netvarkingas žmogus

netvarkingas žmogus

kaip skliõrius Eina kaip skliõrius (netvarkingas žmogus) – išsiplėtęs, atsiklastęs. Trk. Ir skliorinė[ja] kaip skliõrius (netvarkingas). Ms.

kevérza scom. (1)
1. J, Ms, Rs, Plk, Sb, Vb mažas, kreivas, susiraičiusiomis šakomis medis: Nupirkau pušis kevérzas, dorų nebebuvo Slnt.
2. koks sukrypęs daiktas: Nesėsk ant to keverzos – greit nuvirsi Tl.
3. scom. nevikrių judesių, nerangus, negrabus žmogus, sukrypėlis, kreivakojis: Eina kap kevérza, kojų nepakeldamas Lš. Tai koks kevérza – apvertė puodus beeidamas Slk. Ko pavirtai kaip kevérza? J. Kas tau už tokio keverzos tekės Krtv. Eina kai kevérza! Rs. Ne kevérzai peršokti per ravą Svn.
^ Keverza keverzoja, nė šunes neloja (akėčios) Pnd.
4. netikęs žmogus, ižtiža: Kurs ištižęs, aplamu, netaikiai dirba, vadinas kevérza J. Tai keverza – nemoka ir pradalgio tiesaus išvaryt Vj. Jau toks kevérza, kad sunku ir žiūrėt į jo darbą Dbk. Tikras keverza: kad parašė, tai nei perskaityti negalima Pžrl. Toks senas keverza, o aptenka visus pašalius Šv.
5. NdŽ, Rk mažas, sukrypęs žmogus, neūžauga: Žmogus žemas ir kumpas, apviržęs, bus kevérza J.
6. NdŽ apsileidęs, nešvarus, netvarkingas žmogus.
7. arklys be išbėgos: Keverzai, keverzai bėga arklys plamšis, neturįs gero žingsnio, ir vadinas keverza Šv.
8. sf. kas iškeverzota, prikeverzota: Laiškas baigėsi vyriausios dukraitės keverzomis rš.

žmogaus pavidalo iškamša (ppr. paukščiams, žvėrims baidyti); sin. baidyklė: Kaliausès statýkite laũko viduryjè, gerai̇̃ mãtomoje viẽtoje. Dažnai̇̃ priẽ kaliaũsių pritvi̇̀rtinami įvai̇̃rūs žvangùčiai.

bendr. menk. netvarkingas, apsileidęs, apšepęs žmogus: Sù tókiu kaliausè draugù mán gė́da kur̃ pasiródyti. Jéi ir̃ toliaũ nesitvarkýsi, tavè im̃s pravardžiúoti kaliausè. • plg. baidyklė.

prastais drabužiais aprengta žmogų primenanti figūra iš kimšto maišo, kryžiumi sukaltų lentų ar pan., skirta paukščiams, žvėrims baidyti; sin. kaliausė: Statýti žvi̇̀rbliams baidyklès.

baimę, siaubą kelianti būtybė: Ẽžero [mi̇̀ško] baidỹklė. • plg. šmėkla.

bendr. menk. neišvaizdus, negražus, netvarkingas žmogus: Nà tù ir̃ baidỹklė – apšẽpęs, pur̃vinas. Kàs tókią baidỹklę ir̃ im̃s? Diètos ir̃ plãstinės operãcijos ją̃ pàvertė tikrà baidyklè. • plg. gražuolis, kaliausė.

apatinė medžio ar krūmo kamieno dalis su šaknimis: Ẽglė nupjautà, ti̇̀k áukštas kélmas li̇̀kęs. Tvar̃kome apléistą sklỹpą, ráuname kélmus.

augalas su kamienu ir šaknimis; sin. keras, krūmas: Dideli̇̀ rū̃tų kelmai̇̃. Vi̇́enas kélmas užaugi̇̀na trýlika bùlvių. Nuõ kar̃ščių vi̇̀skas bai̇̃gia išdžiū́ti, bùlvės jaũ vir̃sta i̇̀š kélmo.

etnogr. skobtinis avilys; bičių šeima, bitės: Bi̇̀čių ti̇̀k penki̇̀ kelmai̇̃ li̇̀ko.

šeima, giminė: Visi̇̀ jū̃s ẽsate i̇̀š vi̇́eno kélmo. | prk.: Ìš vi̇́eno kélmo išáugę žõdžiai.

bendr. menk. apsileidęs, netvarkingas, nerangus žmogus: Ji̇̀s ti̇̀kras kélmas. Jaũ tóks kélmas, ti̇̀ngi kiẽmą pašlúoti.

aũto viẽtoje niekam tikęs, prastas: Vaikai įgauna tokius ragus, kad tėvai auto vietoje. Krš.
aũtai šlapì bloga gyventi: Žmogus mėtais ir vilku, ir lape, ale autai vis teip pat šlapi. Pls.
víenu autù netvarkingas: Neženotas buvau vienu autu, kaip apsiženijau, vėl likau su vienu autu – drena boba. Grv.
aũtų nèskalbė bíesui juok. apie žmogų, dirbusį įvairiausius darbus: Tik biesui autus nesu skalbusi. Všv.
autùs nèšti pabėgti: Kad nešė autus!. NmŽ.
autùs padžiáuti neig. mirti: Tris nedėlias pasirgo ir šiandien autus padžiovė. Jnš. Padžiovė vakar autus senasis Radžius. Varn. Autų padžiauti nesirengiu. Bub.
aũtų skal̃bti eĩti neig. nešdintis nieko negaunant: Jonis jau žino: jeigu jis tą mergpalaikę ves, tai negaus nei ūkio, nei dalies. Tegul jis eina autų skalbti. Simon. Eik prie velnio autų skalbt. KrvP.
aũtų skal̃bti šunìms neig. apie niekam tikusį: Norėjo kunigu išleisti, o jis nuėjo šunims autų skalbti. Slnt.
autùs uždžiáuti neig. mirti: Jis laukia, kad boba greičiau autus uždžiautų. Vrn.
į aũtą paver̃sti neig. pažeminti, suniekinti: Į autą pavertė, apžergė aną – uošvienė kala mala. Krš.
į aũtą sumìnti neig. suniekinti: Jie sumynė į autą. Krkl.
į kojos autą žr koja
kojos auto nestovi žr koja