiu J. Ligonis jau blañdos, gys, matyti Plng.
4. intr., tr. vartyti (akis), šnairuoti, skersakiuoti: Blañdo akis kaip rupkė, iš taukų išbridusi Krž. Ko tu čia blandái akimis? Up.
ǁ tr. K nudelbti.
ǁ refl. R302, K gėdytis.
5. intr. sklandyti: Paukštis sklando (blañdo) viršuj buto KII175.
6. intr. klaidžioti, slankioti, vaikščioti: Aš esu daug blandęs po šatiškius, po gegrėniškius Šts.
| refl.: Ir kur tokį vėlų vakarą reik anam blandýties! Mžk.
apsiblandýti
1. apsiniaukti: Apsiblañdęs dangus Ds. Apsiblañdęs oras, gali laukti lietaus Jnšk. Į vakarą apsiblañdė, bet nelyja Pg.
2. darytis mieguistam, nesmagiam, apsiblausti: Kodėl jis toks apsiblañdęs? Pg.
išblandýti
1. tr. daryti blaivų, šviesų: Dangus apsiūkęs, užkils vėjas, rasi, išblandýs (išvaikys debesis ar rūką) Prk.
| refl.: Oras išsiblandęs Jnšk. Gal ir nebūs lytaus, kaip nors išsiblandýs Užv. Praejo lytus, nutilo vėjas, ir dangus išsiblañdė Slnt.
2. tr., intr. padaryti blaivų, išvaikyti miegus, girtumą: Pavaikščiok, ir išblandýsi miegus, t. y. nebnorėsi (miego) J. Jauniejai, vestuvėse įkaušę, dideliai susibarė, paskuo išblañdė ir susitaikė Plt.
| refl.: Iš miego (iš pagirių) vos ne vos išsiblandžiáu Užv. Marti greitai išsiblañdė iš pasigėrimo, iš miego, iš ligos J. Anas ką tik atsikėlė, dar tebėra neišsiblañdęs Ds. Galva apsvaigus, reikia eiti laukan, gal išsiblandýsiu Ds.
3. tr. vaikščiojant išmankštinti, išjudinti: Vaikščio[ja] vaikščio[ja] ir išblañdo tas kojas [sustyrusias] KlvrŽ.
nusiblandýti nusigiedryti, nusiblaivyti: Gal nusiblandỹs [oras], pragiedrės Pl.
pablandýti tr. išblaškyti miegus: Miegą darbu pablandáu Ggr.
prablandýti intr.
1. refl. Trk prasigiedryti: Jau ir dangus prasiblañdė Lkv.
2. prablaškyti miegus, prablaivėti: Prablandyti iš miego (vorielkos), iš pagirių J.
| refl.: Nu ryto taip norėjau miego, bet vėliau prasiblandžiáu Užv. Eik ant oro prasiblandýti J. Prasiblandę vyrai iš savo girtybės brš.

blandýti, blañdo, blañdė
1. refl. niauktis: Panašu an lietų – jau blañdos dangus Švnč. Oras pradėjo blandýtis Ds.
2. refl. giedrytis: Jau blañdos – galės vėl šieną vežti Lkv. Blañdos dangus, nebūs lytaus Plng. Pradėjo iš pašalių blandýtis Brs.
3. tr. daryti blaivų, miegus, girtumą vaikyti: Tu išblandei̇̃ vieną miegpuvį, miegalių, aš blandaũ kitą J. Maskoliai ėmė žiovauti, akis blandyti, galvas kelti Žem.
| refl.: Iš miego atsikėlęs blandaũs, kolei išsiblandýsiu J. Ligonis jau blañdos, gys, matyti Plng.
4. intr., tr. vartyti (akis), šnairuoti, skersakiuoti: Blañdo akis kaip rupkė, iš taukų išbridusi Krž. Ko tu čia blandái akimis? Up.
ǁ tr. K nudelbti.
ǁ refl. R302, K gėdytis.
5. intr. sklandyti: Paukštis sklando (blañdo) viršuj buto KII175.
6. intr. klaidžioti, slankioti, vaikščioti: Aš esu daug blandęs po šatiškius, po gegrėniškius Šts.
| refl.: Ir kur tokį vėlų vakarą reik anam blandýties! Mžk.
apsiblandýti
1. apsiniaukti: Apsiblañdęs dangus Ds. Apsiblañdęs oras, gali laukti lietaus Jnšk. Į vakarą apsiblañdė, bet nelyja Pg.
2. darytis mieguistam, nesmagiam, apsiblausti: Kodėl jis toks apsiblañdęs? Pg.
išblandýti
1. tr. daryti blaivų, šviesų: Dangus apsiūkęs, užkils vėjas, rasi, išblandýs (išvaikys debesis ar rūką) Prk.
| refl.: Oras išsiblandęs Jnšk. Gal ir nebūs lytaus, kaip nors išsiblandýs Užv. Praejo lytus, nutilo vėjas, ir dangus išsiblañdė Slnt.
2. tr., intr. padaryti blaivų, išvaikyti miegus, girtumą: Pavaikščiok, ir išblandýsi miegus, t. y. nebnorėsi (miego) J. Jauniejai, vestuvėse įkaušę, dideliai susibarė, paskuo išblañdė ir susitaikė Plt.
| refl.: Iš miego (iš pagirių) vos ne vos išsiblandžiáu Užv. Marti greitai išsiblañdė iš pasigėrimo, iš miego, iš ligos J. Anas ką tik atsikėlė, dar tebėra neišsiblañdęs Ds. Galva apsvaigus, reikia eiti laukan, gal išsiblandýsiu Ds.
3. tr. vaikščiojant išmankštinti, išjudinti: Vaikščio[ja] vaikščio[ja] ir išblañdo tas kojas [sustyrusias] KlvrŽ.
nusiblandýti nusigiedryti, nusiblaivyti: Gal nusiblandỹs [oras], pragiedrės Pl.
pablandýti tr. išblaškyti miegus: Miegą darbu pablandáu Ggr.
prablandýti intr.
1. refl. Trk prasigiedryti: Jau ir dangus prasiblañdė Lkv.
2. prablaškyti miegus, prablaivėti: Prablandyti iš miego (vorielkos), iš pagirių J.
| refl.: Nu ryto taip norėjau miego, bet vėliau prasiblandžiáu Užv. Eik ant oro prasiblandýti J. Prasiblandę vyrai iš savo girtybės brš.

2 nérti, nẽria, nė́rė
1. tr. Gr, Krp, Grz, Vžns daryti nėrinį, tinklą; megzti: Ana su virbalais nẽria juostą, pirštines J. Mano bobutė moka gražias pirštines nérti Tl. Mokėjau nérti visiaip: i su virbalais, i su tamburka Ms. Sesuo dienas naktis néra i néra pančekas Trk. Ana greitai nera: besiveizant tura gatavą pirštinę Vvr. Ana moka raštuotas juostas nérti Slnt. Ji nẽria tinklą Lnkv. Užpakaly išgirdau tokį ūžimą, tartum būtų dirbęs koks tuzinas mūsų mezgėjų su neriamomis mašinomis J.Balč.
2. tr. suimti, sudėti rankas sukabinant pirštus: Nerdamas rankas, jis brūkštelėjo žiedą, kurį jam buvo užmovęs ant piršto žynys J.Balč.
3. tr. sukabinti, sujungti sudūrimo vietoje: Trobos kampus, rąstus nérti DŽ.
| refl.: Sprandas nerias su nugarkauliu tam tikrais sąnariais Blv.
| Kas žino, kiek tenai yra upių upelių, kurios su kita kita nerias ir skaidos S.Dauk.
| prk.: Laimė ir nelaimė tvirtai nerias (siejasi) su sveikata ir liga Blv.
ǁ daryti, statyti sukabinant atskiras dalis: Jau kluoną čia nẽria Dkšt.
4. refl. vienytis, jungtis: Mozūrai, mirus kunigaikščiui savo, ėmė nerties su kryžeiviais, savo bendrais S.Dauk.
5. refl. darytis vaisiui, megztis: Jūsų kopūstų galvos sunkiai nẽrias Sdk.
6. tr. mauti ant ko iš virvės, siūlo ar pan. padarytą kilpą: Ne megzte megzk, ale nertè užnerk virvę prie kobinio šienveržio, prie karties galo, prie botkočio J.
nertinai̇̃ adv.: Šniūrą nertinai̇̃ užnerk Lkv. Nertinai̇̃ užsinėriau šaliką ant kailinių dėl puikumo, ne dėl šilimos Šts. Su užnarve žuvis nertinai̇̃ gaudėm Šts.
7. refl. juostis (prijuostę): Tau, tokiai mergei, tokiu kvartūgu nérties nepristovia Plt.
8. tr. K kišti (koją į avalynę): Neriu kojas į pakeles, kurpes R. Kojas į kurpes nerti N.
| Eik, kumelę nérk (kinkyk), važiuokim! Pc.
9. tr. lupti, dirti: Pavasarį nẽria kai karvėm (kai nustimpa) Ėr.
| prk.: Neria (greitai velka, traukia) tuos baltinius nuo kūno Krm.
| refl. Jrb: Skūra nẽrias nuo kupros Jnšk.
| Jei kaulai nèneras, košaliena nėkai, turi gerai pavirinti Krš.
10. intr. prk. versti brangiai mokėti, plėšti: Kas tik gali, tas prisispyręs nẽria nuo tų biednų žmonelių Kair. Ten už viską dvigubai nẽra Krš.
11. refl. mesti odą, kiautą, kailį; lįsti iš odos, kiauto, kailio: Dabar kaip tik neriasi vėžiai rš. Pagaliau šeštąjį kartą neriasi vabzdys iš savo kailio: iš lėlelės išlenda visa plaštakėlė rš. Nertis iš išnaros Grž. Nértis iš odos BŽ81.
| prk.: Nérkis iš žiupono (nusirenk), ba jau laikas Šk.
12. refl. prk. stengtis, plušėti: Par šienapjūtę bare ims nertis išmušt pirmas pradalgį Antš. Jis pats par save nė́rėsi ir įsikabino į aukštesnį mokslą Ėr.
13. intr. Sv, Km, Krš, Krkl, Vdžg smarkiai suduoti, mušti: Kad nė́rė su botagu par galvą! Skr. Nérk par galvą pagaliu – neis ant javus [arklys]! Ėr. Kad nė́riau snukin tam valkatai Ut.
14. tr., intr. smeigti, verti, durti: Su finka nė́rė į pašonę ir užmušo nekaltą žmogų Krš. Nérk (pasismeik su šakutėmis) daugiau [užkandos] Šd. Anas žu tos palkos paėmė ir kap ner̃s tąj palka juos (velnius) terboj! Pls.
15. tr. kreipti: Ko tu akis neri̇̀ žemyn, jei nekalta? DŽ.
◊ aki̇̀s nérti merdėti: Pradėjo vienkart nérti aki̇̀s Gršl.
iš káilio (iš marškinių̃) nértis labai stengtis: Iš kailio neriesi, kol užaugini gyvulį, o paskui už dyka jį nori gauti V.Mont. Nėrės iš kailio norėdamas pasirodyti išsilavinęs žmogus esąs A.Vien. Tėvas iš káilio nẽriasi kraudamas, o sūnus – griaudamas Jnš. Dirba gerai, o jei dar pataikai, iš kailio neriasi Ėr. Nor tu iš káilio nérkis, niekap negali įtikt Mrj. Tu nérkis iš marškinių̃ i duok Krš.
| Mun ne tokie dar javai būtų. Sakau, gyvenčio aš čia, tad mun viskas iš kailio nertųs (smarkiai augtų) BM380.
iš káilio nértas labai panašus į ką: Duktė tojė pati motynysta, t. y. iš káilio nertà motyna J.
káilį nérti mušti: Tėvas jam káilį nérdavo už mažiausią menkniekį Lnkv.
ki̇̀lpą ant kãklo (galvõs) nérti stumti į pražūtį, žlugdyti: Jie patys neria sau kilpą ant kaklo! J.Paukš. A gal taip žmoguo ki̇̀lpą an galvos nérti? Krš.
kū́lį nérti; I.Simon verstis per galvą.
nuodù nérti griūti: Koja kur klius, tai ir neri̇̀ nuodù Str.
óžius nérti vemti: Suėdė šešius kiaušinius be duonos ir be druskos ir pusę dienos nė́rė óžius Šl.
2 antnérti, añtneria, antnė́rė (ž.) tr. J užmauti kilpą.
| refl. tr.: Šis … ansinėrė virvę ir žemyn nusileido iš bokšto BsPII21.
2 apnérti, àpneria, apnė́rė tr.
1. aplink nerti, apmegzti: Juostelių kraštai būdavo apneriami arba apsiuvinėjami spalvotais siūlais rš. Rankšluosčių galai pinikais apnerti rš. Pjauk guzikus lauku ir duok mun apnérti Slnt.
2. numegzti visiems, apmegzti: Motynai reik vaikus apnerti, aplopyti Šts. Senoji ir àpnera, ir apsiūna, marti leka į darbus Rdn. Reik šeimyną apnérti Grg. Saviškius apnė́riau, svetimims nenersu Krš.
| refl.: Iš tų kelių avikių mas apsi̇̀neram Krš.
3. Ėr, Rs apgauti: Apnė́rė gerai tas cigonėlis tas šeimininkes Šmk.
2 atnérti, àtneria, atnė́rė tr.
1. Š atpalaiduoti kilpą: Karvę pakartą atnė́riau Prn.
| refl.: Siūlas atsinėrė nuo verpstės ir pūkšt žemėn Prng. Kada atsinera strangas, arklys nebgalia traukti Kv.
2. atjungti, atpalaiduoti ką sukabintą, prijungtą: Atnérka šitą rąstą, gal da nesupuvęs Slm. Ji atneria rankas, vieną palieka ant kaklo rš. Mergytė krisdama greit laivelio tvėrės, bet šelmis bernelis rankeles atnėrė LTR(Slč).
3. brangiai paimti, nuplėšti: Už vienas kelnes [siuvėjas] penkis litus atnė́rė Kair.
◊ [ir] káilį atnė́ręs (į ką); į (kieno) káilį atnė́ręs Krtn labai panašus į ką: Jos vaikas į tave ir kailį atnėręs I.Simon. Į tėvo káilį atnė́ręs Plng.
2 įnérti, į̇̃neria, įnė́rė tr.
1. įmegzti nėrinį: Plačiau įnérk tų mėlenųjų siūlų Krš. Nerdami stačiakampį tinklą, ant pritvirtinto kaspinėlio užneriame vieną akutę, į kurią įneriamos dvi sp.
2. R, Užv įverti: Virvę įnérk į kobinį J. Įnérk siūlą į adatą J.Jabl.
3. K, Lkč įmauti, įkišti: Kojas į kurpes įneru MŽ.
| Pavalkus rasi įnértus į žambį, jei vaikiai latrai Šts.
| refl.: Įsineru į kurpes R. Anksti rytą atsikėlus, į kurpužes įsinėrus, tekina tekina per didį dvarelį LTR(Alvt). Ak, kiek sykių Krizas, į vyžas įsinė́ręs …, po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška K.Donel.
| Pats in plėškę insi̇̀neria (įsikinko) ir aria Kt.
ǁ refl. greitai užsivilkti: Į drabužį kokį įsinérti J. Dar nežinojai, kuo būsi, – gal dar akėt grįši, atgal į sermėgą įsinersi Mš.
4. įsigilinti, įsitraukti: Abudu sėdėjo pasilenkę ties staleliu, įsinėrę į darbą rš.
5. Lp įsmeigti: Erelis trilypis – dvigalvis, baltasis, juodai geležinis – įnėrė į širdį nagus B.Sruog.
| prk.: Įnėrusi akis į knygas gilių giliausiai susimąstydavo rš.
2 išnérti, i̇̀šneria, išnė́rė
1. tr. Pvn išmegzti, numegzti dalį nėrinio: Išnėrę kelias eilutes, vėl pridedame akių skaičių sp. Išnersiu lig galo virbalą ir nebnersiu daugiau Šts.
2. tr. išmegzti raštuotai, padaryti raštą nėrinyje: Tavo pirštinės gražiai išnértos, išrašytos J. Ìšnera muno pati gražiausias pirštines End. Mokėjau gražiausiai viską išnérti Krš. Tuos raštus lengva išnerti rš.
3. tr. pagauti, ištraukti užneriant kilpą: Kitas su ašutiniu naru lydekas išnera Kal.
4. tr. R, Š atmegzti, atrišti:
^ Džiaugas kaip mazgą išnėręs KrvP(Skd).
5. tr. Švnč atleisti, atpalaiduoti ką sujungtą: Ko užsėdai, jaunoji, ažu stalo, kam sunėrei rankeles, kam nuleidai akeles? Išnerkie rankeles, užkelkie akeles Prng.
| refl.: Maž pasikeltų šiaurus vėjulis, dai maž išblaškytų baltą pieskelę, maž išsinertų grabo lentelės Tvr.
6. tr. N, J, Ėr išnarinti, išsukti: Koją išnė́riau šokdamas per ravą Švnč. Abi išnértos kojos Švnč. Išnė́rė pirštą OG102.
| refl. tr., intr.: Dūko dūko su vaikais, kolei koją išsinė́rė Užp. Skausmas buvo toks didelis, atrodė, kad kaulai išsiners rš.
ǁ išlaužti: Su visa šaka išnė́rė Krš.
7. tr. iškelti, užlaužti, atstatyti: Jau ans galvą išnė́ręs, sprandą išvertęs Kin. Kumelys garsiai prunkštė išnėręs galvą, žvingčiojo rš.
8. tr. K išvilkti, išmauti: Šis kaži kaip išnėrė sermėgą ir išspruko iš nagų meškos BM385.
| Petras greitai išnėrė kumelę iš pakinktų, sėdo raitas, ir visi ristute leidosi kaimo link V.Myk-Put.
ǁ intr. išsivilkti, išsimauti; išsiauti: Išnėręs iš jupelės, išspruko iš trobos M.Valanč.
| refl.: Išsinėręs iš drobulės, išspruko iš jų rankų M.Valanč. Plušėjo visi, išsinėrę iš kailinių, nes darbas buvo nelengvas sp. Arklys išsinėrė iš padargų – prastai pakinkytas Šts. Išsi̇̀neria šuo iš lenciūgo Grd.
| Iš klumpių išsinė́rė (nebenešioja), su batais eita Šv.
9. intr. ištrūkti, išsprūsti: Išnėrusi iš jo rankų pabėgo rš.
| refl.: Ungurys man iš rankos išspriūdo, išsinė́rė KII160. Vaikas išsiner̃s (iškris), saugok Brš.
| prk.: Kad jūsų noras, vakar naktį iš burnos išsinėręs, būtų išpildytas BM87.
ǁ refl. prk. išsisukti, išsivaduoti: Veiza tik, kaip pragumą gauti išsinérti [nuo darbo] Plt. Išsinėrė, išsispurdulo iš skolų Šts. O yra daug tokių ligotų lietuvių, besistengiančių išsinerti iš lietuvystės V.Kudir. Jis vienu tuom užimtas yra, kaip iš nelaisvės išsinert rš. Iš senųjų pripratimų nė kiek neišsinėrė rš.
^ Gudrus kitiems patarti, kvailas pačiam iš bėdos išsinerti KrvP(Mrj).
10. tr. pašalinti, numauti odą, nulupti: Išnertus vėžius duoda paršeliams dėl ėdrumo, i pradeda eiti į kūną Šts. Vilkas avinui kailį išnė́rė PP77. Reikės tave papjauti, iš kailio išnerti Vnž.
ǁ išpjauti, išrėžti: Išnė́rė diržą iš nugaros tam seniui (ps.) Btg.
11. refl. intr., tr. nusimesti odą, kiautą, kailį, išlįsti iš odos, kiauto, kailio: Ta gyvatė išsinėrusi puiki pana (ps.) Dr. Žaltys savo odą išsi̇̀neria, iš savo odos išsi̇̀neria KI17. Išsi̇̀nerias gyvatės, bluzganą numeta Grd. Sutikau septynias stirnas, į visas šoviau, ir visų oda išsinėrė, liko ant vietos, o mėsa nubėgo BsPIII300. Iš lėliukių išsineria drugiai rš. Linai turi atsiklojėt, ka išsinertų Ar.
12. suktu būdu išvilioti, išgauti: Nu munęs arkliuką išnė́rė Ll.
13. tr. prk. pavogti, pačiupti: Ką tik čia buvau pasidėjęs, o dabar nėra – išnė́rė jau koks velnias Skr.
14. tr. prk. išgerti, išmaukti: Iš karto išnérk [vaistus], i viskas Krtn. Išnérkite kokį stiklą giros Gdž.
◊ iš káilio (skūrõs) išsinérti labai stengtis: Onytė dėl šito berno tai ir iš káilio išsiner̃s Užp. Gatavas iš kailio išsinerti, kad tik laimę už uodegos galėtų nustverti KrvP(Drsk). Dirba, rodos, ten jis iš skūros išsiners LTR.
iš kiáuto išnérti Ggr mirti.
káilį išnérti Pc primušti, išlupti: Išnérk gerai tu jam káilį Alk.
káilinius išnérti (kam) apgauti: Tu mun kailinių neišnersi, pažįstu tavi Šts.
kū́lį išnérti išsiversti per galvą: Gandrą pamačius, reikia kūlį išversti (išnerti), tad didžiai palankus patampi LTR.
2 nunérti, nùneria, nunė́rė
1. tr. Užv, Slnt, Krkl numegzti: Ar nunérsi man gražias dvigijines pirštines? Rt. Reik vaikiams pirštines nunérti Grg. Nunė́riau nertinį, tik apkaklės neančdėjau Mžk. Nunertas tinklelis paprastai dar išsiuvinėjamas rš.
| refl. tr. Alk: Ką tu gausi vaikį, kad nė pančekos nemoki nusinérti! Tv. Nusinėrė šilko tinklą Sab.
ǁ megzti, nerti (dalį): Tik dvi aki nunėriau, ir nulūžo [adiklis] Lp.
2. tr. nurišti, kas buvo užnerta: Karvė jau palaida laksto, gal jau lenciūgą nunėrė Ut. Nunérk botagą nuo botkočio Grž.
3. tr. pagauti užneriant kilpą: Su naru nunėriau lydeką Šts.
4. tr. B, R, Rm, Pc, Bsg, Vlkv nuleisti, nudelbti (galvą, akis): Galvą nunėręs jis papasakojo savo paskutinių metų gyvenimą rš. Jau tu ir eini nunėręs galvą, lyg švino pripiltą Lkš. Eina galvą nunėręs kap veršis į karvę KrvP(Alvt). Dilba, kurs akis nunėręs kaip vagis J. Mane sutikęs akis nunė́rė kap šuo Alk. Kap nunė́rė akis žemyn, tai nekilstels Plv. Vos akis nunėriau (nukreipiau dėmesį kitur), jau ir prapuolė Pgg.
5. tr. Dkš nulupti, nudirti: Nunérk šuniuo kailį ir prikišk šiaudų, ka išdžiūtum Slnt. Daktaras tik mulkt ir nunė́rė mano piršto odą Skr. Nunė́rė pilkujui zuikeliui skūrelę Čk. Skūras nunérdavo nu liepukų i pydavo vyžas Erž. Nunėrė kaip kaušą visus niežus Šts. Uždaviau gyvatynės, ligonas nunėrė visus plaukus, bet pagijo Rt.
| refl. intr., tr.: Nuo kojų nusinėrė oda rš. Tol čaižė, kol šiam nusinėrė nugaroje septyni jo odos diržai rš. Dar tu nenušėrei sau bėro žirgelio, dar tu nenusnėrei balneliu[i] kailelio LTR(Srj).
6. tr. nuvilkti, numauti: Par galvas suknutes nunérsim Skr. Nunérsu nu kupros nučiupęs savo švarką Krš.
7. refl. nusimesti odą, kiautą, kailį: Nusinėrę vėžiai ir puntagalviai yra pagrindinis lydekos maistas rš. Vikšrai kelis kartus nusineria rš.
8. tr. prk. apgauti: Ale tai nunė́rė, numaudė žmogų arkliais mainant Pg. Tas pirklys gražiai tave nunėrė J.Balč.
9. tr. prk. pavogti: Kas būtų vieną dešrą nunė́ręs? Grž. Nelaikyk čia tokių daiktų, o tie, besisukinėdami čia, nunérs tau ką Lž.
10. intr. persmelkti, nudiegti: Nusgandau, net pentysna nunėrė Vlk. Iš tos bailos kūnas nunė́rė šiurpais Vlk.
◊ gálvą nunérti užmušti: Tas laidokas pasigėrė, tuoj jam galvą nunėrė LTR(Pkr).
[gyvám] káilį (×skū̃rą) nunérti primušti, prilupti: Jei piktumu gyveni, tai lenkis iš tolo, kad pagavę nenuner̃tų káilį Dkš. Taip padirbus, tėvas káilį nuner̃tų Krš. Tėvas jums už tai gyviems kailį nuners rš. Gali skū̃rą nunérti su kančiuku J. Gyvam skūrą nunerčiau Rmš.
káilį nunérti Pj išnaudoti, engti: Dvare komisorius įmano žmonėms kailį nunerti Žem.
káilinius nunérti primušti: Aš tau kailinius nunersu už tokį keikimą! Krš.
nósį nunérti nusiminti: Vaikai, nunėrę nosis parkiūtino namo rš.
sprándą nunérti (nusinérti) užsimušti: Tas vaikas dar ir sprandą nuners belaipiodamas tais suolais LTR(Klp). Vos sprando nenusinėriau par tokius kelmynus važiuodamas Šll.
nuo šliùrių nusinérti Šv mirti.
2 panérti, pàneria, panė́rė
1. tr. kiek pamegzti: Kiaulių leku šerti, panérk, Janike, už muni Krš.
2. tr. pritvirtinti užneriant ant ko: Nintys panértos an pakojų Štk.
| refl. tr.: Kad karvės daug pieno duotų, daryti taip: Joninių rytą labai anksti, prieš aušrą, paimti nudėvėtą šluotą, pasinerti senu pančiu ir vilkti per kaimyno pievas (priet.) LTR(Br).
3. tr. KI557, Lkš, Žlv nuleisti, nudelbti, panarinti: Kur tu, panė́ręs akis, niūrinėjai? J. Šiandien jis piktas, žiūri akis panė́ręs Skr. Panėrė akis kaip vagis LTR(Jnš). Panertų̃ akių – negali pažint Mrj. Ko vaikštinėji, galvą panėręs? Krsn. Atsisėdo ant slenksčio ir panėręs galvą, veidą paslėpęs rankose davė valią ašaroms LzP. Panėrusi žemyn galvą, ožka įsibėgėjus puola drąsiai net stipresnį gyvulį rš. Bulius dar žemiau paneria galvą rš. Nepanerk veidą tavo žemyn SE149.
^ Gana gerti, reik ir akis panerti VP15. Gerk ir akis panerk LTR(Pp).
4. tr. nukreipti aukštyn (sustingusias akis), pastėrinti: Kaip baisiai panė́rė akis! Kal. Akys panértos – mirs Šts. Kiti, ant žeme pakritę, akis į dangų panėrusys, sustingusias rankas keldamys, atlydos klūkė S.Dauk.
5. intr. suklupti, nugriūti: Kai aš blogom kojom, greit pàneriu Ml. Kur koja kliūva, ir pàneri Ml. Arklys, eidamas nuo gurvolio, kai panėrė nostrikas! Prng. Tu, arkleli, alkanas žagrėj pagriuvai, ir aš išbadėjęs panėriau žemėn Prng.
^ Arklys an keturių kojų i tai pàneria Ml.
6. intr. prk. brangiai imti, lupti, prašyti: Dabar paner̃s už agurkus Pc.
◊ aki̇̀s panérti mirti: Maža valgius, nemiegojus, akis tuoj panėrė LTR(Ms). Gėrė gėrė ir akis panėrė flk.
2 parnérti, par̃neria, parnė́rė intr. klumpant, griuvinėjant pareiti: Nosia led parnė́rė (apie girtą) Lp.
2 pérnerti
1. tr. iš naujo nerti: Išardyk pirštinę ir párnerk Krš.
2. tr. perverti: Pernėrė per skylutę virvę rš.
3. tr., intr. perdurti: Durtuvu pérnėrė pilvą Š(Dglš). Kaip davė su peiliu, teip ir párnėrė kiaurai Srv.
| Raudoni saulės spinduliai pernėrė pilkuosius rūkus rš.
| prk.: Kap žugieda, tai per širdį pérneria (graudu, jaudina) Rod.
4. tr. Jnšk, Lnkv suduoti, uždrožti, užtvoti: Nelįsk, dar parners kas pagaliu kaip šunį! Paį. Aš jam kada nons nugarą párnersiu Vdk. Gal kas párnėrė, kad šlubuoja Kair.
2 pranérti, pràneria, pranė́rė tr.
1. kiek pamegzti, padaryti nėrinio pradžią: Pranėriau to nerinio kelias eileles tik paveizėti, ar tiks raštas Šts.
2. neriant pradurti, sužeisti: Pranėriau pirštą su aštriais virbalais, skauda pirštas Šts.
2 prinérti, pri̇̀neria, prinė́rė tr.
1. KlvrŽ primegzti prie vienos nėrinio dalies kitą: Prinė́riau naujas letenas prie senų blauzdų, prie čiurnių J. Juk kad netingėtumei, ir mano pančekoms galvas priner̃tumei Užv.
ǁ primegzti nėrinį prie ko: Nėriniai prie krašto gali būti prineriami ar atskirai nunerti prisiuvami rš.
2. Šln numegzti tam tikrą kiekį: Kiek gali tų pirštinių prinérti? Krš.
3. SD304 pririšti, prikabinti užneriant kilpą: Lušnapantis – prinérti drobynai prie rūčko Brt. Dviem mažesniems varpams jau prinėrė visai naujas virves rš.
| refl. tr.: Prisinė́riau naują botagą J.
ǁ refl. įkliūti į kilpas, įsikilpoti: Ištraukia kilpas, prisinėrusias žuvų LTsIV289.
4. pririšti, prijuosti (prijuostę): Kas čia būtų, kad aš kvartūgą pasisiūčio pri̇̀neramą (ne ant kaklo kabinamą) Plt.
| refl. tr., intr. J, Vvr, Plng: Aš manau, prisinerk skaistesnę prikyštę S.Čiurl. Prisinérk pryjuostę, kad nesusiteptumei Ms. Grėbėjos basoms kojoms, kvartūgus prisinė́rusios Plt. Dum prisinérs kvartūgum Šts.
5. sujungti, suvienyti: Tie veikalai … neesti atliekančiais ir pačiose persunose priimtais aba persunump prinertais SPII213.
| refl.: Iž aplinkstovių, kurie prisineria (prisijungia, siejasi) ir prieg veikalamus mūsų randasi SPI28.
6. prk. daug prisiplėšti brangiai imant: Pinigo priner̃s visi Pc.
2 sunérti, sùneria, sunė́rė
1. tr. mezgant išnerti drauge: Užbaigiama nerti tinklą taip pat suneriant po dvi paskutines akutes į vieną sp.
2. tr. suvartoti mezgant: Vilnas sunėrėm į nerinį Šts. Daug vilnų išeina – dvim porom [pirštinių] sùnera nemažai Krš. Valė suverpė siūlus i sunérs KlvrŽ.
3. tr. padaryti kilpą: Sunérsiu iš virvių kilpą Skr.
4. tr. sumauti, sukišti: Pirštines į kupetą sunérk, kad neprapultų nuo kita kitos J.
| refl. tr.: Taip galvodamas, rankas į rankoves susinėręs, spūdino namo Žem. Nevaikščiosi, rankų kišenėsna susinėręs rš.
5. tr. suimti, sudėti rankas sukabinant pirštus: Sunė́rė rankas ant galvos ir žiūria Jrb. Mirtinai išsigandęs, sunertas rankas spaudžia prie krūtinės S.Čiurl. Skurdžiai verkė panytėlė, rankeles sunėrus (d.) Paį. Sunértos baltos rankelės, smėliu užpiltos akelės (d.) Slk. Nesuneriu rankų nuo darbelių Kp.
| refl. intr., tr. Prng, Gdr, Km: Susinera rankas i nepraleida [vestuvininkų] Vn. Ėjo susiglaudę, susinėrę rankomis LzP. Daktarai susinera rankas i veizas, ligoną apstoję, o negydo Šts.
6. tr. SD452 sukabinti, sujungti sudūrimo vietoje: Lauke sunėrė maniežą su keturiais dišliais ir lenktiniu skribulu ant viršaus J.Balt. Langų rėmai privalo būti sandariai sunerti kampuose rš. Sùneria tokius keturius pagalius ir sienas – ir staklės Gdr. Vyrai sunėrė (surėmė) pečius ties karties tvirtagaliu ir ėmė sukti karuselę rš.
| prk.: Siunčiu eiles „Pavasaris“ mano kaimyno, nors josios kur ne kur menkai sunertos TŽIV406.
| refl. SD210: Koja sugijo, kaulai susinėrė, žaizda išnyko Blv. Apatinis žandas susineria su kaukole rš.
| prk.: Nemunelis susinera su upe Mūša S.Dauk.
ǁ padaryti, sustatyti ką sukabinant, sujungiant atskiras dalis: Medinę triobą gali per dieną sunérti Ėr. Jau sunėrė klojimą Ktk. Iš pagaliukų suneria rėmelius rš. Krosnis sunertà iš akmenų Šd.
sunertinai̇̃ Trobų rentimas sunertinai VĮ.
7. tr. susidaryti vaisiui, susimegzti galvai: Kartais kopūstų lapai užauga, o galva nesunertà Rk.
8. tr. suvienyti, sujungti: Visi, savo karius sunėrusys, ketino su lietuviais kariauti S.Dauk.
| refl.: Mindovė norėjo lig nesusinėrusius tuos Lietuvos neprietelius nukariauti S.Dauk. Susinėrė užsienyje priešrauplinė draugija Blv.
^ Susnė́rė kap Naviko jaučiai (labai susibičiuliavo) Knv, Kls.
9. tr. suverti: Sunérti ant ko NdŽ.
10. intr. Skr suduoti, sušerti: Sunėriau su vyte katei Ggr. Sunérk pusberniuo par sprandą Ll. Sunė́rė į sprandą gerai, i nutilo Krš.
11. intr. suklupti, sugriūti: Po pačiom durim sunė́riau Lp. Dabar tep slidu, kad galima lengvai sunért Lš.
◊ aki̇̀s sunérti užsimerkti mingant, užsnūsti: Tik sunėriau akis, ažna girdžiu – kas rėkia Vrnv.
rankàs (rankàs kójas) sunė́ręs (susinė́ręs) nieko neveikdamas: Ar gali žmogus rankàs sunė́ręs sėdėti Krš. Tai ką, sėdi, rankàs susnė́rus, eik daržų ravėt! Vdš. Sėda rankàs kójas susinė́rę Krš.
žiáunų nesunérti nesusičiaupti: Visą naktį iškosėjau, net žiáunų nesunė́riau Užp.
2 užnérti, ùžneria, užnė́rė
1. tr. padaryti kilpą mezgant: Nerdami stačiakampį tinklą ant pritvirtinto kaspinėlio užneriame vieną akutę sp.
2. tr. Lp, Šln užmauti, užtraukti, suveržti kilpą: Netoli trobos jis sustabdė arklį, užnėrė vadžias ant tvoros mieto rš. Melžėja moka suvaldyti: užneria virvę ant smakro taip striukai, kad gyvulys negali nei iš vietos pakrutėti Blv. Tvirtai užnerk votagą ant votkočio Krkl.
| Visų neišžudysi, liks kas tau virvę užners (pakars) sp.
| refl. tr., intr.: Durnelis prisplėšė karnų, nusvijo virvagalį, veršiuką užsinė́rė ir išmiklino turgun (ps.) Prng. Paversk kėdę, įsvadink Marelę, užsinėręs diržą pavažiok po aslą Žem. Paėmė tą tošį, užsinėrė ant šniūriuko ir užsikabino ant kaktos BsPII130. Užsinérk už kojų virvę Všn. Tas gaspadorius virvę užsinėrė ant kaklo ir pasikorė BsV319. Užsinera zuikis užnarvė[je] ir nebgyvas Šts.
| Nebuvo kas paprotina, i užsinė́rė virvę (pasikorė) durnelis Jnš.
3. tr. pagauti užneriant kilpą: Kur parmatomas vanduo, gali lydeką užnérti Pln.
4. tr. užvilkti: Ar jau gali sakyt, kad aprėdytas, jei švarkas užnértas? Skr.
| refl. tr., intr. Klvr: Paėdęs, šiokį tokį škurlį užsinė́ręs, i gerai Krš.
ǁ refl. tr. užsijuosti: Užsinė́riau kvartūgą i eisu ešerių skusti Pln.
5. tr. LTR(Lb) uždėti rankas už ko sujungus, sukabinus pirštus: Kam užnėrei baltas rankas už galvelės savo LTR(Skm).
6. refl. užsimegzti vaisiui: Agurkai jau žydi, mačiau – vienas ažsinė́ręs Mlt.
7. intr. Skr, Krš užduoti: Su diržu smagiai reiktų užnérti už tokias kalbas Ll. Ilgai nesibark: užnérk su rykšte, ir klausys Vdžg. Jau aš tam snargliui tai užnérsiu par snukį Vdk.
8. intr. griuvinėjant, klumpant užeiti, užlipti: Kap pasgėriau, tai ir an kelmo ažnė́riau Prng.
◊ ×lenciū̃gą už lū́pos užnérti (kam) Upt sugauti, sutramdyti.