Individo pažintinės veiklos procesas - apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimas. Mąstymą kompleksiškai tiria kelios mokslo šakos. Filosofija tiria mąstymo galimybes pažinti pasaulį. Svarbiausias mąstymo formas - ↑ sąvoką, ↑ sprendimą, ↑ samprotavimą- tiria formalioji logika. Sociologija nagrinėja istorinę mąstymo raidą, susijusią su įvairių visuomenių socialine struktūra. Fiziologija tiria, kaip smegenų mechanizmai atlieka mąstymo aktus. Kibernetika traktuoja mąstymą kaip informacijos procesą, nagrinėja kompiuterių veikimo ir žmogaus mąstymo panašumus ir skirtumus. Psichologija tiria mąstymą kaip pažintinę veiklą, rūšiuoja ją pagal apibendrinimo dydį, priemonių pobūdį ir jų naujumą subjektui, subjekto aktyvumą, mąstymo adekvatumą tikrovei. Skiriamos šios svarbiausios mąstymo rūšys: veiksminis, vaizdinis ir sąvokinis ( ↑ Mąstymo rūšys).Mąstymą psichologija tiria įvairiais objektyviais metodais. Naudojami visi pagrindiniai faktų rinkimo metodai: stebėjimas, eksperimentas, pokalbis, veiklos rezultatų tyrimas. Mąstymas dažnai esti uždavinio sprendimo procesas, kurio pagrindą sudaro sąlygos ir reikalavimai. Individas turi suprasti uždavinį ir jį priimti, t. y. uždavinys turi būti suderintas su asmenybės poreikiais ir motyvais. Mąstymą stimuliuoja motyvai, kurie yra ne tik jo plėtojimo prielaidos, bet ir veiksniai, turintys įtakos jo produktyvumui. Žmogaus mąstymui būdinga sąmoningumo ir nesąmoningumo vienovė. Mąstymui labai reikšmingos emocijos: jos lemia uždavinio sprendimo paieškas. Mąstymas gali sukurti būsimų veiksmų tikslus. Svarbus mąstymo ir asmenybės psichologijos skyrius - tikslo susidarymo tyrimai. Tiriama, kaip poreikiai virsta realiu tikslu, kaip iš poreikių pasirenkamas vienas, koks yra santykis tarp valingo ir nevalingo tikslų susidarymo, tikslo susidarymo laiko dinamika, nesąmoningų nuojautų virtimas sąmoningais tikslais, tarpinių tikslų nustatymas. Žmonių bendros veiklos ir bendravimo kontekste mąstymas tiriamas kaip tarpasmeninių santykių struktūros elementas. Šiuo požiūriu mąstymas - kito žmogaus reakcijų ir judesių interpretacija, daiktinių veiksmų ir veiklos apskritai rezultatų traktavimas, kito žmogaus kalbos (sakytinės ir rašytinės) supratimas. Be to, tarpusavio pažinimas - tai ir kito žmogaus mąstysenos įsivaizdavimas, nuvokimas, ką kitas žmogus mano apie patį mąstymo subjektą ir jo susidarytą nuomonę apie tą kitą žmogų ( ↑ Refleksija). Mąstymas yra ir poveikio kitam žmogui struktūros dalis tiek kooperacijos, tiek ir konflikto aplinkybėmis. Bendraujant vieno žmogaus mąstymo rezultatai (žinios) perduodami kitam. Perduodamos žinios (apibendrinimai) apie daiktų pasaulį ir apie patį uždavinių sprendimo procesą (bendrieji sprendimo metodai). Mąstymas gali būti ir kolektyvinė veikla. Bendravimas būtinai suponuoja apibendrinimą. Mąstymas yra asmenybės savimonės dalis ir ypatingas objektas, į kurio struktūrą įeina savęs, kaip mąstymo subjekto, samprata, savų ir svetimų minčių skyrimas, dar neišspręstos problemos suvokimas kaip savos, savo santykio su problema suvokimas.Mąstymo raida tiriama filogenetiniu, istoriniu, ontogenetiniu ir funkciniu aspektais. Elementarus mąstymas būdingas jau gyvūnams, jis daro galimą dinaminį, arba operatyvų, organizmo adaptavimąsi prie aplinkos reikalavimų, su kuriais gyvūnas susiduria spręsdamas vieną ar kitą uždavinį. Sudėtingoje elgsenoje skiriama ypatinga grandis - poreikio objekto paieškos. Paieškinio elgesio tipą lemia paieškos specializuotumo (ieškoma tik tam tikrų objektų) būdai. Bendriausia filogenetinė mąstymo prielaida - gyvos būtybės aktyvumas: ji ieško poreikio objekto, kurio esamoje situacijoje nėra. Sudėtingesnės aukštesniųjų gyvūnų mąstymo apraiškos susijusios su įrankių darymu. Istoriniu aspektu mąstymo raida tiriama kartu su darbo (kaip specifiškos žmogaus veiklos) ir su kalbos atsiradimo problemomis. D.arbui pasidalijus į protinį ir fizinį, mąstymas pasidarė savarankiška veikla, kuriai būdinga motyvai, tikslai, operacijos. Paplito skirtingų istorinių vi