ant galvos dėvimas drabužis be atbrailų: Žiemi̇̀nė [ausi̇̀nė, rudeni̇̀nė] kepùrė. Megztà vilnõnė kepùrė. Kepùrę užsidė́ti [užsimáuti] añt galvõs. Galvõs netẽkęs, kepùrės ver̃kia (flk.). Suli̇̀g Jùrgiu ir̃ kepùrė. (flk.).

kas panašu į šį apdarą: Sniẽgo kepùrė. Grỹbas sù bálta kepurè. Añt gubų̃ dẽdamos kepùrės, kàd nesulýtų. Iš tólo šviẽčia naujà nãmo kepùrė.

1 lė̃pti, -sta, -o intr., lė́pti
1. glebti, vysti: Saulė tiek kepina, net jurginai lė̃psta Sdk. Pakando šalna lapus, dabar lė̃psta žemėn Kp.
2. nesilaikyti tiesiam, svirti, linkti žemyn: Galva lė̃psta [girtam] OG341. Jie tarpsta, kvepia, lapeliai kečias į šalis, iš sunkumo lėpsta Vaižg. Šito paršiuko ausys lė̃psta Ds.
3. darytis sudribusiam, susmukusiam: Apsiaustą vos vos benuvilko nuo lėpstančių rankų Vaižg. Lėpsta, nebesvaldo, kaip negyvas Sdk.
4. alpti: Buvo taip trošku, kad žmonės pradėjo lė̃pti Sb.
◊ juokai̇̃s lė̃pti labai juoktis: Besiklausydami jo pasakojimų, mes visi lė̃pome juokai̇̃s Ldk.
1 aplė̃pti intr.
1. Trgn, Ds apvysti, apglebti: Žolynai net aplė̃po nuo šilmos Ds. Lietaus nėra, tai javai aplė̃po Grv.
2. nulinkti: Šuva aplė̃pusiom ausim Mlt.
^ Pradėjo [kumelaite] važinėt, tai ir aplė̃po auses (nebetokia smarki) Lp.
3. pasidaryti sudribusiam, suglebusiam, sutižusiam: Pradėk jam galvą kasyti ar glamonėti, anas tuoj ir aplėpsta Jž.
4. prk. aprimti: Į vakarą ir ta smarkinykė aplė̃po Plv. Palauk, ir jis aplėps – iš pradžių visi smarkauja Alk.
5. apalpti: Ir aplė̃po ant grindų Š.
1 atlė̃pti intr.
1. Š nulėpti, nulinkti: Ausys atlėpusios rš.
2. atkerti, atsiknoti, atvipti: Dabar jis buvo išklypęs toksai, kreivas, susilenkęs, su išsikišusiais šonkauliais, su atlėpusiu žandikauliu B.Sruog. Kai pūtė vėjelis ir kratėsi ratai, atlėpusi iškarpa plevėsavo, šmetekavo A.Vien. Atlėpo kišenė rš.
| Kai duos kakton, tai ir atlėpsi̇̀ (atvirsi) aukštyniekas Ml.
1 išlė̃pti intr.
1. Ds, Mlt išglebti, nuvysti: Ot kaitra kaitrelė – ana darže burokų lapai išlė̃po ir ant žemės sugulė Klov. Nušalo pupelės ir išlė̃po Ds. Daržely žolynai visiškum išlė̃pę, reikia paliet Sdb.
2. ištižti, nusilpti, suglebti: Parėjo nuo rugių išlė̃pę, reikia giros atnešt Sml. Stankiukė tokia išlė̃pus (silpnos sveikatos) Pc. Anas jau visai išlė̃po (sunyko) Ob. Delfinas krustelėjo uodega, žioptelėjo ir tuojau išlėpo A.Vien.
3. nualpti, nuleipti: Visi nuo garų išlė̃po Všk.
◊ iš juõko išlė̃pti pasileisti juoktis: Kiti, sako, kai pamatė, net išlėpo iš juoko BM72.
1 nulė̃pti intr.
1. suglebus nulinkti, nuvysti: Nukratyk dulkes nuo nulėpusių medžių lapų Vaižg. Kad darže batvinių lapai nulė̃pę, tai bus lietaus LMD(Ml).
2. nulinkti, nukabti žemyn: Jo pečiai nulė̃pę Mlt. Uostai išdrikę, žemyn nulėpę, šlapi Vaižg. Arklio užpakalis truputį nulėpęs rš. Burės karojo nulėpusios nuo stiebo rš. Tik giliai dūsuoja ir rankos nulėpusios kaip negyvėlio Vaižg.
3. pasidaryti sutižusiam, sudribusiam: Žinai, kad nulė́pau privalgius Rm. Visai tu nestiprus – trupučiuką padirbėjai ir visai nulė́pai (nuvargai) Vrn. Mažėlis miegučio nulėpo rš.
4. nualpti: Ligonis iš to skausmo nulė̃po Lnkv. Iš pirties išejęs tik nulė́pau, pajutau, kaip parnešė namo Ds.
1 sulė̃pti intr.
1. suvysti, suglebti: Nuo saulės visai sulė̃po batviniai Ds. Nurėkštas kvietkas tuoj sulė̃psta Kp.
2. suglebti, susmukti dėl silpnumo: Sulė̃po žmogus, nebepaeina J.Jabl. Ir sulė̃po kaip grybas Mlt. Kai sumygau, tuoj sulė̃po (per imtynes) Mlt. Sulė̃po čia ant suolo (išvirto) Pl. Mirė važiuodamas, nė nesulė̃po Trs. Nulinkdavo vaikui galvikė, ir čia pat ant senutės kelių sulėpdavo rš.

ver̃šio láidymai laikas, kai saulė jau neaukštai: Per veršio laidymus gysim namo. Grv.
ver̃šio ligà àpėmė neig. nori šokti, šokinėti: Ko užsimanė? – šokti! Aje, aje! Veršio liga apėmė! Šokti! šok, kad taip nori! še! – ištraukdavo Simanas pečšluostės kotą iš užkrosnio ir brukdavo į nusiminusios mergelkos rankas, – še, šok!. LzP.
ver̃šio pė́das dyglutis (grybas): Veršio pėdus rinkom ir virėm. Lz.
ver̃šio píenas Mrc. trintų kanapių ar aguonų sėklų skystis:
ver̃šio plyšė̃ neig. liurbis, ištižėlis: Tu tikras veršio plyšė!. Krž. Toks veršio plyšė, ans mano žemę valdys!. Varn.
ver̃šio snùkis neig. netikėlis: Pustuščias važiavo, ale manęs neėmė – veršio snukis!. Jnš.
ver̃šio úodegą neig. apie prastą pasirinkimą vedyboms: Rinkaus rinkaus ir išsirinkau veršio uodegą. Erž. Iš viso bliūdo išsiskyrė veršio uodegą! nei kuo pasidžiaugti, nei kitam parodyti. LzP. Skyreis ir nusiskyrei veršio uodegą. Mžk. Iš viso bliūdo veršio uodegą išsiraus. Bt.
ver̃šis nelaižýtas neig. liurbis, mulkis, ištižęs, niekam tikęs žmogus: Veršiai jūs, veršiai! nelaižytieji veršiai! – paleido gerklę Cinokienė, – visiems dvaro šunims duodatės už nosies vedžioti. Žem. Mulki, verši nelaižytasis, ar taip reikėjo daryti!. Brs. Vėl pribjaurojai, verši tu nelaižytas!. Trk. Ai, dabar geria [vyrai], išpezę, veršiai nelaižyti. Krš.
ver̃šis neraliúotas neig. liurbis, mulkis: Ak tu, verši neraliuotas!. Krs. Verši neraliuotas! Nieko nemoki. Varn.
paskutìnis ver̃šis neig. nevykėlis, apsileidėlis, žioplys: Ko gi dar bereikią – pačios klausyti! Tai jau to ir nebus. Paskutinis veršis būtų klausydamas. Žem.
ver̃šį kriókinti vemti: Ans kriokina veršį pasigėręs – vemia. J.
ver̃šiai laĩžo nùgarą ima šiurpas, šaltis: Taip šalta, veršiai nugarą laižo. Kl. Buvau, rodos, šiltai apsidaręs, o važiuojant pradėjo veršiai nugarą laižyti. Als.
ver̃šiai laĩžo pečiùs ima šiurpas, šaltis: Jau man veršiai pečius laižo. Als. Vaje, kaip man šalta, tik veršiukai pečius laižo. Prn. Turbūt sergu, veršiukai pečius laižo. Vlkv.
ver̃šis nesuger̃s putrojè apsukrus, neištižęs: Bene tu gausi geresnį! – juokėsi Mažutis. – Dėdele, veršis putroj nesugers mano vyro.... Žem.
veršiùs šukúoti užsiimti niekais: Su tokiu darbu gali eit veršių šukuot. Gl.
veršiùs tráukti neištarnauti visų metų: Veršius traukdamas ir eisi – būk visus metus. Grd.
nė̃ šiõ nė̃ ver̃šio vidutiniškai: Ar buvo gerai? – Nė šio nė veršio. Gs.
kaĩp ver̃šis
1.apie naivuolį: Kaip veršis tikiu visais, rods, kaip čia meluos. Krš.
2.apie smarkiai geriantį: Plempia kaip veršis paplavas. End. Maukia lyg veršis pieną. Srd. Srebia kaip veršis putrą. Pp. Tai jau kaip veršis putros prisisriuobei. Erž.
kaĩp júodas ver̃šis apie sunkiai dirbantį: Saulė jau ažsilaistė, o anas dar dirvose kruta kaip juodas veršis. Grv. Sekmadienį dirba kaip juodas veršis. Vj.
kaĩp iš ver̃šio gerklė̃s labai suglamžytas: Tavo skarelė kaip iš veršio gerklės. Švnč. Skarelė kaip iš veršio gerklės – perleisk prosu. Ktk.
kaĩp iš ver̃šio gerklė̃s ištráuktas labai suglamžytas: Kareivių milinės aptriušusios, lyg iš veršio gerklės ištrauktos. Andr.
kaĩp iš ver̃šio nasrų̃ labai suglamžytas: Susimečiau neprosavotus nosinius, kokie, matai, yra, kaip iš veršio nasrų. Skd.
aukso veršis žr auksas
Dievo veršis žr Dievas
Sekminių veršis žr Sekminės
kaip Velykų veršis žr Velykos
kaip žydas į veršį žr žydas

žliùgti, žliuñga (-sta KGr325, žliū̃gsta), -o intr. K, K.Būg, LVIV819, Rtr, RŽ, DŽ, NdŽ, KŽ, DūnŽ; N
1. tvinti, plūsti: Vietomis jos (pievos) žliunga vandeniu patvynyje TS1904,1.
2. tižti: Saulė d[r]ėbtelėjo drėgnų spindulių į tingiai žliungantį sniegą rš.
3. šlapiuoti: Žliuñga muno koja, šlapia ta skaudulio pasoda Krš.
| prk.: Greitakalbe beriamos jos (žinios) krito kaip stambūs lietaus lašai į baltą smėlį, ir smėlis godžiai juos gėrė, pilkėjo, tamsia dėme žliugo V.Bub.
4. tekėti, bliaukti: Galva drebėjo kaip nuomarininko, atvėpusiu smakru žliugo seilės J.Avyž. Iš kojos čiurkšliu žliùgo kraujas NdŽ.
ǁ mirkti (ppr. prakaite): Visi žliugo prakaite rš.
5. smarkiai lyti, pliaupti: Lietus trečia diena žliuñga Ds.
6. [K] balsu verkti, sriūbauti: Žliunga ana ir vien apsirėkusi, vien apsisnargliavusi J.
7. J.Jabl menk. girtuokliauti.
apžliùgti
1. tr. apibėgti, aptvindyti: Tiek prilijo [v]andenio, kad visą nupjautą baloj šieną apžliùgo Ds. Šita upė kai išsilieja, tai visas pievas apžliuñga Ds.
2. intr. paplūsti (krauju): Kaip senasis ponas kraujais apžliugęs sukniuso, tai razbaininkas išėjo ant ūlyčios LC1887,17.
3. intr. apželti: Reikėjo jau seniai burokus apart, teip apžliùgę varpučiu Srv.
4. intr. apsiblausti: Šiandie visą dieną saulė apžliùgusi buvo Pbr.
5. intr. Ds suglebti, apdribti.
6. intr. prk. apsileisti: Mergaitė ne tep apžliugus kap mes Lp.
įžliùgti intr.
1. sušlapti (lyjant): Ganydamas per lietų inžliugaũ Pns.
2. Rmš įmirkti: Rudens žemė buvo įžliùgusi DŽ. Po lietaus žemė inžliùgus Pns. Jinai tik nusišaipė, pasirąžė ir vėl lenkėsi prie naujo pėdo, įjuodusio ir įžliugusio J.Balt.
3. J.Jabl menk. įsileisti girtuokliauti.
nužliùgti intr.
1. sušlapti: Nužliùgęs parvirto numie Krš.
2. V.Krėv nukristi.
3. prk. nusivalkioti, morališkai nusmukti: Jy buvo kap žiedas an kaimo, o dar̃ nužliùgo visai Kb.
pažliùgti intr. J, J.Jabl, Š, BŽ82, DūnŽ, KŽ; L, GTŽ
1. Ds pabūti įmirkusiam, paeiti vandeniu: Dirva žliugte pažliugusi J. Slėnys vandeniu pažliuñga NdŽ. Po lytų pažliùgusi, kur tu, vaikali, eisi?! Rdn. Pri mūso pažliùgusi i pažliùgusi, [v]andens to netrūkstam Krš. Pažliùgęs gatvės purvynas NdŽ. Po lytaus pažliùgęs kelias Rt. Visos pievos pažliùgę Žsl. Pavakariais ant pažliugusių laukų, ant keliukų ir ant purvynų nugula ilgi belapių medžių šešėliai R.Gran. Lijo lijo i visa žemė pažliùgo Kv. Staigiai atleido ir iš karto pažliùgo keliukas: be aulinių neišbrisi Krč. Pažliugo keliai, nei išbrist nemožna – pilnas sniegas vandenio Lš. Pavasariais pelkės visai pažliunga ir pavirsta ežeru K.Bor. Pavasaris užėjo staigiai – oras atšilo, ėmė net skambėdami bėgti upeliai, kloniai ir pievos pažliugo A.Mišk. Po kojomis žemė molėta, pilka, klampi, pažliugusi, nes čia amžinai lyja E.Miež.
ǁ būti lietingam, šlapiam (apie orą, metų laiką): Pažliùgęs oras Klt. Tos žiemos dabar pažliùgusios Jrb.
2. permirkti, sušlapti: Kojos visai jau pažliùgo Varn.
3. DŽ, Ldk pavandeniuoti, prisigerti vandens, sudrėkti, įmirkti: Pažliugęs medis R, MŽ, N. Bulbė pažliùgus jau tupi, ištrauki – šlapia Brš. Kol kiminai neparšlaps, nepažliùgs, neaugs grybos Pp. Pyragas pažliùgęs, pa[v]andeniavęs Klt. Kap daugiau pašąla, tai bulvės pažliuñga, nu papūva Kč. Kiškiabaravykis pažliùgęs, susraukšlėjęs – skystas grybas Ign.
4. pašlapti, šlapiuoti: Pažliùgus lova i pažliùgus, labai šlampu Čk. Dabar sveikstu, nesu pažliùgus – sausa Bb.
5. euf. pasišlapinti: Vaikiukai ilgai į lovą varo, veizėk, i pažliùgę atsikela Krš.
6. Rtr, NdŽ gausiai aptekėti, pasrūti: Kraujais pažliùgęs KI251. Ta vieta krauju pažliùgusi KII276. Vesk mane ant tos razbajiškos ir krauju pažliugusios vietos LC1883,10. Galva kraujais pažliùgusi K. Parėjo namo visas krauju pažliùgęs, vos akis neišdurta Rdd. Bobums, vaikams akės vis pažliùgusios (dažnai verkia) Krš. Gale trobos – Marijona stovi, veidas ašaromis pažliugęs J.Paukš.
| prk.: Motinos širdis kraujais pažliugo prš.
7. išpursti, paburkti (apie veidą, kūną): Vandeniu pažliugęs, aptinęs R394, MŽ530. Jis pilno veido, net pažliùgęs Kb. Pažliùgęs vaikas – riebus arba serga! Lp.
pražliùgti intr. NdŽ kiaurai permirkti, peršlapti: Čia viskas pražliùgo Kin. Tę viską pila, verčia – pražliùgę jau Pv. Tamsi naktis ir dar lietinga, pražliugusi purvu, visada mane nuteikdavo niūriai, slegiančiai J.Avyž.
prižliùgti
1. intr. DŽ, NdŽ primirkti, pažliugti: Prastà šiandie kaupt: žemė prižliùgus Vdžg. Velniaraistyje garavo vietovardžio vertas tvaikas iš pašvinkusių balų, iš prižliugusių kemsynų P.Andr. Rudens kelias prižliugęs vandens rš.
2. intr. prk. gausiai priaugti, priželti: Šiemet lankoj žolės nei šiek, nei tiek prižliùgo Rs.
3. labai primušti: Prižliùgo pribuvo, kad net baisu in žmogų žiūrėtiej Ktk.
sužliùgti intr.
1. L, Rtr, BŽ448, DŽ, NdŽ, KŽ sumirkti, sušlapti: Piemineliai sužliùgę lytuo[je] stirksos stirksos, nu mažų dienų vargai Krš. Piemuo parėjo sužliùgęs kaip žlugtas Ln. Liuobi pareisi iš laukų sužliùgęs, suvargęs End.
2. prisigerti vandens: Nėr sausi [miežiai] – toki sužliùgę Gs. Supuvo, sužliùgo mendeliai, nevežė nei namo Pv. Tirštų, rasa sužliugusių pradalgių jau eilių eilės priguldyta J.Paukš.
3. permirkti prakaitu: Nu prakaito liuob sužliùgę eis žmonys – tokie buvo karščiai Krš. Tokio[je] šilto[je] važinėsys, sužliùgsi, sušlapsi Krš. Visas šlapias, visas sužliùgęs Km.
ǁ pasrūti (ppr. krauju): Važiuoju, tik mano arklys skuokt šonan – pasbaidė, daboju išlindęs – ėgi guli paravėj žmogus visas kraujuos sužliùgęs Prng.
4. be paliovos lyti, nebūti giedros: Tokie orai sužliùgę Pl. Tai sužliùgus diena! Vdžg.
5. sutežti, pavandeniuoti: Žemė sužliugo – parsigėrus vandenio: šlapia, sunki J.Jabl. Laukus dengiąs sniegas pajuodęs, sužliugęs ir galbūt paskutinis P.Cvir.
6. Jnk, Mrc sutižti, sukristi, netekti standumo: Galėt (galbūt) šalton vieton dieška stovėjo, kad tešla tep sužliùgo Mrc. Kai prikaiti ką šaltą pečiun, susėda pyragai, sužliū̃gsta Klt. Sužliùgę pomidorai kap varliukės Kbr. Sužliùgusios tos bulbės, pakepė, suėdė Krš. Prasmirdę, sužliùgę [žuvys] Sn. Kap pavirini, tai tas siūlas kap sužliùgęs, tik sunkumą turi, tep netikęs Pv. Jauname (per jaunatį) sudėti kopūstai esti lyg minkšti, sužliugę LTR(Šil). Jie turį sveiką šeimynišką valgį vietoj tų sužliugusių barščių iš bendrojo katilo viešoje valgykloje rš. Jei lašiniai atsileidę, sužliugę, tai bus lietaus LTR(Graž).
7. suzmegti, sugriūti: Molinis namukas paskui pradėjo sužliùgt Tlž. Sužliùgęs visas dangstis, baisiai ima [v]andenį Klt. Trobos stovėjo abipus gatvės, išmaltos, sužliugusios rš.
8. Graž sukristi, suglebti: Kūnas lyg sužliùgo nei šio, nei to Dg. Putminys sužliùgo Šts. Saulei užtekėjus, mirusioji pažemėjo, jos skruostai sužliugo P.Cvir.
| In pabeigą kiaulė būna sužliùgus ir paskui paršuojasi Brb.
9. NdŽ išpursti, patinti (apie veidą): Girtuoklio veidas sužliùgęs, pamėlęs Al.
ǁ aptukti: Su tokiu dribsu sužliùgusiu neitau gult! Rdm.
10. euf. susišlapinti: Kūdikis tas žliugte sužliùgęs, t. y. susimyžęs J. Visas sužliùgęs, subuvęs Grž. Atkėliau kaldrelę, vaikas guli visas sužliùgęs, susmirdęs Ds.
užžliùgti
1. intr. NdŽ užaugti žole, užpelkėti: Šalimais [telkšo] gilūs, nendrėtais pakraščiais užžliugę ežerai, pilnos klykaujančių paukščių pelkės S.Zob.
2. tr. prk. užimti vietą, užgremėzdinti: Pagedęs daiktas ir kad kampą užžliùgęs stovėtų – išmesk! Pv.

spárdyti, -o, -ė iter. spirti.
1. tr., intr. SD398, R, R46, MŽ, H158, Sut, I, N, K, M, Š, L, LL11,278, Rtr sudavinėti koja ar kojomis, smogti spyriais: Tada mane atsitęsė anys pirkion, kojom spárdydami Dglš. Hitlerininkai spárdė mani su kojims ir mušo su šautuvu Plšk. Žmogum nenori mane vadinti, niekin ir spardo lyg šunį kokį V.Kudir. Ašvienis bėgdamas spárdo su kojomis J. Bet ožiai … spárdo, ragais bado DP209.
| prk.: Tamsta jau numirsi, i paliksiu viena pati visų spárdoma (niekinama, skriaudžiama) Trk.
^ Bailų žmogų ir karvė spardo KrvP(Drsk). Kas tau darbo? – Niekas manę nespárdo (atsakoma atsikertant) Krs. Aš ne šuo, niekam nekandu, ale visi muni spardo (slenkstis) LTR(Vdk). Kai niekam nieko nedarau, ale visi muni spardo (kelias) LTR(Vdk).
| refl. H, R, R240, MŽ, I, N, K, L, Š, Rtr: Kai arklys spárdos, i an jį jau nedasglausk LKT352(JnšM). Svetimi arkliai, kitas naravistas, kitas jaunas yr, pasius spárdyties Trk. Pirmadėlė spárdos, tai supančiojo Dgp. Ana daugel pieno duoda, al spárdos LKT397(Asv). Milžinas pakilo, ėmė spardytis BsPIII24. Spardos su kojums LKT116(Žlp). Ko čia spárdais kap arklys?! Krkš. Bernai dūksta, spárdos kaip arkliai Jnš.
2. tr. Ser su koja mušinėti, varinėti: Nerami ta futbolininkų padermė. Ar bus vėtra, ar ne, lis lietus, ar nelis – vis tiek jie spardys kamuolį rš.
3. tr., intr. trypti, mindžioti: O kai užjosiu ant uošvės dvaro, spárdyk sierą žemelę JV155. Dėk rankas tavo krūvon ir spardyk (paraštėje stripinėk) tavo kojomis BBEz6,11.
| Pasiūsiu šįvakar naują paklodę – galėsit spárdyt [lovoje tvarsydamiesi] Jrb.
4. tr. Als, Šv, Grdm, Žeml audžiant mynioti (staklių pakojas): Su kojėms spárdėm pakojas, su rankoms muštuvus mušom – ir audėm Pln. Maža esu, nepasieku ausdama pakojų spárdyti Vkš.
| refl.: Audė ir audė, spárdės po stakles Krš.
5. gilti, kąsti (apie vabzdžius): Širšūnai, bitys spárdo, t. y. kanda J. Bitys nu visų pusių piktesniai ją spardė S.Dauk.
6. tr. spaudyti: [Kęstutis] auksines kilpas su pentinais spardė, o žirgs padkavoms šuoliais žemes ardė JV295.
7. intr. prk. trankyti, daužyti (apie perkūniją): Ale perkūnija kokia buvo, mylėk Dieve, kaip spárdė! Ob.
| refl. Pnd, Slm: Perkūnija dideliai pradeda spárdyties Pp. Eik, griaustinis spárdos – kursi ugnį?! Nori, kad gryčią uždegtų! Žml. Parsinešusios [Devintinių šakeles] namo, kamšo po pastoges, kad perkūnas nesispardytų LMD(Sln). Graustinė gruma, bilda, spardos, drumzdžias, rodos, teip tolie Žem. Perkūnai spardėsi it išpenėti nesuvaldomi arkliai M.Valanč.
8. refl. Q636, LKT89(End), Lk, Trk, Jrb, Slm, Mžš judinti kojas, kepestuoti, kebernotis, kabaruotis: Užvirtęs arklys tarp lysvių spárdos, liki ateis prikelti J. Vaikelis iš džiaugsmo kojytėmis spardėsi J.Balč. Grambuolys ėmė spardytis rankoje rš. Spardosi kaip kariamas LTR(Rm). Gyvulys spárdos, kai dvesia An.
^ Visada prieš galą spárdos An. Juo dvesia, juo spardos LTsV129.
ǁ daužytis, blaškytis: Svetimieji vaikai apalpsta ir spardosi apkalimuosu savo BBPs18,46. Spardos tavo širdis ir kuo didžiausiai baidos brš.
ǁ refl. prk. vargti, stengiantis šiaip taip gyventi: Sunku bespárdyties ir tam žmogeliuo Akm. Jis mieste sėdės ir girsnos su draugais, o tu čia, sene, numie spárdykis i dvėsk Skdv.
9. refl. juok. šokti: Motynele, ar neleistumi mums pašokti? Aš turiu skripyčias. – Ta atsakė: – Nu gerai, spardykiatės! M.Valanč. Visi vyrai, o ta viena spárdos po kvelbonus (su plačiu sijonu) Lkv.
10. dvėsti, baigtis: Tas žąsytis jau spárdos Šll. Paguldyk tę, tegu spárdose Jrb.
11. priešintis, nesutikti, kratytis, spyriotis, ožiuotis: Regis, nėra ko labai jau ir spárdyties, kai kviečia Užp. Tamsta nenori imt sūrio, spárdais, o kiti patys pasiima Btg. Pirma spárdės, o dabar jau nieko nesako Klt. Mislyji, kad aš spárdaus nuo jo! Skr. Nesispárdyk daug, važiuosi kaip didelė! Grz. Spárdos lig smerčio, nesako Klk. Aršusis, matai, buvo besispardąs, nenorėdamas mokėti Romanui donies už užlaikymą Algimanto V.Piet. Ogi Antanėlis užrašė man savo dalį… Spardėsi, muistėsi, o užrašė… J.Balt.
12. intr. piktai atsakinėti, niurzgėti: Murmu, vamburoju, spardau SD19.
◊ prieš ãkstiną (ãkstinus, akštiną SE22) spárdyti; VlnE142, B; prieš ãkstinį spárdytis priešintis: Sunku tau bus prieš akstiną spardyti BBApD26,14, BtApD26,14. Nepiga tau spardyt prieš akstinus Ch1ApD9,5. Bet noprosnai ir jie prieš akstinį spardosi Kel1881,242.
žemès spárdyti pykti, niršti: Pamėgink ką pasakyti – žemès spárdo Trk.
apspárdyti tr.
1. Š, Rtr, Ser smogiant kojomis apmušti, apdaužyti: Ponas apspardė baudžiauninką rš. Reikėjo ne tiek aną apspárdyti už tą kriokavimą, už tą vagystę Trk.
2. KŽ apkapstyti, aprausti užpakalinėmis kojomis: Šuo apspárdęs kupstą palieka J.
3. refl. apsimindžioti: Dirbėjai apsispardo iš netyčių rš.
4. prk. apvaikščioti, išvaikščioti: E! Visus rajonus aš ėsu apspárdęs Jrb.
atspárdyti Š, Rtr, NdŽ, KŽ; SD217, Sut, N
1. intr. duoti atgal spyrį spardančiam: Arklys atspárdys, jei tu spirsi jam, jei kas jį spardytum J.
| refl. Ser.
2. tr. LVI194, Ser spardant nublokšti šalin, pašalinti: Atspárdyk tuos grumstus nuo pasienio, nuo tako Skr.
3. tr. spardant atvaryti kur: Radęs rato stipiną, išlėkusį kely, atspárdai (atspardyk) kojom net namo – išnyks prūsokai (priet.) Švnč.
4. tr. minant staklių pakojas, atausti: Norint langeliais atausti, atspardoma (ataudžiama) nyčių pakojas surišant taip: abi kraštines ir abi vidurines vieną su kita rš.
5. refl. prk. imti priešgyniauti: Intuko mielas ir atsispardė Ba5Moz32,15.
6. refl. prk. ateiti, atvykti: Dėdė atsispárdė pas mum Lnkv.
įspárdyti
1. tr. Š, Rtr, KŽ spardant įvaryti: Jis geriausia futbolą įspárdo Rmš.
2. tr. kojomis apdaužyti: Vaiką įmušė, įspárdė Dkš.
3. refl. LL208, Rtr, KŽ spardantis įšėlti.
4. refl. prk. iškilti: Ana vištelė, tik par pažintes tiek aukštai įsispárdė Krš.
išspárdyti tr. NdŽ
1. K, BzF174, Rtr spardant išvaryti: Visi šeimyniečiai i išspárdė marčią iš pirkios Prng.
2. Š spardant pašalinti iš vietos, išdaužti: Vinys buvo po nagais kalamos, dantys batuotomis kojomis iš burnos išspardomi Pt. Ei, kad aš būčiau mandri mergytė, aš išspardyčiau grind[os] akmenužius KlvD115.
^ Neiššaudyk parako į žvirblius, kad zuikiai akis neišspárdytų Erž.
3. spardant apdaužyti: Vaikis išspárdė subinę tai paleistuvei Krš.
4. BM401(Slnt), Krš spardant išmindyti, ištrypti: Sulindo karvės į daržą, burokų ne tiek suėdė, kiek išspárdė Vkš. Tę jie šoko, išspárdė visą kiemą Plv. Taip supykęs, kad kuo žemės neišspardęs Žem.
5. Sd, Všv spardant išžarstyti, išsklaidyti, iškapstyti: Ji buvo tuos obuolius išspárdžius į šalis Vlkv. Velnias pečiuj išspardė ugnį ir sudegino namą LTR(Auk).
^ Kielė išspardo ledą VP25. Pilnas staldas raudonų arklių, vienas juodas įejęs išspárdo (anglys ir žarsteklis) Prk.
6. Lž išminti staklių pakojas audžiant: Audėjos visokius moka raštus išspárdyti Šts. Tus visus išsiraitymus reik išspárdyti Žeml.
7. refl. KŽ kurį laiką spardytis: Arkliai visą naktį išsispárdė, išžvingavo Š.
8. refl. Rtr, Š, KŽ spardantis išlįsti, išsikapanoti: [Kūdikis] išsispardo iš vystyklų ir ima žaisti su savo kojytėmis I.Simon.
| prk.: Susiedeli, kaip beišsispárdei nu smerčio? Dr.
9. refl. tr. kratant nusiauti (batus): Įejo į kambarį, batelius išsispárdė i sėda Pln.
nuspárdyti tr.
1. spardant pašalinti iš vietos, nudaužyti: Kumelys nuspardė šulnio ritinius LTR(Rk). Abygaliai klojimo kurtiniai gužučių nuspárdyti LKKIX51.
2. spardant nužerti šalin: Akmenis nuspárdė nuo tako DŽ1. Vaikai nemoka bulvių kast: kojom nuspárdo, ir baigta Pnm.
3. spardant apdaužyti, apgadinti, pažeisti: Avys blauzdas nuspárdė Skr. Žebrė labai sena, su ėriukų nuspardyta nugara rš. Apsivilkusi ji storu raštuotu pakuliniu nuspardyta apačia J.Balt.
4. spardant nugalabyti, užspardyti: Ji pati jau tą vaiką turbūt nuspárdė – gulia negyvas, i gana Jrb. Tikėjosi karaliūnienė, jog arkliai jos vaiką nuspardys (ps.) rš.
5. spardant numindžioti, nutrypti: Nuspardžiau kiemelį bėru žirgeliu, pravirkdžiau mergelę pirmu žodeliu KlvD185.
6. NdŽ, Klp numesti kojomis (apklotą): Aš kai nubundu, kaldrą nuspárdau nuspárdau Mžš.
| refl. tr., intr. NdŽ, KŽ: Vaikai nusispardę begulį, apklostyk Šts. Kaldrą reik pririšti pry lovelės šonų, kad vaikas miegodamas nenusispardytų Vkš. Patalus nusispárdyti K. Apklok jį kaip nori, o jis vis kap grybas – nuogas, nusispárdęs miega Alvt.
7. kratant nusiauti: Nuspárdė kamašus nuo kojų i guli Klt.
| refl. tr.: Nenusispárdyk klumpių, dar reiks į klėtę eiti Užv. Vaitas, apsipašiojęs ūsus, nusispardęs kojas, įėjo pas poną rš.
8. prk. trankant nudaužyti (apie griaustinį): Buvo toks žymus ąžuolas, žaibų nuspardytas, ugniakurų išdegintas P.Cvir.
9. nudvėsti, nusibaigti: Mano kaimyno arklys šią naktį nusispárdė Klp. Mūsų žalmargelė nusispárdė Kl. Jų paskutinė kiaulė nusispárdė Ktk.
10. numirti, nusibaigti: Gyveni, žmogus, lig nusispárdysi Pnm. Ir aš nebekoks, gal greit nusispárdyt reiks Rz. Vienas jau nuo tos naminės nusispárdė Gs. Gajus daiktas boba – vyras būtų nusispárdęs Pc.
11. refl. nubėgti šokuojant: Arkliukas … nusispardė paskui zuikių ir dingo BsPII17.
◊ kójomis nuspárdomas lengvai atliekamas, padaromas: Mūso darbai kójoms nuspárdomi, nepavargstas Šts.
paspárdyti tr. NdŽ
1. kiek padaužyti spardant: Akvilė paspardė staktą ir nuėjo prie virtuvės lango J.Avyž.
2. KŽ kojomis kiek pavarinėti: Vaikai išėjo sviedinio paspárdyti DŽ1.
3. refl. KŽ bėgant, šokant pakiloti, pakraipyti kojas: Anie pasispárdydami šoka keistą šokį J. Vis pasispardydamas jis skrido su Tautrimyte per kambarį I.Simon. Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius J.Bil. Velnias labai nusigando ir pasispardydamas išbėgo iš ąžuolo LTR(Km). Kojalės, bėgot bėgot pasispardydamos (sako lapė savo kojoms) S.Dauk.
| prk.: Vėjas per laukus švilpino pasispardydamas (smarkiai) Žem. Tos dienos lekia pasispárdydamos (labai greitai), kad nė nepajutom, kai atėjo pavasaris Kair. Kai sėda valgyt, tai kąsniai lekia pasispárdydami Sml.
4. žr. išspardyti 5: Oi pyko pyko jaunas bernelis in jaunosios mergelės: paspárdė viedrus, palaužė nėšius, patąsė pasaitelius (d.) Švnč.
5. refl. juok. pašokti (šokį): Tai eiki dabar pasispardyti. – Kad nemoku. – Bene reikia mokytis šokti! LzP. Jau norėjau palikti ir mergelėms kokią valandą pačirpinti, tegul būtų nors vienos pačios pasispardžiusios Vaižg.
6. refl. dvesiant patrukčioti, patimpčioti kojomis: Gaidys pasispárdė ir krito negyvas NdŽ. Pasispárdė, ir galas Ar.
7. refl. smarkiai suspurdėti, pasimuistyti: Smuklininkas pasispardė, ištrūko, pagriebęs ugnį metė į plėšikus ir nubėgo į smuklę LTR(Žal). Pasispárdė veršis, lėkė nulėkė, i gaudyk Krš. Velnias tik pasispardė, suprunkštė ir dingo LTR(Dg). Žvirblis pasispardė, plunksnas susiglostė, nulėkė pas strazdą klaustis strazdienės KlpD3.
| prk.: Kovo mėnesį šaltis pasispardė Dkš.
8. refl. šnek. paskubėti ką daryti: Pasispárdyk šieną kraut, jau nebetoli lietus PnmR. Pasispárdau – i jau Kuršėnūse Krš.
9. refl. prk. pasispyrioti, paprieštarauti: Prieš jojo valią nepasispardysi Db.
10. paramstyti: Jų pirkelė iš visų šonų paspárdyta Trgn.
11. užkišti skląsčiu (duris): Kap tik sutema, tai jie duris ir paspárdo Lš.
pérsispardyti prk. prasibastyti kurį laiką: Aš tris dienas pársispardžiau to[je] vieto[je] KlvrŽ.
praspárdyti tr. NdŽ
1. praleisti laiką spardant: Futbolą praspárdyti NdŽ.
2. Ser spardant pramušti, prakapstyti kiaurai (pvz., paukščiai šiaudų stogą).
3. refl. praleisti kiek laiko spardantis (apie arklius).
4. refl. kurį laiką kojomis kapanotis (apie mažus vaikus).
5. refl. juok. kurį laiką šokti, prašokti.
prispárdyti
1. tr. M, Rtr, KŽ, Krš, Vkš spardant primušti: Jį primušė, prispárdė, visą sukruvino Krs.
2. refl. Ser ilgai spardytis.
suspárdyti tr. Rtr, KŽ
1. M, NdŽ, Grk, Km spardant sumušti: Tas kraugerys suspárdė mane J. Kad kitas [vyras], būt ją kojom suspárdęs, papylęs Klt. Suspárdyta galva ano Krž.
| refl.: Trečią naktį vėl atskrido karveliai ir sako: – Kada jaunieji važiuos iš bažnyčios, arkliai susispardys ir juos užmuš LTR(Brž).
ǁ spardant sudaužyti: Tiktai tiekš su batu, ka tą stalą suspárdė Jdr.
2. N, NdŽ sumindžioti, sutrypti: Suspárdyti kiemą K.
3. tinkamai minti pakojas (audžiant): Šiandien Gerda vis aprinka raštus, juos negerai suspardydama I.Simon. Reik pakojas mokėti suspárdyti Pvn. Suspárdytasis lamstytis (tokia audimo rūšis) Ggr.
ǁ minant pakojas išausti: Suspárdytas gražiai audeklas, ana mokėjo austi, i da kaip! Krš.
4. NdŽ, Krns spardantis, tvarsantis suvelti, sujaukti (patalynę).
| refl.: Tos plonos pirktos paklodės tai susispárdo – niekai Jrb.
5. NdŽ, Ser spardant sustumdyti, suvaryti, suridenti į krūvą
6. NdŽ, Šts, Skd prk. sutrankyti, sudaužyti (apie perkūną):
^ Kad tave devyni perkūnai suspardytų! LTR(Sln). Tegu jį perkūnai suspardo! rš.
7. NdŽ prk. sugilti, sukandžioti (apie vabzdžius): Benori pargelti ranka, kurią bitys suspárdė, t. y. sukapojo J. Mūso avį ka suspárdė [bitės], paliko be ausų Brs. Burna vapsų suspardyta Šts.
8. smarkiai suavėti, nudryžti: Jeigu par metus tesuspárdysi tik vienus burlečius, tai labai gerai Šmn.
9. suramstyti, paramstyti: Paimk kelius kuolus ir suspárdyk aną šiaudų krūvą Trgn. Paspirom suspárdė žardą Ktk.
užspárdyti tr. Rtr, NdŽ, KŽ; Ser spardant nugalabyti: Kaip pargriuvo, tai pradėjo spardyt, galėjo visai užspárdyt Krs.
| refl.: Užsispárdys tie arkliai DŽ1.

spárdyti, -o, -ė iter. spirti.
1. tr., intr. SD398, R, R46, MŽ, H158, Sut, I, N, K, M, Š, L, LL11,278, Rtr sudavinėti koja ar kojomis, smogti spyriais: Tada mane atsitęsė anys pirkion, kojom spárdydami Dglš. Hitlerininkai spárdė mani su kojims ir mušo su šautuvu Plšk. Žmogum nenori mane vadinti, niekin ir spardo lyg šunį kokį V.Kudir. Ašvienis bėgdamas spárdo su kojomis J. Bet ožiai … spárdo, ragais bado DP209.
| prk.: Tamsta jau numirsi, i paliksiu viena pati visų spárdoma (niekinama, skriaudžiama) Trk.
^ Bailų žmogų ir karvė spardo KrvP(Drsk). Kas tau darbo? – Niekas manę nespárdo (atsakoma atsikertant) Krs. Aš ne šuo, niekam nekandu, ale visi muni spardo (slenkstis) LTR(Vdk). Kai niekam nieko nedarau, ale visi muni spardo (kelias) LTR(Vdk).
| refl. H, R, R240, MŽ, I, N, K, L, Š, Rtr: Kai arklys spárdos, i an jį jau nedasglausk LKT352(JnšM). Svetimi arkliai, kitas naravistas, kitas jaunas yr, pasius spárdyties Trk. Pirmadėlė spárdos, tai supančiojo Dgp. Ana daugel pieno duoda, al spárdos LKT397(Asv). Milžinas pakilo, ėmė spardytis BsPIII24. Spardos su kojums LKT116(Žlp). Ko čia spárdais kap arklys?! Krkš. Bernai dūksta, spárdos kaip arkliai Jnš.
2. tr. Ser su koja mušinėti, varinėti: Nerami ta futbolininkų padermė. Ar bus vėtra, ar ne, lis lietus, ar nelis – vis tiek jie spardys kamuolį rš.
3. tr., intr. trypti, mindžioti: O kai užjosiu ant uošvės dvaro, spárdyk sierą žemelę JV155. Dėk rankas tavo krūvon ir spardyk (paraštėje stripinėk) tavo kojomis BBEz6,11.
| Pasiūsiu šįvakar naują paklodę – galėsit spárdyt [lovoje tvarsydamiesi] Jrb.
4. tr. Als, Šv, Grdm, Žeml audžiant mynioti (staklių pakojas): Su kojėms spárdėm pakojas, su rankoms muštuvus mušom – ir audėm Pln. Maža esu, nepasieku ausdama pakojų spárdyti Vkš.
| refl.: Audė ir audė, spárdės po stakles Krš.
5. gilti, kąsti (apie vabzdžius): Širšūnai, bitys spárdo, t. y. kanda J. Bitys nu visų pusių piktesniai ją spardė S.Dauk.
6. tr. spaudyti: [Kęstutis] auksines kilpas su pentinais spardė, o žirgs padkavoms šuoliais žemes ardė JV295.
7. intr. prk. trankyti, daužyti (apie perkūniją): Ale perkūnija kokia buvo, mylėk Dieve, kaip spárdė! Ob.
| refl. Pnd, Slm: Perkūnija dideliai pradeda spárdyties Pp. Eik, griaustinis spárdos – kursi ugnį?! Nori, kad gryčią uždegtų! Žml. Parsinešusios [Devintinių šakeles] namo, kamšo po pastoges, kad perkūnas nesispardytų LMD(Sln). Graustinė gruma, bilda, spardos, drumzdžias, rodos, teip tolie Žem. Perkūnai spardėsi it išpenėti nesuvaldomi arkliai M.Valanč.
8. refl. Q636, LKT89(End), Lk, Trk, Jrb, Slm, Mžš judinti kojas, kepestuoti, kebernotis, kabaruotis: Užvirtęs arklys tarp lysvių spárdos, liki ateis prikelti J. Vaikelis iš džiaugsmo kojytėmis spardėsi J.Balč. Grambuolys ėmė spardytis rankoje rš. Spardosi kaip kariamas LTR(Rm). Gyvulys spárdos, kai dvesia An.
^ Visada prieš galą spárdos An. Juo dvesia, juo spardos LTsV129.
ǁ daužytis, blaškytis: Svetimieji vaikai apalpsta ir spardosi apkalimuosu savo BBPs18,46. Spardos tavo širdis ir kuo didžiausiai baidos brš.
ǁ refl. prk. vargti, stengiantis šiaip taip gyventi: Sunku bespárdyties ir tam žmogeliuo Akm. Jis mieste sėdės ir girsnos su draugais, o tu čia, sene, numie spárdykis i dvėsk Skdv.
9. refl. juok. šokti: Motynele, ar neleistumi mums pašokti? Aš turiu skripyčias. – Ta atsakė: – Nu gerai, spardykiatės! M.Valanč. Visi vyrai, o ta viena spárdos po kvelbonus (su plačiu sijonu) Lkv.
10. dvėsti, baigtis: Tas žąsytis jau spárdos Šll. Paguldyk tę, tegu spárdose Jrb.
11. priešintis, nesutikti, kratytis, spyriotis, ožiuotis: Regis, nėra ko labai jau ir spárdyties, kai kviečia Užp. Tamsta nenori imt sūrio, spárdais, o kiti patys pasiima Btg. Pirma spárdės, o dabar jau nieko nesako Klt. Mislyji, kad aš spárdaus nuo jo! Skr. Nesispárdyk daug, važiuosi kaip didelė! Grz. Spárdos lig smerčio, nesako Klk. Aršusis, matai, buvo besispardąs, nenorėdamas mokėti Romanui donies už užlaikymą Algimanto V.Piet. Ogi Antanėlis užrašė man savo dalį… Spardėsi, muistėsi, o užrašė… J.Balt.
12. intr. piktai atsakinėti, niurzgėti: Murmu, vamburoju, spardau SD19.
◊ prieš ãkstiną (ãkstinus, akštiną SE22) spárdyti; VlnE142, B; prieš ãkstinį spárdytis priešintis: Sunku tau bus prieš akstiną spardyti BBApD26,14, BtApD26,14. Nepiga tau spardyt prieš akstinus Ch1ApD9,5. Bet noprosnai ir jie prieš akstinį spardosi Kel1881,242.
žemès spárdyti pykti, niršti: Pamėgink ką pasakyti – žemès spárdo Trk.
apspárdyti tr.
1. Š, Rtr, Ser smogiant kojomis apmušti, apdaužyti: Ponas apspardė baudžiauninką rš. Reikėjo ne tiek aną apspárdyti už tą kriokavimą, už tą vagystę Trk.
2. KŽ apkapstyti, aprausti užpakalinėmis kojomis: Šuo apspárdęs kupstą palieka J.
3. refl. apsimindžioti: Dirbėjai apsispardo iš netyčių rš.
4. prk. apvaikščioti, išvaikščioti: E! Visus rajonus aš ėsu apspárdęs Jrb.
atspárdyti Š, Rtr, NdŽ, KŽ; SD217, Sut, N
1. intr. duoti atgal spyrį spardančiam: Arklys atspárdys, jei tu spirsi jam, jei kas jį spardytum J.
| refl. Ser.
2. tr. LVI194, Ser spardant nublokšti šalin, pašalinti: Atspárdyk tuos grumstus nuo pasienio, nuo tako Skr.
3. tr. spardant atvaryti kur: Radęs rato stipiną, išlėkusį kely, atspárdai (atspardyk) kojom net namo – išnyks prūsokai (priet.) Švnč.
4. tr. minant staklių pakojas, atausti: Norint langeliais atausti, atspardoma (ataudžiama) nyčių pakojas surišant taip: abi kraštines ir abi vidurines vieną su kita rš.
5. refl. prk. imti priešgyniauti: Intuko mielas ir atsispardė Ba5Moz32,15.
6. refl. prk. ateiti, atvykti: Dėdė atsispárdė pas mum Lnkv.
įspárdyti
1. tr. Š, Rtr, KŽ spardant įvaryti: Jis geriausia futbolą įspárdo Rmš.
2. tr. kojomis apdaužyti: Vaiką įmušė, įspárdė Dkš.
3. refl. LL208, Rtr, KŽ spardantis įšėlti.
4. refl. prk. iškilti: Ana vištelė, tik par pažintes tiek aukštai įsispárdė Krš.
išspárdyti tr. NdŽ
1. K, BzF174, Rtr spardant išvaryti: Visi šeimyniečiai i išspárdė marčią iš pirkios Prng.
2. Š spardant pašalinti iš vietos, išdaužti: Vinys buvo po nagais kalamos, dantys batuotomis kojomis iš burnos išspardomi Pt. Ei, kad aš būčiau mandri mergytė, aš išspardyčiau grind[os] akmenužius KlvD115.
^ Neiššaudyk parako į žvirblius, kad zuikiai akis neišspárdytų Erž.
3. spardant apdaužyti: Vaikis išspárdė subinę tai paleistuvei Krš.
4. BM401(Slnt), Krš spardant išmindyti, ištrypti: Sulindo karvės į daržą, burokų ne tiek suėdė, kiek išspárdė Vkš. Tę jie šoko, išspárdė visą kiemą Plv. Taip supykęs, kad kuo žemės neišspardęs Žem.
5. Sd, Všv spardant išžarstyti, išsklaidyti, iškapstyti: Ji buvo tuos obuolius išspárdžius į šalis Vlkv. Velnias pečiuj išspardė ugnį ir sudegino namą LTR(Auk).
^ Kielė išspardo ledą VP25. Pilnas staldas raudonų arklių, vienas juodas įejęs išspárdo (anglys ir žarsteklis) Prk.
6. Lž išminti staklių pakojas audžiant: Audėjos visokius moka raštus išspárdyti Šts. Tus visus išsiraitymus reik išspárdyti Žeml.
7. refl. KŽ kurį laiką spardytis: Arkliai visą naktį išsispárdė, išžvingavo Š.
8. refl. Rtr, Š, KŽ spardantis išlįsti, išsikapanoti: [Kūdikis] išsispardo iš vystyklų ir ima žaisti su savo kojytėmis I.Simon.
| prk.: Susiedeli, kaip beišsispárdei nu smerčio? Dr.
9. refl. tr. kratant nusiauti (batus): Įejo į kambarį, batelius išsispárdė i sėda Pln.
nuspárdyti tr.
1. spardant pašalinti iš vietos, nudaužyti: Kumelys nuspardė šulnio ritinius LTR(Rk). Abygaliai klojimo kurtiniai gužučių nuspárdyti LKKIX51.
2. spardant nužerti šalin: Akmenis nuspárdė nuo tako DŽ1. Vaikai nemoka bulvių kast: kojom nuspárdo, ir baigta Pnm.
3. spardant apdaužyti, apgadinti, pažeisti: Avys blauzdas nuspárdė Skr. Žebrė labai sena, su ėriukų nuspardyta nugara rš. Apsivilkusi ji storu raštuotu pakuliniu nuspardyta apačia J.Balt.
4. spardant nugalabyti, užspardyti: Ji pati jau tą vaiką turbūt nuspárdė – gulia negyvas, i gana Jrb. Tikėjosi karaliūnienė, jog arkliai jos vaiką nuspardys (ps.) rš.
5. spardant numindžioti, nutrypti: Nuspardžiau kiemelį bėru žirgeliu, pravirkdžiau mergelę pirmu žodeliu KlvD185.
6. NdŽ, Klp numesti kojomis (apklotą): Aš kai nubundu, kaldrą nuspárdau nuspárdau Mžš.
| refl. tr., intr. NdŽ, KŽ: Vaikai nusispardę begulį, apklostyk Šts. Kaldrą reik pririšti pry lovelės šonų, kad vaikas miegodamas nenusispardytų Vkš. Patalus nusispárdyti K. Apklok jį kaip nori, o jis vis kap grybas – nuogas, nusispárdęs miega Alvt.
7. kratant nusiauti: Nuspárdė kamašus nuo kojų i guli Klt.
| refl. tr.: Nenusispárdyk klumpių, dar reiks į klėtę eiti Užv. Vaitas, apsipašiojęs ūsus, nusispardęs kojas, įėjo pas poną rš.
8. prk. trankant nudaužyti (apie griaustinį): Buvo toks žymus ąžuolas, žaibų nuspardytas, ugniakurų išdegintas P.Cvir.
9. nudvėsti, nusibaigti: Mano kaimyno arklys šią naktį nusispárdė Klp. Mūsų žalmargelė nusispárdė Kl. Jų paskutinė kiaulė nusispárdė Ktk.
10. numirti, nusibaigti: Gyveni, žmogus, lig nusispárdysi Pnm. Ir aš nebekoks, gal greit nusispárdyt reiks Rz. Vienas jau nuo tos naminės nusispárdė Gs. Gajus daiktas boba – vyras būtų nusispárdęs Pc.
11. refl. nubėgti šokuojant: Arkliukas … nusispardė paskui zuikių ir dingo BsPII17.
◊ kójomis nuspárdomas lengvai atliekamas, padaromas: Mūso darbai kójoms nuspárdomi, nepavargstas Šts.
paspárdyti tr. NdŽ
1. kiek padaužyti spardant: Akvilė paspardė staktą ir nuėjo prie virtuvės lango J.Avyž.
2. KŽ kojomis kiek pavarinėti: Vaikai išėjo sviedinio paspárdyti DŽ1.
3. refl. KŽ bėgant, šokant pakiloti, pakraipyti kojas: Anie pasispárdydami šoka keistą šokį J. Vis pasispardydamas jis skrido su Tautrimyte per kambarį I.Simon. Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius J.Bil. Velnias labai nusigando ir pasispardydamas išbėgo iš ąžuolo LTR(Km). Kojalės, bėgot bėgot pasispardydamos (sako lapė savo kojoms) S.Dauk.
| prk.: Vėjas per laukus švilpino pasispardydamas (smarkiai) Žem. Tos dienos lekia pasispárdydamos (labai greitai), kad nė nepajutom, kai atėjo pavasaris Kair. Kai sėda valgyt, tai kąsniai lekia pasispárdydami Sml.
4. žr. išspardyti 5: Oi pyko pyko jaunas bernelis in jaunosios mergelės: paspárdė viedrus, palaužė nėšius, patąsė pasaitelius (d.) Švnč.
5. refl. juok. pašokti (šokį): Tai eiki dabar pasispardyti. – Kad nemoku. – Bene reikia mokytis šokti! LzP. Jau norėjau palikti ir mergelėms kokią valandą pačirpinti, tegul būtų nors vienos pačios pasispardžiusios Vaižg.
6. refl. dvesiant patrukčioti, patimpčioti kojomis: Gaidys pasispárdė ir krito negyvas NdŽ. Pasispárdė, ir galas Ar.
7. refl. smarkiai suspurdėti, pasimuistyti: Smuklininkas pasispardė, ištrūko, pagriebęs ugnį metė į plėšikus ir nubėgo į smuklę LTR(Žal). Pasispárdė veršis, lėkė nulėkė, i gaudyk Krš. Velnias tik pasispardė, suprunkštė ir dingo LTR(Dg). Žvirblis pasispardė, plunksnas susiglostė, nulėkė pas strazdą klaustis strazdienės KlpD3.
| prk.: Kovo mėnesį šaltis pasispardė Dkš.
8. refl. šnek. paskubėti ką daryti: Pasispárdyk šieną kraut, jau nebetoli lietus PnmR. Pasispárdau – i jau Kuršėnūse Krš.
9. refl. prk. pasispyrioti, paprieštarauti: Prieš jojo valią nepasispardysi Db.
10. paramstyti: Jų pirkelė iš visų šonų paspárdyta Trgn.
11. užkišti skląsčiu (duris): Kap tik sutema, tai jie duris ir paspárdo Lš.
pérsispardyti prk. prasibastyti kurį laiką: Aš tris dienas pársispardžiau to[je] vieto[je] KlvrŽ.
praspárdyti tr. NdŽ
1. praleisti laiką spardant: Futbolą praspárdyti NdŽ.
2. Ser spardant pramušti, prakapstyti kiaurai (pvz., paukščiai šiaudų stogą).
3. refl. praleisti kiek laiko spardantis (apie arklius).
4. refl. kurį laiką kojomis kapanotis (apie mažus vaikus).
5. refl. juok. kurį laiką šokti, prašokti.
prispárdyti
1. tr. M, Rtr, KŽ, Krš, Vkš spardant primušti: Jį primušė, prispárdė, visą sukruvino Krs.
2. refl. Ser ilgai spardytis.
suspárdyti tr. Rtr, KŽ
1. M, NdŽ, Grk, Km spardant sumušti: Tas kraugerys suspárdė mane J. Kad kitas [vyras], būt ją kojom suspárdęs, papylęs Klt. Suspárdyta galva ano Krž.
| refl.: Trečią naktį vėl atskrido karveliai ir sako: – Kada jaunieji važiuos iš bažnyčios, arkliai susispardys ir juos užmuš LTR(Brž).
ǁ spardant sudaužyti: Tiktai tiekš su batu, ka tą stalą suspárdė Jdr.
2. N, NdŽ sumindžioti, sutrypti: Suspárdyti kiemą K.
3. tinkamai minti pakojas (audžiant): Šiandien Gerda vis aprinka raštus, juos negerai suspardydama I.Simon. Reik pakojas mokėti suspárdyti Pvn. Suspárdytasis lamstytis (tokia audimo rūšis) Ggr.
ǁ minant pakojas išausti: Suspárdytas gražiai audeklas, ana mokėjo austi, i da kaip! Krš.
4. NdŽ, Krns spardantis, tvarsantis suvelti, sujaukti (patalynę).
| refl.: Tos plonos pirktos paklodės tai susispárdo – niekai Jrb.
5. NdŽ, Ser spardant sustumdyti, suvaryti, suridenti į krūvą
6. NdŽ, Šts, Skd prk. sutrankyti, sudaužyti (apie perkūną):
^ Kad tave devyni perkūnai suspardytų! LTR(Sln). Tegu jį perkūnai suspardo! rš.
7. NdŽ prk. sugilti, sukandžioti (apie vabzdžius): Benori pargelti ranka, kurią bitys suspárdė, t. y. sukapojo J. Mūso avį ka suspárdė [bitės], paliko be ausų Brs. Burna vapsų suspardyta Šts.
8. smarkiai suavėti, nudryžti: Jeigu par metus tesuspárdysi tik vienus burlečius, tai labai gerai Šmn.
9. suramstyti, paramstyti: Paimk kelius kuolus ir suspárdyk aną šiaudų krūvą Trgn. Paspirom suspárdė žardą Ktk.
užspárdyti tr. Rtr, NdŽ, KŽ; Ser spardant nugalabyti: Kaip pargriuvo, tai pradėjo spardyt, galėjo visai užspárdyt Krs.
| refl.: Užsispárdys tie arkliai DŽ1.

spárdyti, -o, -ė iter. spirti.
1. tr., intr. SD398, R, R46, MŽ, H158, Sut, I, N, K, M, Š, L, LL11,278, Rtr sudavinėti koja ar kojomis, smogti spyriais: Tada mane atsitęsė anys pirkion, kojom spárdydami Dglš. Hitlerininkai spárdė mani su kojims ir mušo su šautuvu Plšk. Žmogum nenori mane vadinti, niekin ir spardo lyg šunį kokį V.Kudir. Ašvienis bėgdamas spárdo su kojomis J. Bet ožiai … spárdo, ragais bado DP209.
| prk.: Tamsta jau numirsi, i paliksiu viena pati visų spárdoma (niekinama, skriaudžiama) Trk.
^ Bailų žmogų ir karvė spardo KrvP(Drsk). Kas tau darbo? – Niekas manę nespárdo (atsakoma atsikertant) Krs. Aš ne šuo, niekam nekandu, ale visi muni spardo (slenkstis) LTR(Vdk). Kai niekam nieko nedarau, ale visi muni spardo (kelias) LTR(Vdk).
| refl. H, R, R240, MŽ, I, N, K, L, Š, Rtr: Kai arklys spárdos, i an jį jau nedasglausk LKT352(JnšM). Svetimi arkliai, kitas naravistas, kitas jaunas yr, pasius spárdyties Trk. Pirmadėlė spárdos, tai supančiojo Dgp. Ana daugel pieno duoda, al spárdos LKT397(Asv). Milžinas pakilo, ėmė spardytis BsPIII24. Spardos su kojums LKT116(Žlp). Ko čia spárdais kap arklys?! Krkš. Bernai dūksta, spárdos kaip arkliai Jnš.
2. tr. Ser su koja mušinėti, varinėti: Nerami ta futbolininkų padermė. Ar bus vėtra, ar ne, lis lietus, ar nelis – vis tiek jie spardys kamuolį rš.
3. tr., intr. trypti, mindžioti: O kai užjosiu ant uošvės dvaro, spárdyk sierą žemelę JV155. Dėk rankas tavo krūvon ir spardyk (paraštėje stripinėk) tavo kojomis BBEz6,11.
| Pasiūsiu šįvakar naują paklodę – galėsit spárdyt [lovoje tvarsydamiesi] Jrb.
4. tr. Als, Šv, Grdm, Žeml audžiant mynioti (staklių pakojas): Su kojėms spárdėm pakojas, su rankoms muštuvus mušom – ir audėm Pln. Maža esu, nepasieku ausdama pakojų spárdyti Vkš.
| refl.: Audė ir audė, spárdės po stakles Krš.
5. gilti, kąsti (apie vabzdžius): Širšūnai, bitys spárdo, t. y. kanda J. Bitys nu visų pusių piktesniai ją spardė S.Dauk.
6. tr. spaudyti: [Kęstutis] auksines kilpas su pentinais spardė, o žirgs padkavoms šuoliais žemes ardė JV295.
7. intr. prk. trankyti, daužyti (apie perkūniją): Ale perkūnija kokia buvo, mylėk Dieve, kaip spárdė! Ob.
| refl. Pnd, Slm: Perkūnija dideliai pradeda spárdyties Pp. Eik, griaustinis spárdos – kursi ugnį?! Nori, kad gryčią uždegtų! Žml. Parsinešusios [Devintinių šakeles] namo, kamšo po pastoges, kad perkūnas nesispardytų LMD(Sln). Graustinė gruma, bilda, spardos, drumzdžias, rodos, teip tolie Žem. Perkūnai spardėsi it išpenėti nesuvaldomi arkliai M.Valanč.
8. refl. Q636, LKT89(End), Lk, Trk, Jrb, Slm, Mžš judinti kojas, kepestuoti, kebernotis, kabaruotis: Užvirtęs arklys tarp lysvių spárdos, liki ateis prikelti J. Vaikelis iš džiaugsmo kojytėmis spardėsi J.Balč. Grambuolys ėmė spardytis rankoje rš. Spardosi kaip kariamas LTR(Rm). Gyvulys spárdos, kai dvesia An.
^ Visada prieš galą spárdos An. Juo dvesia, juo spardos LTsV129.
ǁ daužytis, blaškytis: Svetimieji vaikai apalpsta ir spardosi apkalimuosu savo BBPs18,46. Spardos tavo širdis ir kuo didžiausiai baidos brš.
ǁ refl. prk. vargti, stengiantis šiaip taip gyventi: Sunku bespárdyties ir tam žmogeliuo Akm. Jis mieste sėdės ir girsnos su draugais, o tu čia, sene, numie spárdykis i dvėsk Skdv.
9. refl. juok. šokti: Motynele, ar neleistumi mums pašokti? Aš turiu skripyčias. – Ta atsakė: – Nu gerai, spardykiatės! M.Valanč. Visi vyrai, o ta viena spárdos po kvelbonus (su plačiu sijonu) Lkv.
10. dvėsti, baigtis: Tas žąsytis jau spárdos Šll. Paguldyk tę, tegu spárdose Jrb.
11. priešintis, nesutikti, kratytis, spyriotis, ožiuotis: Regis, nėra ko labai jau ir spárdyties, kai kviečia Užp. Tamsta nenori imt sūrio, spárdais, o kiti patys pasiima Btg. Pirma spárdės, o dabar jau nieko nesako Klt. Mislyji, kad aš spárdaus nuo jo! Skr. Nesispárdyk daug, važiuosi kaip didelė! Grz. Spárdos lig smerčio, nesako Klk. Aršusis, matai, buvo besispardąs, nenorėdamas mokėti Romanui donies už užlaikymą Algimanto V.Piet. Ogi Antanėlis užrašė man savo dalį… Spardėsi, muistėsi, o užrašė… J.Balt.
12. intr. piktai atsakinėti, niurzgėti: Murmu, vamburoju, spardau SD19.
◊ prieš ãkstiną (ãkstinus, akštiną SE22) spárdyti; VlnE142, B; prieš ãkstinį spárdytis priešintis: Sunku tau bus prieš akstiną spardyti BBApD26,14, BtApD26,14. Nepiga tau spardyt prieš akstinus Ch1ApD9,5. Bet noprosnai ir jie prieš akstinį spardosi Kel1881,242.
žemès spárdyti pykti, niršti: Pamėgink ką pasakyti – žemès spárdo Trk.
apspárdyti tr.
1. Š, Rtr, Ser smogiant kojomis apmušti, apdaužyti: Ponas apspardė baudžiauninką rš. Reikėjo ne tiek aną apspárdyti už tą kriokavimą, už tą vagystę Trk.
2. KŽ apkapstyti, aprausti užpakalinėmis kojomis: Šuo apspárdęs kupstą palieka J.
3. refl. apsimindžioti: Dirbėjai apsispardo iš netyčių rš.
4. prk. apvaikščioti, išvaikščioti: E! Visus rajonus aš ėsu apspárdęs Jrb.
atspárdyti Š, Rtr, NdŽ, KŽ; SD217, Sut, N
1. intr. duoti atgal spyrį spardančiam: Arklys atspárdys, jei tu spirsi jam, jei kas jį spardytum J.
| refl. Ser.
2. tr. LVI194, Ser spardant nublokšti šalin, pašalinti: Atspárdyk tuos grumstus nuo pasienio, nuo tako Skr.
3. tr. spardant atvaryti kur: Radęs rato stipiną, išlėkusį kely, atspárdai (atspardyk) kojom net namo – išnyks prūsokai (priet.) Švnč.
4. tr. minant staklių pakojas, atausti: Norint langeliais atausti, atspardoma (ataudžiama) nyčių pakojas surišant taip: abi kraštines ir abi vidurines vieną su kita rš.
5. refl. prk. imti priešgyniauti: Intuko mielas ir atsispardė Ba5Moz32,15.
6. refl. prk. ateiti, atvykti: Dėdė atsispárdė pas mum Lnkv.
įspárdyti
1. tr. Š, Rtr, KŽ spardant įvaryti: Jis geriausia futbolą įspárdo Rmš.
2. tr. kojomis apdaužyti: Vaiką įmušė, įspárdė Dkš.
3. refl. LL208, Rtr, KŽ spardantis įšėlti.
4. refl. prk. iškilti: Ana vištelė, tik par pažintes tiek aukštai įsispárdė Krš.
išspárdyti tr. NdŽ
1. K, BzF174, Rtr spardant išvaryti: Visi šeimyniečiai i išspárdė marčią iš pirkios Prng.
2. Š spardant pašalinti iš vietos, išdaužti: Vinys buvo po nagais kalamos, dantys batuotomis kojomis iš burnos išspardomi Pt. Ei, kad aš būčiau mandri mergytė, aš išspardyčiau grind[os] akmenužius KlvD115.
^ Neiššaudyk parako į žvirblius, kad zuikiai akis neišspárdytų Erž.
3. spardant apdaužyti: Vaikis išspárdė subinę tai paleistuvei Krš.
4. BM401(Slnt), Krš spardant išmindyti, ištrypti: Sulindo karvės į daržą, burokų ne tiek suėdė, kiek išspárdė Vkš. Tę jie šoko, išspárdė visą kiemą Plv. Taip supykęs, kad kuo žemės neišspardęs Žem.
5. Sd, Všv spardant išžarstyti, išsklaidyti, iškapstyti: Ji buvo tuos obuolius išspárdžius į šalis Vlkv. Velnias pečiuj išspardė ugnį ir sudegino namą LTR(Auk).
^ Kielė išspardo ledą VP25. Pilnas staldas raudonų arklių, vienas juodas įejęs išspárdo (anglys ir žarsteklis) Prk.
6. Lž išminti staklių pakojas audžiant: Audėjos visokius moka raštus išspárdyti Šts. Tus visus išsiraitymus reik išspárdyti Žeml.
7. refl. KŽ kurį laiką spardytis: Arkliai visą naktį išsispárdė, išžvingavo Š.
8. refl. Rtr, Š, KŽ spardantis išlįsti, išsikapanoti: [Kūdikis] išsispardo iš vystyklų ir ima žaisti su savo kojytėmis I.Simon.
| prk.: Susiedeli, kaip beišsispárdei nu smerčio? Dr.
9. refl. tr. kratant nusiauti (batus): Įejo į kambarį, batelius išsispárdė i sėda Pln.
nuspárdyti tr.
1. spardant pašalinti iš vietos, nudaužyti: Kumelys nuspardė šulnio ritinius LTR(Rk). Abygaliai klojimo kurtiniai gužučių nuspárdyti LKKIX51.
2. spardant nužerti šalin: Akmenis nuspárdė nuo tako DŽ1. Vaikai nemoka bulvių kast: kojom nuspárdo, ir baigta Pnm.
3. spardant apdaužyti, apgadinti, pažeisti: Avys blauzdas nuspárdė Skr. Žebrė labai sena, su ėriukų nuspardyta nugara rš. Apsivilkusi ji storu raštuotu pakuliniu nuspardyta apačia J.Balt.
4. spardant nugalabyti, užspardyti: Ji pati jau tą vaiką turbūt nuspárdė – gulia negyvas, i gana Jrb. Tikėjosi karaliūnienė, jog arkliai jos vaiką nuspardys (ps.) rš.
5. spardant numindžioti, nutrypti: Nuspardžiau kiemelį bėru žirgeliu, pravirkdžiau mergelę pirmu žodeliu KlvD185.
6. NdŽ, Klp numesti kojomis (apklotą): Aš kai nubundu, kaldrą nuspárdau nuspárdau Mžš.
| refl. tr., intr. NdŽ, KŽ: Vaikai nusispardę begulį, apklostyk Šts. Kaldrą reik pririšti pry lovelės šonų, kad vaikas miegodamas nenusispardytų Vkš. Patalus nusispárdyti K. Apklok jį kaip nori, o jis vis kap grybas – nuogas, nusispárdęs miega Alvt.
7. kratant nusiauti: Nuspárdė kamašus nuo kojų i guli Klt.
| refl. tr.: Nenusispárdyk klumpių, dar reiks į klėtę eiti Užv. Vaitas, apsipašiojęs ūsus, nusispardęs kojas, įėjo pas poną rš.
8. prk. trankant nudaužyti (apie griaustinį): Buvo toks žymus ąžuolas, žaibų nuspardytas, ugniakurų išdegintas P.Cvir.
9. nudvėsti, nusibaigti: Mano kaimyno arklys šią naktį nusispárdė Klp. Mūsų žalmargelė nusispárdė Kl. Jų paskutinė kiaulė nusispárdė Ktk.
10. numirti, nusibaigti: Gyveni, žmogus, lig nusispárdysi Pnm. Ir aš nebekoks, gal greit nusispárdyt reiks Rz. Vienas jau nuo tos naminės nusispárdė Gs. Gajus daiktas boba – vyras būtų nusispárdęs Pc.
11. refl. nubėgti šokuojant: Arkliukas … nusispardė paskui zuikių ir dingo BsPII17.
◊ kójomis nuspárdomas lengvai atliekamas, padaromas: Mūso darbai kójoms nuspárdomi, nepavargstas Šts.
paspárdyti tr. NdŽ
1. kiek padaužyti spardant: Akvilė paspardė staktą ir nuėjo prie virtuvės lango J.Avyž.
2. KŽ kojomis kiek pavarinėti: Vaikai išėjo sviedinio paspárdyti DŽ1.
3. refl. KŽ bėgant, šokant pakiloti, pakraipyti kojas: Anie pasispárdydami šoka keistą šokį J. Vis pasispardydamas jis skrido su Tautrimyte per kambarį I.Simon. Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius J.Bil. Velnias labai nusigando ir pasispardydamas išbėgo iš ąžuolo LTR(Km). Kojalės, bėgot bėgot pasispardydamos (sako lapė savo kojoms) S.Dauk.
| prk.: Vėjas per laukus švilpino pasispardydamas (smarkiai) Žem. Tos dienos lekia pasispárdydamos (labai greitai), kad nė nepajutom, kai atėjo pavasaris Kair. Kai sėda valgyt, tai kąsniai lekia pasispárdydami Sml.
4. žr. išspardyti 5: Oi pyko pyko jaunas bernelis in jaunosios mergelės: paspárdė viedrus, palaužė nėšius, patąsė pasaitelius (d.) Švnč.
5. refl. juok. pašokti (šokį): Tai eiki dabar pasispardyti. – Kad nemoku. – Bene reikia mokytis šokti! LzP. Jau norėjau palikti ir mergelėms kokią valandą pačirpinti, tegul būtų nors vienos pačios pasispardžiusios Vaižg.
6. refl. dvesiant patrukčioti, patimpčioti kojomis: Gaidys pasispárdė ir krito negyvas NdŽ. Pasispárdė, ir galas Ar.
7. refl. smarkiai suspurdėti, pasimuistyti: Smuklininkas pasispardė, ištrūko, pagriebęs ugnį metė į plėšikus ir nubėgo į smuklę LTR(Žal). Pasispárdė veršis, lėkė nulėkė, i gaudyk Krš. Velnias tik pasispardė, suprunkštė ir dingo LTR(Dg). Žvirblis pasispardė, plunksnas susiglostė, nulėkė pas strazdą klaustis strazdienės KlpD3.
| prk.: Kovo mėnesį šaltis pasispardė Dkš.
8. refl. šnek. paskubėti ką daryti: Pasispárdyk šieną kraut, jau nebetoli lietus PnmR. Pasispárdau – i jau Kuršėnūse Krš.
9. refl. prk. pasispyrioti, paprieštarauti: Prieš jojo valią nepasispardysi Db.
10. paramstyti: Jų pirkelė iš visų šonų paspárdyta Trgn.
11. užkišti skląsčiu (duris): Kap tik sutema, tai jie duris ir paspárdo Lš.
pérsispardyti prk. prasibastyti kurį laiką: Aš tris dienas pársispardžiau to[je] vieto[je] KlvrŽ.
praspárdyti tr. NdŽ
1. praleisti laiką spardant: Futbolą praspárdyti NdŽ.
2. Ser spardant pramušti, prakapstyti kiaurai (pvz., paukščiai šiaudų stogą).
3. refl. praleisti kiek laiko spardantis (apie arklius).
4. refl. kurį laiką kojomis kapanotis (apie mažus vaikus).
5. refl. juok. kurį laiką šokti, prašokti.
prispárdyti
1. tr. M, Rtr, KŽ, Krš, Vkš spardant primušti: Jį primušė, prispárdė, visą sukruvino Krs.
2. refl. Ser ilgai spardytis.
suspárdyti tr. Rtr, KŽ
1. M, NdŽ, Grk, Km spardant sumušti: Tas kraugerys suspárdė mane J. Kad kitas [vyras], būt ją kojom suspárdęs, papylęs Klt. Suspárdyta galva ano Krž.
| refl.: Trečią naktį vėl atskrido karveliai ir sako: – Kada jaunieji važiuos iš bažnyčios, arkliai susispardys ir juos užmuš LTR(Brž).
ǁ spardant sudaužyti: Tiktai tiekš su batu, ka tą stalą suspárdė Jdr.
2. N, NdŽ sumindžioti, sutrypti: Suspárdyti kiemą K.
3. tinkamai minti pakojas (audžiant): Šiandien Gerda vis aprinka raštus, juos negerai suspardydama I.Simon. Reik pakojas mokėti suspárdyti Pvn. Suspárdytasis lamstytis (tokia audimo rūšis) Ggr.
ǁ minant pakojas išausti: Suspárdytas gražiai audeklas, ana mokėjo austi, i da kaip! Krš.
4. NdŽ, Krns spardantis, tvarsantis suvelti, sujaukti (patalynę).
| refl.: Tos plonos pirktos paklodės tai susispárdo – niekai Jrb.
5. NdŽ, Ser spardant sustumdyti, suvaryti, suridenti į krūvą
6. NdŽ, Šts, Skd prk. sutrankyti, sudaužyti (apie perkūną):
^ Kad tave devyni perkūnai suspardytų! LTR(Sln). Tegu jį perkūnai suspardo! rš.
7. NdŽ prk. sugilti, sukandžioti (apie vabzdžius): Benori pargelti ranka, kurią bitys suspárdė, t. y. sukapojo J. Mūso avį ka suspárdė [bitės], paliko be ausų Brs. Burna vapsų suspardyta Šts.
8. smarkiai suavėti, nudryžti: Jeigu par metus tesuspárdysi tik vienus burlečius, tai labai gerai Šmn.
9. suramstyti, paramstyti: Paimk kelius kuolus ir suspárdyk aną šiaudų krūvą Trgn. Paspirom suspárdė žardą Ktk.
užspárdyti tr. Rtr, NdŽ, KŽ; Ser spardant nugalabyti: Kaip pargriuvo, tai pradėjo spardyt, galėjo visai užspárdyt Krs.
| refl.: Užsispárdys tie arkliai DŽ1.

ráuti, -na (-ja K; SD328, R, N, Sut), róvė
1. tr. R, I, KBII148, Smal, Dv, Kt traukti, plėšti iš šaknų: Ráuja žoles Srd. Nėr kas ráuna: visos žolės jau išravėtos Sv. Aš róviau žoles pakrūmė[je] LKT88(Vž). Tai žolę ráunu, tai mazgoju – darbo yra Antr. Notrynes pavasario čėse ráus, virs Lnk. Reikėtų jau ir linai pradėti rauti J.Jabl. Pačias, kaip reik, linų raut guikite greitai K.Donel. Linus ráuna iš žemės Šlčn. Jau reikia eit ráut – linai ráunami Žml. Linus raudami̇̀ (raunant), lijos lietus Zt. Kai linų laiškas krinta, linus reikia ráut Jrb. Greit linai bus ráuti Pln. Už poros savaičių bus rautini̇̀ linai Skdv. Pakaitį kas tau beduos linų raunamúoju metu – vėl išbėgsi linų ráuti Sd. Pasisodinsim medelių rudenį, kai bus raunamas laikas Ėr. Grikius rankom ráudavom Antr. Pagada kad nudegino, žmonės rautè róvė miežiukus Vlkj. Kartais avižos neuždera, reikia avižas ráut, ne pjaut Kls. Sviets rugelius pjaute pjauna, vedu raute raunam LTR(Krtn). Išejo marti su sena uošvėne pupų ráuti Žd. Susispaud[žia] žirniai, i[r] mašina ráuja Erž. Vasarojų nuvalius, pradėsma daržus ráuti, bulbes kasti Gd. Burokus róviau, parvargau – i ligos Mžš. Ráuna iš pastiklių (iš šiltadaržio) griežčius i sodina po laukus Pb. Ana tas ruputes kožną dieną ráuna KlbX126(Krtn). Mes vakar čia róvėm bulves, pri mūso čia su talka Dr. Nuo Raulyno pradeda bulves ráut Dkš. A cibulių da neráunat? Ob. Šunagrybių niekas neráudavo Švd. Trumpa, stora – grybų raut, aukšta, laiba – riešutaut (d.) Vlkv. Ejo mergos grybų rautie LTR(Lš). Žydžia kasmet [obelis], obuolių nėra – musėjom ráut Krns. Sakė, reiks ráut visas sodas – džiūsta Kls. Karves ganiau, kerus róviau Varn. Idant ertes, raudami kūkalius, neišrautumbite ir kviečių su jais drauge DP85. Volungė šaukia: eikit, vyrai, grybų raut, senos bobos, kukoraut Prk. Tai ji kukavo, ta raiba gegelė, ráujant žalius linelius JD558. Tu mane rasi linų laukužėly linelius beráujančią JV788. Per šilelį jojau, šile žolę roviau, vidury šilelio žirgelį pašėriau LTR(Auk). Oi eisam eisam mes, trys sesytės, į žalią lauką linukus rauti LTR(Rmč).
| prk.: Ir drąsiai šaknis neteisingas rauni, da drąsiau naujus mokslo žiedus krauni A.Baran.
^ Ropę ráuk, kada ráujasi Plv. Po laiko jau grybai rauti Dr. Nusibodo aust, kai blogas ridikas raut Švnč. Tu eisi į Šikutes pri Didino kūlių rauti, spilgų krauti, bet ne į gimnaziją! Dr.
rautinai̇̃ adv.: Dalgelio nepapustęs, nepapjausi, žalią žolelę rautinai išrausi Grz.
| refl. Plv.
ǁ pešti iš kūno: Rauti, draskyti plaukus I. Tu rauji čiupryną, o aš rauju linus J. Plaukus ráuna ir riša pas obelį ažu kočiukų Dv. Kap šukavo galvelę, róvė gelsvus plaukelius DrskD212. Močeka ėmė plaukus raut nuo galvos LTR(Dv). Ráut dantį turėjau Dv.
ǁ traukti, tempti (iš krūvos): Ale žiūri – išeina iš girios vilkų daugiau kaip penkiosdešimts! Atėjo tie vilkai, sustojo apie tą kūgį – ir raut dantimi šiaudus BsPIV284.
2. naikinti: Rauti negeroves sp. Vokiečių laikais lietuviškumą pradėjo ráuti lauku Pgg. Kai aš tik pradėjau svietą pažyt, tai ėmiau caro valdžią iš šaknų ráut (kovojau, kad ji būtų nuversta) Plv.
3. sunkiai nešti, vilkti, tempti: Ką tu čia teip šitam maiše ráuni? Trgn. Senelė rauna maišą net persikreipdama Rod. Kad ráuna, tai ráuna ne palig savę (per sunkiai neša) Sld. Jis ten eina ir viską ráuna Nmn. Arklys ledva ráuna prieš kalną Lš. Arkliai vos ráuna, ir dar aš sėsiuos an kalados! Lp.
| Pošaltą tokią dieną ejova piningų rauti (kasti) Dr.
^ Nėra kas pjauna, yra kas iš aruodo rauna TŽIII386. Rauna kai velnias mešką Švnč.
4. greitai bėgti, važiuoti: Kai róvėm visi namo! Alk. Aš kai róviau per girią! Plv. Kur ráuni tep smarkiai? Grl. Kap dav[ė] lazda, tai ráuna kap pamazgytas namo Arm. Velnias, bra, an pečių užsidėjo kumelę i rauna aplink ežerą Švnč. Negaišuok, o ráuk! Snt. Ka[d] róvė su ta mašina, tik sudundė́[jo] žemė, i viskas Jnk. Róvė pro mus mašinos Dglš.
| refl.: Kovos būrys skubėjo priešo link. Mašinos rovės vieškeliu tolyn T.Tilv. Ir kad róvės greit jis į kambarį! Vlkv. Eržilas atsistojo piestu ir rovėsi kaip žaibas pirmyn rš.
ǁ refl. veržtis: Kur ráunies, vis tiek nebepareisi [į autobusą] Skdt. Arklys pradėjo ráuties iš tvarto Dglš. Vanduo per viršų ima ráutis Lš.
| Pradžiugusi širdis raunasi iš kūno rš.
5. refl. šnek. klimpti: Ráunas valig stabulių ratai, vežimas atsakantis Ktk. Ratai pievon ráunas Trgn.
6. tr. šnek. mušti, pešti: Kaipgi jį sugavę, žydai mušė, róvė JD592.
| refl.: Tu tik pažiūrėk, kap tos katės ráunasi Šil. Šunys tarp savęs pradėjo ráutis Skdv. Eina toliau, rado du varnu raujanties ant kaulo kumelės BsPIII192. I žiūri ans, ka[d] pešas du žvirbliai, ali teip raunas, ka[d] plunksnos dulka LTR(Žg). Kada tik jiedu susieina, tuoj pradeda ráutis Krp. Baisu ir juokinga būdavo, kai klausytojai turgavietėje pasidalydavo į dvi dalis ir pradėdavo rautis V.Mont. Turi pešties, su visais ráuties Pgg. Bernai susikibę ráunasi (imasi, galynėjasi), net žemė dreba Jnš.
ǁ refl. kovoti, kariauti: Rovės stipriai po Liepoja, net dangus užjuodavo Šts.
ǁ refl. ginčytis: Ráujasi ráujasi kap katinai Gs.
7. refl. šnek. smarkiai dirbti, glėbuotis: Jis daba[r] su rugiais ráunas Jnš. Amžinai rautis su karvėmis Basiuliškių tvartuose jam buvo įsiėdę iki panagių rš.
8. gerti, mesti (alkoholinius gėrimus): Aš tai visai mažai gėriau, o jūs tik rovėt ir rovėt Ut. Rauk dar vieną, kad tinka V.Krėv. Visi buvom po burną rovę Šts. Ráuk dar vieną stiklą Grž. Ráudavom vynelį kur sulindę Mžš.
◊ balà (bi̇́esas, devyni̇̀ šùnes, dievai̇̃, giltinė̃, juõkas, kélmas, mãras, vélnias) ráuna apie pražuvimą, išnykimą, galą: Bus gerai, bala pono neraus rš. Ar kas yra kada matęs, kad biesas savo vaiką rautų! S.Čiurl. Kad jį devyni̇̀ šùnes raũtų ir pasigavę visus kutus nurautų! Mrj. Tegu juos dievai rauja, tuos mokesčius ir policininkus! rš. Katrės neraus giltinė, bet tas vaikas galėjo nusigąsti Žem. Kunegas Palubinskis, matydamas, tą karalių giltinei rovus, nustosiąs mažne jau įgytos vyskupystės, norėjo kuo greičiau pats į Rymą pašarpuoti M.Valanč. Raus tavi giltinė S.Dauk, VP39. Giltinė savo vaiko neraus Tsk(ž.). Pardaug drąsį rauna giltinė VP36. Tegu jį juokas rauna! Tiek tos bėdos Ldvn. Neraus kelmas taip greit: ko lakstei kaip padūkus – būtumei nesusirgus! rš. Tegul maras jus, prakeikti, nuo žemelės rauja! S.Nėr. Tave, žalty, nė vélnias neráus! Trk. Velniai̇̃ ráutų tokį vyrą! Jnš. Tegu mane velnias rauna, jeigu aš nesu jūsų draugas! V.Myk-Put. Šiandien velnias nerovė, neraus ir toliau rš. Laukuo yra šalta, rodos, kad tujau velnias raus LTR(Krt). Vélnias ráuna visus! Pvn. Tegu velniai̇̃ ráuna! KlbII6(Lkm). Neráus vélnias pijoko! Pln. Jei Dievo tarnas atsisako prisiekti Viešpaties vardu, kad sakys tiesą ir vien tiesą, – tai jau velnias rauna tokį liudijimą! rš. Velnias jus rautų, kokios jūs gražios stepės!.. rš. Velniai rautų, apie tai verta pagalvoti! J.Marcin. Duosu į kailį, ka vél[nia]s tave ráus! Slnt.
baravỹką ráuti Prk toks žaidimas.
gãlas ráuna (kur) apie nerimstantį: Kur tu karies, kur tave dabar gãlas ráuna?! Mrk.
iš savę̃s ráuti sunkiai alsuoti: Jis, tas ligonis, tep sunkiai kvėpuoja, tik iš savę̃s ráuna Vlkv.
kaltū̃ną nuo galvõs ráuti varginti, kamuoti: Vyro tėvai ėmė man kaltū̃ną nuo galvõs ráut: ką darau, vis blogai ir blogai Rš.
kanãpę ráuti toks lietuvių šokis: Eikš, sesyte, padėk ma[n] kanapę rauti J.Jabl.
pláukus [nuo galvõs] ráuti[s] labai sielvartauti: Močia plaukus rovėsi, iš galvos ko neišėjo J.Paukš. Motina pláukus nuo galvõs róvės, kap papamušė vaikus LKKXIII133(Grv). Gali pláukus ráuties, galvą į sieną duoti – a padės? Rdn. Baltas rankas laužė, gelsvus plaukus rovė V.Krėv.
ramùlį ráuti peštis, ginčytis: Rauna ramulį, ir gana Švnč.
ráuk tavè devýnios prasmek (keikiant): Rauk tave devynios, tokią raganą! K.Bor.
ridi̇̀ką ráuti
1. toks jaunuomenės žaidimas: Senovėj, būdavo, susrenka bernai ir mergos vienon trobon sodžiuose raut ridiką LTR(Lp).
2. pyktis, bartis: Ráuna ridi̇̀ką, ir gana Str. Oi ráusit dar jūs ridi̇̀ką! Alk. Nespė[ja] suseiti – tuoj ridiką ir rauja Gs.

šuni̇̀ms šė́ko ráuti Vv niekus dirbti, nerimtai elgtis: Sūnų leidom į mokslus, ir nuėjo šunim šėko raut Ėr. Eik šunim šėko rauti (sakoma nesugebančiam paprasto darbo) LTR.
vélnias vélnį raũs (ráus Kal) bus baisu: Vel[nia]s velnį raus tame kare Šts.
apráuti tr.; N
1. kiek išplėšti, ištraukti iš šaknų: Didumą apróviau žolių J. Kad, koc atpuldama nuo darbo, aprautum žoles iš darželio Srv. Reikia žolė apráuti Dv. Samanas aprauju SD145.
ǁ kiek apipešioti, apipešti: Kap bobos ima skautis až kasų ir aprauna kasas – žuksme (saujoje) ir turisi Lz. Ita jam gerai plaukus apróvė, tada aprimo Grv. Ka[d] apróvė jai plaukus, padėjo: biškį liovės [išdykauti] Rd. Už blogo bernelio prapuolėm – aprovė rūsą kaselę, apmušė baltą burnelę Aru8(Grv).
ǁ apskinti: Vaikai svogūnus apróvė Pls.
2. aplenkti raunant: Elena mane apróvė vienu pėdu Ds. Ji mane penkiais pėdais aprovė TŽIV680.
3. apdraskyti, apkandžioti: Vortujau gyvulius, tai atė[jo] vilkas, apróvė telyčią Str.
4. apmušti, apipešti: Tas gaidžiukas tuoj puolęs ant tos vištos, aprovęs LTR(Sln).
| refl.: Jei tik gerai apsiraũs, tai dar jie ir į teismą pasiduos Skr.
paapráuti (dial.) tr. nurauti: Pavasarį imsim gėlių visokių, nueisim ir itą žolę paapráusim Lz.
atráuti
1. žr. išrauti 1: Iš žemės atróviau medį su šaknimis J. Atróvė krūmus ir pasėjo linus Šts.
ǁ išpešti iš kūno: Rudenį bitės bubinam (tranams) sparnus atráuna, kojas atráuna Kkl.
ǁ refl. tr. nusiskinti: Būdavo alyvinių gražų, tai atsiráunu Lkm.
ǁ prk. nudaužti, nuskelti: Kaip davė mano naman, tai atróvė šitą galą JnšM.
2. tr. Š padaryti tarpą raunant: Atraukit linus nuo kelio, o kaip mėšlus veš, tai išmindys labai Brs. Atráuk linus, kad galėtum pravažiuot Ds.
3. tr. atidirbti rovimu:
^ Kap dar neatduosiu, tai po smerti grikiais atráusiu Drsk.
atrautinai̇̃ adv.: Talkos buvo kviečiamos savitarpio pagalbos principu, t. y. atrautinai, ir samdant rovėjas už pinigus rš.
| refl.
atsirautinai̇̃ adv.: Atsirautinai̇̃ liuobam eiti i rauti Krtn. Eisam atsirautinai̇̃, anie ateis pas mūso, mes eisam kitur rauti [linų] Vž.
4. tr. baigti rovimą: Atrautos mūsų dienos (sako linus rovusios kaimo merginos, išeidamos į miestą) Ėr.
5. refl. įvargti raunant: Tiek linų šiemet prisėjo, kad ir rankos atsiróvė beraunant Jž.
6. sunkiai atnešti, atgabenti: Sunkus maišas, led aš jį čia nuo kluono atróviau Alv. Katė atróv[ė] kačiukuo pelę Grv. Pilną viedrą [v]andenio atróvė Krd. Maišan, da až pečių – ir atráusi Trgn. Man ir atraus traktoriuku medžius namo Krd.
7. intr. šnek. greitai atbėgti: Pamatėm, kad anas atráuna par laukus, kojas paraitęs Ds. Kas te vieškeliu atráuna teip smagiai? Dgl.
įráuti tr.
1. išpešus iš šaknų, įdėti, įsprausti: Linų kuškis įráutas į tarpą, i negaliama išimti Prk. Kašelytėn inrovė bil žolės ir nunešė seneliui LTR(Slk).
2. nurauti tam tikrą kiekį, tarpą: Nė pusės tiek neįróvė tos, kur dešimt rovė, kiek tos penkios įróvė [linų] Rm. Tik pusėn šniūro teįróvėm Š.
3. Š pajėgti pešti iš šaknų: Žemė įdžiūvus, linai neįraunami̇̀ Mrj.
4. refl. įsitraukti į rovimą: Iš pradžių nemokėjau linų rauti, bet kai insiróviau, tai pasirodė nesunku esama Š.
5. refl. raunant įeiti: Kurgi įsiróvei mano baran Š.
6. refl. šnek. įklimpti: Insróvė ragutės sniegan Strn. Mašina insróvė purvan Gdr. Ratai teip insróvė purvan, kad ir arklys neišveža Ds.
7. šnek. sunkiai įkelti: Tik tik inróvėm akmenį ratuos Trgn.
išráuti
1. tr. R45, Sut, K, Š, BŽ80 ištraukti, išpešti iš šaknų: Ištraukiu, išrauju SD418. Velėna su veja ižrauta SD39. Kiek audrų per Lietuvą nuslinko, su šaknim išraudamos medžius S.Nėr. Abu sausu ąžuolu išróvė KlbIII7(Lkm). Kab išverčia, išráuna vėjas medžiagą, tai šaknys viršun Šlčn. Vėtra buvo, išróvė medžius iš šaknių Vvr. Reikia išráutie žolė, kad linai čysti būtų Aps. Daigus išróviau prieš lietų, bet nesuspėjau pasodint Glv. Šitas aguonas reikia išráut iš uogų LKT313(Ob). O jis tačiau nelieptų išráut kūkalių tarnamus saviemus, idant neišrautų̃ ir kviečių DP83. Bet jis tarė: Ne, kad raudami kūkalius neišrautumbite su jais ir kviečių Ch1Mt13,29. Grybą jei jau pamatei, tai jis daugiau neauga – reikia jį išrauti LTR(Rs). Visas bulbas išknisė, išróvė [šernai] Klt.
| prk.: Karas išrovė ne vieną vyrą rš. Taip greit, kai ráute išróvė žmogų (greit mirė) Skr. Beširdė giltinė jį (Jaunių) išróvė iš mūsų tarpo K.Būg. Ir priešai jį tuojau išrovė, kaip vėtra jauną medį rauja V.Mont. Kap išróvė vyrus smertis! Dsn.
^ Ką žmonės pasėja, velnias visa išrauja LTR(Vrn). Didelis medis sunku išrauti, didelę skolą sunku atgauti KrvP(Ant). Už pavogtą obuolį jei tėvs vaiko nebaus, tai ir medį iš šaknų vaiks užaugęs išraus rš.
| refl. tr., intr. H158, Sut, K: Kažin ar obelė prigis – didelė išsiróvė Ėr. Pažeisti augalai džiūsta, lengvai išsirauna iš dirvos rš. Išsiróvė po vieną ropę [piemenys] Krp. Ateina kažin koks žmogus, išsirovęs beržą LTR(Kp). No kam mum reik[ia] tų kirvių – mes išsirausim medį ir parsinešim BsPIV142.
ǁ ištraukti, išplėšti iš kūno: Mano dantes šitie išráuta seniai Gdr. Kai griučkas išróvė tas [dantų] šaknis Jrb. Jis pagyrė mane, liepė negyvą dramblį vakare parvilkti namo ir išrauti jo iltis J.Balč. Plauką išráuna ir žino, ar grybelis Erž. Gaidžio uodegos pusė išráuta – vanagas bus užpuolęs Jrb. Skruzdė išrovė sau šlaunį LTI61(Bs). Ji moka išrauti jam gylį Blv. Kad arklys turi kaltūną, tai svetimas žmogus turi išraut tris plaukus ir, nunešęs ant bėgančio vandens, paleist LTR(Auk).
| Uogelėse neišráusi ūsų, tai ir uogų nebus Smal.
^ Iš delno plauko neišrausi LTR(Brt, Rz).
| refl. tr. N.
2. tr. išplėšti ką įstatyta: Samsonas, to neveizėdamas, išrovė su visais štulpais vartus M.Valanč.
| Jau vėl guzikus išróvei [iš palto] Švnč.
ǁ sunkiai išimti, ištraukti: Keršis vargais negalais išrovė iš žemės vieną, paskui kitą koją J.Avyž.
| refl. tr.: Anas, plytą išsirovęs, sviedė tą velnią TDrIV254(Ck). Vieną, kur mažesnį [akmenį] išsiroviau ir įsidėjau į vežimą S.Čiurl.
ǁ greit, smarkiai ištraukti: Jis išrovė iš kišenės ginklą ir nusitaikė į priešakinį mašinos stiklą J.Avyž.
3. tr. nurauti tam tikrą plotą: Ana jau išróvė linus Zt. Jie niekad neišraũs gručkų Brt. Kad linų barą tiesiai išrausi – ištekėsi LTR(Šmn).
4. tr. rauti tam tikrą laiką: Visą savaitę išróviau pas kaimyną linus Š.
5. tr. prk. išnaikinti: Iš šaknių neišraujamas N. Išrauju SD413. Su šaknimis turi būti išrauti iš mūsų gyvenimo kenksmingi piktybiniai kritikos užgniaužimo, o tuo labiau kerštavimo už kritiką reiškiniai sp. Jaunikaitis žada tos meilės atsižadėti, išrauti ją iš savo krūtinės J.Bil. Proletarinės revoliucijos idėjų niekas nesugebėjo išrauti iš darbo žmonių širdžių (sov.) rš. Vai aš tau pyktį ir pasiutimą su šaknimis išrausiu Dkš.
| refl.: Varnai išskrido, i lizdas išsiróvė Šd.
6. tr. šnek. išgraužti, išnešti: Kad išróvė ratai vėžas! Ds. Išróvė [vanduo] toliau upę Dglš. Te (upėje) buvo duobė išráuta didžiulė Pb. Čia pavasarį vanduo gilius ravus išráuna Lš.
7. tr. šnek. sunkiai išvilkti, ištempti: Led led išróvė arkliai [vežimą] Lp. Kai ažvažiavau per brastą, tai tik išróvė arklys Trgn. Amerikoniukas pakilo ir abiejomis rankomis išrovė būsimąjį žentą iš vežimo P.Cvir. Neverk, – baido jį Alena: – išgirs laumė, išraus tave už plaukų per kaminą V.Krėv.
| Kas metai neišvežam i neišvežam [mėšlo], tik iš tvarto išráunam (išmėžiame) Str.
| prk.: Inej[o] svirnan ir išróvė (išgabeno, išvogė) visa Mrc.
ǁ refl. išsiveržti: Dovydonis tūptelėjo žemyn, išsirovė Marijonai iš rankų J.Balt.
| prk.: Gera valia išsirauna iš tarpo tų, su kuriais gulo ir kėlė per šešias dešimtis metų Vaižg. Premjeras pasijuto išsirovęs iš oficialios aplinkos ir panoro išsikalbėti su poetu diplomatu intymiai, be diplomatinių varžtų rš.
8. tr. prk. iškelti, išvaryti, pašalinti: Kuriej bagoti buvo, tai išróvė Str. Jo (girininko) norėj[o] iš čia išráut tepgi Lp. Pagimdžiusi sūnų, ji pasijuto taip stipriai įleidusi šaknis į Pikčiurniškę, kad nė Bušė jos neišraus I.Simon. Dar audra neišrovė Grožvydos iš Romuvos brangios taip mums be galo! Vd.
9. tr. šnek. gauti: Išráuk, kad nori, dabar puspenkto šimto! Tj. Kur anas ir išrovė tiek pinigų! Ds.
ǁ Msn, Dgl gauti vedant: Žiūrėk, Jonas katrą išraũs: a[r] Oną, a[r] Elziukę Bsg. Kad ir senas, ale da ne bet kokią mergą išráusiu Užp.
ǁ išgauti: Nori iš mumį išráut (išsiklausinėti) kokią giesmelę Vvs.
| Uodai iš žmogaus lūpų kažkada velnią išrovė (privertė sukeikti velniu) rš.
10. tr. šnek. atrasti (ką pasakyti): Kap išráuna kap ką, tai nor už pilvo susėmęs voliokis Mrk. Ale tu ir žodžių išrauni! Ds.
11. refl. šnek. atsirasti, būti: Iš kur tu išsiróvei tokia didelė – ar močia, ar tėvas didelis? Pnm. Išsiróvė koks velnias iš pačios peklos ir monija žmones Ds. Iš kurgi par mum šitokia neklaužada ir išsiróvė?! Užp.
12. intr. šnek. išbėgti: Anas nenorom turėjo išráut nuo šito gaspadoriaus Dgl. Kap puolės su plyta, tai kap dūmas išrovė per duris Arm.
13. tr. šnek. išgerti, išmesti, išlenkti: Degtienės butelį išróviau, ir galvoj nesgirdi Ktk. Jis per kelius gurkšnius stiklinę išráuna Jnšk. Milė, jau gerokai alaus išrovusi, raudona kaip vyšnia J.Paukš. Bernas atėjo raudonas, matyt, pusbutelį už kertės išrovęs Ėr. Jeg ažkart būtum išróvęs, ir kartumo nenumanęs Lel. Išráuk da šitą, velnias neims, nepasgersi Ut. Išráukiam, susiedeli, ant visų bėdų ir vargų! Pln. Išróviau spirito butelką, ir esu ponas Šts. Ką tik atvykusis svetys būtinai turi du puodelius išrauti, jei ne tris TŽII171(Jnšk). Ot, kad jau būt gatavas alus – puodą išróvei! Mžš.
nuráuti
1. tr. N nuvalyti tam tikrą plotą, traukiant iš šaknų: Pirma linus nuráudavo, pamerkdavo ežeran Dgč. Linai nurauti̇̀ Azr, Zt. Buvo daug nurautų̃ linų Kdn. Pilni laukai nuráutų linų Br. Kad nėra kas nuráunąs, [linų] galvikės pajuoduo[ja], nubirsta Pln. Nuróvė grikius – pjaut nebuvo kas Slk. Kanapius nuróviau J. Reikia tenai daržo gale tuos burokus nurauti – notnėrynas didžiausias! LzP. Saldžiūsius batvinelius be lopetos negal nurauti Slnt. Tik tu nuráuk, o dešim atlėks ir [burokus] nugenės Šmn. Rudinį bulbes kasė, batvinius nuróvė Gd. Nuróviau linelius po biržyneliu, žaliuosius, gražiuosius po biržyneliu Švd. Motinėle mano, širdužėle mano, kas tau linelius nuraus? LTR(Lš).
| Pernai ne nukniso, o nuróvė [šernai] bul’bas, moteriškė, dievaž, verkė Žln.
| prk.: Nuróvė (nukirto), ir viskas, tą mišką Srd.
^ Ar kiaulę papjauk, ar bulbas nurauk Ktk.
| refl. tr., intr.: Kol mes linus nusiráusim, nusibrauksim, tai jūs pievą išpjausit Pc. Ar nuspjovėt, ar nusróvėt, ar viską in kluoną sukrovėt? Vrn. Tu šįmet pjaukis [pupų] viršūnes, aš nusirausiu apačias (sakė velnias žmogui) LMD(Šln). Kaip žali [linai] nusirovė, tai žinoma, kad tik vieni pelūs Jnšk.
ǁ nupešti nuo kūno: Kai supyko, tai Jonas jam visus plaukus nuróvė Dgl. Užsispirdavo ant mažesnės kainos, nors tu jiems barzdas nurauk! rš. Su vienu plauku ir su tuoj nuráutu DrskD235. Jai pakaušis nuráutas Šln. Žibelė činkčio[ja], startelė čikščio[ja]; matydams anas, vipčio[ja] katinas, norėdams pas savęs prigauti ir jų visas plunksnas nurauti D103.
ǁ nutraukti, nusukti: Už tokią atvogą tujau, ot, aš nurausiu galvą tau Žlv. Gyvai vištai galvą nuraunam LTR(Vkš). Aš, tą velniuką sugavęs, ausis nuráusiu! Krš. Senelė norėjo man ausį nurauti rš.
2. tr. šnek. nunešti, nutempti, nugabenti: Jau gal vaikai nuróvė mano kelnes Dsn. Jonas miestan nurovė didžiausį vežimą malkos Švnč. Tol nenuráusi šitokios naštos Trgn. Galvon buvo grybas, i nuróvė mane Vilniun Mrc.
^ Baidėsi ožka girion bėgioti, bet vilkas ir iš daržo nurovė KrvP(Nmn).
| refl. tr.: Velniai tenusiraunie mane gyvą į pragarą! rš.
3. tr. BŽ267 greit nutraukti, nuplėšti: Kajetonas, dantimis grieždamas, puolė prie jos, susibadė į žagarus, nusikeikė, nurovė šautuvą nuo diržo ir šovė rš. Justė, pripuolusi prie Jurgio, nurauna nuo kojų klumpes ir ištrenkia priemenėn J.Avyž. Nurovė jam nuo galvos kepurę, ant ledo išmėtė knygas A.Vencl. Tyko mane pagauti ir vainikėlį nurauti LTR(Erž).
ǁ nugriauti: Tus rūmus norėjo nuráuti Eig. Susilipdėm pirkelyną, tai švirkšt vėjas ir nurovė Rod.
4. pavogti, nučiupti: I mano daug vištų anas nuróvė Dglš. Tep i nuróvė pinigus Ck.
5. tr. nugalėti imantis, galynėjantis: Vedvi rovėvos su viena merge, aš aną nuroviau Šts.
6. intr. šnek. nubėgti: Vilkė išsigandus miškan nurovė Ds. Rausi rausi – tiesiai Poškonysna nuráusi Dv.
◊ gálvą nusiráuti nusižudyti: Napalys bedrėksdamas gali sau ir galvą nusirauti Vaižg.
panuráuti (dial.) tr. tam tikrą plotą nurauti: Kiemas panuróvė linus Dv. Aš tau panuraũčia! Drs.
paráuti tr.
1. kiek ištraukti, išpešti iš šaknų: Parovęs sėtinių, ropių, virk sėtinynę, ropynę J. Žadėjo eit į daržą usnių paráut Erž. Paraũ žolės LKKI182. Žolių paróviau paršiukam LKKVI275(Ps).
| refl. tr.: Pasiráuna žolės ir valgo [bado metais] Kls. Žąsyčiai pasiráuna žolės, i anims gerai LKT109(Kv).
ǁ pakasti: O bulbių paróvei žingsnį – jau kiocis ant vietai Plng.
ǁ patampyti, papešti: Ar neverta tam kaltuosius už ausų parauti? A1884,245.
2. visą plotą nuvalyti raunant: Linus paráuna ir džiovena Aps.
3. refl. paeiti raunant: Kastis tolie pasiróvė, vedu negalėsav nė bepanokti Slnt.
4. įstengti, sugebėti traukti, plėšti iš šaknų: Paráuna [linus] gerai mergaitės, padeda mamai Erž. Usnys aštrios, nemona paráut Ds. Parsivedžiau jauną, linų neparáuna (d.) Klvr.
5. refl. įvargti raunant: Rankos y[ra] pasiróvusios, nudraskytos, linus rovus Šts. Rankos pasirovė, gana berauti Šts.
6. žr. išrauti 1: Ar žolės šaknį paróvus virsiu?! Skr. Rudmėsėlę … paróviau JV689. Ei tu, šelmi, atsitrauk, žalią rūtą neparáuk DvD234(Grš).
| refl. tr.: Jis pasiróvė runkulį, tuo įtarkavo, sumaišė i nunešė kiauliums Jrb. Kur gudresni, pasiróvė dvi ropes (ps.) Vlkv.
7. nuplėšus ką padaryti:
^ Jau aš tave į lanką sulenkiau, į vyžą paroviau (pažeminau) MŽI148, N.
8. pagriebus patempti: Viesulas parovė laivą ir išmetė jį į jūrmalę teip staigiai, jog jis iširo S.Dauk.
9. I pavaginėti.
10. parmesti: Naujas smūgis meisterį parovė ant žemės P.Cvir.
11. refl. eiti imtynių, pasiristi: Kas su juo gali pasiráut?! Ppr. Kad jum šalta, tai pasráukit, sušilsit Prng.
12. refl. pasimušti, pasipešti: Jei durna esi, tai eik tu į tą būrį pasiráuti Skr.
13. refl. mestis kur: Klemensas lyg ir pasirovė jos pusėn, bet tuoj sustojo J.Balt.
14. refl. palįsti: Tu buvai pasróvęs po padlaga? Mlt.
◊ giltinė̃ (kélmas, nelabàsis, perkū́nas, vélnias) paróvė apie pražuvimą, dingimą, mirimą: Parovė giltinė kirvį, tegul rauna ir kotą LTsV316(Ms). Nu ankstybos giltinės parautas S.Dauk. Šitai nelaimingi apkėlė namus vedums su liežuviais, kad jus giltinė parautų! M.Valanč. Ka[d] tavi kélmas kame paráutų už tokį tavo neklausymą! Vvr. Kad jį kur nelabasis parautų! rš. Perkūnėlis tave kur parautų! rš. Vel[nia]s parovė arklį, lai pasiema ir votegą! ž. Paema, į žemę kad duoda, ka vél[nia]s paráuna KlvrŽ. Dievas davė, velnias parovė M, TŽV614. Kad tavi vélnias paráutų už tokį apgavimą! Vvr. Jei vel[nia]s neparaus, lig Sekminių atsigaus LTR(Plng). Turėjau sūnų kaip akį kaktoj, bet ir tą patį vélnias paróvė Lk. Kad tave šimtas velnių parautų! rš.
parráuti tr. Klt šnek. sunkiai parnešti, parvilkti: Ką tik parroviau maišą avižų Rod. Ir sunkus, vos parroviau vienas V.Krėv. Kad prilėdavau vežimą malkų, led arkliai namo parróvė Alv.
praráuti tr.
1. kiek apretinti raunant, apraustyti: Buvo prarautà rasoda, tai kad suaugo! Slm. Tai kur bus tanku, tai tada praráusi – Bareikienei reiks duot Skdt. Prašau veselion: cibules praskynėm, salotas prarovėm, ir viso visiem gana bus Arm.
| refl. tr.: Moteriškės, prasirovusios griežčių, pradėjo graižyti rš.
2. praplėšti: Kur tu suknelę prarovei? Švnč.
ǁ praardyti, pradraskyti: Iš gėdos žemę tu dar kiaurai neprarovei ir po tamsių versmių kur neįmovei? Žlv.
| prk.: Patį pirmutinį sliedą čia praróvė (padarė pradžią, sudarė sąlygas) palėkai Rš.
3. refl. šnek. prasiveržti: Vanduo per mūs rugius prasiróvė Lš. Ale iš kur šitas lietus prasiróvė – toki gi lašai dideli! Plm. Jau ir gudai [iš miesto] prasrovė (gausiai ėmė važiuoti) Kpč.
4. refl. tr. prasigraužti: Vanduo prasiróvė kitą vagą Lš.
priráuti tr.
1. daug ištraukti su šaknimis: Priráunam, o reikė buvo išmint Eiš. Pareidamas mačiau galybę prirautų̃ kanaplių Prn. Ant kelių atsiklūpus, priráusiu dilgių – daugiau nieko negalėjau Antr.
| refl. tr. Všv: Žolės prisráuna ir valgo [badų metais] Kls. Ropių prisirovęs, krepšį prisikrovęs LTR(Pšl).
2. refl. tr. prisiskinti, prisiplėšti: Prisiróvęs žalių vyšnių Dkšt.
3. šnek. sunkiai ištraukus sudėti, sugabenti: Ką čia statyste, krūvą akmenų priróvę? Trgn.
4. refl. nuvargti, sunkiai kilnojant: Noriu šiandie pasilsėti, bo vaka[r] labai prisiróviau, bekraudamas balkius Jnš.

×razráuti (hibr.) tr. išgriauti: Anas (sunkvežimis) gal pirtį jau razróvė LKT354(JnšM).
suráuti tr.
1. Vlkv, OG322 traukiant iš šaknų, sudėti tam tikrą kiekį: Seniau, būdavo, grikus augindavo: suráuna, sustato gubelėm Antr. Rauna rauna [linus] – suraũs [pėdais], potam apmušdinėja Pb. Tėvas gal padėsi linus rauti – vis kokią saują suráusi Pc. Dešim saujų nesuróvei ir jau rėki nugara Ds. Reikia žolės suráut Grv. Suróviau rasodos krestį Vn. Aš anų suróviau galybę i parvežiau Akm. Kad plaukai dideli augtų, reik[ia] tatarškos suráuti šakneles ir suvirinti LKT76(Plng). Paėmė, surovė samanų, susuko lizdelį ir sudėjo balandžius LTR(Krž). Tris valakus numėžtai, kapą grikių suráutai (d.) Dg. Kai aš surausiu šimtą kapelių, nueisiu jaunimėlin LTR(Dkk).
| refl. tr.: Dobilų nuejęs susráusi ir atneši kumeliuo Grv.
ǁ prirauti, gauti derliaus: Linų mažiau suraunam nei grikių Lp. Po dešimt vežimų grikių suráuna Mrc.
ǁ prikasti: O kitą kartą liūbėjom šimtais centnerių suráuti [bulvių] Plng.
2. priskinti: Puokštę reik[ia] suráuti Krg.
3. šnek. subarti: Aš savo žmoną kai suróviau, tai ji daug minkštesnė pasidarė Dsn.
| refl.: Mes su juoj susróvėm, tai kad rovėm! Lp.
4. susipešti, susimušti: Jie ten ar keturi susiróvė iki kraujo Skr. O moterys jau spėjo ir susiráut Dkš. Darbe kaip žmonės, o namie susirovė sp. Ar tau gerai, ma[no] sesule, ažu seno nutekėjus? – Einam gulti, tai suskaunam, o paskėlę tai susraunam (d.) Rod.
| Tę lėktuvai kad susiróvė! Kt.
ǁ susiginčyti, susikirsti: Girdėjau, susirovei su mūsų veikėjais rš.
5. refl. eiti imtynių, susiimti: Su Bronium kai susiróvė, tik pykšt į duris abudu Skr.
6. šnek. išgerti: Atameni, kai šulinį kasė, abu puslitrį suróvėm Antr.
užráuti
1. tr. raunant aplenkti, viršyti: Aš nespėsu tims vaikams rauti, anie užráus muni Brs. Rovėjas reikėjo užrauti, mynėjus užminti Ggr.
2. tr. šnek. sunkiai užgabenti: Ne štuka ir vežt tokiuo arkliu – ką bemat užróvė vežimą Skdt. Aš nebeužráusiu prieš kalną tokios kašelės Trgn. Kap tik užróviau kalnan, ko akys neišlindo Lš.
3. įklimpti: Važiavo per brastą, o ratai tep užsirovė, kad arklys neištrauks Švnč. Rãgutės pusnėn ažsiráuna, ir neišveža kumelė Trgn.
4. refl. šnek. užeiti, pakliūti: Niekis, kad tu mane primušei: užsiráusi kada nors, kad ir tau kuprą palygins! Slk.
5. intr. šnek. suriaumoti: Atalekia žvėris labai didelė, kad ažróvė – net žemė dreba! Ad.

sėdė́ti, sė́di (sė́džia), -ė́jo
1. intr. Q371, SD278, H, R, Sut, N, K, M, DŽ laikytis vertikaliai, palenkus kojas ir atsirėmus į ką sėdmenimis: Sėdžiu ažu stalo SD336. Sėdmi R126. Da vaikas nesė́di – kap grybas Lb. Ir sė́džiu, ir guliu diena nuog dienos Šlčn. Čia geriau sėdė́t – atsikolt yr kur Erž. Sė́džia abu i kalba Ppr. Sė́dy (sėdėk) tu, kad sė́di! Dglš. Juk nedirbsi, an vežimėlio besėdė́si Jrk64. Bernas išvirto, o merga liko sėdė́dama karietoj Ml. Sėdos in savo arklio ir joja, o tu sėdė́k vežime! Arm. Anas atsisėdo ir sė́d[i] Žrm. Paieškoj[o] po tuos krūmus ir rado brolį sėdė́damą (sėdintį) (ps.) Lz. Ir rado sėdė́damą pas stalą tą kunigaikštį LKKIX211(Dv). Ir anas sė́džia grečium Ob. Ją atrado sė́džiančią negyvą Kp. Aš kap sėdė[ja]u prie langui, tai ir nugriuvau [nuo žaibo] Aps. Aš sė́du py krosniai, verku – kur neverksi! Krg. Visą dieną až pečiaus sėdi KlbIV80(Mlk). Jis tik sė́dintis gali dirbt Pkn. Jam reikia dirbt sė́dintį darbą, stovėt anas negali Vdn. Ir valgyt – kur sėdintỹs, kur darbininkas (kuris sėdėdamas dirba, mažiau suvalgo)! Gs. Teip sė́di, teip sė́di, kad nei nekruta to[ji] moteris Kp. Ans sėdėjęs palaukė[je] ir matęs, ka tokia mėlena liepsnelė pakilna i vėl nusileida Krp. Dėdina aukštai sė́džia, o tie žemai paliko sėdė́t Mšk. Aš sėdau ir sė́džiu pakažno[je] krasė[je] J. Sė́dy (sėdėk), boba, i valgai Ad. Ledokai sė́di, sėskis gerai Dbč. Anas sėdos ir sė́d[i] ir nė su kuoj neūtarija LKKII244(Lz). Sė́džiu, nė noriu šnekėt, nė noriu matyt Jrb. Sėdė́k tu man an akių! Rdš. Sė́da lange par dienas Tl. Sė́džiu prie šilimai, ir ema miegas Žl. Besė́dint jį pradėjo imti miegas NdŽ. Sė́di an kelių prilipus, niekur neina to mergiūkštė Šmn. Vaitėno marti sėdi an lažkos (serga) Mlt. Galva tegul skauda – ne užpakalis, ant jos sėdė́t nereikia Kn. Kasėm bulbas, an šiknos sėdė́dama (sėdėdami) LKKXI227(Eiš). Sėdė́si petelnę paklojus – ar nematai, kiek darbų! Slm. Kodėl tu sėdi, žentuk, susirietęs? BsPIV251. Kap boba numiršta, vyras an grabo sė́di, kap veža Pst. Tas senis atsibunda, kad jau pelkė[je] besė́dįs Žr. Netoli taip jau ant turgaus kurpius sėdė́jo K.Donel. Lukošiūnas atstūmė šalia sėdinčius vyrus V.Krėv. Jauni tegu sė́die – anie silpnesniai (iron.) Krž. Teatre buvo ir sėdimų, ir stovimų vietų J.Jabl. Sėdimieji baldai rš. Vienas pats užėmęs visą suolą sė́di kaip karalius Jnš. Sėdi lyg marti, vakar vesta PPr157. Kad sėdi kaip žvakė LTR(Ds). Nu ir sėdi – kap lelija Mrc. Sėdi kaip boba ropėse LTR(Rm). Sė́da kai višta ant kiaušinių – nepasisiųsi niekur NmŽ. Sėd kaip suopis eglėj S.Dauk. Sėdi kaip velnias ropėse Ėr, Ldvn. Sėdi kaip apuokas LTR(Btg). Sėda kaip šuo ant tilto Gd. Sėdi kap varlė ant pautų Lš. Sė́džia kai kapčius Jrb. Sė́džia i sė́džia kai duonos kepalas pakeptas Rs. Anas sė́di kap rublių padovanojęs (labai nusiminęs) LKKXIII125(Grv). Sė́di kaip pabučiuotas (labai ramiai) End. Sė́di broliai už stalelio, kap dobilai žydi (d.) Dkš. Mamužė barė, dukrytė verkė, už balto stalelio sėdėdama KlvD81. Šitos šalies svočia, šitos šalelės sėdžia stalely kaip aguona NS731. Ko sėdi, broleli, ko rymai? StnD17. Tavo vietoj sėdimojoj kvietkelį padėsiu, o žirgelio stovimojoj rūtelių pasėsiu (d.) Šll. Ano vieto[je] sėdėtojo[je] lelija žydėjo (d.) Vkš. [Paliko] suole sėdžiančią, gailiai verkiančią (d.) Rš. Tame krėslelin margajan jauna mergelė sėdėjo, su dvaronėliu kalbėjo LTR(Kpč). Žiūriu žiūriu – ir išvydau savo dukrelę besėdinčią, savo sūnelį besupančią (d.) J.Jabl. Sė́di merga suole, lelijėlė suole JV326. Jaunas bernelis žirge sėdėjo, po juo žirgelis nenustovėjo (d.) Vlk. Ne seserėlė manik šalia sėdė́jo JV313. An to žirgo kazokas sėdė́jo DrskD203. Lenta sėdimoji MŽ. Senatorius, sėdžiančiasis ant suolo I. Sėdi po dešinei savo Tėvo garboj PK151. Išvydo jaunikaitį, sėdintį po dešinės rankos VlnE56. Katras didesnis yra? Kursai užu stalo sėd alba kursai tarnauja? Er ne sėdąsis užu stalo? BPI363. Bernelis … atrastas yra … besė́dįs viduryje daktarų DP66. Ir tikos, kad, besėdė́damas su jais, ėmė duoną ir palaimino DP189. O ten buvo Marija Magdalena ir kita Marija, besėdinčios ties grabo Ch1Mt27,61. Besėdint vienuolika mokytinių, pasirodė jiemus Jėzus DP225.
| prk.: Garbės lento[je] sėdė́jau (buvo įdėta fotografija) Krš. Sėdėti soste (valdyti) DŽ.
^ Ant kokio vežimo sėdi, tokią ir giesmę giedok Vel. Gerai už svetimo stalo sėdė́ti, košę su sviestu kabinti Šv. Bepigu sėdėti, kad nereiktų mokėti KrvP(Jnš). Stovėdamas dirbsi – sėdėdamas valgysi; sėdėdamas dirbsi – stovėdamas valgysi LTR(Jnš). Eidamas pamesi, sėdėdamas nerasi LTsV208(Jnš). Ant arklio sė́di ir arklio ieško Ds. Ant palinkusios kupros vaikai sėdi LTsV259. Ant žemės sėdįs netur kur nukristi VP8. Sėdi panaitė tamsioj seklyčioj, audžia be staklių ir be nyčių (bitė) LTR. Dvi panelės sėdi, trečia bėginėja (staktos ir durys) LTsV570(Ut). Du broliai ant vieno krėslo sė́di (ragai) Škn. Sėdi senelis ant stogo ir pypkę rūko (kaminas) Btg.
sėdė́tinai adv.: Sėdė́tinai paliko besė́dįs pakartasis (nepasikorė) Šts.
| refl. N: Sėdi̇́es Lkm. Tessė́d', kur sėdi GrvT79. Tu moj buvai kur sėdusỹs in nečysto suolo – kelines indarei Arm. Nevalnu klausyti mišių sėdusias P. Aš pergalėjau ir sėdėjaus su Tėvu mano ant sosto jo BtApr3,21.
2. intr. DŽ leisti laiką namie ar svetur nieko neveikiant, būti be darbo: Pas ką sėdėti N. Sėdė́k sėdęs, nieks į dantis neįmes nestorojusis J. Ką gi čia sėdė̃s – pabūva ir išeina namo Kp. Kitas karvę pasgirdo ir sė́džia, o tu žmogus kulies kulies Ob. Sutemsta, tai lipu in pečiaus i sėdžiu Klt. Sėdė́ti – neduok Dieve (blogai), dirbti neparsidirbti – gerai! Rs. Einu ką padėt, negalima sėdė́t Btrm. Par visas dienas sė́džia namie kai ponia Krs. Labai tai jiem – sė́di visi i laukia gatavo Klt. Kai susiugdysiu sūnus su dukterim, tai sėdė́siu koją an kojos susidėjus Mlk. Per dienas sė́di rankas sudėjęs, be jokio darbelio Jnš. Nesėdė́k rankas susikeitęs, o niekas nieko nepasiūlys LTR(Šmk). Dykom sėdė́t labai nuobodu – daug geriau dirbt, o ne gulėt Kp. Par dieną dykas nesėdė́tum, duotum (dirbtum), kad prakaitas par nugarą eitų LKT117(Rs). Dykas nesėdė́jo: i siuvimo stvėrės, i mėsinėj dirbo Klt. Abudu tokiu: ans pats sė́da ranka pasirėmęs, ir ana sė́da Lnk. Sė́džiam, kad neturiam darbo Erž. Būt gal mokslą išėjus, o dabar sėdė̃s to[je] grytelė[je] i vaikus perės Mžš. Sė́di liežiuvį an barzdos pasdėjęs, nieko neveikia LKKXIII129(Grv). Jeigu ant lauko būtut dirbę, būčia nieko nesakius, al' kad prie alaus sėdė́jot! Mžš. Tegu sė̃die ta senė Krš. Anys nieko nedirba, tik sė́džia ir valgo KlbIV156(Vdšk). Kad tik vaikas sė́džia ramus, tai žinok, kad nesveikas Ob. Jauna buvau, tai kuokinėj nesėdė́[ja]u, vis buvau darbe (vedama šokti) LKT340(Vdš). Sėdi lyg koją insikirtęs LTR(Krn).
| prk.: Ordino didysis magistras įsakęs Livonijai ramiai sėdėti rš.
^ Namie sėdint, niekas neatneš LTR(Jnš). Rankas sudėjęs sėdėsi – nieko neturėsi LTR(Gdr). Troboj sėdėdamas, miško neiškirsi LTR(Vdk).
| refl.: Kodėl taip sė́das be darbo, o darbų galybės?! Krš.
ǁ būti kur: Par patį tumtą perkūnijos sėdė́jova name J. Jeigu tu šie metai sė́di namuose, gali daugiau padėt Gg. Aš jau namuosa sė́džiu (nedirbu) Rod. Niekur neišeinu, vis namie sė́džiu: vaikus daboju Plv. Užkaičiau bulbas – sėdė́k dabar prie jų! Žl. Dairykis apie tas [merginas], kur namuos sė́di, o ne tų, kur vakarėly LKT323(Dgl). Tai mano vaikas aria, jis sėd' jaučio ausyj BsPI9. Pirtyse tai visi vaiduokliai, visi velniai sėdė́davo Upn. Negavau arklio, nė gerų ratų, paliko turgus namie sėdė́ti Lk. Kap nuejo, tai sė́di cielą vakarą! Pls. Jis ten sė́di dienas naktis BŽ115. Jei patinka – sėdė́k, nepatinka – išeik BŽ235. In paupį nuėję, sėdė́jom visa naktis, prisiklausėm visokių paukščių LKT212(Lbv).
| Jis vos gyvas sė́di susirietęs (labai nesveikuoja) Jnš. Visą laiką nerimsta, sėdi kaip ant adatų Jnš. Taip sėdžiu kai an dagio Rs. Vidukely sė́džiu kap an ylų kokių (neramiai) LKKXIII123(Grv). Builė (bulvė) kaip pelene sė́da (perdžiūvusi žemė) Šv.
ǁ neištekėti: Jei katra pasogos neturėjo, lei ana i sė́da Krp. Kai pasogo nėr, tai ir sė́di Ds.
^ Sė́di merga – sė́di dalis Mrj.
3. intr. prk. dirbti, veikti: Jis labai daug dirba: sė́di par naktis Jnš. Regis, sė́di prie knygų (mokosi) Bgs. Kelintas vakaras ligi pirmos valandos sė́džiu Jrb. Par dieną sėdė́k [verpdama], vakare vėl lig dešimtos valandos Kv. Nusidulkinęs parejo, jug žmogus ne pri stalo sė́di Gršl. Vienas miškan eina, o kitas krautuvėn sė́di Rud. Kolūkio raštinė[je] tų visokių tarnautojų keli stalai sė́di Rs. Ar tik čia ne to[ji], kur valsčiuj sė́di? Sdk. Gerai padarė. – Matai, jie ant to sė́di (tuo užsiima) Prn. Jisai sė́di tiktai prie karvei LKT224(Bb). Pas uogas sė́d[i] LKKIX217(Dv). Prieg jai daktaras sė́d[i] Šlčn. Gal tu gedulu sėdi (, kad teip nuliūdęs) Š.
ǁ mokytis: Daktaras šešis septynis metus turia sėdė́ti Vdk.
ǁ būti paliktam kartoti kurso: Aš antram skyriuj sėdėjau dvejus metus Skrb. Nesėdė́jo [sūnus] mokyklėj nei metų Skdt. Dešimtoj klasėj sėdė́jo antrą metą Mrj.
4. intr. Als, Ad kalėti: Jis į kalėjimą įkištas, jis sėd' KII296. Nekaltai anys sėdė́jo Pls. Pareina jie sėdėję iš kalėjimo J.Jabl. Juozas jau sėdi už ekėčių (grotų) Šv. Teisėjas norėjo kareivį nubausti trejus metus sėdėti LTR(Alvt). Niekas iš suimtųjų nežinojęs, kiek laiko sėdės ir koks jų likimas rš. Sėdėjo kalinė[je] Ringos mieste aštuonis mėnesius M.Valanč. Kas dėl Dievo kaliniu sėdi SPI39. Ir jie sėdėjo kiek dienų apkalime BB1Moz40,4.
ǁ tr. kalint atlikti: Sėdė́ti bausmę NdŽ. Mūsų kaimo jaunimas nei parų sėdė́jo, nei susimušė Slm.
5. intr. Gršl pastoviai gyventi (kokioje vietoje): Ūkyj sėdėti N. Už vieškelio brolis sė́džia Pbs. Ir sė́džiu an itų laukelių sėdusỹs Lz. Te sė́džia du gyventojai Sml. Aš in aukšto daikto sė́džiu Aps. Dar̃ nieko nereikia, tik sėdė́k Asv. Savo pirkioj sė́džiu, nieko nebijau Ad. Kap nubos čia sėdė́t, važiuosiu toliau, kur duona pigiau Ad. Sė́dy (sėdėk) tep i netury (neturėk) karvės, bus lengviau Dglš. Mes čia sė́dim jau seniai seniai Dbg. Kur mes sė́dim, Sidabraraistis vadinas Dbg. Ties sėdamúoju lauku upis Raudonėnų J. Sėdimasai laukas Kp. Pasėsiu linelius sėdimoj dirvoj LMD(Ml). Dabar močia ir sė́di par Aniotę Lel. Uždaro kap kalėjime [prieglaudoje], i sė́d' (sėdėk) Ad. Apie trisdešimt metų, kai čia sė́džiu Žrm. Tokia boba sena sė́d[i] pirkelėj Lz. Sė́du an vietos – kur čia nupulsi! Krš. Kur anas išbėgs su sa[vo] šeimyna: sė́dy (sėdėk) i lauk Str. Jūs ant mūsų žemės sė́džiat Btg. Ką mes čia sėdė́sme abudedu namuose? Pb. Gurgonyse (kaimo vardas) jų ilgai sėdėta Gmž.
sėdimai adv.: Jis stipras ten, kur auga miško, kur galima sėdimai gyventi Vr.
6. intr. būti nemalonioje padėtyje, suvaržytam: Be kapeikos sė́džiu – ar, insisviedus pūdelis, reikia turgun nuvažiuot! Sld. Sakiau: duokiam puslitrį ir atveš – dabar sė́džiam be malkų Slm. Jau aš sė́džiu (turiu prastas kortas, pralošinėju) Sb. Šį kartą jis sėdės be vieno kirčio Jnš. Gelbėk, kaimyne, bėdoj sė́džiu! Mrj.
ǁ būti priverstam tenkintis kuo ribotu (ppr. apie maistą): Pieno nė[ra], ant mėsos sė́džiam Mžš. Jie jau tik ant ožkos besė́džia Sb.
7. intr. stipriai laikytis, būti prisitvirtinusiam: Jau kurie toliau sė́d[i], ir tų nėra – tik du dantai Šlčn. Smailios iltys sėdi stipriose pažiaunėse Blv. Jei kriaušiai prie kotelio sėd stipriai, tai žiemoje speigėja smarkiai prš. [Verventės sidabruotės] žiedai po vieną sėdi lapų pažastėlėse rš.
8. intr. Ad, Klt, Gdr, Grv, Sem, Dv tupėti: Vištos pas mumis žiemos laike sė́džia pečelyj LKT223(Jon). An laktų sė́d[i] vištos Pls. Katė prieš ugnį sė́di (šildosi) Ėr. Sniego daug [miške], šaltis, i ant kelio sė́di kap kupeta vilkas Vlk. O vorai, kampuos sėdė́dami, verpalus audė K.Donel. Paimk keturius korius su perais, geriausiai jau uždengtais, vienkart su sėdinčiomis ant anų bitėmis Ak. Margoj gegužele, nesėdė́kie an vartelių: atskris tavęsp vanagėlis, papeš tavas margas plunksnas (d.) Lz. Tavi vaikai pašals, pašals, po krūmelius sėdė́damą LKKIII204(Lz).
^ Bobai rūkyt teip tinka, kaip varlei an kemso sėdė́t Aln. Kiaušiny nesėdėjęs, gaidžiu negiedosi LMD(Klt). Kol merga nešioja kasas, tai velnias sėdi kasoj LTR(Brsl). Sėdi kampe katinas, kas pakliudo – bažinas (laikrodis) Nč.
ǁ Sut, Rod tupėti perint: Ant pautų sėdėti N. Višta sė́di an kiaušinių Nmč. Paslaptinę vištą radau – in dvidešim kiaušinių sė́di Klt.
9. tr. perėti: Višta sė́di viščiukus mažus Grv. Žąses pačios sė́di kiaušinius Aps.
◊ ant ãkmenio (ãkmino, kū̃lio) sėdė́ti būti nepatogioje padėtyje uždarbio, pajamų atžvilgiu: Su mumis nerūpinkias: ne ant ãkmino sė́dam Krš. Būdamas mokytas, duoną turės ir ant ãkmenio sėdė́damas Skrb. Sėdė́su mieste aš tau an kū̃lio! Jdr.
ant gerõs dúonos sėdė́ti gerai gyventi, gerai uždirbti: Insiganė kap veršis, matyt, an gerõs dúonos sė́di Alv.
ant kabliùko sėdė́ti Sml būti paskutinėje pabrolių ir pamergių poroje.
ant kamãros sėdė́ti būti nuomininku, įnamiauti: Parejom sėdė́ti ant kamãros Krkl.
ant kélmo sėdė́ti tinginiauti: Ant kélmo sėdė́si – duonos neturėsi Vlkv.
ant lẽdo sėdė́ti neturėti turto, skursti: Argi jau tu čia ant ledo sėdi, kad neturi iš ko? Krok. Ir jis gali pridėti kelis rublius, juk ne ant lẽdo sė́di Brt. Juk ir aš ne ant lẽdo sė́džiu Kt.
ant padur̃kų (padélkų; Žem) sėdė́ti Rk būti užkuriu, priklausyti nuo žmonos.
ant pãrako stati̇̀nės sėdė́ti būti karo grėsmės padėtyjė: Po Pirmojo pasaulinio karo visą laiką Europa sėdėjo ant parako statinės K.Bor.
ant pinigų̃ sėdė́ti būti turtingam: O, jis turtingas, an pinigų̃ sė́di Gdl.
ant rugi̇̀nių šiaudų̃ sėdė́ti likti neištekėjusiai: Šit ir sėdi merga ant ruginių šiaudų ir veria metelius J.Balt.
ant sėmenõkų sėdė́ti nieko nedirbti: Koks iš jo darbinykas – tik ant sėmenõkų sėdė́t Brž.
ant sprándo (kãklo) sėdė́ti
1. DŽ1 gyventi ne savo sąskaita; savo buvimu varginti ką, kliūti kam: Vaikas sė́di tėvui an sprándo Gdl. Aš šiemet in jo sprándo sė́džiu, pirštu piršto neprikišiau niekur Ut. Pavalgius, apsirengus – niekam nesė́džiu ant sprándo Rs. Ar verta penėt tokis – an motinos kãklo sė́di LKKXIII117(Grv). Ji čia turia savo kertelę ir niekam ant kãklo nesė́džia Brž.
2. išnaudoti: Ramiau, ramiau, ponuli. Praėjo laikai mums ant sprandų sėdėti P.Cvir.
3. prisispyrus raginti, versti: Vėl reikės važiuoti, vėl sėdėti ant sprando, kol toliau ištaisys Žem.

ant supùvusio súolo sėdė́ti būti keblioje, nemalonioje padėtyje: Jis sė́di ant supùvusio súolo Dkš.
ant tur̃to sėdė́ti būti turtingam: Kad aš esu varge i ant tur̃to sėdė́dama Žr.
ant žari̇̀jų sėdė́ti labai blogai gyventi, jaustis: Jis tenai ant žari̇̀jų sė́di Mrj.
ant žẽmės sėdė́ti neaugti: Dobilai sė́di in žẽmės – nėr šiemet Klt.
basynàs sėdė́ti be reikalo ilgai gaišti: Išėję gatvėn, basynàs sė́di Užp.
kaltūnù ant galvõs sėdė́ti būti labai įkyriam: Jis man kaltūnu ant galvos sėdi, nebegaliu KlK14,74(Pn).
(kieno) kišẽnėje (kešẽnėje Ps, kešẽniuje Trgn, rañkoje) sėdė́ti Alk būti kam prasiskolinus, nuo ko priklausyti: Visa apylinkė sėdė́jo jo kešẽnėj Užp. Kaip te verčiuos, teip, bet kito kešẽniuj nesė́džiu Ktk. Neužmiršk, kieno tu kešẽnėj sė́di! Ėr. Ką jis turės pinigų, kad mano rañkoj sė́džia! Slm. Svetimoj kišenėj sėdi LTR(Šll).
(kokiame) krėslè sėdė́ti užimti kokią padėtį: Mano vaikas ar tokiam krė́sle sė́džia – kaip aš galiu ant kito sakyt! Jnš. Žmogaus darbai, o ne tai, kokiam jis krėsle sėdi, turėtų būti viskam matas rš.
po padurkù (kantapliù; Žem) sėdė́ti būti žmonos valioje: Jis tik po padurkù sėdė́t Alk.
prie (kieno) sùbinės sėdė́ti vlg. būti globojamam: A pradės vaikai pri motynos sùbinės sėdė́ti?! Savo gyvenimą tura pradėti Krš.
sàvo gyvẽnime sėdė́ti savarankiškai, gerai gyventi: Aš jau sàvo gyvẽnime sė́džiu Dkš.
sė́di rūtà LTR(Trg) toks liaudies šokis.
šali̇̀nėse Jùrgis sė́di baigiasi pašaras: Kuo šersi, jei šali̇̀nės[e] Jùrgis sė́di Vrn.
apsėdė́ti tr.
1. Krč sėdint budėti (ppr. prie ligonio ir numirėlio): Apsėdė́ti ligonį, t. y. sarginti J. Lavoną apsėdė́ti, arba budėti J. Prašom ateit senelio apsėdė́ti, vakar pasimirė Skrb. Pryš smertį eidavo apsėdė́ti Pgr. Moterys išėjo nabašnyko apsėdė́ti Ps. Pati sarginau, pati ėjau naktim apsėdė́t Skr. O palenk galvelę visiems draugams, visiems kaimynėliams …, kurie tave apsėdi, kurie nepatingėjo LTsII531. Ne motina skrynią krovė, ne broleliai apsėdėjo LTR(Grv).
2. refl. LL132 apsibūti, užtrukti sėdint: Aš apsisėdė́jau ir neinu, o jūs nevarot Alk. Jeigu sėdi, tai ir sėdėk apsisėdė́jęs Mrj.
ǁ užsibūti kur, ilgiau pagyventi: Apsisėdėjęs Nicoj, nutolau visai nuo Kauno gyvenimo, draugų ir pažįstamų V.Myk-Put.
3. Q84 turėti kaip nuosavybę, paveldėti.
4. N apsiausti, apsupti.
atsėdė́ti Š
1. intr. praleisti laiką sėdint: Ana gi tris savaites atsėdė́jo prie jos Dgp. Atsėdėjau vakarėlį už vieną mažą kieliškėlį KrvP(Vlk).
| refl. prk.: Būs bulbės, atsisėdė́s savo laiką (pabuvusios žemėje, pradės dygti) Krtn.
2. refl. MŽ219, Ak, Š pakankamai sėdėti: Atsisėdė́jo vaikas, trejus metus nevaikščiojo Lb. Ačiū, aš atsisė́džiu per dienų dienas Mrj. Tai dabar aš tau lauksiu be darbo, ligi tu atsisėdė́si?! Ds.
3. tr. sėdint nuvarginti, nusėdėti: Atsėdė́jau koją, traukutis traukia Dv. Atsėdė́jau koją, ką ir paeit negaliu Grv.
4. intr. N, DŽ, Ssk, Lp atbūti skirtą laiką kalėjime: Šešelis metus atsėdė́jau Grv. Kaltinykų buvo ir daugiau, ale jau aš vienas atsėdė́jau Jž.
| refl.: Jis parėjo atsisėdė́jęs, o jo brolis dar tebesėdi Skr.
ǁ tr. kalint atlikti: Koravonę atsėdė́ti KI28.
5. intr. atbūti tupint, atitupėti: Dar voversys atsėdė̃s, ba sniegas an žemės, nematyt lauko Trak. Jau kalnai gryni, daug lauko yr, voversys jau neatsėdė̃s – užgiedos Trak.

×dasėdė́ti (hibr.) tr. baigti pragyventi, nubūti: Savo gyvenimą dasėdė́sme čia Aps.
įsėdė́ti tr.
1. įspausti, įduobti sėdint: Besėdėdamas įsėdė́jau duobę ant žemės J. Mokydamos siuole (suole) duobes įsė́da Krš. Atėjo an tos vietos – tai tokia kupstynė; an kupstų insėdėta, rado, arklių kur stovėta BsV317.
2. refl. Š, Ds užtrukti, užsibūti sėdint, užsisėdėti: Įsisėdė́jai ilgai, kelkis, eik J. Nuejo ir insisėdė́jo, ir daryk ką nori su tokiu žmogum! Trgn. Tai įsisėdė́jo: ar neprigis tik! Vlkv. Kur įsisėdėjom, ten sėdėkim! Lp.
3. nuo seniai apgyventi, užimti: Pagaliau visus nustebino, apleisdamas įsėdėtą vietą Vaižg.
4. refl. įsisenėti: Įsisėdėjusi liga B, N.
išsėdė́ti; N, LL23,295
1. intr. išbūti sėdint: Išsėdė́jom valandą be vieno žodelio Krš. Tas vaikis i veselę iškėlęs, dvi savaiti pri stalo išsėdė́jęs Jdr.
ǁ išgyventi sėdint: Penkius metus išsėdė́jo [ligonis], negalėjo atsigulti Krš.
2. intr. ištverti, iškentėti sėdint: Jaunikaitis, nebegalėdamas ant degančios kaladėlės išsėdė́t, musėjo išeit BM54(Vžns).
3. intr. išbūti, nieko neveikiant: Dyka sėdėt neišsėdė́siu – eisiu namo Klt. Išejo ūlyčion ir išsėdė́jo visą dieną Ob. A taip gali visą amžių išsėdė́ti be darbo?! Rdn.
4. intr. DŽ1 išbūti sėdint ir ką nors veikiant: Lig dvylektos reikėjo išsėdė́t su šakaliuku (prie skalos) Nmk. Taip ir išsėdėjai su knyga visą šeštadienį? K.Saj. Vyro nebuvo namie… Malūne pernakt išsėdėjo J.Paukš. Kortosnan grajinam, tai visą naktį išsė́dim Nmč.
5. refl. Š pakankamai sėdėti, pailsėti: Išsisėdė́jau, mažai šiandie dirbau Dglš. Kad ganyt [leistų], tai dar išsisėdė́tai Asv. Paliovus lašenti, vaikai, išsisėdėję pirkioje, išbėgo už vartų po balutes pabraidyti Mš.
6. tr. sėdint išduobti: Paltas dar nė kiek neišsėdė́tas Rm. Klotys [Gaubienės sijono] jau išsėdėtos I.Simon. Vyrai labai kelnių kelius išsė́da Krš. Žiūrėk, kokią duobę šiene išsėdė́jau Ds. Velnias išsėdė́jo akmeny duobelę Š.
| refl.: Kelnės jau išsisėdė́jo Mrj.
7. tr. DŽ1 gauti, laimėti ką sėdint: I sėdžia ant to kranto, meškerio[ja] – i ką tu tę gali išsėdė́t?! Jrb. Kai sėdėsim, tai nieko ir neišsėdė́sim Mrj. Ką čia išsėdė́su – važiuosu į miestą! Krš.
8. intr. išbūti skirtą laiką kalėjime: Mėną išsėdė́j[o] [kalėjime] LKKII206(Zt). Lygiai keturias dešimtis metų esame išsėdėję tamsiame kalėjime rš.
ǁ tr. atlikti bausmę: Mokinys išsėdėjo savo nevalią J.
9. tr. Vlk išperėti: Pasodino vištą, ir išsėdė́jo mazkelaičius vištelaičius LKKII218(Lz). Sudėjo povelė te tris kiaušinelius, išsėdė́[jo] povelė tai tris povytelius (d.) Ad. Pasėdėsi ant pečiaus dvi savaites ir išsėdėsi kumeliuką LTsIV386.
◊ gùrklį iš[si]sėdė́ti išvirškinti: Kap jau višta neišsisė́d[i] gùrklio, tai jau ana ir išgaišta Dv. Višta neišsėdė́jo gùrklio ir išstipo Ml.
nusėdė́ti
1. intr. ištverti sėdint, galėti sėdėti: Atsisėdau prie akėčių, negaliu nusėdė́ti – skauda šoną, ir gana Pc. Nenusė́džiu, nenubūvu, pati savęs nenuturiu Tvr. Negaliu nusėdė́t, reik bėgt namo Gs. Kiba tau ašaka dygsta, ka nenusė́di?! Kt. Ko tu nenusė́di lyg an ylų? Mrj. Tai nenusė́di – lyg an žarijų! Mrj. Ko nenusė́di, a pašinas šiknon įlindo?! Vlkv. Nenusė́di an daikto, sakytai, kruopos šikinę drasko Rod. Ot, kap tu negali ramiai nusėdė́t! Pns. [Nuvargęs] vos galėjo ant arklio nusėdėti MPs. O paėdęs grieš be galo, ir visi svečiai nenusėdės už stalo DS173(Rs).
2. tr. DŽ sėdint nuvarginti: Nusėdė́jau kojas, kad nutirpo J. Nebgaliu paeit – nusėdė́jau koją Kp. Nusėdė́jau betupėdama pri jūso kojas Krš. Išlipa iš vežimo, kad kojų nenusėdėtų, paeina pėsčias, tegu ir arklys atsikvepia rš. Dieną kelius nusėdėjau, naktį rankas nugulėjau D44.
| refl. DŽ1, Klk, Jrb: Kojos nusisėdė́jo besėdant, i kremtu Pln. Nusisė́di par dieną berašydamas, tai nori pasivaikščiot Kp. Sėdė́damas nusisėdė́jau, ramstydamas nusiramsčiau J. Nusisė́da be darbo i serga Šts. Pasirangė fotelyje, lyg būtų nusisėdėjęs, ant stalo pasirėmė J.Paukš.
3. intr. pabūti sėdint, pasėdėti: Susibruka rankas, nusė́džia, nusė́džia i vėl valgo – kokius triskart teip pasilsia Lnkv. Nusėdė́jau gerą valandą, o ano nesulaukiau Šts. Nusėdė́j[o] dieną kalvis Lp. Kartais ir taip nusėdi daug laiko [be darbo] Lp.
| refl.: Nusiklauso zuikis, nusisėda i kriupena obelių griaužti Šts.
4. tr. palikti žymes, įduobti ilgai sėdint: Tai daugiaus ji ten sėdėjo, sėdėjo, net drabužius nusėdėjo! BsPII89. Mano žirgelis labai nuvargintas, aukso balnelis labai nusėdėtas LTR(Tvr). Nugisėdė́jau suolą, suolelį (rd.) Jž. Vieną ežę ravė[ja], o antrąją nusė́da pusę Sd.
| Kad ir daug, vis tiek sėdėsi nusėdė́si (nuravėsi) tuos burokus Trgn.
5. tr. iškalėti: Koravonę nusėdė́ti KI28. Kaip veik jis paskutines bausmes bus nusėdėjęs prš.
6. tr. ilgą laiką būnant nugyventi: Visi plačiašniūriai išsikėlė į vienkiemius, nieko gero nusėdėtose vietose nepalikę J.Balt.
7. intr. DŽ1 galėti nubūti, ištverti (vienoje vietoje): Nenusė́di vaikai pirkioj, net virba, net virba Klt. Tik siuva, siuva, nusėdėt negali Mlt. Kad jis vietoj nenusė́di, jam tik bėgt Mrj. Ana tai nenusė́di namie, vis eina ir eina An. Ka uogos būt sausos, tai nenusėdė́tumėm stubo[je] Vdk. Tai lėk lėk pas tą savo Katrę – matau, kad jau nebenusė́di! Sml. Jis nenusėdimas žmogus J.Jabl.
| Dykas kas galėjo nūsėdė́ti an trijų aktarų! Grd. Šiuolaikiniai poilsiautojai vienoj vietoj ilgai nenusėdi sp.
pasėdė́ti intr. K; M, LL168
1. DŽ1 kiek sėdėti, pabūti sėdint: Anas pasė́džia, kol arklys pasilsia Ob. Ir pasė́di, ir pagieda kokią giesmelę [šienaudamas žmogus] Mrc. Prasidės ravėjimai, šienavimai – minutės pasėdė́t nebus kada Mžš. Pats išeina in sodelį, pasė́d[i], pats in susiedą nueina Eiš. Kap pasė́di, tai čia kojas lyg bado, lyg diegia Ktv. Pakeliui pasė́džiu Dbg. Pasė́dy, nekada ažeini GrvT91. Pasėdyte, kole eiste gultie Tvr. Pasėdė́k – a rugiai birna, pasėdė́k Krž. Užeidykit pirkion pasėdė́t LKT402-403(Šč). Aš labai prašau, ateikit, pasėdėsime KlbVI106(Mlk). Pasė́dit (pasėdėkite) truputį Lz. Sėsk, pasėdė́k, gal ne mielių atėjai?! Krs. O kur eiste, pasė́dyte! Pst. Kodėl gi nepasėdėti, turint kuo sėdėti? Vaižg. Kad žinočia, kad tiesa, stovėjus pastovėčia, sėdėjus pasėdėčia (d.) Mrj. Nor aš šokt nemokėsiu, kampe pasėdė́siu DrskD250.
| refl. DŽ1: Eisim, jau pasisėdė́jom Srv. Ant kalno pasisėdė́jom Ėr. Šiaip taip pasisėdėdamas parsikebetuosiu namo Rd. Einam pasisėdė́damos, pasilsėdamos LKT111(Kltn). Tu pasisėdėk, o aš eisiu vietos paieškot LTR(Krtn). Paėsias, pasėdė́sias ir nueisias Krš. Pasisė́dim, ponios mergos, pasisė́dim JV532. Padėjęs krėslelį, pasisėdėsi NS26.
| prk.: Pasisėdė́jo (pabuvo neužsėta) žemė, gal viskas geriau augs Krš.
2. DŽ galėti, įstengti sėdėti: Vos tik pradėjau vienas pats gilioje lovoje pasėdėti, jau visa aiškiai mačiau, kas aplink mane darosi Vaižg. Pusantrų metų ir vis dar nepasėdi, nekalba vaikas rš. Aš vos tik į vežimą (vežime) pasėdė́t galėjau Pgg. Nepasėdžiu ant žirgelio Ls. Ne, ne, nenešiu tavęs, muno nugara kieta, nepasėdė́si BM377(Plng). Nebegali niekaip pasėdė́t (ima miegas), tai išbėgi lauka Mšk.
3. LL268 ištverti sėdint: Nepasė́d[i], ale eina ir eina – kap vėjas Arm. Kurio čia branto siunti, a nepasė́di vieto[je]! Vvr. Jis eina ir eina – kai paštas, vietoj nepasė́di Ig. Nepasėdi, gal yla šikinėj? LTR(Vj).
4. padirbėti sėdimą darbą: Pasė́di biskį, pasė́di, ale i užpelnai Jrb. Mokytojai vaiką nuvesk. Tegu pasėdi su knyga rankoj J.Balt.
^ Plonai verpsi – pasėdė́si, smulkiai malsi – pastovėsi LKT104(Pd).
5. pabūti netekėjusiai: Tai da pasėdė́si, kad neini už manę Dg.
6. pabūti kalėjime: Pasėdė̃s porą metų, tai žinos Švnč.
7. pasitenkinti kuo ribotu (ppr. apie maistą): Be karvės – paskutinė, an duonos nepasė́du Brs.
◊ ant kabliùko pasėdė́ti pabūti paskutinėje pabrolių ar pamergių poroje: Marcyt, aš tave prašysiu par mano veseliją ant kabliuko pasėdėt Sml.
parsėdė́ti tr. sėdint įduobti: O ir parsėdėjom aukštą kalnelį (d.) Smn.
pérsėdėti intr., parsėdėti M
1. LL190 išbūti sėdint, išsėdėti: Pérsėdžiu pernakt [ant vežimo], kad arklių kas nenuvest Lp. Tegu einie pašokti: jaunas nepársėdės Krš. Ana prie ligonio pársėdėjo visą vakarą J. Pérsėdėti visą dieną K. Pagal pečių pérsėdėjau, su berniukais peršnekėjau apie tą štuką Ps. Jaunasis, visą tą laiką užstalė[je] parsėdėjęs, kėlės ir prė jaunosios prisiartino S.Dauk. Už skobnelio persėdėjau, ant rankelių perrymojau LTR(Kb). Parsėdė́jo jis tenai (kriaušėje) trejus metus BM75(Vb).
2. SD299 ilgiau už kitus išsėdėti, išbūti: Kiekvieną vakarą jis visus pérsėdi Gs. Persėdmi N.
3. refl. per ilgai, per daug sėdėti: Pársisėdėjau ant vietos, kad viduriai mano ėmė kėžti (pūstis) J.
4. refl. per ilgai išbūti krosnyje (apie duoną): Duona po pečiaus pársisėdėjo Ll. Žiūrėkit, kad nepársisėdėtų duona po pečium Up.
prasėdė́ti K
1. intr. DŽ1 praleisti laiką sėdint: Visą pusnaktį prasėdė́jau Msn. Nė pats nepajutau, kad visą valandą prasėdė́jau Up. Kap tau nedaėda visą dieną trobon prasėdėt Kpč. Kap kada prasėdė́davom lyg dienai OG371. Tris dienas, tris naktis už stalelio prasėdėjau KrvD67.
ǁ pirmiau sėdėti: Sėskit čia, kur mūsų prasėdė́ta Sb.
2. intr. prabūti be darbo, pradykinėti: Negavo vietos, metus taip prasėdė́jo Krš.
3. intr. išgyventi vienoje vietoje, neišvykstant: Sėdžiu, prasėdė́jau kap baravykas senas, niekur nebuvau Dv. Jug vaikai neprasėdė́s pri motynos visą amžių! Rdn. Prasėdė́jau ten devynis mėnesius Vn.
4. tr. sėdint pradėvėti, pratrinti: Prasėdėjau skylę kelnėse Db. Tas krėslas jau senas, prasėdė́tas Rs. Jau prasėdėjom liepos suolelį, dar nesulaukėm savo brolelio KrvD63. Mes prasėdėjom storus suolelius, mes nurymojom baltas rankeles LTR(Sn).
5. tr. sėdint praleisti, pražiopsoti: Prasėdė́jau autobusą Ign.
6. intr. išbūti įkalintam, pasodintam: Metus kalėjime prasėdė́jo DŽ1.
prisėdė́ti
1. intr., tr. DŽ1 pakankamai ilgai sėdėti: Prisėdė́jo ubagas pilnus pakelius J. Aš prisėdėjau, mano motinėle, po radastų krūmeliu BsO75.
| refl. K: Ačiū, nesėsiu, prisisėdė́jau atvažiuodamas Mrj. Dėkui, jau gana prisisėdėjau rš.
2. intr. N būti, dalyvauti kur sėdint.
| refl.: Kad aš žinočiau, kad mano būtų [mergelė], šalia prisisėdėčiau N106.
3. tr. DŽ gauti sėdint: Ką tu čia prisėdė́si sėdėdamas Kp.
4. intr. pakankamai ilgai kalėti: Ir po teismus išsitampei, ir kalėjimuose prisėdėjai rš.
5. intr. prižiūrėti: Neprisėdė́siu aš prie jai (prie ligonės) Klt.
susėdė́ti
1. tr. DŽ, Šts, Rm, Sdk pasėdus suglamžyti: Žiūrėk, kad susėdė́jai suknelę! Skp. Susėdė́jai man kepurę – užsisėdai ir sėdėdamas sulamdei Š. Kur tu tep susėdė́jai paltą?! Mrj. Susėdė́jo ir surūkšliojo jis drabužius J.
| Susėdė́jo biesas tave, ir palikai susitraukus, žema, neaugi nieko J.
^ Esi toks kaip susėdė́tas KlvrŽ. Nedikta, kaip po subinės susėdė́ta Lkv.
| refl. tr.: Tai važiuodama susisėdė́jau paltą! Šn.
2. tr. sėdint sudėvėti, sutrinti: To suolo tu savo amžiuj nesusėdėsi rš.
3. intr. išbūti prie sėdimo darbo: Jis vienoj klasėj dvejus metus susėdėjo Sk.
| refl.: Susisėdėk pri verpalo – ir sukietės viduriai Šts.
4. refl. užsibūti neištekėjusiai: Laukė geresnio – ir sussėdė́jo Rod.
5. tr. laimėti, gauti, sulaukti sėdint: Kai namuos sėdėsi, nieko ir nesusėdė́si Šn. Nežinia, ar susėdė̃s ką, ar ne Lp.
| refl. tr. BŽ124.
užsėdė́ti
1. intr. užtrukti, užsibūti sėdint.
| prk.: [Mateušas] kėlės ižg nuodžios savo, kurioje jau buo užsėdėjęs ir užgulėjęs DP513.
| refl. LL312, BŽ476: Kai nuėjai, tėvai, tai ir užsisėdė́jai! Alk. Reik eiti namo – gi mat užsisėdė́jau Pc. Kartais užsisėdėdavo ligi išnakčių, aptardamas su skulptorium miesto reikalus K.Bor.
^ Geri sveteliai, kai neužsisėdi KrvP(Krsn).
2. refl. nuvargti, suglebti sėdint, nusisėdėti: Ką tie ponai nesirgs: užsisė́di per dienas, ir sustoja kraujas Srv. Sėdi sėdi – ažsisėdė́ję, lepios dukterys Klt.
3. intr. išbūti, iškęsti sėdint: Kap pridegina [pirtyje], karšta, negalima užsėdė́t Nmč.
4. refl. užsibūti neištekėjusiai: Katros mergaitės labai renkas – užsisė́džia Ps. Jei uždabos pirmiau jautį, tai ženklas, kad nutekės, o jei karvę, tai užsisėdės LTIII456(Kls).
5. tr. gauti sėdint: Užsėdėta liga Pkr.
6. tr. laimėti, gauti niekur neišeinant, būnant vienoje vietoje: Namie sėdėdamas, nieko neužsėdė́si Sb.
7. tr. sėdėjimu ką užlaikyti: Jei, šliūban važiuojant, jaunamartė sėdi ilgai už stalo, tai ji užsėdi to kaimo mergas, ir ilgai nebūva vestuvių LTR(Srj).
8. tr. užgyventi: Kas užsėdė́jo, tam ir liks žemė Ds.
9. tr. Dv, Grv užperėti: Pautai jau ažsėdė́ti, jau išeidis žąsyčiai Lz.