Susijęs su kraštutinėmis kairiosiomis partijomis; kraštutinių kairiųjų pažiūrų.

kapóti, -ója, -ójo
1. tr. R194, N K, NdŽ dažnai kirsti, pjauti, genėti; čaižyti: Tegu stovi, kam kapot medžias Arm. Nusipirkau kirvelį ir bekapoju dabar sau krūmus Pg. Pradėjo kapot tas razbaininkam galvas FrnS122. Kurie anksčiau rugiai sėti, tai kap kirviu kapók (labai geri) Bn. Reikia geriau pjauti šieną, ba taip kapot negalima: daug žolės lieka nenupjautos Km. Kiti vėl kapojo šakas nuog medžių ir klojo ant kelio DP1.
| prk.: Finansai braška, darbininkams algas kapoja (mažina) rš.
2. tr. R187, N, K, J, NdŽ skaldyti, smulkinti, pjaustyti: Kapoju ing dalias SD365. Griebė kapoti žabus P.Cvir. Malkas kapot tai ne darbas (lengvas darbas) Švnč. Jis visą dieną kapójo kūlelius ir nei puskapio neprikapójo Dbk. Šarka torielkas mazgojo, kanarka cukrų kapojo (d.) Slk. Sena [karšimo] mašina kapoja vilnas Ėr. Dėl ko nekapóji kapódamas? Šts. Paskui rado didelę kulbę, kur mėsą kapojo BsPIV276. Duktė kapoto sūrio padėjo ant stalo rš.
^ Kur medžius kapoja, ten skiedos lakioja Sim.
| refl.: Miltų į jovalą įdėjus, taip greit nebkapójas Užv.
3. tr., intr. R73, N, NdŽ snapu kirsti, knapoti, lesti: Genys, meleta kapó[ja] medį J. Kas te taukši? – Ė stuobrį kapoja genelis A.Baran. Vištą dėl to nešu parduoti, kad ji kiaušinius kapója Skr. Varna, ant avies sėdėdama, kapojo į nugarą S.Dauk. Pririšiu prie žardo, kad šunys lotum, kad gaidžiai kapotum JD1551. Višta priėjo ir kapója (lesa) iš puodų Skr. Pamačius negyvą žvėrį, varna tuojau atskrido ir pradėjo kapot BsPII320.
^ Varna varnai akių nekapoja Gsč.
| refl.: Pereklė pašiaušė kaklą ir praskėtė sparnus, lyg norėtų kapotis rš.
^ Eina du juodvarniai keliu kapodamies (batai) Grž.
4. tr., intr. gilti, kandžioti: Gal jau prieš lietų šiteip musios kapója Ktk. Priskrido gylių, kur kapója Ad. Manęs bitės nekapója Lkm.
| refl.: Kai bitės kapójas, bus oro pamainos Zr.
5. tr., intr. NdŽ mušti, plakti (botagu, rykšte ar kuo kitu): Kam tu arklį taip kapoji? Dgl. Nekapók gyvulių Lnkv. Už ką dabar tą vaiką kapóji? Up. Pečius kapó[ja] gaspadoriams, kol rekrutus sugaudo Šts. Tas kančiukas nubėgo, ėmė kapot, šmakšėt per tuos negyvėlius, ir visi atgijo BsPIV280. Čia mane kapok, čia mane degink DP555. Lietus aštriais lašais kapoja veidą rš. Akis kapoja lietūs, milinę drasko vėjai, jie nejuda iš vietos, jie stovi – kaip stovėję S.Nėr. Ir kambario šviesa akinančiai puolė į akis, rodos, saulė kapotų J.Marc. Ją (epušę) kapoja ledai, drasko vėjas rš.
| refl.: Kai gerai užkirtau, nereikėjo daugiau kapotis Rs.
6. tr. NdŽ naikinti, gadinti (apie kandis, peles): Pelės kapoja šiaudus ir rūbus Nj. Pelės labai [šiaudų] kūlius kapója Jnšk. Kandys kapoja drapanas Pn. Ką tik susodinome kopūstėlius, o jau amaras kapója Skr.
7. refl. N žodžiais kirstis, ginčytis; peštis, muštis; rungtis: Moterys dažnai po gryčią kapójas, barasi tarp savęs Jnšk. Čia mes kapójamės, o išėję pusbonkį geriam Mlt. Pirmõs linijos (į pirmas linijas) pastato, ir kapokis (šaudykis)! Dbk. Dar Kanutas gudino vaikus kapoties su deiginoms M.Valanč. Visi klauso, visi žiūri į besikapojančius rš.
8. tr. R, N kirsti kojomis (apie arklį): Kapoja žemę kojomis R303. Tai gražiai bėga mano žirgelis, kanopaitėm kapoja (d.) Rod. Bent, broliukai, pamažu joki, padkavėlėm žemužę kapoki JV369.
9. intr. aštriai, užgauliai atsakyti, priešintis: Jis negalia nė prabilti, tuoj ima kapóti Up.
| refl.: Ar yr čia tau ažu ką prieš močią kapójas? Trgn.
10. tr. eiti, žengti ar kalbėti nelygiai, su staigiais sustojimais, daryti ką trūkčiojant: Kasparas nužingsniavo koridorium, iš karto kietai kapodamas žingsnius lyg senas kareivis rš. Eina kolonos priešakyje griežtu, kapotu žingsniu rš. Šemerio svajones nutraukė kapotas (nelygus) Gatulio bosas J.Avyž. Vyriškio balsas buvo plonas ir kapotas rš. Ta jų gaida tai labai kapóta (nelygi, su peršokimais) Kt. Tos dainos gaida da kapotèsnė Rm.
11. tr., intr. valgyti: Atsisėdęs kapoja prie bliūdo Brt.
12. intr. eiti, drožti: Nu, kapojam čiutniai, bo anys nelauks mūsų Ktk.
13. tr. N aštrinti.
◊ aki̇̀s kapóti nemandagiai, atšariai, priekabingai, užgauliai kalbėti, sakyti: Tu man akių̃ nekapók! Skdv.
málkas kapóti labai kosėti: Matyt, peršalęs, kad malkas kapoji Grž.
ši̇̀rdį kapóti labai žeisti: Josios žodžiai kapojo širdį rš.
apkapóti tr.
1. kirviu apkirsti, apdaužyti, apgenėti: Didumą kelmo apkapójau J. Tėvas, pamatęs apkapotus savo medukus, pradėjęs rūstai barti jam nežinomąjį piktadarį Vd.
| Apkapojo (apkarpė iš šalių, patrumpino) barzdą Lp.
| prk.: Tomas tebetikėjo, kad statyba apkapos (sumažins) uždarbį J.Avyž. Vertimas esti dažnai taip apkapotas (sutrumpintas), kad originalo belieka tik skuteliai rš.
| refl.: Grūstuviūse plunksnas grūdant, apsikapó[ja] plunksnos, bet nešildo, yra kaip spaliai Šts.
2. pakapoti, pasmulkinti: Su kaponėle apkapók burokėlius Vžns.
3. snapu apdaužyti: Ir negavo višta kiaušinio sulest, tik truputį apkapójo Skr.
| Markatna, kap varnų apkapóta Prng.
4. apmušti, apdaužyti, apčaižyti: Ponai keiktie tuo pradėjo ir su kančiais apkapójo (d.) Alvt. Sviediniai sienas apkapójo Šts.
5. apėsti, apgraužti: Pelės rūbus apkapojo rš.
6. apkaupti: Jau galvos kopūstų mezgasi, reikia apkapót Trgn. Mes dar mažus kopūstus apkapójom Trgn. Kopūstus apkapók subatoj – kirmėlės neės Ktk.
7. kartą paviršium apakėti: Truputį arimus apkapók! Krž. Apkapók sykį ir galėsi arklius paleist Rs.
atkapóti tr.
1. daug ką atkirsti, nukirsti: Atkapók pinkaulius, stibikaulius veršio košelynai J. Tegu man rankas atkapos – n[e]imsiu Vrn. Įpykęs karalius liepė kojas ir rankas atkapoti M.Valanč. Už tokį darbą tau reik nagus atkapóti Slnt. Tinka tik šunim blakstienas atkapot LTR(Jnš). Jam galvą anės atkapó[jo] Zt.
| Duosiu žirgą padkavoti, padkavėles atkapoti (paaštrinti) RD51.
2. pripliekti, pričaižyti: Aš išsipjoviau šmirkščią rykštelę, aš atkapojau piktą vyrelį (d.) Tvr.
3. refl. atsikirsti, aštriai atsakyti: Atsikapója, ale dirba kai arklys Ut.
įkapóti tr.
1. įrantyti, įkirsti: Krėslą įkapójai, bekapodamas mėsą J. Lazdelę įkapojo dešimčia kirčių S.Dauk. Kad molis labiaus pri medžio prikibtų, turi pirma užlaistomą medį įkapoti S.Dauk. Tą įkapotą lazdelę sugraižė į penkis graižinius S.Dauk.
2. įstengti įkirsti: Niekaip neįkapóju to skirpsto Rm.
3. pripliekti, pričaižyti: Nagaika gerai įkapótai įkapótai! Lp. Vienas unijotas, didžiai įkapotas, išspruko iš kazokų rankų M.Valanč.
4. padaryti įkertant kur: Kapai daugiausia į uolas įkapoti būdavo rš.
5. įstengti valgyti: Sriuba dar tokia karšta, kad negaliu nė trupučio įkapóti Žvr.
iškapóti tr.
1. iškirsti: Tėvas gaidžius iškapojo, ant veselijos gatavojo LTR. Užvajavojo Rygos miestelį ir iškapojo didį vaiskelį StnD24. Ko kirviai neišmušė, kardai neiškapojo, šyvi žirgai išmindė V.Krėv.
ǁ išskinti: Reikės pavasarį iškapoti čia visus karklus Paį. Šiandien visus ravus iškapojau (išpjoviau, iššienavau) Pg.
2. kapojant susmulkinti: Neiškapojau gerai kiaulėm bulbių Vlkv. Svaras (pinigas) buvo į mažesnius ar didesnius šmotelius iškapotas S.Dauk.
3. snapu iškirsti, išlesti:
^ Varnas varnui akių neiškapos LMD.
| refl. tr.: Tie varnai akis išsikapojo BsPIV148.
4. išpliekti, iščaižyti: Su bizūnu iškapóti J. Iškapósma gerai antausius Vvr. Ponia tolką išpašė išpašė, per akis iškapójo ir atėmė verpimą (primušė verpėją ir išvarė) Skr.
| Visus rugius ledai iškapójo Dglš.
5. kapojant išduobti, išrausti: Vedega geldai iškapót Kpč. Iškapoki padkavėle gilią man duobelę TŽI241. Reljefas iškapotas ir iš tolo matomas Bs. Iškapok sau dvi akmenio toblyči Ch2Moz34,1.
6. čaižant, plakant išvyti: Iškapójau su votegu vištas iš daržo, ir nebeita daugiau Vvr.
nukapóti
1. tr. visus nukirsti: Viršūnes nukapók, o šakas nugenėk J. Visi nukapojo tam smakui galvas BsPIV154. Tas viršūnių šakeles kas metas arti prie stuomens nukapotumbit ir apgenėtumbit K.Donel1. Jis nukapodavo palei šulinį ledą rš.
ǁ nupjauti: Lig pietų nukapósiu šitą dobilų šmotą Dbk. Ir nuo kemsų nukapok žolę Sdk.
2. tr. numušti snapu, nuveikti (apie paukščius); kapojant nulesti: Mūsiškis [gaidys] visų susiedų gaidžius nukapoja Sdk. Geroji zylė gegę globojo, kol gegė galvą jai nukapojo rš. Sėdi nuleilėjęs, kaip gaidžių nukapotas Žem.
| Žvirbliai baigia uogas nukapót Vb.
| refl.: Nusikapóję gaidžiai Šts.
3. tr. nučaižyti, nupliekti: Kad jai kinkas gerai kas nukapótų! Upt. Nukapotas arklys vos traukė vežimą J.Marc.
ǁ refl. kapojant sudilti: Botagas suvisai nusikapójo Rs.
4. refl. nuvykti kapojant vienas kitą botagais ar kuo kitu: Nusikapójo visu keliu Lp.
5. tr. prk. nudilginti: Nukapojo dilgės blauzdas, tai kad peršti Skdt.
6. intr. prk. nueiti, nudrožti: Šitiek kelio nukapót pėsčiam tai reikia turėt sveikatos Ds.
◊ gérvės nukapójo apie suskirdusias kojas: Kojeles gervės nukapojo (suskilo, susproginėjo kojų oda) rš.
pakapóti
1. tr. pakirsti, nukapoti: Šaknis pakapójo, ir nudžiūvo medis Rm. Jis stovėjo tartum pakapótomis kojomis rš. Ir pakapojo bačkos lankus, o alus ant žemės čiur čiur čiur ir ištekėjo BsPII22.
| Šyvą žirgelį muštravosiu, visiem galveles pakapósiu Trak.
| refl.: Reikia da pasikapót (pasipjauti) kiek šieno Ėr.
2. tr. paskaldyti: Pakapók sausų malkų prakurom Alv.
| refl. tr.: Malkos reikės paskapót Srj.
3. tr. pagilti: Kiek pakapója musios, ale da možna kęst Ktk.
4. tr. papliekti, pačaižyti: Aš nusipjoviau beržo rykštelę, aš pakapojau piktą vyrelį (d.) Tvr.
5. tr. paėsti, pagraužti: Graži, tik burna raupų pakapóta Ds.
6. refl. pasirieti, pasibarti: Na ir paskapoja abi marčios sustikę Užp.
7. tr. kiek paakėti: Reikės pūdymą pakapót ir rugius sėt Šl.
8. intr. kalbėti nelygiai, žodžius nukertant: Anas šnekėdamas labai pakapója Ds.
pérkapoti tr. KI106 kiaurai perkirsti.
prakapóti tr.
1. praskinti: Aš paprašytau savo brolelių, kad man praskintų viešą kelelį, kad prakapotų pušių šakeles Mrk.
2. kiaurai prakirsti: Nuolat kapodamas bulbes, ir lovį prakapójo Rm.
3. praskaldyti, prasmulkinti: Tu čia pabūk, lig aš malkų prakaposiu BsPII315. Prakapók šiek tiek žabų pečiukui Paį.
| refl. tr.: Tie slinkiai nė šventai dienai medžių neprasikapó[ja] Vvr.
4. prakirsti snapu: Višta prakapójo maišą Ėr. Vanagas vištai galvą prakapojo Gg.
5. refl. kapojimu nuveikti: Nagi, eiva mudu iš kapočių: katras prasikaposiva, tai to pinigai BsMtII75.
prikapóti
1. tr. priskaldyti, prikirsti: Ar prikapojai malkų? J.Jabl. Prikapók kūlelių, kad užtekt bent keliom dienom Kp. Prikaposiu malkos iš balto berželio TDrIV37(Vlk).
2. tr. priėsti, prigilti: Negana musios, da ir blusos prikapójo Ktk.
3. tr. pripliekti, primušti: Prikapója žmogų ponas J. Kad neklausysi, kruvinai prikapósiu! Kp.
4. tr. šiek tiek priakėti: Čia nereikia gerai akėt, tik truptį prikapók! Slm. Prikapok akėčiom kiek pūdymą Ėr. Kai pradėsi prikapót molynę, važiuok kokį porą kartų Srv. Iš karto aš pats prikapósiu, tu galėsi eit paantrinti Sdb.
5. intr. prikaišioti: Jis ir jis dantyse, man visaip prikapoja Žem. Ko čia man prikapojat? Žem.
sukapóti tr.
1. sužeisti, užmušti kardu, kirviu ar pan.: Už šilų, už šilelių, už žaliųjų girelių gul sūnelis sukapotas JD1168. Palaužtą, kruviną, bežadę tave mes radom po audros kaip žaibo sukapotą medį, išsekintą ilgos sausros K.Kors.
| refl.: Pagrobęs kardą, susikapojo I. Kad ir į šmotelius man priseitų susikapoti, ale velniuo į nagus nepasiduosiu LTR(ž.).
2. suskaldyti, susmulkinti: Malkas sukapójom Rm. Stumbrą ant greitųjų sukapojo, geresnius mėsos gabalus pasiėmė sau A.Vien. Sukapók mėsą J.Jabl. Da bulves turim sukapót Gs. Ponai vartus sukapojo, į dvarelį ir įjojo JD446. Sukapokim po dalį ir neškimės BsPIV33. Šiaudai sukapoti SD335. Tas mėsas visokias, šiaip ir taip sukapótas, Krizo kukorius taip smarkiai pleškino svodbai K.Donel.
| Laukai grioviais sukapoti rš.
3. snapu sudaužyti: Pririšau in tvorą, kad šunys lotų, gaidžiai sukapotų LTR(Ob).
4. sugilti, suėsti: Vasarą uodai arklius labai sukapoja Žmt. Eik nuo pečiaus – blusos sukapõs Ktk. Kad smaką gyvatės sukapótų (= suėstų) J. Vaikai blusų sukapóti Ėr.
5. sučaižyti, sumušti diržu, rykšte ir pan.: Kaip tau negailėjo su karklu savo vaikelį teip sukapót? Skr. Kailius rykštėm sukapojo LTR(Erž). Su šikšniniu botagu taip mano nugarą sukapodamas Ns1857,4.
6. sugraužti, suėsti (apie kenkėjus, parazitus, ligą): Pelės sukapó[jo] šiaudus Lp. Pasidėjau pirštines ant pečiaus, svirpliai ir sukapojo Jrb. Mūsų rugių apatinė eilė buvo visai sukapota Lš. Vilnonės kelnaitės buvo kandžių sukapotos, skylėtos kaip rėtis rš.
| prk.: Raupų sukapotas žmogus Ds.
7. nuveikti kalboje, nuginčyti: Sukapója, kad nėr kada ir išsižiot (nėra kaip ir kuo atsikirsti) Trgn. Matai, sukapótas likai Mlt.
8. refl. susipešti, susimušti: Ale žiūrėk, kaip mes suskaposma abidvi Ktk.
9. suvalgyti, sukirsti: Aš kas rytą sukapóju šmotą lašinių Žvr. Ir suejo daug berniokų, sukapojo du sūrioku Ds.
◊ gérvės sukapójo apie suskirdusias kojas: Nuo drėgmės kojos suskilo – „gervės sukapojo“ Vaižg.
užkapóti
1. tr. užmušti kertamu ginklu ar įrankiu: Tas du vilku kardu užkapojo rš. Karalius [= Karolis] užkapójo Buroką (pavardė) Zt.
2. tr. kapojimu (pvz., malkų) uždirbti: Ir malkas kapodamas, gali šį tą užkapóti Rm.
| refl. tr.: Mieste ir malkom galima daugiau užsikapóti Ds.
3. tr. snapu užmušti, nuveikti: Užkapójo gaidys gaidį J. Kaip bematai tave užkaposiu (sako višta varlei) ps. Višta beveik negyvai užkapójo vištalaitį Vvr.
užkapótinai adv.: Pereklė svetimų vaikų nekenčia ir užkapotinai kapoja Blv.
| refl.: Gaidžiai tiek imasi, tiek kapojasi, gali negyvai užsikapot Ėr.
4. tr. užgilti: Bitės arklį užkapojo negyvai Trs.
5. tr. užpliekti, užčaižyti: Užkapósiu gyvą už tokius darbelius Al. Nors ją ir užkapótų, ji neatsilieptų Upt. Botagais užkapótas (dėl mušimo sumenkęs) arklys Lp. Baudžiauninką už menką nieką negyvai užkapodavo rykštėmis rš.
6. intr. aštriai atsakyti, užkirsti, užvežti: Taip papranta iš mažo ir užkapó[ja] visą amžių Grg. Priš visus tūras, visims užkapó[ja] Varn.
7. intr. užvalgyti: Užkapójau truputį, tai bus smagiau šienaut Žln. Užkapójau ir einu Vs.

1 rū̃kti, -sta, -o intr.
1. R, Sut, N, I, K, LL28 eiti, kilti dūmams: Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria J. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Alks. Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta Km. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties Mžš. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj LTR(Ob). Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta DvD10. Iš kaminų dūmai rūko Žem. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai A.Vien.
^ Valgo – net dūmai rū̃ksta Krok. Be šūvio dūmai nerūksta J.Avyž. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega PPr214. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant Lb. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta LTR(Švnč). Kur dega, tę ir rū̃ksta Trg. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra LTR(Ldvn).
ǁ leisti dūmus: Lempelė rū̃ksta OG342. O ta kuknė rū̃ksta, vot y[ra] bėda Žeml. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė Krs. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis Mžš. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Jrb. Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų Jnš. Ans (benzinas) apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr Klk. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta Dbč. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys BtMt12,20. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko BPII142. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį BB2Moz20,18.
^ Vienas galas dega (žiba Slv), kitas rū̃ksta (nevykusiai puošiasi) Imb. Vienas galas rūksta, kitas dūksta LTR(Ds, Rk). Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta B435.
2. SD49 būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: Rū̃ksta puodai Slm. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų I. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios Slm.
3. kilti dulkėms, dulkėti: Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta DŽ. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta Klt. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Rz. Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša Dv. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks Plng. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta Žal. Šiandie labai rū̃ko OG366. Visas kelias rūkte rūko rš.
| Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis V.Bub. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo[ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta Jrb.
ǁ žydint skleisti žiedadulkes: An Elenos (gegužės viduryje) sės [linų], kap rū̃ksta ėgliai Pls.
4. lakstyti, sklisti į šalis, kristi (nuo smarkaus daužymo, judinimo): Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas rš. Kap nuskrendam (nubėgam), tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta Pls. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta Lnkv. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko Švnč. Papilsme (nušausime) vilkus, net kudlos rū̃ks Klt. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Gs. Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Mtl. Davė pipirų, kad net kailis rūko KrvP(Vrn). Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! Upt.
| Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina (greitai siuva) Ad.
5. būti dulkėse: Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse Vgr.
| prk.: I ana te per vakarą rū̃ksta (niekas neveda šokti) OG342.
6. garuoti, prakaituoti: Arkliai garuoja, rū̃ksta KII121. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta Str. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta Raud. Rūksta juodas pūdymas rš.
7. šnek. greitai bėgti, važiuoti, skuosti: Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Lnkv. Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Rmš. Kurgi tu rūksti̇̀?! Ds. Kai ateis, kaip ims pliūšyt (mušti) par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais Mžš. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas Rd. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Pp. Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini Šts. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita Kv. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega Slm. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį Krok. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta Alv. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko (d.) Grk. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis (vilkas) tų avių nesudraskė LKT189(Slv). Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius P.Cvir. O jautis kaip viesulas tik rūksta P.Cvir. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko K.Donel. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją BM291(Krš). Kiškis rūksta miškan pasikaišęs Blv. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo rš.
^ Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta (durų skląstis) LTR.
◊ dùlkės rū̃ksta apie smarkų veiksmą (bėgimą, važiavimą ir kt.): Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo Gršl. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko Grd. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta BsPII308.
pãdai (kùdlos Klt, kul̃nys Šv) rū̃ksta apie smarkų bėgimą, darbą: Riša rugius, net padai rūksta J.Avyž. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta NmŽ.
rū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai Btg.
kad velniai̇̃ rū̃ko (rū̃ks) veiksmo intensyvumui reikšti, pabrėžti: Davė, ka velniai̇̃ rū̃ko (smarkiai lijo) Žr. Gausi teip, ka velniai̇̃ rū̃ks! Trk.
vi̇̀skas (vi̇́en, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vi̇̀skas rū̃ksta Jrb. Dainuodavom, kad vi̇̀skas rū̃kdavo Jrb. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko vi̇́en Vgr. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta vi̇́en tik Lc. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta Ad. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų! rš.
1 aprū̃kti intr.
1. Q78, SD160, SD112, R, N, K, Š, LL306, DŽ apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis J. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko LKT108(Tt). Aprū̃kę sienos tos Krm. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios Gl. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai Slm. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono rš. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo[ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida D(Xpsl.). Aprū̃ko kai gavėnas Ds.
| prk.: Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba Krš.
2. apdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko Dglš. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko Vvr.
3. apsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo Varn. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis Ob. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo Lnkv.
1 atrū̃kti intr. DŽ1
1. atslinkti (apie dūmus): Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai (d.) Mtl. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis LTR(Lš).
2. DŽ ateiti (apie lietų, lietaus debesį), atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta Dkš. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta Žvr. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Ds. Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis DvD162. Oi, kad atrūksta debesys! Dbk.
3. šnek. greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis Š. Kap regi atrū̃ko OG101. Atrūko namo baltas kai drobė Prng. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas Ktk. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos Ds. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko Skr. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta Prn. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ Gs. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas Dj. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis Dr. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji Vaižg.
^ Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta (šūvis) LTR(Mrj).
1 įrū̃kti intr.
1. prisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo Kls. Inrū̃kę, dūmai pirkioj Dglš. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant] Rod.
2. Š aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę Str. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas Al. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas Rod. Mergele, tu juoda, inrū̃kus Dv. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt Dv. Lubos aukštai įrūkusios rš.
ǁ įjuosti: Tas (aptiesalas) kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs Rod.
3. refl. pradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis Š.
4. įsidegti: Įrū̃kti gerai BŽ481.
| refl.: Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus rš.
5. šnek. įbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkai̇̃ Ds.
6. suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm Drsk.
1 išrū̃kti intr.
1. išsiskirstyti, išeiti (apie dūmus): Visi dūmai iš trobos išrū̃ko Krš. Dūmai išrūko pro langelį Db.
^ Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų LKT76(Plng).
| refl.: Išsirūks pečius (išeis dūmai) Ėr.
2. kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų Š.
3. sudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta! DŽ1. Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos rš. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos sp.
4. BŽ120, DŽ būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko Ds. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti Š. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums Krž.
5. nuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant Šts. Net man akys išrū̃ko Všn. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks Ds.
6. apdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau Dv.
7. šnek. praeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks Krok. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį Mrc. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta Krš. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks V.Krėv. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti BsPII158.
8. DŽ šnek. greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko Mlt. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko Dglš. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso Pvn. Išrū̃ko, nebėr ne balso Krš. Išrū̃ko numie to[je] minuto[je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs Vkš. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs Kv. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę Kv. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto Sk. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė[ra] Sk. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais Krš. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus Srv. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Kt. Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo Žvr. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta Smn. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko Slm. Taip jai (ožkai) išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų J.Balč. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko LTR(Švn). Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas LTR(Užp). Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal I.Simon.
| Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios KlvrŽ.
◊ iš galvõs išrū̃kti DŽ užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos Pgg. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs Ktč. Viskas išrūko iš galvos Ėr. Išrūks tie niekai iš galvos J.Jabl. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi I.Simon. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos rš.
1 nurū̃kti intr.
1. nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti Rdn. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba Rdn. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta rš. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį rš. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi LzP.
2. DŽ žr. 1 išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus Gs.
3. sudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs Vvr. Mišeikaitė (jos namai) nūrū̃ko Lkv. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė (rd.) Kb.
^ Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio! Arm.
4. rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim sp.
5. šnek. praeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva Šts. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai Šts. Net man visi miegai nurūko Pš. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) Gs.
6. šnek. tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Jrb. Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo Snt.
7. apdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę Žml. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas rš.
8. dulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko Lkv.
9. DŽ1 šnek. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti Krš. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs Vkš. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko Slnt. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko Ll. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita Pp. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus Vgr. Nurū̃ko po šimts pypkių Kv. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus Jnš. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko Arm. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom Dglš. Kiškis per laukus nurūko Ldk. Kaip viesulas nurūko Sv. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko Brt. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką Žem. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini I.Simon. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko KrvD175. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės LTsIV196. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko LTR(Auk). Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko LMD(Sln). Automobilis nurūko vieškeliu rš. Kaip vėjas nurūksta gaziukas V.Bub.
^ Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo) Lp. Šimtas namelių per lauką nurū̃ko (traukinys) Dglš.
10. nueiti (apie lietų): Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo Ktk.
◊ dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti
1. sudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Š(Mtl). Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais sp. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko rš. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko LTR(Srj). Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę K.Bor.
2. nepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti J.Marc. Jo troškimai gali dūmais nurūkti rš.
1 parū̃kti intr.
1. pradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą): Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą A.Vencl. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis LTR(Kb). Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele V.Myk-Put. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis V.Bub.
ǁ kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta Ds.
ǁ kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko Ds.
ǁ apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko LTR(Vrn). Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko (d.) Mrk.
2. Q406, N kiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis): Parūkusi mėsa karti J.
3. pakilti (apie dulkes), sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Vrn. Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko Klt. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos K.Bor. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš.
4. pasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko Rdš. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką LKT351(Švnč). Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės V.Bub. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais (ps.) Grv.
5. šnek. dingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai LMD(Pns). Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų V.Krėv. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas (paprotys) seniai jau būt parūkęs S.Dauk.
6. smulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo Ėr.
7. šnek. greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas! Lp. Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių S.Dauk. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų S.Dauk. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo I.Simon. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko Krš.
◊ dū́mais parū̃kti
1. sudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! V.Krėv. Mano namai Veisiejuose dūmais parūko rš. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies MTtIII12(V.Krėv).
2. išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko KrvP(Mrk).
1 parrū̃kti intr. šnek. greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja J. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko Krš. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs Kv. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko Ss. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo LTR(Pšl). Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko LTR(Vb).
1 pérrūkti intr.
1. nustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūks J.
2. K per daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda Vlkv.
1 prarū̃kti intr. MitI19(Rg) šnek.
1. Dglš dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka Švnč. Nieko, greit prarū̃ks OG379. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko Všv.
2. greitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis P.Cvir. Pro mus titai prarū̃ko OG440. Takeliu vaikų būrelis prarūko rš.
◊ dū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum! (keik.) Plš.
1 prirū̃kti intr.
1. K, DŽ1 prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj Mrc. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų Ds.
^ Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs TŽV614(Al).
2. DŽ1 apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos] Ėr. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kę Plš.
3. pridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas] Str. Prirū̃ko galva nuo to nešimo Lnkv. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų Švnč. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn Klt.
1 surū̃kti intr.
1. K, DŽ1 apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų Dkš. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė V.Bub. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį Jrb. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta Rm. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę Rdn. Senas žmogus, surūkęs kap smertis Al. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba J.Paukš. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais JD937. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė Žem. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi M.Katk. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios A.Baran. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi Blv. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido LzP. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę LTR(Ob). Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę LTR(Vb). Surū̃ko lyg pečiaus kakta Dkš.
| prk.: Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs A1885,283.
2. Slnt, Šts, YI rūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus):
^ Surūks visi dūmai pri vieno lango VP43. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudė Nt.
3. imti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė Skr. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Krš. Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių LTR(Jz).
4. išrūkti (apie mėsą ir žuvis): Jau bus lašiniai surū̃kę Gs. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau Plng.
5. rūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš Ds.
^ Kad tu surū̃ktum su savo darbu! (keik.) Ldk. Kad tu surūktum, negut mane prigavęs! M.
6. sukilti (apie dulkes); imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko Krš. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė Gs. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos rš.
7. aptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados LMD(Sln).
8. šnek. greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios Mžš.
ǁ greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą Stak.
1 užrū̃kti intr.
1. nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta Str. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs Dglš. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi Dglš. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès Klt. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur Ob. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko Ob.
ǁ pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs Dkšt. Rankos ažurū̃kę Dv.
2. DŽ prisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti TS1901,2-3.
3. imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra LTsIII468(Tvr).
4. uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko Vvr.
5. pradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃ko Ėr.
6. ateiti (apie lietų): Bėkim, bo lietus užrū̃ksta Lš. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?! Bsg.
7. DŽ šnek. greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus Vžns. Katinas užrū̃ko ant trobos Vvr.
◊ ãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę A.Strazd. Nereikia ažrū̃kusioms aki̇̀ms būtie, i pati paregėsi LKKXIII118(Grv).

1 rū̃kti, -sta, -o intr.
1. R, Sut, N, I, K, LL28 eiti, kilti dūmams: Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria J. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Alks. Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta Km. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties Mžš. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj LTR(Ob). Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta DvD10. Iš kaminų dūmai rūko Žem. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai A.Vien.
^ Valgo – net dūmai rū̃ksta Krok. Be šūvio dūmai nerūksta J.Avyž. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega PPr214. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant Lb. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta LTR(Švnč). Kur dega, tę ir rū̃ksta Trg. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra LTR(Ldvn).
ǁ leisti dūmus: Lempelė rū̃ksta OG342. O ta kuknė rū̃ksta, vot y[ra] bėda Žeml. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė Krs. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis Mžš. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Jrb. Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų Jnš. Ans (benzinas) apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr Klk. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta Dbč. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys BtMt12,20. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko BPII142. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį BB2Moz20,18.
^ Vienas galas dega (žiba Slv), kitas rū̃ksta (nevykusiai puošiasi) Imb. Vienas galas rūksta, kitas dūksta LTR(Ds, Rk). Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta B435.
2. SD49 būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: Rū̃ksta puodai Slm. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų I. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios Slm.
3. kilti dulkėms, dulkėti: Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta DŽ. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta Klt. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Rz. Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša Dv. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks Plng. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta Žal. Šiandie labai rū̃ko OG366. Visas kelias rūkte rūko rš.
| Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis V.Bub. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo[ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta Jrb.
ǁ žydint skleisti žiedadulkes: An Elenos (gegužės viduryje) sės [linų], kap rū̃ksta ėgliai Pls.
4. lakstyti, sklisti į šalis, kristi (nuo smarkaus daužymo, judinimo): Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas rš. Kap nuskrendam (nubėgam), tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta Pls. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta Lnkv. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko Švnč. Papilsme (nušausime) vilkus, net kudlos rū̃ks Klt. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Gs. Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Mtl. Davė pipirų, kad net kailis rūko KrvP(Vrn). Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! Upt.
| Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina (greitai siuva) Ad.
5. būti dulkėse: Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse Vgr.
| prk.: I ana te per vakarą rū̃ksta (niekas neveda šokti) OG342.
6. garuoti, prakaituoti: Arkliai garuoja, rū̃ksta KII121. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta Str. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta Raud. Rūksta juodas pūdymas rš.
7. šnek. greitai bėgti, važiuoti, skuosti: Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Lnkv. Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Rmš. Kurgi tu rūksti̇̀?! Ds. Kai ateis, kaip ims pliūšyt (mušti) par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais Mžš. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas Rd. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Pp. Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini Šts. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita Kv. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega Slm. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį Krok. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta Alv. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko (d.) Grk. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis (vilkas) tų avių nesudraskė LKT189(Slv). Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius P.Cvir. O jautis kaip viesulas tik rūksta P.Cvir. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko K.Donel. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją BM291(Krš). Kiškis rūksta miškan pasikaišęs Blv. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo rš.
^ Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta (durų skląstis) LTR.
◊ dùlkės rū̃ksta apie smarkų veiksmą (bėgimą, važiavimą ir kt.): Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo Gršl. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko Grd. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta BsPII308.
pãdai (kùdlos Klt, kul̃nys Šv) rū̃ksta apie smarkų bėgimą, darbą: Riša rugius, net padai rūksta J.Avyž. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta NmŽ.
rū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai Btg.
kad velniai̇̃ rū̃ko (rū̃ks) veiksmo intensyvumui reikšti, pabrėžti: Davė, ka velniai̇̃ rū̃ko (smarkiai lijo) Žr. Gausi teip, ka velniai̇̃ rū̃ks! Trk.
vi̇̀skas (vi̇́en, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vi̇̀skas rū̃ksta Jrb. Dainuodavom, kad vi̇̀skas rū̃kdavo Jrb. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko vi̇́en Vgr. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta vi̇́en tik Lc. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta Ad. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų! rš.
1 aprū̃kti intr.
1. Q78, SD160, SD112, R, N, K, Š, LL306, DŽ apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis J. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko LKT108(Tt). Aprū̃kę sienos tos Krm. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios Gl. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai Slm. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono rš. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo[ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida D(Xpsl.). Aprū̃ko kai gavėnas Ds.
| prk.: Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba Krš.
2. apdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko Dglš. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko Vvr.
3. apsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo Varn. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis Ob. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo Lnkv.
1 atrū̃kti intr. DŽ1
1. atslinkti (apie dūmus): Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai (d.) Mtl. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis LTR(Lš).
2. DŽ ateiti (apie lietų, lietaus debesį), atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta Dkš. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta Žvr. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Ds. Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis DvD162. Oi, kad atrūksta debesys! Dbk.
3. šnek. greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis Š. Kap regi atrū̃ko OG101. Atrūko namo baltas kai drobė Prng. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas Ktk. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos Ds. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko Skr. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta Prn. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ Gs. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas Dj. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis Dr. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji Vaižg.
^ Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta (šūvis) LTR(Mrj).
1 įrū̃kti intr.
1. prisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo Kls. Inrū̃kę, dūmai pirkioj Dglš. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant] Rod.
2. Š aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę Str. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas Al. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas Rod. Mergele, tu juoda, inrū̃kus Dv. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt Dv. Lubos aukštai įrūkusios rš.
ǁ įjuosti: Tas (aptiesalas) kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs Rod.
3. refl. pradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis Š.
4. įsidegti: Įrū̃kti gerai BŽ481.
| refl.: Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus rš.
5. šnek. įbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkai̇̃ Ds.
6. suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm Drsk.
1 išrū̃kti intr.
1. išsiskirstyti, išeiti (apie dūmus): Visi dūmai iš trobos išrū̃ko Krš. Dūmai išrūko pro langelį Db.
^ Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų LKT76(Plng).
| refl.: Išsirūks pečius (išeis dūmai) Ėr.
2. kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų Š.
3. sudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta! DŽ1. Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos rš. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos sp.
4. BŽ120, DŽ būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko Ds. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti Š. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums Krž.
5. nuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant Šts. Net man akys išrū̃ko Všn. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks Ds.
6. apdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau Dv.
7. šnek. praeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks Krok. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį Mrc. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta Krš. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks V.Krėv. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti BsPII158.
8. DŽ šnek. greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko Mlt. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko Dglš. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso Pvn. Išrū̃ko, nebėr ne balso Krš. Išrū̃ko numie to[je] minuto[je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs Vkš. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs Kv. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę Kv. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto Sk. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė[ra] Sk. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais Krš. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus Srv. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Kt. Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo Žvr. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta Smn. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko Slm. Taip jai (ožkai) išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų J.Balč. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko LTR(Švn). Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas LTR(Užp). Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal I.Simon.
| Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios KlvrŽ.
◊ iš galvõs išrū̃kti DŽ užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos Pgg. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs Ktč. Viskas išrūko iš galvos Ėr. Išrūks tie niekai iš galvos J.Jabl. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi I.Simon. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos rš.
1 nurū̃kti intr.
1. nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti Rdn. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba Rdn. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta rš. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį rš. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi LzP.
2. DŽ žr. 1 išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus Gs.
3. sudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs Vvr. Mišeikaitė (jos namai) nūrū̃ko Lkv. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė (rd.) Kb.
^ Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio! Arm.
4. rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim sp.
5. šnek. praeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva Šts. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai Šts. Net man visi miegai nurūko Pš. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) Gs.
6. šnek. tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Jrb. Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo Snt.
7. apdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę Žml. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas rš.
8. dulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko Lkv.
9. DŽ1 šnek. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti Krš. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs Vkš. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko Slnt. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko Ll. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita Pp. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus Vgr. Nurū̃ko po šimts pypkių Kv. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus Jnš. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko Arm. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom Dglš. Kiškis per laukus nurūko Ldk. Kaip viesulas nurūko Sv. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko Brt. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką Žem. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini I.Simon. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko KrvD175. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės LTsIV196. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko LTR(Auk). Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko LMD(Sln). Automobilis nurūko vieškeliu rš. Kaip vėjas nurūksta gaziukas V.Bub.
^ Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo) Lp. Šimtas namelių per lauką nurū̃ko (traukinys) Dglš.
10. nueiti (apie lietų): Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo Ktk.
◊ dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti
1. sudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Š(Mtl). Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais sp. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko rš. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko LTR(Srj). Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę K.Bor.
2. nepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti J.Marc. Jo troškimai gali dūmais nurūkti rš.
1 parū̃kti intr.
1. pradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą): Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą A.Vencl. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis LTR(Kb). Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele V.Myk-Put. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis V.Bub.
ǁ kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta Ds.
ǁ kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko Ds.
ǁ apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko LTR(Vrn). Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko (d.) Mrk.
2. Q406, N kiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis): Parūkusi mėsa karti J.
3. pakilti (apie dulkes), sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Vrn. Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko Klt. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos K.Bor. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš.
4. pasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko Rdš. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką LKT351(Švnč). Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės V.Bub. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais (ps.) Grv.
5. šnek. dingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai LMD(Pns). Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų V.Krėv. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas (paprotys) seniai jau būt parūkęs S.Dauk.
6. smulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo Ėr.
7. šnek. greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas! Lp. Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių S.Dauk. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų S.Dauk. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo I.Simon. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko Krš.
◊ dū́mais parū̃kti
1. sudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! V.Krėv. Mano namai Veisiejuose dūmais parūko rš. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies MTtIII12(V.Krėv).
2. išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko KrvP(Mrk).
1 parrū̃kti intr. šnek. greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja J. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko Krš. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs Kv. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko Ss. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo LTR(Pšl). Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko LTR(Vb).
1 pérrūkti intr.
1. nustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūks J.
2. K per daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda Vlkv.
1 prarū̃kti intr. MitI19(Rg) šnek.
1. Dglš dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka Švnč. Nieko, greit prarū̃ks OG379. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko Všv.
2. greitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis P.Cvir. Pro mus titai prarū̃ko OG440. Takeliu vaikų būrelis prarūko rš.
◊ dū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum! (keik.) Plš.
1 prirū̃kti intr.
1. K, DŽ1 prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj Mrc. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų Ds.
^ Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs TŽV614(Al).
2. DŽ1 apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos] Ėr. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kę Plš.
3. pridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas] Str. Prirū̃ko galva nuo to nešimo Lnkv. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų Švnč. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn Klt.
1 surū̃kti intr.
1. K, DŽ1 apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų Dkš. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė V.Bub. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį Jrb. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta Rm. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę Rdn. Senas žmogus, surūkęs kap smertis Al. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba J.Paukš. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais JD937. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė Žem. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi M.Katk. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios A.Baran. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi Blv. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido LzP. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę LTR(Ob). Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę LTR(Vb). Surū̃ko lyg pečiaus kakta Dkš.
| prk.: Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs A1885,283.
2. Slnt, Šts, YI rūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus):
^ Surūks visi dūmai pri vieno lango VP43. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudė Nt.
3. imti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė Skr. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Krš. Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių LTR(Jz).
4. išrūkti (apie mėsą ir žuvis): Jau bus lašiniai surū̃kę Gs. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau Plng.
5. rūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš Ds.
^ Kad tu surū̃ktum su savo darbu! (keik.) Ldk. Kad tu surūktum, negut mane prigavęs! M.
6. sukilti (apie dulkes); imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko Krš. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė Gs. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos rš.
7. aptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados LMD(Sln).
8. šnek. greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios Mžš.
ǁ greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą Stak.
1 užrū̃kti intr.
1. nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta Str. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs Dglš. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi Dglš. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès Klt. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur Ob. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko Ob.
ǁ pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs Dkšt. Rankos ažurū̃kę Dv.
2. DŽ prisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti TS1901,2-3.
3. imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra LTsIII468(Tvr).
4. uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko Vvr.
5. pradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃ko Ėr.
6. ateiti (apie lietų): Bėkim, bo lietus užrū̃ksta Lš. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?! Bsg.
7. DŽ šnek. greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus Vžns. Katinas užrū̃ko ant trobos Vvr.
◊ ãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę A.Strazd. Nereikia ažrū̃kusioms aki̇̀ms būtie, i pati paregėsi LKKXIII118(Grv).

1 rū̃kti, -sta, -o intr.
1. R, Sut, N, I, K, LL28 eiti, kilti dūmams: Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria J. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Alks. Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta Km. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties Mžš. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj LTR(Ob). Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta DvD10. Iš kaminų dūmai rūko Žem. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai A.Vien.
^ Valgo – net dūmai rū̃ksta Krok. Be šūvio dūmai nerūksta J.Avyž. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega PPr214. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant Lb. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta LTR(Švnč). Kur dega, tę ir rū̃ksta Trg. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra LTR(Ldvn).
ǁ leisti dūmus: Lempelė rū̃ksta OG342. O ta kuknė rū̃ksta, vot y[ra] bėda Žeml. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė Krs. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis Mžš. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Jrb. Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų Jnš. Ans (benzinas) apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr Klk. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta Dbč. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys BtMt12,20. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko BPII142. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį BB2Moz20,18.
^ Vienas galas dega (žiba Slv), kitas rū̃ksta (nevykusiai puošiasi) Imb. Vienas galas rūksta, kitas dūksta LTR(Ds, Rk). Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta B435.
2. SD49 būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: Rū̃ksta puodai Slm. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų I. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios Slm.
3. kilti dulkėms, dulkėti: Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta DŽ. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta Klt. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Rz. Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša Dv. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks Plng. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta Žal. Šiandie labai rū̃ko OG366. Visas kelias rūkte rūko rš.
| Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis V.Bub. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo[ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta Jrb.
ǁ žydint skleisti žiedadulkes: An Elenos (gegužės viduryje) sės [linų], kap rū̃ksta ėgliai Pls.
4. lakstyti, sklisti į šalis, kristi (nuo smarkaus daužymo, judinimo): Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas rš. Kap nuskrendam (nubėgam), tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta Pls. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta Lnkv. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko Švnč. Papilsme (nušausime) vilkus, net kudlos rū̃ks Klt. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Gs. Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Mtl. Davė pipirų, kad net kailis rūko KrvP(Vrn). Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! Upt.
| Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina (greitai siuva) Ad.
5. būti dulkėse: Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse Vgr.
| prk.: I ana te per vakarą rū̃ksta (niekas neveda šokti) OG342.
6. garuoti, prakaituoti: Arkliai garuoja, rū̃ksta KII121. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta Str. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta Raud. Rūksta juodas pūdymas rš.
7. šnek. greitai bėgti, važiuoti, skuosti: Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Lnkv. Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Rmš. Kurgi tu rūksti̇̀?! Ds. Kai ateis, kaip ims pliūšyt (mušti) par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais Mžš. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas Rd. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Pp. Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini Šts. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita Kv. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega Slm. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį Krok. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta Alv. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko (d.) Grk. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis (vilkas) tų avių nesudraskė LKT189(Slv). Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius P.Cvir. O jautis kaip viesulas tik rūksta P.Cvir. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko K.Donel. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją BM291(Krš). Kiškis rūksta miškan pasikaišęs Blv. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo rš.
^ Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta (durų skląstis) LTR.
◊ dùlkės rū̃ksta apie smarkų veiksmą (bėgimą, važiavimą ir kt.): Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo Gršl. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko Grd. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta BsPII308.
pãdai (kùdlos Klt, kul̃nys Šv) rū̃ksta apie smarkų bėgimą, darbą: Riša rugius, net padai rūksta J.Avyž. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta NmŽ.
rū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai Btg.
kad velniai̇̃ rū̃ko (rū̃ks) veiksmo intensyvumui reikšti, pabrėžti: Davė, ka velniai̇̃ rū̃ko (smarkiai lijo) Žr. Gausi teip, ka velniai̇̃ rū̃ks! Trk.
vi̇̀skas (vi̇́en, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vi̇̀skas rū̃ksta Jrb. Dainuodavom, kad vi̇̀skas rū̃kdavo Jrb. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko vi̇́en Vgr. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta vi̇́en tik Lc. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta Ad. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų! rš.
1 aprū̃kti intr.
1. Q78, SD160, SD112, R, N, K, Š, LL306, DŽ apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis J. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko LKT108(Tt). Aprū̃kę sienos tos Krm. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios Gl. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai Slm. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono rš. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo[ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida D(Xpsl.). Aprū̃ko kai gavėnas Ds.
| prk.: Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba Krš.
2. apdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko Dglš. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko Vvr.
3. apsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo Varn. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis Ob. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo Lnkv.
1 atrū̃kti intr. DŽ1
1. atslinkti (apie dūmus): Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai (d.) Mtl. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis LTR(Lš).
2. DŽ ateiti (apie lietų, lietaus debesį), atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta Dkš. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta Žvr. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Ds. Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis DvD162. Oi, kad atrūksta debesys! Dbk.
3. šnek. greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis Š. Kap regi atrū̃ko OG101. Atrūko namo baltas kai drobė Prng. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas Ktk. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos Ds. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko Skr. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta Prn. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ Gs. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas Dj. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis Dr. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji Vaižg.
^ Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta (šūvis) LTR(Mrj).
1 įrū̃kti intr.
1. prisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo Kls. Inrū̃kę, dūmai pirkioj Dglš. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant] Rod.
2. Š aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę Str. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas Al. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas Rod. Mergele, tu juoda, inrū̃kus Dv. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt Dv. Lubos aukštai įrūkusios rš.
ǁ įjuosti: Tas (aptiesalas) kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs Rod.
3. refl. pradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis Š.
4. įsidegti: Įrū̃kti gerai BŽ481.
| refl.: Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus rš.
5. šnek. įbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkai̇̃ Ds.
6. suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm Drsk.
1 išrū̃kti intr.
1. išsiskirstyti, išeiti (apie dūmus): Visi dūmai iš trobos išrū̃ko Krš. Dūmai išrūko pro langelį Db.
^ Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų LKT76(Plng).
| refl.: Išsirūks pečius (išeis dūmai) Ėr.
2. kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų Š.
3. sudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta! DŽ1. Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos rš. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos sp.
4. BŽ120, DŽ būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko Ds. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti Š. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums Krž.
5. nuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant Šts. Net man akys išrū̃ko Všn. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks Ds.
6. apdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau Dv.
7. šnek. praeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks Krok. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį Mrc. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta Krš. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks V.Krėv. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti BsPII158.
8. DŽ šnek. greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko Mlt. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko Dglš. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso Pvn. Išrū̃ko, nebėr ne balso Krš. Išrū̃ko numie to[je] minuto[je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs Vkš. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs Kv. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę Kv. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto Sk. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė[ra] Sk. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais Krš. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus Srv. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Kt. Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo Žvr. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta Smn. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko Slm. Taip jai (ožkai) išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų J.Balč. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko LTR(Švn). Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas LTR(Užp). Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal I.Simon.
| Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios KlvrŽ.
◊ iš galvõs išrū̃kti DŽ užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos Pgg. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs Ktč. Viskas išrūko iš galvos Ėr. Išrūks tie niekai iš galvos J.Jabl. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi I.Simon. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos rš.
1 nurū̃kti intr.
1. nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti Rdn. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba Rdn. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta rš. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį rš. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi LzP.
2. DŽ žr. 1 išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus Gs.
3. sudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs Vvr. Mišeikaitė (jos namai) nūrū̃ko Lkv. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė (rd.) Kb.
^ Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio! Arm.
4. rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim sp.
5. šnek. praeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva Šts. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai Šts. Net man visi miegai nurūko Pš. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) Gs.
6. šnek. tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Jrb. Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo Snt.
7. apdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę Žml. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas rš.
8. dulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko Lkv.
9. DŽ1 šnek. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti Krš. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs Vkš. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko Slnt. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko Ll. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita Pp. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus Vgr. Nurū̃ko po šimts pypkių Kv. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus Jnš. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko Arm. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom Dglš. Kiškis per laukus nurūko Ldk. Kaip viesulas nurūko Sv. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko Brt. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką Žem. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini I.Simon. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko KrvD175. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės LTsIV196. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko LTR(Auk). Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko LMD(Sln). Automobilis nurūko vieškeliu rš. Kaip vėjas nurūksta gaziukas V.Bub.
^ Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo) Lp. Šimtas namelių per lauką nurū̃ko (traukinys) Dglš.
10. nueiti (apie lietų): Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo Ktk.
◊ dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti
1. sudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Š(Mtl). Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais sp. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko rš. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko LTR(Srj). Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę K.Bor.
2. nepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti J.Marc. Jo troškimai gali dūmais nurūkti rš.
1 parū̃kti intr.
1. pradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą): Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą A.Vencl. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis LTR(Kb). Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele V.Myk-Put. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis V.Bub.
ǁ kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta Ds.
ǁ kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko Ds.
ǁ apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko LTR(Vrn). Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko (d.) Mrk.
2. Q406, N kiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis): Parūkusi mėsa karti J.
3. pakilti (apie dulkes), sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Vrn. Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko Klt. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos K.Bor. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš.
4. pasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko Rdš. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką LKT351(Švnč). Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės V.Bub. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais (ps.) Grv.
5. šnek. dingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai LMD(Pns). Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų V.Krėv. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas (paprotys) seniai jau būt parūkęs S.Dauk.
6. smulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo Ėr.
7. šnek. greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas! Lp. Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių S.Dauk. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų S.Dauk. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo I.Simon. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko Krš.
◊ dū́mais parū̃kti
1. sudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! V.Krėv. Mano namai Veisiejuose dūmais parūko rš. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies MTtIII12(V.Krėv).
2. išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko KrvP(Mrk).
1 parrū̃kti intr. šnek. greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja J. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko Krš. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs Kv. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko Ss. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo LTR(Pšl). Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko LTR(Vb).
1 pérrūkti intr.
1. nustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūks J.
2. K per daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda Vlkv.
1 prarū̃kti intr. MitI19(Rg) šnek.
1. Dglš dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka Švnč. Nieko, greit prarū̃ks OG379. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko Všv.
2. greitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis P.Cvir. Pro mus titai prarū̃ko OG440. Takeliu vaikų būrelis prarūko rš.
◊ dū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum! (keik.) Plš.
1 prirū̃kti intr.
1. K, DŽ1 prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj Mrc. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų Ds.
^ Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs TŽV614(Al).
2. DŽ1 apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos] Ėr. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kę Plš.
3. pridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas] Str. Prirū̃ko galva nuo to nešimo Lnkv. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų Švnč. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn Klt.
1 surū̃kti intr.
1. K, DŽ1 apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų Dkš. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė V.Bub. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį Jrb. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta Rm. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę Rdn. Senas žmogus, surūkęs kap smertis Al. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba J.Paukš. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais JD937. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė Žem. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi M.Katk. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios A.Baran. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi Blv. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido LzP. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę LTR(Ob). Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę LTR(Vb). Surū̃ko lyg pečiaus kakta Dkš.
| prk.: Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs A1885,283.
2. Slnt, Šts, YI rūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus):
^ Surūks visi dūmai pri vieno lango VP43. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudė Nt.
3. imti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė Skr. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Krš. Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių LTR(Jz).
4. išrūkti (apie mėsą ir žuvis): Jau bus lašiniai surū̃kę Gs. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau Plng.
5. rūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš Ds.
^ Kad tu surū̃ktum su savo darbu! (keik.) Ldk. Kad tu surūktum, negut mane prigavęs! M.
6. sukilti (apie dulkes); imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko Krš. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė Gs. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos rš.
7. aptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados LMD(Sln).
8. šnek. greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios Mžš.
ǁ greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą Stak.
1 užrū̃kti intr.
1. nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta Str. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs Dglš. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi Dglš. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès Klt. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur Ob. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko Ob.
ǁ pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs Dkšt. Rankos ažurū̃kę Dv.
2. DŽ prisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti TS1901,2-3.
3. imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra LTsIII468(Tvr).
4. uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko Vvr.
5. pradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃ko Ėr.
6. ateiti (apie lietų): Bėkim, bo lietus užrū̃ksta Lš. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?! Bsg.
7. DŽ šnek. greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus Vžns. Katinas užrū̃ko ant trobos Vvr.
◊ ãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę A.Strazd. Nereikia ažrū̃kusioms aki̇̀ms būtie, i pati paregėsi LKKXIII118(Grv).

1 rū̃kti, -sta, -o intr.
1. R, Sut, N, I, K, LL28 eiti, kilti dūmams: Dūmai rū̃ksta, kad pečių pakuria J. Visur rū̃ksta, visur kūrena, kur čia bus šalta! Alks. Pasdairysiu, kur rū̃ksta dūmai, – ogi iš Kazienės gurbo virsta Km. Aš nemačiau rū̃kstant – gal senis negaluoja, gal nekūrino pirties Mžš. Vyras eina – visi žino: rūksta dūmai kaip mašinoj LTR(Ob). Vainikėlis dega, juodi dūmai rūksta DvD10. Iš kaminų dūmai rūko Žem. Iš vienos trobos rūko pro stogą dūmai A.Vien.
^ Valgo – net dūmai rū̃ksta Krok. Be šūvio dūmai nerūksta J.Avyž. Ne visuomet rūksta, kai ugnis dega PPr214. Tiek kieta baronkelė, net rū̃ksta valgant Lb. Anyta atsidūsta – dūmeliai rūksta LTR(Švnč). Kur dega, tę ir rū̃ksta Trg. Kur dūmai rūksta, ten ir ugnies yra LTR(Ldvn).
ǁ leisti dūmus: Lempelė rū̃ksta OG342. O ta kuknė rū̃ksta, vot y[ra] bėda Žeml. Rū̃kdavo ir rū̃kdavo to degutinė Krs. Pažiūrėk, vaikel, ar rū̃ksta Nakrošio pirtis Mžš. A tau reik, ka ta dūlė rū̃ktų? Jrb. Rū̃ksta kaip iš pečiaus, kambarys pilnas dūmų Jnš. Ans (benzinas) apipiltas su žemėms vis tiek rū̃ksta, i tokio smoko da yr Klk. Nedavė gert, tai kaimely, miškuos visur bravarai tik rū̃ksta Dbč. Palūžusios nendrės nedalauš, o rūkstančio lino neužgesys BtMt12,20. Kalnas Sion kaip pečius koksai rūko BPII142. Ir visos žmonės regėjo perkūną ir žaibus, ir balsą trūbos, ir kalną rūkstantį BB2Moz20,18.
^ Vienas galas dega (žiba Slv), kitas rū̃ksta (nevykusiai puošiasi) Imb. Vienas galas rūksta, kitas dūksta LTR(Ds, Rk). Pirtis jaują vainoj, o abi suodinos berūksta B435.
2. SD49 būti dūmuose, juoduoti nuo dūmų, trauktis suodžiais: Rū̃ksta puodai Slm. Rūkti, gauti sūdžių nuog dūmų I. Būdavo, ant gryčios pakabina kindziuką, paržiem ir rū̃ksta – dūminės mat gryčios Slm.
3. kilti dulkėms, dulkėti: Bėga kiek gali, tik po kojomis rū̃ksta DŽ. Lekia boba, net smėlys rū̃ksta Klt. Oi kad rū̃ksta, kai tas svėres rauni! Rz. Būna tep, kad pieskos rū̃ksta ir akis ažuneša Dv. Eis aplei numą, kad smiltes rū̃ks Plng. Žiūriu, eina per laukus, tik rū̃ksta Žal. Šiandie labai rū̃ko OG366. Visas kelias rūkte rūko rš.
| Vėjas galanda pašalius, rūksta purus sniegas, duobėse baltuoja sausledis V.Bub. Ir dabar tos „Raketos“ važiuo[ja] par Nemuną, tai iš vandens tik dulkės rū̃ksta Jrb.
ǁ žydint skleisti žiedadulkes: An Elenos (gegužės viduryje) sės [linų], kap rū̃ksta ėgliai Pls.
4. lakstyti, sklisti į šalis, kristi (nuo smarkaus daužymo, judinimo): Šienas rūko į visas puses, lyg vėtros nešiojamas rš. Kap nuskrendam (nubėgam), tai kap po padlagą lakstom po tą lovą, tik paduškos rū̃ksta Pls. Kad duoda nagaika tam šuniui, net plaukai rū̃ksta Lnkv. Taip mušė gandrą, kad plūksnos rūko Švnč. Papilsme (nušausime) vilkus, net kudlos rū̃ks Klt. Kad davė, kad davė muštis – net rū̃ksta plunksnos! Gs. Duok jam per kailį, kad rū̃ktų! Mtl. Davė pipirų, kad net kailis rūko KrvP(Vrn). Ot kad duoda Kazys pačią, nents padalkos rūksta! Upt.
| Marytė moka siūt, tik rū̃ksta mašina (greitai siuva) Ad.
5. būti dulkėse: Kentėk i rū̃k dūmūse, dulkėse Vgr.
| prk.: I ana te per vakarą rū̃ksta (niekas neveda šokti) OG342.
6. garuoti, prakaituoti: Arkliai garuoja, rū̃ksta KII121. Važiuoja, visas, brat, sušilęs, net rū̃ksta Str. Šalta, biskį pasnigta, išvažiavau – kupstai ne kupstai, aš važiuoju, kumelės rū̃ksta Raud. Rūksta juodas pūdymas rš.
7. šnek. greitai bėgti, važiuoti, skuosti: Tie rū̃ksta kai pasiutę, o tu juos gaudyk! Lnkv. Kad aš tau užvažiuosiu, tai tu strimagalviais rūksi! Rmš. Kurgi tu rūksti̇̀?! Ds. Kai ateis, kaip ims pliūšyt (mušti) par galvas, mes rū̃ksme strimkūliais Mžš. Gi tas žmogelis išsigandęs, ka klupęs rū̃kt par laukus kiek tik galėdamas Rd. Kad aš rūkáu nū tos gyvatės! Pp. Purmonai rū̃ko į pievas po velnių, ratus vokyčiams palikini Šts. Rū̃ksta, ka i dulkės štulpais eita Kv. Trainiokas jau būt rū̃kęs, ale pasakė, kad ne namas, o žabai dega Slm. Kur mergaitės? – Rū̃ksta abidvi in šulnį Krok. Arkliai baikštūs, tai pakinkius tik rūksta Alv. Kai Jonas ištrūko, greit per lauką rūko (d.) Grk. Tai kad rū̃ko, nurūko! – čia jis (vilkas) tų avių nesudraskė LKT189(Slv). Klupdamas ir vėl kildamas rūko per brūzgynus ir griovius P.Cvir. O jautis kaip viesulas tik rūksta P.Cvir. Pons taip baisiai šaukti pagavo, kad visa pekla dėl to nusigandusi rū̃ko K.Donel. Susigreibęs lazdas ir tarbas, kad rū̃ko kūlvertais į kitą parakviją BM291(Krš). Kiškis rūksta miškan pasikaišęs Blv. Sekmadienį dailiu vežimuku miestelin rūkdavo rš.
^ Visą naktį džiūsta, rytą šalin rūksta (durų skląstis) LTR.
◊ dùlkės rū̃ksta apie smarkų veiksmą (bėgimą, važiavimą ir kt.): Tie arkliai parbėgo, dùlkės vien rū̃ksta, ka parbėgo Gršl. Gavau bėgti, ka dùlkės rū̃ko Grd. Išlindo žydas iš krūmo su lazda, egi žiūri, kad Levyzarius skrenda ant jo arklio, tikt dulkės rūksta BsPII308.
pãdai (kùdlos Klt, kul̃nys Šv) rū̃ksta apie smarkų bėgimą, darbą: Riša rugius, net padai rūksta J.Avyž. Leka, ka i kùdlos rū̃ksta NmŽ.
rū̃ks trū̃ks kaip nors, vargais negalais: Rū̃ks trū̃ks, kitą sykį eini repečkas i padarai Btg.
kad velniai̇̃ rū̃ko (rū̃ks) veiksmo intensyvumui reikšti, pabrėžti: Davė, ka velniai̇̃ rū̃ko (smarkiai lijo) Žr. Gausi teip, ka velniai̇̃ rū̃ks! Trk.
vi̇̀skas (vi̇́en, kàd nèt) rū̃ksta smarkiai, labai: Kad juodu vaidyjas – vi̇̀skas rū̃ksta Jrb. Dainuodavom, kad vi̇̀skas rū̃kdavo Jrb. Del ežių, del kelių provojos, ka rū̃ko vi̇́en Vgr. Gyvoliai javūse, ateina kaimynas, duoda pėrenos, ka rū̃ksta vi̇́en tik Lc. I dabar da šienauju, kàd rū̃ksta Ad. Jeigu bent kiek rūpėtų šeima, kastum griovius, kad net rūktų! rš.
1 aprū̃kti intr.
1. Q78, SD160, SD112, R, N, K, Š, LL306, DŽ apsitraukti suodžiais, apjuodyti nuo dūmų: Pakrautė aprūkusi suodėmis J. Nu tų dūmų [krosnies] kakta aprū̃ko LKT108(Tt). Aprū̃kę sienos tos Krm. Lubos nuo tų dūmų visai aprū̃kusios Gl. Nedarėm alaus, aprū̃ko per žiemą ir tie uzbonai Slm. Jis stovėjo šalia milžiniško, aprūkusio prekinio vagono rš. Šiandien pačios motriškosios bedainiuo[ja], ir jos vienos, noris aprūkusiūse savo numūse, niekaip senos dabos neapleida D(Xpsl.). Aprū̃ko kai gavėnas Ds.
| prk.: Aprū̃kęs [senbernis] buvo, surukęs, o [žmona] atšvietė – žiuba Krš.
2. apdulkėti: Kol atejau, tai net batai aprū̃ko Dglš. Dulkt, dulkt, ka dulkina maišą, pradėm visas kiemas aprū̃ko Vvr.
3. apsitraukti rūku: Dangus aprūko ir lyti pradėjo Varn. Ale aprū̃ko, ka nieko nesmato, kaip ir naktis Ob. Aprū̃ko, nebesimatė to kaimo, o pas mum nelijo Lnkv.
1 atrū̃kti intr. DŽ1
1. atslinkti (apie dūmus): Atpučia šiaurus vėjas, atrū̃ksta juodi dūmai (d.) Mtl. Ir atrūksta juodi dūmai, atjoja bernelis LTR(Lš).
2. DŽ ateiti (apie lietų, lietaus debesį), atlyti: Pasiskubyk – štai jau lietus atrūksta Dkš. Jau ir pas mus tuoj lis, žiūrėkit, jau nuo vakarų atrū̃ksta Žvr. Tik pamačiau, kad atrūksta, ė nei namo niekur, nei kur po medžiu palįst! Ds. Vai ir atrūksta juods debesėlis, vai ir atjoja našlio pulkelis DvD162. Oi, kad atrūksta debesys! Dbk.
3. šnek. greitai atbėgti, atvažiuoti, atskuosti: Atbėga atrū̃ksta per dirvas kiškis Š. Kap regi atrū̃ko OG101. Atrūko namo baltas kai drobė Prng. Pamačiau – atrū̃ksta autobusas Ktk. Kaip įsėdau, tai kaip grausmu atrūkau iš Utenos Ds. Tik jūs išėjot, ir mašinikė atrū̃ko Skr. Niekas nesimato, tik pono povazas atūžia, atrū̃ksta Prn. Kai mane užpipirijo, tai aš tuoj čia atrūkaũ Gs. Po kiek laiko ir valdžia atrū̃ko, net pats pirminykas Dj. Su liūdnoms žinioms atrūkáu pas jumis Dr. Niaurų mažvaikiai tebekaišioja galveles, žiūrinėdami, ar vieškeliu neatrūksta važiuotieji Vaižg.
^ Svečias atrūksta, o kvieslys negrįžta (šūvis) LTR(Mrj).
1 įrū̃kti intr.
1. prisirinkti dūmų, prirūkti: Inrūkus visa pirkia, suodžiai karo Kls. Inrū̃kę, dūmai pirkioj Dglš. Kad inrū̃ksta pirkia [vakarojant] Rod.
2. Š aprūkti, apdūmuoti: Kai einam namo, tai tik dantes i akys blizga, inrū̃kę Str. Dirbo per dienas kalvėj, įrū̃kęs visas Al. Pareini inrū̃kęs kap smalėkas Rod. Mergele, tu juoda, inrū̃kus Dv. Namai inrū̃kę – reikia remontas daryt Dv. Lubos aukštai įrūkusios rš.
ǁ įjuosti: Tas (aptiesalas) kasdien būna ir būna ant lovos, inrū̃kęs Rod.
3. refl. pradėti smarkiai rūkti: Įsirū̃ko krosnis, mat orie atodrėgis Š.
4. įsidegti: Įrū̃kti gerai BŽ481.
| refl.: Kai žolės įsirūko, ji nusinešė viską į tvartus rš.
5. šnek. įbėgti: Tik išrūkai iš gryčios ir vėl inrūkai̇̃ Ds.
6. suplukti, sušilti: Inrū̃kę pjautuvais rugius pjovėm Drsk.
1 išrū̃kti intr.
1. išsiskirstyti, išeiti (apie dūmus): Visi dūmai iš trobos išrū̃ko Krš. Dūmai išrūko pro langelį Db.
^ Nėr to kamino, kur dūmas neišrū̃ktų LKT76(Plng).
| refl.: Išsirūks pečius (išeis dūmai) Ėr.
2. kurį laiką rūkti, leisti dūmus: Išrū̃ko visą rytą krosnis, gal prieš lietų Š.
3. sudegus dūmais išeiti: Kiek turto dūmais išrū̃ksta! DŽ1. Pro krematorijaus kaminą neišrūkau todėl, kad mirties lageriuose veikė komunistų ir pasipriešinimo organizacijos rš. Išrūko dūmais pro kaminus tvarto vidaus sienos sp.
4. BŽ120, DŽ būnant dūmuose, įgyti reikiamų savybių: Reiks pažiūrėt, gal jau koptūre mėsa išrūko Ds. Gerai išrū̃kę lašiniai gali ben kelerius metus išstovėti Š. Labai gerai mėsa išrū̃ksta su alksninėms malkums Krž.
5. nuo dūmų sugesti: Išrūko akys, ponų virtuvėse betarnaujant Šts. Net man akys išrū̃ko Všn. Ten tau, martel, ir akelės šviesiosios išrūks Ds.
6. apdulkėti: Išsiprausiau – išrū̃kęs gerai jau buvau Dv.
7. šnek. praeiti, išsisklaidyti, dingti: Kap paimsiu diržą, tai tavo tinginys kap bematant išrùks Krok. Kad išgąstis nusgandęs išrūkt, an durų kryžiavoja ligonį Mrc. [Vaikinai] siunta, duodas, kol durnumai išrū̃ksta Krš. Aš jam tokį laužą sukursiu, jog visi monai išrūks V.Krėv. Jiem arielka su visum išrūko iš galvos, teip kad nebebuvo girti BsPII158.
8. DŽ šnek. greitai išbėgti, išvažiuoti: Sunkiai pasvysi, jau seniai išrū̃ko Mlt. Anas Vilniun mokyties išrū̃ko Dglš. Išrū̃ko an kelio [vaikai] i stypso Pvn. Išrū̃ko, nebėr ne balso Krš. Išrū̃ko numie to[je] minuto[je], kaip tu išejai, ne su šniūru nebūtum sulaikęs Vkš. Išrū̃ko, nė sudievu nepasakęs Kv. Išrū̃ko, kaip ugnies pagavę Kv. Dvilinka išrūko į tą miestą iš pat ryto Sk. Su maža dienele (vos praaušus) išrū̃ko į grybus [vyras] i daba da nė[ra] Sk. Pamatę muni, išrū̃ko su velniais Krš. Išrū̃ko boba, uodegą pabrukus Srv. Kap paimsiu lazdą, tai tuoj išrū̃ksit! Kt. Bernai nė nepasijuto, kai išrū̃ko namo Žvr. Tie vaikai atvažiuoja, uodega pamaišo ir vėl išrū̃ksta Smn. Brigadierius tik pasirodė ir vėl išrū̃ko Slm. Taip jai (ožkai) išdirbo šonus, jog paleista dideliais šuoliais išrūko iš namų J.Balč. Ponas trenkė kumščiu į langą ir viesulu išrūko LTR(Švn). Kaip velnias išgirdo bobos vardą, tuoj paliko dukterį ir per langą išrūko kaip tik galėdamas LTR(Užp). Besibardama ir berėkdama, ji išrūko atgal I.Simon.
| Paveizėk, ka pienas neišrū̃ktų ant kuknios KlvrŽ.
◊ iš galvõs išrū̃kti DŽ užsimiršti: Išrū̃ko iš galvõs pasakos Pgg. Visos dainos išrū̃ko iš galvõs Ktč. Viskas išrūko iš galvos Ėr. Išrūks tie niekai iš galvos J.Jabl. Šita kvailystė jau seniai iš galvos išrūkusi I.Simon. Greit jam visi atsiminimai išrūko iš galvos rš.
1 nurū̃kti intr.
1. nuo dūmų aprūkti, apjuodyti: Lubos nurū̃ko, reikės išdažyti Rdn. Nujuodavo, nurū̃ko kaip duba Rdn. Langas buvo aklinai užšautas nurūkusia lenta rš. Jie nieko daugiau nerado, kaip tik keturias juodas sienas ir nurūkusią krosnį rš. Mažutė trobelė, mietais paramstyta, nurūkusi LzP.
2. DŽ žr. 1 išrūkti 4: Mėsa negerai nurū̃kus Gs.
3. sudegti: Par tuos vaikus ne vienas žmogelis yr nurūkęs Vvr. Mišeikaitė (jos namai) nūrū̃ko Lkv. O kaip nurūko mėlyni dūmeliai, tai taip nurūko nuo mano gluodnios galvelės žalia rūtelė (rd.) Kb.
^ Kad ta (tavo) šerstelė nurūkt, itokio žmogutėlio! Arm.
4. rūkstant, degant nuslinkti, nutolti: Jau amžiams nurūko tos kruvinos dienos su parako dūmais, su gaisro ugnim sp.
5. šnek. praeiti, dingti: Nuejo, nurū̃ko, aš ir užmiršau – toki tėr muno galva Šts. Koks nepadorumas, kol nurū̃ko toki nešlovė pamilijai Šts. Net man visi miegai nurūko Pš. Kad mano vaikai būt taip darę, tai jau seniai būt viskas nurū̃kę (būtume nusigyvenę) Gs.
6. šnek. tolyn nulėkti, nukristi: Kai aš įsisėdau į tą mašiną, galėjo plaukai nurū̃kt nuo galvos – tei nešė! Jrb. Visi stikleliai nurū̃ko nuo stalo Snt.
7. apdulkėti: Pro mus važiavo kareiviai, nurū̃kę, nudulkę Žml. O tie žodžiai – vis apie senovės malūnininkus, jų miltais nurūkusias dienas rš.
8. dulkėms pakilti, sudulkėti: Ka movė keliais, tai tik dulkės nurū̃ko Lkv.
9. DŽ1 šnek. greitai nubėgti, nuvažiuoti, nujoti, nuskuosti, nukurti: Rūko i nurū̃ko, nespėjau ne subarti Krš. Nurū̃ko numie kaip katinas su pūsle, ne atgal nepasiveizėjęs Vkš. Ne matyti nepamačiau, kaip nurū̃ko Slnt. Pusberniai tik į kojas – ir nurū̃ko Ll. Tu kaip nurū̃ksi ir parrūksi, tu greita Pp. Davatkums blogai: piningai pagalum, o šventiejai nurū̃ko į krūmus Vgr. Nurū̃ko po šimts pypkių Kv. Arklys nusitraukė ir nurū̃ko kaip žaibas per laukus Jnš. Kap ištrūko, tai kap dūmas nurū̃ko Arm. Mes bėgini (tekini) su žąsim i nurū̃kom Dglš. Kiškis per laukus nurūko Ldk. Kaip viesulas nurūko Sv. Pasibaidė arkliai ir su vežimu kaži kur nurū̃ko Brt. Neapsakomas džiaugsmas buvo ožkelei, nurūkus į mišką Žem. Nelaiminga pelytė persigando, nurūko kaip be galvos, ir jos pėdos išnyko Blv. Įsimetęs Anuprą į vežimą, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių K.Bor. Vanagiškių būriai nurūko kone tekini I.Simon. Gaidys kap ištrūko, net sodelin nurūko KrvD175. Bet ponas nė girdėti negirdėjo – rūkte nurūko prie savo kumelės LTsIV196. Vėl kvailutis užsėdo vilkui ant kupros ir nurūko LTR(Auk). Meška šoko ir nurūko, jau antram krašte sušuko LMD(Sln). Automobilis nurūko vieškeliu rš. Kaip vėjas nurūksta gaziukas V.Bub.
^ Nurūko, kur kaminus krečia (išmetė iš darbo) Lp. Šimtas namelių per lauką nurū̃ko (traukinys) Dglš.
10. nueiti (apie lietų): Debesys nurū̃ko šonu, in mūs neužlijo Ktk.
◊ dū́mais (dū́mu, į padángę) nurū̃kti
1. sudegti: Oi, kad tu būtai ugnelėj sudegus, oi, kad tu būtai dūmeliu nurūkus! Š(Mtl). Kaitros, sausros išdžiovina kaip paraką šilus, ir tada pakanka mažiausios kibirkštėlės, kad jie nurūktų dūmais sp. Žuvo mano penki vaikeliai; visa, ką užvargau per gyvenimą – dūmais nurūko rš. Rūtų vainikėlį vėjelis nupūtė, šilkų kasnykėlis dūmeliu nurūko LTR(Srj). Daržinė, pirmam šrapneliui į ją pataikius, nurūko į padangę K.Bor.
2. nepasisekti: Penkis kartus [žygis] pasisekė, šeštasis gali ir dūmais nurūkti J.Marc. Jo troškimai gali dūmais nurūkti rš.
1 parū̃kti intr.
1. pradėti rūkti (apie dūmus ar degantį daiktą): Parūksta dūmai, ir mes išgirstam duslų sprogimo garsą A.Vencl. Sėdžiu po langeliu, žiūrau per langelį, ir parūksta juodi dūmai, parjoja bernelis LTR(Kb). Degtukas sučirškė, parūko dvokiančiais dūmais ir užsiplieskė mėlyna liepsnele V.Myk-Put. Ant kraigo galo [nuo šūvio] parūksta senas gandralizdis V.Bub.
ǁ kiek leisti dūmus: Sumūryta pečius neblogai, ale tik truputį parūksta Ds.
ǁ kiek prieiti, patekti dūmų: Gal iš žertuvės gryčion parūko Ds.
ǁ apsinešti dūmais: Mėlynas dangus dūmais parūko LTR(Vrn). Rūtų vainikas ugnėj sudegė, šilkų kasnykas dūmais parūko (d.) Mrk.
2. Q406, N kiek pabūti dūmuose, aprūkti (apie mėsą, žuvis): Parūkusi mėsa karti J.
3. pakilti (apie dulkes), sudulkti: Nu, ir nugniaužė jis raitas keliu, net dulkės parū̃ko! Vrn. Daužės vištos iš bulbų, net smėlys parū̃ko Klt. Nuo Smalininkų parūko kelias. Tai, be abejo, lėkė naujos priešo mašinos K.Bor. Kai bėris įsileisdavo, tik dulkės parūkdavo rš.
4. pasklisti, pabirti: Kap papurtė vanagas vištą, tai tik plunksnos parū̃ko Rdš. Kai išsigando lapė, kad šoko, tik lapai parū̃ko per mišką LKT351(Švnč). Balta sniego banga nudegino veidą, prieš akis sūkuriais parūko stambios snaigės V.Bub. Tie du obuoliai nugriuvo, o tas diedas parū̃ko pelais (ps.) Grv.
5. šnek. dingti, išnykti: Tik kad sugiedojo gaidys kažin kur toli, visi šokikai parūko tiktai kaip dūmai LMD(Pns). Padekite neturtingąsias pirkias, bajorų kiemus ir valdovo pilis, kad nei vieno šipulio neapdegusio neliktų, kad su dūmais nelaimė parūktų V.Krėv. Jei aš kokią tokią valdžią turėčio, tas (paprotys) seniai jau būt parūkęs S.Dauk.
6. smulkiai palyti: Jau nebelyja – biškį parū̃ko ir nustojo Ėr.
7. šnek. greitai pabėgti, išbėgti, išvažiuoti: Parūko padulko [vilkas] per balas! Lp. Atejus naktie, vokyčiai parūko gumbais nešinys nu lietuvių brūklių S.Dauk. Tautoriai po tos mūšos kaip rūkte parūko iš gudų S.Dauk. Bušė Pikčiurnienė, – Barbė viską matė, – skaudžiai įsižeidusi, nė su kunigu neatsisveikinusi, įsėdo į savo karietą ir parūko namo I.Simon. Gėdino tą preikšą, ale tas kepurę pakėlė i parū̃ko Krš.
◊ dū́mais parū̃kti
1. sudegti: Aš nesiliausiu keršijęs, kol paskutinė jo pilis dūmais parūks! V.Krėv. Mano namai Veisiejuose dūmais parūko rš. Pamatysi, pamatysi, kad visi šitie turtai dūmais parūks, kai nors vienas šventinto vandens lašas juos palies MTtIII12(V.Krėv).
2. išnykti: Ilgai belaukiant, kantrybės pritrūko ir visi geri norai dūmais parūko KrvP(Mrk).
1 parrū̃kti intr. šnek. greitai parbėgti, parvažiuoti, parjoti: Matau, parrū̃ksta su arkliais, t. y. parjoja J. Perkūnija sugrumėjo, visi vaikai numo parrū̃ko Krš. Parrū̃ko kaip velnias, dūšią pagavęs Kv. Mergos tuoj visos namo parrū̃ko Ss. Bet vos tik ji išėjo, tuoj tekina parrūko namo LTR(Pšl). Bernatonis tad už arklių ir namo parrūko LTR(Vb).
1 pérrūkti intr.
1. nustoti rūkti: Lauk, kol dūmai párrūks J.
2. K per daug įrūkti: Kai pérrūksta, tai paskui dūmais atsiduoda Vlkv.
1 prarū̃kti intr. MitI19(Rg) šnek.
1. Dglš dingti, praeiti, išnykti, išsisklaidyti: Buvo girtas, bet kai pasakė, kad namai dega, tai prarūko arielka Švnč. Nieko, greit prarū̃ks OG379. Viskas praejo, kaip dūmas prarū̃ko Všv.
2. greitai prabėgti, pravažiuoti: Tuo vieškeliu prarūkdavo kartais dviratis P.Cvir. Pro mus titai prarū̃ko OG440. Takeliu vaikų būrelis prarūko rš.
◊ dū́mais prarū̃kti sudegti: Ak, kad tu dū́mais prarū̃ktum! (keik.) Plš.
1 prirū̃kti intr.
1. K, DŽ1 prieiti, prisirinkti dūmų: Prirū̃ksta sulig langų be kamino pirkioj Mrc. Prirū̃ko pilna gryčia dūmų Ds.
^ Pilnas proto, kaip kaminas dūmų prirūkęs TŽV614(Al).
2. DŽ1 apsitraukti suodžiais: Greit prirūksta kaminėlis [lempos] Ėr. Jūs te kaip nueiste, tai naraviai (atsargiai), ba labai prirū̃kę Plš.
3. pridulkėti: Neprirū̃ksta, nei nieko, vis švarus vanduo [uždengtas] Str. Prirū̃ko galva nuo to nešimo Lnkv. Prirū̃ksta audžiant nosis, gerklė nuo tų visokių ryzų Švnč. Kad neprirū̃kt siūlai, surišk skareliūtėn Klt.
1 surū̃kti intr.
1. K, DŽ1 apjuodyti nuo dūmų: Surū̃ko sienos nuo kelmų dūmų Dkš. Praslinko ilgas surūkęs pastatas, šmėkštelėjo stoties budėtojo geltona vėliavėlė V.Bub. Turia juk viskas surū̃kt i pajuoduot: rūko i rūko – pypkis pro pypkį Jrb. Čia reikia užtaisyt [skylę] – ką tik padedi, viskas surū̃ksta Rm. Nemokyti buvo, surūgę i surū̃kę Rdn. Senas žmogus, surūkęs kap smertis Al. Toks gražus, toks poniškas, o ji – surūkusi boba J.Paukš. Surū̃ks staklelės juodais dūmais, apkris drobelės juodais dūmais JD937. Langinyčia uždaryta, per jos plyšes matyti maža, surūkusi kamarėlė Žem. Ant gembės kabėjo tarba, buvusi kada marga, dabar surūkusi M.Katk. Gražesnės mūsų, nors surūkę, gryčios A.Baran. Surūkusioje bakūžėlėje ir aukso rūmuose visur šunį rasi Blv. Šalip ėjo sodietis, surūkusio raukšlėto veido LzP. An veselių ir dainuškų, ant ulionių, večeruškų eina namo parsiplūkę, juodi, kai velniai surūkę LTR(Ob). Eis mergytės, linus brukę, sudulkėję ir surūkę LTR(Vb). Surū̃ko lyg pečiaus kakta Dkš.
| prk.: Mūsų žmonės smarkiai akli, tamsūs, be meilės, surūkę, ant rašto labai atkaklūs ir vangūs A1885,283.
2. Slnt, Šts, YI rūkstant susirinkti, susitelkti (apie dūmus):
^ Surūks visi dūmai pri vieno lango VP43. Surū̃ko dūmai pri vieno lango (viskas susidėjo, viskas išaiškėjo), i nubaudė Nt.
3. imti rūkti: Pirmiau dūmai surū̃ko, paskui liepsna pasirodė Skr. Pardegė elektros – tik surū̃ko surū̃ko! Krš. Vai kai aš užsėdau an bėro žirgelio – tik surūko juodi dūmai po žirgo kojelių LTR(Jz).
4. išrūkti (apie mėsą ir žuvis): Jau bus lašiniai surū̃kę Gs. Matai, žuvis turėtum surū̃kti ir iškepti jau Plng.
5. rūkstant sudegti: Ligi šita malkapalaikė surū̃ks, tai ir pečius išauš Ds.
^ Kad tu surū̃ktum su savo darbu! (keik.) Ldk. Kad tu surūktum, negut mane prigavęs! M.
6. sukilti (apie dulkes); imti dulkėti, sudulkėti: Kad movė, dulkės tik surū̃ko Krš. Kai drožiau, tai tik skudurai surū̃ko, ir išdūmė Gs. Trenkė užkulniais į grindis, jog surūko lentos rš.
7. aptraukti rūku, migla: Kad kada giedras laikas yra, o Šatrijos kalnas miglotas, surūkęs, tai ten gyvenantiejai žmonys numano, kad užstos laikas nepagados LMD(Sln).
8. šnek. greitai subėgti, sueiti: Kaip surū̃ko visi, kaip atidarė krautuvę – nieko nebežiūri, nė eilios Mžš.
ǁ greitai kur atsidurti, būti padėtam: Kai gerai apsisukom (padirbėjome), tuo viskas surū̃ko (sukrauta) į kamarą Stak.
1 užrū̃kti intr.
1. nuo dūmų pajuosti, prisitraukti suodžių: Nuo smalingos malkos kaminas ažrū̃ksta Str. Lėmpos stiklas ažrū̃kęs Dglš. Pirkios langai ažrū̃kę, nieko nesiregi Dglš. Ažrū̃ko pirkios lubos kai pirtès Klt. Pečius vidury gryčios, ažrū̃kę, ažbuvę visur Ob. Nuo tabokos gerklė ažrū̃ko Ob.
ǁ pasidaryti nešvariam, pajuosti: Išsivelėk (išsiplauk) bliūdą – ažrūkęs Dkšt. Rankos ažurū̃kę Dv.
2. DŽ prisipildyti dūmų: Oras … nuo miško gaisrų teip užrūkęs, jog saulės nematyti TS1901,2-3.
3. imti rūkti: Ana skarele šmėstelėjo – dūmai užrūko, ir jos nėra LTsIII468(Tvr).
4. uždulkėti, užkristi dulkėmis: Pradulkėjo keli vežimai pro šalį, pradėm ir akys užrū̃ko Vvr.
5. pradėti smulkiai lyti, migloti: Lietus vėl užrū̃ko Ėr.
6. ateiti (apie lietų): Bėkim, bo lietus užrū̃ksta Lš. Kaži, a te lietus užrūksta, a oras toks?! Bsg.
7. DŽ šnek. greitai užbėgti (už ko ar ant ko): Vaikam tik parodžiau diržą – tuoj užrū̃ko an pečiaus Vžns. Katinas užrū̃ko ant trobos Vvr.
◊ ãkys užrū̃kusios nepastabus, nevikrus: Ė, tu, gaspadine, greitai apsisuki, tegul tavo akys nebus jau užrūkę A.Strazd. Nereikia ažrū̃kusioms aki̇̀ms būtie, i pati paregėsi LKKXIII118(Grv).

ė́sti, ė́da (ė́sti, ė́sta, ė́ma Lz, ė́dma), ė́dė (ė́do)
1. tr., intr. imti maistą (apie gyvulius, paprastai kramtant): Žmonės valgo, galvijai ė́da, paukščiai lesa Š. Tokio pyrago nė šuo neės Jnš. Tokio paršo da nemačiau – jis ėda ir ėda Gs. Jaučiai neė́da remunių J. Kad šuva ar katė žolę ėda, tai bus lietaus Sml. Čia kiaulių ėstas kibiras, imk kitą J.Jabl. Čia kiaulių ėdamas lovys J.Jabl. Čia nelabai ė́damas šienas, avims reikia parinkti ėdamèsnio Š. Skardeliuos labai ėdamà žolė Ds. Galvijai neturia ko ė́stienai Pl. Sakė [telyčiotė] ėdañt, geriant Ds. Ėskit, žirgužėliai, juodi juodbėrėliai, baltuosius dobilėlius JV260. Teėdiẽ žirgelis po žalią lanką JD792. Šunytėliai ėst ižg trupučių, kurie byra nuog skomių Viešpatų jų DP113.
^ Sermėga sermėgą ėda D167. Astanka ėsti neprašo D168. Nei šunies pamestą neėstum (pat.) D167. Pigią mėsą šunes ėda Sim. Ė̃stų šuva mėsą, bet pinigų nė̃są Ss. Arklys neė́dęs arklo netraukia Mrk. Ne tas arklys avižas ė́da, kur plūgą traukia, ale tas, kur stainėj stovi Bsg. Kurs arklys avižų papiltų nė́st? Sch74. Kad grūduos pelė pastiptų, tokios nei katė neėstų Sim. Per daug ir kiaulė neėda Grv.
| refl. tr.: Lapė žuvis ė́das Dv.
ǁ lesti: Nei vienus metus tep neė́dė strazdai vyšnias Vlkv.
2. (dial.) intr., tr. SPII106 valgyti: Ans daug ė́da Kv. Mum ė́st noris Zt. Prašom ė́sti, sveteliai Zt. Pati ė́di, o jai neduodi Pls. Tu neė́sk taip daug tos męsos Plik. Ėmi (valgau) SD147, SD78. Kad ligonis ė́da, pro ausis trupučiai leka, o sakos sergąs Šts. Uogas gerai suvirinsma liūb, cukraus pridėsma, tai ė́sk ir norėk Krš. Ė́dami mėnesiai (kuriais daug valgoma vaisių, uogų…) K. Vaikai, eikiat ė́sti! Pgr. Tas valgis ė́damas, ir aš pats ė́džiau Yl. Ė́s neė́s, by tik po nose turės Up. [Dievas] pats save mums liepė ėsti ir mūką savo atminti Mž420. Ėme ir geriame net ik apsirijimui ir girtavimui DP488.
^ Nearsi nesėsi – duonos neėsi PPr46. Neėsi padažytą, bet nulaižytą B. Ne ėst prašo zopostas B. Kur dirbi, ten ir ėsk Krp. Ėsti kaip arklys, dirbti kaip gaidys Vvr. Dirbk, kad akys lįstų, ėsk, kad pilvas plyštų Srv.
ǁ intr. misti, gyventi: Ė́dė dvi žiemi be duonos Šts.
3. intr. menk. godžiai valgyti, sprogti, ryti: Ėda kap penkias dienas nevalgęs Mrj. Ėda kai iš badų parėjęs LTR(Jz). Ar tu ė́damą ligą gavai, kad tei[p] ė́di? Skr. A, ta ragana dar ė́da! J. Ė́sk, kad ė́di, ne – atimsiu! Grž. Nor ėsdami̇̀ nutilkit – da užspringsit! Dkš.
^ Nei pats ė́da, nei kitam duoda Trgn. Ėst – ponui, dirbt – žmogui PPr74.
4. tr. kąsti, pjauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Tų vabalų baisybės – ė́da ė́da tuos gyvulius Gs. Paskutinė plikiam bėda, kai juos pikti uodai ėda A.Strazd. Blusų ė́damas vaikas Grž. Mane ėmė utės ėst Plv.
5. tr. kapoti, gadinti: Nailono neėda kandys, neveikia bakterijos, pelėsiai rš. Visas drapanas baigia pelės ė́st Jnšk. Beveliji, idant rūbus … kandės ėstų DP242.
ǁ pūdyti, naikinti: Stubą grybas ė́da Jrb.
6. tr., intr. chemiškai veikiant graužti: Ė́da muilas akis Sdk. Druska ė́da ronoj K. Jaujoj dūmai labai akis ė́da Jnšk. Baltinius į šarmą merkiau, dabar rankas taip ė́da Up. Nuo ė́damų liekarstų akys pasidarė dar blogesnės Žd.
| Rėmuo ėda Prk.
7. tr. ardyti organizmą, kelti ligą: Degtinė sveikatą ė́da Al. Rūkymas sveikatą ė́da Rm. Landuonis piršto kaulą ė́da Als. Must ė́damoji sukata ir prisimetė – valgo be sotės, o į pažytką neina Skd. Vėžys vidurius ė́da Rm. Liga ėdė jo sąnarius, kaip rūdys ėda metalą rš. Mano lapus vėjas krėtė, mano žiedus šalna ėdė LTR(Lš). Kirmėlės mane ėsti (ėda) SD316.
ǁ skaudėti: Nugarą, strėnas ė́da, i gana Trk. Nedėlios dieną baisiai ė́dė galvą KlvrŽ. Vai, ir šaltis, net kaulus ėda V.Krėv.
ǁ refl. smelktis, graužtis: Skaudulys į roną ė́dasi vis gilyn KI564.
8. tr. trinti, graužti: Megztinė kaklą labai ė́da Sdk. Duok man aną grėblį, šitas labai rankas ė́da Slm.
9. tr. jaudinti, kankinti, graužti: Jų, rodos, neėda jokios abejonės J.Avyž. Šitas nežinojimas tik žmones ė́da Užp. Iš visų pusių ėda žmogų rūpesčiai rš. Niekas taip žmogų neėda kaip skolos rš. Meilės ugnis jį ė́da KI441. Susierzinimas ėste ėda žmogų rš. Aa, lengvai užaugai, o mus ėdė darbas ir vargas V.Kudir.
| refl.: Tėtis baisiai ėdėsi dėl tos nelaimės rš. Visokios mintys lenda į galvą, ėdžiausi visą naktį Upt.
10. tr. vartojant plėšyti, ardyti, gadinti: Toki piemeniokai ėstè rūbus ė́da Mlt. Šįmet ta žiema tai ė́da tuos ratus (visad gruoblėtas kelias) Gs.
ǁ Plš naikinti: Pavasarį saulė ir vėjas labai ė́da sniegą Lš.
11. tr. barti, rieti, persekioti: Ė́da ir ė́da žmogų dienų dienom Jnšk. Ir tas viršaitis mane ė́da Pc. Ko tu mane ė́di kaip šuo? Jrb. Žmogus vienas kitą ėda, kaip žuvis žuvį ryja J.Jabl. Trejus metelius ėdė mane redaktorius be duonos ir be druskos rš. Amžinai ė́sdavo mane, kad aš šoku Vb. Tu ė́di kitus kaip rūdis geležį Šmk. Ė́damas žmogus (nekenčiamas, varginamas) Grž.
| refl.: Jiedu broliai, bet tarpusavy ė́dasi ir ė́dasi Gž. Nūnai mūsų bobos ė́das per visądien Arm. Ė́dasi kaip šunys Jnš. Tu tik ė́dies ir ė́dies su žmonim Sn. Skundėsi, ė́dėsi vienas kitą Gs.
12. tr. mušti: Po miestelį vadžiojas ir tep ė́da, tep ė́da nagaika! Lp. Kap imsiu ė́st, minėsi ik žaliomjom šluotom Lz. Ale tie nestupina, ėda katarinką (groja ir groja)! Lp.
| refl.: Ir pradėjo už kepurę su kūlokais ėstis LTR(Alv). Prieš vainas tai šitaip ė́dėsi, mušėsi, peiliais varstėsi [žmonės] Lp.
◊ akimi̇̀s ė́sti[s] sakoma apie pykstantį: Ir ieško, ir vienas kitą seka, taip ir ėda akimis, vis žiūri, kad tiktai kuris pirmas nesurastų J.Balt. Bobos stovėjo ramios, tik ėsdamosi akimis ir dūsaudamos iš pykčio rš.
aki̇̀s ė́sti kelti nemalonumą: Nepamiršk, kad teisybė akis ėda rš.
gálvą ė́sti
1. priekaištauti, krimsti: Bobos jam gálvą ė́da namie Ėr. Tu man galvą ėdei, kad aš neteisingai surinkau tą šimtą BsMtI120.
2. Skr kankinti, varginti: Visoki rūpesčiai ėda man galvą Brt.

kei̇̃marį ė́sti JII65 toks žaidimas.
ši̇̀rdį (si̇́elą) ė́sti kelti rūpestį, kankinti: Graudulys, rauda man širdį ėda S.Nėr. Nuliūdimas širdis jų ėdė rš. O keistas, skaudus nerimas ėdė sielą ne dienom, bet valandom J.Marc.
apė́sti tr. K; SD197
1. nuėsti aplink: Tą vietą apėdus, pakelk truputį toliaus rš.
| refl.: Eik parkelk karves, juk apsiė́dė Brs.
ǁ ėdant suvartoti, nuėsti: Jau visur žolė apėstà Ds.
ǁ refl. ėdant pamažėti (ko): Žolė apsimažinus, apsiė́dus Krn.
2. ėdant ar valgant nustumti, skriausti kitą: Avelė vis karvę apė́da – ana vis pirma pirma ir išrenka geresnę žolę Ds. Stipresnieji paršeliai apėda menkesniuosius rš. Kad ir apė́stas buvo teliokas, o an velėnos pastaisė Ds. Neapė́sk tu jį dideliai J.
| prk.: Jie temokėjo šokinėti aplink apėdamuosius (skriaudžiamuosius), jiems pataikauti kalboje Vaižg.
3. refl. beėdant aprimti, nustoti laksčius: Kai avys apsiė́da, gerai ganyt Erž. Apsiėdė karvės mano, nebgyliuo[ja] Trk. Kai karvės apsiė̃s, galėsi pareit namo Pc.
| Mūsų karvė, pirmą kartą išvaryta į ganyklą, tuoj apsiė́dė (pradėjo ėsti) Rm.
4. refl. užvalgyti ką kenksminga, nuodinga: Apsiėdė senos męsos i daba serga Kv. Durnaropių tu, gaspadinėle, apsiėdei, ar ką? J.Balt. Mergaitė žaliu margučiu apsiėdė, ir vemia Grš.
^ Ko lakstai kaip drignių apsė́dęs? Mlt.
5. apkandžioti (apie vabzdžius. parazitus ir kt.): Utėlių apėstà karvyščia, ale gal išsitaisys Ds.
6. apgraužti: Atsiranda kirmėlė ir apė́da lapus Pls.
| Tiekas kiaulių ir ausis jumim apiė̃s Vrnv.
ǁ sukapoti, sugadinti: Jo kalniai kandžių apėsti̇̀ Ds.
7. prigelti: Bitės ir jį apė́dė Arm.
8. pjaunantis nuveikti: Geras šuva ir vilką apė́da Lš.
◊ ši̇̀rdį apė́sti iškankinti: Jau vargai ir ši̇̀rdį apė́dė Rod.
atė́sti
1. tr. nuėsti (dalį): Pelė pusę [pupos] atėdė PP48.
2. intr. ėdant ateiti: Karvė lig pat linų atė́dė Kp.
3. tr. suėsti ar suvalgyti lygiai su kuo nors kitu: Dvi avelės beveik karvę atė́da Ds. Ans didžiausį vyrą atė́da Užv. Esu apėdrus, munęs neatėsi Šts.
4. refl. beėdant pasitaisyti, suriebėti: Kovo mėnesį jis išlenda iš urvo, atsiėda, atsipeni rš. Žiemą jo kumeles reikia basliais kilnoti, o vasarą, kai atsiėda, tai nei nuvaldyt negali Srv. Kap atsiės karvės, tada bus daugiau pieno Arm.
5. refl. iki soties prisiėsti ar prisivalgyti: Tai atsiė́dė mūs penimės, nei viralu užpilto nenori ėst Rdm. Kiaulė balandų jau atsiė́dė, mina po kojų Skr. Jau atsiė́dėm grybų (nebenorime jų valgyti) KlvrŽ.
ǁ refl. įgristi (apie vienodą maistą ar pašarą): Reikia kiaulei sumalt kokių kitų grūdų – avižiniai miltai jau atsiė́dė Ds. Man kukurūzos visai nusibodo ir atsiė́dė Š.
6. tr. apgraužti, apnaikinti: Iš pavasario kirmėlės atėdė sodą, tai obuolių nėra Arm.
7. tr. beėdant pagadinti (dantis): Medėdžio arklio y[ra] atėsti dantys Trk.
^ Duona dantis atėdė (apie žmogų, kuris, darbo neturėdamas, kažką išsigalvoja) Rdm.
| refl. tr.: Arkliai dantis atė́dės Als.
8. tr. atšipinti: Dalgę atė́džiau Rdm.
| refl.: Jau mano dalgė visai atsiėdė ir neima Lš.
9. tr. pririeti, pribarti: Da atė̃s naminiai man, kad tiek pinigų šiandiej praleidžiau Trgn.
10. refl. nusibosti, įkyrėti: Buvau pas juos tik dvi savaites, bet taip atsiė́dė, lyg būčiau metus išbuvusi Ds.

×daė́sti (hibr.) intr.
1. papildomai valgant privalgyti: Kur nedaėsma, dabambėsma Varn.
2. įgristi, įkyrėti: Kiek ji man daėda, žmogui negali apsakyt Mrj. Vasarą daė́da stotkai ganyt Vrn. Kūlimas kaip daėsdavo! Tj.
^ Daėdė kaip davatkai poteriai PPr321.
| refl.: Dasiė́dė tos tavo kalbos iki gyvo kaulo Kdn.
◊ ši̇̀rdį daė́sti įgristi: Daė́dė jau jis man ši̇̀rdį Azr.
įė́sti; R113
1. intr. galėti suėsti: Karvė daugiau įėda ir perdirba Vaižg.
2. refl. įsitraukti į valgymą, daug suvalgyti: Įsiėdė duonelės ji tenai Žem. Teip labai jau įėdėmės ir įgėrėmės, jog tatai ant vienų pietų prarandame, kuo galėtumbime per kiekas dienų … pramist DP488.
3. refl. įsipenėti, įsiganyti: Insiė́dė kap kiaulė Azr. Ale jom ir gerai – įsipenėję, įsiė́dę kai meškos Bsg. Tu tep įsiėdęs, sprandas kap buliaus Brt. Sarčiukas įsiė́dęs, net šonai blizga Antš. Dabar jis toks storas, įsiė́dęs Ll. Karvės įsiė́dė, pieno kiek gana! Lp. Niekur nevažiuojam, tai arklys kad insė́dė – kaip tešla Trgn.
4. refl. ėdant, kandant įsibrauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Žiūriu, kas čia man niežti, ogi erkė įsiė́dus Lp. Niežai giliaus bus įsiėdę odoje BB3Moz13,7.
5. refl. chemiškai veikiant įsigauti gilyn: Dažai taip įsiėdė į rankas, kad niekaip negaliu nuplauti Jnš. Rūdys į geležį įsiė́dusios, geležis įrūdyjusi KI61. Nuodų … mažumelis ir į … roną įsiėdęs TP1880,40.
| prk.: Giliai įsiėdė piktenybė brš. Išdavystė kaip rūdis įsiėdė į sielą rš.
ǁ refl. gilėti ardant organizmą: Pirštų sulenkimuose gilios, ligi kaulų įsiėdusios žaizdos rš.
6. tr. nutrinti: Žiūrėk, kiek virvė įė́dė karvei parages Ds.
7. tr. įduoti, įskųsti: Mūsų žinojime, ans nekaltas, bet aną įė́dė koks žmogus Šts.
8. tr. prikankinti žodžiais: Aš įė́džiau, t. y. įkrimtau, įbariau J. Taip jis mus įėdė su tais pinigais Trgn.
9. intr. nusibosti, įkyrėti: Tiek mun įė́dė, kad i pamislyti nenoru Skdv. Įė́dė žmogui ligi gyvo kaulo! Nmn. Oi, kaip įėdė tie žmonės! rš.
| refl.: Man tas darbas įsiėdė ligi gyvo kaulo Jnšk. Jau man tas važiavimas į gyvą mėsą įsiė́dė Vlkv. Tos kalbos įsiė́dė visiems Skdv.
10. refl. įsigeisti, užsimesti: Insiė́dė baronai muštis, tai niekap jų negali atskirt Alv.
| [Našlės] įsiėdusios už vyrų tekėt norėjo DP565.
◊ gálvą įė́sti pridaryti rūpesčių, privarginti: Gediminui karės gerai vyko: vokiečius sugrūmė, daug įėdė galvą rusams A1885,77.
išė́sti tr. K; SD412, R43
1. viską ar visus suėsti: Kiaulė įpuolus išė́dė tešlą Š. Žvirblis dideliai supyko, kai visus vaikus lapė išė́dė Slnt. Galvijai išė́dė mūsų burokus Ds. Jis (lokys) avilius išardo ir korius išėda Blv.
| refl.: Ganykla teip išsiė́dė (nebėra žolės) Ėr.
2. ėdant išduobti: Rado vieną dešrą pelės išėstą J.Jabl.
3. išvalgyti: Mergučės, kuri paviršius išė́dėt? Skr. Vaikai išė́sią visus barščius J.
4. refl. įsipenėti, įsiganyti: Ponai yra išsiė́dę, gerą turia išėdį Šts. Kumelys išsiė́dęs eina į piestą Šv. Išsiė́dęs kaip jautis Ll. Išsiėdęs kai barsukas LTR.
^ Išsiėdusi kaip kunigo gaspadinė PPr76.
ǁ refl. nuo gero maisto išlepti: Išsiė́dę jūs esate, kad toks pyragas nepatinka Šts.
5. iškapoti, išgadinti: Musys išė́dė lapus kopūstams Šts. Visi kopūstai vikšrų išėsti rš.
6. chemiškai paveikti: Laikėt supuvusius pamidorus ant stalo, kol išė́dė kvarbą Krd.
ǁ prakiurdinti: Rūgštis milą išė́dė Skdv. Možna šarmas supilt ir baltajan katilėlin, nepaspės išė́st Sdk.
7. suardyti gyvus audinius: Kiaurai roną išė́dė Skdv. Valgo cukerkas, ir išėda dantis Gdl.
ǁ sukelti skausmą, sužaloti: Pridera įsitaisyti platesnius brylius, idant kaitra akių neišėstų V.Kudir. Jam akuotas išė́dė akį Ėr.
^ Lig saulė patekės, mums rasa ir akis išės Sim. Dūmai ne sarmata, akių neišė̃s Azr.
ǁ sugadinti: Tegul Dievas susimyla, ji sveiko žmogaus sveikatą išė́da! Skr.
8. išgraužti, pratrinti: Peilis greit kišenes išėda Ds.
ǁ refl. atšipti, išdilti: Minkšta geležė greit išsiėda Rod.
9. pašalinti, išnaikinti, išdaužyti: Į tą daržą gausit sėti kanapius, kanapiai išė́da žoles Grg. Ledai išė́da rugius, o sniegai išgula Šts. Kas kablį išė́dė iš sienos – buvo įkaltas, ir nebėr! Ėr. Aš tau langą išėsiu, tada žinosi! rš.
| Kap sustoj ė́st keturiesa, tai beregint ir išėdė (iškirto) delenką Lp. Šerkšniukai jau šiemet du kirviu išė́dė (išdaužė ašmenis) Lp. Tu man (manęs) neišė́si ir dantimi (nieko nepadarysi)! Lp.
10. prilupti, primušti: Pastvėręs diržą, kad išė́siu aš jam šlaunis, tai daugiau nelandžios svetimuosna soduosna Nč. Išė́sk tu ją, ba ana neranda daikto Lz.
11. išbarti: Išė́džiau aš jį an visų šonų Alv.
| refl.: Išsiė́dei su juo, tai dar an manę užsiė́dei! Lp.
12. nuolatiniais barniais ar skundimais išvaryti: Tai tas mat ėdė ėdė ir išė́dė ir vienas atliko ponavot Ut. Berną merga išė́dė iš tos vietos Alk. Susitarė ir išė́dė jį iš namų Ėr.
◊ aki̇̀s išė́sti įgristi: Oi, da išės akis ir žiema Skdt. Jam vienumas išė́dė aki̇̀s Švnč.
[baltõs] dúonos išsiė́sti įsipenėti: Išsimiegojęs, duonos išsiėdęs, užsimanei vesti Žem. Paskiaus išlepę ir išsiėdę baltos duonos pradėjo valiūkauti IM1857,47.
gálvą (kraũją) išė́sti prikankinti: Tie rūpesčiai išė́dė gálvą Rs. Su savo gerklėmis išėdėt man galvą Ėr. Mano galva yr išėsta, nebmoku dainų nė pasakų Šts. Prasti vaikai išė́d kraũjį tėvams Šts.
pil̃vą išsiė́sti įsiganyti, įsipenėti: Pil̃vą tur išsiė́dęs, nė drabužis nebsutenk Šts.
protą (ši̇̀rdį) išė́sti; ši̇̀rdį su kraujai̇̃s (urvai̇̃s) išė́sti prikankinti: Ana mun ši̇̀rdį yr išė́dusi urvais KlvrŽ. Negyvas darbas ir skurdas ėste išėsdavo iš šviesuomenės protą ir širdį Vaižg. Širdį su kraujais išėda ligoniuo, kad gerai dūmai trobo[je] tyvelio[ja] Šts.

×nadė́sti (hibr.) intr. įgristi, nusibosti: Kad greičiau numirt, nadė́do gyvent Brsl.
nuė́sti tr.; R5
1. nugraužti, nukrimsti: Galvijai dobilus nuė́dė KI35. Žiūriu – avižos nuėstos J.Jabl. Negu kiaulės buvo ant rugių ir nuė́dė taip J. Štai jau vislab buvo nuėsta K.Donel1. Čiepų kiškiai šiemet da nenuė́dė Pc. Karvė šiaudus nuėda nu pastogės – tokie žemi buvo stogai Šts.
| refl.: Nusiė́dė visi pašaliai, kruvina žemė beliko Užv. Nusiė́dė kumelė, parkelk Šts. Nusiė́dusios ganyklos, tos karvės nėko nebužėda Krš.
2. ėdant nustumti, nuskriausti, apėsti: Kiaulės nuė́da, užtai jis toks užskurdęs Gs. Ta kiaulikė visus paršiukus nuė́da Užv. Didesni paršai nuė̃s mažesnį Ėr. Aš nesu nė vieno nuė́dusi, nugėrusi, nė munęs nenuė́skiat, sveteliai Šts.
3. (dial.) nuvalgyti: Smetoną nu viršaus nuė́dė, o pieną paliko Kv.
4. refl. nusipenėti, nutukti: Taip nusiė́dė, kad lašinių nebepaneša Jnš. Kiaulė taip nusiėdė, kad jau ant užpakalio sėdi Ds. Kai tik boba nusiėda, tai ir darbo nėra Pc. Buvo kaip šakalys, o iš Amerikos grįžo nusiėdęs kaip meitėlis Kp.
5. apkandžioti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Utėlių nuė́stas žmogelis Grž.
6. nukapoti, nugraužti: Gluosnių lapus kartais visiškai nuėda plaukuoti juosvi vikšrai rš.
| Suskis nuėdė karčius Skd.
| prk.: Netekėk už jo, jis toks bjaurus – nuė̃s (nuraus) tau visus plaukus nuo galvos Lnkv.
7. chemiškai veikiant nugraužti, sužaloti: Jo rankos sakų nuėstos rš. Šarmas kruvinai nuėda rankas Ėr. Vitrijolas net lovos šriubus nuė́dė Skr.
8. sugadinti, sudilinti: Jo veidas raupų nuėstas rš.
^ Žmogus, dantis nuė́dęs, proto neįgauni Slnt.
9. prk. sukirsti kalboje: Kad nuėdžiau, tai neturėjo nei ko sakyt Al.
◊ kei̇̃mariu nuė́sti Kal žaisti laimint tokį žaidimą.
paė́sti
1. intr. pasisotinti (apie gyvulius): Bėris buvo visados sočiai paėdęs rš. Ant pūdymų gyvuliam yra ko paė́st Jnšk. Šeimininkas pykdavo, kad neleidžia ožkoms paėsti MPs.
| refl.: Nuėjai kai vilkas, avelės pasė́dęs, raugelėdamas Ml. Karvytėlės tepasiėda, bo kad nepriės, bus mum bėda A.Strazd.
2. tr. suėsti, suvalgyti: Vilkai, vilkai, kam tu bobos paršus paė́dei? Rod. Ir parinko tas baronkas, paė́dė Arm.
3. (dial.) intr. pavalgyti: Vaikai musėt paė́dė jau Kv. Paėda paėdęs ir išeita vaikų mokyti lig pat juodo vakaro Šts.
| refl.: Ar gana jau pasiė́dei? Zt. Mes pasiėdėm dabar putros su sviestu TDrVII176. Sėskis, iš kišenės pasiėskis (nevaišinsiu) Šts. Vien verėno pasiė́dęs negali stavoti pjauti par dieną Šll.
4. intr. menk. godžiai pavalgyti, paryti: Gerai, kad tu paė́dus ir namus turi Kp.
^ Begėdis vis paėdęs LTR.
5. tr. K iš apačios pagraužti.
6. tr. chemiškai veikiant pagraužti: Kai muilas paė́da, akim šviesiau pasidaro Jnšk.
7. tr. pratrinti, nuzulinti: Pieskos kojeles man paė́dė, rasa akeles man užlėjo Vlk. Paėda šniūrą, reik lenciūgo karvei Šts.
8. tr. prk. suardyti, sugraužti: Jo sveikata rūpesčių paėsta rš.
9. intr. nusibosti, įkyrėti: Ir šuniui šitoks gyvenimas paėstų Ds. Jau man ta jo kalba paė́dė iki gyvo kaulo Up.
10. tr. įpykinti: [Neleidimas galvijų ganyti miške] kruvinai paėda smulkiuosius pamiškių ar paganyklių gyventojus rš.
◊ dúonos paė́sti gerai pagyventi: Jau paėdė duonos girininkas, gali eit laukan iš vietos! Lkš.
ši̇̀rdį paė́sti labai įgristi, įsipykti: Rusų caras paė́dęs buvo ši̇̀rdį visims Šts. Jau kaip tos kiaulės paė́dė širdį, neduok tu Dieve! Užv. Tu man lig kraujo ši̇̀rdį paė́dei! Lk. Žiema paė́dė man širdį Š. Įsakymai ne taip jau širdį paėda kaip nuolatinė baimė Pt. Paėdei tu man širdį Skm.
parė́sti tr.
1. beėdant ar bevalgant sudilinti: Nuseno, dantis parė́dė Lp.
2. prk. suardyti, sugraužti (sveikatą): Parė́dei tu mano sveikatą, galvijau! Ds. Ji mane ir parė́dė, o ne kitas Skr.
◊ danti̇̀s parė́sti (ant ko) ilgai dirbus, gerai nusimanyti: Pamokins mat paršas, kaip ravas kast, aš ant to ir danti̇̀s parė́džiau! An.
ši̇̀rdį parė́sti labai įgristi, įsipykti: Tikra nelaisvė taip širdį parėdė, kad jų ir su pagaliu neprivarysi VŽ1905,184.
pérėsti
1. intr. šiek tiek užėsti: Arkliai jau kiek pérėdė, važiuojam toliau Kp.
2. refl. K per daug suėsti: Kai gyvuliai persiėda dobilų ar kitų kokių želmenų, tai jie išpursta Kp. Pratrydo arklys, rugių persiėdęs Plv. Ant derlios dobilienos leisdamas gyvuolius, dabok, kad nepersiėstų rš.
3. (dial.) refl. per daug suvalgyti: Pérsiėdė, net akys išsprogo Grk. Mes neturam meisos lig pársiėdant Šts. Ans riaugia pársiėdęs J. Gal pársiėsti, tiek daug ėda Kv.
4. refl. menk. per daug priryti, persiryti: Neėsk tiek daug – pársiėsi Skr.
5. tr. beėdant sudilinti, sugadinti: Nuo blogo pašaro arkliai dantis párėdė Skr.
ǁ refl. atbukti, atšipti: Dalgė jau pérsiėdė Al.
6. tr. chemiškai veikiant sugraužti: Rūdys geležį pérėdė Ėr.
7. tr. kiaurai perardyti (gyvą audinį): Navikas perauga aplinkinį audinį, perėda jį, suardo rš.
8. tr. nukamuoti, iškankinti: Su tokiu piktumu čystai párėdė mano kantrybę Kv. Ji dabar visokių rūpesčių parėsta, kai voratinklis Vdžg.
9. refl. įsirieti, įsipykti: Kai tada nepársiėdėm, nei dabar ne sarmata suseit Bsg.
◊ ši̇̀rdį (kraũją) pérėsti labai įgristi, įsipykti: Užtenka, vaikučiai, pérėdėt man ši̇̀rdį, riejot visą gyvenimą Ėr. Rūpesniai párėdė ši̇̀rdį Šts. Septynias pačias ne niekus turėjau, párėdė ši̇̀rdį kaip kirmys kokios JD432. Parėda kraujį vaikai tėvams Šts.
velnių̃ pérsiėdęs turintis blogų minčių: O, jis velnių̃ pársiėdęs! Skr.
praė́sti
1. tr. K išėsti skylę: [Nudvėsusį arklį] išvilko į pakluonę, ir šunes jau jam visą šoną praėdė Vaižg.
2. intr. praleisti laiką beėdant: Per visą išgrytą (rytą) praėdė karvės pievoj! Nč.
3. (dial.) refl. Šts labai daug suvalgyti, persivalgyti: Ans suvisu prasiė́dė – bliūdo bulvynės neužteko Užv.
4. tr. menk. praleisti maistui, pravalgyti: Nusiperka saldainių i praėda piningus KlvrŽ.
| refl. tr.: Jūs viską prasiė́sit! Skr.
5. tr. chemiškai veikiant pragraužti: Praė́dė kiaurai druska pirštą J.
6. tr. pratrinti, pragraužti: Ratas vežimo kripę praė́dė Up.
ǁ pratirpdyti: Vietomis sniegas jau saulės ir lietaus praėstas rš.
ǁ ėdant ar valgant sudilinti:
^ Dantis praėdęs, proto neįgijęs S.Dauk.
◊ danti̇̀s praė́sti (ant ko) gerai nusimanyti, ilgai dirbus kurį darbą: Ant šito dalyko, vyruti, aš dantis praėdžiau, o tu dar šlapias naujokėlis Lkč. Aš jau dantis praėdžiau, šitą duoną valgydamas (tuo amatu besiversdamas) Sv.
priė́sti K
1. intr. B prisisotinti (apie gyvulius): Peliutė taip priėdė, kaip niekumet dar nebuvo ėdusi J.Jabl. Taip priėdęs, kad už uodegos pilvo nesimato (iron.) Sim. Katinas priėdė lig žiaunų Blv. Ten mūsų žirgeliai bus priėdę ir prigėrę J.Jabl. Paršas priėdęs liustėjas J.
^ Avis, avis bubelė, beeidama priė́sta (špūlė) Sch65.
| refl. K: Ir dabar taip yra: arklys ėda dieną naktį ir neprisiėda, o jautis per trumpą laiką prisiėda SI59. Ir tarp paukščių rods tūls randasi sukčius, kurs gardžiai prisiė́st slaptoms savo numuša draugą K.Donel.
2. intr. ėdant prieiti (lig kur): Jau karvės priėdė iki avižų Ds.
3. (dial.) tr., intr. DP126 privalgyti: Visi priė́dė lig sotės Kv. Ar gana priė́dei? Zt. Jau any priė́dė tos mėsos Lz.
^ Begėdis vis priėdęs LTR(Šll). Kad nepriėdei, ir neprilaižysi Sd.
| refl. tr., intr.: Vaikai uogų prisiė́dė, kiek norėjo Kv.
4. tr., intr. menk. prisiryti: Išviriau tą didžiąją lydeką, kad priė́stų Jrb. Ale ir prikrėtei – nei ubagas, grūšių priė́dęs Kt.
| refl. tr., intr.: Ar jau prisiėdėt mėsos? J.Jabl.
^ Vaikščioja lyg musmirių prisiėdęs (nusiminęs) Vl.
5. tr. pribarti, pririeti: Gana priė́dė ir ją tėvai až tą berną Trgn. Da priė̃s tave uošviai, ligi tu jų išsibodėsi Ds.
◊ ši̇̀rdį prisiė́sti prisikankinti, prisikentėti: O, daug širdies prisiėdžiau, būdama su savo vyru Rod.
velnių̃ pri[si]ė́dęs turintis kokių blogų minčių, norų: Tavo uošvis, matyt, irgi velnių priėdęs, kad užsispyrė tave iškraustyt Lkč. Tas velnių̃ prisiė́dęs kaip avižų (piktas) Yl.
suė́sti tr.; R
1. sunaudoti maistui (kalbant apie gyvulius): Geros kiaulės: ką paduosi, tą suė́da Sb. Šuva suėdė vištuką Mrs. Arklys suė́dė gubą Kp. Pikta žvėris jį suvalgė (paraštėje suėdė) BB1Moz37,20.
^ Laižos kaip katinas, pelę suėdęs Sim. Jei Dievas norės, tai kiaulės nesuės NžR.
| refl.: Oho, kiek vieno šieno per metus susiė́da Ds.
2. (dial.) suvalgyti: Pusę kepalo duonos suė́dė ant sykio Kv. Daug ana tų cukierkų suė́da Pls. Bengam duonelę suė́sti, o juk grapiškai neėdam Dr.
| refl. tr.: Tu sau viens tą kėžą susiė́stai! Jrk128.
3. menk. godžiai suvalgyti, suryti: Pasidėjau duonos, o tu suė́dei! Žg. Svotai suė́dė ė́dė kiaulę šeriuotą Ds.
^ Kaip suėdei voverį, taip suėsk ir puodą Sln. Grįžęs iš darbo, buvo taip išalkęs, kad gatavas šunį suė́sti Jnš. Ans suėstų ir šunį, kad ne uodega LTR(Kv).
4. refl. įsiganyti, nutukti: Riebus, susiėdęs arklys Šts. Arkliai, galvijai susiėda, susigano ant lauko J.Jabl.
5. sukandžioti, papjauti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Uodai suė́dė vaiką, tai dar̃ miegot negali Smn. Uodai kad pikti, gali suėsti Gg.
^ Šimtas uodų kumelę suėda Kv. Kad tave utėlės (kirmėlės) suėstų! B.
6. sukapoti, sugadinti: Trandys suė́dė – palavikai byra Krn. Žiurkės (pelės) suė́da kūlius Ėr. Nekraukite sau skarbų ant žemės, kur kandys ir rūdys suėsti SE124.
7. chemiškai veikiant sugraužti: Geležį, plieną rūdys suėda rš. Žiūrėk, kad pliorka rūbų nesuėstų Lš.
8. suardyti organizmą, įskaudinti: Buvo gražus vyras, dabar susitraukęs, suėstas degtinės Kt. Garai man galvą suė́dė Ar. Kai ateis šitas senis su savo kaminėliu (pypke), tai ir dumia, kol galvas suė́da An. Esu visa ligos suėsta Šts. Šaltis suė́dė kojas Km.
ǁ sugraužti, sugadinti (sveikatą): Suėdė sveikatą toks gyvenimas Ėr. Tas neklaužada visą mano sveikatą suėdė rš. Tas prakeiktas trimestro galas pusę nervų suėdė J.Avyž.
^ Šykštuolį suėda rūpesčiai, veltėdį – pasileidimas Sim.
| refl. tr.: Prie tokios šykštuklės peralkusi kaip šuo lakstai, susiėsi sveikatą Žem.
9. refl. susikrimsti, susirūpinti: Mama susiė́dusi, kad vaikai neskiepyti Pp. Ko toks susiė́dęs atrodai? Up.
10. sunaikinti: Šalna užėjo ir suėdė linus Ėr. Jo naudą liepsnos suė́dė KII121. Malka ugnies suėdamà KBI48. Šviežias sniegas senąjį suė́da Btg.
| prk.: Mokestis, užkrautas pastovių kapitalų įmonei, gali suėsti visą įmonės pelną rš.
11. prk. pražudyti: Suė́dė ans mane amžinai Kv. Įkišo liežuvį ir žmogų suė́dė Rm. Suė́dei vyrą, suė́dei vaikus, ėsk ir mane Dbk. Suėdė mūsų Petrą ta berazumė Upt. Tu man visą gyvenimą suėdei rš. Suė́dė jis mano jaunas dienas Sv. Suė́dei mano dieneles kaip šile radęs uogeles JD775. Suėdei mergą, o dabar kitos važiuosi ieškoti K.Bor.
^ Viena bėda ne bėda, dvi trys – ir žmogų suėda Krč. Kad tave laukai suėstų! J. Kad taũ žemyna suėstų tokį žmogutėlį! Arm.
suėstinai̇̃ adv.: Ėda vienas kitą suėstinai Blv.
| refl.: Merga susiė́dė, o jos kavalierius prapuolė Šts. Ištekėjo už girtūklio ir susiė́dė ant amžių Up. Parleidei viską par gerklę (pragėrei), ir džiaukis susiė́dęs Up.
ǁ suvarginti krimtimu, nemalonumais: Suėdmi, sukremtu, papjauju R147.
ǁ sudaužyti, sukulti, sulaužyti: Jau suė́dė tas išdykėlis stiklinę Pp. Suė́dė stiklinę, nė druskos nepasiėmė Kl. Katė ir vėl suė́dė puodynę Stč. Ans jau suėdė šukas Dr.
ǁ sugaišinti: Ši suvažiavimo dalis praėjo audringiausiai ir suėdė daugiausia laiko rš.
ǁ refl. sudilti: Dalgė, ilgai pjaunama, susiė́da Rod.
ǁ refl. būti labai užsiėmusiam: Esu susiė́dusi su visokiais darbais, neturu laiko nė sveikatos Šts.
12. refl. susirieti, susibarti: Susiė́dė bobos dėl niekų KzR. Susiė́dam kap šunys Drs. Kad susiė́dė anyta su marčia! Rod. Dabar da geru, bet kai sykį susiė̃s, tai jau ir ėsis Gs. Bernai dėl mergos taip susiė́dė, net muštynės kilo Jnš.
13. sumušti: Aš jam suė́siu snukį, tai jis daugiau nelįs Gž.
ǁ būti primuštam: Tylėk, bo va suė́si pagalį (gausi pagaliu)! Ėr. Užmi̇̀nk užmi̇̀nk ant kojos, tai vėzdą suė́si Pc. Liaukis rėkti – suė́si diržą! Skr.
◊ akimi̇̀s suė́sti sakoma apie atidžiai, piktai žiūrintį: Jis kaip įsižiūrėjo į valgančius, kad gatavas akim̃ suė́sti Jnš. Jis taip piktai į mane žiūrėjo – galėjo akim suėsti Sv.
be dúonos, be drùskos (gývą) suė́sti sakoma labai nekenčiant: Aš tave be dúonos, be drùskos suė́siu! An. Primanęs jis suėstų be duonos, be druskos Gs. Jis taip nekenčia valkatų, kad gatavas juos gyvus suėsti Jnšk.
kei̇̃merį suė́sti toks žaidimas: Suėda keimerį iš prigulimo, iš padavimo, iš pašaukimo, t. y. pirmam nugulti, paduoti, pašaukti JII66.
ši̇̀rdį suė́sti iškankinti: Vyras diktas, skaistaus veido, ne vienai panelei, sako, jauną širdį suėdęs J.Paukš.
ši̇̀rdį susiė́sti susikrimsti: Verčiau būčiau nebegrįžęs namo … Širdį tik susiėdžiau parėjęs – ir gana Žem.
užė́sti
1. intr. kiek paėsti: Grįžęs atgal, tik truputį užėdė jautis ir pasidarė sotus SI58. Šunelis užėdęs ir vėl smakso Sln. Užė́dė ir stovi karvės Pc. Arklys užė́dė, važiuosme miškan Mlt. Kur gali būt geri gyvuliai, kad pas mus niekur nėr užėdamõs žolės Nč.
2. tr., intr. menk kiek užvalgyti: Ar nėr ko užė́st? Lp. Užė́dėm, kaip plienu užmetėm (labai gardžiai užvalgėme) KzR.
3. (dial.) užvalgyti: Nu tei užė́dėm, važiuokiam Krš.
| refl. tr., intr.: Meisos sau užsiė́di, arbatos užsigeri, ir gerai Užv.
4. tr. suėsti, sudraskyti: Vanagas tai ir didžiulę vištą žuė̃s Pls.
5. tr., intr. suėsti ar suvalgyti ką nors kenksminga: Matyt, ko norintais užė́dė, ka serga Kv. Pupamedis yra labai nuodingas, todėl reikia saugoti, kad gyvuliai jo lapų neužėstų rš.
| refl. tr., intr.: Karvė užsiė́dė cukrinių runkelių uodegų, ir turėjo papjaut Kt.
^ Papaiko kaip durnaropių užsiė́dęs Lkč. Susiraukęs lyg musmirių užsiėdęs LTR.
6. tr. ėdant nustumti, nuskriausti kitą: Meitėliai viens kitą užėda KzR. Mažesnieji paršai kūdesni – didesnieji juos užė́da, nustumia nuo lovio Grš. Arkliai krūvoj buvo, tai kumeliuką ir užė́dė Lš. Šita kiaulė žieminių užė́sta Brt.
7. tr. ėdant sugadinti: Arklys užėdė dantis – užaugo sparnai šalyse Šts. Nesveiko arklio yr užėsti dantys, su užkartomis Trš.
8. tr. labai sukandžioti (apie vabzdžius, parazitus ir kt.): Tave musios užė̃s pas mus Šč. Atėjo utėlių užė́stas Lp.
ǁ mirtinai sugelti: Bitės keturias žąsis ažė́dė Arm.
9. tr. užkankinti: Užė̃s vaiką su darbais Jnš. Vargas ažė́dė Arm.
ǁ nustelbti: Seradėlė užė́da javą Lp.
10. tr. pražudyti: Jau jis tą užė́dė žmogų Lp.
11. tr. užrieti, užbarti, užsipulti: Ažė́dė jis man dėl to arklio – lygiai aš kaltas, kad apšlubo Trgn. Užė́dė savo pačią smertelnai Kv.
užėstinai̇̃ adv.: Vienas kitą užėstinai ėda Mrj.
| refl.: Nereik užsiėsti ant žmogaus, gal jis ir visai nekaltas Krok.
12. refl. užpykti, įniršti: Ko jis taip ant tavęs užsiėdė? rš. Visi baisiausiai ant manęs užsiėdę Lkč.
ǁ užsispirti: Užsiė́džiau ir pastačiau ant savo Btr. Aš kap užsiė́džiau (įnikau), tai tol kūliau, kol iškūliau Lp.
◊ ši̇̀rdį užė́sti labai įgristi, įsipykti: Ažė́dė ana man ši̇̀rdį, ažė́dė Ds.

ti̇́kti, tiñka (tiñkma LD352(Dv), teñka LzŽ), ti̇̀ko KBII159, K, Š, K.Būg, FrnW, DrskŽ; H, R, MŽ, N, L, Rtr
1. intr. DŽ, NdŽ, KŽ būti atitaikytam, tinkamam, geram: Tie akilioriai man netiñka prie akių (nematau su jais) Jnšk. Raktai netiko į spyną rš. Šitas dalgis tiñka in šitą dalgiakotį Lp. Dumčiaus siuvinys tinka vaikui kaip ir tėvui P.Cvir. O jis (ponaitis) tą čeveryką mieravo visom mergom ir moterėm ir visom panom ir poniom: nė vienai netinka – tai mažas, tai kitom didelis LB160. Laumė rėdo savo dukterį, rūbai netenka (par maži), laumė paėmė kirvį, aptašė pečius ir led ne led apitempė MPs. Norėjau nuspirkt, ale negavau tinkančių apsiavylų Pl.
| Pamačiau, kad netiñka vaistai, tai ir mečiau gėrus Krs. Liepų žiedai, ramunelių [arbata] vienam tiñka, kitam netiñka Všv. Ta mostis man tiñka, kap uždėjai an rankos, tik taksi Srj.
^ Netiks tos kelnės (nieko iš to nebus) B. Ti̇̀ko ka (kap Lp) Barbė prie Miko Mrj. Tinka kaip čia buvęs Jnš.
2. intr. LL110 būti pritaikomam kokiam nors reikalui, derėti: Visam tinkąs, tikras R299, MŽ404. Karūmenėn netikaũ penkioliktais metais Rod. Aš tąsyk ne koks vaikiščias buvau, jau į kareivius tikaũ Slv. Da ka valioji dirbt, tai da i ubagyne tinki̇̀ Jrb. Matau, kad man į pačias tinki, tik noriu žinoti, ar galiu tikėtis, kad už manęs eisi V.Kudir. Tik tų [jie] slūžyti karaliaus dvare BBDan1,4. Teisybę pasakius, jis nei neišrodo tinkančiu sūdžios vietą užimt rš. Su kairia ranka dirbu bet ką, tai man stygos neteñka (kaire ranka negali griežti smuiku) Mlt. Kur dėsi, tę tiñka LKT202(Kbr). Ir buvo tėvui vargas, kad taip visur tinkąs Petrukas nė kokiam darbui netiko LzP. Keturi arkliai buvo, visus paėmė, buvo teñkami kariuomenėn Alks. Lūpos atsikišę tik kiaušiniam gert tinka Grš. Pažadėjau tau širdelę iš jaunųjų dienelių, nebetiksiu į pulkelį savo mielų seselių LTR(Lbv). Neti̇̀ksi nė mašino[je] važiuoti, ka pačiupinėsu tavi Krž. Palankynom viskas tiñka, ale kožna parenka ką geresnio Kpč. Mielės sudžiūvę ragan – kam gi jos beti̇̀kę? Mžš. Bal̃dams uosiai tiñka i beržai da kiek Jrb. Kinktams arklių oda tiñka, o avalynei ne – vandenį leida Krž. Nebitiñkąs toks votegas bepaliko Slnt. Tokia stora medžiaga netiñka suknelei Vdžg. O tatai yra kilnojimo afiera, kurią nuog jų imsite: … žoles, mostims tikras (tinkančias) ir geram rūkymui BB2Moz25,3-6. Šaltam pienui tiks įpilt [suskilusi puodynė] Ėr. Vadovėlis buvo skiriamas vidurinėms mokykloms, bet jis labai tiko ir universiteto studentams J.Balč. Anasis kūlis ti̇̀ks pundamentuo KlbX125(Krtn). Nuo piktų dvasių atsiginti tinka šermukšnis LTR(Žgč). Be skujinės šluotos pečiaus neiššluosi, tik skujelės čia tiñka Lš. Sėtinėms pievoms įrengti tinka nusausintos žemapelkės rš. Vienur kaip ir ti̇̀kt, kitur nė pradėt netiñka Kp. Ilgais žiemos vakarais užsidaręs savo bute jis prisimena visus tuos apylinkės vyrus, kurie tinka sukilėlių gretoms V.Myk-Put. Kitokie pelenai šarmuo netiñka, tiktai beržo, alksnio Krš. Verpalas buvo geras – ti̇̀ko ir apmetams Kl. Iš ievų ir dangčius dirbdavom – viskam anos teñka Ob. Ir kad kur nor tiktų tos bjaurybės traknys! Lš. An baltų marškinių juoda jakutė tiñka ir in bažnyčią nueit Kpč. Šitas drobužis, pažiūrėk, bene tiktų tau žiemos apsiaustui J.Jabl(ž.). Žmogus kvailas tai tinki̇̀ tik vilkui suėst Grdž. Niekam netinkąs KBI19. Pasenęs ka niekam nebtinki̇̀ Šv. Pirkt, parduot, kupčiavot – tam tiñka [vyras] Kdn. Daugiausia senas stubas, kur jau niekam netiñka, pirčiai [skirdavo], vis tiek, sako, sudegs PnmŽ. Jūrinis [vėjas] nėkam netiñka, nėko nepavaro Klp. Mūsų bitys nėkam nebtiñka – neįneša nėko medaus Prk. Kuris niekam nebetinka, tas prie manęs sėda LTR(Kpč). Niekuomet nešluok kieman, kas dar tinka tau ar man rš. Dabar ti̇̀ktų lytaus Snt. O čia jau niekam netinka anie iškalbinėjimai atakingų ir smarkiųjų žmonių DP362.
^ Tas niekam netinka kaip tikt meškoms vadžioti M. Penėtas jautis veislei netinka, o lepintas žmogus – darbui LTR(Ds). Darbui visai netinka, bet rėkti moka KrvP(Rdd). Jis gavo apsukrią žmoną: tiñka ir prie pečiaus, ir prie svečio Jnš. Mergelė ti̇̀ko tanciuo i rožančiuo Trš. Tinka ir prie tanciaus, ir prie ražančiaus LTR(Grk). Alus be apynių, sviestas be druskos, arklys be uodegos, žmogus be doros niekam netinka LTR(Šl).
ǁ galioti, patenkinti: Šis skaičius tinka lygtims, bet netinka uždaviniui Z.Žem. Ši priklausomybė tinka tiek idealioms, tiek ir realioms dujoms rš.
3. intr. R306, MŽ410, NdŽ, KŽ, Slm, Pnm pritapti, derėti (prie ko, kur): Senas pri jaunų netinki̇̀, anie savo tvarką tura, tu iškrimti visur Rdn. Jaunas ir mažas – tai visur jis tiñka Upn. Tau baltas nuometėlis neti̇̀ks prie vainikėlio (d.) Antz. Nebetiksiu prie pulkelio savo mielų draugelių LTR(Al).
| Pirminykas geras, tinkantỹs VšR.
^ Jis tiñka tę kap šuo bažnyčio[je] Kt. Tep ji tiñka baliui kap šuva in kamantus Smn. Tu čia ir tinki kap meška karietoj LTR(Lzd). Tinka kap jautis in karietą LTR(Lp). Su verkiančiu verk, su dainuojančiu dainuok, tai visur tiksi Gs.
ǁ gerai derėti kam, derintis prie ko: Prieg žaliam palti skarelė labai ti̇̀ks Azr. Nu kaip, ar tiñka man ta suknelė? Skrb. Juodi akiniai jam labai tinka rš. Plaukai balti buvo, ale jai ti̇̀ko Jrb. Prie šalkui ti̇̀ks mėlyno[ji] [kepuraitė] Klt. Parsmaugta suknia jai, tokiai driučkei, netiñka Sml. I man tiktų̃be tokia kepurė! Klt. Su šitais senystos požymiais netiko skubotas žingsnis rš.
^ Tiñka kap šuniui balnas Alv. Tau tas švarkas tep tiñka kap šun[iui] penkta koja Plv. Tiñka kai nulieta Prn. Ėsk, kas patinka, nešiok, kas tiñka Krš. Kur tiko, ten ir paliko Pšl. Kur tinka, ten prilimpa LTR. Gražiam ir snarglys tiñka Prn. Tinka kaip (kap Lzd) karvei (šuniu Lzd, kiaulei Šl, Rm) balnas SkrT. Tiñka (Tiko Vlkv) kaip šuniui penkta koja Km, Ps. Tiñka kaip vagiui virvė Dl. Tinka kaip ubagui šluota LTR(Dkk). Tiñka kaip Mataušui skrybėlė KlK32,87(An). Tinka kaip kiaulei ragai LTR(Užp). Tiñka kaip šikšnai degutas Svn. Tinka kap karvei vainikas LTR(Vlkv). Tinka kaip šuniui rimbas (botagas LTR(Užp), vadžios LTR) Snt. Kol buvo ponas, tiko ir žiponas LTR(Zp).
ǁ KŽ derintis skoniu, kvapu: Su pyragu, su bulvėms labai tiñka kastinys Tl. Ar prie pieno, ar prie mėsos ti̇̀kdavo bulba Užp. Ti̇̀ko ta obūlynė pri kleckiukų Krš. Daba [pirktinė] duona netiñka nė prie pieno, nė prie mėsos Pšš. Spalgenos, kad ir primaišai prie obuolio, tai labai tinka Alz. Kysielis šiultas su bulbom tiñka, šaltas – su miešimu Kp. Agrazdai su serbentais labai tiñka [uogienei] Kvr. Šviežias ragaišis su prėsku pienu labai tiñka Kvr. Užkulas tiñka labai pri šviežių bulbių Krš. Kvynai tiñka į sūrį Sg. Miežio kvapas duonai netinka, va rugio Kp.
ǁ ppr. impers. Q195, CI709, NdŽ, KŽ derėti, priderėti: Vyrui i šep, i tep tiñka Mrj. Ar jai gi tiñka sa[vo] kūnas rodytie?! Grv. Tiñka netinka, o jy savo posmuoja, ir gana Mrj. Janė da nežino, prieš ką paspūst tiñka Užp. Nelabai tiñka ant žmogaus teip sakyt Erž. Netinka (neverta) žodį Dievo palikti ir tarnauti prie stalo CII607. Ar tinka, kad aš, paprasta moteriškė, mokyčiau tamstą? LzP. Neger yra (paraštėje netinka), ką tu darai, tu save nuodėmais apilsini BB2Moz18,17. Tiktiną laišką galėjau parašyti, o davatkos mokyta tebuvau Šts.
| Mun nebtiñka nė sakyti, kaip vargau Lc.
^ Kas tinka jaunam, netinka senam LTR(Gdr). Niekas netiñka, kas viršum mieros Lš. Iš elgetos imt lazdą netiñka Dkš. Sako, senam tiñka meluot, bagotam – vogt Žg. Vilkui aviną tinka ir papjauti, avinui [pjaunamam] netinka nė bliauti PPr440. Gi kas netiñka, tai ir nelimpa – netiñka moteriai rūkyt Mrj. Teip tiñka [moteriai rūkyti], kaip varlei an kemso sėdėt Aln. Ar vaikas, ar paršas – kur netiñka, neleisk An. Senam tiñka aple smertį šnekėti – kelė[je] jau [tu] stovi Rdn.
tiktinai̇̃ Tiktinai pasielgtis nepratęs brš. Tiktinai ištesėt galėtų Ns1838,1.
tiñkančiai adv., tenkančiai̇̃: Žiūrėk, tenkančiai̇̃ pasisveikink Sdk. Kožnas darbas tenkančiai̇̃ padaryt reikia noro Skdt.
| Jeigu pasrodis nebetiñkančiai šalta, tai šiltos [sriubos] pridėsiu Skp.
4. intr. S.Stan, Sut, I, DŽ, NdŽ, KŽ būti pagal skonį, patikti: Mokėjau dainų, tos ta mun ti̇̀ko – dainiuosu liuob i dainiuosu DūnŽ. Netiñka megzti, verpti munie tiñka Šts. Dar tiñka pajuokuoti, paplepėti Slnt. Man biskį tiñka pašnekėt Paž. Ka jauniejai šoka, tiñka pasiveizėti Šts. Mun tiñka tiktai įpilti, o gerti aš nenoru Rt. Tiñka motriškoms vyriškoms būti – su kelnėms eita Šv. Minti linai mun neti̇̀ko ir nevedės Nv. Keltis labai anksti tarnaitei, žinoma, netiko J.Jabl. Mun mieste neti̇̀ktum gyventi Slnt. Gaidukai (tokie grybai) jau auga, anie manie gerai tiñka Sg. Kertu (valgau) i kas tiñka, i kas netiñka Slnt. Tėvuo tiñka labiausiai ta veršputrė, Stasė – navalgo Žr. Mun netiñka drūžėti švarkai Trk. Gudkarkliai briedžiams labai tiñka Krš. Kožnam katinuo dideliai tiñka tas valerjonų kvapas, ans apsigera, voliojas Lpl. Tiñka vyrams tas gėrimas Jdr. Munie ti̇̀ko vyrai juodais plaukais Šv. Mun tiñka visoki atsitikimai Žv. Neti̇̀kdavo munie grybų ieškoti Vn. Neti̇̀ko dirbti – tinginiai tėvai Pj. Rauti, rinkti [linus] mun didliai ti̇̀ko Žlb. Ti̇̀ko anam su arkliais darbuoties Lk. Mun jau ti̇̀ko eiti į darbą didliai Skd. Lopeta jam ti̇̀ko, su lopeta jo darbas buvo Dkk. Mun kartais tiñka i košė Vž. Jis tą mokytojavimą žada mest, sako, netiñką Erž. Tas ma[n] netiñka, ka vyrų plaukai ilgi Plšk. Tiñka anam traktorius, neliáunas Rdn. Liuobsiav dirbti abudu, kaip kuriam tiñkai LKT70(Dr). O tu teip daryk, kaip tau tiñka, o aš darau, kaip mun tiñka Pln. Tiñka munie agurklai, tik nesukramtau Šv. Ti̇̀ko silkė, menkė rūkyta, seilė tįso Šv. Anam tiñka basam Trk. Kam neti̇̀ko, o mun ti̇̀ko, aš eidavau į bažnyčią Vdk. Veselės kitą kartą mun juo tiko kaip dabar Lpl. Vaikam sakau: – Katram netiñka [kaime], nevažiuokit, o jeigu atvažiavot, tai dirbkit Kp. Netiñka jam čianoj Žl. Kad tiñka, valgykiat Grd. Kiek anai ti̇̀ko, tiek ana ėdė, kiek neti̇̀ko, ana išvertė, ta kiaulė Trk. Mun geriau ti̇̀ko į darbą eiti nekaip tus vaikus kavoti Šts. Netiñka svietuo teisybė, nėkas nenora akių pabadymo Krš. Mun dideliai liuob ti̇̀ks kningas skaityti Als. Jau tiñka nepatinka, ka kvieta, jug reikia nueiti Slnt. Nenoriu aš gert, arielka man netiñka Žl. Senam tai ti̇̀kdavo bučiavimas [į ranką] Slm. O tam vaikiuo nelabai i teti̇̀ko ta mergaitė Lnk. Tikimo jy jam tai tiñka, nebežmoniškai tiñka Mžš. Mun ans netiñka ir aš ano neimsiu Yl. Jei tinka merga, ir imk, ilgai nerinkias Rdn. Merga kap šakalys, vyrami netiñka Drsk. I buvom strainios, i vaikiams ti̇̀kom Krt. Žentas tas neti̇̀ko, ka dideliai toks išgerąs buvo Gršl. Toks plepis – seniukams turi̇̀ ti̇̀kti Krš. Tas mislio[je] buvo, ka mergėms ti̇̀ktumi Šv. O ka jauna buvau, i vaikeliams tikáu, o daba ir arkleliai baidos Pln. Mun ans netiñka ne į akį Trk. Aš, ka i jauna buvau, netikáu sau Brs. Vienas antram ti̇̀ko, i žanijas Vn. Pradėjo mergelkos ti̇̀kti varložiuo Jdr. Jei neti̇̀ks pri žento, išeisiu pri sūnaus Trkn. Aš jam labai tikaũ – vakaruškose, būdavo, šokina i šokina Mžš. Jei muno gyvoliai netiñka, i tu netinki̇̀ Krš. Arklys, kurs nekandąs, mun baisiai tiñka Skd. Na, taigi man toks bernas ir tinka, aš tokio ir ieškau BsMtII99. Graži mergelė, daržo rūtelė, tiñka širdelei JD680. Tikti man tinka žirgelis ir ant žirgelio balnelis, tiktai netinka man pats bernelis KlpD57. Tau bernelis, matyt, tiko, nulenk galvą dėl vainiko O. O kam tiñka juodbruvėlė, ma[n] kožna JD787. Ir jam tiko skaistūs Meilužės veideliai V.Krėv. Valgis jam netiko, jei svečio par pietus neturėjo M.Valanč. Taip pasipuošusi ji ėmė šokti, jos šokimas visiems labai tiko J.Balč. Ši pasaka man labiausiai tikdavo, ir aš dažniausiai prašydavau ją papasakoti J.Jan. Man tinkas tas žiedas, kurs žydi blaiviai ir auga netoli vandens Mair. Vyskupui Krakės dideliai tiko, todėl tankiai liuobėjo ten važioties ir gan ilgai trukti M.Valanč. Tiko jam neretai skaityti tėvus šventus brš. Mums, lietuviams, labai tiktum, kad kas ir taip išspaustum dainas Jn. Man tinka tos skaisčiosios rudenio dienos, kai saulė beržynus auksuoja K.Bink. Dėl to, kad aš tiesą pasakau, netinka tau klausyties Žem. Jug ir tu, Tamošiau, aplei kiemą paauginai keletą medelių, o kad kas naktį atejęs išpjautų, ar tau tiktų? M.Valanč. Da jaunučiai jie, bėga kur jiems tiñka Jrb. Tas vaikis to velnio piningų prisigreibė, kiek anam ti̇̀ko Brs. Paleisk gaidelį, o tas kaip pradės giedot, labai raganai tiks LMD(Žg).
^ Tiko kaip šuniui botagas Kri. Kas širdžiai netiñka, ta nė akys nekimba Slnt. Širdžiai tinka – ir akys limpa LTR(Jnš). Ne kas puikus, bet kas kam tinka LTR(Yl). Ne tas gražus, kas gražus, bet kas kam tinka Plt. Ka ti̇̀ks zūbai, ti̇̀ks i rūbai Škn. Tinka ateisi, tinka neateisi – vis tiek Ggr. Kas tau netinka, to ir kitam nedaryk S.Dauk. Nelygu akis – vienai tiñka motyna, kitai – duktė Grd. Tinginiuo tiktum, kad kiekdiena būtum šventa LMD.
tiktinai̇̃ adv.: Tiktinai̇̃ (patinkamai, maloniai) niežta, ir kasaus Šts.
| refl.: Kai vienas kitam tiñkas, tai paskuniais pradeda draugauties Pgg.
ǁ įtikti: Jamui tiñka mano darbas J. Savo dukteriai netinkù, o svetimiems – tinkù Jrb. Netinkù, par trobą nemoku páreiti Krš. Kas leis [dainuoti], kas leis, gaspadoriuo neti̇̀ksi, tik skubėk nuprakaitavęs, tik skubėk Lpl. O mat Viksvienei kad nebetiñka marti – baras ir baras kasdien Slm. Apsišluo[ja] senoji, apsitvarko, lovas pataiso, mezginį suplauna – tai dar netiñka Bt. Baisi ožys – jai niekas netiñka LKT198(KzR). Neti̇̀ko kaži ko, atstatė Krš. Ta vokytė buvo gera, bet motinai vis tiek neti̇̀ko, kam buvo baltais panagiais Ms. Aš netiksiu par aslelę ėjus, aš netiksiu žodelį kalbėjus LTR. Netinku anytai sunkais darbais, o jaunam berneliui meilais žodžiais LTR(Mrk). Dėde, netiksi taip šnekėdamas mūsų tėvui Žem. Kokio baudžiauninko netiks darbas, puls nagaika raižyti Žem. Tegul mylėdams ir numirsiu, tad Dievui tikra meilė tiks Vnž. Reikia prašyti išgelbėjimo mūsų nuo tų nelaimių, išsikalbant šiteip: jeigu teip tau, Dieve, tiñka A.Baran. Dievui tinkąs Šlč.
^ Tikti vis mokąs B. Nei jis Dievui tinka, nei jo velniui reikia TŽIII383. Blogas būsi, kad tylėsi, ir netiksi, kad kalbėsi LTR(Tv). Dėl kito pirkęs netiksi S.Dauk. Visims netiksi VP50.
ǁ būti gerai: Vakar šalto vandens išgėriau, ir netiñka krūtinei Grdž. Man kopūstai negerai, netiñka valgyt Žl. Kas man te netiko [iš valgių] – paleido vidurius Ps. Esu pavargusi, tiñka munie sėdėti Šv. Pakurtas pečius, ma[n] netiñka [karštis] Jd. Ma[n] valgyt labai mažai kas tiñka Snt. Plaučiams tiñka riebumas, saldumas, o tau negal, i kosai Krš. Bul'bos karščio tai jos nebijo, bet kap šalta, tai bul'bom netiñka Dg. Skynė uogas, neti̇̀ko akiums, nebmato, ri̇̀ba Krš. O ma[n] netiñka – tuoj galvą skauda, tai neužimu tų gėrimų Ss.
tiñkamai adv.: Jau tiñkamai, tokios seilės burno[je] atsiranda Trk.
ǁ Žlb būti geram (augti, gyventi, tarpti ir pan.): Jai oras tenai ti̇̀ko, tai jy ir atliko Skp. Neteñka oras, ir blogai Sug. Tę gėlėm tiñka vieta – saulė, labai gražiai auga Pv. I krapams ta žemė netiñka, pribarsto visa ko Krš. Sodino girinykas medelius – neužaugo, a čia žemė jiem netiñka Dg. Muno kažkaip a žemės nebtiñka cibulėms Slnt. Cibulės paauga, o česnagai neauga, netiñka žemė Žlb. Tikt vienas molio gruntas ant kviečių auginimo tinkąs Kel1864,166. Jei dirva netiñka, tai ir medis neaugs Srj.
5. intr. pasisekti, nusitikti: Kai insirengėm sodan, tai ti̇̀ko! Obuolių priskrėtėm, kiek reikėj[o] Vlk.
^ Ot ti̇̀ko, kap šuniu ridiko Rod. Tiko kaip šuniui dešra po kaklu LTR(Zp).
6. intr. pataikyti, kliudyti: Širdin kiaulei neti̇̀kom [pjaudami] Rod. Neti̇̀ko per burną kirviu, abi rankas perkirto Dbč. Pirkion bombą žumetė, ali niekam neti̇̀ko Rod.
ǁ pakliūti, pataikyti, patekti: Nebeti̇̀kom ant mašiną RdN. Šarvinykas galingas bu[v]o velinas, kuris pirm atėjimo V. Christaus turėjo savo valdžioj visą pasaulį. Bet ti̇̀ko ant mistro už save galingesnio Christaus V., kursai jam atėmė visą šarvą ir ginklą jo DP120.
| Ot ti̇̀kot (atspėjot pavadinimą) – Utena! Rod.
^ Tokis an tokio ti̇̀ko Pls.
7. tr. Švn, Mtl rasti: Savų namų netikaũ, nepažinau LzŽ. A tiksi vienas kelią? Lz. Ar jūs ti̇̀ksit namus? Pls. Nueinu medžian ir netinkù [kelio] namop Lz. Ir kelelio netikau, po girelę blūdinau KrvD140. Neikie, martele, neikie, širdele, in motinėlės dvarą, ba netiksi kelelio (d.) Lp. Lietulis lija, tamsiai aptemo, netiko žirgelis uošvelio dvaro LMD(Rod). Netinku šulnelio, bijausi vilkelio LLDI100(Al). Svočia durų neti̇̀ko neti̇̀ko, po pečeliu pasmuko pasmuko DrskD171. Tris dienas naktis po girias klaidžiojo, kelio namo netiko V.Krėv. Trys keleliai suartiniai ir rugeliai (dobilėliai) pasėtiniai, netinku kelelio in savo tėvelį (bernelį) Vlkv.
8. intr. pasidaryti, nusiduoti, įvykti, atsitikti: Kas jai ti̇̀ko, kad tep verkia? Tvr. Mun buvo negerai ti̇̀kę Rt. Tai kas su juoj tiñkma pavasarį? Dv. Bernaiteli, kas tau ti̇̀ko, kad kačerga kaktoj liko (d.) Tvr. Kelkitės, tėveliai, gana miegoti, su tamstos dukrele negerai tiko LTR(Jž). Jam laimė ti̇̀ko Msn. Neščėslyvi tau, mergel, tiko pritikimai: pasibaigė visi tančiūs, visi ir šokimai A.Strazd.
^ Gerą galvą trejis metus sopa, i vis nieko netiñka Prng.
| refl. SD1181, SD371,446, H, Sut, N, K, Š, DŽ, NdŽ, KŽ: Kas tau ti̇̀kos? KI229. Regi, kap tikõsi GrvT78. Ant svieto visaip tiñkas Trg. Mun yra tikęsýs vienąsyk Vdk. Man visur ti̇̀kos tik gerai Pls. Dabar, kai ma[n] kaip ti̇̀ksis, tai jūs atsakysit Skr. Taip ti̇̀kos – vaiką [mergina] turia Grd. Ale kiek taip ti̇̀kdavos, ka alus bačką išskleis Bt. Nieko jam nesti̇̀ks, šitam kirviui: anas labai kietas Str. Mano širdis jautė, kad negerai jiem tiksis LTR(Pls). Pasiuntė tarną pažiūrėt, kas tę ti̇̀kosi (ps.) Ss. Ir su tuo teip tikosi kaip ir su visais LMD. Kas te tikos šią šviesią dienelę, kad pravirko daržely mergelė? LTR(Dkk). Neik, neik! Kaži kas tę gali tau ti̇̀ktis Jrk87. Anyta prisakė … marčiai … palikti [kūdikį] laukuose, tikėdama, jog ir su šiuom kūdikiu tas pats tiksis BsPIII314. Pagal noro tikos SD61. Kas tikosi jumus, kalnai, jog šokinėjat kaip avinai? Mž462. Šitai niekas jam netikos, idant būtų vertas mirties esąs DP168. Norėjo jo jau akmenimis ažumušt, jau nuog aukšto kalno numest, o tečiau jam niekas iž to nesitiko SPI377. Nesitiks tau iš sylvarto niekas PK80. O jo sesuo iš tolo stovėjo, ištirt norėdama, kas jam tiksis RB2Moz2,4. Baisu apie tatai bylot ir dūmot, norint būtų tatai tikęs piktadėjai kokiam DP161. Kas tau tikosi, kad tu dabar visai kitoks išveizi? prš. Kad tai netiktųs (kiaušiniai neužšaltų), paukštis laiko lizdą globoje Blv. Bet girdėkit toliaus, kas kitą ti̇̀kosi sykį K.Donel. Christus praneša apaštalamus…, kas jiemus tiktis turėjo metu jų sakymo DP213. Dieve, saugok, idant jam netiktų̃s tatai, kas paskui to eit DP33. Ir nebteiravos jau, kas atenčiame laike su juomi tiksias M.Valanč. Visi subėgo, su lazdomis asilą teip supylė, kaip ant svieto niekam nesitiko Tat.
| Ir tikos, kad prisiartino Jerichop, aklas nekuris sėdėjo pas kelią elgdamasis SPI258. Tikos, jog jo tarnai buvo paskydę medžioti S.Dauk.
| Išgirdęs apei kraštą, kuriame baimes aukso grūdų ir žemčiūgų randa, užsikirto tiks kas tikęs į Braziliją keliauti S.Dauk.
ǁ pasitaikyti, ištikti, užklupti: Ti̇̀ko bėda, didė nemaža (ps.) Tvr. Tokia te nelaimė tiko, kad tik pelenai atliko LTR(Ob). Nelaimės upėmis plūsta, dėl to reik kas valanda spirtis nuog jų ir nenusiminti tikusiame varge brš.
| tr. NdŽ, KŽ: Bėdos tiktas B. Lenkai, bėdos tikti, rodos, tenkinasi vien etnografinėmis sienomis Vaižg. Į miesto proletarus teeina bėdos tiktas sodietis rš. Panele tu mano, kas tave tiko, jei nenori manęs, aš gaunu kitą LTR(Ob). Neesame bėdos tikę, yra duonos J. Ką gi daris žmogus, bėdos ti̇̀kęs Sdk.
| refl.: Andai tikos mūsų sodžiuje nelaimė Blv. Gerai, kad tai tik prie mūsų tikos LC1881,14. Tai tikose trečiame amžiuj krikščionystės rš. Jeib kantrus būtų, kada ko pikto tinkas CII615. Vidury dvaro liūliuoja marios, kaip ti̇̀ksis bėda, pasiskandinsiu JD682. Ten tikos baisingas darbas prš. Jei laimūs daiktai bus, kurie mumus, neg mes tikėjomės, tiktų̃s, tad juos pačiam Dievui prirašysime DP335. Kas norint mumus tiksis nuog kūno, nuog pasaulio…, tai mes lengvai ir kantriai ižkęskime DP531.
ǁ kilti: Nebūtų ti̇̀kę vėjai, būtų perplaukęs per ežerą Tvr.
| refl.: Ir šitai sujudimas didis tikos mariose DP78. Tikos barnis tarp mokytinių Viešpaties DP496. Marai tarpu gyvulių tinkas kaip ir tarpu žmonių, ir tuomet jie išdvesia būriais Blv.
9. intr. pasitaikyti, būti: Blogi metai ti̇̀ko Rk. Vieną kartą proga ti̇̀ko, kad namie nieko neliko (d.) Kbr.
| refl.: Kap an vestuvių būnu pakviestas ar žmogus tiñkas, tai išgeriu Pls. Tiñkasi gana tų tekėjimų, ale nesiženija mergos Kdl. Ti̇̀kosi negeras žmogus, vyras Žrm. Tokių tiñkasi, kad negali nė susišnekėt Gs. Kap lengviau tiñkas, aš valgyt sau išverdu Rod. Tinkasi pareiga žodžių iš eilios a kiton eilion A.Baran. Naktys kaip sykis tikosi aiškios, žvaigždėtos rš. Tai tikose priežasčia, jog budizmas išsiplatino po Aziją ir daug svetimų giminių prie indijonų prisibloškė rš. Tiñkasi ir kitų kurių ceremonijų atomainos A.Baran.
| Kada ti̇̀ksies, prašom užeit Jd.
ǁ refl. impers. tekti: Man ti̇̀kos pasibarti J. Tikõs būt ir Ukmergėj Grv. Gal i atsinešdavo knygų, mun neti̇̀kos pamatyt Nmk. Man nesti̇̀ko regėt Rod. Ti̇̀kos tenais vaikščioti Nmk. Nėra ti̇̀kusys taip daryti Vn. Ne sykį manie tikos girdėti, kaip lietuviai juokas Jn. Tikos ir man ten užeiti TS1899,4. Ale man tikos sykį Kaune būti cirke Blv. Ant viekšniškių kapų tikosi man kartą nueiti A1884,318. Lizdelis apvalus yra, kad niekur užkliūti ir prisispausti nesitiktų I. Tikos kipšui apsinakvoti karčemoje rš. Mun ti̇̀kos bėgti i matyti tą orlakį Grd. Bet kad toksai yra silpnumas mūsų, jog mes rūstybėsp ir atakiump greiti: kad mums tiksis pažeist žodžiu arba darbu artimą savą ir tapt kaltu ugnies peklos DP296. Tinkasi kartais išeit kam iž kalinės ant karalystės SPI39.
10. tr. NdŽ sutikti ką ateinantį: Ką tu ti̇̀ksi, a šiokį, a tokį žmogų Krt. Jojau perjojau viešą kelią, tikaũ patikau pulką mergų (d.) Asv.
| Ateis Nauji metai ir netikti̇̀ Ėr.
ǁ pasitikti: Jau čia, numūse, įdeiniavom, tiñka, priema Varn.
11. intr. DŽ, NdŽ, KŽ sutikti, neprieštarauti: Brolis tiñka ataduoti dalį J. Tiñka eiti į porą DūnŽ. Jei ti̇̀ktų [mokykla], eičiau po dvi klasi kožną metą DūnŽ. Jei taip nori, tinku mainyti savo karvę į arklį J.Balč. Aš turiu dukterį; jei tinki ją imti, tai parodysiu kelią iš miško J.Balč. Iš pradžių tėvai purtėsi, nenorėjo tikti LTR. Tinku būtinai priimti Dusetų altariją ir nebenoriu nieko kito Blv. Tikti aš ant to tinku, tik su viena apitarme V.Piet. Prieš tąją tinku ne tiktai ant klupsčių klūpauti, bet ir ugnyje svilti Db. Tai, sūnau, tu nori santaikos? Tiksiu – gaila mano vyrų V.Kudir. Na, tiesa! – atsakė Keidošius tikdamas ant ponios žodžių V.Piet. O kad iš savo dalies duosiu tau trečią dalį, ar tiksi ant to? rš.
ǁ NdŽ sulygti, sutarti: Neti̇̀ko penkiais rubliais [arklį parduodant] Lp. Buvo apsiėmęs tarnaut, tik neti̇̀kom dėl vien pamušalo Krs. Tai ti̇̀ksim su kaina Brš. O gertuvėje panašiai samdosi, lygsta, tinka ir magaryčias geria M.Katk.
12. intr. NdŽ, Alz, Pl sutarti tarpusavy, sutikti, sugyventi: Mano motutė labai ti̇̀kdavo su kaiminkom Všn. Jis ir su žmona tiñka, ir su motina Ds. Ganydami neti̇̀kom su lenkais Jz. Visumet priduosu liuob, ti̇̀kom gyventi Krš. Graudinasi pardavus – su broliene netiñka būt Drsk. Jy su broliu nelabai ti̇̀kdavo Vb. Negalėjo nei vienų metų ti̇̀kt ir susipyko Antš. Su latrais neužsiimu i netinkù Stl.
ǁ sutapti, būti panašiam: Apsiženijus, ka netiñka būdai, tai sunkybė Gs.
| Vabalnykėnų, biržėnų kalba tiñka (yra panašios), o kupiškėnų skiriasi vėl Vb. Su kuo tiñka kalba – ne su kožnu paskalbėsi Pl.
| prk.: Mes sugyvenam, mūs plaukas tiñka (juok.) Prn.
13. intr. pasiekti, patekti: Bėgu, parbėgu, sakau, nu y[ra] laimė, gavau ti̇̀kti numie Klk. Kaip ti̇̀kste į namus? Žg. Aš noriu į dangų tikti Jzm. Noriu ti̇̀kt prie Anglijos, te ramiau Krkn.
14. refl. DŽ liestis: Tikte dasitiko, prisitiko vyras pri pačios, t. y. dasilytėjo J. Kas tikos pri kūno, tujau kruvinas paliko Šts. Patalų pašalys, jei ans tau tiñkas pri kūno, atrodo, ka bijai, tau ir y[ra] šalta Kl.
15. intr. SD193, SD44,175,386 pakakti, netrūkti: Nemitinka ko SD187. Ir duonos, ir tos netiñka Trgn. Ko bliauni, ko tau nètinka? Kr.
ǁ išsiversti, ištaikyti: Da aš galiu ti̇̀kt, nebedarysiu [tos kūtės] Jnš. Negal tikti iš pūro bulvių pramisti Šts. Pasipjausim meiteliuką ir tiksim kaip nors par žiemą Brž.
16. tr. KŽ taikyti.
◊ kai̇̃p tiñkant gerai, tinkamai, kaip reikiant: Gili upė nedaleido anoms vaikščioti kaip tiñkant PP44. Šiandieną noris mūsų šalė[je] gal valgyti kaip tinkant, vienok išganingas dideliai yra daiktas, seredoms… nu mėsiško prisitūrėti Jzm.
antti̇̀kti (ž.) NdŽ, KŽ
1. intr. atitikti, pritikti: Neantti̇̀ko batai, ir nepirko Šts. Anttiñkanti kepurė negriauš kaktos M.Unt. Rinkis ančti̇̀ko an kuknės Trk.
ǁ tr. atitaikyti: Mun neančti̇̀ko vaistų Štk.
2. tr. užtikti, užeiti, užklupti, rasti: Velnias, paežeriais, vaikščiodamas, ančtiko besėdintį [žmogų] LTR. Antti̇̀ko pėdas zuikio J. Tamysta turi antti̇̀kti gerą malagį, ka visa ko primaluotum Jdr. Oi, negerai mums klojas valsčiuose, kad negalime ančtikti gerų žmonių TS1898,8. Kad galėtumi antti̇̀kti tą motrišką gerą [vesdamas] KlvrŽ. Anttikaũ šviesybę J.
| prk.: Anttikáu vargo gana, kokį dar antti̇̀ksu, nežinau Nt.
ǁ intr. pataikyti: Antti̇̀ks ant tokio žmogaus Tv.
3. tr. atspėti: Ar negalit tą štuką ančti̇̀kt? MitI72.
ǁ įspėti, suprasti: Anttik, antmink Kos161. Ana munie visą ligą sakės ančtikusi S.Čiurl.
| refl.: Intsitik, kas tas yr Klp.
apti̇̀kti Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ
1. tr. netyčia, neieškant ar nesitikint rasti, užeiti, užtikti: Kaip tik medlinčius aptiñka kertantį, tuo kirvį ataema JI94. Aptikaũ tokį gražų tiltelį baravykų Srv. Aš aptikaũ miške geras vietas, kur baravykai auga Ut. Kad apti̇̀ko moters kūlynuos aviečių, tuoj išbraukė, i neliko Lnkv. Kad aptikaũ grybų, tai nors vežimu vežk Sv. Stalčiuje aptikau pinigų rš. Apti̇̀ko uogas, tai suvalgis! Ds. Aš aptikaũ miške strazdo lizdą Brž. Aptikę kurtai, šunes ir vijurkai Joną begulintį pradėjo loti ir aplinkui bėgioti BsPIII26. Paslėpiau prieskrinkin baronkas, tai vis tiek vaikų àptikta ir išsiimta Ds. Laivas, aptikęs didžuvių būrį, kreveizuoja aplinkui, o tuo tarpu du vyru tykauja užlipusiu ant laivo stiebo Blv. Kur buvau, te aptikaũ visko Azr. Nuskendo, po kelių savaičių apti̇̀ko Sug. Žvirbliai mat tas bulbes apti̇̀ko Pc. Tai buvo pirmiausia aptiktas vienas iš Lietuvos metraščių trumpojo sąvado nuorašų rš. Kokioj knygoj tu tą aptikai? rš. Lietuvoj rankinės girnos aptiktos viršutiniuose piliakalnių sluoksniuose EncIX621. Prie Jupiterio Galilėjus aptiko keturis palydovus P.Slavėn. Dyvai, išvydus žmogų labai stiprų, bet, apti̇̀kus dar stipresnį, dar didesni esti mums dyvai A.Baran. Tuo metu jis buvo namie aptinkamas Vaižg. Aptinkama šeškų ir dideliuose miestuose, ypač priemiesčiuose rš. Kirvių aptinkama dvejopų: įmovinių ir siauraašmenių rš. Užmoka už tą šunuką pusantro šimto rublių, tas klebonas juokas, ka durnį apti̇̀kęs Jdr.
ǁ Krž ieškant surasti: Apti̇̀ko, išėmė degtukus iš kišenės Brž. Aš ją aptiktáu, aš žinau, kur anos būsta Lz. Jonas apti̇̀ko veislingą kumelę Tsk. Aptikau kitoj parapijoj namą, bet daug prašo Aln. Kaune apti̇̀ko daktarą, kad išgydo kojas Mžš. Aš aptikaũ alyvos pirkt Ėr. Kaip kiškį aptiñka kur, tai tie šunys veja Sb. Pėdsakis aptiko kiškį S.Dauk. Žudikai, matydami, kad jie yra aptikti, leidosi bėgti rš. Tas (karalaitis) pasitikęs paklausia: ar aptikai̇̃ man panišką? Slūga atsakė, kad aptikaũ BM274(Šlv).
^ Aptiks kirvis kotą, o Jurgis bagotą KrvP(Mrj). Aptiks kiaulė paršą KrvP(Rs). Aptiks siūlas kamuolį KrvP(Ps).
| refl. tr. Š, KŽ: Buvo apie Velykius karvę apsiti̇̀kę [pirkti] Mžš. Turiu apsiti̇̀kęs gražų vienkiemį, pirksiu Pl. Buvau karvę apsiti̇̀kus Adm. Reikėjo apsitikti geresnį butą rš.
| Bitės turbūt pirma apsiti̇̀ko, paskum ir atskrido Pg.
2. intr., tr. suprasti, suvokti, išsiaiškinti; nustatyti: Apti̇̀ko, kad skanus sūris, riebus – supuolė visi Mžš. Aš jau apti̇̀kus: jeigu krinta vanduo šulny, tai pradės [lyti] Kp. Aptiñkam, kad jau išrūgę [burokai], kad geriam tą rasalą Alz. In liūno beuliodamas aptikaũ, kad supas [liūnas] Lel. Apti̇̀ko visos [moterys], ka tom kaproninėm [skarelėm] ravėt labai nesveika Mžš. Apti̇̀ko, kad jiem vėl duona nuriekta Vb. Mamytė apti̇̀ko, kad tėvas deda pinigus vailokan PnmR. Kaip te apti̇̀ko, kad jis turia tą plaktuką Č. Paskum apti̇̀ko, kad karvės brangios Krs. Apti̇̀kdavo žmonės su kuo gydyt patys Brž. Jau pačiomis pirmosiomis studijų dienomis aš aptikau, jog mūsų skaitykla – geras daiktas rš. Mes apti̇̀kom, kad kai pečių apklojam, tai šiultas, kai neapklojam – ataušta Kp. Tėvas, perskaitęs biteles, apti̇̀ko, kad vienos netenka BM4(Kp). Jeigu tėvai apti̇̀ko meilę, tai ir ženyba tuoj Skp. Tik jy noria, ka jai duot, i niekad nenoria atsilygyt, – aš aptikaũ jos gudrumą Pbr. Dabar bet kokią ligą greit aptiñka Sml. Tai mat apti̇̀ko valdžia gal [vagystę] PnmR.
| refl.: Nuvažiavę apsitinka, kad prie jų tinklo nebėr svarų LTR(Kp). Pabuvo ben mėnesį, apsiti̇̀ko: jau nebetikęs tas, nebetikęs tas Pnm.
atiti̇̀kti Rtr, LVI204; L, atati̇̀kti Š
1. tr., intr. N, [K], NdŽ, KŽ būti atitaikytam: Neattinka raktas skylės Db. Jau sudėti kiti zomkai į duris, viskas, i ka muno raktai nebatiti̇̀ko jau Žeml. Ir krenta pūkas kai vota, kai skietas valug šitų siūlų neatatiñka Aln. Atateñka rūbas in žmogaus gerai Ktk.
| Gal vaistai atiti̇̀ko, kad greit pasveiko Krs.
^ Atitiks Jurgiui kepurė KrvP(Vv). Atatiko raktas skylei LTR(Auk). Attiko cibukas pypkei LTR(Auk). Atiti̇̀ko kirvis kotą Pln, Slnt, Btg, Rm. Kablys kotą atiti̇̀ko (atati̇̀ko Ds) Nm. Atati̇̀ko šepetys kotą Pnd. Attiko kablys kotą B, N. Atiti̇̀ko kaplys kotą, t. y. marti gera ir anyta gera J. Dveigys treigį atitiko Erž.
| refl.: Raktas jutrynai atsitinka MitI223(Šd).
ǁ intr. sutapti: Siūlė į siūlę atitiñka Slnt. Mūs žingsniai atitiñka pėda į pėdą Slnt. Žodžiai nebeatitiñka su mūsų kantička Kp. Ir svoris [smalinio kiaušinio] reikia panašiai: nei padaugyt, nei pamažyt – kaip kiaušinio svoris kad atatiktų̃ Č. Pavardė tik atati̇̀ko – Žebrys, al ne giminė Krs. Kitam sugrįžo tie piningai, jei atiti̇̀ks ant laikraščio tas numerys Sd. Biškį įsiveizi: vieną sykį atitiñka, kitą sykį atitiñka [oro spėjimas] Jdr. Nu, i matai, neatitiñka: vienam patinka, kitam nepatinka, nu teip ir pasiliekta Mšk.
^ Žmonių mislis neattinka CII56. Jei atitiñka, ta ir sutiñka Grd.
| refl.: Tą žiedą rado, sudėjo, – atsitiñka Lnkv. Ramteliai atsitiñka iš tų medžiukų Mšk. Suriša juos (kūlius) gražiai, sutvarko, kad šiaudas šiaudan atsiti̇̀ktų Kpč.
| prk.: Duktė buvo į tėvą atsiti̇̀kusi Gršl.
^ Toks su tokiu atsiti̇̀ko – kaplys kirvį rado Jrb.
ǁ tr. NdŽ, KŽ prilygti: Nuorašas atitiñka originalą DŽ1. Ir ėmė vyrai minėti visus atsitikimus, kada Gugio pranašavimai tiesą atitiko V.Krėv. Viskas, ką sakai, turi atitikti tavo mintis rš.
^ Atatiko rūbas poną Mrk. Atatiñka kalba kalbą Ar.
ǁ tr., intr. būti ekvivalentiškam: Atitiñkąs FT. Didesnį garų slėgį atitinka žemesnė virimo temperatūra rš. Kampas matuojamas jį atitinkančiu lanku rš.
ǁ refl. KŽ tilpti, pasikartoti: Dujen atsitinka šešiuose tris kartus MitI223(Šd). Trys penkiolikoje atsitinka penkis kartus Db.
2. tr., intr. pataikyti; kliudyti; kliūti; patekti: Atatinku SD1181, SD371. Attinku [K], Sut. Nematau, tepu visur, atiti̇̀ks ir ant skaudumos Lkv. Eina jis per miestą visas apdriskęs, atitiko ateit pas tą meisterį ant nakvynės BsMtI181. Oi kad aš attiktau tėvulio šalelėn KrvD65. Susikalbėjo šaudyt ing žymę ir ją atatikt SPI192. O tikrai atatiksi ing anus amžinus iž seno tavi žadėtus namus savo MP269. Ir pradžiugo tamui labai, kad ing žemę aną attiko MP53. [Ėjo] šakeles mėtydamas paskui save …, idant mes paskui jį attiktumbim tuo taku anump … žadėtump nuog jo linksmybiump MP318. Reik atsistojus trobos gale tris kartus sviesti per kojų tarpą klumpį, ir jeigu klumpis atitiks į duris, tai apsižanysi šįmet LMD. Parnešus iš kitur seną katę, reikia ją padėti ant girnų ir tris kartus apsukti, tai tuomet ji neatitiks pargrįžti į senąją vietą LTR(Šd).
| Paskyrė tokį instramentą, koks atiti̇̀ks juo (labiau), ne kokį ans norėtum End.
| Jam dantis ant danties neatitiko rš.
ǁ tr. Š pataikyti rasti, atsekti (anksčiau žinomą dalyką): Dar̃ niekap negaliu atti̇̀kt tos vietos, kur sėdėjau Lš. Nakčia išejęs, i namų neatatiksi̇̀ Švnč. Aš nebeattinkù, kur kas buvo Sdb. Jau sykį buvau buvus, tai atitikaũ jūsų butą Skr. Patamsin duris atti̇̀kt nelengva Lš. Sunku atiti̇̀kt, senas laikas Bsg. Aš dar attinkù savo šniūrą (rėžį) Drsk. Smėlis daba te emamas, i aš nebeatatinkù, kur mūsų gryčia [buvo] Ln. Ba neatti̇̀ksim mes to daiktelio, katran gulėta mūsų brolelio (d.) Srj. Berželį skinsiu, vejelę minsiu, į savo močiutę kelelį attiksiu (d.) Kb. Naktys nūnai tamsios. Dar namų neatitikus sušalsiu pakelėj V.Krėv. Kaip medis aukštas iž grunto išverstas būt, teip jog ir vietos nottiks gyvenimo tavo MP338.
^ Ach, kad tu namo kelio neatitiktum! KrvP(Vlkv). Kad tu savų namų neattiktai, neprieteliau tu! Lš. Kad aš tau duosiu, tu nei durų neattiksi̇̀! Db. Atitiks siūlas kamuolį M.
| refl. tr.: Duktė neatsiti̇̀ko tos vietos Dg.
ǁ tr. surasti, užeiti (iš anksto nežinomą): Ieškok, lyg atiti̇̀ksi (obalį), t. y. atrasi J. Kasa jie visur šulinius, bet niekur negali atitikti jo (vandens) LTR. Jei atitikste vietą gerą, tai paliksit labai turtingi BsMtII193. Lai ans ieško – amžiaus gale atiti̇̀ks antrą pusę Brs. Kai reikia nusipirkt, neatitinki̇̀ karvės Jrb. Rask bent du žmogu, kad būtų vienodu, ieškojęs ieškosi ir neatitiksi niekados Blv. Nebeatatinki priešininkų, eik laukan gera valia ir veltui neerzink Vaižg. Labai aš džiaugiuose, kad gerą vietą del savęs atitikau DS249. Ir atitikęs vieną tokį berną, kad tas su juo susiderėjęs Sln. Taigi tu neik už vyro tolei, kol atatiksi tokį vyrą, kaip šis sapnas rodo LTR(Ds). Daug mylių reikėdavo suvaikščioti, lig toks žmogus atitikti pasisekdavo Pt. Užtai kitose vietose, kur nėra pirčių, neretai gali atitikti žmones, kurie per keletą metų neprausė savo kūno rš. Ir sugrįžo raitužėlis, ir nerado aukštų dvarų, tik atitiko gilų ežerėlį, didį vandenėlį V.Krėv.
| Po įžengai atitinkame straipsnį su daug žadančia tema prš.
| prk.: Bemedžiodamas užsukau tik šitan mielan kampelin ir netikėtai atitikau sau laimę rš.
^ Atiti̇̀ko toks tokį (abudu netikę) Ėr.
ǁ tr. suprasti, perprasti, atspėti: Kad neatatinku atalento: viseip verčiaus, ir vis nesiseka LTR. Negaliu atati̇̀kt naravo, kaip geriau aust Kp. Atatikaũ dabar raštą ir akių nebemaišau Rm. Toli gražu nebuvo patenkintas, jausdamasis neatitikęs tikrojo savo pašaukimo Vaižg. Vieni meldėsi, kiti būrė, kiti kvortas kėlė, bet neatitiko progos, kaip būt galima atrast …, kur pradingo teip mylima ir graži karalaitė BsPIII22.
| Neattinki̇̀ nei kap gaspadoriaut, nei kap gyvent Arm.
ǁ tr. atspėti, įminti: Ažmink mįslę, kad aš attiktáu Arm. Ir jūs neatti̇̀ksit mūsų žodžių Vrnv. Anys moj neatti̇̀ko, kas jai buvo Dv.
| Atitiko mano širdis VŽ1905,226.
ǁ tr. Kvr atitaikyti, pataikyti, parinkti, paskirti: Jam vaistus atiti̇̀ko, ir pasveiko Snt. Jau senai gydos, ale vis neatati̇̀ko liekarstų, ir nesugijo Kp.
ǁ intr. pataikyti ką daryti, sugebėti: Aš pati attiksiù tą darbą padaryt Arm. Maž neattiksiu žingsnelio žengtų, maž ir neattiksiu darbelio dirbtų d. Į rankas to pono kad pakliūsi sykį, išsisukti neatitiksi brš.
ǁ tr. ištaikyti: Attiñka reikalą Vilniun važiuot Trak. Tai laimingą adynėlę attikau, kad vyninę obelėlę prigydžiau LTR(Vs).
ǁ tr. pasiekti: Tėvai turi taikinti kūdikio žingsnius, apšviesti jo žemišką taką ir padėti jam atitikti paskutinį tikslą brš. Visi tartum bėga ir bėga ir savo tikrojo tikslo niekuomet neatitinka Pt.
3. refl. ppr. impers. Sut, LL29,194,199, L, Š, Rtr, FT, DŽ, NdŽ, KŽ pasitaikyti įvykti kam, nusiduoti kam: Taip jam atsiti̇̀ko J. Visaipo atsitiñkma Dv. Ir reikėjo tep atsiti̇̀kt, kad vienas kito nepažinom Lš. Jis į mane šovė, o atsiti̇̀ko, kad šautuvas neperkirto patrono šaudminio ir šūvis nepasileido Plšk. Matai, kaip yr atsiti̇̀kusiai Jdr. Visokių kelmų tujau atsiti̇̀ko Als. Visaip ant svieto gyvenant atsiteñka Ds. Jai viso atsiti̇̀kdavo Dglš. Kas gali terpu jų atsitikt Db. Kad ir kas atsitiktų – man vis viena! rš. Atsitiñkas kelionė[je] visko Krž. Buvau tumet jau fronte daug ko matęs, visko atsiti̇̀kę y[ra] Žd. I daugiau tam žmoguo ramiausiai, nėkas nebatsiti̇̀kos Vgr. Muno tėvalio nabaštikuo y[ra] buvusiai atsiti̇̀kusiai Jdr. Vieniškai noriu iš rankos tavo priimti gerą ir piktą …, o už viską man atsitikusį sakyti tau ačiū M.Valanč. Atsitinka kartais, kad kūma pameta vaiką, vienus vystyklus parveža Žem. Ir atsitikit tu man šitaip! rš. Jei nieko ypatinga neatsitiks, vieną mėnesį dirbsime vasarą Laižuvoje J.Jabl. Pri vieno ūkininko atsiti̇̀ko, ka pradėjo baidyti Sd. Vištos, kai šitai deda, atsitiñka, ka padeda tokius mažus mažus kiaušelius Jdr. Atsitiko, kad dėl tarnų apsileidimo mes pristigom arkliams grūdų J.Balč. Čia pat sodo[je] a neatsitiñka visokių atsitikimų? Sd. Ir man kartą atsiti̇̀ko, kad biesiuką pasitikau (d.) Slm. Jeigu gerai atsiti̇̀ks, tai po operacijai girdės Rš. Neplaunu suknelės, bet niekas ir neatsitiñka Ps. Tikiam, jog toms žemėms nieko laimingesnio, nieko geresnio atsitikti negalėtum M.Valanč. Jam atsiti̇̀ko laimė BŽ83. Vakar, girdėjau, tau nelaimė (nelaimę) atsitikus J.Jabl. Jeigu kas atsitiñka, aš pirktiniu nerišu [žaizdos], ieškau drobinio Alz. Jeigu višta gieda, atsitiks nelaimė LTR(Klp). Tada najo boba į lauką i pradėjo parserginėt, gaspadorių, kad jam nelaimė atsiti̇̀kt gal[ia], kad myliama pati jį po pietų papjaut nor[ia] BM268(Rd). Tas tikrai taip buvo atsiti̇̀kęs, nemaluoju Vkš. Mun yr atsiti̇̀kę teip tokių baidymų Žeml.
| Paimk šakę atsitinkant (dėl visa ko) – galia užpulti naktį šuo Šts.
^ To laukiam, ko norim, o kas atsitinka, tą turim pakelti M. Ko bijai, taip ir atsitinka LTR(Grk). Bene su Ponadievu kantraktą esi padaręs, ka sakai, kas ryto[j] atsitiks? LTR(Vdk). Atsitinka, ka i minkšta velėna nulaužia kietą dalgį LTR(Vdk).
4. refl. įvykti; kilti: Kai atsiti̇̀kdavo gaisrų, ta pakuras ėmė statyti atskirai LKT112(Klm). Kada tas karas atsitiks, – niekas pranašauti negali Pt. Čion būrai yra pasitaisę gerus apkasus ir čion turės atsitikti didelis mūšis rš. Jo tėvynėj atsitiko baisus nuliūdimas MPs. Nei viena nibrė, nei vienas prašmintinis be jos neatsitikdavo LzP. Apie jo smertį, kurs atsitiko 107 metuose, kitur jau sakėm rš. Karviums pirm veršio arba ir po veršio tankiai atsitinka tešmens suputimas LMD. Jam (karaliui) ant kelio atsitiko visokios ugnys ir vandenai LMD(Dkš). Apalpimas labai tankiai atsitinkas iš didžio nubėgimo kraujo Rp. 1884 m. atsitinka trys saulės ir du mėnesio užtemimu rš. Numatytos visos kliūtys, kurios gali atsitikti kelyje J.Balč.
ǁ LL12 pasitaikyti būti, atsirasti: Kiti žmonės labai geri, nedaug tokių (blogų) atsiteñka Bsg. Visur atsitiñka gyvačių, žmones kanda Dbč. Jei atsiti̇̀ks kokia moteris, atiduosiu tą katę Žg. Neatsiti̇̀ko tokio žmogaus, ka mums tiek sumokėtum tų piningų Tl. Atsitiñka munie avelė, bet no[ri] šimtą trisdešimtį End. Kad beatsitiktų koks daktaras pareiti (atvykti gyventi), būtų gerai Šts. Kad i velnias atsiti̇̀ktum, kad muni parneštum. I atsiti̇̀ko velnias (ps.) Žlb. Da neišmesk, gal atsiti̇̀ks, kas nuperka Krs. Veiviržėnūse čia atsitiko butas už aštuonis šimtus litų Jdr. Atsitiko plaustininko vieta rš. Todėl Pestas, laivui atsitikus, ir išsiuntė jį (Povilą) į Rymą rš. Kad atsitiñka vė[ja]s, su vėju išvėtai greičiau Akm. Atsitiko svetelis, kai duonos netekom Pls. Kas valanda, netikėtam svečiui atsitikus, galėjo gerai pavaišinti Žem. Iš daugelio vaikų atsitikdavo ir nelabai gerų rš. Paleistuvis ir girtūklis didžiai retai kame teatsitiko M.Valanč. Lapkričio mėnesyje oras atsitinka paprastai šaltas ir drėgnas rš. Atsi̇̀tinka kitiejai žiuburius ten matę Žr. Mun verčiau į pagrabą, ka kame atsiti̇̀ko, o jau po tus tancius nemėgau vaikščioti Žr. Devyni jaučiai atkabyti i paleisti, [paprastai] vienas atsitiñka, ka [pats] nusimauna Sdb. Atsiti̇̀ko blogi metai – linai nederėjo (d.) Glv. Nors katė vandens nemėgsta, bet, reikalui atsitikus, plaukia visai neblogai Blv. Netrukus atsitiko proga padaryti, mano nuomone, nemažą patarnavimą J.Balč.
^ Daug prietelių prie buteliuko, maža – reikalui atsitikus KrvP(Mrj).
ǁ impers. KŽ pasitaikyti, tekti kam: Atsitinka čėsais pablūdyt ir dieną, kap kelio gerai nežinai Lš. Atsiti̇̀ko gerą žmogų rasti Kltn. Po kelių metų atsiti̇̀ko anam važiuoti pri vienos motriškos Brs. Atsiti̇̀ko pigiai karvę pirkt Ėr. Vienoj dienoj atsitiko man būti mieste I. Atsitiko vienam iš tų dviejų gaspadorių, katrie teip tarp savęs mylėjos, susirgti BM250(Krp). Vieam karalaičiui atsitikose su didele ablava medžioti DS64(Rs). Ar neatsitiko matyt mano brolį sakalu lekiojantį? BsMtI66. Atsitiko jam banko reikalais važiuoti į Vilnių Vaižg. Atsiti̇̀kdavo girdėti visokių atstikimų ir pasakų BM24(Č). Keliaujant namo, jam atsitiko nakvoti tame pačiame viešbuty, kur jo broliui apmainė staliuką J.Balč. Kaip jis vienok ilgai išėjo, neatsitiko išgirsti A1884,86. Neškiam tus kryželius, katrus mums ant tos ašarų pakalnės nešti atsitinka brš. Atsitiñka daug prilyt Šl. Vis vokyčiams atsiti̇̀kdavo rasti aną Skdv. Kunigų privažiuoja svetimų, kad atsitiñka, vyskupas est Ps. Ne ans kveteros turėjo, kur atsiti̇̀ks, parnakos ant žydų skadų Lk. Rytoj į miestelį eisiu, o paskui, jeigu atsitiks, kur nors pasilinksminti LzP. Atsiti̇̀ko, ir tylėk JnšM.
^ Nespjauk į [v]andinį, pačiam atsitiks atsigerti S.Dauk. Atsitinka ir žydui kiaulienos ragauti KrvP(Pkr). Atsitinka žyduo kelią keliauti VP7.
ǁ pasitaikyti, atsirasti (apie jaunikį ar nuotaką): Jei atsiti̇̀ks koks, leisu, taisysu – senmergei blogai! Krš. Toki nesutupėta, o koks gražus vaikis atsitiñka Rdn. Jug atsiti̇̀ko i našlių visokių, ka mun ukatos nebuvo, i nejau Sd. Daba šita atsiti̇̀ko, i gyvenam Vdk. Mažu bagotesnė, manau, atsiti̇̀ks Prn. Atsiti̇̀ko toks mažilelis vaikis, ir išejo Krš. Daba nerinkias: atsitiñka koks pamanomas, ir eik Rdn. Neatsitiñka tikroji, atsiti̇̀ks, nėko nebžiūrėsi Krš. Kaip ans numirė, kiek čia atsiti̇̀ko mun da visokių palaikių Trk. Kad dar būčiau mergoms pastigusi, gal ir būtų doresnis atsitikęs? Žem.
5. refl. KŽ atsirasti, atsidurti: Kada grįžtant atgal jisai atsitiko greta su Ilgūnu, tai šėptelėjo tam V.Piet. Kap šovė, atsitikaũ Kazluos (ps.) KzR. Kaip tik žirgą paleido, akies mirksnyj atsitiko tam mieste BsMtII257. Vienas krikščionis ir rašyto[ja]s tų laikų, atsitikęs iš netyčių an to pamokslo, rašo, jog niekuomet negirdėjęs išmintingesnio ir graudingesnio pamokslo S.Dauk.
6. intr. išsitekti, išsitaikyti, išsiversti: Trilinkus juostus nerk, kad atti̇̀ktum su tais siūlais J.
7. refl. pavykti: Nebatsitiñka rokunda su pirminyku Pš. Gaspadinė susipyko, kad jai duona neatstiko LTR(Kb).

×dati̇̀kti (hibr.)
1. intr. atitikti, sutapti: Dati̇̀ko muno krau[ja]s, daviau Vn. Metai metuosna negali dati̇̀ktienai [tuokiantis] Žl.
2. tr. rasti, atsekti, atitikti: Jau kitu kartu to daikto (vietos) nedatikaũ Dglš. Anas pernakt namų nedati̇̀ko Ml.
^ Dati̇̀ko i žabalas eit Dglš.
ǁ Antz atspėti, sužinoti, išsiaiškinti.
3. refl. impers. gauti mušti, tekti: Man kuokinėj gerai per galvą dasti̇̀ko Ml.
įti̇̀kti intr. K, Š, NdŽ, KŽ; SD1181, Lex29
1. J, Š, NdŽ, KŽ įtilpti, būti kaip tik; sutapti: Apmetai stori, neįti̇̀ko į skietą Štk. Jug ta neįti̇̀ks [patronas] į tą tavo ginklą Gd. I stiklus subjauriojo, išlaužė i sau nebįtiñka, ir gan, paliko tokie tarpai Žeml. Dalgis yr į kotą įtikęs, o nepapjaunu Šts. Briauna visuomet geriausiai įtiks špuntan rš. Liežuviai visi gražiai įtiko, ir nei viens negalėjo abejot, kad tai ne smako liežuviai BsPI51. Sūnaus šopagų padai lygiai įtiko į razbaininko pėdas LC1886,10.
^ Įtiko ing pat galą koto I.
ǁ Dg įgusti, priprasti, įtaikyti: Reikia rūbas inti̇̀kt pasiūt Klt.
ǁ būti tinkamam, geram: Oras iš viso buvo šienavimui įtinkąs, dėl to ir yra šienas labai gražiai suvalytas Kel1882,32.
įtiktinai̇̃ adv.: Netropniai, netropytinai, neįtiktinai, nepakliūtinai I.
2. Sut, N, Š, NdŽ, KŽ daryti ką pagal kieno norą, įtaikyti kam: Aš jai neintiksiù [pasiūti] Vlk. Mes, seniejai, nebįtinkam nei eiti, nei stovėti Šts. Neįtiñka ne virti, ne kepti, ne stovėti Trk. Neįtiñka anam nei ejusi, nei stovėjusi End. Įtiñka tam ponuo, tus arklius gerai šera Als. Daugiau įtikáu pri to gyvolio: kiaules šerti, karves milžti Yl. Aš pas velnių siuvau ir jiems įtikau, o, matai, jums įtikti negaliu! DS86(Rs). Ir muno vaikiai teip išsileido, kad nebgal įtikti kepurės nupirkti LTR(Krt). Tai aš neintiksiu jam darbelių darytie LTR(Rod). Buvo toks kunigas klebonas, kuriam niekas o niekas neintikdavo grot vargonais LTR(Slk). Verpti panai Elžbieai nieks neįtiko S.Čiurl.
ǁ LL21,287 elgtis pagal kieno skonį, norą, atitikti kieno reikalavimus; įsiteikti, sukelti prielankumą: Jis visiems įtinka R22, MŽ28. Gerai jam įtinku R405, MŽ545. Aš nežinau pati, kaip klausanti, kaip sakanti, kaip bevalganti: vis jums neįtinkù Šts. Sunku įtikt tokiai pikčiurnai Ėr. Kad tu visims įti̇̀ktai, tu dėvi trumpus plaukus Plšk. A šiokia valdžia tebūnie, a tokia, – visims neįti̇̀ks Žlp. Niekaip neintenkù dukteriai Kzt. Toki suosli, negalėjo anai įti̇̀kti Als. Neina (nesiseka) įti̇̀kt, i gana Žal. Ne tu nori įti̇̀kti, ne tau reik įti̇̀kti Trk. Vaikami nigdi neintiksi̇̀ – neik gyvent pas vaikus Drsk. Jei įti̇̀ksi, gerai, o jei neįti̇̀ksi, dar galia apibarti Bdr. Misli[j]ai, vaikam antiksi̇̀ visiem?! Švnč. Žentas storojas, kaip geriau įti̇̀kt tėvu, buvo labiai paklusnus BM141(Pkr). Žinoma, kaip del kuningo, bobos ir davatkos, besistorodamos įtikti, šio to prineša DS367. Anksti keliuos, vėlai guluos, vis senai anytai neintinkù, o jauną mošulę nepralenkiu LTR(Msn). Gražiai pačiai įtikdamas aš be laiko pasenau LTR(Jnk). Aš norėčiau tėtei įtikti kiek galėdamas! V.Kudir. Nuo kurio laiko ėmei rūpintis, kad man įtiktai? V.Krėv. Dukrele mano, jaunoji mano, kap tu intiksi̇̀ senai anytai? (d.) Dg. Aš motulei intiksiu, margas karves pamelšiu KrvD26.
| Kuo aš tau n'įtinkù? Slv. Jis jai niekuoj neinti̇̀ko! Lp. Aš maniau, kad tuo įtiksiu tau V.Krėv. Teta kunigėliui savo šneka neįtiko S.Čiurl. Savo tarnavimu jis abiem turėjo įtikti: šeimininkei ir tarnaitei J.Jabl.
^ Senųjų byla: dar toks negimęs, kurs būtų visiems įti̇̀kęs APhVII132(A.Baran). Jei atsileidęs dirbsi, neįti̇̀ksi ponuo, jei daug valgysi, neįti̇̀ksi gaspadoriuo Klp. Niekaip neintiksi: nei priklaupęs, nei pritūpęs Ds. Kitam pirkęs neįtiksi LTR. Jai šikinėn bučiuok, tai intiksi LTR(Ds). Moteriškei norėdamas įtikti, vadink ją dailia LTR(Brž). Ir geriausia anyta marčiom vis tiek neįtiks KrvP(Lzd). Be kailio liksi i visiem neintiksi̇̀ Dglš. Jei ir naktį neužmigsiu, visiem žmonėm neįtiksiu LTR(Kbr). Greičiau plikas paliksi, nekaip visiem įtiksi LTR(Jnš). Ir be galvos liksi, visiem neintiksi̇̀ Lkm. Be marškinių liksi, visiem neįti̇̀ksi Mrj. Greičiau šventu paliksi, nekaip visiem įtiksi LTR(Brž). Kad ir stipsi, visiem neįti̇̀ksi Prn. Nors iš kailio išsinersi, visiem neįtiksi LTR(Gdr). Ir dėdienei neįtiksi be pautienės KrvP(Lš). Kol ponui įti̇̀ksi, nuo Dievo atliksi J. Nė saulės duktė negal jam įtikti B. Nė saulės duktė jam neįtiks VP34. Blogam neįtiksi, kad ir angelu tapsi KrvP(Rs). Durnam i širdį parodęs neįtiksi LTR(Vdk). Jam nė aniolas iš dangaus neįtiktų LTR(Grk). Kol visims įti̇̀ksi, pats nė biesuo nebtiksi End. Intik Dievui, apgauk velnią – ir bus gerai LTR(Auk). Jai ir pats velnias neintiks LTR(Ds).
| refl.: Įsitikdamà jam sako teip Km. Šitas brigadyrius moka valdžiai insti̇̀kt Lel.
ǁ H178, R, R26,60,170,256,399, R1, MŽ, MŽ33,80,226,342,537, LL197, NdŽ, KŽ patikti; kelti prielankumą: Žmogus tikrai viežlybas, visiems įtinkąs R131, MŽ173. O kaip jau nebesi ponu, jau i nė vienam nebįtinki̇̀ Pln. Ar neįtinka vainikėliai, ant rankelių žiedužėliai LTR(Nm). Prausiau baltai burnelę, kad įti̇̀kčiau mergelei JV119. Nesakau, kad ana man neintinka rš. Nė vienas mano žodis n'įtinka Praksedai V.Kudir. Kai pamatė ją Raivedys, intiko jam jos skaistūs veidai V.Krėv. Jei jum intiñkami, tai duosiu obuolių Kpč. Rašyba visims įtikti negal Jn. Varyk šalin iš manęs vis tai, kas manyje tau neįtinka brš. Šita dūma gerai intiko bei karaliui, bei kunigaikščiams BB1Mak6,60. Ir įtiko toji kalba visai tūlybei BtApD6,5. [Vieni krikštijos,] kad dovenas gautum ar įgytų nenustotum, kiti ant galo, kad savo viešpačium įtiktum ir pamėgtum M.Valanč. Prisako mumus, ką daryti, ką vengti, idant Dievui įtiktumbim BPII48. Duok man tau visada įtikti Ns1832,8. Turi tu gelbėt žmogų prastojusį, tau įtikusį SGI105. Dievui lygiai ir žmonims įtikdavo ir meilus būdavo S.Stan. Norime, idant maldos, afieros, pasnykai …, darbai mūsų geri V. Dievui meilūs, intinką būtų DP296. Dievui įtinkamu būsi ir tuomi savo širdį ramdysi ir džiaugsys S.Dauk. O valgis nedaro mus įtinkančius Dievui GN1PvK8,8. Šis yra tobuliausias, gana įtinkąs, beje, apstingas ir per viršų pereinąs užmokėjimas už mano griekus brš. Eš prisakau jumus …, idant jūs mano prietelkos nepabudintumbit nei krutintumbit iki jai pačiai įtinkant BBGG3,5. Labai įtikau Dovėnų jaunūmenei, kuri manęs ir išleisti nebnorėjo M.Valanč. Tada pataisė jo augyvė istrovą, Tėvui intinkančią BB1Moz27,14. Dievui įtiktinas būsi ir tuomi savo širdį nuramdyt ir pasidžiaugtis galėsi rš.
| Mužikas įtikęs – nors prie ronos dėti rš. Bet ir tėvulis įti̇̀kęs – radęs miegantį ir šoka mušt (iron.) Ss.
| prk.: Jau dabar giltinei įti̇̀ksi Vdk.
^ Įtiko kai šun[iui] botagas B, B153,731, Sch98.
įtiñkančiai adv.: Kupčius tur mokėti žmonėms įtinkančiai pasielgti prš.
įtiktinai̇̃ Jam įtiktinai darau R162, MŽ214. Eš tiek gero nuog Dievo gavęs, kaltas esmi Jam intiktinai gyventi BPI68. Elgčiaus tau įtiktinai bevengdamas piktenybės PG. Po tavo akių mok jisai tau įtiktinai kalbėti RBSir27,26. Iš to gi nei jiem intiktinai gal tarnauti, neigi išganytu pastoti MTXI(Praefatio). Visuose daiktuose įtiktinai daryti B352. Reikia, kad jis ne svietui ir ne savo kūnui įtiktinai, ale pagal Kristaus pamokslą gyventų brš.
| refl.: Ta kalba vokiška labai įsiti̇̀ko ma[n] Kbr.
3. įsigauti, įtaikyti, patekti: Durys atdaros, vė[ja]s įtiñka KlvrŽ. Vė[ja]s įtiñka į vidų Šts. Vė[ja]s ka įti̇̀ks, pils grūdus i vėtys Brs.
| prk.: Inti̇̀ko kas (įlindo dieglys), sakau – prapuoliau Str.
išti̇̀kti NdŽ; L, Rtr
1. tr. Q528, SD111,185, H, H155,160, R343, MŽ460, N, I, Kos32, K; KŽ suduoti, paliesti suduodant, pataikyti mušti; kliudyti: Ižtinku SD378. Mozė pakėlė ranką, ištikdamas lazda du kartu uolą brš. Tinai tu olą ištiksi, tada vanduo iš jo tekės, jeib žmones gertų BB2Moz17,6. Tu uola, rykšte ižtikta ir daug vandenio ižliedama SPII209. Angelas Viešpaties atėjo … ir ištiko Petro pašonį ir pabudino Petrą NTApD12,7. Vienas iž tarnų stovinčiųjų išti̇̀ko plaštaka Jėzų DP158. Ir spjaudė Jam ing akis, ir ėmė nendrę ir ištiko ta Jo galvą BPI382. Kas tave ištiks arba tvyksterės per vieną šalį veido, pastatyk jam antrą SPII247. Bet ašjan kalbu jumus, neatsiimkit piktamui, bet kas tave ištinka dešine puse, atversk jam ir antrą Ch1Mt5,39. Ir kurs tave ištinka per vieną skruostą, tam pasiūlyk ir antrąjį Bb1Luk6,29. O vienas iš tų, kurie tenai stovėjo, ištraukęs kalaviją, ištiko tarną aukščiausio kunigo ir nukirto jam ausį NTMr14,47. Tuojaus kaip šunys apniko, Jėzų parmetė, ištiko SGI75. Tu ištinki juos, o anys nepajunta, tu mūčiji juos, vargini juos, o anys nesigerina BBJer5,3. Ir pakėlė ansjan lazdą, ir ištiko aną vandenį, kursai buvo upėj Ch2Moz7,20. Jei kas savą tarną alba tarnaitę ing akį ištiks ir tą pagadins, tasai tur juos valnus išleisti dėlei tos akies BB2Moz21,26. Ale atsikeldamas jis berną su sukamąja pistūle taip skaudžiai per galvą ištikęs, kad tasai alpaliuodamas atgal pašlijo LC1878,37.
| Aš jį negalėjau nei vienu kirčiu išti̇̀kti KI55. Kulka ištiko Strazdienę į galvą I.Simon. Lietuvio kalavijas ištiks tave rš. Mane šūvis mažumą į koją išti̇̀ko KII214.
| intr.: Per burną ištinku, mušu SD1129. Pagaliu ištinku SD13. Ištiko per ausį R, MŽ. Liepė tiems, kurie prie Jo stovėjo, ištikti Jam ing burną GNApD23,2. Vienas iš tarnų ištiko Jėzui ing veidą I. Plaštaka ištiko veidan SGII83. Ir ištikęs ing šoną Petro, pabudino jį GNApD12,7. Ižti̇̀ks ing krūtis, tarys: – Dieve, susimilk man nusidėjusiam DP574. Bet jei kas tau ištiktų ing dešinę pusę veido tavo, paduok jam ir antrą GNMt5,39. Jakobas … septynis kartus kakta išti̇̀ko DP536. Ing vaikelio šoną kairį peiliu ištinka brš. Ištiko ponas par ausį piemeniui J.
| Dievas ištiks ing tą uolą širdies mūsų DP477.
| prk. tr.: Lyg botago pliaukšterėjimas kiekvieną kartą ištinka Vilių šis žodis („šmugelninkas“) I.Simon.
ǁ sužeisti: Jei kas žmogų ištiks, kaip numiršta, tasai smertimi numirs BB2Moz21,12. Bernui namon pareinant, popirm parbėgęsis gaspadorius priešais ateidamas jam į pilvą įšovė. Ištiktasis šiandien į kreislacaretą nugabentas tapė LC1883,15.
ǁ užmušti: Numuštas, ižtiktas SD376. Dabar nes ištiesiau ranką mano, kad ištikčia tave ir žmones tavo pavietro Ch2Moz9,15. Nes parašyta yra: ištiksu piemenį, o avys gardo bus išbarstytos NTMt26,31. Ištiksiu piemenį ir išsklaidysis avys guoto VlnE188. Ištiko Ponas visą pirmgimį Egiptų žemėje BB2Moz12,29. Del piktybės žmonių mano ižtikau jį SPII201. Aš galiu ištikti ir išgydyti BB5Moz32,39. Ale pakentėk mums, Viešpatie, neištik mus kaip pirmgimusius Egipte brš. O iškėlęs žemėn blokšdamas ištikai SGII56.
ǁ prk. nubausti kuo nors: Tasai širdį tėvų gręš vaikump ir širdį vaikų tėvump jų, idant eš neateičiau ir žemę neištikčiau užkeikimu BBMal3,24. Ir vyrai užu durų namų tapo ištikti aklybe BB1Moz19,11. Ištiko aklumu visus nuo mažiausio iki didžiausiam Skv1Moz19,11. Nesa aš mano ranką ištiesiu ir Egiptą ištiksiu visokiais stebuklais, kurius eš tinai padarysiu BB2Moz3,19. Todėl tu ištikai mane sunkiomis bausmėmis brš. Ponas Dievas žemę ištiksiąs kardu, maru ir badu Ns1850,1. Sodomo žmonės pasijuto apjakimu ištikti Kel1863,57. Ištiksiu varlėmis visą rubežį tavo Ch2Moz8,2. Ir tur valdžią ant vandenių parmainyti anus ing kraują ir ištikti žemę visokiu varginimu GNApr11,6. Prie poterių kas vakaras ir kas rytas pridėsiu keiksmą: – Dievas tave ištiks! V.Kudir.
ǁ SD242, N, Ms trenkti (apie žaibą, stabą): Žaibas jį išti̇̀ko KII138,234. Žaibas butą išti̇̀ko KI354. Kaulstabu ištiktas H180. Stabu muštas. Stabu i̇̀štiktas KII90. Atanešė Jam paralyžium ištiktą ant patalo gulintį Ev. Jėzus … tarė stabu ištiktamui BtMt9,2. Gydė raupotus ir oru ištiktus Pron. Nuleido žemyn guolį, kuriame gulėjo stabo ištiktasis SkvMr2,4. Stabas prem galia išti̇̀kti nū vilko Sg. Koja ištikta (paralyžiuota), buvo sveika Tvr.
^ Stovėjo kaip stabo ištiktas LzP. Tas [vaikas] kap i stabo i̇̀štiktas buvo (nejudrus) Iš.
ǁ užgriūti, užpulti: O kad atėjo tvanas, ištiko upė tuos namus GNLuk6,48. Pūtė vėjai ir ištiko anus namus BtMt7,25.
| Aš noriu ją ištikti ir nustumt nuo jos aukštybės V.Kudir.
ǁ atitrenkti, sutrenkti: Ir jog ims tave and rankų, kad kada neištiktumbei and akmenio kojos tavo Ch1Luk4,11.
| refl. intr., tr. SD1185, SD235, Sut, N: Eš tave vadžiosiu tikru taku, idant tau keliaujančiam nebūtų sunku ir tau tekančiam, jeib neišsitiktumbei BBPat4,12. Nesa jei augyvė nėščia … ko pikta išvysta, jei kur išsitinka, tuojaus iš to vaikelis, kačei negimęs, tur žyvate augyvės kentėti BPII509. Vanduo … daro putą ir ižsitikęs su ja ant akmenio … pats sugrįžta, o putą pameta, kuri tuojaus išgaišta SPI72. Nevaikščiok keliu …, kur galėtumbei išsitikti akmenį BBSir32,25.
ǁ išmušti: Mes, krikščionys, pradedame skaityti hadynas dienos dvylika ištikus naktį BPI232.
2. tr. DŽ, Lzd, Arm užgauti, sumušti: Ką nevalia užgauti, išti̇̀kti KII280. Galvą labai ištikaũ: ana (karvė) mane nešioj[o] po lauką Str. Vienuokart [karvė] koja kaip trenkė, ranką išti̇̀ko Slk. Dabok, kad aš neišti̇̀kč tavęs Dkšt. Ar niekur neišti̇̀ko? Mrs. Tankiai ir ištinkù, kap ką sūnus [bloga] padaro Rod. Šito karvė pasiutus, žiūrėk, kad neišti̇̀kt Str. Kaktą geležia išti̇̀ko Dkšt. Bijau tavo risto žirgo, ištiks kanopom LTR(Tvr). Tropysi vyrą piktą, tankiai būsi ištikta JV266. Jojau aš šuoliu, nuo žirgo puoliau, purvynely gulėjau, ištikau koją, ištikau ranką, ištikau jauną galvelę LLDIII622(Tvr).
^ Kas nori šunio ištikt, tai ir lazdą gauna LTR(Lp).
| refl. tr., intr. Nmn, Kpč: Vaikas verkė, strūbavo, kad išsiti̇̀ko pirštą Mrk. Berniukelis pargriuvo ir išsiti̇̀ko kojelę Tvr. Sūneli, ar neišsitikai̇̃ kojos puldamas? Mrs. Išsiti̇̀ko vaikutis akutę Vs. Neleipok, išsitiksi̇̀ Lp. Kai nuo žirgo lipė, šoną išsiti̇̀ko (d.) Švnč.
3. intr. BŽ60, DŽ, NdŽ kilti, užeiti, pakilti: Kad vėjis ištiñka, vilnys sudaužo valtį ir linksta girios medžiai J. O kad aš ėjau pas motynėlę, o ir išti̇̀ko šiaurus vėjelis JD493. Išti̇̀k, vėjuži, atkreipk laivužį nors ant tojo kaimelio, kur aug mano mergelė! Niem14. Da nei priplaukiau nė pusės marelių, ištiko vėjelis LTR(Klvr). Ištiko vėjelis, išvirto laivelis, skandin mane jauną į marių dugnelį LTR(Ldvn). Ir išti̇̀ko rytvėjėlis, ir nupūtė vainikėlį JV307. Kad vėjas didis ištinka, žiedas žemėn puola PK85. Ir anuos obuolius nuskint, bo kai vėtra išti̇̀ks, tai su šakom nulaužys Pc. Bevaikščiojant jai po sodą ištiko viesula ir tą dukterį nunešė LMD(Dkš). Sulaukus vienuoliktos valandos nakčia ištiko didelis viesulas BsMtII78. Paskui išti̇̀ko pustymas Pc. Bet čia staiga ištiko audra, kuri siautė gana ilgą laiką K.Bor. Šalna kap išti̇̀ko, tai panugriuvo visi žydėsiai LzŽ. Išti̇̀ks šalnelė, pakąs rūtelę (d.) Kp. Ištiko didi speigai, karalius ir visa jo ponybė turėjo nakvoti palapinėse rš. Aš uždarysiu tuos per šoną langus, – gali ledai išti̇̀kt Pc. Ale tai kad išti̇̀ko snigt Pg. Bet netrukus mus iš miego prikėlė baisus dundesys, lyg būtų ištikęs žemės drebėjimas J.Balč. Na, ištiko šaltis – pakūrenk, ištiko karšta – langus pradaryk! Vaižg. Kap ištiñka kokis oras, tai pirštus burnon kemša Lp. Sunku buvo, kai karas išti̇̀ko Bsg. Vyram blogiau, jeigum ištiktų̃ karas, o teip kas gi! Sug. Už tai susivaidijo ir ištiko muštynės LzP. Anglijoje gi tuo metu ištikę buvo sumišimai Š. Dainos atliko, verksmas išti̇̀ko, kad reik žanytis J. Vakar gaisras išti̇̀ko LKT111(Kltn). Čia išti̇̀ko didelė linksmybė BM277(Šlv). Ištiko lenkmetis rš. Avis yra smagurė, jei turi iš ko pasirinkti, ale moka pasitenkinti ir by kuo badui ištikus Blv. Jis jautė, kad ši mergina jo neužvils, o, reikalui ištikus, jai bus galima patikėti ir atsakingesnius uždavinius V.Myk-Put.
ǁ Š atsitikti, įvykti: Išti̇̀ko nelaimė vieną metą Brs. Pasidėk tą laišką, teismuo išti̇̀kus, turėsi pasirodyti DūnŽ. Liuob išeidavo dideli barniai, liuob i teismai išti̇̀ks Yl. Visi ištikę įvykiai paaiškinami fiziškai rš. Kritimo metu ištinka nesvarumo būsena rš. Nepalik peilio ašmenų į viršų, be bėda ištiks LTR(Ds). Jei [šuo] staugia žiūrėdamas į viršų, tai ugnis ištiks LTR(Ldvn). Jei šuo kaukia, tai ištiks kokia nelaimė LTR(Rk). Daba avarijos išti̇̀ko a dvi su tums mašinums Grd.
4. intr. KŽ pasitaikyti, būti: Išti̇̀ko blogi metai, kad rugiai buvo brangūs J. Antri metai išti̇̀ko jau blogesni J.Jabl. Trečia Velykų diena ištiko taip graži kaip dvi pirmoji Vaižg. Kokia puiki dienelė šiandien ištiko! J.Balč.
| Vakar dar dienikė ištiko (pasitaikė graži) Kv.
5. tr. DŽ, NdŽ, KŽ užklupti: Einant namon, mane ištiko vėjas ir žiponuką mano sudraskė in šmotukus BsPIII108. Naujoje vietoje juos ištiko didelė pūga K.Bor. Jų neištiks karštis ir saulė brš. Ištiko tave viesulas BBPs81,8. Koronė Dievo ne vieną jau už tai ištiko Sz. Galinti visus ištikti dievų rykštė Blv. Dievo pabauda [jį] išti̇̀ko VšR. Liga mane skaudžiai išti̇̀ko KI229. Beprotybė veikiai ištinka nelaimingąjį karalių rš. Žindyvė nuslėpė, kad serga limpamąja liga, ištikusia ją prieš persisamdžiant rš. Jeigu mano vyrą ištiks priepuolis – jūs būsite kaltas! K.Saj. Kraštą ištiko ypač didelis nederlius rš. Nelaimės ištikti reikalauja visokios pagelbos rš. Kad jau tikrai tu ištiktas nepalaimos, gal bus tau ir pagalbos Vd. Bėdos ištiktas žmogus Pn. Teištinka nelaimė žmogų, kuris tave (kregždę) palies MTtI81. Da labai senai vienais metais žmones ištikęs badas LTR(Ds). Kokia gi didesnė nelaimė gali ištikti mergelės širdį? V.Krėv. Nuo to laiko … ten nebesivaidena, ir kad būtų ką nors kas pikto ištikęs, nebegirdėti TŽIV446. Ir jį panašus likimas ištiko S.Nėr.
^ Grynas, plikas, kaip gaisro ištiktas KrvP(Ps). Nesijuok, kad kitam nesiseka – ir tave tas gali ištikti TŽIII379.
ǁ apimti: Mane ištinka linksma nuotaika rš. Aš grįžau prie savo darbo, džiaugdamasis mane ištikusia netikėta laime J.Balč.
6. intr. KŽ leistis į ką, pradėti kokį veiksmą, imtis: Žentas išti̇̀ko į provą J. Bronė jau į ašaras išti̇̀ko KlvrŽ. Ištikau į ristę, kol bepriginiau M.Unt. Į gvaltą išti̇̀kus, reik skubėti Pp. Varnos, besivaržydamos kokį kąsnį, ištinka kartais į kovą Žem. Virtinės užkampiais užpuldinėdamos neprietelius skardė, nes visumet saugodamos, idant neištiktum į aiškią mūšą S.Dauk. Pradėjo smulkus lytus dulkinti, o ant pavakarės ištiko į sodrų lytų Žem. Ištikus į tiesą, pats pasirodė neteisiu S.Dauk. Karvės trūksta, meisa baigiasi, į sausą posninką ant rudens ištiksime Žem.
| Argi jau pareis (teks) prie daktaro ištikti? LzP. Nėkas neištiko (greit nesikreipė) pry daktaro, ir mirė Lk.
7. intr. išsiversti, ištekti, apsieiti: Kaip nors išti̇̀ksiam i be patalų Skd. Par žiemą su miltais gal ir išti̇̀ksme Jnš. Išti̇̀kdavom: ir apsivilkę, ir pavalgę buvom Pbr. Kitas su nėkais ištiñka Yl. Meisos buvo mažai, to grūdo maž tebuvo, i reik išti̇̀kti Lnk. Da turiam bakanėlį duonos, išti̇̀ksim lig subatos Skrb. Gali eiti, išti̇̀ksiam i be tavęs Skd. To sijono netaisius negal išti̇̀kti – išplyšimai vieni Šts. Teip ištiñkav, ka jau turiav šio to Skd. Neišti̇̀ksiam be teismo Šts. Par gavėnią reikia su pusbačke silkių išti̇̀kt šeimynai Žml.
ǁ sutilpti, išsitekti: Visi išti̇̀ksiam vežime – gali sėsties Skd.
ǁ tr. iškęsti: Turėjom šaltas žiemas išti̇̀kti, kolek vėleik pasibudavojom Akm.
8. intr. RdN, Ps sutikti, sugyventi: Jie visi labai gerai ištiñka Brž. Tu munim ištiksi, nebijok, aš stovu žodžio Šts.
ištiñkamai
9. tr. KŽ užtikti, sutikti, rasti: Kurį anas išti̇̀ks, tam paduos Zt.
10. tr. atspėti, įminti: Pažvelgęs į didelę stovinčią pušį, neištiksi jos amžiaus rš.
nuti̇̀kti; Q86, M
1. intr. Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, LzŽ pasitaikyti, įvykti, atsitikti: Kas nuti̇̀ko, ar sergąs esi, kad guli? J. Ką jos (kortos) tę parodys – kas nutiñka, tas nutiñka Aps. Kas nuti̇̀ko, kaimynėl, kas? Skrb. Kas nuti̇̀ko su akia? Slnt. Kad būt nelindęs, niekas nebūtų nuti̇̀kę LKT212(Klvr). Kas anam nuti̇̀ko, sunku pasakyti Brs. Kas [negera] nuti̇̀ks, – mazgo neatrišu Zp. Vis tas jam nutikęs, kas žmogaus amžių trumpina S.Dauk. Senelis greitai pasirodė duryse beveik išsigandęs, ar kas mergytei nenutiko Mš. Nėkas blogas nenuti̇̀ko, parejau Klk. Kunegas ne tus pasako daiktus, katrus pats regėjo, bet tus, katrie nutiko pirm keletos tūkstančių metų M.Valanč. Šuo ėmė jį (vilką) tramdyti, kad nedainuotų, nes gali kas nors bloga jiedviem nutikti LTR(Tt). Idant kokia norint nelaima nenutiktum S.Dauk. Ta mūša nutikusi metūse 755 S.Dauk. Kaime vis kas nors nauja nutikdavo V.Bub. Ką turi daryti ugnie nutikus? S.Dauk.
| impers.: Kartais nutinka šlapiam čėsui esant, jog šienas nebūtinai išdžiūna S.Dauk. Kad jau teip nuti̇̀ko, tai ką gi bepadarysi Brž. Par tave teip negerai nuti̇̀ko Grž. Kad it teip nenutiktum kaip tims pieminims, kurie, vilkams bandą apnikus, šunis lakina S.Dauk. Dėl ko taip nutiko, kad man' siratėlę tėveliai paliko (d.) Krč. Tuo tarpu kiti naktį pagal pas šventą ugnį šildydamos teiravos nu dievų, kaip nutiks sergančiam M.Valanč.
| refl. H, R, MŽ, N, K, Š, Rtr, NdŽ, KŽ: Kaip kas gimęs, kaip jis gyvenęs ir kas jam nusitikę (nusitiko MŽ86) R65. Vargas jam nusitinka R69, MŽ91. Didelė nepalaima nusiti̇̀ko KII269. Tokiai negandai, žėlėk Dieve, nusiti̇̀kus, tuo pons amstrots su tarnais visais pasirodė K.Donel. Ar tamistai kokia nelaimė nusitiko, kad teip verki? Žem. Ką regime nusitikusį su svetimomis tautomis, tas pats yra buvęs ir su lietuvių tauta A1884,82. Po tokiu antru nusidavimu pagrįžęs namo pasisakė savo tėvam, kas jam nusitiko miške BsPII157. Bijojo nesang, idant kas kelė[je] nenusitiktų jam S.Stan. Tai nusitiko trečioje dienoje man atejus KBI27. Jei bernas [gimsta], taipajag tur remesovos kokios mokinties, keliauti, kur tam vel gana vargų gal nusitikti BPII510. Leidžiu savo tarną eiti, ir nieks tenelaiko jį, jam nieks netur nusitiktis brš.
| impers.: Teip nusiti̇̀ko, kad vis kakalys rūksta Pgg. Vieną metą kad ten nuejo, o V. Jėzus turėjo metų dvyleka, nusitiko, jog išeidamys iš miesto pasigedo kūdikio brš. Teip išpuolė nusitikti rš. Jam tei[p] nusiti̇̀ko, kai[p] pirmajam Jrk28.
ǁ refl. įvykti: Į šį kraštą menkai kas yr nusiti̇̀kę Rsn. Nusitiko didis sumišimas Europoje rš.
ǁ tr. KŽ užklupti: Bet ir šį (žmogų) nelaimė nutiko: kai tik jis užmigo, atbėgo mėnesio arklys ir nuėdė tas avižas LTR(Jz). Vis tiek, kas mane nutiks, – bet žengiu į jį (gyvenimą) lengva, pakilia širdimi rš.
2. intr. DŽ, KŽ pavykti, pasisekti: Kelionė man nuti̇̀ko, t. y. pasisekė J. Nenuti̇̀ko jai diena [važiuoti, dirbti] Ėr. Nenutiko nenutiko mano broliui ženybos LTR(Dv). Pirmieji bandymai puikiai nutiko rš. Žentas labai nenuti̇̀ko Ėr. Neieškojau kito vyro: nenuti̇̀ko vienas, tai nebereikėjo Tj.
| impers.: Vakar man nuti̇̀ko bulvienius padžiovint (nelijo) Ker. Nuti̇̀ko prieš lietų šienas pasigaut Rm. Nenuti̇̀ko: nuėjau miestelin – krautuvė uždaryta Mžš. Nuti̇̀ko gerai: tik atėjom, ir autobusas [atvažiavo] Pbs. Aš nebeatsidžiaugiu, kad nuti̇̀ko karvė gera nusipirkt Mžš. Nuti̇̀ko man šitas berželis parsivežt kai šuniui botagas Glv. Duoną išmokau kepti, tik nežinodavau to laikrodžio – kada išimti, ale ma[n] vis nuti̇̀kdavo Krž. Nenūti̇̀ko jei [ištekėti], nenūvyko, atsikryžiavok, neik už kito Grd. Oi mergelei nenutiko, netekėjus ana liko LTR(Čb). Ne kiekvienam nutiks taip iš karto atrasti uždarbio kaip man rš.
^ Nutiko kap šuniui botagas Plm.
| refl.: Nenusti̇̀ko jai vyras, nesugyvena Klt. I man, būdavo, nusti̇̀kdavo darbas Dglš. Nenusti̇̀ko gyvenimas Ad. Nenusti̇̀ko pati – ne po sau paėmiau Vlk. Tasai paketinimas nenusitiko Gmž. Vaidinimas nustiko puikiai rš.
| impers.: Kap kada ir nustiñka ištraukt žuvų Aps. Jam nusti̇̀ko, kad ausis pataisė (išgydė) Dglš. Tai tau nenusti̇̀ko, pati sugriuvai i pieną išpylei Vdš. Kad sutikai mergiotę su pilna kašele, tai jau nusti̇̀ks Vdš. Nenusti̇̀ko, numirė Rš. Ot nusti̇̀ko gerai! Aps. Nenusti̇̀ko Verusiai tekėt Dglš. Ažmiršau panosinyną, ale negrįšiu – nenusti̇̀ks Dkšt. Jam vis nenusteñka – šonakaulius suslaužė Klt. Nenusti̇̀ko pyragai iškept – sūžalius išėmėm Vlk. Man kad i nustiñka visur Dglš. Man nusti̇̀ko geras arklys pirktie Rod. Nenusti̇̀ko parlėktie autobūzui per ežerą (įsmuko po ledu) Aps. Nusti̇̀ko duoną gardžią iškept Ktk. Pasekiui nusitiko jiems praplatinti katalikų tikėjimą Brazilijoje Gmž.
^ Nusti̇̀ko tai nusti̇̀ko, kai žabalai vištai grūdas Žl. Nusti̇̀ko kai šuniui botagu Prng.
ǁ KŽ būti geram, tinkamam, nusisekusiam: Kviečiai šįmet nutiko Skr. Kaži ko duona nenuti̇̀ko, a čia raugas prastas Ll. Kelis kartus kindziukas mum nenuti̇̀ko Gdr. Jau nenuti̇̀ko telyčia, tai jau baisiai nenuti̇̀ko: neėdė, neaugo Mžš. Jei uogienė nuti̇̀ks, laikysiu žiemai Rmš. Kad jais (bites) prižiūrai, o orai nutiñka, tai daug medaus prineša Gs. Šiandien blogas oras, labai nenuti̇̀ko Upn. Smiltinėje žemėje [dobilai] tiktai drėgnuose metuose nutinka prš. Šiandie vaikas nuti̇̀ko (nerėkia) Alk. Ka toks nuti̇̀kęs vaikas, tai i augyt lengva Nm. Tik vienas daiktas – ka būt marti nuti̇̀kus Šd. Apsiaustukas taip nūti̇̀kęs, stova kaip nūlietas Lkv. Jis meisteris nuti̇̀kęs Skr. Nuti̇̀kęs žmogus, raudonpusis (raudonais žandais) Šts. Tokia nuti̇̀kusi duonelė, ėsk i norėk Krš. Nuti̇̀kęs laikrodis – jau a penkiolika metų eina Erž. Viralai anos visumet nuti̇̀kę, uždaryti Plt. Rūgštikė taip nuti̇̀kusi – skanybė kopūstų! Krš. Ir ramus buvo, ir tykus, viskam nuti̇̀kęs Skdv. Kas šiandie šeiminykui, kad toks nuti̇̀kęs? Šk. Nuti̇̀kęs buvo alus Erž. Jau šįmet metai nuti̇̀kę, negali dejuot Erž. Dailus, nutikęs vyras buvęs Benediktas J.Paukš. Paprastasis mūsų statrašas, nu lenkų įgytas, taip yra nenutikęs, kad skaitytojas nieko gero negali išversti iš lietuviškų kningų Jn. Jūs randate mano darbą nenutikusiu, tai ir tuščia jo V.Piet. Turime labai nutikusį priežodį: „Pavogė arklį, pridėk ir balną“ A1883,218.
nuti̇̀kusiai adv.: Nenuoti̇̀kusiai I.
nutiktinai̇̃ adv.: Nenuotiktinai I.
| refl.: Duona nusti̇̀ko Dbk. Alus nenusidavė, nenusiti̇̀ko KI521. Tarkė košė dažnai nenusitiñka Gs. Duona ne marti, kai nenusti̇̀ko Trgn. Kad tik darbui nusitinka [arklys], vis gerai – ar pigus, ar brangus Pš. Tokių bobų nėr [daugiau], ot nusti̇̀kus! Žl.
3. intr., tr. nutaikyti: Reikia nuti̇̀kt kap vienas [kuliant]; kap patiksi – lengva, nepatiksi – sunku LKT392(Brsl). Nenùtiktas siauris jo Prng. Kap tik čėsu nutikaũ nuvažiuot Dglš. Nepripratęs niekur nieko nenutiksi̇̀ Trgn. Tai gerai nutikai̇̃ man pasiūlyt pieno Dglš. Žodį nenūtikái [vyrui], tujau pykdavo Grd. Tu nenutikai žodelių pratarti, tu nenutikai darbelių dirbti LTR(Dl).
4. intr. įtikti, patikti: Kas nenuti̇̀ks, užšniokš – neturėsi vietos Krš. Kas biškį nenuti̇̀ko, i bliauna Rdn. Kas nenuti̇̀ks, pyškesiais viskas eis DūnŽ. Jam (vyrui) nenūti̇̀k, pultų mušties Grd. Aš vėjas, vėju nulėkęs pavalgau, i vė lekiu an keltavas, i vis jai nenutinkù Prng. Turbūt valgis jam nenutiko, kad ėmė pilvą skaudėt Gs.
| Kad nutinka žemė, auga bulvės Ggr.
| impers.: Jam nuti̇̀ko čia pas mus būt, i jis prisistatė vėl Šmk.
5. tr. SD3539, R69, MŽ91, Sut N, KŽ užklupti, užtikti: Tik tik nenutikaũ piemenio prie lašinių Dkšt. Nutiko jį valgant rš. Reikia tep padaryt: kur nutikai̇̃, tai ingurinai per žandus, ir tegu jį perkūnas! Al. Nenusekamas, nenutiktinas SD182.
6. intr., tr. SD28, Sut, N, KŽ kliudyti, pataikyti: Pautas [paritus] nùtinka, tai jį paima, o jei nenùtinka, tai leidžia trečias Dv.
^ Kas an karštą nutiko, tas ir šaltą pučia LTR(Krn). Kuom Dievas svies, tuom ir nuti̇̀ks Prng.
7. tr. rasti, gauti: Ar gerą bobą nūtikái? Lkv. Ar tu nenutikai̇̃ dėl manę aukselio sidabrėlio, kad negali manę išpirktie iš svetimos šalelės? (d.) Kb.
ǁ ištaikyti (laiko): Vis nenutenkù laiko Lnkv.
8. intr. pataikyti mušant, suduoti: Kap nutikaũ per galvą, tai ir griuvo kap negyvas Arm.
ǁ refl. tr. užsigauti: Meška trinkt nuo medžio ir nusti̇̀ko šonakaulį Ml.
9. intr. išnykti: Tep pasakė Asilkas ir nuti̇̀ko – liš iš to daikto paspylė kamuolaičių pie žemę LKKII220(Lz).
pati̇̀kti
1. intr. Q629, H, H178, R, R162,358, MŽ, M214,480, S.Stan, Sut, K, M, LL229,233, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ būti pagal skonį, teikti pasigėrėjimą, malonumą: Ar tai jums patinka? R168, MŽ222. Su arkliais arti, ekėti, nu tas pati̇̀ko Šv. Dažom tokia kvorba marškas, kokia patiñka Dg. I teip jau pati̇̀kdavo [austi], ka toks išeitų languotas Žlb. Piemenukam patiñka botagu pliauškyt Lš. Man pateñka, kai apyniai kvėpia Ob. Man patiñkma lietuviškai dudent LKKIX207(Dv). Nepati̇̀ko mumi, ką sūnus apsiženino Rod. Man labai patiñka dabar malkaut po mišką Krs. Kad jai nepati̇̀ko ben kiek, tai par galvą kavalieriui – ir eik kur nori Rk. Menka kiek nepati̇̀ko – tuoj lekia, skirias Mžš. Jos vyras jau yr toks karštas: jei tik kas kiek nepatiñka, tuoj užsiplieskia Skrb. Jum gal nepateñka, o aš tai rūkysiu Ob. Gal kas nepati̇̀ko, kad nebeatvažiuoji pas mum? Jnšk. Anam patiñka, ka jau [jo] bijo Akm. Man patiñka, kaip šiulta Kkl. Gražiai pasiūta suknelė, man tai patiñka Pš. Man labai nepatiñka [linus] mint, braukt, ai kaip kentėdavau Trgn. Anam ta muno šneka i nepati̇̀ko Sd. Nepatiñka – užsikimšk ausis Msn. Ka čia nepatiñka, tai eik į šikną blėkų šinkuot! Vlkv. Aš šiandien visą dieną vienas pats su traktoriu dirbau – taip dideliai pati̇̀ko Akm. Mun patiñka ta balta duonelė Yl. Dabar tai jau nežinau, man tai tokia duona dabar nepatenka Jž. Kap pažiūrėjot, kap čia žmonės gyvena, ar pàtinka? Rod. Dabar kaip kam patiñka, teip ir gyvena Šmn. Ką aš tiktai palei Dievą gyvenu, o valdžia geriausia man šitoj patiñka Rūd. Jam pateñka bais kačiukas Ob. Labai pati̇̀kę buvo vyrui [bitės], sako, auklėsma visada Kp. Ot man geriausia patiñka, kap stačiokę iškepa Pv. Kap tau pati̇̀ks, tep paskirstysi Vlkv. Man nepatiñka itoks mainas LzŽ. Mani patiñka saldainiai kaip tai meškai saldumas Dov. Kas pati̇̀ko, tą suėdė Vgr. Kožnas savo, kaip katram pati̇̀ko, teip kalbėjo – niekas nedraudė Sb. Aš valgau po tris, po keturias, ka mun patiñka ta silkė Kal. Čia mun pati̇̀ko ta vieta, patiko, ir gan Trk. Eik eik, ką patiks, a ligoninė, a kalėjimas (tas pats) Kv. Patiñka gandruo py vandens: ans gauna žuvies, kokių varlių LKT133(Plik). Avižienio kisielio nevalgydavau, – man nepati̇̀kdavo kvapas Krs. Man labai jos (bitės) pati̇̀kdavo, i nekąsdavo Ps. Anam labai pri gyvolių pati̇̀ko Akm. Mun pati̇̀ko šeimininkė, – devė gerą darbą Tl. Kiek mun galia ans pati̇̀kti! Trk. Man irgi nelabai pateñka bagočiai Imb. Katra an veido patiñka, katra an proto patiñka Kpč. Kiek man mergelės patiñka, kiek aš anas mylėjau! Vkš. Ant amžių (labai) nepati̇̀ko Krž. Tam karaliuo pati̇̀ko didliai Elenytė (ps.) Pln. Tenepatiñkie, teinie persti toks susisukėlis! Krš. Ir jai patikau – puolo kaip dūmuos Kp. O apsiženyt tai negi apsiženysi kokios jau, kokia tau patiñka, ale kur pasogo daug Č. Jug suaugau į mergę, nu pradeda jau ir tie vaikiai pati̇̀kti Klk. I munie anie ne tikti nepatiñka Krt. I mamai, i tetei, i seserelėms aš noriu pati̇̀kti Trk. Pri gyvo kaulo (labai) ta merga nepatiñka Krš. Abu jaunu esatav, vienas antram tik patiñkatav Krg. Tai kas, kad pati̇̀ks, pagulėt galia, o ženytis – ne Vdk. Kad būt nepati̇̀kęs, tai būčia ir nejus Skp. Eik su žmona, kur nori, jei tėvam nepatiñka Grv. Vieta man patinka, ale merga nepatinka N. Man ne teip pateñka šitas kaip anas Dgp. Mergužėlė mano, lelijėlė mano, ma[n] patiñka veidas tavo JD541. Plonas drobeles audžiau, kad berneliam patikčiau LTR(Užp). Linksmi mano širdelė, kad patiñka mergelė (d.) Jnšk. Nėra tos mergelės, kuri man patinka, kuri juodbėrėlį avižėlėms šėrė LTsI48. Man patinka kepurėlė, ant kojelių pentinėliai, tik nepatinki, mano berneli, kad su kitom kalbėjai LTR(Nm). Duosiu šimtelį, kad nori imkai, jeigu dukrelė mano patinka LTR(Rk). Jei broliams koks drabužis nepatikdavo, šits turėjo nudėvėt BsPI114. Velniu[i] labai pati̇̀ko tas alus (ps.) Sb. Geriausiai man būtų patikę namie likti Mš. Jam pradėjo patikti teisėjo pareigos rš. Jam tai patiñka, kad kas jį ponu vadina KII28. Ant vieno tikslo nupirkau, kad patiñka man J. Tariamos kartais kitims patiksiantys M.Valanč. Žemė mano tau atvira yra, gyvenk, kur tau patinka BB1Moz20,15. O jei ji ponui savam nepatinka ir nenor jos ant venčiavystės išleisti, tada teduodi jis ją ant išvadavimo BB2Moz21,8. Jei jis (kūdikis) buvęs gražus ir laumei patinką̃s, tai apmainydavę jį ant tokio bjauraus, kad negalėjai žiūrėti MitII57.
^ Pati̇̀ko kaip kvailiui pagyrimas Ukm. Patiko kaip avis vilkui TŽIII376. Patiko kaip vaikas motinai LTR(Zp). Pati̇̀ko kaip (kap Al) šuniui botagas Vl, Jnšk. Patiko kai šun[iui] rimbas LTR(Vlkv). Patiko kaip gužui varlė LTR(Jnš). Vienam patiñka motina, kitam – duktė Rsn. Kam patinka močia, o kam – duktė LTR(Gdr). Kas kam patinka: žąsinui – avižos, cigonui – lašiniai, žydui – cibuliai Pn. Jeigu kailis nepatiñka, širdies neprilauši Pvn. Jei pati̇̀ks žmogus, pati̇̀ks ir ano kepurė Lpl. Nei tas gražus, kas gražus, bet kas kam patiñka Grz. Kad patiko – nė lašelio nebeliko LTR(Žd). Kad patiko, tai neliko LTR(Mrj). Pati̇̀ko ir prie širdies prilipo Pšl, Ds. Pati̇̀ko durniui duona KzR. Pati̇̀ktų, kad šuo pašiktų Skr. Nepatiko kūmai prėskas LTR(Ldvn). Dideliai žuvys patiko, be žuvų prūdai paliko S.Dauk. Be pinigų liksi, niekam nepatiksi LTR(Gdr). Su kuo sustiko, toks ir pati̇̀ko Trgn. Valgyk, kol patiñka, rėdykis, kol pritinka Jrb.
patiñkančiai
patiktinai̇̃ Ale man širdingai būt gailu, jei aš Dievo nesibijantiems patiktinai tame būč ką daręs brš. Čia bus, beje, tūlas minėjimas, kas jums nepatiktinai skambės prš.
| refl.: Atvažiavo piršliuos, vienas kitam pasiti̇̀ko, greit ir sutarė Slm. Jeigu juodu pasiti̇̀ktų vienas kitam, tai būt graži pora Jrb.
ǁ įtikti, įtaikyti: Nei kap aš nepatinkù tau Pls. Išplakčiau ir jam dalgį, bet nenoriu – galiu nepati̇̀kt Krok.
^ Ligi visiem patiksi, ir nuo Dievo atliksi Gs. Lengviaus parikti nekaip patikti S.Dauk.
ǁ būti mėgstamam (augalų, gyvūnų): Bulbiums toki žemelė lengvesnė juo patiñka Vgr. Javam labiai pati̇̀ko mėšlo dėjimas Všk. Slyvom gal žemė nepateñka Krns. Čia žemė nepatiñka kopūstam Krs. Buvo [kriaušių], nežinau, ko te nepati̇̀ko, matai, prie žvyrio Kp. Jam (medžiui) pati̇̀ko augt Ps. Tos kandys pradeda dvėsti, kažin kas anoms nepatiñka LKT110(Kltn). Bitėm kūtės kvapas nepatiñka Pš.
| Cukrus nepatiñka dantims (nesveika) Krš.
2. tr. S.Stan, Sut, M, L, Š, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Jž sutikti: Pati̇̀ko vyrą an tilto Pj. Patikáu einantį į Raudėnus, įsišnekom Krš. Senas seną pati̇̀kęs dar pašneki, o jauniejai neita į kalbas Jdr. Kad bažnyčioj patiksi̇̀ katrą giminę, ažprašyk svečiuos Trgn. Patikáu gaspadorių Užventė[je], kad ans veiza į muni Užv. Patikaũ Juozapą Varėnon Drsk. Patiñka jie tuos vokiečius miške Bb. Galvoju, daba jei kas muni pati̇̀ktum, sakytų, ka paklydęs Žr. Ka pati̇̀ksi aną, galėsi rokuoties Rt. Patiksi̇̀ ką ir sveikysies, dartės nesisveikina Drsk. Rykmetį ką pati̇̀ksi, prašyk į kūmas (tada vaikas sveikas augs) Rs. Nenora nė žmogaus pati̇̀kti, ka nesušnekintum Šv. Tik sūnus išvažiavo, mažu pati̇̀kot? Drsk. Kad aš jį pati̇̀ksiu, nieko nebijau – subadysiu ant vietos Jrb. Neik naktį vienas, pati̇̀ksi kokį plėšiką DūnŽ. Aš neesu pati̇̀kusi jokios baidyklės, aš neesu bijojusi Vvr. Aš šunį patikáu – kramė raudona, papilvė raudona Všv. Ant žmogaus nepuola [vilkai], žiemą jei pati̇̀ktum, tai gal suėstų LKT161(Šlv). Patikáu repežę, tokią didelę kaip kepurę Krg. Pati̇̀kom bitutę atbyzgiančią (d.) Al. Aš, patikęs mergelę, klausiau savo žirgelio LTR(Grv). Kai aš ejau namo, patikau pulką vyrų, didelių neprietelių LTR(Sv). Ėjo bernelis ūlyčioj, patiko mergytė netyčia LB115. Ir nueina miškan, patiñka mešką ir kuo naigreičiausia in riešutų krūmą pasikavoja LKT361(Trak). Eina abu toliau. Patinka kitą vyrą LTR(Mrj). Patiko bobulė tris vilkus pilkus LLDI181(Ml). Vienas karalius patiko vaikelį dešimtų metų Sz. Žadėjau patikęs akis jam išdraskyti Žem.
^ Namie palikęs, lauke pati̇̀kęs, savo gero nepažįsta (bitės) Sml.
| refl. tr. NdŽ, Drsk: Senuką žmogų tokį pasi̇̀tikau, sakau, dėde, kaip čia yr tas toks kalnas? Vvr. Esu pasiti̇̀kusi vieną sykį aną End. Beidamas pasi̇̀tinka draugą Žr. Pasti̇̀ko žmogus [mane], nustvėrė ir pasisodino [vaišinti] Azr. Rozą pastaikė eit per mišką ir pasti̇̀kt vilką Lš. Ir dabar da šuo, pasitikęs šunį, ima tuojau uostyt Ašb. Eina vėl durnius par sodžių ir pasitiñka palaidojančius nabašnyką BM152(Kri). Pasti̇̀ko kitą tokį durną kap anas LzŽ. Pasti̇̀ko vieną apdriskusį žmogų ir klausia jo patylom: ar neitumėm, geradėji, vogt? BM135(Klov). Aš to bernelio nepažinojau, nei viešu keleliu nepastikau KrvD226.
^ Geriau vilką pasiti̇̀kt kaip girtą Tr.
ǁ refl. KŽ susieiti, susitikti: Gerai, ka turi su kuom pasiti̇̀kti Žv. Sako, sudiev, drauge, greit nebipasiti̇̀ksiav Všv. Ne aš pasitinkù, ne aš šneku Grdm. Pasiti̇̀ko visi saviškėj Kdn. Su girtuokliais niekur nė pasitiktie nenorėjo Tat. Ejo žmogus keliu žiemą apsivilkęs vilkuose ir pasitiko su vilku Tat.
ǁ rasti, užeiti: Tatai eitu eitu, nuejau i patikáu daržinę Kv. Bemoksliai žmonys: patikái parašytą – nematai nėko Vž. Kap tik pati̇̀ks, ką kraujai eina, tai ir paplėšis Nmč. Vogė, ką patiko Tat. Visokias žolaites eidami par laukus ir miškus vasarą renka, kokias tiktai patinka ant savo kelio LMD(Sln).
| Patikau bernelį, pažinau vargelį (d.) Ck. Visur galima patikt gerus žmones rš.
| refl. tr.: Tu nedrįsk užeiti pri munęs, o pasiti̇̀ksi muni piktą Varn.
ǁ prk. patirti, gauti: Niekas nežinom, kur katras smertį pati̇̀ksim Sml. Čia namuos pati̇̀ko tokią nelaimingą mirtį Mšk. E, sunkius laikus šiądien patikom rš. Apie gerą sudorojimą daiktų regimųjų ir bėgimą pas Dievą, prapultį patikus A.Baran. Kryžius todėl yra visumet patiktas ir visur laukia tavęs Jzm. Ruoškit jauną ponaitelę patikti vargelio LLDII116(Pb).
3. tr. DŽ, NdŽ išeiti kam priešais, sutikti, priimti: Paeik tu priekin, pati̇̀k jį (vaiką), mažutis, sunku jam Alks. Aš lekiu pati̇̀kt i vartų atidaryt Jon. Pati̇̀kt reikia svečiai, pas mus visur pateñka Sug. Pareinu iš darbo, tai jis patiñka mane prie darželio Snt. Išejo pati̇̀ktų jo brolis Žb. Tu manę pati̇̀k Antr. Su ašarom patenkù [vaikus], su ašarom išleidžiu Aln. Išlipom iš traukinio, pati̇̀ko mus Nmk. Prie durim patiñkam ir lydžiam in vidų ČrP. Ir dabar patiñka su duona ir druska [jaunuosius] Kvr. Svočią visi patiñkam, apdainuojam Šmn. Ateina tik ryto, tai močia su kočėlu ir patiñka PnmR. Ponia, pamačius arklius, manė, kad ponas atvažiavo, išėjo patikt LTsIV686. Pati̇̀ks taũ anyta, bernelio močiutė (d.) Trgn. Patik, tėveli, dukrelę savo, o kai patiksi, tai nepažinsi LTR(Jz). Kas gi tave patiks, pijokėli mano? LTR(Imb). Eičiau, brisčiau per mareles motutės patikti LTR(Pbs). Bobos atbėga pati̇̀kt sa[vo] karvių Rod. Spirginiais šunis prisvilioj[o], tai iš tolo patiñka Pv.
| Anksčiau būdavo tokia tvarka: gimusį reikia pati̇̀kt, o mirusį palydėt Ob. Kai ataveža nabašnyką, i patiñka varpai Tj. Maž pateñka [mirusįjį], kad teip ilgai zvanija Lb.
| prk.: Naujų metų buvau pati̇̀kt nuvažiavus Dglš. Mergaitės bėgdavusios į laukus patiktų pavasario LTII113. Einu art, mane patiñka kryžius Ktk.
^ Pateñka pagal rūbą, palydi pagal protą Sug.
| refl. tr. Sut, LL234, DŽ, NdŽ: Anas mane pasitiñkma LKKIX207(Dv). Neduoda tam nė lig stalu nueit – prie durų pasitiñka Lnkv. Susitariau, kad atvažiuos mañ pasiti̇̀kt vakare apie aštuntą valandą Krs. Žiūrėk, ateina svečias, išeik pasiti̇̀ktų Ds. Tada anys pasti̇̀ko až upės mus LKKIX215(Dv). Atejau pasiti̇̀kti, ka tavi vilkai neišbaidytų Trk. Pasteñka ana mane tada verkdama Klt. Nėr kam mane pasiti̇̀kti, vartelius atkelti (d.) Mrj. Jaunuosius pasteñka muzikantai, tėvai Skdt. Berną pastiñka su duona ir druska LzŽ. Išeika, motute, nuo gonkelių pastiktų martelės prie vartelių LTR(Kp). Pasitiñka, groja, jaunoja ažu stalo rauda – baisus daiktas Šmn. Nei aš eisiu iš darželio, nei aš eisiu prie svetelių – yra tėvas, motinėlė pasitikti sveteliam LTR(Dkk). Jauniej įeina pirkion nepasitikti̇̀ Jz. Visi tos mergiotės pusės išejo pasti̇̀ktų prie bromo Kp. Turėsi pridėti tą, katras pirmu pasiti̇̀ks tave (ps.) Gd. Netikėto svečio išbėgo pasitikti lodami šunys K.Bor. Niekas daugiau jo nepasitiko, nepastebėjo pareinant J.Bil. Ką turiu, tuom pastinkù Plš. Tai jis važiuoja peklon, ir ateina ponaičiai dujai pasiti̇̀ktų (ps.) PnmR.
| Bobutę atveš iš Panevėžio iš ligoninės nebegyvą kavot an Kupiškio kapų, tai mes ejom pasti̇̀kt jos Kp. Gražiai kavojo – kunigas iš pačių namų pasiti̇̀ko Jnšk.
| Aš skubinu eiti, anos (karvės) pareina, reik pasiti̇̀kti Krž.
| prk.: Man taip norisi savo jaunystę pasitikti drauge su tavim E.Miež. Naują pavasarį Tarutis pasitiko tuščiais aruodais P.Cvir. Marių viduryje juos pasitiko vėjas J.Dov. Vestibiulyje pasitinka didžiulis spalvotas vitražas sp.
^ Parvažiavus iš šliūbo su žvake nepasitinka LTR(Rdš). Kas pasitinka artoją, jei ne garnys LTR(Zp).
ǁ DŽ priimti, sutikti kokiu nors būdu: Žvairom akim pati̇̀ko A.Baran.
| refl. tr.: Priešą pasiti̇̀kome ugnimi DŽ1. Karštais aplodismentais pasitiko salė smuikininką rš. Tomas mato, kad tėvas išgėręs ir pasitinka jį rūsčiu žvilgsniu K.Saj.
ǁ NdŽ pastoti kelią, užklupti, užpulti: Bijau miške, kad kas nepati̇̀kt Dglš. Važiuojant pateñka [kareiviai] ir atajema gerą kumeliuką, o blogą duoda Ob. Pati̇̀ko jį kartą miške i nušovė Vb. An kelio pati̇̀kęs atims liūb piningus Ub. Ejau namo, ale va pati̇̀ko vilkas Dgč. Pamatę anys (plėšikai), kad šitas vengrius bagotas, tai tuoj išbėgo miškan, kad patikt LTR(Ds).
| refl. tr.: Pasti̇̀ko miške – ataduo[k] pinigus! Str. Ale, žinai, sako, tave broliai užmuš pasiti̇̀kę Plv. Da čia pirmininkas pasiti̇̀ko, rokuo[ja], Stankau, kur tu eiti̇̀ Jdr. Nu i latviai anus čia pasiti̇̀ko i po malūnu anus iššaudė labai daug Lc.
| prk.: Kovos lauke kulka jį pasitiko sp.
4. intr. KŽ kilti, užeiti, ištikti: Pati̇̀ko toks šaltis, ka niekur išeit negalėjau Rs. Atvažiuosiu, nebent šaltis pati̇̀ktų Mrj. Iš ryto buvo gražus oras, o paskui tokia bjauri pati̇̀ko Skr. Toks patiko vėsulas, kad jam ir kepurę nunešė nuo galvos ir jį patį supurtė DS208(Šmk). Kaip vėjelis pati̇̀ko, ma[n] lopšelį pasupo JD933. Jei tuos kalkazus darys, tai badas pati̇̀ks Gs.
| refl.: Naktis pasti̇̀ko Prng.
5. intr. Sut pasitaikyti, atsitikti, įvykti: Man vienąkart tep pati̇̀ko Pst. Dievasžin, kas pati̇̀ko Kp. Ui, vargai mano, kas ma[n] pati̇̀ko JD613. Ant tos ašarų pakalnės daugel pikto patinka Tat. Esą tokios dienos, kuriose nereikia važiuoti kelionėn, kad nepatiktų̃ kokia nelaimė A.Baran. Dar nepabuvau pusės metelių, pati̇̀ko nedalelė DrskD99. Jei bent tik visai nepasisektų arba kokios didelės kliūtys patiktų A.Vien. Ir pati̇̀ko ta nelaimė, sulaukiau mažutį Mrj. Tai tu man pamačyk, tai aš tau, bėdai patikus, pamačysiu LTR(Dglš). Užmiršta visus patikusius pereitaisiais metais nuliūdimus rš.
| refl.: Kas jam pasitiko? N. Aš nežnau, kap tę pas juos kas pasti̇̀ko Str.
ǁ refl. impers. pasitaikyti, kliūti, tekti: Nu, jam beeidamam tep pasti̇̀ko, nu pastaikė beeidamam Dbč. Iš dešim vienam gal ir tep pastiñka, kab nežumuša Žrm. Karvei pasiti̇̀ko užėst tokio šieno, i nusprogo Škn. Tokios vieros nepasiti̇̀ko matyti Žr. Pasti̇̀ko darbuit sunkiai Rod. Mokykitės čia, mergos, … ne stabčiot ūlyčiose, ne trukt ant kelio (kad kur pati̇̀ksis išeit), bet kuo greičiaus išeit ižg akių žmonių, o daugiaus vyriškių DP472.
ǁ pasitaikyti, būti: Marčios pati̇̀ko labai blogos Ad.
| refl.: Įsidaužiau nugarkaulį, nes kritau aukštynelka ant pasitikusio akmens M.Valanč. Bet daugiaus žmonių pasitiko, kurie vargdienius gelbėjo ir kaip įmanydamys ugnį gesė S.Dauk. Kartais nė lito nepasitinka, o reik gyventi Šts. Bepigi šienauti, kumet pasitiñka gražios dienos Vvr. Jei kame kalno nepasitiko, tad tokį supylė upės vingėje S.Dauk. Ant galo pasitinka … lizdai skruzdėlių, mintančių grūdeliais žolių A1885,115. Pačiu [v]andeniu gal užgesyti, jei ano gausiai pasitinka S.Dauk. Kad vasarą lytotas ir šaltas oras pasitinka, tad kregždės savo vaikus vienomis bitimis pena S.Dauk. Man nepasti̇̀ko kvaras, ma[no] sveikas vyras Rod.
ǁ refl. J, Slnt pasitaikyti būti kur nors: Ir aš ten pasitikáu KlvrŽ. Pasitikáu bažnyčio[je], ka ans ėmė šliūbą KlvrŽ. Pasitikus suspaudime ligos S.Dauk. Tarp jo klausytojų pasitiko ir š[venta] Teklė M.Valanč. Vis nepasitinka numie: kad aš nueinu, ano nėr Šts. Pasitikos su mažu vaiku, ir neišejau į Gegrėnus Ggr.
6. tr. Dglš užklupti, pagauti, ištikti: Ar nepati̇̀ks mane lietus? Dbč. Smertis jį be čėso patiko! Tat. Ją beeinančią pati̇̀ko pustymai Rs. Bėda jį didelė pati̇̀ko Ck. Va kokia nelaimė mane pati̇̀ko Vrn. Išpins kaselę, barstis rūtelę, pati̇̀ks mergelę didis vargelis (d.) Drsk. Taip rūstybė tėvo ir nelaima patiks muni vieto[je] jo meilės S.Stan. Pagaliau Raulą patiko laimė: jis gavo darbą nedidelėj dirbtuvėj J.Bil.
^ Kad tave šiąj minuta pati̇̀kt lentos! Arm.
7. intr. pataikyti kur, į ką: Pati̇̀ko akmeniu galvon ir ažudaužė vištą Arm. Šovė [į vilką], ale nepati̇̀ko Grv.
^ Pati̇̀ko kap pirštu skylėn (žirnių tvoron) Rod. Patiko kap kulka (instr.) tvoron Rod.
ǁ pataikyti užeiti: Kap kada nepatinki̇̀ an sviežių pėdų Dbč. Kap kartas an abiedos patikaũ LzŽ. Eidamos nepatikaũ jūs pirkion, turėjau klaust Lz.
ǁ patekti, pakliūti: Tę sunku pati̇̀kt Lz.
| Po pojiezdu (= traukiniu) pati̇̀ko, ir atpjovė koją Lz. O kap patikai karaliaus slūžbelėn, tai išsimokei pėsteliu vaikščiotie KrvD278.
| refl.: Iš kur pasti̇̀ko liesnykai ton pirkion Lz.
8. intr. įtaikyti, pataikyti, sugebėti: Kultuvais kult kap patiksi̇̀ – lengva, nepatiksi̇̀ – sunku Brsl. Aš suprantu, al negaliu pati̇̀kt žmogu[i], kap pasakyt Šč. Moma nepàtenka jam nieko pasakyt LzŽ. Jau toliau nepatiksiù ir ūtaryt Lz. Ana jam šokt nepatinka Rod. Anas pati̇̀ko jai inkalbėt Rod. Generolą sustikau ir tai patikaũ jam atduot čėstį Rod. Gal aš nepatikau savo senam tėvuliu spartų darbelių darytie? LTR(Lp). Maciulis su Andruliu tas tám darbe pàtinka Rod.
9. intr. pasisekti, nusitikti: Man šiandie miežienis nepati̇̀ko Jnšk. Šįmet avižos visiems pati̇̀ko (užderėjo) Rs.
| refl. impers.: Man pasti̇̀ko geras pirkinys pirkt Rod. Nepasti̇̀ko čia jam, geras buvo darbas [ir prarado] Str.
^ Pasti̇̀ko kap šuniu[i] ridiko Rod.
įsipati̇̀kti (dial.) labai įtikti: Kolūkio bitis jau prižiūru, įsipati̇̀kos Vgr.
pértikti intr., perti̇̀kti
1. SD44, N, Kos56 žr. pertekti 3: Parti̇̀kę gyvena, visko turia, nežino ko noria Žml.
perti̇̀kusiai adv.: Anie sodžiai visi parti̇̀kusiai gyvena Jnšk.
2. išsiversti, ištikti: Ji jau su savo nebegali parti̇̀kt Lnkv. Su tiek pinigų nepartiksi Grž.
3. nebepatikti: Jis tiko pirma, o nū jau pártiko, t. y. nebtinka jau J.
pieti̇̀kti (dial.)
1. žr. pritikti 2: Burnelę turi tyką turėti, tad visur pyti̇̀ksi Krg. Aš py jūsų draugystės nepytinku Prk.
2. refl. žr. pritikti 5 (refl): Balta nugara, kur pysitikái Sg.
prati̇̀kti
1. intr. išlįsti, kyšoti iš po ko: Pasaitas nuo kelnių iš apačios prati̇̀kęs J.
2. intr. J, DŽ, NdŽ, Rt, Krt, Grg išlįsti, pasirodyti, prasimušti (apie saulę): Iš ryto buvo saulė prati̇̀kusi Dov. Saulė pro debesį pratiñka leisdamos, galia i lyti Lkv. Ant vakaro i saulikė da prati̇̀ko Šv. Saulelė prati̇̀ko, neblys Ggr. Saulė čia prati̇̀ko, čia nebliko – šiandien blomuota (ruožuota) Grg. Štai skaisti saulė ūmai pro tą langą pratiko, pro kurį visados duoda jums žinią, jog į vidudienius eina Vaižg.
3. tr. Š, NdŽ, KŽ išsklaidyti, pramušti (debesis, miglą): Saulė pratinka tamsybę, miglas Db. Vis dėlto … sutemos nebuvo tokios nepratinkamos kaip pirma MTtVI186.
| prk.: Viena [kalba] tegali šiandie savo šviesa pratikti mūsų senovę uždengiančią miglą K.Būg.
4. intr. KŽ blandytis, giedrytis: Ans mato, kad prati̇̀ko pagada, pasiėmė mergę ir išvažiavo avižų Plt. Šiandieną prati̇̀ko nėko sau dienelė – bėgsiam į laukus Plt.
| impers.: Prati̇̀ks i vėl lys NmŽ.
5. intr. DŽ, KlvrŽ, Als pratarpti, pagyti: Pats prati̇̀ko, o pati mirė Šts. Biškį vasarą pratikáu, t. y. pasveikėjau J. Jau buvau prati̇̀kęs iš ligos Trk. Su nedatūriu (denatūratu) gydžiaus, bet nepagijau, nepratikáu Šts. Buvo įsisirgęs, bet girdėti prati̇̀kęs Šts.
| Iš miego jau pratinku, t. y. blandaus, einu geryn J. Ans jau prati̇̀ko iš pijukystos, t. y. išsipagiriojo J.
6. intr. išsiversti, išbūti be ko: Mes tai ir su mažiau pratiñkam, o kitas tai tik griebia griebia sau Antš. Šią žiemą reiks be palto prati̇̀kt RdN. Par žiemą kaip nors su bulbom prati̇̀ksim RdN. Nors šieno nedaug, bet iki pavasario pratiksiù Svn.
priti̇̀kti Š; H, N, L, Rtr
1. intr. pritapti (glaudžiant): Nepritiñka musi ta plyta gerai pry pašalio Trk.
pritiktinai̇̃ adv.: Tuomi pritaisymu abudu kraštu sukulto indo patepk ir, pritiktinai sudėjęs, kaitink ant anglių, kad gerai pritrauktų IM1859,60. Kožnas kaulelis susimetė ir ing buvusiąją vietą pritiktinai susinėrė I.
2. intr. R, R28,290, MŽ, MŽ37,388, Sut, NdŽ pritapti, prisiderinti: Jis pritiñka prie svieto, prie visų: prie mažo ir prie didelio J. Nepritikau pri jaunūmenės, buvau padavatkiškas Šts. Senės – kur bepriti̇̀ksiam Krž. Ar aš priti̇̀ksiu pri tokių mokytų? Vkš. Tamsta visur pritinki̇̀ Jnš. Ir ans su visais iš vieno kalba i viseip pri visų pritiñka Sd. O aš nepritinkù nė pri vieno Slnt. Mužikas pri pono negalia priti̇̀kti Šts. Aš niekur nepritiksiù su lenkiška kalba Lp. Su jaunais nepritinku kalbà Pn. Jau daba nepritinkù prie vestuvių Grdž. Nebepritiksi pri šių laikų pasenęs Plng. Nėr mun vietos tarp jaunųjų, nepritinkù pri senųjų (d.) Krš. Vai atsitraukie, tu bagočiaus sūneli, … aš nepritiksu prie tavo giminėlių BsO184. Kaip priėjo prie seselių, pritiñk prie seselių JV968. Prie ko jūs pritiksite, kai senberniais atliksite? LTR(Skm). Reiks sūneliui karan joti, reiks tėveliui žirgas duoti. Ne tik žirgą – ir balnelį, kad pritiktų prie pulkelio LTR(Kz). Netekau valnių dienelių, nepritinku prie mergelių LTR(Lp). Nepritinka gegutėlė prie mažųjų paukštelių LTR(Vb). Glaudus, lipšnus, menkos išvaizdos žmogelis visuomet pritiko prie žmonių TS1899,7-8.
| Mes, gaspadoriai, komunos laikais buvom kaip ne savo vieto[je]: ne atlikę, ne pritikę Šts.
^ Blaivus prie girtų nepritinka KrvP(Ps). Daug prietelių prie valgio pritiko, bet, nelaimei ištikus, nė vieno neliko KrvP(Ps). Niekur nebepritinka, kaip riekė nu kepalo atriekta LMD(Rs). Ant palaikę šikinę naujos kojos nepriti̇̀ks – reikia tokios pat kojos durtie Pl. Nebūk veršis, bet veršio uodega – ben pri žmonių pritiksi S.Dauk. Pasibaigė šitaip: povu nepaliko, prie varnų nebepritiko Blv.
ǁ derintis (apie balsą, kalbą): Balsas atskiras nepritiñka prie kitų J. Anos kaži kaip balsas nepriti̇̀ko Jdr. Ka tokie tie balsai, matai, didliai priti̇̀ko keturims kulant Krtn.
| Seniejai šneka kaip plungiškiai, dar i šiauliškiai pritiñka pri mūso Kl.
ǁ sutapti: Pavardė pritiko, bet nežinau, ar gentis Pl.
3. intr. būti geram, kaip tik, kaip reikiant: Reikia dabar mieruot, kurgi priti̇̀ks šitas kaliošiukas, – niekam netinka (ps.) LKT325(Lel). Nė vienai nepriti̇̀ko tas čevarykas BM203(Grnk).
| Pritiktini̇̀ akulioriai – litaros kaip pabertos Šts.
^ Ne kiekvienai (kožnai VP32) kojai pritinka tie patys batai M. Pritiko puodui dangtelis LTR(Krp).
4. intr. R306, MŽ410, K, BzF188, NdŽ, KŽ būti gerai, derėti: Kūlė ta naktį priti̇̀ko (atrodė, kad taip ir reikia) Užv. Kas mažai mokęsis kimbas prie amato, tokiam ši pasaka pritinka Sln. Piningiukai, matai, geras daiktas, visur jie pritinka ir visur jų reikia! A1884,93. Tokia kytrystė šviesybės vaikams niekaip ir nei maž nepritinka Ns1832,7. Natūrai pritinkamą daiktą sant sako MT217. Lietuvei pritinka tik rūta meilioji Mair. Ar pritiks Karaliaus sūnui kašelė ant kupros? I.Simon. Paties Dunojaus vaizdas dainose pritinka šiai upei LTII536(Bs). Pritinkąs, padorus R61, MŽ82. Pritinkanti vieta R166, MŽ219. Nepritinkas I. Susirasiam dainelę pritiñkančią i liuobam pinti vainikus Šts. Liepė išvesti laukan, aprėdyti pritiñkančiais drabužiais Žr. Aš ieškau pritinkantį medį, kad galėčiau pasikart BsPI80. Pritinkančio peno ir sauso kinio stokodamos sergalojo … kiaulės, nenorėdamos taip gerai tarpsti LC1887,39. Tūnėjo tūkstančiai gyvasties diegų, kurie tiktai laukė pritinkančios valandos, kad užgimtų ir pradėtų valgyt V.Kudir.
^ Daugiau pritiko vyžas į jo kelnes dryžas KrvP(Ašm). Pritinka pri tanciaus ir pri rožančiaus LTR(Pp).
| impers.: Ir tai ne kunegui pritiñka tą jaunimui skelbti! Plšk. Jau an kelių nebipritiñka tokiam dideliam Kl. Tai tau priti̇̀ko pas juos prie stalo pirmo[je] vieto[je] sėdėt, o ne tai kūtvėlai Stak. Savo giminės išsižadėt kaip ir nepritiñka Skrb. Klumpės lietuvninkams nešiot nepritiñka K.Donel. O pats būsi tam pritiñkant rėdytas kai ponas Jrk133. Nepritinka mums puikavotis Tat. Lietuvos oras, pritiktų sakyti, visados vienodas rš. Nepritinkamas apsiėjimas LL107. Vaiku[i] pritiñka murinam [būti], dideliam tik negražu Mžš. Daug raštų pridėt nepritiñka, negražu Pšl. Širmasai žirgelis ir tymo balnelis, tas patinka ir pritinka joti į vaiskelį LLDII159(Slč).
^ Pritinka bagotam vogti, senam maluoti KlvrŽ. Išmintingam nepritinka pykti PPr191.
pritiñkančiai Tas miestas gul' ant kupčystės labai pritiñkančiai KII2. Apsėjo (elgėsi) labai pritinkančiai Pš. Prekios yra pritinkančiai pigokos A1884,293.
pritiñkamai adv.: Nepritinkamai I. Jaunikiai šiandien žiaurūs, su jais ir elgtis reikia pritinkamai Db. Geriau ir pritenkamiau Romovę išaiškino K. Jaunius LTI339(K.Būg).
priti̇̀ktinai Tūluose dalykuose baisiai pasileido ir nesielgė valdonui pritiktinai rš.
ǁ LL259 būti gražu, gerai derėti: Tiek anai nepritiñka, tiek plaukus nudažė juodai Trk. Ir anai priti̇̀ko tas raudonumas Žg. Šukuodamos užleisk plaukus ant plonimų – taip tau geriau pritiñka Vkš. Jaunas, tai jam viskas pritiñka Rs. Mun pritiñka bi koki kepurė Slnt. Ta puikiai pritiñka pri burnos (prie veido) Trk. Nusipirko sau gražius drabužius, kokie prie jo priti̇̀ko LB215. Sako, ka pri tokio šviesio paleto priti̇̀ks gerai Trk. Pasiuvau teip pri kūno pritinkančius, teip gražius, jog visi stebėjos M.Valanč. Tas kareiviškas apsirengimas nelabai, bet tau nieko, pritinka V.Bub. Ar tau gailu vainiko, kur tau dailiai pritiko? LTR(Rk).
^ Dėvėk, kol pritiñka, valgyk, kol patinka Nm. Valgyk, kas patinka, o renkis, kas pritiñka Jrb. Puikiam žmoguo i snarglys pritiñka Trk. Pritiko ir prilipo LTR(Grk). Priti̇̀ko kaip lipte prilipo Slnt. Pryti̇̀ko kaip Elzė pry Miko Šv. Pritiko kai (it VP39) šunie (šuniuo Grdm) votegas (vategas Grdm) Lpl. Tai pritinka kai kumščia ant akies B. Pritiko kaip plikas prie pliko LTR(Jnš). Pritinka kap šuni balnas LTR(Lzd). Priti̇̀ko kaip kiaulei balnas Krs. Pritiñka kaip paršui plunksna prie pasturgalio Nm. Pritinka kaip kiaulei naginės LTR(Klm). Pritinka kap šuniu penkta koja LTR(Krn). Kas prie visko pritiñka? (vardas) Šmk.
ǁ derintis skoniu: Pritiñka varškė su medum Ėr. Pri kastinio pritiñka bulbės neluptos Yl. Kai sviesto nėr, tai ir taukai pritiñka prie arbatos Jnšk. Su pienu bulkelė tai priteñka JnšM. Mun tas pyragelis priti̇̀ks čia pri tos butelkelės Kl.
ǁ būti tinkamam, naudingam, praversti: Priti̇̀ko tie eglišakiai – kaminus iššluosčiau DūnŽ. Aš tau papasakosiu vieną istoriją. Gal tau, kaip rašytojui, pritiks K.Saj.
^ Et, vis tiek žmogui netinka, Dievui nereikia, galgi velniui pritiks KrvP(Grk).
ǁ atitikti poreikius: Pieninė, tyčiomis statoma pienui laikyti, tuo bus sugadnesnė, juo anose šilima nuostovesniai pritiks prireikimui I.
5. intr., tr. pri(si)liesti, pri(si)glausti: Notnėrės nelabosios nedorosios, priti̇̀kus degina Ub. Eželis – ans dura, negali priti̇̀kti pri ano: tik priti̇̀k, ans susirieta į kamūlelį Mžk.
| Bet baisiai pritiko ta žiužė prie jo kaulų, nes ir dabar vis skausmą jautė LzP. Nė su pirštu niekas mane nepriti̇̀ko, t. y. neužgavo J. Priti̇̀ko muni, nuglostė ir apvogė Bdr.
| prk.: O dabar tu jį priti̇̀k (paimk), kad nori! Skr. Paspaudžiau mašyną, ka greičiau jau Endriejavą priti̇̀kčio (pasiekčiau) Vž.
| refl. intr., tr. NdŽ, KŽ, Žr, Kv: Prisitikaũ tik prie sagono ir supaišiau žiurstą J. Nugara y[ra] nudegusi, ka negal nė prisiti̇̀kti KlvrŽ. Kaži kaip ana prisiti̇̀ko pri kojų, kojos šaltos kaip ledai Kal. Buvai prisiti̇̀kęs kur – ir išsismalinai Krš. Prysitiñka pry sienos, i trata [popieriai] DūnŽ. Išdažyta, neprisiti̇̀k! Krš. Aš tavo žaizdos neprisitikau, o tu rėki Šts. Čia kaip nugriauta yr, trūksta tik prisiti̇̀kti Trk. Kiaušiniai tujau, tau kur prisiti̇̀ko kas – tekšt, i turi̇̀ Grdm. Ligi tik plika ranka prisitikai, jau ir įpjovė, jau ir varva kraujas Vaižg. Led tiktai prisiti̇̀ko pri balno, pradėjo visūs pašaliūs skambėti BM398(Slnt). A pri papo norės prisiti̇̀kti, ka aš anam skelsiu, ką tik sugreibdama Trk.
| Numirė kūdikis, prie kurio daktaras vos tikt prisitiko, tai tuojaus ir apkaltino daktarą, kad jis kūdikį numarino rš. Yra žmonių, mokančių užvardyti gyvatės kandį; nereikia jiems nė matyti ligonį, nė prisitikti LTR. Nei prie jo prieisi, nei prisitiksi Vaižg. Kinkymus vilkai suėda ir šniūrus, arklio prisitiktus Ggr. Tavi, Dievą ir Sutvertojį, muša į veidą plaštakomis, o aš, bjaurus gyvačiukas, šaudau gyliu piktumą ir zlastis, kad kas prisitinka drabužį muno! P. Žardai, anie pri lubų neprisiti̇̀ko Tl. Mergaitė, prisitikusi pri pagalvės, gulia Šv.
| prk.: Mama neprisitiko (neprisidėjo prie pietų ruošimo) Db.
ǁ refl. prilįsti, prieiti: Jei kur prysiti̇̀ko – ir ėmė Šv.
6. tr. KŽ pataikyti sueiti, sutikti: Pakeliui jis labai pasidžiaugė, draugą ant šasijės pritikęs LC1878,41. Ir tropyjos karaliui po girę medžiojant šitąją darbininkę priti̇̀kt Jrk101. Juodu krūvo[je] bekeliaudami pritiko šneiderį Sch231.
ǁ rasti (neieškant), užeiti: Pritiksi kitą tokią prastą gaspadinę par ilgą čėsą, t. y. gausi J. Matyt, nesi gero žmogaus priti̇̀kęs, ka kožnam šoki į akis Vvr. Kaip kokį žmogų pritinki̇̀, taip yra Šv. Praėjusioj nedėlėj pritiko senasis medinčius … darbininką … bevagiant LC1880,51. Greitai naujai pritikęs minimą žmogų, kaip slapstydamos vėl bandęs su spąstais eiti girion kokį girinį gyvulį susigauti Vd.
| Vyriausias kaltininkas ir šiaip visur vogė, ką tiktai pritikdavo prš. Ištyrinėdami materiją, dvasios dar niekuomet nėra pritikę Vd.
^ Toks tokį pritikęs ne veikiai apgauna VP47. Žinai, toks tokį priti̇̀kov Bdr. Mandrus mandrį pritiko PP78. Mandras mandrą priti̇̀ks, t. y. atras J.
| refl. CI253, N, KŽ: Užteku jam, prisitinku, susitinku SD163. Prisitinka miestalė[je] draugai, ir grįžta vyralis girtas Šts.
ǁ prk. patirti: Šioj gyvastyje daug vargų pritiksim Ns1843,3.
7. refl. SD1151, Q619, Sut, J, NdŽ atsitikti, nusiduoti, įvykti: Kad niekados nepamėgintumėte to, kas man prisitiko Tat. Sargai grabo miestan bėga, byskupams vis tatai sako, kas jiems grabiep prisitiko Mž279. Neduok tai bėdai mums prisitikti KlM713. Eš turėčiau regėti vargus, kurie manam tėvui prisitiktų BB1Moz44,34. Mieliausi, nebūkite nežinančiais …, kaip būt koks naujas daiktas jums prisitikęs GN1Ptr4,12. O šeimyna … išlėkėjo ingi žardį vartump užpakaliejump, idant regėtų, kas jai prisitiko BBDan13,26. Kas jam prisitiko po smerties? BPII199.
| impers.: Maža aba nedirbęs ima algą, kai kartais terp žmonių prisitinka SPI328. Prisitinka ir dūšiai ligota būt, kurios liga ir negalė yra kaltybė koki SPII121.
8. intr. kilti, užeiti, rastis, pasitaikyti: Badas priti̇̀ko – nėr ko valgyt Kt. Klėtyje jo javų nuo šešių penkių metų; jei reikalas būtų pritikęs, būtų galėjęs sėti ir grūdai būtų dygę Tat. Nupjausma, o ka priti̇̀ks saulikė, galėsam tūjau suvežti Jdr.
| A pritiks jumus ant liudijimo Ev.
| refl.: Jei prisitiks patogumas rš.
ǁ tr. NdŽ ištikti: Tada ir mane badas priti̇̀ko Alk.
9. refl. impers. tekti: Man savo buityj nepristi̇̀ko vilko išvyst Rod.
10. refl. pataikyti, patekti: Skraidė skraidė sakalėlis ir pristi̇̀ko pas gegulę (d.) Rod.
11. intr. H178, NdŽ, Rz, Stč patikti, būti pagal skonį: Jis man nepriti̇̀ko – kalboj nei šioks, nei toks Škt. Senas žmogus nepritinki̇̀ jauniem Rmš. Valgyk, kas tavo dūšelei pritinka Tat. Saldi arelka tai gardu gerti, pritiñka širdelei su pipirėliais JD1422. Munie ta jūso mergelė dideliai pritiñka Krtn. Pirštinę paema, išdegutuoja ar išsuodina ir ištepa mergai burną, jei merga nepritiñka Lel. Kaip Dievą myliu, nežmoniškai tu mano širdelei pritikai rš. Kuri [mergina] pritiks prie širdies, parsivesk šeimininkauti LzP.
pritiñkančiai adv.: Priš vakarą teip kvepa pritiñkančiai Ms.
suti̇̀kti; Q627, H, N Rtr, L
1. intr. sutapti (glaudžiant), sueiti: Aliejus sėsta ir par sutikusius šulus, o [v]anduo – ne Šts. Jei tiktai visu mažiausis krislelis nesutiks kaip reikiant, sprogymė padžiūs S.Dauk. Kaip čia suriši, ka galas su galu nesutiñka Vkš.
| prk.: Pernait vasarą į tą čėsą, kur diena su nakčia sutinka, iš numų buvau išejęs biškį pasimankštint MitI71.
| tr. prk.: Vos vos rublį su rubliu gali suti̇̀kti Brs.
sutiktinai̇̃ adv.: Surentė kryželį iš virbelių sutiktinai, ir gana, kad neiširtų Ggr.
| refl.: Jos (liepos) augo arti viena kitos susvadintos, i anos susiti̇̀ko (suaugo kamienai) Vg.
| prk.: Galai susitiñka: Vižančiai yr ant rytų, o Dilbikiai – ant vakarų Yl.
2. intr. R420, MŽ568, SkŽ153 būti darniems, sutapti, derintis: Sutiñkančios teorijos NdŽ. Mūsų nuomonės sutiñka DŽ. Pajamų ir išlaidų knygos sutinka rš. Nesutinka tuodu žodžiu: yra ir nėra brš. Būdvardžiai su savo daiktavardžiais tur sutikti trijūse daiktūse: lytė[je], lykė[je] ir linkė[je] S.Dauk. Ženklai sutiñka, ta yr mūso avis Skd. Tos klaidos čia yr, ir nesutiñka su teisybe Smln. Šis Dimšos patarimas sutinka ir su jo paties manymu V.Myk-Put. Kas vienam nesutinka su logika, tas kitam kartais visai taisyklinga, logiška rodosi J.Jabl. Darbai viršutini nesatinka su zokanu Dievo MT58. Ir jų liudymai dabar nesatiko VlnE196. Kas nori, nesutinka su jų išmonia DP212. Forma eš yra senesnė už lk. aš ir sutinka su lat. es, pr. es LKKVI32. Apskaičiavimai, rodos, sutinka rš.
sutiñkančiai adv.: Kitasis nėmaž nededas į galvą, o kitas parejęs numie sutinkančiai papasakoja Šts. Idant elgtumiamos sutinkančiai su teisybe, į kurią įtikiam brš.
ǁ J.Jabl, NdŽ, KŽ mat. santykiauti.
3. intr. NdŽ turėti bendrumo, derintis, sutarti: Anuodum suti̇̀ko būdai J. Vedim mados nesuti̇̀ko – nesuti̇̀kov Lkž. Charakteriai sutiñka – nors in vienos šakos kabink, nenusvert gal nei toj, nei toj Skdt. Juodu dėl visko sutaria, i šnekos jų sutiñka Rs.
| Anie nu šio krašto buvo, o mums suti̇̀ko dainės visos Kl. Ritmas ir reimas gražiai sutinka, už tai jos (eilės) smagiai skaitomos A1884,419.
ǁ Kl sutaikyti, sutarti (dainuojant, kuliant, šokant ir pan.): Balsais sutinka R419, MŽ567. Tryse kap kulia, kap sutiñka, tai gražu paklausyt, kap stuksi spragelais Dg. Kulia keturiuos, dviejuos, trijuos, sutiñka gražiai Kvr. Ar suti̇̀ksim šokt – aš sena Drsk. Kaip mes gražiai giedosiam, kaip mūsų balsai gražiai liuob suti̇̀ks! Yl. Žmonys giedojo, be ne visai tesutiko M.Valanč.
sutiñkančiai adv.: Teip liūdnai ir pagiedojo jie, bet teip gražiai ir sutinkančiai, kaip niekas nesitikėjo TS1899,3.
sutiktinai̇̃ adv.: Jos visos veikia sutiktinai Blv.
4. intr. R114,341,359,379,420, MŽ149,457,481,509,568, N, I, K, J, LL110,321, Š, DŽ, NdŽ, KŽ sutarti, sugyventi: Dabar negirdėsi, kad sutiktų̃ gražiai – urkščias visi Slm. Mano tėveliai visą amžių gražiai suti̇̀ko Ps. Iš senų laikų suti̇̀kdavom visi [kaime] Pl. Iš karto gerai gyvenom, labai suti̇̀kom Akm. Buvom dvi marčios ir anyta, ale suti̇̀kdavom Dg. Nesuteñka gyvent, ir gana Aln. Buvęs tokią bobą paėmęs, ka negalės nėkaip suti̇̀kti Trk. Ana pryšinga, aš nepasiduodanti, i nesutiñkam Krš. Gal ir nesuteñka, ale gyvena, ir gana Žl. Nelabai tesutiñka anie gyventi – baisiai gerąs, gera be rokundo Krž. Anys nesutiñka: baras, artie muštynių Dgč. Nesutiñka kaip kalės: riejas, skundžias Mžš. Nesutiñkam su marčia, i gatava Plv. Seniau – nesuti̇̀kdavo su žmona, – tuoj Amerikon! Mžš. Labai suti̇̀kdavom abiedvi Sdb. Kol vaikai būdavom, suti̇̀kdavom, nesipykdavom Snt. Vaikai nesuteñka su jąj, kurgi ana eis an juos Žl. Visu pirmiausiai [pamotė] pradėjo grauti, ka mas tarp savęs susirietumiam, ka mas nesuti̇̀ktumiam, tie trys vaikai Varn. Kai tik apsiženino, tai mušėsi, o dar̃ labai gražiai sutiñka Krok. Ten visos bobos nepėsčios, kažin kaip jos te suti̇̀ks Sk. Vienas labai gražiai sutiko su pačia BsPIV27. Jaunasis su jaunoja tarsi nesutiko, tarsi vienas ant antro rūstavo M.Valanč. Lietuviai … tarp saũ nesutiñka, sūdo ištol siekia A.Baran. Duok, kad visi šiandien susivaidiję gražiai vėl sutiktų KlM750. Tu bagotas, o aš biedna – nesutiksim mudu LLDII368(Mrk).
| Bajoriškiai su Nainiškiais (kaimų pavadinimai) labai suti̇̀kdavo: vakaruot – vis kartu i kartu Mžš.
| Karvės, būdavo, viena su kita nesutiñka Krs. Nesutiñka anos (vištos), mušties nora Krž.
| Aš su juomi jau sutikaũ, susitaikinau KII309. Parsimušo [vištos], sutiñka Krš.
^ Sutinka kaip (kai B180, MŽ) akmuo su kirviu S.Dauk. Sutinka kaip kirvis su akmeniu LTR(Užp). Sutinka kai vanta su subine Sln. Sutiñka kaip subinė su marškiniais End. Sutinka kai ašmens kirvių B180. Sutinka kaip šuo su kate LTR(Srd, Trg, Krž). Sutinka kaip akmuo su kirviu, ugnis su vandeniu M. Sutinka kap katės maiše LTR(Vs). Du gaidžiai viename kieme nesutiñka Slnt. Du gaidžiu ant vieno mėžinio nesutiñka Rsn; B, CII1118, Sch80. Sutinka, kad vanduo per jųdviejų tarpą neperbėgtų LTR(Vlkv). Su juo ir saulės duktė nesutiktų LTR. Boba tik su velniu gal sutiktų LTR(Grk).
sutiñkamai adv.: Šliūpas ir Burba pradžioje dirbo gana sutinkamai rš.
sutiktinai̇̃
5. intr. Q536 R7,179,257,336,344,379,400, MŽ9,237,450,460,509,539, Sut, FT, DŽ, NdŽ, KŽ pareikšti valią išpildyti kieno nors prašymą, pageidavimą, nebeprieštarauti, pritarti: Jei kas sakytų: grįžk į jaunystę, – nesutiktáu (daug vargta) Vlk. Siūlė gult ligoninėn, o aš teip nenoriu gult – ir nesutikaũ Krs. Kuris nesutiñka [eiti į pulką], tai neina nė valgyt, nė gert LKT205-206(Ig). Nesuti̇̀ko operuotis, prašė vaistais gydyt Krs. Kai lengvesnis darbas kliuvo, sutikaũ būtiej, ištarnavau penkius metus Imb. Jonas prikalbėtas sutiko, ir abu nuėjo vakaruškos LTR(Pnd). Tekėti ir vesti galima buvo tėvams sutikus rš. O kartais ta mergaitė nenorės, nesuti̇̀ks, išbėgs, krioks Plt. Kad ir kažin kokius pinigus siūlytų, tu nesutik S.Nėr. Kvailys atsisakinėjo iš pirmo, ant galo sutiko eiti BsPII32(Tl). Jei suti̇̀kt mainytis, tai man gyliukas būt Pv. Tikiuos, čia sutiksi su manimi? Blv. Mes, moteriškosios, esame silpnoji pusė žmonių veislės, su tuo sutinku Blv. Ką jis padarė, mano liepiamas ir tavo sutinkamas padarė V.Krėv.
| Visaip reik suti̇̀kt (susitaikyti su padėtimi), ne aš viena – šimtai tokių motinų (kurias pamiršta vaikai) Rs.
^ Su ponu nesutik, pačiai teisybės nesakyk LTR(Pš). Gaut sutinka, bet duot – ne KrvP(Ut).
sutiñkamai adv.: Angelas linkterėjo sutinkamai galva J.Balč.
ǁ susitarti, palaikyti tam tikrą nuomonę: O kaip savo tarpe nesutiko, atstojo jie CII55. Atvažiavo piršliai, tėvams, visims sutinkant, žanijos Akm. Vienas sako kelk, kitas – nuleisk, vienas liepia stumti, antras – traukti, – visi nesutinka Blv. Tai paskui jiedu sutiko: tą žiedą pusiau persikirto BsPIV258.
| Sako, kaip sutiksi̇̀, ar dovanosi, ar nedovanosi? Dgč.
ǁ intr., tr. NdŽ, KŽ sulygti, suderėti: Aš sutiksiu arklį, tada galėsim važiuot Kn. Dviem rubliais nesutikom: jis siūlė penkis, aš prašiau septynių Lp. Vienas dėkim, kitas leiskim – ir suti̇̀ksim Ėr. Jei sutiñka su pasoga, tai sustaria – būna vestuvė Dg. Jei suteñka, ažu savaitės ar trijų dienų važiuoja in jaunąjį kiaulių skaityt Skdt. Kiek sutinki̇̀ algos, tiek, maisto neskaičiuoja Grnk. An tiekõ sùtikta Lp. Jei tau patinka mano duktė, tai galėsim sutikti BsPI17.
6. tr. R, R56,405, MŽ75,545, DŽ, NdŽ, KŽ pamatyti ką nors (einant) priešais, susieiti: Sutikau namo beeinant MŽ. Einu namo, sutinkù bobą Žl. Sutikaũ aš jį an kelio LzŽ. Eina jis, eina ir sutinka ponaičiuką LTR(Aln). Aš anuodu abudu sutikáu beitančiu Vž. A suti̇̀kot ką bevažiuojant? LKT99(Užv). Vieną žmogų, ką suti̇̀ksi an keliu, paimk ir vežk Yl. Sutikaũ in gatvės, tai turiu prakalbėt Dg. Jau liptą bengdamas eiti sutiñka pryš vyrišką Nv. Su arkliais da kada važiavom, sutiñkam atnešant kryžių Mšk. Toks ponaitis vis ten vaikščiodavo, i vis suti̇̀kdavo visi Jdr. Jų pievos buvo kažin kur toli, tos[e] pievos[e] suti̇̀ko eigulį – ir mušt Slm. Eina pasidaryt galo, ir baigta, ir sutiñka tokį senelį (ps.) PnmR. Nuėjo į girią medžių ir sutiko giltinę LTR(Kbr). Toliau lapė sutinka karvių bandą LKT196(Žvr). Jei arkliai prunkščia, ką nors sutiksi VšR. Vilką sutik – laimė. Zuikį sutik – nelaimė. Bobą sutik – nelaimė DS197(Rs). Sutikaũ sesulę po sodą vaikščiojant (d.) Rod. Tep aš lenkiuos tavę, berneli, keleliu sutikdama LTR(Lp). Ir nešė Jis kryžių savo, o išeidami sutiko žmogų, praentį iš Cyrene, vardu Simoną VlnE206.
| prk.: Ar sutiksiu tavo žvilgsnį dar nors kartą? S.Nėr. Jis atmerkė akis ir sutiko jos žvilgsnį V.Myk-Put.
^ Namie palikau, lauke sutikau i savo gero nepažinau (bitės) LTR(Slk).
| refl. tr. R56, MŽ75, LL98, NdŽ: Susti̇̀ko diedą, seną senelių LzŽ. Žmogus eina toliau, sustiñka kitą žmogų Azr. Eini, ją sustenki̇̀, tai ir grįžk, ana be laimės Aln. Vaikščioja vaikščioja po dangų – niekur nieko nesustinka LTR. Kad i kely aš jo nesusti̇̀kčia Dglš. Nei aš jos išlojojau, nei pavogiau ką, ko ana manęs bijo susti̇̀kt Klt. Tais keliais lekia vėl atgal ir susti̇̀ko gaspadorių ieškantį Sb. Važiuoja [ožys] toliau – sustenka kitą pulką LTR(Tvr). Jojau jojau par šilelį, par žalią lankelę, susitikau panytelių didelį pulkelį (d.) Cs. Susitikau bernužėlį keleliu einantį NS1138. Papasakojo motinai, kad buvęs susitikęs miške gerą savo bičiulį J.Balč. Eina bernas vienon veselion ir susitinka velnią SI212. Tas jo susitiktas ponaitis tai buvo velnias LTR(Ob). Turklį susti̇̀kęs an kelio, turi sergėties Rod.
ǁ pasitaikyti sueiti, užeiti, rasti: Kame aš aną besuti̇̀ksu, jug ans išvažiavo jau Pln. Jeigu girtą suti̇̀ko darbe, nebėr darbo Grz. Kur tu, sako, durniau, kame tu tą Dievą sutikái? Vž. Ponas, jei sutiks mumis čia, užmuš Varn. Bijojo žmogus, suti̇̀ksi, ta nuplucins teip Trk. I gerų žmonių sutikáu, i blogų Krt. Ta katelė y[ra] suti̇̀kusi tokį patinelį mandrą Šts. Sutikaũ senobinius draugus Žl. Lig suti̇̀kęs žmogų tujau pasakysi, kad ne iš čia y[ra] Lž. Jei savo vyrą satikčià Zt. Tokį suti̇̀kęs, bėk Klt. Tad eisi tokiais šmotais, kad nesuti̇̀ktumi žmogaus Kl. Nežinai, kokį sutiksi̇̀ i až kokio išeisi Klt. Tiek esam jau įbūgusios, ka tik to vokyčio nesuti̇̀ktumiam Plt. Tep dar̃ vilkas, ką nesùtenka, tą ema, ba jo dokumentai pragaišo (ps.) Lz. J. Jablonskį sutikau vaikščiojant žemės ūkio parodoj J.Balč. Sutikau bernelį – pažinau vargelį LTR(Slk). Raiteliai ilgai jojo miškais ir šlaitais, nematydami jokių gyvenamų sodybų ir nieko nesutikdami A.Vien. Kada tavo neprieteliaus jautį alba asilą sutinki beklejojantį, tada tu tą vėl jopi vesk BB2Moz23,4.
| Daktaro nebuvo suti̇̀kusi par visą amželį (nesirgo) Ub.
^ Ką sutinka, tam patinka Sim. Kokį sutiksi, tokiu pats liksi LTR(Zp). Suti̇̀ks dveigys treigį Sd. Kurį sutiko, tas patiko Šts. Bėgsi nu vilko, suti̇̀ksi mešką Sd. Vilką sutikęs, pasitrauk į šalį LTR(Žg). Kiukurza, keverza, ką sutinka, tą sudrasko (akėčos) LTR.
| refl. tr.: Ar susitinki̇̀ jį, ar matai? Krs. I paskiau antrąją dieną ans susiti̇̀kęs draugą Als. In rinko sustikaũ sa[vo] savaičius Dv. Jis mumis susti̇̀ko, tuo mamytės ranką pabučiavo Vl. Sustikaũ žmogų mūsio krašto Dv. Jau kaltininkų nebsusiti̇̀ksi, o lobį, sako, rasma Lk. Kartą susitikaũ du [vilkus], tai plaukai paaugo an galvos KzR. Ai, neduok Dieve, tokis žmogus gyvenime susti̇̀ktie Smal. Nereikėjo dukterį tep toli išleist, dažniau būtai ją susti̇̀kus Lš. Žemaičių susti̇̀ktie teko Smal. Einu per dvarelį, pro rūtų darželį ir sustikaũ mergužėlę rūtelių darželin DrskD17. Paulina susti̇̀ko [gyvatę], o aš tai nemačiau Žl. Jau anas jos (gyvatės) nekliudi̇̀s, kai susti̇̀ks, nei muš Ck.
^ Toks tokį ir susteñka Trgn. Kitas ir kiškį susti̇̀ks, o sakis, kad velnias Antr.
ǁ NdŽ aptikti, rasti: Kur tiktai sutikaũ vandenį, i gėriau Kvr.
| Labai dažnai sutinki visai nebūtų žodžių rš. Kalboje dar galima sutikti ir sudėtingesnių junginių KlbXIII32.
ǁ NdŽ prk. patirti: A tokie vargai y[ra]? A tokius vargus tesuti̇̀ksi par gyvenimą? Varn. Matai, kur vaikas smertį suti̇̀ko Pš. Nedžiaukias iš kito nelaimės, rytą i tu tą patį gali sutikti LTR(Plt). Sutikau dideles sunkenybes mintims išreikšti rš.
ǁ refl. H, H160, N, Sut, K, L, Š, NdŽ, KŽ susieiti vienoje vietoje, susidurti: Anuodu susiti̇̀ko tarpdury kaktotykiu, kaktomušiais J. Jomarke susiti̇̀kom akis į akį, ale nieko nesakė Sk. Labydavos susti̇̀kę, visi sveikydavos Pl. Aš pieninėn, jis iš pieninės, tai sustiñkam, kalbos nepabaigiam Kp. Vat broliai tai broliai: kryžiakelėj susti̇̀kę nusisuka Švnč. Jeigu susiti̇̀ktūt an kelio su čystu lenku, tai ir razsikalbėtūt Dv. Anys kartą sasiti̇̀ko – ir pasigėrė Zt. Susiti̇̀kom, ka rėkėm vedvi, nė parsiskirti negalėjom susiti̇̀kusios Lc. Pavasarį atsivežiau an rinko bulbų parduot ir sustinkù su katarais buvom tęnai (fronte) Aps. Susi̇̀tenki kasdien ir viską matai pats Dgp. Visi bijo su milžinu susitikti J.Jabl. Turtingas ir grynas susitiko ant kelio SPII87.
| Eilės susiti̇̀kę sutrepsi ir vėl eina atbuli Mrj. Susiti̇̀ko du traukiniai ir susidūrė Krs. Tos mašynelės gerai jau, sau susitiñka i susimuša, ui perka Ms. Ten, kur visi keliai subėgdavo susitikdavo, stovėjo aukštas laibas akmuo V.Krėv. Jie žinojo par penkis metus, kada mėnuo su saule susiti̇̀ks On. Jeib gėrybė ir viernybė susitiktųs CII593.
| prk.: Jo akys susitinka su klausiamu Viliaus žvilgiu I.Simon. Staiga jų žvilgsniai susitiko rš. Tokios audros metu buvo pavojinga susitikti su ledo kalnais K.Bor.
^ Su kuo susitiksi̇̀, pats toks liksi An. Ir kiaulė susti̇̀kus su kiaule sukriuksi Ds. Ant vieno liepto du tai negalia susitikti LTR(Vdk). Eik, sesele, vienu keliu, aš eisiu kitu – susitiksime už kalno (juosta) LTR.
ǁ intr. Sut susidurti, sueiti (kautis): Sutinku su neprieteliu SD284. Ir labai mušėsi, ir net du ar tris kartus buvo suti̇̀kę an durtuvų, suėję Sb.
| refl.: Per tris kartus buvo an durtuvų susiti̇̀kę rusai ir vokiečiai Sb. Susitikusi abidvi šali, pradėjo kyvoties, paskiaus mušties su kumstėmis ir brūkliais M.Valanč. Mus išmokyt, kaip idant mes su čertu prieštarnyku o piktadėju mūsų susitikt o jo pagundymų gintis turėtumbim MP107.
ǁ intr. pasimatyti, sueiti pasimatyti, bendrauti: Aš su žmonėm sutenkù ir pakalbu Ob. Kad toks durnas, aš nenoriu su juom suti̇̀kt ir kalbėt Alks.
| refl.: Laiškus susleidžia, o susti̇̀kt neturi kur siratos Skdt. Teip anuodu nesusi̇̀tinka, tik išvažiuodamu LKT66(Ms). O jauna kol buvau, kas mun rūpėjo, tiktai pasirėdyti, išeiti, susiti̇̀kti Lk. Da kame norints susiti̇̀ksiam, jug ne į Ameriką išvažiuojam Trk. Ir šoko, ir grajino, ir verkė visi susti̇̀kę Kpč. Nesustenkù nieko, nesueinam Sug. Nebebuvom susti̇̀kę šimtą metų Tr. Kad būčia žinojus, kad su jum teks susiti̇̀kt, būčia visą dešrą pasiėmus Krs. Diendien darban, nė[ra] kada su žmogu susiti̇̀kt Mžš. Mes džiaugėmos susiti̇̀kusios Mžk. Veizėk, šventą dieną turėjai su kuo susiti̇̀kti Pln. O kame besusiti̇̀ksam? – Ankšto[je] vieto[je] kaip žardieno[je] End. Kaime po savo trobą visi trenas, o kaip nesusitiñkas, i negripuojas Rdn. Kad jau su giminėm susiti̇̀kt nebenori, tai jau visai ne daiktas Mžš. Susteñkam senos, visos pasižįstam Strn. Į bažnyčią ejom, su pamilija susiti̇̀kom Slnt. Gyvent – nėr žinios koks, susiti̇̀kt – baika žmogus Klt. Susiti̇̀kov iš kelių kartų Lpl. Nežinau, ar iš meilės, ar iš reikalo, susitiñkav ir vėl Trk. Per du metus mės nė karto nesusti̇̀kom Grv. Kam anys nesusitiñkma padudent Dv. Susitikusios moteriškės susėdo čia pat, drėgnoje žolėje P.Cvir. Rudeniop – prabėgs greit laikas – susitiksim vėlei S.Nėr.
| prk.: Tam laimė – su gyvasčia susiti̇̀ko (liko gyvas) Pvn. Bijau daktaro, peilio, jug nelaimė čia, gali su smerčiu susitikti Trš. Mes žiemą su obuoliu nesusiti̇̀kdavom, o dabar pilna Zr.
^ Ko pykti – reiks susitikti LTR. Ir akmuo su akmeniu susitiñka Brš. Susiti̇̀ksiam žydo pupose (juok.) Kv.
ǁ refl. pasitaikyti (kam) kelyje: Užteku kam, prisitinku, susitinku SD163. Nueinu žiūrėtų, kas te da žvėris mergai susiti̇̀kęs BM69(An). Susiti̇̀ko jiem senelio arklys BM194(Krkn).
7. tr. DŽ, NdŽ, KŽ priimti ką laukiamą, pasitikti, palaukti atvykstančio (kur nors): Jau tuokart, kaip jaunąją tą parvėdluos, suti̇̀ks jaunąjį Tl. Išvažiavom rytmetė[je], pareinu, ta ans suti̇̀ko čia vienas Gršl. Sutiñka [vestuvininkus] gražiai: su kvietkais, su vainikais Šd. Neik, pamatysi, kas tave ten suti̇̀ks Mšk. Kunigas sutiko svečius su būdingu jam santūrumu, tačiau su nuoširdžia, šilta šypsena veide V.Myk-Put. Išeik, šeimininke, ant dvaro, sutik talkelę tarp vartų LTR(suv.). O kad ejo pasakyt mokytiniamus Jo, štai Jėzus sutiko jas kalbėdams: – Sveikos Ch1Mt28,9. Parenčiam sutiko jį tarnai jo ir apsakė jamui bylodami: – Sūnus tavo gyvas yra VlnE122.
| prk.: Naujų metų suti̇̀kti kvietė miestan Krs. Rytojaus dieną jie sutiko su džiaugsmu, nes atėjo giedra, nebelijo, švietė saulė rš.
^ Pirma sutiko, paskui paliko (tiltas) LTR.
| refl. tr.: Labas labas, – tuoj taũ priema, susteñka Lb. O aš viena atsiliksiu, kaip galėsiu, susiti̇̀ksiu [girtą vyrą] sirgdama, vargdama (d.) Pb.
ǁ DŽ, NdŽ, KŽ priimti, parodyti savo santykį su kuo nors: Nuoširdžiai sutiko jį ir namiškiai A.Vien.
| prk.: Ji nori matyti, kaip tą žinią sutiks Marčius V.Bub.
^ Meiliais sutiko žodeliais, kaip girtą vyrą žmona su vaikeliais TŽV599. Sutinka pagal rūbą, išleidžia pagal protą LTR(Vdšk).
8. refl. atsitikti, pasitaikyti: Kito bėda nesidžiauk, bo i tau susti̇̀ks Str. Vežimus vežiau, nesusti̇̀ko toks dalykas, ė dabar susti̇̀ko (išsikinkė arklys) Str.
9. tr. ištikti, užklupti: Ir teip nekurius ant svieto dar tebegyvenant už šventvagišnas spaviednes koronė Dievo sutiko P. Pasakė visus jų prakeikimus, kurie juos turėjo sutikt MP148.
^ Pažįsti žmogų vargelio sutiktas LTR.
| refl. tr.: Karvę pavogė, bet jau jį susti̇̀ko diena [bevedant] Str. Nesveikata žmogų susti̇̀ko LzŽ.
10. tr. užgauti, užkliūti: Sutikaũ koją LzŽ.
| refl.: Tamsiai eidamos medžiu, sustiksi̇̀ až šakos LzŽ.
11. part. praet. Kos159, NdŽ, KŽ, Kl, Prk, Mšk tikęs, geras, darnus, viskam tinkamas: Buvo pora suti̇̀kusi, ale ka vel[nia]s uodegą įsuko Grd. Grajys, dainiuos, viską – toks suti̇̀kęs vyras buvo Trk. Vyrai žaliūkai, su visu sutikę S.Dauk. Vyskupas, teip su visu sutikęs sūdūse, negalėjo būti kitokiu ir savo vieto[je] M.Valanč. Jei apynojas yra su visu sutikęs, tai yra, jei augminys auga derlingai ir linksmai, tad žemės blusos nedidžiai tegadina S.Dauk. Paršelis buvo suti̇̀kusių vidurių, daug ėdė Šts. Toks nesuti̇̀kęs audeklas, kaip rėtis Skd. Nesuti̇̀kusi ta bobelė – su gėrimu pražuvusi Krš. Ne kožna gaspadinė teišverda sutikusį ėdį Šts. Ant visa ko sutikęs bus kunigelis Žem.
ǁ gražiai nuaugęs, gerai sudėtas, riebus: Veizėk, kokia štrami, kokia suti̇̀kusi merga MitI75. Y[ra] plati, suti̇̀kusi motriška, vienu žodžiu Vvr. Karalienės liemuo, kad ir nestoras, bet gerai sutikęs I.Simon. Jaučiai jų riebi, su visu sutikę M.Unt.
pasuti̇̀kti (dial.) tr. sutikti, sueiti: Pasuti̇̀ksi mielą tėvelį LKKVII196(ČrP).
| refl. tr.: Pasisutiksi̇̀ [jį] par tą didį kelelį LKKVII196(ČrP).
užti̇̀kti Rtr; Ser
1. tr. L, Š, DŽ, NdŽ, KŽ, Sb netyčia, neieškant rasti, užeiti, pamatyti, aptikti: Eina medkirtys toliau ir užtiñka kitą senį Snt. Ot užtikáu daug grybų! Varn. Eidamas par tankynę, užtikaũ šeško pėdus Ėr. Gal užti̇̀ksi kur jaučiuką, atvesk Pc. Po tuo berželiu užti̇̀kom žaltį Br. Štai jauniausioji užtinka savo marškinių rankovėje įsirangiusį žaltį BsPIII317. Ant tvartų šešką buvau užti̇̀kęs Jrb. Užti̇̀ks šernai žirnių, tai tę nudirbs, kad tę nieko neliks Lkč. Daug apėjo ir nieko neužtiko KrvP(Bb).
| refl. tr.: Parlėksias par krautuves, gal užti̇̀ksias miltų Krš.
ǁ pataikyti sutikti: Suprato ponas, kad užtiko už save gudresnį LTsIV185. Pamatysi sodietį, kokio niekuomet nesi dar užtikęs V.Krėv. Tokio žmogaus aš neužtikaũ, kur turto nenorėtų Jrb. A tai jau čia pažįstamų niekur neužtiñkat? Gl. Kai vokiečius užtinkame čia kaipo svečius, galim įspėti, ką Mindaugas yra sumanęs V.Krėv.
| Nora užti̇̀kti tą vaikį ir viską išsiklausinėti Krš.
| Mūsų krašte dažniau [gluodena] užtinkama apysausiuose durpynuose EncIX193. Yra gyvačių „karalius“, bet retai kas jį užtinka LTR(Slk).
^ Gal tokį durnių užtiksi, kuriam patiksi KrvP(Šk). Nu nu, palaukit, laumės, užtiks dveigys treigį LzP.
ǁ intr. pataikyti: Su visais [marti] rejas, ne an tokios geros užti̇̀ko Krš.
^ Bėgdamas nuo balos, ant velnio užtiko KrvP(Ašm).
ǁ rasti ieškant: Aš neužtikaũ jo namie BŽ279. Avelė nutrūkus buvo, vos užtikaũ paraisty Vp. Dėlto ažtikaũ, kur ana (višta) deda Užp. Grabinėjo grabinėjo, neužtinka niekur skylutės BsPIII25. Niekur nepavyko jiems užtikti nei žuvusios ekspedicijos laivų, nei jos įgulos buvimo ženklų K.Bor. Uredininkams vieną paslėptą drukoriją užtikus, ant jų šovęs esąs TP1880,46.
ǁ I atrasti, pajusti, suprasti: Užti̇̀ko vaistus, pagijau Grd. Vis tiek vieną sykį užti̇̀ksit, kas (kokie vaistai) padeda Smln. Rapolas užtiko tikrąjį savo pašaukimą – tijūnauti Vaižg. Avižos įmanomai uždera… užtikus sėjant gerą laiką IM1852,12.
^ Nebridęs neužtiksi, ar gilu yra LTR.
ǁ tr., intr. I atspėti: Visi ponai sušuko, kad ans užtiko, kas to[je] torielko[je] yra LTR(Kl). Nugis kas gali užtikti, kaip reik skaityti šiokį žodį Jn.
ǁ I, DŽ, NdŽ užklupti (ką nors veikiantį): Jis užti̇̀ko mergą besivelkant marškinius, t. y. rado J. Užtikaũ bevagiant šieną Ėr. Jeigu miegantį užtikstà, tai rasta ČrP. Užtikaũ ją berumžiant [žemę] Smln. Užtikaũ aš jį sode obuolius beraškantį Ssk. Pats nubėgo, nepersergėjęs mane tyčiomis bjaurybė, kad čionai mane žmonės užtiktų! V.Piet.
2. intr. NdŽ sutapti: Uždėjau, užti̇̀ko i laikos Šv. Neužtiñkančios durys, dėl to šaltis eina J. Tura būti užtinkamas geras dangtis Kl. Mūso nė langai užtiñką, eita šaltis pro visus pašalius Ms. Šėpas yra neužti̇̀kęs, pridulka Šts.
3. tr., intr. H, H160, NdŽ, KŽ mušti, suduoti: Ką užgauti, užti̇̀kti KII234. Tik biskį rykštuke užtikau, tai jau ir žliumbia Všt. Nedoras Publiušas užtiko i užgavo į veidą šventą moteriškę brš.
| prk.: Teisinga ranka Viešpaties užtiko tavo vaikus, bet ir patį užtiks, jei nepamesi rūstybės tavo M.Valanč. Dieve kūrėji, supyk ant pūstytojų, užtik juos S.Dauk.
ǁ tr. mušti, trenkti (apie paralyžių, stabą, žaibą): Paralyžius buvo užti̇̀kęs aną Kl. Teip bebruzdantį vyskupą 21 d. liepos mėnesies staiga parlyžius užtiko M.Valanč. Viešpatie, tarnas mano gul namiej paralyžiumi užtiktas ir sunkiai yra suspaustas brš.
^ Kad tave paralius užti̇̀ktum! J.
4. tr., intr. J, Onš, Vrn, Nč užgauti: Neužti̇̀k, vaike, jo: anas gi mažesnis Lkm. Viena vištaitė nededa tokia – gal užtiktà? Lt. Neužti̇̀k – telinga karvė Vlk. Ažtikaũ koją in akmenį Ktk.
| refl. tr., intr. Vrn, Mrc: Koją užsitikaũ, kad jau negaliu, kap sopa LKKXIII26(Grv). Kask pamažu, neužsiti̇̀k kojos Brsl. Dabar minkšta (daug sniego), neužsitiksi̇̀ labai, kad ir virsi Prng. Vaikas bliauna – gal užsiti̇̀ko Ktk. Mergytė su kuprele – užsiti̇̀ko maža Klt. Užsitiksi̇̀ gi galvą, žiopla! Trgn. Kap nuo žirgo lipė, šoną užsitiko LMD(Švnč).
5. tr. J, KŽ paliesti, užkliudyti: Ans atpjaus duonos riekę, paduos, kepalo, ranką antdėjęs, neužti̇̀ksi pats Žd. Didžiosios lempos neužti̇̀k Vkš. Kad važiavau vieškeleliu, smiltelės dulkėjo, kad užtikau akmenelį, ugnelė žėrėjo LTR(Lkv).
| Blužnis paskutinė jau liga – anos užti̇̀kti negal Trk.
ǁ prk. liesti, užkabinėti: Aš tavęs neužtinkù, i tu munęs neužti̇̀k KlvrŽ. Ne ten aš daugiau pasiuntu, ne nėko, jei neužtiñka nėkas Trk. Ta kad aną užtiñka, ta tik ans spira su tums kojoms Vgr. Išgerti liūb, bet nėkumet neužti̇̀ks žmogaus Yl. Ne čia nėkas pula, ne nėkas nora anų užti̇̀kti, lei anus vel[nia]s atema! Trk. Užtiñka prisprogusį (girtą), prisprogęs nė vienas nenora apsileisti Trk. Jug ka negėręs, neužti̇̀ko nėko Yl. Tėvų nereik užti̇̀kti Žeml. Jug ans tau nėko nedaro, ans tavęs neužtiñka Sd. Mokytojuo nevalnu vaikų užti̇̀kti, ant kelių klupyti, ne uždaužti Trk. Pyragu papirkom tus vokyčius, ka neužti̇̀ktum mūso Lž. Nė vieno daba neužtiñka, kaip paseno, o vaikis liuob pilsias kaip žaltys Trk. Nė kokia valdžia mūso nėkumet neužtiñka KlvrŽ. Taip su bitimis: gražią dieną eik pri anų i anų neužti̇̀k, gali̇̀ paimti [medaus] Všv.
ǁ prk. liesti, imti: Tėvas, motina rūpinos, kad svetimo neužti̇̀ktų Trk. Su pančiu gausi, jeigu užti̇̀ksi kame ką Trk. Viščiukus į šiaurės pusę paleisti – varna tada neužtiñka Klk.
6. intr. N, NdŽ, KŽ kilti, užeiti: Užti̇̀ko nederlius, laukų nėr kuo sėt Grv. Ir užtiko šiauras vėjas, ir įpūtė vainikėlį ing marių gilumėlį RD6. Ir užtiko šiaurusis vėjelis, ir išmetė iš rankų kūpkelę LTR(Nm). Ateis rudenėlis, užti̇̀ks šalnytėlė, nukrės žiedus ir lapelius nuo žalių rūtelių (d.) Všn. Užtiks šalnelė, pakąs žolelę, atjos bernelis, kalbins panelę LTR(Km). Nupuls vasarėlė, užtiks žiemužėlė LTR(Kp). O rudiniui užtikus, vėl šaltymetis prispaudė I. Užtiks šiltas pavasaris – reiks vainelėj joti LTR(Krsn). Užtinka sujudimas oro ant jūrės I. Par Adomo ir Ievos grieką užti̇̀ko visoki šio gyvenimo vargai A.Baran. Bet vieną sykį didi mane paėmė baimė. Užtiko bangas su skaudžia perkūnija I. Užtiko ūkanos an marių, ir paklydo laivas tos karalystės, kur toj jo pana buvo BsPIV181. Ir čion užtikusi giedra išdžiovino vandenį I.
ǁ tr. prk. užklupti, rasti: Rytas užtiko mus miške rš. Auštant ten jis (liūtas) gulias ir miega, kame aušra užtiko Blv. O varge! šitoj salėje gal tave diena užtikti V.Kudir. Tada motina atgulė, ir pavasaris ją užtiko dar lovoj rš. Mus vaina užti̇̀ko namie Brsl. Teužtinka jį ant pavargusio žirgo kalnuose audra! A.Vien. Užti̇̀ks taũ, rūtele, šaltoja žiemelė Ut. Užti̇̀ks tavę vėtrytėlė, iškrės tavo obuolėlius (d.) Kp. Teip žmoneles, iš bado žemėm papenėtus, kad užti̇̀ksiant pavietris! – ir labai pakrėtus A.Baran.
^ Kad tave lietus, vėjis užti̇̀ktum! J.
7. tr., intr. NdŽ, KŽ užpulti, užeiti; ištikti; apimti: Vargas manę užti̇̀ko Knv. Koronė Dievo užti̇̀ko: atsivėrė žemė, viską prarijo Kl. Kas par nelaimė užtiko mergelę? M.Valanč. Kaipgi nedejuoti, kad užtiko mano dienas devynios nelaimės A.Baran.
| Pagrįžęs iš kelionės imsiuosi visomis sylomis kalbomokslio, kad nebeužtiktų̃ manęs naujas koksai matematikos karštis A.Baran.
^ Daug prietelių pri valgio, kaip nelaimė užtiko, nė vieno nebliko VP11.
8. intr. Q346,629, H, R, R169,257, MŽ, MŽ224,343, N, K, KII60,239,359, LVIV392, NdŽ, KŽ, Plšk, Vdžg, Skr užderėti, nusisekti (apie derlių): Javai ant lauko užtiko B553. Kačeig ilgai audra buvo, javai tikt gerai užti̇̀ko KBI35. Kviečiai jam gerai užti̇̀kę KI354. Obuolai bei kriaušės labai užti̇̀ko KII98. Neužti̇̀ko šįmet dobilai, tai reikia pirkt žiemai šieno Jrb. Linai šišion ir užti̇̀kdavo gerai Šlu. Tai paskui kad ir javai neužti̇̀kdavo, tai jau bulvių būdavo Rg. Ar užti̇̀ko daga? Tlž. Be šilumos ir be lytaus negal javai užtikti Ns1849,2. Atolas gerai užtiko, ir galėjo vis gražioje pagadoje nušienautas tapti Kel1879,175. Rugiai miežiai kaip užti̇̀ks, mums bajorai, mums atpigs JD1399. Šįmet žemės vaisius ne visur užtiko LC1879,51. Žirniai bei vikiai užtinką tikt ant drėgnų laukų prš. Roputės šįmet pas mus buvo įmanytinai užtikusios TP1880,45. Dėkavojam tau …, kad tu … mūsų arimus ir sėjimus peržegnojai ir javams duodi užtikti KlM714. Tu duodi gerai užtikti jų javams RBPs65,10.
9. intr. K, Up, Trg patikti, įtikti: Kaip tos braškės išsirpo, jerau, kaip neužti̇̀ko – rūgštos tokios Yl. Užti̇̀ko alaus anam, t. y. prie širdies patiko J. Labai jiem užti̇̀ko mano valgis Nč. Edelmons užpyko, jam didžiai n'užti̇̀ko LB22.
^ Užti̇̀ko kai šun[iui] botagas (muilas) Jrk122. Nor ir numirsi, bet visiem nežutiksi̇̀ Nč.
10. intr. imti, pradėti, įnikti ką daryti: Šuniukas užti̇̀ko šaukti, kaukti, rėkti J. Užti̇̀ko ginti, draskyti J.