žióti, -ja, -jo KBII150, K, Š, Rtr, BzBkXXIV245, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, LzŽ, DrskŽ; R, MŽ, N, FrnW
1. tr. verti (burną, nasrus, snapą): Žiók lūpas J.
| refl. N, Rtr: Žiókis salig ausų J. Mergaitė tik žiójasi ir orą žiodamà gaudo Rm.
^ Dvi žiójasi ir bučiuojasi (žirklės) Všt.
ǁ refl. B, [K] verti (burną, nasrus, snapą) ketinant pasakyti, valgyti, kąsti ir pan.: Neik prie žąsino – matai, kad žiójasi, dar įžnybs tau Prn. Jau žiójaus sakyt, ale susiturėjau Slm. Žiójaus labas sakyt, ale ėjo ir praėjo, galvą iškėlus – nu ir mauk! Lkš. Trupučiuką aplaižo, gurkš šitą kąsnį ir vėl žiójas Kp. Nešiotei gana (jau privalgė), o mergaitė da žiójasi Kt. Žiójos [ligonis] sakyti, ale krau[ja]s par burną – i gatavas Krš. Žiojaus paklausti, ar jie tikrai stovi už durų ir laukia J.Jank. Anai taip nežiójas (ji taip nepasako), kaip ana sugalvo[ja] Krš. Ko čia plepėt, ko žiótis, geriau patylėt Rmš. Ši žiojosi kaip ir ginčytis, bet vyras neleido J.Paukš.
^ Kaip kiša, teip ir žiojas Prk. Kiek žiójas, tiek meluo[ja] Skdv.
ǁ refl. vertis (apie burną, nasrus, snapą): Žiójaus, sakysiu, tik tik prikandau liežuvį Drsk. Jo burna nejučiomis žiójasi DŽ1. Nesižiója burna in šitą žalią duoną, i gana Klt.
| Muno devynios burnos žiójas (didelė šeima), turu atsakantį puodą kaisti Klm.
| prk.: Tik žiojasi žalsvi nasrai bedugnių S.Nėr.
^ Durna burna kišama žiójas J. Burna nedurna, kai prineši, tai žiójas Š. Sveika burna, nebūk durna, jeigu pilia – žiokis Jnš. Burna nedurna, duodama (kišama Šmn) žiojas PPr362.
2. tr., intr. NdŽ imti į burną: Žióji žióji ir praryt negali Ėr.
^ Anas jau ne savo porciją žiója (jam laikas mirti) Prng. Nežiók tiek, kiek neprarysi Šl. Tiek nereikia žiót, kiek negali atkąst Brž.
3. intr. Prl, Lp rėkti, šaukti: Ko tu žióji an viso lauko? LKKXIII139(Grv). Nežiók nors terp svetimų žmonių Mrk. Žioja kai kokia žiovanastrė Vlk. Mūsų marti tai nežiója Vrn. Ar tu žióji, ar tylėtai, tai vis ant to paties pareit Mrs. Nežiók tep ant manęs Dg. Žió[jo] žió[jo] kap pasamdytas Al.
ǁ dainuoti: Tu žióji ir žióji kai varna, neperstoji Dbč.
ǁ verkti: Dar nemušiau, tik rykštę parodžiau, o jau žiója kap geliamas Vrn.
4. tr. prk. imti, griebti (turtą, naudą), stengtis užvaldyti: Gyvena žmogus, tai žiója žiója i negali apžiót visa ko Klt. Tiek žiót [arų] nereikėj[o], kur aš viena dėsiu Drsk.
^ Žiók nežiók, vis tiek po smerti nenusneši su savim Kb. Kas daug turi, dar daugiau žioja, kitam nepalieka rš.
5. refl. prasiskirti (audžiant): Nesižiója audimas visai, jeigu netinkamai pakojas pradėsi myt PnmŽ. Mažai žiotys žiójas, kad nė šaudyklė nelenda Lš. Žiókitės, stokitės kap anytos nasrai (sakoma pradedant austi) Prng.
^ Kojom mina, pilvu trina, kur tik žiójas, te ir kiša (audžia) Ps, Alv. Kai stojas, tai žiójas, kai kiša, tuoj muša (audžia) Ds.
6. refl. skleistis: Žiójas varpelės, tai i raškyk sėklai Klt. Levendrų krūmas brandino pumpurus. Vietomis jie jau žiojosi M.Katil.
ǁ darytis su tarpu, skirtis, plyšti: Jau ilgai viriau, čiut pradėjo žiótis pyragaičiai (virtiniai) Erž. Pjūvis žiojosi kaip žiovaujančio šunies nasrai M.Katil. Ir štai, nors užsimerkęs, jis žiūri ir mato, kaip žemė žiojasi po kojų, ir atsiveria praraja A.Vaičiul. Batas žiojasi ir, kol nykštys neišlindo, reikia pagalvoti apie batsiuvį J.Dov. Vežimėlis jau žiójas, reikia cveku prikalt Vlk.
apžióti tr. K, Rtr, DŽ, KŽ
1. SD1118, R, MŽ, MŽ214, S.Dauk, D.Pošk, N, M, Š, NdŽ, LzŽ, Kl, Pšl apimti burna, nasrais, snapu: Jis obalio kiek apžiójo, tiek nukando J. Valgiau medų i bitę apžiójau Vdžg. [Šuo] galvą apžiója kačioku[i] ir neša kaip nebegyvą Slm. Vilkas už avelės, apžiójo va šiteipo kaklą Šr. Šuo, apžiojęs akmenį, kaukdamas išbėgo į mišką LTsIV435. Medinis šaukštas nognai nespasabnus, negal nė apžióti Pln. I kaip tas šuo apžiójo tokią vištą: par pusę buvo parkąsta Jrb. Pasiėmęs didelį kąsnį, nevalio[ja] nė apžiót LKT177(Smln). Paimk iš bakano, apžiók, ar daug atkąsi, kad ir dantes geri Mlt. Pamatė, kad Jurgis apžiójęs butelį, ir jis jau prašo [gerti] Slm. Iš užpakalio kaip apžiójo [vilkas] arklio šlaunį, teip ir iškando šmotą Sb. Meškeraitę inmetei, žuvis apžiójo ir traukia Mrc. Velnias apžiójo vamzdį, o jis (diedukas) pykšt LTR(Klt). Paskui atsargiai apžiojai klarneto vamzdelio galą, paspaudei klavišus S.Zob.
| Anas vis apžiójęs cigarietą (nuolat rūko) Tr. Artūras išėjo jau toks smagus, kad neapžiojo dantų: jie, dideli ir balti, žybsi kaip ugnelės rš.
^ Ką apžiosu, nukąsu B, PrLXVII5. Daugiaus apžioja, nekaip nukąsti gal R43, MŽ58, N. Burna nedurna, ką apžiója, tą ir kanda LTR(Kp). Daug apžiósi, mažai nukąsi LTsV301(Vlkv). Kiek apžioji, tiek tekąsk NžR. Vienas visko neapžiosi PPr138. Ne tiek kanda, kiek apžioja LTR(Ldvn). Su viena burna neapžiosi visko LTR(Grz). Kąsk tokį kąsnį, kokį gali apžiot LTR(Vs, Zp). Daug apžiójo ir užspringo Tr. Viso svieto neapžiósi Kpr.
apžiotinai̇̃ adv., apžiótinai K; R, MŽ, N: Daryk kleckus apžiotinai̇̃, t. y., kad galėtum apžióti J.
| refl. tr. DŽ1: Kai tik prikiši paršiuką prie spenio, tuo apsižiója ir žinda Vl. Atsliuogė [gyvatė], pakėlė galvą, mėlynę apsižiójo i čiulpia PnmŽ.
| Ana bitį apžiójusys rokuojas (švepluoja) Slnt. Vyrai dabar, e, vis apsižióję butelį (geria) Krš.
^ Privirė košės, dabar tylia kaip kiaulė buroką apsižiójusi Rt.
2. prk. apimti tvirtai laikant ar supant: Parungiu ką sau, apžioju daiktą kurį vilčia SD238. Žuvys jau nemažos: vos tik į saują apžióji Jrb. Slėsnesnėse vietose riaugsėdamas purvas apžiodavo stebules, tekiniai nugrimzdavo iki pat ašių, palikdami gilias provėžas rš. Tie debesiai tolyn labyn prasiskiria, apžiodami aplinkui galingais mus žiedais V.Kudir. Smūtnas, nuliūdęs, pragaro apžiotas, smerties tamsybėms iš visur apklotas A.Baran. Jau apžiotus nuog peklos žmones išvadavo brš.
^ Už žaibą greitesnis, už žvaigždę mažesnis, visus laukus apžioja ir dangų apjoja (akys) LTR(Ldvn).
3. DŽ1 prk. paimti savo žinion, pagriebti, užvaldyti; aprėpti: Gyvena žmogus, tai žioja žioja i negali apžiót visa ko Klt. Jis viską buvo apžiójęs Snt. Žmogus nora daug apžióti, o tankiai ir išsižio[ja] Rdn. Toks vis tiek apžios, nors ir galą gaus LTR(Km). Kad tik jin galėtų, visą svietą apžiótų, kad tik kitiem nekliūt Jnš. Jis tik vienas nori viską apžiót Kt. Gatavas visą svietą apžióti, velnią ant piršto apvynioti Šv. Vyrai vis daugiau nori apžiót KzR. Atejo marti ir apžiójo viena viską Užp. Nei vienam broliui nieko nedavė – pats viską apžiój[o] Al. Tas, kur bagotas, turėjo didelį palivarką, neapžiojamus turtus LTR(Lnkv). Tu, sako, turi apžiójęs pievą LKKXIII118(Grv). Svetimi žmonės visą naudą apžios Žem. Žmogus, matyti, niekuomet nepatenkintas: vis jam per maža, vis daugiau apžioti nori Pt. Daug svetimo lauko apžiodamas, turėdavo daug pašaro, todėl laikydavo daug gyvulio V.Krėv.
| Ugnis visa apžiója Ob.
^ Pavydus [žmogus] kad pramanytų, visą pasaulį apžiotų̃ Rod.
| refl. tr., intr.: Viena visą turtą apsižiójus, o kitiem neduoda Prn. Dabar nė į mišką gali̇̀ įeiti, kožnas ant savo apžiójęs[is] Pln. Apsižiójusi laikei [pinigus], reikėjo pirkti [daiktų] Krš. Mylėjo pačią apžiójęs[is], o dėlto pabėgo [nuo seno vyro] Dr. Tu nesakyk nesakyk, laikyk apsižiójęs! Jrb.
ǁ užimti, pavergti: Apžiotà Lietuva, nieko savo nedaro Drsk. Vieną sykį apžiójo, nebno[ra] paleisti – įsitaisė ir įsitaisė Krš. Mūsų tėviškę apžiojo ponai svetimi B.Sruog.
ǁ pajėgti apdirbti, apeiti, įveikti: Viso ūkio neapžiósi Dg. Visų darbų neapžiósi Mrj. Anas viską suspėja apžiót Ds. Reik sodint [runkelių], kiek gali apžiót Alk. Kurgi tu čia viską vienu kartu apžiósi Pg. Neapžiója, savo do pievos kiek turi Klt. Dabar neapžiója tų žemių Plv. Nors dirbu nuo ryto lig vakaro, o visų darbų neapžióju Kzt. Kopūstus visi sodina, kiek kas apžiója Rd. Ar aš viena viską apžiósiu: ir karvės melžt, ir duoną kept Krkš. Neapžiósi viso miško [rinkdamas mėlynes], visi krepšiai privanoti Antr.
^ Akys daug norėtų, kad tik rankos apžiotų KrvP(Mrs).
apžiotinai̇̃ adv.: Aš žemės turiu neapžiotinai̇̃ Ds.
ǁ intr. pajėgti: A tu apžiósi vienas tiek žemės apdirbt? Krč. Žento nebus, neapžiõs visa nudirbt Drsk. Žmogus ėda, kol apžió[ja] – netura sotės Krš. Ponai ėda, kiek apžió[ja], lašinių i nepavelka Trš.
4. ištarti (žodį): Čia gimęs, čia augęs, šitų dirvonų duona išmitęs, neišgali, nemėgsta apžioti gimtinio žodžio! LzP. Kaip ir apžióji tokį bjaurį žodį? Kl. Vardai, tie vardeliai: senas negali̇̀ ir apžióti Krš.
5. refl. part. praet. žioplokas: Mes mat tokie apsižióję Šd.
atžióti
1. tr. išžioti (burną, nasrus, snapą): Arklys prusnas turia atžióti Plšk. Vienas judviejų burną atžiojęs tarė rš. Ugnį bekūrenant ir beatslenka smakas šnypšdamas, nasrus atžiójęs jį praryt Jrk9.
| prk.: Kursai savo dūšią atžioja kaip peklą BBHb2,5.
ǁ refl. N, Rtr, KŽ išžioti burną (nasrus, snapą): Kad sučiaupęs burną turi, tada sako: „Atsižiók“ J. Atsižióję vaikai (gandriukai) plėš iš snapo [maistą] Rsn. Atsižiók, parodyk dantes Plšk. Vilkas kaip sukabina [grobį], nebegali greit atsižiót Mžš.
ǁ refl. prasiverti (apie burną): Skarytė geriausia pamirusiam: susriša kampeliai, ir burna neatsižiója Mrk.
2. prasiverti, prasiskirti; atsiknoti: Būk tu prakeiktas ant žemės, kuri atsižiojusi tavo brolio kraujį nug tavo rankų ėmė BB1Moz4,11. Duona atsižiójusi Užv. Tavo batas atsižiójęs Vlkj.
| Tur žemė atsižióti, priimt Kūną mirusio PG.
ǁ prasiskirti audžiant: Atsižióję žiotai, ir šaudyklę paleidi Dv.
◊ bùrną atsižióti barti, peikti: Visi mūsų neprieteliai atsižioję burną priš mus BBRd3,46.
įžióti tr. ištarti, pasakyti: Tu be reikalo jam tą žodį įžiójai Skr. Aš visai netyčia jam tai įžiójau Skr.
išžióti
1. tr. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ atverti (burną, nasrus, snapą): Smakas, išlindęs iš urvo, jau lervoja an karaliūčią išžiojęs nasrus BsPII303. Grįžo visiškai uždusęs, plačiai išžiota burna J.Balt.
ǁ refl. SD236,322, H157, R, MŽ, D.Pošk, Sut, I, N, K, M, LL209, Š, Rtr, DŽ, NdŽ atverti (burną, nasrus, snapą): Teip jau blogai, sutino visas veidas, nebegaliu nei išsižiót Kpr. Buvau saugume sumuštas, išsižiót negalė[ja]u Lp. Aš Dievo vieto[je] sutvarkyčiu: keikūnas bjaurojas – išsižiõtų i nebsusičiauptų Krš. Rėkia, nat užupenčiai matos, kaip išsižiójęs Aln. Atėjo kumelė išsižiójusi iš tvarto prie kareivių, tie ir pabėgo Brt. Prieš vėją pastovėjau išsižiójus i apsirgau Klt. Lig parduotuvei nueinu, tai tiktai išsižiójus gaudau orą Slm. Viena boba išsižiójo, ėmė žiovaut, ir iššoko žandas Pv. Nė išsižiót per muses negali (labai daug musių) Gs. Kiaulei, ka pjauji, į snukį įdedi akmeniuką, ka būtų išsižiójus, ka žarnos nesušustų Raud. Išsižiójus višta atalėkė, gal miežių pririjus ar akuotas gerklėj Klt. O aš po liežuvio pakišiu tą tabletę, išsižiósiu, tikrys – neras Trk. Ka išsižiójo, kad artie būčio buvusi, būt prarijęs End. Ka išsižiójo, baisiausiai šnypšta tas šeškas Rnv. Šiaudų grįžtę susuka, karvę pažaboja, ka būtų išsižiójus Všk. Vilkas neišsižiójęs avelės nenustvers, lekia išsižiójęs Klt. Taip miegta išsižiójęs, gerai, kad nė[ra] musų̃: prilėktum pilna burna, galėtum tik ryti kaip saldainius Vkš. Geriaus eik, pakalnėj stokis, užsimerkęs išsižiokis (sako avinas vilkui) LMD(Sln). Tas smakas išsižiojo – įmetė jam keturis jaučius į gerklę LTR(Bsg). Pamatęs ateinantį žmogų, išsižiojo jau loti J.Bil. Tada [velnias] su visomis sylomis kaip koks levas, išsižiojęs ant prarijimo, užpula ant dūšios P. Žąsys išsižiójusios nori gerti, mat leguoja J. Ogi dabar kasdien kiekviens, mėsos išsižiódams ir daugsyk kaip šuo išplėšdams, vargina būrą K.Donel. Kada tas apgynėjas nusivijo, žmogelis iššoko iš rugių ir pradėjo liet poną, ir teip liejo, kad tas pons išsižiojo ir vėl užsičiaupė BsPIII41(Nm). Jei nori, kad piktumas pereitų, reikia išsižiojus pabūti prieš vėją LTR(Trgn). Neišsižiójusiam musia gerklėn neįskris JT383. Išsižiójo – nent plaučiai matosi Vel. Išsižiójo, kad pilvo galas matyti Šv. Ka išsižiójos, pradėm subinė matyti NmŽ.
^ Išsižiojo lyg rupūžė karštą dieną LTR(Auk). Ir išsižiojo kaip menkė Dr. Išsižiojęs kaip Gaurės vepelis LTR(Kv). Išsižiojęs kai mintuvai LTR(Jz). Neišsižiok kaip su mintuvais LTR(Krt). Išsižiójęs kaip karosas LTR(Vdk). Ko išsižiójai, kad varna į koserę įlėktų? Mrj. Išsižiójo, kad net varna prarytų Mrj, Kt. Nebūk išsižiójus – varna gerklę prišiks Antš. Išsižiójus kaip varniukas Krk. Išsižiojo kaip vartai TŽIII378. Ko eini išsižiójęs lyg dagį prarijęs LTR(Žvr). Stovi išsižiójęs lyg mietą prarijęs Pln. Išsižiójus kaip kišenė LTR(Šš). Išsižiójęs kaip smakas LTR(Rs). Išsižiojęs kap dešimt dienų nevalgęs LTR(Auk). Kas gyvas be balso, o numiręs išsižiója? (žuvis) Sim. Kad anas išsižiót[ų] ir nesusičiaupt! (toks keiksmas) Adm. Kad tu išsižiõtum! Ds.
išsižiotinai̇̃ adv.: Andriukas paklaimėje jau dešimtą kartą išsižiotinai stebina savo sermėguotą sėbrą rš.
ǁ tr. prk. išleisti, netekti: Aš keikuos tau (Perkūne), jog pirmiaus liuosas gyvybą muno išžiosiu, ne šį kardą priš neprietelius muno ūkės iš rankų paleisiu S.Dauk.
2. refl. prabilti, prakalbėti, pasakyti (ppr. prieštaraujant): Nedavė apie tai nė išsižióti BŽ152. Noru prašnekti, neleida išsižióti Krš. Visi matė, o nėkas neišsižiójo Rdn. Išsižiójau tada do i aš apie valdžią – kad nenueit[ų] toliau Klt. Senas dabar negali̇̀ išsižióti – nukvakęs, durnas, nėko neišmanai, tylėk Krš. Užsiaugins tokį velnį, kad išsižióti negalės Krš. Velnio liežuvis: kitas ir išsižióti negalia Krš. Kitas nusmuręs piršlys – išsižiót nemoka Šd. Vaikam tai nėr kap išsižiót, o tėvai gali pasakyt Pv. Išsižiók, tėvai, subark [išdykėlius] – aš viena turu šūkaloti Rdn. Jeigu kur išsižiójai, tai pavedėj[o] miškan, duobę išsikask, ir užumuša Kpč. Daug metų pragyvenę visaip išsižiójam Pg. Kad aš vis netyčia išsižióju, išsprūsta žodis, o čia mat reik prikąst liežuvį Snt. Ani išsižiót neduoda, kai ažrėks, ir turi tylėt Skdt. Ji savo vyrui neleidžia nė išsižiót Dkš. Ponas kai ponas, o kai ponia išsižiõs (žmona galutinai reikalus patvarko) Nmj. O iš jaunųjų – nemoka anys nei išsižiot Žb. Tas tik išsižiója, tep ir pliaukšteli kap per balą Srj. Ką išsižiójai – įteps (įskųs), ir neškis Alvt. Aš pati išsižiójau ne vietoj Lg. Vyrai daugiau išsižiódavo ir pakliūdavo – tylėt reikėjo, ką biednas padarysi Kbr. Tu pirmas išsižiójai, kad reikia važiuot Srj. Kai tik aš išsižiódavau, tuo mane pažydavo, iš kur aš Smln. Tik man neišsižiók prieš vaikus Sn. Gerai padarei, kad neišsižiójai Dkš. Del atskirų mano pastebėjimų, išdėstytų „Švietimo Darbe“, jis nė neišsižiojo, nepasakė, kur mano klystama J.Jabl.
^ Dėl tos skylės visi tylės, tik tu vienas išsižiójai LTR(Vlkv, Lkč). Pirma pagalvok, paskui išsižiók LTR(Alks).
ǁ prasitarti: Niekas nekaltas, aš pati išsižiójau Sur. Vos neišsižiójau – būčiu pasakiusi, ko nereik Krš. Niekam nieko nesakiau, tik tau išsižiójau Jrb. Vienam išsižiójau, tas visiem apskalatijo Ds. Išsižiójai ir išsižiójai – jau ir eis kalbos, nebsugausi Krš. Be reikalo išsižiójau, kad karvę parduosiu Klov. Durnas vis išsižióji, žodis vis išlekia Lkš. Tik jau neišsižiók apei tą mergą – paskuo daužys stalus prisprogęs Trk.
ǁ tr., intr. pratarti: Kitąkart taip neišsižiójo nėkas tokių bjaurių žodžių Akm. Kaip ana šitiek gali išsižiót pasakyt Dglš.
ǁ dainuoti: Dainų buvo, daba nebė[ra] nė girdėti – bijo išsižióti Sd. Daba tokios jaunos nė išsižióti neišsižió[ja], o mes ka jauni dainiuodavom Kv.
ǁ imti rėkti, surikti: Išsižiój[o] jis su visa kosere Drsk. Reikia gražiai pasakyt, o ne tep išsižiót Al. Tas daktaras kap išsižiój[o] an manę Mrc. Ko taip išsižiójai kaip anyta ant marčios? LMD. Pastukoj[o] apie grobus [gydytojas], ir išsižiójau Dsm. Jei Pranis pradės kriokti, ką nori daryk: ar nešiok, ar linguok, kaip išsižiós ir krioks End. Gerklėj balsas prapuolė iš strioko (vilką pamatė) – neišsižióju Klt.
3. refl. prk. nustebti: Kaip nunešiau pareiškimą, direktorius net išsižiójo Mžš. Aš ir išsižiójau besiklausydama Vkš. Pasako kainą, ir išsižióji Krš. Močeka ir išsižiójo – kaipgi čia dabar, paliko [našlaitę] miške apynuogę, ateina gražiausiais rūbais (ps.) Sld. Švento Jono rytą Pimpė išėjo į kiemą ir išsižiojo pamatęs – ant kamino akėčios J.Paukš. Išsidabyk, vaikeli, išsidabyk, tegu visi tavę pamatę išsižiója PnmŽ.
4. refl. part. praet. žiopsodamas; su žiopla veido išraiška: Šauku jau dideliai, veiza išsižiójęs, – negirda Trk. Išsižióję [vaikai] klauso ir nieko nežino Drsk. Atsisėdo par veselę ir veiza tie jauniejai kaip varnos išsižióję Sd. Eini išsižiójęs ir virsti užtai Sur. Vaikščio[ja] išsižiójusi po miestą, žvalgos Krž. Dega lašiniai, o ana stova išsižiójusi Trk. Išejo [mergina] už kito, o tas i paliko išsižiójęs Krš. Eik, tinginy, eik dirbti, kam stovi taip išsižiójęs K.Donel.
^ Išsižiojęs nestovėk VP19. Duodamas imk, mušamas bėk, o išsižiójęs nestovėk End. Stovi kaip Magdžia išsižiójęs Pnd.
išsižiójusiai adv.: Neveizėk teip išsižiójusiai ir atrasi Šts. Mes neišsižiójusiai gyvenam Ppl.
ǁ žioplas: Toks išsižiojęs vaikas N. Kur tokį išsižiójusį berną dėt Drsk. Ans ir pasišnekėti toks neišsižiójęs, nė nėko Trk. Negirtas žmogus nėko, nė[ra] išsižiójęs negirtas Trk. Teip tau i reikia – kam toks išsižiójęs?! Mžš. Išsižiójus ir ašiai Aln. Jonas toks elektrikas išsižiójęs, ir sudegino kabelį Slm. Aš nebuvau amžinai išsižiójusi, muni visur samdė Grd. Ką toks išsižiójęs daiktas supras Skr. Išsižiójęs daiktas ir išsižiójęs Kv. Vyras ūkė[je] ramstis, ką ta boba išsižiójusi Krš. Ka jau vyras išsižiójęs bus, kas jau bus? Jrb. Išsižiójusi motriška – blogai Sg.
5. refl. part. praet. vartojamas veiksmo intensyvumui žymėti: Išsižióję mergos laukia bernų Dglš. Daug metų smerčio laukiu išsižiójus Grnk. Visi išsižioję laukia lytaus ir šilimos Žem. Išsižióję jau laukė parvažiuojant Krž. Vaikai visada išsižióję (laukia gauti naudos), tik duok ir duok Brš. Ka aną užkibini, pula išsižiójusi Yl. Už nėką tura [šventvagiai] peklą, kuri jau kas valandą išsižiojusi lauka ant jų prarijimo P. Teip klauso visi išsižióję Antš. Labai žemai ir nuoširdžiai ačiū Tamstai ažu pažadėtą knygą, išsižiojęs lauksiu ateinant A.Baran. Kiek te žmonių išsižióję, liežuvius iškišę, žiūri, kaip vaiką neša par bažnyčią Pnm. Mes klausėmės išsižióję, ka jie ėmė dainuot – gražiai dainavo Rd. Maži piemenėliai išsižioję klausė, ką čion bobos šneka Tat. Nelėk išsižiójęs, veizėk į šales Krš. Lekia išsižiójus uogaut, aždirbs Klt. Jau išsižiójęs jis laukia [pensijos], kad leistum, vienu kartu [pragertų] Bsg. Laukia tiktai išsižiójusi, kas kumet ką duos Slnt. Prie pinigų tas pilvočius puola išsižiójęs Tr. Vaikai, muni apsistoję aplinkuo, veiza išsižióję Trk. Teip aš veizu išsižiójusi, kaip ans moka įtikinti End. Lekia išsižióję, visur jiem reik, visur lenda, – vyrų toks protas Jd. Veizėsma išsižióję, kur ans (orlaivis) leka, o kokia baimė! Lk. Vaikas klauso išsižiójęs Dglš. Išsižiójus klausau, tai vos kelintą dešimtą žodį [žemaitišką] suprantu Kpč. Dainuoja [per televizorių], kad gražu – žiūrim išsižióję Kp. Daboju išsižiójus, būdavo, vaikas in šitą šunobelę – noris obuoliuko Klt. Dabar tai va, vaikai susėdę išsižioję klauso, ką dideli šneka Kpr.
6. refl. prk. nusilpti, pailsti: Jau buvau išsižiójus – neužlipau nė skadais Brb. Išsižiójęs, tik tik dūsuoji Drsk. Senelis, būdavo, ateis privargęs, išsižiójęs Lel. Šitoks gi daininykas, jau išsižiójęs, pridainuos Klt. Išsižiójus, būdavo, rišiu tuos linus viena ant lauko Jrb. Reik i paskvarbyti, i pasilankstyti, o senas esi išsižiójęs Krš. Prieš kalną lipt reikia, tai pūtuok išsižiójus Svn. Padirbu ką ir išsižióju – besveikatė Krš. Akys karvės indubę, visa išsižiójus Klt.
ǁ part. praet. girtas: Ir ateina butelka nešinas, tai prigera ir vaikščio[ja] išsižióję Sd. Puslitrį išgers su vyru, tai vyras jau išsižiójęs, o ji nieko Antš. Atejo išsižiójęs, lipa į mašiną – neveža Trk.
7. refl. menk. mirti: Ka dėsiu, ka ir išsižiósi! Trk. Dėsiu snukin ir išsižiósi! Aln. Rodos, duočiau į snukį, tai išsižiótum Snt. Išsižiós, ir tiek – visims tas pats Krš. Kiek te žmogaus gyvybės – išsižiósi, ir bus Drsk. Gal šiandien ryt išsižiósi, ir po viskam Antš. Sėdėtai sėdėtai vienas ir išsižiotái Drsk. Nerėk akis pastatęs – išsižiósi ir tujan vienuokart Ps. Žemelę knisiau knisiau ir išsižiósiu beknisdama Trgn. Širdis kumet tvákst tvákst, ir išsižiósi Krš. Išsižiósi ant viso turto, ir pasibaigs Šmn. Ir mano seselė dirbo lėkė, kol išsižiójo Slk. Kap tu išsižiósi, tai kam pinigai liks? Lp. To šleivukė išsižiój[o] ir nuvažiav[o] namoj (buvo palaidota) Drsk. Ai karšta, buvo pasdarę teip negera, jau misliau – išsižiósiu Slk. Visgi reikia kai kas dirbt, susinėręs rankas ir lauk, kol išsižiósi PnmR. Tokiam vyriškuo adatą suleido ir išsižiójo Krš. Baigias gyvenimas, laukiu, kad tik greičiau išsižióčiau Svn. Spyrei į tą didįjį pilvą, ka tu, žalty, išsižiõtumi! Trk. Sėdo, pavalgė ir išsižiójo Krš. Kirto, kirto, kelmas ūžt, boba blinkt ir išsižiojo LTR(Kb). Žmogus esi svetys: čia esi, čia ne – jau ir išsižiójęs Krš.
ǁ Sur nudvėsti: Negyvas katukas, išsižióję, tokis geras Drsk. Kam uždengei viščiukus – išsižiõs, ir bus Sem. Nueinu ryto – guli paršelis išsižiójęs Klt.
ǁ patrūkti, nepajėgti: Ūkė[je] paliksi be vyro rankų ir išsižiósi Rdn.
ǁ patekti į beviltišką padėtį: Gandina – dujas užsuks, žiubalo neduos, ir išsižiósma Krš.
8. refl. prk. prasiskleisti, atvipti, prasiskirti: Išsižiójo, kaip gražu, lubinai kaip žvakės Všk. Praskiepas išsižiójęs – apsileidęs vaikis Krš. Visi plyšiai jau išsižiojo N. Čia su šniūreliu susiriša sijonuką, tas prarėžaitis ir išsižiós End. Vaikali, užsitrauk klyniuką, taip negražiai išsižiójęs Krš. Ažsisek keturką – išsižiójus Ign. Susisek kaklą: išsižiójęs, negali̇̀ žiūrėt Jrb.
| Užkabino [katinas nagais], net išsižiójo mėsa Sur. Žambas kirvio teko į koją lig kaulo, išsižiójo ta žaizda Bsg.
| Išsižiója gijos, vienos aukštai, kitos žemai Všk. Su sauja maigai, anos (avikirpės žirklės) išsižiója Sld.
^ Dėk koją ant kojos, kišk, kur išsižióję (ausk) Pjv. Kelk koją per koją, kišk, kur išsižiója Škn. Koja mina, pilvu trina, išsižioja – kiša (audžia) Pn.
ǁ suskilti; suplyšti; sutrūkti: Oi, bulvės išsižiójusios, – jau reik nešt nusunkt Jrb. Geltonos slyvos [būdavo] išsižióję, sutrūkę, dabar nebėra tokių slyvų Kvr. Kai kalbėsi [kepdama duoną], bus bakanai išsižióję (juok.) Krns. Duona tiek negražiai sukepė, žiaunos išsižiójo Rm. Pyragas gerai iškepęs, tik išsižiójęs Ūd. Durys išsižióję, neažsidaro gerai Klt. Plekšt ankštis išsižiojo, ir visi penki žirniai išvydo dienos šviesą J.Balč. Lovys nuo saulės jau išsižiójo Snt. Niekočia pabuvo an saulės, tai ir išsižiójo Eiš. Viršūnė [bato] išsižiójo, ir nebuvo kuo aut Adm. Kalė batus, vėl išsižiójo Ėr. Man batai jau išsižióję Mžš.
9. intr. prk. prasiskirti: Neišžiója tep [nytys] Db.
pažióti tr. NdŽ plačiau išžioti.
| refl. NdŽ.
péržioti
1. tr. NdŽ praverti (burną, nasrus, snapą): Nė lūpų nepáržio[ja] ligonas Šts.
ǁ refl. NdŽ praverti (burną, nasrus, snapą).
2. refl. NdŽ persiskirti: Paminsi pakojėms čia, po apačia, tas audeklas ir pársižios Bdr. Uolos perplyšo ir plačiai persižiojo brš.
ǁ perskilti: Kad kris obulas ir pársižios Šts. Gera duona, o tiktai pársižiojusi Trk.
pražióti tr. NdŽ, DŽ1; Sut, OGLII327
1. kiek atverti (burną, nasrus, snapą): Ir kaip avinėlis nutilo ties tuo, kuris jį kerpa, ir nepražiójo nasrų savų DP147. Jis traukė orą per pusiau pražiotą burną rš. Žili jo ūsai buvo pasišiaušę, o pražiotų lūpų kraštai drebėjo A.Vaičiul. Žvirblis, ploną liežuvį iškišęs tarp labai pražioto snapo, gaudė orą, pastogės pavėsyje pasislėpęs L.Dovyd.
ǁ refl. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ praverti (burną, nasrus, snapą): Aš prasižiójau, ir burnon inejo [Komunija] Stlm. Tėvas miegojo prasižiojęs, ir prie jo juodų ūsų labai balti atrodė dantys J.Ap. Kai prasižiojo kalbėti, tai jo balsas buvo pastorėjęs J.Paukš. Prasižiójęs, negražus vaikas Aln. Rudis (šuo) išlindo iš būdos ir prasižiojęs išlenkė kuprą L.Dovyd.
2. refl. intr., tr. ką nors pasakyti, prakalbėti: Tą vaiką skrauda – negalia prasižióti Krš. Pati neleida anam nė prasižióti Lnk. Ta boba savo vyrui neleidžia prie žmonių nė prasižiót Jnš. Kas kaltas, kad ne laiku prasižiójai Skdv. Baimės visi tebė[ra] privaryti, bijo ir prasižióti Krš. Prasižiójo, i paplito kalba, a daug reik Pvn. Aš sarmatinuos prasižiót – Lietuvon kitep šneka Sn. Jis bijo prasižioti lietuviškai Vaižg. Tiek metų gyvena, nemoka lietuviškai prasižiót Kb. Daba tylėk, prasižiójęs gali̇̀ nebužsičiaupti (užmuš) Krš. Daug vienas šneka, kitas ir neprasižiósi Grz. Būtumi taip prasižiójęs kaip daba, būtumi kalėjime supuvęs Krš. Jauni dabar i prasižióti senims neleida Krš. Jy jam nei stiptert neduodavo, nei prasižiót Lp. Paneikė, užurbė mergelką – nemoka prasižióti Krš. O jei ne, tai prasižiok, sakyk, kad neturiu Tršk. Pri ruso tylėjo visi, daba ka prasižiójo, ta prasižiójo! Krš. Močia už visus atkalbėjo, savo dukteriai neleidė nė prasižiót Skrb. Jau ką nors prasižiójai, ka par zūbus gavai Slnt. Pikčiausia, kad nė vienas mano klausytojų taip ir neprasižiojo J.Marcin.
ǁ Vrn prasitarti: Niekam nieko neprasižiók – išjuoks Pv. Prasižiósi ką, ir nešios su liežuviais Krš. Pakatanti boba, prasižiók – visi žinos Krš. Vai, neprasižiók dar̃, ko nereikia, dar užmuš Brš. Bijo, kad tas ko neprasižiótų Sl. Prasižiók [moterims], ir laidys liežuvį Krš. Be reikalo tik prasižiójai, nei jis būt sužinojęs, nei ką Srv. Ėmiau ir prasižiójau Vrn. Šiukštu, mano seniui neprasižiok… Primuštų mane A.Vaičiul. Tau reikėjo visą mano kepalėlį pasiimti. Aš nebūčiau prasižiojęs, pasiskundęs S.Čiurl.
ǁ imti šaukti, keikti: Aš kadaise, karvę beganydamas, į jos (senės) dobilus įleidau, tai kad prasižiojo, maniau visą kaimą sušauks V.Bub. Vaikesai prasižió[ja], bledės, kūjai (keiksmažodžiai) leka, nors auses užsikišk Krš.
3. Pc part. praet. žioplokas: Jie visi prasižióję Ig.
4. refl. prasiskleisti, prasiskirti: Kai šiluose prasižioja mėlynių žiedai, paupiai nušvinta ievų baltumu rš. Lubos prasižióję Pg. Čia šitai prasižió[ja] tie siūlai, i vadinas skieminys Lž.
| Tavo klynas prasižiojęs, užsisek Grk. Sėda senis, praskiepas prasižiójęs – visai jau Rdn. Sijono užpakalis [buvo] kaip dabar [dėvimų] – prasižiójęs Všn.
^ Kojom mina, pilvu trina, kur prasižiója, tę kiša (audžia) LTR(Rmš). Kelk koją per koją, kur prasižiója (audimas) LMD(Grl).
ǁ prasiverti: Prasižiójo žemė, i nugarmėjo visi su visa skūne Žr. Tegul sukepus žemė prasižiója ir išdaigina mums Išganytoją! A.Baran.
ǁ suskilti, sutrūkti: Lenta tep buvo gerai suklijuota, šiltu vandeniu pamazgoj[o] ir prasžiójo Vlk. Kad jau net prasižiójęs [pirštas], tai smagiai perspaudė Kp.
| prk.: Nuo to vakaro tarp jo ir šeimininkės prasižiojo gili duobė V.Mont.

×razžióti (hibr.) tr.
1. praverti (burną, nasrus, snapą): Razžiók nasrus: burnon dėsiu (valgydinant ligonį) Ign.
ǁ refl. LzŽ, Grv, Aps praverti (burną, nasrus, snapą): Razsižiók ir giedok kap višta in bėdos Arm. Naktį, būdavo, šokam, ė tada dieną miegam razsižióję Vdš.
2. part. praet. žymint veiksmo intensyvumą: Klausiau klausiau razsižiójus – neturiu galvoj Ad. Razsižióję visi stovi i klauso Dglš.
3. refl. prasiskleisti, prasiskirti: Kamantai razsižióję arklio, lekia Klt. Anas (tinklas) užtatai eina razsižióję, pasakyt, razsikėtę Pb. Dobilų galvos razsižióję Dglš.
užžióti intr.
1. imti kalbėti, šaukti: Kai ji tokia drąsi, bile užžiója, užsako, tai ir pradėjo žodžiais mėtyt Snt. Jau sudedi akima, sudedi, joj kap žužiója an visos pirkios! Nč.
2. refl. žr. išžioti 5 (refl.): Mes ažsižióję klausom Dv.

žióti, -ja, -jo KBII150, K, Š, Rtr, BzBkXXIV245, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, LzŽ, DrskŽ; R, MŽ, N, FrnW
1. tr. verti (burną, nasrus, snapą): Žiók lūpas J.
| refl. N, Rtr: Žiókis salig ausų J. Mergaitė tik žiójasi ir orą žiodamà gaudo Rm.
^ Dvi žiójasi ir bučiuojasi (žirklės) Všt.
ǁ refl. B, [K] verti (burną, nasrus, snapą) ketinant pasakyti, valgyti, kąsti ir pan.: Neik prie žąsino – matai, kad žiójasi, dar įžnybs tau Prn. Jau žiójaus sakyt, ale susiturėjau Slm. Žiójaus labas sakyt, ale ėjo ir praėjo, galvą iškėlus – nu ir mauk! Lkš. Trupučiuką aplaižo, gurkš šitą kąsnį ir vėl žiójas Kp. Nešiotei gana (jau privalgė), o mergaitė da žiójasi Kt. Žiójos [ligonis] sakyti, ale krau[ja]s par burną – i gatavas Krš. Žiojaus paklausti, ar jie tikrai stovi už durų ir laukia J.Jank. Anai taip nežiójas (ji taip nepasako), kaip ana sugalvo[ja] Krš. Ko čia plepėt, ko žiótis, geriau patylėt Rmš. Ši žiojosi kaip ir ginčytis, bet vyras neleido J.Paukš.
^ Kaip kiša, teip ir žiojas Prk. Kiek žiójas, tiek meluo[ja] Skdv.
ǁ refl. vertis (apie burną, nasrus, snapą): Žiójaus, sakysiu, tik tik prikandau liežuvį Drsk. Jo burna nejučiomis žiójasi DŽ1. Nesižiója burna in šitą žalią duoną, i gana Klt.
| Muno devynios burnos žiójas (didelė šeima), turu atsakantį puodą kaisti Klm.
| prk.: Tik žiojasi žalsvi nasrai bedugnių S.Nėr.
^ Durna burna kišama žiójas J. Burna nedurna, kai prineši, tai žiójas Š. Sveika burna, nebūk durna, jeigu pilia – žiokis Jnš. Burna nedurna, duodama (kišama Šmn) žiojas PPr362.
2. tr., intr. NdŽ imti į burną: Žióji žióji ir praryt negali Ėr.
^ Anas jau ne savo porciją žiója (jam laikas mirti) Prng. Nežiók tiek, kiek neprarysi Šl. Tiek nereikia žiót, kiek negali atkąst Brž.
3. intr. Prl, Lp rėkti, šaukti: Ko tu žióji an viso lauko? LKKXIII139(Grv). Nežiók nors terp svetimų žmonių Mrk. Žioja kai kokia žiovanastrė Vlk. Mūsų marti tai nežiója Vrn. Ar tu žióji, ar tylėtai, tai vis ant to paties pareit Mrs. Nežiók tep ant manęs Dg. Žió[jo] žió[jo] kap pasamdytas Al.
ǁ dainuoti: Tu žióji ir žióji kai varna, neperstoji Dbč.
ǁ verkti: Dar nemušiau, tik rykštę parodžiau, o jau žiója kap geliamas Vrn.
4. tr. prk. imti, griebti (turtą, naudą), stengtis užvaldyti: Gyvena žmogus, tai žiója žiója i negali apžiót visa ko Klt. Tiek žiót [arų] nereikėj[o], kur aš viena dėsiu Drsk.
^ Žiók nežiók, vis tiek po smerti nenusneši su savim Kb. Kas daug turi, dar daugiau žioja, kitam nepalieka rš.
5. refl. prasiskirti (audžiant): Nesižiója audimas visai, jeigu netinkamai pakojas pradėsi myt PnmŽ. Mažai žiotys žiójas, kad nė šaudyklė nelenda Lš. Žiókitės, stokitės kap anytos nasrai (sakoma pradedant austi) Prng.
^ Kojom mina, pilvu trina, kur tik žiójas, te ir kiša (audžia) Ps, Alv. Kai stojas, tai žiójas, kai kiša, tuoj muša (audžia) Ds.
6. refl. skleistis: Žiójas varpelės, tai i raškyk sėklai Klt. Levendrų krūmas brandino pumpurus. Vietomis jie jau žiojosi M.Katil.
ǁ darytis su tarpu, skirtis, plyšti: Jau ilgai viriau, čiut pradėjo žiótis pyragaičiai (virtiniai) Erž. Pjūvis žiojosi kaip žiovaujančio šunies nasrai M.Katil. Ir štai, nors užsimerkęs, jis žiūri ir mato, kaip žemė žiojasi po kojų, ir atsiveria praraja A.Vaičiul. Batas žiojasi ir, kol nykštys neišlindo, reikia pagalvoti apie batsiuvį J.Dov. Vežimėlis jau žiójas, reikia cveku prikalt Vlk.
apžióti tr. K, Rtr, DŽ, KŽ
1. SD1118, R, MŽ, MŽ214, S.Dauk, D.Pošk, N, M, Š, NdŽ, LzŽ, Kl, Pšl apimti burna, nasrais, snapu: Jis obalio kiek apžiójo, tiek nukando J. Valgiau medų i bitę apžiójau Vdžg. [Šuo] galvą apžiója kačioku[i] ir neša kaip nebegyvą Slm. Vilkas už avelės, apžiójo va šiteipo kaklą Šr. Šuo, apžiojęs akmenį, kaukdamas išbėgo į mišką LTsIV435. Medinis šaukštas nognai nespasabnus, negal nė apžióti Pln. I kaip tas šuo apžiójo tokią vištą: par pusę buvo parkąsta Jrb. Pasiėmęs didelį kąsnį, nevalio[ja] nė apžiót LKT177(Smln). Paimk iš bakano, apžiók, ar daug atkąsi, kad ir dantes geri Mlt. Pamatė, kad Jurgis apžiójęs butelį, ir jis jau prašo [gerti] Slm. Iš užpakalio kaip apžiójo [vilkas] arklio šlaunį, teip ir iškando šmotą Sb. Meškeraitę inmetei, žuvis apžiójo ir traukia Mrc. Velnias apžiójo vamzdį, o jis (diedukas) pykšt LTR(Klt). Paskui atsargiai apžiojai klarneto vamzdelio galą, paspaudei klavišus S.Zob.
| Anas vis apžiójęs cigarietą (nuolat rūko) Tr. Artūras išėjo jau toks smagus, kad neapžiojo dantų: jie, dideli ir balti, žybsi kaip ugnelės rš.
^ Ką apžiosu, nukąsu B, PrLXVII5. Daugiaus apžioja, nekaip nukąsti gal R43, MŽ58, N. Burna nedurna, ką apžiója, tą ir kanda LTR(Kp). Daug apžiósi, mažai nukąsi LTsV301(Vlkv). Kiek apžioji, tiek tekąsk NžR. Vienas visko neapžiosi PPr138. Ne tiek kanda, kiek apžioja LTR(Ldvn). Su viena burna neapžiosi visko LTR(Grz). Kąsk tokį kąsnį, kokį gali apžiot LTR(Vs, Zp). Daug apžiójo ir užspringo Tr. Viso svieto neapžiósi Kpr.
apžiotinai̇̃ adv., apžiótinai K; R, MŽ, N: Daryk kleckus apžiotinai̇̃, t. y., kad galėtum apžióti J.
| refl. tr. DŽ1: Kai tik prikiši paršiuką prie spenio, tuo apsižiója ir žinda Vl. Atsliuogė [gyvatė], pakėlė galvą, mėlynę apsižiójo i čiulpia PnmŽ.
| Ana bitį apžiójusys rokuojas (švepluoja) Slnt. Vyrai dabar, e, vis apsižióję butelį (geria) Krš.
^ Privirė košės, dabar tylia kaip kiaulė buroką apsižiójusi Rt.
2. prk. apimti tvirtai laikant ar supant: Parungiu ką sau, apžioju daiktą kurį vilčia SD238. Žuvys jau nemažos: vos tik į saują apžióji Jrb. Slėsnesnėse vietose riaugsėdamas purvas apžiodavo stebules, tekiniai nugrimzdavo iki pat ašių, palikdami gilias provėžas rš. Tie debesiai tolyn labyn prasiskiria, apžiodami aplinkui galingais mus žiedais V.Kudir. Smūtnas, nuliūdęs, pragaro apžiotas, smerties tamsybėms iš visur apklotas A.Baran. Jau apžiotus nuog peklos žmones išvadavo brš.
^ Už žaibą greitesnis, už žvaigždę mažesnis, visus laukus apžioja ir dangų apjoja (akys) LTR(Ldvn).
3. DŽ1 prk. paimti savo žinion, pagriebti, užvaldyti; aprėpti: Gyvena žmogus, tai žioja žioja i negali apžiót visa ko Klt. Jis viską buvo apžiójęs Snt. Žmogus nora daug apžióti, o tankiai ir išsižio[ja] Rdn. Toks vis tiek apžios, nors ir galą gaus LTR(Km). Kad tik jin galėtų, visą svietą apžiótų, kad tik kitiem nekliūt Jnš. Jis tik vienas nori viską apžiót Kt. Gatavas visą svietą apžióti, velnią ant piršto apvynioti Šv. Vyrai vis daugiau nori apžiót KzR. Atejo marti ir apžiójo viena viską Užp. Nei vienam broliui nieko nedavė – pats viską apžiój[o] Al. Tas, kur bagotas, turėjo didelį palivarką, neapžiojamus turtus LTR(Lnkv). Tu, sako, turi apžiójęs pievą LKKXIII118(Grv). Svetimi žmonės visą naudą apžios Žem. Žmogus, matyti, niekuomet nepatenkintas: vis jam per maža, vis daugiau apžioti nori Pt. Daug svetimo lauko apžiodamas, turėdavo daug pašaro, todėl laikydavo daug gyvulio V.Krėv.
| Ugnis visa apžiója Ob.
^ Pavydus [žmogus] kad pramanytų, visą pasaulį apžiotų̃ Rod.
| refl. tr., intr.: Viena visą turtą apsižiójus, o kitiem neduoda Prn. Dabar nė į mišką gali̇̀ įeiti, kožnas ant savo apžiójęs[is] Pln. Apsižiójusi laikei [pinigus], reikėjo pirkti [daiktų] Krš. Mylėjo pačią apžiójęs[is], o dėlto pabėgo [nuo seno vyro] Dr. Tu nesakyk nesakyk, laikyk apsižiójęs! Jrb.
ǁ užimti, pavergti: Apžiotà Lietuva, nieko savo nedaro Drsk. Vieną sykį apžiójo, nebno[ra] paleisti – įsitaisė ir įsitaisė Krš. Mūsų tėviškę apžiojo ponai svetimi B.Sruog.
ǁ pajėgti apdirbti, apeiti, įveikti: Viso ūkio neapžiósi Dg. Visų darbų neapžiósi Mrj. Anas viską suspėja apžiót Ds. Reik sodint [runkelių], kiek gali apžiót Alk. Kurgi tu čia viską vienu kartu apžiósi Pg. Neapžiója, savo do pievos kiek turi Klt. Dabar neapžiója tų žemių Plv. Nors dirbu nuo ryto lig vakaro, o visų darbų neapžióju Kzt. Kopūstus visi sodina, kiek kas apžiója Rd. Ar aš viena viską apžiósiu: ir karvės melžt, ir duoną kept Krkš. Neapžiósi viso miško [rinkdamas mėlynes], visi krepšiai privanoti Antr.
^ Akys daug norėtų, kad tik rankos apžiotų KrvP(Mrs).
apžiotinai̇̃ adv.: Aš žemės turiu neapžiotinai̇̃ Ds.
ǁ intr. pajėgti: A tu apžiósi vienas tiek žemės apdirbt? Krč. Žento nebus, neapžiõs visa nudirbt Drsk. Žmogus ėda, kol apžió[ja] – netura sotės Krš. Ponai ėda, kiek apžió[ja], lašinių i nepavelka Trš.
4. ištarti (žodį): Čia gimęs, čia augęs, šitų dirvonų duona išmitęs, neišgali, nemėgsta apžioti gimtinio žodžio! LzP. Kaip ir apžióji tokį bjaurį žodį? Kl. Vardai, tie vardeliai: senas negali̇̀ ir apžióti Krš.
5. refl. part. praet. žioplokas: Mes mat tokie apsižióję Šd.
atžióti
1. tr. išžioti (burną, nasrus, snapą): Arklys prusnas turia atžióti Plšk. Vienas judviejų burną atžiojęs tarė rš. Ugnį bekūrenant ir beatslenka smakas šnypšdamas, nasrus atžiójęs jį praryt Jrk9.
| prk.: Kursai savo dūšią atžioja kaip peklą BBHb2,5.
ǁ refl. N, Rtr, KŽ išžioti burną (nasrus, snapą): Kad sučiaupęs burną turi, tada sako: „Atsižiók“ J. Atsižióję vaikai (gandriukai) plėš iš snapo [maistą] Rsn. Atsižiók, parodyk dantes Plšk. Vilkas kaip sukabina [grobį], nebegali greit atsižiót Mžš.
ǁ refl. prasiverti (apie burną): Skarytė geriausia pamirusiam: susriša kampeliai, ir burna neatsižiója Mrk.
2. prasiverti, prasiskirti; atsiknoti: Būk tu prakeiktas ant žemės, kuri atsižiojusi tavo brolio kraujį nug tavo rankų ėmė BB1Moz4,11. Duona atsižiójusi Užv. Tavo batas atsižiójęs Vlkj.
| Tur žemė atsižióti, priimt Kūną mirusio PG.
ǁ prasiskirti audžiant: Atsižióję žiotai, ir šaudyklę paleidi Dv.
◊ bùrną atsižióti barti, peikti: Visi mūsų neprieteliai atsižioję burną priš mus BBRd3,46.
įžióti tr. ištarti, pasakyti: Tu be reikalo jam tą žodį įžiójai Skr. Aš visai netyčia jam tai įžiójau Skr.
išžióti
1. tr. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ atverti (burną, nasrus, snapą): Smakas, išlindęs iš urvo, jau lervoja an karaliūčią išžiojęs nasrus BsPII303. Grįžo visiškai uždusęs, plačiai išžiota burna J.Balt.
ǁ refl. SD236,322, H157, R, MŽ, D.Pošk, Sut, I, N, K, M, LL209, Š, Rtr, DŽ, NdŽ atverti (burną, nasrus, snapą): Teip jau blogai, sutino visas veidas, nebegaliu nei išsižiót Kpr. Buvau saugume sumuštas, išsižiót negalė[ja]u Lp. Aš Dievo vieto[je] sutvarkyčiu: keikūnas bjaurojas – išsižiõtų i nebsusičiauptų Krš. Rėkia, nat užupenčiai matos, kaip išsižiójęs Aln. Atėjo kumelė išsižiójusi iš tvarto prie kareivių, tie ir pabėgo Brt. Prieš vėją pastovėjau išsižiójus i apsirgau Klt. Lig parduotuvei nueinu, tai tiktai išsižiójus gaudau orą Slm. Viena boba išsižiójo, ėmė žiovaut, ir iššoko žandas Pv. Nė išsižiót per muses negali (labai daug musių) Gs. Kiaulei, ka pjauji, į snukį įdedi akmeniuką, ka būtų išsižiójus, ka žarnos nesušustų Raud. Išsižiójus višta atalėkė, gal miežių pririjus ar akuotas gerklėj Klt. O aš po liežuvio pakišiu tą tabletę, išsižiósiu, tikrys – neras Trk. Ka išsižiójo, kad artie būčio buvusi, būt prarijęs End. Ka išsižiójo, baisiausiai šnypšta tas šeškas Rnv. Šiaudų grįžtę susuka, karvę pažaboja, ka būtų išsižiójus Všk. Vilkas neišsižiójęs avelės nenustvers, lekia išsižiójęs Klt. Taip miegta išsižiójęs, gerai, kad nė[ra] musų̃: prilėktum pilna burna, galėtum tik ryti kaip saldainius Vkš. Geriaus eik, pakalnėj stokis, užsimerkęs išsižiokis (sako avinas vilkui) LMD(Sln). Tas smakas išsižiojo – įmetė jam keturis jaučius į gerklę LTR(Bsg). Pamatęs ateinantį žmogų, išsižiojo jau loti J.Bil. Tada [velnias] su visomis sylomis kaip koks levas, išsižiojęs ant prarijimo, užpula ant dūšios P. Žąsys išsižiójusios nori gerti, mat leguoja J. Ogi dabar kasdien kiekviens, mėsos išsižiódams ir daugsyk kaip šuo išplėšdams, vargina būrą K.Donel. Kada tas apgynėjas nusivijo, žmogelis iššoko iš rugių ir pradėjo liet poną, ir teip liejo, kad tas pons išsižiojo ir vėl užsičiaupė BsPIII41(Nm). Jei nori, kad piktumas pereitų, reikia išsižiojus pabūti prieš vėją LTR(Trgn). Neišsižiójusiam musia gerklėn neįskris JT383. Išsižiójo – nent plaučiai matosi Vel. Išsižiójo, kad pilvo galas matyti Šv. Ka išsižiójos, pradėm subinė matyti NmŽ.
^ Išsižiojo lyg rupūžė karštą dieną LTR(Auk). Ir išsižiojo kaip menkė Dr. Išsižiojęs kaip Gaurės vepelis LTR(Kv). Išsižiojęs kai mintuvai LTR(Jz). Neišsižiok kaip su mintuvais LTR(Krt). Išsižiójęs kaip karosas LTR(Vdk). Ko išsižiójai, kad varna į koserę įlėktų? Mrj. Išsižiójo, kad net varna prarytų Mrj, Kt. Nebūk išsižiójus – varna gerklę prišiks Antš. Išsižiójus kaip varniukas Krk. Išsižiojo kaip vartai TŽIII378. Ko eini išsižiójęs lyg dagį prarijęs LTR(Žvr). Stovi išsižiójęs lyg mietą prarijęs Pln. Išsižiójus kaip kišenė LTR(Šš). Išsižiójęs kaip smakas LTR(Rs). Išsižiojęs kap dešimt dienų nevalgęs LTR(Auk). Kas gyvas be balso, o numiręs išsižiója? (žuvis) Sim. Kad anas išsižiót[ų] ir nesusičiaupt! (toks keiksmas) Adm. Kad tu išsižiõtum! Ds.
išsižiotinai̇̃ adv.: Andriukas paklaimėje jau dešimtą kartą išsižiotinai stebina savo sermėguotą sėbrą rš.
ǁ tr. prk. išleisti, netekti: Aš keikuos tau (Perkūne), jog pirmiaus liuosas gyvybą muno išžiosiu, ne šį kardą priš neprietelius muno ūkės iš rankų paleisiu S.Dauk.
2. refl. prabilti, prakalbėti, pasakyti (ppr. prieštaraujant): Nedavė apie tai nė išsižióti BŽ152. Noru prašnekti, neleida išsižióti Krš. Visi matė, o nėkas neišsižiójo Rdn. Išsižiójau tada do i aš apie valdžią – kad nenueit[ų] toliau Klt. Senas dabar negali̇̀ išsižióti – nukvakęs, durnas, nėko neišmanai, tylėk Krš. Užsiaugins tokį velnį, kad išsižióti negalės Krš. Velnio liežuvis: kitas ir išsižióti negalia Krš. Kitas nusmuręs piršlys – išsižiót nemoka Šd. Vaikam tai nėr kap išsižiót, o tėvai gali pasakyt Pv. Išsižiók, tėvai, subark [išdykėlius] – aš viena turu šūkaloti Rdn. Jeigu kur išsižiójai, tai pavedėj[o] miškan, duobę išsikask, ir užumuša Kpč. Daug metų pragyvenę visaip išsižiójam Pg. Kad aš vis netyčia išsižióju, išsprūsta žodis, o čia mat reik prikąst liežuvį Snt. Ani išsižiót neduoda, kai ažrėks, ir turi tylėt Skdt. Ji savo vyrui neleidžia nė išsižiót Dkš. Ponas kai ponas, o kai ponia išsižiõs (žmona galutinai reikalus patvarko) Nmj. O iš jaunųjų – nemoka anys nei išsižiot Žb. Tas tik išsižiója, tep ir pliaukšteli kap per balą Srj. Ką išsižiójai – įteps (įskųs), ir neškis Alvt. Aš pati išsižiójau ne vietoj Lg. Vyrai daugiau išsižiódavo ir pakliūdavo – tylėt reikėjo, ką biednas padarysi Kbr. Tu pirmas išsižiójai, kad reikia važiuot Srj. Kai tik aš išsižiódavau, tuo mane pažydavo, iš kur aš Smln. Tik man neišsižiók prieš vaikus Sn. Gerai padarei, kad neišsižiójai Dkš. Del atskirų mano pastebėjimų, išdėstytų „Švietimo Darbe“, jis nė neišsižiojo, nepasakė, kur mano klystama J.Jabl.
^ Dėl tos skylės visi tylės, tik tu vienas išsižiójai LTR(Vlkv, Lkč). Pirma pagalvok, paskui išsižiók LTR(Alks).
ǁ prasitarti: Niekas nekaltas, aš pati išsižiójau Sur. Vos neišsižiójau – būčiu pasakiusi, ko nereik Krš. Niekam nieko nesakiau, tik tau išsižiójau Jrb. Vienam išsižiójau, tas visiem apskalatijo Ds. Išsižiójai ir išsižiójai – jau ir eis kalbos, nebsugausi Krš. Be reikalo išsižiójau, kad karvę parduosiu Klov. Durnas vis išsižióji, žodis vis išlekia Lkš. Tik jau neišsižiók apei tą mergą – paskuo daužys stalus prisprogęs Trk.
ǁ tr., intr. pratarti: Kitąkart taip neišsižiójo nėkas tokių bjaurių žodžių Akm. Kaip ana šitiek gali išsižiót pasakyt Dglš.
ǁ dainuoti: Dainų buvo, daba nebė[ra] nė girdėti – bijo išsižióti Sd. Daba tokios jaunos nė išsižióti neišsižió[ja], o mes ka jauni dainiuodavom Kv.
ǁ imti rėkti, surikti: Išsižiój[o] jis su visa kosere Drsk. Reikia gražiai pasakyt, o ne tep išsižiót Al. Tas daktaras kap išsižiój[o] an manę Mrc. Ko taip išsižiójai kaip anyta ant marčios? LMD. Pastukoj[o] apie grobus [gydytojas], ir išsižiójau Dsm. Jei Pranis pradės kriokti, ką nori daryk: ar nešiok, ar linguok, kaip išsižiós ir krioks End. Gerklėj balsas prapuolė iš strioko (vilką pamatė) – neišsižióju Klt.
3. refl. prk. nustebti: Kaip nunešiau pareiškimą, direktorius net išsižiójo Mžš. Aš ir išsižiójau besiklausydama Vkš. Pasako kainą, ir išsižióji Krš. Močeka ir išsižiójo – kaipgi čia dabar, paliko [našlaitę] miške apynuogę, ateina gražiausiais rūbais (ps.) Sld. Švento Jono rytą Pimpė išėjo į kiemą ir išsižiojo pamatęs – ant kamino akėčios J.Paukš. Išsidabyk, vaikeli, išsidabyk, tegu visi tavę pamatę išsižiója PnmŽ.
4. refl. part. praet. žiopsodamas; su žiopla veido išraiška: Šauku jau dideliai, veiza išsižiójęs, – negirda Trk. Išsižióję [vaikai] klauso ir nieko nežino Drsk. Atsisėdo par veselę ir veiza tie jauniejai kaip varnos išsižióję Sd. Eini išsižiójęs ir virsti užtai Sur. Vaikščio[ja] išsižiójusi po miestą, žvalgos Krž. Dega lašiniai, o ana stova išsižiójusi Trk. Išejo [mergina] už kito, o tas i paliko išsižiójęs Krš. Eik, tinginy, eik dirbti, kam stovi taip išsižiójęs K.Donel.
^ Išsižiojęs nestovėk VP19. Duodamas imk, mušamas bėk, o išsižiójęs nestovėk End. Stovi kaip Magdžia išsižiójęs Pnd.
išsižiójusiai adv.: Neveizėk teip išsižiójusiai ir atrasi Šts. Mes neišsižiójusiai gyvenam Ppl.
ǁ žioplas: Toks išsižiojęs vaikas N. Kur tokį išsižiójusį berną dėt Drsk. Ans ir pasišnekėti toks neišsižiójęs, nė nėko Trk. Negirtas žmogus nėko, nė[ra] išsižiójęs negirtas Trk. Teip tau i reikia – kam toks išsižiójęs?! Mžš. Išsižiójus ir ašiai Aln. Jonas toks elektrikas išsižiójęs, ir sudegino kabelį Slm. Aš nebuvau amžinai išsižiójusi, muni visur samdė Grd. Ką toks išsižiójęs daiktas supras Skr. Išsižiójęs daiktas ir išsižiójęs Kv. Vyras ūkė[je] ramstis, ką ta boba išsižiójusi Krš. Ka jau vyras išsižiójęs bus, kas jau bus? Jrb. Išsižiójusi motriška – blogai Sg.
5. refl. part. praet. vartojamas veiksmo intensyvumui žymėti: Išsižióję mergos laukia bernų Dglš. Daug metų smerčio laukiu išsižiójus Grnk. Visi išsižioję laukia lytaus ir šilimos Žem. Išsižióję jau laukė parvažiuojant Krž. Vaikai visada išsižióję (laukia gauti naudos), tik duok ir duok Brš. Ka aną užkibini, pula išsižiójusi Yl. Už nėką tura [šventvagiai] peklą, kuri jau kas valandą išsižiojusi lauka ant jų prarijimo P. Teip klauso visi išsižióję Antš. Labai žemai ir nuoširdžiai ačiū Tamstai ažu pažadėtą knygą, išsižiojęs lauksiu ateinant A.Baran. Kiek te žmonių išsižióję, liežuvius iškišę, žiūri, kaip vaiką neša par bažnyčią Pnm. Mes klausėmės išsižióję, ka jie ėmė dainuot – gražiai dainavo Rd. Maži piemenėliai išsižioję klausė, ką čion bobos šneka Tat. Nelėk išsižiójęs, veizėk į šales Krš. Lekia išsižiójus uogaut, aždirbs Klt. Jau išsižiójęs jis laukia [pensijos], kad leistum, vienu kartu [pragertų] Bsg. Laukia tiktai išsižiójusi, kas kumet ką duos Slnt. Prie pinigų tas pilvočius puola išsižiójęs Tr. Vaikai, muni apsistoję aplinkuo, veiza išsižióję Trk. Teip aš veizu išsižiójusi, kaip ans moka įtikinti End. Lekia išsižióję, visur jiem reik, visur lenda, – vyrų toks protas Jd. Veizėsma išsižióję, kur ans (orlaivis) leka, o kokia baimė! Lk. Vaikas klauso išsižiójęs Dglš. Išsižiójus klausau, tai vos kelintą dešimtą žodį [žemaitišką] suprantu Kpč. Dainuoja [per televizorių], kad gražu – žiūrim išsižióję Kp. Daboju išsižiójus, būdavo, vaikas in šitą šunobelę – noris obuoliuko Klt. Dabar tai va, vaikai susėdę išsižioję klauso, ką dideli šneka Kpr.
6. refl. prk. nusilpti, pailsti: Jau buvau išsižiójus – neužlipau nė skadais Brb. Išsižiójęs, tik tik dūsuoji Drsk. Senelis, būdavo, ateis privargęs, išsižiójęs Lel. Šitoks gi daininykas, jau išsižiójęs, pridainuos Klt. Išsižiójus, būdavo, rišiu tuos linus viena ant lauko Jrb. Reik i paskvarbyti, i pasilankstyti, o senas esi išsižiójęs Krš. Prieš kalną lipt reikia, tai pūtuok išsižiójus Svn. Padirbu ką ir išsižióju – besveikatė Krš. Akys karvės indubę, visa išsižiójus Klt.
ǁ part. praet. girtas: Ir ateina butelka nešinas, tai prigera ir vaikščio[ja] išsižióję Sd. Puslitrį išgers su vyru, tai vyras jau išsižiójęs, o ji nieko Antš. Atejo išsižiójęs, lipa į mašiną – neveža Trk.
7. refl. menk. mirti: Ka dėsiu, ka ir išsižiósi! Trk. Dėsiu snukin ir išsižiósi! Aln. Rodos, duočiau į snukį, tai išsižiótum Snt. Išsižiós, ir tiek – visims tas pats Krš. Kiek te žmogaus gyvybės – išsižiósi, ir bus Drsk. Gal šiandien ryt išsižiósi, ir po viskam Antš. Sėdėtai sėdėtai vienas ir išsižiotái Drsk. Nerėk akis pastatęs – išsižiósi ir tujan vienuokart Ps. Žemelę knisiau knisiau ir išsižiósiu beknisdama Trgn. Širdis kumet tvákst tvákst, ir išsižiósi Krš. Išsižiósi ant viso turto, ir pasibaigs Šmn. Ir mano seselė dirbo lėkė, kol išsižiójo Slk. Kap tu išsižiósi, tai kam pinigai liks? Lp. To šleivukė išsižiój[o] ir nuvažiav[o] namoj (buvo palaidota) Drsk. Ai karšta, buvo pasdarę teip negera, jau misliau – išsižiósiu Slk. Visgi reikia kai kas dirbt, susinėręs rankas ir lauk, kol išsižiósi PnmR. Tokiam vyriškuo adatą suleido ir išsižiójo Krš. Baigias gyvenimas, laukiu, kad tik greičiau išsižióčiau Svn. Spyrei į tą didįjį pilvą, ka tu, žalty, išsižiõtumi! Trk. Sėdo, pavalgė ir išsižiójo Krš. Kirto, kirto, kelmas ūžt, boba blinkt ir išsižiojo LTR(Kb). Žmogus esi svetys: čia esi, čia ne – jau ir išsižiójęs Krš.
ǁ Sur nudvėsti: Negyvas katukas, išsižióję, tokis geras Drsk. Kam uždengei viščiukus – išsižiõs, ir bus Sem. Nueinu ryto – guli paršelis išsižiójęs Klt.
ǁ patrūkti, nepajėgti: Ūkė[je] paliksi be vyro rankų ir išsižiósi Rdn.
ǁ patekti į beviltišką padėtį: Gandina – dujas užsuks, žiubalo neduos, ir išsižiósma Krš.
8. refl. prk. prasiskleisti, atvipti, prasiskirti: Išsižiójo, kaip gražu, lubinai kaip žvakės Všk. Praskiepas išsižiójęs – apsileidęs vaikis Krš. Visi plyšiai jau išsižiojo N. Čia su šniūreliu susiriša sijonuką, tas prarėžaitis ir išsižiós End. Vaikali, užsitrauk klyniuką, taip negražiai išsižiójęs Krš. Ažsisek keturką – išsižiójus Ign. Susisek kaklą: išsižiójęs, negali̇̀ žiūrėt Jrb.
| Užkabino [katinas nagais], net išsižiójo mėsa Sur. Žambas kirvio teko į koją lig kaulo, išsižiójo ta žaizda Bsg.
| Išsižiója gijos, vienos aukštai, kitos žemai Všk. Su sauja maigai, anos (avikirpės žirklės) išsižiója Sld.
^ Dėk koją ant kojos, kišk, kur išsižióję (ausk) Pjv. Kelk koją per koją, kišk, kur išsižiója Škn. Koja mina, pilvu trina, išsižioja – kiša (audžia) Pn.
ǁ suskilti; suplyšti; sutrūkti: Oi, bulvės išsižiójusios, – jau reik nešt nusunkt Jrb. Geltonos slyvos [būdavo] išsižióję, sutrūkę, dabar nebėra tokių slyvų Kvr. Kai kalbėsi [kepdama duoną], bus bakanai išsižióję (juok.) Krns. Duona tiek negražiai sukepė, žiaunos išsižiójo Rm. Pyragas gerai iškepęs, tik išsižiójęs Ūd. Durys išsižióję, neažsidaro gerai Klt. Plekšt ankštis išsižiojo, ir visi penki žirniai išvydo dienos šviesą J.Balč. Lovys nuo saulės jau išsižiójo Snt. Niekočia pabuvo an saulės, tai ir išsižiójo Eiš. Viršūnė [bato] išsižiójo, ir nebuvo kuo aut Adm. Kalė batus, vėl išsižiójo Ėr. Man batai jau išsižióję Mžš.
9. intr. prk. prasiskirti: Neišžiója tep [nytys] Db.
pažióti tr. NdŽ plačiau išžioti.
| refl. NdŽ.
péržioti
1. tr. NdŽ praverti (burną, nasrus, snapą): Nė lūpų nepáržio[ja] ligonas Šts.
ǁ refl. NdŽ praverti (burną, nasrus, snapą).
2. refl. NdŽ persiskirti: Paminsi pakojėms čia, po apačia, tas audeklas ir pársižios Bdr. Uolos perplyšo ir plačiai persižiojo brš.
ǁ perskilti: Kad kris obulas ir pársižios Šts. Gera duona, o tiktai pársižiojusi Trk.
pražióti tr. NdŽ, DŽ1; Sut, OGLII327
1. kiek atverti (burną, nasrus, snapą): Ir kaip avinėlis nutilo ties tuo, kuris jį kerpa, ir nepražiójo nasrų savų DP147. Jis traukė orą per pusiau pražiotą burną rš. Žili jo ūsai buvo pasišiaušę, o pražiotų lūpų kraštai drebėjo A.Vaičiul. Žvirblis, ploną liežuvį iškišęs tarp labai pražioto snapo, gaudė orą, pastogės pavėsyje pasislėpęs L.Dovyd.
ǁ refl. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ praverti (burną, nasrus, snapą): Aš prasižiójau, ir burnon inejo [Komunija] Stlm. Tėvas miegojo prasižiojęs, ir prie jo juodų ūsų labai balti atrodė dantys J.Ap. Kai prasižiojo kalbėti, tai jo balsas buvo pastorėjęs J.Paukš. Prasižiójęs, negražus vaikas Aln. Rudis (šuo) išlindo iš būdos ir prasižiojęs išlenkė kuprą L.Dovyd.
2. refl. intr., tr. ką nors pasakyti, prakalbėti: Tą vaiką skrauda – negalia prasižióti Krš. Pati neleida anam nė prasižióti Lnk. Ta boba savo vyrui neleidžia prie žmonių nė prasižiót Jnš. Kas kaltas, kad ne laiku prasižiójai Skdv. Baimės visi tebė[ra] privaryti, bijo ir prasižióti Krš. Prasižiójo, i paplito kalba, a daug reik Pvn. Aš sarmatinuos prasižiót – Lietuvon kitep šneka Sn. Jis bijo prasižioti lietuviškai Vaižg. Tiek metų gyvena, nemoka lietuviškai prasižiót Kb. Daba tylėk, prasižiójęs gali̇̀ nebužsičiaupti (užmuš) Krš. Daug vienas šneka, kitas ir neprasižiósi Grz. Būtumi taip prasižiójęs kaip daba, būtumi kalėjime supuvęs Krš. Jauni dabar i prasižióti senims neleida Krš. Jy jam nei stiptert neduodavo, nei prasižiót Lp. Paneikė, užurbė mergelką – nemoka prasižióti Krš. O jei ne, tai prasižiok, sakyk, kad neturiu Tršk. Pri ruso tylėjo visi, daba ka prasižiójo, ta prasižiójo! Krš. Močia už visus atkalbėjo, savo dukteriai neleidė nė prasižiót Skrb. Jau ką nors prasižiójai, ka par zūbus gavai Slnt. Pikčiausia, kad nė vienas mano klausytojų taip ir neprasižiojo J.Marcin.
ǁ Vrn prasitarti: Niekam nieko neprasižiók – išjuoks Pv. Prasižiósi ką, ir nešios su liežuviais Krš. Pakatanti boba, prasižiók – visi žinos Krš. Vai, neprasižiók dar̃, ko nereikia, dar užmuš Brš. Bijo, kad tas ko neprasižiótų Sl. Prasižiók [moterims], ir laidys liežuvį Krš. Be reikalo tik prasižiójai, nei jis būt sužinojęs, nei ką Srv. Ėmiau ir prasižiójau Vrn. Šiukštu, mano seniui neprasižiok… Primuštų mane A.Vaičiul. Tau reikėjo visą mano kepalėlį pasiimti. Aš nebūčiau prasižiojęs, pasiskundęs S.Čiurl.
ǁ imti šaukti, keikti: Aš kadaise, karvę beganydamas, į jos (senės) dobilus įleidau, tai kad prasižiojo, maniau visą kaimą sušauks V.Bub. Vaikesai prasižió[ja], bledės, kūjai (keiksmažodžiai) leka, nors auses užsikišk Krš.
3. Pc part. praet. žioplokas: Jie visi prasižióję Ig.
4. refl. prasiskleisti, prasiskirti: Kai šiluose prasižioja mėlynių žiedai, paupiai nušvinta ievų baltumu rš. Lubos prasižióję Pg. Čia šitai prasižió[ja] tie siūlai, i vadinas skieminys Lž.
| Tavo klynas prasižiojęs, užsisek Grk. Sėda senis, praskiepas prasižiójęs – visai jau Rdn. Sijono užpakalis [buvo] kaip dabar [dėvimų] – prasižiójęs Všn.
^ Kojom mina, pilvu trina, kur prasižiója, tę kiša (audžia) LTR(Rmš). Kelk koją per koją, kur prasižiója (audimas) LMD(Grl).
ǁ prasiverti: Prasižiójo žemė, i nugarmėjo visi su visa skūne Žr. Tegul sukepus žemė prasižiója ir išdaigina mums Išganytoją! A.Baran.
ǁ suskilti, sutrūkti: Lenta tep buvo gerai suklijuota, šiltu vandeniu pamazgoj[o] ir prasžiójo Vlk. Kad jau net prasižiójęs [pirštas], tai smagiai perspaudė Kp.
| prk.: Nuo to vakaro tarp jo ir šeimininkės prasižiojo gili duobė V.Mont.

×razžióti (hibr.) tr.
1. praverti (burną, nasrus, snapą): Razžiók nasrus: burnon dėsiu (valgydinant ligonį) Ign.
ǁ refl. LzŽ, Grv, Aps praverti (burną, nasrus, snapą): Razsižiók ir giedok kap višta in bėdos Arm. Naktį, būdavo, šokam, ė tada dieną miegam razsižióję Vdš.
2. part. praet. žymint veiksmo intensyvumą: Klausiau klausiau razsižiójus – neturiu galvoj Ad. Razsižióję visi stovi i klauso Dglš.
3. refl. prasiskleisti, prasiskirti: Kamantai razsižióję arklio, lekia Klt. Anas (tinklas) užtatai eina razsižióję, pasakyt, razsikėtę Pb. Dobilų galvos razsižióję Dglš.
užžióti intr.
1. imti kalbėti, šaukti: Kai ji tokia drąsi, bile užžiója, užsako, tai ir pradėjo žodžiais mėtyt Snt. Jau sudedi akima, sudedi, joj kap žužiója an visos pirkios! Nč.
2. refl. žr. išžioti 5 (refl.): Mes ažsižióję klausom Dv.

žióti, -ja, -jo KBII150, K, Š, Rtr, BzBkXXIV245, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, LzŽ, DrskŽ; R, MŽ, N, FrnW
1. tr. verti (burną, nasrus, snapą): Žiók lūpas J.
| refl. N, Rtr: Žiókis salig ausų J. Mergaitė tik žiójasi ir orą žiodamà gaudo Rm.
^ Dvi žiójasi ir bučiuojasi (žirklės) Všt.
ǁ refl. B, [K] verti (burną, nasrus, snapą) ketinant pasakyti, valgyti, kąsti ir pan.: Neik prie žąsino – matai, kad žiójasi, dar įžnybs tau Prn. Jau žiójaus sakyt, ale susiturėjau Slm. Žiójaus labas sakyt, ale ėjo ir praėjo, galvą iškėlus – nu ir mauk! Lkš. Trupučiuką aplaižo, gurkš šitą kąsnį ir vėl žiójas Kp. Nešiotei gana (jau privalgė), o mergaitė da žiójasi Kt. Žiójos [ligonis] sakyti, ale krau[ja]s par burną – i gatavas Krš. Žiojaus paklausti, ar jie tikrai stovi už durų ir laukia J.Jank. Anai taip nežiójas (ji taip nepasako), kaip ana sugalvo[ja] Krš. Ko čia plepėt, ko žiótis, geriau patylėt Rmš. Ši žiojosi kaip ir ginčytis, bet vyras neleido J.Paukš.
^ Kaip kiša, teip ir žiojas Prk. Kiek žiójas, tiek meluo[ja] Skdv.
ǁ refl. vertis (apie burną, nasrus, snapą): Žiójaus, sakysiu, tik tik prikandau liežuvį Drsk. Jo burna nejučiomis žiójasi DŽ1. Nesižiója burna in šitą žalią duoną, i gana Klt.
| Muno devynios burnos žiójas (didelė šeima), turu atsakantį puodą kaisti Klm.
| prk.: Tik žiojasi žalsvi nasrai bedugnių S.Nėr.
^ Durna burna kišama žiójas J. Burna nedurna, kai prineši, tai žiójas Š. Sveika burna, nebūk durna, jeigu pilia – žiokis Jnš. Burna nedurna, duodama (kišama Šmn) žiojas PPr362.
2. tr., intr. NdŽ imti į burną: Žióji žióji ir praryt negali Ėr.
^ Anas jau ne savo porciją žiója (jam laikas mirti) Prng. Nežiók tiek, kiek neprarysi Šl. Tiek nereikia žiót, kiek negali atkąst Brž.
3. intr. Prl, Lp rėkti, šaukti: Ko tu žióji an viso lauko? LKKXIII139(Grv). Nežiók nors terp svetimų žmonių Mrk. Žioja kai kokia žiovanastrė Vlk. Mūsų marti tai nežiója Vrn. Ar tu žióji, ar tylėtai, tai vis ant to paties pareit Mrs. Nežiók tep ant manęs Dg. Žió[jo] žió[jo] kap pasamdytas Al.
ǁ dainuoti: Tu žióji ir žióji kai varna, neperstoji Dbč.
ǁ verkti: Dar nemušiau, tik rykštę parodžiau, o jau žiója kap geliamas Vrn.
4. tr. prk. imti, griebti (turtą, naudą), stengtis užvaldyti: Gyvena žmogus, tai žiója žiója i negali apžiót visa ko Klt. Tiek žiót [arų] nereikėj[o], kur aš viena dėsiu Drsk.
^ Žiók nežiók, vis tiek po smerti nenusneši su savim Kb. Kas daug turi, dar daugiau žioja, kitam nepalieka rš.
5. refl. prasiskirti (audžiant): Nesižiója audimas visai, jeigu netinkamai pakojas pradėsi myt PnmŽ. Mažai žiotys žiójas, kad nė šaudyklė nelenda Lš. Žiókitės, stokitės kap anytos nasrai (sakoma pradedant austi) Prng.
^ Kojom mina, pilvu trina, kur tik žiójas, te ir kiša (audžia) Ps, Alv. Kai stojas, tai žiójas, kai kiša, tuoj muša (audžia) Ds.
6. refl. skleistis: Žiójas varpelės, tai i raškyk sėklai Klt. Levendrų krūmas brandino pumpurus. Vietomis jie jau žiojosi M.Katil.
ǁ darytis su tarpu, skirtis, plyšti: Jau ilgai viriau, čiut pradėjo žiótis pyragaičiai (virtiniai) Erž. Pjūvis žiojosi kaip žiovaujančio šunies nasrai M.Katil. Ir štai, nors užsimerkęs, jis žiūri ir mato, kaip žemė žiojasi po kojų, ir atsiveria praraja A.Vaičiul. Batas žiojasi ir, kol nykštys neišlindo, reikia pagalvoti apie batsiuvį J.Dov. Vežimėlis jau žiójas, reikia cveku prikalt Vlk.
apžióti tr. K, Rtr, DŽ, KŽ
1. SD1118, R, MŽ, MŽ214, S.Dauk, D.Pošk, N, M, Š, NdŽ, LzŽ, Kl, Pšl apimti burna, nasrais, snapu: Jis obalio kiek apžiójo, tiek nukando J. Valgiau medų i bitę apžiójau Vdžg. [Šuo] galvą apžiója kačioku[i] ir neša kaip nebegyvą Slm. Vilkas už avelės, apžiójo va šiteipo kaklą Šr. Šuo, apžiojęs akmenį, kaukdamas išbėgo į mišką LTsIV435. Medinis šaukštas nognai nespasabnus, negal nė apžióti Pln. I kaip tas šuo apžiójo tokią vištą: par pusę buvo parkąsta Jrb. Pasiėmęs didelį kąsnį, nevalio[ja] nė apžiót LKT177(Smln). Paimk iš bakano, apžiók, ar daug atkąsi, kad ir dantes geri Mlt. Pamatė, kad Jurgis apžiójęs butelį, ir jis jau prašo [gerti] Slm. Iš užpakalio kaip apžiójo [vilkas] arklio šlaunį, teip ir iškando šmotą Sb. Meškeraitę inmetei, žuvis apžiójo ir traukia Mrc. Velnias apžiójo vamzdį, o jis (diedukas) pykšt LTR(Klt). Paskui atsargiai apžiojai klarneto vamzdelio galą, paspaudei klavišus S.Zob.
| Anas vis apžiójęs cigarietą (nuolat rūko) Tr. Artūras išėjo jau toks smagus, kad neapžiojo dantų: jie, dideli ir balti, žybsi kaip ugnelės rš.
^ Ką apžiosu, nukąsu B, PrLXVII5. Daugiaus apžioja, nekaip nukąsti gal R43, MŽ58, N. Burna nedurna, ką apžiója, tą ir kanda LTR(Kp). Daug apžiósi, mažai nukąsi LTsV301(Vlkv). Kiek apžioji, tiek tekąsk NžR. Vienas visko neapžiosi PPr138. Ne tiek kanda, kiek apžioja LTR(Ldvn). Su viena burna neapžiosi visko LTR(Grz). Kąsk tokį kąsnį, kokį gali apžiot LTR(Vs, Zp). Daug apžiójo ir užspringo Tr. Viso svieto neapžiósi Kpr.
apžiotinai̇̃ adv., apžiótinai K; R, MŽ, N: Daryk kleckus apžiotinai̇̃, t. y., kad galėtum apžióti J.
| refl. tr. DŽ1: Kai tik prikiši paršiuką prie spenio, tuo apsižiója ir žinda Vl. Atsliuogė [gyvatė], pakėlė galvą, mėlynę apsižiójo i čiulpia PnmŽ.
| Ana bitį apžiójusys rokuojas (švepluoja) Slnt. Vyrai dabar, e, vis apsižióję butelį (geria) Krš.
^ Privirė košės, dabar tylia kaip kiaulė buroką apsižiójusi Rt.
2. prk. apimti tvirtai laikant ar supant: Parungiu ką sau, apžioju daiktą kurį vilčia SD238. Žuvys jau nemažos: vos tik į saują apžióji Jrb. Slėsnesnėse vietose riaugsėdamas purvas apžiodavo stebules, tekiniai nugrimzdavo iki pat ašių, palikdami gilias provėžas rš. Tie debesiai tolyn labyn prasiskiria, apžiodami aplinkui galingais mus žiedais V.Kudir. Smūtnas, nuliūdęs, pragaro apžiotas, smerties tamsybėms iš visur apklotas A.Baran. Jau apžiotus nuog peklos žmones išvadavo brš.
^ Už žaibą greitesnis, už žvaigždę mažesnis, visus laukus apžioja ir dangų apjoja (akys) LTR(Ldvn).
3. DŽ1 prk. paimti savo žinion, pagriebti, užvaldyti; aprėpti: Gyvena žmogus, tai žioja žioja i negali apžiót visa ko Klt. Jis viską buvo apžiójęs Snt. Žmogus nora daug apžióti, o tankiai ir išsižio[ja] Rdn. Toks vis tiek apžios, nors ir galą gaus LTR(Km). Kad tik jin galėtų, visą svietą apžiótų, kad tik kitiem nekliūt Jnš. Jis tik vienas nori viską apžiót Kt. Gatavas visą svietą apžióti, velnią ant piršto apvynioti Šv. Vyrai vis daugiau nori apžiót KzR. Atejo marti ir apžiójo viena viską Užp. Nei vienam broliui nieko nedavė – pats viską apžiój[o] Al. Tas, kur bagotas, turėjo didelį palivarką, neapžiojamus turtus LTR(Lnkv). Tu, sako, turi apžiójęs pievą LKKXIII118(Grv). Svetimi žmonės visą naudą apžios Žem. Žmogus, matyti, niekuomet nepatenkintas: vis jam per maža, vis daugiau apžioti nori Pt. Daug svetimo lauko apžiodamas, turėdavo daug pašaro, todėl laikydavo daug gyvulio V.Krėv.
| Ugnis visa apžiója Ob.
^ Pavydus [žmogus] kad pramanytų, visą pasaulį apžiotų̃ Rod.
| refl. tr., intr.: Viena visą turtą apsižiójus, o kitiem neduoda Prn. Dabar nė į mišką gali̇̀ įeiti, kožnas ant savo apžiójęs[is] Pln. Apsižiójusi laikei [pinigus], reikėjo pirkti [daiktų] Krš. Mylėjo pačią apžiójęs[is], o dėlto pabėgo [nuo seno vyro] Dr. Tu nesakyk nesakyk, laikyk apsižiójęs! Jrb.
ǁ užimti, pavergti: Apžiotà Lietuva, nieko savo nedaro Drsk. Vieną sykį apžiójo, nebno[ra] paleisti – įsitaisė ir įsitaisė Krš. Mūsų tėviškę apžiojo ponai svetimi B.Sruog.
ǁ pajėgti apdirbti, apeiti, įveikti: Viso ūkio neapžiósi Dg. Visų darbų neapžiósi Mrj. Anas viską suspėja apžiót Ds. Reik sodint [runkelių], kiek gali apžiót Alk. Kurgi tu čia viską vienu kartu apžiósi Pg. Neapžiója, savo do pievos kiek turi Klt. Dabar neapžiója tų žemių Plv. Nors dirbu nuo ryto lig vakaro, o visų darbų neapžióju Kzt. Kopūstus visi sodina, kiek kas apžiója Rd. Ar aš viena viską apžiósiu: ir karvės melžt, ir duoną kept Krkš. Neapžiósi viso miško [rinkdamas mėlynes], visi krepšiai privanoti Antr.
^ Akys daug norėtų, kad tik rankos apžiotų KrvP(Mrs).
apžiotinai̇̃ adv.: Aš žemės turiu neapžiotinai̇̃ Ds.
ǁ intr. pajėgti: A tu apžiósi vienas tiek žemės apdirbt? Krč. Žento nebus, neapžiõs visa nudirbt Drsk. Žmogus ėda, kol apžió[ja] – netura sotės Krš. Ponai ėda, kiek apžió[ja], lašinių i nepavelka Trš.
4. ištarti (žodį): Čia gimęs, čia augęs, šitų dirvonų duona išmitęs, neišgali, nemėgsta apžioti gimtinio žodžio! LzP. Kaip ir apžióji tokį bjaurį žodį? Kl. Vardai, tie vardeliai: senas negali̇̀ ir apžióti Krš.
5. refl. part. praet. žioplokas: Mes mat tokie apsižióję Šd.
atžióti
1. tr. išžioti (burną, nasrus, snapą): Arklys prusnas turia atžióti Plšk. Vienas judviejų burną atžiojęs tarė rš. Ugnį bekūrenant ir beatslenka smakas šnypšdamas, nasrus atžiójęs jį praryt Jrk9.
| prk.: Kursai savo dūšią atžioja kaip peklą BBHb2,5.
ǁ refl. N, Rtr, KŽ išžioti burną (nasrus, snapą): Kad sučiaupęs burną turi, tada sako: „Atsižiók“ J. Atsižióję vaikai (gandriukai) plėš iš snapo [maistą] Rsn. Atsižiók, parodyk dantes Plšk. Vilkas kaip sukabina [grobį], nebegali greit atsižiót Mžš.
ǁ refl. prasiverti (apie burną): Skarytė geriausia pamirusiam: susriša kampeliai, ir burna neatsižiója Mrk.
2. prasiverti, prasiskirti; atsiknoti: Būk tu prakeiktas ant žemės, kuri atsižiojusi tavo brolio kraujį nug tavo rankų ėmė BB1Moz4,11. Duona atsižiójusi Užv. Tavo batas atsižiójęs Vlkj.
| Tur žemė atsižióti, priimt Kūną mirusio PG.
ǁ prasiskirti audžiant: Atsižióję žiotai, ir šaudyklę paleidi Dv.
◊ bùrną atsižióti barti, peikti: Visi mūsų neprieteliai atsižioję burną priš mus BBRd3,46.
įžióti tr. ištarti, pasakyti: Tu be reikalo jam tą žodį įžiójai Skr. Aš visai netyčia jam tai įžiójau Skr.
išžióti
1. tr. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ atverti (burną, nasrus, snapą): Smakas, išlindęs iš urvo, jau lervoja an karaliūčią išžiojęs nasrus BsPII303. Grįžo visiškai uždusęs, plačiai išžiota burna J.Balt.
ǁ refl. SD236,322, H157, R, MŽ, D.Pošk, Sut, I, N, K, M, LL209, Š, Rtr, DŽ, NdŽ atverti (burną, nasrus, snapą): Teip jau blogai, sutino visas veidas, nebegaliu nei išsižiót Kpr. Buvau saugume sumuštas, išsižiót negalė[ja]u Lp. Aš Dievo vieto[je] sutvarkyčiu: keikūnas bjaurojas – išsižiõtų i nebsusičiauptų Krš. Rėkia, nat užupenčiai matos, kaip išsižiójęs Aln. Atėjo kumelė išsižiójusi iš tvarto prie kareivių, tie ir pabėgo Brt. Prieš vėją pastovėjau išsižiójus i apsirgau Klt. Lig parduotuvei nueinu, tai tiktai išsižiójus gaudau orą Slm. Viena boba išsižiójo, ėmė žiovaut, ir iššoko žandas Pv. Nė išsižiót per muses negali (labai daug musių) Gs. Kiaulei, ka pjauji, į snukį įdedi akmeniuką, ka būtų išsižiójus, ka žarnos nesušustų Raud. Išsižiójus višta atalėkė, gal miežių pririjus ar akuotas gerklėj Klt. O aš po liežuvio pakišiu tą tabletę, išsižiósiu, tikrys – neras Trk. Ka išsižiójo, kad artie būčio buvusi, būt prarijęs End. Ka išsižiójo, baisiausiai šnypšta tas šeškas Rnv. Šiaudų grįžtę susuka, karvę pažaboja, ka būtų išsižiójus Všk. Vilkas neišsižiójęs avelės nenustvers, lekia išsižiójęs Klt. Taip miegta išsižiójęs, gerai, kad nė[ra] musų̃: prilėktum pilna burna, galėtum tik ryti kaip saldainius Vkš. Geriaus eik, pakalnėj stokis, užsimerkęs išsižiokis (sako avinas vilkui) LMD(Sln). Tas smakas išsižiojo – įmetė jam keturis jaučius į gerklę LTR(Bsg). Pamatęs ateinantį žmogų, išsižiojo jau loti J.Bil. Tada [velnias] su visomis sylomis kaip koks levas, išsižiojęs ant prarijimo, užpula ant dūšios P. Žąsys išsižiójusios nori gerti, mat leguoja J. Ogi dabar kasdien kiekviens, mėsos išsižiódams ir daugsyk kaip šuo išplėšdams, vargina būrą K.Donel. Kada tas apgynėjas nusivijo, žmogelis iššoko iš rugių ir pradėjo liet poną, ir teip liejo, kad tas pons išsižiojo ir vėl užsičiaupė BsPIII41(Nm). Jei nori, kad piktumas pereitų, reikia išsižiojus pabūti prieš vėją LTR(Trgn). Neišsižiójusiam musia gerklėn neįskris JT383. Išsižiójo – nent plaučiai matosi Vel. Išsižiójo, kad pilvo galas matyti Šv. Ka išsižiójos, pradėm subinė matyti NmŽ.
^ Išsižiojo lyg rupūžė karštą dieną LTR(Auk). Ir išsižiojo kaip menkė Dr. Išsižiojęs kaip Gaurės vepelis LTR(Kv). Išsižiojęs kai mintuvai LTR(Jz). Neišsižiok kaip su mintuvais LTR(Krt). Išsižiójęs kaip karosas LTR(Vdk). Ko išsižiójai, kad varna į koserę įlėktų? Mrj. Išsižiójo, kad net varna prarytų Mrj, Kt. Nebūk išsižiójus – varna gerklę prišiks Antš. Išsižiójus kaip varniukas Krk. Išsižiojo kaip vartai TŽIII378. Ko eini išsižiójęs lyg dagį prarijęs LTR(Žvr). Stovi išsižiójęs lyg mietą prarijęs Pln. Išsižiójus kaip kišenė LTR(Šš). Išsižiójęs kaip smakas LTR(Rs). Išsižiojęs kap dešimt dienų nevalgęs LTR(Auk). Kas gyvas be balso, o numiręs išsižiója? (žuvis) Sim. Kad anas išsižiót[ų] ir nesusičiaupt! (toks keiksmas) Adm. Kad tu išsižiõtum! Ds.
išsižiotinai̇̃ adv.: Andriukas paklaimėje jau dešimtą kartą išsižiotinai stebina savo sermėguotą sėbrą rš.
ǁ tr. prk. išleisti, netekti: Aš keikuos tau (Perkūne), jog pirmiaus liuosas gyvybą muno išžiosiu, ne šį kardą priš neprietelius muno ūkės iš rankų paleisiu S.Dauk.
2. refl. prabilti, prakalbėti, pasakyti (ppr. prieštaraujant): Nedavė apie tai nė išsižióti BŽ152. Noru prašnekti, neleida išsižióti Krš. Visi matė, o nėkas neišsižiójo Rdn. Išsižiójau tada do i aš apie valdžią – kad nenueit[ų] toliau Klt. Senas dabar negali̇̀ išsižióti – nukvakęs, durnas, nėko neišmanai, tylėk Krš. Užsiaugins tokį velnį, kad išsižióti negalės Krš. Velnio liežuvis: kitas ir išsižióti negalia Krš. Kitas nusmuręs piršlys – išsižiót nemoka Šd. Vaikam tai nėr kap išsižiót, o tėvai gali pasakyt Pv. Išsižiók, tėvai, subark [išdykėlius] – aš viena turu šūkaloti Rdn. Jeigu kur išsižiójai, tai pavedėj[o] miškan, duobę išsikask, ir užumuša Kpč. Daug metų pragyvenę visaip išsižiójam Pg. Kad aš vis netyčia išsižióju, išsprūsta žodis, o čia mat reik prikąst liežuvį Snt. Ani išsižiót neduoda, kai ažrėks, ir turi tylėt Skdt. Ji savo vyrui neleidžia nė išsižiót Dkš. Ponas kai ponas, o kai ponia išsižiõs (žmona galutinai reikalus patvarko) Nmj. O iš jaunųjų – nemoka anys nei išsižiot Žb. Tas tik išsižiója, tep ir pliaukšteli kap per balą Srj. Ką išsižiójai – įteps (įskųs), ir neškis Alvt. Aš pati išsižiójau ne vietoj Lg. Vyrai daugiau išsižiódavo ir pakliūdavo – tylėt reikėjo, ką biednas padarysi Kbr. Tu pirmas išsižiójai, kad reikia važiuot Srj. Kai tik aš išsižiódavau, tuo mane pažydavo, iš kur aš Smln. Tik man neišsižiók prieš vaikus Sn. Gerai padarei, kad neišsižiójai Dkš. Del atskirų mano pastebėjimų, išdėstytų „Švietimo Darbe“, jis nė neišsižiojo, nepasakė, kur mano klystama J.Jabl.
^ Dėl tos skylės visi tylės, tik tu vienas išsižiójai LTR(Vlkv, Lkč). Pirma pagalvok, paskui išsižiók LTR(Alks).
ǁ prasitarti: Niekas nekaltas, aš pati išsižiójau Sur. Vos neišsižiójau – būčiu pasakiusi, ko nereik Krš. Niekam nieko nesakiau, tik tau išsižiójau Jrb. Vienam išsižiójau, tas visiem apskalatijo Ds. Išsižiójai ir išsižiójai – jau ir eis kalbos, nebsugausi Krš. Be reikalo išsižiójau, kad karvę parduosiu Klov. Durnas vis išsižióji, žodis vis išlekia Lkš. Tik jau neišsižiók apei tą mergą – paskuo daužys stalus prisprogęs Trk.
ǁ tr., intr. pratarti: Kitąkart taip neišsižiójo nėkas tokių bjaurių žodžių Akm. Kaip ana šitiek gali išsižiót pasakyt Dglš.
ǁ dainuoti: Dainų buvo, daba nebė[ra] nė girdėti – bijo išsižióti Sd. Daba tokios jaunos nė išsižióti neišsižió[ja], o mes ka jauni dainiuodavom Kv.
ǁ imti rėkti, surikti: Išsižiój[o] jis su visa kosere Drsk. Reikia gražiai pasakyt, o ne tep išsižiót Al. Tas daktaras kap išsižiój[o] an manę Mrc. Ko taip išsižiójai kaip anyta ant marčios? LMD. Pastukoj[o] apie grobus [gydytojas], ir išsižiójau Dsm. Jei Pranis pradės kriokti, ką nori daryk: ar nešiok, ar linguok, kaip išsižiós ir krioks End. Gerklėj balsas prapuolė iš strioko (vilką pamatė) – neišsižióju Klt.
3. refl. prk. nustebti: Kaip nunešiau pareiškimą, direktorius net išsižiójo Mžš. Aš ir išsižiójau besiklausydama Vkš. Pasako kainą, ir išsižióji Krš. Močeka ir išsižiójo – kaipgi čia dabar, paliko [našlaitę] miške apynuogę, ateina gražiausiais rūbais (ps.) Sld. Švento Jono rytą Pimpė išėjo į kiemą ir išsižiojo pamatęs – ant kamino akėčios J.Paukš. Išsidabyk, vaikeli, išsidabyk, tegu visi tavę pamatę išsižiója PnmŽ.
4. refl. part. praet. žiopsodamas; su žiopla veido išraiška: Šauku jau dideliai, veiza išsižiójęs, – negirda Trk. Išsižióję [vaikai] klauso ir nieko nežino Drsk. Atsisėdo par veselę ir veiza tie jauniejai kaip varnos išsižióję Sd. Eini išsižiójęs ir virsti užtai Sur. Vaikščio[ja] išsižiójusi po miestą, žvalgos Krž. Dega lašiniai, o ana stova išsižiójusi Trk. Išejo [mergina] už kito, o tas i paliko išsižiójęs Krš. Eik, tinginy, eik dirbti, kam stovi taip išsižiójęs K.Donel.
^ Išsižiojęs nestovėk VP19. Duodamas imk, mušamas bėk, o išsižiójęs nestovėk End. Stovi kaip Magdžia išsižiójęs Pnd.
išsižiójusiai adv.: Neveizėk teip išsižiójusiai ir atrasi Šts. Mes neišsižiójusiai gyvenam Ppl.
ǁ žioplas: Toks išsižiojęs vaikas N. Kur tokį išsižiójusį berną dėt Drsk. Ans ir pasišnekėti toks neišsižiójęs, nė nėko Trk. Negirtas žmogus nėko, nė[ra] išsižiójęs negirtas Trk. Teip tau i reikia – kam toks išsižiójęs?! Mžš. Išsižiójus ir ašiai Aln. Jonas toks elektrikas išsižiójęs, ir sudegino kabelį Slm. Aš nebuvau amžinai išsižiójusi, muni visur samdė Grd. Ką toks išsižiójęs daiktas supras Skr. Išsižiójęs daiktas ir išsižiójęs Kv. Vyras ūkė[je] ramstis, ką ta boba išsižiójusi Krš. Ka jau vyras išsižiójęs bus, kas jau bus? Jrb. Išsižiójusi motriška – blogai Sg.
5. refl. part. praet. vartojamas veiksmo intensyvumui žymėti: Išsižióję mergos laukia bernų Dglš. Daug metų smerčio laukiu išsižiójus Grnk. Visi išsižioję laukia lytaus ir šilimos Žem. Išsižióję jau laukė parvažiuojant Krž. Vaikai visada išsižióję (laukia gauti naudos), tik duok ir duok Brš. Ka aną užkibini, pula išsižiójusi Yl. Už nėką tura [šventvagiai] peklą, kuri jau kas valandą išsižiojusi lauka ant jų prarijimo P. Teip klauso visi išsižióję Antš. Labai žemai ir nuoširdžiai ačiū Tamstai ažu pažadėtą knygą, išsižiojęs lauksiu ateinant A.Baran. Kiek te žmonių išsižióję, liežuvius iškišę, žiūri, kaip vaiką neša par bažnyčią Pnm. Mes klausėmės išsižióję, ka jie ėmė dainuot – gražiai dainavo Rd. Maži piemenėliai išsižioję klausė, ką čion bobos šneka Tat. Nelėk išsižiójęs, veizėk į šales Krš. Lekia išsižiójus uogaut, aždirbs Klt. Jau išsižiójęs jis laukia [pensijos], kad leistum, vienu kartu [pragertų] Bsg. Laukia tiktai išsižiójusi, kas kumet ką duos Slnt. Prie pinigų tas pilvočius puola išsižiójęs Tr. Vaikai, muni apsistoję aplinkuo, veiza išsižióję Trk. Teip aš veizu išsižiójusi, kaip ans moka įtikinti End. Lekia išsižióję, visur jiem reik, visur lenda, – vyrų toks protas Jd. Veizėsma išsižióję, kur ans (orlaivis) leka, o kokia baimė! Lk. Vaikas klauso išsižiójęs Dglš. Išsižiójus klausau, tai vos kelintą dešimtą žodį [žemaitišką] suprantu Kpč. Dainuoja [per televizorių], kad gražu – žiūrim išsižióję Kp. Daboju išsižiójus, būdavo, vaikas in šitą šunobelę – noris obuoliuko Klt. Dabar tai va, vaikai susėdę išsižioję klauso, ką dideli šneka Kpr.
6. refl. prk. nusilpti, pailsti: Jau buvau išsižiójus – neužlipau nė skadais Brb. Išsižiójęs, tik tik dūsuoji Drsk. Senelis, būdavo, ateis privargęs, išsižiójęs Lel. Šitoks gi daininykas, jau išsižiójęs, pridainuos Klt. Išsižiójus, būdavo, rišiu tuos linus viena ant lauko Jrb. Reik i paskvarbyti, i pasilankstyti, o senas esi išsižiójęs Krš. Prieš kalną lipt reikia, tai pūtuok išsižiójus Svn. Padirbu ką ir išsižióju – besveikatė Krš. Akys karvės indubę, visa išsižiójus Klt.
ǁ part. praet. girtas: Ir ateina butelka nešinas, tai prigera ir vaikščio[ja] išsižióję Sd. Puslitrį išgers su vyru, tai vyras jau išsižiójęs, o ji nieko Antš. Atejo išsižiójęs, lipa į mašiną – neveža Trk.
7. refl. menk. mirti: Ka dėsiu, ka ir išsižiósi! Trk. Dėsiu snukin ir išsižiósi! Aln. Rodos, duočiau į snukį, tai išsižiótum Snt. Išsižiós, ir tiek – visims tas pats Krš. Kiek te žmogaus gyvybės – išsižiósi, ir bus Drsk. Gal šiandien ryt išsižiósi, ir po viskam Antš. Sėdėtai sėdėtai vienas ir išsižiotái Drsk. Nerėk akis pastatęs – išsižiósi ir tujan vienuokart Ps. Žemelę knisiau knisiau ir išsižiósiu beknisdama Trgn. Širdis kumet tvákst tvákst, ir išsižiósi Krš. Išsižiósi ant viso turto, ir pasibaigs Šmn. Ir mano seselė dirbo lėkė, kol išsižiójo Slk. Kap tu išsižiósi, tai kam pinigai liks? Lp. To šleivukė išsižiój[o] ir nuvažiav[o] namoj (buvo palaidota) Drsk. Ai karšta, buvo pasdarę teip negera, jau misliau – išsižiósiu Slk. Visgi reikia kai kas dirbt, susinėręs rankas ir lauk, kol išsižiósi PnmR. Tokiam vyriškuo adatą suleido ir išsižiójo Krš. Baigias gyvenimas, laukiu, kad tik greičiau išsižióčiau Svn. Spyrei į tą didįjį pilvą, ka tu, žalty, išsižiõtumi! Trk. Sėdo, pavalgė ir išsižiójo Krš. Kirto, kirto, kelmas ūžt, boba blinkt ir išsižiojo LTR(Kb). Žmogus esi svetys: čia esi, čia ne – jau ir išsižiójęs Krš.
ǁ Sur nudvėsti: Negyvas katukas, išsižióję, tokis geras Drsk. Kam uždengei viščiukus – išsižiõs, ir bus Sem. Nueinu ryto – guli paršelis išsižiójęs Klt.
ǁ patrūkti, nepajėgti: Ūkė[je] paliksi be vyro rankų ir išsižiósi Rdn.
ǁ patekti į beviltišką padėtį: Gandina – dujas užsuks, žiubalo neduos, ir išsižiósma Krš.
8. refl. prk. prasiskleisti, atvipti, prasiskirti: Išsižiójo, kaip gražu, lubinai kaip žvakės Všk. Praskiepas išsižiójęs – apsileidęs vaikis Krš. Visi plyšiai jau išsižiojo N. Čia su šniūreliu susiriša sijonuką, tas prarėžaitis ir išsižiós End. Vaikali, užsitrauk klyniuką, taip negražiai išsižiójęs Krš. Ažsisek keturką – išsižiójus Ign. Susisek kaklą: išsižiójęs, negali̇̀ žiūrėt Jrb.
| Užkabino [katinas nagais], net išsižiójo mėsa Sur. Žambas kirvio teko į koją lig kaulo, išsižiójo ta žaizda Bsg.
| Išsižiója gijos, vienos aukštai, kitos žemai Všk. Su sauja maigai, anos (avikirpės žirklės) išsižiója Sld.
^ Dėk koją ant kojos, kišk, kur išsižióję (ausk) Pjv. Kelk koją per koją, kišk, kur išsižiója Škn. Koja mina, pilvu trina, išsižioja – kiša (audžia) Pn.
ǁ suskilti; suplyšti; sutrūkti: Oi, bulvės išsižiójusios, – jau reik nešt nusunkt Jrb. Geltonos slyvos [būdavo] išsižióję, sutrūkę, dabar nebėra tokių slyvų Kvr. Kai kalbėsi [kepdama duoną], bus bakanai išsižióję (juok.) Krns. Duona tiek negražiai sukepė, žiaunos išsižiójo Rm. Pyragas gerai iškepęs, tik išsižiójęs Ūd. Durys išsižióję, neažsidaro gerai Klt. Plekšt ankštis išsižiojo, ir visi penki žirniai išvydo dienos šviesą J.Balč. Lovys nuo saulės jau išsižiójo Snt. Niekočia pabuvo an saulės, tai ir išsižiójo Eiš. Viršūnė [bato] išsižiójo, ir nebuvo kuo aut Adm. Kalė batus, vėl išsižiójo Ėr. Man batai jau išsižióję Mžš.
9. intr. prk. prasiskirti: Neišžiója tep [nytys] Db.
pažióti tr. NdŽ plačiau išžioti.
| refl. NdŽ.
péržioti
1. tr. NdŽ praverti (burną, nasrus, snapą): Nė lūpų nepáržio[ja] ligonas Šts.
ǁ refl. NdŽ praverti (burną, nasrus, snapą).
2. refl. NdŽ persiskirti: Paminsi pakojėms čia, po apačia, tas audeklas ir pársižios Bdr. Uolos perplyšo ir plačiai persižiojo brš.
ǁ perskilti: Kad kris obulas ir pársižios Šts. Gera duona, o tiktai pársižiojusi Trk.
pražióti tr. NdŽ, DŽ1; Sut, OGLII327
1. kiek atverti (burną, nasrus, snapą): Ir kaip avinėlis nutilo ties tuo, kuris jį kerpa, ir nepražiójo nasrų savų DP147. Jis traukė orą per pusiau pražiotą burną rš. Žili jo ūsai buvo pasišiaušę, o pražiotų lūpų kraštai drebėjo A.Vaičiul. Žvirblis, ploną liežuvį iškišęs tarp labai pražioto snapo, gaudė orą, pastogės pavėsyje pasislėpęs L.Dovyd.
ǁ refl. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ praverti (burną, nasrus, snapą): Aš prasižiójau, ir burnon inejo [Komunija] Stlm. Tėvas miegojo prasižiojęs, ir prie jo juodų ūsų labai balti atrodė dantys J.Ap. Kai prasižiojo kalbėti, tai jo balsas buvo pastorėjęs J.Paukš. Prasižiójęs, negražus vaikas Aln. Rudis (šuo) išlindo iš būdos ir prasižiojęs išlenkė kuprą L.Dovyd.
2. refl. intr., tr. ką nors pasakyti, prakalbėti: Tą vaiką skrauda – negalia prasižióti Krš. Pati neleida anam nė prasižióti Lnk. Ta boba savo vyrui neleidžia prie žmonių nė prasižiót Jnš. Kas kaltas, kad ne laiku prasižiójai Skdv. Baimės visi tebė[ra] privaryti, bijo ir prasižióti Krš. Prasižiójo, i paplito kalba, a daug reik Pvn. Aš sarmatinuos prasižiót – Lietuvon kitep šneka Sn. Jis bijo prasižioti lietuviškai Vaižg. Tiek metų gyvena, nemoka lietuviškai prasižiót Kb. Daba tylėk, prasižiójęs gali̇̀ nebužsičiaupti (užmuš) Krš. Daug vienas šneka, kitas ir neprasižiósi Grz. Būtumi taip prasižiójęs kaip daba, būtumi kalėjime supuvęs Krš. Jauni dabar i prasižióti senims neleida Krš. Jy jam nei stiptert neduodavo, nei prasižiót Lp. Paneikė, užurbė mergelką – nemoka prasižióti Krš. O jei ne, tai prasižiok, sakyk, kad neturiu Tršk. Pri ruso tylėjo visi, daba ka prasižiójo, ta prasižiójo! Krš. Močia už visus atkalbėjo, savo dukteriai neleidė nė prasižiót Skrb. Jau ką nors prasižiójai, ka par zūbus gavai Slnt. Pikčiausia, kad nė vienas mano klausytojų taip ir neprasižiojo J.Marcin.
ǁ Vrn prasitarti: Niekam nieko neprasižiók – išjuoks Pv. Prasižiósi ką, ir nešios su liežuviais Krš. Pakatanti boba, prasižiók – visi žinos Krš. Vai, neprasižiók dar̃, ko nereikia, dar užmuš Brš. Bijo, kad tas ko neprasižiótų Sl. Prasižiók [moterims], ir laidys liežuvį Krš. Be reikalo tik prasižiójai, nei jis būt sužinojęs, nei ką Srv. Ėmiau ir prasižiójau Vrn. Šiukštu, mano seniui neprasižiok… Primuštų mane A.Vaičiul. Tau reikėjo visą mano kepalėlį pasiimti. Aš nebūčiau prasižiojęs, pasiskundęs S.Čiurl.
ǁ imti šaukti, keikti: Aš kadaise, karvę beganydamas, į jos (senės) dobilus įleidau, tai kad prasižiojo, maniau visą kaimą sušauks V.Bub. Vaikesai prasižió[ja], bledės, kūjai (keiksmažodžiai) leka, nors auses užsikišk Krš.
3. Pc part. praet. žioplokas: Jie visi prasižióję Ig.
4. refl. prasiskleisti, prasiskirti: Kai šiluose prasižioja mėlynių žiedai, paupiai nušvinta ievų baltumu rš. Lubos prasižióję Pg. Čia šitai prasižió[ja] tie siūlai, i vadinas skieminys Lž.
| Tavo klynas prasižiojęs, užsisek Grk. Sėda senis, praskiepas prasižiójęs – visai jau Rdn. Sijono užpakalis [buvo] kaip dabar [dėvimų] – prasižiójęs Všn.
^ Kojom mina, pilvu trina, kur prasižiója, tę kiša (audžia) LTR(Rmš). Kelk koją per koją, kur prasižiója (audimas) LMD(Grl).
ǁ prasiverti: Prasižiójo žemė, i nugarmėjo visi su visa skūne Žr. Tegul sukepus žemė prasižiója ir išdaigina mums Išganytoją! A.Baran.
ǁ suskilti, sutrūkti: Lenta tep buvo gerai suklijuota, šiltu vandeniu pamazgoj[o] ir prasžiójo Vlk. Kad jau net prasižiójęs [pirštas], tai smagiai perspaudė Kp.
| prk.: Nuo to vakaro tarp jo ir šeimininkės prasižiojo gili duobė V.Mont.

×razžióti (hibr.) tr.
1. praverti (burną, nasrus, snapą): Razžiók nasrus: burnon dėsiu (valgydinant ligonį) Ign.
ǁ refl. LzŽ, Grv, Aps praverti (burną, nasrus, snapą): Razsižiók ir giedok kap višta in bėdos Arm. Naktį, būdavo, šokam, ė tada dieną miegam razsižióję Vdš.
2. part. praet. žymint veiksmo intensyvumą: Klausiau klausiau razsižiójus – neturiu galvoj Ad. Razsižióję visi stovi i klauso Dglš.
3. refl. prasiskleisti, prasiskirti: Kamantai razsižióję arklio, lekia Klt. Anas (tinklas) užtatai eina razsižióję, pasakyt, razsikėtę Pb. Dobilų galvos razsižióję Dglš.
užžióti intr.
1. imti kalbėti, šaukti: Kai ji tokia drąsi, bile užžiója, užsako, tai ir pradėjo žodžiais mėtyt Snt. Jau sudedi akima, sudedi, joj kap žužiója an visos pirkios! Nč.
2. refl. žr. išžioti 5 (refl.): Mes ažsižióję klausom Dv.

1 ródyti, -o (ródžia Kp, Čb, Sn; PK93, -ija; N), -ė (-ijo)
1. tr. R, Sut, N, K duoti pamatyti, teikti žiūrėti, apžiūrėti: Man rodos, aš tau rodžiau mano pirkalus J. Ródyti kam paveikslą, nuotrauką NdŽ. Dabar neródžiu nieko niekam JnšM. Dedąs pinigus kapšin ir niekam neródąs LKKVII188(Krs). Kap gaspadorius nueina rugių žiūrėt, tai atsineša saują ir moterim ródžia Vlk. Savo arklius nenorėjau ródyti, geri buvo Als. Tėvai pirma piršliam vyresniąją dukterį ródžia Skdt. Oi man nerodė savo dukrelės, tik man parodė kiemo mergelę LTR(Mrc). Matušele, neeiki, nerodyki skrynelės D36.
| Jam jau žąsienos nerodyk (nemėgsta) Klt.
^ Eimi save rodyt, kitų žiūrėt B539. Eina savi rodyti, kito pamatyti Sim. Vyrui vieną kišką rodyk, antrą – ne (visos teisybės nesakyk) LTR(Krp). Latrui butelio nereikia rodyti LTR(Vdk). Ko nerodai, a pavogęs ką turi?! LTR(Grk). Prieš akis ródo, ką gerai padarei (apgalvojus praeitį, matyti viskas) Mrj. Esu tarp medžių, rodau viską, bet pats nieko nematau (langas) Pnd.
ródytinai Žmogus kuklus – neiškiša rodytinai nei savęs, nei savo veiksmų J.Jabl.
| refl. tr. K, I: Išgėręs vieną kitą ir pradėjęs rodytis tą daiktą, kur rado LTR(Kp). Mama, paeik į šalį – ródykis čia viską (nesikelnėk prie kitų)! Rdn.
ǁ leisti apžiūrėti, patikrinti (sveikatą): Mergaičiukė į galą eina, ar nematai? Išprausiu, negi susmurgusią daktarui rodysi! J.Balt. Sveikatą palaikyti būtina sąlyga vaiką švariai laikyti, marškinėlius dažnai mainyti ir pradžioje kas trečia diena vaiką daktarui rodyti Pt.
ǁ apnuoginti, iškišti, atkišti (kurią kūno dalį) (paprastai reiškiant priešiškus jausmus): Kad kiek įpyksta, žiūrėk, ir berodo liežuvį Grž. Vaikai užkabinėja senį, rodo špygą Jnš. Tas vaikas ir špygą ródo, ir viską, o tu turi būt kvailas Jrb.
^ Miške gimęs, miške augęs, numie parejo – žemei kloniojas, danguo subinę ródo (svirtis) Vgr. Kiemuo kloniojas, o laukuo subinę ródo (svirtis) Štk.
| refl.: Bobos susirovusios subinėms rodės, dėl to ir soda gavo vardą Subinikai Lnk.
^ Mirę subinėm nebesiródysit, kur pastatys, te[n] stovėsit! Skr.
2. tr. daryti matomą atspindint: Tėčio batai, ištepti varveliu ir gerai išblizginti, kone veidą rodė A.Vencl. Šitą veidrodį aš sudaužysiu – jis mane negražiai ródo Skr.
| prk.: Raštas šventas, kuris kaip zerkolas po akim širdies pastatytas, veidą mūsų, kokias yra, rodžia SPI111.
^ Vieną veidą katės, kitą kalės ródo (apie labai nublizgintus batus) Plv. Ar zelkorius kaltas, kad negražiai rodo? Šauk.
ǁ intr. įgalinti matyti: Akys neródo (nematau) Rud. Akulioriai pasigadino ir nerodo ma[n] Gs.
3. tr. demonstruoti: Savo kūrinius užsienyje iki pirmojo pasaulinio karo rodė A. Žmuidzinavičius, J. Šileika, P. Kalpokas ir kiti dailininkai rš. Jis važinėdavo, savo drūtumą ródydamas Skr. Galvojo, šoferiaus ir kiną ródis Mžš. Vaikam ródžia televizorius Kls. Čia tai gražiai ródė: kūliais ritose, matytumėt, kas čia darėse Jrb. Ródė vaidinimą Grv. Stebuklus … ródžia DP166. Rodys dyvus ižgi čerto macies PK122.
ǁ imituoti: Ir anas (anūkas) ródžia, kaip bobutė su lazdom eina Lel.
4. tr., intr. gestais, ženklais aiškinti, nusakyti: Rodžiu SD338. An[t] pirštų ródžia Rš. Gulįs koja ródė Krg. Ródžia – lip (lipk) viršun Rud. Kartas nuo karto rodė man smakru paduoti šieno ir šiaudų, užremti užugardės vartus J.Balt. Stasys norėjo prieiti, tačiau Rokas jam rodė, kad nesiartintų ir tylėtų V.Bub. Galva nedirba – rankom neródyk Jž. Ródžia anas kelią Dglš. Kur jojo, ten gaisais padangę švietė, ten gaisrais kelią savo rodė V.Krėv. Ródomasis ženklas NdŽ. Ir rodžiat (rodo tau) tą kelią MP218. Išklampotas per Gudiškius ir toliau kelias rodė, kur nueita sukilėlių V.Myk-Put.
| prk.: Gyvenimas žmoguo kelį ródo, ale bet par vėlu [tada] Žd. Man vargeliai rodo kelią, tiesus kelias pas tėvelį LTR(Upn).
^ Ar gal aklas aklam kelią rodyti? Prk. Nereik ubagui kelią rodyt, vilkui taipogi B217. Tinginys ir kelią koja rodo LTR(Vl). Darbas darbą rodo Trs. Akės rodo darbą Šts. Darbymetėj darbas darbą rodžia LTR(Ant). Du bėga, du veja, du kelią rodo (vienkinkiai ratai) Stč. Du bėga, du veja, o penktas kelią rodo (porinis vežimas) LTR(Graž). Pats nemato, o kitiems rodo (lazda) LTR.
ǁ kreiptį kieno dėmesį į ką, kad žiūrėtų, matytų: Tu juokavai, man prie peties priglaudus galvą, ir rodei debesis, nuplaukiančius skliautu rš. Ant ko [= į ką] pirštais ródyti KII367. Neródyk pirštu į jį NdŽ. Nerodyk pirštu į saulę – išdursi akis Ds. Su vienu pirštu nerodyk į saulę: jei su dum, jei su visa ranka [galima rodyti] Dr. Rodomuoju pirštu jis trynė panosę I.Simon.
^ Aklai vištai grūdą rodo Lš. Ką tu man rodai ant alksnio grūšnes?! Jnš. Ant alksnio ródo obūlą (vilioja) Tl.
ǁ tr. tam tikra padėtimi žymėti (laiką, temperatūrą ir pan.): Laikrodis jau rodė devintą valandą A.Vien. Prastai ródo jau tas laikrodis – be dešimts vieniuoleka Ar. Jei dangus žvaigždėtas, sietynas rodo nakties laiką M.Katk. Saulė rodė priešpiečių laiką, kai palaukėj pasirodė raiti prievaizdas ir vaitas patikrinti, ar visi stojo į darbą V.Myk-Put. Gyvsidabrio stulpelis rodė trisdešimt šešis ir pusę. Mažai! V.Bub.
5. tr. aiškinti, mokyti: Lig dviem skyriam ródžiau vaikam Ad. Koks tę inžinierius atvažiavęs ir ródžia, kap ir ką daryt Grv.
ródytinai adv.: Aš galiu parodyti ródytinai, teip gerai nesuprasit Vvr.
ǁ skelbti: Ateisim mes sūnausp Dievo, … nes šventas Povilas taipo rodo Mž418. Nuog ano meto pradėjo Jėzus rodyt mokytiniamus savo save eisiant Jeruzalėn ir daug nukentėsiant nuog vyresnių ir vyriausių farizeušų Ch1Mt16,21.
| Kaip jam knyga ródžia, teip jis ir daro Antš. Ką gi kalendorius ródžia? Kp. Mano protas, galva kitaip ródo NdŽ. Kaip liežuvis jau ródo, teip i šneki (savo tarme) Vdk.
6. intr. išeiti į viešumą, atvirą vietą, būti matomam: Pažint, jog jos nerado tanciup, nei puotoj, nei bevaikštinėjančios, nei duryse, nei langiep beródančios ir beveizdinčios ant tų, kurie pro šalį tęnai vaikščiojo, kaip šios kartos mergos daro DP440.
| refl. H173, R130: Aš nenoriu jam rodyties J. Nesiródžia, bijo kareivių Strn. Eik greičiau ir nesirodyk man, kol neparneši pilnos kraitelės uogų! J.Balč. Gali neródyties – nedideliai gražus tesi (juok.) Mžk. Jaunoji pasislepia kamaron ir nesiródžia On. Aš atsiguliau kitan galan ir nesiródžiau, paki visi suejo Šlčn. Garbingu yra dėl zokaninkų daiktu retai iš namų teeiti, kitims nerodyties M.Valanč. Savam tėvuliu[i] nesirodytau, savo vargelio jam neporytau (d.) Vrn. Tą butą parduok, sako, aš nebródysiuos čia tame mieste Krt. Po visų tų įvykių Puodžiūnai niekur iš namų nebesirodė A.Vien. Jis liko to pono žentu, ponavo tam dvare, o tie velniai daugiau jau ten nesirodė BsPIV26. Miškinės kiaulės (šernai) seniau neródės LKT68(Pp). Ka varlės rodos juodos, tai būs lytaus Plt. Saulė ródos Dglš. Kol saulė predės ródyties, ta mas ir išminsma [linus] Varn. Naktį … žvaizdės danguje rodžias DP502.
ǁ refl. atvykti: Jau paleido vaikus [mokytoja atostogų], bet pas mum da nesiródo Jnšk. Mūsasis (tėvas) kai vakar išėjo, tai dar i nesiródo LKKXI202(Škn). Karalienę su dukteria paleido ir prašė, kad ji nesirodytų į savo dvarą BsPII31. Laukai tušti – nieks nei su dalgiu, nei su grėbliu nesirodo V.Bub.
ǁ refl. rastis, darytis: Debesys ródos, ale baltos Vdk. Jau kad iž akmenio [v]anduo ródosi, tai jau bus [lietaus] Grv. Kerta [titnagu], ir tada ugnis ródos Rš. Iš padkavų ugnis ródos Rod. Pavasaris pradėjo rodytis Jnšk. Rytais jau pašąla, gal pradės žiema ródytis Jnšk. Rytais jau šalnos pradeda ródytis NdŽ. Tada dar rubliai nesiródė, litai buvo Skr. Josios veiduose rodės saulės spinduliai LTR(Lp).
| Iš visų pusių (šalių) priegada rodos KBI10.
ǁ refl. darytis matomam, ryškėti: Vieną dieną, vaikščiodamas po krantą, pastebėjau iš vakarų pusės nykstant jūrą ir toj vietoj rodantis iškilus žemę, kuria galėjau pabėgti nuo salos J.Balč.
^ Rodos, rodos, tik neišlenda (taip pasijuokiama iš dažnai vartojančio žodį „rodos“) LTsV841(Vlkv).
ǁ refl. kilti sąmonėje: Ir Ilžei dar vis tebesirodo Ėvės ašarotas veidelis I.Simon. Gal, sakau, tas pasišiaušęs dirigentas taip įstrigo į galvą ir rodosi man akyse visokiais pavidalais? K.Saj.
ǁ refl. būti išspausdintam: Jų (užsienyje gyvenančių lietuvių rašytojų) atskiri kūriniai vis dažniau pradeda rodytis Lietuvos spaudoje bei literatūriniuose leidiniuose rš.
7. tr. prk. išleisti, išduoti iš savęs: Išsiskarojo [kriaušaitė], ale nė vieno žiedo neródė Rd. Anei vienas akmenėlis ugnelės nerodė, anei vienas bernužėlis tieselės nesakė (d.) Rtn. Vaikščiodama uliodama akmenėlius žarstė, anei vienas akmenėlis ugnelės nerodė (d.) Lp.
8. tr., intr. tam tikrais ženklais įgalinti numatyti: Toks karštis badus ródo Skr. Pavasaris gražiai ródo Šln. Dangus ródžia vėją Kp. Visa rodo, kad rytoj bus šilta diena rš. Nė nerodo gamta, ka tuoj būt lietaus Šn. Kap saulė ródžia, lietus bus Kls. Kasdien ródo lytų ir vėl išsišvaisto Skr. Liuob šieną iškreiksi viename rėžė[je] – pradės jau ant lytaus ródyti, bėgsi į kitą rėžį tujau Krt. Katė vėjus ródžia Kp.
9. refl. Pš, Nj, Ds, Smn, Pls, Yl, Plng vaidentis: Seniau ródės žmonėm Vvs. Pali tuom akmeniu tai visiem ródėsi Ktv. Jų pirty, sako, ródos Ktk. Pasakoja, kad čia irgi ródės Lzd. Sako, ka te kokie ródosis, tę kokios tę visokios baisenybės ródos, tai kaip tę eitie?! Krn. Biržyne, būdavo, ródos ugnelė (pinigai degė) Antr. Dabar cūdai nebesrodo Pbs. Sako, bepročiuo i piningai ródos Slnt. Sirgdamas svaitėjau, i mun visokios šmėklos akės[e] ródės Plt.
^ Kad ródos, tai žegnokis Plv. Girtam iš vieno du rodos Plt.
ǁ refl. apsireikšti: Par keturias dešimtis dienų ródės jiemus Viešpatis ir kalbėjo su jais DP212.
10. tr. reikšti kokius jausmus, savybes, leisti juos pajusti, suprasti, suvokti: Aplinkinių gyventojų rodoma jo tėvams pagarba apsvaigina karštą jauno Viliaus galvą rš. Jis niekada nerodydavo savo jausmų vaikams, jis tarytum varžydavosi rš. Žiaurumą neródžiau, kareivis būdamas LKKIII197(Prk). Mielaširdystę man rodysi biednamui KN20. Idant iki gali meilę savą tėvišką rodyt teiktumbeisi PK31. Per stebuklą tat rodei, juog tarnų savo nemirštai PK137. Kaip tiktai prieš juos (tėvus) savo nepaslušnystę rodžia MP65. Matai, ir tos piktumą ródo Prn. Ar čia iš rimtųjų pyksti, ar tik valdžią rodai? K.Saj. Toną ródyti BŽ150. Pats visur vaikščiojo, purvą ir vandenį brido basas ir visiems rodė, kaip reikia nebijoti šalčio J.Balt. Riteriai nulenkia galvas, tuo rodydami, kad sutinka V.Krėv.
| Ligonis buvo labai silpnas, menkai berodė gyvybę J.Balč. Plonučiai medeliai dar nerodė jokių gyvybės žymių rš. Ką pilvas ródo, a neskausta? Krš.
ǁ kelti aikštėn, atskleisti: Mokytojai gyrė jį ir rodė pavyzdžiu kitiems mokiniams rš. Meilę jos ródžiu, idant jus to malko meilaus dalinykais padaryčio DP35. Tau, Tėve maloniausias, rodžiu nuodėmes manas DK134. Du pirmuoju adventu didį mielaširdumą Dievo prieš mus rodžia, o du paskutiniu teisybę jo apreiškia DP2.
| refl.: Tikrasis tikėjimas … ir žodžiuose, ir darbuose ródžias DP465. Didumas anos dienos ne tiektai iž rūstybės Dievo, bat ir iž kantrybės Dievo ródžias DP9. Ir iš daug kitų [vietų] rodžiasi, juog mes iš savęs nieko neturim PK242.
11. tr. žymėti, reikšti: Prielinksniais vadinami … žodžiai, kurie rodo daiktavardžio arba daiktavardiškai pavartoto žodžio sintaksinius santykius su kitais savarankiškais žodžiais LKGII577. Priežastis rodančios [jungės] S.Dauk.
12. tr. leisti konstatuoti, nustatyti, teigti: Visas [mergaitės] liemuo ir akys rodė žvalumą Žem. Šiandien dar jau raštai, jau pasakos rodo juos žemlionimis buvus S.Dauk. Rašymai [laikraščiuose] rodžia, jog bus karas Pls.
ǁ sakyti, tvirtinti: Įstatymas rodo, ka reik[ia] duoti Vgr. Įstatymas rodo, kad aš pensiją gausiu Stč. Poniškas jo vardas rodo, kad jis reikalaus ir poniško apsiėjimo! K.Saj. Antraštėje minimas žodis surinkimas rodo, kad tas katekizmas yra išleistas kalvinų KlbIII239(J.Balč). Taip pat praktika rodo, kad skruzdėlė su sparniukais lekioja – bus lietaus Btg.
13. tr. tvirtinti teigimą faktais: Tavo teisingumą jie ródė J.Jabl. Tam tikrame savo gramatikos skyriuje Jaunius rodo, kad reikią rašyti … veskime, meskime (iš ved+kime, met+kime) LTII318(J.Jabl). Kožnas savo tiesą ródyt pradėjo Sv. Rodyk tatai po akim mano ir tavo brolių BB1Moz31,37. Jei piktai kalbėjau, tada rodyk tatai pikt sant BPI372.
ǁ duoti parodymus, liudyti: Jis pats neprisipažino, bet visi kaimynai ródo Up. Jie nebeturi teisės rodyti nei civilinėse, nei kriminalinėse bylose, net sprendžiant ginčus dėl lauko sienų J.Balč. O ryto metą susiejo visi byskupai, raštnykai ir vyresnieji žmonių, teipajeg ir visa rata bei rodijo ant Jėzaus BPI374.
14. tr., intr. Btg daryti tam tikrą įspūdį: Rugiai iš pavasario puikiai ródė, tik vėliau numenko Grš. Šįmet mėlynių labai daug bus, labai gražiai ródo Jrb. Šiemet žieminiai prastai ródo Nj. Iš rudenies nieko dobilai ródė, bet dar̃ in pavasarį tai nei velnio Al. Nesvarbu, plotas [bulvių] ką ródo, o ką šaknys Skr. Tas bulvių kaišimas į ką beródo aklo žmogaus Gršl. Nor ir jaunas, al ródžia in pabuvusį LKT403(Šč).
| refl.: Kai papylė [v]andenio, tai vasarojus baikai ródžias Slm. Kur bus susiūta, siūlės visai nežymės, rodysis lyg suaugę KlbXIV42(J.Balč). Iš stuobrio rodės žmogus, iš kadagio gyvolis Žem. Tu netikęs žmogau, kaip tau ta pasaka ródos? K.Donel. Aš negalėjau suprasti, kaip jie nebijojo žiūrėt į tokį baisų daiktą, koks aš turėjau jiems rodytis J.Balč. Didliai slabni ródžiaus tą naktį Ms. Ji ródėsi visai gyva NdŽ. Aš nepilnametis ródaus [iš išvaizdos], o einu jau dvidešimt pirmus metus Šts. Kaip pabaiga svieto ródės tie vokyčiai Krš. Šventadieniui, to laiko mada, mergaitės, o ypač moters, segės bent keliais apsagalais tyčia, kad būtų storiau paskugalyje ir dėl to laibiau rodytųsi juosmenyje Vaižg. Geresnė ródos R47. Viena [duktė] buvo nematyto gražumo mergaitė; karalienė neapsakomai tuo džiaugėsi, iš to džiaugsmo tiesiog be galvos rodėsi J.Balč. Miškas ėmė ródytis vis labiau ir labiau pažįstamas NdŽ. Ródės nei į tvorą, nei į mietą NdŽ.
ǁ refl. elgesiu duoti pamatą save laikyti kokiu: Ir jis nori rodytis teisingas J.Jabl. Nenorėk geras ródytis, geras nebūdamas KII100. Būk, koks nori rodytis, ir geras būsi žmogus J.Jabl. Vieno noro geram rodytis čia neužtenka: reik[ia] ir būti geram, ne tik rodytis J.Jabl. Jonukas nor rodyties tėvuo geru, kad pyrago parvežtų Klm.
ǁ refl. apsimesti, dėtis: Rodžiuosi ką darąs SD34. Jis rodės tikrą teisybę sakąs M.Valanč. Šis ministras visados buvo mano slaptas priešas, nors akyse jis man rodėsi geras J.Balč. Jis turėjo ródytis, jog jam jie nei šalta, nei balta NdŽ.
ǁ refl. I didžiuotis, pūstis.
ǁ refl. išsiduoti, garsintis: Sek paskuo manęs atstu, dabar negali rodyties mano pažįstama Žem. Jie turia visko, tik nelabai ródos, nelabai vaišina Skr.
15. impers. darytis kokiam įspūdžiui, nuomonei: Man rodo, kad nebelis daugiau Skr. Man rodo, nereikalaus tokių, palikste bevypsą Žem. Anos proteliuo teip rodo, kad paprūdžiais žemė liesesnė Šts.
| refl.: Ródos man, tau K. Gerai rodos man N. Man rodžias, kad visur lyja Brš. Man ródos, kad jūs va čia až kalno ažeitūt, tuoj pamatytūt kiškį KlbXI32(Lkm). Man ródosi, kad be reikalo šitas darbas Krm. Veizėk, mun ródos, ka yra durės[e] [raktas] Gršl. Tik man ródos, kad lubos prislėgė man' prie lovos Grv. Mun ródos, ka… – Ka rodos, reik žegnoties (juok.) Plt. Rodžias tamsu vis, nenoriu keltis Brš. I mun pradėjo ródytis, kad i numūse velnių yr Als. Kai judu, tai da nieko ródos, o kai apsistoju dirbus, ródos, ka netvirta sveikata Nmk. Vakar, kaip toks lietus, ródės, va jau po vasarai Mžš. Kaip i nepadoru ródos: pasakok daba tokius nėkus Lk. Visiems rodės Gustį būsiant čiuiniu vaikeliu, nes buvo gan dailus M.Valanč. Kiekvienas taip elgias, kaip jam ródos geriau NdŽ. Jiems ródės taip ir reikiant NdŽ. Jau koks geras lietus – ródos, kad auksas byra Kš. Veizėk, kaip vištos leida nu lytaus: ródos, kad anums drobužiai sušlaps LKT87(Žr). Susėdę ir rodavosas, ródos, ka darbo nebūtų Vvr.
ǁ būti, pasidaryti kokiai būklei: Man dabar blogai ródo (prastas gyvenimas) Plv.
^ Blogai rodo – gerai bus LTsV212, Rs. Su duona prastai rodo, būs brangi rugiai Dr.
16. R žymi numatomą ar spėjamą dalyką, abejojimą sakomu dalyku: Sušuktum, rodos: ką darai! – tik nieks, deja, tavęs negirdi J.Marcin. Jo balse kelis kartus, visai, rodės, netikėtai, taip skaudžiai suskambėjo apmaudo ir baisios nelaimės styga, kad mane visą šiurpas paėmė J.Bil. Nelabai drūtai, ale, ródos, lijo Mlk. Ródos, rytoj lytaus bus KII335. Ródžias, viskas Brš. Rodos, tik vakar čia buvau J.Gruš. Piningų, ródos, neturėjo susikrovę LKT153(Žg). Įsiklausai ir girdi – rodos, laukai tave šaukia A.Vencl. Net saulelė, ródos, dabar skaisčiau šviečia NdŽ. Regis, kiek metų gyvenau, o tik, ródos, pradėjau gyvent Ob. Ródžias, neprisimenu tokių LKKXI133(Glv). Ródžias, seniau ir švaru būdavo LKT318(Imb). Lietuva, ródžias, tik maišelis (maža), o kas namas, tai šneka Krn. Ródžias, kalnas, o nieko nematyt nuo čia Brb. Tokia lėta, ródžias, buvo, o va kap padarė Prn. Kaip te mergos eidavo [vienmarškinės] – negražu, ródos Lel. Ródos, dėsiuos į galvą, užsukau radiją ir užmiršau Vdk. Kaip pripranti, taip, rodos, ir reikia LTR(Vdkt). Kur tie žmones dabar, ródos, važiuoja tiek daug: kiek tų mašinų eina, o važiuoja i važiuoja Jrb. Kai prisėdau prie šalelės, rodos, dangus atsidarė (d.) Lp. Visas miškas siūbuoja, rodžias, kenčia, dejuoja LTR(Lbv).
^ Šiandie, ródos, dvaras, o ryt ubagas (nesigirk turtingumu) Trgn.
17. tr. vesti: Ir jis siuntė Judą pirm savęs Josefop, idant jį rodytų (vestų) in Gosen BB1Moz46,28.
18. SD313(korektūr.klaida) = godyti: Godau apie ką SD3373.
◊ aki̇̀s ródyti DŽ, Lš, Klt, Ds, Km, Šd, Rs atvykti susitikti, apsilankyti: Alfonsas į namus ir akių nerodė A.Vien. Ganote po mano ganyklas, o ant rokundo šaukiami nė akių nerodote! Žem. Marčia akių̃ neródo Klvr. Ji nenorėjo matyti žmonių nei savo akių rodyti LzP. Kaip tas aki̇̀s ródyti, skolos neatidevus Rdn. Pasiskolino, tai nė akių̃ neródo Prn. Tolei mačiau, kolei užauklėjau, o dabar nė vienas akių̃ neródžia Ktk. Jau bėda kokia atvarė – teip jau ir akių̃ neródai Ut. Kaip susipykom, visus metus nė akių̃ nebródė Užv. Po tos kalbos jis nė akių̃ neródo Plv.
ámbas ródyti Jnš būti užsispyrusiam, ožiuotis.
ãšaras ródyti verkti: Nerodė ašarų viena Gražutė, nes nenorėjo didinti tėvui skausmo J.Balč.
bal̃są ródyti rėkti, šaukti: Ir šito[ji] bal̃są ródžia (barasi) JnšM.
dañgų ródo apie neuždarytą viralą: Susėdom rytą pusryčių, o čia – vėl žili barščiai dangų rodo J.Balt.
danti̇̀s ródyti
1. Aln, Kv menk. juoktis, šaipytis: Tik rodo visiem dantis Blnk. Mergos tik staiposi prieš vyrus, ródo danti̇̀s Jnš. Jaunai mergiotei nepritinka danti̇̀s ródyt kožnam berniokui Ps. Aš čia ėduos graužuos, o ans danti̇̀s ródo Krš. Neródyk dantų̃ jam, bo su ragais nudurs (mušis) Šln. Nerodyk dantų: ir taip žinau, kad balti LTR(Vdkt). Drebėjo, drebėjo, kol siaubas praėjo, o dabar rodo dantis LTR(Srd). Ar dantis parduot atnešei, kad visiems rodai? Dkš. Nerodyk dantų – nieks nepirks LTR(Rs).
2. gąsdinti: Rodo dantis kaip vilkas PPr412. Nerodyk kaip šuo dantų Srv. Neródyk dantų̃, aš jų nebijau Mrj.

į aki̇̀s (akysè) ródytis ateiti ir būti matomam: Prašom pasakyti, kad jis daugiau mano akyse nebesirodytų rš. Vis ana prieš jį stovi, o jis prašo, kad jinai nesiródyt[ų] jam akýse Eiš. Nesiródyk šeimininkui in aki̇̀s Mrj.
nósies neródyti
1. neatvykti pasimatyti: Sėdo i išdulkėjo, i daugiau panai nósies neberódė LKT216(Mšk).
2. arti nelįsti, nesiartinti: Didžiausias žvirblių pabaisa – tai Angoros katinas, kuriam jie ir nosies nerodo rš.

óžius ródyti aikštytis, ožiuotis: Vaikas pradėjo óžius ródyti Šk.
pir̃štais ródyti tyčiotis: Kur pasisuku, visur mane ródo pir̃štais Ds.
sylàs ródyti eiti imtynių, muštis: Žodis po žodį – pradėjo savo sylàs ródyt! Jrb.
smagini̇̀nėje negerai̇̃ ródo apie myštantį protą: Must jau tau smagininė[je] negerai berodo, ka[d] tokius nėkus išsimislijai Vvr.
sùbinę ródyti būti nedėkingam: Tu jam žmogus gera darai, o jis tau atsigręžęs sùbinę ródo Lnkv.
ši̇̀rdį ródyti nuoširdžiai ką daryti, gera daryti: Rodyk ponui širdį, o jis tau pasturgalį parodys Žem. O tau šitaip pasakysiu: apsaugok tave Viešpatie rodyti šeimininkams gerą širdį! J.Balt. Nu sakyk, ródyk ši̇̀rdį, ka nori Brs. Aš nežinau, kaip tamstai gerą širdį rodyti ir atsimokėti ažu visas geradėjystas A.Baran. Tu anam širdį rodyk, o ans tau nugarą Ll. Tu jam šnekėk, širdį rodyk, o jis tau špygą An. Aš anam rodau širdį, o ans sako, kad avino kulis LTR(Yl). Tu rodai jam širdį, o jis tau uodegą Pnd. Jei rodai kitam širdį, ans sako, kad tu smirdi Dr. Tu rodai širdį, o jis tau uodegą LTR(Jz). Jis su tavim kalba ir tau širdį rodo, paskum apsigręžęs kitai ranką duoda (d.) Rgvl.
šùn[iui] kẽlią ródyti vargingai, skurdžiai gyventi: Jei jis būtų tėvų klausęs, tai šiandien jis šùn kẽlią neródytų Skr. Jis čia šùn kẽlio neródo (turtingai gyvena) Skr.
tuõ beródo apie didelį pasitenkinimą: Juozukui tuo berodo: beveizdint pasikinkė ir išlėkė Žem.
vélnius ródyti dūkti, šėlti, savivaliauti: Savo vélnius [vaikai] ródo, neklauso Nj.
1 antródyti (ž.) tr. pasakyti ką kur esant, paskųsti: Jis ančródė vyrus, nu karo pasislėpusius Trk.
1 apródyti tr.
1. Sut, Š, DŽ viską pateikti apžiūrėti: Apródė kambarius Dkšt. Einam pas mane, aprodysiu savo gerą Srv. Aš tamstai rytoj aprodysiu, kas kame yra LzP. Kada piningus aprodė, paliepė žiūrėt aukštyn BsPIII49. Tas brolis apródęs viską: puikiame dvare begyvenąs Nv.
| refl. tr., intr. Š, DŽ1: Kai nuėjau, tai viską apsiródė Sb. Kai atvažiuos pražvalgai, reiks viskas apsiródyti Kp. Apsirodė, kad aš bagotas Slk.
| Apsirodė jis visiem susiedam [, kad apmuštas] Lp.
2. refl. gestais paaiškinti: Ši (žmona) nuejus su ranka apsirodžius: čia rytojui, čia porytui, šiai dienai nebėr LMD(Sln).
3. refl. žr. 1 parodyti 1 (refl.): Keliavo į Rymą popiežiui apsirodyti S.Dauk.
4. žr. 1 parodyti 9: Kokią man aprodai malonę ir kaip man esi viernus! brš.
1 atródyti K; N
1. intr. Š, DŽ1 daryti kokį įspūdį, būti kokios išvaizdos: Da gerai atródžia, sveikas, stipras Alks. Jau dar̃ tu atrodi gerai Lp. Anas až man jaunesniu atródžia Švd. Ant veido jis nėko atródydavo, ale buvo sergąs LKT107(Klm). Ant veido atródo nesurukęs, gražus, o baltas LKT90(Rt). Merga gražiai atródžia Dglš. Tuokart kai su Poviliu buvę nueję, prasčiai atródę Trk. Koks pasenęs atródo, koks nepažįstamas Rt. Ilgai laikės šiaudų stogai, tiktai va nepuikiai atródė Lž. Kito tvartas gražiau atródo, kaip jų pirkia Krd. Ne toks atrodo kunigo veidas, kad pargrįžtančios žmonos lauktų V.Krėv. Eržilui iš nasrų krito putos, ir jis visas atrodė kaip išmaudytas V.Myk-Put. Jeigu aš tokia bjauri atródau, nėkados nebigersiu Vkš. Miestas atrodė gražus ir net didelis P.Cvir. Nė į ką neatrodo linai (menki) Dr. Vėjuotie i mažas šaltis dideliu speigu atródo Vvr. Jis man kvailas atrodė Šl. Ir ji suprunkštė vėl, taip juokingai jai atrodė Rapolo ir Amilios nesupratingumas J.Balt. Klausimas, iš pradžių atrodęs toks paprastas, staiga pasidaro be galo painus J.Avyž. Kaip atrodo šiemet javų daigslis, ar gerai sudygsta? Lnkv. Aš turiu kelnes, gražias, raudonas, kap jom apsiaunu, atródau ponas (d.) Vlkv.
^ Atrodo kaip šuo be uodegos KrvP(Vlkv). Aprėdytas ir kelmas kitaip atrodo LTsV97. Ne visada taip yr, kaip atrodo LTsV231(Ldvn). Boba tur metų tiek, kiek ji atródo Jrb.
| refl.: Kad apdroši [tekinį], kitoks atsiródys Grg. Kap atsiródo lauke? Mrj. Teip jau atsiródo nieko, beveik sveika Brž.
ǁ panėšėti: Mergšė vienuolikos dvylikos metų daugiau in vaikutį atródo LKT212(Lbv).
2. impers. DŽ1 susidaryti kokiam įspūdžiui, nuomonei: Man atrodė, kad čia kas kitas rėkė Grš. Juk tą visi žino jau, kaip čia buvo, man atrodo, kad tai menka naujyna tėr Vvr. Juo daugiau vežėm, juo labiau atrodė: nebus nei galo, nei krašto šitiems žabarams J.Balt. Man tai atródo beprasmiška BŽ193. Atródė, ka visas pilvas perpjautas i visos žarnos lauke Jrb. Atrodo, lyg viliotų, kviestų žemelė, motina gera J.Marcin. Pats kurčiausias kampas – neturim nieko, o mumi atródo, kad pats smagiausias Pls. Greit bus pavasaris, teip atrodo Ėr.
| refl.: Jam atsiródo, kad šnapsas yra paprasčiausia nuodėmė Ūd. Man ir atsiródo, kad ten geros avižos Grš. Mergele jaunoji, kap tau atsiródo, gal žalia rūtelė nešiot nusibodo? DrskD130. Sakykie, berneli, kaip tau atsirodo, ar bėri žirgeliai šerti atsibodo? (d.) Nmn. Atsiródo, ka tai ne velnias, ale susiedas apsirengęs už velnią Vlk.
3. modal. praes., praet. 3 prs. matyt, turbūt: Atrodo, jis nė nesirengia imtis kokio darbo rš.
4. refl. pasimatyti (akyse): Pirma atsiródė vienas, dabar atsiródo du Sd. Ma[n] tąsyk akyse atsiródė baisybė Ss.
5. tr. atvaizduoti: Atródo zelkorius, koks esi J.
6. KII332 žr. 1 parodyti 1.
7. žr. 1 parodyti 2: Aš atródau kelį jamui, kur eiti J.
8. tr. atiduoti, grąžinti: Ir atrodė Abrahamui jo moterį Sarą BB1Moz20,14. Idant jį savam tėvui atrodytų BB1Moz37,22. Norim mirdami Dievui atrodyti savo mielą dūšelę ant amžino išganymo BPII414. Kurs ant ubago susimilsta, tas Dievui žyčija, kursai gerybę jam vėl atrodys BPII255.
9. tr. įskųsti, įduoti: Žinojo, jog žydai jį tiktai iš keršto atrodę buvo BPI380. Mano tarnai mane užstotų, jeig žydams nebūčiau atrodytas BPI377.
10. tr. paskirti: Tą dieną, kada anys atrodyti (paraštėje išskirti) buvo plebonais būti ponui BB3Moz7,35.
1 ×daródyti (hibr.)
1. tr. pademonstruoti sugebėjimą: Da žentas nedaródys, ką tėvukas daródo Jsv.
2. tr. I argumentais įtikinti: Dėl ko trokšti mums darodyti, jog vienas jūsų Dievas yra stipresnis ir galingesnis už visus dievus mūsūsius? M.Valanč. Jis darodė, kad čia viskas gerai padaryta rš.
ǁ faktais, argumentais paremti kokį teiginį: Dabar be niekur nieko darodys, ir būsi kaltas Sdk. Paskiaus darodė, jog kryžokai, norėdamys be galo žemaičius krobti ir lupti, tyčiomis nemokė jų katalikų tikėjimo M.Valanč. Paukštis … pasakė jam istoriją apie vaikus jo, kuriuos darodo karaliu[i] tikrais jo vaikais esančiais BM94(Brž). Liudininkai darodė, kad anas ne bernas, o vyras LTR(Slk).
^ Ko biesas netropys, tą boba darodys LMD.
3. tr., intr. patarti, pamokyti: Vilniuj buvau, dešimt metų veikiau, tik tokia durna buvau – niekas nedaródė [išsiimti pažymėjimo] Dv. Geri žmonės daródė, vaikel, – kur aš pati būč suieškojus?! Ut. Man darodė geri žmonės, kur man senis dėtie LTR(Mrk).
ǁ pasakyti, nurodyti: Kas tau daródė in mus? Mes da[r] niekam nesakėm, kad arklį parduodam Ut.
4. intr. prilygti: Drūtas labai, argi jūs katras daródytūt jam?! Krok. Mano mamelė sveika buvo, o aš jau nedaródau nieku Krok.
1 įródyti tr. K
1. stengtis, kad pamatytų: Negal anam įrodyti kaip aklam saldį pieną Šts.
2. refl. atsirasti, pasireikšti: Lenkų žemėje nesenai visokios limpančios ligos ir maras įsirodė prš.
3. Š, DŽ1 argumentais atskleisti tiesą, tikrumą: Kas per daug įrodinėja, tas nieko neįrodo rš. Stengiasi klausytojams įrodyti K.Būg. Mokslo veikale privalu išrodyti esminius argumentus ir savo tezę įródyti FT. Laužavietės liekanos nenuginčijamai įrodė, kad mišką padegė jie sp.
^ Ginčais proto neįrodysi KrvP(Lp).
ǁ paremti faktais: Nusispjaut, tėte, kas ką kalba: kalbėt kalbėk, o tu įrodyk A.Vien. Kur liudininkai? Kur įrodomieji dokumentai? B.Sruog. Aš įródau, kad tu pavogei, tai pavogei Lkš.
įródytai adv.: Įródytai negalimas LKGII523.
įródomai adv.: Įródomai apkaltinti BŽ302.
| refl.: Įsiródyti reikia, ka turėjai darbo (rūpinantis gauti pensiją) Grd.
ǁ samprotavimais įtikinti teisingumu: Įrodyk prieštaromis Z.Žem.
4. padaryti akivaizdžiu dalyku, patvirtinti: Ekonominė Rusijos istorija tuo būdu jau įrodė tai, ką rytoj įrodys politinė Rusijos istorija rš.
| refl.: Taip įsirodanti meilė savo tautai Vd.
5. Šv, Rm įskųsti: Įródė juos vokiečiam, ir suėmė Ėr. Jis tikrą savo brolį įródė valdžiai Gdž. Ans, o ne kas kitas įródė vokyčiams, ka pas mumis kavojas žmogus Slnt.
1 išródyti
1. tr. H163, R97, K, M, DŽ pateikti apžiūrėti: Juškevičius išródė, kad [koriuose] kiaušiniukai yra Rm. Atvažiuosi vasarą – išródysma LKT102(Vg). Nusivedęs išródė anam visas vietas, kuriose ans gyvena BM251(Krp). Tada įvedęs savo seserį tuos namuose, išródė visas stancijas BM98(Krč). Gatavos viską išródyti, iš – geros pardevėjos! Krš. Ta (naminė bitė) išrodžius laukinei visus turtus Sln. Visas dalis išródė, išdėliojo – kaip nesupranta, taip nesupranta Up. Viską išródžiau aš jamui J.
| refl. K, Š.
2. tr. išaiškinti rodant: Išródys [žemėlapyje], kaip kame kariau[ja] Vn. Rodytinai anims (nebyliams) išródo, ir išmoksta [rašyti] Šv.
3. tr. judesiais pavaizduoti: Moka tokie [artistai] visaip iššnekėti ir išródyti Krš.
4. tr. pareikšti, išreikšti: Gerą valią parodau, išrodau R186. Kam meilę išródyti KII28. Jie turi valdžiai bei vyriausybei išrodyti paklusnumą I.Simon. Šime dalyke jis savo viernybę išródė KBI15. Kristus, vandenį vynu paversdamas, savo macę didę išrodė BPI186. Jis daug mums išrodo geradėjysčių brš. Ir pagonai ketino visą savo macį išrodyti Ns1858,3. Dėkavojam už tokią tavo didę malonę, kurią tu mums išródęs esi VoL88. Visaip jis bandė jiems išrodyti gera, jeib jiems tik būtų naudinga ir smagu gyventi Vd. Jis (velnias) ėmė labai didelį maišą, pilną akmenų, ir norėjo su tais ties Kaunu Nemuną užpilti, manydamas tokiu darbu visiems svotbos svečiams didelę garbę išrodysiąs LTsIV598.
| refl. R129: Jis tame dalyke nei šiltas, nei šaltas išsiródė KII11. Jis prieš kiekvieną teisus išsiródo KII367. Ans negali išsiródyt: kaip valdžia nori, teip turi daryti Vdk. Kad neatvirai klasta išsirodo, ir ta tuojaus gal[i] atliudyta būti prš. Ir jis malonus išsirodos tiems, kurie jopi prisiverčias BbSir17,28. Išsirodykit meilingi! KlvD349.
5. tr. išryškinti, atskleisti: Bus išrodyta gėda tava, ir bjaurumą tavą regės WP11. Jo rūbai, jo nusijuokimas bei ėjimas jį išrodo BbSir19,27.
| refl.: Savo čėsu tai išsiródys, išsireikš KII18. Tokiame dalyke išsirodo tikrai broliškoji meilė LC1878,31. Policijai tai geriaus ištardant [ = ištardžius], išsirodė, kad tai tiesa esanti Kel1881,35(priedas). Ką jie daryti tur[i], tatai mumus gražiai išsirodo ant apaštalų BPI12. Mes jau esame Dievo vaikai, ir dar neišsirodė, kas mes būsime Bb1Jn3,2.
6. refl. Sdk, Vj apsimesti, dėtis, vaizduoti: Baisiu ponu išsirodo Trgn. Išsiródo geras, o y[ra] velnių priėdęs Šts. Matai, išsiródo mokąs Ms. Dvyliktas kaip lindo, tai tam tik vieną ausį nukirto, ir tas inpuolė in duobę pas tuos negyvėlius ir išsirodė teip, kaip negyvas, ir guli BsPIV268.
ǁ refl. Kb išsiduoti: Senis piningų daug turi, galėtų padoriau gyventi, ale bijo išsiródyti Vkš. Mat nenori išsiródyti, kad jo namas Mrj. Neišsiródė, ka supykęs Grd. Jis savy kenčia, bet neišsiródo Mrj.
ǁ refl. Q258 stengtis patraukti dėmesį, išsiskirti iš kitų: Išsiródo anas – kopėčias su viena ranka neša Dkk. Išsiródo, kas par vienas, eina nosį pastatęs Krš.
7. DŽ1, Alv, Sv, Dv, Kls, Prk žr. 1 atrodyti 1: Ji dar gerai išródo J. Jisai išrodo puikiai ir sveikai T.Tilv. Mūsų priešininkai ne tokie silpni, kaip kai kam gali išrodyti rš. Gražiai išródau, ale sena Ad. Katras čia senas išrodo jaunas?! Pc. Kodėl jūs taip išródot blogai? Rdd. Vienas [žmogus] taip išródo, kitas kitaip Krš. Išródo sveikas, o yra tikras ligonis Up. Išródai toks jaunas, pagražėjęs Pvn. Tep neišródau, kad aštuntą dešimtį einu Lnt. Tarpais ana išródo kaip trūkusi (ne viso proto) Krš. Nors visa virpėdama, vis dėlto stengiausi susivaldyti, kad rami išrodyčiau Pt. Gumbas dar raudonesnis ir stambesnio veido išrodė Žem. Kitiems jie (prūsai) išrodė kaipo tyri barbarai BsVVII. Gryčioj arklys dideliu išródžia Ds. Kurmis, nors išrodo žabalas, bet regi gan gerai Blv. Išrodo gražūs, švarūs numukai Grd. Gražiai išródžia aukšti medeliai BM432. Kurgi taip gražiai išrodo kaip rojaus kvietkelė LTR(Jnšk). Kada Jonelis apsivilko, išrodė kai koks kunigaikštis BsMtII257. Nors jis ir išrodo kaip baidyklė, baisus, bet namus tur gražius BsMtII102.
^ Ne taip durnas, kaip išródžia Ds. Ir usnė gražiai išródo JnšM. Aprėdytas ir kelmas kitaip išrodo Pšl. Išrodo katė ir yra katė, o bet ne katė (katinas) LTR(J.Jabl).
| refl.: Ans daug dirba, išsiródo pavargęs Vgr. Ans plonesnis išsiródė Jnš. Kitas ir neišsirodo toks senas N. Toks į aulys gražiaus išsirodys S.Dauk. Dailus o skaistus veidelis gražiai išsirodė I. Tas [dalykas] nei kokia paikystė išsirodo Ns1857,6. Kūnelis jo pailgesnis, ir dėl to jis išsirodo didesnis už jas A1885,125. Pagavo mus didis vėjas, kuris mano neprypratime (orig. nepriepratime) išsirodė baisiu sujudinimu oro I.
8. impers. žr. 1 atrodyti 2: Dyvinai išródo senam žmoguo Šv. Išródo, kad brėkšta vakaras Krš. Kaip išródo lauke? Pc. Jau gal bus ir pavasaris – tep išródžia Sn. Jau jis bėga, o jam išrodo, kad ta varna vis rėkia ant jo BsPIV30.
| refl.: Man išsiródė iškart, kad bus nieko mergina Alk. Panele jaunoji, kaip tau išsirodo, gal žalia rūtelė nešiot nusibodo LTR(Mrc). Man išsiródo, kad žmonimi lengviau gyvent Drsk.
9. R71, MŽ, N, M, Z.Žem žr. 1 įrodyti 3: Čia (straipsnyje) išrodyta, kad tai ne slavių ir ne keltų žodis K.Būg. Negalima išrodyti slavėnus ir aisčius turėjus dar kitą, atskirą nuo visų indoeuropiečių prokalbę K.Būg. Sveikas turėjai žmonių kalbos pavyzdžiais išrodyti, kad vardininkas netinkąs J.Jabl. To vienodumo nemokėtum iš mano straipsnių išrodyti J.Jabl. Mokslo veikale privalu išródyti esminius argumentus ir savo tezę įrodyti FT. Vargina kartais ir pats velinas žmones, kaip tatai gražiai išrodo historija BPII369. Vienkart išrodžiau ir jeibes Jn. Užvis rūgos, jog neišrodžiau aiškiai kilties giminės S.Dauk. Jėzų Kristų iš numirusiųjų prisikėlusį ir gyvą sančiu išrodo dešimteriopi jo pasirodymai BPII9.
| refl.: Iš to išsirodo, jog tikroji religija pirm nupuolimo žmogaus buvo MT15.
ǁ Liudininkais išrodau R60. Kuo tu išródysi, kad aš netiesą sakau? Š. Neturi dokumentų, ir išródyk [, kur dirbęs] Pgg. Šitam išrodyti, ką sakau, toli neieškosiu. Nesiteisink! Pt. Kai ji kiek aprimo, ėmė galvoti, kaip išrodyti savo vyrui jo klydimą J.Balč. Išrodžiau, kiek naudos bus Jn.
| refl.: Par karą viskas yra pražuvusi, negaliu išsiródyti Plik. Turėjo išsiródyti, ką dirbo Krš.
10. refl. išsipildyti, įvykti: Žmonims išsiródo sapnai Skdv.
11. tr. Krč prikalbėti išeiti: Atėjo girtas, led išrodėm iš gryčios Ėr. Motina išródo vaiką namo Rm. Reikia išródyt neprašytą svečią Lel.
ǁ išsiųsti: Baisu ir išródyt: da čėsais gali kas atstikt Ut. Tėtė išrodė mane žuvaut Ps. Kol senį prie darbo išródai, ir vakaras prieina Kair. Pačiu vidvasariu išródė vaikį Užv.
12. refl. pavykti, pasitaikyti: Ir antrajam išsirodė vis tai par Jono parodą užkuriom išeiti LTR(Kp).
◊ gẽrą ši̇̀rdį išródyti gera padaryti: Kaip tai aš galėjęs, girdi, ir įsimanyti jį pamesti – jį, kursai tiek man geros širdies išrodęs LzP.
1 nuródyti
1. tr. M, DŽ1 pasakyti esant, turint kokių ypatybių: Tos paklaidos, kurios mano tenai pažymėtos, ir čia nurodomos J.Jabl. Istorikai nurodo ne vieną rusų tautos ir lietuvių tautos draugystės pavyzdį senais laikais A.Vencl. Dažnai savo straipsniuose, kalbėdamas apie literatūrinę kalbą, Jablonskis nurodo pavyzdžiu latvius LKI44. Nurodykit, kuo esu nusidėjęs V.Krėv. Ans plepis, ans viską nurõdytum Eig. Daubomis, pelkėmis nurodžiau savo žemę, o mokesnius uždėjo kaip už pirmos rūšės Šts.
2. tr. pažymėti, išreikšti: Jungtukais tàd, tai̇̃, tai̇̃gi yra nurodomi priežasties – padarinio aiškinamieji santykiai LKGII673. Įvardžiais vadinami apibendrintos reikšmės žodžiai, kurie nurodo daiktus, daiktų ypatybes arba daiktų kiekį, bet neišreiškia tų daiktų ar ypatybių konkretaus turinio, nepasako apibrėžto daiktų kiekio LKGI637.
3. tr. H153, K, M, DŽ1 nusakyti vietą, laiką, kryptį, objektą: Atvažiuodavo jaunikis su piršliu, būdavo nuródyta žmonių aba paties pasidabota kokia pana LKT181(Prnv). Čia reiktų jum nurodyt žmogelį su pasakom Klvr. Nenuródysiu nė vienų namų Ad. Nuródžiau – čia stačiai eik pro tą tvartą, sakau, takas yr Vvr. Nuródė žmonės kelią, ale patamsy vis tiek netropijau namo Skdt. Ir šį kartą keleivis, Lapinsko nurodytas, gavo pas mus nakvynę rš. Jis (J.Jablonskis) nurodė kelią, kuriuo turime eiti, jei norime turėti padorią kalbą, – tas kelias yra laikytis gyvosios kalbos normų KlbV62(J.Balč). Katė niekad nedrybsojo ant suolų ar lovos, o saugojo jai nurodytą vietą P.Cvir. Ne vien, ka tiktai vaikas rėka, duoti valgyti – būs nuródyta, kumet duoti valgyti Lpl. Abu be savo namų, ne savoj troboj, palieptą darbą dirba, nurodytą kąsnį kanda rš.
nuródomai adv.: Nuródomai galiu pasakyti, kas verda šnapšę Šts.
| refl.: Tokios žinios ateidavo iš netyčių, kaimynai ant kits kito nusirodydavo LTI494(A.Janul).
4. žr. 1 atrodyti 1: Tame ežere vanduo nurodo mėlynas Pg. Blogiau nurodo [Kuršėnų] centras, kaip pakraščiai Krš. Šitas juodplaukis nurodė truputį vyresniu už baltplaukį V.Piet. Pajėgos puošė kūną, viltis gaivino širdį, visas puikus pasaulis taip mielai nurodė V.Piet.
| refl.: Aš nusiródau labai stora Alv.
5. impers. žr. 1 atrodyti 2: Man nuródė, kad ligonis jau ryto nebesulauks Bt. Taip mun nuródo, ka baisiai liūdnas tas čėsas Vdk. Kaip paskaitai Senkevičių ir pamisliji apie kitus raštininkus, tai taip nurodo, jog geriaus būtų, jeigu jie eitų ką nors kita daryti, neužsiimtų rašymu V.Piet.
| refl.: Anam teip nusiródė, kad tiek tėra kaltas KlvrŽ. Man nusirodė, kad jai ne visi namie – rėkia, kalba Bsg. Pasipjovė save – taip nuródosi mergom Ūd. Berneli, kaip tau nusirodo, gal šyvus žirgelius šerti nusibodo LTR(Mrc).
6. refl. argumentais paremti: Nusirodė, nusisakė nebuvęs partizanas, ir paleido Šts.
7. tr., intr. kokiais požymiais, ženklais įspėti būsiant: Bet ne prieš dorą saulė teip raudona tekėjo: mat nurodė vėjus Žem. Saulė teip gražiai nusileido, rasa dedasi – nuródo rytoj į gerą orą Ėr. Ant atsimetimo speigo nieko nenurodo; bus diena šviesi ir šalta Žem.
8. intr., tr. vaizduoti, dėtis, apsimesti: Parodytumėt kur mergą, man tikrai po širdies patinkamą, – tarė urėdas, nurodydamas liūdnumą Žem. Tu mani pririšk prie lovos, o aš daužysiuos, nurodysiu ant girto LTR(Grz).
| refl.: Jis čia tau nusirodo geras, ant ano varosi (jį apkalba, peikia) Lkš.
9. tr. reikšti (jausmus): Po sodą teipogi kas gyvas galįs juda, plasta, kožnas ypatingai nurodo džiaugsmą, sulaukęs linksmo pavasario Žem.
| Nubėgo [mergina], juokingai nurodydama savo paskubą LzP.
10. refl. ką rodant, žūti: Rodo, rodo mandrumus maudyklo, kol nusiródo (nuskęsta) Krš.
11. tr. H161 nulemti, skirti: Sakytojas nenurodo žmogaus į tamsiąją kapų duobę, o į dangišką šviesą I.Simon.
12. tr. R206 nustumti, atitolinti: Nuródė bėdą nuo savęs ant manęs Ps. Nurodė pagundinimą nuo savęs šalin Kel1862,203. Tave kožnas nu savo vartų šalin nurodys Kel1881,125.
◊ pir̃štais nuródyti išsityčioti: Pir̃štais tavi nuródytų, jei atlaidų drabužiais eitumi į vakaruškas (buvusi ne mada) Als. Aukso kubke laikytas, žaliam vyne mirkytas, nei pir̃štais nuródytas, nei žodžiais nukalbėtas, nei drobliaus dribtas, nei lietaus lytas (apie rūtų vainiką) Ukm.
1 paródyti DŽ; Q638, H163, R397,410, K, Sut
1. tr. duoti pažiūrėti, apžiūrėti: Parodžiu SD268. Parodykit man jūsų rankas N. Patvykst sijoną pakėlusi, viską savo parodė girta J. Aš paródžiau jai tas skarytes JnšM. Parod', ką tu čia turi̇̀! Arm. Ką žinau – pasakau, ką turiu – paródau Erž. Paród', ką pirkai Švnč. Atnešte, paród'te, ką pirkot Str. Knygą parodžiu Alv. Paródė man savo vyrą JnšM. Parodyk man vaiką itą LKKII227(Lz). Važiuojam kitų pamatyt ir savęs paródyt Dkš. Atveš [marčią] paródyt – neimsma neparódytos Lel. O ši trečia mergužėlė žemyn akis nuleido, matyt, kad ji nenorėjo paródyt savo veido DrskD126. Pirkion tėvas invedė, paródė vaikam, ką karvelę nupirko Rod. Mūsų baba liuob mumis vesias paródyti tą Blindos kapą Lk. Paródysi kam raštą, sakis – kokis durnavotas apsakinėj[o] Šlčn. Pamatė visko, kas jiem verta buvo paródyt Krm. Jum paródysiu visa Nmč. Paródai tu man žmogų – aš nė karto neregėjau (ps.) Pst. Lape, lape, parodyk tu mumi savo vyrą, labai mes norim pažiūrėtie LTR(Dv). Ko čia nepadarysiu, kad čia parodomas daiktas Lp. Gražu pasdairyt ir kitiemu paródyt LKKIX199(Dv). Duris atdarysiu, visiem parodysiu LTR(Trak). Jis paródžia žiedą [ir sako]: – Su karalio dukteria buvau, pats mačiau LKT235(Btr). Parodė kitas žmogus duonos šmotuką, ir šuo nusekė paskui jį LTR(Kp). Išgerk šitą, pripilk kitą, paródyki dugnelį JD1341. Ir tatai jis bylojęs, parodė jiemus rankas ir kojas VlnE61. Kaipo tau ant kalno parodyta yra BB2Moz27,8. Teparód tau Viešpatis veidą savą ir tesusimilst ant tavęs DP258. Viešpatie, paród mumus tėvą DP447. Tegi parod mumus atskaluonis DP19. Te paródig mumus anys, kas juos atsiuntė DP227. Pone, parodyk mumus tėvą, tada gan turėsim VlnE151. Paródykim tieg, kur tatai parašyta DP64. Pamirodyk tieg veidą tavo SPI175. Vėl ėmė jį velnas ant kalno labai aukšto ir parodė jamui visas karalystas šio svieto ir šlovę anų VlnE44. Eikiam, parodysuot, ką turįs Pj.
| Kiaušinius tik paródžiau (iškėliau, išdėliojau), kaipmat i išgriebė Mžš. Reikia paródyt vytį (pagrasinti vytimi) ar ką: gauna kokią bailę, tada mokos Lel. Gerų batų krautuvė neparódo (išparduota iš po prekystalio) Rš.
| prk.: Prasta skalbėja: ji baltinius neišskalbia, tik vandenį parodo (pamirko, palaiko vandenyje) Gs.
^ Tau dūšią paródysi – sakysi, kad varlė Slk. Parodyk jam širdį, sakis – varlė LTR(Ds). Rodos, išimtai širdį, paródytai, ale nieko nepadarai Kls. Ot išsirinko pačią: nė sau pažiūrėt, nė žmonėm paródyt (labai prastą) Grv. Eina kaip į Vilnių vyžų parodyti KrvP(Rtn). Maža kada kas pastaiko: akių neparodysi [svečiui] – reikia turėt nors sviesto Ktk. O kai ateis, tai gal dantis paródysi (reikės pavaišinti)?! Ds.
paródytinai adv.: Parodytinai SD288. Neparodytinai SD192.
| refl. tr., intr. H173: Eikš, suknę pasiródysiu Mžš. Ko atėjai? – Savę pasródyt, tavę pamatyt Krkš. Nunešė (pavogė daiktus), neturiu kuom pasródyt Ad. Pasródai, kiek pinigų turi, kai toks razumnas Klt.
^ Su maž[a] pasirodyk, su daug pasikavok NžR.
ǁ duoti patikrinti: Paródyti pasą DŽ1.
| refl. tr.: Eik, pasiródyk savo pasą Jrb. Galiu pasiródyti popierius Pšl.
ǁ leisti apžiūrėti (tikrinant sveikatą): Parodž tą akį Slm. Reikėjo neatidėliojant ją parodyti daktarui P.Cvir.
| refl. tr., intr.: Aš noriu pasiródyt koją – čia tei[p] raudonuo[ja], tei[p] skauda Jrb. Ans mun pasiródė – jetu muno, visa burna kaip iškepta Klk. Kurius kaip išvydo, bylojo jampi: eikiat ir pasirodykiat kaplanams VlnE109. Veizdėk, idant niekam nesakytumei to, bet eik, parodykis kunigui SPI234.
ǁ rodant paskirti: Paródis kokių karklų (prastą pievą) – ką te prišienausi Mžš.
2. tr., intr. R30,155 gestais, ženklais paaiškinti, nusakyti: Anas sako: – Paródyk kelią! Smal. Paródytas kelią, jis keliaus toliau Pn. Neparódytas ten nenueisi, paklysi Šts. Anas paródis jumi, kur ežeras Rš. Kad važiuotuvav[a] į miestą, aš tevie paródyčiau Krg. Kaip eisyt, paródysuot [kelią] Pj. Paródžia anas, ką nieko neturi Ant. Marijona pakilo, parodė galva man ir Paurukui eiti J.Balt. Tėvas pašviesėjo, parodė ranka Levukui šaukti Alaušą J.Balt. Eik … žemėna, kurią eš tav parodysiu BB1Moz12,1. Jisai šaukė ponop, ir ponas parodė jam medį; tą dėjo jis vandenina, tada tapo saldus BB2Moz15,25. Neturiu motinytės nei tikro tėvelio parodyt keleliui LTR(Ut). Teparod kitą kurią vietą DP141. Broliukai mano, uogyte mano, pagiródykai šitam sveteliui viešią kelelį (rd.) Dgč. Pagiródyk, mergyčiute, man bėrą žirgelį (d.) Dgč. Broleli gi mano brangus, negiparódyk šitiem sveteliam viešių kelelių (rd.) Ds. Jei bus, tau kas parodys, tai eik, bet vienas neik (ps.) Pn.
^ Aklas aklam kelį nedaug teparodys NžR. Aklam kelio neparodysi, kvailam proto neįdėsi KrvP(Mrk). Aklas būdamas, kitiems kelio neparodysi LTR(Srd). Šuniui kelio neparodysi LTR(Srj). Akių pasiklausk, nosis parodys Šn. Ta knyga gera: paródo kai kelią žiuburys Jrb. Siūlas kamuolį parodo LTR(Vdk). Darbas darbą parodžia Ds.
paródomai adv.: Netolie anų kiemas, paródomai Šts.
ǁ intr. atkreipti kieno dėmesį: Oi, čia bus garsūs namai! Nė vienas nepravažiuos pro šalį, kad į juos neparodytų rš. Reikia vaikams parodyti į Dovydonį: mokykitės, paršai, kaip gimdytojus mylėt, po mirties pagerbt! J.Balt. Puplesienę, tiesa, jie (vokiečiai) apiplėšė iki paskutinio siūlelio. Parodomoji bausmė už vyrą, taip sakant J.Avyž. Parodomieji įvardžiai J.Jabl. Įvardžio ji̇̀s pirmykštė reikšmė yra buvusi parodomoji LKGI670.
3. tr. vaidinant, koncertuojant pademonstruoti: Ką tokie vaikeliai galia paródyti: pasistaipė, padainiavo, i tiek Rdn. Ką jie gali gero parodyti, kad jie patys nemoka Č.
| refl.: Apžiūroje pasirodo daugiau kaip pusantro tūkstančio atlikėjų sp. Koncertuose dažnai pasirodydavo ir junginio kariai rš. Reikėjo su choru pasiródyti Pgg.
ǁ pavaizduoti imituojant: Pamirodyk, ožy, kaip motulė šoka LTR(Ukm).
4. tr., intr. paaiškinti, pamokyti: Lietuviškai skaityti tėvas paródys, motina mokys Brs. Nėkas už dyką, bėda, nenora paródyti Up. Taigi tu paródyk, kaip dirbt: ką gi vaikas gali žinot?! Sdk. Būčio paródęs, aritmetiką paaiškinęs – gena muni į šalį, nenor[i] Všv. Tą asilą išmoksma, kitą paródys LKT105(Lkv). Do, būna, nueina kluonan, paródžia, kap kratinys sukratyt Str. Kap paródyta iš mažų dienų, tep i darom Ad. Nėr kada paródo, kaip mes išaudžiam Antz. Bėgdavai pas kits kitą: kaip tu dirbi, kaip tu dirbi, i[r] man paródyk [pirštinės raštą] Mšk. Motina nemokėjo paródyti, kaip reik audeklą suverti Vkš. Da čia mokytojis prašė vieną kartą, ka paródyčia [žaidimą] Mšk. Gyvenimas pats paródo, kaip reika gyventi Štk.
| refl.: Pasiródys liuob vienas kitam ir išmoks rašyti Stl.
5. refl. H173, Sut išeiti į atvirą vietą, pasidaryti matomam: Pasirodė kažkas, atsiliepė SD238. Kad skruzdės dienos metu pasirodo arba kad musės kanda, tai lys Ktč. Jei kielė pasirodo, bus greit pavasaris, dėl to ją vadina ledspyre LTR(Rs). Žvaigzdė ant dangaus pasiródė KII367. Vos pasirodžius saulelei, tuojau jauti jos spindulių galybę J.Jabl. Kai pasrodo žvaigždė su uodega, tai reikia laukt vainos: bus kraujo pralėjimas, ir vaina kaip šluota nušluos svietą LTR(Slk). An Lydos balionas pasródė, kruglas, su kutosu Rod. Kitą dieną viršum miesto pasirodė lėktuvas J.Dov. Moters žvilgsnį patraukė tolumoj pasirodęs žmogus P.Cvir. Žiūrėjau, bene Jonas pasirodys Žem. Vanagas pasirodė iš anapus trobos ir pasuko pakluonėmis J.Jabl. Fabriko duryse pasirodo išblyškusios merginos J.Bil. Tu nepasiródyk, stovėk ir veizėk, kur ans nueis LKT43(Lž).
| prk.: Amatininko darbo produktas nepasirodo rinkoje rš. Nebgaliu (sergu), lova jau greit pasiródys (ateis karšatis) Grd.
ǁ refl. ateiti, atvykti: Uošvijoj pasródžia retai retai Adm. Nė rodyte nepasirodė Žemaičiūse M.Valanč. Tepasirodo tik Jonis su Petru, kuriuodu tą pasakė KlbXVII92(Slnt). Jis iš bėdos jau nežino nė kur eitie. Namon nė pasirodyt negali BsPIV289. Pasirodė it jaunas mėnuo LTsV221. Kaip vaivorykštė pasiródė ir išbėgo LKT89(Rt). Bet nepasirodykite tušti po mano akim BB2Moz23,15. Tris kartus per metus visas vyriškis tepasirodo po akim ponavojančio pono ir Dievo Izraelio BB2Moz34,23. Visi turime paródytis ties sostu sūdžios DP584. Kuriuo būdu turi pasirodyti pokim majestoto Dievo PK41.
ǁ refl. atsirasti: An mainų, an jauno [mėnulio] gali pasródyt [grybų] Mrc. Po šalnelei mačernykai pasródydavo Dglš. Jau kai pasiródo užmezgimas, greit bus agurkai Bt. Smakas (vaivorykštė) pasrodė an dangaus Srj. Pradžio[je] ugnelė pasiródė ant stogo, o kol nubėgom, jau visa trioba liepsnojo Ps. Liuobam pėsti eiti, par karą mašinos pasiródė Krtn. Ir vėl vagilių pasirodė Kel1932,55.
ǁ refl. išlįsti, išsikišti: Iš anapus miškų pasirodo varpinės viršūnė J.Bil. Už kranto alkūnės pasirodė senio Čepulio luotas rš.
ǁ refl. pasimatyti: Jai belipant – tvykst, žvaigzdėtasis aprėdas princo akims pasiródė Jrk80.
ǁ refl. pasidaryti: Virptelėjo jos putnios lūpos, sužibo akys, skruostuose pasiródė duobutės rš. Pirmukart kirto – balta pasródė, antrukart kirto – kraujas išbėgo DrskD185. Vietoje žalios žolės tikt viena juoda žemė pasirodo K.Donel1. Tesusirenka vandeniai vienon vieton, kurie yra po dangumi, ir tesiparodžia sausa vieta Ch1Moz1,9.
ǁ refl. išeiti iš spaudos: Prūsų Lietuvoje pasirodo pirmosios lietuviškos pasaulinio turinio knygelės rš. Lietuvių rašytojų kūrinių, išverstų į rusų kalbą, karo metais pasirodė ir periferijos spaudoje rš. Gegužės mėn. pabaigoje pasirodys pirmoji „Lietuvių kalbos sintaksė“, parašyta Rygiškių Jono, didžiausio lietuvių kalbininko rš. Su naujais aktualaus politinio turinio kūriniais … pasirodė S. Nėris rš.
ǁ refl. iškilti, pasireikšti: Ir naujesniaisiais laikais pasirodydavo ten didžių žmonių J.Jabl.
6. tr. prk. kiek suteikti: Ta obelis šiemet jau parodė (išaugino) obuolių Brš.
| Nu laiškų gražios bulbės. Ką šaknės paródys? Krš. Nelyna, kaip kumet kelius lašus paródo Krš. Paródo lietų, ir nelyja Ėr.
ǁ išduoti, išskelti: Tai ne kožnas titnagėlis ugnelę parodė, tai ne kožnas bernužėlis praudelę pasakė (d.) Vlk.
7. intr. tam tikrais ženklais įgalinti numatyti: Nu, šiandie paródo ant lietų Pg. Šiemet paródė, kad bus anksti pavasaris Srv.
8. refl. LL51 pasivaidenti: Pasirodo, regėdinas, vaidinas R127. Pasirodo jam viskas N. Toks didelis juodas šuo ant sniego prie pat mūsų pasiródė Pš. Niūkdavo, ką pasródo kur gaidžiai in Juodupio šito Aps. Turbūt man tiktai taip akyse pasirodė Ašb. Jis baronu jam pasródė: an balos baronas bėgiojo Eiš. Buvo merga pasródę Dv. Jam rodės, kad dūkas pasródė, o dar nėr, niekur negirdėt [vaiduoklių] Rod. Vėlės, žmonėms pasirodydamos, tankiausiai jų akims apsireiškia kaipo šešėlis BsVXX. Koks vyras Kūčių naktį par sapną pasiródys, už tokio ir ištekėsi Brž. Būdavo, pamato, kad dega pinigai, iš kokio kalno pasiródo LKT312(On). Neužkeiktieji piningai kartais dienos čėse pasiródą kokiu noriant gyvoliu Žr. Velnias pasrodžia arkliu ir juodu katinu LTR(Slk). Žmogaus dūšia pasrodo balta peteliške LTR(Slk). Aš tau pasiródysiu trečioj dienoj po smerčio mėnesienoj ožio asaboj Vkš. Kaip žmonys anksti keldavos, miego norėdavo, i[r] pasiródydavo aniems Krš. Kap jau bijo, tep ir strokas pasródo Aps.
ǁ refl. apsireikšti: Aš vienok jums sakau, jog ne baidyklė kokia ant tuo akmeniu pasirodė, bet švenčiausia mergaitė su savo sūnu M.Valanč. Angelas pono pasirodė jam ugningoje liepsnoje iš krūmo BB2Moz3,2. Eš ponas ir pasirodžiau Abrahamui, Isaakui ir Jakūbui, jog aš jų visgalįsis Dievas norėčiau būti BB2Moz6,2-3. Todėlei tikės anys tau pasirodžiusį poną BB2Moz4,5. O jis pasirodė per daug dienų tiemus, kurie drauge su juo atejo iš Galilėjos ingi Jeruzalem, kurie yra jo liudinykais žmoniump VlnE60-61. Ir Oniaš su Heremijošiumi, seniai pirm to numirę, parodžiusiuos sapne Judošiui DP196. Angelas Viešpaties pasirodė jam sapne Ch1Mt1,20.
9. tr. R40 išreikšti kokius jausmus, savybes, leisti juos patirti, pajusti, suvokti: Sakytojas neiškenčia ir savo jausmų neparodęs J.Jabl. Augau kaip ir visi kaimo vaikai, o savo charakterį spėjau parodyti jau trečią dieną V.Bub. Tuo, kad greit išpirks žodyną, lietuviai parodys autoriui, kad jų branginama darbas KlbXIV168(K.Būg). Ne, ne! Jis dar pakankamai stiprus, jis dar parodys, kaip miršta žmonės, kurie žino, už ką turi mirti! J.Avyž. Nor savo galybę paródyti LKT142(Kin). Tą drąsą du sykiu nepavyko paródyti LKT116(Žlp). Toje kelionėje jis parodė daug uolumo, neregėto valios tvirtumo J.Balč. Daugelis jų parodė tikrą draugiškumą, dėmesį, simpatijas P.Cvir. Nors prieš žmones neparódyk savo pykčio Glv. Ir jūs didžiai gražų paveikslą (pavyzdį) parodėt Sz. Tegiparód tai prajėvais ir ženklais DP204. Tada pamirodyk tavą garbę BB2Moz33,8. Parodyk mumus, pone, tavo susimylimą Mž490. Jaunieji, paduoti būkiat seniemusiemus ir parodykiat tame pasižeminimą Vln43. Idant atmintumbim, … vartodami geradėjystes tavo, kurias mumus teikeis parodyti PK25. Loską ir susimylimą savą parodyk mums MKr42. Dideliai patiko ir karaliui Aleksendrai, katras, ypatingą savą mylestą norėdamas parodyti, atidavė jam Surviliškę M.Valanč. Ir kaip aš mano ženklus (stebuklingus reiškinius) tarp jų parodžiau BB2Moz10,2.
| refl.: Pasirodė išganytinga malonė Dievo visiems žmonėms VlnE19. Nu nu, pasirodys ir ant tavęs kada nors Dievo rūstybė NžR.
10. tr. pavaizduoti (kūrinyje): Apsakyme „Trys pažįstami“ autorius parodo prisiplakėlius ir veidmainius, demagogiška fraze prisidengusius turto grobstytojus rš.
11. tr. padaryti aiškų, išryškinti, atskleisti: Ar mes esame draugai, ar priešai, ateitis turi dar parodyti, vokieti V.Krėv. Ateitis paródys, kaip toliau būs Vkš. Laikas paródo, ko kas vertas PnmA. Skaudamą daiktą tai ir oras labai paródo Gs. Eš noriu jamui parodyti, kaip daug jis tur kentėti dėl vardo mano VlnE143. Parodyki tatai gerai, kaipo bjaurą ir didę iškadą tiemus daro, jei nepadest taip vaikų užauginti Vln7. Ir kaip rodyte parodytų jį gerą, šventą ir reikingą daiktą santį BPI143.
^ Teisybės neparodo veidrodis Sim. Aš jam paródysiu, iš kur kojos dygę! Žvr. Aš tau parodysiu, iš kur kojos dygsta LTsV262(Šd). Valgysi mano duoną, o nieko nedirbsi, aš tau parodysiu, kame blezdingos žiemoja! J.Jabl. Aš tau parodysiu, kur pipirai auga! Grž. Bedūšis, bedvasis – visą tiesą parodžia (bezmėnas) LTI300.
parodytinai
| refl.: Gera statės, lyžinos, ale vieną sykį pasiródė – išbjaurojo motyną Rdn. Vyriškas pasiródo [koks esąs] penktame mete, motriška – iš sykio Krš. Kai lietuvių kalba pradėjo reikalauti viešumoj sau teisių, tai didžiausiais jos priešais pasirodė mūsų pačių tautiečiai iš privilegijuotų klasių LKI20(J.Balč). Jug vėžį nežinai a turi, ans tik pasiródo priš mirtį End. Nor apgaut, o paskui pasiródo Jrb. Jis labai negražiai pasiródė Kdn.
^ Nakties darbas dieną pasiródo Slnt. Durnių nereikia ieškot – jie patys pasiródo Ds.
12. tr. R49 argumentuotai patikinti: Kada yra kurios linksnių lytys vartojamos kalboje, turi šiuo tarpu parodyti ir duodami žemiau pavyzdžiai J.Jabl. Parodyk man moterų proto pajėgą, jų kūrybinę galią, jų išmintį, ištesėjimą – visa tai, be ko nėra pažangos Vaižg. Jums parodys, ką pikta daro jūsų kišenei ir sveikatai tokie pasilinksminimai, parodys, kaip naudingiau leisti laiką Žem. Jei piktai eš kalbėjau, tada parodyk VlnE195. Idant aš sūdyčiau tarp kožno ir jo artimo ir parodyčiau jiemus Dievo tiesą ir jo prisakymą BB2Moz18,16. Teparódaig Liuteris, kas jam tą urėdą paskyrė ir kas jam tą galybę davė DP205. Noriegu patiródysiu, jog ir tasai veikalas yr dvasios š[ventos] be abejojimo DP251.
| refl. R49.
ǁ TTŽ paliudyti: Prisiektinai parodžiu, prisiekiu ką kame SD45. Jis prašė jų visų teisme parodyti, kaip jis nekaltai buvo įžeistas J.Balč. Liudytojai paklausti parodė VĮ. Kad parodysi teisybę, tai aš tau duosiu šimtą rublių LTR(Sln).
| refl.: Neturėsi kum pasiródyti, i nėko (pensijos) negausi Rdn. Paskui ji jam pasirodė, kad ji jo moteris, ir karaliavo abudu BsPIV205.
13. tr. pažymėti, išreikšti: Kokybiniai būdvardžiai parodo daikto ypatybę pačia savo leksine reikšme LKGI474.
14. intr. padaryti kokį įspūdį: Jis paródo nesenas Pg.
| refl.: Pasirodytis H166. Mėsa pasirodė labai negardi J.Balč. Šulmistras kitiems per sens ir blogs pasirodo K.Donel. Iš pradžios Batutis pasirodė jam baisus, labai negražus Žem. Jis jai pasirodė iš karto geras, mylėtinas I.Simon. Tokia paslaptinga, baisi tyla, kad net čia pat sustaugęs vilkas broliu pasirodytų Vaižg. O žmogus ir vėl nusigando, pritilo, matyt, aš jam baisus keistuolis pasirodžiau V.Bub. Kaip mano raštas akademijai pasiródė, ar tiko ar ne? LTI423(A.Baran). Ežeras pasirodė grambuoliui kaip kokia jūra J.Balč.
ǁ refl. elgesiu duoti pamatą save laikyti kuo: Šis, matyt, norėjo pasirodyti tikru vyru, taigi visiškai neverkė, o tik žiūrėjo, akis išpūtęs, ir šnarpštė nosimi J.Balt. Ir jos pasiródyta gudrios Sv. Ir jis pasirodė didvyris J.Jabl. Laikom gudriu, ale viškum durnas pasiródei PnmR. Tikriausiai jūs nesate toks jau blogas, kaip stengiatės kai kada pasirodyti J.Gruš. Kad nepasiródytum, kas gi supras, kad gudras (juok.) Klov. Bet visuosu daiktuosu pasirodykim kaip tarnai VlnE43. Ižg pranašų … užgimt teikės, idant parodytųs esąs tikruoju anuo pranašu DP504.
^ Pasirodyti neišmintingu kartais yra didžiausia išmintis ir gudrybė M.
ǁ refl. apsimesti, dėtis: Jis tik pasirodo girtas Žml.
ǁ refl. išsiduoti: Niekas jo darbštumo nepasirodė matą Vaižg.
ǁ refl. patraukti kitų dėmesį, papuikuoti: Jis mėgo pasirodyti ir imponuoti rš.
^ Darbu pasirodyk, ne žodžiais KrvP(Jnš).
15. impers. susidaryti įspūdžiui, atrodyti: Neparódo, kad jau tiek metų turi Krk.
| refl.: Kaip Ona valgai, ir man pasiródė gardu Skp. O čia tai nieko negali kaltint: kaip kokiu momentu pasiródo, taip ir padarai Rz. Sunku ir gėda pasirodė Raului atkišus ranką prašyti praeinančių pašalpos, bet badas prispyrė ubagauti J.Bil. Mun pasiródė, kad jis lenkiškai kalba Up. Trumpam ji atsigrįžo, ir man pasirodė, kad ji šypsosi P.Cvir. Pasiródo, teip kaip daugiau mes dirbom, kaip daba Als. Tai pasiródo, kad pagauna [žuvų] Mžš. Jei pasirodysią, kad jis turįs užtektinai žinių, būsią matyti, ar jis tinkamas ar ne A.Vencl.
16. intr. šnek. pribausti (ppr. sakoma grasinant): Ar šiandie jie atvažiuos? Mes jiem paródysim! Krč. Jau jo širdis užkepus, mislija sau: palauk tu, bjaurybe, aš tau už tai parodysu BsPIII210. Tik tu neklausyk, aš tau parodysiu! Jnš. Aš tau paródysiu po svetimus namus landžioti! KŽ. Nu nu nu! Parodys vaikas tėtei mamą barti! P.Cvir.
^ Vai aš tau paródysiu! – Aš nežiūrėsiu, kai tu paródysi (juok.) Kt.
17. refl. modal. praes. 3 prs. taigi, mat: Pasiródo, pastočių nereikia važiuoti, kai tarnauja Srd. Taip… Įdomus rašinėlis. Jūs, pasirodo, su fantazija K.Saj.
18. tr. patarti, parekomenduoti: Ana ir man parodžia tas šakneles nuo vidurių sopės Alks. Pasiundžiu, parodžiu būdą SD167.
◊ aki̇̀s paródyti ateiti, lankytis: Apleido visą miestą su liežuviais, daba ir pati bijo kam aki̇̀s paródyti Vvr. Reikia geras akis turėt, ka po visko (po rietenų) drįst aki̇̀s paródyt Jnš. Vienąkart parodė akis ir nebėr LTR(Ds). Bet kur buvai taip prapuolęs, kad akių nebeparodai? J.Paukš. Būta man giminės: kelinti metai, kap akių neparodo Alv. Dešimtuos metuos aki̇̀s paródei, tai jau reikia pamylėt Ktk.
an[t] mañdro paródyti pūstis, didžiuotis: Užsisegęs su siūlu i da an mañdro paródo Ar.
ãšaras paródyti apsiverkti: Prie tam darbui ir ašiai ãšaras paródžiau Adm.
bal̃są paródyti surėkti, sušukti, sudejuoti: Jis (vaikas) jau bal̃są paródo, kad nu! Grd. Guli užsimerkęs ir tyliai šnirpščia. Ir kad bent balsą parodytų, bent lūpas sukrutintų V.Bub.
danti̇̀s paródyti nusijuokti: Tu ir ant peklą nueitum, ka[d] tik tau danti̇̀s paródyt mergiotė Ps. Vyrams kalbinant, mergina paródė danti̇̀s ir nuėjo sau Jnš.
duri̇̀s paródyti Btg išvyti, išvaryti: Nueis ir parodys duris! Be ceremonijų parodys abiem! J.Paukš. Tokiam ponuo durès gal paródyti Krš.
kẽlią paródyti išprašyti, išvaryti: Jam kelùžį paródžiau (už jo netekėjau) JV246.
kulni̇̀s paródyti pabėgti: Vyrukas tik kulnis prie durų parodė, ir nėr rš.
nósį paródyti ateiti: Nuo to laiko urėdas nė nosies nebeparodė tuos namuos BsPII290. Tėvas retai kada namuose ir nosį parodo rš.
padùs paródyti pabėgti, nurūkti: Vaikas nubėgo, tik padùs paródė Mrj.
pir̃štą (rañką) paródyti nubausti: Dievas savo pirštą parodys LTR(Zp). Bei anys regėjo egipcianus išdvėsusius ant krašto marių ir aną didę ranką, kurią ponas ant egipcianų parodęs buvo BB2Moz14,30-31.
sùbinę paródyti vlg. nepareikšti dėkingumo: Už visą vargą sùbinę paródė Vvr. Kol turėjo naudos, tol padėjo, o paskui paródė sùbinę Jnš.
ši̇̀rdį paródyti
1. nuoširdžiai pasielgti, ką padaryti: O uošvienė tikrai šį rytą norėjo parodyti savo širdį – bent taip atrodė I.Simon. Jeigu tu man širdį parodei – še tau mano! P.Cvir. Jam visą ši̇̀rdį paródė Jrk44. Nėra su kuo pasidejuoti, nėra kam parodyti širdies J.Balč.
2. atvirai išsipasakoti: Jis teisybę sako, gatavas ši̇̀rdį paródyti Jnš.

ši̇̀rdį [išė̃mus] paródyti įtikinamiausiai patvirtinti: Nors tu jam ši̇̀rdį išė̃męs paródyk, netiki, ir gatava Trgn. Motynišką savo ši̇̀rdį išė̃mus paródyč BM449.
štukàs paródyti pajuokauti: Ir aš norėjau štukàs paródytie, ale anys prilėkdė Grv.
šùniui kẽlio neparódyti
1. visai nieko nedirbti: Aš nū šùniu[i] kẽlio neparódžiau Lp. Par visą dieną nei šuniui kelio neparodė LTR(Sdb).
2. neturėti rūpesčių: Taip ramiai visą laiką išsigyveno, kad šùni kẽlio neparódė Dkš.

ti̇̀krą véidą paródyti pasielgti be apsimetinėjimų: Svarbu viena: atsikratyti Šalteikiais, nebematyti uošvienės, kuri šį rytą parodė savo tikrą veidą I.Simon.
úodegą paródyti
1. apsisukus nubėgti: Vaikas iš kailio nerias, ka pavytų kiškį, bet tas tik paródė úodegą ir nustriksėjo Ps. Pamatęs tėvą ateinant, vaikas tik paródė úodegą Jnš.
2. mesti buvimo, darbo vietą, pabėgti: Ta merga jiem úodegą paródys, man rodos Alk.

zui̇̃kių (zui̇̃kio Gs) bažnýčią paródyti pakelti (vaiką), suspaudus galvą per ausis: Paródyk Jonukui zui̇̃kių bažnyčią Alk.
žõdį paródyti prabilti (ppr. apie raudotoją): Uršuliotė i nesuverkė [savo sesers], i žõdžio neparódė Dglš.
1 ×išparódyti; R129, N
1. žr. 1 išrodyti 1: Žydelis išparodo įvairius savo pirkinius, petnešas, šukas, žvelgyrus rš.
2. refl. žr. 1 parodyti 5 (refl.): [Mokytojas] mėgdavo išgerti, ir tas nedavė jam ilgai pabūti gimnazijoje: vieną sykį ant gatvės išsiparodė girtas, ir nuo to laiko mes daugiau jo nematėme M.Katk.
3. žr. 1 parodyti 10: Jeigu raštininkas stengiasi išparodyti žmogų visą, su visomis savybėmis, teigiamomis ir neigiamomis, vadinasi, stengiasi jį nufotografuoti M.Katk.
4. žr. 1 išrodyti 4: Kas gal mums išparodytą Dievo loską jo sūnui mūsump atent pakaktinai išskelbti? KlM69.
5. žr. 1 išrodyti 9: Ponuli! Tamsta puikiai išparodei, kad pats esi lygus mano širmokui Blv. Jei tamsta norėtumei, tai aš didumą jo apsirikimų, neišmanymų ir netikrybių išparódyčiau A.Baran. Sumaniau anam juokdariui išparodyti, kad jis yra didelis melagis rš.
6. žr. 1 išrodyti 5: Šleicheras labai gerai tris eiles balsių (vocalium) išparódė LTI420(A.Baran).
1 ×priparódyti tr. argumentais įtikinti: Priparodyti negali, tik taip sau spėja Alv. Jei aš netiesą sakau, priparódyk Alv.
ǁ paliudyti: Matai, ką anas priparódė Dv.
1 pérrodyti tr. K į kitą pusę parodyti.
1 pieródyti žr. 1 prirodyti 3: Kamėno nepyródei, kaip gali sakyti, ka medžiai vogti Pj.
1 praródyti intr. įstengti šviesti, prasišviesti: Saulė nėkaip nepraródo Slnt.
1 priródyti tr. K, DŽ1; Q660
1. žr. 1 nurodyti 1: Mes galėsime apsvarstyti prirodytas [susirinkime] klaidas rš.
2. žr. 1 nurodyti 3: Mačulio dvasė ėjo, lyg juos vesdama duobei vietą prirodyt BsV92.
ǁ atkreipti dėmesį į ką, kad įsižiūrėtų, įsimintų: Jis tą Šipką (kumetį) mušdavo, priródydavo kitiems Skr.
3. argumentuotai pateikti, įrodyti: Kad tamsta man netiki, aš prirodysiu, kad tiesa rš. Giesmės tuo pačiu prirodo didį lietuvio ritmiškumą LTII102(Sab). Mes tau prirodysim, kaip jis tau pameluos LTR(Rk).
priródomai
ǁ paremti faktais, paliudyti: Priródyk jo kaltę Srv. Priródyk teisme, kad aš tau pievą nuganiau Trg.
ǁ refl. remiantis faktais, ko pasiekti: Prisirodė, kad jo žemė, ne muno Trk.
4. patarti vartoti: Priródė žmonės alksnių lapų, viršūnaičių [žaizdai] Vrn.
ǁ Ps patarti, parekomenduoti (pirkti, priimti dirbti ir pan.): Aš jum priródysiu gerą karvę, kad noriat Krs. Prirodyk man gerą berną N. Ana ir savo brolį ten priródė Ll. Karčemnykas ir tąjį prie to paties popo prirodė [tarnauti] su tomis pačiomis sąlygomis MPs. Darbštų žmogų prirodė man rš. Jis šią mergą man prirodė B510. Sesyte mano, jaunoji mano, prirodyk man, rodyk kieme mergytę NS1385. Prirodykit man erčiukų žemę N.
5. paskirti: Ant palengvinimo bėdos, kurią Elzasyj tvanai išprovyję, yra ciesorius 15 000 markių prirodęs LC1883,3.
1 susiródyti
1. K, DŽ1, Pv gestais susižinoti, suprasti kits kitą: Susirodiju N. Nebyliai pirštais susiródo Ss. Išmoko nebelius susiródyti, nepražūna Krš. Paliko pusnebelė – rodytinai besusirodo Dr. Kaip te anas su niemke ir susródžia, susišneka Lel. Aš nemoku totoriškai, totorius lietuviškai, tai ledva an pirštų susiródėm Ds. Susikalbėti nemokam [su vokiečiais], susirodom pirštais Ėr.
ǁ gestais susimokyti ką daryti: Iš tolo susiródė, kur eit, ir nuėjo Sb. Jeronimas su Vincu susirodo, makliavoja Žem.
2. vienas kitam parodyti, duoti pamatyti: Artie drūžė[je] (kolūkio gyvenvietėje) trobos, galės bobos i liežuviais susiródyti Krš.
3. Dsn susidaryti įspūdžiui, pasimatyti: Ažejo an kiškio, ė jam susródė, ką vilkas Ml. Kas tau susródė, kad tu pašokai iš vietos? Ml.
1 užródyti
1. tr. K, LVIV372 aukštyn parodyti.
2. tr. R30, N pasakyti, parodyti ką kur slapta esant: Adomėlį surado jo šeimininko Čeraškos kieme, ant jaujos, spaliuose. Gal nebūtų nė suradę – pats Čeraška užrodė J.Balt. Jis užvedė ir užródė slapuką J.
ǁ tr., intr. BŽ122 įskųsti: Tuojau jis užrodė polismenui J.Balč. Ką pamačys, kad jūs mane užrodėt? Ps. Ant jo užrodyta Krsn. Kas galėjo daba tuos vagius užródyti? Kair. Neužródyk močekai, ka aš darže buvau Skrb.
ǁ skundžiant atvesdinti: Piktas buvo, užródė policiją, ir sugavo degtinę bevarančius Pkl.
3. tr. paakinti, pamokyti: Ant to paklusnumo ir viernybės juos dar sykį užrodau prš.

1 vil̃kti, vel̃ka (-a Zt), -o KBII164, K, Rtr, Š, BŽ56, DŽ, NdŽ, KŽ; SD1195, R, R311, MŽ, MŽ416, S.Dauk, D.Pošk, Sut, N, M, RtŽ, L1
1. tr., intr. traukti taip, kad šliaužtų: Jis eidamas kojas vel̃ka KII159. Jis tur vel̃kamą eiseną KII159. Vilkti pažemiu kojomis I. Jis ligonis buvo, koją vieną vil̃ko Sdb. Vil̃k žeme pagal J. Koją vilktè vil̃ko – radikulitas įsimetė Smln. Velki̇̀ koją – ką tu eisi, būk namie Jrb. Su kaliošais čiukšt, čiukšt – kojas vel̃ka Kbr. Y[ra] toki šliūžė, taip kaip kailinių rankovė vilktà Gd. Mažileliai šarkais apvalkstyti, rankoves vil̃ks lig žemės Jdr. Šeimininkė šluotą apsižergs ir eis vilkdamà par tą rasą Tl. Ten bėga lapės teip kaip šunys uodegas vil̃kdamos Sd. Žąselė vieną sparnelį vel̃ka per vandenį ir svirduliuoja (ps.) Grš. Būdavo, [elgetos] šliures vel̃ka, krepšiai skuduriniai tabaluoja Snt. Mes kurpes vil̃kom, su kurpiukėm ėjom Ar. Kurpes vil̃kdavau ant kojų, nepanešdavau Nmk. Kaipgi tuplius vilksi̇̀ – sausa, karšta, apsiauk nagines Skp.
^ Uodegą vil̃ko – šliūža paliko (įsitaisė vaiką) Kal.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Velka tą gūnią vilktinai̇̃ RdN. Paskuo piemeneliuo įsmilko nugara benešant, pradėjo vilktinos vilkti par akminis LTR(ž.).
| refl. D.Pošk: Arklį mažą turėjo, ka ans jos, kuo ne žeme vel̃kas i kojos Plt. Sijonai buvo lig pat žemės, jau vil̃ksas pagal žeme Vgr. Išsiaudžiam sijonus, pasisiuvam gražiai – ne kad žeme vil̃ktųsi Krk. Ilgais andarokais apsirengus eit labai bloga: andaroko kraštai minas, andarokas žeme vel̃kas ir dulkes kelia Lš. Sijonai dideli išausti, ilgi toki, ka žeme vel̃kas Trg. Sijonai buvo ilgi, o ta uodega šliukš, šliukš iš paskos i vil̃ksas, taką nušluos tie sijonai End. Jau buvom pasistruginusios, mun jau nebvil̃kos sijonai Krš. Rankovės atraitytos, o kai neatraitytos – žeme vel̃kas Kp. Diržo atsijuosta, gerasai galas už juosmenio laikos, o sagtelė vel̃kas ir skamba Kp. Uodega ant žemės vel̃kas Klp. Ji trinko galvą par metus du sykiu, kasos vil̃kos žeme (buvo ilgos) Jrb. Karukus prikabydavo – rąstai ilgi, žeme vil̃ktųs Pšš. Apžėlęs kaip meška, gaurai žeme vel̃kas (labai ilgi) Krš.
^ Kur eiti vyža, čia velkas ir apvarta RD213. Jo snerglys da žeme vel̃kas (apie mažą vaiką) Tr.
2. refl. šliaužti, ropoti paviršiumi: Vaikas su šaukštu kaukš tam žalčiui par kaktą, tas ir vilkdavęsis – čykš, čykš čypdamas atgal po pečka Sln.
3. tr. Skr traukiant paviršiumi keisti daikto padėtį erdvėje: Pati [katė] atbulai eina, pacą žeme velka Grz. Par storąsias lūpeles katė pelę vilko, par retuosius dantelius kisielėlį sunkė LTR(Brž). Du berželiu nukerta, ant šitų berželių prikrauna šieno, ir velki̇̀ par vandenį Šmn. Užmigusį piemenį už kojų suriša ir vel̃ka, kad prabustų Kdn. Vel̃kamas tinklas KII159. Buvo ir velkami̇̀ tinklai Smln. Velkamasis tinklas būdavo pririšamas prie valties ir tempiamas rš. Ka vagą kerta bebrų ar vėtrų pakirsti medžiai, tada baidares tenka vilkti krantu rš. Vilk, trauk lynelį par Nemunelį, aš čionai negyvęsiu. Jei tu nekelsi, pėsčia pareisiu pri savo matušelės D31. Paskui vilko bluką per kiemus, beje, senuosius metus, tabalus mušdamys (toks senovinis Kalėdų paprotys) S.Dauk. [Jėzus] davės vilkt ir tęst tiemus žalnieriumus šarvuotiemus, idant tavęs velinas netrauktų ant pasmerkimo amžino DP157.
^ Tai viralas – vilkas šunį velka Kp. Tą valgį gali ir už kojų vel̃kamas valgyt (geras) Plv. Negyvas gyvą velka (šepetys utėles šukuoja) B304.
vilktinai̇̃ adv.: Išvers iš šlajikių, o pasku vilktinai̇̃ įtrauks į trobą [girtuoklį] End.
4. tr. tempiant versti judėti (važiuojamąją priemonę, padargą), vežti: Cielą vežimą pora arklių sau vel̃ka, i gan Vvr. Tas vaikinas vel̃ka tąs roges jau sulūžusias Jrb. Jegu čia tei[p] bjauru, tai ma[n] dviratį neapsimoka nė vil̃kt Jrb. Žmona keravoja tą plūgą, o aš velkù Ppl. Arkliai geri: pora arklių keturias ekėčias vil̃kdavo Grz. Velkamieji padargai rš. Velkamas rulys sukasi ir kuolais kaip alkūnėmis galveles maigo, kol visi sėmenys iš jų išbyra rš. Ir aš (arklys), kad buvau jaunas, kad galėjau traukti žambį, vilkti ekėčias, nešti balną, buvau geru gaspadoriui S.Dauk.
^ Prastai mokinas: vos velka cibė ratus Jrb. Vel̃ka lyg cibė ratus (prastai gyvena) Lkš. Vel̃ka kaip šuo rages Užv. Vel̃ka kai gudas ratus (apie lėtai ką darantį) Gs.
ǁ intr. gerai veikti (apie prietaisą): Aš žiūriu, kad anas (ratelio raištis, ryšys) nevel̃ka Žl.
ǁ pririšus tempti, buksyruoti: Laivą vilkti LL47. Vilkti laivą virvėmis ŠT279. Velkamàsis garlaivis DŽ1. Automobilių velkamasis kablys KlK46,42. Priekabos velkamoji kilpa KlK46,42. Velkama transporto priemonė dažniausiai pririšama lanksčia vilktimi rš. Vėplį užkabino velkamuoju diržu ir ėmė tempti į krantą rš.
5. tr. tempte imti iš kur: Vil̃kdavom iš balų žolę, prisitaisę valkčius Rm. Būdavo, velki̇̀ velki̇̀ iš vandenio tą šieną Krs. Nedėlią mirksta, paskum vel̃ka, traukia iš tos sodželkos tuos linus Svn. I tujau parrėžė pilvą, grobus kaip kiaulės sau vel̃ka Jdr. Jau paugterėjusį sūnų tėvas vedė su savim silkelių žvejoti ir vilkti iš jūros kerpes su gintarais M.Valanč.
| prk.: Kitas kitą iš vargo vel̃ka (apie pametinukus vaikus) End.
ǁ pajėgti išgriebti, ištraukti (žuvis).
vilktinai̇̃ adv.: Tura žuvies nevilktinai̇̃ – daug Lk.
6. tr. sunkiai nešti, tempti: Kiti vilko ant pečių užsidėję sunkiai panešamus ryšulius A.Vien. Matos – nelengvas daiktas, kad vos vel̃ka Lel. Sunku, ar geležų velki̇̀ prisikrovus Brš. Visą dieną tuos medžius vilkaũ – net akys lindo Sk. Sesuo net elksnius vil̃kdavo pasikirtus iš miško PnmŽ. Aš dykas nebūvu: šakas velkù nuo pavasario Jrb. Žmogus akmenis vil̃ko vil̃ko visą dieną Sb. Neša vel̃ka an kupros šienus – galia pasprogti End. An pečių viską tęsėm, vil̃kom, kas tau arklį duos Nmj. Neši ant pakraštį, velki̇̀, tai šitep ir prisišienaudavom su savo žmogum [nuo griovių] PnmR. Pryš lytų gandras vel̃ka kokių velėnų, šienų į lizdą – i susipurvina Grd. Silpnas buvau, bet reikėjo iš jaujos pelus vil̃kt, šiaudus varyt lauko Sk. Vandenį velkù karvei tokio[je] tolybė[je] – nebė[ra] vargo didesnio Mžš. Vil̃ksi vil̃ksi tą vandenį i liesi vis tą daržalį End. Privertė, idant paskui jį kryžių jo vilktų SPII220.
| prk.: Gerai vaikai mokos – vel̃ka penketus kaip pacus Krš. Velkù savo vargą per dienas Mrj. Įkyrna senatvė[je] vargą vil̃kti, kaip koks škurlis visims painiojys Krš. Gerai žinau, kokią darbo naštą Tamsta velki Pč. Jūs vergai, velkantieji ant savo sprando jungą! Jūs jį velkate jau nebe vieną tūkstantį metų J.Bil. Nešei jungą visą amžių, dar kare už kažin ką kariavai, dabar kaulus vos bevelki ir… tylėk J.Paukš. Ne kitaip piešia baudžiavą ir valstiečiai senoliai, kurie dar tebegyvena ir kurie yra ją vilkę ant savo pečių A.Sm. Petras savo karčeminėj kantriai vilko bobelio buitį, vos nuo bado beatsigindamas V.Myk-Put. Nebepaslinkom nuvažiuoti, senus kaulus kur vil̃ksi Rdn.
^ Tėvui terbos sutrūko bevelkant, o vaikams nuo tėvo bevagiant TŽV621. Ko jis mirs dabar laisvė[je] gyvendamas: doklos nebereikia vil̃kt (nebereikia sunkiai dirbti) Mžš. Jau jai reikia lazdelė vil̃kt (jau ji sena) Mžš.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Nešvari [marti] – valkčiais visa ko vilktinõs tura uošvėnė vilkti Krš.
| refl. tr.: Jau ji ant rytojaus imas viską i vel̃kase Jrb.
ǁ gausiai nešti, gabenti: Dešimt karvių melžamų – viedrais vel̃ka tą pieną Lpl. Vil̃ksu krapšais kiaušius [į turgų], būs piningo kaip molio Krš. Ana numie vel̃ka maišais tus miltus Trk. Toksai baltapūkis ka saldainius vil̃ko [merginai]! Krš. Po tris karves turia, Jėzus Marija, kad vel̃ka pieną [į pieninę] Slm. Kūrina našiai, tik spėk vil̃kti cigarietus Trk. Tarnai tik velka ir velka valgius vis prašmatnesnius TS1902,1. Nori ko gauti, turi vil̃kti kyšio pluokštais Krš. Ir pyeina toks kaukaitis, kur piningus vel̃ka Rsn. Aitvaras, nepažinęs, ar šventyta, ar ne, lunkus vis nenustojąs vilkęs BsPIII274(Vlkv).
ǁ paslapčiomis pjauti, grobti: Čia tokie kuisynai, krūmynai, tai vilkai aves vil̃kdavo Krž.
ǁ paslapčiomis paėmus, pavogus nešti, gabenti, grobstyti: Iš kolkozo obelų tai žmonės vil̃ko vil̃ko obuolius Slm. Ką nutvėrus visa iš namų vel̃ka Skp. Vãga kaip pasiutę, vel̃ka bulbes priekaboms, mauna i mauna numie Trk. Vil̃ko į numus kaip kaukas Krš. Visi grieba, visi vel̃ka, kas tik kur prieina Rsn. Šit kaimynūse vel̃ka iš numų, pardalio[ja], liuoža – šeimynai kryžius Krš. Sako, ana velkantýs šieną kupetums Krš. Tiek metų vil̃kę, nešę, iš sykio negalia nustoti Krš. Pirmininkai, brigadininkai vel̃ka viską visais kraštais, i nėkas nėko nesako Krš. Dešras [iš fabriko] vel̃ka, neapėda Rdn.
| Kiaušinius tai tikrai ežys vel̃ka Svn.
| refl. tr.: Kas nori, vel̃kasi mūs obuolius Ig. Sako, ka i deputatai piningus vel̃kas Eig.
7. tr. vežti (ką sunkų): Šieną vel̃ka su žieminėms šlajėms Žr.
ǁ vežant sunkiai gabenti: Iš Bielarusijos, iš kaži kur anos pačios vel̃ka [paltus], nė[ra] tų pavasarinių Trk.
8. tr. nešti, traukti drauge su savimi: Kelias užpūstas, i vel̃ka [vėjas] pagal žemę sniegą Sk.
| impers.: Pečius dideliai traukus yr, i vel̃ka liepsną lauku Štk.
9. intr. turėti trauką, traukimą: Toks duslus oras, da medžiai aplinkui, už tai ir nèvelka kaminas Akn.
10. tr. jėga vesti, versti eiti: Vel̃ka pačią pri darbų Krš. Karves [pavasarį] reikėjo vil̃kti su arkliais iš kūtės lauk (buvo nusilpusios) Sd. Nebereikia pavasarį gyvuliai vil̃kt laukan Vb. Meta [piršliui] abrūsą už kaklo ir vel̃ka karti Tl. Aš tai einu, širdele, maniškio iš smuklės vilkti J.Marc.
| prk.: Už menką mažmožį kaimynas kaimyną velka į sūdą TS1902,2–3. Vilko jį iš miesto laukan CII442–443.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Tie, sudavę cigonui dar porą kartų į kuprą, mažne vilktinai pas horodničą nuvedė DS371.
| prk.: Neteisingumas ir ardymas lygybės vilktinai vilko į bedugnį A1884,1(J.Šliūp). Muni snaudulys vilktinõs įvilko į lovą – būs lytaus Krš.
ǁ prk. kalbinti, vadinti, raginti: Seniau ir muni liuob kunigai vil̃ks pri partijų Dr.
ǁ prk. traukti, vilioti, masinti: Vis tiek vel̃ka ir vel̃ka gimtinė RdN. Tiesą pasakius, jį vilko labiausiai visokie žaislai ir gimnastika rš.
11. refl. Sut lėtai, sunkiai, vos eiti, šliaužti: Tu tavaliojies, velki̇́es po kojų kaip kišenė nutįsusi J. Vel̃kas kaip atsėjęs (viską pasėjęs), rodos, kojų nepavelka Šll. Tai vel̃kasi lyg negyvas Prn. Eik greičiau, ko daba velkys koja pro koją Erž. Senis vel̃kas – perdyla suvisu Švnč. Vel̃kas kaip ežis, pusė dienos užtruks, kol pareis numie Pln. Kur aš prinešiosiu [vandens] – vos pati velkúos Alks. Bobos darbas – eini velki̇́es nepasivilkdama, tei[p] reikia Lkč. Paskui plūgą ir aš velkúosi Dt. Jei pavasarį dar kiek vilktų̃si kumelė… Sdk. Arklys liuob vil̃ksias kuprą išpūtęs Plt. Arkliai vilkosi koja už kojos viduriu kelio Žem. Alkanas aš vos velkuosi B.Sruog.
^ Velkasi kap uodega paskui Gž. Velkasi kap šlapiu maišu per špokinyčią gavęs Vlkv. Velkas kaip kelnių palagas S.Dauk. Velkas kaip carienės padurkai LTR(Grk). Ko velkies kai šūdina virvė LTR(Šmn). Velkas kaip vyžos apivaras Pnd. Na ir velkas – kaip vyžos pavara LTR(Zp). Velkas kaip utėlė par kailinius Up. Velkas kaip utėlė į šašą Krp. Vel̃kas kaip žirnių kirminas Eig. Velkies kaip vėžys su mielėm LTR(Lnkv). Koja už koją vel̃kas – kaip žydas silkininkas Plt. Velkas kaip Zablockio ratai LTR(Zp).
ǁ menk. eiti: Kur velkýs negalėdama, sėdėk numie Krš. Pasakyk, tegu vel̃kas namo Trgn. Einam gryčion, kurgi velki̇́es LKT314(Ob). Tegu pavaikšto tėvas, negi aš vil̃ksiesu KzR. Anas vil̃kasi negalėdamas Zt. Spaudimą turu, susirietusi velkúos visur Krš. Kur velkýs naktį [šokti], a vaiką nori parsinešti?! Krš. Ko ten mergoms vil̃kties į kitą sodą – jokia mada [šokti] neleido Krš. To boba vis tiek vil̃ksis iš paskos, nepaliks jo vieno Krs. Tai ko čia reikėjo vil̃ktis, jei tingi dirbt Rgv. Par balsavimus lynanti, kas tau vil̃ksias į tolybes Krš. Jeigu kurs [mokinys] patvirkęs, lai ans vel̃kas [kur nori], jei nemačija – meta iš mokyklos Yl. Vil̃kis greičiau iš čia Bgt. A jau vil̃ksies gult? Slv. Kad jau levui nusibodo medžiotie, liepė asilui sau namo vilktis Tat.
| Norėčiu ką dirbti, ale kojos nèvelkas Krš.
| prk.: Jis negaudavo stipendijos, nes vilkosi studentų uodegoje rš. Visi iš jo juokėsi ir erzino, kad, pramiegojęs orės pradžią, dabar su visais darbais per visus metus turėsiąs uodegoj vilktis V.Myk-Put. Jo užpakalis per sieksnį vel̃kas iš paskos Tr. Mun grabas vel̃kas pasku Vn. Vekseliai paskuo karietą šluotoms vel̃kas – toks ans bagotas Šts.
ǁ menk. vykti: Ar negali kur vilktis į svietą sau duonos storotis? DS61(Rs). Savo turėdama, vil̃ksuos aš tau [gyventi] pri marčios į miestą Krš. Atsižadėjusi ir savo šlovės, ir turtelio, ir giminės, ir savo pašalio eina, velkas losnai šliužė paskuo pulką, kuriame yra jos myliamasis P.
ǁ menk. lankytis, bastytis: Per robaksus vil̃kosi vil̃kosi, kol paseno Plv.
12. refl. iš lėto, pamažu važiuoti: Iš lengvo velkas traukinys Mair.
| menk.: Per Kamajus visos mašinos vel̃kas Vilniun Pnm. Pagal jų nuomonės, ratūse vilkties vergo darbas buvo, ne liuoso žmogaus S.Dauk.
13. refl. lėtai judėti erdve, slinkti: Tie debesys teip vel̃kas pažemiu, o saulelė pro to debesies kraštą prasikišusys veiza End. Skersai per kelią velkasi baltas šešėlis – bene katinas I.Simon.
14. refl. iš lėto eiti, slinkti (apie laiką): Vel̃kas tas gyvenimas kai šūdinas pantis Bsg.
15. refl. galėti, pajėgti krutėti, judėti, dirbinėti: Gerai, ka velkúos – vaikai laimingi Rdn.
16. refl. sunkiai eitis, sektis: Matematika ėjo gerai, kalbos tik tik vil̃kdavos Akn.
17. refl. šiaip taip laikytis, gyvuoti: Par žiemą da vil̃ksamos. – Kaip nevil̃ksys, reik vil̃kties, ką darysi End. Kolkozai dar vil̃ksis vienus kitus metus Btg.
18. refl. šiaip taip kuo dirbti: Kazalė tas muno jug tuo mokytoju vis būtų galėjęs vil̃kties šiaip teip – nenorėjo bjaurybė End.
19. tr. sunkiai dirbti: Susilpo [tėvas] – žentas visus darbus vil̃ko Rdn.
20. tr. atlikinėti kokį nors veiksmą (ppr. junginyje su daiktavardžiu nusako veiksmo vykdymą pagal jo reikšmę): Lietuvis, noris krikščionys, nė kokio amato vilkti negalėjo S.Dauk. Motriškosios, numie palikusios, ūkę vilko, beje, numų darbus be vyriškųjų atliko S.Dauk. Nesuskaitomus melus ir paklepus vel̃ka ant mūsų DP535.
^ Sunku ūkę vilkti, kad laimos nėra S.Dauk.
21. tr. traukti ant kūno (drabužį), mauti: Jau jis (kūdikis) miego norės, jau kelneles reik vil̃kt kitas Žlp. Dė[l] ko tas kelnes vilkái? Subjauros, i gan Trk. Vaikuo ką vil̃ksi, sunešios, girtūkliuo ko pakiši, surys Krš. Nu i vil̃ks ta duktė kožną vakarą kitus marškinius Trk. Ne mes tų batelių austėm, ne mes tų kelnikių vil̃kom Dr. Kame aš prisiūsiu kožnam – vil̃k i nešiok Trkn. Velkamų̃ drobužių galybės an sienos prikabinta Krš. Taip nupirk, ka būtum vel̃kamas Rdn. Vakaruot neduodavo mamos visų suknių vil̃kt Alz. Žiemą kailinius velka po sermėga M.Valanč. Kaip tik jau pamato sniegą, žėdnas vel̃ka skrandą JD198. Kai šukavo galvytėlę, ašaros birėjo, kai mum vil̃ko marškinėlius, kauleliai braškėjo (d.) Pl. Kad ir velka [pamotė] šniūrelkelę, spaudo muno širdelę D30. Mes knatinių nebevil̃ktum ir baronais apsivil̃ktum (d.) Slm.
| Pakulinės kaldros buvo, tai kas tę vil̃ks [užvalkalą] Kpč.
^ Pigų rūbą dvi dieni velka TŽV599. Panelė balta, marškiniai raudoni, kai juos velki̇̀, gailiai raudi (svogūnas) JT76.
| refl. tr.: Vaikis kožną savaitę turėjo vil̃kties [švarius baltinius] End. Svetį pamatom, tai gražesnį jupiką vel̃kamos Grd. Tėvas jau vel̃kas sermėgą, važiuos į turgų Pln. Palig saũ vilksiúos švarką Aln. Nieko gudresnio negali vil̃kties, tuoj išsimaknoja Ps. Karailiuoja [suknelė] – nėr in ko vel̃kas (tokia sulysusi) Švnč. Tus baltinius pasiūs, drebės širdis, ka reiks vil̃kties pirmą kartą Žr. Devyni kostiumai nupirkti, nė vieno nesivel̃ka Kvr. Iš to vargo ka įlipo į tą gerovę, tai nebežino nė ką vil̃ktis, nė ką autis Grz. Kelnes vel̃kas tėvalis KlvrŽ. Eisiav eisiav kelnikes vil̃kties Trk. Avęs[is] kojas, jau vil̃kęs[is] kelnes Trk. Velkúos mantelį eit Jrb. Išejo apsiausto nevil̃kusys Lkv.
ǁ nuo kūno traukti drabužį: Vil̃k tas kelnes po bieso – koks atrodai End. Nu ta reik vil̃kti nu tos subinės tims vaikams tas kelnes Trk. Vil̃k šarką žemėn Kal. Tas tik sugrobė muni už apkaklio – pri žemės, vel̃ka tas kelnes žemėn Yl.
| refl. tr.: Marškinių nuo pečių nesvel̃ka, paki supūsta – dilina dilina Klt. Burnoselį vel̃kas nuo savęs, duoda tėvas vokiečiui Klt. Vil̃kis tik švarką žemėn ir eik gulti! BM181(Jnš).
22. tr. rengti (drabužiais): Tuom strošnu audeklu [vaikus] vilkaũ Aps. Su tuo burnosu gal vil̃kti i motrišką Ms. Paskuo gavau vil̃kti kitus, tus nuvilkau Kl. Bene aš juos kelnėmis vilksiu? Žem. Kap vil̃ko marškinėliais, laužė mano rankeles DrskD212. Numirėlis negalima vilkti kiauru rūbu LTR(Užp).
| refl. M.Valanč: Skubinkim vil̃kties ir einam Užp. Važiuotam reikia labiau vil̃kties Dglš. Sniegas do stovi in žemės, vil̃kis šiultai Klt. Kuo aš čia vil̃ksiuosi: jeigu šilta, plonąja [suknele], jeigu šalta – čerkasine Slm. Daba mažiausis vaikas nevil̃ksis tokio drabužio Vdk. Panešiotu rūbu niekas nenori vil̃kties Dglš. Jaisiais (marškiniais) nesvil̃kie, velėtie reikia GrvT70. Kelinėmu vilkaũs Dv. Da gi aš nei avusys, nei vil̃kusys Švnč. Kelinėlėm vilkaũs, čebatėliais aviaus (d.) Dv.
ǁ refl. nusirengti: Vilkiẽs lig grynam (iki nuogumo) Rš.
ǁ refl. puoštis drabužiu, taisytis: Ko ana šite rėdos, vel̃kas, gražinas? Dglš. Pasenęs gali vil̃kties, gali auties – nėkai Krš.
23. tr. aprūpinti apranga, drabužiais: Anys tą mergaitelę ir vel̃ka, ir mokina Aps. Močia davė padušką, kaldrą, paklodę, o toliau jos sūnų tegul pati marti vel̃ka Ps. Nei ana valgyt davė, nei ana vil̃ko [vaiko] – keliai nuogi, ir duonos neduoda, užrakina šėpoj Žl. Reikėjo man juos (senukus) i mazgot, i vil̃kt, i papenėt Kr. Kas jį (vaiką) vil̃ko kada, – stovi stovi pašaly basas Klt. Iš linų audžiama drobė – jąja šeimininkė velka save, vyrą ir vaikus M.Katk. Tinginių mes nevalgydinam ir nevelkam rš.
| prk.: Balabaikos mane nevalgins ir nevil̃ks Ml.
^ Tu geriau vil̃kt nei penėt (sakoma daug valgančiam) Dglš.
24. tr. siūti, kalti kuo iš viršaus ar aplinkui, traukti, mušti: Kailius vil̃kdavom [milu] mas – i moteriškos [dėvėjom], i vyram apvilkdavom Grz. Nevilktų̃ dekių nebuvo – kertuotas, uždėtas milas Sdb.
25. tr. kloti, dengti sluoksniu kieno paviršių: Lindo švininių debesų kamuoliai ir vilkte vilko dangų Šlč.
| impers.: Ka dirbu pasilenkusi, vel̃ka miglą už akių (temsta akyse) Šts.
ǁ impers. Dg, Krž traukti valkiumi (apie kataraktą): Akis vel̃ka, nematau Šd. Vargšuo tas akis vel̃ka jau Rnv. Jau suka, vel̃ka akį šitą gerąją Dbk. Sako, vis da lašyk tuos lašelius, kad vel̃ka [akis] iš pakraščių jau Alz. Akį anam, sako, iš apačios velką̃ Krš. Da vis buvo neapibaigta vil̃kt [akis]. Apibaigė vil̃kt – nebesimato jau Kp. Seniau nevil̃ko tų akių kap dartės Drsk. Va tą akį vel̃ka, va kairę Št. Tais vėgėlės kepenų taukais ir tepa velkamas akis Sln.
| refl.: Vilkis vel̃kas, nebmatau Krš.
ǁ impers. traukti valkčių (apie miltligę): Agrastų uogas valkčiu velka Al. Preitą metą vil̃ko i šį metą agrastus, musti, koki žemė y[ra] netinkama Gršl.
ǁ impers. dengtis debesimis, niauktis: Vakaruose vel̃ka Grž.
26. tr. impers. šalčiui stingdant dėti ko sluoksnį, dengti: Po biškį vel̃ka gruodą – gal šals Dr.
27. tr. Slm ilgai, ištęstai tarti, kalbėti: Vieną žodį vel̃ka, o kitą taip stačiai sako Antš. Kas čia bus gero – vis tos pačios bėdos, – vilko žodžius Paliutė J.Paukš. Petrui ėmė rodytis juokinga, kam jie ne taip taria, kaip užnemuniečiai, ir velka Vaižg.
28. refl. tęstis, trukti: Nusprendžia jaunuomenę suprašyt i viską padaryt, kad i gėrimas dykai, i valgymas dykai ka būtų, i tris dienas vil̃ktuos ilgumo [puota] Žg. Karas vilkos dvylika metų M.Jan. Su pertraukomis liga velkasi per daug mėnesių ir metų P.Aviž.
ǁ trukti, tęstis, užsilikti: „Iš kalno“ padaryta klaida velkasi per keletą amžių LTIII282.
29. tr. sunkiai, vargingai leisti (laiką): Velkame nelinksmas dienas ir nežinome, ką atneš rytdiena J.Paukš.
^ Teip ir vel̃kam metus kaip žydai ratus Krč. Šep tep vel̃ka dienas kap Grigas ratus Kt.
30. intr., tr. delsti, tęstis, vilkinti, atidėlioti: Jis vel̃ka ir vel̃ka, vis negalia pradėt savo darbo dirbt Pmp. Tu velki̇̀ velki̇̀ ir vis da nepradedi to darbo Jnšk. Sakė, paleis paleis, o čia vis vel̃ka ir vel̃ka Ėr. Ar tu žinai, kiek mum karvė ilgai vil̃ko (nedavė pieno, buvo užtrūkusi) Akn. Nelyginant kaip tas nusidėjėlis: ką tolyn spaviednį vel̃ka, tą vargiaus jam prisiruošti A.Baran. Jei ką prižadėjai Dievu, nevilk išpildyti brš.
^ Velka kai smertį Brž.
| refl. SD400, I, N, Tat: Kokis tinginys, tai iki Užgavėnių vel̃kasi kūlimas Graž. Bėga, lekia viens pro kitą, o darbai vel̃kasi – susikuitę, apsivertę Lkč. Tai šę, tai tę, o darbai vis vel̃kasi Bgt. Darbas vilkosi, pamaži apsiaubdamas jo mislis ir norus V.Kudir. O daugumui ir metas nuo meto skolos vilkdavos ir didyn augdavo Sln.
31. tr. tiesti, rengti, kloti: Gelžkelį vil̃ko vokiečiai čia, prie gelžkelio varė – dirbom Svn. Vil̃ko visas tas gronyčias ir mum prijungė prie Latvijos Akn.
32. refl. būti panašiam į ką: Ant latvišką [kalbą] čia mum daug vel̃kas (daug latviškų žodžių) RdN.
◊ aki̇̀s vil̃kti apgaudinėti: Kam čia dar akis žmonėms vilkti TS1899,3.
bãdą vil̃kti Gž badauti: Taupom, bãdą vel̃kam, norim taksiuką pirkt Mrj. Duonos neturėjo, bãdą vil̃ko, bet rūkė Graž. Karvės bãdą vel̃ka po šilus šiokie sausie Lnk.
gyvýbę (gývastį) vil̃kti Vkš būti vos gyvam, gyvalioti: Ans gývastį savo vel̃ka, i pakajus Dov. Šiaip teip biškį apsikriuša, gyvýbę vel̃ka Yl. Širdį kiek pastiprino, i dar vel̃ka gývybę Krš. Koks muno be gyvenimas – tiktai gyvybę velku Šts.
júodą klùmpę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Aš nuo mažens júodą klùmpę vilkaũ Jrb. ×
jupàs vil̃ktis mokytis kunigu: Tėvai norėjo, ir išejo jùpų vil̃kties Šv.
kitùs káilinius vil̃kti keisti įsitikinimus, pažiūras: Kum pasižadėjau, tum i mirsu, – kitų̃ kailinių̃ nevil̃ksu Akm.
kójas (kepšès) vil̃kti įstengti eiti: Senas – vos kójas vel̃ka Msn. Toks tinginys, led vel̃ka kójas Krs. Kaip nèbvelka kójų, pri Dievo šaukas Krš. Keli seniai [kaime], kójas vos vel̃ka Sutk. Jis vos kojas velka, o čia braidžiok tokioj palaidoje, tokioje slidumoj, iki klupsčio šlapias, purvinas V.Krėv. Atliko kai bizūnas, led kójas vel̃ka Šmn. Kójų kai nèvelki – ką padirbsi!? Adm. Kryžiškai senis pjaustytas (daug sykių operuotas), o dar vel̃ka kepšès Krš.
krỹžių vil̃kti Šmn vargingai gyventi, vargti: Vilkáu i velkù krỹžių – visas toks gyvenimelis Krš.
nãginę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Jis taip pat vil̃ko nãginę nuo tamsos iki tamsos Ps.
per siū́lą vil̃kti nesistengti, pritingėti: Anas mokytis tik tik per siūlą vel̃ka, ir sunkiai einasi Akn. ×
rõdą vil̃kti meiliai kalbėtis: Bene velki̇̀ rõdą su panoms Šts. Aš bulbėse ravėjau, ans atejo tatai, vedu rõdą vil̃kov po bulbes Lpl.
skersàs kójas vil̃kti apie girto ėjimą: Jau girtas, jau skersàs kójas vel̃ka Iš.
velniai̇̃ vel̃ka danginasi: Kur naktį velniai vel̃ka, neik! Krš.
1 antvil̃kti, añtvelka, -o (ž.) Š, NdŽ; M
1. Skd, Lnk žr. 1 užvilkti 6: Jis antvil̃ko sermėgą ant kailinių J. Antvil̃ks nūšukinius marškinius ant kupros, ir eik End. Daba mūso vaikiams antvil̃ktum kas tokias kelnes? – Pasiusk, neantvil̃ksi! Sd. Iš marškono pasiūs jupelę, antvil̃ks tam vaikuo, ne kaip dabar kad eina silkūse Lpl. Neturėjėm nė marškinių dorų, nebibuvo ant nugaros ką beantvil̃kti Trkn. Antvil̃ko naujus tus užvalklius, o blusos visos paliko Krt. Švarias dvilinkes antvil̃kdavom Kv.
| refl. tr. Lnk, Krtn, Všv: Antsi̇̀vilk tą juodąjį šarkelį Slnt. Baltą skarelę antsigobsi, švaresnę bliuską antsivil̃ksi, kvartugelį antsinersi Žlb. Antsivil̃k kitus marškinius Vvr. Einat ar į sodą, a kur, antsivil̃kiat švaresnį drabužį Sd. Geresnį skurlį ančsivil̃kos – nosę pakėlė! Pvn. Pamėlinavusios kokios kenklės – negali kokias kelnes antsivil̃kti?! End. Kelnes teip per milines antsivilkęs S.Dauk.
2. žr. 1 užvilkti 7: Kas antvil̃ko tavi? Krtn. Kad kas ančvil̃ktų žmogų senovės drobužiais, parsigąstų Ub. Ten pirmosias kelnes antvil̃ko Žlb. An toros kelnes antvil̃k, i ta (tai) mergos veizėtum End.
| refl.: Kur senesnės – su sijonu, su nažutka, kokia sermėga antsivil̃ks Sd. Kunegas, baltais drobiniais antsivilkęs, ejo ar važiavo į tą butą, katro[je] ligonas typsojo M.Valanč.
1 apvil̃kti, àpvelka (apvel̃ka), -o K, Rtr, NdŽ, KŽ; Q29, SD1101,110,137, SD305, S.Dauk, Sut, M, LL196
1. intr. velkant paviršiumi aptempti aplink ką: Tuo šniūreliu apvilkti apie trobas ar kitą kokį daiktą ir patį šniūrelį įkasti ten pat į žemę LMD(Žg).
2. tr. H156, Š užtraukti ką ant kūno, užmauti: Apvilkti sermėgą B. Ir apvilks kunigas drobės rūbus savo, apvilks teipag drobės apatines kelnes and kūno savo Ch3Moz6,10. Apvilko Ester karališkį rūbą ChEst5,1.
| prk.: Jėzus Christus [yra] drapana nekaltybės mūsų, rūbas išganymo, kurį ant savę per krikštymą šventą apvelkam PK193.
| refl. tr., intr. N: Apsivil̃k sermėgą K. Sermėgą apsi̇̀velka, būdavo, ir joja naktigonių Vdn. An tų gerų [kailinių], kad važiuoji, tai apsi̇̀velki šituos nemuštus kailinius Plvn. Tai lengviai apsivil̃kęs, tai sušalsi Mšg. Jug daba ans apsivil̃ktų gerą kostimą, gerus marškinius antsivil̃ks – nu gražiausis vyras Trk. Kaip tik aš apsi̇̀velku šituos kaproninius [marškinius], Jėzau Marija, mañ’ kaip velniai ėda (graužia) Rk. Aš, kai augom, neturėjau drabužio apsivil̃kt Bsg. Turia burnosą apiplyšusį apsivil̃kęs Grnk. Du rozu apsvil̃ko i nusviedė rūbą Klt. Palitus ilgus kad apsi̇̀velkas, kad eina į tokį balių Akm. Kelines buvau apsvil̃kę išvirkščiai Dv. Eik tu, gyvate, tu nebapsi̇̀velki kelnių, nu kaip tu bepavažiuosi Kal.
| prk.: Žodis mums kūnu stojose, kailiu žmogaus apvilkose SGI46.
3. tr. SD199, H160, R, R30, MŽ, MŽ40, LL114,124, ŠT15,29 aprengti, aptraukti kuo: Baltai, baltais rūbais apvilktas N. Vaiką apvil̃k baltais marškiniais J. Vaikus api̇̀velku, išvedu mokyklėn Ukm. Trys mergelikės: jei nori, iš kailio išeik – nėr kuo apvil̃kti End. Žvigdė žvigdė vaiką, paki apvil̃ko Klt. Visumet šviežiais marškiniais àpvelkam Trk. Ka paauga, tai suknele koka àpvelki, tai tada nė kelnaičių nebuvo Gž. Dabar kad apvil̃ktų drobiniu, tai badytų labai Kvr. Apvil̃ko ją suknute, kap pamirė Vlk. Apvil̃ko muni tokiu ilgu sijonu Sd. Àpvelka muni tokioms kelnėms – pakulinėms, išdėvėtoms Vkš. Su bateliais apaus, gražioms suknelėms apvil̃ks Als. Vaikas didyn – bet kuo neapvilksi̇̀ (išrankūs darosi) Mžš. Api̇̀vilktos [baidyklės] vyriškai, pagaliai da užpakalin inspirta Slk. Moteriškė priėjo, žiūri – šilkais àpvilktas tas vaikelis (ps.) LKT333(Dbg). Tarp tų buvo viena mergelė, su dryžais kartūneliais apvilkta M.Valanč. Apvilko jį paties rūbais ir vedė jį ant nukryžiavojimo VlnE206. Baltarūbis kunigas, baltais rūbais apvilktas SD101. Ansai karalius… baltu rūbu… buvo apvilktas DP164. Ir apvilko jį drobina sermėga, ir juosė jį juosta BB3Moz8,7. Šarvais apvelku, šarvoju ką SD445. Serdoku geležiniu apvilktas SD240.
| prk.: [Dievas] tikinčius ing jį apvelka juos savo teisybe, dovanoja Dvasią Š[ventą] MT18(pratarmė). Tamęjag kūne, kurime dabar esme apvilkti̇̀, turime būt prikelti iž numirusių DP584. O jog tas didžturis lapino kūną savą švelniuose ir putluose rūbuose, todrin nū àpvilktas yr liepsnomis laiždančiomis DP272.
^ Įkapių nedalyk, ka tavęs neapvil̃ktų (nesiūlyk kitiems mirties, kad pačiam pirma netektų) Krš.
apvilktinai̇̃
| refl. intr., tr. H156, R, MŽ, MŽ40, Š, ŠT15,17: Apsivil̃k su kailiniais J. Vaikiuką apsivilkaũ, pati apstaisiau i einam Klt. Nieko anam nereikėjo, bi ans turėjo su kuo apsivil̃kti End. Neturiu kuom apsivil̃kties LKT102(Vg). Nėr kada ir apsvel̃ka Mlk. Mes apsivil̃kom su kelnėms, apsiavėm su naginėms Trk. Graži buvo: kuo apsvil̃kdavo, tas derėdavo Klt. Bėgova į klėtį apsivil̃kti gražesnėm suknelėm Grš. Apsivil̃k kuom papuola Nmč. Eik nusprausk, šventinėm drapanom apsivil̃k JT259. Negi suplyšus [esu], apsi̇̀velku kaip reikia tartum Kp. Anos (samdinės) buvo geriau apsivil̃kę už tas, kur turėjo žemės Dgč. Beveik kap gryna, neapsvil̃kus vaikščioji Ml. Jau aš buvau suaugus pana, tai jau tada prašvitę žmonės buvo jau, nešiodavo jau gražiau apsivil̃kę Plvn. Žmonėsna eidamas gražesniuom apsvil̃k KlbIII8(Lkm). Ka kas būtų bi skurlelį mums atkišęs, o išbėgom kaip apsivil̃kę [namui užsidegus] End. Seniau naminiais rūbais visi buvo apsvil̃kę Dglš. Medžiolais apsievus, sermėgele apsvil̃kus Dglš. Ana tokia: apsvel̃ka berno sermėga ir eina Sug. Su kailiniukais apsivil̃ksam – pasiūs kraučiai Akm. Skrebučiukais apsivil̃kus, graužia plutą net suslenkus (d.) Švnč. Ėjo žmogus keliu žiemą apsivilkęs vilkuose ir pasitiko su vilku Tat. Apsivelku rūbu, drebužiu, apsirėdau R25, MŽ33. Apsivilkime, idant nuogi nebūtumbime rasti MT139. Ir tur apsivilkti savo kitais rūbais ir po tam laukan žmoniumpi išeiti BBEz42,14. O eš, aniems sergant, apvilkaus maišu BBPs35,13.
| prk.: Dievui Tėvui lygus esi, norint kūnu apsivilkaisi Mž153. Šventas sutvertojis visų daiktų apsivilko kūnu žmogišku Mž178. Apvilkitės gamta kantrumo DP591. Apvilkimės šarvu šviesybės DP5.
^ Apsivilko kaip pelėda su sermėga KrvP. Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščio[ja] tikra išmintis M.Valanč. Vasarą kailiniais apsivilkęs, o žiemą nuogas (žirnis) LTR(Dbk). Gimsta apsivil̃kęs, miršta nuogas (sūris) Kp. Graži pana šimtu suknelių apsivilkus (višta) LTR(Mrk). Balta ponia raudonom suknelėm apsivilkus (svogūnas) LTR(Lp). Senas diedukelis šimtu kailiniukų apsivilkęs, kap pakliudai, verki (svogūnas) Dglš. Striukas bukas vokiečiukas šimtu rūbų apsivil̃kęs (kopūstas) JT163. Žiemą plikas, vasarą apsivelka (medis) LTR(Vdk).
ǁ refl. apsigaubti: Ir važiuodavom, ir eidavom, apsivil̃kdavom šitom skarom Zr. Patys kaimo bernai apsivil̃kdavo kokiom baltom marškom ir gąsdydavo Alz.
ǁ refl. pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: Noris gi jaunam ir apsiaut, apsivil̃kt – visko reikėjo Zr. Ką aš eisiu šokt, kad aš neapsivil̃kus, marškinių neturiu (ps.) KzR. Kaip aš eisiu šokti, ka aš neturiu marškinelių apsivil̃kti (ps.) Žd.
4. tr. aprūpinti drabužiais: Bėda vaikus pripenėt i apvil̃kt Aps. Kiek mokėjo, mokino, apvil̃ko tuos vaikus Slm. Kito neapvilksi̇̀, neprigirdysi (reikia savo šeima rūpintis) Klt. Grynas basas atejo, ana apvil̃ko – basioku atejo (apie užkurį) Švnč. Sena, gana vaikai ką apvil̃ko Ad. Pasoginę karvę pardaviau i apvilkaũ povaikius Klt. Kap ištekėsi až bagoto, būsi aptaisyta, api̇̀vilkta Rš. Kokių jam rūbų nebėr, kuo jis nebeapi̇̀vilktas? PnmR. Reikia i apvil̃kt, i apaut bernas Imb. Kuris àpvelka visus, nuogas šaltyje guli DP39.
^ Ubago nei pavalgensi, nei apvilksi̇̀ Dglš. Maža bobelė visą svietą apivelka (adata) LTR(PnmR).
| refl.: Neapsvilksi̇̀, neapstaisysi iš penkiolikos kapeikų už [darbo] dieną Kvr. Reikia žmogu[i] gyvent, reikia apsiaut, reikia apsivil̃kt Plvn. Ir pavalgęs, ir apsivil̃kęs, apvelėtas [senukas] – gerai gyvena Aln. Pats perkasi ir apsivil̃kt, ir apsiaut, ir iš indų, kas reikalinga Krs. Latvijoj gerai mokėjo, te ūkinykai dideli, tai, būdavo gi, ir apsi̇̀velki [iš algos] Zr. Linų neturėsi, tai ir neapsivilksi̇̀ Vvs. Reikdavo gi apsvil̃ktienai, tai verpdavom ir ausdavom LKT306(Skm). Kai reikia apsvil̃kt, eini grybauni, parduodi Kpč. Mes apsvil̃kdavom baravykais (pardavę baravykus) Dglš.
5. tr. R59, MŽ79, N, Lp, Ds apsiūti, apkalti kuo iš viršaus ar aplinkui, aptraukti, apmušti: Sagas padarydavo iš medinių pagaliukų ir apvil̃kdavo kailiu Bsg. Lopšio lankas àpvilktas medžiaga Dg. Apvilkti̇̀ kaliniai Ker. I vyram apvil̃kdavom [kailinius] – spindžia tie milai Grz. Apvilkti misingiu L65. Apvilkti ratą B. Apvil̃kti ratpėdžius, t. y. aplėgioti J. Mašinas visokias kuliamas taisydavo, visokius daiktus, ratus visokius apvil̃kdavo Kp. Legas būt gerai vytelėm apvil̃kus Sdk. Padirbdino skrynią sandaros, tikru auksu apvilktą, į kurią įdėjo toblyčias įstatymo Dievo S.Stan. Bevelijos tukint savo šunis ir kuinus, apvil̃kt sienas šilkais ir auksu DP16.
| prk.: Mokėjo mintį apvilkti taip, kad jau sunku buvo ją nedviprasmiškai suvokti B.Radz.
ǁ apmauti (dantis): Du dančiu apvil̃ko i da liko [aukso] Slm. Lig šaknų nulūžta [dantys], išgriūva, kad ir apvil̃ktas Plvn.
ǁ padengti: Ankštys su kevalais iš lauko ir iš vidaus žieve skūrinta apvilktos P. Kad kartais minkštainį pameta višta, tokia plėvike tik àpvilktas Erž. Tik kaulai, oda apvilkti̇̀ (toks sudžiūvęs) Drsk.
| prk.: Apvilkai mane negarbe ir gėda V.Kudir.
6. tr. apkloti užsidedant, apaugant ir pan., apeiti: Sunkūs, tamsūs debesiai apvilko dangų V.Piet. Žvaigždes apvilko juodi debesys J.Marc. Dūmikai smagesni prie darbo iš ryto, kada smagenys jų da neapvilktos tabaku V.Kudir.
| prk.: Reikia…, idant ana (šviesybė) nebūtų apvilkta debesimis ir rūku žemiško drėgnumo A1884,331. Jau ir akis man apvilko silpnybė S.Dauk. Kokis skausmas taip didis tau akis apvilko? V.Kudir.
| impers.: Liežuvis apvilktas KlK12,7. Akys tik àpvilktos, jau gėręs Snt. O jiem akys girtiems apivilktos LMD(Pl). Jau girta, akes išverstos, kokios tik àpvilktos, veidai jau raudoni Srj. Apvilktõm akim parė[jo], visas purvinas KzR. Iš baimės jau jai ir akis apvilko: pataikė in medį ir užsimušė (ps.) Brt.
| refl.: Medis kai apsi̇̀velka geleže, tai da baika Slm. Ašis apsivil̃ko purvais – negal šalant bepavažiuoti Šts. Tvenkinys apsivil̃ko dumblu BŽ162. Apsivil̃ko visas dangus, ilgai lys Vvr. Dirvos jau apsivilko žaliu javų ir žolių rūbu TS1899,5.
ǁ impers. N, Lkč, Nmj, Kt, Kp aptraukti valkiumi (apie kataraktą): Akys apvilktos, tik baltakiuoja Snt. Jo [akys] baltai api̇̀vilkta Dbk. Jos viena akis apvilktà, kažna, ana juo mato? Klt. Buvo àpvilktos akys tokia tamsa Grd. Api̇̀vilktos mano akys, juoda tik juoda viskas Žl. Į metus laiko apvil̃ko akis, aperavo, prisimetė dar kita liga Sutk. Muno vyro buvo apvil̃kę akis, Kaune anam atdarė (operavo) End. Tėvas susirgo – akims nemato, akis apvil̃ko Krž. Trissyk išgėrė tų žolikių, i jai apvil̃ko akis PnmŽ. Viena akis pradėm apvilktà Šv. Apvil̃ko abi aki, devyniasdešimt metų – kas lups tą vilkį Krš. Apvil̃ko akį, daktarai lups Rdn. Kiba tau akis apvil̃ko, kad nieko nematai Lp. Kad akys arba kaltymu apvilktos yra, arba pusėtinai apakusios: tad tuojau kiti sąnariūs tamsybėse gyvena DP559.
| refl. Skr: Mano akys apsivil̃ko, nieko nebemato Ėr.
ǁ impers. aptraukti valkčiu (apie miltligę): Vienais metais buvo labai apvilkti̇̀ agrazdai Žl. Apvilkti̇̀ agrazdai pigiau Kvr.
7. intr. aplink apibraukti: Jis pirštu tik apvil̃ko ir atasukė butelį Slm.
◊ aki̇̀s apvil̃kti Alv apgauti, įtikinti melu: Lietuviams inteligentams apvelka akis kiti, kad nebesugeba pamatyti savo giminumo A.Sm. Jau, matyt, mums tik akis nori apvilkti TS1904,1. Daugumas, norėdamas tikriems lietuviams akis apvilkti, įšneka, būk lietuviai dirbą dėl Maskolijos A1884,176. Ir negirtam kai kada aki̇̀s apvel̃ka Trgn.
pelė́dos sermėgà apsivil̃kti; MŽ, N, S.Dauk esant neramiai sąžinei, ko gėdijantis, slapta pasišalinti, nepasirodyti: Apsivilko pelėdos sermėga B. ×
vélnio skūrà apsivil̃kti Šv, Krš, Pp pasidaryti suktam.
vil̃ko káiliu apsivil̃kti; E nenorėti klausyti: Aš matau, kad tu vilko kailiu apsivilkai KlK10,39(Šmn).
1 atvil̃kti, àtvelka, -o tr. K, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut, N, M, L
1. traukiant atitempti, atitęsti: Atatraukiu, atvelku SD218. Atvil̃kęs pro langą tiktai cinkt į tą langą tą šunį Žd. Pri balos atvil̃kęs i užkasęs tą avį [vilkas] Krž. Medžius liuob atvil̃ks su jaučiais teip pat paprasti žmonys Brs. Par peleniją, kaip būdavo baliai kur nors, žiūrėk, ir àtvelka stulpą kokį prisirišę Grz. Traktoriais atvil̃ko klėtį ir pastatė prie mūsų Šd. Pavasariais jiems (vaikams) visokių gėrybių atvelka B.Radz. Beregiant vaikiukai atvilko ekėtes, paguldė ant tų piršlį nebagą ir traukė M.Valanč.
| refl. tr.: Atsivilkaũ aš šitan galan [kubiliuką] ir užsitraukiau ant pirmutinio to pastoliuko Kpr. Atsivil̃ko int kiemo tuos medžius Nmj. Kur klėtis yra, tai tą atsivil̃kom, ir kryželį atsivil̃kom Antš. Mūso svirną kulkozas nusitempė, aš atsi̇̀velku atgaliau Krš.
2. sunkiai atnešti: Vos atvilkaũ tokią naštą šieno J. Maišą mėsos atvil̃ko Dglš. Velnias atvil̃ko geležį labai didelę, kad žmogus nė vieno galo nepajudina (ps.) Sb. Ką tas vaikas àtvelka – patrūks Krš. Da jy telyčiom [v]andenio atàvelka Kp.
| refl. tr.: Atsi̇̀velki [gyvulio] galvą dviejuos nueję Kp.
ǁ menk. atnešti: Šaukščiokus atàvelku, išsimaišysta arbotą Vj. Šnypšdamas atvil̃ko šampano butelį, palaižėm susėdę Krš. Starklizdis yra, tai starkai gyvačių àtvelka Vb. Kai aš mirsiu, man vainiką atvil̃k, ka niekas negalėtų panešt (ps.) Pš. Bėgi bėgi žmogus, pasijusim, ka čia (į kapus) atvil̃ks greit Jrb. Tau paštininkė atvil̃ko laiškų Krš. Aš neprašau atvil̃kt, kad àtvelka – nemesi KzR.
| prk.: Ar mato šito pavidalo polemistas, kiek pragaišties atvelka jis lietuvystės reikalams? V.Kudir.
| refl. tr.: Atsivil̃ko viską, ką ji tura Rsn.
3. menk. atvežti, atgabenti: Pamatė visi, kad ana àtvelka kažin ką ragės[e] Als. Va kokią kukelę atvil̃ko Švnč. Kai jijė atvažiuo[ja], àtvelka skudurų Smln.
4. jėga, prievarta atvesti: Vilktinai atvil̃ko tą vaikį, nenorėjo eiti Krš. Ir mañ atvil̃ko už rankos to[ja] mergaitė įsitvėrus Kp.
| prk.: Nenusigąsk, ka į pasaulį neatvil̃ksi kokių kluikių (nepagimdysi vaikų) Šll.
5. ateiti: Ans atsivil̃ko kaip valkačia J. Čia koks ubagas atsivil̃ko Vžns. Viškum gi girtas atsivil̃kęs ir sugriuvo prie durų Slm. Ko čia atsivilkai̇̃ girtas kai šuva? Dbk. Prasimeta, kad eina tėvų palankyt, o atsi̇̀velka pagert Mžš. Je, lauksu aš ten, kol ans atsivil̃ks! KlvrŽ. Kur būs buvęs, atsivil̃ko ir tas! Užv. Atsivil̃ko kokia bobyna ir sėdi Mlk. Atsivil̃ko čia visi, do ir sėdi Zt. Šutink, iš kur atsivil̃kęs Eig. Šuo lo[ja] – kas nors jau atsi̇̀velka pri mūso Dr. Tiek lakstė, tiek lupė kumelę jodinėdamas, kad an rytą led gyva beatsivilko an klėtį BsPII232. Kurie ledva vieną sykį ant metų spavėdnės šventos atlikti ant Velykų privesti atsivelka, negadni yra akių Dievo Tat.
| prk.: Atėjo pavasaris ir vėl ta pati bėda atsivilko TS1900,9.
6. refl. menk. lėtai atvažiuoti: Visą dieną važiuodami, vos vakarop in Čekiškę teatsivilkomės Rp.
7. atitolinti, atidėti: Kaip tai negerai yra atvilktie pakūtą šventą nuog čėso iki čėsui, nuog dienos iki dienai Tat.
◊ kójas atvil̃kti šiaip taip, sunkiai ateiti: Dar kójas atvilkaũ į miestelį Ėr.
1 ×davil̃kti, dàvelka, -o (hibr.)
1. tr. D.Pošk traukiant pritempti, pritęsti prie ko.
| refl. tr. D.Pošk.
2. refl. pakankamai apsivilkti: Mano vaikai vargo regėję: i nedavalgę, i nedasvil̃kę Dglš.
1 įvil̃kti, į̇̃velka (įvel̃ka), -o tr. K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut, M, Amb, L
1. velkant paviršiumi įtraukti į vidų: Kad nebepàneši ant pečių šiaudų naštos, tai vilktè įvil̃k Š. Pirma lazdą inkėlė, paskui kojas invil̃ko Srj. Šiaip taip ratus į vazaunę įvilkáu Vkš. Tėvo lovą aš čia įvil̃ksiu, tegu jis čia miega Jrb. Karvė jį įvil̃ko į tokius brūzgus Sutk. Į̃velka tą žmogų į trobą negyvą Lk.
| refl. tr.: Ka būč nepamačius, šuo būt į būdą įsivil̃kęs Jrb.
2. menk. įnešti: Velniams tus bezdus įvilkái – smirda pats ožys End.
| prk.: Idant dabar šita išgaišinanti ir teriojanti sloga į mūsų žemę neįvilkta būtų prš. Čia ta liga, per svetimus galvijus, čionai slapta iš kito kampo atgabentus, įvilkta Kel1856,35.
3. įvežti, įgabenti: Du vežimuku dobilų įvilkáu Grg.
| prk.: [Vaikas] užganė keturiosdešimts pudų javo, invil̃ko namam Drsk.
4. jėga, prievarta įvesti, įtempti: Paskiau ir į jaunųjų lovą į̇̃velka [piršlį] Tl.
| refl. tr.: Taip muni [į trobą] įsivil̃kęs[is], a primuši? Rdn. Kitas kitą įsivil̃kdavo į prūdą, mėšlus išvežę Vn.
5. užtraukti ant kūno, užmauti: Pasiuvus naujį drabužį įvil̃k, t. y. įsiausk J. Da į̇̃velka, bet jau ankšta toki [jupelė] Trk.
| refl. tr.: Labai sunku insivilkt [paltą] Brb. Jeigu pernai siuvo, šiemet gal jau neįsivil̃ksi Vdžg. Jug aš ir ne velnias, įsivil̃ksu kelnes Krg.
6. ŠT47 aprengti (drabužiu): Apsisiautęs vaikščioja, neįvilktõm rankom Š. Ranka sutino, nei rankovėn invil̃kt Tvr. Berniokas tik iñvilktas baltais marškiniais Klt. Davatkavo baltoms skarelėms, o kaip išmoko regulas, įvilko į juodas jupeles Pln. Taip ir gulėjo senasis Dirda ant lentos, įvilktas į įkapes J.Balt.
| Ans į maišą į̇̃velka šakę i dalgį LKT147(Rsn).
| prk.: Tik tuo rūsčiu metu, dėvint kario milinę, suvokiau į poetinį rūbą įvilkto žodžio ypatingumą rš.
| refl.: Tai nutuko: nė į vienus marškinius n’įsi̇̀velka Jrb. Tokia siaura rudinė, kad negaliu įsivil̃kti Š. Ateina kokios, abi juodais paltais insvil̃kę Klt. I putras įsivil̃kę, o papeisiai muilini (nenusiprausę) Erž. Suknia (instr. sing.) šilko tik insvil̃kus i tampos Klt. Sėdės an kelio į kailinius įsivil̃kęs Akm. Senis kiurksojo užkrosnyje, įsivilkęs į ilgus drobinius marškinius J.Balt. Ant nakties vėžys išeina iš savo skūros, o rytą vėl įsivelka LMD(Rz).
ǁ refl. pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: Insrėdžius, insvil̃kus, gražiausia [merga] Dglš.
7. užakėti: Miežiai neįvilkti̇̀ paliko Jnšk.
įvilktinai̇̃ adv.: Įvilktinai̇̃ sėti miežius, t. y. po ekėčiomis J. Pasėjom rugius įvilktinai̇̃ Yl.
8. refl. lėtai, sunkiai įeiti: Šiaip ne teip įsivilkęs į trobą, Švaksas pasisakė labai susirgęs TS1899,3.
ǁ menk. įeiti: Kurgi čia dabar įsivilkai̇̃! Š. Kai sustempa orie, tai įsivel̃ka tada gryčion Ds. Te nereikia kuryt, sakis, kas čia buvo įsivil̃kę Slm.
9. refl. nusitęsti, užsivilkinti: Įsivilko ilgas lietus sp. Jei nelyna, nelyna, jei įsi̇̀velka – tai nė su kumščia nebužkiši Vvr.
10. pastatyti, įtaisyti: Par mum nebuvo kam įvil̃kt stulpų alektrai Akn.
◊ į drabužiùs įvil̃kti išmokyti kunigu: Sūnus jau buvo įvilktas į drabužius LTR(Žg).
1 išvil̃kti, i̇̀švelka (išvel̃ka), -o K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Q65, SD422, H153,159, R, MŽ, Sut, N, LL298
1. tr. iš vidaus ištraukti, ištempti paskui save: O mūsų užvakar sarčiukas išdvėsė, išvilko jį į pakluonę Vaižg. Kiti ir su skūra, toliau ir nuo namų [nustipusį gyvulį] išvil̃kę, paliekti šunim sugraužt Lš. Mes ar kad kiek, ir būtume išvil̃kę [nustipusią] karvę už uodegos Sk. Vyras išvil̃ko iš karčemos girtą J. Aš šią naktį apdegiau, muni pusgyvį išvil̃ko iš trobos Krt. Aš ją (bičių motiną) į kitą gerą ir sveiką aulį įleidau, bet čia, neilgai trukus, bitės ją papjautą išvilko laukan S.Dauk. Akėjant… išraunamos dygstančios piktžolės, išvelkami daugiamečių piktžolių šakniastiebiai LTEI104. Pliaukši botagai, ragina, bet arkliai neišvelka už kažin kokios velnio ausies užkliuvusių ratų L.Dovyd.
| refl. tr.: Įėjęs viena ranka išsivil̃ko tą stalą Krs. Petrelis, išsivilkęs savo rogeles, pats atsisėdo priešakyje Mš. Matytum, kai antys ryja išsivil̃kusios varlę Jrb.
ǁ sunkiai, jėga iš vidaus išimti, ištraukti: Iš šulinio išvilkau pilną kibirą vandens sp. Šieną iš liūno led išvil̃kdavom Krs. Būdavo tokia [klampi] vieta, kad vilkte reikdavo išvil̃kt šienas iš Šiekštės Alz. Valkčiais i̇̀švelkam žolę an krašto Rm. Ir išvil̃ksma pašarus ant kalvos – bjaurios pievos Rt. Pažiūri, nuo stiebo pluoštas jau skirias, tai tada vėl i̇̀švelka iš tos sodželkos [linus] Kp. Rąstų buvo, liuob iš upės išvilkti̇̀, kur jau patapas buvęs Ms. O tie vėžiai kad apkibs, ta vos ištrauksi, vos išvil̃ksi tus vėžius Vž. Pamary ant kranto išvilktas stovi prakiuręs burinis laivas I.Simon. Tuo tarpu kiti apaštolai traukė tinklus, o išvilkę tujaus pradėjo kepti žuvį ir valgyti M.Valanč. O anie, išvilkę laivus ant krašto, vis palikę, nuėjo paskui jį BtLuk5,11. O kuo metu [tinklas] pilnas yra, tada išvelka ant krašto VlnE187.
ǁ gelbstint jėga ištraukti įklimpusį, nugrimzdusį: Karvės įlįsdavo gatavai, reikdavo išvil̃kt Antš. Atėję trys ar keturi vyrai su virvėm ištraukdavo tą karvę iš balos ir išvil̃kdavo ant sausumos Sb. Gerai, kad žuvautojai kirto ekertę, tai išvil̃ko [skęstantį] Kp. Nebgyvą jau beišvil̃ko [iš upės], bet biškį judėjo Gršl.
ǁ iš vidaus išimti: Jau sūri [mėsa], tai i̇̀švelka iš sūrymo ir kaminan [rūko] Alz.
ǁ ištraukti, pavogti: Įkišo ranką ir išvil̃ko lietsargį Krš.
2. tr. priversti išeiti, išsivesti, išsitempti paskui save: Kelis žodžius dar jis prišaukė Matui, kurių svetimieji nesuprato, o tada išvilko vokiečiai jaunąjį lietuvį bajorą I.Simon. Išvilko Andrių tėvas ir Jonas į prieangį ir ėmė mušti P.Cvir.
| refl. tr.: Jis ir mane išsivil̃kdavo į svečius Bgt.
ǁ prievarta ištempti, ištraukti: Išvil̃ko jį iš traktoriaus i suspardė, sužaliavo (nj. sužalojo) Vdk. Vos mes išvedėm: įsispiria tai kojom, tai rankom, keturi vilkom ir vos išvil̃kom laukan [išvežti į psichiatrijos ligoninę] Kpr. Jį už plaukų nutvėrė, išvil̃ko Lg. Aš jau vedėja buvau dainuot, tai vyrai poneval išvil̃kdavo iš namų Slm.
| refl. tr.: Tik mane už plaukų išsivil̃ko, ka ėmė duot ma[n] su rykšte Stak. Išsitraukdavo, išsivil̃kdavo iš po palovio [girtas parėjęs] i nulupdavo kūčkailį (primušdavo) Up.
ǁ ištraukti, išvesti kitur gyventi: Prietelkos paleistuvės vyrus savo vilkte išvelka iš tėviškių P.
3. tr. išnešti, ištempti (ką sunkų): Da maišą miltų išvilkáu į kaimynus Gršl. Kiek aš [v]andens [žąsims] išvilkáu Užv. Nagom visa ką išvel̃ka žmonės, pigu Sug. Visa ką išnešė, išvil̃ko Krs.
| refl. tr.: Ji visą maistą išsivil̃kus, išsinešus Bgt.
ǁ refl. tr. nudobus išsinešti: Jei vilkas užuodė, ka avinas yra, tai pamatus išsikasdavo i išsivil̃kdavo PnmŽ.
4. tr. menk. išvežti, išgabenti: Išvil̃ksu aš tus katinus po šimts keturioleka Krš. Matai, kiek grūdų išvilkaũ prievolei Slm. A lašinį kokį palaikysi – suleka išsmukę (peralkę) [vaikai] i i̇̀švelka į tus savo miestus End.
ǁ prievarta išvežti, ištremti: Per karą mano mama buvo į Rusiją išvilktà Smln. Ji buvo išvilktà, o dabar partraukė Smln.
5. tr. impers. esant traukai išnešti, ištraukti: Kai kaminą pašildau, tuoj visa (šilumą) i̇̀švelka Akn.
6. tr. išreikalauti, išgauti: Gaunu pensiją, vaikai ir i̇̀švelka Krš. Kiek tie vaikai kapeikų iš munęs i̇̀švelka! Krš. Naudos negalia išvil̃kti, nereik i tėvo Rdn. Sūnus labai daug išvelka pinigų iš namų A1885,98. Pirmiau reik visus gilius (kryžius, tokias kortas) iš anos išvil̃kti Krš.
7. refl. menk. išeiti: Išsivil̃ko kažin kur iš namų ir valkiojas visą dieną Š. Viską suėdė, išgėrė ir išsivilko! V.Piet. Vyras kažkur išsivil̃ko iš namų Jnš. Kad ir kojų nepavelka, dėlto tanciun išsivelka LTR(Aln). Ko tos giltinės išsivil̃kusios neparsivelka? Krš. Bernai, velniai, išsivilko į gūžynes, o man liko arkliai šert Brt. Sekmadienė[je] buvau išsivil̃kęs į svečius Grd. Boba kaži kur išsivil̃ko vaikus palikusi Pgr. Pijokai kaip įsigera, nebžino, ka reik išsivil̃kti Pln. Išsi̇̀velka kožną vakarą i tampos patvoriais su tom mergelkom Grz. Man tiek pikta, ka Jonas vėl kur išsivil̃ko Brž. Kur tas nelabasis buvo išsivil̃kęs? Krš. Nėkur nebuvai čia išsivil̃kusi teip tolie? Trk. Sudiev, išsi̇̀velku! Rdn.
8. tr. šiaip taip išlaikyti, iššerti: Ilgiau neišvilks savo gyvolių kaip lig Velykų: pritrūks pašaro Dr. Žolės, pieno, parūgų į vandenį įpilti [paršui vasarą] – teip ir i̇̀švelki Kl.
| refl.: Lig rudenies būtumiam išsivil̃kę kaip nors End.
ǁ išauginti: Mano dukrą sesuo išvil̃ko Akn.
9. intr. Yl šiaip taip išgyventi kurį laiką: Jug anam reik tą dieną išvil̃kti Trkn. Jeigu išvil̃ksim šią žiemą, tada ilgai gyvensim Šln. Kažin, gal neišvilksiù tiek (šimto metų), kontrakto sudaryta nėr (juok.) Pnd.
10. tr. Sut, ŠT14 nutraukti nuo kūno, numauti: Išvilko anys jam jo sermėgą BB1Moz37,23. Tur po tam savo rūbus išvilkti ir kitais rūbais apsivilkti BB3Moz6,11.
| refl. tr. R, MŽ: Išsivil̃k mantelį KI32. O strokais pamiršo žvaigzdžių rūbus išsivil̃kt Jrk80. Dvi laumi skalbės ir buvo išsivil̃kusi savo plunksnų drobužes VoL286.
| prk.: Išsivilkis, Jeruzale, savo gedulingą rūbą BbBar5,1.
ǁ nutraukus nuo kūno atimti: Paletą išvil̃ko, pinigus atėmė Aln. Teip atsitiko, kad ir man jeką išvil̃ko Plšk. Anie nučiupinėjo, ka kelnes merga tura, ir išvil̃ko kelnes sau Rt. Sermėgelę milo pilką žyds už orielką išvil̃ko (d.) Plt.
11. tr. ŠT52 išrengti: Iš drabužių išvil̃kti vagį J. Vagys žmogų išvil̃kę nuogą paleido Š. Išvilkai̇̃ tokį velnią! Mlt. Nevalkiokias naktims – išvil̃ks vieną sykį iš švarko Krš. Išvil̃ko iš paleto Krž. Tu nevilkis su ta bliuska, išvil̃ks tavi kas norint (labai graži) End. Išvil̃ko tokį vyrą iš kelnių – i viskas Trk. Ka jie plauna [vaikus], išvil̃kę, marškinėlius pakeldami Mšk. Kaip tik pienas užvirė, liepė jį išvilkti nuogą DS78(Rs). Sūnus Tavo davės išvilkti iš rūbų savo brš. Jį išvilko ir apvilko kanicha BPI382.
| Jis išvil̃kęs iš tų apdarų ma[n] knygą šitą Graž.
^ Čia išvilko, ten nudavė KrvP(Grš). Maža moteriškėlė dvejais kailiniukais, ją išvelkant reikia verkti (svogūnas) prš.
| refl. R50, MŽ67, Sut: Darbymety tik reikia išsivilkti ir kirsti iš peties J.Paukš. Tasai (sūnus) iš naminio darbo rūbo neišsivelka kaip kažkoks vargšas samdininkėlis V.Krėv. Išsivil̃k, šiltà į stubą Sg. Pjaunam visi išsivil̃kę Lnkv. Išsivil̃kęs – paršalsi! Rdn. Ką tu čia plika išsivil̃kusi po tą pievą darei? Dov. Ana, išsivilkusi iš drabužių, lindo į pečių DS233.
^ Prie darbo apsivilkęs, prie valgio išsivilkęs LTR(Plng). Iš namų apsirėdyk, girioj išsivilk B.
ǁ refl. apsinuoginti, madingai nepridengti kūno dalių: Išsivil̃kusios mergos, valkiojas be jokios sarmatos Krš.
ǁ apiplėšti: Ir išvilkęs kunigaikštystes ir valdžias, vedė jas ant pavaizdo, regimai triumfą darydamas iš jų pats per save BtPvKol2,15.
12. tr. išnerti, nulupti kam odą: Lupikas arklius išvilko N. Karvę iš marškinių (kailio) išvil̃ko Alk. Geras katinas – guli pelės tik i̇̀švilktos iš skūros Klt. Vienas žuvis iš kailio i̇̀švelka, kitas marinuoja Adm.
13. refl. išsinerti, išlįsti iš odos: Pavasarį, kovo mėnasį, tai jos išsivel̃ka iš savo rūbų, gyvatės Ml.
14. tr. atitikti tam tikrą dydį, išimti, išpildyti: Tu gerai išvelki̇̀ šitą suknelę Klt. Tu išvelki̇̀ rūbą, o man par žemę tęsias Klt.
15. tr. sunkiai ką pasakyti, ištarti: Pakol i̇̀švelka žodį, nusibosta ir laukti Krp. Jau ana led žodį i̇̀švelka Trgn. Grafo gerklę siaubas užsmaugė, jis nebegalėjo žodžio išvilkti rš.
16. tr. išgiedoti: Kregždės visokiom notom i̇̀švelka tą giesmę Žml.
17. tr. pratęsti: Reiktų da išvil̃kt šitą darbą koc metus Tr.
ǁ intr. pragyventi kurį laiką: Ligonis po operacijos dar išvil̃ko metus ir tuoj mirė Bgt.
18. tr. išplakti, ištinti: Dalgio ašmenis reik plačiai išvil̃kti Šts.
◊ [sàvo] gyvýbę išvil̃kti šiaip taip išgyventi: Kas tau duos [gerai pavalgyti] – ka tik gyvýbę i̇̀švelki End. Žiemos laiku nereik kiaulėms daug miltų, jos išvelka savo gyvybę per žiemą su menku pašaru rš.
į áikštę (aikštė̃n, į šviẽsą) išvil̃kti kng. iškelti į viešumą, viešai paskelbti, išaiškinti: Ir kam iš tikro buvo namų dalykus išvilkti į aikštę TS1900,4–5. Teismas išvilko aikštėn šių nežmoniškų nusikaltimų įkvėpėjus sp. Tiesą nelengva išvilkti į šviesą! P.Vaičiūn. Išvilktas aikštėn tarmės žodis yra senų seniausias, nors jis kitam rodosi naujadaras A.Sm. ×
iš jùpų išvil̃kti Jdr, Brs pastūmėti mesti kunigystę: I seniau neištūrės [klierikai]: veizėk, ir išvil̃kusi kokį iš jùpų gražesnė merga Krš. Ne vieną [klieriką] mergės yr iš jùpų išvil̃kusios – jug ir anie vyrai, nenusilaiko kitas Eig.
iš kélnių išvil̃kti nuskurdinti: Šiemet mane žemės ažėmimai ir iš kélnių išvil̃ko Prng.
iš rū̃bų išsivil̃kti mesti kunigystę: Anai metais buvo išsivil̃kę iš rū̃bų du kunigai Šmn.
kójas išvil̃kti
1. sunkiai išeiti: Arkliai vos i̇̀švelka kójas iš tvarto Rmš. Ir Eliukę reikia gydyti, ir kaliniui maisto nors šiek tiek patiekti. Kitaip jis ir kojų neišvilktų Pt.
2. išsigelbėti, pasveikti: Šiaip teip kojas išvilko Všk. Vos kójas išvilkaũ iš ligos Rmš. Kaži ar beišvil̃ks tėvas kójas? Sml.

liežùvį išvil̃kti sunkiai pratarti, pasakyti: Latvis nenoromis kalba lietuviškai, o lietuvis, jei šiaip taip latviškai išvelka liežuvį, stengiasi pasirodyti latvis A.Sm.
nósį išvil̃kti išsigelbėti, pasveikti: Kažin ar aš išvilksiu nosį po tos aperacijos Slm.
rankóvę išvil̃kti pralošti: Aš išvilkaũ rankóvę Šts.
svei̇̃ką káilį išvil̃kti pasprukti, išsigelbėti: Ką ten! tas vaikigalis ir vakar vos vos tik spėjo išvilkti sveiką kailį par duris, būtų ta (motina) vėl aptalžius KlK10,38(Jnš).
1 nuvil̃kti, nùvelka (nuvel̃ka), -o tr. Š, DŽ, NdŽ; SD1204
1. SD462, Sut, K, LL316 paviršiumi nutempti, nutraukti, nutęsti: Nuvelku kur SD442. Nuvil̃k maišą ten J. Už kojų virvę užnarysi i nuvil̃ksi Jrb. Až kojų ažrišę miestelin nuvil̃kdavo ir an rinkos numesdavo [miškinį] Skp. Nuvil̃ko į tą duobę ir užkasė [žmogų] Sk. Išrautas kelmas ir nuvilktas – tik šliūžė BsPIV22(Brt).
^ Neina kaip perskaityt: kai atžagarias kačiukas nùvilktas per lapą Pžrl.
| refl. tr.: Pamatėm, kad šliūžė: nusi̇̀vilkta [avis] in griovį, bent kiek paėsta [vilko] Kp. Galėste tą patį namą nusivil̃kt [į gyvenvietę] Grz.
ǁ nugalėti velkant: Suriša keturias vištas į krūvą i žiūri, katra nuvil̃ks Pš.
2. sunkiai nunešti: Su dvim tašim nuvil̃ko visa ko Krš. Toj lapė, nuvilkus gana gerą galą, atsirišo maišą pažiūrėt, ar riebios vištos BsPIV282(Brt). Po daugio kilių grybų nùvelka punktan Drsk. Bent keselį [grybų] nùvelku per bolių Šmn. Levokas dvi kašeles vyšnių nuvil̃ko parduot Dglš.
ǁ menk. nunešti: Paskerdei jau paršelį – rūpi nuvilkti motynai mėsos ryšį! Žem. Ant veselijos nuėjo, nuvil̃ko paklodžių glėbį – nei prie stalo nekvietė! Mžš. Tuos pinigus nuvilko in karčemą, tol gėrė, pakol visus pragėrė BsPIII165(Brt).
ǁ nepastebėtą nunešti: Meisą jau šunys nuvilkę LTR(Plng). Vilkas veršį papjovęs nuvil̃ko NdŽ.
^ Ilgą iešmą bedrožiant, šuo kepsnį nuvil̃ko Gl.
| refl. tr.: Vilkas paršelį nusivil̃ko į mišką ir suėdė NdŽ.
3. nuvežti, nugabenti: Nenuneši ekėčių pats į dirvą – ant ekėtvilkų antsidės i nuvil̃ks End. Įduosu kokiam šoperiukuo – nuvil̃ks tau uogų, obūlių Krš.
4. jėga nuvesti: Negali nuvil̃kt tas avis, neina Gs. Nuvil̃ks tus gyvolelius į tą žvyro duobę, ten anų gyvybę atims Varn. Nematė nėkas, kaip aną kur nuvil̃ko į tą kalėjimą Lk. Nuvil̃k, sako, šitą [girtą] diedą Kbr. Ka atvažiuo[ja], ta nū̃velku į bažnyčią Kv. Paėmęs už barzdos, nuvil̃ko [senį] in girią BsPIV22(Brt).
5. nueiti: Nusvel̃ka ūlyčion ir sėdi pardien – namie darbo tiek yr Skdt. Mano vyras nusivil̃kęs girtuokliauja Upn. Vėl buvo pas tuos bernus nusivil̃kus, tris dienas girtuokliavo Krs. Pasenau, be kojų, nenusi̇̀velku nė į bažnyčią Krš. Nusvilkai net in kitą sodžių Lš. Po to nušaudymo kelintą dieną nusivilkáu į tą miškelį – o smarvė! o kraujo! Plt. Koks vienas iš kaimo nusivil̃ks liuob, pabalsuos, o taip nejo Rdn. Nenusivil̃k tol, paskui atgal kelio nežinosi Sld. Nusivilko į savo trobą ir lig savo guolio Vd.
ǁ nuvykti: Pavasarį nusivilkau į Salantus Sekminių atpuskus pelnyti M.Valanč.
6. refl. sunkiai nuvažiuoti: Dvesa, rodos, muno kumelė, i gana, šiaip teip nusivil̃kov lig Rietavo End.
7. SD1204, H153, MŽ67, N, LL174,321 nutraukti nuo kūno, numauti: Nuvelku rūbus SD462. Neduoda rūbo nuo pečių nuvil̃kt velėt, sako, suplėšysi Klt. Saulė ir vėjas derėjęsis, katras nuvilks žmogui sermėgą Sln. Nu savęs [girtuoklis] nuvil̃ks, už kelias kapeikas užstatys šarką End. Nu nuvil̃ko mun tas kelnes žemėn, aš palikau plika Vgr. Kaži kumet brangį drabužį nu savo nugaros nuvilkęs atidavė nuogam M.Valanč. Šventieji mūčelnykai nuvilkdavo rūbus savus ir dėdavo ant kelio DP5.
| prk.: Ąžuoleli, kas tavo žalią kostymą nuvil̃ko, kas su pilku apvilko? End. Ligas nuovilkęs Adomo užustojo sūnu Dievo Mž416. Nuvilk… senuosius anuos rūbus, tatai yra visas nuodėmes ir piktuosius papratimus DP4. Nuvilk nuog tave piktą paprotį tavo: nunuogink dūšią tavo po akim kunigo SPII169. Rūstenybes nuog save nuvelkam PK193.
| refl. tr. R50, MŽ67, N: Nusivil̃k marškinius J. Šlapius drabužius nusivil̃ko Vkš. Nusvelkù nuo savęs rūbus i minu šieną, niekas nepadeda Klt. Tėvas nusivil̃ko parėdnes Jrb. Nusvil̃k tas skaras, ba su skūra nuvilksu Mrc. Tus gerūsius drabužius reikėjo nusivil̃kti Sd. Ans tus drabužius nusivil̃kęs – pliumpt į tą [v]andenį – i nuskendęs LKT49(Pkl). Nueidavo paupėn maudytis, nusi̇̀velka tuos rūbus, numeta – supranti, blusos šoka PnmR. Ragana vėl liepė jai nusivilkt marškinius VoK132(Mrj). Nusivil̃ko visas drapanas Dl. Savo ploščių nusivilkáu purviną, padėjau ant rankos ir įejau Varn. Šarką nusivil̃kęs, ten pasidėjęs ant ežios Plt. Sejoną nusvilkaũ, atsigulau – da nemiegu. Tik smilkt kas (gyvatė įkando) Dgč. Vyrai, katrie buvo pijokai, o neturėjo iš ko gert, nevet ir apatines kelnes nusivil̃ko ir užstatė Krp. Reikėjo, sako, kelnes nusivil̃kti i parodyti: šitai muno dvaras y[ra] Skd. Ir nusvil̃ko dukružėlė baltus marškinėlius, ir parodė motinėlei mėlynus petelius DrskD103.
| Jaunasis prieš gulsiant nusivelka vėžio odelę ir palieka neišpasakytai gražiu jaunikaičiu LTR(Brž).
| prk.: O nusivilk ir atmesk anus senus rūbus anų senų užblūdijimų savo MP131. Ąžuolas nusivilko savo žaliąjį rūbą J.Balč.
ǁ nurengus, numovus pasisavinti, pavogti: Jei eisi už to bambizo, tai viską nuvil̃ksiu, tik su marškiniais paleisiu RdN. Yra kad ir čiukolus nuvel̃ka [senelių namuose] Avl.
ǁ numovus paimti kaip užmokestį: Sermėgėlę milo pilko žyds už arielką nuvil̃ko JD1425.
ǁ refl. pajėgti nusimauti: Tims jauniesims kad reikėtų taip dirbti, tai gatkų (apatinių kelnių) nebnusivil̃ktų Akm.
8. SD1101, SE259 nurengti: Kūnas jo saulės nematęs, nuvil̃k vaiką Klt. Nuvil̃ko nuogą ir su kareivišku diržu žakt Žl. Nuvil̃kdavo juos (šaudomus žydus) – nenuvil̃ks, tai daug aukso prapuls Kp. Ir nuvil̃kę apvilko jį skreiste purpuros DP167.
| Tuojau juos sutiko namų savininkė, nuvilko juos ir pasodino SI176.
| refl. intr., tr.: Nusvilkaũ ir atsiguliau Aln. Parejęs [girtas] nigdi nedegdavo žiburio, nebenusi̇̀velka ir gula jau Kpr. Aš sena, negreita: kol aš apsivelku, kol nusi̇̀velku – krapštulė gi jau Plvn. Jis liepė mane nuogą nusivilkt Ln.
^ Iš namų apsirėdyk, girio[je] nusivil̃k Sch90.
9. nulupti, nudirti: Kaip bematant žydas [gyvulio] odą nuvil̃ko Rd. Jis (šuniukas) tuoj ir skūrą nuo jo nuvil̃ks, bet katinas tyli Kpč.
^ Vilkui skūrą nuvil̃k, anas vis tiek vilkas Klt.
| refl.: Prisplėšia, pamerkia [liepos] šakas, atšunta – tuoj tas kailis (žievė) ir nusvel̃ka Žl.
10. pašalinti (valkių): Vežė pas daktarą, tei nuvil̃ko, nuėmė valkį [nuo akių] PnmŽ. Kaip užtrauks dar [akis], atvažiuok, nūvil̃ksma Grd.
11. tęsiamai ištarti, nutęsti: Nuo Panemunėlio tai te jau nùvelka žodžius, o čia stačiai [kalba] Pnd. Biržėnai tai teip trumpai taria takš takš, onuškėnai nùvelka ilgiau Svn. Kalba tai nei Dievu[i], nei žmogu[i] – giedodama kad nùvelka Slm.
12. Alk volu nulyginti, nuvoluoti: Kelią nuvil̃kti reikėjo Tlž. Nuvil̃k išvažiuotą kelią pirm, kol pradės šalti Klp.
13. nutęsti, nuvilkinti: Meistrai labai nuvil̃ko [darbą] Ėr.
| refl.: Visi darbai nusivil̃ko, sunku būs apsidirbti Ll.
◊ drabužiùs nuvil̃kti nuo kuprõs išprašyti viską: Su jais prasidėk, tai nuvil̃ks drabužiùs nuo kuprõs Snt.
kójas nuvil̃kti sunkiai nueiti: Pakilo ir nuvil̃ko kójas tolyn JT468.
paskutiniùs márškinius nuvil̃kti išnaudoti, atimti viską: Geras sūnus – nėr ko sakyti: kad sumanytų, tai paskutinius marškinius tėvui nuvilktų! A.Vien.
paskutiniùs márškinius nusivil̃kti nieko nepagailėti, viską atiduoti: Labutis yra linkęs nusivilkti paskutinius marškinius ir kovoti iki galo už savo teises rš.
paskuti̇̀nį sijõną nuvil̃kti gauti, išvilioti viską: Aš anai galiu paskuti̇̀nį sijõną nuvil̃kti, jei aš norėčiau Trk.
sutãną nusivil̃kti mesti kunigystę: Jeigu aš nusivil̃kč sutãną, tėvus kaip basliu užmušč Užp.
1 pavil̃kti, pàvelka (pavel̃ka), -o K, Rtr, KŽ, DŽ1; L
1. tr. SD286, Sut kiek vilkti paviršiumi: Pavilkaũ iš vietos maišą, pilną grūdų J. Gerokai pavil̃ko rąstą NdŽ. Pagriebęs už kojų [vagį], pavilko į laukymę, iškasė duobę, įmetė ir užkasė BsPII44. Tą vieną moterišką kareiviai pasiėmė ir pavilko toliau nuo tos malkinės Plšk.
| Intsakė, pavil̃kom namus in šoną – viskas atstatyta [prof. J. Kazlausko tėviškėje] Nmj.
| refl. tr.: Pragera, į šalį pasivil̃kę (pavogę) maišą kūlėjai Krš.
2. tr. velkant pakišti po apačia: Rytmetė[je] rado po pečiaus pàvilktą, sudegusį [žmogų] Nv. Ale tas i po šunio būda buvo pàvilktas Srd. Mūsų muzikantus katinas papjovė, po pečiaus pavil̃ko, kojos nepatilpo (d.) Lk.
| refl. tr.: Kaip tik [motinai] numirus, tuoj ta marti ją pasivilkus po lova, su jos ranka atkrapščius tuos piningus Sln.
3. tr. pajėgti, įstengti vilkti, tempti: Geri gyvoliai (arkliai), anie pavil̃ks i didelius tus ratus Kl. Arkliai vežimą vos pàvelka KII159. Arkliukas, prie stagutės prikinkytas, vos pavelka ją I.Simon. Arkliai ką tik pavelka, ką tik išbrenda, kėblina vos gyvi Žem. Rodos, kad kas būtų dešimt centnerių įdėjęs, ledva pavelka [arkliai] LTR(Krž). Arklys turi išeit an pavasarį geras, kad galėtum su juo dirbt žemę, o jeigu jis plūgo nepàvelka, ti niekai Jdp. Arkliai pavargo, vos drapaką pàvelka Jd.
| Senis šliūkčio[ja] kojų negalėdamas pavil̃kti J. Ma[n] tep koją skauda, ka tik pavil̃kt galiu Graž. Tą koją ma[n] sunku pavil̃kt Jrb.
^ Da šluotą ledu pàvelka, da galia ženytis (juok.) Jrb. Kai sulauksi mano metų, ledu pūslės nebepavilksi̇̀ Skp.
pavilktinai̇̃ adv.: Tris šimtelius algos gaunu, tai teip pavilktinai̇̃ ir gyvenu Rt.
4. tr. pajėgti pavesti: Kai tik kokio gyvulio nepàvelki, tuoj užstovas blauzdeles atamuša Trgn. Nu paskiau jau čiut bepavilkáu aš aną (karvę) Rdn.
5. tr. pajėgti panešti: Stamantus tėtukas mano jaunystėj buvo, po kelis maišus grūdų ant nugaros pavil̃kdavo Kbr. Jis nepàvelka tų drabužių Lkč. Nežymu, Antanas an katrą pusę eina, doklą velka nebepàvelka Mžš. Pašildę ką, įdėjo kiek [pietų darbininkams] – daug tas vaikas nepavil̃ks Sdb. Nepàvelkamus čimodanus grūdas į miestus Krš.
^ Ot netikęs – pats savę nepàvelka Nmj. Lūšis didžiausias, užpakalio tik nepàvelka Kp. Išsiėdusios bobos, lašinių nepàvelka – sveika pabadauti Krš.
| prk.: Ai, vieni vargai, aš jau anų nepàvelku Krš. Vargą, sako, gal pavil̃kti Yl.
pavelkamai̇̃ adv.: Prisipirkę saldainių nepavelkamai̇̃ Rs. O kainos, kainos: piningų turi̇̀ pluokštais, nepavelkamai̇̃ nešti! Krš.
6. refl. menk. pajėgti eiti: Kojų nebeturiu, tai nebepasi̇̀velku Antš. Aš ledva pasi̇̀velku Nmk. Drūkta, kojums nepasi̇̀velka Krš. Skausta pakinkiai, nepasi̇̀velka Rdn. Eina teliokas, eina, nepasi̇̀velka – aš jam tik vėst išilgai nugaros su lazda! Zr. Toki tinginė rambi darban, vos pasi̇̀velka Krs. Jeigu da gali žmogus, da pasi̇̀velki, tai gali gyvent Šmn. Senė nepasi̇̀velka, o nora mandravoti Varn. Ana nepasvel̃ka, o mados galvoj Ktk. Ir insėt gal nebaigsiu – arklys jau visai nepasvel̃ka Skdt. Jis tą giltinę tep paalsino, kad ji ką tik galėjo pasivilkt LMD(Vlkv).
7. refl. menk. nueiti: Pasivil̃ko kaži kur, čia vos tik buvo Šts. Skaudžiai buvo, dar pasivilkáu biškį nu kelalio Sd. Meška… atgal į krūmą pasivil̃ko BM344(Dr).
8. tr. išvežti, prievarta išgabenti: Per pirmąjį karą buvau į Rusiją pavilktà – tris metus ir šešis mėnesius Vlkš.
9. tr. apsimauti, pasirengti po apačia: Ans pàvelka kailinius po apsiaustu J.
| refl. tr., intr.: Pasivilktàsis (apatinis) drabužis NdŽ. Apačio[je] storiau pasi̇̀velku – nešalta Mžš. Jeke žalia pasvilkaũ apačion, tai sukaitau gražiai Pv. Reikė tau pasvil̃kt drobiniai marškiniokai – bus šalta Sdk. Pasivilk ką po apačia Rmš. Aš po juo pasi̇̀velku megztinį Jrb. Apačion pasvilk andarokelį kokį Klt. Po gunče pasvilk dar ir kailinius Lš. Pasivilk balakaną po kailinių, kad nesušaltum Užv. Nematysi, ką ans tura pasivil̃kęs End. Kiek bepasivil̃ktum apačion [drabužių], kai kojom šalta, tai ir visam šalta Ut. Apačion kad ir ryzą kokį pasivilksi̇̀, niekas te tavo nematis Skdt. Teko pasivilkti dar kelis sijonus, kad atrodytų šiek tiek žmoniškiau I.Simon.
ǁ padėti, įsiūti (ppr. pamušalą): Po tokio milo iškada tokį gerą pamušą pavil̃kti Up.
10. tr. N, LL153 aptraukti, padengti: Pavil̃kt storiau reik kokiu skuduru [kamštį] Erž. Tas kamštis gumu pàvilktas Alk. Reikia pavil̃kt kirvis (apvynioti kirvio kotą audeklu prieš kišant į pentį) Lp. Prieg tam pavilko aslą anų namų auksu iš apačios ir iš viršaus Ch1Kar6,30.
11. tr. Km tariant patęsti: Panemunėlis jau pavil̃kdavo žodžius Pnd. Kas čionai da pavil̃ks „Bajoriūnas“: „Bajoras“, i gatava Jnšk. Ana ka gražiai šneka, tus žodžius ka ana pàvelka, ka pasako (apie suvalkietę) Plt. Jo tokia pavilktinà kalba Slm. Šneka pavilkdamõs J.Jabl(Als).
pavilktinai̇̃ adv.: Jis ir kalba pavilktinai̇̃, ne taip kaip mes, kupiškėnai Kp. Rokišky tai labai pavilktinai̇̃, o kai mes, tai paprastai [kalbam] Kpr. Kazliškis pavilktinai̇̃ kalba Žb.
12. intr. kiek išgyventi, pagyventi: Tik pàvelka kas vienus, kas dvejis, kas trejus metus [po operacijos], o paskui visi eina žemės[na] Ppl.
13. tr. Rz kiek uždelsti, užvilkinti (laiką): Ji tik mislija, kaip pavilkti čėsą, kad tiktai ji rykščių negautų Sln.
| refl. tr.: Dar ir su pelais vieną kitą dieną pasivilks Ll.
◊ gyvýbę pavil̃kti gyvalioti: Karvės tik gývybę pavil̃ko nu tokio pašaro Trk. Turbūt jau vos gývybę bepàvelki – sudžiūvai kaip menkė KlvrŽ.
káulus (×kadokùs, kepšès, ×klỹną, kójas, kulnùs, kū́ną) pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Nešei jungą visą amžių, dar kare už kažin ką kariavai, dabar kaulus vos bepavelki J.Paukš. Nedaug turiam [šienauti], ale káulų nepàvelkam Krž. Ko tep povaliai judinies, ar kadõkų nebepàvelki? Srj. Tiek metų, o dar krapštos, pàvelka kepšès Krš. Klỹno jau nepàvelka, o dar apie mergas šneka Skr. Dabar nei tau sūnų, nei tau žentų: dirbi, pakol pàvelki kójas Mžš. Vos kójas pavil̃kdavo Tlž. Aš rankų nebepakeliu, kójų nebepàvelku, o jis dykai dykas! Mžš. Kójų pavil̃kt nebegaliu, kur čia benueisi Sdb. Tep parsiplakiau, kad kójų nepàvelku Prn. Kójas vos tik pàvelku – jau turbūt baigsiuos Jrb. Daug ėdu, o šūdas išeina, – kójų nepàvelku Krš. Kad šitep kójų nepavil̃ktau – geriau negyvęt KzR. Nepaėsi i kójų nepavil̃ksi Krš. Šliauži šliauži kójų nepavil̃kdamas, eini eini Krš. Nusmenčijau, jau ir kójų nepàvelku LKKXXIX(Lz). Rodėsi kojų nepavelkąs Žem. Tie seniai greit ir kójų nebepavil̃ks Akn. Musėk, voverės kūmūs buvai, ka taip kojų nepavelki LTR(Vdk). Da pàvelku kulnùs Vb. Pardien teip nusiakėjau, kad vos kulnùs pàvelku JT250. Tas šuo iš bado kulnų nepavilkdamas išė[jo] nuo to žmogaus (ps.) Brt. Tokia šiluma – negali pavil̃kt tą kū́ną Gs.
liežùvį pavil̃kti įskųsti: Pavil̃ko kas liežùvį ir pražudė žmogų Rm.
nãgines pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Negaliu pavil̃kt tas nãgines Žml.
paki̇̀nklius (pastùrgalį, pil̃vą, strė́nas Graž, stubárgalį, sùbinę, úodegą) pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Kad jau duoti – tai duoti, kad bestija pakinklių nebepavilktų! B.Sruog. Pasturgalio nepavelka, sprogtina ant nosies Žem. Karvės teip įsiliuobė, kad ir pilvų nepavelka Ds. Per daug polkų [jaunystėje] sutrenkta turbūt – dabar strė́nų nepàvelku Snt. Strėnų nepavelku nėkaip Kv. Vienas paršas nepàvelka stubárgalio, ir tiek Pc. Jau nėkai senis – sùbinės nepàvelka Pln. Tėvai, sùbinės nepàvelki, tos žemės nebnorėk Rdn. Buvau vežimų krovėja pašaukta, dabar uodegõs nepàvelku Rdn.
1 parvil̃kti, par̃velka (parvel̃ka), -o tr. K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut
1. Bgt partempti ką paviršiumi: Pririšę kelmą didžiausį [karvei prie uodegos] i parvil̃ko Mšk. Vakare plūgą parvil̃k namo Pc. Po tos ašies pasiriša mietą, tas mietas į žemę brėš, i parvažiuos šiaip teip, i parvil̃ks ratus End. Norint, kad agurkai geriau augtų, reikia, radus vyžą ant lauko, parvilkt atžagarią ir mest ant agurkų LTR(Nj).
| refl. tr.: Paėdęs [ežys arklio mėsos] ir norėjęs visą [arklį] namo parsivilkti Sln.
2. sunkiai parnešti: Susisėmė bernas pinigus į maišą ir parvilko namo (ps.) rš. Grybų parvilkaũ iš kokios tolybės Upt. Kol aš parvil̃ksiu tą krežį iš miško, grobai lįs lauko[n] Sd. Suñkis [kopūsto] galvõs, vos parvilkáu Krš. O iš kur tų medžių tiek parvilkái? Trš.
| prk.: Parvil̃ks [bobelė] klėbiais naujynų! Krš.
| refl. tr.: Ir iš kur tokį gremėzdą parsivilkai̇̃? Slv. Parsivilkáu tokių virbų, knabojuos Trk. Vargau, kol aš parsivilkáu tus miltus Varn. Nu Užvenčio parsivil̃kusi mėlenių krapšą, nusivariusi labai Krš. Parsivilko didžiausią ryšį linų, neverptų ir suverptų, akys slysta žiūrint, kaip tik šilkai! Žem. Motyna (žmona) parsivil̃ko katiną, tat žiurkių nebibūs Krš.
ǁ menk. parnešti: Par̃velka visokių niekų – nė kur juos dėt, nė kur išmest Slv. Nekokių grybų parvilkai̇̃: lepšės, ūmėdėlės, storalūpiai Mžš. I vėl parvil̃ko skarmalą naują – a bežinai, kelis turi? End. Žaltys, matai, dar to samagono parvil̃kusi Trk.
| prk.: Visos tos mergos po vaiką parvil̃ko (pasigavo) Krš. Tankiau išgirsi parvilktą iš kariūmenės, iš tolo atsiduodančią saldotų dainą V.Kudir.
| refl. tr.: Parsivilkáu vaistų už aštuonius rublius, a čia mun padės Krš.
3. parvežti, pargabenti: Čia parvil̃ko mun anie i daktarą, i kunigą – gulėjau a dvi dieni lovo[je] Sd. Aleksis atvažiuos su ragikėms i parvil̃ks [miltus] End. Porą valkčiukų šieno parvilkáu Krž.
| refl. tr.: Kelmus parsivil̃kdavo savė[je] namõ i sukapodavo Erž. Parsivil̃kęs viską (įrankius, mašinas) turi persidaryt, persirinkt Stk.
4. Bgt jėga parvesti: Aš nebiparvil̃ksu, gausu už kritės tempti į autobusą End. Tuojau jis liepė savo greičiausiems velniams jų gintis ir abudu gyvus parvilkt BsPII83. Parvilkáu nū tų kekšių nežanotą [sūnų] Šv.
| refl. tr.: Pareidamas parsivil̃ko tą girtuoklį į namus Jnš.
5. refl. menk. pareiti: Led ne led parsvilkaũ namo Lel. Kaip išsivilkau, teip parsivilkáu Trk. Išlekia dabar, o žiūrėk, parsivil̃ks apie vidunaktį Pl. Kone žėdna diena parsi̇̀velka namo girtas ir štrumija Šmn. Parsi̇̀velkas prisisprogęs, ką tu su tokiu Krš. Pagaliau ir jis parsivil̃ko namo Č. Kad ans, rupūžė, neparsi̇̀velka daba! Krž. Ka parsivil̃ko prieš rytą, ta jau į darbą neprikelsi Jnš. Kaip vakare išeina, tai tik į rytą namo parsi̇̀velka Slv. Kogi anas teip neparsivel̃ka? Sug.
| Užmeta [pamotei] – an mūso gero parsivilkái Rdn.
ǁ parvykti: Dėl didžio visame kūne silpnumo niekam nebderėdamas parsivilko į Kražius ir įsikūrė ypatingo[je] trobalė[je] M.Valanč.
◊ káilį (kójas, kulnùs) parvil̃kti įstengti pareiti: Tris metus ištarnavau, vos tik káilį parvilkáu Skd. Sutemus šiaip taip parvilkau kojas Jnš. Tik tik kójas parvilkáu, šiltà be vieno galo Krš. Led ne led parvil̃ko kulnùs namo BM76(Vb).
1 pérvilkti KI540, K, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, pervil̃kti Rtr, KŽ
1. tr. SD292, N pertempti į kitą vietą: Nuėmė [klėtį] nuo pamūro, užtraukė ant šliūžių ir párvilko apie kokį kilometrą Šd. Nepárvilksi tų mūrų [iš gyvenvietės], ne rąstai čia Krš. Kol nebuvo išrastas ratas, žmogus naudojo primityvias roges sunkumams pervilkti žeme LEXXXIII486.
2. tr., intr. perbraukti: Pasiema iš pečiaus kaktos tokią lupatą suodiną ir pérvelka tau par burną, par rūbus PnmR. Pervilko su piršteliais per plonąsias stygas LTR(Upn). Dėdė dar kartą pervilko sugrubusia ranka karsto viršų ir pasižiūrėjo į delną J.Mik.
| prk.: Levukui lyg kieno maloni ranka pervilko per pačią širdį J.Paukš. Krinta nuotaika, kaip dilgynė širdį pervelka L.Dovyd. Vis kartojo ji tą patį, nejučiom žvilgsniu pervilkdama abu nelauktus svečius J.Mik.
ǁ pertraukti: Tiek tos žemės: akėčiom žmogus dukart pérvelka, ir viskas Vrb.
3. tr. numovus pakeisti (drabužį, patalynę): Pérvilkau marškiniukus, i vė šlapi Klt. Párvilkau patalynę, t. y. juodus nuvilkau, baltus užvilkau J. Po pirties párvilksu patalynę, viską išvėdinsu Rdn. Párvilksu viską, būk švarus par šventes Krš.
| refl. tr. Vkš: Pérsvelk’ marškinius, ažnešioji, paskui nemožna išvelėt Švnč. Tus drabužius pársivilkau kitais, i nėko Sd. Kaip važiavo, pársivilko geresnes kelnes Varn. Lukter’, ė suknią pérsvelku Dglš.
ǁ refl. tr. iš eilės pavilkėti: Ana visus muno drobužius pársivelka, aš taip nenoru Krš.
4. tr. perrengti kitais drabužiais: Nusidirbusiom rankom motina pervilko mane švariais drobiniais marškiniais J.Balt. Nuvedė pirtin [ubagą], numazgojo, pérvilko rūbais Skp. Ka parejom, nėko neradom – drabuželio vaikuo párvilkti, visos skrynės tuščios Sd.
| Jau pervilkot mašinos ratą? Slm.
| refl.: Namie pérsivilksim sausais rūbais Sdk. Imk švarius marškinius, persivilk J.Ap. Pérsvilk i lėk, maž do suspėsi in traukinio Klt. Vežas skrynioj parėdnias, tada per žydus pérsvelka Dglš. Antrą dieną jaunoja pérsivelka kitu rūbu, jau ne šliūbo PnmR. Ar bus te kur pérsvelka? Sdk.
5. refl. apsitaisyti kuo, persirengti: Kartą kalifas išėjo su savo didžiuoju viziriu, persivilkę pirkliais, pasižvalgyti po Bagdado miestą J.Balč.
◊ per lū́pas (zūbùs) pérvilkti šiek tiek išgerti svaigiųjų gėrimų: Per lū́pas parvilko ir nužleibo Lnkv. Pérvilko par zūbùs ir jau girtas Všk.
1 pievil̃kti, piẽvelka, -o (dial.) tr. privežti, prigabenti: Tie pelkininkai vežimų vežimais tų ropių (bulvių) pyvil̃ks Dov.
1 pravil̃kti, pràvelka, -o tr. K, NdŽ, KŽ, DŽ1
1. vilkti pro šalį: Tokias patrankas priešas pro mus pravilko sp.
2. refl. tr. trumpam nusirengti: Galėtum prasvil̃kt Vj. Rūbus prasivil̃kit ir sėskit Dg. Prasvel̃k’ maninarką, šilta bus Dglš. Tuoj prasivil̃k, duosiu karštimo Ut.
3. praeiti: Mačiau, pro šalį tas prasivil̃ko Up.
4. kiek pailginti, padaryti ilgesnės trukmės: Gal būt pravil̃kę [gyvenimą] kiek, pagydę geri daktarai Jd.
| refl. Sut: O kuo ilgiaus pietūs prasi̇̀velka, tuo… tūlesni gėriai ižg tūlų ėdesių ir gardumynų vieno po antram išeit DP597. Apgulimas prasivilko iki pradžiai lapkričio prš.
5. šiaip taip praleisti, prastumti: Piemens, dairydamies į užsėdančią saulę, traukėsi koja už kojos, kad nors kiek laiką pravilkus Vaižg.
1 privil̃kti, pri̇̀velka, -o K, I, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; SD309, N, M, L, LL199
1. tr. velkant priartinti prie ko, pritempti: Senelis pri̇̀velka rogeles, pakiša ir mešką užritina an rogelių (ps.) Brž.
2. tr. daug ko pritempti: Atvažiavo gaisrininkas, tų gyslų privil̃ko Gršl.
| Pri̇̀vilkta dviračių apie krautuvę Slm.
3. tr. daug ko prinešti: Medžių pilną kerčią privilkaũ J. Oho! Tu privil̃k, prinešk tiek žalio šieno [teliukams]! Slm. Pryvilkáu medelių, prysvadinsiu Grd. To vandenio privil̃kt tiek [pirtin]! Mžš. Ko pamačiusi, vis nuperka, i pri̇̀velka visa ko Krš. Stiprios bitės privil̃ktų daug medaus Ėr. Ji tę visko prinešė ir da visokių valgių privil̃ko į namus Vlkv. Privil̃ko iš visų kampų ma[n] tų vištų, nežinau, nė kiek jų yr Jrb. Kovo mėnesė[je], ka troško žuvis po ledo, Dieve Dieve, privil̃ko kamarą tos žuvies End. Privil̃ko dovenų par Oną (vardines), labiáu skarikių Rdn.
| Jug da vyro netura – iš kur tus vaikus privil̃ks? Trk.
| refl. tr.: Prisivilko aną pilną užpečkį šliurkštų Vvr. Pamatytum, kiek sausų šakų iš miško prisvilkaũ Slk. Prisi̇̀velka iš klojimo malkų visokių ir kūrina ugnį Kp. Kiek te jie prisivil̃ko tų grybių! Kp. Prisivyteliavo, prisivil̃ko, o tie karklai visai netinkami karbam! Mžš. Pensininkai miestūse prisi̇̀velkas visako – nedirba, o eina par krautuves Krš.
ǁ pripustyti: Velka i velka vėjas sniegą; privil̃ks pilnus pašalius Sk.
4. refl. tr. daug ko prisivežti, prisigabenti: Prisivil̃ko iš kaimo [bulvių], nesuėda Krš. Jūs patys privežkit, prisivil̃kit fermon pašaro Krs.
5. tr. jėga privesti: [Mane] vilkte privilko prie fortepijono, užžibino žvakes, atskleidė natas Pt.
6. daug ko prieiti: Prisvil̃ko pilna gryčia vyrų Ds. Girtų kaip aulų prisvil̃ko pilna pirkia Krd.
7. refl. menk. prisiartinti: Tiliponas duoda duoda, nėkas neprisi̇̀velka ragiuko pakelti Rdn.
8. tr. daug ko prirengti: Privil̃ko megztinių, kad nesušaltų DŽ1.
| refl. intr., tr.: Ale tu ir prisvil̃kus! Slk. Nebevilksiu suknelės, aš ir taip šiltai prisivilkaũ Rm. Aš apačioj daug prisvil̃kus, nešalta Klt. Prisi̇̀velki drapanų, prisiauni kojinių – tai i šaltis nebaisus Mžš. Kiek turiu, tiek prisivilkaũ Žl.
9. refl. tr. kartais apsivilkti: Šiaip tas nertinis retsykiais prisivilkti geras, ale dėvėti ne piktuojuo netikęs Vvr. Bjaurie reik turėti prastesnį drabužį prisivil̃kti Vvr. Gi apsivilko prisi̇̀velkamu (išeiginiu) paltu ir išėjo in miestą Mrj. Pasisiuvau sau kartūnėlio jakę, tai bus prisivelkama Sn. Prisi̇̀velkamos skaros veliasi sykiu su kasdieninėm Rdm.
ǁ prisimatuoti: Siuvėjas sakė ateiti prisivilkti kelnių Ggr.
10. intr. užvilkti, uždelsti: Vilks vilks, privil̃ks, kad ir nebegalės operuot Ob. Ans nori privilkti lig vakaro LTR(Žg).
1 paprisivil̃kti, paprisi̇̀velka, -o (dial.) žr. privilkti 8 (refl.): Šiltai paprisvil̃kę, ir sunku Dv.
1 ×razvil̃kti, razvel̃ka, -o (hibr.)
1. refl. ištįsti, nusidriekti: Atšlaimas buvo didelis, razsivil̃kęs Ign.
2. žr. 1 išvilkti 11: Sėdė[jo] i nerazvilkti̇̀, nepriėmiau kaip reikia Klt.
| refl.: Razvil̃kitės, čia par mum šiulta Pb. Banditai liepė razsivil̃kt Švnč. Razsivilkaũ, kad atvėsus kiek, i pūsterėjo vėjas Klt. Ana (sesuo) razsivil̃ko, paklausė laumės i paganė tuos arklius (ps.) Aps.
1 suvil̃kti, sùvelka (suvel̃ka), -o tr. K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1; M, L
1. sutraukti, sutęsti į krūvą: Tu akėdamas suvelki̇̀ visus varpius Ds. Tik neskersuokit (skersai lauko nevažiuokit), paskui nuo manęs žoles suvil̃ks Slv. Kur nesùvilkta [šienas], tai jau sausa Slm. Visus vištyčius papjovusi žiurkė i suvil̃kusi po to kubilo Rnv.
| refl. tr.: Žebenkštė pjauna vištas i susi̇̀velka į urvą Vdk.
2. sunkiai sunešti: Priemenėn suvil̃kom [grūdus], tai paskui susitvarkysiu Slm. Už butelį vaikiai sklypuką suara, maišus sùvelka Krš. Visus žabus i akmenus ant namus suvil̃ko Upt. Gaspadinė liepė suvil̃kti visus medžius į vieną malką i sudegint Lpl. Kai lietus, tai sùvelki tuos audeklus su dvasia (labai greitai) Bsg.
| Žmonys sùvelka šimtus daktarams Krš. Iš numų viskas būs sùvilktas į karčiumas Klk.
| refl. tr.: Ant taukšto susivil̃kusi skrynes pilnas tura Rsn. Susivil̃kom visus medžius po pastogės Krš.
3. sugabenti: Ka traktoriai geri, tai viską sùvelka: i grūdus, i silosą Snt. Iš tėvų daugiau viskas suvilktà Rdn.
| refl.: Par laiką velkas, kas velkas, i susi̇̀velkas (susikaupia turto) Krš.
4. refl. menk. sueiti, susirinkti: Susivil̃ko viso miesto bernai ir dūksta Ds. Susi̇̀velka bobos i pliurpa Krš. Į tais profteknines susi̇̀velka negeri – kiek tokių bernų Barbierišky! Brb. Kad ir kojų nepavelka, ant vestuvių susivelka LTR(Lel). Kas ir kojų nepavilko, tanciavotie susivil̃ko (d.) LKKXXIX185(Lz).
5. refl. tr., intr. daug prisirengti: Mes susi̇̀velkam švarkus, megztinius, užsisagstom kietai Pkl. Ji kudurų susivil̃kusi, nešvariai yr Rsn. Maž dvejais susvilksi̇̀ marškiniais? Dglš. Negi aš ben keliom susivilksiù [suknelėm] Kp. Vilkus susvil̃kus jos rūbais i eina Klt. A ketverias kelnes susivilkáu – vis tiek šalta Trk. Susivil̃k šiltai, labai šaltas vėjis užkilo Krš. Susi̇̀velku viską, nešalnu, ligos neieškaus Rdn.
6. refl. susivilkinus, nusitęsus susidaryti daugeliui (reikalų, darbų): Į rudenį visi darbai susivil̃ko Gs. Vienas darbas susivil̃ko, kitas, ir nieko nebus Snt. Iš to nemaža darbų susivil̃ko A.Baran.
7. suvalgyti, sušveisti: Sùvelka [bernaitis] tokį šmotą pyrago Drsk.
8. supūsti: Atidaro duris – iš visų pusių vėjas sùvelka Akn.
1 užvil̃kti, ùžvelka, -o Rtr, NdŽ, KŽ; M, L
1. tr. užtempti, užnešti ant ko: Tas maišas baisiai smagus – ledva užvilkáu ant viršaus Pp. Nuneša valgyt: įdeda tokiam lopšely, užùvelka tą valgymą (ps.) Brž. Ùžvelka kopėčias an dangčiaus JT430. Ant kalniuko led užvil̃kom tuos sienojus Krs. Stebules ant kalno ùžvelkam, uždegam ir na dūktų tada! On.
| refl. tr.: Užsivilkaũ an gryčios dvi baleikas Kpr. Užsivilko luotą an krašto, kad nenuneštų vilnys, pats ėjo an salos, ar neras ko valgyt LTR(Ps). Jie jį rado ant kalno su rogutėms, tas jis vis aukštyn užsivil̃ko, o po tam pakalniui nusileido SchL190.
2. tr. užtempti, užnešti už ko: Ažùvelka kopėčias až gurbų JT430. Ta i papjovęs tą savo žmoną, užvil̃kęs į užpečkį (ps.) Jdr. Užvil̃ko rąstą už namo DŽ1.
3. tr. užstumti: Ažvel̃k’ pirties duris, kad kas mintuvų neišneštų Ml.
4. tr. prisukti, užvesti (laikrodį): Kai kada užmirštu užvil̃kt [laikrodį], sustoja Krč.
5. refl. menk. užeiti: Prikūrijo gryčią – tas Atkočiūniokas užsivil̃ko Slm. Gerai, kad niekas neužsi̇̀velka, netrukdo Šmn. Niekas neužsivil̃ko nereikalingų Gs. Ema ir užsi̇̀velkas, o aš taip ano nenoru Krš.
6. tr. SD423, Sut užtraukti, užmauti: Užvelku rūbus SD199. Užvil̃ko sejoną lig žemės Grnk. Ant jo užvilkdavo kokius suplyšusius kailinius ar paltą Sb. Išvirkščius kailinius užvil̃kdavo, i būdavo toks ožys Sk. Ir vos tik užvilko jam pirmąsias kelnaites, kaip ir išvarė sau duoną pelnytis I.Simon. Uždės man kiverėlį, užvilks man munderėlį NS507. Ant patalo naują užvalkalą užvilkti N. Arkliui pavalkus užvil̃ko Dg. Ūkinykai kaip nulupa avelę, an to kailiavelkio ùžvelka Pš.
| prk.: Numesk, tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi! Mair.
| refl. tr.: Daba žiemą kailinius gerus užsivilkái – nebuvo šalta Vgr. Vaikšto suknę tokią šiltą užsivil̃kus par karštybę Mžš. Deltai sermėgą kai užsivelki̇̀ in kalnių – kas kita: keliam šilčiau Skdt. Ana užsivil̃kusi tokį megztinį bjaurį Varn.
^ Trumpa drūta panelė, daugel rūbų užsivilkusi, į ją žiūrint ašaros byra (svogūnas) LTR.
ǁ užsitraukti, užsimauti ant kūno: Suknelę užvil̃kt reikia Šk. Viešpats karaliaut per savo stiprybę nor, ažuvilkęs ant savęs gražybę SGII49. Tada perplėšė Mardocheušas rūbus savo ir užvilko maišą su pelenais ChEst4,1.
7. tr. Mžš aptraukti kuo, aprengti: Su dvilinke užvil̃k patalus J.
| refl. tr., intr.: Įdedu užvalkalą, galėsi padušką užsivil̃kt Jnšk. Sermėga ant viršaus užsivil̃k J. Užsivil̃kt ir vėl neturėjo kuom Ker. Nebuvo kuom ažsivil̃kt Nmč. Spadnyčiūte trumpučiute, puspalčiuku užsivil̃kus Klt. Apsipuošė: čia jau kepures užsidėjo, paltais geraisiais užsivil̃ko Alz.
8. refl. turėti aprangos: Reikia pavalgyt, reikia užsivil̃kt Ėr.
9. tr. kaustant, apmušant uždėti, užmauti, užtempti ant ko viršaus: Užvil̃kom ant tekinio lanką Kv. Ant stipinų lankas medinis užvil̃ktas Lnkv.
10. tr. apkloti, aptraukti, apeiti: Dūmai akis užvilko, nematai nė plautų, nė [v]antos Lk.
| prk.: Debesys užvilko visą Lietuvos padangę V.Piet.
ǁ impers. aptraukti valkiumi (apie kataraktą): Užvil̃ko akis, ir nematau Krm. Užvilktos akys nė kaip par miglą nemato Žeml. Viena ta akelė užvilktà, o su antroja ana ir į adatą da įvera Žd. Visai užvil̃ks akis, myžt neižeisi Drsk.
11. intr., tr. uždelsti, užtęsti, užvilkinti: Mes dar užvil̃kom, tik paskiau išvažiavom Žg. Mūs karvė šįmet užvil̃ko dvylika dienų Jrb. Vis tiek žinojo Ksaverą neužvilksiant ir ateisiant Vaižg. Jeigu da kaltininkas paprašydavo užvilkt sugrąžinimą skolos, tai raštninkėlis ir iš čia pelnydavo V.Kudir.
| refl.: Užsi̇̀velka ta kelionė, nusitęsia: vis nėr kada Jd. Užsivilko iki naujo meto N.
ǁ gaišinti: Tu nebužvil̃k nė gydytojaus, nė pats neleisk piningų Pln.
12. tr. padaryti ilgesnės trukmės: Eina pri vieno, eina pri kito [gydytojo] – užvilktà liga Žgn.
| refl.: Darbai užsivil̃ko lig rudenio Ėr. Mum tie darbai baisiai užsivil̃ko Brž. Tas arimas užsivil̃ko iki vėlybo rudens Alk. O tep užsivil̃ks, užsitęs remontas Mrj. Netikėtai prasidėjo šokiai prie gęstančios saulelės šviesos ir užsivilko iki drūčiai sutemus V.Piet.
13. intr. dar kiek pagyventi: Gal dar kiek užvil̃ks žmona Jrb.
14. intr. užtvoti: Šalinkis iš čia, užvilksiu su lakatu par nosį Dr.
×15. (sl.) tr. priimti: Kad vardana jo (Kristaus) est krikštijami [kūdikiai], aną ant savę su visomis gėrybėmis, bažnyčiai smerčia jo padarytomis,… užvelka PK196. Užvilkite ant savęs Jėzų Christų, tai yra jo gėrybių būkite sekiotojais, jo nekaltybe ir šventybe apsidenkite SPII132.

1 vil̃kti, vel̃ka (-a Zt), -o KBII164, K, Rtr, Š, BŽ56, DŽ, NdŽ, KŽ; SD1195, R, R311, MŽ, MŽ416, S.Dauk, D.Pošk, Sut, N, M, RtŽ, L1
1. tr., intr. traukti taip, kad šliaužtų: Jis eidamas kojas vel̃ka KII159. Jis tur vel̃kamą eiseną KII159. Vilkti pažemiu kojomis I. Jis ligonis buvo, koją vieną vil̃ko Sdb. Vil̃k žeme pagal J. Koją vilktè vil̃ko – radikulitas įsimetė Smln. Velki̇̀ koją – ką tu eisi, būk namie Jrb. Su kaliošais čiukšt, čiukšt – kojas vel̃ka Kbr. Y[ra] toki šliūžė, taip kaip kailinių rankovė vilktà Gd. Mažileliai šarkais apvalkstyti, rankoves vil̃ks lig žemės Jdr. Šeimininkė šluotą apsižergs ir eis vilkdamà par tą rasą Tl. Ten bėga lapės teip kaip šunys uodegas vil̃kdamos Sd. Žąselė vieną sparnelį vel̃ka per vandenį ir svirduliuoja (ps.) Grš. Būdavo, [elgetos] šliures vel̃ka, krepšiai skuduriniai tabaluoja Snt. Mes kurpes vil̃kom, su kurpiukėm ėjom Ar. Kurpes vil̃kdavau ant kojų, nepanešdavau Nmk. Kaipgi tuplius vilksi̇̀ – sausa, karšta, apsiauk nagines Skp.
^ Uodegą vil̃ko – šliūža paliko (įsitaisė vaiką) Kal.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Velka tą gūnią vilktinai̇̃ RdN. Paskuo piemeneliuo įsmilko nugara benešant, pradėjo vilktinos vilkti par akminis LTR(ž.).
| refl. D.Pošk: Arklį mažą turėjo, ka ans jos, kuo ne žeme vel̃kas i kojos Plt. Sijonai buvo lig pat žemės, jau vil̃ksas pagal žeme Vgr. Išsiaudžiam sijonus, pasisiuvam gražiai – ne kad žeme vil̃ktųsi Krk. Ilgais andarokais apsirengus eit labai bloga: andaroko kraštai minas, andarokas žeme vel̃kas ir dulkes kelia Lš. Sijonai dideli išausti, ilgi toki, ka žeme vel̃kas Trg. Sijonai buvo ilgi, o ta uodega šliukš, šliukš iš paskos i vil̃ksas, taką nušluos tie sijonai End. Jau buvom pasistruginusios, mun jau nebvil̃kos sijonai Krš. Rankovės atraitytos, o kai neatraitytos – žeme vel̃kas Kp. Diržo atsijuosta, gerasai galas už juosmenio laikos, o sagtelė vel̃kas ir skamba Kp. Uodega ant žemės vel̃kas Klp. Ji trinko galvą par metus du sykiu, kasos vil̃kos žeme (buvo ilgos) Jrb. Karukus prikabydavo – rąstai ilgi, žeme vil̃ktųs Pšš. Apžėlęs kaip meška, gaurai žeme vel̃kas (labai ilgi) Krš.
^ Kur eiti vyža, čia velkas ir apvarta RD213. Jo snerglys da žeme vel̃kas (apie mažą vaiką) Tr.
2. refl. šliaužti, ropoti paviršiumi: Vaikas su šaukštu kaukš tam žalčiui par kaktą, tas ir vilkdavęsis – čykš, čykš čypdamas atgal po pečka Sln.
3. tr. Skr traukiant paviršiumi keisti daikto padėtį erdvėje: Pati [katė] atbulai eina, pacą žeme velka Grz. Par storąsias lūpeles katė pelę vilko, par retuosius dantelius kisielėlį sunkė LTR(Brž). Du berželiu nukerta, ant šitų berželių prikrauna šieno, ir velki̇̀ par vandenį Šmn. Užmigusį piemenį už kojų suriša ir vel̃ka, kad prabustų Kdn. Vel̃kamas tinklas KII159. Buvo ir velkami̇̀ tinklai Smln. Velkamasis tinklas būdavo pririšamas prie valties ir tempiamas rš. Ka vagą kerta bebrų ar vėtrų pakirsti medžiai, tada baidares tenka vilkti krantu rš. Vilk, trauk lynelį par Nemunelį, aš čionai negyvęsiu. Jei tu nekelsi, pėsčia pareisiu pri savo matušelės D31. Paskui vilko bluką per kiemus, beje, senuosius metus, tabalus mušdamys (toks senovinis Kalėdų paprotys) S.Dauk. [Jėzus] davės vilkt ir tęst tiemus žalnieriumus šarvuotiemus, idant tavęs velinas netrauktų ant pasmerkimo amžino DP157.
^ Tai viralas – vilkas šunį velka Kp. Tą valgį gali ir už kojų vel̃kamas valgyt (geras) Plv. Negyvas gyvą velka (šepetys utėles šukuoja) B304.
vilktinai̇̃ adv.: Išvers iš šlajikių, o pasku vilktinai̇̃ įtrauks į trobą [girtuoklį] End.
4. tr. tempiant versti judėti (važiuojamąją priemonę, padargą), vežti: Cielą vežimą pora arklių sau vel̃ka, i gan Vvr. Tas vaikinas vel̃ka tąs roges jau sulūžusias Jrb. Jegu čia tei[p] bjauru, tai ma[n] dviratį neapsimoka nė vil̃kt Jrb. Žmona keravoja tą plūgą, o aš velkù Ppl. Arkliai geri: pora arklių keturias ekėčias vil̃kdavo Grz. Velkamieji padargai rš. Velkamas rulys sukasi ir kuolais kaip alkūnėmis galveles maigo, kol visi sėmenys iš jų išbyra rš. Ir aš (arklys), kad buvau jaunas, kad galėjau traukti žambį, vilkti ekėčias, nešti balną, buvau geru gaspadoriui S.Dauk.
^ Prastai mokinas: vos velka cibė ratus Jrb. Vel̃ka lyg cibė ratus (prastai gyvena) Lkš. Vel̃ka kaip šuo rages Užv. Vel̃ka kai gudas ratus (apie lėtai ką darantį) Gs.
ǁ intr. gerai veikti (apie prietaisą): Aš žiūriu, kad anas (ratelio raištis, ryšys) nevel̃ka Žl.
ǁ pririšus tempti, buksyruoti: Laivą vilkti LL47. Vilkti laivą virvėmis ŠT279. Velkamàsis garlaivis DŽ1. Automobilių velkamasis kablys KlK46,42. Priekabos velkamoji kilpa KlK46,42. Velkama transporto priemonė dažniausiai pririšama lanksčia vilktimi rš. Vėplį užkabino velkamuoju diržu ir ėmė tempti į krantą rš.
5. tr. tempte imti iš kur: Vil̃kdavom iš balų žolę, prisitaisę valkčius Rm. Būdavo, velki̇̀ velki̇̀ iš vandenio tą šieną Krs. Nedėlią mirksta, paskum vel̃ka, traukia iš tos sodželkos tuos linus Svn. I tujau parrėžė pilvą, grobus kaip kiaulės sau vel̃ka Jdr. Jau paugterėjusį sūnų tėvas vedė su savim silkelių žvejoti ir vilkti iš jūros kerpes su gintarais M.Valanč.
| prk.: Kitas kitą iš vargo vel̃ka (apie pametinukus vaikus) End.
ǁ pajėgti išgriebti, ištraukti (žuvis).
vilktinai̇̃ adv.: Tura žuvies nevilktinai̇̃ – daug Lk.
6. tr. sunkiai nešti, tempti: Kiti vilko ant pečių užsidėję sunkiai panešamus ryšulius A.Vien. Matos – nelengvas daiktas, kad vos vel̃ka Lel. Sunku, ar geležų velki̇̀ prisikrovus Brš. Visą dieną tuos medžius vilkaũ – net akys lindo Sk. Sesuo net elksnius vil̃kdavo pasikirtus iš miško PnmŽ. Aš dykas nebūvu: šakas velkù nuo pavasario Jrb. Žmogus akmenis vil̃ko vil̃ko visą dieną Sb. Neša vel̃ka an kupros šienus – galia pasprogti End. An pečių viską tęsėm, vil̃kom, kas tau arklį duos Nmj. Neši ant pakraštį, velki̇̀, tai šitep ir prisišienaudavom su savo žmogum [nuo griovių] PnmR. Pryš lytų gandras vel̃ka kokių velėnų, šienų į lizdą – i susipurvina Grd. Silpnas buvau, bet reikėjo iš jaujos pelus vil̃kt, šiaudus varyt lauko Sk. Vandenį velkù karvei tokio[je] tolybė[je] – nebė[ra] vargo didesnio Mžš. Vil̃ksi vil̃ksi tą vandenį i liesi vis tą daržalį End. Privertė, idant paskui jį kryžių jo vilktų SPII220.
| prk.: Gerai vaikai mokos – vel̃ka penketus kaip pacus Krš. Velkù savo vargą per dienas Mrj. Įkyrna senatvė[je] vargą vil̃kti, kaip koks škurlis visims painiojys Krš. Gerai žinau, kokią darbo naštą Tamsta velki Pč. Jūs vergai, velkantieji ant savo sprando jungą! Jūs jį velkate jau nebe vieną tūkstantį metų J.Bil. Nešei jungą visą amžių, dar kare už kažin ką kariavai, dabar kaulus vos bevelki ir… tylėk J.Paukš. Ne kitaip piešia baudžiavą ir valstiečiai senoliai, kurie dar tebegyvena ir kurie yra ją vilkę ant savo pečių A.Sm. Petras savo karčeminėj kantriai vilko bobelio buitį, vos nuo bado beatsigindamas V.Myk-Put. Nebepaslinkom nuvažiuoti, senus kaulus kur vil̃ksi Rdn.
^ Tėvui terbos sutrūko bevelkant, o vaikams nuo tėvo bevagiant TŽV621. Ko jis mirs dabar laisvė[je] gyvendamas: doklos nebereikia vil̃kt (nebereikia sunkiai dirbti) Mžš. Jau jai reikia lazdelė vil̃kt (jau ji sena) Mžš.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Nešvari [marti] – valkčiais visa ko vilktinõs tura uošvėnė vilkti Krš.
| refl. tr.: Jau ji ant rytojaus imas viską i vel̃kase Jrb.
ǁ gausiai nešti, gabenti: Dešimt karvių melžamų – viedrais vel̃ka tą pieną Lpl. Vil̃ksu krapšais kiaušius [į turgų], būs piningo kaip molio Krš. Ana numie vel̃ka maišais tus miltus Trk. Toksai baltapūkis ka saldainius vil̃ko [merginai]! Krš. Po tris karves turia, Jėzus Marija, kad vel̃ka pieną [į pieninę] Slm. Kūrina našiai, tik spėk vil̃kti cigarietus Trk. Tarnai tik velka ir velka valgius vis prašmatnesnius TS1902,1. Nori ko gauti, turi vil̃kti kyšio pluokštais Krš. Ir pyeina toks kaukaitis, kur piningus vel̃ka Rsn. Aitvaras, nepažinęs, ar šventyta, ar ne, lunkus vis nenustojąs vilkęs BsPIII274(Vlkv).
ǁ paslapčiomis pjauti, grobti: Čia tokie kuisynai, krūmynai, tai vilkai aves vil̃kdavo Krž.
ǁ paslapčiomis paėmus, pavogus nešti, gabenti, grobstyti: Iš kolkozo obelų tai žmonės vil̃ko vil̃ko obuolius Slm. Ką nutvėrus visa iš namų vel̃ka Skp. Vãga kaip pasiutę, vel̃ka bulbes priekaboms, mauna i mauna numie Trk. Vil̃ko į numus kaip kaukas Krš. Visi grieba, visi vel̃ka, kas tik kur prieina Rsn. Šit kaimynūse vel̃ka iš numų, pardalio[ja], liuoža – šeimynai kryžius Krš. Sako, ana velkantýs šieną kupetums Krš. Tiek metų vil̃kę, nešę, iš sykio negalia nustoti Krš. Pirmininkai, brigadininkai vel̃ka viską visais kraštais, i nėkas nėko nesako Krš. Dešras [iš fabriko] vel̃ka, neapėda Rdn.
| Kiaušinius tai tikrai ežys vel̃ka Svn.
| refl. tr.: Kas nori, vel̃kasi mūs obuolius Ig. Sako, ka i deputatai piningus vel̃kas Eig.
7. tr. vežti (ką sunkų): Šieną vel̃ka su žieminėms šlajėms Žr.
ǁ vežant sunkiai gabenti: Iš Bielarusijos, iš kaži kur anos pačios vel̃ka [paltus], nė[ra] tų pavasarinių Trk.
8. tr. nešti, traukti drauge su savimi: Kelias užpūstas, i vel̃ka [vėjas] pagal žemę sniegą Sk.
| impers.: Pečius dideliai traukus yr, i vel̃ka liepsną lauku Štk.
9. intr. turėti trauką, traukimą: Toks duslus oras, da medžiai aplinkui, už tai ir nèvelka kaminas Akn.
10. tr. jėga vesti, versti eiti: Vel̃ka pačią pri darbų Krš. Karves [pavasarį] reikėjo vil̃kti su arkliais iš kūtės lauk (buvo nusilpusios) Sd. Nebereikia pavasarį gyvuliai vil̃kt laukan Vb. Meta [piršliui] abrūsą už kaklo ir vel̃ka karti Tl. Aš tai einu, širdele, maniškio iš smuklės vilkti J.Marc.
| prk.: Už menką mažmožį kaimynas kaimyną velka į sūdą TS1902,2–3. Vilko jį iš miesto laukan CII442–443.
vilktinai̇̃ adv., vilktinõs: Tie, sudavę cigonui dar porą kartų į kuprą, mažne vilktinai pas horodničą nuvedė DS371.
| prk.: Neteisingumas ir ardymas lygybės vilktinai vilko į bedugnį A1884,1(J.Šliūp). Muni snaudulys vilktinõs įvilko į lovą – būs lytaus Krš.
ǁ prk. kalbinti, vadinti, raginti: Seniau ir muni liuob kunigai vil̃ks pri partijų Dr.
ǁ prk. traukti, vilioti, masinti: Vis tiek vel̃ka ir vel̃ka gimtinė RdN. Tiesą pasakius, jį vilko labiausiai visokie žaislai ir gimnastika rš.
11. refl. Sut lėtai, sunkiai, vos eiti, šliaužti: Tu tavaliojies, velki̇́es po kojų kaip kišenė nutįsusi J. Vel̃kas kaip atsėjęs (viską pasėjęs), rodos, kojų nepavelka Šll. Tai vel̃kasi lyg negyvas Prn. Eik greičiau, ko daba velkys koja pro koją Erž. Senis vel̃kas – perdyla suvisu Švnč. Vel̃kas kaip ežis, pusė dienos užtruks, kol pareis numie Pln. Kur aš prinešiosiu [vandens] – vos pati velkúos Alks. Bobos darbas – eini velki̇́es nepasivilkdama, tei[p] reikia Lkč. Paskui plūgą ir aš velkúosi Dt. Jei pavasarį dar kiek vilktų̃si kumelė… Sdk. Arklys liuob vil̃ksias kuprą išpūtęs Plt. Arkliai vilkosi koja už kojos viduriu kelio Žem. Alkanas aš vos velkuosi B.Sruog.
^ Velkasi kap uodega paskui Gž. Velkasi kap šlapiu maišu per špokinyčią gavęs Vlkv. Velkas kaip kelnių palagas S.Dauk. Velkas kaip carienės padurkai LTR(Grk). Ko velkies kai šūdina virvė LTR(Šmn). Velkas kaip vyžos apivaras Pnd. Na ir velkas – kaip vyžos pavara LTR(Zp). Velkas kaip utėlė par kailinius Up. Velkas kaip utėlė į šašą Krp. Vel̃kas kaip žirnių kirminas Eig. Velkies kaip vėžys su mielėm LTR(Lnkv). Koja už koją vel̃kas – kaip žydas silkininkas Plt. Velkas kaip Zablockio ratai LTR(Zp).
ǁ menk. eiti: Kur velkýs negalėdama, sėdėk numie Krš. Pasakyk, tegu vel̃kas namo Trgn. Einam gryčion, kurgi velki̇́es LKT314(Ob). Tegu pavaikšto tėvas, negi aš vil̃ksiesu KzR. Anas vil̃kasi negalėdamas Zt. Spaudimą turu, susirietusi velkúos visur Krš. Kur velkýs naktį [šokti], a vaiką nori parsinešti?! Krš. Ko ten mergoms vil̃kties į kitą sodą – jokia mada [šokti] neleido Krš. To boba vis tiek vil̃ksis iš paskos, nepaliks jo vieno Krs. Tai ko čia reikėjo vil̃ktis, jei tingi dirbt Rgv. Par balsavimus lynanti, kas tau vil̃ksias į tolybes Krš. Jeigu kurs [mokinys] patvirkęs, lai ans vel̃kas [kur nori], jei nemačija – meta iš mokyklos Yl. Vil̃kis greičiau iš čia Bgt. A jau vil̃ksies gult? Slv. Kad jau levui nusibodo medžiotie, liepė asilui sau namo vilktis Tat.
| Norėčiu ką dirbti, ale kojos nèvelkas Krš.
| prk.: Jis negaudavo stipendijos, nes vilkosi studentų uodegoje rš. Visi iš jo juokėsi ir erzino, kad, pramiegojęs orės pradžią, dabar su visais darbais per visus metus turėsiąs uodegoj vilktis V.Myk-Put. Jo užpakalis per sieksnį vel̃kas iš paskos Tr. Mun grabas vel̃kas pasku Vn. Vekseliai paskuo karietą šluotoms vel̃kas – toks ans bagotas Šts.
ǁ menk. vykti: Ar negali kur vilktis į svietą sau duonos storotis? DS61(Rs). Savo turėdama, vil̃ksuos aš tau [gyventi] pri marčios į miestą Krš. Atsižadėjusi ir savo šlovės, ir turtelio, ir giminės, ir savo pašalio eina, velkas losnai šliužė paskuo pulką, kuriame yra jos myliamasis P.
ǁ menk. lankytis, bastytis: Per robaksus vil̃kosi vil̃kosi, kol paseno Plv.
12. refl. iš lėto, pamažu važiuoti: Iš lengvo velkas traukinys Mair.
| menk.: Per Kamajus visos mašinos vel̃kas Vilniun Pnm. Pagal jų nuomonės, ratūse vilkties vergo darbas buvo, ne liuoso žmogaus S.Dauk.
13. refl. lėtai judėti erdve, slinkti: Tie debesys teip vel̃kas pažemiu, o saulelė pro to debesies kraštą prasikišusys veiza End. Skersai per kelią velkasi baltas šešėlis – bene katinas I.Simon.
14. refl. iš lėto eiti, slinkti (apie laiką): Vel̃kas tas gyvenimas kai šūdinas pantis Bsg.
15. refl. galėti, pajėgti krutėti, judėti, dirbinėti: Gerai, ka velkúos – vaikai laimingi Rdn.
16. refl. sunkiai eitis, sektis: Matematika ėjo gerai, kalbos tik tik vil̃kdavos Akn.
17. refl. šiaip taip laikytis, gyvuoti: Par žiemą da vil̃ksamos. – Kaip nevil̃ksys, reik vil̃kties, ką darysi End. Kolkozai dar vil̃ksis vienus kitus metus Btg.
18. refl. šiaip taip kuo dirbti: Kazalė tas muno jug tuo mokytoju vis būtų galėjęs vil̃kties šiaip teip – nenorėjo bjaurybė End.
19. tr. sunkiai dirbti: Susilpo [tėvas] – žentas visus darbus vil̃ko Rdn.
20. tr. atlikinėti kokį nors veiksmą (ppr. junginyje su daiktavardžiu nusako veiksmo vykdymą pagal jo reikšmę): Lietuvis, noris krikščionys, nė kokio amato vilkti negalėjo S.Dauk. Motriškosios, numie palikusios, ūkę vilko, beje, numų darbus be vyriškųjų atliko S.Dauk. Nesuskaitomus melus ir paklepus vel̃ka ant mūsų DP535.
^ Sunku ūkę vilkti, kad laimos nėra S.Dauk.
21. tr. traukti ant kūno (drabužį), mauti: Jau jis (kūdikis) miego norės, jau kelneles reik vil̃kt kitas Žlp. Dė[l] ko tas kelnes vilkái? Subjauros, i gan Trk. Vaikuo ką vil̃ksi, sunešios, girtūkliuo ko pakiši, surys Krš. Nu i vil̃ks ta duktė kožną vakarą kitus marškinius Trk. Ne mes tų batelių austėm, ne mes tų kelnikių vil̃kom Dr. Kame aš prisiūsiu kožnam – vil̃k i nešiok Trkn. Velkamų̃ drobužių galybės an sienos prikabinta Krš. Taip nupirk, ka būtum vel̃kamas Rdn. Vakaruot neduodavo mamos visų suknių vil̃kt Alz. Žiemą kailinius velka po sermėga M.Valanč. Kaip tik jau pamato sniegą, žėdnas vel̃ka skrandą JD198. Kai šukavo galvytėlę, ašaros birėjo, kai mum vil̃ko marškinėlius, kauleliai braškėjo (d.) Pl. Kad ir velka [pamotė] šniūrelkelę, spaudo muno širdelę D30. Mes knatinių nebevil̃ktum ir baronais apsivil̃ktum (d.) Slm.
| Pakulinės kaldros buvo, tai kas tę vil̃ks [užvalkalą] Kpč.
^ Pigų rūbą dvi dieni velka TŽV599. Panelė balta, marškiniai raudoni, kai juos velki̇̀, gailiai raudi (svogūnas) JT76.
| refl. tr.: Vaikis kožną savaitę turėjo vil̃kties [švarius baltinius] End. Svetį pamatom, tai gražesnį jupiką vel̃kamos Grd. Tėvas jau vel̃kas sermėgą, važiuos į turgų Pln. Palig saũ vilksiúos švarką Aln. Nieko gudresnio negali vil̃kties, tuoj išsimaknoja Ps. Karailiuoja [suknelė] – nėr in ko vel̃kas (tokia sulysusi) Švnč. Tus baltinius pasiūs, drebės širdis, ka reiks vil̃kties pirmą kartą Žr. Devyni kostiumai nupirkti, nė vieno nesivel̃ka Kvr. Iš to vargo ka įlipo į tą gerovę, tai nebežino nė ką vil̃ktis, nė ką autis Grz. Kelnes vel̃kas tėvalis KlvrŽ. Eisiav eisiav kelnikes vil̃kties Trk. Avęs[is] kojas, jau vil̃kęs[is] kelnes Trk. Velkúos mantelį eit Jrb. Išejo apsiausto nevil̃kusys Lkv.
ǁ nuo kūno traukti drabužį: Vil̃k tas kelnes po bieso – koks atrodai End. Nu ta reik vil̃kti nu tos subinės tims vaikams tas kelnes Trk. Vil̃k šarką žemėn Kal. Tas tik sugrobė muni už apkaklio – pri žemės, vel̃ka tas kelnes žemėn Yl.
| refl. tr.: Marškinių nuo pečių nesvel̃ka, paki supūsta – dilina dilina Klt. Burnoselį vel̃kas nuo savęs, duoda tėvas vokiečiui Klt. Vil̃kis tik švarką žemėn ir eik gulti! BM181(Jnš).
22. tr. rengti (drabužiais): Tuom strošnu audeklu [vaikus] vilkaũ Aps. Su tuo burnosu gal vil̃kti i motrišką Ms. Paskuo gavau vil̃kti kitus, tus nuvilkau Kl. Bene aš juos kelnėmis vilksiu? Žem. Kap vil̃ko marškinėliais, laužė mano rankeles DrskD212. Numirėlis negalima vilkti kiauru rūbu LTR(Užp).
| refl. M.Valanč: Skubinkim vil̃kties ir einam Užp. Važiuotam reikia labiau vil̃kties Dglš. Sniegas do stovi in žemės, vil̃kis šiultai Klt. Kuo aš čia vil̃ksiuosi: jeigu šilta, plonąja [suknele], jeigu šalta – čerkasine Slm. Daba mažiausis vaikas nevil̃ksis tokio drabužio Vdk. Panešiotu rūbu niekas nenori vil̃kties Dglš. Jaisiais (marškiniais) nesvil̃kie, velėtie reikia GrvT70. Kelinėmu vilkaũs Dv. Da gi aš nei avusys, nei vil̃kusys Švnč. Kelinėlėm vilkaũs, čebatėliais aviaus (d.) Dv.
ǁ refl. nusirengti: Vilkiẽs lig grynam (iki nuogumo) Rš.
ǁ refl. puoštis drabužiu, taisytis: Ko ana šite rėdos, vel̃kas, gražinas? Dglš. Pasenęs gali vil̃kties, gali auties – nėkai Krš.
23. tr. aprūpinti apranga, drabužiais: Anys tą mergaitelę ir vel̃ka, ir mokina Aps. Močia davė padušką, kaldrą, paklodę, o toliau jos sūnų tegul pati marti vel̃ka Ps. Nei ana valgyt davė, nei ana vil̃ko [vaiko] – keliai nuogi, ir duonos neduoda, užrakina šėpoj Žl. Reikėjo man juos (senukus) i mazgot, i vil̃kt, i papenėt Kr. Kas jį (vaiką) vil̃ko kada, – stovi stovi pašaly basas Klt. Iš linų audžiama drobė – jąja šeimininkė velka save, vyrą ir vaikus M.Katk. Tinginių mes nevalgydinam ir nevelkam rš.
| prk.: Balabaikos mane nevalgins ir nevil̃ks Ml.
^ Tu geriau vil̃kt nei penėt (sakoma daug valgančiam) Dglš.
24. tr. siūti, kalti kuo iš viršaus ar aplinkui, traukti, mušti: Kailius vil̃kdavom [milu] mas – i moteriškos [dėvėjom], i vyram apvilkdavom Grz. Nevilktų̃ dekių nebuvo – kertuotas, uždėtas milas Sdb.
25. tr. kloti, dengti sluoksniu kieno paviršių: Lindo švininių debesų kamuoliai ir vilkte vilko dangų Šlč.
| impers.: Ka dirbu pasilenkusi, vel̃ka miglą už akių (temsta akyse) Šts.
ǁ impers. Dg, Krž traukti valkiumi (apie kataraktą): Akis vel̃ka, nematau Šd. Vargšuo tas akis vel̃ka jau Rnv. Jau suka, vel̃ka akį šitą gerąją Dbk. Sako, vis da lašyk tuos lašelius, kad vel̃ka [akis] iš pakraščių jau Alz. Akį anam, sako, iš apačios velką̃ Krš. Da vis buvo neapibaigta vil̃kt [akis]. Apibaigė vil̃kt – nebesimato jau Kp. Seniau nevil̃ko tų akių kap dartės Drsk. Va tą akį vel̃ka, va kairę Št. Tais vėgėlės kepenų taukais ir tepa velkamas akis Sln.
| refl.: Vilkis vel̃kas, nebmatau Krš.
ǁ impers. traukti valkčių (apie miltligę): Agrastų uogas valkčiu velka Al. Preitą metą vil̃ko i šį metą agrastus, musti, koki žemė y[ra] netinkama Gršl.
ǁ impers. dengtis debesimis, niauktis: Vakaruose vel̃ka Grž.
26. tr. impers. šalčiui stingdant dėti ko sluoksnį, dengti: Po biškį vel̃ka gruodą – gal šals Dr.
27. tr. Slm ilgai, ištęstai tarti, kalbėti: Vieną žodį vel̃ka, o kitą taip stačiai sako Antš. Kas čia bus gero – vis tos pačios bėdos, – vilko žodžius Paliutė J.Paukš. Petrui ėmė rodytis juokinga, kam jie ne taip taria, kaip užnemuniečiai, ir velka Vaižg.
28. refl. tęstis, trukti: Nusprendžia jaunuomenę suprašyt i viską padaryt, kad i gėrimas dykai, i valgymas dykai ka būtų, i tris dienas vil̃ktuos ilgumo [puota] Žg. Karas vilkos dvylika metų M.Jan. Su pertraukomis liga velkasi per daug mėnesių ir metų P.Aviž.
ǁ trukti, tęstis, užsilikti: „Iš kalno“ padaryta klaida velkasi per keletą amžių LTIII282.
29. tr. sunkiai, vargingai leisti (laiką): Velkame nelinksmas dienas ir nežinome, ką atneš rytdiena J.Paukš.
^ Teip ir vel̃kam metus kaip žydai ratus Krč. Šep tep vel̃ka dienas kap Grigas ratus Kt.
30. intr., tr. delsti, tęstis, vilkinti, atidėlioti: Jis vel̃ka ir vel̃ka, vis negalia pradėt savo darbo dirbt Pmp. Tu velki̇̀ velki̇̀ ir vis da nepradedi to darbo Jnšk. Sakė, paleis paleis, o čia vis vel̃ka ir vel̃ka Ėr. Ar tu žinai, kiek mum karvė ilgai vil̃ko (nedavė pieno, buvo užtrūkusi) Akn. Nelyginant kaip tas nusidėjėlis: ką tolyn spaviednį vel̃ka, tą vargiaus jam prisiruošti A.Baran. Jei ką prižadėjai Dievu, nevilk išpildyti brš.
^ Velka kai smertį Brž.
| refl. SD400, I, N, Tat: Kokis tinginys, tai iki Užgavėnių vel̃kasi kūlimas Graž. Bėga, lekia viens pro kitą, o darbai vel̃kasi – susikuitę, apsivertę Lkč. Tai šę, tai tę, o darbai vis vel̃kasi Bgt. Darbas vilkosi, pamaži apsiaubdamas jo mislis ir norus V.Kudir. O daugumui ir metas nuo meto skolos vilkdavos ir didyn augdavo Sln.
31. tr. tiesti, rengti, kloti: Gelžkelį vil̃ko vokiečiai čia, prie gelžkelio varė – dirbom Svn. Vil̃ko visas tas gronyčias ir mum prijungė prie Latvijos Akn.
32. refl. būti panašiam į ką: Ant latvišką [kalbą] čia mum daug vel̃kas (daug latviškų žodžių) RdN.
◊ aki̇̀s vil̃kti apgaudinėti: Kam čia dar akis žmonėms vilkti TS1899,3.
bãdą vil̃kti Gž badauti: Taupom, bãdą vel̃kam, norim taksiuką pirkt Mrj. Duonos neturėjo, bãdą vil̃ko, bet rūkė Graž. Karvės bãdą vel̃ka po šilus šiokie sausie Lnk.
gyvýbę (gývastį) vil̃kti Vkš būti vos gyvam, gyvalioti: Ans gývastį savo vel̃ka, i pakajus Dov. Šiaip teip biškį apsikriuša, gyvýbę vel̃ka Yl. Širdį kiek pastiprino, i dar vel̃ka gývybę Krš. Koks muno be gyvenimas – tiktai gyvybę velku Šts.
júodą klùmpę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Aš nuo mažens júodą klùmpę vilkaũ Jrb. ×
jupàs vil̃ktis mokytis kunigu: Tėvai norėjo, ir išejo jùpų vil̃kties Šv.
kitùs káilinius vil̃kti keisti įsitikinimus, pažiūras: Kum pasižadėjau, tum i mirsu, – kitų̃ kailinių̃ nevil̃ksu Akm.
kójas (kepšès) vil̃kti įstengti eiti: Senas – vos kójas vel̃ka Msn. Toks tinginys, led vel̃ka kójas Krs. Kaip nèbvelka kójų, pri Dievo šaukas Krš. Keli seniai [kaime], kójas vos vel̃ka Sutk. Jis vos kojas velka, o čia braidžiok tokioj palaidoje, tokioje slidumoj, iki klupsčio šlapias, purvinas V.Krėv. Atliko kai bizūnas, led kójas vel̃ka Šmn. Kójų kai nèvelki – ką padirbsi!? Adm. Kryžiškai senis pjaustytas (daug sykių operuotas), o dar vel̃ka kepšès Krš.
krỹžių vil̃kti Šmn vargingai gyventi, vargti: Vilkáu i velkù krỹžių – visas toks gyvenimelis Krš.
nãginę vil̃kti daug, sunkiai dirbti: Jis taip pat vil̃ko nãginę nuo tamsos iki tamsos Ps.
per siū́lą vil̃kti nesistengti, pritingėti: Anas mokytis tik tik per siūlą vel̃ka, ir sunkiai einasi Akn. ×
rõdą vil̃kti meiliai kalbėtis: Bene velki̇̀ rõdą su panoms Šts. Aš bulbėse ravėjau, ans atejo tatai, vedu rõdą vil̃kov po bulbes Lpl.
skersàs kójas vil̃kti apie girto ėjimą: Jau girtas, jau skersàs kójas vel̃ka Iš.
velniai̇̃ vel̃ka danginasi: Kur naktį velniai vel̃ka, neik! Krš.
1 antvil̃kti, añtvelka, -o (ž.) Š, NdŽ; M
1. Skd, Lnk žr. 1 užvilkti 6: Jis antvil̃ko sermėgą ant kailinių J. Antvil̃ks nūšukinius marškinius ant kupros, ir eik End. Daba mūso vaikiams antvil̃ktum kas tokias kelnes? – Pasiusk, neantvil̃ksi! Sd. Iš marškono pasiūs jupelę, antvil̃ks tam vaikuo, ne kaip dabar kad eina silkūse Lpl. Neturėjėm nė marškinių dorų, nebibuvo ant nugaros ką beantvil̃kti Trkn. Antvil̃ko naujus tus užvalklius, o blusos visos paliko Krt. Švarias dvilinkes antvil̃kdavom Kv.
| refl. tr. Lnk, Krtn, Všv: Antsi̇̀vilk tą juodąjį šarkelį Slnt. Baltą skarelę antsigobsi, švaresnę bliuską antsivil̃ksi, kvartugelį antsinersi Žlb. Antsivil̃k kitus marškinius Vvr. Einat ar į sodą, a kur, antsivil̃kiat švaresnį drabužį Sd. Geresnį skurlį ančsivil̃kos – nosę pakėlė! Pvn. Pamėlinavusios kokios kenklės – negali kokias kelnes antsivil̃kti?! End. Kelnes teip per milines antsivilkęs S.Dauk.
2. žr. 1 užvilkti 7: Kas antvil̃ko tavi? Krtn. Kad kas ančvil̃ktų žmogų senovės drobužiais, parsigąstų Ub. Ten pirmosias kelnes antvil̃ko Žlb. An toros kelnes antvil̃k, i ta (tai) mergos veizėtum End.
| refl.: Kur senesnės – su sijonu, su nažutka, kokia sermėga antsivil̃ks Sd. Kunegas, baltais drobiniais antsivilkęs, ejo ar važiavo į tą butą, katro[je] ligonas typsojo M.Valanč.
1 apvil̃kti, àpvelka (apvel̃ka), -o K, Rtr, NdŽ, KŽ; Q29, SD1101,110,137, SD305, S.Dauk, Sut, M, LL196
1. intr. velkant paviršiumi aptempti aplink ką: Tuo šniūreliu apvilkti apie trobas ar kitą kokį daiktą ir patį šniūrelį įkasti ten pat į žemę LMD(Žg).
2. tr. H156, Š užtraukti ką ant kūno, užmauti: Apvilkti sermėgą B. Ir apvilks kunigas drobės rūbus savo, apvilks teipag drobės apatines kelnes and kūno savo Ch3Moz6,10. Apvilko Ester karališkį rūbą ChEst5,1.
| prk.: Jėzus Christus [yra] drapana nekaltybės mūsų, rūbas išganymo, kurį ant savę per krikštymą šventą apvelkam PK193.
| refl. tr., intr. N: Apsivil̃k sermėgą K. Sermėgą apsi̇̀velka, būdavo, ir joja naktigonių Vdn. An tų gerų [kailinių], kad važiuoji, tai apsi̇̀velki šituos nemuštus kailinius Plvn. Tai lengviai apsivil̃kęs, tai sušalsi Mšg. Jug daba ans apsivil̃ktų gerą kostimą, gerus marškinius antsivil̃ks – nu gražiausis vyras Trk. Kaip tik aš apsi̇̀velku šituos kaproninius [marškinius], Jėzau Marija, mañ’ kaip velniai ėda (graužia) Rk. Aš, kai augom, neturėjau drabužio apsivil̃kt Bsg. Turia burnosą apiplyšusį apsivil̃kęs Grnk. Du rozu apsvil̃ko i nusviedė rūbą Klt. Palitus ilgus kad apsi̇̀velkas, kad eina į tokį balių Akm. Kelines buvau apsvil̃kę išvirkščiai Dv. Eik tu, gyvate, tu nebapsi̇̀velki kelnių, nu kaip tu bepavažiuosi Kal.
| prk.: Žodis mums kūnu stojose, kailiu žmogaus apvilkose SGI46.
3. tr. SD199, H160, R, R30, MŽ, MŽ40, LL114,124, ŠT15,29 aprengti, aptraukti kuo: Baltai, baltais rūbais apvilktas N. Vaiką apvil̃k baltais marškiniais J. Vaikus api̇̀velku, išvedu mokyklėn Ukm. Trys mergelikės: jei nori, iš kailio išeik – nėr kuo apvil̃kti End. Žvigdė žvigdė vaiką, paki apvil̃ko Klt. Visumet šviežiais marškiniais àpvelkam Trk. Ka paauga, tai suknele koka àpvelki, tai tada nė kelnaičių nebuvo Gž. Dabar kad apvil̃ktų drobiniu, tai badytų labai Kvr. Apvil̃ko ją suknute, kap pamirė Vlk. Apvil̃ko muni tokiu ilgu sijonu Sd. Àpvelka muni tokioms kelnėms – pakulinėms, išdėvėtoms Vkš. Su bateliais apaus, gražioms suknelėms apvil̃ks Als. Vaikas didyn – bet kuo neapvilksi̇̀ (išrankūs darosi) Mžš. Api̇̀vilktos [baidyklės] vyriškai, pagaliai da užpakalin inspirta Slk. Moteriškė priėjo, žiūri – šilkais àpvilktas tas vaikelis (ps.) LKT333(Dbg). Tarp tų buvo viena mergelė, su dryžais kartūneliais apvilkta M.Valanč. Apvilko jį paties rūbais ir vedė jį ant nukryžiavojimo VlnE206. Baltarūbis kunigas, baltais rūbais apvilktas SD101. Ansai karalius… baltu rūbu… buvo apvilktas DP164. Ir apvilko jį drobina sermėga, ir juosė jį juosta BB3Moz8,7. Šarvais apvelku, šarvoju ką SD445. Serdoku geležiniu apvilktas SD240.
| prk.: [Dievas] tikinčius ing jį apvelka juos savo teisybe, dovanoja Dvasią Š[ventą] MT18(pratarmė). Tamęjag kūne, kurime dabar esme apvilkti̇̀, turime būt prikelti iž numirusių DP584. O jog tas didžturis lapino kūną savą švelniuose ir putluose rūbuose, todrin nū àpvilktas yr liepsnomis laiždančiomis DP272.
^ Įkapių nedalyk, ka tavęs neapvil̃ktų (nesiūlyk kitiems mirties, kad pačiam pirma netektų) Krš.
apvilktinai̇̃
| refl. intr., tr. H156, R, MŽ, MŽ40, Š, ŠT15,17: Apsivil̃k su kailiniais J. Vaikiuką apsivilkaũ, pati apstaisiau i einam Klt. Nieko anam nereikėjo, bi ans turėjo su kuo apsivil̃kti End. Neturiu kuom apsivil̃kties LKT102(Vg). Nėr kada ir apsvel̃ka Mlk. Mes apsivil̃kom su kelnėms, apsiavėm su naginėms Trk. Graži buvo: kuo apsvil̃kdavo, tas derėdavo Klt. Bėgova į klėtį apsivil̃kti gražesnėm suknelėm Grš. Apsivil̃k kuom papuola Nmč. Eik nusprausk, šventinėm drapanom apsivil̃k JT259. Negi suplyšus [esu], apsi̇̀velku kaip reikia tartum Kp. Anos (samdinės) buvo geriau apsivil̃kę už tas, kur turėjo žemės Dgč. Beveik kap gryna, neapsvil̃kus vaikščioji Ml. Jau aš buvau suaugus pana, tai jau tada prašvitę žmonės buvo jau, nešiodavo jau gražiau apsivil̃kę Plvn. Žmonėsna eidamas gražesniuom apsvil̃k KlbIII8(Lkm). Ka kas būtų bi skurlelį mums atkišęs, o išbėgom kaip apsivil̃kę [namui užsidegus] End. Seniau naminiais rūbais visi buvo apsvil̃kę Dglš. Medžiolais apsievus, sermėgele apsvil̃kus Dglš. Ana tokia: apsvel̃ka berno sermėga ir eina Sug. Su kailiniukais apsivil̃ksam – pasiūs kraučiai Akm. Skrebučiukais apsivil̃kus, graužia plutą net suslenkus (d.) Švnč. Ėjo žmogus keliu žiemą apsivilkęs vilkuose ir pasitiko su vilku Tat. Apsivelku rūbu, drebužiu, apsirėdau R25, MŽ33. Apsivilkime, idant nuogi nebūtumbime rasti MT139. Ir tur apsivilkti savo kitais rūbais ir po tam laukan žmoniumpi išeiti BBEz42,14. O eš, aniems sergant, apvilkaus maišu BBPs35,13.
| prk.: Dievui Tėvui lygus esi, norint kūnu apsivilkaisi Mž153. Šventas sutvertojis visų daiktų apsivilko kūnu žmogišku Mž178. Apvilkitės gamta kantrumo DP591. Apvilkimės šarvu šviesybės DP5.
^ Apsivilko kaip pelėda su sermėga KrvP. Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščio[ja] tikra išmintis M.Valanč. Vasarą kailiniais apsivilkęs, o žiemą nuogas (žirnis) LTR(Dbk). Gimsta apsivil̃kęs, miršta nuogas (sūris) Kp. Graži pana šimtu suknelių apsivilkus (višta) LTR(Mrk). Balta ponia raudonom suknelėm apsivilkus (svogūnas) LTR(Lp). Senas diedukelis šimtu kailiniukų apsivilkęs, kap pakliudai, verki (svogūnas) Dglš. Striukas bukas vokiečiukas šimtu rūbų apsivil̃kęs (kopūstas) JT163. Žiemą plikas, vasarą apsivelka (medis) LTR(Vdk).
ǁ refl. apsigaubti: Ir važiuodavom, ir eidavom, apsivil̃kdavom šitom skarom Zr. Patys kaimo bernai apsivil̃kdavo kokiom baltom marškom ir gąsdydavo Alz.
ǁ refl. pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: Noris gi jaunam ir apsiaut, apsivil̃kt – visko reikėjo Zr. Ką aš eisiu šokt, kad aš neapsivil̃kus, marškinių neturiu (ps.) KzR. Kaip aš eisiu šokti, ka aš neturiu marškinelių apsivil̃kti (ps.) Žd.
4. tr. aprūpinti drabužiais: Bėda vaikus pripenėt i apvil̃kt Aps. Kiek mokėjo, mokino, apvil̃ko tuos vaikus Slm. Kito neapvilksi̇̀, neprigirdysi (reikia savo šeima rūpintis) Klt. Grynas basas atejo, ana apvil̃ko – basioku atejo (apie užkurį) Švnč. Sena, gana vaikai ką apvil̃ko Ad. Pasoginę karvę pardaviau i apvilkaũ povaikius Klt. Kap ištekėsi až bagoto, būsi aptaisyta, api̇̀vilkta Rš. Kokių jam rūbų nebėr, kuo jis nebeapi̇̀vilktas? PnmR. Reikia i apvil̃kt, i apaut bernas Imb. Kuris àpvelka visus, nuogas šaltyje guli DP39.
^ Ubago nei pavalgensi, nei apvilksi̇̀ Dglš. Maža bobelė visą svietą apivelka (adata) LTR(PnmR).
| refl.: Neapsvilksi̇̀, neapstaisysi iš penkiolikos kapeikų už [darbo] dieną Kvr. Reikia žmogu[i] gyvent, reikia apsiaut, reikia apsivil̃kt Plvn. Ir pavalgęs, ir apsivil̃kęs, apvelėtas [senukas] – gerai gyvena Aln. Pats perkasi ir apsivil̃kt, ir apsiaut, ir iš indų, kas reikalinga Krs. Latvijoj gerai mokėjo, te ūkinykai dideli, tai, būdavo gi, ir apsi̇̀velki [iš algos] Zr. Linų neturėsi, tai ir neapsivilksi̇̀ Vvs. Reikdavo gi apsvil̃ktienai, tai verpdavom ir ausdavom LKT306(Skm). Kai reikia apsvil̃kt, eini grybauni, parduodi Kpč. Mes apsvil̃kdavom baravykais (pardavę baravykus) Dglš.
5. tr. R59, MŽ79, N, Lp, Ds apsiūti, apkalti kuo iš viršaus ar aplinkui, aptraukti, apmušti: Sagas padarydavo iš medinių pagaliukų ir apvil̃kdavo kailiu Bsg. Lopšio lankas àpvilktas medžiaga Dg. Apvilkti̇̀ kaliniai Ker. I vyram apvil̃kdavom [kailinius] – spindžia tie milai Grz. Apvilkti misingiu L65. Apvilkti ratą B. Apvil̃kti ratpėdžius, t. y. aplėgioti J. Mašinas visokias kuliamas taisydavo, visokius daiktus, ratus visokius apvil̃kdavo Kp. Legas būt gerai vytelėm apvil̃kus Sdk. Padirbdino skrynią sandaros, tikru auksu apvilktą, į kurią įdėjo toblyčias įstatymo Dievo S.Stan. Bevelijos tukint savo šunis ir kuinus, apvil̃kt sienas šilkais ir auksu DP16.
| prk.: Mokėjo mintį apvilkti taip, kad jau sunku buvo ją nedviprasmiškai suvokti B.Radz.
ǁ apmauti (dantis): Du dančiu apvil̃ko i da liko [aukso] Slm. Lig šaknų nulūžta [dantys], išgriūva, kad ir apvil̃ktas Plvn.
ǁ padengti: Ankštys su kevalais iš lauko ir iš vidaus žieve skūrinta apvilktos P. Kad kartais minkštainį pameta višta, tokia plėvike tik àpvilktas Erž. Tik kaulai, oda apvilkti̇̀ (toks sudžiūvęs) Drsk.
| prk.: Apvilkai mane negarbe ir gėda V.Kudir.
6. tr. apkloti užsidedant, apaugant ir pan., apeiti: Sunkūs, tamsūs debesiai apvilko dangų V.Piet. Žvaigždes apvilko juodi debesys J.Marc. Dūmikai smagesni prie darbo iš ryto, kada smagenys jų da neapvilktos tabaku V.Kudir.
| prk.: Reikia…, idant ana (šviesybė) nebūtų apvilkta debesimis ir rūku žemiško drėgnumo A1884,331. Jau ir akis man apvilko silpnybė S.Dauk. Kokis skausmas taip didis tau akis apvilko? V.Kudir.
| impers.: Liežuvis apvilktas KlK12,7. Akys tik àpvilktos, jau gėręs Snt. O jiem akys girtiems apivilktos LMD(Pl). Jau girta, akes išverstos, kokios tik àpvilktos, veidai jau raudoni Srj. Apvilktõm akim parė[jo], visas purvinas KzR. Iš baimės jau jai ir akis apvilko: pataikė in medį ir užsimušė (ps.) Brt.
| refl.: Medis kai apsi̇̀velka geleže, tai da baika Slm. Ašis apsivil̃ko purvais – negal šalant bepavažiuoti Šts. Tvenkinys apsivil̃ko dumblu BŽ162. Apsivil̃ko visas dangus, ilgai lys Vvr. Dirvos jau apsivilko žaliu javų ir žolių rūbu TS1899,5.
ǁ impers. N, Lkč, Nmj, Kt, Kp aptraukti valkiumi (apie kataraktą): Akys apvilktos, tik baltakiuoja Snt. Jo [akys] baltai api̇̀vilkta Dbk. Jos viena akis apvilktà, kažna, ana juo mato? Klt. Buvo àpvilktos akys tokia tamsa Grd. Api̇̀vilktos mano akys, juoda tik juoda viskas Žl. Į metus laiko apvil̃ko akis, aperavo, prisimetė dar kita liga Sutk. Muno vyro buvo apvil̃kę akis, Kaune anam atdarė (operavo) End. Tėvas susirgo – akims nemato, akis apvil̃ko Krž. Trissyk išgėrė tų žolikių, i jai apvil̃ko akis PnmŽ. Viena akis pradėm apvilktà Šv. Apvil̃ko abi aki, devyniasdešimt metų – kas lups tą vilkį Krš. Apvil̃ko akį, daktarai lups Rdn. Kiba tau akis apvil̃ko, kad nieko nematai Lp. Kad akys arba kaltymu apvilktos yra, arba pusėtinai apakusios: tad tuojau kiti sąnariūs tamsybėse gyvena DP559.
| refl. Skr: Mano akys apsivil̃ko, nieko nebemato Ėr.
ǁ impers. aptraukti valkčiu (apie miltligę): Vienais metais buvo labai apvilkti̇̀ agrazdai Žl. Apvilkti̇̀ agrazdai pigiau Kvr.
7. intr. aplink apibraukti: Jis pirštu tik apvil̃ko ir atasukė butelį Slm.
◊ aki̇̀s apvil̃kti Alv apgauti, įtikinti melu: Lietuviams inteligentams apvelka akis kiti, kad nebesugeba pamatyti savo giminumo A.Sm. Jau, matyt, mums tik akis nori apvilkti TS1904,1. Daugumas, norėdamas tikriems lietuviams akis apvilkti, įšneka, būk lietuviai dirbą dėl Maskolijos A1884,176. Ir negirtam kai kada aki̇̀s apvel̃ka Trgn.
pelė́dos sermėgà apsivil̃kti; MŽ, N, S.Dauk esant neramiai sąžinei, ko gėdijantis, slapta pasišalinti, nepasirodyti: Apsivilko pelėdos sermėga B. ×
vélnio skūrà apsivil̃kti Šv, Krš, Pp pasidaryti suktam.
vil̃ko káiliu apsivil̃kti; E nenorėti klausyti: Aš matau, kad tu vilko kailiu apsivilkai KlK10,39(Šmn).
1 atvil̃kti, àtvelka, -o tr. K, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut, N, M, L
1. traukiant atitempti, atitęsti: Atatraukiu, atvelku SD218. Atvil̃kęs pro langą tiktai cinkt į tą langą tą šunį Žd. Pri balos atvil̃kęs i užkasęs tą avį [vilkas] Krž. Medžius liuob atvil̃ks su jaučiais teip pat paprasti žmonys Brs. Par peleniją, kaip būdavo baliai kur nors, žiūrėk, ir àtvelka stulpą kokį prisirišę Grz. Traktoriais atvil̃ko klėtį ir pastatė prie mūsų Šd. Pavasariais jiems (vaikams) visokių gėrybių atvelka B.Radz. Beregiant vaikiukai atvilko ekėtes, paguldė ant tų piršlį nebagą ir traukė M.Valanč.
| refl. tr.: Atsivilkaũ aš šitan galan [kubiliuką] ir užsitraukiau ant pirmutinio to pastoliuko Kpr. Atsivil̃ko int kiemo tuos medžius Nmj. Kur klėtis yra, tai tą atsivil̃kom, ir kryželį atsivil̃kom Antš. Mūso svirną kulkozas nusitempė, aš atsi̇̀velku atgaliau Krš.
2. sunkiai atnešti: Vos atvilkaũ tokią naštą šieno J. Maišą mėsos atvil̃ko Dglš. Velnias atvil̃ko geležį labai didelę, kad žmogus nė vieno galo nepajudina (ps.) Sb. Ką tas vaikas àtvelka – patrūks Krš. Da jy telyčiom [v]andenio atàvelka Kp.
| refl. tr.: Atsi̇̀velki [gyvulio] galvą dviejuos nueję Kp.
ǁ menk. atnešti: Šaukščiokus atàvelku, išsimaišysta arbotą Vj. Šnypšdamas atvil̃ko šampano butelį, palaižėm susėdę Krš. Starklizdis yra, tai starkai gyvačių àtvelka Vb. Kai aš mirsiu, man vainiką atvil̃k, ka niekas negalėtų panešt (ps.) Pš. Bėgi bėgi žmogus, pasijusim, ka čia (į kapus) atvil̃ks greit Jrb. Tau paštininkė atvil̃ko laiškų Krš. Aš neprašau atvil̃kt, kad àtvelka – nemesi KzR.
| prk.: Ar mato šito pavidalo polemistas, kiek pragaišties atvelka jis lietuvystės reikalams? V.Kudir.
| refl. tr.: Atsivil̃ko viską, ką ji tura Rsn.
3. menk. atvežti, atgabenti: Pamatė visi, kad ana àtvelka kažin ką ragės[e] Als. Va kokią kukelę atvil̃ko Švnč. Kai jijė atvažiuo[ja], àtvelka skudurų Smln.
4. jėga, prievarta atvesti: Vilktinai atvil̃ko tą vaikį, nenorėjo eiti Krš. Ir mañ atvil̃ko už rankos to[ja] mergaitė įsitvėrus Kp.
| prk.: Nenusigąsk, ka į pasaulį neatvil̃ksi kokių kluikių (nepagimdysi vaikų) Šll.
5. ateiti: Ans atsivil̃ko kaip valkačia J. Čia koks ubagas atsivil̃ko Vžns. Viškum gi girtas atsivil̃kęs ir sugriuvo prie durų Slm. Ko čia atsivilkai̇̃ girtas kai šuva? Dbk. Prasimeta, kad eina tėvų palankyt, o atsi̇̀velka pagert Mžš. Je, lauksu aš ten, kol ans atsivil̃ks! KlvrŽ. Kur būs buvęs, atsivil̃ko ir tas! Užv. Atsivil̃ko kokia bobyna ir sėdi Mlk. Atsivil̃ko čia visi, do ir sėdi Zt. Šutink, iš kur atsivil̃kęs Eig. Šuo lo[ja] – kas nors jau atsi̇̀velka pri mūso Dr. Tiek lakstė, tiek lupė kumelę jodinėdamas, kad an rytą led gyva beatsivilko an klėtį BsPII232. Kurie ledva vieną sykį ant metų spavėdnės šventos atlikti ant Velykų privesti atsivelka, negadni yra akių Dievo Tat.
| prk.: Atėjo pavasaris ir vėl ta pati bėda atsivilko TS1900,9.
6. refl. menk. lėtai atvažiuoti: Visą dieną važiuodami, vos vakarop in Čekiškę teatsivilkomės Rp.
7. atitolinti, atidėti: Kaip tai negerai yra atvilktie pakūtą šventą nuog čėso iki čėsui, nuog dienos iki dienai Tat.
◊ kójas atvil̃kti šiaip taip, sunkiai ateiti: Dar kójas atvilkaũ į miestelį Ėr.
1 ×davil̃kti, dàvelka, -o (hibr.)
1. tr. D.Pošk traukiant pritempti, pritęsti prie ko.
| refl. tr. D.Pošk.
2. refl. pakankamai apsivilkti: Mano vaikai vargo regėję: i nedavalgę, i nedasvil̃kę Dglš.
1 įvil̃kti, į̇̃velka (įvel̃ka), -o tr. K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut, M, Amb, L
1. velkant paviršiumi įtraukti į vidų: Kad nebepàneši ant pečių šiaudų naštos, tai vilktè įvil̃k Š. Pirma lazdą inkėlė, paskui kojas invil̃ko Srj. Šiaip taip ratus į vazaunę įvilkáu Vkš. Tėvo lovą aš čia įvil̃ksiu, tegu jis čia miega Jrb. Karvė jį įvil̃ko į tokius brūzgus Sutk. Į̃velka tą žmogų į trobą negyvą Lk.
| refl. tr.: Ka būč nepamačius, šuo būt į būdą įsivil̃kęs Jrb.
2. menk. įnešti: Velniams tus bezdus įvilkái – smirda pats ožys End.
| prk.: Idant dabar šita išgaišinanti ir teriojanti sloga į mūsų žemę neįvilkta būtų prš. Čia ta liga, per svetimus galvijus, čionai slapta iš kito kampo atgabentus, įvilkta Kel1856,35.
3. įvežti, įgabenti: Du vežimuku dobilų įvilkáu Grg.
| prk.: [Vaikas] užganė keturiosdešimts pudų javo, invil̃ko namam Drsk.
4. jėga, prievarta įvesti, įtempti: Paskiau ir į jaunųjų lovą į̇̃velka [piršlį] Tl.
| refl. tr.: Taip muni [į trobą] įsivil̃kęs[is], a primuši? Rdn. Kitas kitą įsivil̃kdavo į prūdą, mėšlus išvežę Vn.
5. užtraukti ant kūno, užmauti: Pasiuvus naujį drabužį įvil̃k, t. y. įsiausk J. Da į̇̃velka, bet jau ankšta toki [jupelė] Trk.
| refl. tr.: Labai sunku insivilkt [paltą] Brb. Jeigu pernai siuvo, šiemet gal jau neįsivil̃ksi Vdžg. Jug aš ir ne velnias, įsivil̃ksu kelnes Krg.
6. ŠT47 aprengti (drabužiu): Apsisiautęs vaikščioja, neįvilktõm rankom Š. Ranka sutino, nei rankovėn invil̃kt Tvr. Berniokas tik iñvilktas baltais marškiniais Klt. Davatkavo baltoms skarelėms, o kaip išmoko regulas, įvilko į juodas jupeles Pln. Taip ir gulėjo senasis Dirda ant lentos, įvilktas į įkapes J.Balt.
| Ans į maišą į̇̃velka šakę i dalgį LKT147(Rsn).
| prk.: Tik tuo rūsčiu metu, dėvint kario milinę, suvokiau į poetinį rūbą įvilkto žodžio ypatingumą rš.
| refl.: Tai nutuko: nė į vienus marškinius n’įsi̇̀velka Jrb. Tokia siaura rudinė, kad negaliu įsivil̃kti Š. Ateina kokios, abi juodais paltais insvil̃kę Klt. I putras įsivil̃kę, o papeisiai muilini (nenusiprausę) Erž. Suknia (instr. sing.) šilko tik insvil̃kus i tampos Klt. Sėdės an kelio į kailinius įsivil̃kęs Akm. Senis kiurksojo užkrosnyje, įsivilkęs į ilgus drobinius marškinius J.Balt. Ant nakties vėžys išeina iš savo skūros, o rytą vėl įsivelka LMD(Rz).
ǁ refl. pasipuošti drabužiu, apsitaisyti: Insrėdžius, insvil̃kus, gražiausia [merga] Dglš.
7. užakėti: Miežiai neįvilkti̇̀ paliko Jnšk.
įvilktinai̇̃ adv.: Įvilktinai̇̃ sėti miežius, t. y. po ekėčiomis J. Pasėjom rugius įvilktinai̇̃ Yl.
8. refl. lėtai, sunkiai įeiti: Šiaip ne teip įsivilkęs į trobą, Švaksas pasisakė labai susirgęs TS1899,3.
ǁ menk. įeiti: Kurgi čia dabar įsivilkai̇̃! Š. Kai sustempa orie, tai įsivel̃ka tada gryčion Ds. Te nereikia kuryt, sakis, kas čia buvo įsivil̃kę Slm.
9. refl. nusitęsti, užsivilkinti: Įsivilko ilgas lietus sp. Jei nelyna, nelyna, jei įsi̇̀velka – tai nė su kumščia nebužkiši Vvr.
10. pastatyti, įtaisyti: Par mum nebuvo kam įvil̃kt stulpų alektrai Akn.
◊ į drabužiùs įvil̃kti išmokyti kunigu: Sūnus jau buvo įvilktas į drabužius LTR(Žg).
1 išvil̃kti, i̇̀švelka (išvel̃ka), -o K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Q65, SD422, H153,159, R, MŽ, Sut, N, LL298
1. tr. iš vidaus ištraukti, ištempti paskui save: O mūsų užvakar sarčiukas išdvėsė, išvilko jį į pakluonę Vaižg. Kiti ir su skūra, toliau ir nuo namų [nustipusį gyvulį] išvil̃kę, paliekti šunim sugraužt Lš. Mes ar kad kiek, ir būtume išvil̃kę [nustipusią] karvę už uodegos Sk. Vyras išvil̃ko iš karčemos girtą J. Aš šią naktį apdegiau, muni pusgyvį išvil̃ko iš trobos Krt. Aš ją (bičių motiną) į kitą gerą ir sveiką aulį įleidau, bet čia, neilgai trukus, bitės ją papjautą išvilko laukan S.Dauk. Akėjant… išraunamos dygstančios piktžolės, išvelkami daugiamečių piktžolių šakniastiebiai LTEI104. Pliaukši botagai, ragina, bet arkliai neišvelka už kažin kokios velnio ausies užkliuvusių ratų L.Dovyd.
| refl. tr.: Įėjęs viena ranka išsivil̃ko tą stalą Krs. Petrelis, išsivilkęs savo rogeles, pats atsisėdo priešakyje Mš. Matytum, kai antys ryja išsivil̃kusios varlę Jrb.
ǁ sunkiai, jėga iš vidaus išimti, ištraukti: Iš šulinio išvilkau pilną kibirą vandens sp. Šieną iš liūno led išvil̃kdavom Krs. Būdavo tokia [klampi] vieta, kad vilkte reikdavo išvil̃kt šienas iš Šiekštės Alz. Valkčiais i̇̀švelkam žolę an krašto Rm. Ir išvil̃ksma pašarus ant kalvos – bjaurios pievos Rt. Pažiūri, nuo stiebo pluoštas jau skirias, tai tada vėl i̇̀švelka iš tos sodželkos [linus] Kp. Rąstų buvo, liuob iš upės išvilkti̇̀, kur jau patapas buvęs Ms. O tie vėžiai kad apkibs, ta vos ištrauksi, vos išvil̃ksi tus vėžius Vž. Pamary ant kranto išvilktas stovi prakiuręs burinis laivas I.Simon. Tuo tarpu kiti apaštolai traukė tinklus, o išvilkę tujaus pradėjo kepti žuvį ir valgyti M.Valanč. O anie, išvilkę laivus ant krašto, vis palikę, nuėjo paskui jį BtLuk5,11. O kuo metu [tinklas] pilnas yra, tada išvelka ant krašto VlnE187.
ǁ gelbstint jėga ištraukti įklimpusį, nugrimzdusį: Karvės įlįsdavo gatavai, reikdavo išvil̃kt Antš. Atėję trys ar keturi vyrai su virvėm ištraukdavo tą karvę iš balos ir išvil̃kdavo ant sausumos Sb. Gerai, kad žuvautojai kirto ekertę, tai išvil̃ko [skęstantį] Kp. Nebgyvą jau beišvil̃ko [iš upės], bet biškį judėjo Gršl.
ǁ iš vidaus išimti: Jau sūri [mėsa], tai i̇̀švelka iš sūrymo ir kaminan [rūko] Alz.
ǁ ištraukti, pavogti: Įkišo ranką ir išvil̃ko lietsargį Krš.
2. tr. priversti išeiti, išsivesti, išsitempti paskui save: Kelis žodžius dar jis prišaukė Matui, kurių svetimieji nesuprato, o tada išvilko vokiečiai jaunąjį lietuvį bajorą I.Simon. Išvilko Andrių tėvas ir Jonas į prieangį ir ėmė mušti P.Cvir.
| refl. tr.: Jis ir mane išsivil̃kdavo į svečius Bgt.
ǁ prievarta ištempti, ištraukti: Išvil̃ko jį iš traktoriaus i suspardė, sužaliavo (nj. sužalojo) Vdk. Vos mes išvedėm: įsispiria tai kojom, tai rankom, keturi vilkom ir vos išvil̃kom laukan [išvežti į psichiatrijos ligoninę] Kpr. Jį už plaukų nutvėrė, išvil̃ko Lg. Aš jau vedėja buvau dainuot, tai vyrai poneval išvil̃kdavo iš namų Slm.
| refl. tr.: Tik mane už plaukų išsivil̃ko, ka ėmė duot ma[n] su rykšte Stak. Išsitraukdavo, išsivil̃kdavo iš po palovio [girtas parėjęs] i nulupdavo kūčkailį (primušdavo) Up.
ǁ ištraukti, išvesti kitur gyventi: Prietelkos paleistuvės vyrus savo vilkte išvelka iš tėviškių P.
3. tr. išnešti, ištempti (ką sunkų): Da maišą miltų išvilkáu į kaimynus Gršl. Kiek aš [v]andens [žąsims] išvilkáu Užv. Nagom visa ką išvel̃ka žmonės, pigu Sug. Visa ką išnešė, išvil̃ko Krs.
| refl. tr.: Ji visą maistą išsivil̃kus, išsinešus Bgt.
ǁ refl. tr. nudobus išsinešti: Jei vilkas užuodė, ka avinas yra, tai pamatus išsikasdavo i išsivil̃kdavo PnmŽ.
4. tr. menk. išvežti, išgabenti: Išvil̃ksu aš tus katinus po šimts keturioleka Krš. Matai, kiek grūdų išvilkaũ prievolei Slm. A lašinį kokį palaikysi – suleka išsmukę (peralkę) [vaikai] i i̇̀švelka į tus savo miestus End.
ǁ prievarta išvežti, ištremti: Per karą mano mama buvo į Rusiją išvilktà Smln. Ji buvo išvilktà, o dabar partraukė Smln.
5. tr. impers. esant traukai išnešti, ištraukti: Kai kaminą pašildau, tuoj visa (šilumą) i̇̀švelka Akn.
6. tr. išreikalauti, išgauti: Gaunu pensiją, vaikai ir i̇̀švelka Krš. Kiek tie vaikai kapeikų iš munęs i̇̀švelka! Krš. Naudos negalia išvil̃kti, nereik i tėvo Rdn. Sūnus labai daug išvelka pinigų iš namų A1885,98. Pirmiau reik visus gilius (kryžius, tokias kortas) iš anos išvil̃kti Krš.
7. refl. menk. išeiti: Išsivil̃ko kažin kur iš namų ir valkiojas visą dieną Š. Viską suėdė, išgėrė ir išsivilko! V.Piet. Vyras kažkur išsivil̃ko iš namų Jnš. Kad ir kojų nepavelka, dėlto tanciun išsivelka LTR(Aln). Ko tos giltinės išsivil̃kusios neparsivelka? Krš. Bernai, velniai, išsivilko į gūžynes, o man liko arkliai šert Brt. Sekmadienė[je] buvau išsivil̃kęs į svečius Grd. Boba kaži kur išsivil̃ko vaikus palikusi Pgr. Pijokai kaip įsigera, nebžino, ka reik išsivil̃kti Pln. Išsi̇̀velka kožną vakarą i tampos patvoriais su tom mergelkom Grz. Man tiek pikta, ka Jonas vėl kur išsivil̃ko Brž. Kur tas nelabasis buvo išsivil̃kęs? Krš. Nėkur nebuvai čia išsivil̃kusi teip tolie? Trk. Sudiev, išsi̇̀velku! Rdn.
8. tr. šiaip taip išlaikyti, iššerti: Ilgiau neišvilks savo gyvolių kaip lig Velykų: pritrūks pašaro Dr. Žolės, pieno, parūgų į vandenį įpilti [paršui vasarą] – teip ir i̇̀švelki Kl.
| refl.: Lig rudenies būtumiam išsivil̃kę kaip nors End.
ǁ išauginti: Mano dukrą sesuo išvil̃ko Akn.
9. intr. Yl šiaip taip išgyventi kurį laiką: Jug anam reik tą dieną išvil̃kti Trkn. Jeigu išvil̃ksim šią žiemą, tada ilgai gyvensim Šln. Kažin, gal neišvilksiù tiek (šimto metų), kontrakto sudaryta nėr (juok.) Pnd.
10. tr. Sut, ŠT14 nutraukti nuo kūno, numauti: Išvilko anys jam jo sermėgą BB1Moz37,23. Tur po tam savo rūbus išvilkti ir kitais rūbais apsivilkti BB3Moz6,11.
| refl. tr. R, MŽ: Išsivil̃k mantelį KI32. O strokais pamiršo žvaigzdžių rūbus išsivil̃kt Jrk80. Dvi laumi skalbės ir buvo išsivil̃kusi savo plunksnų drobužes VoL286.
| prk.: Išsivilkis, Jeruzale, savo gedulingą rūbą BbBar5,1.
ǁ nutraukus nuo kūno atimti: Paletą išvil̃ko, pinigus atėmė Aln. Teip atsitiko, kad ir man jeką išvil̃ko Plšk. Anie nučiupinėjo, ka kelnes merga tura, ir išvil̃ko kelnes sau Rt. Sermėgelę milo pilką žyds už orielką išvil̃ko (d.) Plt.
11. tr. ŠT52 išrengti: Iš drabužių išvil̃kti vagį J. Vagys žmogų išvil̃kę nuogą paleido Š. Išvilkai̇̃ tokį velnią! Mlt. Nevalkiokias naktims – išvil̃ks vieną sykį iš švarko Krš. Išvil̃ko iš paleto Krž. Tu nevilkis su ta bliuska, išvil̃ks tavi kas norint (labai graži) End. Išvil̃ko tokį vyrą iš kelnių – i viskas Trk. Ka jie plauna [vaikus], išvil̃kę, marškinėlius pakeldami Mšk. Kaip tik pienas užvirė, liepė jį išvilkti nuogą DS78(Rs). Sūnus Tavo davės išvilkti iš rūbų savo brš. Jį išvilko ir apvilko kanicha BPI382.
| Jis išvil̃kęs iš tų apdarų ma[n] knygą šitą Graž.
^ Čia išvilko, ten nudavė KrvP(Grš). Maža moteriškėlė dvejais kailiniukais, ją išvelkant reikia verkti (svogūnas) prš.
| refl. R50, MŽ67, Sut: Darbymety tik reikia išsivilkti ir kirsti iš peties J.Paukš. Tasai (sūnus) iš naminio darbo rūbo neišsivelka kaip kažkoks vargšas samdininkėlis V.Krėv. Išsivil̃k, šiltà į stubą Sg. Pjaunam visi išsivil̃kę Lnkv. Išsivil̃kęs – paršalsi! Rdn. Ką tu čia plika išsivil̃kusi po tą pievą darei? Dov. Ana, išsivilkusi iš drabužių, lindo į pečių DS233.
^ Prie darbo apsivilkęs, prie valgio išsivilkęs LTR(Plng). Iš namų apsirėdyk, girioj išsivilk B.
ǁ refl. apsinuoginti, madingai nepridengti kūno dalių: Išsivil̃kusios mergos, valkiojas be jokios sarmatos Krš.
ǁ apiplėšti: Ir išvilkęs kunigaikštystes ir valdžias, vedė jas ant pavaizdo, regimai triumfą darydamas iš jų pats per save BtPvKol2,15.
12. tr. išnerti, nulupti kam odą: Lupikas arklius išvilko N. Karvę iš marškinių (kailio) išvil̃ko Alk. Geras katinas – guli pelės tik i̇̀švilktos iš skūros Klt. Vienas žuvis iš kailio i̇̀švelka, kitas marinuoja Adm.
13. refl. išsinerti, išlįsti iš odos: Pavasarį, kovo mėnasį, tai jos išsivel̃ka iš savo rūbų, gyvatės Ml.
14. tr. atitikti tam tikrą dydį, išimti, išpildyti: Tu gerai išvelki̇̀ šitą suknelę Klt. Tu išvelki̇̀ rūbą, o man par žemę tęsias Klt.
15. tr. sunkiai ką pasakyti, ištarti: Pakol i̇̀švelka žodį, nusibosta ir laukti Krp. Jau ana led žodį i̇̀švelka Trgn. Grafo gerklę siaubas užsmaugė, jis nebegalėjo žodžio išvilkti rš.
16. tr. išgiedoti: Kregždės visokiom notom i̇̀švelka tą giesmę Žml.
17. tr. pratęsti: Reiktų da išvil̃kt šitą darbą koc metus Tr.
ǁ intr. pragyventi kurį laiką: Ligonis po operacijos dar išvil̃ko metus ir tuoj mirė Bgt.
18. tr. išplakti, ištinti: Dalgio ašmenis reik plačiai išvil̃kti Šts.
◊ [sàvo] gyvýbę išvil̃kti šiaip taip išgyventi: Kas tau duos [gerai pavalgyti] – ka tik gyvýbę i̇̀švelki End. Žiemos laiku nereik kiaulėms daug miltų, jos išvelka savo gyvybę per žiemą su menku pašaru rš.
į áikštę (aikštė̃n, į šviẽsą) išvil̃kti kng. iškelti į viešumą, viešai paskelbti, išaiškinti: Ir kam iš tikro buvo namų dalykus išvilkti į aikštę TS1900,4–5. Teismas išvilko aikštėn šių nežmoniškų nusikaltimų įkvėpėjus sp. Tiesą nelengva išvilkti į šviesą! P.Vaičiūn. Išvilktas aikštėn tarmės žodis yra senų seniausias, nors jis kitam rodosi naujadaras A.Sm. ×
iš jùpų išvil̃kti Jdr, Brs pastūmėti mesti kunigystę: I seniau neištūrės [klierikai]: veizėk, ir išvil̃kusi kokį iš jùpų gražesnė merga Krš. Ne vieną [klieriką] mergės yr iš jùpų išvil̃kusios – jug ir anie vyrai, nenusilaiko kitas Eig.
iš kélnių išvil̃kti nuskurdinti: Šiemet mane žemės ažėmimai ir iš kélnių išvil̃ko Prng.
iš rū̃bų išsivil̃kti mesti kunigystę: Anai metais buvo išsivil̃kę iš rū̃bų du kunigai Šmn.
kójas išvil̃kti
1. sunkiai išeiti: Arkliai vos i̇̀švelka kójas iš tvarto Rmš. Ir Eliukę reikia gydyti, ir kaliniui maisto nors šiek tiek patiekti. Kitaip jis ir kojų neišvilktų Pt.
2. išsigelbėti, pasveikti: Šiaip teip kojas išvilko Všk. Vos kójas išvilkaũ iš ligos Rmš. Kaži ar beišvil̃ks tėvas kójas? Sml.

liežùvį išvil̃kti sunkiai pratarti, pasakyti: Latvis nenoromis kalba lietuviškai, o lietuvis, jei šiaip taip latviškai išvelka liežuvį, stengiasi pasirodyti latvis A.Sm.
nósį išvil̃kti išsigelbėti, pasveikti: Kažin ar aš išvilksiu nosį po tos aperacijos Slm.
rankóvę išvil̃kti pralošti: Aš išvilkaũ rankóvę Šts.
svei̇̃ką káilį išvil̃kti pasprukti, išsigelbėti: Ką ten! tas vaikigalis ir vakar vos vos tik spėjo išvilkti sveiką kailį par duris, būtų ta (motina) vėl aptalžius KlK10,38(Jnš).
1 nuvil̃kti, nùvelka (nuvel̃ka), -o tr. Š, DŽ, NdŽ; SD1204
1. SD462, Sut, K, LL316 paviršiumi nutempti, nutraukti, nutęsti: Nuvelku kur SD442. Nuvil̃k maišą ten J. Už kojų virvę užnarysi i nuvil̃ksi Jrb. Až kojų ažrišę miestelin nuvil̃kdavo ir an rinkos numesdavo [miškinį] Skp. Nuvil̃ko į tą duobę ir užkasė [žmogų] Sk. Išrautas kelmas ir nuvilktas – tik šliūžė BsPIV22(Brt).
^ Neina kaip perskaityt: kai atžagarias kačiukas nùvilktas per lapą Pžrl.
| refl. tr.: Pamatėm, kad šliūžė: nusi̇̀vilkta [avis] in griovį, bent kiek paėsta [vilko] Kp. Galėste tą patį namą nusivil̃kt [į gyvenvietę] Grz.
ǁ nugalėti velkant: Suriša keturias vištas į krūvą i žiūri, katra nuvil̃ks Pš.
2. sunkiai nunešti: Su dvim tašim nuvil̃ko visa ko Krš. Toj lapė, nuvilkus gana gerą galą, atsirišo maišą pažiūrėt, ar riebios vištos BsPIV282(Brt). Po daugio kilių grybų nùvelka punktan Drsk. Bent keselį [grybų] nùvelku per bolių Šmn. Levokas dvi kašeles vyšnių nuvil̃ko parduot Dglš.
ǁ menk. nunešti: Paskerdei jau paršelį – rūpi nuvilkti motynai mėsos ryšį! Žem. Ant veselijos nuėjo, nuvil̃ko paklodžių glėbį – nei prie stalo nekvietė! Mžš. Tuos pinigus nuvilko in karčemą, tol gėrė, pakol visus pragėrė BsPIII165(Brt).
ǁ nepastebėtą nunešti: Meisą jau šunys nuvilkę LTR(Plng). Vilkas veršį papjovęs nuvil̃ko NdŽ.
^ Ilgą iešmą bedrožiant, šuo kepsnį nuvil̃ko Gl.
| refl. tr.: Vilkas paršelį nusivil̃ko į mišką ir suėdė NdŽ.
3. nuvežti, nugabenti: Nenuneši ekėčių pats į dirvą – ant ekėtvilkų antsidės i nuvil̃ks End. Įduosu kokiam šoperiukuo – nuvil̃ks tau uogų, obūlių Krš.
4. jėga nuvesti: Negali nuvil̃kt tas avis, neina Gs. Nuvil̃ks tus gyvolelius į tą žvyro duobę, ten anų gyvybę atims Varn. Nematė nėkas, kaip aną kur nuvil̃ko į tą kalėjimą Lk. Nuvil̃k, sako, šitą [girtą] diedą Kbr. Ka atvažiuo[ja], ta nū̃velku į bažnyčią Kv. Paėmęs už barzdos, nuvil̃ko [senį] in girią BsPIV22(Brt).
5. nueiti: Nusvel̃ka ūlyčion ir sėdi pardien – namie darbo tiek yr Skdt. Mano vyras nusivil̃kęs girtuokliauja Upn. Vėl buvo pas tuos bernus nusivil̃kus, tris dienas girtuokliavo Krs. Pasenau, be kojų, nenusi̇̀velku nė į bažnyčią Krš. Nusvilkai net in kitą sodžių Lš. Po to nušaudymo kelintą dieną nusivilkáu į tą miškelį – o smarvė! o kraujo! Plt. Koks vienas iš kaimo nusivil̃ks liuob, pabalsuos, o taip nejo Rdn. Nenusivil̃k tol, paskui atgal kelio nežinosi Sld. Nusivilko į savo trobą ir lig savo guolio Vd.
ǁ nuvykti: Pavasarį nusivilkau į Salantus Sekminių atpuskus pelnyti M.Valanč.
6. refl. sunkiai nuvažiuoti: Dvesa, rodos, muno kumelė, i gana, šiaip teip nusivil̃kov lig Rietavo End.
7. SD1204, H153, MŽ67, N, LL174,321 nutraukti nuo kūno, numauti: Nuvelku rūbus SD462. Neduoda rūbo nuo pečių nuvil̃kt velėt, sako, suplėšysi Klt. Saulė ir vėjas derėjęsis, katras nuvilks žmogui sermėgą Sln. Nu savęs [girtuoklis] nuvil̃ks, už kelias kapeikas užstatys šarką End. Nu nuvil̃ko mun tas kelnes žemėn, aš palikau plika Vgr. Kaži kumet brangį drabužį nu savo nugaros nuvilkęs atidavė nuogam M.Valanč. Šventieji mūčelnykai nuvilkdavo rūbus savus ir dėdavo ant kelio DP5.
| prk.: Ąžuoleli, kas tavo žalią kostymą nuvil̃ko, kas su pilku apvilko? End. Ligas nuovilkęs Adomo užustojo sūnu Dievo Mž416. Nuvilk… senuosius anuos rūbus, tatai yra visas nuodėmes ir piktuosius papratimus DP4. Nuvilk nuog tave piktą paprotį tavo: nunuogink dūšią tavo po akim kunigo SPII169. Rūstenybes nuog save nuvelkam PK193.
| refl. tr. R50, MŽ67, N: Nusivil̃k marškinius J. Šlapius drabužius nusivil̃ko Vkš. Nusvelkù nuo savęs rūbus i minu šieną, niekas nepadeda Klt. Tėvas nusivil̃ko parėdnes Jrb. Nusvil̃k tas skaras, ba su skūra nuvilksu Mrc. Tus gerūsius drabužius reikėjo nusivil̃kti Sd. Ans tus drabužius nusivil̃kęs – pliumpt į tą [v]andenį – i nuskendęs LKT49(Pkl). Nueidavo paupėn maudytis, nusi̇̀velka tuos rūbus, numeta – supranti, blusos šoka PnmR. Ragana vėl liepė jai nusivilkt marškinius VoK132(Mrj). Nusivil̃ko visas drapanas Dl. Savo ploščių nusivilkáu purviną, padėjau ant rankos ir įejau Varn. Šarką nusivil̃kęs, ten pasidėjęs ant ežios Plt. Sejoną nusvilkaũ, atsigulau – da nemiegu. Tik smilkt kas (gyvatė įkando) Dgč. Vyrai, katrie buvo pijokai, o neturėjo iš ko gert, nevet ir apatines kelnes nusivil̃ko ir užstatė Krp. Reikėjo, sako, kelnes nusivil̃kti i parodyti: šitai muno dvaras y[ra] Skd. Ir nusvil̃ko dukružėlė baltus marškinėlius, ir parodė motinėlei mėlynus petelius DrskD103.
| Jaunasis prieš gulsiant nusivelka vėžio odelę ir palieka neišpasakytai gražiu jaunikaičiu LTR(Brž).
| prk.: O nusivilk ir atmesk anus senus rūbus anų senų užblūdijimų savo MP131. Ąžuolas nusivilko savo žaliąjį rūbą J.Balč.
ǁ nurengus, numovus pasisavinti, pavogti: Jei eisi už to bambizo, tai viską nuvil̃ksiu, tik su marškiniais paleisiu RdN. Yra kad ir čiukolus nuvel̃ka [senelių namuose] Avl.
ǁ numovus paimti kaip užmokestį: Sermėgėlę milo pilko žyds už arielką nuvil̃ko JD1425.
ǁ refl. pajėgti nusimauti: Tims jauniesims kad reikėtų taip dirbti, tai gatkų (apatinių kelnių) nebnusivil̃ktų Akm.
8. SD1101, SE259 nurengti: Kūnas jo saulės nematęs, nuvil̃k vaiką Klt. Nuvil̃ko nuogą ir su kareivišku diržu žakt Žl. Nuvil̃kdavo juos (šaudomus žydus) – nenuvil̃ks, tai daug aukso prapuls Kp. Ir nuvil̃kę apvilko jį skreiste purpuros DP167.
| Tuojau juos sutiko namų savininkė, nuvilko juos ir pasodino SI176.
| refl. intr., tr.: Nusvilkaũ ir atsiguliau Aln. Parejęs [girtas] nigdi nedegdavo žiburio, nebenusi̇̀velka ir gula jau Kpr. Aš sena, negreita: kol aš apsivelku, kol nusi̇̀velku – krapštulė gi jau Plvn. Jis liepė mane nuogą nusivilkt Ln.
^ Iš namų apsirėdyk, girio[je] nusivil̃k Sch90.
9. nulupti, nudirti: Kaip bematant žydas [gyvulio] odą nuvil̃ko Rd. Jis (šuniukas) tuoj ir skūrą nuo jo nuvil̃ks, bet katinas tyli Kpč.
^ Vilkui skūrą nuvil̃k, anas vis tiek vilkas Klt.
| refl.: Prisplėšia, pamerkia [liepos] šakas, atšunta – tuoj tas kailis (žievė) ir nusvel̃ka Žl.
10. pašalinti (valkių): Vežė pas daktarą, tei nuvil̃ko, nuėmė valkį [nuo akių] PnmŽ. Kaip užtrauks dar [akis], atvažiuok, nūvil̃ksma Grd.
11. tęsiamai ištarti, nutęsti: Nuo Panemunėlio tai te jau nùvelka žodžius, o čia stačiai [kalba] Pnd. Biržėnai tai teip trumpai taria takš takš, onuškėnai nùvelka ilgiau Svn. Kalba tai nei Dievu[i], nei žmogu[i] – giedodama kad nùvelka Slm.
12. Alk volu nulyginti, nuvoluoti: Kelią nuvil̃kti reikėjo Tlž. Nuvil̃k išvažiuotą kelią pirm, kol pradės šalti Klp.
13. nutęsti, nuvilkinti: Meistrai labai nuvil̃ko [darbą] Ėr.
| refl.: Visi darbai nusivil̃ko, sunku būs apsidirbti Ll.
◊ drabužiùs nuvil̃kti nuo kuprõs išprašyti viską: Su jais prasidėk, tai nuvil̃ks drabužiùs nuo kuprõs Snt.
kójas nuvil̃kti sunkiai nueiti: Pakilo ir nuvil̃ko kójas tolyn JT468.
paskutiniùs márškinius nuvil̃kti išnaudoti, atimti viską: Geras sūnus – nėr ko sakyti: kad sumanytų, tai paskutinius marškinius tėvui nuvilktų! A.Vien.
paskutiniùs márškinius nusivil̃kti nieko nepagailėti, viską atiduoti: Labutis yra linkęs nusivilkti paskutinius marškinius ir kovoti iki galo už savo teises rš.
paskuti̇̀nį sijõną nuvil̃kti gauti, išvilioti viską: Aš anai galiu paskuti̇̀nį sijõną nuvil̃kti, jei aš norėčiau Trk.
sutãną nusivil̃kti mesti kunigystę: Jeigu aš nusivil̃kč sutãną, tėvus kaip basliu užmušč Užp.
1 pavil̃kti, pàvelka (pavel̃ka), -o K, Rtr, KŽ, DŽ1; L
1. tr. SD286, Sut kiek vilkti paviršiumi: Pavilkaũ iš vietos maišą, pilną grūdų J. Gerokai pavil̃ko rąstą NdŽ. Pagriebęs už kojų [vagį], pavilko į laukymę, iškasė duobę, įmetė ir užkasė BsPII44. Tą vieną moterišką kareiviai pasiėmė ir pavilko toliau nuo tos malkinės Plšk.
| Intsakė, pavil̃kom namus in šoną – viskas atstatyta [prof. J. Kazlausko tėviškėje] Nmj.
| refl. tr.: Pragera, į šalį pasivil̃kę (pavogę) maišą kūlėjai Krš.
2. tr. velkant pakišti po apačia: Rytmetė[je] rado po pečiaus pàvilktą, sudegusį [žmogų] Nv. Ale tas i po šunio būda buvo pàvilktas Srd. Mūsų muzikantus katinas papjovė, po pečiaus pavil̃ko, kojos nepatilpo (d.) Lk.
| refl. tr.: Kaip tik [motinai] numirus, tuoj ta marti ją pasivilkus po lova, su jos ranka atkrapščius tuos piningus Sln.
3. tr. pajėgti, įstengti vilkti, tempti: Geri gyvoliai (arkliai), anie pavil̃ks i didelius tus ratus Kl. Arkliai vežimą vos pàvelka KII159. Arkliukas, prie stagutės prikinkytas, vos pavelka ją I.Simon. Arkliai ką tik pavelka, ką tik išbrenda, kėblina vos gyvi Žem. Rodos, kad kas būtų dešimt centnerių įdėjęs, ledva pavelka [arkliai] LTR(Krž). Arklys turi išeit an pavasarį geras, kad galėtum su juo dirbt žemę, o jeigu jis plūgo nepàvelka, ti niekai Jdp. Arkliai pavargo, vos drapaką pàvelka Jd.
| Senis šliūkčio[ja] kojų negalėdamas pavil̃kti J. Ma[n] tep koją skauda, ka tik pavil̃kt galiu Graž. Tą koją ma[n] sunku pavil̃kt Jrb.
^ Da šluotą ledu pàvelka, da galia ženytis (juok.) Jrb. Kai sulauksi mano metų, ledu pūslės nebepavilksi̇̀ Skp.
pavilktinai̇̃ adv.: Tris šimtelius algos gaunu, tai teip pavilktinai̇̃ ir gyvenu Rt.
4. tr. pajėgti pavesti: Kai tik kokio gyvulio nepàvelki, tuoj užstovas blauzdeles atamuša Trgn. Nu paskiau jau čiut bepavilkáu aš aną (karvę) Rdn.
5. tr. pajėgti panešti: Stamantus tėtukas mano jaunystėj buvo, po kelis maišus grūdų ant nugaros pavil̃kdavo Kbr. Jis nepàvelka tų drabužių Lkč. Nežymu, Antanas an katrą pusę eina, doklą velka nebepàvelka Mžš. Pašildę ką, įdėjo kiek [pietų darbininkams] – daug tas vaikas nepavil̃ks Sdb. Nepàvelkamus čimodanus grūdas į miestus Krš.
^ Ot netikęs – pats savę nepàvelka Nmj. Lūšis didžiausias, užpakalio tik nepàvelka Kp. Išsiėdusios bobos, lašinių nepàvelka – sveika pabadauti Krš.
| prk.: Ai, vieni vargai, aš jau anų nepàvelku Krš. Vargą, sako, gal pavil̃kti Yl.
pavelkamai̇̃ adv.: Prisipirkę saldainių nepavelkamai̇̃ Rs. O kainos, kainos: piningų turi̇̀ pluokštais, nepavelkamai̇̃ nešti! Krš.
6. refl. menk. pajėgti eiti: Kojų nebeturiu, tai nebepasi̇̀velku Antš. Aš ledva pasi̇̀velku Nmk. Drūkta, kojums nepasi̇̀velka Krš. Skausta pakinkiai, nepasi̇̀velka Rdn. Eina teliokas, eina, nepasi̇̀velka – aš jam tik vėst išilgai nugaros su lazda! Zr. Toki tinginė rambi darban, vos pasi̇̀velka Krs. Jeigu da gali žmogus, da pasi̇̀velki, tai gali gyvent Šmn. Senė nepasi̇̀velka, o nora mandravoti Varn. Ana nepasvel̃ka, o mados galvoj Ktk. Ir insėt gal nebaigsiu – arklys jau visai nepasvel̃ka Skdt. Jis tą giltinę tep paalsino, kad ji ką tik galėjo pasivilkt LMD(Vlkv).
7. refl. menk. nueiti: Pasivil̃ko kaži kur, čia vos tik buvo Šts. Skaudžiai buvo, dar pasivilkáu biškį nu kelalio Sd. Meška… atgal į krūmą pasivil̃ko BM344(Dr).
8. tr. išvežti, prievarta išgabenti: Per pirmąjį karą buvau į Rusiją pavilktà – tris metus ir šešis mėnesius Vlkš.
9. tr. apsimauti, pasirengti po apačia: Ans pàvelka kailinius po apsiaustu J.
| refl. tr., intr.: Pasivilktàsis (apatinis) drabužis NdŽ. Apačio[je] storiau pasi̇̀velku – nešalta Mžš. Jeke žalia pasvilkaũ apačion, tai sukaitau gražiai Pv. Reikė tau pasvil̃kt drobiniai marškiniokai – bus šalta Sdk. Pasivilk ką po apačia Rmš. Aš po juo pasi̇̀velku megztinį Jrb. Apačion pasvilk andarokelį kokį Klt. Po gunče pasvilk dar ir kailinius Lš. Pasivilk balakaną po kailinių, kad nesušaltum Užv. Nematysi, ką ans tura pasivil̃kęs End. Kiek bepasivil̃ktum apačion [drabužių], kai kojom šalta, tai ir visam šalta Ut. Apačion kad ir ryzą kokį pasivilksi̇̀, niekas te tavo nematis Skdt. Teko pasivilkti dar kelis sijonus, kad atrodytų šiek tiek žmoniškiau I.Simon.
ǁ padėti, įsiūti (ppr. pamušalą): Po tokio milo iškada tokį gerą pamušą pavil̃kti Up.
10. tr. N, LL153 aptraukti, padengti: Pavil̃kt storiau reik kokiu skuduru [kamštį] Erž. Tas kamštis gumu pàvilktas Alk. Reikia pavil̃kt kirvis (apvynioti kirvio kotą audeklu prieš kišant į pentį) Lp. Prieg tam pavilko aslą anų namų auksu iš apačios ir iš viršaus Ch1Kar6,30.
11. tr. Km tariant patęsti: Panemunėlis jau pavil̃kdavo žodžius Pnd. Kas čionai da pavil̃ks „Bajoriūnas“: „Bajoras“, i gatava Jnšk. Ana ka gražiai šneka, tus žodžius ka ana pàvelka, ka pasako (apie suvalkietę) Plt. Jo tokia pavilktinà kalba Slm. Šneka pavilkdamõs J.Jabl(Als).
pavilktinai̇̃ adv.: Jis ir kalba pavilktinai̇̃, ne taip kaip mes, kupiškėnai Kp. Rokišky tai labai pavilktinai̇̃, o kai mes, tai paprastai [kalbam] Kpr. Kazliškis pavilktinai̇̃ kalba Žb.
12. intr. kiek išgyventi, pagyventi: Tik pàvelka kas vienus, kas dvejis, kas trejus metus [po operacijos], o paskui visi eina žemės[na] Ppl.
13. tr. Rz kiek uždelsti, užvilkinti (laiką): Ji tik mislija, kaip pavilkti čėsą, kad tiktai ji rykščių negautų Sln.
| refl. tr.: Dar ir su pelais vieną kitą dieną pasivilks Ll.
◊ gyvýbę pavil̃kti gyvalioti: Karvės tik gývybę pavil̃ko nu tokio pašaro Trk. Turbūt jau vos gývybę bepàvelki – sudžiūvai kaip menkė KlvrŽ.
káulus (×kadokùs, kepšès, ×klỹną, kójas, kulnùs, kū́ną) pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Nešei jungą visą amžių, dar kare už kažin ką kariavai, dabar kaulus vos bepavelki J.Paukš. Nedaug turiam [šienauti], ale káulų nepàvelkam Krž. Ko tep povaliai judinies, ar kadõkų nebepàvelki? Srj. Tiek metų, o dar krapštos, pàvelka kepšès Krš. Klỹno jau nepàvelka, o dar apie mergas šneka Skr. Dabar nei tau sūnų, nei tau žentų: dirbi, pakol pàvelki kójas Mžš. Vos kójas pavil̃kdavo Tlž. Aš rankų nebepakeliu, kójų nebepàvelku, o jis dykai dykas! Mžš. Kójų pavil̃kt nebegaliu, kur čia benueisi Sdb. Tep parsiplakiau, kad kójų nepàvelku Prn. Kójas vos tik pàvelku – jau turbūt baigsiuos Jrb. Daug ėdu, o šūdas išeina, – kójų nepàvelku Krš. Kad šitep kójų nepavil̃ktau – geriau negyvęt KzR. Nepaėsi i kójų nepavil̃ksi Krš. Šliauži šliauži kójų nepavil̃kdamas, eini eini Krš. Nusmenčijau, jau ir kójų nepàvelku LKKXXIX(Lz). Rodėsi kojų nepavelkąs Žem. Tie seniai greit ir kójų nebepavil̃ks Akn. Musėk, voverės kūmūs buvai, ka taip kojų nepavelki LTR(Vdk). Da pàvelku kulnùs Vb. Pardien teip nusiakėjau, kad vos kulnùs pàvelku JT250. Tas šuo iš bado kulnų nepavilkdamas išė[jo] nuo to žmogaus (ps.) Brt. Tokia šiluma – negali pavil̃kt tą kū́ną Gs.
liežùvį pavil̃kti įskųsti: Pavil̃ko kas liežùvį ir pražudė žmogų Rm.
nãgines pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Negaliu pavil̃kt tas nãgines Žml.
paki̇̀nklius (pastùrgalį, pil̃vą, strė́nas Graž, stubárgalį, sùbinę, úodegą) pavil̃kti įstengti, pajėgti eiti: Kad jau duoti – tai duoti, kad bestija pakinklių nebepavilktų! B.Sruog. Pasturgalio nepavelka, sprogtina ant nosies Žem. Karvės teip įsiliuobė, kad ir pilvų nepavelka Ds. Per daug polkų [jaunystėje] sutrenkta turbūt – dabar strė́nų nepàvelku Snt. Strėnų nepavelku nėkaip Kv. Vienas paršas nepàvelka stubárgalio, ir tiek Pc. Jau nėkai senis – sùbinės nepàvelka Pln. Tėvai, sùbinės nepàvelki, tos žemės nebnorėk Rdn. Buvau vežimų krovėja pašaukta, dabar uodegõs nepàvelku Rdn.
1 parvil̃kti, par̃velka (parvel̃ka), -o tr. K, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; Sut
1. Bgt partempti ką paviršiumi: Pririšę kelmą didžiausį [karvei prie uodegos] i parvil̃ko Mšk. Vakare plūgą parvil̃k namo Pc. Po tos ašies pasiriša mietą, tas mietas į žemę brėš, i parvažiuos šiaip teip, i parvil̃ks ratus End. Norint, kad agurkai geriau augtų, reikia, radus vyžą ant lauko, parvilkt atžagarią ir mest ant agurkų LTR(Nj).
| refl. tr.: Paėdęs [ežys arklio mėsos] ir norėjęs visą [arklį] namo parsivilkti Sln.
2. sunkiai parnešti: Susisėmė bernas pinigus į maišą ir parvilko namo (ps.) rš. Grybų parvilkaũ iš kokios tolybės Upt. Kol aš parvil̃ksiu tą krežį iš miško, grobai lįs lauko[n] Sd. Suñkis [kopūsto] galvõs, vos parvilkáu Krš. O iš kur tų medžių tiek parvilkái? Trš.
| prk.: Parvil̃ks [bobelė] klėbiais naujynų! Krš.
| refl. tr.: Ir iš kur tokį gremėzdą parsivilkai̇̃? Slv. Parsivilkáu tokių virbų, knabojuos Trk. Vargau, kol aš parsivilkáu tus miltus Varn. Nu Užvenčio parsivil̃kusi mėlenių krapšą, nusivariusi labai Krš. Parsivilko didžiausią ryšį linų, neverptų ir suverptų, akys slysta žiūrint, kaip tik šilkai! Žem. Motyna (žmona) parsivil̃ko katiną, tat žiurkių nebibūs Krš.
ǁ menk. parnešti: Par̃velka visokių niekų – nė kur juos dėt, nė kur išmest Slv. Nekokių grybų parvilkai̇̃: lepšės, ūmėdėlės, storalūpiai Mžš. I vėl parvil̃ko skarmalą naują – a bežinai, kelis turi? End. Žaltys, matai, dar to samagono parvil̃kusi Trk.
| prk.: Visos tos mergos po vaiką parvil̃ko (pasigavo) Krš. Tankiau išgirsi parvilktą iš kariūmenės, iš tolo atsiduodančią saldotų dainą V.Kudir.
| refl. tr.: Parsivilkáu vaistų už aštuonius rublius, a čia mun padės Krš.
3. parvežti, pargabenti: Čia parvil̃ko mun anie i daktarą, i kunigą – gulėjau a dvi dieni lovo[je] Sd. Aleksis atvažiuos su ragikėms i parvil̃ks [miltus] End. Porą valkčiukų šieno parvilkáu Krž.
| refl. tr.: Kelmus parsivil̃kdavo savė[je] namõ i sukapodavo Erž. Parsivil̃kęs viską (įrankius, mašinas) turi persidaryt, persirinkt Stk.
4. Bgt jėga parvesti: Aš nebiparvil̃ksu, gausu už kritės tempti į autobusą End. Tuojau jis liepė savo greičiausiems velniams jų gintis ir abudu gyvus parvilkt BsPII83. Parvilkáu nū tų kekšių nežanotą [sūnų] Šv.
| refl. tr.: Pareidamas parsivil̃ko tą girtuoklį į namus Jnš.
5. refl. menk. pareiti: Led ne led parsvilkaũ namo Lel. Kaip išsivilkau, teip parsivilkáu Trk. Išlekia dabar, o žiūrėk, parsivil̃ks apie vidunaktį Pl. Kone žėdna diena parsi̇̀velka namo girtas ir štrumija Šmn. Parsi̇̀velkas prisisprogęs, ką tu su tokiu Krš. Pagaliau ir jis parsivil̃ko namo Č. Kad ans, rupūžė, neparsi̇̀velka daba! Krž. Ka parsivil̃ko prieš rytą, ta jau į darbą neprikelsi Jnš. Kaip vakare išeina, tai tik į rytą namo parsi̇̀velka Slv. Kogi anas teip neparsivel̃ka? Sug.
| Užmeta [pamotei] – an mūso gero parsivilkái Rdn.
ǁ parvykti: Dėl didžio visame kūne silpnumo niekam nebderėdamas parsivilko į Kražius ir įsikūrė ypatingo[je] trobalė[je] M.Valanč.
◊ káilį (kójas, kulnùs) parvil̃kti įstengti pareiti: Tris metus ištarnavau, vos tik káilį parvilkáu Skd. Sutemus šiaip taip parvilkau kojas Jnš. Tik tik kójas parvilkáu, šiltà be vieno galo Krš. Led ne led parvil̃ko kulnùs namo BM76(Vb).
1 pérvilkti KI540, K, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, pervil̃kti Rtr, KŽ
1. tr. SD292, N pertempti į kitą vietą: Nuėmė [klėtį] nuo pamūro, užtraukė ant šliūžių ir párvilko apie kokį kilometrą Šd. Nepárvilksi tų mūrų [iš gyvenvietės], ne rąstai čia Krš. Kol nebuvo išrastas ratas, žmogus naudojo primityvias roges sunkumams pervilkti žeme LEXXXIII486.
2. tr., intr. perbraukti: Pasiema iš pečiaus kaktos tokią lupatą suodiną ir pérvelka tau par burną, par rūbus PnmR. Pervilko su piršteliais per plonąsias stygas LTR(Upn). Dėdė dar kartą pervilko sugrubusia ranka karsto viršų ir pasižiūrėjo į delną J.Mik.
| prk.: Levukui lyg kieno maloni ranka pervilko per pačią širdį J.Paukš. Krinta nuotaika, kaip dilgynė širdį pervelka L.Dovyd. Vis kartojo ji tą patį, nejučiom žvilgsniu pervilkdama abu nelauktus svečius J.Mik.
ǁ pertraukti: Tiek tos žemės: akėčiom žmogus dukart pérvelka, ir viskas Vrb.
3. tr. numovus pakeisti (drabužį, patalynę): Pérvilkau marškiniukus, i vė šlapi Klt. Párvilkau patalynę, t. y. juodus nuvilkau, baltus užvilkau J. Po pirties párvilksu patalynę, viską išvėdinsu Rdn. Párvilksu viską, būk švarus par šventes Krš.
| refl. tr. Vkš: Pérsvelk’ marškinius, ažnešioji, paskui nemožna išvelėt Švnč. Tus drabužius pársivilkau kitais, i nėko Sd. Kaip važiavo, pársivilko geresnes kelnes Varn. Lukter’, ė suknią pérsvelku Dglš.
ǁ refl. tr. iš eilės pavilkėti: Ana visus muno drobužius pársivelka, aš taip nenoru Krš.
4. tr. perrengti kitais drabužiais: Nusidirbusiom rankom motina pervilko mane švariais drobiniais marškiniais J.Balt. Nuvedė pirtin [ubagą], numazgojo, pérvilko rūbais Skp. Ka parejom, nėko neradom – drabuželio vaikuo párvilkti, visos skrynės tuščios Sd.
| Jau pervilkot mašinos ratą? Slm.
| refl.: Namie pérsivilksim sausais rūbais Sdk. Imk švarius marškinius, persivilk J.Ap. Pérsvilk i lėk, maž do suspėsi in traukinio Klt. Vežas skrynioj parėdnias, tada per žydus pérsvelka Dglš. Antrą dieną jaunoja pérsivelka kitu rūbu, jau ne šliūbo PnmR. Ar bus te kur pérsvelka? Sdk.
5. refl. apsitaisyti kuo, persirengti: Kartą kalifas išėjo su savo didžiuoju viziriu, persivilkę pirkliais, pasižvalgyti po Bagdado miestą J.Balč.
◊ per lū́pas (zūbùs) pérvilkti šiek tiek išgerti svaigiųjų gėrimų: Per lū́pas parvilko ir nužleibo Lnkv. Pérvilko par zūbùs ir jau girtas Všk.
1 pievil̃kti, piẽvelka, -o (dial.) tr. privežti, prigabenti: Tie pelkininkai vežimų vežimais tų ropių (bulvių) pyvil̃ks Dov.
1 pravil̃kti, pràvelka, -o tr. K, NdŽ, KŽ, DŽ1
1. vilkti pro šalį: Tokias patrankas priešas pro mus pravilko sp.
2. refl. tr. trumpam nusirengti: Galėtum prasvil̃kt Vj. Rūbus prasivil̃kit ir sėskit Dg. Prasvel̃k’ maninarką, šilta bus Dglš. Tuoj prasivil̃k, duosiu karštimo Ut.
3. praeiti: Mačiau, pro šalį tas prasivil̃ko Up.
4. kiek pailginti, padaryti ilgesnės trukmės: Gal būt pravil̃kę [gyvenimą] kiek, pagydę geri daktarai Jd.
| refl. Sut: O kuo ilgiaus pietūs prasi̇̀velka, tuo… tūlesni gėriai ižg tūlų ėdesių ir gardumynų vieno po antram išeit DP597. Apgulimas prasivilko iki pradžiai lapkričio prš.
5. šiaip taip praleisti, prastumti: Piemens, dairydamies į užsėdančią saulę, traukėsi koja už kojos, kad nors kiek laiką pravilkus Vaižg.
1 privil̃kti, pri̇̀velka, -o K, I, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1; SD309, N, M, L, LL199
1. tr. velkant priartinti prie ko, pritempti: Senelis pri̇̀velka rogeles, pakiša ir mešką užritina an rogelių (ps.) Brž.
2. tr. daug ko pritempti: Atvažiavo gaisrininkas, tų gyslų privil̃ko Gršl.
| Pri̇̀vilkta dviračių apie krautuvę Slm.
3. tr. daug ko prinešti: Medžių pilną kerčią privilkaũ J. Oho! Tu privil̃k, prinešk tiek žalio šieno [teliukams]! Slm. Pryvilkáu medelių, prysvadinsiu Grd. To vandenio privil̃kt tiek [pirtin]! Mžš. Ko pamačiusi, vis nuperka, i pri̇̀velka visa ko Krš. Stiprios bitės privil̃ktų daug medaus Ėr. Ji tę visko prinešė ir da visokių valgių privil̃ko į namus Vlkv. Privil̃ko iš visų kampų ma[n] tų vištų, nežinau, nė kiek jų yr Jrb. Kovo mėnesė[je], ka troško žuvis po ledo, Dieve Dieve, privil̃ko kamarą tos žuvies End. Privil̃ko dovenų par Oną (vardines), labiáu skarikių Rdn.
| Jug da vyro netura – iš kur tus vaikus privil̃ks? Trk.
| refl. tr.: Prisivilko aną pilną užpečkį šliurkštų Vvr. Pamatytum, kiek sausų šakų iš miško prisvilkaũ Slk. Prisi̇̀velka iš klojimo malkų visokių ir kūrina ugnį Kp. Kiek te jie prisivil̃ko tų grybių! Kp. Prisivyteliavo, prisivil̃ko, o tie karklai visai netinkami karbam! Mžš. Pensininkai miestūse prisi̇̀velkas visako – nedirba, o eina par krautuves Krš.
ǁ pripustyti: Velka i velka vėjas sniegą; privil̃ks pilnus pašalius Sk.
4. refl. tr. daug ko prisivežti, prisigabenti: Prisivil̃ko iš kaimo [bulvių], nesuėda Krš. Jūs patys privežkit, prisivil̃kit fermon pašaro Krs.
5. tr. jėga privesti: [Mane] vilkte privilko prie fortepijono, užžibino žvakes, atskleidė natas Pt.
6. daug ko prieiti: Prisvil̃ko pilna gryčia vyrų Ds. Girtų kaip aulų prisvil̃ko pilna pirkia Krd.
7. refl. menk. prisiartinti: Tiliponas duoda duoda, nėkas neprisi̇̀velka ragiuko pakelti Rdn.
8. tr. daug ko prirengti: Privil̃ko megztinių, kad nesušaltų DŽ1.
| refl. intr., tr.: Ale tu ir prisvil̃kus! Slk. Nebevilksiu suknelės, aš ir taip šiltai prisivilkaũ Rm. Aš apačioj daug prisvil̃kus, nešalta Klt. Prisi̇̀velki drapanų, prisiauni kojinių – tai i šaltis nebaisus Mžš. Kiek turiu, tiek prisivilkaũ Žl.
9. refl. tr. kartais apsivilkti: Šiaip tas nertinis retsykiais prisivilkti geras, ale dėvėti ne piktuojuo netikęs Vvr. Bjaurie reik turėti prastesnį drabužį prisivil̃kti Vvr. Gi apsivilko prisi̇̀velkamu (išeiginiu) paltu ir išėjo in miestą Mrj. Pasisiuvau sau kartūnėlio jakę, tai bus prisivelkama Sn. Prisi̇̀velkamos skaros veliasi sykiu su kasdieninėm Rdm.
ǁ prisimatuoti: Siuvėjas sakė ateiti prisivilkti kelnių Ggr.
10. intr. užvilkti, uždelsti: Vilks vilks, privil̃ks, kad ir nebegalės operuot Ob. Ans nori privilkti lig vakaro LTR(Žg).
1 paprisivil̃kti, paprisi̇̀velka, -o (dial.) žr. privilkti 8 (refl.): Šiltai paprisvil̃kę, ir sunku Dv.
1 ×razvil̃kti, razvel̃ka, -o (hibr.)
1. refl. ištįsti, nusidriekti: Atšlaimas buvo didelis, razsivil̃kęs Ign.
2. žr. 1 išvilkti 11: Sėdė[jo] i nerazvilkti̇̀, nepriėmiau kaip reikia Klt.
| refl.: Razvil̃kitės, čia par mum šiulta Pb. Banditai liepė razsivil̃kt Švnč. Razsivilkaũ, kad atvėsus kiek, i pūsterėjo vėjas Klt. Ana (sesuo) razsivil̃ko, paklausė laumės i paganė tuos arklius (ps.) Aps.
1 suvil̃kti, sùvelka (suvel̃ka), -o tr. K, Rtr, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1; M, L
1. sutraukti, sutęsti į krūvą: Tu akėdamas suvelki̇̀ visus varpius Ds. Tik neskersuokit (skersai lauko nevažiuokit), paskui nuo manęs žoles suvil̃ks Slv. Kur nesùvilkta [šienas], tai jau sausa Slm. Visus vištyčius papjovusi žiurkė i suvil̃kusi po to kubilo Rnv.
| refl. tr.: Žebenkštė pjauna vištas i susi̇̀velka į urvą Vdk.
2. sunkiai sunešti: Priemenėn suvil̃kom [grūdus], tai paskui susitvarkysiu Slm. Už butelį vaikiai sklypuką suara, maišus sùvelka Krš. Visus žabus i akmenus ant namus suvil̃ko Upt. Gaspadinė liepė suvil̃kti visus medžius į vieną malką i sudegint Lpl. Kai lietus, tai sùvelki tuos audeklus su dvasia (labai greitai) Bsg.
| Žmonys sùvelka šimtus daktarams Krš. Iš numų viskas būs sùvilktas į karčiumas Klk.
| refl. tr.: Ant taukšto susivil̃kusi skrynes pilnas tura Rsn. Susivil̃kom visus medžius po pastogės Krš.
3. sugabenti: Ka traktoriai geri, tai viską sùvelka: i grūdus, i silosą Snt. Iš tėvų daugiau viskas suvilktà Rdn.
| refl.: Par laiką velkas, kas velkas, i susi̇̀velkas (susikaupia turto) Krš.
4. refl. menk. sueiti, susirinkti: Susivil̃ko viso miesto bernai ir dūksta Ds. Susi̇̀velka bobos i pliurpa Krš. Į tais profteknines susi̇̀velka negeri – kiek tokių bernų Barbierišky! Brb. Kad ir kojų nepavelka, ant vestuvių susivelka LTR(Lel). Kas ir kojų nepavilko, tanciavotie susivil̃ko (d.) LKKXXIX185(Lz).
5. refl. tr., intr. daug prisirengti: Mes susi̇̀velkam švarkus, megztinius, užsisagstom kietai Pkl. Ji kudurų susivil̃kusi, nešvariai yr Rsn. Maž dvejais susvilksi̇̀ marškiniais? Dglš. Negi aš ben keliom susivilksiù [suknelėm] Kp. Vilkus susvil̃kus jos rūbais i eina Klt. A ketverias kelnes susivilkáu – vis tiek šalta Trk. Susivil̃k šiltai, labai šaltas vėjis užkilo Krš. Susi̇̀velku viską, nešalnu, ligos neieškaus Rdn.
6. refl. susivilkinus, nusitęsus susidaryti daugeliui (reikalų, darbų): Į rudenį visi darbai susivil̃ko Gs. Vienas darbas susivil̃ko, kitas, ir nieko nebus Snt. Iš to nemaža darbų susivil̃ko A.Baran.
7. suvalgyti, sušveisti: Sùvelka [bernaitis] tokį šmotą pyrago Drsk.
8. supūsti: Atidaro duris – iš visų pusių vėjas sùvelka Akn.
1 užvil̃kti, ùžvelka, -o Rtr, NdŽ, KŽ; M, L
1. tr. užtempti, užnešti ant ko: Tas maišas baisiai smagus – ledva užvilkáu ant viršaus Pp. Nuneša valgyt: įdeda tokiam lopšely, užùvelka tą valgymą (ps.) Brž. Ùžvelka kopėčias an dangčiaus JT430. Ant kalniuko led užvil̃kom tuos sienojus Krs. Stebules ant kalno ùžvelkam, uždegam ir na dūktų tada! On.
| refl. tr.: Užsivilkaũ an gryčios dvi baleikas Kpr. Užsivilko luotą an krašto, kad nenuneštų vilnys, pats ėjo an salos, ar neras ko valgyt LTR(Ps). Jie jį rado ant kalno su rogutėms, tas jis vis aukštyn užsivil̃ko, o po tam pakalniui nusileido SchL190.
2. tr. užtempti, užnešti už ko: Ažùvelka kopėčias až gurbų JT430. Ta i papjovęs tą savo žmoną, užvil̃kęs į užpečkį (ps.) Jdr. Užvil̃ko rąstą už namo DŽ1.
3. tr. užstumti: Ažvel̃k’ pirties duris, kad kas mintuvų neišneštų Ml.
4. tr. prisukti, užvesti (laikrodį): Kai kada užmirštu užvil̃kt [laikrodį], sustoja Krč.
5. refl. menk. užeiti: Prikūrijo gryčią – tas Atkočiūniokas užsivil̃ko Slm. Gerai, kad niekas neužsi̇̀velka, netrukdo Šmn. Niekas neužsivil̃ko nereikalingų Gs. Ema ir užsi̇̀velkas, o aš taip ano nenoru Krš.
6. tr. SD423, Sut užtraukti, užmauti: Užvelku rūbus SD199. Užvil̃ko sejoną lig žemės Grnk. Ant jo užvilkdavo kokius suplyšusius kailinius ar paltą Sb. Išvirkščius kailinius užvil̃kdavo, i būdavo toks ožys Sk. Ir vos tik užvilko jam pirmąsias kelnaites, kaip ir išvarė sau duoną pelnytis I.Simon. Uždės man kiverėlį, užvilks man munderėlį NS507. Ant patalo naują užvalkalą užvilkti N. Arkliui pavalkus užvil̃ko Dg. Ūkinykai kaip nulupa avelę, an to kailiavelkio ùžvelka Pš.
| prk.: Numesk, tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi! Mair.
| refl. tr.: Daba žiemą kailinius gerus užsivilkái – nebuvo šalta Vgr. Vaikšto suknę tokią šiltą užsivil̃kus par karštybę Mžš. Deltai sermėgą kai užsivelki̇̀ in kalnių – kas kita: keliam šilčiau Skdt. Ana užsivil̃kusi tokį megztinį bjaurį Varn.
^ Trumpa drūta panelė, daugel rūbų užsivilkusi, į ją žiūrint ašaros byra (svogūnas) LTR.
ǁ užsitraukti, užsimauti ant kūno: Suknelę užvil̃kt reikia Šk. Viešpats karaliaut per savo stiprybę nor, ažuvilkęs ant savęs gražybę SGII49. Tada perplėšė Mardocheušas rūbus savo ir užvilko maišą su pelenais ChEst4,1.
7. tr. Mžš aptraukti kuo, aprengti: Su dvilinke užvil̃k patalus J.
| refl. tr., intr.: Įdedu užvalkalą, galėsi padušką užsivil̃kt Jnšk. Sermėga ant viršaus užsivil̃k J. Užsivil̃kt ir vėl neturėjo kuom Ker. Nebuvo kuom ažsivil̃kt Nmč. Spadnyčiūte trumpučiute, puspalčiuku užsivil̃kus Klt. Apsipuošė: čia jau kepures užsidėjo, paltais geraisiais užsivil̃ko Alz.
8. refl. turėti aprangos: Reikia pavalgyt, reikia užsivil̃kt Ėr.
9. tr. kaustant, apmušant uždėti, užmauti, užtempti ant ko viršaus: Užvil̃kom ant tekinio lanką Kv. Ant stipinų lankas medinis užvil̃ktas Lnkv.
10. tr. apkloti, aptraukti, apeiti: Dūmai akis užvilko, nematai nė plautų, nė [v]antos Lk.
| prk.: Debesys užvilko visą Lietuvos padangę V.Piet.
ǁ impers. aptraukti valkiumi (apie kataraktą): Užvil̃ko akis, ir nematau Krm. Užvilktos akys nė kaip par miglą nemato Žeml. Viena ta akelė užvilktà, o su antroja ana ir į adatą da įvera Žd. Visai užvil̃ks akis, myžt neižeisi Drsk.
11. intr., tr. uždelsti, užtęsti, užvilkinti: Mes dar užvil̃kom, tik paskiau išvažiavom Žg. Mūs karvė šįmet užvil̃ko dvylika dienų Jrb. Vis tiek žinojo Ksaverą neužvilksiant ir ateisiant Vaižg. Jeigu da kaltininkas paprašydavo užvilkt sugrąžinimą skolos, tai raštninkėlis ir iš čia pelnydavo V.Kudir.
| refl.: Užsi̇̀velka ta kelionė, nusitęsia: vis nėr kada Jd. Užsivilko iki naujo meto N.
ǁ gaišinti: Tu nebužvil̃k nė gydytojaus, nė pats neleisk piningų Pln.
12. tr. padaryti ilgesnės trukmės: Eina pri vieno, eina pri kito [gydytojo] – užvilktà liga Žgn.
| refl.: Darbai užsivil̃ko lig rudenio Ėr. Mum tie darbai baisiai užsivil̃ko Brž. Tas arimas užsivil̃ko iki vėlybo rudens Alk. O tep užsivil̃ks, užsitęs remontas Mrj. Netikėtai prasidėjo šokiai prie gęstančios saulelės šviesos ir užsivilko iki drūčiai sutemus V.Piet.
13. intr. dar kiek pagyventi: Gal dar kiek užvil̃ks žmona Jrb.
14. intr. užtvoti: Šalinkis iš čia, užvilksiu su lakatu par nosį Dr.
×15. (sl.) tr. priimti: Kad vardana jo (Kristaus) est krikštijami [kūdikiai], aną ant savę su visomis gėrybėmis, bažnyčiai smerčia jo padarytomis,… užvelka PK196. Užvilkite ant savęs Jėzų Christų, tai yra jo gėrybių būkite sekiotojais, jo nekaltybe ir šventybe apsidenkite SPII132.

ver̃sti, ver̃čia, ver̃tė K, DŽ, FrnW; D.Pošk, Sut, N, M
1. tr. KBII154, Rtr, BŽ266 daryti, kad griūtų, parvirstų ant šono, griauti, mesti: Versk kūlvertais vežimą šieno J. Ans muni ver̃ta, aš i vėl sėdu Yl. Kiaulės lovį ver̃čia, ėst nori Ėr. Veršis tuo verčia viedrą ant šono – turi dabot Jrb. Matai, kaip jau siaurai pradėjo tekėt medus, reikia ver̃st kubilas Ant. Ariant vienon pusėn ver̃čia žemę [plūgelis] Aln. Bangos laivelį ver̃čia NdŽ. Jau toks šaltas ir didelis vėjas, kad iš kojų ver̃čia Snt. Ka pakilo toks vė[ja]s, ka vedvi ver̃tė iš kojų Sd. Toki audra buvo, ka ver̃tė iš kojų eitant Skd. Atpūškoję aikštėn, turim sustoti, vėjas verčia iš kojų, ir sniego gilu, kartais nuklimpstam ligi pažastų L.Dovyd. Sraunus vanduo – iš kojų ver̃čia Mrj. Sūkurys pasidarydavo – ir ver̃čia arklius Srj.
| Nuovargis vertė iš kojų rš.
^ Ir mažas kelmas vežimą verčia (ir smulkmenos padaro didelę žalą) N. Ne didysis kelmas vežimą ver̃čia Vdžg. Mažas kupstas (keras J.Jabl) didelį (didį J.Jabl) vežimą verčia LTR(Ldvn, Kš). Ne didysis akmuo vežimą verčia, mažasis J.Jabl.
| impers.: Menka galiu paeit, kaži kap ver̃čia mane Onš. Šiton pusėn verčia – i negaliu paeit Ml. Jeigu tiesiai žiūri – nieko, o jei kiek į šoną, tuoj ir ver̃čia Všn. Kai atsisėdi [ant sofos], įlendi – ver̃čia aukštielnioką Slm.
| prk.: Jeigu žiemą žmogų ver̃čia (liga guldo į lovą), daktarą ar prisišauksi? Adm.
ǁ pjaunant, kertant, laužiant guldyti: Būlo, ver̃čiam sausynus (sausuolius), pjaunam an malkos DrskŽ. Ver̃skiat šakainį – smelka rasodną kaip velnias End. Pradėjo mišką ver̃st Pn. Geriausius rąstus malkoms verčia Db. Imkie kirvį ir matiką, versk ant šono aržuolus ir ardyk žemę Tat. Verti̇̀ pradalges – linksmiai šienauti Als. Paprastai tėvas eina pirmas ir verčia plačią pradalgę, nepalikdamas nė žolelės rš. Didelėm pradalgėm rugius ver̃tė Kair. Ilgi rugiai, dideli, nebuvo kaip į pradalgę ver̃sti End.
| Pustys dalgelį, ver̃s pradalgėlę (d.) Gs.
| I pjauna, i ver̃ta tus medžius Šts. Gražus žvėriukas [bebras], o plaukia, neša medžius, ver̃čia Slm. Tačiau tu nežinai ir niekada nesužinosi, ką jauti, kai tau liepia sėsti ant traktoriaus ir versti žydinčias obelis V.Bub. Pasiutusi audra, medžius ver̃ta Trk. Kap ej[o] Dusia (pakilęs Dusios ežero vanduo), tai labai ver̃tė medžius Srj.
^ Plieninis ungurys girią ver̃čia (dalgis) JT268. Matė kertant, o nematė vertant (vilnas kerpa) Sim.
| refl.: Rugiai nesiver̃čia ant pradalgės Kvr.
ǁ skersti, pjauti (ppr. gyvulį): Kiaulę ver̃s šią savaitę, atveš meisikės Rdn.
ǁ žudyti, kauti: Vokietys žmones ver̃tė Škt.
ǁ marinti: Ale kaip tas vėžys ver̃čia žmones Dkk.
ǁ medžioti, gaudyti: Geras katinas: pacukus ver̃čia, reik lašinių duot Pc.
2. tr. NdŽ mesti, blokšti, sviesti žemyn ar gilyn: Šieną gal biskį ir ne sausą suvežėm, o paskum mum pradėjo kaist, tai vėl ver̃tėm žemėn Slm. Jeigu pantai aukštai, keturi penki vyrai paspėjo ver̃sti [šiaudus žemyn] Trk. Ver̃sk [aplytą] kupstį i džiovink Rdn. Ir vėlei drūtas vėjas gausdamas lėkė ant visko, taršydamas šieną, puolė ant kupsčių, vertė nuo jų didelius sluoksnius žemyn J.Sav. Iš mašinos ver̃čia [šieną] terp durų, kad greičiau būtų Lel. Kap jiej invažiav[o] [vandenin], kap juos ver̃tė ton upėn, tai jiej ko neužsitapino Sn. [Vėtra] stogus žemėn ver̃ta Vkš. Pranis pabūgo savo žodžių ir dvilinkai susiriesdamas vertė ir vilko [linų] pundus M.Katil. Tėvas ver̃čia iš vežimo mėšlą, o mes tai kratom Alz. Su vertykle versk linus J. Aš nuo galo nenoriu ver̃st, einu šiaudų nešt LKT128(Pšš). Perniai neturėjom kur dėt [obuolių], tai vežėm rateliais ir ver̃tėm [į žvyrduobę] Pl. Grybas [sūdytas] kap pagauna kvapo, tai jau neišvirs – ver̃sk laukan Pv. Karstas buvo nuleistas į kapą, ir duobkasiai ėmė versti žemes rš. Įsakė ponas savo bernam, kad vežtų kuo didžiausius akmenis ir verstų į tą šulnį LTR(Klvr). Tenai, kur mušas (kariauja), šimtais ver̃ta į duobes, kremta vyrai kaip varmai Krš. Šaudė, ver̃tė į duobę i paskiau a kalkių pylė viršuo Sd. Kas tik papuolo, tos[na] žvyrduobės[na] ver̃tė, o paskiau sutvarkė, tai dabar kapeliai Plvn.
| prk.: Tuomet ūmai į pragarą visus teverčia kruvins mano kardo smūgis! Vd.
ǁ tempti, traukti, kad išvirstų: Tai būčiau stvėręs ir vertęs jį į griovį J.Jabl(Ukm). Muni ver̃ta iš lovos lauk, i gan Trk. Atgulu pasigulėti, kaip aš nekeluos, plaukus rauna vaikas i ver̃ta iš lovos Kl.
3. tr. smarkiai stumiant, daužant daryti, kad virstų, griūtų, laužti: Ver̃čia karvė duris ragais Klt. Anas nuej[o] ver̃st vartus Arm. Su buldozeriu tuos [Kryžių kalno] kryžius ver̃tė žemė[n] Mšk. Jei ver̃s kryžių, naują statysim Prl. Ver̃čia tvoras, ver̃čia važiuodami Sdb. Tos kiaulės man tuoj tvoras pradės ver̃st iš alkanumo Jon. Atjo[jo] šelmis bernelis, vertė svirno dureles LTR(VšR). Pradėjo kareiviai duris verstie, pradė[jo] siratėlė gailiai verktie BsO127.
| prk.: Jūrios bangas ver̃čia KII336.
ǁ Vlk, Žž griauti, ardyti: Ver̃st reikia laužai ir statyt nauji namai DrskŽ. Tas visas trobas ver̃s, visus suvarys į vieną drūžę Rdn. Mūsų triobas kitą metą ver̃s Jrb. Jaują ver̃tė, atplukdė an šič, paskui traukė ir statė Brž. [Vaiskas] ėmė šaudyt, ver̃st gryteles, kur buvo netoli BM160(Jnšk). Turėjom ver̃st [seną gryčią], atėjom čia gyvent Sdb. Krantus vėl verčia [Nemunas], kito kelio ieško, lyg kitur nutekės J.Jank. Pečius daba nereikalingas, ale ką darysi, – nejau ver̃si?! Grnk. Išrietėjo vartomi kaulai, ver̃tė kapus Krš. Tos meškos nori verst pečių, o tą paskutinį [plėšiką] užmušt BsPIV272(Brt). Traktorius jau ver̃ta tas kopas, lygina jau Plng.
| [Vėtra] ver̃tė triobas, nugriovė katriem medžius Slm.
| prk.: Tie patys ver̃tė ūkes, draskė, tie patys Lietuvą kela, o kaip! Šv.
^ Ana kurčia, koc namą ver̃sk [, neišgirs]! Btrm.
4. tr. NdŽ, DŽ1, Rm, Erž rauti iš šaknų, traukti, plėšti (iš žemės): Reikia ver̃st lauk tą krūmą – jis viską stelbia Smln. Pradėjo tus kelmus ver̃sti, plėšti lauk Trk. Raunam kelmus, kertam krūmus, verčiam akmenis A.Gric. Pavakarėje, šeštadienį broliai ima dalbas, kastuvą, kirvius ir verčia kelmą L.Dovyd. Oi, kas žiemą man žaliuoti, kad vėjelis labai pučia, iš šaknelių mane verčia LTR(Žsl).
| prk.: Atlinguoja šmėkla karo, kalnus, kelmus versdama T.Tilv.
| refl.: Tai užderėjo vasarojus, kap siena – nat iš šaknų ver̃čias Rod. Javai užsinešė, net iš dirvos ver̃čias Tr. Tas kelmas kaip ver̃tės, kaip šėrė šaknim man par tą ranką Sb.
5. tr., intr. DŽ, NdŽ, Gdr, Btrm, Pls guldyti į šalį (žemę): Palyčia žemę griauna, verčia LzŽ. Tiesian šonan (dešinėn) ver̃čia žagrė Dglš. Tai ji (žagrė) labai gražiai vertė LTR. Arklius pasišėriau ir su plūgu verčiù Dgč. Daba su traktoriais ver̃ta Lpl. Te prikišta mėšlo, plūgas nebever̃čia Slm. Ver̃tė žemę kap lubiną tokiu plūgu Drsk. Čia verstuvė būs, ka ver̃stum žemes Vvr. Krygom ver̃čia, aria dobilieną Klt.
| Plūgas ver̃čia vagą JnšM. Ver̃čia vagą kaip lentą Šmn. Tiej noragai ir ta žagrė ver̃čia vagą Rud. Vagos daugiaus ver̃stos su plūgu Krš. Salako apylinkių artojai pirmą vagą versdavo į lauko vidų, ir, jų manymu, dėl to javai turėję iš dirvos griūte griūti rš. Artojas nebevers gilios vagos B.Braz.
| refl.: Arklas lengvai rausė drėgną žemę, ir blizganti saulėj velėna, tiesi kaip styga, vertėsi paskui artoją V.Myk-Put. Kad arė rudenį, krygos ver̃tės – teip buvo aždžiūvę Alks. Mūs žemė tokia, kad kaladom ver̃čiasi, kap ari Plv.
ǁ DŽ, NdŽ, End, Šll, Jrb, Kvr, Mžš rausti, knisti: Veršis (bulius) piktas – ragais žemę ver̃čia Dv. Ver̃sta suversta šernų bulbos Klt. Šnipu ver̃čia, knisa kiaulė DrskŽ. Žolę karvė ver̃tė, ver̃tė nosia, širdijos, – tvarte pilna musių Klt.
ǁ Kvr, Antš rausiant kelti į viršų: Kad kurmiai ver̃čia žemę, žiemos nebus Srv.
^ Du melsvi kurmiai žemę verčia (noragai) KlvK.
ǁ kastuvu skverbti, gilinti: Nušilę ka kasa, ka ver̃ta grovius! Krš. Įkasę durpes, su spatu ver̃čia – i nulaužia tankiai spatą Jrb.
ǁ Žvr kelti (iš žemės) skverbiant (ppr. bulves): Pabaigėm bulves ver̃st Zp. Seniau bulves ver̃sdavo su šake Vv. Vyrai su šakėm ver̃čia [bulvių kerus] Dg.
6. tr. SD201, H, K, Rtr, ŠT104, NdŽ, KŽ, DŽ1 viršutinę pusę keisti apatine: Ver̃sk antraip akmenį J. Nespėjai sudėt į kupečius, perlijo – i vėl ver̃sk [šieną] Pžrl. Nebežinau, katras [minkomos duonos] šonas nèverstas, gal šitas? Plvn. Kepamus maisto produktus galima versti tik gerai apkepus jų pirmajai pusei rš.
ǁ antraip sukti: Pradužo katro [margutis], ver̃sk kitą galą PnmR. Išbąla to drobė gražiai, viena pusė išbalo, verti̇̀ ant antros pusės PnmR.
| refl.: Drobę išbaltina in saulės, upėn neša, ver̃čiasi drobė Dv.
ǁ sklaidyti į šalis, kad geriau džiūtų: Tiktai ver̃skiat šieną, eisma grėbti KlvrŽ. Su grėblio kotais reik ver̃sti šieną Yl. Kad plonai sukloja, tai nereikia ver̃st linų Svn. Kiaurą dieną ver̃tė linus, tik patamsiukais parėjo Jnš. Mano tėvas liuobėjo ver̃sti pradalges, kad greičiaus padžiūtų LKT136(Prk). Šienas nèverstas, darže sėdžia, o gieda: „Pone karaliau, duok lietaus“ Slm.
^ Vaitiškio ūsai prasiskyrė į šalis tartum grėbliakočiu verčiama pradalgė M.Katil.
ǁ vožti, verti, daryti: Kiek skrynę ver̃suot, tiek graudžiai verksuot (d.) Pj.
ǁ skleisti (knygos puslapį, lapą): Ver̃sti lapą NdŽ. Vaikai verčia puslapį po puslapio P.Cvir. Verčiu aš knygos šimtametės senus, pageltusius lapus B.Braz. Verčia [kunigas] brevijoriaus puslapius, lūpos šnibžda žodžius L.Dovyd.
| refl. NdŽ: Kažkaip man tie lapai po penkis iš karto verčiasi – nemoku P.Cvir.
7. tr. keisti gulimą padėtį, sukti, ridenti nuo vieno šono ant kito: Reikdavo ją ir ver̃st, ir valgydint – sunkus ligonis buvo Slm. Kaip ver̃čia, neatverčia – guli kaip negyvas Sug. [Ligonis] rėkia verčiantỹs, jį visą sopa Drsk.
| refl. H, R, MŽ, L, NdŽ, DŽ1: Kad užeina skaudėt, reikia ver̃stis aukštinykai Kbr. Verčiuos ant kairiojo šono, pagalvin spaudžiuos I.Šein. Kaip verčiuos, tik skauda, kaip guliu, neskauda Sdb. Vaikas jau i ver̃čias [lovutėje], i kelias, – nemažas jau Klt. Ant vieno šono pakyrsta [meškai] gulėti – ver̃tas ant kito Mžk. I sėdys, i stojys, i vieneip vertýs i kiteip vertýs – didiliai prasta naktis buvo End. Taip viską galvoj parėmęs, verčiasi kunigėlis ant paskutinio šono S.Čiurl. Vertės ant vieno šono – negerai, vertės ant antro – dar blogiau Žem. Ale kad pailsiu, aš versiuos ant šono, o tu sėsk ant kito šono DS53(Rs).
| prk.: Sveikatos neturiu: kad biskį kas, tuo pradeda ver̃stis (smarkiai plakti) širdis Jrb.
8. tr. I, KBII154, K išorinę pusę keisti vidine: Ver̃sti kišenę DŽ1. Tu laidyk ir parplovinėk grobus, aš ver̃su – taip būs greičiau Vkš.
^ Versk šiaip, versk teip, o vis išvirkščioji pusė (ir šiaip bėda, ir taip bėda) Vl.
| refl. NdŽ: Vanduo traukė grobą žemyn, ir pats grobas ver̃tės Vkš.
ǁ persiūti kita puse: Drabužį ver̃sti DŽ. Verstà suknelė NdŽ. Rūbas, sako, ver̃st nemožna Klt.
9. tr. ŠT373 risti, raičioti: Ir aš nu kalno kūlį verčiáu Brs. Kūlius ver̃čia vaikai ant pievos J. Ar moki kūlę ver̃sti? Žgč. Vaikai kūlį ver̃čia LzŽ. Kitas lėkdamas kūlį ver̃s iš to džiaugsmo Žr. Žingsnį žengsi, kūlį ver̃si – i numie (juok.) Pln. Reik kūlį ver̃sti, ka gandrą pamatai pirmą kartą Sd. Kūliùs ver̃čia, kad rugiai iš dirvos virstų LKKXIII128(Grv).
| Buvo atlėkę lėktuvu, ver̃tė kūlį, mirties kilpą darė Kl.
10. refl. NdŽ, KŽ ristis, ridentis (ppr. verčiantis per galvą): Ver̃stis per galvą DŽ1. Ver̃čias lėkdamas verstinis karvelis, o paprasti karveliai nesi̇̀verčia Brb. O tas avinas vis verstis per galvą, per galvą, išsinėrė iš virvutės (ps.) Brt. Pempę pamatęs, verskis per galvą – bus laimė per visus metus LTR(VšR). Neliesk manęs! Jei prisiliesi – nuo kalno versiuos! B.Sruog. [Boba] padėjo an tokios lopetos ir mane norėjo mest į pečių prikūrytą, tai aš pamatęs, kad man jau karšta bus, verčiausi nuo tos lopetos ir išsisukau koją BsPIV48(Brt). Kūliu verčiuosi SD123. [Mergaitė] kūliu per galvą verčiasi, šokinėja pritūpdama, rankom lyg sparnais mosuoja V.Bub.
^ Verčias kap zuikis pakalnėn LTR(Srj).
11. tr. DŽ1, Krs, Rs daug (ppr. be tvarkos) dėti, krauti, mesti: Ver̃sk šieną čia BŽ42. Ver̃sti į krūvą, į kupetą NdŽ. Pašarą ver̃sdavo kašikais karvėm Klt. Kaip išdžiūna [nurauti žirniai], ver̃čiam klaimuos, su kultuvais kuliam Kvr. Į laidarą liuob ver̃sti mėšlą Krtn. Neversk karvei vieno šieno, padaryk kratinio Ad. Ir kraudavome, ir versdavome nesigailėdami glėbius žalių eglišakių ant ugnies, kad tik tirštesni dūmų kamuoliai pakiltų M.Katil. Vežė ir ver̃tė in klojimo [javus] Aps. Davė davė, iš kluono ver̃tė ver̃tė viena [rugius į mašiną] Klt. Kloja, ver̃čia pašarą po kojom Dglš. Iš miško slenka rogės su rąstais, kuriuos verčia prie upės L.Dovyd. Pradėjo [velnias] laužtie medžius, an kelio verstie LTR(Lp).
| prk.: Mūs kapuos vienas kito kaulus ver̃čia (daug prilaidota) Dglš.
verstinai̇̃ adv.: Piktumą vienas kitam verstinai̇̃ ver̃tam Krš.
| refl. tr.: Vertúos akminus pudamentuo Krš.
ǁ prk. gausiai duoti, tiekti: Tėvai ver̃čia ir ver̃čia [miestelėnams] vaikami Drsk.
| Menkiausias susirinkimas kulkoze – ver̃ta šnapšo vagonais Krš. Mažai primelžu – nèbvertam pieno į pieninę Rdn. Iž užsienio ver̃čia ver̃čia viską, Lietuvos [prekių] nieko nereikia Brš.
verstinai̇̃ adv., verstinõs: Kuperatyvai piningus verstinõs ver̃tas: veža prekes tolie, į Rosiją Krš.
| refl. tr.: Šimtus ver̃tas tik iš pieno: dvi karvi melža, o du seniai Krš. Jiems tę tik pinigai verčiase, geriau negalia būt Vdžg.
ǁ prk. puikiai auginti: Patręša, kokius javus laukai ver̃ta DūnŽ.
ǁ Rdn, Lp daug (ko), gausiai berti, barstyti: Trąšų nebuvo, mėšlus ver̃tė Pj. Pelenus, smėlį ver̃sti ant ledo KŽ. Pelenus ver̃tam lauko[n] Krš. Rytais Amilia košė bulvių sagoną ir vertė tiesiai ant stalo J.Balt. Nešdavo, ver̃sdavo bačkon šitas uogas Lb. Gal druskos never̃st daug: kam reikės – įsidės Mžš. Obuolių daugis – i kiaulėmi ver̃čiam Mrk. Šiemet svietas bulbas ver̃čia maišais Klt.
| prk.: Gyvenimas – audra! Vertė ant manęs smėlio kalnus, laužė man pečius J.Gruš.
^ Rūsijai duoti, kaip į kiaurą maišą ver̃sti – nėr tvarkos Krš.
ǁ BzF197, KŽ, End, Kv, Dsm gausiai pilti, lieti (ppr. skystį): Never̃sk tiek, niekas neišgers NdŽ. Tę viską pila, ver̃čia – pažliugę jau Pv. Neša vandenį ir šitais kabliais ver̃čia an sienojų [per gaisrą] Vdn. Pila ver̃čia Nemnan, nuo Gardino kokis rudas vanduoj plaukia Drsk. Bitės jau pradėjo į perus versti (nešti) medų Nz.
| prk.: Visą sielvartą ver̃sti ant ko KŽ.
| refl. tr.: Keli vyrukai palei didelį langą stačiai iš butelių į gerkles verčiasi alų J.Ap.
ǁ tr., intr. NdŽ, KŽ, Skdv, Pvn, Trk, Slm prk. gausiai ar be paliovos gerti (ppr. svaigiuosius gėrimus): Stiklą po stiklo ver̃čia DŽ1. Pasileido visi, ver̃čia didis mažas Lkč. Visi sprogo i sprogsta, ver̃ta stikliukus Krš. Kad ver̃čia, tai ver̃čia! Lp. Smurglini, murini [vyrai] tik ver̃ta į gerklę, tik ver̃ta! Rdn. Į gerklę ver̃ta kokį rašalą, kokius maurus – i serga Rdn. Prisitraukė artyn ąsotį su alum ir nebepaleido, tik pylė stiklinę po stiklinės ir vertė sau J.Balt. Pabalusį kaip ožio akis [spiritą], nenusistojusį ir šiltą, vertė į gerkles M.Katil.
12. tr., intr. Krtn, Vkš, Krš, Vb smarkiai, gausiai snigti arba lyti (ppr. pučiant gūsingam vėjui): Tokie bjaurie i nejudėk iš trobos – pūga ver̃ta Šts. Dideliais plostais verčia Pst. Žiemą ver̃čia sniegai iš apačios (pusto per pamatus) Vdk.
^ Lietus lijo, kaip iš viedro vertė TS1897,11. O lauke girdėtis baisiausia audra: žaibai, perkūnija, lytus kai su viedru verčia Sln.
| impers. DŽ1, Dglš, Krok, Drsk, Pst, Graž, NmŽ, Krtn, Trk, Rmš: Ruduo – i ver̃ta, jug visumet taip Krš. Kiaurą vasarelę ver̃tė, apipuvo viskas – daba[r] tuščià Varn. Ver̃ta par kiauras dienas Krš. Atjuoduo[ja] debesis – ver̃s! Vn. Taip ver̃čia sniegą, virsta rogės Skp. Visą dieną vertė sniegą kap plostais – ir kailinaičiai, ir nešulaitis šlapias LKKXVII176(Grv). Nenustoja pusčius ir ver̃tus sniego NdŽ.
^ Deda lytus, kaip iš viedro ver̃ta Pln. Ka pradėjo tokiais ubago kąsniais ver̃sti, kelio nematyti Všv. Sniegą ver̃čia kaip iš karties Zr. Lijo, ver̃tė kaip iš kibiro Jdr. Ver̃čia kap vyžais lauke (sninga didelėmis snaigėmis) LKKXIII125(Grv).
verstinai̇̃ adv.: Nelijo nelijo, ka pradės, verstinai̇̃ užver̃s Krš.
ǁ tr. užnešti sniegu, užpustyti: Ver̃sti kelią NdŽ.
13. tr., intr. KBII54, DŽ, NdŽ, Vvr, Šts, Vkš, Jnš, Grz, Rm, Ant, Slv be tvarkos griozti, rausti, naršyti, atkakliai ko ieškoti: Vertė, kniso, taršė, naršė trobą, paskui ir tvartą, ir kluoną J.Balt. Ten gulėjo ant stalo baisybė žibančių žiedų; ji ėmė juos versti ir ieškoti prasto, bet negalėjo rasti J.Balč. Išgirsi čia, išgirsi ten, – [žandarai] žmones pridraskę, prikėlę, – kratę, vertę ir… nieko nerandą S.Čiurl. Kratė, vertė kamarą, vis piningų ieškojo Žem. Ta boba ver̃ta visus pašalius, ieško Trk. O lenda, o ver̃čia – toks knisius Jrb. Ką čia verti̇̀ svetimus daiktus, a gražu, vaikali, taip daryti!? Krš. Versiù visą šėpą, perversiu ik alda daiktelio – vis tep rasiu Pv. Tik eina, tik kniausia, tik ver̃čia – ieško pavogt Svn. Nėr daikto pirkioj šitiem vaikynam, siunta, ver̃čia visa ką Klt. Ieško su žiuburiu, eina, ver̃ta po klėtę, po kūtę Žd.
| refl. NdŽ: Puolė prie skrynios, ėmė verstis – ištraukė pagalvį, paklodę, duknas J.Paukš. Pykši kas, kamaroj ver̃čias Dglš.
14. tr. ŠT383 kreipti, lenkti, sukti į kurią nors pusę, kuria nors linkme, keičiant padėtį: Sklydį verčiáu į kitą pusę, nedevės Krš. Aš plaukus verčiù į viršų Mrj. Vyrai jau plaukus kirpdavo, kiti ant šono ver̃tė, kiti teip išskleidė Tl. Aukštyn verstai̇̃s plaukais vaikis mun pats kirtis (patinka) Šts. Kitąsyk, kad da aš buvau jaunas, tai apie mus visur buvo miškai, kad viršiūnę pamatyt galvą verčiant aukštyn ir kepurė nukrisdavo BsPII116(Srd).
| impers.: Raguites ver̃čia, paleido kelią Dbč. Staigiai nesusuksi žagrę, ver̃čia su žmogum Vdn.
| prk.: Vė madas ver̃čia in senovę KzR. Žmogus šiame sviete vislab ir pačią bėdą ant naudos verta S.Dauk. Kada žmogus žmogų reg piktai alba griekuosu kokiuosu gyvenantį, tada jis kaltas yra jį mokyti ant tikro bei gero kelio versti BPII251. Širdis mūsų tavęsp versk Mž345. Neverčiau piktop širdies PK51. Ant geriausio verčiu (versti N) R67, MŽ88. Ką Dievopi, Kristauspi ver̃sti KI198. Ver̃čiame savo valią Dievui ant garbės A.Baran. Dievas siuntė tankiai pranašus, kurie anus parsergėtų ir į tikrą tikėjimą verstų S.Stan. Negerai aiškinti, į piktą versti ŠT133.
| impers. prk.: Kaip į mėlenumą ver̃ta (turi mėlyną atspalvį) Grdm. Ver̃ta ant miego (labai norisi miego) Lkv. Ver̃ta ant atdrėkio I.
| refl. prk.: Visaip mūsų tyko didžios priegados, ir rodos, kad mūsų ministeriai patys iš tikro nežino, katrul ver̃stis KA103. Vidurvasaris vertėsi kiton pusėn rš. Praėjo vasara, ir, rudeniui verčiantis vis gilyn ir niūryn, ji galėjo persižegnoti ir pasakyti amen M.Katil. Dienos ver̃čias an pavasarį Tr. Oras ver̃čias an sniego Ds. Ver̃tas motriška į kitą vierą Vn. Ver̃sties ing Liuterį I. Prie Dievo verstis OsG169. Amžinai bus išganyti …, kurie pakūtą darydami Dievop verčiasi BPI124.
ǁ NdŽ, DūnŽ savaip ar priešingai aiškinti, komentuoti: Kas jūso neprotas savaip viską ver̃sti Krš. Viską antraip ver̃ta (priešingai kalba) Tn. Ver̃tė taip, ka iš gyvolio žmogus – i daro kaip gyvoliai Krš. Papratusios motriškos viską į blogą ver̃sti (blogai išaiškinti) Krš. Jaunuomenė badėsi į pašones ir savaip vertė kalbėtojo žodžius M.Katil.
ǁ vertinti: Versk, ko vertas anas J.
ǁ kreipti (akis): Dangun dažnai akis verčia brš.
| prk.: Kursai piktai daro, tasai šviesybės nekenčia, ant tamsybių akis verčia prš.
ǁ Šlč gręžti, grąžinti, sukti atgal, keisti (kieno) judėjimo kryptį: Vituli, kur tu tę verti̇̀ karves?! Vlk. Kiaules verčiau bent kelis kartus A.Vencl.
| refl.: Kur rytoj ver̃sies (eisi)? Plm.
ǁ Jž perkant geresniu keisti: An pavasario reiks ir mum jau ver̃st arklys Užp.
| Versk tą žemę ir gyvensi kaip ponas Rm.
ǁ skirti: Už nestojimą į kamisiją [naujokams] dideles baudas ver̃ta Rdn.
ǁ refl. daryti posūkį, vingį, suktis (apie kelią): Kelias per tą kapinyną ver̃čias ing čia Kpč. Kad ir ver̃sis kur takutis, vis tiek eikit tiesiai Srj.
15. tr. L, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ vienos kalbos tekstą išdėstyti kita kalba: Versti svetimąjį tekstą į lietuvių kalbą J.Jabl. Tuo metu jis (J.Jablonskis) vertė su mokiniais „Visuomenės įnamius“ ir mačiau ant stalo ištaisytus rankraščius KlbV59(J.Balč). Viso svieto raštus, knygas lietuviškan versiù BM451. Gyvenimo pabaigoje jis (A.Baranauskas) lietuvių kalba kūrė gana skambias ir stilingas giesmes ir vertė Bibliją LKXIX19. Pradėtos novelės nepabaigiau ir siunčiu verstą Prūso apysakėlę Pč. Parenkant ir derinant, kas verstina ir kaip tekstas taisytinas, Mažvydui turbūt daug padėjo jo profesorius Stafilas rš. Ver̃čiamosios raidės NdŽ.
16. tr. NdŽ, DrskŽ, Jnšk, Brs, Vn kalbėti ar rašyti kitaip negu įprasta, įgimta, keisti kalbą, tarmę: Aš savo kalbos nèvertu (kalbu tik žemaitiškai) Krtn. Varniškiai ver̃ta tą kalbą kiteip Žr. Toks didliai verstõs kalbos Als. Kitos pusės verstèsnė kalba, žodis J. Ana nėr vertanti̇̀ kalbos Vž. Ėmė gramatiką ver̃st (naujoviškai kalbėti) Rd. Garbėdiev, kad nugi atsimainė vis, ir kiek noriant vertam savo gi tėvų liežuvį Žlv.
verstai̇̃ Iš mokyklos parvažiuo[ja], verstai̇̃ šneka Rt. Ans verstai̇̃ kalba, iš gudiško J. Lietuviai (aukštaičiai) verstai kalba Šts. Užmiršo žemaitiškai šnekėti, šneka verstai̇̃ Pln. Žemaičiai Panevėžio gyventojus vadina gudais, o liežuvį – verstai kalbėjimu IM1860,56. Versčiaũ rašytos knygos aš nesuprantu Ggr.
17. tr. H, DŽ, Rdn daryti kitokį, mainyti, keisti: Žemę ver̃sti dykynėmis NdŽ. Versti ing titnagą I. Ver̃sti garais (kietą kūną) BŽ60. Mišrąjį skaičių verčiame netikrąja trupmena Z.Žem. Verčiau žmogum, pavirto sukčium J.Jabl. Saulutė kildama kaitino iš aukšto ir baltąją šalną vertė į tankią miglą Žem. Dalį gautų daiktų sau suvartodavome, kitus versdavome į pinigą, ir būdavo antra alga S.Čiurl. Tiesioginę kalbą verčiant netiesiogine kalba, paprastai kinta tarinio nuosaka rš. Mechaninė variklio energija siurblyje verčiama hidrauline rš. Aš griaunu tavo pergales, verčiu jas pralaimėjimais J.Gruš. Leido [Kęstutis] rimtus pulkus į visas šalis, kurie plėšdamys plačiai platesniai degino, teriojo ir vis į kūlį ir vandenį vertė S.Dauk. Miestus … verskit į pelenus RD193. Šešis kodžius akmens vertė vynan pilnus vandens Mž224. Christus vertęs buvo vandenį vynana BPI310. Ing skudurus ver̃sti, draskyti I.
| prk.: Reikia vengti draugijų gyvenime asmens nesusipratimų ir nereikia jų versti visuomenės klausimu A.Sm. Paprotį įstatymu ver̃sti KŽ. O prisiegą laužąs į ką savę verčia! TS1899,3. [Viešpats] išmintingųjų mokslą į paikystę verčia CII1.
| refl. M, Š, NdŽ, Rtr, KŽ: Pamariškiai negalėjo iš dyvų išeiti: jie dar nebuvo matę moters, kuri iš vokietės – tokia jie laikė Reginą – verstųsi lietuve I.Simon. Žmogus tura būti žmogus, į gyvolį never̃sties Krš. Pajuodę kaulai, jau in žemes ver̃čiasis Krm. Lietuviai neprivalys daugiaus važiuoti į Suvalkus ir ten verstiesi į lenkus! A1884,140. Duona kūnu jog verčiase, vynas krauju jog stojase, mes turiam prisakymą SGI152. Vertėse drėgnumas mano ing sausimus vasaros Mž466. O kad būt Kazys nusimanęs, koks jis kvailas buvo, tyčia susilaikydamas nuo to, kas žemę dangum verčia, nuo tos neegoistinės meilės reiškimo! Vaižg.
^ Verčias ir vilku, ir lape PrLXVII29, B505, B. Verskis vilku, verskis meška – kaip tiek, teip tiek Sln. Verskis vilku, verskis meška – vis tiek žvėris PPr437(Ds). Su Bagdonu [matininkas] didžiai suteikė: tas jau neįmanė, kaip jam įtikti, katinu ir šunimi vertės LzP.
ǁ Blnk, Trš manyti turint kokių ypatybių, laikyti ką kuo: Mane durnu ver̃čia Dglš. Autakoju močią ver̃čia Klt. Tave už netikusį ver̃čia Ėr. Nieko nedarykit per barnę aba morną šlovę, bet per nusižeminimą teverčia vienas kitą prakilnesniu neig save Ch1PvP2,3.
ǁ refl. Rs, Pc, Grž dėtis, tartis kuo, kokiu esant, apsimesti kuo: Jis ver̃čiasi labai už gudrų, o kai reik, nieko gera neišmano Jnšk. Už durnį ver̃sties nenoru Vgr. Jiej ver̃čiasi lenkais Drsk.
ǁ refl. keisti fazę (apie mėnulį): Agurkai reikia [sodinti], kai ver̃čias mėnuo Jž. Pilnam mėnesiui mažėjant, apie Alytų sakydavo, kad jis verčiasi rš.
ǁ refl. NdŽ burtų galia teikti vienai būtybei kitos būtybės pavidalą, išorę, formą: Visokiom baidyklėm ana (merga) ver̃tės LMD(Klt).
ǁ refl. keistis: Ver̃čias i ver̃čias tas gyvenimas Ad. Ver̃sis laikai, būs geriau gyventi Lk. Kas te gali žinot, kap per dešim tūkstančių metų ver̃tėsi DrskŽ. Tas jų gyvenimas dusyk an dienos ver̃čiasi Jnk. Ver̃tės ver̃tės tie pinigai Klt. Vyrų kaip vyrų, o motriškų mados vis ver̃tas i ver̃tas Krš. Čia jau daug ver̃tėsi kunigų Grv. Kada nors vis tiek ver̃sis! Alk. Jau ver̃čiasi: žiemą baltas, vasarą žalias (keičia pažiūras pagal reikalą) DrskŽ.
18. šalinti iš valdžios, atimti valdžią, galią valdyti: Kada dar cėrių ver̃tė DrskŽ. Tais metais pradėjo ver̃sti valdžią Nv. Tokių jau vyrų buvo, sugalvojo važiuoti ver̃sti valdžią žemynais Skd. Jį jau ver̃čia iš pirminykų Brb. Karaliùs ver̃ta nu sosto šalin, i gana End. Užėjo cicilikų metai, sąmaištis – mokytojas pradėjo susirinkimuose prakalbas sakyti, carą nuo sosto versti J.Paukš.
19. tr. iš savęs leisti išeiti (iškilti, ištrykšti, išplūsti, išvirsti): Kunkulą ver̃sti KI124. Ir mūsų trobų kaminai vertė dūmus tyliais rytmečiais aukštyn M.Katil. Šaltinis nesustodamas verčia vis naujus vandenis rš. Ugnikalnis ver̃čia laivą ir pelenus DŽ1. Tarytum staiga prasiveržė ugnikalnis ir kraterio gerklė spjaudė akmenis, vertė lavą V.Bub.
| refl. L, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, Pl, Dbč: Iš kalno tik ver̃čiasi šaltinis, šaltas šaltas [vanduo] Vlk. Žmonės kalba, kad tai sūrus šaltinėlis giliai iš žemelės verčias V.Krėv. Tę vanduo ver̃čias – verda i verda (apie šaltinį) Jrb. Va kap ver̃čiasi tusai šaltinis! Drsk. Iš kalno versmė ver̃čiasi Srv. Į padangę vertėsi ir kilo tirštų dūmų kamuoliai TS1900,2–3. Iš kaminų dūmai kunkulais verčiasi visu debesiu LzP. Smirdi degantỹs šienas, dūmai tep ver̃čiasi DrskŽ. Ver̃tas dūmai į trobą: sūdės du metai nešluostytos Krš. Netrukus suliepsnojo kūtės, ir ėmė verstis dūmai iš pono Skrodskio kabineto V.Myk-Put. Kad užsikuria [kūlelis], tai net liepsna kaminan ver̃čias Slm. Dūmai iš gerklės vertėsi tep kap iš kamino (ps.) Brt. Sykiu su lava verčiasi ir vandens garai rš. Matė kalną, apsemtą ugnia ir debesiu, iš kurio vertėsi griausmas su žeibu O. Seniau, būdavo, kubiluos rūgsta [alus], tai puta lipa, ver̃čias per viršų Kp. Kadgi rūgsta alus, kad ver̃čias puta Slm. Jau vanduo puode kunkulais ver̃čiasi Kt. Garas iš arklių prusnų vertėsi raudonais kamuoliais besileidžiančios saulės užlietoje lygumoje M.Katil. Durys girgždėjo, gerai neužsidarė, ir pro plyšius, ypačiai žiemą, vertėsi į vidų šaltis A.Vencl. Pas mus upeliai žalio vyno, iš kraštų taisos žali šilkai, iš dugno ver̃čias balti perlai DrskD107. Iš jo burnos vertėsi degtinės smarvė rš.
| prk.: Ver̃tas baisūs žodžiai iš burnos, keika – žemė linksta Krš. Man akysè žarijos ver̃čiasi Bgt. Pyktis kamuoliais vertėsi iš širdies sp. Nuo verksmo verčias marių sietuva A.Mišk.
ǁ refl. prk. rastis: Iš kur tai ver̃čias visi itiej su barzdom LKKXXIX184(Lz). Verčias ir verčias darbai kaip iš peklos LTR(Šd). Iš kur te jos ir kalbos tiek verčias? LTR(Ds). Iš kur tas lietus verčiasi? Rm. Ir iš kur jiej (baravykai) ver̃čias? Rdš.
ǁ intr. veržtis, virsti, plūsti, trykšti, lietis: Šaltinis ver̃čia NdŽ. Ugnikalnis ver̃čia VĮ. Iš gilie ver̃ta žiubalas (nafta) Gršl. Dūmų kap iš pečio verčia iš burnos [rūkant] Pls.
20. intr. DŽ, NdŽ gausiai sunktis, pilti (apie prakaitą): Alsuoti sunkiai, prakaitas ver̃ta Trk.
| refl.: Prakaitai ver̃čiasi – sunkus darbas Drsk.
ǁ tr. padėti, skatinti išsiskirti (prakaitui): Liepžiedžių arbata ver̃ta prakaitą Pln. Ver̃ta prakaitą nasturcijų žiedai Sd.
21. refl. lįsti, kištis, išvirsti į paviršių: Gieda lenkai, gyslos ver̃čiasi an kaklų (nori perrėkti lietuvius) Vžn. Labai šiton kojon gyslos ver̃čias Pv. Levas suspaudė vilką nemielaširdingai, net to žarnos pradėjo verstis LTR. O jy (saldžioji votis) iš vidurių ver̃čias, jy turi išeit iž vidaus Kpč.
22. tr. gausiai berti (spuogais, šašais): Ją visą pakūnės ėmė ver̃sti Trg.
| impers. DŽ, NdŽ, Vn, Jnšk, Pš, Pc, Kp: Veidą ėmė spaugais ver̃st Škt. Ne toks niežėjimas – pradėjo ver̃sti šašais Rdn. Ver̃ta muno paršus, i neišgydau Krš. Ver̃tė tris dienas [tymais] po valiai, tris dienas nesėsdinėj[o] DrskŽ. Raudonligė – tai ne mėlynės: labiau ant viršų ver̃čia Mžš. Duoda gert midaus arba arielkos, kad į lauką verstų LMD(Sln). Jei kiauniežėmis verčia, reikia iš lauko atbulą dagilį parvilkti ir pasismilkyti juo, tuomet sugys buvusios ir nustos vertę TŽIII357. Jeigu vaikas išgąsčio kiek turia, a špuogiukai pradeda verst, duoda dirvinių našlaičių arbatytės Pš.
ǁ refl. gausiai rastis, piltis (apie spuogus, pūsles): Tiej raupai pradėj[o] ver̃stis, jis visas pajuodo Lp. Rankos pirmiau išpursta, o vėliau ima luptis oda, verčiasi pūslės L.Dovyd.
23. refl. KŽ, Rdm jėga brautis, spraustis, grūstis, veržtis: Žmonių daug, ver̃tamos kitas per kitą Krš. Ką labiau kryžokai ver̃tėsi pilin, tą lietuviai stipriau gynėsi BM106(Sb). Ėst nėra ko, kiaulės griaužia [gardus], ver̃čias lauk Žg. Agar nematai, kaip bitelės ver̃čias iš avilio, renkas vienan kamuolin Slm. Spiečius iš avilio ima ver̃stis Rd. Liūliai (kirminai) ver̃čiasi iš žemės Drsk. Musės ver̃čias į vidų, kai saulė užšildo Skrb.
ǁ knibždėti: Sekmadienį krūmai ver̃čias – kas tę žmonių! Žrm.
24. refl. Pt būriu greitai kur pajudėti, pasipilti: Tiesiog ant ko su umaru eiti, virsti, ver̃stis KII36. Staiga sujudo žmonės, ėmė verstis į lauką, prie kalbėjimo tiesiog V.Kudir. Nuo Vadoklių ver̃čiasi ir ver̃čiasi [rusų kariuomenė] Ėr. Žmonės dūtkūliais ver̃tėsi iš miesto Gs. Puol kulkos tankios kaipo ledai, Napoleons verčiasi visur linkai RD193.
25. refl. SD168, SD7, CII998, R, R190,366, MŽ253,491, N, K, M, L, Rtr, ŠT26, Š, DŽ, NdŽ, KŽ turėti verslą, iš ko gyventi: Siūti, siuvėjo amatu verstis ŠT211. Seniau visi ver̃sdavosi iš savo ūkės Sdb. Aš gi verčiaũs iš gyvulio Str. Su arkliais ver̃sdavos anas Kvr. Aš karvę turiu, iš karvės verčiúos Kkl. Su žąsims menkiau ver̃sdavomos Šlu. Ką padarysi, visokiais amatais ver̃tas Žeml. Su meistrysta ver̃tas Krš. Žmones iš miškų ver̃tės Dbč. Ver̃tės iš audimo moteriškos ir mergos Pgg. Jam reikėtų kiteip ver̃stis JT375. Mės jau nèsverčiam niekap GrvT99. Matai, kaip žmonys ver̃tas – vogimu, plėšimais, i širdės leida Krš. Tiek metų vagimis ver̃tėmos (vogėme iš kolchozo) Eig. Kuo jis dabar verčiasi tenai? VĮ. Jis verčiasi tekinimu, tekintojo darbu VĮ. Žmonės ramūs ir darbštūs, senoviškai verčiasi ir gyvena A.Sm. Kuo dabar besiver̃si [nieko nebetekęs]? J.Jabl. Matas tašė malksnas. Tomis besiversdamas pasistatė sau krūme trobelę J.Balč. Milžo po šešetą karvių, o pienu vis dėlto nesivertė; užtat patys gražiai maitinosi Vaižg. Sako, pieną statyčiu, ver̃sčiuos iš pieno Akm. Kitas vėl, norėdamas versties ir pelnyties, augina teip pat taboką S.Dauk. Žinai, kad mums pinigų reikia, verskimsime, kaip galima TŽIV382. Anas, kuris buvo ėmęs penkius talentus, vertėsi jais ir nupelnė kitus penkius GNMt25,16. Vežta (vežėjo amatu) verčiuosi SD56. Jis (kupčius) dvarą tėviškės kaip reikiant nor valdyt ir besiversdams nor sau lobių užpelnyt RD201. Tam tikras bulvių kiekis bus parduodamas rinkoje žemės ūkiu nesiverčiantiems gyventojams rš.
ǁ ieškoti ar rasti išeitį gyventi, manytis: Kaip aš ver̃suos žiemą – nė vieno pagalio neturu Krš. Šiais laikais ver̃skias su tą diena Eig. Aš i senatvė[je] vertúos Pj. Kaip tu dabar verti̇́es? Akn. Mes sunkiai su pinigais ver̃tėmės Dglš. Kitą kartą žmonys vis ver̃tės kaip pigiau Žlb. Po kari buvo sunku gyvent ir ver̃stis Sem. Daug dirbam i taip ver̃tamos LKT101(Kv). Kab galėjome, tep ver̃tėmės, dovanai niekas nieko nedavė Drsk. Pamatysma, kaip tie jauniejai ver̃sias (ims tvarkytis) Krš. Sunkiausiai ver̃tas vagys i žulikai: vis po prakaitu (juok.) Akm. Nemoka verstiesi ir apsieiti kaip prigulint su tuo, ką jiems davė gamta ir gyvenimas A1886,148. Su malagystoms įprato ver̃sties metų metais, greit neatprasi Rdn. Tasai (žmogus) pavadino dešimtį tarnų savo ir davė jiemus dešimtį vaškų ir bylojo jumpi: verskitės, ik eš sugrįšiu VlnE185. Kaip ver̃čiatės iš po ligos? Antz. Skanėsais ver̃tas, čirškina, gerai gyvena Krš. Dar̃ nežino, kap ver̃stis iš gerovės, kap rengtis Kpč.
^ Verčiúosi kap klumpė (visi išnaudoja) Graž. Varge būdamas, kaip išmanai, verskias VP49. Varge (Bėdoj N) būdamas turi verstis, kaip gali PrLXVII28, B405. A šiaip ver̃sys, a kitaip – žmonims neįtiksi Krš.
ǁ NdŽ praktiškai vartoti, naudotis: Negana turėt tinkamą terminą, dar reikia mokėt juo verstis KlbXVIII22. Juozas laikė Barbelę už savo daiktą, su kuriuo galėjo verstis, kaip jam patiko LzP. Pono pinigais jis vertėsi kaip savais, ir niekas nedrįso jo įtarti A.Vien.
ǁ išsisukinėti: Prispirtas vaikas vertýs, i pamaluoji kiek Krš.
26. tr. SD122, SPI324, H, KII2, I, LL35,109,196, L, Rtr, ŠT148,240, DŽ, NdŽ, KŽ primygtinai reikalauti, spirti, priverstinai raginti ką daryti, atlikti: Aš tave neverčiu gerti J. Jie mus kitaip daryti ver̃čia J.Jabl. Jie ver̃tė mane drauge eiti K. Iš mažo reikia vaikai mokint ir ver̃st prie darbo Antz. Prie darbo reikia ver̃st, kad suprast[ų], iš kur tas pinigas pareina ir kad mokėt[ų] jis sunaudot Pv. Nèvertė tąsyk į tas mokyklas, nėkas nė[jo] – knygos buvo brangios Snt. Ant darbo versti N. I mamaitė gera – ver̃tė už seno vyro eiti LKT90(Rt). Myga, ver̃čia, kad tekėt[ų] Klt. Aš tavęs neverčiu, tik patariu: su ja nepražūsi Žem. Pripilkite dainiui didesnę mido taurę, tegeria verčiamas, kad nenori geruoju – manau, palinksmės senas vaidila V.Krėv. Jų (žmonių) nei artina, nei skiria bendras darbas, reikalai, dažnai verčiantys daryti ne tai, ką norėtum J.Ap. Neverčiama nūnai tu tai išpildei, ką aš pirm ilgų metų pažadėjau Vd. Teisinė valstybė naudojasi savo verčiamąja teise bendros gerovės sumetimais S.Šalk. Tie tėvai mergos verčia tą dukterį, kad eitų už to Pliudriko, nes ans buvo bagotesnis BsPIV255. Niekas nevertė, kad spaviedotumias mūsų kunegui M.Valanč. Heretikai … visas moteris, idant už vyrų tekėtų, ver̃čia DP52. [Jeigu] kas verstų tave eit mylią, eik su juo dvi (myli) Ch1Mt5,41. Jis ieškojo atpuolusius ir Dievo nesibijančius, kurie žmones syla vertė nuog zokano atpulti BB1Mak3,5. Nor Dievas ligomis mus versti ir pamokyti, idant kožnas savo sąnarius gerai vartotumbim, tatai esti savo sąnariais gerus darbus dirbtumbim BPII370. Neigi reiktų žmones Sakramentop per įstatymus versti? Vln9. Šventės šios linksmybė … verčia mūsų įsčias giedoti giesmes saldžias Mž283.
| prk.: Aplinkybės mus verčia kartais būti netgi labai negailestingus V.Bub. Bet pačią paskutinę akimirką jį sulaikydavo kitas jausmas, kuris versdavo kažko laukti, tikėtis J.Mik.
^ Tinginio nėkur never̃si (nepaskirsi jokių darbų) Rdn. Kaip būs gera [marti] – kaip ver̃si, taip nedėsi (juok. ničniekur neįtiks) Užv.
ver̃čiamai adv.: Nusižengė verčiamai mokėjęs darbininkui ne pinigais, bet prekėmis rš.
verstinai̇̃ Karalienė turi verstinai prisiversti pagalvoti apie Vilių I.Simon. Draugijoms galima esą verstinai atimti gyvatą A.Sm. Netraukite verstinai savo tarpan žemės mergelės, jei ji neturi tam tikro pašaukimo rš. Valstiečiai verstinai turėjo klausyti naujai skelbiamų tikėjimo tiesų rš.
27. tr., intr. SD1196, NdŽ, DŽ1 daryti, skatinti poreikį, kelti norą: Tas visas liaupsių srautas mane vemt vertė (buvo šleikštus, nemalonus) V.Bub.
| impers.: Ver̃ta, suka į vymą J. Bloga, bloga in krūtinės, vemt ver̃čia Kvr. Duok kamparo nugert – raugėt ver̃čia Pkr. Kap suvalgė ką, tai atgalion ver̃čia LKKXIII118(Grv). Ana bet ko negali valgytie – vemt ver̃čia, su visu blogos sveikatos Aps. Atgal ver̃čia valgį Dglš. Paėjus ver̃čia ažu stūrio (kampo) Akn.
ǁ tr. imti, būti veikiamam: Nerimas ver̃čia mane J. Mane tik tokie šiurpai ver̃čia, eina par visą kūną Jrb.
28. tr., intr. DŽ būti užperimam (ppr. apie apvaisintą kiaušinį): Agurkai mezga, kiaušiniai ver̃čia Š. Kiaušiniai nèvertė, i žąsiukai neišriedėjo Rm. Kad žąsys verstų kiaušinius, tai reikia žąsiną palikt iš svetimo pulko LTR(Šd). Žąsiną apverčia par galvą, kad kiaušiniai gerai ver̃stų VoL245.
| impers. tr. DŽ, NdŽ, Brž, Slm, Mžš, Vdš, Lnkv, Bsg: Kiaušinius visus nèvertė, – būtų visus išperėjus višta, o dabar nė vieno Kbr. Ant šešioleka [kiaušinių] užleidžiau [perėti], i visus ver̃tė LKKXI194(Jnš). Jeigu kiaušis, pryš saulę veizant, tamsus – yr ver̃stas, jeigu šviesus – kliunkis Vkš. Žąsinius šįmet ver̃čia, o antinius – visai ne Kt. Pusiauraky žiūri kiaušinius, kurie versti̇̀, kurie neversti̇̀. Neverstúosius [kiaušinius] išima Š. Po nedėlios jau žymu, katras ver̃stas kiaušinis, katras ne Pnd. Gal da tas vienas kiaušinis i bus ver̃stas Žml.
ǁ tr. vaisinti: Kap išrausi gaidžio dalgę (didžiąją plunksną iš uodegos), jis kiaušinių jau never̃čia Brb. Jeigu kas čiūpoja žąsiną, tai neverčia kiaušinių LTR(Vs).
| refl. TŽIII367(Ps): Kiaušiniai gerai ver̃tėsi Ėr. Par du kartus leidžiau, tai labai gerai ver̃tės viščiokai Pnd.
29. intr. NdŽ, Lnkv lemti, skirti: Ponas Dievas kitaip vertė N.
30. intr. siausti, šėlti, dūkti: Audra ver̃čia NdŽ. Pačios drūtosios šakos buvo nulenktos, lyg tarsi audrai vertus miške Blv.
31. tr. impers. Iš skaudėti, gelti, sukti: Man vidurius ver̃čia, eit nebegaliu Gdr.
32. tr. paleisti į apyvartą, paskleisti: Pinigus ver̃sti KŽ.
33. primesti kokią blogybę, kaltinti: Jei motyna an tėvo ver̃ta, ana tylia DūnŽ. Ver̃ta an jūso, ka bedieviai, netikę Krš. Nu ka ver̃ta an munęs, o aš klausaus už sienos: ak tu, šepetone! Krš. Svietas ver̃čia an tavę nekaltai Dv.
34. tr. keikti, koneveikti, plūsti: Pasiuto ver̃sti, akės kaip žalčiuo pabalo Krš. Tą Ameriką keika, ver̃ta visaip Krš.
35. intr. uždrožti, sušerti: Ver̃sk į priusną už tokį žodį Dr. Kad aš tau ver̃su į snapą! Slnt.
×36. (sl.) tr. susigrąžinti: Kap insiduoma – aždirba, neinsiduoma – tep ir savų grašių nèverčia atgal LKKXXIX84(Lz).
◊ aki̇̀s ver̃sti NdŽ, KŽ Rod akiplėšiškai gintis; griežtai tvirtinti ko nesant, nebuvus: O tas jau žentas verčia akis, kad nebuvo [nukirstose slibino galvose] liežuvių! BsMtI188(Brt). Boba aki̇̀s ver̃čia, kad ji neėmė Alk.
ãkys [iš kaktõs] ver̃čiasi
1. apie sunkų darbą: Keliu, net ãkys iš kaktõs ver̃čiasi Mrj. Ir ãkes ver̃tėsi iš sunkumo, kap sunkiai tęsei maišus Vrn. Rugius pjauni pjautuvu paslenkęs, net ãkes ver̃čias DrskŽ.
2. apie didelį, nepakeliamą skausmą: Sirgau, tep skaudėjo, kad ãkys iš kaktõs ver̃tėsi Mrj. ×

ant beñkio ver̃sti skersti: Ilga nelaikysam [gyvulio], ver̃sam ant beñkio End.
ant ki̇̀to šóno ver̃stis apsigalvoti: Apsisvarstė, ver̃tės an ki̇̀to šóno, išvažiavo į miestą Rdn.
ant šóno ver̃sti skersti: Ver̃ta an šóno kiaulę po kiaulės – tura ko paėsti Krš. Urnėžis vis nesiruošė versti [kuilio] ant šono, nors ir veislei nebetiko M.Katil. Kasmet po tris lašininius versdavome ant šono rš.
añtra (antrà pusè) ver̃tus Š, DŽ1; añtrą [pùsę] ver̃tus KŽ kitu požiūriu, kitaip vertinant, tačiau, bet, be to: Tačiau, antra vertus, tas pats A. Baranauskas ano meto Lietuvoje buvo didžiausias lietuvių kalbos žinovas ir tyrinėtojas LKXIX19. Jie net norėję buvo keliauti ir toliau nakčia, bet, antra vertus, ąžuolyne toks puikus pavėsis J.Sav. Antra puse vertus, kas čia do per kalčia! Žem. Antra vertus, veiksmažodžių leksines reikšmes padeda suvokti jų valdomos žodžių formos LKGII12. Antrą pusę vertus, gerai sakoma: kaip kas išmano, taip save gano LzP. O antrą pusę vertus, žvėdams visur valkiojanties ir negudru buvo į Rymą važioti M.Valanč. Voverės labai priklauso nuo maisto atsargų, o antra vertus, jų nemažai išnaikina plėšrieji žvėrys rš.
áudrą (áldras Kv, Gs, áldrus J, áudras DŽ, Dr) ver̃sti [ant galvõs] DŽ, NdŽ, Gs smarkiai reikštis, siausti, šėlti, triukšmauti: Tytuvėnų miškūse mūsiejams su maskoliais kariaujant ir audrą vertant aš pašmurkš pakrypau į Betygalos parakviją M.Valanč. Broliai jos taip pat audras vertė per vestuves: stalus, krases laužė, krosnis daužė, gėrė, ūžė, kriokė, dainavo Žem. Tu visur áldrus verti̇̀ Ll. Vėjas áldras ver̃ta miške Gd. Tu saiką praradai, audras pradėjai verst mums ant galvų J.Gruš. Ir tie velniai pirma buvo aniuolais, bet kad jie vis prieš poną Dievą priešinos, audras vertė, tai ponas Dievas juos pakorojo – nustūmė į peklą Sln.
aukštỹn kójom ver̃sti
1. iš esmės keisti: Naujas šeimininkas viską ver̃čia kójom aukštỹn Jnš. Išdavikas jūs esate dabar. Jūs viską verčiate aukštyn kojom J.Gruš.
2. Graž daryti didelę netvarką, jaukti.

aukštỹn kójom ver̃stis iš esmės, visiškai keistis: Da čia gali viskas aukštỹn kójom ver̃stis Mrj.
[vi̇̀są] bė̃dą ver̃sti (kam) NdŽ, Mžš, Lp, Šk, Trk laikyti kaltu, apkaltinti kuo ką: An kito bėdõs never̃sk Bgt. Jisai vi̇̀są bė̃dą ant kito ver̃tė par teismą Šln. Ka tik kas, verta bė̃dą vėžiuo, nereik daktarams galvą sukti Krš. Ver̃sk an manę bė̃dą ir išsiteisysi Pv. Mergele jaunoji, lelijėle baltoji, versk šitą bėdelę an kito bernelio LTR(Mrk).
galvomi̇̀s ver̃stis labai stengtis: Nežino, ką daro, ver̃čiasi galvõm Iš.
gū́rus mū́rus ver̃sti šmeižti: Jis ant manęs gū́rus mū́rus ver̃čia Rs.
į niẽką (į niekùs, į nėkùs) ver̃sti
1. nerodyti pagarbos, niekinti: Pati duktė motiną į nieką verčia, gal, manai, neskauda širdis Jnš. Save ing niekùs ver̃sti I.
2. lepinant, paikinant gadinti: Į nėkùs vaiką ver̃ta, nėkumet nesubara Krš. Žmonelę į nėkùs ver̃ta (be darbo laiko) DūnŽ. Į nėkùs vaiką ver̃ta – ko nora, tą duoda Rdn.

ir gẽguže, ir driežù ver̃stis veidmainiauti: Toks ver̃tas i gẽguže, i dri̇́ežu Krš.
iš káilio (×iš skūrõs) ver̃stis persistengti: Žmonys patys iš savęs verčias iš kailio KlK10,36(Dv). Ãny[s] jau iš skūrõs ver̃čiasi, nežino, ką dirbt, ką apsisegt LzŽ.
iš kójų ver̃sti
1. marinti: Senam tei tas suskausta, tei tas – ver̃ta iš kójų jau Krš.
2. atleisti iš pareigų: Tu anam nė gero, nė blogo nepadarysi, vis tiek aną jau ver̃s iš kójų Štk.

juokai̇̃s ver̃sti NdŽ ką pašiepti, išjuokti, iš ko šaipytis: Ko tu mums anksčiau nieko nesakei? Mes visa tik juokais versdavom S.Zob.
káilį (káilinius) ver̃sti (ver̃stis) [į ki̇̀tą pùsę] NdŽ, DŽ1, Žv keisti pažiūras, įsitikinimus: Kas tik ateina (užima šalį), i ver̃ta káilį į ki̇̀tą pùsę Krš. Seni̇̀, mas kitaip káilį nebèvertam Vn. Nėkas par gvaltą nespira káilio ver̃sti, patys ver̃tas Krš. Ver̃ta káilinius antraip ir žiūra, a pataikys, a ne Varn. Kiek jau tokių žinau, kur ver̃ta káilinius i po kaimus Rdn.
kálnus [mū́rus] ver̃sti
1. DŽ, NdŽ, Skdt, Skrd apkalbėti, šmeižti; keikti: Viena ant kitos kálnus ver̃čia Pl. Kálnus ver̃tė, paskutiniais žodžiais dėjo parpykusi Krš. Kálnus mū́rus ver̃tė ver̃tė, kai ana atatekėjo Klt. Klausyti baisu, kaip keika!.. Kalnus verčia – štai kaip keikia! V.Krėv.
2. DŽ1, Antz, Šmn daug dirbti: Kai jaunas buvau, kálnus verčiaũ Šk.

[vi̇̀są] kal̃tę (kaltès, kal̃čią) ver̃sti (kam) NdŽ, DŽ1 laikyti kaltu, apkaltinti ką kuo: Ver̃tė an manę kal̃tę, vežė in Žirmūnų daboklę [už pastatytą kryžių] Žrm. Tarutis, tik piktas būdamas, versdavo kaltę pačiai ir vaikui P.Cvir. Nutilus zylei, kiti paukšteliai šoko dar baisesnes kaltes ant manęs versti Mš. Never̃skiam vyruo vienam kalčiõs, ana ar, velnias, gera Rdn. Ver̃ta visas kalčiàs an Stalino, an Brežnevo, o visi tie patys tebesėda Krš.
ki̇̀ta ver̃tus DŽ1; KlK53,29 kitu požiūriu, kitaip vertinant, tačiau, bet, nors, be to: Kita vertus, jos (rodyklės), kad ir nemaža grasaus darbo reikalingos, redaktoriui padeda galutinai suveržti tekstą rš.
kepšès (kójas NdŽ, DŽ1) ver̃sti menk. mirti: Visi žino, ka reiks ver̃st kójas, tik raminas, ka negreit Jd. Viskas išsibaiga žmoguo, turi̇̀ kepšès ver̃sti Krš. Jau maniau kójas ver̃siu Bb. Nebgali̇̀ apsikopti, ver̃sk kepšès, ko ten vargti! Rdn. Geriau kepšès ver̃su, ale rūkysu Krš. Gẽra, rūko, i ver̃ta kójas [vyrai] ankstie Krš.
kójomis į vir̃šų ver̃stis keisti gyvenseną: Vaikai ver̃čias kójom in vir̃šų Nmn.
kū̃lį ver̃sti kvailioti, siausti: Kol jaunas, gali kū̃lį ver̃sti, o kaip sentelėji – nosę krapštyk Krš. Prisigeria i ver̃čia kūliùs po miestą Jrb.
kūliai̇̃s ver̃stis
1. strimgalviais pulti: Kūliais páržegnotas velnias kad verčiasi, kad verčiasi! Paį.
2. iš esmės keistis: Dabar viskas ver̃čias kūliai̇̃s Tr.
3. sunkiai dirbti: Tik močia ir tėvas kaip juodi jaučiai, anot jų, kūliais verčiasi J.Paukš.

liežùvį ver̃sti
1. pradėti kitaip kalbėti negu įprasta: Aš jau nebver̃su liežùvio, taip jau i mirsu Krš.
2. apkalbėti: Tos pačios lenda, tos pačios išejusios liežùvį ver̃ta Krž.

liežùvis nesi̇̀verčia (ne tai̇̃p ver̃čiasi); liežùvį (liežiùvį) suñkiai ver̃čia
1. apie sunkiai kalbantį: Lenkiškai liežùvis nèsverčia Azr. Sẽnai ne tep liežùvis ver̃čiasi, neapsiverčia gerai Drsk. Jau liežiùvį suñkiai ver̃čia [ligonis] Dglš.
2. apie negalintį pasakyti teisybės: Mun liežùvis nèvertas blogas naujynas pasakyti Krš.

mū́rus ver̃sti
1. apkalbėti, šmeižti: Žiūrėk, kaip ana pletkauna, ver̃čia mū́rus Aln. Tegu nor mū́rus an jos verstų̃! Lp.
2. daug dirbti: Kai guliu – mū́rus verčiù, kai atsikeliu – nebegaliu (juok.) Jž.

niẽkais (niekù K, DŽ, NdŽ, KŽ; R362, MŽ485, Sut, N) ver̃sti NdŽ; ChEst1,17
1. nerodyti pagarbos, žiūrėti iš aukšto, niekinti: Vyresnioji buvo ištekėjusi už jauno, gražaus bajoro, tas, nuo ryto iki vakaro žiūrėdamas į veidrodžius, savim tesigrožėjo ir savim tesirūpino, o pačią niekais vertė J.Balč. Jie mane nieku verčia J.Jabl. Svietą niekù ver̃sti KGr382. Dūksėjos patys savimi, jog buvo teisiais, o kitus nieku vertė SE183. [Ožiai] per akis juos (piemenis) niekù ver̃čia ir ausis savas nuog jų užverpia DP209. Nieks negal dviem ponam tarnauti. Arba vieną neapykantoj turės, o kitą mylės: arba pas vieną paliks, o kitą nieku vers BtMt6,24. O tačiau apie tave žinot nenorėjo todrinag, idant niekù neverstumbei DP362. Tas, kursai valgo, nieku teneverčia to, kursai nevalgo Ch1PvR14,3.
2. laikyti menku, nevertu dėmesio dalyku, nepaisyti, nevertinti: Pastangas ver̃sti niẽkais NdŽ. Niekais neverskite pranašysčių Ch11PvT5,20. Dovanas ir geradėjystes nieku vertėme KlM103. Heretikai išmintingesniais daros už Christų, jog jo argumentus nieku ver̃čia DP119.

nors per gálvą ver̃skis Mrj sakoma patekus į sunkią, be išeities padėtį: Šiandie turiu tiek daug darbo, kad nor per gálvą ver̃skis Dkš. Nors par gálvą ver̃skis – nėr nė kapeikos! Skrb.
nósį ver̃čia sakoma, kai labai dvokia: Pradėjo tep smirdėt, až (net) nósį ver̃čia LzŽ.
per gálvą ver̃stis
1. labai, perdėtai stengtis: Na, dabar turėsim ver̃stis per gálvą Mrj. Svietas visumet ver̃tės par gálvą, galo ieškojos Krš.
2. daryti, ką nori: Te tau pinigai – ir ver̃skis per gálvą Drsk.

pū̃gą (pūgàs Kl, Jdr, Kv, pùsnį) ver̃sti [ant galvõs] J smarkiai reikštis, siausti, šėlti, triukšmauti: Kokią pūgą (pusnį) vertė jis per mergas (mergos ieškojo)! J.Jabl. Pareita prisisprogęs ir ver̃ta pūgàs po visą butą Vvr. Nu neturėjimas kantrybės, krioka, pūgàs ver̃ta End. Ver̃tė pūgàs čia po karo Vn. Pūgàs ver̃ta beieškodami [batų] LKT91(Vvr). Vaikų vaikai suvežti, pūgàs ver̃tė po laukus, po miškiuką Rdn.
pur̃vą ver̃sti koneveikti: Pikti visi, pur̃vą ver̃tam vienas an kito Krš. ×
ragočiù (ragõčium) ver̃sti; ragõčiais (ragõčium) ver̃stis Smn ristis per galvą: Viedma ragana ir nagais kapstos, ir pilvu šliaužia, ir ragočiu verčia – niekap nepereina TDrIV260(Vlk). Da jis ver̃čiasi ragočium kap jaunas Srj. Vaikas vis ragõčiais ver̃čiasi Brt. Giedanti višta reikia versti ragočium, kol vienas galas neguls an slenksčio LTR(dz.).
skui̇̃tinį ver̃sti šėlti, siusti: Ana skui̇̃tinį ver̃ta, kad nora tekėti J.
stačiagal̃viais ver̃stis labai skubėti: Turiu daug darbo, verčiúosi stačiagal̃viais Mrj.
stri̇̀magalviais ver̃stis siausti, dūkti: Dykūnai tavo vaikai: ver̃čias ir ver̃čias stri̇̀magalviais Smn.
stulpù ver̃stis iš baimės, išgąsčio ar skausmo sustingti, sustirti: Mano galva stulpu verčias LTR(Klvr).
švar̃ką ver̃sti antrai̇̃p menk. keisti pažiūras, įsitikinimus: Visokių daba pilnà, švar̃ką ver̃ta antrai̇̃p Akm.
trãką ver̃sti siausti, muštis: Aš nepaduosu, nors traką versu Šts.
už niẽką ver̃sti NdŽ, Sk; Ch1Kar10,21 nerodyti pagarbos, niekinti: Ar nežinot, kad berniokai verčia jus (mergiotes) až nieką? LTR(Slk).
vélnius ver̃sti Eig krėsti piktas išdaigas: Liuob ten tame bendrabutė[je] ver̃s vélnius Trk. Šviesus žmogus velnių̃ nèverta Krš. Kiek turėjo, tiek reikėjo, todėl velnių̃ nèvertė Krš.
velniai̇̃s ver̃stis nedorai elgtis: Gal [sūnus] dideliai velniai̇̃s nèvertas, ka daugiau moka stipendijos Rdn. Vaikai velniai̇̃s ver̃tas, neveiza tėvų Rdn.
zýle (žýle Plt, Krš, Pvn) [ir] pelė́da ver̃stis labai, perdėtai stengtis: Zýle pelė́da ver̃sias, bet padarys ant savo Lk. Zyle pelėda versiuos, o karvelę turime, nors skolintais pinigais, nusipirkti Žem. Zyle pelėda verčiaus, jai melavau dėl tavęs Žem.
žãgrę ver̃sti ristis per galvą: Matai, tie vaikai žãgrę ver̃čia Slm.
antver̃sti, añtverčia, añtvertė (ž.), ančver̃sti
1. tr. užversti ant viršaus, užblokšti.
antverstinai̇̃ adv.: Rugius pjauna antverstinai̇̃, prypjaumu (verčia pradalgę ant nepjautų javų) Varn.
ǁ užlenkti: Plokščioji siūlė yr, kad siuva uždurdamos ir antverta Šts.
ǁ užkelti (ppr. ką sunkų): Tokį akminį añtverta, pastato ant to kapo Trk.
ǁ refl. tr. KlvrŽ, Tv, Tl užsimesti, užsiversti: Aulinius batus antsiver̃s su lazda ant pečių i trauks keliais Sd.
| Šautuvą ančsi̇̀vertė i eina pry kareivių Lk.
2. tr. užpilti, užlieti (skystį): Babt i antvertu alų an duonos [tešlos], įdedu sukraus, sumaišau LTR(Dr).
3. refl. tr. nusisukti, nusikreipti; būti palinkusiam, pakrypusiam (ppr. į vidų): Avies nagelis añčverstas į vidų, priei̇̃ta žemių, mėšlo – avis apraišta, ei̇̃ta kẽliais Trk.
4. tr. įdėti, įtvirtinti: Dalgiuo šunkojuo reik koją antver̃sti ant dalgio: kalvė[je] pašildo ir antsuka koją Tl.
5. tr. smarkiai, gausiai užlyti: Ka antvertė lytaus, šokos bulbės augti Šts.
6. intr. daug, gausiai (ko) duoti: Tada nebliurbės, jei verstè ančver̃s piningais – visi dreba (trokšta turto) Rdn.
7. intr. pritarti: Turi gerą balsą, gali antver̃sti LD416(Krtn).
apver̃sti, apver̃čia (àpverčia), àpvertė
1. tr. SD1114, SD301, Sut, N, K, RtŽ, L, Š, Rtr, BŽ77, DŽ, NdŽ, KŽ padaryti, kad pargriūtų, parvirstų ant šono, pargriauti, parblokšti, paguldyti ant žemės: Karves pagirdžia, lovius apver̃čia in šono Klt. Api̇̀vertėm arklį ant šono Km. Kareiviai vežimą àpvertė ir paliko, o obuolius pasidalino Plšk. Vaikas pastūmė kėdelę su pieno puodu i àpvertė Pln. Viską apver̃syt [alkūne], šmūkšt apsukau Pj. Paršai bestumdydami lovį apver̃čia JT385. Žlabą tik viturkšt ir api̇̀vertė [teliokas] Plvn. Api̇̀verčiau kalavartą ir nusgandau, kaip papoškėjo Šmn. Ėjo, žmonės api̇̀vertė ir sulaužė koją Všn. Žibt api̇̀vertė, ir negaliu paskelt Dbk. Trijų keturių metų vaiką žąsinas an žemės àpverta End. Lapinas norėjo pasprukt, bet užsikabinęs už pakojų nuvirto ir apvertė skobnis V.Krėv. Velnias supyko ant žmogaus, apvertė stalą su valgymais LTR(Pp). Tarnas, eidamas pro šalį, būk (orig. bun) tai iš netyčių ažkliudė su skvernu ir brūkš – apivertė praustuvę BsPII301. Ką tu eisi: toks vėjas, da apver̃s Jrb.
| Ožinis vė[ja]s an vandens tujau àpverta [laivelį], jeigu nepasidabosiat Prk. Bangos (nj.) baisiausios i laivą àpverta Plng. Ir pakilo vėjelis, ir apvertė laivelę StnD14.
| Api̇̀vertė miške su ragelėm tą tėvą ir jau paliks (ps.) PnmR.
^ Ir mažas kupstas vežimą apverčia prš. Kur tai regėta ir girdėta, kad šašas vežimą apverstų! J.Mik.
| refl.: Tas sklepas apsi̇̀vertė durimi apačion LzŽ. Kad šveis šeiminykas par kojas, tuoj apsiver̃si Bsg. Ant burnos apsi̇̀vertė ir įburbuliavo į purvyną Jrb. Patamsy važiuodamas motociklu apsi̇̀vertė Krs. Teip smagiai nevažiuok – apsver̃sme Aln. Atbulai apsiverst Ch1424.
| Laivelis prinėrė vandens ir apsivertė J.Jabl. Laivelis tuojau apsivertė apačia aukštyn, tėvas manė, kad sūnus prigėrė J.Balč. Valtė negavo kniūpsčia apsiver̃sties Kin. Senelis su senele apsivertė su lovele LTIII447(Sln).
2. tr. B, S.Dauk, L išgriauti, išlaužyti: Pagrauju, apverčiu SD196. Tvoras apver̃čia, langus išdaužo [berniokai] LKT258(Ps). Audra nudengė [daug] stogų, apvertė tvorų, išlaužė telegrafo stiebų prš. Bet tu jų deivus (stulpus) apversk ir išardyk BB2Moz23,24. Eš dangų ir žemę pakrutinsiu bei sostus (suolus) karalystų apversiu BBAg2,21–22. Pardavėja nedavė kareiviams saldainių, tai kareiviai apvertė tą kioskę Plšk. Namą maž apver̃s kada Ad. Kad geras vėjas – i apver̃s [nameliūkštį] Mžš. Teipo eš tą sieną apversiu, kurią jūs netikusiu kalkiu išlaistėt BBEz13,14. Kitur esą sodžiai ir miestai audrų apversti LMD(Sln). Mistras gulė į Žemaičius ir tenai apygardas Raseinių apvertė S.Dauk. Miestą apversti N. Tada davė ponas lyti sierą ir ugnį ir apvertė (išpūstijo) anus miestus BB1Moz19,24. Dievas apvertė Sodomą ir Gomorą su jų susiedais …, jog niekas joje negyventų, nei žmogus tinai būtų BBJer50,40.
ǁ prk. įveikti, nugalėti: Tavo dide šlove tu priešnykus apvertei BB2Moz15,7.
3. tr. S.Dauk, Rtr, Ėr, Skdt, Užp ariant aprausti žeme, užpilti žemėmis: Rugieną, mėšlus apver̃sti DŽ1. Pasėja avižas i apver̃čia plūgu Klt. Senybos žmonės sakydavo: trąšas išvežei i api̇̀vertei, tai tada gerai Švnč. Plūgu negali apver̃st – kokia veja! Klt. Tus ražus (ražienas) apver̃sdavo ant supuvimo Plšk. Vagos neàpverti – nieko negausi Žv. Dabar kai su plūgu apver̃čia, tai nei vienos bulbos nesimato Kpr. Bulvių neapver̃čia, su girtais toks i darbas Jrb. Anksčiau [bulbos] išdygsta, kap žagre neàpversta Brb. [Ardamas] apvertęs visus kelmus, visus kadagius į apačią LMD(Sln). Ariant plūgu, derną àpverčia, o arklu ariant derną tik išdrasko Lš. Daba su plūgu apver̃čia giliausiai tą visą trąšą Mšk. Palyčia – kur žemę àpverčia Dv. Apverčiamasis plūgas rš. Plūgeliu apver̃čia labai, o žagre tik ravelius daro Ml.
| refl.: Ir žolės visos apsi̇̀verčia į apačią [ariant plūgu] Mšk.
ǁ aparti: Kaip apversi̇̀ žagre, geriau išsikruta [žemė] Slk. Visa žemė arama, visą àpvertė Nv. Gal per tris dienas visus šituos kalnus api̇̀vertė Ob.
4. tr. SD301, H, R377, MŽ506, Sut, N, K, RtŽ, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, DrskŽ viršutinę pusę sukeisti su apatine: Any nuej[o], tą akmenį àpvertė LzŽ. Padeda àpverstą kepalą, kad pluta neatšoktų Ssk. Blyną reikia apver̃st in kitą šoną Dv. Viena pusė [kepamos bulvės] pradės apgelsti, apruduoti, kitą tujau apver̃sma Kl. Àpverčia [pradalgę] ir sausas [šienas] kap cukrus Drsk. Klaimą ištiesia, apkulia, apver̃čia šiaudus Kvr. Niaugi, išdžius tokioj šlapumoj! Api̇̀verti in kito šono – vė šlapias [šienas] Švnč. Apkulia, pakrato, juos (javus) apver̃čia į kitą pusę Bsg. Kai nukulia vieną eilę, reikia apver̃st tie surišti pėdai Imb. Jei dideli [linų] pėdai, atleidi [įveržtą] pėdą, àpverti i vėl įverži, nu i šukuoji Kl. Ir àpverčiau žalią liną JD251. Apverti̇̀ pėdus, kitą pusę da perkuli Pl. Žirnių nereikėdavo rišti, apver̃sdavo su šakutėms LKT68(Pp). Vieną [pėdo] šoną apmuš – apver̃čia an kito šono Pb. Apver̃si antreip, išpurtinsi – i vėl suksi [milą] Žlb. Api̇̀vertė akėčią an kitos pusės, tada i nuveža Smal. Paprašyk jį akėčių apversti J.Jabl. Kad kanapės augtų, reikia išakėjus neapverst akėčių LTR(VšR). Laša kraujas iš apversto delno, laša kraujas iš drebančių pirštų B.Braz. Jei sapnuosi apie kurią nors panelę, tai nubudęs apversk pagalvį, tai toji panelė sapnuos apie tave LTR(Nj).
| Apvertus sudėtinius [muzikos] intervalus, gaunami paprastieji intervalai rš.
apverstai
apverstinai̇̃
ǁ apsukti: Pustyklė pustyt dalgį – apivertei kitu galu ir vėl pustai Aps. Mes sau brakš, àpvertam antreip vežimą Als.
ǁ Ėr išsklaidyti, kad geriau džiūtų: Nueinu su puodeliu uogaut, šieną apver̃tus Lb. Sviesto, duonelės, pieno [užvalgysim] i bėgsiam tujau, tą šienelį apver̃siam Žd.
ǁ LTII126(D.Pošk) atskleisti (puslapį): Lapą apver̃sti K. Laišką (lapą) apver̃sti KŽ.
ǁ apvožti dugnu į viršų (ppr. indą): Apver̃skie puodą in tvoros OG391. Dar po vieną išgersma ir kieličkas apversma (d.) S.Dauk. Stiklainiai apverčiami dugnu aukštyn ir taip laikomi, kol ataušta rš.
ǁ pavožti, apdengti (ppr. slepiant ar ieškant): Ana jį ėmė po loviu àpvertė po laška ir laukia, kol ateis znokorius LKKII228(Lz). Kiaušinį apver̃sdavo su puodu (ieškodami vietos šuliniui) Pv. Aš tave, – pelelė sako, – apversiu po loviu DvP234.
| refl.: O ketvirtasis [ožiukas] paspėjo po puodu apsiverst LTR(Dv).
5. tr. Dv paristi, paversti ant kito šono: Didelio (sunkaus ligonio) nei paverst, nei apver̃st DrskŽ. Maž dešims rublių duosi, niekas i in šono apver̃st nenores [sergančio] Klt. Nebepaveikiu, pirma vieną galą apverčiù, tada kitą galą (apie sergantį tėvą) Kpr.
| Pastargalio neapi̇̀verčiau – teip sopėjo Ukm.
| refl. Sut, N, K, L, Š, DŽ, NdŽ: Kiloja ją vyrai, negali pati apsver̃st Klt. Sūnus apsivertė savo lovelėje I.Šein. Pats savę neapsi̇̀vertė, pats nepaskėlė Grv. Nei pasremt, nei atsiverst, nei apsiver̃st ant šono, kniūbsai kniūbsai teipos Pl. Kada lovoj apsiverti̇̀, tai kolei kvapą atgauni Všn. Parlyžav[o], jai nesekėj[o] ir apsver̃st Vs. Virpt i apsver̃čia pats (vaikas) in pilvo Klt. Man net pasivaideno – jis apsivertęs karste V.Krėv. Meška apsi̇̀vertė an kito šono Mlk. Aukštieniekas apsver̃čia ir guli Pb. Kurapkiukai nagas suleidžia lapan ir apsiver̃čia [kilus pavojui] Ob. Tarsi pliauska apsiverčia stambi lydeka, kyšteli margą uodegą ir vėl neria į sietuvą sp.
^ Kas moka, tas ir miegodamas apsiverčia PPr371(Pns). Tingi ir ant kito šono apsiver̃st JT414. Apsivertė kaip meška po laužu KrvP(Ašm). Apsivertė ant antro šono kaip meška po pusiaužiemio LTR(Grk). Jis kape turi apsiver̃st tą girdėdamas Smln.
ǁ refl. užimti nenormalią padėtį (apie vidaus organus): Tiek gela, must jau grobai apsi̇̀vertė Trk. Rausva migla aptraukė Adomui akis. Viduriuose kažkas apsivertė, ėmė lipti gerkle aukštyn J.Avyž. Man tik uždrebėjo širdis, net išsigandau, tarytum visame kūne kas apsivertė A.Mišk. Ir jai skaudžiai susopėjo krūtinėj. Širdis, atrodo, apsivertė ir sustojo plakusi I.Simon.
ǁ refl. euf. gimdyti: Gal jau apsi̇̀vertė moteris? Ukm.
6. refl. persiristi (ppr. per galvą): Tai kaip kits man davė kūju, tai net kelias eiles apsiverčiau BsPIV259. Iš didelio sumišimo bebėgdamu ant gubos užlipo, tą gubą parvertė, pačiuodu parvirto, kūliais apsivertė rš. Piršlelis iš džiaugsmo net kūliais apsivertė (ps.) J.Avyž. Kai davė – trims kūliai̇̃s apsi̇̀vertė Rg. Taip vežimas virto, kad žmogus krisdamas dudkūliai̇̃s apsi̇̀vertė J.
| prk.: Kitaip tarus, žemei reikia apsiversti kūlvertomis 365 kartus per metus Blv.
7. tr. persiūti kita puse (ppr. drabužį arba jo dalį): Šitą suknelę api̇̀verčiau an kito šono, o šito jau baigias Ant. Kalnierių apverčiau [marškinių] Ėr.
ǁ refl. tr. išorinei pusei pasikeisti vidine:
^ Kap apsi̇̀verčia rankovė, tep ir meilė DrskŽ.
8. tr. DŽ1 (kuo) gausiai (ppr. be tvarkos) apkrauti, pridėti: Stalas àpverstas, kaip pyragas paukštėtas End. Asla apversta supuvusiais šiaudais – beliko tik griūti ir užmigti M.Katil. Mes parisma jį (drąsuolį), kupečiu apver̃sma LKT128(Trg). Du davėjai mynėją apver̃čia Gsč. Arkliai apversti dobilais lig ausų Upt. Ta kėdė apverstà knygoms, popieroms Vl. Stalas buvo apverstas popieriaus lapais rš. Žemė aplink bjauriai ištrypta arklių, apversta mėšlu M.Katil.
| prk. DŽ1, Vkš, Drsk, Ėr: Bobos buvome àpverstos darbais, ir pjaut javas sekėj[o] Azr. Àpvertė vyrą reikalais, butelis ne galvo[je] – trobikę remas Krš.
| refl. Jrb, Jnš, Vkš: Laikraščių apsiver̃tęs, skaito i skaito Krš. Neapsiver̃si šienu, jei nebūs lytaus Dr. Apsivertėm pernai bulvėms, bet žiemą paršalo visos Šts. I Petris buvo apsiver̃tęs su tokiais rugiais Krtn. Mažai ko turi̇̀, tiktai knygums apsiver̃tęs Krš. Ji vis dirbdavo dirbdavo, apsivertusi šimtais etiudų ir eskizų V.Bub.
| prk. DŽ1, Rs, Šts, Jnš, Rd, Skrb, Pn, Vrn: Rudinį visi y[ra] darbais apsiver̃tę Vkš. Tik vieną dienukę nebuvau namie ir darbais apsi̇̀verčiau LKT374(Rdm). Apsiver̃tę darbų, ir akių nesregi Drsk. Darbais apsiver̃tęs, ka i pakaušio nematyti Krš. Piningais apsiver̃tęs, veizėk, ka vagys nepasektų (juok.) Krš. Šimtais apsiver̃tęs GrvT74. Vaikai apsi̇̀vertas turtais, tėvų nebmato Krš. Gyvuliais apsiver̃tę, nėr mum laiko On. To siuvimo apsiver̃tęs Jrb. Tos bobos skudurais apsiver̃tę KzR.
| Mergų apsiver̃tęs – gražus vaikis Krš.
ǁ apkloti (ppr. storai): Apver̃sim tavę dviem kaldrom šiandie, tai gal nebesušalsi Mžš.
| refl.: Šalčmirys – kaldrom apsiver̃tęs! Mžš.
ǁ Alks, Dg apiberti, apibarstyti (ppr. gausiai): Iškasė pailgą duobę, o paskui uždengė rąstais ir apvertė žemėmis J.Ap. Muni àpvertė žemėms Rt. Tėvą apver̃tę buvo žeme [sprogus bombai pastate] Dglš.
| prk.: Esma apversti̇̀ su moliu Jdr.
ǁ refl. prk. gausiai apaugti, apželti: Nėra suvis rugių – apsi̇̀vertė žole Slm.
ǁ refl. KŽ apsikasti: Su apyvoru žemių apsiver̃skite JI42.
ǁ apipilti, aplieti (ppr. skysčiu): Àpvertė su dikalonais, smirdėsu kaip merga Krš.
| prk.: Apver̃s su purvo viedru (apšmeiš), tokie daba žmonys Krš.
| refl. tr.: Veizėk, jug jau visą pilvą apsi̇̀vertei Krtn.
9. refl. tr. užversti, užkrauti (ppr. ką sunkų): Ant šakės galo apsiverčiù tą pleką, tai tik tada pakeliu Snt.
10. tr., intr. Vkš, Šv padaryti netvarką, sujaukti, užgriozti: Parvažiavus tvarkysiesiu, àpvertė visur vyrai KzR. Ar gali tat vyrą kur palikti – viską antraip apver̃s Krš. Nepaspėji sustvarkyt, tie bernai vėl viską apver̃čia Sb. Àpversta viskas [palėpėj], nenupulkit Plv. Ji tuoj užkūrė ugnį ir užkaitė puodą vandens. Kol vanduo šilo, ji vikriai ruošėsi po nežmoniškai apverstą trobą V.Aln.
^ Be motriškos rankų gyvenimas àpverstas Krš.
| refl. Vkš: Apsiver̃tusi apsiver̃tusi – par darbus neturu kada apsitvarkyti Trš. Žinai – vyras: apsiver̃tęs apsiver̃tęs, Jezau! Jd. Tep apsiver̃tęs – reikia aptvarkyt KzR. Po baliaus apsver̃tę – sustvarkysma Vj. Katras čia vyras būs susitvarkęs – vis apsiver̃tę Krš.
ǁ refl. apsikrauti, sukaupti: Reik važiuoti, tamsta nežmoniškai apsi̇̀vertys Krš.
ǁ tr. apeiti (ką) ieškant, apieškoti, išmaišyti: Ir kad visur girią apvertė, apieškojo, ir rado ženklą – patalus, ant samanų padarytus DS76(Rs). Visą daržinę apverčiau, o kirvio neradau Krtn.
11. tr. H, H219, R377, MŽ506, ŠT297 pasukti, pagręžti, pakreipti (į ką), pakeisti (kieno) judėjimo kryptį: Apvertė tada anie vyrai veidą iš ten ir ejo Sodomon Ch1Moz18,22.
| Rankas apversčiau prieš neteisingus plėšančius tarnus meilingus SGII44.
| refl.: Tai kur nūnai apsi̇̀vertei? Btrm. Kur jau jūs nūnai apsiver̃sit, ar dar pabūsit? Azr. Šniūreliukai siauriausi, nei kur apsver̃čia, nei višta možna išleist Klt.
ǁ nukreipti (akis): O akys visų bažnyčioj buvo apverstos ant jo (Jėzaus) GNLuk4,20. Veizėk ant kūdikio, kad … išalkdamas arba trokšdamas kaip tai akis savo verkdamas apverta ant motynos, nes žino, jog motyna jo neatmes jį nuo krūtinės savo P.
ǁ apgręžti, apsukti į kitą pusę: Arklį apversmè an ledo i tęsme Str.
ǁ refl. nuvykti ir sugrįžti, sparčiai suvažinėti: Daktaras suskubo apsiverst ir pabūt abiejuose sodžiuose A.Vien. Nulėkiau į Kauną, tuoj apsiverčiau ir grįžau Prn.
ǁ MTXXII, Ėr, Ukm iškreipti (kalbą, mintį): Pasakyk geriausiai, jin vis kitaip apver̃čia, vis ant blogo (iškreipia mintį) Kair. Pri jum, tėvai, motinos, apverčiu kalbą mano Pron.
ǁ savaip panaudoti, suvartoti: Mano aprokuota, kur apver̃st [medieną] Lp. Atliekančius pinigus apversk vargšų pašalpai A.Damb. Taip juos (guldenus) apversdavo, kad nauda grįždavo atgal į močiutės namus Ašb. Įduotus jam keliapinigius apvertė kitam reikalui A.Janul.
ǁ P, NdŽ, KŽ, Lkv savaip ar priešingai (ką) padaryti: Àpvertė visa tos vainos Rod. Nėr teip dievobaimingo darbo, katro žmonys ant pikto neapverstum M.Valanč. Nors pažintum visą išminties gilumą, tiek tik tu ja telaimėsi, kiek doron apversi̇̀ BM453. Apversti kieno darbą ant naudos lietuvystei V.Kudir. Mokytesni lietuviai, kuriems rūpi apšvietimas ir savimonė žmonių, gali … paklabinti jausmus jų ir apversti tuos jausmus ant gero lietuvystei A1885,374. Stabmeldžiai nori mane apversti į savo tikėjimą, o aš esmi katalikė M.Valanč. Žmogus misliji teip, o Dievas apverčia kitaip Sln. Dievas dar gali viską kiteip apver̃st Lnkv. Jų (mokinių) neižtikėjimą Dievas àpvertė ant gero, tatai yra ant pastiprinimo vieros mūsų DP226. Teip pat ir Ponas Dievas daro: neduoda pirmu naujų loskų savo, pakol pirmiaus duotųjų ant gero neapvers P. Ant savo naudos apverčiu B. Visą savo gyvenimą ant to apverti, kad su šėtonu po smertimi draug gyventum TS1896,12. Per griekus visas gėrybes Dievo apverčiame ant savo iškados ir prapulties Tat.
| refl. L: Mėnuo sudyla, tada apsver̃čia, stoja jaunas Žl. Vėjas apsivertė. Pučia iš vakarų I.Šein.
| prk. Vlk, Jrb: Vasarą šalta, rudinį šilta – apsi̇̀vertė viskas Krš. Kai tas ponas ją apsiženijęs, tuoj tai viskas kitoniškai apsivertę Sln. Kaip viskas sviete apsi̇̀verta: Stalinas buvo kaip jei švęstas, daba tik keika Krš. Rytojaus sulaukus viskas apsivers į gerą J.Balč. Ateis gadynė, užgims kiti žmonės, apsivers mokslas, apsireikš naujos nuomonės ir svietas juoksis iš senųjų, pavadinęs jas klaidingomis Blv.
12. tr. padaryti kitokį, pakeisti (pavidalą, išorę ir pan.): Viską ing pelenus [ugnis] apvertė DS123(Šmk). Vyskupas, atvažiavęs į Tauragę, rado bažnyčią apleistą, neuždarytą ir mažne į kūtę apverstą M.Valanč. Žemaičiai, visą Sambijos kraštą į kūlį ir vandenį apvertusys, su didžiu grobiu namon pagrįžo S.Dauk. Sielvartą ing džiaugsmą apversdavai MKr3. Trisdešimtmetinis karas didžiausią Vokietijos dalį kone į pūsčią apvertė prš.
| refl. DŽ, Krš: Apsi̇̀vertė ir visas būstymas Zt. Ten randame keletą obelių, apsivertusių į laukines A1885,371. Vynas krauju apverčiase Jėzaus SGI143. Duona tieg jo viduriuose … apsivers ing tulžį gyvačių SPI381. Par tinginį iš darbinykų apsivertėt ing ubagus R215.
| Kaip jai (poniai) čia pagelbėjus ir likvidavus taip nelemtai apsivertusią situaciją J.Sav.
ǁ Auk burtų galia suteikti vienai būtybei kitos būtybės ar daikto pavidalą, išorę, formą: Kap apčeravoj[o], àpvertė šuniu LzŽ. Apversiù vieną sūnelį ąžuolėliu, kitą – uoseliu (ps.) LKT396(Bn). Paėmė ir api̇̀vertė [ragana] veršeliu posūnį Tvr. O kaip páreisi visus pečius ugnies, taip tada velniai tave apvers į visokius žvėrius DS233. Visą vestuvę apvertė vilkais Pkn. Visos raganos – nedoros: jos niekados nedarys žmogui gero, bet vis į piktą: arba į šunį ką apvers, į vilką, arba sutrauks į kamuolį BsMtI73(Sln). Bacionas iš žmogaus api̇̀verstas, anas buvo žmogus Str.
| refl. L, Ker, Arm, Ad, Pls, Sn: Apsi̇̀verčia čertas boba, ateima ir neduoma miegot Lz. Verkdavo, vaitodavo, šaukdavo [kažin kas] visokiais balsais, tai gyvuliais, tai žmonėmis apsivertęs LTsIV493. [Velnias] apsi̇̀vertė žmogumi ir eina prie to gaspadoriaus prašytis už berną BM221(Jsv). Atsigėrė iš šunio pėdos ir apsi̇̀vertė baroniukais Dbg. Apsiver̃siu ašianai panele ČrP. Vidurnaktį iš žarijų apsivertė daug pelių LTR. Čia broliai suprato, kad tai velnias, apsivertęs kunigu, išviliojo iš jų iškastus pinigus BsPII205(Jž). Tada karalienė, apsivertus gulbe, plaukė ant krašto ir giedojo MPs. Apsiverčiau geniu ir nulėkiau in girią Brt. Ė pati (motina) apsi̇̀vertė egle GrvT79. Velniai apsivertė uodais, ir pulkas sulindo skylėn, o kareivis juos ažkalė kuoleliu LTR(Slk). Ir apsiversiu žalia žolele, ir aš žaliuosiu lygioj pievelėj LTR(Upn). Aš apsiversiu pilka gegule, tai aš skradžiosiu žalioj girelėj TDrIV30(Ml).
ǁ padaryti ką kitu, pakeisti priklausymą: Tėvas buvęs gudas, ale moma api̇̀vertė [lietuviu] Ad. Vaikus mokyklos àpvertė į netikėlius Rdn. Kaime buvo gerai, kas juos (jaunimą) žvėrim api̇̀vertė Sld.
13. tr. palaikyti kokiu: Durna apver̃čia mane vaikai Klt. Jį suvis durnuom api̇̀vertė Dglš. Buvo du broliai razumni, ė trečias durnium apiverstas (ps.) Tvr.
ǁ refl. DŽ1, Rmš, Ėr, Ln, Kp, Ub dėtis, apsimesti kuo, laikyti save kuo: Čia vis lenkais apsver̃tę ir in lenkiškas pamaldas lekia DrskŽ. Čia tie vietiniai, kur apsiver̃tę už vengrius, tai visokiom zalabaikom apgaudinėdavo Sb. Atsigulė an uslano ir apsi̇̀vertė negyvu Vrn. Kritau po stalu i apsi̇̀verčiau negyvas Škt. Apsi̇̀verta liga (dedasi sergančiu) i vaikščio[ja] pamiškiais Rdn. Reik apsiver̃sti durniu, tinginiu Vgr. Sunku visgi šeimynoj gyvent: tylėk tylėk durniu apsiver̃tęs Ob.
14. tr. pašalinti iš valdžios, atimti valdžią: Visi buvo pasitaisę maskolių valdžią apversti prš.
15. tr. apipilti (apie prakaitą): Prakaitas apverta tavi, kol išneši par sieną savo nešmenę Šts.
16. tr. impers. gausiai išberti (spuogais): Nū daikto vaikai apversti̇̀! Vn. Suleido vaistų kaži kokių, šit rankelė tebė[ra] apverstà, buvo visą apver̃tę Krš.
17. refl. DŽ1, DūnŽ, Pj, Kvr, Sdk, Upt, Lp, Srj (iš ko) pragyventi, išsiversti: Maždaug po pusės metų abudu draugai vėl užėjo į mano krautuvę ir klausė, kaip aš apsiverčiau su duotais pinigais J.Balč. Duok Dieve galvą, mokėsiu ir be pinigų apsiver̃st Srv. Pinigo turim, apsver̃čiam Aln. Než[i]nau, kap aš apsiversiù DrskŽ. Ir dabar katras geria, kad ir dirba, ir neapsiver̃čia, žiūrėk, eina skolytų Kp.
ǁ A1884,3, J.Jabl, BŽ39,550, KŽ pasielgti: Mano išmonis minša, negaliu sumeigti, kaip čia apsiver̃sti J. Neapsiver̃si be jos, ana viską pamato Gg. Kaip čia mas apsiver̃sma, ka[d] trobą graus? Krš. Teisybė, ištižusi [moteris], nesumoja, kaip apsiversti Žem. O po tų dienų su viena nakčia kad nepastatysi bažnyčios, tei aš su tavim kiteip apsiversiu DS148(Vdk). Bet kaip jūs ir jūsų vaikai apsivers be medžio, to nesuprantu M.Valanč.
18. refl. KŽ, Al, Vrn, Lp, Arm, Ad gyventi, būti kur: Kur apsi̇̀verčia šitoj mergaitė, aš to miesto nežinau DrskŽ. Nebagėlis, kur jis dar̃ apsi̇̀verčia Dbč. Viengungis visur apsiver̃čia Rmš. Kur jis dabar apsi̇̀verčia? Plm.
| Vienoj pusėj šlėkta, kitoj pusėj dvaras, kur tu apsiverti, visi tave bara LTR(Ppr). Nutrotijau vainikėlį lankoj po jovaru! Ai, aš jauna mergužėlė, kaip aš apsiver̃siu? JD10.
19. tr. KŽ įvertinti: Apver̃sti, ko vertas JI99.
◊ ant juõko apver̃sti pašiepti, iš ko šaipytis, išjuokti: Koks tai padūkimas, ant juoko apversti tas teisybes, kurias pati Dvasia švenčiausia patvirtina P.
ant niẽkų apver̃sti sumenkinti, neteikti pakankamos reikšmės: [Tikintieji] prociavoja sau tykiai ir procės savo neapverčia ant niekų M.Valanč.
aukštỹn kójomis apsiver̃sti
1. Brb iš esmės pasikeisti: Kodėl viskas taip aukštỹn kójums apsi̇̀vertė: i vėliava, i tokios kalbos, i bažnyčia Krš. Per valandėlę pasikeitė visi planai, viskas apsivertė aukštyn kojomis rš. Jam rodėsi, kad visas pasaulis apsivertęs aukštyn kojomis J.Balč.
2. pasidaryti didelei netvarkai, susijaukti: Kitaip pasaulis apsiverstų aukštyn kojomis rš.

aukštỹn kójomis apver̃sti
1. Brž padaryti didelę netvarką, sujaukti: Vaikai àpvertė gryčią aukštỹn kójom Tr. Jūs, bebrai, kur pasisukat, visur viską apverčiate aukštyn kojomis, – sušuko ūdra įtūžusi (ps.) J.Avyž.
2. NdŽ iš esmės pakeisti: Naujasis šeimininkas viską àpvertė kójom aukštỹn Jnš. Ir atėjo tada pavasaris, kuris Prano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis P.Cvir. Juk vienas žodis, vienas rankos mostas gali apversti aukštyn kojom visas tavo svajones, visą tavo gyvenimą rš.
ǁ blogai, priešingai išaiškinti, įvertinti: Jis kitus apkalba, aukštỹn kójom apver̃čia Klvr.

į niẽką apver̃sti palaikyti menku, nevertu dėmesio, nuvertinti: Viršininkas išmėtinėjo likimui, kad į nieką apvertė jo viltį V.Kudir.
kalbomi̇̀s apver̃sti apkalbėti: Tos velnėnės verstè àpverta kalbum̃s i dorą žmogų Krš.
kálnus apver̃sti daug padaryti, nuveikti: Kokius kalnus gali vienas žmogus apversti? I.Simon.
ki̇̀ta (ki̇̀tą) apver̃tus ką bekalbėtum, šiaip ar taip sakytum: Kita apvertus, yra ten lingvistiškos klaidos, ir tokios, katras noringai pripažintų ir kunigas Miežinys J.Jabl. Ki̇̀tą apver̃tus, mūsų miestas [Klaipėda] tikt vieną brydį savo vardą įdabotinai išteisino MitI64.
[keliai̇̃s] kū̃liais apver̃sti iš esmės pakeisti: Tą valstybę àpvertė keliai̇̃s kūliai̇̃s Rs.
[keliai̇̃s] kū̃liais apsiver̃sti iš esmės pasikeisti: Gyvenimas keliai̇̃s kū̃liais apsi̇̀vertė Mrj.
kū̃lvertomis apsiver̃sti pasikeisti: Vėjas skverbiasi pro vatinuką, į veidą tyška vandens purslai, nesupaisysi, kas tai – sniegas ar lietus, gamta kūlvertomis apsivertė šią žiemą rš.
liežùvį (liežiùvį) apver̃sti Jdr (galėti) kalbėti, pratarti: Kaip tu tokiam vaikuo liežùvį gali apver̃sti, ka spirsu!? Krš. A prisisprogai, ka liežùvio nebgali apver̃sti? Krš. Tingi liežiùvio apver̃st Žl. Nei vaikščiojo, nei šnekėjo, liežuvẽlį biškį àpvertė (apie apsigimusį vaiką) End. Mamaite! mamaite! – vos beapverčia liežuvį, – gerti!.. Žem. Tiek girtas – liežùvį vos apver̃čia Kt. Vakare susirinkdavo visi prie stalo išvargę, barniams liežuvio neapvertė J.Balt. Liežuvis yra visaip apvertamas LTR(Lkv).
liežùvio (liežiùvio Prng) neapver̃čia DŽ, KŽ, Jrb, Jnš, Srv, Ds; Vkš, Krkš sunkiai kalba, nepajėgia kalbėti: Skauda gerklę, liežiùvio neàpverčiu Brb. [Ligoniui] akys temsta, liežuvio neapverta srš. Liežiùvio jau nebeapver̃čia, o sklenyčią alaus da vis laiko ranko[je] Skrb. Girčiausis – liežùvio nebeàpverta Krš. Pri tilipono atsistojęs [girtuoklis], liežùvio neàpverta Krš. Kab jis šnekės ruskai, kad jis lietuviškai liežùvio neàpverčia Lp.
(kam, kieno) liežùvis neapsiver̃čia (suñkiai apsiver̃čia) (kas) neįstengia ar nedrįsta prabilti, kalbėti: Mun liežùvis neapsi̇̀verta taip sakyti Krš. Tau liežuvis apsiverčia apšaukti mane parsidavusiu gestapui J.Avyž. [Dainius] lig šiol dar nežino, kaip ją vadinti: mama – niekada nepašauks, o Zose – vėl kažkaip liežuvis neapsiverčia V.Bub. Mano liežuvis vis sunkiau apsiverčia ir dar mažiaus greitas Skv2Moz4,10. Jis buvo toks geraširdis, jog liežuvis neapsiversdavo su juo ginčytis rš.
niẽkais apver̃sti palaikyti menku, nevertu dėmesio dalyku, nepaisyti, nevertinti: Tėvų kruviną darbą niekais apvertė rš.
širdi̇̀s [kū̃liais, keliai̇̃s kū̃liais] apsi̇̀vertė [krūti̇̀nėje, מyvatè] pasidarė negera (iš pasibjaurėjimo, pykčio, gailesčio, išgąsčio): Širdis apsiverčia stačiai iš pasibjaurėjimo I.Simon. Širdis mano apsivertė (viršuje apalpo) žyvate mano, nesa eš didei nusitūžijau BBRd1,20. Širdis stačiai apsiversdavo, į ją žiūrint rš. Nuo tokios minties širdis kūliais apsiverčia krūtinėje J.Avyž. Apsi̇̀vertė širdi̇̀s keliai̇̃s kū̃liais Prn.
už niẽką (užniẽk) apver̃sti
1. neparodyti deramos pagarbos, žiūrėti iš aukšto, nevertinti: Žinai gi, našlystėj ne vyras, ne kas, gaspadinę greit už nieką apverčia Sz.
2. palaikyti menku, nevertu dėmesio, nevertinti: Perprašau tave, kad tavo dovanos užniek apverčiau LTR.

virš kójomis apver̃sti sujaukti: Pagaliau užėjo revoliucija ir karas ir viską virš kojomis apvertė J.Sav.
atver̃sti, atver̃čia (àtverčia), àtvertė tr.
1. D.Pošk, Sut, S.Dauk, N, M, L, Š, LzŽ atsukti kita puse, kitu šonu, atristi: Atritu, atverčiu SD217. Atver̃sk akmenį antraip, bene pritiks geriau J. Àtvertė akmenį, apteko [vandeniu] visa apylinkė (ps.) Grv. Kas tą akminą atvers, ras daug piningų pakavota LMD(Sln). Jisai (pavargėlis) atvertęs akmenį, ištraukęs didelį katilą su pinigais ir partempęs namon BsMtI34(Brt). Atverčiau kerą: bulvės kaip sėtiniai Šts. Paėmęs du tūkstančius žmonių su virvėmis ir trauktuvais, atverčiau laivę ir radau, kad ji visai nedaug pagadinta J.Balč. Ir mašinos pečiu neatversi̇̀ Dkk. Vėjas dangtį nuplėšė i atàvertė Švnč. Važiuoja bažnyčion, skarelę sudeda išvirkščia puse, o prie bažnyčios atver̃čia Švnč. Ji atvertė šiaudus guolio kojūgalyje ir, neilgai raususis, ištraukė į alyvuotą skudurą susuktą pistoletą su šoviniais J.Avyž. Sulis i vė išdžius, atversi̇̀ in kito šono [miežius] Klt. Kap àtvertė, joj jau pajuodus Rdš. Vos atàverčiau tą karvę – teip smarkiai buvo užvirtus Slm. Atàvertė akėčią Ad. Kratėm šiaudus, grėbstėm nuokulas, stūmėm atverstais grėbliais grūdus krūvon J.Balt. Àtvertė šaukštus ir sako: dar̃ visi mirsim DrskŽ. Kūčią valgant, jei šaukštą palieki atverstą, tai visą metą neprivalgysi LTR(Žal).
| Žarną išskuta ir atgal atverčia Dgp.
| refl. tr., intr. RtŽ, L, DŽ, KŽ: Tada ana greit nuejo, akmenį atsi̇̀vertė (ps.) LKT325(Lel). Kad jis kada ką dirbdavo, jam nieks nesisekė: aria jis pakelėj, vagą nuvaro, ta vaga atgal atsiverčia BsPIII190. Kad žinočia tą kalnelį, kur gul mano motinėlė, aš nueičia į kalnelį, atsiversčia velėnėlę LTR(VšR).
| Pasiklojo ten Lapinas unksnėje kailinaičius, atsigulė kniūpsčias, paskui atsivertė ant šono ir užmigo V.Krėv. Jis atsivertė aukštielninkas ir ėmė žiūrėti į viršų V.Myk-Put. Atsi̇̀verčiau aukštinyka, ir gerai Kbr. Žiūrianti – [bitė] aukštienlinka atsivertus, visa vabuolėliais apkibus Sln. Adomas atsiverčia ant nugaros. Delnai po galva, alkūnės plačiai išmestos į šalis J.Avyž. Suramatikavo aną kaži kaip paraližas, nėkaip neatsi̇̀verta Krž. Arklys užvirto duobėj ir neatsiver̃čia Ėr. Kad pavalgius padedant šaukštas ant stalo atsiverčia aukštienlinkas, tai turėk atlaikų, nes kas nors ateina pas tave nevalgęs LMD(Sln). Dar valgyk, ba šaukštas atsi̇̀vertė Arm.
| prk.: Tik po metų viskas atsi̇̀vertė (paaiškėjo) Prn.
ǁ refl. atsiverti: Rodės jam žemė po jo kojomis atsiver̃čianti NdŽ. Akies mirksny atsivertus žemė ir nuskendęs tas dvaras LMD(Žg).
ǁ K, L, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1 atskleisti: Àtverčia knygas, ir giedok Drsk. Raštinėj tik àtvertė popierius, ir viskas aišku Prn. Jis (Adomas) lėtu žingsniu eina seklyčion, stalčiuje atvertęs kalendorių įdeda rausvą pakvietimą L.Dovyd. Juodu žvelgė vienas į kitą ir iš raukšlių lyg iš atverstos knygos skaitė apie prabėgusių metų sunkumą V.Bub. Pateikite (parodykite) leidimą atverstą! KlK23,76. Kai žmogus miršta, tai aniolas atverčia tą knygą ir skaito, kiek gerų ir kiek prastų darbų padarė LTR(Grk).
| prk.: Ta diena atvertė naują, šviesesnį istorijos puslapį sp.
| refl. tr.; intr. K, KŽ: Jis susirangė fotelyje, atsivertė knygą V.Bub. Maldaknyges aš atsiverčiù i skaitau Rg. Arklelis galvą nuleidęs stovi, o jis vagoje knygelę atsivertęs J.Paukš.
| prk.: Šitaip atsivertė istorijos lapas. Jį atvertė ne vienas žmogus J.Gruš.
ǁ atidengti: Atver̃sti antklodę DŽ1. O kad atvertė [raganos] patalus, žiūri, kad tik viena galva BsPIV84. Sakydama tuos žodžius, ji atvertė plėšiko drabužį ir parodė paslėptą po skvernu durklą J.Balč. Gal čia reik pavartę atver̃st, tegu įlenda šuniukas Vdžg.
| refl. tr.: Miega atsiver̃tęs patalus DŽ1. Jinai neatsiver̃s i neišlįs iš po kubilo Btg.
ǁ atlenkti: Atver̃sti apykaklę DŽ1. Apykaklė dabar atverstà Vžn. Àtverčiamoji apikaklė KŽ. Atlenkiamą apykaklę tiksliau vadinti atverstine arba atverčiamąja apykakle KlK45,77. Marškinių apykaklės neužsisegė, ale atvertė aną ant švarko Vkš. Kelnės prosytos, galai atversti̇̀ Raud.
| refl. tr. Sn: Atsiver̃sti atlapus DŽ1. Tomas atsivertė apykaklę, nes dabar buvo nebe taip šalta J.Ap.
ǁ išarti (vagą, velėną): Velėną atver̃sti DŽ. Tai ji (žagrė) labai gražiai vertė – velėnas atgal atvertė LTR. Atversk atplaišas, būs gerų linų Šts. Vis negali gerai arti ir vagą atversti DS141(Šmk).
| refl.: Atsi̇̀vertė žolė [ariant], pamatė spindulį i dygsta Vn.
ǁ atkasti: Atvertėm, atplunkėm nuo kelio pusnis rš.
2. paguldyti ant šono, pargriauti: Atalėkė zirzalas, cvinkt kumelei, to[ji] atàvertė kalamašką Lb.
| refl.: Vaikas paslydo, keberiokšt, ir atsi̇̀vertė aukštielniokas Skrb.
3. M, Rtr atlenkti atgal, atlošti, užversti (galvą, nugarą, liemenį): Atver̃tęs galvą, žiūri į saulę DŽ1. Mergytė atver̃tus galvą, o aš jai galvą mazgoju Akn. Atver̃sk biškį galvą, aš tau liekarstos į akis įlašinsiu Vkš. Į kožną turgų [vaikšto] tą kramę atver̃tęs Trk. Tas ožys didelis, ragai atversti̇̀, o ano vilnos ilgos ilgos yr Sd. Man kad atver̃tę kas kištų, ir tai neimč burnon [paprastų grybų] Slk. Kap àtvertė lazdą čioptert, tai anas pasukdamas nuej[o] Eiš. Rankas atàvertė ažupakalin Dglš.
| refl. DŽ, KŽ: Atsirado net žąsiukų ir viščiukų, pereklių vedamų, bet šie atsivertę taip ir rėkia į Grėtę, prašydami geresnių dalykų negu avižos I.Simon. Ir man beliko čia pat išsitiesti, lyg anuomet paežy, ir atsivertus žiūrėti, kaip rugsėjo giedroje draikos voratinklių gijos M.Katil. Jos vaikučiai, įsilindę tarp klebono ir žydų, atsivertę tai vieniems, tai kitiems į akis spokso Žem. Taip sunkiai tūru atsiver̃tusi Krš. Ans lovo[je] gulėjo teip atsiver̃tęs, o aš anam akuotą išėmiau iš akies End. Aš teip veizu atsiver̃tusi Sd. Šuo žiūra į muni atsiver̃tęs Tl. Liemeningos eglės, pušys, klėbiais neapkabinamos, par kita kitą į padanges mušės, kurių viršūnių atsivertęs nepriregėsi S.Dauk.
^ Veiza atsivertęs kaip driežas į gegutę LTR(Prk). Kaip biesas atsiver̃tęs pryš žaibus ir vėpso Dr.
ǁ ištiesinti, atitaisyti: Àtverčiau agurklus, žirnius, išvartė [vėjas] Rdn. Atàverčiau du pamidorus, stovi žali kai rūta Klt.
ǁ refl. atsigulti aukštielninkam: Po vakarienės [Keršis] nudejavęs, kad negaluoja, nusimetė švarką, klumpes ir atsivertė lovoje J.Avyž. Nueinu pas karvę, sugrįžau ir atsi̇̀verčiau ant lovos LKKXII45(Lnkv). Pašoko iš lovos, jau buvo atsiver̃tęs Rdn. Gulės visi [numirėliai], vieni išsitiesę, kiti ant šonų, kiti aukštynelki, atsivertę, išsižioję, visi nebgyvi PP31.
4. atsukti, atgręžti, atkreipti kuria nors kryptimi, linkme: Dabar ji (Nastė) tebelaikė Alekso ranką ir, atvertusi pragiedrėjusį veidą, sekė į vakarus griūvančias debesų pusnis J.Avyž. Guli šikinę atver̃tus Dglš. Atver̃tęs subinę gulia, kas iš tokio Krš. Nuejom gult, tai šikną àtvertė ir kriokia, tuščia jo! Pv. Ilsinu akes, miegtu uodegą atver̃tusi Krš. Kokia šunio mada – atver̃čia pilvą ir gulia, glostyk tu jį Svn. Kas tave ištinka dešinėn pusėn, atversk jam ir antrą Ch1Mt5,39.
| prk.: Nors [projektas] apturėjo nuo visų pripažinimą ir atvertė žvilgį ant jo ciesoriaus Mikalojo I, netapė vienok išpildytas A1886,116. Iš piktos širdies mun tai padarėte, bet Dievas ant gero atvertė S.Stan. Skųsdavosi, kad kosulys jį kankina, bet neatversdavo ant to reikalingos atydos TS1901,2–3b.
| Atver̃sti ant grieko (nuodėmės) KŽ.
| refl. DŽ1, KŽ, Kč, Brb: Atsiver̃sk į mane J. Vėjas, lig tol pūtęs iš pietų, dabar atsivertė iš žiemių V.Myk-Put. Atšils, kap pietų vėjas atsiver̃s DrskŽ. Atsiversdamas į kitą pusę, jis (vėjas) ir vardą kitonišką gauna BsMtI137(Brt). [Kunigas,] atsiversdamas prie žmonių, atidaro (išskečia) rankas ir sveikina juos brš. Jie atsi̇̀vertė ir vėl davė bėgt Žln. Ir atsivertęs moteriškėsp tarė Simonop: – Regigu tą žmoną? Ch1Luk7,44.
| prk.: Atsiverskiam tada šiandieną ant pakūtos tikros P. Nenori neteisybių pamestie ir pakūtavodami pas Dievą atsiverstie Tat.
ǁ Pron atkreipti (akis): Priešių akys yra į mani atverstos TŽIV388(M.Jan). Atvertęs akis tavo, graudinai tarną savo SGII13. Akis mūsump atversk AruP139.
| prk.: Atver̃sk an to, kiek mokslas kaštavo, kas galėjo leisti?! Grd.
5. Sut, L, ŠT29, Rtr, DŽ1 prk. atvesti į kitas pažiūras, į kitą tikėjimą: Nusidėjėlį atver̃sti BŽ306. Abejotoją atver̃sti NdŽ. Žmonėms atversti, mokyti ir krikštyti reikėjo bažnyčių A.Mac. Tuo pačiu laiku jezavitai šižino įkandin vokyčius jų Dievo garbėje, norėdamys jus į katalikus atversti S.Dauk. Povilas perkalbėjo ir atvertė daug žmonių ne tiktai iš Efeso, bet mažne iš cielos Azijos Ch1ApD19,26.
| refl. Pron, Sut, L: Atsiver̃sti į krikščionybę DŽ1. Kas jau atsto[ja] nu Dievo, retas, labai retas atsi̇̀verta Krš. Laikas tavo tėvui Dievop atsiversti rš. Atsiver̃tęs nusidėjėlis NdŽ.
ǁ refl. daryti atgailą: Aš šitam niekingam žmogui nieko blogo netrokštu, tik kad jis susiprotėtų, atsiverstų ir pasitaisytų LKVII414(K.Donel). Atsiverskiat, o darykiat pakūtą už visus griekus jūsų, o neprapulsiat P. Pameskite nedorybes, nes neatsivertę dangaus negauste I. Neatsiver̃sti, nesimetavoti I.
6. N nusukti, nugręžti, nukreipti kuria nors kryptimi, linkme: Ir buvo veidai jų užpakalin atversti teip, jog neregėjo nuogasties tėvo savo Ch1Moz9,23.
| prk.: Apdengei mūsų nuodėmių kaltybes, atvertei tavo rūstybę teisingą SGII45. Atversk nuog girtybės, kaulelnystės, ing kurias įpratinai srš.
| refl. KŽ: Atsiver̃sk nuo manęs J.
ǁ nukreipti (akis): Užmesk akis kiton šalin, atversk akis nuo manę LMD(Ml).
ǁ prk. kurstyti: Atvedėt manęsp tą žmogų kaipo vieną, kursai atverčia žmones, o štai … neradau tampi žmogumpi ne jokios kaltės Ch1Luk23,14.
7. Š, NdŽ, KŽ, DŽ1 vėl padaryti tokiu, koks buvo, pakeisti (pavidalą, išorę, formą ir pan.): Kaip už ausų nustvėrė, o paėmęs lazdą išpylė šonus, ir vėlei atvertė į žmogų tikrą DS196(Rs). Da neseniai tą cerkvę atàvertė an bažnyčios Pb.
| refl.: A tie pijokai atsiver̃s, a būs stabuklai? Rdn.
ǁ burtų galia vėl suteikti vienai būtybei kitos būtybės pavidalą, išorę, formą: Kiek žmonių pavirto in pelenus ir nėra galybės, kad atver̃stų Vžn. Iš karvelio atvertė ją ing pačią, kokia buvo DS234. Dabar atàvertė jį žmogum Ign.
| refl. Š, KŽ, DŽ1: Tik švento Jono naktį tasai karalius vėl atsiverčia V.Krėv. Įlipęs į bokštą, papūtė trimitą, ir visas dvaras atsi̇̀vertė (ps.) P.Klim. Dabar šis (žvirblis) vėl į žmogų atsivertęs ir pas tą burtininką gyvenąs LTsIV464(Žg). Dvyliktą valandą atlėks čia trys gulbės maudytis ir atsivers panom BsMtII82(Dkš).
8. užburiant padaryti kuo, pakeisti pavidalą, išorę: Nu ir àtvertė visus vilkais (ps.) LzŽ. Atlėkė tiej jos broliai, katriej paukščiais atversti̇̀ DrskŽ.
9. refl. DŽ1 atgriūti, atslinkti: Debesų tumulas atsi̇̀verčia, atgurma nuo vakarų Prn. Iš pietų pusės griausdamas atsiverčia debesis J.Paukš.
| prk.: Tas smertis teip ateina kaip kažin kas – kūliais atsiver̃čia (labai greitai ateina) Jnk.
ǁ gausiai (ppr. triukšmingai) kam ateiti: Didžiausias būrys vyrų atsiver̃čia par lauką Vdžg. Šime akies mirksnyje atsivertė gauja, Jėzų pirm savęs varydama srš.
10. atsakyti: Onutė išklausė kantriai pamokslo, nieko neatversdama V.Piet. Aš nesupaisau, kas tai čion yra, – atvertė Simonas Tat. Ogi Domičiukė ir beatverčianti man: – Mama, nors trisdešimt metelių man, aš vis tiek dar daili A.Vaičiul.
ǁ refl. kitaip nuspręsti, atsisakyti: Kiekvienas samdininkas [samdomas] giriasi, kad žodis jo tikras – pažadėjęs neatsiversiąs M.Katk.
11. R, MŽ, I, N, KŽ atgrąžinti, atiduoti: Jijė àtvertė drobę, kurią buvo pavogus, t. y. atidavė, atgrąžino J. Atsiveža [piršliai] arielkos; kai neleidžia dukteres, atver̃čia [tėvai] pinigus, ką išgėrė Skdt. Jis paprašė arielkos, išima tris rublius, jam teatverčia tris kapeikas LTR(Šmn).
| prk.: Dieve, griekus tu mums atleisk, pagal darbų mums neatversk Mž54,568. Bet tą prislogą atvert Dievo padėjimas SGII17. Juk jau tą madą neatver̃si, kai buvo Erž. Visaip kalbėjo, dabar atàvertė: gera merga Sug.
ǁ pamokėti: Aš jiem visiem atàverčiau ir vienas gyvenau Sdk.
ǁ atvaryti atgal: Atver̃sk keltuvas! Rod.
◊ añtra (añtrą) atver̃tus; añtrą atver̃čiant K, KŽ ką bekalbėtum, šiaip ar taip sakytum: Nag antra atvertus – jok sau, kad teip užsimeti: pats pamatysi, kad nieko negausi! BsPII288. Antrą atvertus, iš jų nieko neišsimokysi TS1896,10(Vaižg).
į šveñtą (švę̃stą) dvãsią atver̃sti sutvarkyti: Tas vagas pakalnė[je] àtverčiau į dvãsią šveñtą (nuravėjau) Rdn. Motyna nora sutvarkyti, į švę̃stą dvãsią atver̃sti Krš.
ki̇̀tą kõrtą atver̃sti kitaip, priešingai pasakyti: Dabar ki̇̀tą kõrtą atversiù Aln.
ki̇̀tą [lãpą] (ki̇̀ta) atver̃tus ką bekalbėtum, šiaip ar taip sakytum: Ki̇̀ta atver̃tus, neapsimoka dažyt metmenis Aln. Galvoju, turi pačią, lyg ir nuodėmė, nu, kitą lapą atvertus, jei ji nemitus boba? J.Avyž.
kità pusè atver̃sti priešingai pakreipti: Jie man užduoda klausimą, aš jiem kap àtverčiu kità pusè! Rdm.
kójas (kanópas, kapkàs, kepšès BŽ455, DŽ1) atver̃sti DŽ1 menk. mirti: Lėkė lėkė i àtvertė kanópas Pkr. Niekur nebesimaišo, gal kepšès atàvertė ir jis kur Slm. Kad kiek, būčiau kepšes atvertęs Grž. Išgirsma, kad senis kapkàs atver̃tęs gulia Slm.
kõrtą (kortàs DŽ) atver̃sti supažindinti su planais, sumanymais, paslaptimis: Ramūnas mato, kaip Sigito akys užsidega smalsumu. Na, ir tegu. Ramūnas neskubės kortos atversti V.Bub.
lẽtenas atver̃sti menk. mirti: Neplėšykias – i pamažu lẽtenas atver̃si Krš.
liežùvį atver̃sti DŽ1 prašnekti: Neàtvertė liežùvio paklaust Srd.
lýg lãpą atver̃sti prisiminti: Su sykiu lýg lãpą àtvertė Tlž.
pénčius atver̃sti menk. mirti: Atversi̇̀ pénčius, jei pas marčią gyvensi Drsk.
úodegą atver̃sti pasiligoti: Neplėšykias su darbais, úodegą atver̃si Rdn.
žagrès atver̃tus išsikėtojus, dykinėjant: Žinia, kam šerti, rūpintis, daug smagiau žagres atvertus gulėti J.Avyž.
žõdį atver̃sti KŽ priešgyniauti, prieštarauti: Ot durnumėlis žmogaus: neatver̃čia žõdžio, kad ir aš negaliu (jis negali) Srv. Jijė neàtvertė žodį, t. y. neatsakė piktai J. Žiūrėk, šeiminykui žõdžio nedrįsk atver̃st Alk. Man mama tavo niekad jokį žõdį neàtvertė KzR. Jisai àtvertė žodį, t. y. atgal atsakė JI685.
įver̃sti, įver̃čia (į̇̃verčia), į̇̃vertė
1. tr. K, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ įgriauti, įguldyti, įmesti, įsviesti: Į marias juos įvertė CII571. Invertė duobėn LKKXI165(Zt). Piemenys sugavo avį, surišo kojas ir įvertė vežiman M.Katil. Per ašį iñvertė vežiman bačką Btrm. O anie pakinkė kumelę, įvertė tą vilką į ratukus ir važiavo į turgų LTR. Į karus didelius į̇̃vertė tą arklį ir vežė į miestą Mšk. Tiktai ta karvė aukštynelka įverstà ir kojas aukštyn pastačiusi ratūse gulėjo Sd. Ivonėlis iš maišo išlindo ir añvertė kelmą viedzmai maišana Aru11(Grv). Atanešė [moterį] ir į̇̃vertė kaip kiaulę lovon On. Karvelė nusprogo, nulupo skūrą, į duobę į̇̃vertė, užkasė Trk. Tokį penimį iñvertėm duobėn, ai ai DrskŽ. Įver̃sk šiaudus šalinėn Š. Jonas pats turėjo vežti į marias įversti [kareivį] BsPIII28. Šiauduosna gulėjom: šiaudų kūlys iñverstas laškon Vrn. Atvežė žvirblelį, atbraškino, atnešė saklyčion, led anvertė LLDI269(An). Kai akys nematis, tegu nors upėn inver̃čia (kur nori, tegu laidoja) Klt. Žirgus ir vežimus jis mariosna įvertė BB2Moz15,1.
^ Kad paršas būtų [girtuoklis], inverstái vežiman, nuvežtai ir parduotai DrskŽ.
| refl. tr., intr. K, DŽ, NdŽ: Užkrovė Juozui gelžinius ant rankų ir, įsivertę į vežimą, nužvangėjo Žem. Įsiver̃tęs važin, parsivežiau girtą kaip meitėlį namo Š. Įsiverčiau maišą an ratus ir išvažiavau Rm. Tas įsivertė tą auksą su maišais į savo račiukus LTR(Bsg). Tas žmogelis gražiai atkasęs [ridiką], kad šakelių nepagadytų, išrovęs; įsivertęs į ratelius ir nuvežęs pas karalių Sln.
| Į pusnį įsi̇̀vertė, šaltis pártraukė i susirgo Trš. Jis ten nieko nežinojo, ėmė ir įsivertė į smalos bačką LTR(Klvr). Įsi̇̀verčiau stačia galva į rūtų darželį (d.) Grl. Peliukė traukė jam nuog kojos čebatą, ale betraukdama staigu, nutraukus čebatą, įsivertė atbula su čebatu į upelį ir sušlapo BsPIII88. Kiaulės guli insver̃tę purvyne, priganytos Klt.
| prk.: Septintoji yra daugeriopa kūniška piktybė, į kurią jaunieji įsiverčia brš.
2. tr. Skrb įrausti, apversti ariant, įarti: Sėklos buvo įverstos plūgu rš. Priešplūgis įverčia velėną į vagos dugną, o korpusas ją užverčia puresniu dirvos sluoksniu rš. Jau mėšlai įversti̇̀ Jnšk.
| refl.: Sėklos dažnai įsiverčia per giliai ir dėl to blogiau dygsta rš.
ǁ galėti, pajėgti įarti: Neį̇̃vertė [žambris] velėnos pryš kalną Pj.
3. tr. ko daug, ką didelį įdėti, įkrauti: Į̃vertė lašinių – akys sprogsta Rdn. Kad ubagas ateit[ų], tai paltį įver̃sčia Kp. Didžiausė kulšė įverstà – nesuėsu Krš. Sodinant kopūstus, reikia į daržą įverst didelį akmeną ir sakyt: – Kokio didumo yra tas akmuo, tai tokio jūs, kopūstai, būkit LTR(Grk).
| prk.: Kiek į kilogramą [mėsos gyvo svorio] moka, nežinau, ale daug neį̇̃verta Pvn.
| refl. tr.: Su šaukštu ansivertė torielkon [mėsos] Žl.
ǁ gausiai įlieti, įpilti (skysčio): Liesas pienas, čia gerai [v]andens įverstà Krš. Viedrioką [v]andenio pienan inverti̇̀, ir turi planą Sug. Ka jau vertei įvertei to karšto vandens, negal nė rankos beįkišti Als.
ǁ NdŽ gausiai įberti: Motyna įnešė rūgusio pieno bliūdą, įvertė saują stambios druskos Žem. Įpilk arbotos, ben kiek cukraus įver̃sk Skp. Į̃verti į bliūdą miltų, padarai vidury duobę i minkai Smln. Tiek kmynų į̇̃verčiau duonon (į duonos tešlą) – o nei nežymu, kad dėta Mžš. Į karčiąją versmę jis turi druskos įversti prš.
4. tr. įtraukti (į vidų): Siūlė yr įversta, kad nematyti pašalių Ggr. Kad maukna įversta į beržo vidų, sako: tas beržas tura žiemospirgį Ggr.
5. tr. pagal kokias taisykles išrinkti: Man vynus į̇̃vertė [koziriais] Alk.
6. tr. KŽ įpusėti versti (knygą): Pusėn knygą teįver̃tęs pametė ir nebebaigia jos versti Š.
7. įsibrauti, įsiveržti: Aš ruošiausi eiti į šokius, ir įsiver̃čia piršliai Graž. Vakar vakare ten kai kur įsiver̃čia juodu abudu kai skilandžiai Jrb. Per slenkstį vidun įsiverčia Luknienė J.Paukš. Uždaryk duris, o tai dar koks girtas įsiver̃s Gs. Iš tų yra nekurie, kurie įsiverčia ing namus ir gaudytas veda moteriškes Bt2PvTm3,6. Kažin kas pasibeldė į duris; po valandėlei ir įsiverčia Kielius į butą BsV260.
| Insi̇̀verčia insi̇̀verčia tabako kamuolys (rūkalius), o smarvė! Ldvn. Paspyrė pasipainiojusį kibirą ir įsivertė pas moteris M.Katil.
8. refl. apimti, įlįsti (apie ligą): Jai egzema įsi̇̀vertė į koją, puvo ir nupuvo Bgt.
9. smarkiai suduoti, sušerti, įkirsti: Įver̃skiat anam šimtą bizūnų Skdv. Kelis kartus įvertė į ausį asesoriuo Ggr. Į murzą įverčiau, kam skundė muni policijai Lk. Įver̃sk jam gerai rykščių į klyną! Gs.
10. tr. prk. įtraukti: Kitą kartą buvai į darbą į̇̃verstas nu pat mažystei LKT75–76(Plng). Moma mane buvo in darbus inver̃tus Mrc.
◊ į grãbą (į kãpą) įver̃sti numarinti: Senį ligos spūsterėjo i añvertė grabañ Tr. Tas skausmas mūsų kartos žmones sugniauš, sulauš, į kapą įvers Pt.
išver̃sti, išver̃čia (i̇̀šverčia), i̇̀švertė
1. tr. D.Pošk, L, Rtr, DŽ parblokšti, paguldyti ant šono: Tik ėdalą gadina tas paršas – užkabinęs snukiu lovį išver̃čia Krs. Ir ėjo Jėzus bažnyčion Dievo, ir išvarė visus perkančius ir parduodančius bažnyčioj: ir išvertė stalus maininykų, ir krases tų, kurie pardavė karvelius BtMt21,12.
| Tuomet tokia būra (audra) bit, kad daugį beržų i̇̀švertė Aru49(Zt). Nukapok šaknis medžiui, kaipmat išdžius, menkiausias vėjelis jį išvers V.Bub. A perkūnija nutrenka, aba teip vė[ja]s i̇̀šverta [medžius] Vž. Tokią macį turi vėjas, kad didžiausius medžius i̇̀šverčia Lš. Išversti iš šaknų N. Medžiagą i̇̀švertė su šaknimi Dv. Vėjas išver̃čia eglę su šaknim JT454. Kab eglę i̇̀žverčia vėjas, tai šaknys viršun Šlčn. Tu putine raudonasai, … [vėjas] išvers tave iš šaknelių, nulauš tavo viršūnėlę TŽI213(Mrc).
| prk.: Netikėtas smūgis žmogų išvertė iš kojų rš. Liga žmogų išverčia iš kojų ir paguldo į lovą sp.
^ Kaip medis nuog vėtros išverstas MP188.
išverstinai̇̃
| refl.: Iš kojų išsivertė [girtas] Vv. Kap dėsiu snukin, tai ir išsiver̃si Smn.
ǁ pjaunant, kertant paguldyti: Ąžuolas storiausia i̇̀šversta GrvT54. Tris ektarus miško i̇̀švertėm, kelmus išrovėm Svn. Medžiai iškapoti, išversti̇̀, toki dykynė atrodo dabar pas mus Jrb. Gal ir sodą išver̃s Pn.
2. tr. ko daug iškrauti, išmesti, išblokšti žemyn: Išversiù kluonan, testa ilsisi – geri šienai Drsk. Išver̃sme šieną – anas išsivėdaus Aln. Kas i̇̀švertė, tegul tsaik (tas) ir krauna Zt. Pirtė[je] išdžiovins ten, iš pirties išver̃s [linus] į jaują Kv. Paskutinį vežimą su rugiais išver̃sim klojime ant pado ir tuoj iškrėsim pėdus Skrb. Išdulkinom [nukultus linus] ir i̇̀švertėm pro duris lauko Krp. Ìšvertė trąšas savo darže Klt. Mėšlas, ilgas ir taip sukrautas, nesiduoda lengvai išverčiamas M.Katil. Greitai išver̃čia [mėšlą] Nmč. Paduodant drebučiai išverčiami į lėkštę, papuošiami rš.
^ Prigimimas – ne vežimas, neišversi LTsV77(Trg).
ǁ ko daug išberti: Kareivis išvertė iš kišenių ir veršenikės visus sidabrinius pinigus J.Balč. Ìžvertė plytas, pusė gruzų DrskŽ. Ažna išverčia akmenius bur bur bur LTR(Rod). Galiau ir kurbelį repukų įnešęs, išvertė tuos į anosios sterblę BsPI116(Tlž). Ìšvertė oran: surūgo [uogos] Klt. Žarnas i̇̀šverčia niekočion Dv.
| refl.: Tas puodžius, paėmęs tuos miltus kaip pylė, išsivertė tie pinigai BsMtI119(Brt).
ǁ iškratyti, paskleisti: Reikia šieną iš kupetų išverstie Ign.
ǁ NdŽ, KŽ, Vlk išpilti, išlieti (skystį): Žmonės i̇̀švertė pieną šulinin, tai pasmirdo [v]anduo Pnd. Insipils jis tos sriubos, paragav[o] ir visą i̇̀švertė Pv. Pripylę atnešė man burnelę karčiosios, o aš išverčiau ant žemės P.Cvir. Aš kaip daviau par uzboną, i̇̀šverčiau tuos barščius Bsg. Vištos perekšlės nuo gūžtos nušokta, puodas išver̃sta Mžš. Tokio gi nepapuolimo – i̇̀šverčiau visą puodą Svn. Dar išver̃s pieną, nuvaryk katę Nmč. Kap lakstom, dykavojamės su broliu, tai ir i̇̀švertėm tą vandenį Srj. Kiaule, kiaule, kol tu bobai tešlą i̇̀švertei? (ps.) Grv. Kurie negeria vyno, idant neižverstų̃ DP140.
| prk.: Ìšvertė an vyro tą kaltybą, ir senis gavo penkelis metus [kalėjimo] Grv.
ǁ Pns, Trs prk. išgerti (svaigalų): Lygu iš ryto nei̇̀šverta stiklinės, parsiutęs vaikščio[ja] Rdn. Man gi čia nieko nėr visą išver̃st Švnč. Ìšvertėm dviese uzboną alaus kaip už ausies Srv. Kad ir dejuoji, vis dar išverti̇̀ Antš. Na, vyrai, kol atneš naujos kavos, išverskim dar po vieną P.Vaičiūn. Po du šnapsu išversiu KrvD175.
3. tr. Br, Trk verčiant išmesti, išsviesti lauk: Pasibaidęs arklys šoko par griovį ir išvertė gaspadorių iš vežėčių rš. Sustiko priešais ateinant baisiai apiplyšusį valketą, katro karaliaus arkliai pasibaidė, šoko šaliakelėn ir išvertė karalių su karaliene ravan BsPII284(Jž). Ištik, vėjeli, siūbuok laivelį, išversk šelmį bernelį LTR(Kbr). Bevažiuodamas išvertė tuos puodus, sudaužė ir atsistojęs verkia LTR(Rk).
| refl. intr., tr.: Iš valties išsiver̃sti DŽ. Verčiaus ir išsi̇̀verčiau iš lovos Ukm. Na pamatysit, kai tas senis išsivers [iš medžio] LTR(Igl). Kai jis išsi̇̀vertė iš vežimo, tai jį dar ir trynė (maigė) kurį laiką, kiti ir nematė Snt. Iš galinių [rogių] išsivertęs, ilgais kailiniais apsigubojęs vyras šlitinėjo po sniegą M.Katil. Jų aptikdavau toje pakraščio juostoje, kur bangos išsiverčia į sausumą T.Ivan.
| Karvė šieną iš rindos išsiver̃čia ir paskui ėda Jrb.
ǁ verčiantis išsukti, padaryti (kūlį): Kita [žuvis] pasišokėdama išvertė kūlį ore, sužvilgėdama lyg sidabras I.Simon. Pakalniuo po du tris sykius kūlį išver̃si End. Gandrą pamačius, reikia kūlį išversti, tad didžiai palankus patampi LTR.
ǁ Graž, Grv ištempti, ištraukti, kad išvirstų: Aš išverčiu skrynias lauk iš klėties J. Ìšvertė [senelę] iš lovos an žemės Krš. Išver̃s su visais patalais iš lovos ir eisi ganyti Lnk. Galėjo muni išver̃sti [į vandenį], kur giliai, i paskandyti Krž. Par tą langą i̇̀švertė aną Dr. Bernas paėmė nuo pono pinigus, išvertė iš ratų staunią, nukalė su akmeniu nuo jos lankus BsPII290.
ǁ išvaryti ką iš kur: Jo neišver̃si niekur Drs. Pulkai gaspadorių išversti iš ūkės kas adyna laukia bado arba trūkės A.Baran. Tujau lečiai, arba latviai, su savo talkinykais lietuviais ir žemaičiais iš Derpto ir kitų pilių guodus išvertė ir iš viso krašto išvėtravojo S.Dauk.
| prk.: Dabar alus iš proto išver̃čia žmogų Ln. Pati iš nustebimo negalėjo išversti žodžio J.Balč. Motriška pyksta, visi laksto, vyriškas laikos, nei̇̀šverta savo pikčio lauko[n], tūras Krš.
ǁ Drs prk. atleisti, pašalinti iš darbo: Jis tik i žiūrėjo, katrą išver̃st iš tarnybos Jrb.
ǁ prk. daug išmokėti: Ìžverčiam pinigus anta arielkos Drsk. Pensijoms kiek piningo i̇̀šverta, ir iš kur valdžia ištenka Krš. Kiek to piningo žmonims [valdžia] i̇̀šverta Pj.
4. tr. Sut, BŽ77 išlaužti, padaryti, kad išvirstų: Uosio tvoras išvertė LTR(Sem). Leisiu žirgą laisvon valion, ir išvers tvorelę LLDII203(Mrc). Šlaunim daužės daužės [karvės] in tvorą ir i̇̀švertė Slk. Išver̃sti tvirčiausią ramstį NdŽ. Jautis buvęs pasileidęs, smaigus pri bulbių išver̃tęs, išrauliojęs LKT76(Krtn). Važiuodamą neažkliùdai stulpo, bo išversi̇̀ LzŽ. Ne tik tvorą, bet i mietą i̇̀švertė Vkš. Įpykę [žalčiai] labai, dalekia vartus, išverčia tvoras, sulenda kambarin ir ant kamino raitosi, šaukia DvP146.
ǁ KŽ, Nm išlaužti, išmušti norint atidaryti: Sklepo durys i̇̀šverstos lauku LKT171(Pgg). Ìšvertė duris, surišo rankas, veda mane į dvarą JD784. Tuoj jis pastebėjo lango groteles, išverstas su vinimis, ir suprato: ūkininkas pabėgo rš.
ǁ Vln7, Alks, Grz išgriauti, išardyti: Reikė mum senybės trobas išver̃st PnmR. Kaimynų viskas išverstà, išgrauta, neduok Dieve! Rdn. Išsirauk grybą iš palangės – namus išver̃s Slk. Vienais metais pastatė daržinę, kitais – i̇̀švertė Ėr. Ant tos uolos pastatysiu bažnyčią mano, nė patys velniai jos neišvers ir nesugriaus M.Valanč. Piles vienas išvertė, kitas į valdžią sau paėmė S.Dauk. Algirdas su Keistučiu tvirtyną paėmė ir iki pamatų išvertė A1885,308. Neprietelių … miestus išvertei Mž520. Sugriovė tvartą tą, kūtės sienas i̇̀švertė Akm. Meliracija tad visur visus pašalius i̇̀švertė Krtn. Viešpatie, pranašus tavo užmušė ir išvertė altorius tavo Ch1PvR11,3. Ir palydėjo Lotą iš miestų, kuriuos jis (Dievas) išpūstijo (išvertė), kuriuosa Lotas gyveno BB1Moz19,29. Išversti iš pamatų N.
| Su grėbliu grėbi, i̇̀švertei jų (samanių bičių) lizdą – kad užpuola, sukanda, tinsta paskiau Mžš. Jei vasarą išversi gandro lizdą, tai to ūkinyko išgaiš vienas gyvulys LTR(Pnd). Ant stoties i̇̀švertė mus visus iš traukinio [Sibire], i kur nori dedies Ml.
| prk.: Katė savo nedorumu ir pasalumu tą [erelio ir šerno] draugybą išvertė S.Dauk. Eruliai rėdą rymionų išvertė S.Dauk. Išversti (išverčiu SD422) eilę N. Fundamentą krikščioniško tikėjimo išverst ne vieną kartą gundės DP257. Teip žydų karalystę išvertė SPI260. Seniai jau iž fundamentų būtų ižvertę [apaštališką bažnyčią] DP365.
5. tr. H159, N, Rtr, KŽ, Trk išrauti, ištraukti, išplėšti, iškelti: Ponas i̇̀švertė mane iš pat grumto J. Suėmę dalbomis vyrai i̇̀švertė iš žemių akmenį Š. Jis ima drūtą kartį, pakiša jos galą po akmeniu ir išverčia Blv. Didelį kūlį tik su štanga tegal išver̃sti Pln. Kelmas i̇̀šverstas I. Išvertę [kelmą] susėda atsipūsti L.Dovyd. Ko taip pasiskubinai išver̃sti obeles, jug dar nevãrė Šv. Kartą Andrius, nuardamas bulves, išvertė miną, didelę lyg keptuvę V.Bub. Traktoriais kai aria, daug akmenų išver̃čia, plūgais teip giliai nepasiekdavo Antz. Išarė, i̇̀švertė iš po plūgo didžiausią krūvą driežlų, jau buvo susitaisę žiemavot Svn. O kad aš išversiù iš giliai šitos dykos žemės, tai čia naudos nelabai bus Vlk. Ypač netinka išverstas nederlingas podirvis linams rš. Neark giliai, badus (prastos žemės) neišversk Šts.
| prk.: Išverskite viršun visas mano klaidas! V.Piet.
| refl.: Klementui pagailo beržiuko, kuris greit savo paties ūgiu išsivers iš šaknų ir mirs pačioj jaunystėj L.Dovyd. Tai tik pažerk žemę ir išsiver̃čia grybas baisulis Al. Kur užmina dykis, ir bulbės išsi̇̀verčia Drsk. Ariant išsiver̃čia i nemažų akmenų Ėr. Plytgaliai išsiver̃čia ariant Pg. Pavasarį, kai aria lauką, taukių šaknys išsiver̃čia tokios juodos Jrb. Išsiver̃sias vabalų juodoms galvoms [prieš pasaulio pabaigą] Krš. Jy (žuvis) viršun vandenio išsi̇̀vertė Srj. Išsi̇̀vertė [bebro] kupra upėj Klt. Jis ten kiek žemę pakrapštė, tuo ir išsivertė katilas su pinigais (ps.) Brt. [Beariant] žybt ir išsivertęs katelas raudonųjų S.Dauk.
ǁ ištraukti, išimti iš kūno: Paimi adatą ir i̇̀šverti tą pašiną Dv. Su pirštais (be prietaisų) dantis toks senis išver̃sdavo Kpč. Ìšverčia žarnas LzŽ. Parpjovė par vidurį, žarnas i̇̀švertė i užsiuvo Bsg. Graibaus, a ne viduriai išversti̇̀, krau[ja]s bėga Akm. Rods vidurius išver̃s, tiek triedo Krš.
ǁ iškasti: Drapoku i̇̀šverti bulbas ir parenki LzŽ. Kerą bulvių kad išver̃siu, vištos sustos ir rankios sliekus nu žemės Kl. XIX a. pabaigoje bulvės buvo išverčiamos kauptukais rš.
ǁ refl. Ds, Lp euf. išsituštinti: Buvo kumelė priėdus, o kap išsi̇̀vertė, tai ir vėleka alkana Arm.
6. tr. prk. atimti valdžią, šalinti iš valdžios: Išver̃sti karalių iš sosto NdŽ. Tą įgijęs kunegas Petras norėjo važiuoti į Varnius ir, išvertęs vyskupą Mikaloją, sėsties jo vieto[je] M.Valanč. Herodas baisiai nusigando, nes jam rodės, jogei Kristus išvers jį iš karališko sosto M.Valanč.
7. tr. H, H158, R, R44, MŽ, MŽ59, Sut, S.Dauk, K, LL188,202, Rtr, BŽ66,77, DŽ, KŽ išorinę pusę pakeisti vidine ar atvirkščiai: Galima išver̃sti rankovė, kepurė, marškiniai, kelnės, kailiniai Š. Išversti̇̀ kailiniai NdŽ; MŽ2118, N. Ižverčiu jupą SD173. Eidavo išverstai̇̃s kailiniais [per Užgavėnes], prisidėdavo barzdą iš linų Sk. Pričkus … į kailinius i̇̀šverstus tuojaus įsinėrė K.Donel. Vėjas parasoną i̇̀švertė NdŽ. Pralupi [kailį], i̇̀šverti į antrą pusę [darydamas naginę] Škn. Ìžverčia kailinių rankovę ir iškiša kukį tokį geležinį Sn. Atsistojo ir abi rankas sugrūdo į kelnių kišenes. Tas išvertęs – į liemenės M.Katil. Toji [moteris] atstatė prijuostę; skerdžius išdėjo visa ir kišenių išvertė V.Krėv. Jis nusiima naujut naujintelę skrybėlę, šilko pamušalą, kaip varlės papilvę, išverčia L.Dovyd. Ganydamą i̇̀šverti savo kepurę ir gyvulio akis ištrini, tai perstoja kerūčiai (burtai) LzŽ. Mama perspėdavo: tik lūpą neišver̃sk – vidaus pusė išeina į viršų Rg. Dešrines žarnas tik išver̃čia, jų negalima išskustie Dgp. Tą grobą greit plauk aba i̇̀šverstą ištrink Tl.
| Kad aš karvę milžau, jautis muni užpuolė ir i̇̀švertė koją į antrą pusę Plt. Man nieko nepadėjo gydymas, man dar labiau koją i̇̀švertė in šoną Mrs.
| Už blakstėnų paimsi ir išver̃si tą voką, jei būs kas įkritęs, aš liuob išimsu End. Ìšvertė degtukais akį (akies voką), liežuviu iššluostė [žvyrus], ir nustoj[o] sopėt Pv. Svetimkūniai iš akių šalinami švariu nosinės kampeliu, išvertus akies voką rš. Išverčiu ausis – geltonos, gerà in pieną [karvė] Klt.
| Bulves išvirs ir išver̃s tus kailinukus Plt.
| prk.: O jisai atžagariai atgręžė, išvertė ir iškėlė teisybę savo DP315.
^ Moteris klastinga, gašli, o jeigu turi dar ir grožio, bematant viską sumaišys ir vyrą išvers kaip savo marškinius J.Gruš. Sako, viską kaip rankovę išvertė (papasakojo), kad esanti viena Lk. Ne rankovė – neišversi VP33. Pati ne rankovė – neišversi̇̀ JT260, Alv. Ką padaryt, vyras ne rankovė – neišversi LKKXIII130(Grv). Žmogus ne rankovė – neišver̃si, nesužinosi, ką ans mislija Pln. Neįlįsi į žmogų, neišversi jo kaip kailinių rankovės M.Katil.
| refl. tr., intr. K, DŽ1: Išsiver̃tęs kailinius, ėmė šunis baidyti Š. Baido kailinius išsivertęs M, KrvP(Erž). Visokiais išsiver̃tę kailiniais Užgavėnių žydai liūb eiti Jdr. Tas (gąsdintojas) nubėga į jaują, išsiver̃čia kailinius i gandina [kaimyną] Mšk. Kailį išsi̇̀vertė, vilnos į viršų [per Užgavėnes] Krž. Reik eit ant grįžkelio, išsiversti drapanas ir atsistojus laukt, iki kas praeis BsMtI75(Brt). Du kostiumu išsi̇̀vertė Rm.
| Gal tau netyčioms, gal a išsi̇̀vertė kišenė, a kaip [, ir pinigai iškrito] Varn. Pamušas [palto] išsikoręs, tuoj suvis išsiver̃s Klt. Tiej išsiver̃tę kokiais marškiniais stroką padarė, vieni kitus strošino Dg.
8. tr. N, DŽ išgriozti, išjaukti, išnaršyti ko ieškant: Ìžverčiau spintą po vienai skarai, nėr DrskŽ. Visus kampus išverčiau, neradau Lp. Ìšverčiau viską, išieškojau, kolei radau Aln. Nieko pati neimu, sakys – tu viską i̇̀švertei, suėdei Jrb. A lig pietų i laikysi kinį i̇̀šverstą? End. Te gal vaikų kambariai, visa išver̃sta Ob. Viskas buvo sujaukta, išversta, išblaškyta V.Aln.
| Karalius išvertė visą knygą ir nerado tokio žmogaus BsPII150.
| refl.: Vaikai visur išsi̇̀vertė Dglš.
9. tr. Skdt arklu ar plūgu išpurenti, išdirbti (žemę): Ìšvertė kelias vagas Rm. Išėjęs arti, išarą kišdavo į žemę teip giliai, kad, negalint išversti žemės, turėjo lūžti BsPII154. Ant išverstų vagų tupia varnos ir ieško kažin ko L.Dovyd.
ǁ išrausti, išknisti, išknaisioti: Kiaulės visą staldą i̇̀švertė, reik vielyti Kv. Kurmiai buvo išver̃tę visą darželį Klp. Kurmiai išver̃sdavo skyles, vanduo greit išplėšdavo pylimus Rsn. Kurnių i̇̀šversta pievos Dg. Kurnio žemės i̇̀šverstos Pls. Jei nori nuo kurmių atsiginti, tai įkišk jų išverstose vietose į žemę šermukšnio šakelę laibgaliu, – kurmiai nekels toje vietoje MTtV197. Aitriai kvepėjo kviečiai, o šviežios žemės kvapas kilo nuo ką tik išverstų kurmiarausių rš. Nuknisa nuknisa [šernai], bulves išver̃čia, tuos diegus išmeta Pžrl. Ravai šernų i̇̀šversta, dirvonas kai suartas Klt. O šarnų dirvos, pievos kad i̇̀šverstos, baisu pasižiūrėt! Grnk. Vištos i̇̀švertė avietes Ėr. Duobes [bombos] išver̃čia didžiausias Ėr. Duobę i̇̀švertė armota prie pirčiai Dglš. Tokią gilią duobę i̇̀švertė, kai iš tei[p] aukštai krito Smln.
| Ìšvertė vagą [Nemunas] ir nuej[o] naujai Drsk.
ǁ Alv iškasti: I toks griovys yr išver̃stas par pusė pėdos Bsg. Kaip duobkasys, išvertęs naują duobę, grįžo Dryža namo su kastuvu ant pečių M.Katil. Lengvas vėjas plaukia laukais pro kapų kryžius, per išverstus apkasus, išraustą žemę L.Dovyd.
10. tr. prk. pakreipti, pasukti į kurią nors pusę, kuria nors linkme; iškreipti, pakeisti kalbą, mintį: Viliuos, kad Tamsta neišver̃si ant pikto mano atviros širdies Jn. Pasakai ką, i̇̀šverta, kaip anoms (liežuvininkėms) reik, bijok tokių DūnŽ. Ìšverta bobos, ką pasakai, geriau tylėti Vn. Aš suprantu šiteip, o tu išverti̇̀ kitaip Jrb. Anam vieniaip sakyk – ans viską antriaip i̇̀šverta Grg. Žmonys kožną žodį daba antraip i̇̀šverta Krš. Tam išvartai nesakyk, jis viską melu išver̃s Dkš. Ìšvertė, ka išvogė mėsą, o visai to nebuvo Grz. Ka tu visada mano kalbą išverti̇̀ į kitą pusę Snt. Nu kelių šimtų metų vienur ir antrur vergaudamys vokyčiams nutauto savo vienybės ir išvertė savą kalbą S.Dauk. Neimsi teipag dovanos, dovana nes apjakina akis išmintingų ir išverčia žodžius teisųjų Ch5Moz16,19. Kurių gyvatos arba darbų išpeikti negali [heretikai], tų žodžius ir raštus peikia, slapčia išverčia DP364. Nori išverst Evangeliją Christuso Ch1PvG1,7. Žodžius Viešpaties i̇̀švertė ir ant kito pajautimo atgręžė DP130.
| Suvalkiečių kalbą jau daug labai i̇̀švertė Graž. Dabar jau gryniau lietuviškai tuos [senus žodžius] išver̃čia Jnšk.
| Lakštingalas moka daug balsų išver̃sti Yl.
| refl.: Sapnas kitep išsi̇̀verčia Mrk.
ǁ refl. iškrypti, pasikeisti į bloga: Išsiver̃tę žmonys, kaip žvėrys [pasidarė] Krš. Kaip tos mergos išsi̇̀verta, kaip anos išsibjauro[ja] Rdn.
ǁ išsakyti, iškalbėti: Tas jau piktas ant manęs, viską išver̃s Žeml.
| refl.: Na, ir išsi̇̀vertei tu anam su visu gūžiu Vkš.
ǁ ištarti: Mikolienė, būdavo, anūko vardo neišver̃čia Dglš.
11. tr. pakeisti (pažiūras, pasaulėžiūrą, tikėjimą ir pan.): Patys kunigai i̇̀žverčia vierą negerais darbais DrskŽ. Į tingines mergas i̇̀švertė, pati (motina) grobdama darbus Rdn. Gerus kitų darbus blogais išver̃čia A.Baran. Par mokyklas i̇̀švertė jaunimą Lb. Rusiška vyresnybė nori žemaičius katalikus išversti į ruskius pravoslaunus TS1899,2.
| refl.: Išsi̇̀verta į katalikus liuteronai Vn. Ji išsivertė vokiete ir išvažiavo į Vokietiją I.Simon. Vaikai išsiver̃tę, lietuviškai nemoka Žrm. Par mum jau labai an gudų dainų, ba jaunimas išsi̇̀vertė Dv. Išsi̇̀vertė an pono Dv. Jau už lenką Jonėkas buvo išsiver̃tęs Mrc.
12. refl. ištrykšti, iškilti, išsiveržti, išsilieti: Ugnikalnis išsi̇̀vertė DŽ. Išsi̇̀vertė (iškilo) kunkulas DŽ1. Išsi̇̀vertė vanduo į viršų Kv. Išsi̇̀vertė pro stogą liepsna Jrb. Netrukus išsivertė į viršų juodų dūmų gumulas, ir pro daržinės stogą ištryško raudoni liepsnų liežuviai V.Myk-Put. Palaukus valandėlę, girioje išsivertė dūmai viršum medžių V.Piet. Kur nuslydo degantis lėktuvas, išsivertė pilkšvai juodi dūmų kamuoliai L.Dovyd. Davė bomba, ir išsi̇̀vertė dūmai Ėr. Po tam kurpius, paėmęs iš savo krepšiuko tirštojo pieno grumulį sutapnojęs, kaip suspaudė, tiktai skystimas išsivertė, ir gana BsPIII288. Trikšt kraujas išsi̇̀vertė Gs.
| prk.: Kaip tokie parversmai, blogumai išsi̇̀verta į viršų Rdn. Kada noris išsiver̃s viršun, griekas neižliekti giliai Drsk.
13. tr. daryti, kad išsiskirtų: Kiečiai prakaitą i̇̀šverta, i sveikas esi Kl.
| impers.: Vargstu, kol visą kar̃štį i̇̀šverta Rdn. Gyvatės užpilą išgeria, ligą i̇̀šverta į viršų Krs.
ǁ DŽ išpilti (apie prakaitą): Suklostykit jį, kad prakaitas gerai išver̃stų Lkš. Pakartojo tėvam tokiais žodžiais, nuo kurių ir juos išvertė prakaitas Vaižg.
| refl.: Dirba, net prakaitas išsiver̃tęs Snt.
14. tr. Rtr, DŽ1, KŽ padaryti iškilų, išgaubtą, platų, storą, išpūsti, iškelti, padaryti išputusį, ištinusį, išbrinkusį, išpampusį: Paduosi miežinės košės – iškabino dubenį ir eina pilvą išvertęs J.Paukš. Drūkčiausis, pilvą išver̃tęs vaikščio[ja] Trk. Guli pilvus išvertę LTR(Bsg). Prislandžioja visą dieną, o tada guli pilvą išver̃tę LzŽ. Daugybė žuvų buvo jau nutroškę, todėl jos plaukė baltas, melsvas papilves išvertę L.Dovyd. Elektrą paleida, žuvės tik pilvus i̇̀šverta i̇̀šverta – užmuša nabageles Krš. Sėdi dublį išver̃tus ir kamandavoja Žl. Guli bambą išver̃tęs, o man dirbt! Lel. Tinginė, subinę išver̃tusi gulėjo Krš. O kad jum griausmas, guli uodegas išver̃tę, miega! Gdr. Šeštadienio vakarais į vakaruškas lekia, šoka, dainuoja krūtinę išvertęs J.Paukš. Pilvą atpūtęs, kaktą išver̃tęs stovi ir žiūro Pv. I mauna sau su vėjeliu kuprą išver̃tusi Nmk. Kaklus išvertę seniau liuobam dainiuosiam Dr. Tupi kap karvelis išvertęs gūžį ant stogo LTR(Auk). Stovi dantis išver̃tus, akis primerkus Pv. Kalėjimo kieme dantis išvertęs kaip šuo prieš saulę sėdžiu V.Mont. Šunys lekavo prie savo būdų, išvertę ant ištiestų kojų liežuvius M.Katil.
| refl. intr., tr. DŽ1: Nuo bulbų tik pilvas išsiver̃čia Klt. Atsikragino, pilvą išvertusys S.Čiurl. Sraiginė[ja] po miestą, pilvą išvertęs[is], neemas darbo Šts. Plačiasnukiam pilvai išsiver̃tę kap bačkos DrskŽ. Telyčia priryja kai bakanas, tik išsiver̃tus visa Klt. Pabąla jo pirštų krumpliai, išsiverčia kaip virvės gyslos V.Bub. Guli ir šiaudų kūlį turi, ir taip prisispaudęs, kad net rankos mėlynos, o gyslos tai kaip botagai išsivertę LTR(Kp). Suimk šitep ranką, gyslos išsiver̃s ir skaityk (buriant iš rankos) Kpč. Ma[n] bitis įgilo – lūpa tik išsi̇̀vertė Jrb. Tokia sustumtinė – pilvas, papai išsiver̃tę Rdn. Tešmenai išsiver̃tę (labai dideli) karvių Klt. Išsi̇̀vertė po pažastuke guzas ir mirė Kč. Toks guziokas an sprando išsi̇̀vertė Šmn. Guzai ant kojų išsiver̃tę, net koki mėlyni Dg. Kaklo nesopėjo, tik guzas čia išsi̇̀vertė Slm. Ant pirštų išsiverčia keletas rauplių Vaižg. Gumbai išsiverčia N. Vyram išsiver̃čia kyla Všn. Plonė trūkus, išsiver̃tę žarnos Klt. Jo neperrėksi, kad ir šikna išsiver̃s Švn. Kap ateina pavasaris, tai gyvulėliai būna toki kūdukai, kad jų būna tik skobos išsivertę Lp.
| Guli [lydekaitis] išsivertęs pilvą oran, vėdenas šiltoj dienoj Strn. Eina mergos mieste papus išsiver̃tusios Rdn.
ǁ išberti (šašais, spuogais): Davė šalavijų, ka į viršų tymus išver̃stų Vn. Tymai buvo išversti̇̀ Pj.
| impers.: Vaikiuką spaugais i̇̀švertė Grnk. Visą kūną išvertė spuogais Kv. Jam kojos nušalo, pūslėm i̇̀švertė Krs. Nuo tų tavo liekarstų man visą burną plėmėms i̇̀švertė Vkš. Nuo rūgšties vaiką spuogais išver̃s Rm.
ǁ LL299, Š, KŽ plačiai atverti, išplėsti (akis): Akes didelės, i̇̀žverstos, buvo graži [merga] Drsk. Kai tau sarmata, visada akis tei[p] išverti̇̀ Slv. Ka i̇̀švertė akis, maniau, ka suės Ps. Tiek rėkia, neėda, išver̃tę akis žiūria [gyvuliai] Slm. Karvė net akis baltas išver̃čia, kaip šiūpteriu lazda Klt. Iškorė liežiuvius, akis i̇̀švertė tos telyčytės ir išstipo Trgn. Žiūriu – zuikis miega išvertęs akis Rm. Išver̃čia [bulius] akis krauju pa[ė]jusias Alks. Žiūro akis išver̃tę [pavyduoliai], ką dirbi, kur eini Drsk. Ko spoksai akis išvertęs? Pln. Laurinaitis pastatė ant stalo jau atkištą butelį, akis aukštyn išvertė ir sunkiai atsiduso LzP. [Asilas] pasikėlė ing puikybę: ausis aukštyn pastatė, nosis išpūtė ir akis išvertęs ėjo Tat. Plačiai akis išvertusi, [Severja] veizdėjo į vyriškį ir spiegė, kaip šunų apnikta mažmergė, neturėdama kuo gintis Vaižg. Visi jie bėgo akis išvertę, išsižioję ir spiegdami: – Valio mūsų karalius! A.Vaičiul.
| prk.: Debesis nulėkė, ir vėl saulė išver̃tus akis žiūria Slm. „Maisto produktų parduotuvė“ – akis išvertę, sočios raidės šaukia nuo iškabos L.Dovyd.
^ Ko žiūri, kai pelėda akis išver̃tus Kp. Išvertęs akis, kap vilkas grikių apsiėdęs LTR(Mrs). Išver̃tęs akis kap kukulius Plv. Išvertė kaip jautis savo bum̃bulius Gg. Apie vilką nekalbėk, tik akis išvertęs žiūrėk KrvP(Mrc).
15. intr. daug išaugti, išlįsti iš žemės: Linai išvertė, išdygo visi vienkart, vos palijus Gršl.
| refl.: Daržely po lietaus išsi̇̀vertė išsi̇̀vertė, misliau, kad astrai, o čia žolės Slm.
| Stovi ropės išsiver̃tę tik, ažderėjo šiemet Klt.
16. tr. ištraukti (akį mezgant virbalais ar neriant vąšeliu): Grėblianagė, nebegalia akies išver̃st Svn. Va čionai su kabliuku ir mezgi, vėl apsuki siūlą, ir vėl čia va išverti̇̀ akį Kp. Viena išverstà, viena geroji [akis] mezgama Aln.
17. refl. DŽ1, KŽ smarkiai, su triukšmu išeiti, išbėgti, išvažiuoti, išsiveržti: Po valandėlei girdėt buvo, kaip jis su Ickum susivaidyjo, spjovė ir išsivertęs per duris trinktelėjo jas ir išėjo Vrp1891,20. Tėvas išsivertė pro duris J.Avyž. Garai ir tvankuma prisikimšusiame kambarėlyje tiesiog dusino. Išsiverčiau lauk M.Katil. Kūlvirtais išsiverčiau iš Gyvakarų karčemos K.Bor. Iš bažnyčios išsivertė minia žmonių J.Paukš. Ka mausu bukulą į kuprą, kūlvirsčiais išsiver̃si lauko[n] Krš. Išsi̇̀vertė, kai akis išdegęs, kūliais pro langą Tr. Pasiėmęs [muzikantas] lazdą, kai rėžė velniui per galvą, kad tas dvilinkas išsivertė iš karčemos LTsIV497(Brt). Suerzintos skruzdės išsiverčia laukan Blv. Palaiminę [jaunuosius] visi išsiverčia laukan ant atšlaimo LTR.
| Nuo vakarų iš už miško ūmai išsivertė toks papilkęs debesiukas kaip geras sermėgos skvernas L.Dovyd.
| prk.: Aš stačiūkas, kartais ir žodis koks išsiverčia nereikalingas LzP.
18. tr. N, K, A1884,348, LL91, Rtr, DŽ, NdŽ vienos kalbos tekstą išdėstyti kita kalba: Vienas žodis be pavyzdžio sunku išversti J.Jabl. Knyga buvo parašyta vokiškai, aš ją i̇̀šverčiau lietuviškai Š. Lietuviškus žodžius į lenkų kalbą A. Juška žodyne išvertė trumpai, lakoniškai LKV170. Žodį žodin išver̃sti KŽ. Sunki knyga. Skaitysime dviese, o aš tau išversiu ir aiškinsiu J.Sav. Išverstinas Ser.
| refl. tr. DŽ1: Iš Čechovo kūrybos turime išsivertę daugiausia jo pjesių K.Kors. Jie ir bažnytines giesmes tiktai iš vokiečių teišsiverčia I.Simon.
19. refl. J.Jabl(Kp), NdŽ, KŽ sugebėti pragyventi, susitvarkyti, kad užtektų, apsieiti, išsimaitinti: Visi galia čia kai kada ir gerai išsiversti A1885,23. Gal kaip nors lig pavasario išsiver̃sime su pašaru Š. Kaip tu išsiver̃si tais pinigais? DŽ1. Sunku išsiver̃sti visiem namie, tegul eina svietan Ktk. Iš ko da jy išsiver̃čia? Skp. Pasvaliečiuos seniau nei vienas gaspadorius be linų neišsiver̃sdavo Skrb. Kiek tų krautuvių, i kaip anos išsi̇̀vertas Krš. Kap nor išsiver̃sim su duonele Pns. Pyliavos, pastotės. Vienu arkliu neišsiversi, tarpais teks antrą skolintis J.Avyž. Šį vakarą tau teks kaip nors išsiversti vienam J.Gruš. Knygos nors ir geras daiktas, bet gyvenime ne visuomet su jomis išsiversi S.Čiurl. Žiemą išsivers sušalusiomis bulvėmis ir pienu rš. Išsiver̃sti iš nedidelės ūkės buvo sunku Slv. Matyt, nebgalėjo išsiver̃sti, ka pardevė [trobą] Krš. Išsi̇̀verčia dar̃ žmones, gyvulių dauges laiko, šeria Drsk. Išsi̇̀verčia šoferiai valdžios benzinu Žln. Kiek davė ganyklės, turi išsiver̃st Sdb. Kai kas tik gyvuliais išsiver̃čia Gs. Patys gydomės namuose, bet kažin, ar išsiver̃sim be daktaro Krs. Apsvarsto Adomas šiaip ir taip, o be paskolos neišsiversi L.Dovyd. Paimsi gražų abrozą (gražią merginą), ale neturtingą, kai[p] išsiver̃si? Jd. O daba be traktoriaus nebgal beišsiver̃sti Bdr. Visai be riebalų išsiversti negalima, nes kai kurie patiekalai būtų neskanūs rš. Gana aš verčiausi visokiais varsteliais, o tik n’išsi̇̀verčiau našlelės rankelių JD758. Dabar ir susiedai matė, kad senelis gerai išsivertė kalnus ažusėjęs BsPII206(Jž).
ǁ išgyventi kur, atlikti: Šįmet gal išsiver̃sma dar čia, gal nevers trobų Rdn.
ǁ NdŽ prk. išsipainioti, išsivaduoti iš kokio nemalonumo: Žmones pažįstam iš to, kaip išsiverčia jie sunkiose būklėse J.Jabl. Ir kažin kaip jaunieji Balsiai būtų išsivertę iš tų sunkumų, jei ne du atsitikimai, palengvinę jų buitį V.Myk-Put. Ir nebeišmanau, kaip čia dabar man išsiversti iš tų sunkumų MPas. Būk tada gudrus ir išsiversk kad nori! Blv.
20. tr. M.Valanč, JR75, BŽ76, NdŽ, KŽ pelnyti, užgyventi, uždirbti: Marti iš kiaušių būtum išver̃tusi pinigus J. Ar daug išverti̇̀ par dieną? J. Čia žmogus, maža pinigo turėdamas, nieko neišversi J.Jabl. Iš tų markių mantos neišver̃si Šts. Matysma, ką čia išver̃si iš tų rašymų DūnŽ. Ką čia iš seno beišver̃si? Pj. Ką aš iš jo išver̃suot, iš to gėrimo, aš pavalgiusi esu Tn. Šimtai, tūkstantės, o ką išver̃si iš tų popierių Krš. Čia ant tų kelių dešimtinių nieko neišversi Žem. Sūnelis kaip buvo ulžis, taip ir pasiliko. Nieko gero išver̃sti iš jo tėvas negalėjo P.Klim. Jaunikaitis išpardavojo [drabužius] ir daug piningų išvertė BsPII50. Pačioje Rusijoje yra jau toki mažieji ūkiai, kurie už vištas ir kiaušinius tūkstančius rublių išverčia Pt. Šis globojo visą jo turtą, išverstus pinigus siunčiojo Sibirijon Vaižg. Bet nieko gero jūs iš to neišversite, jeigut neturėsite darbūse jūsų iš dangaus palaiminimo IM1862,45.
21. refl. išsiperėti: Kraigan išsi̇̀vertė žvirbliukai, maliukai, dar̃ kur nusidėj[o], tik patinėlis vienas lakioja Kpč.
22. tr. Trgn, Žb išmainyti: Kad ana neišver̃s šito arklio, tai pavasarį neturės kuo dirba Ut. Tai man dabar reiks visas penklitis išverst Pnm. Išver̃sti arklį KŽ(Š).
| refl. tr. Žb: Būt gerai išsiver̃st kitas arklys Trgn.
23. refl. Žrm, Nč išdykti: Išsiver̃tęs vaikas Mrc. Per daug, dukrele, išsiver̃tus Vrn. Mūsų vaikai jau išsi̇̀vertė ir nebeklauso tėvų Kls.
^ Išsiver̃tus kai diedo botagas Pls. Išsiver̃tęs vaikas kap čerčiūtis (velniukas), būt nemožna Vrnv.
24. tr. išlenkti, išlankstyti, iškraipyti: Tu ma[n] peilį i̇̀švertei! Vv. Išversti tekiniai diktesni Šts. Jei ašmenis [vilyčios] išversi, su pačiu gelžgaliu nėko nebnuveiksi S.Dauk.
25. tr. duoti grąžos: Bilietas nebrangus, iš penkių auksinių dar i̇̀švertė Dglš.
◊ aki̇̀s išver̃sti
1. DŽ1 labai nustebti: Ko i̇̀švertei aki̇̀s, a žmogaus nematei? Ėr. Kap ką tep ižgirstu, ir aki̇̀s i̇̀žverčiu Onš. Žiūro aki̇̀s išver̃tę, nesupranta dzūkiškai Drsk. Senis išvertęs akis žiūria, sakau, radau, mazgas guli pinigų Slm. Verkiu, žiūro vaikai akelès išver̃tę DrskŽ. Žiūri į mane akis išvertus, rodos, kad nežinotų KlK8,67(Jnš). Baltrus išvertė akis ir norėjo eiti, bet Kastė jį sulaikė V.Mont. Svetimos šalies žvirbliai išvertė akis: iš kur čia toks pilkis atsirado? L.Dovyd.
2. supykti: Ašian barkšt par ranką, o ano[ji] i̇̀švertė aki̇̀s Pnd. Aki̇̀s tik i̇̀švertė ir kaip puls ant manę Krs.
3. ginčytis, prieštarauti: Ginčinasi, tik i̇̀šverčia aki̇̀s KzR. Ginčijasi [vaikaitis], aki̇̀s jau i̇̀šverčia toksai Prn. Žinai, koki jauni, pasakai ką, tik aki̇̀s i̇̀žverčia Drsk. O o daba vaikai: akès išver̃tę kaip velnuičiai! Krš.
4. išsigąsti: Tas karalius aki̇̀s i̇̀švertė (ps.) Ar.
5. nublukti: Medžiaga jau išvertė akis KlK8,75(Lnkv).

aki̇̀s išver̃tęs
1. įžūliai, akiplėšiškai: Žiūro aki̇̀s išver̃tus, – ko nori DrskŽ. Meluoja akis išvertęs Gs. Netikęs vaikas – prieš visus išvertęs akis Ėr. Aki̇̀s išver̃tę tik puola Drsk.
2. supykus, piktai (pulti, šokti): Puola aki̇̀s išver̃tus Bb. Nešok aki̇̀s išver̃tęs Ds. Tai tik kap atlėks aki̇̀s išver̃tus toj šeiminykė Srj. Eina aki̇̀s išver̃tus, su visais baras Lb.
3. sunkiai, smarkiai (ką daro): Dirba jis aki̇̀s išver̃tęs, kiek tik valio[ja] Jrb. Kam buvo šilta – numetė kailinius, nusiėmė kepurę ir dirbo akis išvertęs rš.
4. labai garsiai (šaukti, rėkti): Girtas, aki̇̀s išver̃tęs šaukia KzR. Tegul mañ kas noria tardo, aš išver̃tus aki̇̀s rėksiu Slm. I kroka aki̇̀s išver̃tus NmŽ.

bulès išver̃tęs smarkiai, piktai (šaukti): Direktorius kai pasiuto, bulès išver̃tęs tik rėkia Str.
gérklę (gamari̇̀nę) išver̃sti DŽ1 garsiai šaukti, rėkauti: Liežuvininkė buvo, ger̃klę išver̃tus ejo Krš. Anądien kad i̇̀švertė gérklę ant ūlyčios, kam jai naktį ganyt Slm. Pasiutusi, amžinai gamari̇̀nę išver̃tusi! Rdn. Tos bobos amžinai gamarinès išver̃tusios! Krš.
gérklę (gamari̇̀nę) išver̃tus DŽ garsiai, smarkiai, kiek gali (šaukti, rėkti): Šauka ger̃klę išver̃tusios Šts. Prisisprogęs, šauka ger̃klę išver̃tęs Krš. To[ji] išver̃tus gérklę kad rėkia, kad rėkia! Slm. Ko čia rėki gérklę išver̃tęs, negali žmoniškai pasakyt Brž. Tas ramina, o to[ji] neklauso, rėkia išver̃tus gérklę, net apsiputojus Krs. Kroka krupuitis, ger̃klę išver̃tęs Krš. Kroka gerklès išver̃tusios, bjauriai dainiuo[ja] Krš. Taip gražiai smulkiai juokas, net ger̃klę išver̃tęs Krš. Pareis i kroksės gamari̇̀nę išver̃tusi Krš. Gaidžiai giedojo išvertę gerkles A.Vencl.
į áikštę išsiver̃sti išaiškėti: Dievai bežino, ko dar neišsivertė aikštėn Vaižg.
į niekùs (į nėkùs) išver̃sti išpaikinti: Tai ta pardykėlė mūsų mergučę į niekùs i̇̀švertė Skr. Ìšvertė vaiką į nėkùs, geriausis buvo Krš. Vienturtis, į nėkùs i̇̀šverstas Krš.
į šveñtą dvãsią išver̃sti pataisyti, gerą padaryti: Ìšvertė į dvãsią šveñtą, atkratė nu gėrimo Krš.
į vélnius išsiver̃sti pasidaryti nedoram, išdykti: I gerų tėvų vaikai į vélnius išsi̇̀vertas Krš. Į velnius išsivertė, nedirba nėko Krž.
iš klùmpių išver̃sti Snt užmušti, nužudyti; numarinti: Pernai jį iš klumpių išvertė KlK24,61(Vrn). Tokį stipruolį liga i̇̀švertė iš klùmpių PnmA.
iš pėdų̃ išver̃sti sutrukdyti: Neatgrasysi nuo mano sumanymo, neišversi manęs iš pėdų: pirksiu laikraščių ir knygų, skaitysiu ir kitiems dalysiu Žem. ×
iš [sàvo] skūrõs išsiver̃sti Šlčn pasikeisti: Anys išsi̇̀vertė iš skūrõs (sugudėjo) Rod. Vaikas išsiver̃tęs iš sa[vo] skūrõs, nežino, kurioj paroj būna Arm.
iš šaknų̃ išver̃sti
1. išnaikinti: Ižversk iš šaknių visus piktadėjus KN64. Išver̃sti iš šaknų pasauly įsivyravusią tvarką NdŽ. [Piktybę] per pataisymą ižg šaknių išverskime DP428. Mums … [neprieteliai] grumzdžia … tavo švenčiausią teisę ižgi šaknių išverst PK141. Išversiu iš šaknies neteisybes brš.
2. nepripažinti, paneigti: Dievą i̇̀švertė iš šaknų̃: nėra i nebuvo Krš.

išverstà gerklė̃ labai gobšus: Kito išverstà kai vilko gerklė̃, nežino kur dėtis Klt.
išverstà rankóvė
1. kas dažnai keičia pažiūras: Anys tokie – išverstà rankóvė LKKIII122(Grv).
2. iškreiptas žodis: Mūs ūtarka pilna išverstų̃ rankóvių Dv.

juokai̇̃s išver̃sti pašiepti, išjuokti, šaipytis iš ko: Kai nebegali parginti visiems aiškaus fakto, tai mėgina visa juokais išversti ir jais suniekinti savo priešininką A.Sm.
[sẽną] káilį išver̃sti (išsiver̃sti) [į añtrą pùsę] DŽ1, Vrb pakeisti pažiūras, įsitikinimus, prisitaikant: Gal tu i̇̀žvertei sẽną káilį, kad neateini? DrskŽ. Pavirto į latvius Rygo[je] – lietuviai greit káilį i̇̀šverta Krš. Kaip moka káilį išver̃sti į añtrą pùsę! Šv. Išsiver̃tusi káilį, žinom, kad iš bagočių Krš. Išsiver̃tę káilius, tokie čia i lenkai! Rdn.
kai̇̃p i̇̀šverstą pir̃štinę labai gerai: Nėr ko slėpt, nes visi kaip išverstą pirštinę pažįstate Jurgį Plioplį rš.
kélnes išver̃sti euf. atlikti savo reikalą: Eisim, vyrai, kélnes išver̃st Alk.
kepùrę išver̃sti pakeisti pažiūras: Dešinys dešinys, žiūrai – ir išver̃tęs kepùrę Brš.
kóserę išver̃sti garsiai šūkauti, rėkauti: Koserė̃ išverstà, rėkia girtas Drsk.
krãmę išver̃sti pūstis, didžiuotis: Kas par poni, eina krãmę išver̃tusi Rdn.
liežùvį išver̃sti apkalbėti: Jonušėnė liežùvį išver̃tusi tik i vaikščio[ja] Sd. Ka išverta ans liežuvį, jei nori, bėk kur galvą susiėmęs Vvr.
márškinius išver̃sti (išsiver̃sti) [ant ki̇̀to šóno] pakeisti pažiūras prisitaikant: Márškinius an ki̇̀to šóno i̇̀švertė: buvo raudoni, dabar mėlyni Pg. Norėjo dirbt i buvo márškinius išsiver̃tęs Krš.
nasrùs išver̃sti smarkiai šaukti, loti: Ìšvertė nasrùs kaip mintuvus Krtn.
nósę išver̃sti didžiuotis: Eina nósę išver̃tusi, i tegul einie DūnŽ.
pãmušus išver̃sti pakeisti pažiūras prisitaikant: Tas irgi pirma buvo toks dievotas, o dabar visai pamušus išvertė Škn.
per gálvą išsiver̃sti šiaip taip išbūti: Gal šį mėnesį ir išsivers per galvą [su pašaru] KlK14,88(Jnš).
pūgàs išver̃sti prišėlti, pridūkti: Kokias pūgàs išver̃s [vaikinai] vakarais, baisu! Jdr. Žanydamos kokias pūgàs i̇̀švertė! End.
rankóvę išver̃sti (išsiver̃sti) pakeisti įsitikinimus, pažiūras prisitaikant: Kitas, žiūrėk, pasdaro lenkas, i̇̀žverčia rankóvę DrskŽ. Visi Azierkai išsiver̃tę rankóves – gudai, lenkai Drsk.
sermė̃gą išver̃sti prisitaikant keisti pažiūras: Sermėgàs i̇̀švertė, i geri yr Sd.
vi̇̀durius išver̃sti išvemti: Ìšvertė visus vi̇̀durius DrskŽ.
paišver̃sti, paišver̃čia (pai̇̀šverčia Lz), pai̇̀švertė (dial.) tr. Pst išrauti, ištraukti su šaknimis: Pai̇̀švertė visus krūmus LzŽ. Pai̇̀švertė akmenis, kad laukas čystas būt Pst.
nuver̃sti, nuver̃čia (nùverčia), nùvertė tr.
1. Rtr jėga ką stačią paguldyti ant šono, pargriauti, parmesti: Paskiau nùverta tą kiaulę ant velkių, sukimba visi, nu to tvarto i parveža Kl. Užmušė žvirblelį, užplumpino, nuvertė ant šono, nupumpino LLDI280(Kp).
| Kaip tvėrė [vėjas], nùvertė pusę stirtos Avl. Tai vėjas naktį buvo, žaginį nùvertė Klt. Nepastatysi, kad stačiai, ale vis nuver̃s šonan [vėjas laivelį] Aps.
| refl. ŠT26: Kai paimsiu brūklį, tai trilinkas nusiversi Lkš.
ǁ Rnv, Vkš, Ėr, Rod nukirsti parguldant: Nùvertė beržą Rk. Pusę miško nuvertė rš. Kaip žali dobilai nuo dalgės nuversti, teip mūsų broleliai vainelės pakirsti LTR(Sv).
| Šiandiej nùvertėm pustrečio aktaro dobilų Plm.
ǁ Adm nužudyti, papjauti: Ką ne tokį žodį pasakei, ateis naktį i nuver̃s Plt. Mažne būtų muni nūver̃tę – šovė Žv. O kareivis kvinkt kvinkt i nùvertė abudu Btg. Šerną nuver̃tus, tai mėsa gera Krkn. Tokią stiprią jauną motrišką nùvertė kaip žagą Trk.
ǁ refl. menk. numirti, nudvėsti: Nedirbsi, badu nusiver̃si ir nuogas būsi Graž. Jei išgyja, tai išgyja, jei ne, tai nusi̇̀vertė Snt. Nežinau, katras nusiver̃sim pirma Vlkv. Baisus nuostolis, ką diedas kokis nusi̇̀vertė (iron.) Krok.
ǁ refl. nudvėsti, nusibaigti: Jei nusiver̃s koks paršas, sumokėsi dvidešimt rublių Kbr. Kaip ji nustvėrė lazdą, kaip davė tam gaidžiui, tas tuo ir nusivertė BsPIV78.
2. K, Š, KŽ numesti, nublokšti žemyn: Katė puodą nùvertė nuo suolo NdŽ. Patamsy nepamačiau puodynės ir nuverčiau nuo lentynos LTR(Klov). Teip tas purmonas, nusėdęs nuo sėdynės, nuvertė [vežimą] į ravą LTR.
| Kokį traukinį reikėjo nuver̃sti nu bėgių, tuokart tu būtumi vaduoto[ja]s Trkn.
| refl. K, DŽ: Vežimas į griovį nusi̇̀vertė NdŽ. Mažai betrūko, kad Vitkienė, besikraipydama kaip kielė, nusiverstų nuo kėdės ir išsinertų antrąją koją M.Katil. Čia katukas rėkia: lipo nuo aukšto ir nusi̇̀vertė žemyn Graž. Beveik kūliais nusivertė nuo medžio gudas V.Piet. Matėm, kaip bokštas nusi̇̀vertė Slč. Bevažiuojant pradėjo antvožas kilt; tuo tas antvožas nusivertė ir jau negyvėlis atsisėdo BsPIV53.
ǁ nustumti iš viršaus žemyn: Iš Pyvesos atsivežė šlapio šieno, tai paviršį nùvertė Slm. Stirtos seniau būdavo laukuos, tai kiek sulaužei šitų baslių, paki nuverti̇̀ viršų šitą, gal pusė metro ledo Kp. Nuver̃sk šieno gal kiek – karvelei, telyčiai, pakratam Mžš. Paskiau, kaip išdžiūna, ant žemės nùverta [linus] End. An gremdymo šiaudų ar šieno nùverčia, kad gerai išdžiūtų ir drūtas būtų DrskŽ.
| refl. tr.: Nepešiu, ale nusiver̃siu [šieno] Sdb. Kad nors duotų nusver̃st nuo stirtos [pašaro] Adm.
ǁ nuleisti: Mašina tais bortais nuverstai̇̃s karstuo padėti Sd.
| refl.: Šita sopkutė i gerai gulėt: tas galas, še, nusi̇̀vertė, i gerai Jrb.
3. Krt, Trk nulaužti, išgriauti: Liepą vėtra nuvertė Vj. Šitie, katrie nùvertė [kryžių], tai patys žuvo, užsimušė, matai, kaip yr Slm. Išsišoko toks krupis kryžių nuver̃siąs Krš. Nùvertė juos (stulpus), perstatė, būt ir tep susnaikinę, sugriuvę Sn. Tvoras nùvertė visur mieste Jrb.
ǁ Lk su jėga nuplėšti: Žudėjo lenciūgą ir nùvertė [bokštą] Žrm. Par Didįjį karą buvo pašovę [Nemakščių bažnyčią], bokštą nuver̃tę Nmk. Nùvertė bažnyčios bokštus, nudraskė Yl. O anas, kap insispyrė kojom kaminan, ir nuvertė kaminą LTR(Rod). Kad tu nepriimsi, aš su ragais užkabydamas stogą nuversiu, balkius išmėtysiu, ir tu nebeturėsi Sln.
| Ir padarė išgąstį jų pulke, ir nustūmė (viršuje nuvertė) ratus nuog jų vežimų BB2Moz14,24–25.
| Audra stogą nùvertė DŽ1. Užeita perkūnai, žaibas, tokie skaudi̇̀ – stogus nùvertė Rsn.
ǁ Š, LL215, NdŽ, Trkn nugriauti, išardyti: Liepia mūrus žemėn nuversti ir pilę uždegti S.Dauk. Nuversi̇̀ man trobą pamūrę kaldamas (senelė juokiasi iš vaikaičio) Drsk. Jau nùvertė [šiaudinius stogus], dėjo šiperius arba plyteles Kpr. Svirnelį nùvertė, supielavojo, tai malkų visai žiemai Skdt. Nùvertė malkom šitą pirkelę Klt. Nùvertė traktoriu [bažnyčios bokštą] Pls. Tą [namo sieną] nùvertė ir dėjo par nauja Plvn. Nùvertėm tą didelį pečių DrskŽ. Julia tokia [pikta], kad atejus ir pirkią nuver̃s (juok.) Mrc. Aną kalną traktorius greit jau nuver̃s KlbIII22(Lkm). Jis vienu pečiu kalną nuversdavo, o kitu vėl atstatydavo į tą pačią vietą LTR(Tt).
| Ka vė[ja]s užejo pūsti, pradėjo daržinę girgždinti, sakau – tegul, a nūver̃s Lkv.
^ Dirba kaip kalną norėdamas nuversti LTR(Krtn). Duok kiaulei ragus, nuvers ir dangų Krč.
| refl. tr.: Liepė triobas nusiver̃st i kraustytis Jrb. Daug buvo [sodybų], dabar nusi̇̀vertė visi Krč. Atsistato parsivežtą svirną: kolkozas buvo pasiglemžęs, nusiver̃tęs Rdn.
ǁ sužeisti, nubrozdinti: Ka davė nu to vežimo, i nùvertė skūras nu alkūnių Ub. Jį ir basą kankino, ir pirštus (nagus) nùvertė Graž.
| refl. tr.: Antakį jau buvau nuver̃tęs[is] Krtn. Kaip puolęs nu krosnės, kaktą nuver̃tęs[is], nuvožęs Šts.
4. J, LL123, KŽ nuridenti, nustumti: Jie negalėjo nuver̃sti nuo kelio drūtų rąstų NdŽ. Nū̃verta tą akmenų krūvą toliau, į kitą krūvą párkrovė Lk. Tas meškaausis tuo tą akmenį kaip plunksną nuog angos nuvertė toli BsPIV274.
| prk.: Turiu akmenį nuo jo sielos nuver̃sti NdŽ. Lyg akmenį nuo krūtinės nuvertęs atsiduso Aleksas J.Avyž.
ǁ išardyti: Civilinės vokiečių kapinės buvo, nùvertė jáis tę Vžn.
5. Rtr, End, Sd prk. nušalinti nuo valdymo: Karalių nuver̃sti nuo sosto DŽ. Jį įtarė stengiantis nuversti vyriausybę J.Jabl. Nuver̃sti monarchiją KŽ. Stipri opozicija stengėsi nuver̃sti valdžią NdŽ. Nuvertus Švitrigailą ir iškėlus Žygimantą, Lenkijos prašomas popiežius atleido Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorus nuo Švitrigailai duotos priesaikos rš. Valdžia visus verčia ir verčia, o jo nenùverčia DrskŽ. Par tą revaliuciją tas caras buvo nùverstas Žeml. Nuver̃s partiją! Ne jiems ją nuver̃st! Jrb. Aš liuobu sakyti, a jūs valdžią nuver̃siat, krūme būdamys? Skd. Tą mūs kolūkio pirminyką kai nùvertė, tai skyrė tų lėšų Všt. Pradėjo duot duot (kritikuoti), nùvertė viršaitį Bsg.
| Kai baudžiavą nùvertė, tada čia žemę dalijo Sug.
ǁ refl. žlugti: Ar išsivers Lietuva, a nusiver̃s, ka tvarkos nėr Krš.
6. ko daug pridėti, nukrauti: Skiedrom, pagaliais, pjuvenom, atlaužom nuversta ir nutrypta pakrantė ne vienam priminė žiemos ir ankstyvo pavasario darbus M.Katil. Nuversti̇̀ turgai [javų], imk tiktai Grnk. Stalai [turguje] uogų nuversti̇̀, kiek privilko bobos Rdn. Prieklėtys nùverstas sena geležia, niekas neperka Pc.
| Kulautuvą visą ledai nùvertė, medžius išrovė Vlkj.
ǁ gausiai apkrėsti (mėšlu): Nuverčia [mėšlu] savo arus vežimas prie vežimo, daržovės iš riebumo pradeda pūti dirvoje J.Avyž. Mėšlo nuverstà buvo, riebi žemė Rdn.
7. nupilti (apie prakaitą): Prakaitas nùvertė Kin.
8. impers. Krž nuberti (spuogais): Visą kūną nùvertė tokiais buburais Klp. Jis visas spuogais nùverstas Skr. Aiškiai prisiminė pajuodusią karpą ant skruostikaulio šalia dešiniosios ausies, ištįsusį smakrą, nuverstą violetiniais spuogais J.Avyž.
9. nuknisti, nurausti: Kiaulė visas bulbas nùvertė Rod. Prisodinau burokų, kurmis visą ežią nùvertė Upn.
ǁ nukasti: Su talka bulves nùvertėm, i gana Jrb.
10. Sut, N nugręžti, nusukti, nukreipti: Nuverčiu, nugręžiu SD218. Kad aš ant šono guliu, tik aš galvą aukšty[n] nenuver̃siu Jrb. Nuog mano bjaurybių nuversk veidą savo SGII23. Tasai kuodas kartais tiesiu sklastu perskirtas per vidurį galvos, o kartais nuverstas ant vieno šono I.Simon. Plaukus, susigulėjusius po kepure, pirštais išpureno, išbraukė, tada apgraibomis atsiskyrė skyrimą ir, pašlapindamas vandeniu, ilgai glostė, nuverstus į šoną lygino A.Rūt.
| prk.: Vienas pasako, kitas kiteip nuver̃čia Trgn. Paviršutiniškas pilietis dažnai mėgsta labai lengvai ir greit viską sau išsiaiškint ir būtinai į blogąją pusę nuversti rš. Nùvertė ant to [bėdą] Db. Kištis į svetimus darbus, ypač į tokius, kaip šitokius, aš suvis nenorėjau, dėl to nuversdamas viską ant brolio, nedaviau jokio atsakymo TS1902,10b(V.Piet). Pats padarė – man nùvertė bėdą Mžš. Pats vogė, o bėdą nùvertė kitam Rm. Pats sugadino, o ant manęs kaltę nùvertė NdŽ. Ka būtumi ben gėręs, būtumi nuver̃tęs kalčią [dėl ligos] gėrimuo, o negeri Krš. Būsuot nežinąs, nū̃verčiau juokais Pj. Ji viską juokais nuver̃čia PnmA. Bandė Kuprius juokais kalbą nuversti, tačiau nepavyko rš.
| refl.: Atsigulė, ant sienos nusi̇̀vertė i numirė Vdk.
| Jau nusi̇̀vertė šonan debesys, nue[jo] Klt.
ǁ nulenkti: Peilis į vieną pusę nùverstas – kai tik atitaisiau Jrb. Dėvi žmonos siūtą baltą elskį su plačia nuverčiama apykakle I.Simon.
11. prk. pakeisti: Visus mano samprotavimus vienu mosterėjimu nuvertė linkmeniškių žodis K.Būg. Nei vienas žmogus … tą tobulą paklusnystę savo paties syla išpildyti ir zokanui ganpadaryti negal dėlei prigimtojo grieko, kuriuo visa natūra žmogiškoji baisiai yra pagadinta ir nuversta MT50.
| refl. Sut.
12. laikyti ką kuo: Kitą suvis nuniekina, durnium nuver̃čia Klt.
| refl. tr.: Jis kvailiu savi nusiverčia LTR(Grk).
13. refl. Š nusigyventi: Nusi̇̀vertė visiškai arklius mainydamas Ds.
14. prk. daug ar efektyviai padaryti: Mes kaži kokių darbų nenùvertam Yl. Kokius čia jau mes didelius darbus nuvertėm, kuo mes jau taip labai galime didžiuotis? I.Simon. Jau septynios pasibaigė, jau gatavai pavakariukas, jau tu nieko nenuver̃si Šmk. Nuver̃sk (nupirk) man tą gražią kepurę Ėr.
| refl. tr., intr.: Nusi̇̀verčiau (nusipirkau) dviratį Ėr. Nusi̇̀vertė (nusigėrė) visai, užmigo jaunikis Snt. Kad tie batai nebūtų buvę nauji, tas kulnas būtų nusiver̃tęs (nusiplėšęs) – teip slydau Krt. Čia buvo nusiver̃tęs (nukritęs) [lakūnas] Brt.
ǁ refl. tr. suvartoti: Kaukas sunešė ropių (bulvių) daug – nėkaip negalėjo [gavėjas] nusiver̃sti ropims Prk.
◊ ant niẽkų nuver̃sti panaikinti, pragaišinti: Naikina savo brangią sveikatą, ant niekų nuversdamas savo sunkiai uždirbtąjį skatiką rš. Visą mano triūsą ant niekų̃ nùvertė Skr.
kálnus nuver̃sti daug padaryti, nuveikti: Vienas kalnų̃ nenuver̃si Ėr. Kálnus ans nùverta par dieną Kv. Ka tiktai būtumiam jauni, sveikatos turėtumiam, kálnus nuver̃stumiam Yl. O bėga, o skubina, atrodo, kálnus nuver̃s Dkš. Per tokį trumpą laiką kalnų nenuversi I.Simon.
nuo kóto nuver̃sti pargriauti: Vienas du sutašė (primušė), nuo kóto nùvertė Tr.
nuo pùspadžių nuver̃sti Ggr užmušti, nužudyti.
nuo sprándo nuver̃sti pašalinti (ką engiantį): Mes turime užstoti, jūsų galybę nuo savo sprando nuversti Žem.
sàvo vir̃šų nuver̃sti nugalėti, laimėti: Turėsiu aš savo viršų nuversti, nebijok! Žem.
paver̃sti, paver̃čia (pàverčia), pàvertė
1. tr. H, MŽ, K, M, LL112, L, ŠT299, DŽ, NdŽ, KŽ pargriauti, paguldyti, parblokšti iš vertikalios padėties ant šono, ant žemės: Tik paskutinę akimirką sustojau, paverčiau ant šono dviratį, nuplėšiau prie nugaros prilipusius marškinius M.Katil. Sukibę visi pavertė žabarų vežimą Žem. Kulbę an šono pàvertė Azr. Paversk viedrą prieš saulę – iškaitins Ktk. Surišti visas kojas [arkliui, sergančiam suskiu], kad nesispardytų, ir paversti ant šoną į skruzdyną LMD. Po valandelės aulį nu skylės atkėlusys ant vieno šono paverskiat, kad sieros garas išeitų S.Dauk. Mokintojas liepė vaikams tą svetį paversti ant žemės ir apkulti LTI19(Bs). Kai kitą kartą sudaviau, tai anas paskėlė, mane an žemės pavertė, keliu primygo LTR(Slk). Ka liūbam paver̃sti tą maišą an žemės kaip kokį paršą, ne kožnas tegalia pastatyti Sd. Kaip spyrė, aną pavertė po kojų, tuokart tie arkliai spardyti, trypti i pribengė žmogų End. Žmogus buvo stipras, tai maskolį pavertė po savim LTR(Slk). Kikeno ir spygavo merga, šiaudanešio pusbernio paversta ir kirkinama kaugėje M.Katil. Nepaversk tiktai vaiko, dailiai vaikščiokiatav Kl. Kam pàvertei vaiką, vaikas kroka! Pln. Didelio nei paver̃st, nei apver̃st DrskŽ.
^ Ir mažas kupstas didelį vežimą paverčia J.Jabl. Žalia varna papūtžandė paverčia poną ir mužiką (vanta) LTR. Lašai pilę paverčia (paršai žinda kiaulę) J.Jabl(Brž). Mažickas kap aguonos grūdaitis kaladą paver̃čia (blusa) LzŽ.
| refl. tr. Š, DŽ1: Mušė pasiver̃tęs ant žemės NdŽ. Pasi̇̀verčiau tą butelį ant šono Jrb. Pasiverti̇̀ avelę, kojas suriši ir pradedi kirpt nuo galvos Svn.
ǁ išvartyti: Pastatykim kruopą (truputį) pėdus, ba labai pàvertė vėjas LKKII207(Zt).
ǁ verčiant kiek pakreipti: Pàverčiau bačką, ale tik čiur čiur – vargiai tik teka Slm. Paverčiù šaką, nurenku nurenku avietes Klt.
| refl. tr.: Pasver̃sk lėkštę Aln.
ǁ refl. N, K atsigulti trumpam poilsiui, nuvirsti, nugriūti, pakristi: Dairosi į dangų, pasiver̃tęs aukštininkas NdŽ. Pasiversiu valandžiukei sode po obelim J.Avyž.
ǁ pjaunant, laužiant paguldyti: Vė[ja]s kartais i ąžuolus pàverta Pln. Daugel medžiagų pàvertė Pls.
| Daug mun pàvertė žolių su rugiais Krtn.
ǁ Tr, Srv, Vgr paskersti: Paver̃sma tą kiaulikę Kalėdoms DūnŽ. Šiandien pàvertėm meitėlį, turėsim sviežienos Š. Tokią kiaulikę paver̃tęs, valandikę galėsi stumties Krš.
| prk.: Giltinei reik mani pirmiau paver̃st, ka sūnų pakirto LKT161(Šlv).
| refl. tr.: Pasiver̃s kiaulę, lašiniai sprindininkai DūnŽ. Du lašininius pasi̇̀verčiam i suvalgom par metus Grnk.
ǁ sudraskyti: Senes avis pàvertė vilkai Smln.
2. tr. NdŽ verčiant išmesti, iškratyti: Ka parveždavom iš lauko, paver̃čiam nuo vežimo [javus] i kraunam į galą Bsg. Pašaly paversiù dobilus, i išdžius Klt. Kožnam po porą arklių vežimų paver̃s linus šukuoti Lnk. Tokį molį pàvertė, i par tą molį negali išeiti Jdr. Ant stalo garuoja paversta krūva ropučių I.Simon. Tave išveš ant kelio i paver̃s Jrb.
| prk.: Malburgo valdovas visos pilies turtus pavers tau po kojų rš.
3. tr. LzŽ viršutinę pusę sukeisti su apatine, apversti: Šieną da turim paver̃st Pls. Pradalgius paver̃čia, kad padžiūt [miežiai], in kito šono Klt. Razkratysiu, paversiù šieną Aps.
| Kap raudonagalvį indėjai burnon, liežuviu pàvertei, nulėkė Aps.
| refl. tr.: Turiu šieniuko pasiver̃tus, kad nor lietaus nebūt Btr.
ǁ NdŽ kiek paskleisti (knygos lapus): Pàvertė keletą lapų toliau DŽ1.
| refl. tr.: Pasiver̃sti knygą NdŽ.
4. tr. Aru15(Grv), NdŽ pakišti, pavožti po kuo: Ožka vieną [oželį] pàvertė po sietu, o kitą – po puodu (ps.) Dv. Prieš Velykas po kubilu paver̃čia, kas nepasnykauja (juok.) Aps.
5. tr. paarėti: Kap pàverti [bulvių vagas kasėjams], lengviau kast, minkščiau Btrm.
6. intr. impers. iškristi daug kritulių: Kad teip gerai paver̃stų, tai ant rarotų možnėtų rogėm nuvažiuot Pc.
7. tr. NdŽ panaršyti, parausti: Paverčiù paverčiù [drapanas spintoje]; regias, tegul prasivėdina Svn.
| refl. NdŽ: Pasi̇̀vertė po paduška i rado pinigus Dglš.
8. tr. N, L, Š, NdŽ, Lz pakreipti, pasukti, pagręžti į kurią nors pusę, kuria nors linkme: Kepurelė in šono paverstà tik, graži mergiotė Klt. Vienas paver̃skit galvą, už ragų laikykit, o kitas pilkit karvei vaistus Mžš. Kas tik kūlį (akmenį) paver̃s, tas galia važiuoti (ps.) Vyž. Šonais pàvertėm [spintą], ir ištilpo pro duris Všv. Būna, bernas išeina šokt, merga sunki, negalima paver̃st, maino mergą Arm. Kuolu liežiuvis stovi, nemožna paver̃st, paklibint Klt. Rodos, tik kaulai, o paver̃st [ligonį] sunku DrskŽ. Pagulės, įsopsta šonas ir šaukia: paversk Slm. Kartais jie (ūžesiai) girdimi tik pavertus ligonį ant kairiojo šono rš. Aš nepàverčiu nei pirmagalio, nei pastargalio Lp. Arklys sa[vo] mėsų nepàverčia (labai riebus) Arm.
| prk.: Panaudoju ant savo naudos, paverčiu, pagręžiu SD161. Jis valdyboj visai kitap reikalą pàvertė Prn. Vaikai klausyti nenori, jau nepaver̃si jų NdŽ. Kadai vaikai buvo paverčiami̇̀, kur nori, te paver̃čia tėvai Dglš.
| refl. Sut, NdŽ, Rod: Juzis tik pasivertė labiau ant šono, sumykė, lyg jam pilvą smarkiai skaudėtų, ir tyli J.Paukš. Nusikosėjo senis ant pečiaus, pasivertė, nukorė kojas Ašb. Kap pasverčiù, tada ir geriau Ad. Pàsverčiau anta šono ir atsibudau Drsk. Inlaužė groblą, pasver̃st negaliu Slk. Anas (meitėlis) nepasver̃čia, i ėda gulėdamas Klt.
| prk.: Visep gyvenimas pasver̃čia in seniną Dglš.
ǁ pakreipti (akis): Ale tik teip akis pàvertei, o burnos nesukai Drs. Ima vartytis, akutes pàverčia net, kap užeina [nuomaris] Kpč.
ǁ Prn pasukti atgal, keisti kieno judėjimo kryptį: Jis pavertė žirgą Liškiavos šalin V.Krėv. Paver̃sk arklį iš avižų Ss. Paver̃sk galvijus ant lauką Slm. Paver̃sk karves, ba jau eina miežiuosna Al. Paver̃sk karves nuog rugių Rūd. Su piemeniu keletas šunų, kurie paverčia avis Šlč.
| refl. tr.: Eik karvę pasiver̃sk Ūd.
ǁ refl. einant, važiuojant pakrypti, pasukti į kurią nors pusę: Anksčiau vilkų buvo daug, kur nepàsvertei – vis vilkai ir vilkai DrskŽ. Vasaros metu, net rytagonėmis, iš tolo jau kiekvienas girdi, kur skerdžius pasiverčia: ten ir šunys pjaunasi, ten ir kaimo vaikai rėkauja V.Krėv. Kur nepàsvertei, vis reikia degtinės Pst. Seniau jaunimo to pilna, kur tu nepasversi̇̀, o dabar iškrikę visi Dg. Kur tas vaikas pasi̇̀verčia, tę riksmas (ima peštis, erzintis) Prn. Jau joj kur pàsverčia, tai toli girdėt Vlk. Priemenelė mažuliūtė, nėr kur i pasver̃čia LKT392(Brsl). Užgirdo traukinį ir pàsvertė tan šonan Mrc. In katrą šoną pasver̃sit? Azr.
^ Kur sirata pasverčia, tę vėjas akyse pučia LTR(Mrc).
ǁ refl. daryti vingį: Nuog viešakelio pàsverčia kelelis ing jį Lp.
9. tr. kalbėti kitaip negu įprasta: Paver̃sti kalbą NdŽ. Ji nepaver̃tus savo kalbos, kalba žemaitiškai Rk.
paverstai̇̃ adv.: Ans paverstai̇̃ kalba, t. y. ne taip kaip pas mus J.
10. tr. R374, MŽ502, Sut, K, LL115,185,214, L, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ padaryti ką kitu, kitokį, pakeisti (pavidalą, formą, išvaizdą ar pan.): Žemė visus sulygina, į dulkę pàverta Eig. Už tai jis mane pavertė dabar elgeta – be vietos, sveikatos ir savasties J.Bil. Visą gražumą, visus lauko kvietkelius, katruos Viešpats Dievas suteikė par vasarą, nukirs plieno dalgele ir pavers šienan BM23(Č). Malkinė paversta vištide L.Dovyd. Pàvertė ledus į lytų Užv. Tą Šyšą pàvertė į kanalą Plšk. Pasivalgėm [žuvies], tujaus iškėlė vidurius, pàvertė į kietą, neturiu kur dingti Grd. Paverstą į vyną mano kraują gersi ir mane pajusi širdyje, giliai J.Aist. [Rūpestį] netrukus ing džiaugsmus paversma I. Javų vabalai, pelės, o ypačiai žiogai tytveik didę daugybę laukų į pūstynę pavertė Kel1879,175. Syvas džiaugsmo dūšios, iž dangaus jon įleistas, visokias kartybes paverčia ing saldybę neižsakytą SPII107. Tai regime Joniep šventamp, kuris kalinę pavertė sau ing bažnyčią SPI40. Pasileidimas, apsirijimas ir vynas širdį jiemus (žmonėms) atima ir juos ing bestijas paverčia DP277. Namus jų pūstu pàvertė DP50. [Dievas] pavertė akmenį ing versmę vandenų Mž462. Ir pàvertė žmogų per beprotį J.Jabl. Šventorių turgumi paverst neleisiu B.Sruog. O jūsų seną ir puikų dvarą pelenais pavers J.Gruš. Pranciškus atvirai grasino paversiąs Bagynus nuodėgulių krūva ir atsilyginsiąs už visas neteisybes V.Myk-Put. XIX a. pradžioje Vyriausioji Lietuvos mokykla paversta Vilniaus universitetu rš. Ak, sūnau mano, sūneli, kuo tu bepavertei mūsų namus… Vaižg. Tu iš dulkės sutvėrei visą žmonių giminę, į dulkes ir vėl paverti S.Zob. Paprastoji trupmena paversti dešimtaine Z.Žem. Televizoriuje elektriniai impulsai paverčiami atvaizdu rš. [Ginčai] paverčia žmogų į abejutį Blv.
| Siūlas geras – ar audimu paversi̇̀, ar mezgimu paversi̇̀ Rdš.
^ Pinigas ir netiesą tiesa paverčia TŽV594. Tai plepi boba – trupinį kalnu paver̃čia Dkš.
| refl. KŽ: Kibirkštė, kai užgęsta, pasver̃čia anglia kieta Kkl. Į ką mudu pasi̇̀vertėva! LKT193(Nm). Iš Endziulaitukės pasi̇̀vertė Jablonskienė LKT194(Grš). Kam savę pačiam už nieką pasiver̃st? Mžš. Į baidykles pasi̇̀vertė mergos, baisu veizėti Rdn. Gudriai ir budriai su visais bylavau, o durniu pasivertęs ne vieną apgavau D.Pošk.
ǁ teikti kitą pavadinimą: Jau kitaip pàverstas kožnas daiktelis Lb.
ǁ Sut, K, LL115,185, L, NdŽ, DrskŽ burtų galia suteikti vienai būtybei ar daiktui kitos būtybės ar daikto pavidalą, išorę, formą: Jis gali patsai pavirsti ar kitus paversti, kokiu panori – paukščiu ar žvėrimi V.Krėv. Ji (kerėtoja) man pasakė, kad, man esant kelionėj, mano pati pavertusi vergę į karvę, o vaiką į jaučiuką J.Balč. Vieną dieną [pamotė] pavertė juos juodvarniais ir įsakė skristi į kalnus, į negyvenamą pilį DvP198. Tep Dievas ją (bobą) pàvertė buselu LzŽ. Man’ motina buvo prakeikus ir varle paver̃tus LKT292(Kpr). Sesiule, aš tave paversiù utėle, o save – blusa BM460. Tada vieną sūnelį pàvertė berželiu, antrą – kleveliu, o trečią – ąžuolėlin, o dukrelę – erškėčių kelman LKT308(Ldk). Čia yra tas garsus šuva, aš manau, jis bus paverstas iš žmogaus J.Balč. Sako, visi gyvuliai yra Dievo sukurti, o arklys yra iš velnio paverstas SI55. Kad įmanyčiau, savo mergelę obuoliu paversčiau J.Jabl. Kad įmanyčiau, savo mergytę ant rankų nešiočiau, į žiedužį paversčiau KlvD68. Devyniagalvis … pavertė tave ir tavo dvi seseris ažu gulbes BsPII242. Oi, aš tave [, mergele,] paversiu in žaliąją rūtelę ir aš tave nešiosiu prie juodos kepurėlės LLDIII360(Eiš).
| refl. N, K, DŽ, NdŽ, Arm: Gaidžiu, būdavo, pasver̃čia aitvaras Sur. Ana pasi̇̀vertė apent į biesėnę Brs. Motera pasi̇̀vertė an medį Kkl. Velnias, pasivertęs pele, išgraužė laivo dugne skylę J.Jabl. Karvelis, pasivertęs į ešerį, kritęs į vandenį LMD(Sln). Ans mokėjo viseip pasiver̃sti Als. Ans (kaukas) par bitiną pasivertė Žg. Už viską gali pasiver̃st velnias, labiausia už aviniuką Žml. Aš pasiversčiau į gegutę, tai aš nulėkčiau pas močiutę BsO68. Tai aš nusieisiu į žalią girelę, ten aš pasiversiu raiba gegužele StnD13. O aš pasiver̃sčiau į pilką antelę, parplaukčiau par jūreles JV787. Aš pasiversiu į margą lydekytę RD34. Kunigas kaip ėmė šventyt, kaip ėmė maldas skaityt – ir pasivertė iš lydekos moteriškė BsPIV91.
11. refl. šiek tiek laiko turėti verslą, iš ko gyventi: Pasiver̃sti amatu, prekyba NdŽ.
12. tr. NdŽ kurį laiką versti į kitą kalbą.
13. tr. Alk, Pš palaikyti kuo: Jis nebuvo durnas, tik jį buvo paver̃tę už durną Smn. Aš gi paverstà durnavota boba Stk. Aną pàvertė į čystą beprotę, ana nebgalėjo pasirodyti į mokyklą Trk.
| refl. KzR, Skp, Pln, Gd: Ubagu pasi̇̀vertė, ėjo par kaimą i prašė duonos Vrt. Anie vaikščiojo visur, vaikščiojo, ubagais pasiver̃tę Varn. Kai tiktai sunkesnis darbas, tai i pasiver̃čia didžiausiu karšinčium LKT108(Tt). Stribokai pasiver̃tę miškiniais liuob eis, i kiek [miškinius palaikančių] pakliuvo! Krš. Geru pasivertęs, atejo duonos pirkti, visą laiką ponu statės Šts. Ir anai liepė būti ten dieną ir naktį, nebylei pasivertusiai DS64(Rs). Prieteliu pasivertęs, norėjo apgautinai suimti Judą I.
14. tr. KŽ užvaldyti: Jis miestą po savim pàvertė KII278. Ir papildykiat žemę, ir paverskiat ją po savimi BB1Moz1,28.
ǁ KŽ pavergti, pajungti: Ana tave pavers po savimi J. Vokiškieji raitelponiai prūsus po savim pavertė prš. Ir jis (karalius) atvadino visą savo ratą, kunigaikščius ir storastus, ir rodijo (tarėsi) tylomis (paslapčiai) su jais, pasakydamas jiemus save norintį visas šitas žemes po savo karalystės paversti BBJdt2,3. Mes tapėm po svetimuoju Viešpačiu per nevalę paversti̇̀ KII279. Po savo mace paverčiu (paversti N) R175, MŽ232.
| prk.: Tame išsilaikos prakilnumas ir šlovė krikščionių: prigimtį po savimi paversti, ponavoti ant kūno ir kraujo srš.
15. intr. pasielgti: Dievas kitaipo pavertė su manimi ir mano seserimi BB1Moz30,8.
| refl.: Kai vienas žmogus, tai kap nori, tep pasi̇̀verti Al. Jau ana apstašius, moka su kožnu žmogum kap reikia pasver̃st Rod.
◊ báltas aki̇̀s paver̃sti piktai pažiūrėti: Akis paver̃s báltas, paver̃s, pastatis [girtas], bijau baisiausia Klt.
į aũtą (į li̇̀ptą; S.Dauk, į šlúotražį) paver̃sti pažeminti, suniekinti, užguiti: Į aũtą pàvertė, apžergė aną – uošvėnė kala mala Krš. Žmogus į liptą paverstas VP51. Čystai žmogus į šluotražį paverstas Sln.
į niẽką paver̃sti; R418, MŽ565, S.Dauk
1. suniekinti, užguiti: Visagalis Dieve, kursai per smertį tavo sūnaus grieką ir smertį ing nieką pavertei Mž268. Yra tada ažu ką Viešpatį mūsų dėkavot, kuris teip baisų neprietelių mūsų įveikė ir su visu jį sutrynė ir niekan pavertė SPII71. Į nieką paverstà boba Ėr.
2. palaikyti menku dalyku, nevertinti: Sunkus nusidėjimas visus gerus darbus ir nuopelnus, per daug metų su didžiu prakaitu įgytus ir vertus didžios danguj algos, žudžia ir niekan paverčia SPI151.

į juokùs (juokai̇̃s DŽ1, Grž; Blv, juokù) paver̃sti palaikyti nevertu rimto dėmesio: Rimtą dalyką pavertėme beveik į juokus V.Kudir. Marcelei gal būtų įkyrėjusi tokia Baltaragio meilė, bet ji mokėjo viską juokais paversti K.Bor. Nieko, mama, mane ne taip lengva už uodegos sučiupti, – stengėsi viską paversti juokais sūnus rš.
juokù pasiver̃sti apsimetus juokauti: Drūktenis maž jau pykdamas, bet juoku pasivertęs riejosi su Lazdiene Žem. Žmogus daug ko gali pridirbti juokù pasiver̃tęs Krš.
kójas paver̃sti menk. numirti, nusibaigti: Ka nemylėtų, tai gal seniai paver̃tus kójas būčiau Trgn. Senesnių jau nebėr, pavertė kojas jau visi Ob.
liežùvį paver̃sti kitaip kalbėti: Nori jaunesniu būti, tai ir paverti̇̀ liežùvį Šd.
niẽkais (niekù NdŽ; R, R205,418, MŽ, MŽ273,565, N) paver̃sti DŽ, NdŽ
1. Ėr neparodyti pagarbos, paniekinti: Skaudu matyt, kaip lietuvininkai save nieku paverčia Kel1862,82.
2. Ch1Moz25,34 sunaikinti, pragaišinti: Dėkoju jums, dievai, kad mano tikslo, gyvenimo, kovos ir idealo nepavertėte niekais! J.Marcin. Niekais pavers visokią viešpatystę ir visokią valdžią, ir visokią galybę Ch11PvK15,24. Kas jam tą galybę davė, idant … visa niekù paverstų? DP205.

niekù pasiver̃tęs lengvai, be vargo (ko pasiekti): Vokyčiai džiaugdamies, jog jie nieku pasivertusys gavo pusę Žemaičių S.Dauk.
tóks paver̃tus, tóks pastãčius DŽ; S.Dauk;
tóks pàverstas; tóks pastatýtas; Sln, sakoma apie mažą storą žmogų.
už niẽką (už niekùs, užniẽk) paver̃sti
1. DS221 paniekinti: Tu už niekus pàvertei aną, t. y. apvergei J. Visų akyse … užgavai jos (gaspadinės) širdį, už niekus ją pavertei ir pasirodei dideliai nepabažna Sz. Jie mane užniẽk paver̃čia Vlkv.
2. pragaišinti, sunaikinti: Nereikėjo jaunas dienas už niẽką paver̃sti JV1030. Visi šitie iškalbinėjimai Dieviep už nieką bus paversti DP277.

žálčiu pasiver̃sti visaip išsisukinėti: Ateis laikas, atsiskaitysi su visais priešais, o dabar pasiversk žalčiu A.Vien.

×padver̃sti, pàdverčia, pàdvertė (hibr.) tr. paristi, paridenti: Sienolį tuinu reikia padver̃st (ps.) LzŽ.
parver̃sti, parver̃čia (par̃verčia), par̃vertė tr. K, NdŽ
1. Q573, R, R346,378, MŽ, MŽ463,507, D.Pošk, S.Dauk, Sut, N, J, M, Rtr, DŽ1, KŽ pargriauti, parmesti, parblokšti, iš vertikalios padėties ant šono, ant žemės: Ir jaunesnius parver̃čia, o aš – ką te kalbėt Aln. Bet užtat jis sveikatos turi. Ardamas kartą net arklį parvertė, kai šis nenorėjo eiti vaga J.Paukš. [Vilkai] tam [arkliui] už pakaklės ir par̃vertė ant šono Sb. Vištos apstoja telioką i parver̃čia viedrą Klt. Aš pririšau su šniūru [šuns puodą], ka jis (šuo) neparver̃stų Jrb. Jauni eina ristynių – katras katrą parver̃s Bsg. Išbarstė mainininkų pinigus ir parvertė stalus brš.
| Vėjas mane parver̃s, negaliu paeit Aln. Parver̃st reikėjo tuos šakalius ant žarijų: kaipgi šakaliai pakabinti degs?! Mžš.
| prk.: Kolomanas gulėjo lovoj; bet tai ne kolera jį parvertė, tai poetų, artistų liga – sausligė Ašb.
^ Mažas kupstas didelį vežimą parverčia J.Jabl(PrL). Ir mažas kelmas didelį vežimą parver̃čia NdŽ. Netikusią ir višta parver̃čia, kojos pinas Aln. Aukšti lašai pirtį parverčia (paršiukai žinda kiaulę) LTR(Nm).
| refl. tr., intr. K, M, Rtr, NdŽ: Tas daktaras tą telyčią parsi̇̀vertė vienas Jrb.
ǁ pjaunant, kertant paguldyti: Nelengva suaugęs medis parverst LTR(Auk).
ǁ Arm paskersti: Par̃vertė kiaulį kai namą Klt.
2. Graž išlaužti, išgriauti: Parver̃sti duris KŽ. Žirgai parvertė tvorelę BsO320.
3. refl. žr. perversti 10 (refl.): Parsiver̃tę žmonys [kaime], vieni seniai Žln.
◊ ti̇́ek parver̃tus, ti̇́ek pastãčius sakoma apie mažą storą žmogų: Tokia iš jos merga – ti̇́ek parver̃tus, ti̇́ek pastãčius Plv.
pérversti K; SD1146, SD301, H, R, R366, MŽ, MŽ491
1. tr. Š pargriauti, paguldyti, parmesti, parblokšti iš vertikalios padėties ant šono: Ale stiprus buvau – párvertu du vyru į šoną Všv. Jei aš tave párversčio, tu turėtumi munęs bijoti, jei tu muni – aš tavęs End. Mus pérvertė, vežimas an mūs DrskŽ. Párvertė par ratus i nuvažiavo Krš. Viedrą pérvertė an žemės Rod. Nepérvert’ kupkelio su pienu LzŽ. Tegu juos (paršus) galas, pérvertė visa – lovį pérvertė, mėšlą pérvertė Dbč. Iš to greitumo kap šokau, tai pérverčiau lopšį Vlk. Ana ėmė kožną torielką, pérvertė dugnu Zt. Ir [Jėzus] išvertė (ištaisyta pervertė) stalus tų, kurie pinigus mainė Ch1Mt21,12.
| Vėjas párvertė avilį Ėr.
^ Aguonos grūdelis kaladę pérverčia (blusa) LKKIII204(Lz).
| refl. SD1146, H: Girtas pérsiversi, man bus bėda DrskŽ.
ǁ refl. prasmegti: Už nuodėmes miestas Raigrodas pérsivertė Drsk.
2. tr. S.Dauk, L, Rtr, Š, KŽ, Rod viršutinę pusę sukeisti su apatine: Knyga ne taip stovi, reikia pérversti DŽ1. Iškrato [linus], párverta antrą pusę, kol nusiruilė[ja], visą reją kol iškula LKT51(Klk). Kaip miežius ka kuls, anus su šake parklos, párvers párvers i vėl kuls Sd. Pérvertei tą pėdą in kitą pusę ir vėl pili spragelu Vlk. Pérverti javą, kad sausas būt Sn. Dar maža aš vaikščiojau pérverst pėdus an kito šono Zt. Pérversiu šieną, tadul sunešiu Drsk. Ar pérvertei bulbienius? Švnč. Pérvertei in kito šono, i vė džiūsta [skalbiniai] Klt. Kap tęsia [akėčias] namo, tai pérverčia dantimi viršun Šlčn. Pakiši vieną kraštą ryšio po šiaudais, tą kūlį visą pérverti Sn. Kuolą pakišo, pérvertė rąstą, kitą pérvertė Dg. Sako, reikia jį (akmenį) pérverst, pakeltie Ker.
| refl. Rtr: Aš pérsiverčiu an pečių ir vėl an žyvato Lz. Kumelė atsigulė kočiotis, pérsivertė ir ažutęsė virvę Btrm. Pársivertė žemė giliau, nėkas nebauga Akm. Jis sėdos, ėmė ir pérsivertė mašina ir jam nieko neškadino, nesusgurino Rud.
| Persivertė akyse giria, debesuotas dangus visu sunkumu griuvo ant žemės, ir jis išgirdo baisų baubimą K.Bor. Pereidamas per židinį, vaizdas pérsiverčia DŽ1.
ǁ NdŽ, DŽ1 perskleisti (knygos lapus): Aš daug knygų esu perskaitęs, pérvertęs Vžn. Pérverčiau biškelį, neskaičiau Ad.
ǁ viena po kito kilnojant peržiūrėti, perskleisti: Pervertusi krūvą nuotraukų, mergaitė atrado maniškę J.Ap. Va čia krūvelė [nuotraukų] – parver̃sk, gal atrasi Mžš. Teisme párvertė visus popierius [ieškodami bylos] Všv.
| Visu pirma párverčiau mokyklos biblioteką, paskuo įnikau į Gintališkės [biblioteką] Plt.
ǁ perdėti iš vienos vietos į kitą: Iš lėkštės in lėkštę pérversti Dg.
3. tr. Rtr, Š išorinę pusę pakeisti vidine: Pérversti drabužį į kitą pusę, kita puse NdŽ. Žmogus atej[o], vieną ranką inkišo gerklėn, o kita ranka paėmė už uodegos i vilku[i] pérvertė skūrą (ps.) Vlk.
| refl. tr.: Pérsiversti drabužį NdŽ.
4. tr. Rtr virstant apsisukti, persiristi: Per duris kap paleisiu tave, tep tris kūlius pérversi LzŽ. Parlėkė gandrai, reik párversti kūlį, kad laimė būtum Ms. Į grabę įsirito ir, kožną sykį kūlį perversdamas, galvą ant žako padėjo prš.
| refl. I, L, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1: Išėjo iš peklos velniukas, kūlio persivertė ir nuėjo pasaulin LTR(Kp). Pérsiverčiau keliais kūliais Dkš. Kad aš tau duosiu, tai tu persiversi kūliais Lš. Ejau ejau, dėjau koją, pársiverčiau par galvą Krš. Ir aš, jaunesnis būdamas, liuobu par galvą pársiversti, daba nebgaliu Vkš. Šuo įsibėgėjęs atsitrenkė į kelius, persivertė per galvą ir vėl nukūrė rš. Vilkas persivertė per galvą ir ant ledo tris kartus apsisuko K.Bor. Kai tik priėjo [vilkas] prie ežero, paslenkė – persivertė per galvą ir nuskendo DvP69. Kad duosiu, tai ragožium pérsiversi! Snt.
ǁ virstant pereiti per kokią kliūtį.
| prk.: Vasario mėnasį [mirė], par Naujus metus pérvertė Žl.
| refl.: Persivertė per tvorą ir nušlamojo tiesiai per bulvienojus V.Aln. Biškį tik pársivertė par turninką Všv.
| prk.: Jau jis per pusamžį persivertęs TDrI72. Jau par šeštą dešimtį persiverčiau A.Baran. Kap pérsiverčia per šešiasdešimts, tai ir gyvena DrskŽ.
| Saulė jau persivertė į kitą pusę, nakties ilgiau Ėr.
^ Juoda karvė persivertė per tvorą, ir pėdų nežymu (blusa) LTR(Klvr).
5. tr. ko per daug pridėti, prikrauti: Mėžė lauką bulbėmi vyrai, vertė pérvertė mėšlo Drsk.
| impers.: Verkėm, ka nelyna, še, verta, greit vers párvers mūso molynus Krš. Ka verta, párverta, ka džiovina, pardžiovina Rdn.
ǁ ko per daug suvartoti: Kiek aš tablečių pérverčiau! Žln.
6. tr., intr. L, Rtr, Š, NdŽ išieškoti, išgriozti, išnaršyti ko ieškant: Visur pérverčiau, niekur skarelės neradau DŽ1. Pérverčiau visą gryčią ir tų tavo siūlų neradau Prn. Visą skrynę turėjau pérversti, kol žitkinius užvalkčius suradau Vkš.
7. tr. nenormaliai pakreipti į viršų (akis), pastatyti: Jis žiūrėdamas vis vieną akį perverčia Kš. Žodžio nebišdauža, akes párvertė i mirė Krš. Tujau párvertė akis – i pradėjo mirti Žeml. Vaikas akis pérvertė, ir miršta Mrc. Miršta jau – akys párverstos Šts. Akys perverstos, nasrai išžioti, liežuvis ilgiausias nukaręs kaip pastipusiam šuniui rš. Akis pérversti iš baimės KŽ. Párvertė akes, paveizėjo, vaikai kaip šaute nušovė Krš. Sėda priputęs, akys párverstos Rdn. Močeka akis pérvertė ir žiūro, kap jý padarė gatavus marškinius (ps.) DrskŽ. Nei balso, nei krust nebeliko, akis tik pervertė, pabalo, išsižiojo, o dantys pilni kraujo Žem.
8. tr. prk. kreipiant, lenkiant į kurią nors pusę, kuria nors linkme pakeisti: Kol aš jįjį ant savo párverčiau! J. Parmušo [neklaužadą], párvertė į gerą pusę, susitvarkė Krš. Párvertė vyrą po savam Krš.
| refl. intr., tr. DŽ1: Prova pársivertė nuo vieno pono prie antro J. Viskas pársivertė į gerąją pusę Vkš. Nora vaikį pársiversti po savam Krš. Tas Jonas vis ką nors prasimano: pernai jis rengėsi į kunigus, paskui persivertė į karininką A.Vaičiul. Dobilų atolas gerai sužėlęs, vietomis net išgulęs, bet jį pjauti galima bus tik tada, kai oras persivers į giedrą rš. Žadėjom eiti avėčių, ale kitaip pársivertėm Krš.
9. tr. kalbėti kitaip negu įprasta: Dar̃ jau pérvertė kitap kalbą DrskŽ. Mano tokie žodžiai buvo pirmutiniai ir bus paskutiniai, aš jau kiteip nepérversiu [savo tarmiškos kalbos] Svn. Nemokėdamas žemaitiškai, liežuvį nepárversi Krtn.
| refl.: Iš mokyklos daba kalba pársivers Rdn. Jau pérsivertė lieživis Zt.
ǁ intr., tr. savaip ką aiškinti, vertinti, interpretuoti, komentuoti: Kas ką pasakis, pérvers bobos, kad tu tep sakei, – nereikia plepėt Drsk. Negal bobums nėko pasakyti, tavo žodžius párverta kaip marškinius Krš. Kaip žino, teip sako, kitaip neperverčia J.Jabl(Mrj).
10. tr. Q565, Mž415, I, D.Pošk, NdŽ, End, Smal, Srv, Pbs, Skp, Alv, KzR padaryti kitokį, pamainyti, pakeisti (pavidalą, išorę, sudėtį, charakterį ir pan.): Tavo krau[ja]s yr į vandenį párverstas par vaistus Grg. Seną mūsų grytelę párvertė į naujus namus BM118(Rz). Párvertė aną (jauną žmoną), nebvalkiojas susiraukusi Krš. Jos niekap nepérversi, kap ažpyksta Dglš. Daba kiti daug parver̃čia savaip Bsg. Daba te mada viską parver̃st, nieko tikro nėr Ln. Siaudis j visus kietuosius balsius, dvibalsius ir nosbalsius suminkština ir į kitus balsius jų neperverčia A.Baran. Mes neperversime gadynės ir dejavę nieko neišdejuosime Blv. O kad pasnykaujate, nebūkit užsmūtyto veido kaip veidmainiai, nes perverčia veidus savo, idant būtų regimi nuog žmonių, jog pasnykauja BtMt6,16. Jo nuosprendinį nei vienas žmogus negali perversti prš. Aš šį vandenį ant sveikatos perverčiau CII784. Aš jūsų giesmes į deją perversu CII935.
| prk.: Prigimimą párversti ne juokai Krš. Tadui anas pérvertė savo notūrą LzŽ. Berods jie jį tiesiog neužgauna, o tik jo prigimtį perverčia Vd. Vienas [yra Kristus], nekaip deivystė ing žmogystę būtų perversta, bet jo deivystė žmogystę priėmė BPII188.
| Grįžti į savo praeitį? Viską iš naujo perversti? J.Gruš.
^ Arielka visus pérverčia, Jonas tu ar ponas (visi sukvailėja) Drsk.
| refl. N, KII311, NdŽ, DŽ1, Ds, Šlčn, Rod, Mrc, Lp, Rmš, Vlkv: Vopniniai akmenėliai, persiversdami į išdegintą vopną, … perskelia plytas A1884,167. Beždžionės nepérsivertė par žmogų Kr. Kada čia viskas pársivers, kada kaip žmonys imsma gyventi? Krš. Pársivertė gyvenimas, negali gyvęt – neduoda Jrb. Per ilgą laiką pérsiverčia žmonės Btr. Viskas mano čėse pérsivertė Ig. Pamatysma, anai dar šimtą sykių viskas pársivers Krš. Ai daug kartų gyvenimas pérsverčia Dglš. Dabarek žmonės greitai pársiverčia Šln. Į galą savaitės gal persiver̃s šaltis Srv. Orai labai keistai pársivertė Krš.
| Dar̃ ir seni pérsverčia, kitep kalba DrskŽ. Kiti jau parsi̇̀vertė, nešneka senobiškai Bsg. Žmogus kap įpratęs kalbėt – tai kitap sunku pérsiverst Krsn. Tie jauniejai jau biškį pársivertę (tarmiškai nebekalba) Nmk. Jauni, persivertė, pamiršo jau [kalbą] Pst.
ǁ refl. pakeisti darbo pobūdį: Paskui pérsiverčiau stalium, dirbau įrengimus Snt. Par kokius dvejus metus visi parsi̇̀vertė ant plūgų Pkr.
ǁ DŽ1, Ll, Mlt prk. iškreipti, iškraipyti, pakeisti: Ans tos kalbos nepárverta Plng. Mano žodžius pérvertė viškum kiteip, nekaip aš sakiau Sb. Ir latviai dabar nebe taip šneka, parver̃čia žodžius, nieko negali suprast Slč. Yra daug žodžių pérversta Grv. Jei mažai girdi, tai bajina ir pérverčia mintį Pv. Liežuvis velinu[i] paduotas … perverstus būdus tiesos gimdžia SPII76.
pérverstai parverstai D.Pošk, Sut: Būtumei ištrauktas nuog kelio pikto ir nuog žmogaus, bylančio perverstai BaPat2,12.
ǁ Sug prk. kitaip pavadinti, pakeisti (pavadinimą): Alizava seniau buvo Pakapiai, ale pérvertė [pavadinimą] Slm. Buvo [kaimas] Kavoliūnai, o dabar Karaliūniškiai pérverstas Šmn. Kitaip nepárversi vardo – Janė, i tiek Krš. Dabar mat vis parver̃čia pavardę Slm. Matai, kad pérvertė vardą PnmR. Dabar gatvės pérverstos, kitap vadinas Vrn.
| Pérvertė pensiją iž invalidumo in senatvės (iš kito fondo ėmė mokėti) Drsk.
| refl. tr.: Jis pérsivertė, kitap buvo krikštytas, Alfoniu, o dar̃ Algis Onš. Sunkiai pérsiversdavo (susivokdavo) seni gaspadoriai [margus į hektarus] Pžrl.
11. tr. NdŽ pasakose ar sakmėse burtų galia suteikti vienai būtybei kitos būtybės pavidalą, išorę: Anas jį pérvertė an vilko Pb. Iš žmonių pérvertė karvelius LKKXIV227(Grv). Kuo greičiau ji parvertė savo vyrą į senelį, plikakaktį, o pati pavirto [į] pušį! BsPII83.
| refl. NdŽ, Dv, Lnkv: Vilkas parsi̇̀vertė par paną Brž. Netrukus vilkas pársivertė atgal iš panos į vilką BM398(Slnt). Velnias panorėjo pražudyt visus ir, persvertęs pele, pragraužė laive skylę LTR(Slk). Persvertę [paukštės] karalaitėm, razsivilko i nuej[o] maudytis LTR(Rš). Vagis pérsivertė į dvaro kerdžių (ps.) Alk. An galo ana (merga) i vė pérsvertė žmogyste VoL386(Klt). Vinkst velnias persivertė į žaltį, įsirietė į užgintą medį M.Valanč. Aš parsiversiu marga žuvele ir išplaukysiu par vasarėlę LMD(Vb).
12. tr. Q546 vienos kalbos tekstą išdėstyti kita kalba: Nemoku rūšiškai (rusiškai), reik, ka párverstų, parpasakotų Krš. Anie (belaisviai) lenkiškai kalba i vokiškai párverta Krž. Reikia sklodniau pérverstie [dainą] LzŽ. Reikalavo nu manęs, kad párversčio Tamstos pratarmę į lotynišką liežuvį Jn.
13. tr. KŽ, Jon, Kli, Vlk pakeisti (pažiūras, tikėjimą ir pan.): Jį párvertė rusų tikėjiman J.Jabl(Ln). Ką ką, bet Martą nepérvers į katalikes Gs. [Vytautas] tiek žemių parvertė į tikėjimą krikščionišką M.Valanč. Su šventais šventu būsi, o su perverstais perverstu pavirsi DP514. Mane pérvertė an lietuvio Rdš. Pérvertė in gudų LKKIII184(Arm). Kab mane norėjo an lenkiško párverst! Kls. Mūsų kraštas pérverstas [į lenkus] Pb. Pasiėmė gudę ir pérvertė namus Aps. Išėjusi iš bažnyčios parodo ji tai savo nagelius ir ragelius ir perverčia savo vyrą priderėti prie lenkų A1885,99. Norėjo párversti žmonis, kad anie visi būtum po valdžios Sd.
| refl. A1883,117, KŽ: Pársiversk į katalikų vierą: žmones išganydinsi ir pats būsi išganytas Dr. Iš prūsų (evangelikų) pérsivertus Gs. Ėmė bobas iš Gudijos ir pérsvertė palėkais, lenkais Kli. Tę vis kada buvę lietuviai, pérsivertė Dv. Čia vertėsi persivertė visap žmonės DrskŽ. Yra daug pársivertusių: čia nu bažnyčios draudė, juokės, čia žegnojas be parstogės Krš. Kas su žmonimis pasidarė – į velnius pársivertė Krš.
14. tr. daug per laiką praleisti: Anas per sa[vo] rankas pamarainias pinigų pérvertė Rod. Visokių pinigų mes pérvertėm Mrc.
ǁ refl. pasikeisti, pabūti: Kiek pas manę mokytojų pérsivertė, tai ojojoi! Vlk. Pas mane pérsiverčia, perkūnas žino, kiek žmonių Dg. Daug pérsvertė kunigų čia Dglš. Velniai žino, kiek jų (šunų) pérsvertė per mano amžių Jz.
ǁ refl. daug turėti: Prisiųsdavo [pinigų], pársivertę pinigais Krš.
15. refl. manytis, gyventi: Mes, sẽniai, beigiam dienas, tai jau ilgai nepérsiversim Šlvn.
16. tr. Q537 perkabinti.
◊ aki̇̀s pérversti
1. numirti: Tas vaikas jau dvylektą valandą párvertė aki̇̀s Nmk.
2. sakoma apie supykusį, pasipiktinusį: Puola aki̇̀s parver̃tus Všk. Ė jau anas tuoj akis perverčia Ds.
3. nublukti: To medžiaga aki̇̀s párvertė po skalbimo Ps. Šitos skarelės nė nemėgink skalbt – tuoj aki̇̀s parver̃s Všk.
4. sugesti, suplėkti: Vikai aruode párvertė aki̇̀s, visi supelėjo Jnšk.

aki̇̀s pérvertęs Mrj nustebęs, įniršęs įdėmiai (žiūri): Ko žiūri akis parver̃tus į mane? Jnš. Žiūro net aki̇̀s pérvertęs Drsk. Ka veiza akès pérvertusi – nepripažįstamas žmogus Krš. Bulius tik riaumo[ja] aki̇̀s párvertęs Rs. Girtas, aki̇̀s parver̃tęs, išsikoliojo ir išlėkė Krs.
káilinius pérsiversti [ant ki̇̀to šóno] pakeisti pažiūras, įsitikinimus: Kas jau iš lietuvių pársiverta káilinius, sunkiai atsiverta Krš. Ir jis šitai valdžiai geras, atej[o] kita valdžia – pérsivertė káilinius an ki̇̀to šóno Šlvn. ×
karobliùs pérversti ristis per galvą: Jis kai griuvo, tai net karoblius pervertė Lš.
kūliõm pérversti sujaukti, išnaršyti: Kas buvo trobon, tai visa pérvertė kūliõm LKT385(Drsk).
márškinius pérsiverti; ×skū̃rą pérversti pakeisti pažiūras, įsitikinimus (ppr. apsimestinai): Lietuviai greit pársiverta márškinius: čia šauliai, čia stribokai Krš. Muno skūrõs nepárvers – koks esu, toks i mirsu Užv. Kiek yra párvertusių skūràs, neklausk: čia kumunizmą kėlė į padanges, čia trispalvę kela Krš.
stulpù pérversti Jrb apie mirštančio, išsigandusio, supykusio akis: Jis mirdamas akis stulpu pervertė KlK8,70(Pn).
ši̇̀rdį (kieno) pérversti prisiversti (kam) ką daryti: Negaliu niekaip širdies mano parverst, idant dovenočio brš.
piever̃sti, piẽverčia (pỹverta), piẽvertė (dial.)
1. Plik žr. priversti 3: Pỹvertė pilną vežimą Klp.
2. refl. žr. priversti 8 (refl.): Kad pysiver̃s, viską atmes: rūpinsis, kad dvasiška, ne kūniška Klp.
3. Šlu žr. priversti 10: Mumis pỹvertė vardus pakeisti [pasuose] – aš [dabar] Morta, ne Márta Sg.
praver̃sti, praver̃čia (pràverčia KŽ), pràvertė
1. tr. prarausti, praardyti, praarti (žemės paviršių): Ach, kaip bus gera pavasarį: pirmoji velėna, praversta plūgo, ir kokis jausmas! P.Cvir. Aš, pravertęs dobilienos plutą, tūkstančius pėdų po ja randu K.Brad.
2. tr. NdŽ nukelti į šalį, padarant vietos: Tėvai išvažiavo, o ji (gaspadinaitė) nuėjo in tą pakajų, kur tie lavonai, pravertė, pati palindo in apačią, pasiliko sau skylutę, kad jai būt biskutį matytie BsPIII212(Brt).
3. tr. verčiant atskleisti, praskleisti: Barvainis greitai pravertė ligos istorijos lapus rš. Tėvas pravertė geografiją, kertėj ant staliuko nublokštą L.Dovyd. Praverčiù tą rašymą i nieko neskaitau Jrb.
ǁ NdŽ verčiant užskleisti: Kai kuriuos puslapius praver̃čia neskaitęs DŽ1. Ji niekada nedalyvavo šermenyse ir nusisukusi praversdavo laidotuvines nuotraukas šeimos albumuose rš.
4. refl. išsiveržti į paviršių: Tai vienoj, tai kitoj vietoj prasi̇̀verčia šaltinuko vanduo ir verčiasi verčiasi Prn.
5. intr. Q593, Sut, L, J.Jabl, KŽ būti pravarčiam, reikalingam: Man pràverčia jis, aš praverčiu jam J. Praversti – stotis vertingu I. Kad iš tavęs penkiolika perskelčia, praversčia B. Šis vadovėlis galės praversti ne tik mokyklai, bet ir savimokai rš. Pinigas visada praver̃čia NdŽ. Praverstų pasirūpinti siųsti kunigą lietuvinyką Peterburgon A1883,53. Pravers viskas per amžių I.Simon. Man taip praverstų tavo patarimas, gera širdis, tiesus ir aiškus protas J.Marcin. Ilgai keliavau, dabar praverstų pasilsėti J.Balč. Laukinių gyvių patyrimas neina veltui – jis praverčia kovoje dėl būvio T.Ivan. Prasivaikščiojai jau gerai; ne čia pat dvaras… praverstų ir geras pusrytis Žem. Kai suaugom, tai visi nepràvertėm [namuose] Škt. Kad esi, i pràverti, ka i senas Grd. Daba seniukai į miestą labai pràverta Krž. Vasarojui pravers lietus, kad tik ne per smarkus būtų LzP. Ka užeitų koks pudurėlis lietaus, praver̃stų burokam Sk. Da ka piltų cielą parą, da praver̃stų – koks sausumelis yr Bt. Mokinantis ir kapeika praver̃čia Skp. Rytą tingis keltis, praver̃st[ų] miegas Km. Šykštėlis ėmęs išsikalbinėt, sakydamas, kad visa, ką vežąs, praver̃sią jam pačiam BM40(An). Būkite paklusnūs savo viršininkams ir jiems pasiduokite; nes jie budi, kaipo duosiantieji skaitlių už jūsų dūšias, kad tai jie darytų su džiaugsmu ir nedūsaudami; nes tai jums nepraverstų SkvPvŽ13,17.
| refl. Š, FrnW, NdŽ: Lentos labai prasivers komodai L.Dovyd. Viskas prasver̃čia jauniem gyvenant Šmn. Užrašysiu ir tą dainą, gal kam prasiver̃s Kair. Prasiverčia ir jam pinigai Ps. Kas naudosp dūšių jūsų … praverstųs DP577.
6. intr. L, NdŽ, KŽ laiką praleisti, sugaišti, užtrukti: Ilgai praverčiau, lig išsirengiau tolimon kelionėn Š. Dabar valandos nebepraver̃sim J.Jabl. Darbą dirbdamas praverčiau valandą Tsk. Visą dieną pràverčiau betaisydama rašinius DŽ. Albina pravertė su gyvuliais, daržais ir verpimu A.Rūt. Tris dienas pràverčiau, kol sutvarkiau kiemą Slm. Su daržais pràverčiau visą dieną Krs. Kareivis pravertė prie to darbo visą dieną J.Balč. Beveik iki saulės laidos broliai praverčia, kol išrauna žemėtas sugargažėjusias šaknis L.Dovyd. Jis pravertė toje kelionėje trejus metus Blv. Negudęs operatorius Gintautas ištisas tris valandas pravertė, kol išvalė žaizdą ir subintavo galvą Vaižg. Šiems darbams visas mano laikas praver̃čia, nei valandėlės dykos nebelieka APhI71(A.Baran). Pati apie vaikus besiruošdama praverčia LTR(Sln). Ben savaitę praver̃sdavo su mėšlavežiu Kp. Su lauko darbais praver̃čia kad ir du vyrai Alz. Koronė tokie šalčiai kaime: praverti̇̀, pečius bekūrendama Mžš. Dvi dienas pràvertėm laidot Km. Rokiškin valandą labai praver̃s važiuot Slm. Man valanda praver̃čia, lygu užmiegu Adm. Aš su tais paukščiais praverčiù daug Jrb.
| Po rugiapjūtės žvirbliai pusę dienos kieme praverčia Mš.
| refl.: Ruošos, darbų – ligpiet prasiver̃čia Mžš. Mum su tais važiavimais tai te, tai te – prasiver̃sma labai daug! Slm. Laiptai žemi, dures aukštai, tai, paki prilipi, prasver̃čia ilgas čėsas Skp. Man visa diena prie gyvulių prasiver̃čia Krs. Ilgos veselios būdavo, beveik savaitę prasiver̃čia Plvn.
7. refl. NdŽ turėti verslą, iš ko gyventi: Prasiver̃čiame iš savo uždarbio DŽ1. Aplinkinių kaimų kampininkai ir įnamiai, gebą prasiversti su karve, pora paršų ir daržu prie menkos trobos M.Katil. Vis tiek tėvas neprasi̇̀vertė iš savo žemės Lk.
ǁ Žb rasti išeitį, manytis: Motinos sesuo gyveno prie mokyklos, ir pas tetą [mergaitė] galėjo pigiai prasiversti M.Katil. Kaip yr, teip ir prasverti̇̀ Skp. Pràsverčiu kokiais vaistais ir gyvenu DrskŽ. Prasi̇̀verta šiaip taip, badu nemiršta, ale tik tik Krš. Prasiver̃siu šią dieną, neisiu skolytis pinigų Bgt.
| Laikydavo [šiaudinis stogas], paki dapūsta lig lotos, tai prasverti̇̀ keli metai Šmn.
8. refl. pasidaryti, pavirsti kuo: Pjonyčia prasver̃tęs Pls.
9. refl. pramokti: Jie juokias, kad negaliat prasiver̃st biržietiškai Kvt. Man sunku prasiver̃st šviežiai, vis tiek senus žodžius vartoju Mlt.
◊ rankàs praver̃sti truputį pailsėti: Tėvas už darbų rañkų nepràverčia, o sūnus guli Vlk. Žu darbų tai ir rañkų nepràverčiu Žrm.
priver̃sti, priver̃čia (pri̇̀verčia), pri̇̀vertė tr.
1. D.Pošk, Ll, Alv daug išversti, prigriauti, priguldyti: Buvo toks viesulas, pri̇̀versta medžių išvien, prikryžiavota Krs. Tokių beržinių medžių priverstà ten Trk. Kelias ejo, mašinų vieno[je] pusė[je] priverstų̃, antro[je] pusė[je] priverstų̃ Lnk.
| Kad pri̇̀vertė dobilų, pradalgiai didžiausi, dirba jis, sako, ir dirba Slm. Mes rugių šešiasdešimt kapų privertėm rš. Dobilų šiemet lyg tyčia privertė pernelyg J.Sav.
| refl. tr.: Mūsasis prisi̇̀vertė miško, sau ir vaikuo trobas pastatė Ms.
ǁ prk. žudant priguldyti: Tų kareivių priverstų̃ kaip malkos pagalių Lnk. Ten daug išmušė svieto, kas buvo priverstų̃ tų žmonių! Kal.
2. Db su arklu ar plūgu daug (vagų) išarti: Vaga tiesi, lygi – ištisas marias tokių priverčia J.Paukš.
ǁ prirausti, priknaisioti: Kurmiarausių pri̇̀versta, pjaut negali pievos Rm. Jei rudenį kurmiai daug kurmiarausių priverčia, žiema bus nešalta MTtV198(Krk).
ǁ prirauti, priplėšyti: Pri̇̀versta traktoriaus eglinių kelmų Klt.
3. S.Dauk, L, Š, NdŽ, KŽ, DŽ1, Pln, Lz ko daug, pilną pridėti, prikrauti, primesti: Pri̇̀vertei daug malkų J. Malka medžių priverstà, užteks par žiemą Klk. O taukų pri̇̀vertė krūvą Ul. Krūvos šieno visur pri̇̀verstos Akm. O prie tos lovos kaulų žmonių kad priversta krūva didžiausia LTR(Gdž). Prišienavo, pri̇̀vertė žolės gražiausios Klt. Ka pryverstà šieno [karvei], gal užtekti visai nedėlei Lkv. Atšlaimas pilnas pri̇̀verstas virkščių Prng. Žolės pri̇̀vertė gardan vyras Skp. Drangas iki rūčkų viršaus privertė šiaudų M.Katil. Kai kada buvo krosnys pri̇̀verstos akmenų Grv. Parėjęs jau rado visą klėtį priverstą aukso LTR(Bsg). Paskui jie tau priverčia lėkštę mėsos, kad neįveiksi rš. Jau tavo kubilan kad pri̇̀vertėm putų, gana Slm. Mažytė senė, basa, skarota, leido jam įeiti į prieangį, kur buvo priversta sulūžusių padargų, ratelių, kubilų rš. Pakelėj kad jau pri̇̀versta rąstų! Pc. Prie jo priversta daug sienojų Ėr. An pirkios spalių priversta, reikia sergėt, kad neužsidegtų Al. Ant daržo mėšlų pri̇̀versta iš rudens Jrb. Priver̃čia te visur visokių šiaudų, ar te ko, nu tai pagrėbstai nuėjęs, va, nuo kelio Sb. Akmenų buvo priverstà gyvą galybę Šv. O už miesto būdavo pri̇̀versta [visko], sąšlavynai Sk. Pri̇̀versta visurek butelių! Jsv. Lapų priver̃sta prieš kapus Mžš. Priversti̇̀ kapai gėlių, vainikiukų – išsirodo visi geri esą Krš. Visa ko priverstà, tik turėk piningo Rdn. O turguj sviesto pri̇̀versta kiek nori Upt. Žmonys visko priver̃čia aruodus, viskas auga Jd. Kokių nėkiukų krautuvėse priverstà, o gero daikto negausi Krš. Viso svieto škurlių Lietuvo[je] priverstà – kaip ubagų kraštas Trš.
| prk.: Patogus laikas: pilnatis, dangus priverstas smulkių debesėlių – bus bulvės pilnos ir didelės J.Avyž. An manę pri̇̀vertė (prišnekėjo) visko Mrc.
priverstinai̇̃
| refl. tr. Š: Jis malkų prisi̇̀vertė galybes J. Daug šieno prisi̇̀vertė Balsiai Trk. Prisi̇̀vertė šieno pilną klaimą Ktk. Tiek prisi̇̀vertėm [javų], o ar pirks, a supirks? Rdn. Prysi̇̀verčiau vežimą šieno i išvažiavau Kv. Meisingi paukščiai – du bliūdu meisos prisi̇̀verčiau Krš. Atsistos, sau lėkštę pri̇̀svertė ir šveičia Pv. Pilni pavieškeliai prisiver̃tę šlamų Krš.
ǁ refl. prisišiukšlinti, susijaukti: Vienų vyrų gyvenimas toks tenai, prisiver̃tę kaip nelabiejai Krš.
ǁ ko daug sukaupti, sutaupyti, turėti: Turto priverstà, nebsuskaitliuo[ja], kiek turį Krš.
| refl. tr.: Kningų prisiver̃tęs, a visas parskaitei? Krš. Buvo prisiver̃tęs [šieno] daržines, pardavojo Užv. Žmonys piningų daba maišais prisiver̃tę Krš. Prisivertęs pilnas kertes LTR(Žg).
ǁ refl. tr. daug prisikasti: Tas žmogus tų builių prisi̇̀vertė, prisikasė daug LKT85(Kl). Mėšlo daug prikrėčiau, prisi̇̀verčiau bulbių Krš. Prysi̇̀verčia bulbių kalnus Grd.
ǁ ko daug priberti, pripilti: Cielą maišą pryvertė obūlų Kv. Cukraus priverčia [alun] Antš. Pri̇̀verta cukraus, negali arbatos praryti – bobų mada Krš. Priver̃čia to zodo (geriamosios sodos) daug, smirda man tas zodas Svn. Pikliaus pri̇̀versta pilna – oje! Jrb. Motina lengvai galėtų ištraukti įkritusį duobėn vaiką, jei sumanytų primesti tenai žabų ar priversti žemių Blv. Žemės priver̃stinas NdŽ.
| refl. tr.: Runkelių sklepą prisi̇̀verti Dg. Prisi̇̀verčia obuolių ir sėdi [turguje], labai užsiprašo Brb. O tas žmogus prisivertęs pilnus pašalius savo bulbių Sln. Bulbių kiek įsikiš [Sibire], miegas liuob prisiver̃s Krš.
ǁ NdŽ, Prng, Vvr ko daug pripilti, prilieti: Didelį puodelį pieno priver̃čia Kp. Prỹvertė pilną bliūdą putros, bene aš išsrėbsu Kv. Vandens prỹverti krūzelį i plempk End. Mes pri̇̀vertėm [v]andens pilną trobą Trk. Pareita baisiausiu pakriaušiu plisdama [banga], ar laivą priver̃s vandens, arba apvers laivą Plng. Dabar gero pieno priverti̇̀ [į sriubą], o seniau tuo pienu, kur iš blėtelės, užžilina kiek, ir valgyk Mžš. Vienas kitam priver̃čia i geria Pg. Valdiški [agurkai] labai rūgštūs, kai nusiperki: acto priver̃sta Mžš.
| refl. tr.: Prisi̇̀verčiau torielką smetono ir išdyžiau čystai Kv.
ǁ daug duoti gerti (alkoholinių gėrimų): Jeigu nepriver̃si lig kaklo, ir nears, ir neveš Kbr.
4. impers. NdŽ, DŽ1, Vkš, Nt, Pc, Pnm, Ktk, Jrb, Dkš, Nmj, Alv, Vlk daug prisnigti arba prilyti: Tik sniego labai daug pri̇̀vertė, gilu: sunku išeit ir išvažiuot Krs. Teip buvo pri̇̀versta sniego, lig kelių Slm. Sniego kai pūko pri̇̀vertė Klt. Sniego priver̃sdavo pusnis lig dangčių Mlk. Sniego kalnus pri̇̀vertė parnakt Užp. Dabar tai neatbris [brolienė], ui – šitiek pri̇̀vertė sniego! Mžš. Čia nuvaro sniegą, čia vėleik priverta, taip i dirbas Krš. Sniego pri̇̀vertė lig šakumo, motriškos brenda pasikaišiusios End. Ta žiema buvo šalta. Sniego vertė privertė – vos išbristi V.Bub. Sniego buvo visur lygiai priversta J.Balč. Staigūs vėlyvo rudens vėjai užpustė kelius, daubas privertė lengvo, puraus sniego J.Marc. Vėjai sniego nenupusto, o priverčia jo devynias galybes sp. Pri̇̀vertė – visi pašaleliai pažliugo Krš. [V]andens nebė[ra] kur dėti – pri̇̀vertė Mžk.
5. impers. gausiai išberti (šašais): Jam buvo skaudžių priver̃tę ant užpakalio, prisėst negalėjo Mžš.
6. verčiant prispausti: [Ciesorius] liepė šv. Jurgį nuvesti į kalinį ir akmeniu priversti M.Valanč. Versdamas akmenį man koją pri̇̀vertė NdŽ.
ǁ prk. priskirti: Mūs ūlyčią pri̇̀vertė prieg Dubičių parapijos Dbč.
| Tus kryžius (jų pastatymą) rajoninė valdžia pri̇̀verta klebonuo Plt.
7. prk. pasukti, pakreipti, nugręžti kuria nors linkme: Priverst širdis tėvų vaikump Ch1Luk1,17. Mokėk tuos … gražiais davadais gerop su savim priverst SPII186. O Christe, mūsų Pone, per tavo prikėlimą teikis kaltiems atleisti, meilėn tavo priversti PK168. Kartais ir patsai Ponas Dievas užleidžia ant žmogaus vargus kokius, … idant jį šiteipo pakūtospi priverstų BPII478. Kleidžiančius keliop priversk ir vierą tikrą jims apreišk Mž56. Daugybė mokslų priverčia tavę pasiutimop BtApD26,24.
| refl. CII366: Jėzus akis jiems atveria, kad jie prisiverstų nuo tamsybės šviesybėsp brš. Dūšia žmogaus … gal savo valia nuog Dievo atpulti ir, traukiant Dievui, vėl jop prisiversti MT43. O Pone mielaširdingas, didis est tavo kantrumas, duok mums savęsp prisiversti, tavo meilėsp prisiglausti PK164. O jei tu piktamujam praneši, ir jis neprisiverč nuog savo pikto gyvenimo ir kelio, tada jisai savo grieko dėlei numirs, o tu savo dūšią išgelbėjai BBEz3,19. Kas žino? Mažu Dievas prisivers (viršuje apsigręš) ir pasigailės? BBJn3,9.
8. Q75, H160, R, R59, MŽ, MŽ79, NdŽ atversti, padaryti tikintį: Nepriverstinas R203, MŽ270. Priversk vierosp heretikus, sūnaus tavo prieštarnykus PK41. Priversk vierosp turkus piktus Mž50. Žmonės turi būti gvoltu ir kalaviju tikėjimop priversti DP90. Jūs nes apitekinėjat marias ir žemę, kad priverstumbite ką and vieros žydų Ch1Mt23,15.
| refl. Q75, CI269, H, H160,165, R, R59,89, MŽ, MŽ79,117, Sut, NdŽ, KŽ: Mokytinis (neseniai prisivertęs) R267, MŽ357. Prisiverčiù Dievop K; N. Duok mums [, Dieve,] tavęsp priesiversti Mž452. Iš tiesos sakau jumus, jei neprisiversite …, nieku būdu neineisite karalystėn dangaus BtMt18,3. Griekininkė ir iš tikros širdies norinti prisiverstis Ns1858,3. Prisiverskitės jūs, atpuolę vaikai BBJer3,14. Pradėjo Jėzus mokinti, sakydamas: prisiverskitės, nes prisiartino dangaus karalystė NTMt4,17. Tur tada prisivertęjie tikrai žinoti jiems santį atnaujintą ryšį chrikšto MT130. Tą išpažino ir Šalteikis, kad jis prisivertė Dievop I.Simon. Iš šios dienos ana moteriškė prisivertė Dievop ir dabar nei sykį nepasiliekti bažnyčią neatlankiusi Kel1864,90. Širdingai Jėzauspi prisivertę brš. Sūdas … yra apsakęs baisiąją rūstybę Dievo, mūkas, čia sančiąsias bei amžinąsias, visiems neprisivertusiems Dievop MT52.
9. prk. nugręžti, nukreipti, nusukti: Težino, jog tas, kursai priverčia griešnyką nuog klejojimo kelio to, ižganys dūšią nuog smerties Ch1JokL5,20. Nėsa jei jie prie mano sudūmimo būtų pasilikę ir būtų mano žodžius mano žmonėms apsakę, tai tas juos nuo jų negero kelio ir nuo jų pikto pasielgimo būtų privertęs LC1878,8.
| refl.: Kartais Ponas Dievas krikščionis vargais slogina, idant pakūtą darytų, prisiverstų nuog savo pikto gyvenimo BPII79. Ir kožnas teprisivers nuog savo pikto kelio ir nuog pikto darbo savo rankų BBJn3,8. Meldžiamės …, idant nuog griekų prisiverstumbim BBDan9,13.
10. Q36,664, SD123,84,147,149, SD184,274,305, P, S.Stan, D.Pošk, S.Dauk, Sut, I, N, K, Rtr, LL107,109,164,230,325,326, L, Š, NdŽ, FrnW, DŽ1, KŽ primygtinai pareikalauti, paliepti, varu privaryti ką atlikti, prispirti: Jis privertė mane gerti J. Už tą arklį jį pri̇̀vertė išvesti karvę fermon Krs. Dabar negi priversi̇̀, kad imtų [suvedžiotą merginą] Alks. Nepriversi̇̀ šitokio prieg darbo DrskŽ. Niekas tę jos nepri̇̀vertė, ji pati už jo ėjo Jrb. Pri̇̀vertėm, ir pagiedojo [rožinį] Alz. Jug aš negaliu priver̃sti ano KlbXXXV(1)65(Als). Su ginklu tu nėko nepriver̃si Sd. Kas norėjo, pasninkavo, priverstà nebuvo Žeml. Sunku priver̃st negert, nori visi springt Ant. Norėjo priver̃st ponevalia kuniguos LKKVI281(Tj). Ar tu gali priverst šnekutį švilpauti, kada jis nenori? P.Cvir. Bendrom jėgom priverskime užmiršt vaidus, priverskime paduot rankas, gyvent taikoj, kaip Dievo įsakyta J.Gruš. Privertė mane jaunutį senos kuprės vyru būti LTR(Upt, Brž). Tai verste pri̇̀vertė už seno tekėti JD425. Ar norite, kad vis su gvoltu jus priverstų? K.Donel1. Teip nespėru yra priversti žmones, kad priimtum naujį ir sau nežinomą tikėjimą M.Valanč. Rūpesniu žmonių nepriversi, kad tavęs pasigailėtų S.Dauk. Teip yra [žmonės] valnais nuog Dievo padaryti, jog ne tiektai žvaizdės, bet nei angelas, nei velinas gal juos nevaliosp priver̃sti, nei prispaust DP60. Sūnų Dievo po tuo sunkumu prakaituotis ir teip daug vargų kęst privertė DP623. Apaštalai buvo geri …, kuriuos padrūtint ant vargų ir kančių, parodymų algos amžinos gana buvo ir nereikė priversti grumzdimais ugnies negęsančios SPII40–41. Po tam Jėzus privertė (pataisyta priverčia) mokytinius savo eit eldijon Ch1Mt14,22. Ir kitaip nebuvo galima, kaip tikt kardo aštrumu juos vėl ant paklusnumo priversti Kel1861,67. O kursai tave priverstų eit vieną mylią, eik su juo ir dvi BtMt5,41. O dirbtie priverstas buvo, nes jis buvo vargdienis BsPIV15. Negalėdamas kitaip sutalpinti žodžių į metrikos sąlygojamą tam tikro skiemenų skaičiaus eilutę, Petkevičius buvo priverstas juos trumpinti BVI237. Jis verstinai priverstas labai daug dirbti daugingai savo šeimynai Vaižg. Antsikoriau vargais tavo ne priverstas, bet mylėdamas tavi M.Valanč. Aš pirmą kartą nustebęs pajutau, kokio esama skirtumo tarp priversto darbo ir darbo savo noru Vaižg. Jūsų mokinys Rimantas nuteistas ketveriems metams priverčiamųjų darbų rš. Kitą kartą nebuvo pri̇̀verstas tas mokslas; kas galėjo, tas ejo Pvn. Keturi skyriai buvo tuokart priverstà Yl. Einam namo, nepri̇̀versta žmogui lauke būtie Vlkv. Jei nestaisis [karvė], tai aš priverstà ją parduot Pv. Ji bus priverčiama (paraštėje priversta) ant slūžbos ir mūčyta keturis šimtus metų BB1Moz15,13. Kas pasiskolintų iš artimo ką nors iš tų dalykų, ir sumenkėtų ar nustiptų, bus priverstas atlyginti Skv2Moz22,14. Nesigina padaręs, bet sakos liepiamas ir priverstas padaręs nuog kitų SPI8. Nė viens netur būti priverstas ir prisylytas vierosp Vln5. Perėjimas iš savo noro santykių į priverčiamąsias pareigas rš. Kumeliuotis pradėjo, o te nelaimingai ėjos, ir daktarai patikrino, kad nieko nebebus, reikia išvežti priverčiamon pjovyklon Slm. Mirtis nuo pareigų priverstinųjų atleidžia V.Kudir.
| Gyvenimas pri̇̀vertė išmokt visokių darbų Krs. Aš labai baili, ale viską gyvenimas priver̃čia Alks. Anam gaila vaiko, ale vargas jį privertė parduotie BsPIV124. Tėvynės meilė privertė mus bėgti Vd. Lapų kvapas mane svaigino ir privertė keletą kartų giliai atsidusti J.Mik. Nėra tokios pasauly galios, kuri mus priverstų iš čia pasitraukti, savo pažadų neištesėjus V.Krėv. Begu religija privers dykaduonį dirbti Blv.
^ Priverstám ir šiaudas sunku pakelt Lp. Pri̇̀verstas – ne darbinykas Lp. Čigoną bėda dirbt priverčia KrvP. Priverstinoji meilė laimės neatneša rš. Nedžiaukias iš priverstos malonės VP31. Ir šunį kasytis blusos priver̃čia Vlkv. Kairė ranka arčiau širdies, o širdies niekas neprivers tylėti V.Bub.
priverstinai̇̃ Išvežė, ką nesrašė, priverstinai̇̃ padarė kolūkius Vlk. Priverstinai̇̃, ką čia sakyti, kad laisvai [ėjo į kolchozus] Erž. Kam reikėjo kirst, juk galėjo eit su kavalieriu gyvent, juk daba nepriverstinai̇̃ Šd. Reikia priverstinai̇̃ stot [į kariuomenę] Vlkv. Reikia da priminti, kad žmogus turi kartais priverstinai kvėpuoti oru, prisisunkusiu nuo tabako V.Kudir. Į vaizdus žiūrint, užeina tarsi kas, suvaržo, suspaudžia, suima ir veda priverstinai su savimi Vd. Kad aš turėčiau tokią dūdą, kad, man žaidžiant, turėtų visi priverstinai šokti BsMtI23(Brt). Tiek kartų žemaičiai, priverstinai vertamys į katalikų tikėjimą, nepasidavė M.Valanč. Vieną kartą priverstinai dvaras liepė visiems vaikams įskiepyti raupus Rp.
| refl. LL186, NdŽ, DŽ1, Vkš: Kiti mokėdavo prisiversti [mokytis], bet Valentinas negalėjo S.Zob. I vieną sykį, ir antrą sykį teip prisiver̃tusi valgiau, sukimšau kimštinai, i gana End. Be dantų esu, negal pašnekėti, reik prisiver̃sti End. Ka matai, ka nešvariai, negali prisiver̃sti valgyti Krt. Aš neprisiverčiù nė brūkšnį pabraukt – teip sergu Smln. Neprisi̇̀vertas, nenoras šilto[je] dirbti Rdn. Prisiverčiau pern ir šįmet iš tikrųjų tą darbą atlikti LMD(Sln). Marti iš prastų (gudų), ale pri̇̀svertė lietuviškai [šnekėti] Dv.
^ Neprisiversi kap gegutę perėti LTR(Vlkv).
◊ kálnus priver̃sti daug prišnekėti, priliežuvauti: Až akių ir kálnus priver̃st[ų] an tavę Užp. Kiek ana mun primalavo – pri̇̀vertė kálnus kálnus Krš.
nuo šiẽno ant šiaudų̃ prisiver̃sti pakeisti pažiūras: Maždaug tuo metu atsivertė (klaipėdiškiai sakytų: prisivertė nuo šieno ant šiaudų) Jonas Vanagaitis I.Simon.

×razver̃sti, razver̃čia, ràzvertė (hibr.) tr.
1. sugriauti, suardyti: Nori šituos senus namus razver̃st Dglš. Bažnyčią tai ràzvertė, jau nėra Dbč. Kalnai reikė razver̃st Str.
2. išvartyti, išsklaidyti į šalis: Rugiai kai kada reikia razver̃st iš kuorų, suželia Klt. Anas paėmė tą krūvą [žabų] razver̃st Ad.
3. iškelti į paviršių: Ràzvertė gyslas net par kirkšniais, visą riečia krūvon Klt.
4. išpilti, išlieti: Katinas ràzvertė viralą LKKXIV228(Grv).
suver̃sti, suver̃čia (sùverčia), sùvertė
1. tr. Pb verčiant ant šono suguldyti (vieną ant kito): Į vieną duobę liuob suver̃sti aple porą tūkstančių žmonių Kal. Anus sùvertė su visais drabužiais i pakasė Krtn. Vienon duobėn visus sùvertė kare Klt. Gyvas negyvas dar, visus an kitas kito sùvertė, užkasė End.
| refl.: Bet naktis baisiai rami ir tamsi, ir jei ne boluojantis sniegas, susiverstume vienas ant kito M.Katil.
ǁ lenkiant, kertant, laužant suguldyti, sublokšti: Norėdami apsiginti nuo nekviestų atėjūnų, savo girias buvo padarę dar sunkiau pereinamas suversdami medžių sąvartynus rš. Smarkaus lietaus nebuvo, nesùvertė rugių Ob. Suverti̇̀, gražus [rugių] pėdas būdavo, o rišėja suriša Alz. Nei jos šienavimas, nei niek: sùvertė sùvertė žolę, sumaigė Klt. Suver̃sk pradalgį sumuštinį Ėr. Šios javapjovės ne tik nupjauna javus, bet ir suverčia juos ant ražienų į vienodo storio bei pločio pradalgius rš.
| refl.: Pradalgės storos susi̇̀vertė – toki puiki buvo pieva Šts.
ǁ sulenkti: Iš párvarymo arklys stova narius suver̃tęs ant klupikais Šts.
2. tr. K, KŽ, Žln, Dglš, Všk sugriauti, suardyti: Nesuver̃skit tvoros, nepadarykit bėdos Vlk. Sùvertėm [namą] ant malkų Sdb. Namus jų sùvertė par karą Alks. Didelis palocius, gražus, sùvertėm, nebereikalingas po karui Kvr. Gryčią par karą sùvertė [tankai] Vb. Nėr kur sukraut [šiaudus] – klojimus sùvertė Všn. Paskui sùvertė tą namą Kli. Visą būdelę sùvertė, išardė tas briedis Pv. Sùversta namas su pirkaite LKT354(JnšM). Sùversta miestas, nepažįstu gatvių DrskŽ. Pečių perniai sùvertė Aln.
| Buvo toks vėjas, kad klojimą sùvertė Sml. Ir suprato žmogelis, kad tas vėjas, kai anuomet gulėdamas po krūmu pūstelėjo, suvertė jo trobelę LTsIV583(Lnkv).
| refl. K, Rtr, KŽ: Pleciukus jiem davė, pasistatė, bet dabar nebėr, susi̇̀vertė jau Pš.
3. tr. L, Rtr, Š, DŽ, KŽ, Sd, Vkš, Šv, Alv netvarkingai sumesti, sukrauti (į krūvą): Suversk į krūvą visus šiaudus J. Kas čia do kibyklai sùversta? JII103–104. Drabužiai, ginklai ir rakandai – viskas buvo suversta į krūvą J.Balč. Sùvertė [akmenis] krūvosna, tokius didelius, kap ir apgalėjo išverst iš žemės Aps. Kaip pakliuvo, teip sùvertė sùvertė, i viskas Vž. Šiaudus suver̃sk į malką, i tebūnie Eig. Šieną an kupečvietes suver̃sdavom Jnšk. Medžiai krūvon suversti̇̀ Sv. Suver̃sme rugius in pado Klt. Gavus arklį, burokus suvežiau ir sùverčiau ant kiemo Krs. Sùverta an lygia žeme, grūdus i sudaigina Gršl. Šituos akmenis čia sùvertė PnmR. Žemė kaugiums suverstà Krš. Suver̃čia visus prie upei, tai tuos medžius plukdžia Kp. Ilgos šatros sùversta Dv. Balandas sùvertė nu daržo tame pašalė[je] Trk. Suversti yra pluoštan rankraščiai ir knygos A1885,371. Rąstai, atraižos, lentos kieme suverstos kaip papuola rš. Juočbaliai čia supildavo kiaulėms bulvaites, kampe suversdavo keletą maišų sau valgomų, kad nereikėtų per šalčius į duobę landžioti V.Bub.
^ Kad tau Dievas suverstų̃ visa in širdies! Arm.
| refl. Rtr, Š: Ugnis susiver̃čia kamuolin Aps.
ǁ verčiant padaryti: Kalnai suversti̇̀ iš akmenų NdŽ. Suversta krūva, sąvarta LL329. Mėšlų dvi krūvos sùverstos ant tų užsėtų kviečių – tai padarė! Jrb. Dėdei bus laužas sùverstas ir gyvas sudegytas DrskŽ. Ir liepė [karalius] laužą suver̃st ir uždegt (ps.) LB198. Parnešė, sùvertė an stalo visą krūvą [skalbinių] ir kočėja Kpč. Kad sùvertėm kūgį, tai ik dangi aukščio Rod. Tę sùversta tas kalnukas, išknistas barsukų Vlk. Sniego kalnus supučia, suver̃čia Klt.
| prk.: Kalnai mano skausmo suversti̇̀ NdŽ.
ǁ prastai, greitosiomis pastatyti: Sienas sùvertė sùvertė iž rąstų, vėjai eina Žln.
| refl. tr.: Pirty iš akmenų si̇̀verčia krosnį Dv.
ǁ NdŽ, LzŽ netvarkingai sumesti, sukrauti į ką, į vidų: Sùvertėm kluonan šieną i tegu stovi paki kur kas Klt. Dabar mielės tos ne par brangios, gali̇̀ jų daug suver̃st alun Mžš. Naminės girnos buvo, sumetė, suvertė sklepan Vdn. Kaip sùverčiau, teip ir stovi suversti̇̀ viedrai Imb. Kiek kryžių sùvertė į pelkes tie bedieviai Krš. Priemenėn sùvert’ bulbas Dglš. Akmenys gražiai išrinkti, suversti tarpuvarsnėse J.Avyž. Senasis Kriukas, suvertęs į kišenes pinigus, išsinešino su visa šeima J.Sav. Visi dokumentai buvo suversti̇̀ į sklepą, visi sušlapę Lc. Į vieną anų (vilniškių) vežimą tris keturius mūso sùverta Krš. Tie žmonys ant ryto nuvežę tą sūdytą žiuvį, į ežerą suvertę Sln.
^ Tokius piningus kaip į duobę sùvertė: laužą susipirko Krš.
| refl.: Tesusiverstase piktadėjai ingi peklą visi pagonys, kurie užumiršta Dievą Mž522.
ǁ NdŽ suberti: Tą cukrų į uogas suver̃su, būs gerai Krš. Pernai buvo tieku grūšių, kad sùvertėm trąšos[na] Dv. Tamsiai raudonos uogos, kaip stikliniai karoliai, buvo suverstos į pintinę rš. Obuoliai krinta; aure, žalius suver̃čiam kiaulėm Mžš. Atalekia raganos, prisipjaustė, tas ropes sùvertė katilan, verda (ps.) PnmR. Duobėsa sùvertėm šimtą dvidešimt maišų [bulvių] Azr.
ǁ NdŽ, Jsv supilti (skystį): Trilitrinį sloniką [pomidorų tyrės] suver̃čia ir raugina Snt. Tę bliūdukan kap buvo, tai tuos riebulus ir sùverčiau, sriubon gerai Pv. Rado Vaitiškis artipilnį kibirą ir tą suvertė ant ugnies priežadoje M.Katil. Ta žmona pagreibus tą verdantį puodą ir suvertus ant galvos tam švedui Sln.
| Todėl gerkles laidė, kad po literį į gerkles suvertė K.Bor. Petras prisipylė stiklinę ir vienu šūsniu suvertė į bedugnę gerklę J.Avyž. Kazys, jau kelis stikliukus baltosios į burną suvertęs, švelniu, net limpančiu balsu kalbėjo A.Rūt.
ǁ sugirdyti: Arbotinį šaukščiuką [taukų] aš jam (vaikui) sùverčiau Klt. Negeria, tai bro paėmėm ir sùvertėm pilną stiklinę Ktk.
ǁ NdŽ išgerti: Vyrai sùvertė šnapsą, kaipmat apgirto Rdn.
| refl. tr., intr.: Susiverčiam po pusę stiklinės raudono vyno ir murksom, spoksom į pritryptas grindis V.Bub.
4. priskirti, primesti, užkrauti kam kokias nors pareigas, atsakomybę, kaltę ir pan.: Mano žmogus viską suvertė ant mano pečių, pats niekuo nebesirūpina Skrb. Kai brolį pašaukė karan, pamotė ragana visus sunkiuosius darbus suvertė ant Sigutės DvP214. Visas darbas suversta ant sprando keleto žmonių V.Kudir. [Senelė] imdavo gėdyti, kad nedirba darbo, kad viskas suversta jai vienai J.Ap.
ǁ apkaltinti ką padarius: Ką pati sakė, ką darė, sùverta kitam žmoguo – tokia velnėnė Krš. Tam visą bėdą sùvertė, katras nusišavo Sv. Visą bėdą sùvertė in manę Dglš. Kiti padarė, o man visą bėdą sùvertė Jnšk. Sùvertė kalčią numirėliuon, dėjo visaip Pvn. An marčios kalčias sùvertė, ėdė kaip kirminas Krš. Daukantas buvo pirmas istorikas, griežtai atskyręs lietuvybę nuo lenkybės, suversdamas lenkams kaltinimus už visas Lietuvos nelaimes V.Aln. Jiej padarė avariją, o an kito sùvertė Pv. Išeitų, kad viską reikėtų suversti laikui J.Ap. Suversiu ant tavo paties galvos visa, ką padarei pikto! J.Gruš. Jam (Pinčiukui) suversdavo visas tas nelaimes, kurios ištikdavo liekne žmones ir gyulius K.Bor.
5. intr. impers. smarkiai palyti: Sùvertė lietaus NdŽ.
6. tr. L, NdŽ, Vkš, Rt, Skrb, Alv, Rod sujaukti, sutaršyti, išnaršyti: Vaikai sùverčia, sugrūda [patalus], reikia paklot Dbč. Sùversta patalas, nepaklota Dv. Kumet benueisi, vis lovos sùverstos End. Vyrai ka ieško, neduok tu Dieve, sùverta sùverta, į kukulą sumaišo Krš. Gryčią sušiukšlina, suver̃čia [vaikai] Aln. Svetainėje viskas buvo suversta J.Mik. Gyvuliai jodos tik, su ragais suver̃čia tą šieną Snt.
| prk.: Kai kalkozas jau, vėl viską sùvertė subuvo Sug. Pirmajame užrašų tome nėra nei kokio sistematiškumo: jame viskas be jokios tvarkos suversta K.Būg.
| refl.: Aš čia kambary susiver̃tus Bgt. Pavalgęs sutvarkė savo skrynelę, kuri nešant susivertė J.Paukš.
7. tr. NdŽ suarti (plūgu žemę): Sùvertė sumetimą DŽ1. Plūgas tai suver̃čia vienon vieton Slk. Sùvertė kalnus ir pakalnes Bb. Vidurys [rėžio] lovos sùversta, ardami sùverčia Dbč. Viską sùvertė, suarė, nieko nebėr Sdb. Keturias vagas sùverčia in vieną krūvą, ir kiekvienon vagon mėtydavo [bulves] Pv. Kap ardamas kelias vagas suverti iš vienos ir kitos pusės, pasdaro užuogana Lš. Suverčiau šimtą vagelių, kaip ir lankoj pradalgėlių LTR(Dkk).
| refl.: Kai žemė minkšta, ariant gražiai susiver̃čia DŽ1. Sunkesnėse žemėse, jei susiverčia didesni grumstai, po arimo praktikuojama privoluoti rš.
| prk.: Bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėmis J.Bil.
ǁ Švnč, Lp išrausti, suknaisioti: Kurmiai sùvertė pievą NdŽ. Nugi tos žviglės taip susiknisa, suverčia, jog nebežinai, nuo kurio galo pradėti [mėžti] M.Katil. Ant pievos ku[r]mrausiai suversti̇̀ visai šviežiai Trg. Eidamas par pievą regi suverstus rūsius. Tai kurmio darbas Blv. Kopūstai duota, sùversta vištų Klt.
ǁ suvožti: Aptepk duoną ir suversk Šts.
8. tr. NdŽ, Smn pakreipti, palenkti į kurią nors pusę, kuria nors linkme: Ana párskirs par akį plaukus, suver̃s į viršų, prisegs, i eina Krž. O antai nuo parko beateinąs vyriškis – kaulėtas, augalotas, ilgi plaukai aukštyn suversti J.Paukš. Jos geltoni su seno aukso atspalviu plaukai buvo suversti aukštyn V.Aln. Jos plaukai į vieną šoną suversti J.Sav. O patsai vis braukė ūsus aukštyn lyg norėdamas juos už ausų suversti M.Katil. Sùverta tas garbanas i eita į šokius Varn.
| Vedu tujau tą rubaškikę an galvos sùvertėv Žr.
| refl. tr., intr. KlvrŽ: Susivertė aukštyn plaukus, apikaklę pasitempė ir išėjo J.Paukš. Toks kai kočioliukas pryšaky kad čia susiver̃čia, tai graži kepurė Jrb. Milo švarkas susiverčia ant suliesėjusio sprando lyg kupra rš.
| prk.: Matai, kaip susi̇̀vertė pasaulis Ob. Vieniaip manai, kiteip, o susver̃čia Dievas žino kaip Adm.
ǁ NdŽ, Dg pagręžti, pasukti ką atgal, keisti kieno judėjimo kryptį: Į Veliuoną atsiskubėjo iš Marienburgo didysis ordino magistras ir norėjo suversti svetimšalius riterius atgal į Žemaičius A.Vien. Eik, vaikeli, suver̃sk gyvulius Rdš. Suver̃sk kiaules, bulbosna nuej[o] Rod. Nuejau, arklius sùverčiau Srj. Sùverčiam gyvulius namo LKKXXIX42(Pns).
| refl. Sut, Trgn, Sdk, Rdm: Stumbras baisiai subaubė, susivertė ir vėl norėjo pakelti ant ragų arklį ir raitelį A.Vien. Lėkė lėkė, susi̇̀vertė i vė atgalio Klt.
| Vėjas susi̇̀vertė iš kitos pusės NdŽ. Sùsvertė šiaurės vėjas Srj. Jei vėjas nesusver̃s, tai lietus užeis Alv. Žiūrėk, oras susvers į rudenį Zr.
ǁ refl. nuvykti ir sugrįžti: Greit susi̇̀vertei Mlt.
ǁ iš naujo suartėti, sugrįžti: Padėki mumus jau susiversti tavęspi PK71.
9. refl. būriu sueiti, sugriūti, sugužėti: Tas vaikelis palindęs, tie nelabieji ir susivertę į vidų Sln.
ǁ užeiti: Idant surinkimas žmonių apstotų tave, dėl to ant aukšto suverskiese Mž516.
10. refl. Prng, Tr, Jdp pragyventi, manytis, užtekti: Susver̃čia do, vis parduoda ką Klt. Didelė šeimyna, ale kai darbšti – susver̃čia Ktk. Kai susverčiù su pinigu, tai tada neaudžiu Trgn. Būdavo, su duona sunku susver̃st Rš. Su pinigais niekap nesusver̃čiam Dglš. Praeitais metais susi̇̀vertė, da liko šiaudų PnmR. Ma[no] sūnus atasiuntė, tai man gi lengviau susver̃st Str. Amatininkui yra visur lengviau susiversti – ir namie, ir svetimoje šalyje A.Sm. Gal tu, Kratuli, su centu susiverti? rš. Žiburio draugija, veikusi Suvalkijoje, irgi be JAV lietuvių neįstengė susiversti sp.
11. tr. SD122,105,151,196, SD177,309, Sut, N, [K], Gmž, KŽ, Ktk atlyginti, atsimokėti, atsiteisti: Sùvertė jam da litais brolis ir paskui vienas gyveno Sdk. Atpildžiu, ataduomi, suverčiu, sugrąžinu SD163. Pamikentėk, o visa suversiu tau Ev. Teipgi atėmė jiemus tironai ir kiti piktadėjos šlovę, turtą, sveikatą, vargino ir ažumušė juos. Tai jiemus Dievas visa suvers, del kurio tai nuteriojo SPI31. Kurtiemus girdėjimą suverst SPII245. Aną pamestąjį živatą amžiną mūsų yra mumis suvertęs WP128. Dievas suvertė sūnus septynis Jobui Mž439.
| prk.: Kurie suvert pikta už gera, stov priš mane Mž471.
suverstinai̇̃ adv.: Nieku būdu neesti pabeigtinai, bet suverstinai MT165.
| refl.: Susiverčia visa, kas buvo ižveržta kitai karalystei SPI13. Susivers ir visiemus sutvėrimamus liuosybė, kurios dabar neturi SPI31.
ǁ Lp grąžinti piršliams jų piršlybose turėtas išlaidas (nesutikus tekėti): Marė neis už Šimo, jau ir pinigus sùvertė Alv.
12. refl. Rtr, NdŽ, KŽ užsimegzti (apie sėklą): Kad medžio, krūmo arba žolės susiverstų sėkla, reikalinga, kad vieno žiedo dulkės keltųsi į kitą žiedą J.Jabl.
13. tr. sutraukinti (sūrį): Jau atšilo, reikia sūris suver̃st Drsk.
ǁ refl. Rtr, KŽ susitraukti, sukrekėti, suvirkšti, suvarškėti (apie pieną): Pienas susi̇̀vertė, pavirško BŽ503.
14. intr. Pc, Skr, Vrn susiprasti, susiprotėti: Nesùverčiau klausti jos, kur padėjai žiurstą, t. y. užmiršau, neatminiau klausti J. Aš nesùverčiau paklaust, kas jai buvo Jrb. Maja (bitė) aiškiai pastebėjo, kad senė nemaloniai elgiasi su jaunikaičiu, tik nesuvertė apie tai paklaust Mš.
| refl.: Aš staiga susi̇̀verčiau, kad ji vagilė Krn. Po kiek laiko ėmė susi̇̀vertė atimt iš manę viską ir vaiką atiduot in internatą Brb. Norėj[o] parduot, ale paskum sùsvertė: oi, mano mergaitės auga, gal jom reikės Pv.
15. tr. nugalėti, nulošti (kortuojant): Mes išlošėm, sùvertėm juos Skr.
◊ liežùvį suver̃sti palaikyti pokalbį, įsitraukti į kitų kalbą: Anas visur moka suver̃st liežùvį Vrnv.
užver̃sti, užver̃čia (ùžverčia), ùžvertė
1. tr. pargriauti, parmesti: Ėmė muštis, tik pamačiau – Juozas jį i ùžvertė patvory Upt. Kareivis užvertė pavargėlį ir atėmė duoną ir pinigus LMD(Rz).
^ Mažas kelmelis, o užverta vežimą S.Dauk.
ǁ pjaunant, laužiant pargriauti ant ko: Užver̃sti medį NdŽ. Po audros ant mūsų daržinės buvo užverstas šimtametis topolis J.Avyž.
užverstai̇̃ adv.: Gerus rugius pjauna ant rugių, užverstai̇̃ Krš.
2. tr. D.Pošk paguldyti kniūbsčią: Valtelę būt vilnys užvertusios S.Dauk. Po valgio reikia palikti šaukštus užverstus LTR(Rs).
ǁ Rtr, Š, DŽ1, KŽ, JT429 užskleisti (knygą, lapą): Užverčiù knygas K. Užver̃sti lapą, knygą NdŽ. Motina užvertė knygą ir akimis perskaitė juodas raides ant jos juodo apdaro V.Bub. Knygyno vitrinose užverstos knygos dvelkė paslaptingumu J.Ap.
| refl.: Vienas lapas užsi̇̀vertė DŽ1.
ǁ sukeisti puses: Aną pusę užverti̇̀ – prosas uždėtas Jrb.
3. tr. DŽ1, KŽ, ŽŪŽ76, Str, Dglš, Ėr, Vkš, Sd, Tl, Ms verčiant užkasti, užrausti: Anys šulnį ažùvertė LKT346(Dsn). Tą šulnį iškasė, o senąjį ažùvertė Jdp. Tas ponas tą šulnį užvertęs, užtaisęs, kad jo nė žymės nebūtų Sln. Todėlei pavydėdami jam (Izaokui), pilistimai visus šulinius, kuriuos buvo iškasę jo tėvo Abraomo tarnai, anuo metu užvertė, pripildami žeme Skv1Moz26,14–15. Ažver̃skit aną duobę KlbIII22(Lkm). Ažver̃sk duobes žemėm JT430. Kab ej[o] meleracija, tai jį (lūgelį) ùžvertė Dg. Ans gilus buvo, tas prūdas – ùžvertė Lnk. Liepė užver̃st tais balas Graž. Ana vadinos Juodupe, upele vadindavom, tai jos neùžvertė, tiktai ištiesino Jdp. Upelį ùžvertė, bet vanduo pasidarė vėl RdN. Drabužiai žemė[je] supuvo užversti̇̀ Šv. Ežias užver̃sdavo akminais Grz. Tegul viršūnės bedugnes skeveldromis užverčia, ir kraujas upių vandenis nudažo V.Myk-Put.
| Ùžvertė mūs namą, iškasė duobes Pjv.
ǁ užkasti (laidojant): Užver̃s žemėmi, ir visa, tiek žmogaus DrskŽ. Mirei, ùžvertė žeme, i kaip negyvenęs Krš. Ažver̃s smėliu akis visiem Klt. Aš vis manydavau, kad ji buvo užversta masinėje duobėje tų pačių metų rudenį M.Katil.
4. tr. ariant užpilti žemėmis, užarti: Rudenį ariama kuo anksčiau, kad pakaktų laiko sumineralėti užverstai velėnai ar ražienų liekanoms rš. Meldeikos tebevargo su mėšlais. Keistutis štai dar nebaigė užversti apkratytos dirvos A.Rūt. Kokis tę atarimas – visos bulbos ùžverstos Pv. Šešias vagas bulbų primėtėm, tik da neužùverstos liko Krs. Nu viršaus bulbes nurenka, o be Dievo meilės kiek liekta užverstų̃! Krš. Buroką vagodamas ùžvertei – i nebėra Mžš. Žirniai reikia ažver̃st žagre Slk.
| Verstuvė ariant užver̃čia vagą NdŽ.
5. tr. Š, NdŽ, DŽ1, Ar užkrauti, užristi, uždėti ant viršaus: Šieną ant viršaus rugių ùžverčiau J. Nuleisti nuo kelmo tiek tai sienojų ir juos padėti užversti ant troso arklininkui ant vežimo, darbas ne kažin koks, ir laiko lieka viskam M.Katil. Nušėrė penimius, vos vos ùžvertė anta raguičių Drsk. Neturtingasis brolis padėkojo ir, užvertęs karvę ant rogių, išsivežė namo LTsIV142. Diedas àžvertė kelmą an meškos (ps.) Grv. Ji (pamotės duktė) paėmė šakes ir ùžvertė su šakėm tą senelį ant pečiaus (ps.) Pbr. Pradėjo zurzėt, kad šalta – atanešiau kaldrą, ùžverčiau Mžš. Pridėk gerai an kojų ir vėl kaudra (kaldra) užversk Azr.
| prk.: Kaip paprasta apkaltinti tą, kuris arčiausia tavęs, ir tuo palengvinti savo naštą, ant kito pečių ją užvertus V.Bub. Dvidešimt penkias tūkstantes mokesnių ùžvertė, kaip nerašysys [į kolkozą]! Als.
^ Anta manę kap naštą ùžvertė tus išsiskyrėlis [žentas] – duktė be bažnyčios [gyvena] Drsk.
| refl. tr., intr. Š, NdŽ, DŽ1, KŽ, Rm, Vkš: Martynas užsiversdavo ant pečių kastuvą ir klaidžiodavo apylinkėse J.Avyž. Botagą ant pečių užsivertęs ir styrinėja po žmones, bobas Žem. Račius įsidėjo visus savo įrankius į maišą, užsivertė maišą ant pečių ir eina LTR(Rs). Tai ir žingsniuoju sau lyg par pusnyną vandens naščius užsiver̃tus Skr. Ilgai stenėjo meška, kad maišą užsivertė ant kupros ir, sulinkusi nuo naštos, nusiūbavo miško tankumynėn (ps.) L.Dovyd. Pakėlau [ligonį], in savęs užsi̇̀verčiau, perklojau, i vė guli Klt. Užsivertęs pakinktus, nutraukė takeliu per daržą, kalbėdamas poterius M.Katil. Užsi̇̀vertė ant dviračio tą mergučę i parsivežė Jrb. Jurgis siekė tą puodynę ir ant savęs užsivertė ir tą puodynę sudaužė Sln. Kad aš ateinu atsigult, tai neturiu su kuo užsiklot: jis viską užsiver̃tęs ant savę Jrb.
| Pasistojęs į kilpą jis užsivertė ant žirgo rš. Einame. Petys į petį. Svyruodami, susidauždami galvomis, užsiversdami ant vežimų M.Katil.
| prk.: Užsivertęs ant pečių sunkią tiesabylio ir bendrybos rėdytojaus naštą, Kr. Kalninis turėjo nemažai byloti ir kalbėti A1886,117.
ǁ NdŽ uždėti, užmesti, užristi už ko.
ǁ ko pridėti ant viršaus: Mėšlų užver̃sdavo par šakę, viskas augo Pj. Keturiasdešimt valkčių mėšlo ùžvertėm Grd. Gilie aparsu, mėšlo užver̃su, viskas eis iš proto Rdn.
| refl. tr.: Sviesto kaip su plūgu užsi̇̀vertė (storai užsitepė) End.
ǁ užpilti:
^ Ka pamovė, kaip šalto [v]andens vaikuo ùžvertė (įskaudino) Krš.
6. priskirti, primesti, užkrauti kam kokias nors pareigas, atsakomybę: Vienai motriškai ùžvertė šešiasdešimt arų [linų] nurauti Krš. Seną daba ùžverta darbais, tupinėji tupinėji… Krš. Visą laiką buvau darbu užverstas Ašb. Vesti bylą aš pats neapsiimu, aš ir taip esu užverstas darbais A.Vien.
| Tiesiog neįtikinama, kad gyvenimas užverstų tiek nelaimių ant vieno žmogaus galvos J.Avyž.
| refl. tr., intr. Rmš, Srv, Ėr, Ldvn: Užsi̇̀verčia seni darbo, daugis gyvulių Drsk. Kap ateina kokios šventės, tai gaspadinės užsi̇̀verčia darbais Kpč. Vaikai su savo mokslais, o mes su savo darbais užsiver̃tę Krs. Ligija apgailestavo ankstyvą rytą atėjusi prie darbu užsivertusių vyrų L.Dovyd. Matai, mes čia taip užsivertę su tuo balium L.Dovyd.
| prk.: Dabar staiga suprato, kokią baisią atsakomybę užsiverčia ant pečių, imdamasi šio žygio J.Avyž. Užsi̇̀vertė in savę skundiką Sn.
^ Vaiką užsitaisei, i vargą užsi̇̀vertei Krš.
ǁ primesti, užkrauti ką padarius: Padarė mergai vaiką, ùžvertė bėdą anta kunigo Drsk.
7. intr. smarkiai užsnigti ar užlyti: Ùžvertė lytus, nėra kur liauties Šts.
| tr., intr. impers. NdŽ, Vvr, Mrc: Daug sniego ùžvertė Dglš. Galia i užver̃sti lytaus šį vakarą Pln. Pri mūso užlijo, gerai ùžvertė Krš. Po kaitrų dabar vers užver̃s Krš. Ùžvertė, pasigavo bulbės Krš.
8. tr. Sdk, Pnd verčiant pakelti, uždėti, užmauti: Tau tik ùžvertei andaroką ir inkrėtei gerai – netinginiautum! Plm. Ùžvertė mantelį tam tėvuo an galvos un (ir), paėmę diržą, tik sako: – Mama, duok, mama, duok! Krp. Patalus užver̃čia ant galvos, o nuogas kojas duoda verba Nm. Baisus vėjas – užvers andaroką ant galvos Ėr.
| Ešerys pastato savo aštrius dyglius, užverčia ant galvos, tas lydekas ir nieko jam nebepadaro LMD(Grz).
| refl. tr., intr.: Griebia už skvernų švarką ir užsiverčia jį ant galvos J.Mik. Mano teta skrandą užsiver̃tus, ka nesulytų Šk. Sijonai ilgi, platūs, padelkas pakaišys arba užsiver̃sdavo Skdv. Sijonus tus viršutinius užsiver̃sdavo, ka nesulytų, nesudulkėtų Bt. Užsi̇̀verčiau jai padurkus i mušiau Jrb.
| Panõs padurkai an galvos užsiver̃sdavo, kap pasukdavai į rundą Kdl.
ǁ užsmaukti: Užver̃sti kepurę ant viršugalvio NdŽ. Vyras žengė linksmai, švytruodamas lazda, išspirdamas dulkes, studento kepurę užvertęs ant pakaušio A.Vaičiul. Berniškai, ant pakaušio, užvertęs kepurę, maršalka patraukė pro dvaro sodą P.Cvir.
| refl. tr.: Ateinąs žmogus, apsivilkęs su kailiniais, tolubais, apkaklę užsiver̃tęs Tl. Kerpa į ausis, – ūkininkas užsivertė kailinių apikaklę M.Katil.
ǁ užlenkti, užriesti: Nemoki galąst, ašmenis ùžvertei Ėr.
| refl.: Karvė visa iškelta, in nugarokaulio užsi̇̀vertė pilvas net, jau gal stips Klt. Patrauks arkliai – pilvai ant šonų užsiver̃čia Vdžg.
9. tr. LL252, Š, NdŽ, LTR(Km), LKT234(Brb), Skrb, Sv, Alv, Vkš, Vvr, Krkl uždaryti, uždengti perėjimą, angą: Kelią užverčia N. Rūpinos tikt, kaip galės atristi didžiai didelį akminį, kuriuo anga grabo užversta buvo M.Valanč. Nulūžo eglė ir ažuvertė kelią Ktk. Nu kur eis tie veršiai, jeigu kelias ùžverstas Trk. Kelias buvo labai blogas, užverstas medžiais, šakomis ir kelmais Rp. Ùžverstos dures, neseka atsidaryt Pv. Vieną palieka i ant durių užverčia didelį akmeną, kad jin neišeitų LTR(Bsg). Y[ra] tokių požeminių sklepų dar užverstų akmenimis Krt. Čiupo bernai ir inmetė šulnin, ažuvertė akmenais, kad anas nebeišlįstų LTR(Lp). Tas vaikas, kaip paaugo ir buvo jau jis drūtas, būdavo, jau mėgina vis tą akmenį verst, ką tas meškinas ant angos, būdavo, išeidamas užverčia BsPIV274. Užver̃sti vartus KŽ. Tas dvaras mūru aplink aptvertas, o ant vartų užverstas didelis akmuo BsPIV265. Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios, ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios arba ažuver̃st upės A.Baran. Ažùvertė vandenį, kad neit[ų] Ad. Kaip párvedė, tei dar stipriau užvertė anus šiekštums, kad neišeitų iš ten DS91(Rs). Kapą motinėlės užvertė šiekštelės, – neda[e]isiu A.Strazd. Avilio dugno prielakčio užverčiamoji lenta J.Krišč.
ǁ uždėti, uždengti, užkrauti kuo: Tą žmogų žùvertė šiaudais Pls. Tas akmuoj àžvertė [v]andenį LzŽ. Netrukus dundėdami debesų kalnai užverčia saulę rš. O ir atrado seselę giliajam marių dugnely žaliais maureliais užverstą LTR(Ūd). Molas buvo užverstas smėlio J.Sav. Ji žiūrėjo, ar sniegas visai trobelės neužvers Mš. Kalbėjo apie gilią žiemą, vėpūtiniais užverstus kelius V.Bub. Visi kaimai ir laukai buvo gilaus sniego užversti A.Vien. Kalnai ir girios, ir lokio irštva, ir voverės gūžta buvo sniegu užversti A.Vaičiul. Rytą vingiavusio kieto, suplūkto kelio dabar nė žymės: versta užversta sniegu V.Bub.
| refl.: Šiandien saulė per dieną debesim užsiver̃tus Rš.
10. tr. DŽ, NdŽ, KŽ, Užp, Prk, Prn, Rmš, Mrc, Vlkv, Vkš daug, pilną ką prikrauti, pridėti: Šiemet užver̃sit daržinę dobilais Ėr. I daug totukas šieno prišienavo, visą kluonieną ažùvertė Str. Keturias šalines ùžvertė svogūnais DrskŽ. Kluonai buvo àžversta duonos Vrnv. Ažùversta visa ūlyčia šienu, neturi kur kratyt Klt. Šiaudais žùversta visur Rod. Turguo[je] užverstà visa ko, dirba žmonys Krš. Tada krautuvės ažùverstos buvo Pnd. Būdavo kalniais, sermėgom ažùversta [pas siuvėją] Dglš. Kiek buvo turtų, sandėliai užversti̇̀, i kur jie nuejo, nuplaukė Pg. O namie kiek jiej turi – užversti̇̀ kampai Vlk. Kirmiu ùžversta, medaus nėra Drsk. Visas vidus buvo užverstas brangių audimų ritiniais J.Balč. Ažùversta knygom, skaito daug Aln. Visa dirbtuvė užversta naujais darbais, pradėtais ir baigtais K.Bor. Sodiečiai gi irgi gausiai atsiliepė į komiteto šauksmą ir verste užvertė parodos salę savo audimais Pt. Žandarų įtaisa ir prokuratoriaus priežiūra tiesiog užversta bylomis dėl platinimo lietuviškų knygų lotyniškomis litaromis V.Kudir. Tėvai varo vaikus iš proto, piningais ùžverta Krš. Kai piningais ùžvertė, tai paėmė i tą kūdikį, i mergikę (vedė) Vdk.
| Kad ùžvertė su savo pypke, negal betverties trobo[je], reik slopti žemėn Dr. Kam senas reikalingas, kampu[i] užver̃st? Drsk.
| prk.: Kiti šaukė iš nuostebio, rankomis plojo kaip vaikai ir užvertė jį klausimais Mš. Visi nepatenkinti, nėr tvarkos – skundais ùžvertam valdžią Krš.
^ Turtu akys ažùverstos Klt.
| refl.: Mes gi ažsiver̃tę, da neseniai atskėlėm, pečių tik kūrenam LKT319(Ant).
ǁ refl. Užp, Skdt, Tr, Dbk, Mrc, Alv, Pv daug prisikrauti, turėti, sukaupti: Užsiversi̇̀ tu šiuosmet bulbėmi DrskŽ. Užsiver̃sim šiemet bulbom, jei Dievas duos Kpč. Kur prie žvyriui, ažsi̇̀vertė bulbom Klt. Obuolių ažsiver̃tę Dglš. Perniai dvi ežias pasisodinau, tai ažsi̇̀verčiau agurkais, nešiau ir nešiau parduot Slk. Mislijom uogų šiemet ažsiver̃sim, o nė pavalgyt dorai negavom Ob. Anas turi kuom šert: dobilais ažsiver̃tęs Dglš. Pavietis ažsiver̃s dobilais JT430. Anys duona ažsi̇̀vertė ČrP. Sviesto, sūrio, varškės ažsiver̃tus dabar Alks. Užsi̇̀verčiau cukrum, turiu du kilogramu (juok.) Strn. Ana valagų ažsiver̃tus Dglš. Anas visais galais (viskuo) ažsiver̃tęs Sld. Vienas gėrybom žusvertęs, kitas miršta badu Rod. Visi piningais užsiver̃tę, tik nėr ko pirkti Krš. Kaime žmonės ažsiver̃tę pinigais Ktk. Gyvena ažsiver̃tę šimtais Grv.
ǁ užgriozti: Net baisu – kiemai užversti̇̀ gyvenvietėj, užbūti Adm. Virtuvėje stalas buvo užverstas puodais, indais rš. Visokiais pagaliais ùžversta tęnaja Pv.
11. tr. Š, NdŽ, DŽ1 pakėlus pakreipti, atlošti, atlenkti, atmesti atgal: Adelė čiulpia gurgulėtą korį, galvą užvertusi traukia tuos kelis medaus lašelius V.Bub. Eina užver̃tęs galvą JT430. Nemokos [vaikai], eina galvas užver̃tę Krš. Tavo brolis toks aukštas, kad tu galvą užver̃tus turėjai žiūrėt PnmŽ. Tie kalnai, kad tamsta matytum: užver̃tęs galvą žiūrėk Ar. Kad anas àžvertė galvą – sto[vi] [mirtis] par galvą (ps.) LKT395(Grv). Kai paleidi [karvę], kad eina galvą užver̃tus! Jrb. Šuo lo[ja] galvą užver̃tęs Jrb. [Šventmarė] sėmėsi tas pupas sauja ir, galvą užvertusi, į gerklę kratėsi S.Čiurl. Tas įvažiavęs pagiry i miega barzdą užver̃tęs an pasostės Slv. Kada tas apgynėjas sugrįžo …, jau rado savo poną barzdą užvertusį, į dangų bežiūrintį, kur jo dūšia buvo belekianti BsPIII41. Kas inpuolė rankon, vienas neùžverčiu rankų, neapsivelku Dg. Ta karvė duoda (laksto) užver̃tus uodegą, negali išlaikyt Jrb. Krypstu krypstu i kojas ùžverčiau (parvirtau) Krš. Gandrai mojavo sparnais ir galvas užvertę ilgais snapais kaleno rš.
^ O mes jau nešėmės kaip briedžiai, ragus užvertę M.Katil. Guli šikines ažver̃tę Dglš. Medinis jautis, uodegą užvertęs, storu balsu siauba (bosas) LTR(Vdk).
| refl. tr., intr. Š, NdŽ, DŽ1, Kv: Išaugai didelis – užsiver̃tus reik žiūrėti Mžk. Tokie [upės] krantai – užsiver̃tęs neužmatai Vn. Gerai užsiver̃sk i pamatysi NmŽ. Kažin kas buvo, al pati juokas užsiver̃tusi Varn. Užsivertęs [Petras] žiūrėjo į aukštą, akimis metė stiebo ilgumą Žem. Gandras, užsiversdamas galvą, klekina Žem. Galva apsisuko bežiūrint užsivertus M.Katil.
| Susibroliavęs Stepas su visokiais vaikiais, girtuokliais, šlaitais, ėjo mažne kas dieną užsivertęs galvą per vakaruškas arba karčemas Žem.
ǁ refl. tr. Š, NdŽ, Lnkv, Sdk, Nm, Rdn į viršų pakelti (geriant): Užsi̇̀vertė uzboną ir išgėrė JT430. Stovi puodynė – užsiver̃sk i gerk [pieno] Klt. Ir aš kokį stikliuką užsiversdavau, kad būtų linksmiau, bet neįpratau A.Rūt. Senis prikliukina artipilnę [taurę] raudono tiršto skysčio, ir Saulius užsivertęs ligi dugno išmaukia V.Bub. Zelnys atsikanda sūrio, užsivertęs butelį išgeria L.Dovyd. Bet jis ir gėrė – užsivers, kukt, kukt, ir nebėr pusės J.Paukš. Kap jaunas, tai pusę litro [degtinės] užsiver̃sdavau aukštinyką ir nuleidžiu kap per leiką – ir nieko Vlkv. Didelis puodas, laižyt nėra kaip, tai anas (bernas) visą puodą užsivertė LTsIV258(Slk).
12. tr. Ser pasukti ką atgal, pakeisti kieno judėjimo kryptį: Užver̃sti bandą, karves NdŽ.
ǁ refl. vykstant pakeisti kryptį, pasisukti į šalį: Užsi̇̀vertė nuog plento Vlk. Eisi eisi ir užsiversi̇̀ šitep Vrn.
| Kelias užsi̇̀verčia kairėn Rud.
ǁ refl. nusigręžti: Niekam netikęs tas mūs šuo: pamato svetimą žmogų, užsi̇̀verčia ir eina sau Al.
13. tr. Q171, NdŽ, Sn užperėti (kiaušinį): Gera višta – visus kiaušinius užvertė Pc. Tegu da stovi po višta tie kiaušiniai, gal da užver̃s Skrb.
| tr., intr. impers. LKVI372, Smn, Krok, Nmj, Kt, Grz, Pš, Jnš, Jrb, Rs: Kiaušiniai neužversti̇̀, neišeis [vištukai] Nmn. Trys po višta paliko neužversti̇̀ kiaušiniai Sk. Ne visi kiaušiniai užversti̇̀ Lnkv. Vienas [kiaušinis] tik buvo neùžverstas Všn. Žiūrėjau prieš saulę kiaušinį – jau ùžverstas Pnd. Neišperėti, užversti̇̀ pautai Drsk.
14. refl. BzF197, NdŽ, KŽ, Rtn, Vlkv užsispirti, užsimanyti ką padaryti: Užsi̇̀vertė – ižmūrino [būdelę] kai trobelę Drsk. Užsi̇̀verčiau – turi duot! Lp. Kad užsiver̃čia kur eit, niekap nenudrausi Gs. Kad jis jau ką užsiver̃s, tai turi tep būt Alk.
15. tr., intr. NdŽ, Grž uždirbti, užpelnyti: Užver̃sti kokį rublį J.Jabl(Žg). Su obuoliais daba daug neužver̃si Rs.
| refl. N, [K], KŽ: Sunku in pinigo užsiver̃st Skdt. Maž jau ant geresnio arklio užsi̇̀vertei? Ds.
16. tr. nugalėti, sudoroti: Juodasis rudą užverčia N. Tas mažiukas gudras, tuoj aną užver̃čia Gs.
^ Verksi neverksi, vargų neužversi LTR(Srj).
◊ akė́čias užver̃sti menk.
1. gulėti išsikėtojus: Kaip čia guli daba akė́čias užver̃tus! NmŽ.
2. numirti: Užščiūsim, kai akė́čias užver̃sim Grš.

aki̇̀s užver̃sti apie nustebimą: Seni žmones žiūrom aki̇̀s užver̃tę in tokias tvarkas Drsk.
ant akių̃ užsiver̃sti prisigerti: Užsi̇̀verta an akių̃ tos smarvės ir eina šlitiniu Krš.
balži̇́enas (bámbą) užver̃sti Ds menk. numirti: Bambą užver̃si, i viskas Jrb.
bem̃berę užver̃tus menk. nieko neveikiant (gulėti): Nemanyk, kad ligi šiol tai mes užver̃tę bem̃beres gulėjom ir nieko neveikėm Snt.
kanópas (kanópom, kantepliùs, kapkàs, karobliùs, kaũšenas, kavalšes, kepšès Vkš, klùmpes, kójas DŽ, NdŽ, KŽ, JT430; LL303, kójom, kudokùs Dl, kulnùs) [aukštỹn] užver̃sti Plv, KzR, Msn, Tr, Lp, Rd
1. pastipti, padvėsti: Du mano paršai užùvertė kójas Krs. Tokio arklių maro net seni žmonės neprisiminė. Kad bent kokia liga – nesistebėtum, o čia – sveikiausi arkliai pradėdavo kriokti ir užversdavo kojas K.Bor. Praeitą žiemą ar ne jo kumelė pirmoji kojas užvertė? V.Bub. Ir mūsų juodbėrėlis kažkaip iš karto sukežo į pavasarį ir vieną gražią dieną užvertė kanopas J.Balt. Kuinas užvertė kapkas ant kelio Pnd.
2. menk. numirti: Ko pati plėšais su tais darbais, ka užver̃si kojas, niekas ačiū nepasakys Sk. Greitai ir man reikės kójas užver̃st Ker. Prigers kokių sarvalų, ne vienas bjaurybė (girtuoklis) kójas užver̃s Krš. Užversi̇̀ kójas aukštỹn, ir liks ir ragutėlės, ir ragutės (sakė gailinčiam rogučių) Žl. Biskį pastumtų, ir kójas užver̃stų Jd. Kai kójas ažversiù, telegramą paduos Slk. Laukia, ka greičiau kójas užver̃stum, pakratytum Šd. Vaikas nuog tablečių gali kojýtes užver̃st DrskŽ. Parodytau tau, kad patsai kojas greičiau užverstai, bet tik nenoriu rankų purvinti V.Krėv. Jis gėrė ir gers, kol kójom užver̃s Vrn. Toks slegiantỹs oras, gali ir sveikas užver̃st kanópas Prn. Čia žmogus gyveni, juokiesi, žiūrėk, vieną gražią dieną ir užverti kanopas, – tarškėjo dėdienė rš. Mesis [gerti], kol užver̃s kanópom Mrc. Gersi, kol kantepliùs užversi̇̀, bjaurybe! Drsk. Kai kavalšes užversiu, šventas Petras nepriims į dangų. Sakys: virei smalą visą amžių, tai ir eik į pragarą velniam katilo su menturiu maišyti M.Katil. Užver̃si kepšès, taip su darbais bedraskydamos Krš. Tik labai negarink [pirtyje], kad neužver̃sčiau kẽpšių Jnš. Gal dar duos Dievas, užvers tas kartuvių meistras kepšes J.Avyž. Kai senis kaũšenas užver̃s, tada karčemos vėl skambės Kltn. Klùmpes užver̃su i pasmirsu – viena gyvenu Krš. Dėdukas kulnùs aukštỹn užùvertė Antš. Kurgi tą turtą dės, užver̃s kulnùs Pnm.

lẽtenas (ližès) užver̃sti menk. numirti: Iš baimės mažne lẽtenas ùžverčiau Vkš. Mažu jau neilgu gyvęsim, mažu jau užver̃sim ližès Graž.
lū́pą užver̃sti rodyti nenorą: Aš atnešiau šalto vandenio, veršis ùžvertė lū́pą Jrb.
nósį užver̃sti Skr, Snt pasipūsti, imti didžiuotis: Praniūrino nósį užver̃tęs Tr. Eina nósę užver̃tusi i tegul einie, nešnekinsu Krš.
pė́das ant dùrų užver̃sti Skdv menk. mirti. ×
ragõžių užver̃sti menk. numirti: Bet puotoj kartą [gerdamas] linksmai užvertė ragožių Š. Kai užversi̇̀ ragõžių, tai tau bus visko gana Lš.
ragùs užsiver̃sti NdŽ užsispirti.
rankàs užver̃sti
1. nieko nebedirbti: Aš apsiženysiu seną, ažuversiù rankàs – nieko nebus Dv.
2. LKKII222(Lz) pridaryti bėdos, apsunkinti (gyvenimą): Ùžvertei žmogu[i] rankàs, nesveika ištekėjai DrskŽ. ×

stebénkas užver̃sti
1. pastipti, padvėsti: Bėrokas jau stebénkas ùžvertė Pg.
2. menk. numirti: Ir tas greit stebénkas užver̃s Pg.

stulpù užver̃sti BŽ381 žiūrint išsproginti (akis).
ši̇̀rdį užver̃sti palenkti save: Jei mane mobilizuos, kaip Dievą myliu, aš pabėgsiu, nes negaliu užversti savo širdies Vaižg.
úodegą užver̃sti užpykti, uždūkti: Úodegą ažùvertė ir lekia [palikusi vyrą], o paskui ją šimtas lekioja Švnč.

li̇̀kti, liẽka (liẽkti, liẽkta K, liẽksta Aps, Zt, Švnč, liẽkčia Brsl, liñka J.Jabl, liẽnka Rod, Rmš, liẽksna, liẽkma Žrm, Dv, liẽksma, liẽkna Šlčn), li̇̀ko (liẽko)
I. intr.
1. būti ir toliau toje pačioje vietoje, niekur neiti, nevykti: Vienai viena likaũ namie, visi išėjo J. Visos eina jaunimėlin, tik aš viena lienkù (d.) Vlk. Tu liẽk (lik) namie Ad. Liẽkdavau vienas Aps. Liekti mano brolelis – apgins tave mergužėlę KrvD49. Išleidė lig paskutinio vaiko, nė vieno nebli̇̀ko Klk. Vidurdienį mieste neliko ir gyvos dvasios sp. Senesni liẽnka namie Ndz. Neliẽnka (nesitraukia) niekur nog žmogaus šitas baronas Šč. Neliekta nė senių numie par darbėlaikį Šts.
| refl.: Brolytėl, meldžiamas li̇̀kis namie – pražūsi Jrk89. Nežinia, ar jie kelsis, ar li̇̀ksis Vlkv.
ǁ atėjus, atvykus būti, apsistoti vietoje, nebeiti kitur: Veronika liko nakvoti pas draugę J.Dov. Tamsta dabar turi likti pietų J.Jabl. Egle, jūs nuo šiolei liksite pas mus S.Nėr. Čia liẽksta svečiai Švnč.
liktinai̇̃ visam laikui, nebegrįžtant atgal: Ėjo … a nesugrįžtinai, net liktinai BPI256. Aš vis daugiaus geidžiu, kad prie jo liktinai būčiau Ns1844,1.
| refl.: Teta vis sakė: „li̇̀kis, li̇̀kis“, bet aš nesilikau Skr. Teikis su manimi liktis VoK53.
ǁ būti priverstam neišeiti iš kur, būti užlaikytam kur: Liko (paklydo, pasimetė) raiste – raganos ir suėdė (ps.) Trgn. Jis tankiai liẽnka po pamokų Pc.
| Jau li̇̀ksiu tam pačiam skyriuj (nebūsiu perkeltas į aukštesnį skyrių) Klvr. Vienas sūnus liko pirmojoj karėj (negrįžo iš karo, žuvo) Jž.
2. būti likučiui, daliai, laisvam, nereikalingam, nesuvartotam kiekiui ko nors: Nebli̇̀ko nė aigaros (nė biškio), sukirpau visą audeklą J. A tau dar liekta koks biškis bulbių nu sėklos? Pkl. Man nieko neliẽnka šieno Mrp. Tus raudoniukus obuolius pjaustykim, kol spėjam, o kas li̇̀ks, teliẽktie Erž. Kiek liẽkna pieno, tai veliai šuniui atduodu Arm. Mažai sau liẽkti Drsk. Kulia javus, veža javus – [vis] meta an žemės, tę jau liẽkti tik keliolika grūdų pėde Mtl. Geros audėjos liko skieto, liko nyčių ir drikos (juok. apie prastą audėją) Šts. Priėjęs prie gulinčio be sąmonės raganos mylimo, jis išsitraukė kardą, atėmė jam likusį gyvybės ženklą J.Balč. Tegu pakentėsiu, o jo neprašysiu – kiek beliẽkta gyventi… Rs. Neturiu liekamo laiko Plng. Turi liekamą kapeiką ir dėk į kasą rš. Vis tų liektamų̃ (laisvų pinigų) nėra, tai ir neįsitaisiau geresnių padargų Brs. Net po maksimalaus iškvėpimo plaučiuose lieka apie 1000–1500 ml oro. Tas oro tūris vadinamas liekamuoju oru rš.
^ Visi gavote savo dalį, o kas liko – tai Miko Jnš.
liekamai̇̃ adv., liekiamai̇̃ su likučiu, daugiau, negu reikia: Ne kiek reikia, dar liekamai̇̃ yra žirnių J. Grūdų turim liektamai Dr.
liktinai̇̃ adv. tiek, kad dar liktų dalis: Aš noriu, kad būtum liktinai̇̃ duonos J. Užteks šieno šiai dienai trūktinai, ne liktinai̇̃ J. Liktinai̇̃ ans tura medžių Als. Nedavė liktinai, bet trūktinai Šts.
| refl.: Surinko tad ir pripylė dvylika regzčių lustų nuog penketo duonos miežienės, kurie likos valgiusiemus DP123. Ant galo kas liektis SD166.
3. išsilaikyti, išsisaugoti gyvam, nenukentėjusiam, nežūti, nedingti, būti, egzistuoti, gyvuoti toliau: Dabar jai vienas sūnus beliko J.Jabl. Seniau vienas sūnus liẽnka ir praturi (išlaiko) tėvą Rdš. Dar du trys draugai krito, ir likusieji pasiekė viršūnę J.Bil. Parejo iš karo likęs, bet be rankų Šts. Jei liksiù šito karo, tai tapsiu daktaru Lp. Kas beliks, tims gerai paliks po karo Šts. Teip susirgo, jog tarės nebliksiąs S.Dauk. Pamatysim, kas li̇̀ksim Brš. Negersiu tų vaistų – vis tiek nebliektu, mirsiu Lnk. Vienam li̇̀kt, kitam mirt Lp. Pasogas nuplinka, o žmona linka Vrn. Liksiu – neliksiu, bet kibsiu VP27. Visa prapuolę, tik ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko A.Baran. Visų turtų išnykta, ė tiktai bandelės, kurią buvo davęs ubagui, telikta BM40. Šitose sutrikusiose užguitos moters akyse nebuvo likę ir ženklo ano skaidrumo rš. Nė kojoms auto nebliko po gaisro Lnk. Kuokštas plaukų ant galvos beliko J. Vagis vagia, tai nors sienos lieka, o kai ugnis pereina – nieko Trgn. Nuog ugnies maža kas liẽksta Vrnv. Rodės kryžokams, pilė neliksianti nu jų nago S.Dauk.
| refl.: Keturi buvom, keturi užaugom, visi išmirė – viena likausi Skr. Žmogus žyd kaip žolelė ir nukrinta, gaišta kaip šešėlis ir nesiliek brš. Jei grūdas kviečio, impuolęs žemėn, nenumirs, jis patis liektis DP486. Tada likęsis pabėgs BB1Moz32,8.
4. būti nepaimtam, neišneštam, nepašalintam iš kur: Daug grūdų lienka in lauko – sausi rugiai Vrnv. Tep norėjau atnešt obuolių! Pasidėjau ant spintos – imta ir li̇̀kta (pamiršau paimti) Mrj. Pirškit pirškit, jūs seselės, mane neužmirškit, kurs jums peršams nebetiko, koks bernelis bene liko – eičiau ir už pliko JV247. Šaukštas viens liks (nenuimtas nuo stalo pavalgius), tai svečias bus Prn. Kad vilnose neliktų muilo, plaunama per kelis drungnus vandenis rš. Pirmutiniai miltai menkesni: juosna liẽnka lukštas ir dulkė Rdš. Blogas artojas, jei pervogės liẽksma Rod. Kai yra liekamųjų reiškinių sąnariuose (keli mėnesiai po persirgto reumato), labai efektyvios sieros vandenilio vonios rš.
| refl.: Buvo li̇̀kęsi devyniasdešimt šovinių Vlkv.
5. su neiginiu, impers. nebebūti, dingti, išnykti: Atrodė, kad Mikės visai nebeliko mokykloje P.Cvir. Rugiuos neliko piktžolių šaknų rš. Džiaugės visi, sodžiuje neblikus arielkos nei raugo Sz. Abejonių jokių neliko rš. Nebliko nė girdėti aplei karnolio (kanalo) kasimą Dr. Valiunė vieną dieną pasirodė ir nebli̇̀ko Gršl. Dvi dieni pabuvo, ir vėl anos nebli̇̀ko Mžk. Čia buvau pasidėjęs kepurę, ir nebliko Tl. Mokėjau pasakų, bet nebliko Šts.
6. būti laisvam, neužimtam, nereikalingam: Neliekta nė vaikų nu darbo šieno laiko dienoms (visi dirba, užsiėmę) Šts. Tujaus pri durių, kur buvo vieta liekanti, parodė, idant tą užimčiau rš.
7. būti ir toliau tokiam pačiam, toje pačioje būklėje: Mėšlai vakar liko nekapstyti J.Jabl(Žem). Škač! juk tu neli̇̀ksi nekorusys! J. Moteriškė lyg be žado liko bestovinti aslos viduryje P.Cvir. Broliai niekaip neįkalbėjo, ir jis liko nėjęs MPs. Svarbiausia liko dar nepasakyta rš. Kam šis mūras buvo reikalingas, kas ant jo buvo laikoma, lieka neaišku rš. Pareikalaukit ir jūs kopūstų, nes taip ir liksit iki vakaro nevalgę rš. Tik pavadinimai liẽks lietuviški Žrm. Jonai, tėvas nukrito nu stogo. – Ar sveikas liko? – Sveikas tai sveikas, ale nebgyvas Klp. Įgėręs nė koks žmogus nebliekta Plng. Kai imsiu abiem duot (mušti), neli̇̀ksi [nemuštas] nė tu Skr.
^ Tą puodynę paplauk, paskui li̇̀ks pasiliks Jrb. Ką ji beatiduos! Li̇̀ko paliko Skr.
| refl.: Koksai jisai šiandie, tokiu ir li̇̀ksis Vlkv. Ans meldė, kad karalius liktuos dar karalium MPs. Patys yra ir liektis visados piktąja kaimene DP88. Sakė: „Kentėk, kap bus – tep“, tai tep ir li̇̀kos (nedarė operacijos) Pkn.
8. patekti į kokią būklę: Ir liko luošas visą gyvenimą rš. Sūnus liko našlaitis MPs. Kai aš našlė likaũ, daugiau ėjau į jaunimus Skr. Nagi tylėjau, tai dabar durnium likaũ Skdt. Nuog tėvo likaũ pusantrų metų Šlčn. Kai paukštelis (pirštelis, lapelis) viens likau B. Viena likaũ kap kelmas Dv. Likau kap kluonas be rugių Kb. Lietuvos darbo žmonės neliko nuošalyje nuo šios kovos (sov.) sp. Sužinojęs tai, Ali Baba nenorėjo likti skolingas pirkliui už jo gerumą J.Balč. Maža likau nuo močiutės, nėr kam pamokytie LB100. Likau pati septinta (pati našlė ir 6 vaikai) Plv.
| Jis liko be skatiko J.Balč. Petras liẽka kiaurą metą be duonos Sr. Ir liẽnka be vyro, be nieko Ktv. Ma[no] žmogus vis liẽksma be darbo Rod. Jau jis liẽkti visai be sylos Lp. Vaikas li̇̀ko ant svetimų rankų Alk.
| prk. Juzis niekam neliks skolingas (atsikirs): tu jam žodį, jis tau tris Jnš.
| refl.: Aš turėjau liktis visiškoje tamsoje rš.
9. pasidaryti, tapti kuo, kokiam: Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti, aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti A.Baran. Daugiau žinok, mažiau kalbėk, nes greitai senas liksi KrvP. Šunes prėdė (priėdė) tų miltų ir girti li̇̀ko (ps.) Lz. Kailis li̇̀ko panašus į veršelį Al. Vienu metu jis liko baisiai turtingas J.Balč. Kur dabar eisiu? – tarė sau, laisvas likęs LzP. Karaliui atsigulus, iltė toj įlindo į ausį, ir karalius liko negyvas MPs. Sukūdau, kaip silkė likaũ Trgn. In piemenį pristok – pats liksi̇̀ piemuo Ds. Nuo to laiko liko Zosei Jonas tėvu, broliu, globėju Žem. Neprausk veido jaučiui geriant, – melagiu liksi Sn. Dabar Advikė jau Adve liko I.Simon. Vyteniui mirus, didžiuoju kunigaikščiu liko jo brolis Gediminas rš. Daug nemislyk – liks galva kaip arklio (didelė) Ds. Laukai geri dirvonais liẽnka Ppr. Iš tų bulbienojų tik košė būt li̇̀kus (būtų supuvę) Gg.
| refl.: Kieno priešininku likties LL98.
ǁ impers. apie būseną: Linksmiau širdžiai liko Db. Man li̇̀ko be skaros šalta Ds. O kai, dienai besibaigiant, prabilo patrankos, visiems liko aišku, kad tai sukilimas rš.
ǁ virsti kuo: Jaunikaitis puolė ant žemės ir liko vilku MPs.
| refl.: Stokit, sūneliai, stipriais medeliais, aš, jūs mamelė, liksiuos eglele MitII147.
10. (su bendratimi) tekti, reikėti, būti priverstam aplinkybių ką daryti, atlikti, veikti: Tau, žinoma, ropės beliks graužti J.Jabl. Keleivi, tau žemėj klajoti teliekti S.Nėr. Visa išnešė, išgnobė, ir man kas belieka daryt? Ds. Karaliui nieko nebeliko daugiau daryti, tik grįžti namo J.Balč. Čia nedaug kas beliekti mums pažymėti J.Jabl. Bulbos liẽnka kast Mrp. Kiaulę beli̇̀ko ant turgaus gyvą pirkti (nebebuvo kitos išeities) Rs.
| refl.: Vyručiai, mums viena liektisi – pasiduoti Romanui V.Piet.
11. neįvykti (norui, ketinimui ką daryti, kur vykti): Mano vakarėlis teip ir liks: koją sopa, tai ko aš te eisiu Trgn. Gal mūs turgus liks, kai šit' lyja Trgn.
12. nesuskubti eiti lygiai su kitais, atsidurti užpakalyje kitų: Visada jis liẽksna paskiausia Nč. Vaikas pavargo eidamas su dideliais, ėmė li̇̀kt Ėr.
| refl.: Atsiskyrėlis veikiau pavargo kaip lokys, ir ėmė nuo jo liktis J.Jabl. Veizėk, Onikė nu mūsų liẽktas liẽktas – nora viena būti Krš. Žingsniavo jis greitai, ir karvė nesiliko, ir netrukus jis prisivijo žmogų su avim rš.
13. nespėti dirbti su kitais, atsilikti: Aš niekur nelikaũ su darbu Str. Aš nuo nė vieno vyro neliekù Str.
| refl.: Abidi auga, viena nuo kitos nesiliẽka Jrb.
14. vėluoti (apie laikrodį): Ar skuba, ar liẽka? Plš.
15. refl. įvykti, tiktis: Likos, jog Milciadžio, ne jo sandraugų, tarimas daugesniai valijo S.Dauk.
16. pasieiti, apsivaisinti (apie kumeles): Tavo bėroji turbūt neli̇̀kusi, kad vis dar tokia plona Brt. Šiemet abidvi vedžiau – blesę ir juodąją, o nė viena neli̇̀ko Jrb. Tik vieną kartą leidau kumelę eržilu, ir li̇̀ko Brt.
II. tr.
1. vykstant kur, neimti su savimi: Jokit, brolužėliai, vienu kelužėliu, nelikit nė jauniausio JV260. Lieku palieku savo sesutę [pas anytą] Prng. Oi žirgeli juodbėrėli, kur palikai brolelį? – Aš jo nelikau, jis pats pasliko TŽI146. Piemenimus liepė, kad ieškotų viešpatį, bandas likę SGI53. Eina vargšas, garbavodamas savo pripuolimą, samdyt arklį, likdamas vietoj stovintį vežimą rš.
ǁ neleisti išvykti, priversti būti vietoje: Ar leisime jį į mokslą, ar liksime namie? V.Piet.
2. atsiskirti nuo ko, mesti ką: Pati da jauna – ana li̇̀ks tą vyrą Prk.
ǁ mesti savo buvimo vietą: Liekmi svietą KN228. Jį vertė didė meilė jo likt dangų ir šen nusileisti brš.
3. daryti, kad kas atsirastų ar būtų, pačiam pasišalinus: Tokie žmonės nemėgsta likti pėdų paskui save J.Balč. Mirė 1825 metūse, nelikdamas po savo pėdų nė gailesio, nė minavonės M.Valanč. Nusiaubę plačiai platesniai, tolie tolesniai jų kraštų sritis, belikdamys po savęs akminį ir [v]andenį S.Dauk.
4. Mž419 atsiskiriant, vykstant kur, duoti, dovanoti, skirti kam ką: Jei būtų mumus … rašto nelikę, ar nereiktų sakiot tradicijos? DP588. Gyvastį savo liekmi už avis NTJn10,15. Lieku tau savo kelius, Dieve padėk! Žem.
5. neimti, neliesti, laikyti ką kur, leisti būti vietoje: Mergos, rinkit geriau rugius, nelikit tiek daug draikų! Šmk. Didžius rinko, mažus liko LTR(Srd). Aš grybų nepažįstu, bet jei baravykų rasčiau, nelikčiau Skr.
6. laikyti, atidėti, skirti, duoti kam ko dalį, kokį kiekį: Išgerki stiklelį visą į dugną, neliki sveteliams savo lašelio JD1066. Juliui sriubos nelikaũ – pavalgys pieno Skr. Reik paršeliams [bulbių] duoti, reik parduoti likti Slnt. Daug davė, bet daugesniai dar sau liko S.Dauk.
7. laikyti gyvą, auginti: Visus kačiukus liksmà Kp. Šiemet sausa vasara, šienų maža – avių neli̇̀ksiu Skr. Kas metai veislei liekù po du teliu Sv. Jeigu graži telyčiukė, reikia li̇̀kti Rm. Iškapok rūteles, iškapok mėteles, tik lik vienas baltas lelijėles JD1255.
ǁ nenaikinti: O kam centrus (dvarų) li̇̀ko?! Reikėjo žmonėms išdalyt Skr.
8. refl. tr. pasidėti laikymui, tolesniam laikui: Kažin, ar jau galima riešutus li̇̀ktis? Skr.
9. leisti kam būti kokioje būklėje: Šalin dėk kardą, lik mus gyvus! brš. Vaikai, duris neli̇̀kit atdaras Šl. Pasakysiu, kad tų kelmų neli̇̀ktų tokių ilgų Skr.
10. užeiti į priekį, aplenkti ką lėčiau darantį: Aš tave likaũ ir palikau už šimto mylelių Lp.
11. vykdyti, daryti: Eina prievolių likt Srd. Kas prieita li̇̀kti, reik li̇̀kti Krt. Munasis sūnus talkas liekta, nestova numie Bržr. Aš savo darbą linkù, o tu ar atlikai savo pavynastį? J. Už stubutę mano žmogus li̇̀kdavo ponui dienas Skr. Ka būt nuotrauka, būt šiądie viskas li̇̀kę (kalbama apie paso gavimą) Brb.
12. refl. ruoštis: Lai eit li̇̀kties numien Krg.
13. (plg. la. likt) dėti ką kur: O kur tu liksi tas adatėles? Kam tu duosi tas adatėles? RD92.
III. tr.
1. BPI97 iš anksto nustatyti, numatyti, skirti, lemti: Likta yra žmogui vieną kartą mirti ST201. Taip jau likta ir taip turi būti LzP. Toks mano tikslas, taip man likta I.Simon. Tai Dievo leista, liktà, lemta KII152. Mudum likta poroje būti Vaižg. Nedūsauk, tebėr liktasis Sln. Jeigu būsi Dievo likta, rasi mano būsi JV184.
2. įsteigti, įvesti; įsakyti: Vis, ką … likęs yra, tatai ne juokas yra BPI130. Nesang tas stonas yra paties … liktas SE30. Pririša [jį] liktumpiump daiktump MT46.
◊ ant rugiẽnių šiaudų̃ li̇̀kti neištekėti: Jau ji liko ant rugienių šiaudų Ds.
be galvõs li̇̀kti DŽ netekti proto.
be kélnių li̇̀kti nusigyventi: Daugiau išleisdamas, nekai paimdamas, liksi̇̀ be kélnių Sb.
be rañkų li̇̀kti Erž jausti didelį rankų nuovargį: Mintuvai sunkūs, tai likau suvis be rankų po mynimui Ml.
bóba li̇̀kti javus kertant, paskutiniam baigti: Jis liko boba, tai jam vienas šnapsas daugiau! Gs.
bùvę ir nebli̇̀kę! sakoma kam užsispyrus padaryti ką negalima: Buvę ir neblikę! – bene tu ką padarysi anam Brs.
čia šnẽkant, čia liẽkant Ds. sakoma, kai norima, kad apie kalbamą dalyką niekas nežinotų.
gývas li̇̀kęs; gývu garù li̇̀kęs Tl labai, žūtbūt norintis ką padaryti, turintis didelį palinkimą į ką: Gývas li̇̀kęs, gyvà li̇̀kusi nori ką padaryti Kv. Gyva li̇̀kusi į gaspadines norio eiti J. Ant kamedijų, ant visokių štukų – gyvas likęs Plt.
li̇̀k svei̇̃kas sakoma atsisveikinant: Liki sveika, uošvužėle, laikykies sau dukružėlę JV296. Na, vyručiai, likite sveiki! V.Krėv. Liksi sveika, uošvužė, daugiaus nesugrįšiu JV304. Liki sau sveika, jaunoji mergelė JD576.
nė̃ li̇̀ko, nė̃ rei̇̃k apie niekų šneką: Nušnekėjo nė li̇̀ko, nė rei̇̃k Vl.
per niẽką li̇̀kti nueiti niekais: Visi prašymai, visi maldavimai, visi prižadai par nieką liko Blv.
pasãkė [ir] nebli̇̀ko Als; S.Dauk niekų kalba!: Nu tatai, pasakė – nebliko! – šis sakąs: – nepakelsi katilo su vandeniu! Plt.
šlapiài vietài li̇̀kti (iš ko) būti visiškai sunaikintam: Kai rytoj visi suvažiuos, tai kad duos – tai iš tų žandarų tik šlapia vieta liks rš.
vi̇̀lnoms ver̃pt li̇̀kti neištekėti: Kurio merga neina už berno, tai, atgalio važiuojant, reikia vartai ažkelt ir kuoleliu ažkišt – to merga liks vilnom verpt Klt.
apli̇̀kti
1. intr. apsibūti vietoje, nebeiti kitur: Jis jau apliko J.Jabl.
| refl.: Jau buvau pasnašinus ir vėl apsilikaũ Lp. Ar apsiliksi ir kitiem metam toj pačioj vietoj dirbt? Rm. Čia apsili̇̀ko ir dabar gyvena Brt. Patogesnės vietos niekur aplinkui matyti nebuvo, ir vabalas apsiliko, kur buvo įlindęs J.Balč.
2. intr. išsilaikyti tokiam pačiam, tokioje pat būklėje: Šiemet apliko pieva nešienauta Grv. Nuvažiavo in inspektorių, ir vėl apliko mokykla (neuždarė mokyklos) Smn.
| Mano skola tep ir apli̇̀ko (tebėra negrąžinta) Grv.
| refl.: Apsili̇̀ko mūs kampelis čystas, be jokių kraujų Ss.
3. tr. nekliudyti, neliesti, neimti: Vaitas apli̇̀ko mane nevaręs važiuoti su padvada, t. y. paliko, ištarpavo J.
| Jonas padususią mergą paėmė, visų àpliktą (niekieno nepaimtą) Skr.
4. tr. padėti, pastatyti, patalpinti ką kur: Aplikęs pilėje pakaktiną pulką vyrų, Erdivila su stiprum būriu vyrų išsekė pėdomis plėšikų V.Piet.
atli̇̀kti
I. intr.
1. būti toje pačioje vietoje, neišeiti, neišvykti kitur: Visi išvažiavo, tik atliko dukterys BM110. Lietus pradėjo lyti, atlikom namie (nebevažiavome į miestą) Ėr. Atli̇̀ko až gaspadinę namie Ktk. Pasiturintiejie tėvai siuntė vaikus į gimnaziją, o kiti atliko prie naminių darbų A1884,145. Anas vienas namie atli̇̀ko (kiti išėjo) Ad. Vienas nueis …, kitas atliks lizdiep savo MP69. Vienas be kito neatliñka (nesiskiria, visur būna drauge) Ėr.
| refl.: Atsili̇̀kęs namie turėjau svečių J. Atsili̇̀kus motinelė labiau dūsavo Ign. Visi paukščiai ir žvėrys išėjo ant darbo, tiktai kurmis su pesliu atsili̇̀ko ps. Tie … kūnu eiti, dūšios jų atsiliekti namuose SE148.
ǁ atėjus susilaikyti vietoje; apsibūti; pabūti: Sesuo grįžo, o jis tai ir atli̇̀ko Kp. Kurmonas atli̇̀ko par arklius BM13. Totliekt (teatlieka) mūsimp mergelė keletą dienų Ch1Moz24,55. Atlik rugių pjautų J.Jabl. Atlieku prieg kam SD458. Aš šiandien turiu namuose tavo atlikt (atėjęs pabūti) BtLuk19,5.
| refl.: Paskui tie karaliai išvažinėjo, išsiskirstė, vienas tik atsiliko ir dar ilgiaus pabuvo BsPII127. Per visas dienas gyvenimo mūsų iki pabaigai amžies atsilik su mumis MKr9. Notsiliko ant noprosnų daiktų, notsiliko su vaikais žaist, tiktai atsiliko daryt tatai, kas buvo valia tėvo jo MP3. Atsiliekmi SD458.
2. būti nepaimtam su savimi išvykstančio, pasitraukiančio: Bet mato, kad jis neturi prie savęs savo kardo aštriausio – atliko jis ant baltų skobnių didžiajam bajoro dvare V.Krėv. Autobusas pilnas, i kiti [keleiviai] atliẽkta (nepatenka) Btg. Numirė meška, atliko dūdos rš. Tik seni batai ma[n] atli̇̀ko, ka mama numirė Jnš. Atliks mūsų dvareliai i širmi žirgeliai (d.) Dkšt.
ǁ būti nepaimtam, neišrinktam, nepagautam: Da yr kieme viens atlikęs (nevedęs jaunuolis), o nė vienai nepatikęs – pirškit nors tą patį JV247. Ans buvo našlaitis, atli̇̀ko nu karūmenės (liko nepaimtas į kariuomenę) Klk. Pagavom gavom visą pulkelį, atliko liko vienas vanagėlis (d.) Kp.
ǁ atitrūkus, atsiskyrus nuo ko atsidurti, būti kur: Paukštė ištrūko, o plunksnos atliko LMD. Katram tik už ausies nustvers – ir atlieka ausis saujoj LMD.
| refl.: Čevarykas gi, prilipęs pri smalės, atsiliko ant vietos BM203.
3. būti likučiui, daliai, nesuvartotam, nereikalingam, laisvam kiekiui ko nors: Kas jiems atliko, įmetė ing dovanas BtLuk21,4. Atlikusias bulves sėklai pasiliko rš. Jiem pusė lauko atlieka J.Jabl(Jnšk). Iš užkaistos sriubos turi atlikti tik pusė rš. [Išrėši] šešetą vardų jų ant vieno akmenio, o šešetą atliekančių vardų ant kito akmenies pagal jų giminių Ch2Moz28,10.
| refl.: Jam skolą atiduočiau ir dar man šimtas atsiliktų Lnkl. Jei tūkstantis atsiliẽka, tai gali da gyvent Mrj.
4. refl. užimti kieno vietą, būti kieno vietoje: Kurie ant jų vietos atlikos DP233. Kol tėvas gyvas, tai [sūnus] „Matuliauskiukas“, paskui, kai atsiliẽka gaspadoriaut, jau „Matuliauskas“ Dglš.
5. išsilaikyti, nedingti, neišnykti, egzistuoti toliau: Ant rudens kumelė taip sublogo, kad vieni kaulai ir skūra atliko LMD(Šlv). Kad po pečiumi nuodėgulis atlinka, tai svečias bus Pn. Visus daiktelius, atlikusius nu gaisro, sunešė jaujon Sz. Bei anys turės suvalgyti, kas jumus atliko ir išgelbėta yra nuog krušos BB2Moz10,5. Atliekti žmogup paprotys senas SPII64. Nei žymės notliks anos puikės jo MP188. Šešuolis viens jos atliko Mž265.
| refl.: Duonos ir vyno … gardumas ir kvapas … atliektis DP265.
6. Ign nežūti, nemirti, būti toliau gyvam: Ineita jo galinin kieman ir tenai rasta atlikęs [žalčio nesuėstas] senelis BM5. Ariogalos knygnešių aš tik vienas atlikau Ar.
| refl.: Atsili̇̀ko duktė, ašenai ir motka Gg. Jei grūdas ing žemę nebus įmestas ir ten nesupus, tad patis savimp atliektis ir nė vieno vaisiaus notneš DP486.
7. nenustoti būti tokiam pačiam, būti ir toliau tokioje pat būklėje: Vadinasi, jis atliko gyvas Pn. Žmonės neklausė jų ir atliko nenužudyti LMD(Pl). Teip žmogus ir atliko teisus Skr. Eik valgyti – atliksi̇̀ nevalgęs Ėr. Atliks rūtelės nenuravėtos LTR(Rm). Dabar atli̇̀ko šienas nenešta Zr. Tu atliksi loskoj mano MP81. Kodėl atlikai besėdįs tarp dviejų kaniukščių? Ch189.
| refl.: Langai sveiki atsili̇̀ko [nuo bombardavimo] Ut. Šįkart duona atsili̇̀ko žalia Skr. Jame (sudužusiame veidrodyje) tačiau paveikslas žmogaus ne sulaužos, bet ižtisas atliektis kiekviename lustelyje DP134. Liepia …, idant motė nopleistų vyro, o jei jį apleis, tad be vyro totliektis DP70. Erškėčiai yra ir atliektis ant amžių DP100. Saugok pats savęs ir mokslo, atsilik (nesiliauk būti, laikykis) šiuose daiktuose Bt1PvTm4,16.
8. patekti į kokią būklę, atsidurti kokioje būklėje: Verkė mūsų seselė, kad atliko našlelė JD797. Sesutė Elena ir broliukas, atlikę našlaičiais, kur pasidės? BM225. Nieko nė vienam kaltas notliks MP72. Tu priverksi rytoj dieną, kaip atliksi̇̀ viena (d.) Tj. Per tave aš atliksiu už melagį Ėr. Atlikom, kaip stovim: supleškėjo gyvuliai, ir rūbai, ir grūdai Skdt. Gėdoj te notlieku KN32.
| Be marškinių atlikáu [besibylinėdamas], ale muno viršus Krš. Žinoma, kad tokie atliko be vietos A1884,266. Jei ant dangų kopėčios būtų, velniai be darbo peklo[je] atliktų LTR.
| refl.: Atsilikaũ našlė Vvs. Atsiliko siratelė baltame svietely be tėvelio, motutės Lkm. Liūdna panaitėlė, atsili̇̀kus viena Msn. Atsiliktų vargšas be pastogės rš. Mažiausias geras darbas neatsiliks be užmokesnio rš. Ant vieno peilio atsili̇̀kom Skr.
9. pasidaryti, tapti kuo, kokiam: Po tėvo mirties teisingasai brolis karalium atli̇̀ko Rk. Kaip tik anos (gulbės) nusleisdavo pakraštin, tuoj padėdavo savo plūksnas ir atlikdavo labai gražios mergytės BsPII240. Dabar gi tada totliekt, meldžiu, tarnas tavo vergu Ch1Moz44,33. Kotrušė atliko nei varna, nei povas (nei mužikė, nei bajorė) Blv. Visiem nebemielas atli̇̀ko BM446. Ežeras tada atliẽka dykas BM44. Da vis vargulis norėjo, kad [nelaimė] liktų mažesnė, ir atliko tik sulig riešučiu BsPII263. An rudenį da pigiau atliks An. Jai gi taip iškada atliko to bernioko LTR(Vb).
| refl.: Kai jūs seni atsiliksit, in kur tada pritiksit? LTR(Žl). Nemielaširdžiai … atliksis prakeikti DP533. Nu ir atsiliẽnka laimingas ir patenkintas už tėvo dovanos Msn. Jis, žmogum … būdamas, broliu … atsiliekti SE90.
10. impers. (su bendratimi) tekti, reikėti, būti priverstam aplinkybių ką daryti:
^ Tau atli̇̀ko tik poterius kalbėti (pasenai, niekam nebetinki) Krš.
11. pasidaryti laisvam, neužimtam, nereikalingam: Šitą maišą galit neštis – atliko Alk. Atliko šaukštas – gali valgyti Šts. Gali kaisti – jau atliẽka puodas Pc. Ugnis atliko – kaisk savo katilą Šts. Kai atli̇̀ks arkliai, nuvažiuosim Gs. Arklys nebatliekta, reik eiti pėstam Šts. Šis kambariukas atliẽka, jame niekas nemiega Skr. Vyrai neatliekta talkai, vyrai rugius sė[ja] Šts. Martynienė atlikusi parėjo prie vaikų Žem. Taip norėčiau atlikti nuo tų mėšlų… Kad ir pavargsime šiandieną, ką padarysi Žem. Šiandie atlikaũ nuo darbo, tai atėjau Kdl. Vaikeliai, atlikusys nu kokio noris darbo, tujau kibo į ritinį S.Dauk. Aš jau sena, nu visų atli̇̀kusi (niekam nebereikalinga) Vkš. Tas nenaudas nuo visur atli̇̀ko (iš visur jį pašalino), tai čia parkėlė Skr. Į tę patenka atli̇̀kę nuo visų (blogiausi, paskutiniai) žmonės Alk. Jei sergąs y[ra], anam viskas atliẽkta (nieko nebereikia, viskas nebeįdomu) KlvrŽ. Sugrįžau po tam prie plausto ir par atlinkančiąją dieną užsiėmiau iškrovimu jo I. Yra mergų atliẽkamų – tegu eina dirbt Žal. Atliekamų̃ [grikių] liko, tai davė grikiais [už darbą] Vlk. Nebebuvo troboje duonos trupinėlio nei atliekamo drabužėlio rš. Su tais spiečiais išlėkė ir visi atliekamieji bitinai J.Jabl. Turiu atliekamo laiko rš.
^ Nuo visų atliko, niekam nepatiko LTR(Jnš).
| refl.: Atsilikaũ nuo visų darbų: nuploviau, nučystijau visus indus J.
12. R411 turėti laisvo, atspėjamo laiko: Likte neatliekù, t. y. laiko neturiu J. Ar nematai, kad aš n'atliektu? MitI67. Ana greičiau atli̇̀ks, pataisys tau pietus Akm. Palauk, kai kurią dieną atliksiu truputį, tai ir pas juos nueisim Mrj. Atlikdamà vis mokinase, mokinase Prn.
13. baigti apyvokos darbus, apsiruošti, apsiliuobti, susitvarkyti: Atlikau su šviesa B.
| refl.: Ar jau atsilikai̇̃? Ar jau apsiliuobei? KII304. Būsime linus išmynę, javus iškūlę, būsime atsilikę I.Simon. Aš skubu darbuoties, noriu greičiau atsili̇̀kti Krtn. Skubu atsilikti su gyvoliais, kad nesutemtų bežygiuojant Kal.
14. išvengti, išsisukti, išsisaugoti: Kur jis nesidžiaugs, smerties atli̇̀kęs Skr. Tai dabar džiaugėsi, kad ta pana atli̇̀ko nuo smako LB263. Duok tiktai tau nu amžinų ašarų atliktie Sz.
| refl.: Pasiklojo jam už savo piktus darbus nuo koronės atsilikti rš.
15. būti atskirtam, pašalintam; atstoti nuo ko, netekti ko, prarasti ką: Tai teip atli̇̀kom nuo bičių Antr. Atlikusys nu savo vaikų ir pačių S.Dauk. Atliko, atstojo nu proto Šts. Senis atliko nuo visų sąjungų ir draugijų Sr.
| refl. Mtl.
16. numirti, žūti; nugaišti, galą gauti: Pačių lietuvių tą dieną trys tūkstantės atlikusios S.Dauk. Srovė kraujų ištekėjo, ir pati ūmai atliko BsPI62. Kai duosiu, tai ant vietos atli̇̀ksi! Alk. Mūsų karvė atli̇̀ko Šv. Kap šuniui uždavė grybelio, tas tuoj ir atli̇̀ko Brt.
| refl.: Dar vienas atsidvėsimas – ir jis buvo atsilikęs prš.
17. išnykti, dingti: Senovė atlikus, bet viskas akỹs matos Antš. Kad ligos ateina, visos mandrystės atliekta Šts.
18. nusilpti, sumenkti; netekti jėgų, sveikatos: Jau tas žmogelis gatavai atli̇̀kęs (nusibaigęs, nusisirgęs), matyti, nebilgai bepasitęs (begyvens) Vvr. Taip atlikáu, nėko nebįgaliu, nėko dirbti negaliu Užv. Atlikęs, lyg dvi savaiti nevalgęs Kltn. Veršiai atli̇̀kę, ką tik paeina Vdžg. Mūsų šuo jau su visam atli̇̀ko (niekam nebedera) Up. Sartis neatli̇̀ko per visą sėją, kad ir blogai šeriamas Vdžg. Kojoms esu atlikusi (nebepaeinu) Trš.
19. pagesti, pasidaryti nebetinkamam, nebegeram, prastam: Liga susimetė į kelią, atliko koja – nebepaeinu Lnk. Paskui savo linus kol išmyniau, vis po dulkes… akys visiškai atliko Žem.
| Jau visai atlikęs jūs peilis (nebeaštrus, netikęs) Gs. Tas tavo kirvis visai atli̇̀kęs Šv. Atlikęs jau muno švarkas, reiks naują taisyties Šauk. Atlikęs čia ir maišas (prastas, netikęs) – vienos skylės Skd. Ar aš tiek besu atlikusi (verta), kad aš tau merge būsu! Šts. Atli̇̀kęs čia ir darbas (menkas, prastas) – tik žaislas Skd.
20. būti paveldėtam, atitekti: Kam atli̇̀ko namai? Ėr. Mums atliks karalystė Mž396.
| refl.: Urėdas ir vyresnybė Petro … atlikos ant potamkų jo DP468.
21. neįvykti (norui, ketinimui ką daryti): Šiandie bitės atli̇̀ks (nebus galima bičių žiūrėti) Ėr. Tavo turgus (ėjimas į turgų) šiandiej atli̇̀ko: kurgi – jau pusdieniai, vėlu eit Trgn.
22. nesuskubti eiti, vykti lygiai su kitais, atsidurti užpakalyje kitų: Jeigu rovėja atlieka, ją visiap pajuokia LTR(Dglš). Draugai traukė pakraščiu, dairydamies vandens, o aš pasukau į kitą pusę ir per mylią nuo jų atlikau J.Balč. Toli atliekti nuog jo MP125.
| refl.: Plentu važiavo taip, kad neatsiliktų vieni nuo kitų A.Vien. Aš jau atsilinkù Pgg. Ka greičiau eini, ans atsiliẽkta Lkv. Turguj mergelė atsili̇̀ko nū motynos Pgr.
23. nesuspėti dirbti lygiai su kitais, vėluoti: Šiemet atlikom labai su ūkės darbais Krk.
| refl.: Ūkis pradėjo smukti. Visi darbai atsilikdavo rš. Pavasarį atsiliksi dieną – rudenį būsi atsilikęs savaitę LTR. Ačiū Dievui, mano tėvas anksti kėlės, vėlai gulė, ir aš neatsiliksiu KrvP(Ašm).
24. refl. prk. nesuspėti, nesugebėti pasiekti reikiamą lygį, būti prastesniam už kitus: Negalima atsilikti nuo judėjimo, nes atsilikti – reiškia atitrūkti nuo masių rš. Žmonių sąmonė savo raidoje atsilieka nuo jų ekonominės padėties rš. Dabar mūsų šalyje nebėra atsilikusių tautų sp. Sena, atsilikusi technika trukdė judėti į priekį rš.
25. vėluoti (apie laikrodį): Jei atli̇̀kęs laikrodis, reikia pavaryti Ėr.
| refl.: Ar daug tas laikrodis per dieną atsiliñka? Rm.
26. refl. įvykti: Apgulimas Jerozolimos atsiliko dienoj pačių Velykų brš. Dideliuose miestuose apie pusiaunaktį atsilieka (laikomos) mišios brš.
II. tr.
1. Mž502 padaryti, nuveikti, įvykdyti kokį darbą; pabaigti, apsidirbti, susidoroti, susitvarkyti su kokiu darbu, reikalu: Kažin kas čia dabar reik atlikti J.Jabl. Ar jis tą darbą atliks, ar ne per sunkus bus? Alk. Kas ankstie pradeda, tas ankstie atliekta S.Dauk. Darbus atlikus, smagu švęsti R31. Karaliaus namuose visi žygiai atliekami su saule I.Simon. Atlikom apyliuobę apytamsa B. Dabar visi sunkesni darbai atliekami mašinomis sp. Atliktà – nebrūpės Lkv. Viskas buvo atliktà Kin. Atlikau vis, ko nu manęs norėjai M.Valanč. Viena minute jie viską atliko J.Jabl. Jau jis veik bus atli̇̀kęs KII40. Kiekvienas iš jų tegu pasiuva drabužius, ir tada matysim, katras atliks gražiau J.Balč. Kaip ir kiekvienas darbas, taip ir literatūros kūrinys vertinamas pagal tai, kaip jis atliktas T.Tilv. Nuodingos dirbtuvės dulkės atliko savo darbą – džiova artinosi prie galo J.Bil. Mergaitė atliko savo: paėmė kaulus ir supylė palangėje Ps. Arklius mažus tetur, kurius matydamas niekados netarsi galiančius butos darbus nuveikti ir karės žygius atlikti S.Dauk. Prisiegą atliekmi (prisiekiu) R10. Deveika, atlikęs didelį kelią karklynais, grįžta iš miestelio pusės P.Cvir. Rimto veido senyvas vyras smarkiai jį barė neatlikus kelionės į Meką J.Balč. Jis savo amžio kelią atli̇̀kęs KII10. Iškilminę auką atliekant, dūmai degančių gyvolių į padebesius kildamys rūko S.Dauk. Išgirdo ant kalnu naujai Jonines atlikus (atšventus) M.Valanč. Atlikau visus reikalus mieste Ėr. Atli̇̀k už mane tą reikalą Alk. Atlikta (baigta) byla B. Ta liga atlikta (persirgta), kap geležinė pupa perkąsta Ml. Tą patį šeštadienio vakarą padarė jaunieji sutartuves ir atliko pintuves M.Valanč. Tuojau buvo pakviestas teisėjas ir atliktos visos sutuokimo ceremonijos J.Balč. Mokyklą atlikęs (baigęs darbą mokykloje, vaikus paleidęs), mokytojas galia daryti, ką noria Lnk. Vyras toks čiopa, pati ir gyvolius atliekta (apeina, prižiūri) Šts.
^ Atiduok, kas mano, ir àtlikta (ir baigta, ir viskas)! Alk. Mamike, nekalbėk, Anė man patinka, ir atlikta! I.Simon. Neik, ir àtlikta! Alk. Viena subine dvijų turgų neatliksi LTR(Kv).
| refl. tr.: Atsilikusi žygius, įėjo Urtė į vidų, atsisėdo prie lango ir giliai susimąstė I.Simon. Pirmiau apyvoką atsilik, paskui gali ir į miestelį eiti Trg. Aš savo darbus atsilikaũ K. Malūną atsili̇̀kti, turgų atsili̇̀kti į Jurbarką važiuodavom Smln. Aš atsilieku, kas reikia, miestely ir važiuoju namo Ds. Atsili̇̀ksma staldą (padirbsime darbus stalde), i būs visi darbai baigti Lkv.
2. vykdyti, daryti, eiti priedermę: Jis atliẽka savo pareigas labai tiksliai ir tinkamai Sr. Atlikmi, pilnavoju slūžbą savo R46. Reik visokius įstatymus su didesne atidžia atlikti M.Valanč. Kas metą atlikom dienas ir ganėm Žem. Jau tik galėsiu lauką dirbtie ir baudžiavą kiek tiek atliktie BsPIV52.
3. atsilyginti, atsiteisti: Aš jam vislab atlikaũ KI8. Skolą atlikti B. Aš turiu daug mokesnių atli̇̀kti KII365. Visos mokestys neatliktos, šeimynai alga nemokėta Tat. Atliekmi algą B. Pasisėjo jis ant to kampučio lauko grikių, o už tatai turėjo ponui darbu atlikti BsMtI134.
| refl. tr.: Atsilik sviestą (įvykdyk sviesto pristatymo prievolę) Ggr. Aš jam savo skolą atsilikaũ KI8.
4. atbūti kur nustatytą laiką, ką darant: Atli̇̀kti (išeiti, praeiti) praktiką DŽ. Aš dar nesijaučiu bausmę atlikęs rš.
5. GK1939,89 turėti (vaidmenį); perduoti, perteikti žiūrovui, klausytojui (meno kūrinį): Filme Stoliarovas atlieka Martinovo vaidmenį sp. Visi [vaikai] greit sutiko žaisti teismą ir pasiskirstė, ką kuris turės atlikti (kas bus teisėjas, kas kaltinamasis, kas liudytojai…) J.Balč.
| Šios moterys didelį vaidmenį atlieka (turi didelę reikšmę) gamyboje sp.
6. vykstant kur, neimti drauge; atsitraukti, pasišalinti nuo liekančio vietoje, palikti: Mergos …, atlikusios namie jauną marčią …, išeidavo pasitekėtų prieš jaunikį su lempomis DP568.
ǁ leisti, liepti būti vietoje: Norėjo prieg bažnyčiai vaiką savo atlikt MP88. Dvi (teipag moteriški) mals melnyčioj, viena bus atimta, o kita atlikta Ch1Mt24,41.
7. pamesti ką, atsiskirti nuo ko: Davė perkūnas, ir atli̇̀ko žmogus gyvenimą (paliko gyvenimą, mirė) Lzd.
^ Atliko kablys kotą (apie žuvusį, nusigyvenusį žmogų) ST615.
ǁ mesti savo buvimo vietą: Tai Jonukas Kintus atli̇̀ko? Kin.
8. laikyti, palikti neliestą vietoje: Geriausis būdas mėšlą gerai užlaikyti – tai atlikti jį kūtėse drauge su galvijais iki ant lauko išvežant rš.
9. pasilaikyti neatidavus, turėti ką sau: Marija … sau nieko notliekta DP474.
10. nenaikinti, leisti būti, egzistuoti: Kam … rečius kūne savame atliko? DP195.
11. įpareigoti būti kur (kieno vietoje): Ant jo vietos atlikti yra DP470.
12. atsiskiriant, pasišalinant duoti, skirti kam ką: Didžiai įsimylėjo to pasaulio ir teip didį liudijimą neišbylomos meilės savos jop atliko DP508. Ir kokį prakeikimą atliko jai MP68. Dėl to mumus atliko tus regimus ženklus MP132.
13. priversti ką atsidurti, būti kokioje būklėje: Tuos … jų pasmerkime atliekt, kurie ing jį tikėt nenor DP243.
14. eikvoti, vartoti, skirti ką kokiam tikslui: Kam teip daug pikto ant ateisiančio meto sau zopostijame, dalį gyvatos ant nuodžių, ant veikalų ir trukimų, o dalį ant gailėjimo atlikdami? DP581.
15. turėti, gauti laisvo, neužimto (laiko): Atlikęs laiko nuo savo tiesioginio darbo, jis skaito knygas Al.
◊ ant kumeliùko atli̇̀kti atsilikti raunant linus: Skubėk, dukrele, kad ant kumeliuko neatliktum Sdk.
ant rugiẽnių atli̇̀kti neištekėti iki Užgavėnių: Visos mergos šiemet atli̇̀ks ant rugiẽnių Rgv. Jei šiemet atlikai ant rugienių, tai jau ir nebeapsiženysi Rgv.
àtliktas kriùkis baigta, viskas: Tėškiau šimtinę, ir àtliktas kriùkis Plv.
atsili̇̀k svei̇̃kas sakoma atsisveikinant: Atsilikit sveiki visi tie slenksteliai, kur mano vaikščiojo baltosios kojelės LMD(Ml).
su kumeliukù atli̇̀kti atsilikti raunant linus: Tu atsilikai su kumeliuku An.

×dali̇̀kti (hibr.) tr. LVI435 pridėti.
įsili̇̀kti tr. pasilikti, pasilaikyti, nenaikinti: Perniai įsili̇̀kom dvi šiurpes žąsis, tai dabar turėsim nebe vienos veislės Š.
išli̇̀kti
I. intr.
1. išsilaikyti gyvam, sveikam, nenukentėjusiam; nežūti, nedingti, egzistuoti toliau: Jau neišliksiu, tavo nebūsiu, reiks man jaunai keliauti į aukštąjį kalnelį (d.) Pns. Praeity juk visko būva: kas išlieka, kas supūva rš. Katras stiprus esąs, išliẽnka Msn. Atsimink, mano mylimas broli, tu, kurs karo audroj išlikai: šičia, priešą atakoje puolę, krito narsūs tėvynės vaikai E.Miež. Išlikęs, nėkam nevilantis (nesiviliant) S.Dauk. Bėk iš čia, jei nori sveikas išlikti J.Jabl. Turim valgyt, kad gyvi išliktumbim, o ne turim gyvent, kad tiktai valgytumbim B. Jau nebuvo tikėjus da gyva išli̇̀ksianti Jrk10. Nesitikiu gyvas išliksiąs R375. Jis papyko ant … Arono sūnų, kurie beišsilaikę (išlikę) buvo BB3Moz10,16. Kursai nuog krušos buvo išlikęs BB2Moz10,15.
| Tautos dainele, tu išlikai viena, kad žuvo didžiavyriai Mair. Išliko dar mano atsarga J. Lyrinėse dainose istoriniai įvykiai palyginti mažai teatsispindi, vardai ilgai neišlieka ir lengvai pakeičiami kitais rš. Ir ne vien kalnas, bet ir daugelis kitų vietų išlikę kaip gyvi P.Cvir.
| refl.: Visi išgaišo, tik vienas kažin kaip išsiliko gyvas Š. Vienatijis džiaugsmas buvo mudviejų dar išlikęsis sūnus prš. Niekada nemanėm, kad jau jy išsiliks Lp. Nuo šios ligos jis jau neišsiliks Lš.
| Tokios tradicijos iš seno išsilikusios rš.
2. išsilaikyti, būti toliau tokiam pačiam, tokioje pat būklėje: Balon pateksi – sausas neišliksi KrvP(Mrk). Tamsta, rodos, išlikai neužkrėstas Blv. Nežanotas neišli̇̀ksi Krš. Bet yra aukštai galybė! Net Čičinską ji pasieks, nes prieš amžiną teisybę neišliks nebaustas nieks Mair. Daug kalbėjęs neišliksi be melo KrvP(Pln).
ǁ refl. išbūti toje pačioje vietoje: Sunku bebus tau be vyro pas mane [dvare] išsilikti, turbūt kontraktą atiduosi? LzP.
3. išsisaugoti, išsigelbėti, išsisukti, išvengti: Per vieną sekundą išlikau nuo smerties Jnšk. Dar tą kartą paspyriau giltinę, dar tą kartą išlikau smerties Kos161. Kad jau iš kitų bėdų išlikai, tai ir iš tos išliksi LTR. Jis i nuvažiavo spakainiai, kad nuo tos bėdos išli̇̀ko Ps. [Senis] kruta kap musia, žiemos išlikus (žiemą nežuvusi) Lp. Neišliksi, broleli, neišliksi, jaunasis, nuo mergytės baltų rankų, nuo meilių žodelių JD1462. Ar negaliu aš vilties kuometu noris iš tos rūstos būsenos išlikti? S.Dauk.
| refl.: Da išsili̇̀ko, išsigelbėjo Ėr.
4. pasidaryti laisvam, neužimtam, ištrūkti: Metūse 1560 išlikęs iš Vilniaus, su džiaugsmu parvažiavo pri savo avelių M.Valanč. Įsakė, kad, iš numų išlikdamas, lankytumias Jurbarke M.Valanč.
5. turėti laisvo, atliekamo laiko: Jei išli̇̀ksiu, ateisiu J. Nevažiuosiu – neišlieku (turiu daug darbo) Pš.
6. būti, atsirasti likučiui, nesuvartotam, neišeikvotam ko nors kiekiui: Čia vis išliekami̇̀ siūlai Lnkv. Jam nieko neišliekt iš viso lobio BB5Moz28,55. Nieko neturit išliekamo palaikyti ik ryto meto BB3Moz22,30. Neišliko sviesto svaras, tujau neš parduoti, o seniau liuobam suvalgysma Plng. Išli̇̀ko to čėso, tai i padirbo Vkš.
| refl.: O jei kas išsiliks mėsos papildymo ir iš duonos… BB2Moz29,34.
II. tr.
1. atidėti dalį ko: Nieko netur išlikta būti iki ryto meto BB3Moz7,15.
2. išlaikyti nežuvusį, nedingusį, nenukentėjusį: Tas senis tokius senoviškus žodžius išli̇̀ko! Šil.
3. padaryti, įvykdyti, išdirbti: Kiekvienam [kolchozo nariui] reikia per šimtą darbadienių išli̇̀kt Skr.
4. atsiteisti, atlyginti: Turėjau išli̇̀kti skolas, t. y. užmokėti J.
5. išleisti, išeikvoti: Argi tu nežinai, kad aš visus pinigus išlikau? Dkš. Į keturis šimtus išli̇̀ko suv.
nuli̇̀kti
I. intr.
1. užsibūti, užsilikti: Pas mus toj strėla kap nuli̇̀ko, tai ir nuli̇̀ko Arm.
2. išsilaikyti nesunaikintam, nedingti, nežūti: Kap ažusdegė pirkia, tai nieko nenuli̇̀ko – vi̇̀sa sudegė Arm.
3. būti likučiui, nesuvartotam, neišeikvotam, atliekamam ko nors kiekiui: Kad ir koks pūrelis kada nulieka, tai neparduodam Ds. Jei nuliks pinigų, duok man J. Nuliko nuo manęs sėklos, t. y. užteko man ir liko J. Palauk, gal nuliks kiek nuo sėjos Krž. Kiek čia to pieno: kiek nulieka nuo vaikų, tai užsibaldom Srv. Gal nuli̇̀ks kiek medaus Vl. Sviesto pasvėriau du kilogramu, i da biškis nūli̇̀ko (buvo viršaus) Lkv. Nuli̇̀ko laiko – tuoj prie knygų Brb. Jau nebėra kitoniškų mislių, kaip tik iškulti [javus], iškūlus nuliẽkamus parduoti BM24. Ar neturi atliekamų, nuliekamų pinigų? J.Jabl. Taupesnis susikrapšto nuliekamą centą rš. Gali nuliekamomis nuo darbo valandomis skaityti knygas rš.
4. pasidaryti laisvam, neužimtam darbu; turėti šiek tiek laisvo, atspėjamo laiko: Ažutrukintas esmi, nenuliekmi SD425. Kaip nuliksi, ateik J. Kol pajėgė, skaptavo, čyrino, visus namus apreikalavo, o nulikęs ir kitiems dirbo P.Cvir. Kurpes pasidariau, nulikdamas vakarais Skr. Ir jis, nuo savo darbo kai nuliẽka, padeda šieną grėbti Kair. Nenuli̇̀ko nuo darbo i nenuėjo į miestą Jrb. Tiedu išmintingu, kada tiktai nulieka, vyžas pina ir kabina ing svirniukus BsPII117. Tėtis, kur nuli̇̀kdamas, vis pas mus ateina Skr. Kur nulikęs, malkas kirsk Lkš. Šitais čėsais nelabai nuliẽkami žmonės Vl.
5. būti nereikalingam, atliekamam: Rapolienė jautė nėsanti nuliekamas čia žmogus Vaižg. Jei aš jum nuliekamà – išvažiuoju nuo jūsų Rk. Senas galvijas nuliẽkamas Sv. Ksaveras rodės nuliekamas kalbos dalyvis, o jis visa ko klausės, viską dėjosi dėmėn Vaižg.
6. išsilaikyti kokioje būklėje, nepakliūti į kokią būklę: Po gaisro degėsų sargybai panaktinius beskiriant, aš nulikau jų skaitliun neįtrauktas Sr.
7. reikėti, būti priverstam aplinkybių ką daryti: O daugiau nėr iš kur paimti grašį, kaip tik tie gyvolėliai nulieka parduoti Žem.
II. tr.
1. padaryti laisvą, duoti poilsio; palengvinti: Nuliekiu SD379.
2. turėti, gauti laisvo, neužimto (laiko): Kad laiko nulikčia, nusivyčia pančių Pc. Nulikęs laiko, nueik ten Šl.
3. padaryti, atlikti: Pinigais mes nelabai skaičiuojamės, tik tei[p] a kokį darbą padaręs, a tei[p] ką nuli̇̀kęs Šmk.
pali̇̀kti
I. intr.
1. būti toje pačioje vietoje, neišeiti, neišvykti: Kad jau tokia tvarka, aš palinku namuose Rm. Moteres su vaikais tegul palieksta Gmž. Oi, tik man gaila seno tėvelio, tėvulio paliekančio (d.) Lp. Vos visų mažasis Benjaminas prie tėvo bepaliko rš.
| refl.: Išvažiuojantieji ir pasilikę žvilgino ašaras P.Cvir. Jis su savo pačia buvo šalin išvažiavę ant kelių dienų, ir duktė viena buvo pasilikusi BsPI10. Turi šešias dešimtis ir šešias dienas namie pasilikti BB3Moz12,5.
ǁ kur atvykus, apsistoti, užsibūti, susilaikyti kurį laiką: Ne, Madlike, mes paliksime per naktį. Kodėl tu nori namo? I.Simon. An pietų paliẽkam Klvr. Jonas da negrįžo iš karuomenės, sako, da ligoninėj pali̇̀ko Pš. Ans pri vienos raganos nuej[o] ir ten pali̇̀ko slūžyt VoL287. Šišia nėr paliekama vieta (šioje vietoje nepasiliksime visa laiką) Rsn.
| refl.: Palikis su mumis, nes jau pagrįžo vakarop DP189. Čia karpytės pasilieka iki rudens rš. Tepasiliekti vienas iš jūsų pas munęs S.Stan.
| Pasiliekmi pri to, pri tų žodžių N.
pasiliktinai̇̃ ilgam, visam laikui: Pasiliktinai įsigyvenęs MitI62.
ǁ būti užlaikytam vietoje, būti priverstam likti kur, negalėti pereiti į kitą vietą; nebūti perneštam kitur: Sunkvežimis paliko už puskilometrio, neprivažiavo kaimo rš. Janė paliko antrus metus [toje pačioje klasėje] Rm.
^ Čia kalbam, čia tepaliektie (apie paslaptį) Sln.
| refl.: Kai aš ketvirtoje klasėje pasilikau antrus metus, tėvai pranešė apie tai į Seinus vyskupui A.Vien.
^ Tai tepasiliekta tarp mūsų (tegu daugiau niekas, be mūsų, to nesužino) KBI43. Kur ant pasiliktinõs įsigauti KI480.
2. būti likučiui, daliai ko: Mėšlo vežt paliko dar trim dienom J.Jabl.
| refl.: Da pasiliẽnka aštuoni tūkstančiai Gg. Pasiliko dar du vežimai parsivežti Grž.
| Gyvi kaulai pasiliko (labai liesas) – nežinia nei kuo laikosi žmogus KrvP(Plv).
3. išsilaikyti gyvam, nenukentėjusiam; nenustoti būti, egzistuoti toliau, neišnykti, nedingti: Ir draugų, kai pažiūriu, man nedaug bepaliko: šaltas kapas užbėrė akis! Mair. Muno brolis par plauką pali̇̀ko nu banditų Štk. Tos istoriškos birželio dienos visų geros valios Lietuvos žmonių atminty paliks amžinai P.Cvir.
| refl.: Motina su vaikais pasiliko, tėvas pirmas mirė Srd. Su mirtim kantraktas nepadarytas: jauni išmiršta, seni pasilieka Skr. Tu … pasilieksi (išsilaikai) amžinai BBPs102,12. Sniegas ilgiaus pasiliekt ant uolų AruP36. Ta skunda stimpančio žvėruko pasilieka visados šaulio širdyje Blv.
4. būti neliestam, nepaimtam, nesuvartotam, neužimtam: Varpas nuvalgė pirma, vieni ražai bepaliko J. Aš jums nedovanosiu, kas tėvo paliko Žem.
| refl.: Žolė, pasilikusi nuo pjovimo tarpe pradalgių, vadinas karčiai J. Kad nėr pasiliekančios (tuščios, laisvos) vietos, tai neauginam daugiau tų šlajerkrautų Vlkš. Afiera … neturi nakvina pasilikti ik ryto meto BB2Moz34,25.
5. būti toliau tokiam pačiam, išsilaikyti, tverti toje pačioje būklėje: Užsidarėm sklepe ir palikom gyvi MPs. Aš žvejys esu gimęs ir žvejys pali̇̀ksu Krg. Kažin, ar pažadai nepaliks pažadais? rš. Pasakos lai paliekta pasakomis, netikėk joms, bet ko tos moko tave – užlaikyk M.Valanč. Darbas nedirbtas nepaliks NžR. O tai tau, o tai tau, mano sūnužėli, paliekti nevedęs šį rudenėlį JV232. Nejot ir palikot nežiną Mžk. Daug kalbėdamas, ir nevalgęs paliksi KrvP(Jnš). Ans pali̇̀ko begulįs Krg. Ir pali̇̀kom bevargstą Akm. Palikov neejusiu į šunbalį, kad be batų buvov Šts. Jis palieka lyg į žemę įaugęs stovėti I.Simon. Tai padaręs, jis žengė atgal į angą, siena užsidarė, ir vėl viskas paliko, kaip buvo pirmiau J.Balč. Šį metą visi laukai pri žemės paliko (javai labai maži tepaaugo) Vvr.
^ Kumele buvusi, pavalkais nemauta nepaliksi Yl. Pri jaučio priėjus, nebepaliksi be veršio J.
| refl.: Pats aš ir toliau pasiliksiu koks buvęs J.Jabl. Tu palydėk mane prie viešo kelio ir pasilik, kokia buvai lig šiolei E.Miež. Šiteipo pasiliko jo rankos ištisos iki nusileidžiant saulei BB2Moz17,12. Niekas, kas greitai turtus įgyja, nepasilieka turtingas rš. Kai padas šaltas, žalia duona pasilieka Skr. Padėk an mašynos, kad šiltai pasili̇̀ks (pasiliktų) Pgg. Žmogus užšalęs su pamėgimu tame stone pasiliekta prš. Gerai padarė, ale pasiliẽka durniai̇̃ (iš to neišėjo nieko gera) Prn. Pasiliekmi visados su tikra pagarba LTI276.
^ Giria būsi, giria ir pasiliksi B. Bėda vedus, bėda nevedus, bėda ir tep pasilikus KrvP(Vlkv). Gal snigs, gal lis, gal tep pasiliks LTR(Mrj).
6. atsidurti kokioje būklėje, patekti į kokią būklę: Palikau visai basas (nebeturiu avalynės) Rs. Palikaũ kaltuom [nekaltas būdamas] Aps. Palikau rankoms virpančioms iš ilginių krėtimo Ggr. Kumelė vien puto[je] paliko tokiu keliu Jnš. Vilkas paliko bevampsąs, kaip grobą pūtęs ArchXL94. Gal jie jaučia, gal supranta, kad paliks našlaitėliais Sn. Jis paliko našlys Lnkv. Sūnau, aš skiriuos su šiuo pasauliu, o tu paliekti vienas S.Dauk. Kas valgė tas žoles, netrukus paliko be nuovokos, lyg pakvaišę J.Balč. Kratė dideliai – be dantų galėjai pali̇̀kti Krg. Palikaũ be niekur nieko, tiktai kaip užsivilkęs (visko netekau) Srv.
^ Ir paliko kai Pampikas be užkulo NžR. Tiek juokų pripasakojo, kuo be pilvų nepali̇̀kom Bt. Neik su biesu obulauti: paliksi ir be obulų, ir be maišelio Žr. Visų bekriokdamas, i be akių pali̇̀ksi Štk.
| refl.: Aštuonioliktus metus eidama aš jau našlė pasilikaũ Skr. Pasilikti našlaičiu rš. Mažutė mergaitė pasiliko be motinos P.Cvir. Pasili̇̀kom mes didžioj nelaimėj – sudegė mūsų visos trobos Š. Po gaisro pasili̇̀ko su vienais marškiniais Jnš. Daba pasilikaũ kai lapas ant vandenio (viena) Jrb. Kai neišlaikė egzaminų, pasili̇̀ko kaip grobą pūtęs (nusiminęs) Skr.
7. pasidaryti, tapti kuo, kokiam: Didelė stiprininkė pali̇̀kusi Klk. Per tiek metų paliko nebe tas žmogus (pasikeitė) Grž. Apsirėdžiusi tais drabužiais, iš tikro paliko lyg ne to pasaulio moteriškė MPs. Jei žabą nukerti iš kito miško, tai vagis palieki Lnkv. Ans paliks (pataps) vaikiu J. Aš … noriu pali̇̀kt muzikantu BM80. Kas gi galėjo tikėties, jog Katrelė paliks mano marčia! Žem. Kurs rasto daikto neataduoda, vagimi paliekta P. Kokie paliks batai, per tokius purvynus bridus? Žem. Martynienei nuo vyro mirties liūdnos ir vargingos paliko dienos Žem. Pūrų juodi grūdai paliko J. Jonis įsidūrė į akį ir pali̇̀ks aklas Sr. Pusės nesugėrėm – jau girtūs palikom NS472. Kaip tiktai tą padarė, pali̇̀ko jisen labai gražus ir meilus BM82. Jo pilnos akys ašarų pali̇̀ko Lnkv. Tik dabar pali̇̀ko gražus oras, pirma negi buvo Vb. Taip pali̇̀ko tinginės kojos, kaip pryš lytų Vgr. Duona jau iškepusi, tik kieta palikusi Gršl. Rudenį paliks tamsios naktys Šts. Vaikeliai prasidžiaugė ir meilesniais paliko Sz.
^ Ir mes nuplikom, o bajorais nepalikom VP18. Su kuomi sutiksi, pats tokiuo paliksi Sim. Su velniu prasidėk – ir pats velniu paliksi Varn. Kad nori geras palikti – numirk (gyvo niekas geru nelaikys) LTR(Brž). Greičiau šventu paliksi, nekaip visiem įtiksi Brž.
| refl.: Tepasiliekta jis ženklu pakajaus visosa žemėsa TP1880,43.
ǁ impers. apie būseną: Man nuo tų vaistų paliko geriau Rd. O kad tau šalta paliktų! (toks keiksmas) NžR. Milžiau karvę – šilta man pali̇̀ko Šd. Teip silpnai pali̇̀ko Skd. Ir jam gailu paliko pilvo Vb. Po lytaus paliko atšalusi Šts. Paliko tamsu tamsu lyg po žemių J.Balč. Jam ten palikę ilgu LTR(Sln).
| Dabar jai paliko penkioleka metų, o buvo aštuonios dešimtys (ps.) RdN.
ǁ pavirsti į ką: Gulbė išėjo iš marių laukan ir paliko moteriška MPs. [Ežys] atguldamas numaunąs ežio kailį ir paliektąs žmogus dailus S.Dauk. Patepė krauju, ir vėl paliko žmogus Pš. Negerk iš jaučio pėdos – paliksi jaučium Brž.
8. refl. tekti, reikėti ką padaryti, atlikti: Šiaudai į mėšlą mest pasili̇̀ko K.Donel. Daugiau jiems nieko nepasiliktų, kaip grįžti prie savo tėvų kalbos rš.
9. neįvykti (norui, ketinimui), nebūti įvykdytam: Pali̇̀ko ir Panevėžys (kelionė į Panevėžį) dėl tokio kelio Jnšk. Jum jau šiandie paliẽka Joniškiai: vis tiek per tokį lietų nebenuvažiuosit Jnšk. Nu, gal šiandie lei paliẽka kapai (nebeisiu į kapines) Pbr.
| refl.: Aš negaliu ateiti – darbas pasiliktųsi CII100.
10. atsidurti užpakalyje einančio, važiuojančio: Pakeltos burės, gero vėjo! Paliko tolumoj krantai rš.
| refl.: Jau toli pasiliko vaišingoji Islandija A.Vencl. Vežimai pasiliko toli užpakalyje J.Dov.
11. refl. nesuskubti eiti drauge, atsilikti nuo ko: Ką gi aš nuo draugų pasiliksiu! Brž. Kad ir tavo užpakaly galą gausiu, bet nuo tavęs nepasili̇̀ksiu Skr.
12. refl. nesuspėti ką daryti kartu su kitais, vėluoti: Pasiliksime su pievomis kaip ir su kiekvienu darbu Žem. Pavasarį pasiliksi dieną – rudenį būsi pasilikęs nedėlią LTR(Pp).
| Vieną sykį Jonas, pasilikęs paskutinis su pietumis, baigdamas valgyti, rūsčiai tarė Zosei Žem.
13. prisiartinti, ateiti (apie laiką, metų laikus): Galų gale paliko žiema Pn. Taisyk bandytes – pali̇̀ks gi naktis Brž.
14. atsirasti, kilti kam kieno buvimo vietoje: Kad paleja arba lyna, paliekta klanas J.
| refl.: Iš užpakalio po jo (arklio) kojų tiktai vanduo pasiliekta MPs.
15. praeiti, sukakti (apie laiką): Metai paliko, kaip mirė vyras Plng.
16. pradingti, išnykti: Tai kur jos pali̇̀ko, tos bulbės? Rd. Dievas žino, kur pradingo, kur mano mielas paliko JD36.
^ Bet kur mūsų nepalieka (neprapuola)?! Tegu šį mėnesį bus taip rš.
17. Pgg apsivaisinti (apie karvę, kumelę): Builis nėkam nedera: karvės nepaliekta Prk.
| refl. Krok: Jau juodukė pasili̇̀ko Gdl.
II. tr.
1. padėti kur ką: Grįžusi į valgomąjį, Kristina rado ant stalo paliktą vyno butelį J.Dov. Prie tvorai palikai̇̃, vaikel, viedrą – bėk ir įnešk Pnd.
^ Kur šiko, ten paliko (ką dirbęs, nesutvarko, nepadeda į vietą) Brs, Jnš. Čia kalbant, čia paliekant (apie ką buvo kalbėta, turi būti laikoma paslaptyje, nesakoma kitiems) Ut, Kp. Čia kalbam, čia paliekam Trgn.
ǁ nepaimti (ką savo) pasišalinant: Grįždamas pàliktąjį kardą paims Jrk16. Vaikas pali̇̀ko klumpius ganyklose Sr. O jis paliko sermėgą jos rankoje ir pabėgo BB1Moz39,12.
^ Eita jautis į upę gert, o pilvą namie paliekta (nešami skalbti užvalkalai) ST447.
ǁ palaikyti kur (pasišalinant): Oi joja joja, jodami dūmoja: oi kur mes pali̇̀ksim savo mergužėles? (d.) Plm. Vai, mergužėlė jaunoji mano, tai aš tave jauną paliksiu, kur aukštiejie, aukšti kalneliai, kur margiejie, margi dvareliai JD557.
ǁ padaryti ką (prieš išeinant): Būdami Anykščiuose, mes palikome ir savo įrašą Baranausko klėtelės svečių knygoje A.Vencl.
2. neliesti, nekliudyti, nepaimti: Kiaulės grūdus išrenka, o šliukus palieka J. Bėgi bėgi [uogaudama], ė uogas ir palieki Ds. Pusę bulbų palinku – kaip ne savi nagai Mžš.
3. leisti pasilaikyti, turėti ką; nepaimti, neatimti: Sūnaus nepaėmė į kareivius: paliko tėvuo duoną duoti Plng. Palik tik man tą sapną gražų, kuriuo jaunystėj gyvenau! B.Sruog.
ǁ leisti paimti, atiduoti: O kas nor … atimt jupą tavą, palikig jam ir skreistę DP488.
4. išlaikyti, išsaugoti nesuvartotą, nesunaikintą, neužimtą, neatiduotą kam kitam; atidėti, rezervuoti, patausoti: Skilandį palik (laikyk) vasarai J.Jabl. Jis paprašė Tekliutę palikt jam vakarienei rūgusio pieno su duona A.Vien. Dar palikaũ ir teliukui pieno Kz. Pali̇̀kom tris paršus Krkn. To kiaurdančio [veršio] nepali̇̀ksme veislei Rs. Ne vienas nepalaikykiat (paraštėje nepalikiat) to iki rytoji BB2Moz16,19. Visi draugai, žodžiu, jau sėdi, ir svečiui palikta vieta E.Miež. I ma[n] kampą paliẽnka Vrn. Paprastai pasėtoje žolių dirvoje yra paliektamas barelis dėl sėklos S.Dauk. Stovėjo minkštos kanapos; tarp jų buvo paliktas takelis nueiti į salę J.Balč.
| refl. tr.: Pasilik ir vakarienei, visko nevalgyk J.Jabl. Taukus pardavė (ne visus, ir sau pali̇̀kos) PP15. Aš tik pasilikaũ dvi aveli ir vieną karvę Žml. Ant žiemos mes penkis puskiaulius pasili̇̀kom penėti Jnšk.
| Palikis (pasidėk) rytuo (rytojui) piktumą Plng.
^ Dievas daug duoda, bet dar daugiaus sau pasilieka Gdž.
5. SD217 paskirti, pavesti, perleisti, suteikti, atiduoti kam ką (pačiam išvykstant, mirštant): Mirdamas jis pali̇̀ko daug pinigų Gs. Aš tau palienku pinigų, nusipirk duonos Kš. Marčiai paliksiu bėrą žirgelį, o seselei – sukneles, o motynėlei gimdytojėlei – visą savo turtelį JD605. Aš jai buvau pusę [turto] paliẽkant (bepaliekanti) Plš. Gyvendami vienybėj, dievaičiams įtikę, kurie daugal' paminklų po miškus palikę A.Baran. J. Biliūnas yra palikęs reikšmingą publicistinį palikimą sp. Todėl už mus kentėt teikės, pavaizdą mumus palikdamas DP183.
paliktinai̇̃ adv. paveldimai: Ant vaikų vaikų, vaikams paliktinai R122.
6. nustoti būti, gyventi drauge su kuo; atsiskirti, pasitraukti, pasišalinti nuo ko, pamesti ką (kur vykstant, mirštant): Tėvai mirė ir paliko vieną dukteraitę BsPI70. Išein brolis į krygelę, paliekt sesę mažutėlę KlvD204. Paliekt mamužę labai graudžiai beverkiant KlvD353. Ar nesopa tau širdelė tavo, kad mañ' jauną palieki? Slk. Reikia išeit, o negalima – vaikų vienų nepali̇̀ksi Klvr. Slaugytojos ligonę paliko ir po valandos grįžo jos pažiūrėti J.Balč. Namus ir mažus vaikus niekad vienus nepalik Gs. Verkiau, dejavau, seną motynėlę palikdama JV770. Jokit, brolužiai, vienu kelužiu, nepalikit jauniausio Niem25. Ei tu, žirgeli, tu, juodbėrėli, kur palikai sūnelį? JD621. Mum (mus) pali̇̀ko pempės, ir vėl sugrįš Ėr. Kaip jis eis į dvarelį sunkių darbelių dirbti, paliks tave jau kėlus, prie girnelių pristojus JV401. O jūs, broliai seserelės, mane čia paliẽktat Krtn. Ko sėdi [nuliūdęs], kaip matušės paliktas? Žr. Čiučiuleli tu mažasis, nu mamužės paliktasis KlpD68. Jis, vislab pali̇̀kęs, atstojo KII299. Tai ne gaspadorius, kad viską paliẽksma ir tąsos po svetimas pakampes Rod.
| refl. tr.: Perkūnas be atlydos – vedu su broliu, karves pali̇̀kusiuos, bėgov numie Ggr.
7. išvykti, išeiti iš kur, nustoti būti, gyventi kur, mesti savo buvimo vietą: Palikau tėvų namelį, užmiršau savųjų širdis ir kaip vėjas klajūnėlis aš bastausi be pastogės S.Nėr. Matė, kad fabrikas bus sunku palikti, kad čia reikės ne tik dirbti, bet ir mirti J.Bil. Minuotojai davė ženklą skubiai palikti tiltą rš. Matydamas Jonas, kad jam tam krašte nesiveda, paliko tą kraštą BM197. Paliekmi tą pasaulį DP220.
8. išsiskirti, nutraukti santykius, atstoti nuo ko: Anas ją paliks (nebeves) Dglš. Kurie rymionų dievus palikote, vėl priimtumbit mūsų vierą brš.
| prk.: Kas tau, ar protas paliko (ar iš proto išėjai)?! Ktv.
^ Žmonėms patiksi – Dievą paliksi Tsk.
9. liepti, priversti, leisti būti kur, neleisti vykti kitur, sulaikyti vietoje: Mane paliko prie vežimo, o pats nuėjo pas komendantą rš. Mane prie saũ pali̇̀ko (neatidavė kitiems) Gg. Vieną paliẽnka i paliẽnka namie Krn. Išeidama į pievelę, palik muni pri pienelio Plt. Išeidama rugių kraut, palik mane sūrių graužt LTR(Rt). Nėr kas palieka prie to vaikelio J.Jabl. Ašiai nuvažiuočia, bet namuos nėra ko paliẽka Ob.
| Buvo palikti̇̀ antrą metą an tos pačios klesos (neperkelti į aukštesnę klasę) Als.
| refl. tr.: Mokytoja po pamokų pasiliko mažąsias mergaites ir vėl ėmė kartoti jau primirštus šokius rš.
10. išlaikyti, išsaugoti kokioje būklėje; leisti būti kokioje būklėje: (Motyna) meldė labai ją gyvą palikt J.Jabl. Mano kūdikelį gyvą palikiatav I. Pajudinęs ąsotį aš vėl užvožiau ir palikau taip, kaip jį ten pastatė Alis Kodža J.Balč. Rodos, mudu nepalikova nieko neaptarusiu Blv. Vyrai daugiau jo nekalbino, paliko jį ramybėje rš. Pali̇̀k duris atviras Pc. Sutarkuojamos kelios bulvės, tarkė užpilama drungnu vandeniu, išmaišoma ir paliekama nusistoti rš. Dirva kelerius metus iš eilės buvo paliekama dirvonu rš.
| Anas vis palieka i palieka (neuždaro) duris Dglš. Nepali̇̀k durų – pirkia išauš Dglš.
^ Kaip radom, teip ir pali̇̀ksim (kokią tvarką radome, tokią mirdami ir paliksime, nepakeisime) Ėr. Teip radom ir paliksma Nt.
11. priversti patekti į kokią būklę: Vaikus našlaičiais palikti rš. Prašiau Dievulėliaus, kad atgal sugrįžčiau, o aš savo mergužėlę varge nepalikčiau JD596. Paliekt ant džiūties MŽ288.
12. paskirti ką kuo: Nenor palikti savo įpėdiniu sūnų mužikės BM284. Visų vyresnįjį [sūnų] teip augino, kad paliktų savo vietoje ūkinyku M.Valanč.
13. aplenkti, pralenkti ką darant: Ją palikaũ su visa užuogana Rdš. Su savo arkliu visus palikom Ėr. Tas tą mūsų mažesnįjį prigins i pali̇̀ks Vgr.
14. netekti, nustoti, prarasti: Girtuoklis už degtinę palieka piniginę LTR(Smn).
| Akis palikau beverkdama Užp. Kur tik einu, ten verkiu, ir sveikatą paliksiu LTR(Jž). Nieks neturi didesnės meilės, kaip tas, kurs už kitą savo gyvastį paliekta rš. Apsiauk autais, aba paliksi̇̀ (nušalsi) kojas Vdš.
ǁ pamesti: Aš šiandie palikaũ turguj pinigus Dglš.
ǁ praleisti: Nežinau, gal i palikau kokį punktą [pasakos] Šln.
15. padaryti, kad kas kiltų, atsirastų (ankstesniam veiksmui pasibaigus): Slėsnesnėse vietose tekiniai nugrimzdavo iki pat ašių, palikdami gilias provėžas rš. Taip klostėsi įvykiai, palikdami savo pėdsakus Norkūno sieloje rš. Paliko ne žiedelį – ašarų upelį (išvykdamas pravirkdė) LTR(Dg). Prietelius prietelių aplanko, bet vėl veikumi išvažiavimu didesnį gailėjimą paliekt, neg jam atnešė džiaugsmą ižg atėjimo savo DP237.
^ Juodi jaučiai šoka, pėdų nepalieka (blusos) Pn. Par stiklą pareina, ale skylės nepaliekta (šviesa) LTR(Grk).
16. pavesti, atiduoti ką kieno valiai, nuožiūrai: Palikti laisvę pasirinkti straipsnius rš. Turim tatai ant jo valios palikti BPI193.
17. skirti ką kuriam reikalui: Ekėtes kala į ragotines, palikdamys dirvas girioms augti S.Dauk.
^ Jį velnias ant sėklos [= sėklai] paliko (sakoma apie nedorą žmogų) Skr.
18. nutraukti, nebetęsti toliau: Du darbu nedirbsi: jei vieną dirbsi, kitą pali̇̀ksi Kl. Prireikus pakeisti klaidingą dar neįvykdytą komandą arba pataisyti netinkamai vykdomą, bet dar nebaigtą veiksmą, komanduojama „palikt“ rš.
III. tr.
1. lemti, iš anksto nustatyti: Slinkiuo skurdą, darbininkuo turtą y[ra] Pondzies palikęs Šts. Tartum, kad kitaip būtų palikta, kad nigdi nesentum… O čia, žiūrėk, jau ir nesigali Pnd. Vyrui rūkyt prigimta, nuo pačio Dievo palikta Skr.
2. įsakyti, liepti, nurodyti: Juk ir Dievo palikta neturinčiam duoti MTtIV131.
3. įsteigti, įkurti: Tie baptistai išsigalvoję, nepalikti̇̀ (jų religija ne iš seno) Krš.
◊ ant Diẽvo vãlios pali̇̀kti atsisakyti globoti, prižiūrėti; atiduoti likimo valiai: Paliko vaiką an Dievo valios Skdt.
ant rañkų pali̇̀kti atiduoti kieno priežiūrai, globai: Viską išvažiuodamas pali̇̀ko ant jo rañkų Alk.
antrõpus kyšõs pali̇̀kti neįvykdyti kokio ketinimo: Lapynė paliko antropus kyšos (visko privalgius, lapienė liko nepradėta) Mžk.
ant rugiẽnių (rugi̇̀nių) šiaudų̃ pali̇̀kti nevesti, neimti; padaryti, kad liktų netekėjusi: Jo neklausysiu – bijau, kad nepali̇̀ktų ant rugiẽnių šiaudų̃ Ps. Jau ta paliko ant ruginių šiaudų Sim.
ant viẽtos pali̇̀kti žūti, mirti: Jis man dabar keta kąsti taip, jog aš ant vietos paliksiu S.Dauk.
be galvõs pali̇̀kti netekti proto, apkvaišti: Jaunikaičiai paliko be galvų iš nustebimo, be žado iš džiaugsmo ir dėkingumo J.Balč. Dėl tavo kalbos nepaliksu be galvos KrvP(Pln).
be kójų pali̇̀kti einant nuvargti: Ir be kojų paliksi, kol visus susiedus apeisi Als.
be rañkų pali̇̀kti dirbant nuvargti: Dirbk dirbk, ka pali̇̀ksi be rañkų, tada pamatysi Jnš.
Diẽvo vãliai pali̇̀kti neprižiūrėti: Visus kitus, ypač senius, palikdavo Dievo valiai kartu su sergančiais ir mirštančiais A.Vien.
pa(si)li̇̀k svei̇̃kas sakoma atsisveikinant: Palik sveika, mylimoji (d.) Nm. Pali̇̀kit sveiki̇̀! Dv. Pasilik, sesute, sveika! Nuramink širdelę: aš pagrįšiu nepražuvęs į tėvų šalelę Mair. Pasilik sveika, jauna mergyte, jau aš daugiau negrįšiu RD66. Tai pasili̇̀kite sveikùčiai! Sn. Pasli̇̀kte sveiki̇̀! Lz.
nãgines pali̇̀kti mirti: Tas jau pali̇̀ko nãgines Šll.
raži̇́enoms (rugi̇́enų) grė́bstyti pali̇̀kti neištekėti: Tokios smarkios teip i paliẽkta raži̇́enoms grė́bstyti Dov. Tos tai jau pasiliko rugienų grėbstyt LTR(Grz).
šáukštą pali̇̀kti mirti: Aš pirmas, Tomai, paliksiu šaukštą. Aš vyresnis rš.
šiàpus kyšõs pali̇̀kti neįvykdyti kokio ketinimo: Muno turgus pali̇̀ko šiàpus kyšõs Grg.
papali̇̀kti (dial.) intr. visiems neišvykti, būti toje pat vietoje: Svodba išvažiavo, ir papali̇̀ko jaunojo giminė ir jaunoji Dv.
pérlikti tr. praleisti, prabūti: Blogus čėsus párlikau (parbuvau) J.
prali̇̀kti intr.
1. praeiti pro šalį neliestam, atlikti: Tu tep greit ūturi, kad aš tavo ūturkos visos nesugaudau, daug pralieka Prng.
2. turėti laisvo, atliekamo laiko: Pralikdamas piemenukas ar pusbernis šepečiu „nudailina“, „nučystija“, „nušarpuoja“ kūlio galą rš.
prili̇̀kti
I. intr.
1. likti daliai, kiekiui ko nors: Tu aprėdykie, berneli, mane, ką mano skrynioj rasi, ir dar kitoms priliks KlvD65.
2. pritapti, prisigerinti; pritikti: Mergytė su pasitikėjimu prie jo priliko LzP. Argi bepriliksi prie seseraičių? Sln.
3. refl. laikytis ko, nesitraukti nuo ko: Pri tų žodžių prisiliekmi R96.
4. atsidurti užpakalyje, atsilikti: Ėjau ėjau ir prilikau nuog visų, kad koją sopa macnai Vrnv. Jaunasai vejasi, bent kiek prilikęs Vr. Rėkteli an katro (jaučio), katris priliẽkti, tai tas pastaiso Azr.
| Priliko nuog jaunesnio brolio augimu Vrnv.
5. turėti atliekamo laiko: Lyna i lyna. Gal kada prili̇̀ks kokia dienikė – nuravėsu Kž. Dabar mes nepriliẽktam J.Jabl.
II. tr.
1. palikti laikymui, veislei, sėklai ar kitam kuriam nors tikslui: Šiemet prili̇̀kom dvi telyčiuki Rm. Sviežį gyvuolį prie senų prilikaũ dėl veislės J. Senąją kiaulę pjaus liuob, o jaunąją priliks Šts. Ir prili̇̀kę gi visi dobilų ant sėklos! Srv.
| refl. tr.: Neturėjau tam sykiui miltų saujos, staiga turiu žemę – prisikulsiu grūdų, prisiliksiu gyvolių Žem. Du teliukus prisili̇̀ko Trs. Prisilikom tokias galybes kiaulių, o nėr kuo šert Žal. Šiemet nedaug prisilikau verpačiai linų Ds.
2. atidėti, patausoti kam ką: Nesuvalgyk pats vienas pieno, prilik ir mažiesims Šts.
3. refl. tr. pasilaikyti sau ką kieno paliktą: Visi visų galų prisili̇̀ko (prisinešė visokių daiktų) Lp.
4. Užv surasti, turėti (laisvo laiko): Gal pati prili̇̀ktum laiko i ateitum ma[n] padėt Jnš.
5. palikti daug ko: Jis čia mum prili̇̀ko visokių atsišaukimų Lnkv. Visokių ginklų priliko Ėr.
6. liepti kam būti kur, paskirti ką kur: Kuris mokslui netikęs, reikia prilikti savo vieton rš.
7. priskirti, užleisti, palikti dalį ko kitam: Mes tau iš vienos pusės pievą perpjovėm, bet iš kitos prili̇̀kom Ėr. Anie vis priliẽkta [kaimynui] pievos Žr. Būt kokią vagelę dar prilikęs, o čia perarė svetimos, ne tik nepriliko Lp. Savo dalies prilikaũ jam puspūrę pūrų̃ Sr. Dar dirvos pakraštį papievy prili̇̀kom (neišarėme), kad tik daugiau būtų pievos Užv. Čia jau nūpjauk visą, nebepryli̇̀k lašinių pry meisos Lkv. Gronyčia abiejų: tavo prilikta ir mano Pl.
III. tr.
1. iš anksto numatyti, paskirti, nulemti: Jau jei mums šio[je] girio[je] mirt pri̇̀likta, tai mes niekaip n'išbėgsim Sch172. Teip man priliktà; teip man lemta KI528. Likimas priliko jam pralošti savo turtus rš.
2. turėti įgimtą, įgimti: Žmogus savo prilikta tobulumą pametė brš. Apsirijimas, girtavimas, neviežlybumas vadinamas pavelyta ir prilikta linksmybe brš.
3. įkurti, įsteigti, leisti: Davė [moteriškę] už draugininkę Adomui, ir taip priliko moterystę S.Stan.
4. nustatyti, įsakyti, liepti: Sengaspadoriams buvo prilikta po 3 desetinas žemės iš dvarų laukų duoti srš.
5. paskirti ką kokiam tikslui: Mūro griovimui prilikti įtaisai rš.
suli̇̀kti
1. intr. išlikti: Suliko pusnis, tarp tvorų sunešta J.
2. refl. susilaikyti neišvykus, pasilikti: Žadėjau važiuot, ale paskum susilikau Grk.
3. tr. palikti ką kvailiu, lošiant kortomis: Tu visai kvailas: trečią kartą iš eilės suli̇̀kom! Prn.
užli̇̀kti
I. intr.
1. atvykus palikti, susilaikyti, apsistoti vietoje: Nuo karo Jonas čia užli̇̀ko Ds. Kur ta mūs Stalgienė užli̇̀ko (užtruko)? Gž.
| refl.: Eik pas jį ir gražumu paprašyk, idant dar truputį užsiliktų, dar truputį V.Kudir. Kai spaustuvė turėdavo didesnių užsakymų, darbininkai užsilikdavo dirbtuvėj ilgiau rš. O pilėje ar negalėjo jisai užsilikti? V.Piet.
2. išsilaikyti gyvam, sveikam, neliestam; nežūti, nedingti, egzistuoti toliau: Vienas ažli̇̀ks, bus gerai Brsl. Šita pasaka, man rodosi, nėra žmonių burnoje užlikusi A1884,63. Žemaičių tarmėse beužliko tiktai vienaskaitlio vardinis ir šauktinis, padarytas iš -u-kamienio Jn. Tuoj išraukim iš mūs tarpo dar užlikusius dygius rš.
| refl.: Iš septynių brolių vienas tiktai užsiliko jauniausiasis S.Stan. Norint man vardas vokiškas duota, bet lietuvio dvasia užsiliko V.Kudir.
3. būti ilgesnį laiką nebeliečiamam, nebejudinamam, nepaimtam: Anas kap žuliko (užliko) nuo vaisko, tai ir neėmė jo daugias vaiskan Rod. Užli̇̀ko užli̇̀ko skola, ir negrąžina Ds.
| refl.: Neatidaviau miežių, taip liko liko ir užsili̇̀ko Skr.
4. būti, likti nesuvartotam, neišleistam, sutaupytam kiekiui, daliai ko nors: Po truputį užliẽkta jovalo lovė[je] ir prišala Užv. Da pusė maišiuko buvo pernykščio zuperio užli̇̀kę Bsg. Šiaip teip prasistumiam, dar užlieka ir drabužėliui pinigų Srv. Dvi dieni atdėjau ir dar an trečios užli̇̀ko [verpti] Lp.
| refl.: Dar ir dar̃ (dabar) gal kokis užsili̇̀kęs yr litvys Šč.
5. būti neatimtam, išsaugotam, neatiduotam: Vos vienas jūros pašalys tarp Liepojos ir Klaipėdos Žemaičiams beužliko S.Dauk.
6. nenustoti būti, išsilaikyti kokiam, kokioje būklėje: Iš kelių kambarių, kurie apysveiki buvo užlikę, galėjai spręsti apie senovinį tų namų puikumą J.Balč. Tas vaikas pagal kūną rods mažas užliko, ale pagal protą šauniai auga Jrk23.
| refl.: Užlikos tamejag užvėsime (užšalime) ir nodbojime, kurį turėjo iž pradžios VoK39.
7. refl. ir toliau būti kaip buvus: Atej[o] diedas, pasdairė – bobos nėra. Ir ažsili̇̀ko be bobos diedas (ps.) Lz.
8. refl. išsisaugoti, išsigelbėti, išvengti ko: Tada jau niekas broliams nesudrums ramybės, ir užsiliks tėvynė nuo naminio vaido V.Kudir.
9. vėluoti, atsilikti (apie laikrodį): Ar skubina, ar užliẽka? Plš.
II. tr.
1. palikti auginti: Užlikaũ du veršius Rs. An kitų metų reiks užli̇̀kt telyčiotė Dbk. Kitimet tai ažliksiù kumelioką veislei Sdk. Perniai buvom jauniklę (avelę) užlikę Rmš. Užlikaũ veislei kiaulę Jrb. Kai pulką [vištų] ažlieki̇̀, tai ir nebededa Užp.
| refl. tr.: Trejetą paršelių sau ažsili̇̀ksma, kitus parduosma Trgn. Šiemet daug žiemmičių užsili̇̀kom Ll. Reiktų užsilikt šiųmetis kumeliokas, ale kad grūdų nėr Ds.
2. atidėti dalį ko nors, patausoti, sutaupyti: Buvau užli̇̀kusi pirmiau mielių, dabar nebreiks pirkti Užv. Vėl dienelę prastūmėm, pavilgo kitam kartui užlikom J.Balt.
| refl. tr.: Turiu dvejetą bonkučių [spirito] užsilikęs LzP.
3. neleisti žūti, mirti, nukentėti, išnykti; padaryti, kad nežūtų, neišnyktų: Tik vieną vaiką Dievas užliko, tep visi numirė Rš. Visas devynias [šakas] vėtrelė laužė, o užlik, Dieve, viršūnėlę TDrV38. Atliktas vienas gana svarbus darbas: dalis mūsų dainų užlikta V.Piet.
4. perduoti, suteikti (pačiam išvykstant, išnykstant): Apie mūsų praeitę mūsų seniai proseniai beveik jokių žinių neužliko V.Piet.
5. laikyti ką ilgesnį laiką nesusigrąžintą, neatimtą: Da mano par jį yra užulikta keli zlotai (jis man seniai skolingas kelis zlotus) Ml.
6. leisti apsistoti atvykusiam, priimti: Užliks ir mane, – pamislijo Erdivilas V.Piet.

li̇̀kti, liẽka (liẽkti, liẽkta K, liẽksta Aps, Zt, Švnč, liẽkčia Brsl, liñka J.Jabl, liẽnka Rod, Rmš, liẽksna, liẽkma Žrm, Dv, liẽksma, liẽkna Šlčn), li̇̀ko (liẽko)
I. intr.
1. būti ir toliau toje pačioje vietoje, niekur neiti, nevykti: Vienai viena likaũ namie, visi išėjo J. Visos eina jaunimėlin, tik aš viena lienkù (d.) Vlk. Tu liẽk (lik) namie Ad. Liẽkdavau vienas Aps. Liekti mano brolelis – apgins tave mergužėlę KrvD49. Išleidė lig paskutinio vaiko, nė vieno nebli̇̀ko Klk. Vidurdienį mieste neliko ir gyvos dvasios sp. Senesni liẽnka namie Ndz. Neliẽnka (nesitraukia) niekur nog žmogaus šitas baronas Šč. Neliekta nė senių numie par darbėlaikį Šts.
| refl.: Brolytėl, meldžiamas li̇̀kis namie – pražūsi Jrk89. Nežinia, ar jie kelsis, ar li̇̀ksis Vlkv.
ǁ atėjus, atvykus būti, apsistoti vietoje, nebeiti kitur: Veronika liko nakvoti pas draugę J.Dov. Tamsta dabar turi likti pietų J.Jabl. Egle, jūs nuo šiolei liksite pas mus S.Nėr. Čia liẽksta svečiai Švnč.
liktinai̇̃ visam laikui, nebegrįžtant atgal: Ėjo … a nesugrįžtinai, net liktinai BPI256. Aš vis daugiaus geidžiu, kad prie jo liktinai būčiau Ns1844,1.
| refl.: Teta vis sakė: „li̇̀kis, li̇̀kis“, bet aš nesilikau Skr. Teikis su manimi liktis VoK53.
ǁ būti priverstam neišeiti iš kur, būti užlaikytam kur: Liko (paklydo, pasimetė) raiste – raganos ir suėdė (ps.) Trgn. Jis tankiai liẽnka po pamokų Pc.
| Jau li̇̀ksiu tam pačiam skyriuj (nebūsiu perkeltas į aukštesnį skyrių) Klvr. Vienas sūnus liko pirmojoj karėj (negrįžo iš karo, žuvo) Jž.
2. būti likučiui, daliai, laisvam, nereikalingam, nesuvartotam kiekiui ko nors: Nebli̇̀ko nė aigaros (nė biškio), sukirpau visą audeklą J. A tau dar liekta koks biškis bulbių nu sėklos? Pkl. Man nieko neliẽnka šieno Mrp. Tus raudoniukus obuolius pjaustykim, kol spėjam, o kas li̇̀ks, teliẽktie Erž. Kiek liẽkna pieno, tai veliai šuniui atduodu Arm. Mažai sau liẽkti Drsk. Kulia javus, veža javus – [vis] meta an žemės, tę jau liẽkti tik keliolika grūdų pėde Mtl. Geros audėjos liko skieto, liko nyčių ir drikos (juok. apie prastą audėją) Šts. Priėjęs prie gulinčio be sąmonės raganos mylimo, jis išsitraukė kardą, atėmė jam likusį gyvybės ženklą J.Balč. Tegu pakentėsiu, o jo neprašysiu – kiek beliẽkta gyventi… Rs. Neturiu liekamo laiko Plng. Turi liekamą kapeiką ir dėk į kasą rš. Vis tų liektamų̃ (laisvų pinigų) nėra, tai ir neįsitaisiau geresnių padargų Brs. Net po maksimalaus iškvėpimo plaučiuose lieka apie 1000–1500 ml oro. Tas oro tūris vadinamas liekamuoju oru rš.
^ Visi gavote savo dalį, o kas liko – tai Miko Jnš.
liekamai̇̃ adv., liekiamai̇̃ su likučiu, daugiau, negu reikia: Ne kiek reikia, dar liekamai̇̃ yra žirnių J. Grūdų turim liektamai Dr.
liktinai̇̃ adv. tiek, kad dar liktų dalis: Aš noriu, kad būtum liktinai̇̃ duonos J. Užteks šieno šiai dienai trūktinai, ne liktinai̇̃ J. Liktinai̇̃ ans tura medžių Als. Nedavė liktinai, bet trūktinai Šts.
| refl.: Surinko tad ir pripylė dvylika regzčių lustų nuog penketo duonos miežienės, kurie likos valgiusiemus DP123. Ant galo kas liektis SD166.
3. išsilaikyti, išsisaugoti gyvam, nenukentėjusiam, nežūti, nedingti, būti, egzistuoti, gyvuoti toliau: Dabar jai vienas sūnus beliko J.Jabl. Seniau vienas sūnus liẽnka ir praturi (išlaiko) tėvą Rdš. Dar du trys draugai krito, ir likusieji pasiekė viršūnę J.Bil. Parejo iš karo likęs, bet be rankų Šts. Jei liksiù šito karo, tai tapsiu daktaru Lp. Kas beliks, tims gerai paliks po karo Šts. Teip susirgo, jog tarės nebliksiąs S.Dauk. Pamatysim, kas li̇̀ksim Brš. Negersiu tų vaistų – vis tiek nebliektu, mirsiu Lnk. Vienam li̇̀kt, kitam mirt Lp. Pasogas nuplinka, o žmona linka Vrn. Liksiu – neliksiu, bet kibsiu VP27. Visa prapuolę, tik ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko A.Baran. Visų turtų išnykta, ė tiktai bandelės, kurią buvo davęs ubagui, telikta BM40. Šitose sutrikusiose užguitos moters akyse nebuvo likę ir ženklo ano skaidrumo rš. Nė kojoms auto nebliko po gaisro Lnk. Kuokštas plaukų ant galvos beliko J. Vagis vagia, tai nors sienos lieka, o kai ugnis pereina – nieko Trgn. Nuog ugnies maža kas liẽksta Vrnv. Rodės kryžokams, pilė neliksianti nu jų nago S.Dauk.
| refl.: Keturi buvom, keturi užaugom, visi išmirė – viena likausi Skr. Žmogus žyd kaip žolelė ir nukrinta, gaišta kaip šešėlis ir nesiliek brš. Jei grūdas kviečio, impuolęs žemėn, nenumirs, jis patis liektis DP486. Tada likęsis pabėgs BB1Moz32,8.
4. būti nepaimtam, neišneštam, nepašalintam iš kur: Daug grūdų lienka in lauko – sausi rugiai Vrnv. Tep norėjau atnešt obuolių! Pasidėjau ant spintos – imta ir li̇̀kta (pamiršau paimti) Mrj. Pirškit pirškit, jūs seselės, mane neužmirškit, kurs jums peršams nebetiko, koks bernelis bene liko – eičiau ir už pliko JV247. Šaukštas viens liks (nenuimtas nuo stalo pavalgius), tai svečias bus Prn. Kad vilnose neliktų muilo, plaunama per kelis drungnus vandenis rš. Pirmutiniai miltai menkesni: juosna liẽnka lukštas ir dulkė Rdš. Blogas artojas, jei pervogės liẽksma Rod. Kai yra liekamųjų reiškinių sąnariuose (keli mėnesiai po persirgto reumato), labai efektyvios sieros vandenilio vonios rš.
| refl.: Buvo li̇̀kęsi devyniasdešimt šovinių Vlkv.
5. su neiginiu, impers. nebebūti, dingti, išnykti: Atrodė, kad Mikės visai nebeliko mokykloje P.Cvir. Rugiuos neliko piktžolių šaknų rš. Džiaugės visi, sodžiuje neblikus arielkos nei raugo Sz. Abejonių jokių neliko rš. Nebliko nė girdėti aplei karnolio (kanalo) kasimą Dr. Valiunė vieną dieną pasirodė ir nebli̇̀ko Gršl. Dvi dieni pabuvo, ir vėl anos nebli̇̀ko Mžk. Čia buvau pasidėjęs kepurę, ir nebliko Tl. Mokėjau pasakų, bet nebliko Šts.
6. būti laisvam, neužimtam, nereikalingam: Neliekta nė vaikų nu darbo šieno laiko dienoms (visi dirba, užsiėmę) Šts. Tujaus pri durių, kur buvo vieta liekanti, parodė, idant tą užimčiau rš.
7. būti ir toliau tokiam pačiam, toje pačioje būklėje: Mėšlai vakar liko nekapstyti J.Jabl(Žem). Škač! juk tu neli̇̀ksi nekorusys! J. Moteriškė lyg be žado liko bestovinti aslos viduryje P.Cvir. Broliai niekaip neįkalbėjo, ir jis liko nėjęs MPs. Svarbiausia liko dar nepasakyta rš. Kam šis mūras buvo reikalingas, kas ant jo buvo laikoma, lieka neaišku rš. Pareikalaukit ir jūs kopūstų, nes taip ir liksit iki vakaro nevalgę rš. Tik pavadinimai liẽks lietuviški Žrm. Jonai, tėvas nukrito nu stogo. – Ar sveikas liko? – Sveikas tai sveikas, ale nebgyvas Klp. Įgėręs nė koks žmogus nebliekta Plng. Kai imsiu abiem duot (mušti), neli̇̀ksi [nemuštas] nė tu Skr.
^ Tą puodynę paplauk, paskui li̇̀ks pasiliks Jrb. Ką ji beatiduos! Li̇̀ko paliko Skr.
| refl.: Koksai jisai šiandie, tokiu ir li̇̀ksis Vlkv. Ans meldė, kad karalius liktuos dar karalium MPs. Patys yra ir liektis visados piktąja kaimene DP88. Sakė: „Kentėk, kap bus – tep“, tai tep ir li̇̀kos (nedarė operacijos) Pkn.
8. patekti į kokią būklę: Ir liko luošas visą gyvenimą rš. Sūnus liko našlaitis MPs. Kai aš našlė likaũ, daugiau ėjau į jaunimus Skr. Nagi tylėjau, tai dabar durnium likaũ Skdt. Nuog tėvo likaũ pusantrų metų Šlčn. Kai paukštelis (pirštelis, lapelis) viens likau B. Viena likaũ kap kelmas Dv. Likau kap kluonas be rugių Kb. Lietuvos darbo žmonės neliko nuošalyje nuo šios kovos (sov.) sp. Sužinojęs tai, Ali Baba nenorėjo likti skolingas pirkliui už jo gerumą J.Balč. Maža likau nuo močiutės, nėr kam pamokytie LB100. Likau pati septinta (pati našlė ir 6 vaikai) Plv.
| Jis liko be skatiko J.Balč. Petras liẽka kiaurą metą be duonos Sr. Ir liẽnka be vyro, be nieko Ktv. Ma[no] žmogus vis liẽksma be darbo Rod. Jau jis liẽkti visai be sylos Lp. Vaikas li̇̀ko ant svetimų rankų Alk.
| prk. Juzis niekam neliks skolingas (atsikirs): tu jam žodį, jis tau tris Jnš.
| refl.: Aš turėjau liktis visiškoje tamsoje rš.
9. pasidaryti, tapti kuo, kokiam: Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti, aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti A.Baran. Daugiau žinok, mažiau kalbėk, nes greitai senas liksi KrvP. Šunes prėdė (priėdė) tų miltų ir girti li̇̀ko (ps.) Lz. Kailis li̇̀ko panašus į veršelį Al. Vienu metu jis liko baisiai turtingas J.Balč. Kur dabar eisiu? – tarė sau, laisvas likęs LzP. Karaliui atsigulus, iltė toj įlindo į ausį, ir karalius liko negyvas MPs. Sukūdau, kaip silkė likaũ Trgn. In piemenį pristok – pats liksi̇̀ piemuo Ds. Nuo to laiko liko Zosei Jonas tėvu, broliu, globėju Žem. Neprausk veido jaučiui geriant, – melagiu liksi Sn. Dabar Advikė jau Adve liko I.Simon. Vyteniui mirus, didžiuoju kunigaikščiu liko jo brolis Gediminas rš. Daug nemislyk – liks galva kaip arklio (didelė) Ds. Laukai geri dirvonais liẽnka Ppr. Iš tų bulbienojų tik košė būt li̇̀kus (būtų supuvę) Gg.
| refl.: Kieno priešininku likties LL98.
ǁ impers. apie būseną: Linksmiau širdžiai liko Db. Man li̇̀ko be skaros šalta Ds. O kai, dienai besibaigiant, prabilo patrankos, visiems liko aišku, kad tai sukilimas rš.
ǁ virsti kuo: Jaunikaitis puolė ant žemės ir liko vilku MPs.
| refl.: Stokit, sūneliai, stipriais medeliais, aš, jūs mamelė, liksiuos eglele MitII147.
10. (su bendratimi) tekti, reikėti, būti priverstam aplinkybių ką daryti, atlikti, veikti: Tau, žinoma, ropės beliks graužti J.Jabl. Keleivi, tau žemėj klajoti teliekti S.Nėr. Visa išnešė, išgnobė, ir man kas belieka daryt? Ds. Karaliui nieko nebeliko daugiau daryti, tik grįžti namo J.Balč. Čia nedaug kas beliekti mums pažymėti J.Jabl. Bulbos liẽnka kast Mrp. Kiaulę beli̇̀ko ant turgaus gyvą pirkti (nebebuvo kitos išeities) Rs.
| refl.: Vyručiai, mums viena liektisi – pasiduoti Romanui V.Piet.
11. neįvykti (norui, ketinimui ką daryti, kur vykti): Mano vakarėlis teip ir liks: koją sopa, tai ko aš te eisiu Trgn. Gal mūs turgus liks, kai šit' lyja Trgn.
12. nesuskubti eiti lygiai su kitais, atsidurti užpakalyje kitų: Visada jis liẽksna paskiausia Nč. Vaikas pavargo eidamas su dideliais, ėmė li̇̀kt Ėr.
| refl.: Atsiskyrėlis veikiau pavargo kaip lokys, ir ėmė nuo jo liktis J.Jabl. Veizėk, Onikė nu mūsų liẽktas liẽktas – nora viena būti Krš. Žingsniavo jis greitai, ir karvė nesiliko, ir netrukus jis prisivijo žmogų su avim rš.
13. nespėti dirbti su kitais, atsilikti: Aš niekur nelikaũ su darbu Str. Aš nuo nė vieno vyro neliekù Str.
| refl.: Abidi auga, viena nuo kitos nesiliẽka Jrb.
14. vėluoti (apie laikrodį): Ar skuba, ar liẽka? Plš.
15. refl. įvykti, tiktis: Likos, jog Milciadžio, ne jo sandraugų, tarimas daugesniai valijo S.Dauk.
16. pasieiti, apsivaisinti (apie kumeles): Tavo bėroji turbūt neli̇̀kusi, kad vis dar tokia plona Brt. Šiemet abidvi vedžiau – blesę ir juodąją, o nė viena neli̇̀ko Jrb. Tik vieną kartą leidau kumelę eržilu, ir li̇̀ko Brt.
II. tr.
1. vykstant kur, neimti su savimi: Jokit, brolužėliai, vienu kelužėliu, nelikit nė jauniausio JV260. Lieku palieku savo sesutę [pas anytą] Prng. Oi žirgeli juodbėrėli, kur palikai brolelį? – Aš jo nelikau, jis pats pasliko TŽI146. Piemenimus liepė, kad ieškotų viešpatį, bandas likę SGI53. Eina vargšas, garbavodamas savo pripuolimą, samdyt arklį, likdamas vietoj stovintį vežimą rš.
ǁ neleisti išvykti, priversti būti vietoje: Ar leisime jį į mokslą, ar liksime namie? V.Piet.
2. atsiskirti nuo ko, mesti ką: Pati da jauna – ana li̇̀ks tą vyrą Prk.
ǁ mesti savo buvimo vietą: Liekmi svietą KN228. Jį vertė didė meilė jo likt dangų ir šen nusileisti brš.
3. daryti, kad kas atsirastų ar būtų, pačiam pasišalinus: Tokie žmonės nemėgsta likti pėdų paskui save J.Balč. Mirė 1825 metūse, nelikdamas po savo pėdų nė gailesio, nė minavonės M.Valanč. Nusiaubę plačiai platesniai, tolie tolesniai jų kraštų sritis, belikdamys po savęs akminį ir [v]andenį S.Dauk.
4. Mž419 atsiskiriant, vykstant kur, duoti, dovanoti, skirti kam ką: Jei būtų mumus … rašto nelikę, ar nereiktų sakiot tradicijos? DP588. Gyvastį savo liekmi už avis NTJn10,15. Lieku tau savo kelius, Dieve padėk! Žem.
5. neimti, neliesti, laikyti ką kur, leisti būti vietoje: Mergos, rinkit geriau rugius, nelikit tiek daug draikų! Šmk. Didžius rinko, mažus liko LTR(Srd). Aš grybų nepažįstu, bet jei baravykų rasčiau, nelikčiau Skr.
6. laikyti, atidėti, skirti, duoti kam ko dalį, kokį kiekį: Išgerki stiklelį visą į dugną, neliki sveteliams savo lašelio JD1066. Juliui sriubos nelikaũ – pavalgys pieno Skr. Reik paršeliams [bulbių] duoti, reik parduoti likti Slnt. Daug davė, bet daugesniai dar sau liko S.Dauk.
7. laikyti gyvą, auginti: Visus kačiukus liksmà Kp. Šiemet sausa vasara, šienų maža – avių neli̇̀ksiu Skr. Kas metai veislei liekù po du teliu Sv. Jeigu graži telyčiukė, reikia li̇̀kti Rm. Iškapok rūteles, iškapok mėteles, tik lik vienas baltas lelijėles JD1255.
ǁ nenaikinti: O kam centrus (dvarų) li̇̀ko?! Reikėjo žmonėms išdalyt Skr.
8. refl. tr. pasidėti laikymui, tolesniam laikui: Kažin, ar jau galima riešutus li̇̀ktis? Skr.
9. leisti kam būti kokioje būklėje: Šalin dėk kardą, lik mus gyvus! brš. Vaikai, duris neli̇̀kit atdaras Šl. Pasakysiu, kad tų kelmų neli̇̀ktų tokių ilgų Skr.
10. užeiti į priekį, aplenkti ką lėčiau darantį: Aš tave likaũ ir palikau už šimto mylelių Lp.
11. vykdyti, daryti: Eina prievolių likt Srd. Kas prieita li̇̀kti, reik li̇̀kti Krt. Munasis sūnus talkas liekta, nestova numie Bržr. Aš savo darbą linkù, o tu ar atlikai savo pavynastį? J. Už stubutę mano žmogus li̇̀kdavo ponui dienas Skr. Ka būt nuotrauka, būt šiądie viskas li̇̀kę (kalbama apie paso gavimą) Brb.
12. refl. ruoštis: Lai eit li̇̀kties numien Krg.
13. (plg. la. likt) dėti ką kur: O kur tu liksi tas adatėles? Kam tu duosi tas adatėles? RD92.
III. tr.
1. BPI97 iš anksto nustatyti, numatyti, skirti, lemti: Likta yra žmogui vieną kartą mirti ST201. Taip jau likta ir taip turi būti LzP. Toks mano tikslas, taip man likta I.Simon. Tai Dievo leista, liktà, lemta KII152. Mudum likta poroje būti Vaižg. Nedūsauk, tebėr liktasis Sln. Jeigu būsi Dievo likta, rasi mano būsi JV184.
2. įsteigti, įvesti; įsakyti: Vis, ką … likęs yra, tatai ne juokas yra BPI130. Nesang tas stonas yra paties … liktas SE30. Pririša [jį] liktumpiump daiktump MT46.
◊ ant rugiẽnių šiaudų̃ li̇̀kti neištekėti: Jau ji liko ant rugienių šiaudų Ds.
be galvõs li̇̀kti DŽ netekti proto.
be kélnių li̇̀kti nusigyventi: Daugiau išleisdamas, nekai paimdamas, liksi̇̀ be kélnių Sb.
be rañkų li̇̀kti Erž jausti didelį rankų nuovargį: Mintuvai sunkūs, tai likau suvis be rankų po mynimui Ml.
bóba li̇̀kti javus kertant, paskutiniam baigti: Jis liko boba, tai jam vienas šnapsas daugiau! Gs.
bùvę ir nebli̇̀kę! sakoma kam užsispyrus padaryti ką negalima: Buvę ir neblikę! – bene tu ką padarysi anam Brs.
čia šnẽkant, čia liẽkant Ds. sakoma, kai norima, kad apie kalbamą dalyką niekas nežinotų.
gývas li̇̀kęs; gývu garù li̇̀kęs Tl labai, žūtbūt norintis ką padaryti, turintis didelį palinkimą į ką: Gývas li̇̀kęs, gyvà li̇̀kusi nori ką padaryti Kv. Gyva li̇̀kusi į gaspadines norio eiti J. Ant kamedijų, ant visokių štukų – gyvas likęs Plt.
li̇̀k svei̇̃kas sakoma atsisveikinant: Liki sveika, uošvužėle, laikykies sau dukružėlę JV296. Na, vyručiai, likite sveiki! V.Krėv. Liksi sveika, uošvužė, daugiaus nesugrįšiu JV304. Liki sau sveika, jaunoji mergelė JD576.
nė̃ li̇̀ko, nė̃ rei̇̃k apie niekų šneką: Nušnekėjo nė li̇̀ko, nė rei̇̃k Vl.
per niẽką li̇̀kti nueiti niekais: Visi prašymai, visi maldavimai, visi prižadai par nieką liko Blv.
pasãkė [ir] nebli̇̀ko Als; S.Dauk niekų kalba!: Nu tatai, pasakė – nebliko! – šis sakąs: – nepakelsi katilo su vandeniu! Plt.
šlapiài vietài li̇̀kti (iš ko) būti visiškai sunaikintam: Kai rytoj visi suvažiuos, tai kad duos – tai iš tų žandarų tik šlapia vieta liks rš.
vi̇̀lnoms ver̃pt li̇̀kti neištekėti: Kurio merga neina už berno, tai, atgalio važiuojant, reikia vartai ažkelt ir kuoleliu ažkišt – to merga liks vilnom verpt Klt.
apli̇̀kti
1. intr. apsibūti vietoje, nebeiti kitur: Jis jau apliko J.Jabl.
| refl.: Jau buvau pasnašinus ir vėl apsilikaũ Lp. Ar apsiliksi ir kitiem metam toj pačioj vietoj dirbt? Rm. Čia apsili̇̀ko ir dabar gyvena Brt. Patogesnės vietos niekur aplinkui matyti nebuvo, ir vabalas apsiliko, kur buvo įlindęs J.Balč.
2. intr. išsilaikyti tokiam pačiam, tokioje pat būklėje: Šiemet apliko pieva nešienauta Grv. Nuvažiavo in inspektorių, ir vėl apliko mokykla (neuždarė mokyklos) Smn.
| Mano skola tep ir apli̇̀ko (tebėra negrąžinta) Grv.
| refl.: Apsili̇̀ko mūs kampelis čystas, be jokių kraujų Ss.
3. tr. nekliudyti, neliesti, neimti: Vaitas apli̇̀ko mane nevaręs važiuoti su padvada, t. y. paliko, ištarpavo J.
| Jonas padususią mergą paėmė, visų àpliktą (niekieno nepaimtą) Skr.
4. tr. padėti, pastatyti, patalpinti ką kur: Aplikęs pilėje pakaktiną pulką vyrų, Erdivila su stiprum būriu vyrų išsekė pėdomis plėšikų V.Piet.
atli̇̀kti
I. intr.
1. būti toje pačioje vietoje, neišeiti, neišvykti kitur: Visi išvažiavo, tik atliko dukterys BM110. Lietus pradėjo lyti, atlikom namie (nebevažiavome į miestą) Ėr. Atli̇̀ko až gaspadinę namie Ktk. Pasiturintiejie tėvai siuntė vaikus į gimnaziją, o kiti atliko prie naminių darbų A1884,145. Anas vienas namie atli̇̀ko (kiti išėjo) Ad. Vienas nueis …, kitas atliks lizdiep savo MP69. Vienas be kito neatliñka (nesiskiria, visur būna drauge) Ėr.
| refl.: Atsili̇̀kęs namie turėjau svečių J. Atsili̇̀kus motinelė labiau dūsavo Ign. Visi paukščiai ir žvėrys išėjo ant darbo, tiktai kurmis su pesliu atsili̇̀ko ps. Tie … kūnu eiti, dūšios jų atsiliekti namuose SE148.
ǁ atėjus susilaikyti vietoje; apsibūti; pabūti: Sesuo grįžo, o jis tai ir atli̇̀ko Kp. Kurmonas atli̇̀ko par arklius BM13. Totliekt (teatlieka) mūsimp mergelė keletą dienų Ch1Moz24,55. Atlik rugių pjautų J.Jabl. Atlieku prieg kam SD458. Aš šiandien turiu namuose tavo atlikt (atėjęs pabūti) BtLuk19,5.
| refl.: Paskui tie karaliai išvažinėjo, išsiskirstė, vienas tik atsiliko ir dar ilgiaus pabuvo BsPII127. Per visas dienas gyvenimo mūsų iki pabaigai amžies atsilik su mumis MKr9. Notsiliko ant noprosnų daiktų, notsiliko su vaikais žaist, tiktai atsiliko daryt tatai, kas buvo valia tėvo jo MP3. Atsiliekmi SD458.
2. būti nepaimtam su savimi išvykstančio, pasitraukiančio: Bet mato, kad jis neturi prie savęs savo kardo aštriausio – atliko jis ant baltų skobnių didžiajam bajoro dvare V.Krėv. Autobusas pilnas, i kiti [keleiviai] atliẽkta (nepatenka) Btg. Numirė meška, atliko dūdos rš. Tik seni batai ma[n] atli̇̀ko, ka mama numirė Jnš. Atliks mūsų dvareliai i širmi žirgeliai (d.) Dkšt.
ǁ būti nepaimtam, neišrinktam, nepagautam: Da yr kieme viens atlikęs (nevedęs jaunuolis), o nė vienai nepatikęs – pirškit nors tą patį JV247. Ans buvo našlaitis, atli̇̀ko nu karūmenės (liko nepaimtas į kariuomenę) Klk. Pagavom gavom visą pulkelį, atliko liko vienas vanagėlis (d.) Kp.
ǁ atitrūkus, atsiskyrus nuo ko atsidurti, būti kur: Paukštė ištrūko, o plunksnos atliko LMD. Katram tik už ausies nustvers – ir atlieka ausis saujoj LMD.
| refl.: Čevarykas gi, prilipęs pri smalės, atsiliko ant vietos BM203.
3. būti likučiui, daliai, nesuvartotam, nereikalingam, laisvam kiekiui ko nors: Kas jiems atliko, įmetė ing dovanas BtLuk21,4. Atlikusias bulves sėklai pasiliko rš. Jiem pusė lauko atlieka J.Jabl(Jnšk). Iš užkaistos sriubos turi atlikti tik pusė rš. [Išrėši] šešetą vardų jų ant vieno akmenio, o šešetą atliekančių vardų ant kito akmenies pagal jų giminių Ch2Moz28,10.
| refl.: Jam skolą atiduočiau ir dar man šimtas atsiliktų Lnkl. Jei tūkstantis atsiliẽka, tai gali da gyvent Mrj.
4. refl. užimti kieno vietą, būti kieno vietoje: Kurie ant jų vietos atlikos DP233. Kol tėvas gyvas, tai [sūnus] „Matuliauskiukas“, paskui, kai atsiliẽka gaspadoriaut, jau „Matuliauskas“ Dglš.
5. išsilaikyti, nedingti, neišnykti, egzistuoti toliau: Ant rudens kumelė taip sublogo, kad vieni kaulai ir skūra atliko LMD(Šlv). Kad po pečiumi nuodėgulis atlinka, tai svečias bus Pn. Visus daiktelius, atlikusius nu gaisro, sunešė jaujon Sz. Bei anys turės suvalgyti, kas jumus atliko ir išgelbėta yra nuog krušos BB2Moz10,5. Atliekti žmogup paprotys senas SPII64. Nei žymės notliks anos puikės jo MP188. Šešuolis viens jos atliko Mž265.
| refl.: Duonos ir vyno … gardumas ir kvapas … atliektis DP265.
6. Ign nežūti, nemirti, būti toliau gyvam: Ineita jo galinin kieman ir tenai rasta atlikęs [žalčio nesuėstas] senelis BM5. Ariogalos knygnešių aš tik vienas atlikau Ar.
| refl.: Atsili̇̀ko duktė, ašenai ir motka Gg. Jei grūdas ing žemę nebus įmestas ir ten nesupus, tad patis savimp atliektis ir nė vieno vaisiaus notneš DP486.
7. nenustoti būti tokiam pačiam, būti ir toliau tokioje pat būklėje: Vadinasi, jis atliko gyvas Pn. Žmonės neklausė jų ir atliko nenužudyti LMD(Pl). Teip žmogus ir atliko teisus Skr. Eik valgyti – atliksi̇̀ nevalgęs Ėr. Atliks rūtelės nenuravėtos LTR(Rm). Dabar atli̇̀ko šienas nenešta Zr. Tu atliksi loskoj mano MP81. Kodėl atlikai besėdįs tarp dviejų kaniukščių? Ch189.
| refl.: Langai sveiki atsili̇̀ko [nuo bombardavimo] Ut. Šįkart duona atsili̇̀ko žalia Skr. Jame (sudužusiame veidrodyje) tačiau paveikslas žmogaus ne sulaužos, bet ižtisas atliektis kiekviename lustelyje DP134. Liepia …, idant motė nopleistų vyro, o jei jį apleis, tad be vyro totliektis DP70. Erškėčiai yra ir atliektis ant amžių DP100. Saugok pats savęs ir mokslo, atsilik (nesiliauk būti, laikykis) šiuose daiktuose Bt1PvTm4,16.
8. patekti į kokią būklę, atsidurti kokioje būklėje: Verkė mūsų seselė, kad atliko našlelė JD797. Sesutė Elena ir broliukas, atlikę našlaičiais, kur pasidės? BM225. Nieko nė vienam kaltas notliks MP72. Tu priverksi rytoj dieną, kaip atliksi̇̀ viena (d.) Tj. Per tave aš atliksiu už melagį Ėr. Atlikom, kaip stovim: supleškėjo gyvuliai, ir rūbai, ir grūdai Skdt. Gėdoj te notlieku KN32.
| Be marškinių atlikáu [besibylinėdamas], ale muno viršus Krš. Žinoma, kad tokie atliko be vietos A1884,266. Jei ant dangų kopėčios būtų, velniai be darbo peklo[je] atliktų LTR.
| refl.: Atsilikaũ našlė Vvs. Atsiliko siratelė baltame svietely be tėvelio, motutės Lkm. Liūdna panaitėlė, atsili̇̀kus viena Msn. Atsiliktų vargšas be pastogės rš. Mažiausias geras darbas neatsiliks be užmokesnio rš. Ant vieno peilio atsili̇̀kom Skr.
9. pasidaryti, tapti kuo, kokiam: Po tėvo mirties teisingasai brolis karalium atli̇̀ko Rk. Kaip tik anos (gulbės) nusleisdavo pakraštin, tuoj padėdavo savo plūksnas ir atlikdavo labai gražios mergytės BsPII240. Dabar gi tada totliekt, meldžiu, tarnas tavo vergu Ch1Moz44,33. Kotrušė atliko nei varna, nei povas (nei mužikė, nei bajorė) Blv. Visiem nebemielas atli̇̀ko BM446. Ežeras tada atliẽka dykas BM44. Da vis vargulis norėjo, kad [nelaimė] liktų mažesnė, ir atliko tik sulig riešučiu BsPII263. An rudenį da pigiau atliks An. Jai gi taip iškada atliko to bernioko LTR(Vb).
| refl.: Kai jūs seni atsiliksit, in kur tada pritiksit? LTR(Žl). Nemielaširdžiai … atliksis prakeikti DP533. Nu ir atsiliẽnka laimingas ir patenkintas už tėvo dovanos Msn. Jis, žmogum … būdamas, broliu … atsiliekti SE90.
10. impers. (su bendratimi) tekti, reikėti, būti priverstam aplinkybių ką daryti:
^ Tau atli̇̀ko tik poterius kalbėti (pasenai, niekam nebetinki) Krš.
11. pasidaryti laisvam, neužimtam, nereikalingam: Šitą maišą galit neštis – atliko Alk. Atliko šaukštas – gali valgyti Šts. Gali kaisti – jau atliẽka puodas Pc. Ugnis atliko – kaisk savo katilą Šts. Kai atli̇̀ks arkliai, nuvažiuosim Gs. Arklys nebatliekta, reik eiti pėstam Šts. Šis kambariukas atliẽka, jame niekas nemiega Skr. Vyrai neatliekta talkai, vyrai rugius sė[ja] Šts. Martynienė atlikusi parėjo prie vaikų Žem. Taip norėčiau atlikti nuo tų mėšlų… Kad ir pavargsime šiandieną, ką padarysi Žem. Šiandie atlikaũ nuo darbo, tai atėjau Kdl. Vaikeliai, atlikusys nu kokio noris darbo, tujau kibo į ritinį S.Dauk. Aš jau sena, nu visų atli̇̀kusi (niekam nebereikalinga) Vkš. Tas nenaudas nuo visur atli̇̀ko (iš visur jį pašalino), tai čia parkėlė Skr. Į tę patenka atli̇̀kę nuo visų (blogiausi, paskutiniai) žmonės Alk. Jei sergąs y[ra], anam viskas atliẽkta (nieko nebereikia, viskas nebeįdomu) KlvrŽ. Sugrįžau po tam prie plausto ir par atlinkančiąją dieną užsiėmiau iškrovimu jo I. Yra mergų atliẽkamų – tegu eina dirbt Žal. Atliekamų̃ [grikių] liko, tai davė grikiais [už darbą] Vlk. Nebebuvo troboje duonos trupinėlio nei atliekamo drabužėlio rš. Su tais spiečiais išlėkė ir visi atliekamieji bitinai J.Jabl. Turiu atliekamo laiko rš.
^ Nuo visų atliko, niekam nepatiko LTR(Jnš).
| refl.: Atsilikaũ nuo visų darbų: nuploviau, nučystijau visus indus J.
12. R411 turėti laisvo, atspėjamo laiko: Likte neatliekù, t. y. laiko neturiu J. Ar nematai, kad aš n'atliektu? MitI67. Ana greičiau atli̇̀ks, pataisys tau pietus Akm. Palauk, kai kurią dieną atliksiu truputį, tai ir pas juos nueisim Mrj. Atlikdamà vis mokinase, mokinase Prn.
13. baigti apyvokos darbus, apsiruošti, apsiliuobti, susitvarkyti: Atlikau su šviesa B.
| refl.: Ar jau atsilikai̇̃? Ar jau apsiliuobei? KII304. Būsime linus išmynę, javus iškūlę, būsime atsilikę I.Simon. Aš skubu darbuoties, noriu greičiau atsili̇̀kti Krtn. Skubu atsilikti su gyvoliais, kad nesutemtų bežygiuojant Kal.
14. išvengti, išsisukti, išsisaugoti: Kur jis nesidžiaugs, smerties atli̇̀kęs Skr. Tai dabar džiaugėsi, kad ta pana atli̇̀ko nuo smako LB263. Duok tiktai tau nu amžinų ašarų atliktie Sz.
| refl.: Pasiklojo jam už savo piktus darbus nuo koronės atsilikti rš.
15. būti atskirtam, pašalintam; atstoti nuo ko, netekti ko, prarasti ką: Tai teip atli̇̀kom nuo bičių Antr. Atlikusys nu savo vaikų ir pačių S.Dauk. Atliko, atstojo nu proto Šts. Senis atliko nuo visų sąjungų ir draugijų Sr.
| refl. Mtl.
16. numirti, žūti; nugaišti, galą gauti: Pačių lietuvių tą dieną trys tūkstantės atlikusios S.Dauk. Srovė kraujų ištekėjo, ir pati ūmai atliko BsPI62. Kai duosiu, tai ant vietos atli̇̀ksi! Alk. Mūsų karvė atli̇̀ko Šv. Kap šuniui uždavė grybelio, tas tuoj ir atli̇̀ko Brt.
| refl.: Dar vienas atsidvėsimas – ir jis buvo atsilikęs prš.
17. išnykti, dingti: Senovė atlikus, bet viskas akỹs matos Antš. Kad ligos ateina, visos mandrystės atliekta Šts.
18. nusilpti, sumenkti; netekti jėgų, sveikatos: Jau tas žmogelis gatavai atli̇̀kęs (nusibaigęs, nusisirgęs), matyti, nebilgai bepasitęs (begyvens) Vvr. Taip atlikáu, nėko nebįgaliu, nėko dirbti negaliu Užv. Atlikęs, lyg dvi savaiti nevalgęs Kltn. Veršiai atli̇̀kę, ką tik paeina Vdžg. Mūsų šuo jau su visam atli̇̀ko (niekam nebedera) Up. Sartis neatli̇̀ko per visą sėją, kad ir blogai šeriamas Vdžg. Kojoms esu atlikusi (nebepaeinu) Trš.
19. pagesti, pasidaryti nebetinkamam, nebegeram, prastam: Liga susimetė į kelią, atliko koja – nebepaeinu Lnk. Paskui savo linus kol išmyniau, vis po dulkes… akys visiškai atliko Žem.
| Jau visai atlikęs jūs peilis (nebeaštrus, netikęs) Gs. Tas tavo kirvis visai atli̇̀kęs Šv. Atlikęs jau muno švarkas, reiks naują taisyties Šauk. Atlikęs čia ir maišas (prastas, netikęs) – vienos skylės Skd. Ar aš tiek besu atlikusi (verta), kad aš tau merge būsu! Šts. Atli̇̀kęs čia ir darbas (menkas, prastas) – tik žaislas Skd.
20. būti paveldėtam, atitekti: Kam atli̇̀ko namai? Ėr. Mums atliks karalystė Mž396.
| refl.: Urėdas ir vyresnybė Petro … atlikos ant potamkų jo DP468.
21. neįvykti (norui, ketinimui ką daryti): Šiandie bitės atli̇̀ks (nebus galima bičių žiūrėti) Ėr. Tavo turgus (ėjimas į turgų) šiandiej atli̇̀ko: kurgi – jau pusdieniai, vėlu eit Trgn.
22. nesuskubti eiti, vykti lygiai su kitais, atsidurti užpakalyje kitų: Jeigu rovėja atlieka, ją visiap pajuokia LTR(Dglš). Draugai traukė pakraščiu, dairydamies vandens, o aš pasukau į kitą pusę ir per mylią nuo jų atlikau J.Balč. Toli atliekti nuog jo MP125.
| refl.: Plentu važiavo taip, kad neatsiliktų vieni nuo kitų A.Vien. Aš jau atsilinkù Pgg. Ka greičiau eini, ans atsiliẽkta Lkv. Turguj mergelė atsili̇̀ko nū motynos Pgr.
23. nesuspėti dirbti lygiai su kitais, vėluoti: Šiemet atlikom labai su ūkės darbais Krk.
| refl.: Ūkis pradėjo smukti. Visi darbai atsilikdavo rš. Pavasarį atsiliksi dieną – rudenį būsi atsilikęs savaitę LTR. Ačiū Dievui, mano tėvas anksti kėlės, vėlai gulė, ir aš neatsiliksiu KrvP(Ašm).
24. refl. prk. nesuspėti, nesugebėti pasiekti reikiamą lygį, būti prastesniam už kitus: Negalima atsilikti nuo judėjimo, nes atsilikti – reiškia atitrūkti nuo masių rš. Žmonių sąmonė savo raidoje atsilieka nuo jų ekonominės padėties rš. Dabar mūsų šalyje nebėra atsilikusių tautų sp. Sena, atsilikusi technika trukdė judėti į priekį rš.
25. vėluoti (apie laikrodį): Jei atli̇̀kęs laikrodis, reikia pavaryti Ėr.
| refl.: Ar daug tas laikrodis per dieną atsiliñka? Rm.
26. refl. įvykti: Apgulimas Jerozolimos atsiliko dienoj pačių Velykų brš. Dideliuose miestuose apie pusiaunaktį atsilieka (laikomos) mišios brš.
II. tr.
1. Mž502 padaryti, nuveikti, įvykdyti kokį darbą; pabaigti, apsidirbti, susidoroti, susitvarkyti su kokiu darbu, reikalu: Kažin kas čia dabar reik atlikti J.Jabl. Ar jis tą darbą atliks, ar ne per sunkus bus? Alk. Kas ankstie pradeda, tas ankstie atliekta S.Dauk. Darbus atlikus, smagu švęsti R31. Karaliaus namuose visi žygiai atliekami su saule I.Simon. Atlikom apyliuobę apytamsa B. Dabar visi sunkesni darbai atliekami mašinomis sp. Atliktà – nebrūpės Lkv. Viskas buvo atliktà Kin. Atlikau vis, ko nu manęs norėjai M.Valanč. Viena minute jie viską atliko J.Jabl. Jau jis veik bus atli̇̀kęs KII40. Kiekvienas iš jų tegu pasiuva drabužius, ir tada matysim, katras atliks gražiau J.Balč. Kaip ir kiekvienas darbas, taip ir literatūros kūrinys vertinamas pagal tai, kaip jis atliktas T.Tilv. Nuodingos dirbtuvės dulkės atliko savo darbą – džiova artinosi prie galo J.Bil. Mergaitė atliko savo: paėmė kaulus ir supylė palangėje Ps. Arklius mažus tetur, kurius matydamas niekados netarsi galiančius butos darbus nuveikti ir karės žygius atlikti S.Dauk. Prisiegą atliekmi (prisiekiu) R10. Deveika, atlikęs didelį kelią karklynais, grįžta iš miestelio pusės P.Cvir. Rimto veido senyvas vyras smarkiai jį barė neatlikus kelionės į Meką J.Balč. Jis savo amžio kelią atli̇̀kęs KII10. Iškilminę auką atliekant, dūmai degančių gyvolių į padebesius kildamys rūko S.Dauk. Išgirdo ant kalnu naujai Jonines atlikus (atšventus) M.Valanč. Atlikau visus reikalus mieste Ėr. Atli̇̀k už mane tą reikalą Alk. Atlikta (baigta) byla B. Ta liga atlikta (persirgta), kap geležinė pupa perkąsta Ml. Tą patį šeštadienio vakarą padarė jaunieji sutartuves ir atliko pintuves M.Valanč. Tuojau buvo pakviestas teisėjas ir atliktos visos sutuokimo ceremonijos J.Balč. Mokyklą atlikęs (baigęs darbą mokykloje, vaikus paleidęs), mokytojas galia daryti, ką noria Lnk. Vyras toks čiopa, pati ir gyvolius atliekta (apeina, prižiūri) Šts.
^ Atiduok, kas mano, ir àtlikta (ir baigta, ir viskas)! Alk. Mamike, nekalbėk, Anė man patinka, ir atlikta! I.Simon. Neik, ir àtlikta! Alk. Viena subine dvijų turgų neatliksi LTR(Kv).
| refl. tr.: Atsilikusi žygius, įėjo Urtė į vidų, atsisėdo prie lango ir giliai susimąstė I.Simon. Pirmiau apyvoką atsilik, paskui gali ir į miestelį eiti Trg. Aš savo darbus atsilikaũ K. Malūną atsili̇̀kti, turgų atsili̇̀kti į Jurbarką važiuodavom Smln. Aš atsilieku, kas reikia, miestely ir važiuoju namo Ds. Atsili̇̀ksma staldą (padirbsime darbus stalde), i būs visi darbai baigti Lkv.
2. vykdyti, daryti, eiti priedermę: Jis atliẽka savo pareigas labai tiksliai ir tinkamai Sr. Atlikmi, pilnavoju slūžbą savo R46. Reik visokius įstatymus su didesne atidžia atlikti M.Valanč. Kas metą atlikom dienas ir ganėm Žem. Jau tik galėsiu lauką dirbtie ir baudžiavą kiek tiek atliktie BsPIV52.
3. atsilyginti, atsiteisti: Aš jam vislab atlikaũ KI8. Skolą atlikti B. Aš turiu daug mokesnių atli̇̀kti KII365. Visos mokestys neatliktos, šeimynai alga nemokėta Tat. Atliekmi algą B. Pasisėjo jis ant to kampučio lauko grikių, o už tatai turėjo ponui darbu atlikti BsMtI134.
| refl. tr.: Atsilik sviestą (įvykdyk sviesto pristatymo prievolę) Ggr. Aš jam savo skolą atsilikaũ KI8.
4. atbūti kur nustatytą laiką, ką darant: Atli̇̀kti (išeiti, praeiti) praktiką DŽ. Aš dar nesijaučiu bausmę atlikęs rš.
5. GK1939,89 turėti (vaidmenį); perduoti, perteikti žiūrovui, klausytojui (meno kūrinį): Filme Stoliarovas atlieka Martinovo vaidmenį sp. Visi [vaikai] greit sutiko žaisti teismą ir pasiskirstė, ką kuris turės atlikti (kas bus teisėjas, kas kaltinamasis, kas liudytojai…) J.Balč.
| Šios moterys didelį vaidmenį atlieka (turi didelę reikšmę) gamyboje sp.
6. vykstant kur, neimti drauge; atsitraukti, pasišalinti nuo liekančio vietoje, palikti: Mergos …, atlikusios namie jauną marčią …, išeidavo pasitekėtų prieš jaunikį su lempomis DP568.
ǁ leisti, liepti būti vietoje: Norėjo prieg bažnyčiai vaiką savo atlikt MP88. Dvi (teipag moteriški) mals melnyčioj, viena bus atimta, o kita atlikta Ch1Mt24,41.
7. pamesti ką, atsiskirti nuo ko: Davė perkūnas, ir atli̇̀ko žmogus gyvenimą (paliko gyvenimą, mirė) Lzd.
^ Atliko kablys kotą (apie žuvusį, nusigyvenusį žmogų) ST615.
ǁ mesti savo buvimo vietą: Tai Jonukas Kintus atli̇̀ko? Kin.
8. laikyti, palikti neliestą vietoje: Geriausis būdas mėšlą gerai užlaikyti – tai atlikti jį kūtėse drauge su galvijais iki ant lauko išvežant rš.
9. pasilaikyti neatidavus, turėti ką sau: Marija … sau nieko notliekta DP474.
10. nenaikinti, leisti būti, egzistuoti: Kam … rečius kūne savame atliko? DP195.
11. įpareigoti būti kur (kieno vietoje): Ant jo vietos atlikti yra DP470.
12. atsiskiriant, pasišalinant duoti, skirti kam ką: Didžiai įsimylėjo to pasaulio ir teip didį liudijimą neišbylomos meilės savos jop atliko DP508. Ir kokį prakeikimą atliko jai MP68. Dėl to mumus atliko tus regimus ženklus MP132.
13. priversti ką atsidurti, būti kokioje būklėje: Tuos … jų pasmerkime atliekt, kurie ing jį tikėt nenor DP243.
14. eikvoti, vartoti, skirti ką kokiam tikslui: Kam teip daug pikto ant ateisiančio meto sau zopostijame, dalį gyvatos ant nuodžių, ant veikalų ir trukimų, o dalį ant gailėjimo atlikdami? DP581.
15. turėti, gauti laisvo, neužimto (laiko): Atlikęs laiko nuo savo tiesioginio darbo, jis skaito knygas Al.
◊ ant kumeliùko atli̇̀kti atsilikti raunant linus: Skubėk, dukrele, kad ant kumeliuko neatliktum Sdk.
ant rugiẽnių atli̇̀kti neištekėti iki Užgavėnių: Visos mergos šiemet atli̇̀ks ant rugiẽnių Rgv. Jei šiemet atlikai ant rugienių, tai jau ir nebeapsiženysi Rgv.
àtliktas kriùkis baigta, viskas: Tėškiau šimtinę, ir àtliktas kriùkis Plv.
atsili̇̀k svei̇̃kas sakoma atsisveikinant: Atsilikit sveiki visi tie slenksteliai, kur mano vaikščiojo baltosios kojelės LMD(Ml).
su kumeliukù atli̇̀kti atsilikti raunant linus: Tu atsilikai su kumeliuku An.

×dali̇̀kti (hibr.) tr. LVI435 pridėti.
įsili̇̀kti tr. pasilikti, pasilaikyti, nenaikinti: Perniai įsili̇̀kom dvi šiurpes žąsis, tai dabar turėsim nebe vienos veislės Š.
išli̇̀kti
I. intr.
1. išsilaikyti gyvam, sveikam, nenukentėjusiam; nežūti, nedingti, egzistuoti toliau: Jau neišliksiu, tavo nebūsiu, reiks man jaunai keliauti į aukštąjį kalnelį (d.) Pns. Praeity juk visko būva: kas išlieka, kas supūva rš. Katras stiprus esąs, išliẽnka Msn. Atsimink, mano mylimas broli, tu, kurs karo audroj išlikai: šičia, priešą atakoje puolę, krito narsūs tėvynės vaikai E.Miež. Išlikęs, nėkam nevilantis (nesiviliant) S.Dauk. Bėk iš čia, jei nori sveikas išlikti J.Jabl. Turim valgyt, kad gyvi išliktumbim, o ne turim gyvent, kad tiktai valgytumbim B. Jau nebuvo tikėjus da gyva išli̇̀ksianti Jrk10. Nesitikiu gyvas išliksiąs R375. Jis papyko ant … Arono sūnų, kurie beišsilaikę (išlikę) buvo BB3Moz10,16. Kursai nuog krušos buvo išlikęs BB2Moz10,15.
| Tautos dainele, tu išlikai viena, kad žuvo didžiavyriai Mair. Išliko dar mano atsarga J. Lyrinėse dainose istoriniai įvykiai palyginti mažai teatsispindi, vardai ilgai neišlieka ir lengvai pakeičiami kitais rš. Ir ne vien kalnas, bet ir daugelis kitų vietų išlikę kaip gyvi P.Cvir.
| refl.: Visi išgaišo, tik vienas kažin kaip išsiliko gyvas Š. Vienatijis džiaugsmas buvo mudviejų dar išlikęsis sūnus prš. Niekada nemanėm, kad jau jy išsiliks Lp. Nuo šios ligos jis jau neišsiliks Lš.
| Tokios tradicijos iš seno išsilikusios rš.
2. išsilaikyti, būti toliau tokiam pačiam, tokioje pat būklėje: Balon pateksi – sausas neišliksi KrvP(Mrk). Tamsta, rodos, išlikai neužkrėstas Blv. Nežanotas neišli̇̀ksi Krš. Bet yra aukštai galybė! Net Čičinską ji pasieks, nes prieš amžiną teisybę neišliks nebaustas nieks Mair. Daug kalbėjęs neišliksi be melo KrvP(Pln).
ǁ refl. išbūti toje pačioje vietoje: Sunku bebus tau be vyro pas mane [dvare] išsilikti, turbūt kontraktą atiduosi? LzP.
3. išsisaugoti, išsigelbėti, išsisukti, išvengti: Per vieną sekundą išlikau nuo smerties Jnšk. Dar tą kartą paspyriau giltinę, dar tą kartą išlikau smerties Kos161. Kad jau iš kitų bėdų išlikai, tai ir iš tos išliksi LTR. Jis i nuvažiavo spakainiai, kad nuo tos bėdos išli̇̀ko Ps. [Senis] kruta kap musia, žiemos išlikus (žiemą nežuvusi) Lp. Neišliksi, broleli, neišliksi, jaunasis, nuo mergytės baltų rankų, nuo meilių žodelių JD1462. Ar negaliu aš vilties kuometu noris iš tos rūstos būsenos išlikti? S.Dauk.
| refl.: Da išsili̇̀ko, išsigelbėjo Ėr.
4. pasidaryti laisvam, neužimtam, ištrūkti: Metūse 1560 išlikęs iš Vilniaus, su džiaugsmu parvažiavo pri savo avelių M.Valanč. Įsakė, kad, iš numų išlikdamas, lankytumias Jurbarke M.Valanč.
5. turėti laisvo, atliekamo laiko: Jei išli̇̀ksiu, ateisiu J. Nevažiuosiu – neišlieku (turiu daug darbo) Pš.
6. būti, atsirasti likučiui, nesuvartotam, neišeikvotam ko nors kiekiui: Čia vis išliekami̇̀ siūlai Lnkv. Jam nieko neišliekt iš viso lobio BB5Moz28,55. Nieko neturit išliekamo palaikyti ik ryto meto BB3Moz22,30. Neišliko sviesto svaras, tujau neš parduoti, o seniau liuobam suvalgysma Plng. Išli̇̀ko to čėso, tai i padirbo Vkš.
| refl.: O jei kas išsiliks mėsos papildymo ir iš duonos… BB2Moz29,34.
II. tr.
1. atidėti dalį ko: Nieko netur išlikta būti iki ryto meto BB3Moz7,15.
2. išlaikyti nežuvusį, nedingusį, nenukentėjusį: Tas senis tokius senoviškus žodžius išli̇̀ko! Šil.
3. padaryti, įvykdyti, išdirbti: Kiekvienam [kolchozo nariui] reikia per šimtą darbadienių išli̇̀kt Skr.
4. atsiteisti, atlyginti: Turėjau išli̇̀kti skolas, t. y. užmokėti J.
5. išleisti, išeikvoti: Argi tu nežinai, kad aš visus pinigus išlikau? Dkš. Į keturis šimtus išli̇̀ko suv.
nuli̇̀kti
I. intr.
1. užsibūti, užsilikti: Pas mus toj strėla kap nuli̇̀ko, tai ir nuli̇̀ko Arm.
2. išsilaikyti nesunaikintam, nedingti, nežūti: Kap ažusdegė pirkia, tai nieko nenuli̇̀ko – vi̇̀sa sudegė Arm.
3. būti likučiui, nesuvartotam, neišeikvotam, atliekamam ko nors kiekiui: Kad ir koks pūrelis kada nulieka, tai neparduodam Ds. Jei nuliks pinigų, duok man J. Nuliko nuo manęs sėklos, t. y. užteko man ir liko J. Palauk, gal nuliks kiek nuo sėjos Krž. Kiek čia to pieno: kiek nulieka nuo vaikų, tai užsibaldom Srv. Gal nuli̇̀ks kiek medaus Vl. Sviesto pasvėriau du kilogramu, i da biškis nūli̇̀ko (buvo viršaus) Lkv. Nuli̇̀ko laiko – tuoj prie knygų Brb. Jau nebėra kitoniškų mislių, kaip tik iškulti [javus], iškūlus nuliẽkamus parduoti BM24. Ar neturi atliekamų, nuliekamų pinigų? J.Jabl. Taupesnis susikrapšto nuliekamą centą rš. Gali nuliekamomis nuo darbo valandomis skaityti knygas rš.
4. pasidaryti laisvam, neužimtam darbu; turėti šiek tiek laisvo, atspėjamo laiko: Ažutrukintas esmi, nenuliekmi SD425. Kaip nuliksi, ateik J. Kol pajėgė, skaptavo, čyrino, visus namus apreikalavo, o nulikęs ir kitiems dirbo P.Cvir. Kurpes pasidariau, nulikdamas vakarais Skr. Ir jis, nuo savo darbo kai nuliẽka, padeda šieną grėbti Kair. Nenuli̇̀ko nuo darbo i nenuėjo į miestą Jrb. Tiedu išmintingu, kada tiktai nulieka, vyžas pina ir kabina ing svirniukus BsPII117. Tėtis, kur nuli̇̀kdamas, vis pas mus ateina Skr. Kur nulikęs, malkas kirsk Lkš. Šitais čėsais nelabai nuliẽkami žmonės Vl.
5. būti nereikalingam, atliekamam: Rapolienė jautė nėsanti nuliekamas čia žmogus Vaižg. Jei aš jum nuliekamà – išvažiuoju nuo jūsų Rk. Senas galvijas nuliẽkamas Sv. Ksaveras rodės nuliekamas kalbos dalyvis, o jis visa ko klausės, viską dėjosi dėmėn Vaižg.
6. išsilaikyti kokioje būklėje, nepakliūti į kokią būklę: Po gaisro degėsų sargybai panaktinius beskiriant, aš nulikau jų skaitliun neįtrauktas Sr.
7. reikėti, būti priverstam aplinkybių ką daryti: O daugiau nėr iš kur paimti grašį, kaip tik tie gyvolėliai nulieka parduoti Žem.
II. tr.
1. padaryti laisvą, duoti poilsio; palengvinti: Nuliekiu SD379.
2. turėti, gauti laisvo, neužimto (laiko): Kad laiko nulikčia, nusivyčia pančių Pc. Nulikęs laiko, nueik ten Šl.
3. padaryti, atlikti: Pinigais mes nelabai skaičiuojamės, tik tei[p] a kokį darbą padaręs, a tei[p] ką nuli̇̀kęs Šmk.
pali̇̀kti
I. intr.
1. būti toje pačioje vietoje, neišeiti, neišvykti: Kad jau tokia tvarka, aš palinku namuose Rm. Moteres su vaikais tegul palieksta Gmž. Oi, tik man gaila seno tėvelio, tėvulio paliekančio (d.) Lp. Vos visų mažasis Benjaminas prie tėvo bepaliko rš.
| refl.: Išvažiuojantieji ir pasilikę žvilgino ašaras P.Cvir. Jis su savo pačia buvo šalin išvažiavę ant kelių dienų, ir duktė viena buvo pasilikusi BsPI10. Turi šešias dešimtis ir šešias dienas namie pasilikti BB3Moz12,5.
ǁ kur atvykus, apsistoti, užsibūti, susilaikyti kurį laiką: Ne, Madlike, mes paliksime per naktį. Kodėl tu nori namo? I.Simon. An pietų paliẽkam Klvr. Jonas da negrįžo iš karuomenės, sako, da ligoninėj pali̇̀ko Pš. Ans pri vienos raganos nuej[o] ir ten pali̇̀ko slūžyt VoL287. Šišia nėr paliekama vieta (šioje vietoje nepasiliksime visa laiką) Rsn.
| refl.: Palikis su mumis, nes jau pagrįžo vakarop DP189. Čia karpytės pasilieka iki rudens rš. Tepasiliekti vienas iš jūsų pas munęs S.Stan.
| Pasiliekmi pri to, pri tų žodžių N.
pasiliktinai̇̃ ilgam, visam laikui: Pasiliktinai įsigyvenęs MitI62.
ǁ būti užlaikytam vietoje, būti priverstam likti kur, negalėti pereiti į kitą vietą; nebūti perneštam kitur: Sunkvežimis paliko už puskilometrio, neprivažiavo kaimo rš. Janė paliko antrus metus [toje pačioje klasėje] Rm.
^ Čia kalbam, čia tepaliektie (apie paslaptį) Sln.
| refl.: Kai aš ketvirtoje klasėje pasilikau antrus metus, tėvai pranešė apie tai į Seinus vyskupui A.Vien.
^ Tai tepasiliekta tarp mūsų (tegu daugiau niekas, be mūsų, to nesužino) KBI43. Kur ant pasiliktinõs įsigauti KI480.
2. būti likučiui, daliai ko: Mėšlo vežt paliko dar trim dienom J.Jabl.
| refl.: Da pasiliẽnka aštuoni tūkstančiai Gg. Pasiliko dar du vežimai parsivežti Grž.
| Gyvi kaulai pasiliko (labai liesas) – nežinia nei kuo laikosi žmogus KrvP(Plv).
3. išsilaikyti gyvam, nenukentėjusiam; nenustoti būti, egzistuoti toliau, neišnykti, nedingti: Ir draugų, kai pažiūriu, man nedaug bepaliko: šaltas kapas užbėrė akis! Mair. Muno brolis par plauką pali̇̀ko nu banditų Štk. Tos istoriškos birželio dienos visų geros valios Lietuvos žmonių atminty paliks amžinai P.Cvir.
| refl.: Motina su vaikais pasiliko, tėvas pirmas mirė Srd. Su mirtim kantraktas nepadarytas: jauni išmiršta, seni pasilieka Skr. Tu … pasilieksi (išsilaikai) amžinai BBPs102,12. Sniegas ilgiaus pasiliekt ant uolų AruP36. Ta skunda stimpančio žvėruko pasilieka visados šaulio širdyje Blv.
4. būti neliestam, nepaimtam, nesuvartotam, neužimtam: Varpas nuvalgė pirma, vieni ražai bepaliko J. Aš jums nedovanosiu, kas tėvo paliko Žem.
| refl.: Žolė, pasilikusi nuo pjovimo tarpe pradalgių, vadinas karčiai J. Kad nėr pasiliekančios (tuščios, laisvos) vietos, tai neauginam daugiau tų šlajerkrautų Vlkš. Afiera … neturi nakvina pasilikti ik ryto meto BB2Moz34,25.
5. būti toliau tokiam pačiam, išsilaikyti, tverti toje pačioje būklėje: Užsidarėm sklepe ir palikom gyvi MPs. Aš žvejys esu gimęs ir žvejys pali̇̀ksu Krg. Kažin, ar pažadai nepaliks pažadais? rš. Pasakos lai paliekta pasakomis, netikėk joms, bet ko tos moko tave – užlaikyk M.Valanč. Darbas nedirbtas nepaliks NžR. O tai tau, o tai tau, mano sūnužėli, paliekti nevedęs šį rudenėlį JV232. Nejot ir palikot nežiną Mžk. Daug kalbėdamas, ir nevalgęs paliksi KrvP(Jnš). Ans pali̇̀ko begulįs Krg. Ir pali̇̀kom bevargstą Akm. Palikov neejusiu į šunbalį, kad be batų buvov Šts. Jis palieka lyg į žemę įaugęs stovėti I.Simon. Tai padaręs, jis žengė atgal į angą, siena užsidarė, ir vėl viskas paliko, kaip buvo pirmiau J.Balč. Šį metą visi laukai pri žemės paliko (javai labai maži tepaaugo) Vvr.
^ Kumele buvusi, pavalkais nemauta nepaliksi Yl. Pri jaučio priėjus, nebepaliksi be veršio J.
| refl.: Pats aš ir toliau pasiliksiu koks buvęs J.Jabl. Tu palydėk mane prie viešo kelio ir pasilik, kokia buvai lig šiolei E.Miež. Šiteipo pasiliko jo rankos ištisos iki nusileidžiant saulei BB2Moz17,12. Niekas, kas greitai turtus įgyja, nepasilieka turtingas rš. Kai padas šaltas, žalia duona pasilieka Skr. Padėk an mašynos, kad šiltai pasili̇̀ks (pasiliktų) Pgg. Žmogus užšalęs su pamėgimu tame stone pasiliekta prš. Gerai padarė, ale pasiliẽka durniai̇̃ (iš to neišėjo nieko gera) Prn. Pasiliekmi visados su tikra pagarba LTI276.
^ Giria būsi, giria ir pasiliksi B. Bėda vedus, bėda nevedus, bėda ir tep pasilikus KrvP(Vlkv). Gal snigs, gal lis, gal tep pasiliks LTR(Mrj).
6. atsidurti kokioje būklėje, patekti į kokią būklę: Palikau visai basas (nebeturiu avalynės) Rs. Palikaũ kaltuom [nekaltas būdamas] Aps. Palikau rankoms virpančioms iš ilginių krėtimo Ggr. Kumelė vien puto[je] paliko tokiu keliu Jnš. Vilkas paliko bevampsąs, kaip grobą pūtęs ArchXL94. Gal jie jaučia, gal supranta, kad paliks našlaitėliais Sn. Jis paliko našlys Lnkv. Sūnau, aš skiriuos su šiuo pasauliu, o tu paliekti vienas S.Dauk. Kas valgė tas žoles, netrukus paliko be nuovokos, lyg pakvaišę J.Balč. Kratė dideliai – be dantų galėjai pali̇̀kti Krg. Palikaũ be niekur nieko, tiktai kaip užsivilkęs (visko netekau) Srv.
^ Ir paliko kai Pampikas be užkulo NžR. Tiek juokų pripasakojo, kuo be pilvų nepali̇̀kom Bt. Neik su biesu obulauti: paliksi ir be obulų, ir be maišelio Žr. Visų bekriokdamas, i be akių pali̇̀ksi Štk.
| refl.: Aštuonioliktus metus eidama aš jau našlė pasilikaũ Skr. Pasilikti našlaičiu rš. Mažutė mergaitė pasiliko be motinos P.Cvir. Pasili̇̀kom mes didžioj nelaimėj – sudegė mūsų visos trobos Š. Po gaisro pasili̇̀ko su vienais marškiniais Jnš. Daba pasilikaũ kai lapas ant vandenio (viena) Jrb. Kai neišlaikė egzaminų, pasili̇̀ko kaip grobą pūtęs (nusiminęs) Skr.
7. pasidaryti, tapti kuo, kokiam: Didelė stiprininkė pali̇̀kusi Klk. Per tiek metų paliko nebe tas žmogus (pasikeitė) Grž. Apsirėdžiusi tais drabužiais, iš tikro paliko lyg ne to pasaulio moteriškė MPs. Jei žabą nukerti iš kito miško, tai vagis palieki Lnkv. Ans paliks (pataps) vaikiu J. Aš … noriu pali̇̀kt muzikantu BM80. Kas gi galėjo tikėties, jog Katrelė paliks mano marčia! Žem. Kurs rasto daikto neataduoda, vagimi paliekta P. Kokie paliks batai, per tokius purvynus bridus? Žem. Martynienei nuo vyro mirties liūdnos ir vargingos paliko dienos Žem. Pūrų juodi grūdai paliko J. Jonis įsidūrė į akį ir pali̇̀ks aklas Sr. Pusės nesugėrėm – jau girtūs palikom NS472. Kaip tiktai tą padarė, pali̇̀ko jisen labai gražus ir meilus BM82. Jo pilnos akys ašarų pali̇̀ko Lnkv. Tik dabar pali̇̀ko gražus oras, pirma negi buvo Vb. Taip pali̇̀ko tinginės kojos, kaip pryš lytų Vgr. Duona jau iškepusi, tik kieta palikusi Gršl. Rudenį paliks tamsios naktys Šts. Vaikeliai prasidžiaugė ir meilesniais paliko Sz.
^ Ir mes nuplikom, o bajorais nepalikom VP18. Su kuomi sutiksi, pats tokiuo paliksi Sim. Su velniu prasidėk – ir pats velniu paliksi Varn. Kad nori geras palikti – numirk (gyvo niekas geru nelaikys) LTR(Brž). Greičiau šventu paliksi, nekaip visiem įtiksi Brž.
| refl.: Tepasiliekta jis ženklu pakajaus visosa žemėsa TP1880,43.
ǁ impers. apie būseną: Man nuo tų vaistų paliko geriau Rd. O kad tau šalta paliktų! (toks keiksmas) NžR. Milžiau karvę – šilta man pali̇̀ko Šd. Teip silpnai pali̇̀ko Skd. Ir jam gailu paliko pilvo Vb. Po lytaus paliko atšalusi Šts. Paliko tamsu tamsu lyg po žemių J.Balč. Jam ten palikę ilgu LTR(Sln).
| Dabar jai paliko penkioleka metų, o buvo aštuonios dešimtys (ps.) RdN.
ǁ pavirsti į ką: Gulbė išėjo iš marių laukan ir paliko moteriška MPs. [Ežys] atguldamas numaunąs ežio kailį ir paliektąs žmogus dailus S.Dauk. Patepė krauju, ir vėl paliko žmogus Pš. Negerk iš jaučio pėdos – paliksi jaučium Brž.
8. refl. tekti, reikėti ką padaryti, atlikti: Šiaudai į mėšlą mest pasili̇̀ko K.Donel. Daugiau jiems nieko nepasiliktų, kaip grįžti prie savo tėvų kalbos rš.
9. neįvykti (norui, ketinimui), nebūti įvykdytam: Pali̇̀ko ir Panevėžys (kelionė į Panevėžį) dėl tokio kelio Jnšk. Jum jau šiandie paliẽka Joniškiai: vis tiek per tokį lietų nebenuvažiuosit Jnšk. Nu, gal šiandie lei paliẽka kapai (nebeisiu į kapines) Pbr.
| refl.: Aš negaliu ateiti – darbas pasiliktųsi CII100.
10. atsidurti užpakalyje einančio, važiuojančio: Pakeltos burės, gero vėjo! Paliko tolumoj krantai rš.
| refl.: Jau toli pasiliko vaišingoji Islandija A.Vencl. Vežimai pasiliko toli užpakalyje J.Dov.
11. refl. nesuskubti eiti drauge, atsilikti nuo ko: Ką gi aš nuo draugų pasiliksiu! Brž. Kad ir tavo užpakaly galą gausiu, bet nuo tavęs nepasili̇̀ksiu Skr.
12. refl. nesuspėti ką daryti kartu su kitais, vėluoti: Pasiliksime su pievomis kaip ir su kiekvienu darbu Žem. Pavasarį pasiliksi dieną – rudenį būsi pasilikęs nedėlią LTR(Pp).
| Vieną sykį Jonas, pasilikęs paskutinis su pietumis, baigdamas valgyti, rūsčiai tarė Zosei Žem.
13. prisiartinti, ateiti (apie laiką, metų laikus): Galų gale paliko žiema Pn. Taisyk bandytes – pali̇̀ks gi naktis Brž.
14. atsirasti, kilti kam kieno buvimo vietoje: Kad paleja arba lyna, paliekta klanas J.
| refl.: Iš užpakalio po jo (arklio) kojų tiktai vanduo pasiliekta MPs.
15. praeiti, sukakti (apie laiką): Metai paliko, kaip mirė vyras Plng.
16. pradingti, išnykti: Tai kur jos pali̇̀ko, tos bulbės? Rd. Dievas žino, kur pradingo, kur mano mielas paliko JD36.
^ Bet kur mūsų nepalieka (neprapuola)?! Tegu šį mėnesį bus taip rš.
17. Pgg apsivaisinti (apie karvę, kumelę): Builis nėkam nedera: karvės nepaliekta Prk.
| refl. Krok: Jau juodukė pasili̇̀ko Gdl.
II. tr.
1. padėti kur ką: Grįžusi į valgomąjį, Kristina rado ant stalo paliktą vyno butelį J.Dov. Prie tvorai palikai̇̃, vaikel, viedrą – bėk ir įnešk Pnd.
^ Kur šiko, ten paliko (ką dirbęs, nesutvarko, nepadeda į vietą) Brs, Jnš. Čia kalbant, čia paliekant (apie ką buvo kalbėta, turi būti laikoma paslaptyje, nesakoma kitiems) Ut, Kp. Čia kalbam, čia paliekam Trgn.
ǁ nepaimti (ką savo) pasišalinant: Grįždamas pàliktąjį kardą paims Jrk16. Vaikas pali̇̀ko klumpius ganyklose Sr. O jis paliko sermėgą jos rankoje ir pabėgo BB1Moz39,12.
^ Eita jautis į upę gert, o pilvą namie paliekta (nešami skalbti užvalkalai) ST447.
ǁ palaikyti kur (pasišalinant): Oi joja joja, jodami dūmoja: oi kur mes pali̇̀ksim savo mergužėles? (d.) Plm. Vai, mergužėlė jaunoji mano, tai aš tave jauną paliksiu, kur aukštiejie, aukšti kalneliai, kur margiejie, margi dvareliai JD557.
ǁ padaryti ką (prieš išeinant): Būdami Anykščiuose, mes palikome ir savo įrašą Baranausko klėtelės svečių knygoje A.Vencl.
2. neliesti, nekliudyti, nepaimti: Kiaulės grūdus išrenka, o šliukus palieka J. Bėgi bėgi [uogaudama], ė uogas ir palieki Ds. Pusę bulbų palinku – kaip ne savi nagai Mžš.
3. leisti pasilaikyti, turėti ką; nepaimti, neatimti: Sūnaus nepaėmė į kareivius: paliko tėvuo duoną duoti Plng. Palik tik man tą sapną gražų, kuriuo jaunystėj gyvenau! B.Sruog.
ǁ leisti paimti, atiduoti: O kas nor … atimt jupą tavą, palikig jam ir skreistę DP488.
4. išlaikyti, išsaugoti nesuvartotą, nesunaikintą, neužimtą, neatiduotą kam kitam; atidėti, rezervuoti, patausoti: Skilandį palik (laikyk) vasarai J.Jabl. Jis paprašė Tekliutę palikt jam vakarienei rūgusio pieno su duona A.Vien. Dar palikaũ ir teliukui pieno Kz. Pali̇̀kom tris paršus Krkn. To kiaurdančio [veršio] nepali̇̀ksme veislei Rs. Ne vienas nepalaikykiat (paraštėje nepalikiat) to iki rytoji BB2Moz16,19. Visi draugai, žodžiu, jau sėdi, ir svečiui palikta vieta E.Miež. I ma[n] kampą paliẽnka Vrn. Paprastai pasėtoje žolių dirvoje yra paliektamas barelis dėl sėklos S.Dauk. Stovėjo minkštos kanapos; tarp jų buvo paliktas takelis nueiti į salę J.Balč.
| refl. tr.: Pasilik ir vakarienei, visko nevalgyk J.Jabl. Taukus pardavė (ne visus, ir sau pali̇̀kos) PP15. Aš tik pasilikaũ dvi aveli ir vieną karvę Žml. Ant žiemos mes penkis puskiaulius pasili̇̀kom penėti Jnšk.
| Palikis (pasidėk) rytuo (rytojui) piktumą Plng.
^ Dievas daug duoda, bet dar daugiaus sau pasilieka Gdž.
5. SD217 paskirti, pavesti, perleisti, suteikti, atiduoti kam ką (pačiam išvykstant, mirštant): Mirdamas jis pali̇̀ko daug pinigų Gs. Aš tau palienku pinigų, nusipirk duonos Kš. Marčiai paliksiu bėrą žirgelį, o seselei – sukneles, o motynėlei gimdytojėlei – visą savo turtelį JD605. Aš jai buvau pusę [turto] paliẽkant (bepaliekanti) Plš. Gyvendami vienybėj, dievaičiams įtikę, kurie daugal' paminklų po miškus palikę A.Baran. J. Biliūnas yra palikęs reikšmingą publicistinį palikimą sp. Todėl už mus kentėt teikės, pavaizdą mumus palikdamas DP183.
paliktinai̇̃ adv. paveldimai: Ant vaikų vaikų, vaikams paliktinai R122.
6. nustoti būti, gyventi drauge su kuo; atsiskirti, pasitraukti, pasišalinti nuo ko, pamesti ką (kur vykstant, mirštant): Tėvai mirė ir paliko vieną dukteraitę BsPI70. Išein brolis į krygelę, paliekt sesę mažutėlę KlvD204. Paliekt mamužę labai graudžiai beverkiant KlvD353. Ar nesopa tau širdelė tavo, kad mañ' jauną palieki? Slk. Reikia išeit, o negalima – vaikų vienų nepali̇̀ksi Klvr. Slaugytojos ligonę paliko ir po valandos grįžo jos pažiūrėti J.Balč. Namus ir mažus vaikus niekad vienus nepalik Gs. Verkiau, dejavau, seną motynėlę palikdama JV770. Jokit, brolužiai, vienu kelužiu, nepalikit jauniausio Niem25. Ei tu, žirgeli, tu, juodbėrėli, kur palikai sūnelį? JD621. Mum (mus) pali̇̀ko pempės, ir vėl sugrįš Ėr. Kaip jis eis į dvarelį sunkių darbelių dirbti, paliks tave jau kėlus, prie girnelių pristojus JV401. O jūs, broliai seserelės, mane čia paliẽktat Krtn. Ko sėdi [nuliūdęs], kaip matušės paliktas? Žr. Čiučiuleli tu mažasis, nu mamužės paliktasis KlpD68. Jis, vislab pali̇̀kęs, atstojo KII299. Tai ne gaspadorius, kad viską paliẽksma ir tąsos po svetimas pakampes Rod.
| refl. tr.: Perkūnas be atlydos – vedu su broliu, karves pali̇̀kusiuos, bėgov numie Ggr.
7. išvykti, išeiti iš kur, nustoti būti, gyventi kur, mesti savo buvimo vietą: Palikau tėvų namelį, užmiršau savųjų širdis ir kaip vėjas klajūnėlis aš bastausi be pastogės S.Nėr. Matė, kad fabrikas bus sunku palikti, kad čia reikės ne tik dirbti, bet ir mirti J.Bil. Minuotojai davė ženklą skubiai palikti tiltą rš. Matydamas Jonas, kad jam tam krašte nesiveda, paliko tą kraštą BM197. Paliekmi tą pasaulį DP220.
8. išsiskirti, nutraukti santykius, atstoti nuo ko: Anas ją paliks (nebeves) Dglš. Kurie rymionų dievus palikote, vėl priimtumbit mūsų vierą brš.
| prk.: Kas tau, ar protas paliko (ar iš proto išėjai)?! Ktv.
^ Žmonėms patiksi – Dievą paliksi Tsk.
9. liepti, priversti, leisti būti kur, neleisti vykti kitur, sulaikyti vietoje: Mane paliko prie vežimo, o pats nuėjo pas komendantą rš. Mane prie saũ pali̇̀ko (neatidavė kitiems) Gg. Vieną paliẽnka i paliẽnka namie Krn. Išeidama į pievelę, palik muni pri pienelio Plt. Išeidama rugių kraut, palik mane sūrių graužt LTR(Rt). Nėr kas palieka prie to vaikelio J.Jabl. Ašiai nuvažiuočia, bet namuos nėra ko paliẽka Ob.
| Buvo palikti̇̀ antrą metą an tos pačios klesos (neperkelti į aukštesnę klasę) Als.
| refl. tr.: Mokytoja po pamokų pasiliko mažąsias mergaites ir vėl ėmė kartoti jau primirštus šokius rš.
10. išlaikyti, išsaugoti kokioje būklėje; leisti būti kokioje būklėje: (Motyna) meldė labai ją gyvą palikt J.Jabl. Mano kūdikelį gyvą palikiatav I. Pajudinęs ąsotį aš vėl užvožiau ir palikau taip, kaip jį ten pastatė Alis Kodža J.Balč. Rodos, mudu nepalikova nieko neaptarusiu Blv. Vyrai daugiau jo nekalbino, paliko jį ramybėje rš. Pali̇̀k duris atviras Pc. Sutarkuojamos kelios bulvės, tarkė užpilama drungnu vandeniu, išmaišoma ir paliekama nusistoti rš. Dirva kelerius metus iš eilės buvo paliekama dirvonu rš.
| Anas vis palieka i palieka (neuždaro) duris Dglš. Nepali̇̀k durų – pirkia išauš Dglš.
^ Kaip radom, teip ir pali̇̀ksim (kokią tvarką radome, tokią mirdami ir paliksime, nepakeisime) Ėr. Teip radom ir paliksma Nt.
11. priversti patekti į kokią būklę: Vaikus našlaičiais palikti rš. Prašiau Dievulėliaus, kad atgal sugrįžčiau, o aš savo mergužėlę varge nepalikčiau JD596. Paliekt ant džiūties MŽ288.
12. paskirti ką kuo: Nenor palikti savo įpėdiniu sūnų mužikės BM284. Visų vyresnįjį [sūnų] teip augino, kad paliktų savo vietoje ūkinyku M.Valanč.
13. aplenkti, pralenkti ką darant: Ją palikaũ su visa užuogana Rdš. Su savo arkliu visus palikom Ėr. Tas tą mūsų mažesnįjį prigins i pali̇̀ks Vgr.
14. netekti, nustoti, prarasti: Girtuoklis už degtinę palieka piniginę LTR(Smn).
| Akis palikau beverkdama Užp. Kur tik einu, ten verkiu, ir sveikatą paliksiu LTR(Jž). Nieks neturi didesnės meilės, kaip tas, kurs už kitą savo gyvastį paliekta rš. Apsiauk autais, aba paliksi̇̀ (nušalsi) kojas Vdš.
ǁ pamesti: Aš šiandie palikaũ turguj pinigus Dglš.
ǁ praleisti: Nežinau, gal i palikau kokį punktą [pasakos] Šln.
15. padaryti, kad kas kiltų, atsirastų (ankstesniam veiksmui pasibaigus): Slėsnesnėse vietose tekiniai nugrimzdavo iki pat ašių, palikdami gilias provėžas rš. Taip klostėsi įvykiai, palikdami savo pėdsakus Norkūno sieloje rš. Paliko ne žiedelį – ašarų upelį (išvykdamas pravirkdė) LTR(Dg). Prietelius prietelių aplanko, bet vėl veikumi išvažiavimu didesnį gailėjimą paliekt, neg jam atnešė džiaugsmą ižg atėjimo savo DP237.
^ Juodi jaučiai šoka, pėdų nepalieka (blusos) Pn. Par stiklą pareina, ale skylės nepaliekta (šviesa) LTR(Grk).
16. pavesti, atiduoti ką kieno valiai, nuožiūrai: Palikti laisvę pasirinkti straipsnius rš. Turim tatai ant jo valios palikti BPI193.
17. skirti ką kuriam reikalui: Ekėtes kala į ragotines, palikdamys dirvas girioms augti S.Dauk.
^ Jį velnias ant sėklos [= sėklai] paliko (sakoma apie nedorą žmogų) Skr.
18. nutraukti, nebetęsti toliau: Du darbu nedirbsi: jei vieną dirbsi, kitą pali̇̀ksi Kl. Prireikus pakeisti klaidingą dar neįvykdytą komandą arba pataisyti netinkamai vykdomą, bet dar nebaigtą veiksmą, komanduojama „palikt“ rš.
III. tr.
1. lemti, iš anksto nustatyti: Slinkiuo skurdą, darbininkuo turtą y[ra] Pondzies palikęs Šts. Tartum, kad kitaip būtų palikta, kad nigdi nesentum… O čia, žiūrėk, jau ir nesigali Pnd. Vyrui rūkyt prigimta, nuo pačio Dievo palikta Skr.
2. įsakyti, liepti, nurodyti: Juk ir Dievo palikta neturinčiam duoti MTtIV131.
3. įsteigti, įkurti: Tie baptistai išsigalvoję, nepalikti̇̀ (jų religija ne iš seno) Krš.
◊ ant Diẽvo vãlios pali̇̀kti atsisakyti globoti, prižiūrėti; atiduoti likimo valiai: Paliko vaiką an Dievo valios Skdt.
ant rañkų pali̇̀kti atiduoti kieno priežiūrai, globai: Viską išvažiuodamas pali̇̀ko ant jo rañkų Alk.
antrõpus kyšõs pali̇̀kti neįvykdyti kokio ketinimo: Lapynė paliko antropus kyšos (visko privalgius, lapienė liko nepradėta) Mžk.
ant rugiẽnių (rugi̇̀nių) šiaudų̃ pali̇̀kti nevesti, neimti; padaryti, kad liktų netekėjusi: Jo neklausysiu – bijau, kad nepali̇̀ktų ant rugiẽnių šiaudų̃ Ps. Jau ta paliko ant ruginių šiaudų Sim.
ant viẽtos pali̇̀kti žūti, mirti: Jis man dabar keta kąsti taip, jog aš ant vietos paliksiu S.Dauk.
be galvõs pali̇̀kti netekti proto, apkvaišti: Jaunikaičiai paliko be galvų iš nustebimo, be žado iš džiaugsmo ir dėkingumo J.Balč. Dėl tavo kalbos nepaliksu be galvos KrvP(Pln).
be kójų pali̇̀kti einant nuvargti: Ir be kojų paliksi, kol visus susiedus apeisi Als.
be rañkų pali̇̀kti dirbant nuvargti: Dirbk dirbk, ka pali̇̀ksi be rañkų, tada pamatysi Jnš.
Diẽvo vãliai pali̇̀kti neprižiūrėti: Visus kitus, ypač senius, palikdavo Dievo valiai kartu su sergančiais ir mirštančiais A.Vien.
pa(si)li̇̀k svei̇̃kas sakoma atsisveikinant: Palik sveika, mylimoji (d.) Nm. Pali̇̀kit sveiki̇̀! Dv. Pasilik, sesute, sveika! Nuramink širdelę: aš pagrįšiu nepražuvęs į tėvų šalelę Mair. Pasilik sveika, jauna mergyte, jau aš daugiau negrįšiu RD66. Tai pasili̇̀kite sveikùčiai! Sn. Pasli̇̀kte sveiki̇̀! Lz.
nãgines pali̇̀kti mirti: Tas jau pali̇̀ko nãgines Šll.
raži̇́enoms (rugi̇́enų) grė́bstyti pali̇̀kti neištekėti: Tokios smarkios teip i paliẽkta raži̇́enoms grė́bstyti Dov. Tos tai jau pasiliko rugienų grėbstyt LTR(Grz).
šáukštą pali̇̀kti mirti: Aš pirmas, Tomai, paliksiu šaukštą. Aš vyresnis rš.
šiàpus kyšõs pali̇̀kti neįvykdyti kokio ketinimo: Muno turgus pali̇̀ko šiàpus kyšõs Grg.
papali̇̀kti (dial.) intr. visiems neišvykti, būti toje pat vietoje: Svodba išvažiavo, ir papali̇̀ko jaunojo giminė ir jaunoji Dv.
pérlikti tr. praleisti, prabūti: Blogus čėsus párlikau (parbuvau) J.
prali̇̀kti intr.
1. praeiti pro šalį neliestam, atlikti: Tu tep greit ūturi, kad aš tavo ūturkos visos nesugaudau, daug pralieka Prng.
2. turėti laisvo, atliekamo laiko: Pralikdamas piemenukas ar pusbernis šepečiu „nudailina“, „nučystija“, „nušarpuoja“ kūlio galą rš.
prili̇̀kti
I. intr.
1. likti daliai, kiekiui ko nors: Tu aprėdykie, berneli, mane, ką mano skrynioj rasi, ir dar kitoms priliks KlvD65.
2. pritapti, prisigerinti; pritikti: Mergytė su pasitikėjimu prie jo priliko LzP. Argi bepriliksi prie seseraičių? Sln.
3. refl. laikytis ko, nesitraukti nuo ko: Pri tų žodžių prisiliekmi R96.
4. atsidurti užpakalyje, atsilikti: Ėjau ėjau ir prilikau nuog visų, kad koją sopa macnai Vrnv. Jaunasai vejasi, bent kiek prilikęs Vr. Rėkteli an katro (jaučio), katris priliẽkti, tai tas pastaiso Azr.
| Priliko nuog jaunesnio brolio augimu Vrnv.
5. turėti atliekamo laiko: Lyna i lyna. Gal kada prili̇̀ks kokia dienikė – nuravėsu Kž. Dabar mes nepriliẽktam J.Jabl.
II. tr.
1. palikti laikymui, veislei, sėklai ar kitam kuriam nors tikslui: Šiemet prili̇̀kom dvi telyčiuki Rm. Sviežį gyvuolį prie senų prilikaũ dėl veislės J. Senąją kiaulę pjaus liuob, o jaunąją priliks Šts. Ir prili̇̀kę gi visi dobilų ant sėklos! Srv.
| refl. tr.: Neturėjau tam sykiui miltų saujos, staiga turiu žemę – prisikulsiu grūdų, prisiliksiu gyvolių Žem. Du teliukus prisili̇̀ko Trs. Prisilikom tokias galybes kiaulių, o nėr kuo šert Žal. Šiemet nedaug prisilikau verpačiai linų Ds.
2. atidėti, patausoti kam ką: Nesuvalgyk pats vienas pieno, prilik ir mažiesims Šts.
3. refl. tr. pasilaikyti sau ką kieno paliktą: Visi visų galų prisili̇̀ko (prisinešė visokių daiktų) Lp.
4. Užv surasti, turėti (laisvo laiko): Gal pati prili̇̀ktum laiko i ateitum ma[n] padėt Jnš.
5. palikti daug ko: Jis čia mum prili̇̀ko visokių atsišaukimų Lnkv. Visokių ginklų priliko Ėr.
6. liepti kam būti kur, paskirti ką kur: Kuris mokslui netikęs, reikia prilikti savo vieton rš.
7. priskirti, užleisti, palikti dalį ko kitam: Mes tau iš vienos pusės pievą perpjovėm, bet iš kitos prili̇̀kom Ėr. Anie vis priliẽkta [kaimynui] pievos Žr. Būt kokią vagelę dar prilikęs, o čia perarė svetimos, ne tik nepriliko Lp. Savo dalies prilikaũ jam puspūrę pūrų̃ Sr. Dar dirvos pakraštį papievy prili̇̀kom (neišarėme), kad tik daugiau būtų pievos Užv. Čia jau nūpjauk visą, nebepryli̇̀k lašinių pry meisos Lkv. Gronyčia abiejų: tavo prilikta ir mano Pl.
III. tr.
1. iš anksto numatyti, paskirti, nulemti: Jau jei mums šio[je] girio[je] mirt pri̇̀likta, tai mes niekaip n'išbėgsim Sch172. Teip man priliktà; teip man lemta KI528. Likimas priliko jam pralošti savo turtus rš.
2. turėti įgimtą, įgimti: Žmogus savo prilikta tobulumą pametė brš. Apsirijimas, girtavimas, neviežlybumas vadinamas pavelyta ir prilikta linksmybe brš.
3. įkurti, įsteigti, leisti: Davė [moteriškę] už draugininkę Adomui, ir taip priliko moterystę S.Stan.
4. nustatyti, įsakyti, liepti: Sengaspadoriams buvo prilikta po 3 desetinas žemės iš dvarų laukų duoti srš.
5. paskirti ką kokiam tikslui: Mūro griovimui prilikti įtaisai rš.
suli̇̀kti
1. intr. išlikti: Suliko pusnis, tarp tvorų sunešta J.
2. refl. susilaikyti neišvykus, pasilikti: Žadėjau važiuot, ale paskum susilikau Grk.
3. tr. palikti ką kvailiu, lošiant kortomis: Tu visai kvailas: trečią kartą iš eilės suli̇̀kom! Prn.
užli̇̀kti
I. intr.
1. atvykus palikti, susilaikyti, apsistoti vietoje: Nuo karo Jonas čia užli̇̀ko Ds. Kur ta mūs Stalgienė užli̇̀ko (užtruko)? Gž.
| refl.: Eik pas jį ir gražumu paprašyk, idant dar truputį užsiliktų, dar truputį V.Kudir. Kai spaustuvė turėdavo didesnių užsakymų, darbininkai užsilikdavo dirbtuvėj ilgiau rš. O pilėje ar negalėjo jisai užsilikti? V.Piet.
2. išsilaikyti gyvam, sveikam, neliestam; nežūti, nedingti, egzistuoti toliau: Vienas ažli̇̀ks, bus gerai Brsl. Šita pasaka, man rodosi, nėra žmonių burnoje užlikusi A1884,63. Žemaičių tarmėse beužliko tiktai vienaskaitlio vardinis ir šauktinis, padarytas iš -u-kamienio Jn. Tuoj išraukim iš mūs tarpo dar užlikusius dygius rš.
| refl.: Iš septynių brolių vienas tiktai užsiliko jauniausiasis S.Stan. Norint man vardas vokiškas duota, bet lietuvio dvasia užsiliko V.Kudir.
3. būti ilgesnį laiką nebeliečiamam, nebejudinamam, nepaimtam: Anas kap žuliko (užliko) nuo vaisko, tai ir neėmė jo daugias vaiskan Rod. Užli̇̀ko užli̇̀ko skola, ir negrąžina Ds.
| refl.: Neatidaviau miežių, taip liko liko ir užsili̇̀ko Skr.
4. būti, likti nesuvartotam, neišleistam, sutaupytam kiekiui, daliai ko nors: Po truputį užliẽkta jovalo lovė[je] ir prišala Užv. Da pusė maišiuko buvo pernykščio zuperio užli̇̀kę Bsg. Šiaip teip prasistumiam, dar užlieka ir drabužėliui pinigų Srv. Dvi dieni atdėjau ir dar an trečios užli̇̀ko [verpti] Lp.
| refl.: Dar ir dar̃ (dabar) gal kokis užsili̇̀kęs yr litvys Šč.
5. būti neatimtam, išsaugotam, neatiduotam: Vos vienas jūros pašalys tarp Liepojos ir Klaipėdos Žemaičiams beužliko S.Dauk.
6. nenustoti būti, išsilaikyti kokiam, kokioje būklėje: Iš kelių kambarių, kurie apysveiki buvo užlikę, galėjai spręsti apie senovinį tų namų puikumą J.Balč. Tas vaikas pagal kūną rods mažas užliko, ale pagal protą šauniai auga Jrk23.
| refl.: Užlikos tamejag užvėsime (užšalime) ir nodbojime, kurį turėjo iž pradžios VoK39.
7. refl. ir toliau būti kaip buvus: Atej[o] diedas, pasdairė – bobos nėra. Ir ažsili̇̀ko be bobos diedas (ps.) Lz.
8. refl. išsisaugoti, išsigelbėti, išvengti ko: Tada jau niekas broliams nesudrums ramybės, ir užsiliks tėvynė nuo naminio vaido V.Kudir.
9. vėluoti, atsilikti (apie laikrodį): Ar skubina, ar užliẽka? Plš.
II. tr.
1. palikti auginti: Užlikaũ du veršius Rs. An kitų metų reiks užli̇̀kt telyčiotė Dbk. Kitimet tai ažliksiù kumelioką veislei Sdk. Perniai buvom jauniklę (avelę) užlikę Rmš. Užlikaũ veislei kiaulę Jrb. Kai pulką [vištų] ažlieki̇̀, tai ir nebededa Užp.
| refl. tr.: Trejetą paršelių sau ažsili̇̀ksma, kitus parduosma Trgn. Šiemet daug žiemmičių užsili̇̀kom Ll. Reiktų užsilikt šiųmetis kumeliokas, ale kad grūdų nėr Ds.
2. atidėti dalį ko nors, patausoti, sutaupyti: Buvau užli̇̀kusi pirmiau mielių, dabar nebreiks pirkti Užv. Vėl dienelę prastūmėm, pavilgo kitam kartui užlikom J.Balt.
| refl. tr.: Turiu dvejetą bonkučių [spirito] užsilikęs LzP.
3. neleisti žūti, mirti, nukentėti, išnykti; padaryti, kad nežūtų, neišnyktų: Tik vieną vaiką Dievas užliko, tep visi numirė Rš. Visas devynias [šakas] vėtrelė laužė, o užlik, Dieve, viršūnėlę TDrV38. Atliktas vienas gana svarbus darbas: dalis mūsų dainų užlikta V.Piet.
4. perduoti, suteikti (pačiam išvykstant, išnykstant): Apie mūsų praeitę mūsų seniai proseniai beveik jokių žinių neužliko V.Piet.
5. laikyti ką ilgesnį laiką nesusigrąžintą, neatimtą: Da mano par jį yra užulikta keli zlotai (jis man seniai skolingas kelis zlotus) Ml.
6. leisti apsistoti atvykusiam, priimti: Užliks ir mane, – pamislijo Erdivilas V.Piet.