1 pýdyti, -o, -ė caus. pyti.
1. tr. K prieš melžiant masažuoti, spaudyti karvei tešmenį, kad atleistų pieną: Pýdyti yra judinti papus karvės, kad subėgtų pienas J. Pýdyk karvę, t. y. patraiškyk biškį ir milžk, kaip papyja J. Karvė neišduoda pieno, reik pýdyti Vkš. Šėmmargė prasta milžti – ilgai reik pýdyti Slnt. Moters, pydydamos karvę, sako kartais: „Pijok, pijok, karvele, pijok!“ J.Jabl. Pýdyta karvė daugiau pieno išduoda Vvr.
2. tr. gadinti (karvę) neišmelžiant viso pieno: Tokia melžėja tik karves pýdo Vkš. Kokia ten iš jos melžėja – tik pýdo karvę, ir tiek! Brs.
3. intr. R atleisti pieną: Karvė nepydo B. Karvė kaži ko nepýdo, gal serga Ll.
1 įpýdyti tr. BŽ270 pritraukti, prisiurbti.
1 išpýdyti tr.
1. prieš melžiant patampyti, paspaudyti karvei tešmenį, spenius, kad atleistų pieną: Išpýdė karvę ir pamilžo J.Jabl. Išpýdė karvę, bet neišmilžo Ggr.
2. Yl pagadinti (karvę) neišmelžiant pieno: Trikšnojo, trikšnojo ir išpydė karvę dėl to, kad menka melžėja Šts. Išpydei tu karvę, kad patraiškei ir pabėgai nemilžus J. Tos mūsų mergės išpýdo karves Kal.
1 papýdyti
1. tr. prieš melžiant patampyti, padirginti karvei tešmenį, spenius, kad atleistų pieną: Papýdau karvę, t. y. patraiškau ir nueinu šalin, neišmelžu J. Papýdė, papýdė, nėko neišmelžęs ir nuejo End. Priš melžant karvę papýdyk Vvr.
2. intr. Grk atleisti pieną: Palauk, ką čia tampai [karvei papus], tegu papydys, tada pamilši! Snt. Palauk valandžikę, kol karvė papydys, tada galėsi milžti Ll. Karvė kaži ko susipykinus – ilgai nepapýdė Stak. Karvė jau papydė – ko nemelži? Vdk. Tai padla karvė: jau pailsau tešmenį betąsydama, o vis da nepapýdo Šk.
1 užpýdyti tr. pydant pagadinti: Ana pydė pydė tą karvę ir gatavai užpýdė: dabar nė lašo pieno nebgaunam Slnt.

teliūskúoti, -úoja, -ãvo Rtr, NdŽ, KŽ, teliuskúoti NdŽ, teliū̃skuoti, ­uoja, -avo KŽ
1. tr. Š, DŽ, NdŽ, Žb, An judinti skystį inde ar indą su skysčiu: Nešdama pieno neteliuskúok, išpilsi Dgl. Neteliuskúok bliūdo – išpilsi Ds. Dėdė sugirgždino svirtį, ištraukė teliūskuojantį kibirą V.Bub.
| Arklys, stalde į lovį vandens snukį įkišęs, teliuskúoja, t. y. burbuliuoja J.
| refl. Š, DŽ, NdŽ, Šv: Ištykiau nešk, labai teliūskúojas vanduo Lel. Daboj, pienas teliū̃skuojas, da papilsi Ml. Nereikia pilt pilno viedro – pamazgos teliuskúojas einant Ktk. Su naščiais nešant labai teliuskúojasi Ds.
2. tr. nešti skystį inde: Tokia tolybė – teliuskúok tą pieną, nešk! Mžš.
3. intr. vykti judinant skystį: Būdavo, dažnai matysi kurį nors pagirinį su grietine į Vilkaviškį beteliūskuojantį rš.
4. tr. Kos56, Rtr, BŽ31, NdŽ, DŽ1, Kp, Slm įmerkus ar įpylus skalauti, skalanduoti, plauti: Kas teip smagiai rūbus teliūskúoja, vandenį sudrumsi! Sv. Amilia stovi prie medinio lovio ir teliūskuoja milžtuvę J.Balt. Teliūskúok neteliūskúok, vis tiek žebras Lel.
| refl.: Kur moters ruošias teliūskuojas, švaros nepalaikysi Vaižg.
5. intr. silpnai banguoti, liūliuoti, pliuškėti: Vilnys teliūskúoja prie kranto NdŽ. Upė vos girdimai teliūskavo į garlaivio šonus rš. Iš vienos pusės teliuskavo mėlynos marios, plakdamos pakrantės uolas, iš antros – niūksojo kalnai rš.
| refl.: Vanduo iš kranto į krantą teliūskúojasi Skr. Klausėsi, kaip vanduo teliūskúojasi NdŽ. Ramiai teliūskuojas pakalnėje ežerėlis rš.
6. refl. NdŽ pliuškenantis plaukti: Gražu tokią naktį teliūskuotis vandeniu rš.
| Teliū̃skuojies teliū̃skuojies šlapiu keliu, kol nuvažiuoji Šmn.
7. tr. NdŽ maskatuoti, mosikuoti.
| refl. NdŽ: Virvė teliūskúojas Ds.
atiteliūskúoti intr.
1. teliūskuojant, taškantis atslinkti: Vanduo atiteliūskavo ir uždengė žemę rš. Atateliūskúoti Š.
2. ateiti mostaguojant, maskatuojant: Žiūrėk, kas te do plova atteliūskuoja par mūsų lauką Km.
įteliūskúoti
1. tr. KŽ įnešti teliūskuojant: Vaikai įteliūskãvo pusę kibiro vandens Š.
2. refl. Š, KŽ imti smarkiai teliūskuotis.
išteliūskúoti tr.
1. Š, BŽ83,482, KŽ, Dbk judinant ištaškyti, išlaistyti: Nelėk su milžtuve, pieną išteliuskúosi Ds.
| refl. Š, BŽ482, KŽ: Benešant išsiteliūskãvo pusė kibiro vandens Jž. Nereikė pripilt pilnos muštokės, matai, kad išsiteliúskuoja daug Skdt.
2. Vj, Ktk, Dglš išplauti skalaujant: Pripilk į puodynę šilto vandens ir smarkiai išteliuskúok Ldk. Tik gerai išteliuskúok rūbus Ds.
| refl.: Teliuskavau teliuskavau, bet padugnės vis tiek neišsiteliuskavo, priseis viedrą čystyt Kpč.
nuteliūskúoti tr.
1. judinant nutaškyti: Pusę dienos sugaištum parsinešdamas vandens iš tenai. Ir dar nuteliūskuotum to vandens kibirui ligi pusiau šonų J.Balt.
| refl. Ds: Paki nuneši, vis tiek nusteliuskuõs ir liks tik pusė Slk.
2. teliūskuojant nunešti: Kol nuneši, nuteliuskúoji bidoną pieno – rankas ištraukia Ėr.
3. išplauti teliūskuojant: Kai pabaigi [velėti], nuteliūskuoji smagiai Alz.
pateliūskúoti tr.
1. NdŽ, Kpč, Užp pajudinti, pamaišyti skystį inde ar indą su skysčiu: Pateliuskúok vaistus, tai tada gerk Ds. Pateliuskúok pieną puodynėj Dkk. Pateliūskúok, kad an dugnio neliktų smėlio Sdk. Pateliūskavau – kliuksi rš.
2. KzR, Lel kiek paplauti, paskalauti: Pateliūskúok truputį puodynėlę, gali būt kas inlėkę Vžns. Išplauk švariai bliūdus, o ne tik pateliuskúok Kp.
prateliūskúoti tr. teliūskuojant kiek praplauti: Prateliuskãvo ir padžiovė an tvoros Skp.
priteliūskúoti tr. Vj teliūskuojant prilaistyti.
suteliūskúoti
1. tr. NdŽ, DŽ, Kp sumaišyti teliūskuojant: Lionginas, būdavo, pipirų įdulkina butelin, suteliuskúoja ir geria Slm. Suteliūskúoja pieną, lig ataneša iš sėdžiaukos, nieko nebežymu smetonos Sdk.
| refl. NdŽ, DŽ1, Ds.
2. intr. prk. sušmėžuoti: Staiga jos akys krusteli, kažkas jose suteliūskuoja rš.

trū́kti, -sta (-a, truñka Msn), -o intr. K, DŽ; R, MŽ
1. OsG13, Sut, SchL134, KBII149, K, Rtr, KŽ atsiskirti, atsidalyti, pertrūkti į dvi ar daugiau dalių: Bet atsitiko nelaimė – trūko Rožytės karolių vėrinėlis, ir visi karoliai pabiro J.Paukš. Kaip trūko terbos pasaitas, kad lėkė ta terba par tvorą ir pasiliko DS300(Grk). Muzikantas grajina – tai strūnos tik trū́ksta, trū́ksta Pv. Diržas trū́ko NdŽ. Kap patęsiau, tep ir trū́ko [virvė] LzŽ. Tavo virvė trū́ksta J. Anys (siūlai) jau supuvę – trū̃ks i trū̃ks vijant Klt. Prastai suverpta – trū́ksta ir trū́ksta [siūlai audžiant] Jd. Išaudi an dienos pusantros sienos, kada ir dvi, kai netrū́ksta [siūlai], kai gerai suverpta Kp. Atrodo, bovelna stipra, netrùks, kai ausiu An. Ausk i dainuok – netrū́ko [siūlai] Pš. Močiute, trūksta! – Ausk, duktel, iki ant vienos pasiliksi B927. Dvilinka netrūksta B1013, MŽ389, N. Linai su spaliu trūksta N. Lininiai šniūrai nėkumet netrū̃ksta Pln. Kur rateliai išsigrąžė, čia virvelės trūko; trūkte trūko virvelaitės KlvD274. Ar netrūksta valaknėlės, ar nebyra sėmenėlės? LTR(Upn). Pamir̃kai kūralaišius, ba trū́ksta Švnč. Trupėjo akmuo, kibirkščiavo, atplaišos lakstė aplink, o Kazys kalė ir kalė, kol trūko grandis V.Bub. Kai skubinsies, vis tai trùks, tai luš Švnč. Susitaisyk, ka nėkas nelūžtų, netrū́ktų Dr. Tokie asiūkliai būdavo, kur auga balos[e], tai jie trū́ksta, tokie minkšti Slm. Ne raistuos samanos sausos, trū́ksta – netinka namui Upn.
| prk.: Tas [minties] siūlas trū́ko, pradėjau kitą kalbą Všt. Senelis pats gydytojas, numanęs, kad jo gyvybės siūlas baigia trūkti, traukia mane į save Pt.
^ Virvė par daug įtempta trūksta VP50. Ilga žarna trūksta LTR(Kz). Kur supuvę, ten ir trūksta PPr268(Rk). Kur plona, ten trū́ksta NdŽ. Mįslė mįslelė, parvidur (per pilvą) gyslelė, kai ta gysla truks, visas pilvas dubs (sija) LTR.
ǁ lūžti: Kada trū́ksta [kartis], tai tos ragutelės par ledą tolyn nuslysta, nuvažiuoja Aps. Lankas ir geležinis trū́ksta JnšM. Pasiimk tokiam velniu tokią lazdą, kad nei netrūktų̃ Drsk. Kad trū́ko to kartis, paltis muilan – ir momytei tiesiai ant veido Svn.
2. prk. vykti su pertrūkiais, trūkinėti: Kalba trūko, kaip kartais trūksta įtemptas viržis, nes ilgu buvo K.Bor. Kad ir vėlyvas buvo laikas, pašnekėsys netrūko J.Dov. Balsas jam trū́ko NdŽ. Magdalena pradėjo pasakoti trūkstamu balsu savo gyvenimo darbus rš. Nakties tykumoje tesigirdėjo kai kurių vyrų gilus, trūkstamas kvėpavimas rš.
| Mat kad važiuoja iš bažnyčios, kelias netrū́ksta (vežimas prie vežimo) Pc.
trū́kstamai adv.: Dieve, kur mano drąsa, kur mano ugningas žodis dingo, kurio klausydamiesi draugai garsiai šaukdavo ir netrūkstamai plodavo rš.
ǁ impers. nustoti kam vykti: Lijo lijo ir trū́ko – pagãdinasi Drsk.
3. ŠT241, Kp, Pg, PnmŽ rastis plyšiui, skylei, skilti į dalis, plyšti, sprogti: Žiūrėk, ko nors susijaudinai, trūko širdies ar smegenų gyslelė, ir tavęs nebėr J.Paukš. A tau ginsla galvo[je] trū́ko, ka taip duodys (dūksti)?! Krš. Va man gyslelės trū́ksta [kojų], tai mėlynmargė visa Slm. Kai kada pasopsta [smilkiny], misliju, gal gyslelė trùks Žl. Nugurkaulio gysla buvo trū́kusi LKT142(Kin). Trū́ko klupstis mãžai – nesveika DrskŽ. Skaudulys trūksta N. Kap ažsijuokė – ir trū́ko jo votis gerklėn Grv. Tokie guzai atsirado i trū́ko Žeml. Auglys kaip trū́ko, širdį apliejo i mirė Krkl. Spaugai trū́ksta ir plečias po visą kūną Mlt. Plėnia trū́ko – i kraujas užejo an žarnų Brž. Sodindavo nuo tos kėdės ant lovos – buvo pilvas trū́kęs Ppl. Trū́ksta į ausį plėvė, i žmogus nebegirda Rsn. Ir ausis gali trūktie nuo riksmo LMD(Ldvn). Buvo apendicitas trū́kę Dbč. Trū́ko viduriai, ir mirė moteriškė Dg. Gali širdis trū́kt: moma vaiką pametė Drsk. Tai iš to gailesčio trū́ko jos širdis, ir ta numirė Plv. Čia buvo kaulas trū́kę, tai kap padirbėji sunkiai – ir sopa Pv. Sliduma tokia buvo, griuvo – trū́ko galva Kpč. Kaip duosiu kirvio penčiu, tai net galva trùks! Lel. Iž didelio juoko jam ir lūpa trū́ko Mlk. Ragana tą vandenį gėrė, gėrė ir, prigėrus daug, trūko LTR(Mrj). Būdavo, alyviniai net trū́ksta: razsikėtę tik in obelės Klt. Petras nutaikė [kraušinį] į pačią viršūnytę – klerkt ir trūko A.Mišk. Tos bulbės greit suverda: trū́ksta i subyra Mžš. Kai kviečiukus išverdi, tai grūdas būna trūkęs, minkštas Gdr. Palaidai dėk, be trū́ksta dešra bulbinė Klt. Jei duona pusiau pečiuj trūksta, tai kas nors iš giminės atsiskirs LTR(Auk). Vėl stiklas trū́kęs Ssk. Puodas trū́kęs NdŽ. Trùks puodynė, vanduo išsilies Rmš. Kad trùkt bosas, kur vynas rūgsta, lai prigertum Slm. Turi abiem rankom už šiknos, ba trū́kus suknelė Sn. An tavę visa kas trū́ksta kap an kuolo Grv. Visa rankytė ištino, pradėjo trū́kt marškiniukai Upn. Urėdas jojo paskui, tai jai kap davė rapnyku, tai jos marškiniai ir trū́ko, ir kraujai išsiliejo nat! Užg. Trū́ko pelėpė – i lyja vidun Dglš. Užuėmė žuvies vislą didelę teip, juog tinklas jų trūko SE158. Užudangas bažnyčios trūko, uolos plyšo PK162. Uolos trūko, žemė judo, numirėliai atsibudo A.Baran. Pirmoj vainelėj žirgelis klupo, antroj vainelėj kardelis trūko LTR(Krsn). Buvo kluonas išmuštas su moliu; ka su spragelu užduodi, ka netrūktų tas kluonas Vvr. Tokias nestoras karteles deda, kad neplyštų, netrū́ktų [molinio tvarto siena] Jnšk. Trū́ko ledas po kojums Rs. Jei liūnas trū́ktų, tai nueitum skradžiai žemę Ob. Jei trùkt [Raigardo] derna, tai nueitai skradž žemės Drsk.
| prk.: Debesỹs trū́ko ir pasileido lyt Mrj. Jau trū́ksta per pusę debesys – gal pas mus nelis Gs. Tegu lija; palis ir nustos, dangus netrùks DrskŽ. Bet kai aš matau gaujas kūno ir dvasios išsigimėlių didžiuojantis savo nesveikumu, tai mano kantrybė beregint trūksta J.Balč. Jų kantrybė gali trūkti kiekvieną akimirką rš.
^ Verčiau likus [valgio], nekai pilvui trūkus LTR(Šil). Oi oi, mano šonai trùks – ką čia dar suvalgius! (apie besotį) KzR. Juokias, kad žandai trū́ksta Jrb. Ko mūs šonai netrū́ko iž juoko Sn. Ko mūs žarnos netrū́ko [iš juoko]! Lp. Gana [valgyti], paskui trūksiu Žl. Negerk tiek daug – trū́ksi Snt. Pijokas tai kai karvė brogoj: trū́k – neišgersi Lel. Nuog vargų gali ir galva trū́kt DrskŽ. Teip kosėjau, atrodo, galva trùks parpus Kvr. Ma[n] galva ko per pusę netrū́ksta [traukiant dantį] Všt. Prisirašė daug, pilna knyga, kad galva trū̃ks – reikia atminties geros Trgn. Tu darbais trū́ksi – kiek darbų daug LKKXII119(Grv). Kad savo žemės turėtų – trūktų, bet dirbtų Strn. Netrū́kus būtum, kad i paruošus [valgyti] Klt. Galvoji: imsi ir trū́ksi Dg. Būdavo, rėk, nors te trū́k Mlt. Vos netrū́kau iš pykčio Snt. Gali trū́kt iš piktumo! Kbr. Jau sėdi, ir tik trū́kt! (tuoj pravirks) Pv. Buvo [debesis] kap trū́kt (rodėsi, kad tuoj pradės lyti) Švnč. Jau ji ant kranto, tik trū́kt (tuoj gimdys) Plv. Tik trū́kt, ar aštuonių mėnasių jau Klt. Boba kap tik trū́kt Dglš. Čia baisiai gerus giedorius turiam – plyšta trū́ksta Skp. Gale lauko bačka (puodas Mrj) trūko (saulė patekėjo) LTR(Vlkv), Prl, Škn, Jnšk. Trenkė perkūnas iš aukštai, trūko dorė – pabiro vaikai (spragilas ir kuliami žirniai) LTR. Užmysiu mąslę, po padu pūslę, toj pūslė kap trūko – an viso svieto parūko (pampotaukšlis) LTR(Lzd).
ǁ darytis su išmuštomis vietomis, šukėtam: Kirvis trū́ksta NdŽ; N.
ǁ kam perplyšus rastis, pasidaryti (apie skylę, plyšį): Pasku [sutinusioje kojoje] pradėjo skylės trūkti Krtn.
4. skirsti, skeldėti, trūkinėti: Muno pirštai trū́kdavo Vdk. Tos kojos trū́kę sutrūkę, tai ašaros byra kap žirniai iš akių Srj. Neturi kur dėtis su tom kojom: trū́ksta, kraujai iš blauzdų bėga Vdn. Ogi ažupenčiai ir man kad trū́ksta – gi basa vaikštai vaikštai Rk. Sako, jeigu basas garnį pirmą kartą pamatai, tai kojos labai trūksta LMD(Vlkv). Bet nakties rasos per maža lūpoms trūkstančioms gaivinti S.Čiurl.
ǁ triušti: Pūsta tavo skaistieji veideliai, trūksta tavo geltonos kaselės LTR(Brt).
5. Mrj, Srj, Dg, Grv, Lel, Ppl sprogti: Netoli bomba trū́ko ir dūmai paspylė Mlt. Kad būt trū́kus to granata, tai būt ažmušus Kp. Tai da man po kojom išlėkė iš sterblės [granatos] – i netrū́ko Kvr. Tai čia va baloj snariadai (sviedmiai) trū́ko, tai ažu salos (kaimo) Aps.
| Kad alus rūgsta, putų stora karta pasidaro: viena trū́ksta, kita kyla – smarkiai rūgsta LKT241(Žml).
6. NdŽ skirtis nuo ko, atskilti, atplyšti: Šakos trūkte trūko nuo kamieno ne ašmenim, o pentimi užgautos M.Katil. Trū́ksta byra putino uogelės kap mergelių gailios ašarelės (d.) Švnč.
| prk.: Tikra duktė, nuo širdies trū́kus Aln. Septynis kartus trū́kom (skyrėmės), lig užsakai išejo, bet daugiau nebtrūkinėjom Šts.
^ Tolei uzboną neša, kolei ąsa trū́ksta Ds. Lauk, kada vilko bėgusio uodega trùks Dglš.
ǁ pririštam nusitraukti: Perniai arklys kai buvo pradėjęs trū́kt, tai kasnakt Trgn.
7. Dgč, Ml, Trgn, Krš staiga imti veržtis: Iš silpnybės trū́ko kraujas par nosį Klt. Jo kraujas trū́ko pro burną Dglš. Kraujas trū́ko – ir mirė Dgp. Akmenį atavertė – ir trū́ko [v]anduo LMD(Ign). Kai ejo vanduo, kai trū́ko, kai išvertė medžius, ajegi! Lb.
| prk.: Jaučiau trūkusį savo apmaudą rš.
8. staiga pradėti ką daryti: Kaip trū́ko ana verkt, pasižiūrėjęs an ją ir aš Ob. Trū́kai čia dabar raudot kap veršis! Vdš.
9. Lp mažėti, kristi, atlėgti (apie šaltį): Šaltis trūksta Rud. Šaltis trū́ko, galėt šilčiau bus Mrc.
ǁ darytis silpnesniam (apie jutimo organus): Ve, a su akiniais; ar akės trū́ksta? Lkv.
10. stigti, stokoti ko tam tikro, reikiamo kiekio: Arkliui pirkt trūkstąs šimto litų Kp. A netrū́ksma bulbių sėklai? LKT108(Tt). Šiemet pašaro mes trū́ksim, bus maža Nj. Da gal kokio vežimo šieno trū́ksme, reiks kur prašyt Krs. Kiek [avižų], trū́kstu, tiek ir emu Kp.
| Bulbienė druskos trū́ksta Pš. Tas viralas yr buvęs trū́kęs druskos Šts.
| impers.: Trū́ksta pirmųjų trijų puslapių NdŽ. Vienos kapeikos trū́ko – negalėjau nupirkti Pln. Jau žmogus turėjo laiko – cento trū́ko Gršl. Žaginių trū́ko, tai ejau krūmuos kirstų Svn. Žirginiais vadydavo, dėdavo į duoną, ka trū́kdavo griūdų Bt. Ana (duona) neskani: čia trū́ksta raugo, čia trū́ksta kvynų Lpl. Geriau tegu lienka, ne ką trū́ksta paskui Pv. Patys anie (sūnūs) buvo septyni, žirgai vėl septyni – nei trūko, nei liko LTR. Trū́ko vieno arklio vežt mašinai LKT270(Brž). Vieno aro trū́ko lig dešimties aktarų Kl. Mes kalbūs – par mum nelabai trùks kalbos Sl. Pasiklojo po galva samanų ir užmigo trūkstamo miego miegoti M.Katk. Gailesys taip gniaužė širdį, jog krūtinėj trūko oro J.Balt. Jai trūksta oro, jai darosi ankšta krūtinėje I.Simon. Vaistus tuos imi imi – oro trū́ksta, nemiegu Žln. Studentui ėmė trūkti kvapo ir norom nenorom sulėtino žingsnį rš. Mieste man kvapo vis trū́ksta Vp. Baigias amžius, nieko nebėr – kvapo trū́ksta Žl. Pareisu į pusę kalno ir ilsėsu – dvasios trū́ksta Pln. Dvasios trū́ksta, o labiau rykmetį Krž. Ar anai proto trū́ktum – nėko nedirba Trk. Visur mums trūksta kultūringų darbo žmonių J.Jabl. Stigo visur žmonių, trūko rankų P.Cvir. Tūkstantį kartų rengėsi važiuoti pas ją, prašyti atleidimo, bet vis trūko drąsos rš. Kambaryje trūksta šviesos rš. Vis trū́ksta tų dienų, vis netura kada Krš. Da biškį trū́ksta lig aštuoniosdešimties Alz. Mun lig šimto jau dvyleka metų betrū́ksta Ms. Nedirbau valdžion (valdiško darbo) ilgai, triej metų stažo trùks DrskŽ. Pamačiau, kad trū́ksta dviejų kumelių̃ Pgg. Šiose rungtynėse abiejose komandose trūko po vieną pagrindinės sudėties žaidėją sp. Vieno gaspadoriaus išejo keturi kult, trūksta penkto kūlėjo (ps.) Brž. Trūkstamieji pinigai dažnai skolinami banke FT. Anam akies trū́ksta Šll. Mun trū́ksta vieno danties, o anam – visi iškirmėję Pln. Galo tos pasakos trūksta AruP19.
^ Kap trū́kęs proto vyras, geria Drsk. Jei išminties kur trūksta, te ir protas greit dūksta LTR(Ut). Kuriam proto trū́ksta, nė nupirkęs nebįduosi Šts. Nugena kalnais, pargena kalnais, skaito šimtais, dešimtimis, i vis vieno trūksta (mestuvai) Plt.
trū́kstančiai adv.: Piningų tetura trūkstančiai Plt.
ǁ impers. neturėti pakankamai proto, būti neprotingam: Ką tu su juo susikalbėsi – jam gi trū́ksta Slm. Kitas jau prikvaršęs, trū́ksta gerai Btg. Ne vienam trū́ksta – daug ne šiokių, ne tokių Krš. Kai įsišneka, tai jauti, kad biskį trū́ksta Mrj. Sako, tau čia (galvoje) trū́ksta, ka tu teip kalbi Vvr. Ar jam netrū́ksta? NdŽ.
^ Kam trūksta – neįdėsi Vkš. Galvoje trū́ksta – ūkyje tuščia Grš.
ǁ impers. (nedaug) stigti ko, kad kas įvyktų, atsitiktų, ką padarytų: Kieme šulinys, už vienų vartų – vieškelis, už kitų – dūzgiąs avilys. Ar daug čia trūksta iki nelaimės? rš. Nedaug ko betrūko, kad jį suimtų, įkištų į kalėjimą arba ištremtų į katorgą V.Myk-Put. Maža trūko, kad vargšui studentui akys būtų paplūdusios ašarom rš. Būtumėt radę, tik kelių minutų tetrū́ko (ką tik išvažiavo) Sutk. Tiktai vieno truputelio trū́ko, būtų i primušę Šv. Maž betrū́ko, kad muni neužmušė ant vietai Skd. Mažai betrūko anam pabėgti Lk. Par nago juodymą betrū́ko, i būtų nuvažiavę Šts. Nu matai, beproti tu, bridai – kiek tau trū́ko nuskęsti! Pln. Kiek čia betrū́ko – užmušt galėjo šakės Plvn. Velniams tiek i tetrū́kę – tik muni prisivilioti Tv. Nedaug betrū́ksta, kad ir tu laukais pradėtum lakstyt Užp. Nedaug trū́ksta, kad be kelnių liktum (nusigyventum) Pnd. O tiktai to i betrū́ksta Trk. Ta širdis toki tė[ra], anai tiek tetrū́ksta Trk.
11. jausti ko stoką, nepriteklių, nebuvimą, trūkumą: Trū́kstam duonos NdŽ. Kaip vargsi, Joneli, teip, by tik duonos netrū́ktumi Pn. Pyrago netrū́ksma, ka tik piningų būtų buvę Rdn. Pasiutusiai medžių trū́kstam Pkl. Anksčiau ans alaus netrū́kdavo – darydavo i darydavo Žg. Sveikatos greit trū́ksi, niekam nereikalinga būsi Švnč. Visas amžius ir praejo bėdo[je]: ta to trū́kę, ta šio trū́kę Krš. Kas ko trūkęs – [tam] duoda Šts. Dėkui Ponadievuo, visa ko turiam, nėko nesam trū́kę Užv. Žmogus viso ko trū́kstantis Pš. Poros gyvenimo jei neišmanai, daug ko trū́ksti Bb. Jie visko turi, tik vienos gaspadinės trū́ksta Šmn. Katras katro yra trū́kęs daba, sakyk?! Pvn. Jie sėdi stoties restorane, gurkšnoja vyną ir lėtai, lyg trūkdami kalbos, šnekučiuojasi rš. Turto neturėjau, nereikėjo man jo, bet valgyti netrūkau rš. Tas gaspadorius katalikas buvo ir visa ko netrūkęs, vienok meilės skūpas BM355(Tl). Tada senis su savo dukteri labai ilgai gyveno, nieko netrūkdami BsPII318.
^ Darbininkas žmogus duonos netruks Sln.
| impers. MitI66: Tam duonelės trū́ksta, tam putrelės trū́ksta Yl. Par visą gavėnę liuob silkės visumet netrū́ks Skd. Alutis saldus rūgsta, mums nėkumet netrūksta LTR(Plt). Dabar i tų medžių trū́ksta, vis nepirkau Žeml. Netrū́ko jau to darbo – siuvau i siuvau Žeml. Mokslo trū́ko, abelnai visko trū́ko Grv. Labai būt gerai gyvent, bet tos sveikatėlės trū́ksta Ūd. Visais galais apsikrovęs, jam nieko netrū́ksta Kb. Pirmininkas gerai įsišėręs – ko jam trū́ksta? Jrb. Ir pavalgęs, ir apsivilkęs, tai ko jam bieso trū́ksta dar? Krd. Ko gi trū́ksta! – aviža šikną drasko! (nebežino ko norėti) Pv. Tujau nupirks baranką, nu i tiek i tetrū́ksta vaikuo Krt. Ko trùks – vis tėvų prašo Adm. Ko trùks, vis iš tėvų tęs Drsk. Tada vaikai geri, kai jiem trū́ksta Bsg. Tik tada mes (utėlės) apleidžiam savo žmogų, kada jam nieko nebetrūksta, visko pilnas ir be jokių rūpesnių LTR(Kp). Lytaus netrū́ko nu pavasario Trk. Kur šaltinis, čia vandens netrū́ksta Krg. Miške raistų netrū́ksta: vienas pasibaigia, kitas prasideda Šil. Kaklas užkibęs, i tų slogų netrū́ksta Trk. Balso jam (ponaičiui) trūko, šnekėjo kaip iš po žemės LzP. Netrū́ksta tokių pavyzdžių ir Lietuvoj rašytuose lenkiškuose raštuose J.Balč. Bėdų par karą netrū́ko Lpl. Netrū́ksta man vargelių, netrū́ksta ašarėlių LTR(Plv). Ir pritrūko sesytėlė žaliųjų rūtelių, da netrūko motynėlei gailių ašarėlių NS498. Ko gi jum dabar trū́ksta, kad taip pjaunatės? Km. Ko trū́ksta, geras vaikiukas, a tu misliji geresnį gauti? Trk. Ko jam betrūkst, jei ne karūnos! rš. Tik jai batelių ir betrū́ko Lkv. Nekaštavojus negal žinoti, ko trūksta [viralui] Pln. Eik, sako, suskanink, jei ko betrū́ksta Brs. Seklyčioje trūko geležim kaustytos skrynios rš. Trūkstamų vaistų knyga KlK21,6. Žmogui daug ko trūksta, kad galėtų jaustis visai laimingas FT. Dūdelė – tik kai ko nors trūksta, kai širdį ilgesys plėšo J.Paukš. Gimtinės oro man trūksta, saulelės tavo akių S.Nėr. Visur ir visados trūksta man tavęs! Pč.
^ Ubagui mažai ko trūksta, o šykštam visa (viso M) ko negana VP48. Viskas gerai: kelnės aukštai, pypkė rūksta, tabako netrūksta Kb. Kam pypkė rūksta, tam nieko netrūksta LTR(Šll). Dūmas rūksta, nieko netrū́ksta, tik pinigų Klvr. Dievas atras, ko kam trūksta, iš kur dūmai rūksta KrvP(Ktk). Balai esant, kipšo netrūks LTR(Erž). Kur trumpa, ten trūksta Kp, Tr, Lš. Juo trumpa (trumpas Lkv, striuga NžR), juo trūksta A.Baran, J.Jabl. Kur striukas, te ir trūksta Grž. Nugi, Dieve mano: kam striuka, tai i trū́ksta Mžš.
trū́kstančiai adv.: Trūkstančiai ir Lietuvo[je] tebūs šį metą Plt.
12. J, Srj, Ppl, Pnd, Slm pradėti mažiau duoti pieno: Jau nori trū́kt [karvė] Vdn. Karvės jau ima trū́kt, kiek čia to pieno Gž. Jau trū́ksta trū́ksta karvelė, jau mažiau pieno Klt. Karvė trū́ksta regiančiom Dglš. Kokios karvės: neseniai po teliukais, o jau trū́ksta Ut. Karvės trū́ksta – pienas kai smala, kartus Klt. Trūkstanti̇̀ karvė, mažai pieno Rdn. Trūkstančiõs karvės pienas neskanus Rdn. Visada trū́kstančių karvių pienas kartus Erž. Trū́kstančios [karvės grietinę] reik ilgiau mušti, o vedusios nėko netrunka sumušti [sviestą] Kv. Karvė jau baigė trukt – nebuvo ko įdėt svečiam Mžš.
13. mažėti (apie pieną): Trūksta pienas karvėms M. Trū́ksta vis [karvės] pienas, mažėja, vali ažtraukt Klt.
14. apvirti, apšusti, apsitraukinti (ppr. prieš verdant kitame vandenyje): Barkščiai jau trū́ksta, zars galės dėti į varinį Lkv.
15. greitai eiti, bėgti: Palauk, kur daba trū́ksti? Krž. Visi į tą nibrę trū́ksta NdŽ. Jis greit į Kauną trūko Šk. Tu trū́k, o aš vysiu! Pl.
◊ ar lū̃š (ar plỹš), ar trū́ks kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: Sykį pradėjau, reik baigt: a lùš, a trùks Snt. Ar luš, ar truks, tik pazvelyk man čia jau nakoti DS253. Ar plyš, ar trūks – nepasiduosiu VP6. ×
dviejų̃ klepkų̃ trū́ksta (kam) Krsn apie ne visai protingą.
gálvą trū́kdamas (trū́kęs) labai greitai, galvotrūkčiais, strimgalviais (puolė, spruko ir pan.): Visi galvas trūkdami puolė į savo vietas rš. Spruko galvą trūkdamys S.Dauk. Galvą trūkęs atgal bėgu S.Dauk. Šimtas neprietelių vieną žemaitį pamatęs muko šalin galvą trūkęs S.Dauk.
gálvą trū́kti
1. NdŽ, Lg, Kair, Nmk greitai, galvotrūkčiais bėgti, eiti, sprukti, skubėti: Trū́ksma gálvą visi ten, t. y. eisma JI407. Kur taip galvą trūksti? J.Balč. Trū́kit gálvas į kiemą, ko čia dūkstat! Jnš. Kur tas suskis piemuo gálvą trū́ksta? Jn(Kv).
2. DŽ dūkti, siausti, šėlti: Ieško, gálvą trū́ksta, ir nieko neranda Sb. Kad čia dūda būtų, seniai galvas trūktų LTR(Kp). Tiktai ir laukė, kad trūktų galvą naktimis velniuškose Gmž.
3. skubintis (ką padaryti, atlikti): Čia atsiplovė, nusivylęs begaliniais turtais, kuriuos išspaudęs, vėl trūks galvą juos praleisti LzP.
4. galą gauti: Kad tu, bernužėlis, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolelei, galvelę atleistų NS1256.
5. patekti: Išklys iš kelio doros ir trūks galvą prapultin paskandos A.Baran.

(kieno) lankai̇̃ trū́ko pagimdė: Jo bobos šiąnakt lankai̇̃ trū́ko Mlt.
[ar] lū́žta [ar] trū́ksta kad ir kas būtų, kas beatsitiktų, bet kuriuo atveju: Jeigu Bušė ko nors užsigeidžia, ji lūžt trūkst turi gauti I.Simon. Ar lūžt, ar trūkst – važiuok, ir gana Sln.
meškà gálvą trū́ksta apie netvarką: Parejau – numūs meškà gálvą trū́ksta Trk.
[ti̇̀k, tiktai̇̃] paũkščio (paũkštės, balañdžio, gérvės, gul̃bės Gs) pi̇́eno trū́ksta (tetrū́ksta; Žem, betrū́ksta); Sln sakoma, kai yra visa ko, nieko netrūksta: Vakarienė – taip bent Elzei rodėsi – buvo tokia, kad jai tik paukščio pieno tetrūko Pt. Tame dvare tik paukščio pieno betrūko LTR(Ob). Labai vaišinga: apikelia apikelia stalą, kad tiktai̇̃ paũkštės pi̇́eno tetrū́ksta Pl. Gavai valaką, vyrą prie valako, gervės pieno trūksta?! J.Balt. Gervės pieno jiem tik trūksta LTR(Pn). Koks jo gyvenimas! Ko tu būsi trūkusi! Nebent balandžio pieno Žem. Jiems nieko netrūksta, tik gulbės pieno LTR(Rs).
rū̃ks trū̃ks kiek galėdamas, iš paskutiniųjų: Rū́ks trū́ks kitą sykį eini repečkas – i padarai Btg.
sprándą trū́kdamas labai greitai, galvotrūkčiais (bėga): Bėgau sprandą trūkdamas, šaukiau kaip pusgalvis, ir … nesustojo S.Čiurl. Lapute, kūmute, kas tau atsitiko, kad tu taip trūkdama sprandą bėgi? J.Balč.
sprándą trū́kti NdŽ
1. BŽ98 greitai eiti, bėgti, nešdintis: Kur dabar trūksi sprandą? J.Jabl. Tu nori kažkur trūkti sprandą ir palikti mane su vaikais badu mirti! J.Balč. Trū́k sprándą nuo mano galvos! Jnš. Trū́k sprándą iš čia, kur tau patinka! Br.
2. KI32 galą gauti: Vienąkart jis turi sprandą trūkti ir trūks per mane I.Simon. Važiuok, trū́k sprándą! Snt. Jok, ženteli, trūk sprandelį JV86.

strangai̇̃ trū́ko pašlijo, neatlaikė sveikata: Tu žiūrėk, ka ir tau netrūktų strangai Skdv.
širdi̇̀s trū́ksta labai skaudu: Gerai tau sakyti, – atsiliepė Jurgis, – bet man tai suvis širdis trūksta, kada atsimenu apie tą naktelę Vrp1889,148.
tõ betrū́ko; tõ dar trū́ko sakoma stebintis, reiškiant nepasitenkinimą: To betrūko, kad mes dar jam mokėtumėm! J.Balt. Na, to betrūko! Pluta atsivedęs Būblį… Toks tokį susirado! I.Simon. To betrūko, norėjo su peiliu papjauti! Als. To dar trūko, kad tave seną minėtumėm rš.
trū́k [sau] gálvą! toks nepiktas nusikeikimas: Eik, trū́k gálvą! Pn. Trūk sau galvą! M.
[nors] trū́k juokù apie ką labai juokingą: lš jos kalbos tai nors trū́k juokù, būdavo Slm. Trū́k juokù, dabar kai pamisli Ppl. Moka nusakyt – kad gražias pasakas sakydavo, tai trū́k juokù Kpr. Dabar gi kai kalba [netaisyklingai], tai trū́k juokù Skp. Trū́k tu juokù iš to vaiko! Iš.
trū́ko lū́žo (plýšo Užp) Slk nesvarbu kaip, bet kaip, paskubomis: Kad padaris ką, tai trū́ko plýšo Blnk. Padarė trū́ko lū́žo ir sėdi – ot tinginė! Lel. Skubinas – trū́ko lū́žo, ka tik padaryt Švnč. Negi žiūria, kad geriau, ale trū́ko plýšo padirbo ir vėl sėdžia dyka Pnd. Trū́ko plýšo, greit greit išvelėjau Pl. Tai man darbinykas – trū́ko lū́žo, bet padarė Rod. Koks te darbas – trū́ko plýšo Kp. Trū́ko plýšo – ka tik ženytis Mžš. Par man trū́ko lū́žo (kalbu nepagalvojęs) – išjuokiau ir nuejau Trgn.
trū́ko netrū́ko kas bebūtų, beatsitiktų: Ravė[ja], ka i negalia – trū́ko netrū́ko Šv.
trū́k plýšk Mrj kas beatsitiktų, bet kuriuo atveju: Trūk plyšk, bet vaidink, kitaip jų spektaklis sužlugs rš. Trū́k plýšk, o padaryk! Ds.
trū̃ks laikỹs kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: Namie savo moterim pasakė, o moters – trūks laikys – norėjo būti pačios ūkininkėm K.Bor. Aš parduosiu, ir gana – trùks laikỹs Vv. Trùks laikỹs – velnias (ponas Gs) atsakys Žvr.
trū̃ks lū̃š (plỹš Sk) kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: Truks luš, o aš pasieksiu savo! A.Vencl. Trùks lùš – pirksiu! Mrj. Truks pliš, vis tiek aš čia nebūsiu Snt. Trū́ks plýš – turu padaryti Pln. Trū́ks plýš, bet tam mulkiuo tikrai kailį išpersu Skd. Trūks pliš, o arielkos reik Žem. Truks pliš, bet reikia ryžtis rš. Jis trùks pli̇̀š padaris Tr. Trùks pli̇̀š – turiu padaryt! Dkš.
(kam) trū́ksta [dešim̃to Pkr, deviñto Krkn, peñkto Bsg, pusañtro Rz, vi̇́eno Skr, Gršl, Ps, Pš] bálkio [galvojè, į gálvą]; trū́ksta devynių̃ bálkių apie ne visai protingą žmogų: Anam trū́ksta vi̇́eno bal̃kio, ans lyg ir nepilno proto Kv. Jam, matyt, i galvo[jè] trū́ko bálkio Vrt. Anam trū́ksta vi̇́eno bal̃kio į gálvą Pln. A šeši, a septyni vaikai anie buvo, i visims po bal̃kį trū́kdavo Krž. Vienam žmogui devynių balkių trūko LTR(Ukm).
(kam) trū́ksta į gálvą (į pakáušį Pln) End apie ne visai protingą žmogų: Trū́ksta jai į pakáušį, nėra doros Grd. Jam trū́ksta į gálvą vis tiek Jrb.
trū́ksta iš tõ ãbrino apie ne visai protingą žmogų: Biškį trū́ksta iš to ãbrino Šts.
(kam) trū́ksta kelių̃ pė̃tnyčių apie ne visai protingą žmogų: Dar jai, matyt, trū́ksta kelių̃ pė̃tnyčių Gs.
trū́ksta kõšės į gálvą (į kiáutą) apie ne visai protingą žmogų: Trū́ksta biskį kõšės į gálvą Plv. Trū́ksta kõšės į kiáutą – ir gyvena biednai Varn.
(kam) trū́ksta [dviejų̃ Zr, kelių̃ Sld, trijų̃ Zr] lentẽlių [galvojè] apie ne visai protingą žmogų: Jam galvõj lentẽlių trū́ksta Trgn.
(kam) trū́ksta nuo šim̃to penkių̃ apie ne visai protingą žmogų: Anam trū́ksta nu šim̃to penkių̃ Vkš.
(kam) trū́ksta sraigtẽlių (šriū̃bo Gršl) [galvojè] apie ne visai protingą žmogų: Sakė, jai sraigtelių trūksta, vėjas galvoje rš. Abiem trū́ksta šriū̃bo galvõ[je] Mžš.
(kam) trū́ksta vienõs klepkõs (lentẽlės, palõs) Švn; trū́ksta vi̇́eno põsmo (sti̇̀pino, šùlo) [galvojè, galvõn] NdŽ; trū́ksta dviejų̃ klepkų̃ apie ne visai protingą žmogų: Jam trūksta vienos lentelės LTR(Šd). Jis kuoktelėjęs, jam trūksta vienos palos Mrj. Jai trū́ksta vi̇́eno sti̇̀pino, negudri tokia mergiotė Krs. Iki šiol nežinojau, jog tam žmogeliui vieno šulo trūksta I.Simon. Jam trū́ksta vi̇́eno šulẽlio Tr. Jam trūksta galvon vienos klepkos Lš. Tau, mergaite, tai jau dviejų̃ klepkų̃ trū́ksta Krsn.
trū́kti iš juõko (juokai̇̃s Trgn, Lš, Klvr, Gs, juokù Ds, Svn, Pg, Gdr, Žln) smarkiam juokimuisi nusakyti: Beždžionės taip raitėsi ir kraipėsi, jog Paspartutas ko netrūko juokais J.Balč. Trū́kom juokù tada abidvi iš to vaiko Slm. Aš trū́kstu juokù, negaliu, iš to jo virimo Mžš. Oi, vos netrūkau iš juoko! Upn.
trūktinai̇̃ plyštinai̇̃ karštai, energingai: Jis trūktinai̇̃ plyštinai̇̃ ima NdŽ.
aptrū́kti intr. Rtr
1. B, Sut, Srj aplink įtrūkti, įplyšti, įskilti: Aptrū́ko aludė SD228. Bačka aptrūko N. Pakšt – ir aptrū́ko aplink visą [graižas] Lp. Mūsų kaminas nuo šalčio aptrū́ko Ds. Čia nedaugį aptrū́kę (apie dviračio ventilį) Btrm.
2. KŽ, LzŽ, Dv apiplyšti, apdriksti, apskurti: Aptrū́ko jau šeimynos drabužiai J. Jau paskutinis apsisegelas applyšo, aptrū́ko Rod.
| Neprisrinkęs, aptrū́kęs žmogus LKKXIII28(Grv). [Piemenėlis] toks apskuręs; aptrū́kęs, terbelę pasiėmęs, votagą Lk. Atejo pri jų maža ubagelė: aptrūkusi, pusbasė, nušašusi M.Valanč. Paliko biednas kai ubagas aptrūkęs brš.
ǁ Dv, Sn apirti, apgriūti, aptrupėti: Stogai aptrū́kę, apiplyšę Grd. Aptrū́kę visi pašaliai Šts. Š. Juzupas, atradęs namelius Motinos Švenčiausios aptrūkusius, kaip reikiant aptaisė M.Valanč. Medy pirkutė nedidukė, pašlijus, sena, aptrūkus LTR(Rod).
3. DŽ kiek suskirsti, suskeldėti: Kojos kiek aptrū́kę, peršti Gs.
4. truputį pristigti: Mašina jau darbo aptrūko Jnšk.
| refl. impers.: Aptrū́kstas sukraus ir bagotims Šts.
5. nustoti duoti pieno: Nusto[jo], aptrū́ko karvė Dglš.
6. apšusti, apvirti, apsitraukti: Grobus užraišioji stipriai, įmeti į karštą vandinį, aptrū́ko Tl. Tos kepenos jau virtos yr, aptrū́ksta Tl.
atitrū́kti intr. BŽ307, attrū́kti K, GrvT36, Dv; RtŽ, atatrū́kti Š; SD1108
1. K, RtŽ, Rtr, NdŽ, KŽ; Nmč, Ds daliai ko atplyšti, atskilti: Virvės galas atitrū́ko DŽ. Trumpas galelis attrū́ko Žrm. Mūro šmotas attrū́ko ir nugriuvo Sn. Kap ledas didelis attrū́ko [nuo ledyno], išbraukė visą girią [slinkdamas] Ad. Jeigu kepalo kraštas atitrūksta, tai kas nors iš šeimos atsiskirs LTR(Auk).
| prk.: Sūnus gi, nuo širdies atatrū́kęs Aln.
2. kam pritvirtintam ar priaugusiam nuo ko atplyšti, atskilti, atšokti: Kultuvas macnas: kai kuli, neatitrùks Aps. Parūdijo, attrū́ko [šulinyje] viedras Drsk. Attrū́ko lentelė nuog tvoros LzŽ. Tiej vartai attrū́ko ir griuvo Lz. Kai peiliu aprėžta – atatrū́ko padai guminių [batų] Klt. Atatrū́ko burkelės rankovė, prisiūk Klt. Attrū́ko [girnų] lapelė – reikia pririštie Grv. Jų krašte auga toks medis, kuris po keturiasdešimt metų atitrūksta nuo šaknų ir, užėjus pirmai audrai, išvirsta J.Balč. Gelsta ir, atitrūkę nuo šakų, lėtai leidžiasi skroblų ir lazdynų lapai rš. Sunkiai pakėlė – ir attrū́ko [inkstas] Pls. Subrendę nareliai nuo kirmėlės kūno gali atitrūkti rš. Skystis atitrūksta nuo sienelių ir juda kaip laisva čiurkšlė rš.
| prk.: Jie yra amžinai atitrūkę nuo to krūmo, iš kurio išaugę A.Sm.
^ Kas te – arkliui uodega atatrùks, ką duosi išart porai vagelių?! Švnč. Atatrū̃ks šikinė, kad kaladžiūtę perpjaus?! Klt. Tavo tėvu pririšk liežuvį, tai atitrùks (sakoma apie labai plepų) Pv.
3. DŽ, KŽ, Slk, Dglš, Grv, Pls, Lz, Ker, Nmč, Pb, Rdš, Žž, Iš, Kpč, Sn, Alv pasileisti, nusitraukti, nutrūkti (pririštam, pritvirtintam): Karvė atatrū́ko visus kopūstus išrijo, išmindė Švnč. Gal jau mano karvė atatrū́ko, kad atejai? Dg. Atatrū́ksta teliokas, tai lekia in karvę žįst Klt. Attrū́ko jaučias ir dav[ė] ragais Azr. Attrū́ko kumelys ir skrist ingi kumelaitę Dv. Šuoj piktas, gali attrū́kt ir inkąst Drsk. Attrū́ko šuoj nuog raikštės Lp. Tuoj ta kalė atitrū́ko, atlėkė Graž. Dabojam, kad neattrū̃kt šuva Dv. Kai atitrùks, nepagausi Dkš. Primdėlė attrū́kus, bėgt Tvr.
^ Piktas šuva atitrū́kęs dantų neklausia Trgn. Laksto kai šuva, atatrū́kęs nuo lenciū́go Tr.
4. kiek nuplyšti, nudriksti, nuskurti: Atitrū́kusios padelkos, t. y. atskurusios, atspurusios J. Rubaškos attrū́kę Pls.
5. nutolti, atsitolinti: Mes abu prisisukam savo ledžinkas ir, nuo kranto atitrūkę, leidžiamės ledo žvilgantin tolin I.Šein.
ǁ pakilti, atsiplėšti: Lėktuvas, išsukęs į pakilimo taką, dar smarkiau sugaudė motorais ir įsibėgėjęs nepastebimai atitrūko nuo žemės rš. Arkliukas, atitrūkęs kojomis nuo dugno, ėmė plaukti P.Cvir.
6. nukrypti kitur (apie žvilgsnį): Vaikų akys atitrūko nuo viralo ir nustebusios žiūrėjo į jo veidą rš.
7. išvykti, pasišalinti: Negaliu atitrū́kt nuo namų Db. Nuo jo (tavo) spinduliavo kažkokia jauki šiluma, kurios pasigesdavo, ilgesnį laiką atitrūkęs nuo namų J.Avyž. Jei klientai būdavo toliau – išvažiuodavo su vežimu ir nuo mielų namų atitrūkdavo ištisas savaites J.Ap.
8. DŽ prk. prarasti ryšį, pasidaryti svetimam, atsitolinti: Ne, rytoj poryt reikės keltis, juk visiškai esi atitrūkęs nuo gyvenimo I.Simon. Kerpė buvo vienišas, atitrūkęs nuo žmonių rš. Vienai, tik vienai akimirkai atitrūkau nuo dabarties ir pasinėriau į praeitį rš. Yra daiktas žalingas būt šalyje ir atatrū́kt nuog kaimenės Viešpaties DP402.
ǁ nukreipti dėmesį kitur: Štraitnideris, neatitrūkdamas nuo muzikos, kilsteli ranką J.Gruš.
9. DŽ, Ss, Btr, Lš, Dv, An, Krs, Srv rasti laisvo laiko, atspėti, atpulti: Atitrūkęs nuo darbo, įnikdavo į knygą K.Bor. O ir ne viena moteris, atitrūkusi nuo vakaro ruošos, bėgo pasiklausyti naujienų V.Myk-Put. Atitrūkę nuo darbo, pakaitomis rinkdavos pas kits kitą raštų pasiskaitytų A.Sm. Atatrū́ksta dienelę nuo darbo, tai audžia Klt. Dieną kiek attrūkdamà siuvu Rdm. Šitas pirštines tik atitrūkdama numezgiau Vlkv. Kap attrūksiu nuog darbo, atskrisiu pas tau Rod. Atlėk kada atitrū́kęs – juk netoli gyveni Rm. Tep do atatrū́ktum, pasrinktum [riešutų] Ck. Atatrūkęs ką kito darau SD124.
| Atatrū́kęs laiko apskaičiuosiu ir atsilyginsiu drauge Š.
10. Ds vėl pradėti duoti pieno: Jau atitrū́ko karvė – turu pieno Trš.
11. Š greitai atbėgti, atidumti: Kaip užkutrino bites, tai kaip mat atatrū́ko Sb.
12. atsikelti gyventi: Žmonės atitrū́ksta į miestus NdŽ.
◊ gálvą atitrū́kti Šts, Šln atvykti, atsibastyti, atsibelsti: Kur aš tave dėsiu? Protas man atitrūkti galvą į miestą! Žem. Upė pirmu jau tekėjo, nekaip kryžokai čia galvą attrūko M.Valanč. Paskui į miestus atitrūksta galvas ir kiti pelnininkai, net iš tolimųjų svetimų šalių Vaižg. Atitrūko galvas kazokai, ir pasipylė žmonių kraujas Vaižg.
nuo mótinos sijõno atitrū́kti pasidaryti savarankiškam: Kai tik nuo sijõno mótinos atatrū́ko, ir nue[jo] Švnč.
įtrū́kti intr. Rtr; N
1. R, MŽ, MŽ2119, K, DŽ, NdŽ, KŽ atsirasti plyšiui, įskilti: Dalgio ašmenys įtrū́ko J. Dalgė jau įtrū́kus, nepapjausi Ėr. Įtrū́kęs, įskilęs arba įdužęs puodas Š. Įtrūkę, o kartais ir nauji indai buvo apipinami beržų tošimis rš. Lytis, ant kurios mes taip ilgai stovėjome kartu, kažkur įtrūko, ir dabar dvi jos pusės iš lėto skiriasi rš. Man dantis įtrū́ko Rm. Rūta (lango stiklas) įtrūksta N.
ǁ įplyšti, įdriksti: Virvė įtrū́ko, ne visai nutrūko Š. Kojinė buvo truputį įtrūkusi rš. Tas maišiukas įtrū́kęs čia Jrb.
ǁ tr. įskelti: Nelėk – pavirsi, įtrū́ksi subinkaulį End.
2. Plt nutrūkus įlįsti, įsipainioti, įstrigti (apie siulą): Belenkant špuolę įtrū́ko galas, i negal berasti Krt.
3. įdubti, kristi: Giliai intrū́kus vaiko bambelė Rod. Kiaulės tos žviegdamos laksto po tvartą įtrukusiais šonais Vdk.
4. įsmukti: Neintrū́k liūnan, nereiks i uogų! Klt.
5. R, MŽ, MŽ2119, N patekti kur, įkliūti: Dabar aš įtrū́kau kaip į rūtų daržą (ištiko nelaimė) Snt.
| prk.: Į tikrai didę gyvasties priegadą įtrūko jis prš.
6. Plt pritrūkti, pristigti: Daug neįtrū́kstam šviesos: pakilst vė[ja]s ir privaro [akumuliatorių] Šts. Paršeliai maž teįtrūko bulvių, vis bulvėms buvo penami Ggr.
7. nustoti duoti pieno, užtrūkti: Bene įtrū́ks žiemmilžė Slnt.
8. Sut, M, KŽ įsibrauti, įsiveržti, įpulti: Staiga į kambarį įtrū́ko mano tarnaitė NdŽ.
◊ gálvą įtrū́kti galvotrūkčiais įbėgti: Įtrū́ko gálvą ir sušuko Šts.
ištrū́kti, -sta (-a LKKXIV203(Zt)), -o intr. LKKXIV203(Zt); L
1. K, Š, DŽ, KŽ, Pln, Dkš, Ldk, Žl kam pritvirtintam, prisiūtam išplyšti: Ištrū́ko guzikas, saga, apvarsčiai iš naginių J. Drūtai insiūtas guzikas neištrùks Lš. Kriūtinė išvėpus, ba, matai, ben du guzikai ištrū́kę Trgn. Kokią te mergiotę šokino, o kaip senos kelnios, guzikas ištrū́ko, kelnios an kulnų, tai tik miškan surėkęs [nulėkė] Slm. Žiūrėk, ka ta kilpa tik neištrūksta LKKV159. Guzikėlis ištrū̃ks marškinių – ir atrasi (apie prastą pievą) Adm.
2. Smln atplyšus, atskilus, atitrūkus iškristi, išbyrėti, ištrupėti: Dantis ištrū́ko: klebėjo klebėjo – išbyrėjo Bsg. Su plikais krumpliukais kaip dėjo – ištrū́ko dantis Ppl. Man neskaudėdavo [dantų] – ištrū́ksta be skausmų On. Išlėkė pieniniai [dantys], ištrū́ko nuo tų saldainių Slm. Ištrū́ko beliavonė (emalis): šmaukš – ir atsilupė šmotas Svn. Ką te, vaikel: vieni stati [plaukai], kiti ištrū́kę Pl. Dauši į vienas antrą [klumpius], ka iškristų sniegai, nu ir užkulnis, jei nori, ir ištrū́ks Kl. Zovieckas (vyris) ištrū́kęs, ir durys gerai nebeužsidaro Šl.
3. pratrūkti, praplyšti, persprogti: Nesėsk ant žemės – kelnės ištrū̃ks Graž. Mun ta rožė (liga) augo, suaugo ir ištrū́ko Yl. Anai, sako, ištrū́ks putminys ir ana kris Yl. Ir apsiuvas (paraštėje burtika, bortė) aplinkui skylę, kursai ją sutrauktų, jeib neperplyštų (ištrūktų) BB2Moz28,32.
ǁ kam perplyšus, prakiurus atsirasti (apie skyę, plyšį): Plyšys ton gryčion ištrū́kęs Antš. Vyruo dvyleka skylių šone ištrū́ko Eig.
ǁ būti pralaužtam, pramuštam, iširti: Pylimas ištrūko N.
4. Rg laikomam ar pritvirtintam išslysti, išsmukti, išsprūsti: Pavadis ištrū́ko iš rankų NdŽ. Rodos, kaip te ištrùks iš rankų, ale atseina Trgn. Ištrū́ko ienos Aru17(Grv). Jeigu verpiant siūlas ištrūksta iš rankos, tai bus greitu laiku svečių LMD(Tvr). O kai ištrū́ksta [starkui] gyvatė, tai ir voliojas an kluono tenai Kp.
| prk.: Viskas iš jo nagų ištrūko (viską prarado) BsPI28. Rodos, širdis ištrùks, kap plaka Grv.
ǁ BŽ85, NdŽ prk. išsprūsti (apie žodžius): Iš jo lūpų blogas žodis neištrū̃ks Pls. Paskutiniai žodžiai kažkaip savaime ištrūko rš. Skausminga aimana ištrūko iš mergelės krūtinės rš. Maža kas gali žmogui ištrūkti nuo liežuvio, kai širdis užverda J.Balt.
5. NdŽ, Ėr laikomam, pririštam išsiveržti, išsprūsti: Ištrūkau iš jos (motinos) glėbio, kumščiais trinu akis, kad nebėgtų ašaros A.Vencl. Tas (sučiuptas vagis) pro duris veržtis, jis ištrū́ko, lėkė, o mano Juozas kad vejas ir aš kad vejuos iš paskos Kp. Arkliai eina labai smarkiai, tik turėk, kad neištrū́ktų Žl. Telyčia iš manę ir ištrū́ko – nebeįveikiu išturėt Plvn. Arklys pasbaidė ir ištrū́ko iš rankų LzŽ. Ištrū́ko ir nurūko karvė Dglš. Kačiokas ištrū́ko iš rankų An. Iš vyro gi neištrū́ksi – jo sveikata kitokia Pv. Ale stipras ir ištrūkai̇̃ Alks. Kad nutvėrė manę prie jaujos velniai, čiut ištrū́kau, net skvernas va nuplyšo Pl. Tada ožys, kap ištrūko iš diedo, ir pabėgo LTR(Šlčn). Ožka, likus viena, tąsės tąsės ir ištrūko BsPII319.
^ Ot ramu – kai lapei iš kilpos ištrū́kus Švnč.
ǁ B336, R47,121, MŽ62,158, K, M, Š, NdŽ, KŽ, Srj, Dg, Pb, Ėr, Rm, Srd, Vrt, Vdk atskirtam, uždarytam, varžomam, nelaisvam, neišleidžiamam ir pan. išsilaisvinti, išsiveržti, pabėgti, pasprukti: Ne padyvas, kai ištrūko B. Paleidžiu, duomi ištrūkt R97, MŽ127. Plaukdamas ištrūkstu R120, MŽ158. Vargiai ištrūko N. Jis sveikas iš plėšiko ištrū́ko NdŽ. Kad tu tiktai ištrūktum iš čionai… B.Sruog. Ilgą pamokslą išklausęs, Juozas ištrūko nuo pono LzP. Milicija paėmė jį, al anas ištrū́ko Dbk. Par mėnesį vieną ar dukart nusigeria ištrū́kęs iš namų Krs. Nebėk, neištrū́ksi Snt. Mat, sako, kai tu greitas, tai ištrūkai̇̃ Sb. Nu, sako, daba jau vis tiek ans nebištrū́ks An. Ansivedė jį tęnai, tas ištrū́ko Grv. Lenda bet kur žmonės, kad tik ištrū́kt miestan Kp. Kada i ištrūksiù tokion peklon papuolęs? Glv. Pernykščiai šaldra koks atsiplovęs Alančių kaimona vaikų mokytų, bet, susiriejęs su gaspadoriais, ištrūko kažin kur Blv. Ė bitės kap kada ir ištrū́ksta Aps. Ištrū́ksta [spiečius], nulekia miškan Vdn. Šuniui nėr kur dedas, jau neištrùks iš vilko Aps. [Zuikelis] moka ištrūktie nuog vilko šunies Tat. Iš strielčiukų išbėgsiu, iš kurtelių ištrūksiu KrvD151. Vilkas užejo kada ir išpjovė avis: vieną papjovė, kitą papjovė, o gėriokai ir ištrū́ko Kvr. O kada pro šalį prajojo, tum tarpu iš tos karčemos ištrūko dvi aveli balti DS141(Šmk). Šunys ištrūko pirma bėgti Vaižg. Pavasarį kad ištrūks žirgas iš tvarto, tai kad nueis, kojas viršun pamėtėdamas! Rod. Veršiai ka ištrū́kdavo, uodegas užrietę eina par laukus Erž. Jeigu vienas kumeliokas ištrū́ko, ir kitus ištrauks Skp. Karvė kaip šoko ir ištrū́ko iš gardinio Užp. Avys ištrūksią Ktk. Tas gaidukas ištrūkęs, in sodelį nurūkęs LLDI490(Lš). Nors ir kažin už kokių geležų jį uždarysi, vis tiek ištrūks LTR(Kp). Tie velniai, ištrūkę iš krepšio, kalvėj stogą nukėlė ir nuė[jo] in pragarą BsPIV25(Brt). Visi bandymai ištrūkti iš ledų nelaisvės nueidavo niekais K.Bor. Žuvis ištrū́ko iš tinklo Lp. Ižtrū́ko tuo veikiaus [Zacheus] iž anos minios ir nutekėjo pirm DP574.
| prk.: Dūšelė mūsų ištrūko kaip žvirblelis iž žabangų MP76.
^ [Juozas] pašoko kaip gyvatės įgeltas ir spruko pro duris lyg iš ugnies ištrūkęs V.Krėv. Kur leki kaip iš peklos ištrū́kęs? Sv. Teip buvo žmogui likta – nu likimo neištrū́ksi Nmk. Gailisi vanagėlis, kad ištrūko karvelėlis! KrvP(Stk). Ištrū́ksi kai grūdas iš girnų Švnč.
| refl.: Pirma norėj[o] slūžyt, o dar̃ jau nor išsitrū́kt namo Vrnv.
ǁ H170, H, KŽ prk. išsigelbėti, išsisukti iš ko: Nuo tų vargų lietuviai negalėjo ištrūkti A1886,99. Kaip naujai gimęs, ka iš tokios ligos ištrū́kau Grd. Gal kaip ir ištrū́ksu iš tos ligos Rdn. Kiekvienas manė, kad ištrū́ks iš smerčio Vdk. Da žingsnį – ir būtų iš mirties ištrū́kęs Kt. Jei turi žemės, turi taisyti visus kelius, viską, neištrū́ksi Snt. Per aną karą per jaunas buvau, per šitą per senas – teip ir ištrū́kau [nuo kariuomenės] Lkš. Ištrū́ko tik nuo mokslo, čia ir vėl [dirba] Sutk. Sūnus iš senbernystos ištrū́ktų Pžrl. Greitai ji ir visai ištrūks iš motinos globos rš. Nykštukas, iš anųdviejų nagų ištrū́kęs, an namų link drožė Jrk25. Ižg valdžios velino vargu išmuštis ir ižtrūkt turi DP121. Kuo veikiaus ižtrūkęs iž saitų šatono, bėk gailėjimop nuodėmių DP165. Kad galėtų ištrūkti negėręs, [Martynas] patsai ėjo su buteliu aplinkui I.Simon. Negalėjo iš pradžių ištrūkti iš užplūdusių minčių Db.
^ Jau kas kam žadėta – neištrū́ksi Jrb. Dievo sūdui neištrūksi prš.
6. KŽ, VšR, Kp ištaikyti laisvo laiko; radus laisvo laiko, išvykti kuriam laikui: Jei kuriam pavyksta ištrūkti kelias dienas sodžiun, tai dar nedidelė proga sodiečio sielai ir jo buičiai pažinti A.Sm. Reikalai tie neleidžia ištrūkti ir giminėlių pasižiūrėti T.Tilv. Gal aš tikrai pabandysiu ištrūkti. Bent savaitei K.Saj. Ištrū́kom tik pietų Sn. Gal ištrūksiu kelias dienas Trs. Kaip katra ištrū́ksim, tai vis namo bėgsim Snt. Ji neištrū́ksta su tais darbais Jrb. Negaliu ištrū́kt prastą dieną Rtn. [Šeimyna] ka sekmadienį jau ištrū́kdavo išeiti į miesčiuką kur, o teip par savaitę nėkur Krž.
7. An paplūsti, išsiveržti: Tik juodas dūmas ištrū́ko, daugiau nėko neliko Kv. Tokiu balsu, kaip kada prūdas su daug vandens ištrūksta iš savo vietos DS202(Šmk).
8. Akm trūkti, stigti: Iš šimto metų Ruikienei daug neištrū́ksta Šts. Da dvijų mėnesių anai ištrū́ks [iki metų] Trkn.
◊ gálvą (sprándą Vkš, Kl, Jnš) ištrū́kti Š, KŽ, Plt, Vkš, Mžk, KlvrŽ, Šlv, Šl, Ėr; Kos161, S.Dauk, Žem galvotrūkčiais išbėgti, išdumti, išsitrenkti: Ir tas jau ištrū́ko gálvą J. Ištrū́ko gálvą ir nepareina Pc. Tas vėl ištrū́ko gálvą: su juo nei radęs, nei pametęs Jnš. Ištrū́ko gálvą tartum piktosios dvasios apsėstas Grž. Neištrū́kit galvų̃, greit ateisiu Ktk. Žvėdai ištrūko galvą į savą žemę M.Valanč. Ištrūko sprandą kažkur Peterburgan, tiek jį daugiau ir tematysi B.Sruog. Jis pats sprándą ištrū́ko, ne aš išvijau NdŽ.
| Ištrū́ko sprándą (skubotai ištekėjo) už plecininko NdŽ.
kaip (lyg) iš badų̃ [saitų̃] ištrū́kęs apie godžiai valgantį, ryjantį, puolantį valgyti, ryti: Valgo kap iš badų̃ ištrū́kęs Dglš. Tu lyg iš badų̃ saitų̃ ištrū́kęs viską griebi tuoj ėst Alk. Tie žmonės kaip iš badų̃ ištrū́kę puola in uogas Slk. Kai iš badų̃ ištrū́kę – puola in lovį visos [vištos] Klt.
nutrū́kti intr. Rtr, DŽ; L
1. R, MŽI298, K, N, Dgč, Aps, Grv, Švnč, Nm, Krž; Bdr atsidalyti, perplyšti pusiau, pertrūkti: Virvė nutrū́ko pusiau J. Nutrū́ko raikštis tempiamas NdŽ. Su tuo akminiu par tą virvę suplakiau – nutrūko Kl. Naginės, kad nutrùks sąvaržai, išplers, nuo kojų atstos, išplatės JIII68–69. Kap nutrū́ko virvė [besisupant], tai pusėn daržo nulėkė Aps. Netrauk, pamatysi – pokšt ir nutrùks Mlk. Jei su linu suriši, pakš tas linas i nutrū́ko End. Esti bovelna netikus, papelėjus – nutrū́ksta Kvr. Sukrus siūlas greit nutrūksta Lp. [Vydamas siūlus] vis žiūri: nu tai nutrū́ko, tai prisimezgi vėl, ir nuveji špūlią Kp. Kai prastai suverpta, tai tiktai táukš [audžiant], tai nutrū́ko Kp. Man jau gerklę sopa nuo rėkimo; tikrai koki gysla nutrū́ko LKT290(Ppl). O kaip už tvoros užsikabino – tas diržas nutrūko, ir jis (vilkas) stojo žmogum BsPIV106(Brt). Gal jūsų nutrū́ko šilko vadelės? (d.) Slk.
| prk.: Kaip šiandie atsimenu: pasisukiau nuo palto siūlų nuimt, tik kliukt kriūtinėj – nutrū́ko Slk. Mūsų kalbos siūlas nutrūko P.Vaičiūn. Čia mano minčių gija nutrūksta rš. Šnekėjau, ir mintis nutrū́ko, ir neatsimenu, ką sakiau PnmA. Ne vienas tik Perlis laukia, kada mano gyvenimo gija nutrūks V.Krėv. Per atostogas ryšys su leidykla nutrūko V.Myk-Put. Nusileidžiant galėjo sugesti radijo stotis ir tokiu būdu nutrūkti ryšys K.Bor. Nutrūko paskutinis ryšys su mano mamos gimtine, kur taip mėgdavau paviešėti Pč. Netoli pamiškės, keliukui nutrūkus, sunkvežimis sustojo A.Rūt.
^ Jeigu jau nutrūko – nebesulipdysi LTR(Km). Netempk stygų, kai nutruks – nesuriši TŽIII380. A, ilga virvė nutrū́ksta (kai ilgai draugauja, tai ir išsiskiria) Aln. Ilgas sietas nutrū́ksta, o anuodums nenutrū́ko (susituokė) End. Meilė kaip seilė: ištįso ir nutrū́ko Klp.
ǁ lūžti, nulūžti: Abu kaulai pokšt – ėmė i nutrū́ko Sb.
2. KŽ, Trk prk. baigtis, liautis, nebesitęsti kokiam vyksmui: Kariuomenės manevrai turėjo nutrū́kti NdŽ. Derybos vėl nutrū́ko NdŽ. Jos akys patvino ašaromis, jos balsas užsikirto ir nutrūko I.Simon. Nutrūko kalbos, ir visi susimąstė LzP. Iš mūs (lietuvių) juokdavos [sibiriečiai]: kaip jūs kalbat, ka nenutrū́ksta: vir vir vir, vir vir vir PnmŽ. Kelis žodžius pasakei – nutrū́ko, i vė nieko nežinai Slv. Jaunesnį nepaklausia apie ką nors, tai nutrū́ksta jam ta kalba Snt. Pasku jau skirys kožnas sau, jau ta dainė nutrū́ksta Lpl. Irma kvatojasi, bet ūmai jos juokas nutrūksta V.Bub. Klegesys staiga nutrūksta, pasidaro tokia kebli tyla I.Simon. Tik žiūri – tarp tokių alksnelių liepsna pliu pliu pliu iškyla ir vėl nutrūksta LTR(Kp). Linai nuo garų sumirko, linamynis nutrū́ko Vdžg. Nutrū́ko šimtai (dideli pinigai) eiti iš Lietuvos į Rosiją tėvams, kaip mirė geroji duktė Lk. Dabar nutrū́ko žmonių tikėjimas Šts. Draugysta nutrū́kusi, nešnekas Krš. Nelauktai ir visam laikui nutrūko jauno poeto kūryba rš. Mano džiaugsmas ūmai nutrūkdavo rš.
nutrū́kstamai adv.: Kažkas bėga ir alsuoja sunkiai, nutrūkstamai rš.
3. R, MŽ, Sut, N, K, Š, NdŽ, KŽ, Bt, Arzn kam pritvirtintam nuo ko atitrūkti, nuplyšti, atskilti: Viršus [knygos] šikšninis, norint jau kandžių ir paėstas, ir segutės nutrūkusios, bet dar aiškiai rodo stropumą, su kuriuom knyga aptaisyta buvo Vrp1890,70. Neim až ąsos, nutruks KlbIV80(Mrk). Sunkiau roputes, nutrū́ko varinio ąsa Šv. Nutrū́ko kadokės ūsas, tai basa sniege i ataginiau Klt. Buvo nutrū́kę naščiai Pb. Šulinės svirtė nutrū́ko – pataisyk Pln. Bėgsi smarkiai, tas klumpis nutrū́ks Yl. Viena kulnė nutrū́ko, išbėgom laukan, prisikalėm su akminu Vgr. Kas jau mašinai buvo: tas nutrū́ko, tas nūdilė Trk. Jeigu dužyklė nutrū́kusi, ta pasviedei šalin, gerą dužyklę paėmei Trk. Maž jo nutrū́ko kas, kai maišus kilojo Klt. Žmogus jaučia savyje lyg kad esą nutrūkę – ar tai nuo širdies, ar nuo jeknų (apie trūkį) LTR(And). Tai kaip jis jam (vagiui) davė per abi blauzdi skersai, ir nutrūko kojos BsPIV258(Brt). Tam vilkui uodega nutrūkus, ir nubėgęs Sln. Tuo tarpu kareivis griebė velnią už skverno, bet skvernas nutrūko, ir velnias pabėgo LTR(Žal). Visi knygos lapai nutrū́kę nutrū́kę Ps. Nutrūkę uolų gabalai Blv.
| prk.: Vis tiek vaikas, nuo širdies nutrū́kęs Aln. Su „a“ nutrūko ir „j“: vės, pjovės Jn. Džiaugiaus, ka nutrūkus nuo vyro Bsg.
^ Žmona numirs, tai kap viedro saitas nutrū́ksta, o tėvo kito nebus Plv. Tolei puodu vandens eiti, iki ąsa nutrūksta PrLXVII24. Puodas vandenį neša, kol ąsa nutrū́ksta Rgv. Uzboną neš, kol ąsa nutrùks Dbk. Nutrū́ksta šito ąsa lig laiko Trgn. Kur mano nenutrū́ko! Ml. Tau ir vėdaras nutrùks šiteip [sunkiai] kilojant Slk. Kai tik, rodos, jų tie liežuviai nenutrū́ksta besigiriant! Jrb. Dainiuo[ja] kiaurą dieną, i kaip anam liežuvis nenutrū́ksta Pp. Ar nuo subinės kas nutrū́ko? J. Jug tam klebonuo krapyla būtum nenutrūkusi, kad būtum ir veltuo grabą pakrapijęs Dr. Ne meistro galva nutrū́ko (sakoma, kai apgailestaujama kam nors sudužus, sulūžus) Kal.
ǁ kam atitrūkus nukristi: Viedras nutrū́ko šulnin, kap ištęst? Drsk.
4. NdŽ, Ėr, Upt, Šmn, Krs, Žl, Antr, Klt, Mlk, Vvr pririštam, pritvirtintam pasileisti, nusitraukti: Nutrūks nuo virvių kumečio arklys – ir vaikščiok dvaran keturias penkias dienas! A.Vien. Bent penkios šešios karvės – tai nutrū́ko, tai kuolą ištraukė, tai iškadą padirbo kai kur Kp. Kai užpuolo sparvos, tai karvė ir nutrū́ko nuo virvės Skrb. Nutrū́ksta karvė, par daržais eina Ob. Paprato teliūkštis, tai nutruñka ir nutruñka Lel. Nutrū́kęs galvijas ne tiek suės, kiek paklos Trgn. Ka tai nebepaeina gyvulys (kumelė) kojom, ir tos da nepririša [taip], kad nenutrūktų̃ Kpr. Ožkos nutrū́kta, kiek žmogus pasiekia, žievė nuryta, ir nudžiuvo obelė Antz. Mat ta ožka, jam išejus, nutrū́ksta, tai ką gi jai daugiau daris [kaimynai], pririša Plvn. Bijau šunioko, kad anas nenutrū́ktum Nmč.
5. NdŽ, KŽ, Šts, Krž, Stl, Vdk nuplyšti, nuskurti, nudriksti (apie drabužius): Nutrū́kęs sijonas, t. y. nuskirdęs J. Šita sermėga jau visai nutrū́ko Pln. Nutrū́ksta drabužis ant nugaros kiaurai būdamas Varn. Vaikai paprastai buvo pliki ar su nutrūkusiais marškineliais apvilkti M.Valanč. Dabar jau teks naminiais dėvėti, nes tavo krominiai visi skindeliais nutrūko Žem.
ǁ Skd, Up, Erž, Grz apie žmogų: Tėvas nutrū́ko, vaikai nuskaro – reik apsiūti visus Varn. Nutrūkau, nuplyšau ir valgyti išalkau LTR(Kl). Nūplyšęs, nūtrū́kęs kaip baidyklė Pvn. Gẽra, nutrū́kęs i valkiojas Rt. Nutrū́kęs buvai, nutrū́kęs ir esi, nutrū́kęs ir būsi savo dieną Plt. Ko tu eini ubagais teip nutrū́kęs, nuplyšęs? Gd. Nutrū́kęs kaip ubagas Kltn.
ǁ NdŽ apirti, apgriūti, apšepti: Pakrūmėj nutrūkusioj butoj gyvena vyras su motere, Jurgis su Morta M.Valanč. Iš senovės kaip buvo, taip ir tebė[ra] tie budinkai – stogai nutrū́kę Žr. O kitas žmogelis buvo dideliai dideliai biednas: trobos jo nutrūkusios, gyvoliai išdvėsę, jau nei pats neturia ko ėsti LTR(Vdk). Lygut tau nutrū́ktum vežimas, jeigut paskolinsi į turgų nuvažiuoti Slnt.
6. R5, N pristigti, pritrūkti ko: Labai nutrū́kau sveikatos, senyn… Kpr. Nutrunku, to pristokstu, to netenku MŽ6. Ir anys nieko nenutrūko (viršuje pristoko) skaitliuje BB1Sam25,7.
7. patrūkti, persitempti: Nutrū́ko, ką padavė skatynom (gyvuliams) Arm. Tuo pačiu laiku [padirbėsi], negi nutrū́ksi Pl.
8. DŽ1, Pl surasti atspėjamo laiko, nulikti: Vincas ir Onutė, ligi tik nutrū́ko nuo liuobos, bėgo į pamiškę baslių tvoroms tašytis Vaižg. Kur nutrū́kus vis ateina in mane An. Kur nutrū́kęs vis pulk ant gyvuolį Kp. Kur nutrūkęs – vis su knygom Tr. Da ir grybaut nutrū́kus kada išbėgdavo Krs. Kai sulaukiam šienapjūtės, bėgam laukan kur nutrūkę LTR(Kz).
| Po šiltinės ji vis ėjo bažnyčion, kada laiko nutrūkusi J.Balt. Nutrū́kusi valandėlę, nueik ir paravėk man daržą! NdŽ. Kai tik nutruñka kiek piemuo, tuojau bėga į kaimą Srv.
9. Švnč nustoti, imti mažiau duoti pieno, užtrūkti: Jum gerai, kai do šlaką pieno turit, o mūs karvė jau suvis nutrū́ko Krd. Nutrū́ko karvė, suvis pieno neduoda Klt. Nutrū́ksta karvė, kai aždarai tvartan Klt. Karvė karšty nutrū́ko Dglš.
10. Všn, Kp sumažėti, pasibaigti, nebebūti: Nutrū́ko pienas karvės Dkš. Karvė meta dantis, pienas nutrùks Klt. Pienas labai nutrū́ko Ėr. Vienukart nutrū́ko pienas, patys nežinom, kas tai karvei yr Mžš. Šmukšt nutrū́ko tabakas – ir pritrūko rūkymo Skr. Taigi nutrū́ko sveikata Lb. Jiems dabar nutrùks pelnas J.Jabl.
ǁ impers. Mrs, PnmR apie pajamų, išteklių netekimą, mažėjimą: Daug ir jam nutrūko B. Nutrūksta man R, MŽ, N. Matai, kaip nutrū́ko, kai pieno nebeparduodam Srv. Viena karvė išdvėsė, kita, tai vis nutrū́ksta Ad. Kai tik nebegaus par šalį, jam tuoj nutrùks Jnšk.
11. nusitrenkti, nukliūti: Jis buvo nutrū́kęs už Pandėlio Ppl. I kur anie nutrū́ko daba? Grdm.
◊ bùdelis gálvą (sprándą End) gãli nutrū́kti sakoma apie didelę netvarką: Nagus maliavo[ja], o trobo[je] bùdelis gálvą gãlia nutrū́kti End.
gálvą nutrū́kti
1. NdŽ galą gauti, užsimušti: Nesikarstyk teip aukštai, da gálvą nutrū́ksi Paį. Movė į pakalnę, kuo nenutrū́ko gálvą Krš. Kad tu gálvą kur nutrū́ktum! Šl. Ka tu nutrū́ktumi gálvą geriau, ne ko tu muni apgautumi! Brs. Kad būtum, berneli, kur galvą nutrūkęs, ne man jaunuolėlei galvelę apsukęs LTR(Vb). Būtų piktas darbas, kada kas … pro langą nuog rieklių šoktų ir šiteipo galvą nutrūkęs sau pats smertį duotų BPI273.
2. DŽ, KlvrŽ, Ėr, Grž nubėgti, nulėkti, nusitrenkti kur: Kana kur nutrūko galvą Kos126. Ot kultas nevelėtas, nutrū́ko kaži kur gálvą Jnšk. Tautvilas nutrūko galvą pas savo gentis prš. Kad ir aš, kur nors nutrūkęs galvą, vėju geriu kiekvieną iš namų atklydusią žinutę rš.

káilis nutrū́ko paseno: Ir nepajutau, kaip káilis nutrū́ko Rt.
kaip gálvą nutrū́kęs
1. apie intensyviai, įtemptai ką darantį, dirbantį: Lakstyk lakstyk (dirbk) kaip gálvą nutrū́kus Jnš.
2. apie sutrikusį, susijaudinusį, sunerimusį: Šaknys paskutiniu metu buvo kaip galvą nutrūkęs A.Vencl.

kai̇̃p nuo bãdo siẽto nutrū́kęs apie godžiai valgantį: Ryna, ėda kai̇̃p nu bãdo siẽto nutrū́kęs Rdn.
kójos nenutrū̃ks nieko neatsitiks (kur nuėjus): Nubėgsu – mun kójos nenutrū́ks Dr. ×
kramul̃kę nutrū́kti galą gauti: I kaip tu, neprieteliau, įsikabinai, ka tu tą kramul̃kę nenutrū́kai? Sd.
meškà gálvą nutrū́ktų; meškà gálvą gãli nutrū́kti sakoma apie didelę netvarką: Po klėtis ir trobą – meška galvą nutrūktų Žem. Čia toks ponas gyvena teip, ka meškà gálvą gãlia nutrū́kti Lnk. Meška galvą būtum nutrūkusi į trobą įejusi – aslo[je] vienos duobės Tl. Pryšininkę sutvarkyk – meškà gálvą gãlia nutrū́kti! Rdn.
nórs (nóns) [tu] gálvą nutrū́k sakoma patekus į sunkią, be išeities būklę: Nórs gálvą nutrū́k čia patamsy Skp. Nėra grybos, nóns tu gálvą nutrū́k Kž. Nórs gálvą nutrū́k, kas man darbo! Šts.
nutrū́ko kakà (spenỹs Ds) Ds neliko pajamų šaltinio: Anuprą išmetė iš sandėlinykų – nutrū́ko kakà Str.
rai̇̃kštės nutrū́ko galvõn sukvailėjo: Mokinatės ir nutrū́ksta rai̇̃kštės galvõn DrskŽ.
rañkos nenutrū́ks Lg nieko neatsitiks: Nenutrū́ktum vyriškuo rañkos, ka padėtum pakelti Rdn. Rañkos nenutrùkt, galėtau išplaut, ale toki nosis susukę Brb.
sprándą nutrū́kti
1. N, NdŽ, KŽ, Kl, Vkš, Plt, Rs galą gauti, užsimušti; prisitrenkti, susižeisti: O gal čia nelaimingasis ir kokiuo stebuklu bus sprandą nutrūkęs? K.Būg. Ji nusigandusi aukštynaika iš vežimo išvirto ir sprandą nutrūko BsPI25. Nuog uolos patys nusivertė ir sprandą nutrūko BPII340. Išsikorė į miestą ir ten sprándą nutrū́ko Vkš. Vargšas mažne nutrū́ko ir sprandą PP41. Kad jis sprandą kur nutrūktų! J.Jabl. Kad tu sprandą nutrūktumbei! B485. Sprandą nutrūkstu R83, MŽ109. Sprándą vaikas nutrū́ko, jei naktį rėka End. Iškrito voras iš ąžuolelio ir nutrūko sprandelį LTR(Skd, Dr).
2. nubėgti, nudumti: Čia nieko neradęs, jis nutrū́ko sprándą į kitą sodą NdŽ.

stùkis nenutrū̃ks nieko neatsitiks (ką padarius, padirbėjus): Kas namie guli, gali ir palesinti. Stukis nenutrūktų I.Simon. Kad tu bent vieną kartą pasakytum „tėvas“, „tėve“, stukis nenutrūktų, – pagraudeno motina I.Simon.
širdi̇̀s nutrū́ko apie smarkų supykimą, susijaudinimą: Kaip jis girtas pareina, man tik širdi̇̀s nutrū́ksta: sakau, geriau nepareik! Mžš. Nutrū́ko širdi̇̀s – nebgaliu paveizėti [supykus] Krš.
širdi̇̀s nutrū́kusi apie apėmusį silpnumą, paprastai norint valgyti: Širdi̇̀s nutrū́kusi, norėčio rūgštelės kokios atsigauti Šts. Nutrū́kusi širdi̇̀s paliko, be meisos pavalgius Šts. An duonos biškilelį sviesto antdėk, teip y[ra] širdi̇̀s nutrū́kusi End.
uodegà nenutrùks Dbk, Ds, Ktk, Skdt nieko neatsitiks (ką padarius): Gali nueit – uodegà nenutrùks Mlt. Nutrùks jau čia tau uodegà, kad nueisi pas kaimyną Srv. Ne tiek gyvulių liuobėm, nenutrū́ko uodegà, o dabar – viena karvė ir teliukas Slm. Nenutrūksta uodega namininkams, kai per penketą metų po dešimtinę atiduoda Vaižg.
vélnias gãli gálvą nutrū́kti sakoma apie didelę netvarką: O tūs kambariūs vélnias gãlia gálvą nutrū́kti! Varn.
patrū́kti intr. Rtr; L
1. R, MŽ, N, K, M, NdŽ, KŽ, LzŽ, Dr perplyšti pusiau, nutrūkti: Virvė patrū́ko J. Beatrišant virvė patrū́ko KI3. Patrū́ks siūliukas ir iškris guzikelis Krš. Vieliukė [mašinoje] patrùks – ir stovėk an kelio Adm. Motinai ta ranka atbulyn pasidavė: tai tie susiuvimai, po operacijos kur buvo, patrū́ko Bsg. Aš pasleidžiau toliau bėgti – man juosta patrūko LTR(Ob). Ar nepailso juodbėriai žirgeliai, ar nepatrū́ko šilkinės vadelės? (d.) Šmn. Patrūko žal's šilkelis N274, RD185. Palūžo ardamėlis, patrūko drelinėlė KlvD32. Patrūko trilynėlė, sulūžo irklužėlis LB27.
| Žabangai patrūko, o mes biedni ižgelbėti MP76.
^ Jei gysla patrūks, visas pilvas pagriūs (skersbalkis ir namas) LTR(Šl).
2. N, M pertrūkti, persprogti, įplyšti: Patrūksta skaudulys R. Patrūkus kojų pirštam vasarą ir vilnonį siūlą riša par tą plyšelį, ir sugyja Sln.
3. R, MŽ, Lz suplyšti, sudriksti: Alkūnės patrū́ko Grv. O diedo duktė su kailinukais patrū́kusiais nuejo ir viso atnešė (ps.) Dv.
4. sutrūkinėti, suskirsti, suskeldėti: Do i dabar patrū́kę karvės kakos Klt. Ar mano kojaitės patrū́kę patrū́kę DrskŽ.
5. kam pritvirtintam, prisiūtam išplyšti, ištrūkti: Net guzikai kelinių patrū́ko iš to juoko Auk.
6. NdŽ nusitraukti pririštam, nutrūkti: Patrūko šuo ir pabėgo iš mūsų Srj. Ta karvė buvo patrū́kus: nuo kaklo atsikabino tą spruduklį Jrb.
7. R363, MŽ487, Sut, N, DŽ, NdŽ, KŽ gauti trūkį; persitempti, sveikatą pagadinti (ppr. sunkiai dirbant, keliant ir pan.): Apilsęs nuo bėgimo, stabtelėk ir atsikvėpk, kad nepatrū́ktumei I. Ar tik nebūsi patrūkęs, kurį sunkų daiktą kilnodamas? V.Krėv. Per daug nespulk kilot, gana jau mano viduriai nusleidę – patrū́kus Pv. Nekel (nekelk) sunkiai, bo patrū́ksi LzŽ. Kelia akmenis – patrùks DrskŽ. Nestyruok viena, padėsiu, do patrū́ksi – šitoks maišas! Klt. Jis kėlė centnerį, patrū́ko i mirė Jrb. Nesylykias par daug – susirgsi, patrū́ksi Pln. Nebėk teip greit, dar patrū́ksi bebėgdamas Srv. Neskraidyk teipo, bo patrū́ksi Pls. Nedirbk teip smagiai – patrū́ksi Kp. A nepatrū́ksi tik bedirbdamas?! Mšk. Kai darbe patrū́ksi, nieko nebereiks Tr. I gaspadoriai patrū́kdavo nuo tų darbų Sutk. Pačio[je] jaunystė[je] patrū́ko, patrū́ko nuo sunkių darbų Krs. Dirbo lig patrū́kdamas Plt. Arnikas arba drūtažolės – kap žmogus patrū́ksta nuog sunkaus darbo, tai geria Kpč. Vaikai bovydamies nigdi nepatrū́ko Ob. Skruzdėlė taip skubėjo, kad bebėgdama patrūko rš. Taip išmokytas žirgas ir kelyje patrūks, bet nesiduos aplenkiamas A.Mišk. Arkliai nuo to nepatrū̃ks NdŽ. Velnias, sako, bekuldamas net patrūkęs BsV288.
| prk.: Pernai daug obuolių buvo, obelaitė patrū́ko (išseko) Snt.
^ Išgirdęs tas giesmes, tu iš juoko patrūktumei rš. Čiut nepatrū́kau juokais! Pln. Čiut nepatrūko rėkdama Gg. Gali iš juokų patrūkti KrvP(Mrk). Kada tinginys patrū́ksta Gl, Snt. Tinginys i miegodamas patrū́ksta Jrb. Tinginys (Slinkis Pln) greičiau patrūksta Vdžg. Tinginys arba patrūks, arba sušals Gdž. Tinginys patrū́ksta, skūpus permoka Dkš. Ji šnekėt ir šnekėt – ir patrū́kt bešnekėdama Mrk. Jūs čia patrū́ksit berašydama Plv. Dvare būdamas patrū́ksi – peklo[je] vietos negausi Slnt. Dvarui reik dirbt, kad nepatrū́ktum, o dvaras duoda, kad neišmistum Skr. O ka tu patrū́ktum! Rs.
ǁ pasidaryti nebetikusiam, sugesti (apie sveikatą): Viskas žmogaus patrūko Rod. Kiek aš gyvensiu – patrū́kus mano širdis Brt.
8. kurį laiką pakankamai neturėti, stigti: Patrū́kom duonelės NdŽ.
| impers.: Pora metų (mums) pinigų patrū́ko NdŽ.
9. netekti proto, pamišti, pasiusti: Ar jūs patrū́kę esat, kad jūs visi tokias dideles iškadas darot dėl niekų? PP48.
10. NdŽ imti mažiau duoti pieno.
11. NdŽ pasprukti, pabėgti.
partrū́kti intr. NdŽ, Pln, Varn skubiai parbėgti, parlėkti, pardumti: Aš iš Rygos partrūkau led tik 5 lapkričio Žem. Partrūko, parbėgo namo vienu gaistu K.Būg. Kai pamatė, kas te per pyragai, partrū́ko namo Sb.
◊ gálvą partrū́kti NdŽ parbėgti, parlėkti, pardumti.
pértrūkti intr.
1. Sut, N, K, M, L, Rtr, NdŽ, KŽ trūkti pusiau: Pártrūko virvė J. Pértrūko ražončius: par bažnyčią bar bar poteriai Skdt. Teip ūždavo galva: žy žy – sakau, gal partrùks visos gyslos Mžš. Visi įsikibo į tą lanką, tas lankas partrūko Yl.
ǁ perskilti, persprogti, perlūžti: Sudavė pagalį į žemę – pagalys pertrūko J.Paukš. Sako, deviau į pilvą, tas bliūdas sau pūkš i pártrūko pusiau Kl. Tas arbūzas partrū́ko parpus Sb. Ragana paskutinį [vandenį] norėjo išryti, tiktai pukšt – ir pertrūko BsPIII20.
| prk.: Partrū́kęs Vilnius an dvi pusi – mat upė eina Antš.
^ Toks liesas, laibas, per liemenį, rodos, pertrūks J.Paukš. Ka duoda dideli lašai, kad, rodos, partrū́ksiu par pusę Rd. Šiandie kad išvirė vakarienę, tai išvirė – nors imk ir pértrūk [bevalgydamas] Lp. Ko nepértrūko iš piktumo! Gl. Atradau dingusį Anskį – nors ir plyšo, bet nepertrūko širdis I.Simon.
ǁ Sut prk. atsiskirti, pasidalyti (į grupes): Ir veikiai pertrūko ant tūlų sektų DP444.
2. NdŽ prk. paliauti, baigtis kokiam vyksmui, eigai, procesui: Topylio meilė nebepertrūks dabar iki grabo lentos! Žem. Be parstojimo gieda saldžią giesmę nepartrūkstančio mylėjimo tavęs P. Teip tasai gyvatos nepértrūkstąsis kelias… nerodžias aptrukintu net ant paties galo DP582.
3. ppr. part. Str būti persmaugtam per liemenį: Lekančios skruzdėlės, partrūkusios tokios Krž. Tokie y[ra] tarakonai didumo kai širšilai, tokie partrū́kę Bsg. Ta motiniukė yr ilgesnė kaip bitė, tiktais par vidurį daugiau pártrūkusi Vgr. Kas iš tos mergos, kad pértrūkus kap tranas Rod. Aš pertrūkus kaip skruzdėlė rš. Ana (skruzdė) tep skubėjo pas Dievą, kad partrūko, i dabar tokia partrūkus (ps.) Str.
4. part. DŽ, NdŽ, KŽ, Škn, Sml, Upt, Brž, Rz, Lnkv, Srv, Skr, Vdžg, Lzd būti peralkusiam, ištroškusiam, perkarusiam: Partrūkę lig vakaro yr paršeliai kaip sliekai Trk. Karvės partrū́kę, nuo ryto negėrę Ėr. Partrū́kusios tos karvės tik žiūri, o kibirai tušti Grnk. Pértrūkus karvė kai tranas Pls. Ganei ganei ir keltuvos pértrūkusios Rod. Arklys visas putotas, net garuoja, šlapias, pertrūkęs – pirštu perdurtum Kp. Pértrūkęs esu, nebepaeitu Als. Neėda nėko i vaikščio[ja] pártrūkęs kaip vilkas Trk. Valkiojas kaip šuo pártrūkęs Žd. Parkorę, pártrūkę kaip gončai tie girtūkliai Krš. Dabar tik kad plonesnė: neėda [merginos], parkarę, partrū́kę kai stirnos kad būtų Bsg. Vilkas šunie sako: – Aš esu sudžiūvęs kaip kurtas partrūkęs PP35.
5. karvei užtrūkus pasibaigti (apie pieną): Pienas pértrūko, tai neturiu rodos su mažais vaikais Ml.
6. per daug sukrekėti: Žiūri, kad par daug nepártrūktų tas pienas [, kai daro varškę] Krkl. Pártūkusio pieno trupus sūris Up.
◊ smi̇̀lga nepértrūko apie menką priežastį supykti: Smi̇̀lga nepértrūko – visi baliai razbirėjo Švnč.
sprándą pértrūkti NdŽ skubiai kur išvykti, išdumti.
širdi̇̀s pértrūkusi apie didelį sielvartą: Širdi̇̀s jųjų pártrūkusi, kad nesuleidžia žanytis anudum J.
pietrū́kti (dial.) žr. pritrūkti 1: Pytrū́kau šiaudų Dov.
pratrū́kti intr.
1. Q43, N, K, M, L, Rtr, NdŽ, KŽ, LzŽ praplyšti, prasprogti, prakiurti: Skaudulys pratrūko B, R33, MŽ45, J. Neseniai pratrū́ko skaudis, tai didžiulė skylė paliko Krs. Man' kai mažą vaiką vartė, kolik nuo kaulo pratrūko votis šito[ji] LKT320(Zr). Man šič visur randai, mat labai liedavo tą galvą šašan va: išsikelia šašas – ir pratrūksta, ir sulimpa tie visi plaukai Kpr. Vakar ką aš čia dirbau, teip sopėjo, teip sopėjo [pirštą] – mat ir sutrinta pūslė ir pratrū́kus Kpr. Palauk šę, kad da tas mano pirštas pratrū̃ks! Jrb. Kaulas galvos čia pratrū́ko už ausies, tai girdėjimą jam pagadino Grš. Pratrū́kę lūpos Žg. Karvei pratrū́ko tešmuo Trk. Anam tas žakas pratrū́kęs, i visas smėlis išbiręs Dov. Bet dažnai maišai pratrūkdavę, tai ir akmenys ant žemės byrėjo LTsIV424.
| Galima nustapyt liūnui pratrū́kus Lš. Supies supies liekne – ir pratruksta žemė Skp. Eina per tokią balą, jis tuščiom perėjo, o ji kaip vilko akmenis, bala pratrū́ko ir nuskambėjo toj jo Jadžia BsPIV41(Brt).
| prk.: Debesys jau tik pratrū́kt, o anys da tik vežimą krauna Ktk. Šiandie dẽbesys tik tik pratrū́kt ir lyt Kt.
^ O kalbų kalbų – kaip iš pratrūkusio maišo K.Bor. Čia medžio žiedų kvapas – lyg sodas pratrū́ko A.Baran.
2. KŽ, Kp, Rš, Ds staiga imti gausiai tekėti, prasiveržti: Pratrū́ko tiesiog iš žemių paversmis Alks. Aukštasai upelis jau pratrū́ko – bus daug vandenio Lel. Beržuona pratrū́ko, jau ledus nue[jo] LzŽ. Ka pratrū́ko kraujai iš nastrų ir iš nosies, tai visa paklotė buvo kruvina Pls. Gulėjau gulėjau, paskum par nosį, par burną kraujas pratrū́ko Grd. Pratrū́ko kraujas iš nosies Kb. Ašaros vėl pratrūksta Sz. Pratrūko visi šuliniai didžios gilybės BB1Moz7,11.
| prk.: Iš šito stalo pratrūko versmė, tekinanti upes dvasiškas A.Baran.
3. NdŽ prk. staiga būriu pasklisti, pasipilti: Žmonės pratrū́ko iš salės DŽ1. Žmonės it trūkte pratrūko iš laivo A.Vien. Pagaliau pratrūksta ir važiuotieji rš. Orams atšilus, pratrūko, pasipylė paukščių virtinės sp.
4. prk. staiga imti reikšti jausmus (žodžiais, juoku, ašaromis ir pan.): Dovydonis dabar turėjo pratrūkti, aprėkti šeimininkę ir, žinoma, neduoti arklių J.Balt. Koks beširdis! Koks beširdis! – pagaliau pratrūko ji ir ėmė nervingai vaikštinėti po virtuvėlę rš. Nors visada stengiuosi nepamesti galvos, bet kartais imu ir pratrūkstu rš. Nepratrū́k nepratrū́k, kai reiks – nebegalėsi [verkti] Ds.
| Stoties viršininkas pratrūko visais perkūnais Vaižg. Minia pratrūko šauksmais rš. Visi namai pratrūko gailiu verksmu Db. Kodėl ji nepratrūksta džiaugsmo ašaromis? I.Simon. Iš nevilties lengva pratrūkti ir pykčiu, ir neapykanta rš. Ida pagalvojo pagalvojo ir pratrūko juokais I.Simon. Žiūrėk, Onut! Vagi, – šūktelia Kamantonių Albina, pratrūkdama juoku V.Bub.
5. prk. staiga imti smarkiai reikštis (apie psichinius, gamtos, fizinius ir kt. reiškinius): Saulei dar netekėjus, krūmuose, medžiuose paukščių giesmei dar nepratrūkus, jiedu, švarkus nusimetę, jau stojo į pradalges J.Paukš. Čia vėl balsų visokių lyg trūkte pratrū́ko A.Baran. Įdūriau galvą į kabojusią mamos sermėgą, kad nors kiek pritildyčiau balsu pratrūkusį verksmą K.Saj. Čiaudulys pratrū́ko Ut. Pratrūksta iš dangaus lietus rš. Kap pratrū́ko lietus, tai kap iš maišo Ml. Audra pratrū́ko NdŽ. Pratrū́ks vieną sykį – svietas be karo negalia būti Krš. Po vidudienio pūga pratrūko visa savo jėga rš. Ne peikt jį noriu, gal tik pasiguosti jausmais, kurie staiga žmoguj pratrūksta B.Sruog. Šituomi žodžiu pratrūko jausmai A.Baran. Tik kai retkarčiais dėl ko nors supykdavo, pratrūkdavo nesuvaldoma aistra V.Myk-Put.
| Aušra rytuos, tamsų nakties dangų raudonai nudažius, aukso spinduliais pratrūksta Mš.
6. NdŽ, Ut, Lp, Šlv staiga imti smarkiai ką daryti: Visi pratrū́ko bėgti DŽ1. Visa kompanija pratrūko juoktis A.Vien. O drybsoti čia kaip telius – žinai? – pratrūko jis bartis J.Balt. Tas tai jau kaip pratrùks kalbėt – nebesulaikysi Dj. Visi trū́kte pratrū́ko šaukti, ka neteisybė Krš. Vis da laikės laikės, ė kaip tik tėvui sakyt sudiev – ir pratrū́ko raudot Sdk. Jau kai pratrū́ko žmonės važiuot bažnyčion, tai nebus galo Ds. Kai pratrū́ko iš to galo važiuot: vienas prie kito, vienas prie kito Trs. Tai po pernai metų pratrū́ko augt Al. Kabo debesys, tik reikia pratrūkt lyt An. Upės pratrūko ledais plaukti rš. Kiau, kiau, kiau!.. – pratrūko loti plonyčiu balsu J.Balt.
7. NdŽ kurį laiką neduoti pieno, būti užtrūkusiai.
◊ gálvą pratrū́kti NdŽ pro šalį galvotrūkčiais nubėgti, nulėkti.
širdi̇̀s pratrū́ko apie didelio sielvarto prasiveržimą: Kenčiau… Nebegaliu! Širdis pratrūko B.Sruog.
pritrū́kti intr.; Sut
1. M, L, Rtr, NdŽ, KŽ patirti stoką, stygių, pristigti: Kaip abradniai elgs, pritrūks J. Aš piningų pritrūkau N. Nebijok, su anuo nepražūsi – duonelės nepritrū́ksi Pln. Jau duonos pritrū́ko, ans jau pjauna rugius Lž. Mat reikia mažiau išsivirt, kad vis pritrū́ktum, tai neparsivalgysi, nereiks sirgt Mžš. Žinai, ka tų vėjų nebūdavai, pritrū́kdavai miltų Pš. Pritrūkau šaro, reikės pirkt Vlk. Pavasarį pritrū́ko anie pašaro Pln. Žiemą, būdavo, pritruñkam vandens Bgs. Sunku te jom misti, živnasties pritrunka LTR(Ob). Būtumėm buvę, bet valgyti pritrūkom MPs. Ponas su batais vaikščiojo apsiavęs, o tu klumpio dar pritrū́ksi Tl. Pritrūkai darbo emi ir rūkai Krns. Reik didliai sunkiai dirbti par dieną – tie nešėjai jau pritrū́ks jėgos Ms. Tokiomis klaikiomis sąlygomis gyvendamas ir dvasios milžinas turėjo pritrūkti jėgų K.Bor. Ir pritrūko sesutėlės žalių rūtytėlių, nepritrūko motinėlė gailių ašarėlių LTR(Pnm). Jis par dieną ir par naktį kalbėtų ir nepritrūktų̃ [kalbos] Pnd. Maigau dumples – ir sveikatos pritrū́kau Aln. Kai pritrūkau sveikatos, pradėjau siuvinėt Al. Parbėgti gavusi, beveik pritrū́kusi jau dvasios, beveik pakritusi Kl. Pritrū́kau dvasios – mun sunku [dainuoti] Lk. Užsivertė ąsotį ir gėrė gėrė, kol jam kvapo pritrūko A.Rūt. Ponas pritrūko kantrybės K.Bor. Bet aš meldžiu už tavi, idant nepritrūktumi tikėjimo M.Valanč. Mažne dienos pritrū́kom tam šienuo [sugrėbti] Žr. Noru daug ko padirbti, pritrū́kstu laiko Žlb.
| prk.: Knato pritrū́kusios užgeso žvakelės JD1507. Tik jaunimas, didesnę laisvę pajutęs, šoko dūko, kol lempa, žibalo pritrūkus, pradėjo rauktis J.Paukš. Varnių katedros bažnyčia pritrūko kanaunykų su giedotojais M.Valanč. Jau seniai pritrūko žodžių kantrios bakūžėlės S.Nėr.
^ Niekas bėdų an pirštų neskaito, bo pritrùks Skrb. Melavau melavau – i pritrū́kau galo (nebeatsiminiau) Jnš. Nu, garbė Dievui, kad susivokei! Motyna ir akių pritrūko beverkdama M.Valanč. Begerdamas midų pritrūksi vandens LTsV136(Auk).
| impers.: Pritrūksta čia jiem maisto, gėralo ir kitų reikalingų dalykų A1883,112. Bet jis tada tesirodo, kai svečiams pritrūksta alaus J.Paukš. Sviestas buvęs nebuvęs, kad tik tos duonelės nepritrū́ktum dideliai End. Pritrū́ko maišų Vs. Pritrū́ko kėdžių atsisėst Vl. Leidžiuos leidžiuos, ir pritrū́ko diržo didesniam aukštume nekaip viršūnė tamstos grytelės BM146(Šd). Pritrùks tau kapeikos – niekap negausi [nusipirkti] Prn. Tai matai, ka jau pritrū́ko sveikatos Žg. Atidaviau sveikatą kitiem, dabar pačiam pritrū́ko PnmR. Pritrū́ko mum kelio – ir nebaigėm šnekos RdN. Kambaryje oro pritrū́ko NdŽ. Kad aš tokių vaistų paemu, juo galiu išdainiuoti, o taip pritrū́ksta dvasios Žr. Ir pritrūko sesutėlei žaliųjų rūtelių, nepritrūko motinėlei gailių ašarėlių LLDIII536(Grš), Brž. Sakė pasakas visi susėdę, ir pritrūko jiem pasakų LTR(Vrn). Abu [seneliai] buvauni, svieto matę, tai kalbos, matyt, jiems nepritrūkdavo A.Mišk. Darbininkų pradeda pritrūkti visur prš. Jau man pritrūko kantrybės laukti, kada gi pagaliau pasibaigs mano vargas V.Krėv. Dabar pritrū́ko artimo meilės Skp. Jam pritrūko drąsos pasakyti tiesą rš. Važinėjantis ir laiko pritrùks Prn. Vis to laiko mun pritrū́ksta Lkv.
^ Juodums rankums darbo nėkada nepritrūksta LTR(Vdk). Giminių nepritruks, kol aruode bus KrvP(Mrk). Gerų norų ir blogam žmogui nepritrūksta KrvP(Vlk). Dievas kantrus, bet ir jam kantrybės pritrūksta TŽIII389.
pritrūktinai
| refl.: Visa jau prisitrū́ksta žmogus an senatuvę PnmR.
2. netekti, nustoti: Tėvo pritrūkęs, augo po priveizėjimu tetutės M.Valanč. Nuslydo ir Jurgis, tėvo pritrūkęs Ds. Dieve neduok, kad būtų mobilizacija – pritrū́kčiau vaikų Lnkv. Nustodamys Jono, pritrūko gero paveizdo dėl savęs M.Valanč.
| impers.: Aštuoni užaugo vaikai. Pritrū́ko ir man vaikų (visi išėjo iš namų) Stk.
3. NdŽ pradėti mažiau duoti pieno: Karvės pritrū́ko – atėdė dantis oboliais Klt. Nedaduriu nieko iš namų, tai karvė pritrū́ko Klt.
4. refl. NdŽ prisidūkti, prisišėlti.
◊ gálvas pritrū́kti daug prisirinkti, sueiti: Pritrū́ksta gálvas mūsų pilna troba Šts.

×raztrū́kti (hibr.)
1. žr. pertrūkti 1: Girnų kumelė (virvutė) raztrū́ko Aps. Kaip truktelėjo – žarnos raztrūko, ir visi velniai nugarmėjo, prilakė mariosan DvP112. Jau mano bačkos raztrū́ko lankai Dv.
ǁ Rato kaladka raztrū́ko LzŽ. Imi pirštais, tai jau raztrū́ksta uoga – po šalčiui minkštos Klt. Kad puodas – būt raztrū́kęs, ė kai galva – ažgijo (juok.) Švnč.
| Ūžt liūnas – raztrū́ko Dglš.
2. susprogti: Bomba raztrū́ko – ir nieko nematai Nmč.
3. labai stengiantis suspėti, persiplėšti: Visur gi neraztrū́ksi – reikia ir namie [dirbti] Rod.
sutrū́kti intr. K, Rtr, NdŽ, KŽ; MŽ, N, M, L
1. DŽ1 perplyšti pusiau ar į kelias dalis: Sutrū́ko virvė vežimą beveržant J. Avių nereikia su botagu kirsti, bo botagas greit sutrūksta LTR(Rs). Priš pat kalną ėmė i sutrū́ko plėskė Žr. Muno buvo sutrū́kę kinkymai Als. Vyžai subrinko, ąsos sutrū́ko Jz. Sako, ievos (pakanktės) tavo sutrū́kę Švnč. Tie [telefono] laidai supuvę, sutrū́kę, kad kada reikia skambyt, tai negali Snt. Žarnos į kelis daiktus sutrū́ko LKKIX161. Suluš naujos staklelės, sutruks šilkų nytelės LLDII135(Grš). O kai sutrūko visų šešių virželiai, tai ir suvirto visi šeši žirgeliai KlvD211. Veželis sulūžo, pavalkai sutrūko LLDII173(Dkšt). Tik sutrūko kilpinėlė, tik vilyčia lūžo B.Sruog.
| prk.: Pančiai vergijos sutrū́ko NdŽ.
ǁ sudužti, subyrėti į dalis: Stiklinė nuo karštos arbatos sutrū́ko DŽ1. Pati nukrito [nuo tvarto] – i kiaušiniai sutrū́ko Snt. O kieksyk sutrū́ksta jis (ratas) permier besisukdams! K.Donel. Sutrū́ko visi lankai statinės Lp. Sutrū́ks į tavo kramę tas menturis Šts. Kirvio pentis gali sutrū́kt JT296. Visõs gatvės tvoros sutrū́ko [, kai šovė] Vlkv. Tą vaiką beauklėjant šešios lazdos sutrū́ko: vieną velnią išmušė, o dešimt įmušė Šk. Bėras žirgas po manim suklupo, šviesus kardas per pusę sutrūko LTR(Nm). Jei jis (brolis) žus, tai sutruks žiedelis ant piršto LTR(Ig). Sucipo tik velnias, kad trenkė lopšį ant žemės, kad į šipulius sutrūko LTR(Grk). Kaipgi rėš [bernas] gaspadoriui su šaukštu į kaktą, kad tas į šmotelius sutrūko BsPII116. Aną dieną ėjau per kiemą ir puoliau, tai sutrūko mano stikliniai bateliai LTR(Žal). Sutrūkusias medines numetė, apsiavė kitom BsPIII249(Graž).
^ Nebijok, ne kiaušiniai, nesutrùks Snt. Ka šaukia, ka krokia – viskas galia sutrū́kt Jrb. Užkliūvu – duodu (smarkiai virstu), kad galiu sutrū́kt Erž. Nerėkyk tu to vaiko; sutrùks jis berėkdamas Plv. Tai gardu – galiu sutrū́kt bevalgydama Snt. Kad gėriau, kad gėriau – sutrū́kt galėjau! Snt. Kokia tai gėda: iš tos gėdos gali sutrū́kt Jrb.
ǁ sukristi (apie bulves): Pavirė kiek – i sutrū́ko miltuosa viskas, pavirė – ir subyrėjo [bulvės] Kzt. Ale kaip dabar sutrū́ksta [bulvės], nevierysi Žl. Tei sutrū́kusios tos bulvės, kad amen Jrb.
2. NdŽ prk. baigtis, liautis kokiam vyksmui: Čia sutrūko jos žodžiai, karštos ašaros vilgino vyro krūtinę LzP. Dainelė sutrūko, ir krepšelis iškrito jai iš rankų LzP. Sutrū́ko (nutrūko) darbo laikas – negaunu pensijos Trš.
3. NdŽ suskilti: Sutrūkusi puodo vieta aplipyta beržo tošimi ir susiūta virvele rš. Kad pikšterė[jo] važnyčia iš botago, net langai sutrūko! BsMtII215(Graž). Sutrùks stiklinė – indėk šaukštuką Ldvn. Šulnio triūba sutrū́ko Aln. Padas sutrū́ko – duona nekepa Lzd. Sutrū́ko žemė Lp. Tokia buvo sausra, nat pabaliai sutrū́ko Srj. Prieš leidimą ledas sutrū́ksta, paskui išvaro [ledus] Aln. Jei žiemą ledas sutrūksta – vasara bus sausa LTR(Auk). Sutrū́kę aulai Lp. Sutrū́ksta anys (plaukai) i, matai, suskyla šitos gi viršūnės Dbk. Geltonos slyvos, išsižioję, sutrū́kę Kvr. Nesutrū́kę da tavo vyšnios tos Graž. Bulbės sutrū́kę, su ravais Drsk. Par didelį augimą jos (bulvės) sutrūksta Žl. Kai juokiasi [žmonės], tai duona sutrū́ksta Upn. Žalias ąžuolas nuog saulės, nuog vėjo sutrū́ksta Pv. Sutrūkę medžiai, turbūt lietus užkenkė Dkš.
4. NdŽ, Sk, Jnšk, Dglš, Ssk, Strn, Pun, Kpč, Srj, PnmŽ, Plk, Jrb suskirsti, suskerdėti: Nuo darbo sutrū́kę, supjaustytos kai peiliu rankos Dgč. Pajuodusios, sutrū́kusios rankos – dirba i dirba Krš. Rankos sutrū́ko nuo vėjo Mlk. Mano rankos kojos sutrū́kę po daržus Drsk. Parejo visą dieną ravėjus, tai neturi kur rankų dėt: delnai sutrū́kę, pirštų galai kaip sopuliai Slk. Nei kiek negalėjo basas uliot – tuoj sutrū́ksta kojos, kaip peiliu supjaustytos Žl. Nuog braidymo po upę kojos suskyla, sutrū́ksta, net kraujas eina Dg. Kojos nuo rasos sutrū́ksta Užp. Kelnės buvo pašukinės, blauzdos sutrū́ksta, kruvinos Sutk. Kojos pardien šlapiai, tai sutrū́ksta terpupirščiai Klt. Bėda būna, kap tos pentys suskilinėja, sutrū́ksta Lš. Kaip sutrū́ksta pėdos, tai, sako, kaltūnas Upn. Liežiuvis sutrū́kęs Vlkv. Sutrū́ko karvės speniai Lel. Karvė spardos, ba kakos sutrū́kę Str.
5. N, NdŽ sukiurti, sudriksti, suplyšti: Jo kelnės sutrū́kusios Grd. Marškiniai sutrū́kę – reikia susegt Rg. Per metus laiko, o ką – visi rūbai sutrū́ksta! Vrb. [Rauginant kailius] druskos prideda: šlapi tie kailiai, nebešilti, sutrū́kę – lopai lopai Kvr. Tarnaitė adė sutrūkusias kojines rš.
6. sprogti, susprogti: Kad būt sutrū́kus granata, tai būt viskas susmaišę Plv. 1870 m. granotos sutrūkdavo į 19–30 skeveldrų prš.
7. part. būti persmaugtam per liemenį: Sutrū́kusi kaip skruzdė ta poni su trauktine Šts.
8. pristigti, pritrūkti: Sutrū́ko duonos, tai per̃kasi Lp. Ka duonos sutrū́ktų, tai badas būtų Vdk.
9. karvei užtrūkus pasibaigti (apie pieną): Pririši – bliauna [karvė], pienas sutrū́ksta Erž.
10. Vdk, Klm nustoti duoti pieną, užtrūkti: Sutrū́ko ta karvė – ėst nėra ką Erž. Kada karvės sutrū́ksta, pieno nėr, tada jau reik žalbarščių padaryti Žlp. Daba, kaip sutrū́ko gatavai karvė, nustojom nešti į pieninę Grd.
11. sutrikti: Mokytiesiams kaži kas su miegu yr sutrū́kę: vartos vartos, grybikes ryna Krš.
12. susitraukti, sukrekėti: Pienas jau sutrū́ko Vkš. Sutrū́kęs pienas – ne visai surūgęs Lk. Pastačiau kelis pieno puodus ant pečiaus, kad sutrūktų Up.
◊ rai̇̃kštės sutrū́ko sukvailėjo: Mokinatės, ir sutrū́ksta šitokios rai̇̃kštės Drsk.
užtrū́kti Rtr
1. intr. Ds, Bsg užlūžti, įskilti, įtrūkti: Naga užtrū́ko – reiks kiba atkirpt Ml. Būta jau seniai ažtrū́kusio [nago] – teip būt nelūžęs Sdk. Karvė šliubuoja – naga ažtrū́ko Klt. Užtrū́kęs kiaušinis – saugokis, kad neištept Ktk.
2. intr. DŽ, NdŽ, Lš nutrūkus įlįsti, įstrigti, užsislėpti (apie siūlo galą): Siūlas užtrū́ko, nerandu galo Knv. Žutrū́kęs siūlas Pls.
| prk.: Atnešk adatą: žutrū́ko špulia, tai galas reikia rast Nč.
3. intr. suskirsti, suskerdėti: Rankos ažtrū́kę Dglš.
4. intr. N, K, L, NdŽ, KŽ nustoti duoti pieno: Karvė benori užtrū́kti J. Užtrū́ko karvė – nė lašo pieno nebė[ra] Vvr. Pelėkė (karvė) visai užtrū́ko, tik krekenos bebėga Žgč. Mūsų žalmargė užtrū́ko sausai Kur. Karvę reik užleisti – būs ilgiau užtrū́kusi Trk. Karvė pieno mažiau duoda, kai ilgai neužtrū́ksta Ldk. Kitos karvės striuką laiką teužtrū́ksta Grž. Žiemą karvės užtrū́kdavo – srėbdavom nedarytus barščius PnmŽ. Šiaudus ėsdavo karvės, tai daugiausia žiemą karvės ažtrū́ksta gi Skp. Pašaras blogas, karvės užtrū́ko Ll. Ažtrùks karvė nuo bulbienių Klt. Užtrùks karvė, tai reiks padėt dantis ant lentynos Msn. Anie laiko tą karvę: užtrū́ks anims, užtrū́ks visims Trk. Karvė pasiliko bergždžia, užtrū́ko – i turėjo parduot Jrb. Dabar kaip ir užtrūkstamà [karvė] – nedaug to pieno Slm. Kaip ožka pryš saulės grįžimą užtrū́ko [karvė] Krtn. Mūsų karvės pačiu pieno laiku mažne užtrūkstai AruP19(S.Dauk).
| Duok joms nevaisingus žyvatus ir užtrūkusias krūtis CII715.
ǁ nustoti dėti kiaušinius: Vištelės da neužtrū́ko – išsikepu kiaušinį Yl.
5. intr. prapulti, nebebūti, pasibaigti: Dabar šilimos – pienas užtrū́ko Slm. Pranienė dejavo, sakė, kad baisiai užtrū́ko karvėm pienas Mžš. Karvė suvis ažušerta, pienas ažtrū́kęs Švnč. Niekad neužtrū́ksta – bėga i bėga vandva vergenė[je] Jnšk. Kiek pakūkčiojus, ašarų upeliui užtrūkus, jis vėl atsimena senelį tokį, koks jis dar buvo gyvas I.Simon. Nabagei Martynienei užtrūko duonelė… Žem.
| impers.: Užtrū́ko gėrimų – Gorbačiovas nebleida, liepa dirbti Rdn. Tik pas mum užtrū́ko to lietaus RdN.
ǁ impers. apie pajamų, išteklių netekimą, sumažėjimą: Vieną sykį i tavie užtrū́ks – par plačiai ejai End. Stepanauckui dabar užtrùks – nustos lakęs Klvr.
6. liautis, pasibaigti, sustoti kokiam vyksmui, eigai, procesui: Užtrūks, sako, jai tie darbai. Galės žiūrėti, iš kur ji tada maitinsis I.Simon. Tu jau greit pasakai, ka užtrū́ktų tuojau kalba Jrb. Šiaip aš iškalbus, bet kai yra svarbus reikalas, užtrūksta žadas, ir gana rš. Kai čia atejau, visos dainuškos užtrū́ko Šmn. Kaip tik ėmė Žulikauskis painiotis po Vilnių, tuoj visos žinios užtrūko, niekas nė į laikraščius žinių neparašo Žem. Užtrūks jai valiūkavimas, reikės pratinties prie darbo Žem. Anksčiau autobusai pro čia važinėdavo, o paskui užtrū́ko Plv.
7. intr. užkietėti (apie vidurius): Užtrūkę viduriai rš.
8. tr. prarasti: Užtrūkau dvasią – blakt ir sėdaus Ggr.
◊ [auksi̇̀nė, melžiamà, melžiamóji] karvẽlė (kárvė Up, karvùtė Snt) užtrū́ko Krs neteko lengvai įgyjamo pragyvenimo, pelno šaltinio: Užtrūktų ir jai melžiamoji karvelė, kad numirtų Žem. Užtrū́ko karvùtė melžamóji Lkv. Užtrū́ks karvẽlė tau vieną sykį, ka tėvų neteksi NmŽ. Kol buvo, tai ėmė, vežė, leido, dabar melžiamà karvutė užtrū́ko Grž. Valdžiai pasikeitus, daugeliui užtrùks karvùtė Jnš. Palaukš, užtrùks jam i šita karvùtė, nebus dėdienės – nebus iš ko glemžt Šk. Užtrūks auksinė karvutė – Amerikoj bus da didesnis nedarbas rš.

trū́kti, -sta (-a, truñka Msn), -o intr. K, DŽ; R, MŽ
1. OsG13, Sut, SchL134, KBII149, K, Rtr, KŽ atsiskirti, atsidalyti, pertrūkti į dvi ar daugiau dalių: Bet atsitiko nelaimė – trūko Rožytės karolių vėrinėlis, ir visi karoliai pabiro J.Paukš. Kaip trūko terbos pasaitas, kad lėkė ta terba par tvorą ir pasiliko DS300(Grk). Muzikantas grajina – tai strūnos tik trū́ksta, trū́ksta Pv. Diržas trū́ko NdŽ. Kap patęsiau, tep ir trū́ko [virvė] LzŽ. Tavo virvė trū́ksta J. Anys (siūlai) jau supuvę – trū̃ks i trū̃ks vijant Klt. Prastai suverpta – trū́ksta ir trū́ksta [siūlai audžiant] Jd. Išaudi an dienos pusantros sienos, kada ir dvi, kai netrū́ksta [siūlai], kai gerai suverpta Kp. Atrodo, bovelna stipra, netrùks, kai ausiu An. Ausk i dainuok – netrū́ko [siūlai] Pš. Močiute, trūksta! – Ausk, duktel, iki ant vienos pasiliksi B927. Dvilinka netrūksta B1013, MŽ389, N. Linai su spaliu trūksta N. Lininiai šniūrai nėkumet netrū̃ksta Pln. Kur rateliai išsigrąžė, čia virvelės trūko; trūkte trūko virvelaitės KlvD274. Ar netrūksta valaknėlės, ar nebyra sėmenėlės? LTR(Upn). Pamir̃kai kūralaišius, ba trū́ksta Švnč. Trupėjo akmuo, kibirkščiavo, atplaišos lakstė aplink, o Kazys kalė ir kalė, kol trūko grandis V.Bub. Kai skubinsies, vis tai trùks, tai luš Švnč. Susitaisyk, ka nėkas nelūžtų, netrū́ktų Dr. Tokie asiūkliai būdavo, kur auga balos[e], tai jie trū́ksta, tokie minkšti Slm. Ne raistuos samanos sausos, trū́ksta – netinka namui Upn.
| prk.: Tas [minties] siūlas trū́ko, pradėjau kitą kalbą Všt. Senelis pats gydytojas, numanęs, kad jo gyvybės siūlas baigia trūkti, traukia mane į save Pt.
^ Virvė par daug įtempta trūksta VP50. Ilga žarna trūksta LTR(Kz). Kur supuvę, ten ir trūksta PPr268(Rk). Kur plona, ten trū́ksta NdŽ. Mįslė mįslelė, parvidur (per pilvą) gyslelė, kai ta gysla truks, visas pilvas dubs (sija) LTR.
ǁ lūžti: Kada trū́ksta [kartis], tai tos ragutelės par ledą tolyn nuslysta, nuvažiuoja Aps. Lankas ir geležinis trū́ksta JnšM. Pasiimk tokiam velniu tokią lazdą, kad nei netrūktų̃ Drsk. Kad trū́ko to kartis, paltis muilan – ir momytei tiesiai ant veido Svn.
2. prk. vykti su pertrūkiais, trūkinėti: Kalba trūko, kaip kartais trūksta įtemptas viržis, nes ilgu buvo K.Bor. Kad ir vėlyvas buvo laikas, pašnekėsys netrūko J.Dov. Balsas jam trū́ko NdŽ. Magdalena pradėjo pasakoti trūkstamu balsu savo gyvenimo darbus rš. Nakties tykumoje tesigirdėjo kai kurių vyrų gilus, trūkstamas kvėpavimas rš.
| Mat kad važiuoja iš bažnyčios, kelias netrū́ksta (vežimas prie vežimo) Pc.
trū́kstamai adv.: Dieve, kur mano drąsa, kur mano ugningas žodis dingo, kurio klausydamiesi draugai garsiai šaukdavo ir netrūkstamai plodavo rš.
ǁ impers. nustoti kam vykti: Lijo lijo ir trū́ko – pagãdinasi Drsk.
3. ŠT241, Kp, Pg, PnmŽ rastis plyšiui, skylei, skilti į dalis, plyšti, sprogti: Žiūrėk, ko nors susijaudinai, trūko širdies ar smegenų gyslelė, ir tavęs nebėr J.Paukš. A tau ginsla galvo[je] trū́ko, ka taip duodys (dūksti)?! Krš. Va man gyslelės trū́ksta [kojų], tai mėlynmargė visa Slm. Kai kada pasopsta [smilkiny], misliju, gal gyslelė trùks Žl. Nugurkaulio gysla buvo trū́kusi LKT142(Kin). Trū́ko klupstis mãžai – nesveika DrskŽ. Skaudulys trūksta N. Kap ažsijuokė – ir trū́ko jo votis gerklėn Grv. Tokie guzai atsirado i trū́ko Žeml. Auglys kaip trū́ko, širdį apliejo i mirė Krkl. Spaugai trū́ksta ir plečias po visą kūną Mlt. Plėnia trū́ko – i kraujas užejo an žarnų Brž. Sodindavo nuo tos kėdės ant lovos – buvo pilvas trū́kęs Ppl. Trū́ksta į ausį plėvė, i žmogus nebegirda Rsn. Ir ausis gali trūktie nuo riksmo LMD(Ldvn). Buvo apendicitas trū́kę Dbč. Trū́ko viduriai, ir mirė moteriškė Dg. Gali širdis trū́kt: moma vaiką pametė Drsk. Tai iš to gailesčio trū́ko jos širdis, ir ta numirė Plv. Čia buvo kaulas trū́kę, tai kap padirbėji sunkiai – ir sopa Pv. Sliduma tokia buvo, griuvo – trū́ko galva Kpč. Kaip duosiu kirvio penčiu, tai net galva trùks! Lel. Iž didelio juoko jam ir lūpa trū́ko Mlk. Ragana tą vandenį gėrė, gėrė ir, prigėrus daug, trūko LTR(Mrj). Būdavo, alyviniai net trū́ksta: razsikėtę tik in obelės Klt. Petras nutaikė [kraušinį] į pačią viršūnytę – klerkt ir trūko A.Mišk. Tos bulbės greit suverda: trū́ksta i subyra Mžš. Kai kviečiukus išverdi, tai grūdas būna trūkęs, minkštas Gdr. Palaidai dėk, be trū́ksta dešra bulbinė Klt. Jei duona pusiau pečiuj trūksta, tai kas nors iš giminės atsiskirs LTR(Auk). Vėl stiklas trū́kęs Ssk. Puodas trū́kęs NdŽ. Trùks puodynė, vanduo išsilies Rmš. Kad trùkt bosas, kur vynas rūgsta, lai prigertum Slm. Turi abiem rankom už šiknos, ba trū́kus suknelė Sn. An tavę visa kas trū́ksta kap an kuolo Grv. Visa rankytė ištino, pradėjo trū́kt marškiniukai Upn. Urėdas jojo paskui, tai jai kap davė rapnyku, tai jos marškiniai ir trū́ko, ir kraujai išsiliejo nat! Užg. Trū́ko pelėpė – i lyja vidun Dglš. Užuėmė žuvies vislą didelę teip, juog tinklas jų trūko SE158. Užudangas bažnyčios trūko, uolos plyšo PK162. Uolos trūko, žemė judo, numirėliai atsibudo A.Baran. Pirmoj vainelėj žirgelis klupo, antroj vainelėj kardelis trūko LTR(Krsn). Buvo kluonas išmuštas su moliu; ka su spragelu užduodi, ka netrūktų tas kluonas Vvr. Tokias nestoras karteles deda, kad neplyštų, netrū́ktų [molinio tvarto siena] Jnšk. Trū́ko ledas po kojums Rs. Jei liūnas trū́ktų, tai nueitum skradžiai žemę Ob. Jei trùkt [Raigardo] derna, tai nueitai skradž žemės Drsk.
| prk.: Debesỹs trū́ko ir pasileido lyt Mrj. Jau trū́ksta per pusę debesys – gal pas mus nelis Gs. Tegu lija; palis ir nustos, dangus netrùks DrskŽ. Bet kai aš matau gaujas kūno ir dvasios išsigimėlių didžiuojantis savo nesveikumu, tai mano kantrybė beregint trūksta J.Balč. Jų kantrybė gali trūkti kiekvieną akimirką rš.
^ Verčiau likus [valgio], nekai pilvui trūkus LTR(Šil). Oi oi, mano šonai trùks – ką čia dar suvalgius! (apie besotį) KzR. Juokias, kad žandai trū́ksta Jrb. Ko mūs šonai netrū́ko iž juoko Sn. Ko mūs žarnos netrū́ko [iš juoko]! Lp. Gana [valgyti], paskui trūksiu Žl. Negerk tiek daug – trū́ksi Snt. Pijokas tai kai karvė brogoj: trū́k – neišgersi Lel. Nuog vargų gali ir galva trū́kt DrskŽ. Teip kosėjau, atrodo, galva trùks parpus Kvr. Ma[n] galva ko per pusę netrū́ksta [traukiant dantį] Všt. Prisirašė daug, pilna knyga, kad galva trū̃ks – reikia atminties geros Trgn. Tu darbais trū́ksi – kiek darbų daug LKKXII119(Grv). Kad savo žemės turėtų – trūktų, bet dirbtų Strn. Netrū́kus būtum, kad i paruošus [valgyti] Klt. Galvoji: imsi ir trū́ksi Dg. Būdavo, rėk, nors te trū́k Mlt. Vos netrū́kau iš pykčio Snt. Gali trū́kt iš piktumo! Kbr. Jau sėdi, ir tik trū́kt! (tuoj pravirks) Pv. Buvo [debesis] kap trū́kt (rodėsi, kad tuoj pradės lyti) Švnč. Jau ji ant kranto, tik trū́kt (tuoj gimdys) Plv. Tik trū́kt, ar aštuonių mėnasių jau Klt. Boba kap tik trū́kt Dglš. Čia baisiai gerus giedorius turiam – plyšta trū́ksta Skp. Gale lauko bačka (puodas Mrj) trūko (saulė patekėjo) LTR(Vlkv), Prl, Škn, Jnšk. Trenkė perkūnas iš aukštai, trūko dorė – pabiro vaikai (spragilas ir kuliami žirniai) LTR. Užmysiu mąslę, po padu pūslę, toj pūslė kap trūko – an viso svieto parūko (pampotaukšlis) LTR(Lzd).
ǁ darytis su išmuštomis vietomis, šukėtam: Kirvis trū́ksta NdŽ; N.
ǁ kam perplyšus rastis, pasidaryti (apie skylę, plyšį): Pasku [sutinusioje kojoje] pradėjo skylės trūkti Krtn.
4. skirsti, skeldėti, trūkinėti: Muno pirštai trū́kdavo Vdk. Tos kojos trū́kę sutrūkę, tai ašaros byra kap žirniai iš akių Srj. Neturi kur dėtis su tom kojom: trū́ksta, kraujai iš blauzdų bėga Vdn. Ogi ažupenčiai ir man kad trū́ksta – gi basa vaikštai vaikštai Rk. Sako, jeigu basas garnį pirmą kartą pamatai, tai kojos labai trūksta LMD(Vlkv). Bet nakties rasos per maža lūpoms trūkstančioms gaivinti S.Čiurl.
ǁ triušti: Pūsta tavo skaistieji veideliai, trūksta tavo geltonos kaselės LTR(Brt).
5. Mrj, Srj, Dg, Grv, Lel, Ppl sprogti: Netoli bomba trū́ko ir dūmai paspylė Mlt. Kad būt trū́kus to granata, tai būt ažmušus Kp. Tai da man po kojom išlėkė iš sterblės [granatos] – i netrū́ko Kvr. Tai čia va baloj snariadai (sviedmiai) trū́ko, tai ažu salos (kaimo) Aps.
| Kad alus rūgsta, putų stora karta pasidaro: viena trū́ksta, kita kyla – smarkiai rūgsta LKT241(Žml).
6. NdŽ skirtis nuo ko, atskilti, atplyšti: Šakos trūkte trūko nuo kamieno ne ašmenim, o pentimi užgautos M.Katil. Trū́ksta byra putino uogelės kap mergelių gailios ašarelės (d.) Švnč.
| prk.: Tikra duktė, nuo širdies trū́kus Aln. Septynis kartus trū́kom (skyrėmės), lig užsakai išejo, bet daugiau nebtrūkinėjom Šts.
^ Tolei uzboną neša, kolei ąsa trū́ksta Ds. Lauk, kada vilko bėgusio uodega trùks Dglš.
ǁ pririštam nusitraukti: Perniai arklys kai buvo pradėjęs trū́kt, tai kasnakt Trgn.
7. Dgč, Ml, Trgn, Krš staiga imti veržtis: Iš silpnybės trū́ko kraujas par nosį Klt. Jo kraujas trū́ko pro burną Dglš. Kraujas trū́ko – ir mirė Dgp. Akmenį atavertė – ir trū́ko [v]anduo LMD(Ign). Kai ejo vanduo, kai trū́ko, kai išvertė medžius, ajegi! Lb.
| prk.: Jaučiau trūkusį savo apmaudą rš.
8. staiga pradėti ką daryti: Kaip trū́ko ana verkt, pasižiūrėjęs an ją ir aš Ob. Trū́kai čia dabar raudot kap veršis! Vdš.
9. Lp mažėti, kristi, atlėgti (apie šaltį): Šaltis trūksta Rud. Šaltis trū́ko, galėt šilčiau bus Mrc.
ǁ darytis silpnesniam (apie jutimo organus): Ve, a su akiniais; ar akės trū́ksta? Lkv.
10. stigti, stokoti ko tam tikro, reikiamo kiekio: Arkliui pirkt trūkstąs šimto litų Kp. A netrū́ksma bulbių sėklai? LKT108(Tt). Šiemet pašaro mes trū́ksim, bus maža Nj. Da gal kokio vežimo šieno trū́ksme, reiks kur prašyt Krs. Kiek [avižų], trū́kstu, tiek ir emu Kp.
| Bulbienė druskos trū́ksta Pš. Tas viralas yr buvęs trū́kęs druskos Šts.
| impers.: Trū́ksta pirmųjų trijų puslapių NdŽ. Vienos kapeikos trū́ko – negalėjau nupirkti Pln. Jau žmogus turėjo laiko – cento trū́ko Gršl. Žaginių trū́ko, tai ejau krūmuos kirstų Svn. Žirginiais vadydavo, dėdavo į duoną, ka trū́kdavo griūdų Bt. Ana (duona) neskani: čia trū́ksta raugo, čia trū́ksta kvynų Lpl. Geriau tegu lienka, ne ką trū́ksta paskui Pv. Patys anie (sūnūs) buvo septyni, žirgai vėl septyni – nei trūko, nei liko LTR. Trū́ko vieno arklio vežt mašinai LKT270(Brž). Vieno aro trū́ko lig dešimties aktarų Kl. Mes kalbūs – par mum nelabai trùks kalbos Sl. Pasiklojo po galva samanų ir užmigo trūkstamo miego miegoti M.Katk. Gailesys taip gniaužė širdį, jog krūtinėj trūko oro J.Balt. Jai trūksta oro, jai darosi ankšta krūtinėje I.Simon. Vaistus tuos imi imi – oro trū́ksta, nemiegu Žln. Studentui ėmė trūkti kvapo ir norom nenorom sulėtino žingsnį rš. Mieste man kvapo vis trū́ksta Vp. Baigias amžius, nieko nebėr – kvapo trū́ksta Žl. Pareisu į pusę kalno ir ilsėsu – dvasios trū́ksta Pln. Dvasios trū́ksta, o labiau rykmetį Krž. Ar anai proto trū́ktum – nėko nedirba Trk. Visur mums trūksta kultūringų darbo žmonių J.Jabl. Stigo visur žmonių, trūko rankų P.Cvir. Tūkstantį kartų rengėsi važiuoti pas ją, prašyti atleidimo, bet vis trūko drąsos rš. Kambaryje trūksta šviesos rš. Vis trū́ksta tų dienų, vis netura kada Krš. Da biškį trū́ksta lig aštuoniosdešimties Alz. Mun lig šimto jau dvyleka metų betrū́ksta Ms. Nedirbau valdžion (valdiško darbo) ilgai, triej metų stažo trùks DrskŽ. Pamačiau, kad trū́ksta dviejų kumelių̃ Pgg. Šiose rungtynėse abiejose komandose trūko po vieną pagrindinės sudėties žaidėją sp. Vieno gaspadoriaus išejo keturi kult, trūksta penkto kūlėjo (ps.) Brž. Trūkstamieji pinigai dažnai skolinami banke FT. Anam akies trū́ksta Šll. Mun trū́ksta vieno danties, o anam – visi iškirmėję Pln. Galo tos pasakos trūksta AruP19.
^ Kap trū́kęs proto vyras, geria Drsk. Jei išminties kur trūksta, te ir protas greit dūksta LTR(Ut). Kuriam proto trū́ksta, nė nupirkęs nebįduosi Šts. Nugena kalnais, pargena kalnais, skaito šimtais, dešimtimis, i vis vieno trūksta (mestuvai) Plt.
trū́kstančiai adv.: Piningų tetura trūkstančiai Plt.
ǁ impers. neturėti pakankamai proto, būti neprotingam: Ką tu su juo susikalbėsi – jam gi trū́ksta Slm. Kitas jau prikvaršęs, trū́ksta gerai Btg. Ne vienam trū́ksta – daug ne šiokių, ne tokių Krš. Kai įsišneka, tai jauti, kad biskį trū́ksta Mrj. Sako, tau čia (galvoje) trū́ksta, ka tu teip kalbi Vvr. Ar jam netrū́ksta? NdŽ.
^ Kam trūksta – neįdėsi Vkš. Galvoje trū́ksta – ūkyje tuščia Grš.
ǁ impers. (nedaug) stigti ko, kad kas įvyktų, atsitiktų, ką padarytų: Kieme šulinys, už vienų vartų – vieškelis, už kitų – dūzgiąs avilys. Ar daug čia trūksta iki nelaimės? rš. Nedaug ko betrūko, kad jį suimtų, įkištų į kalėjimą arba ištremtų į katorgą V.Myk-Put. Maža trūko, kad vargšui studentui akys būtų paplūdusios ašarom rš. Būtumėt radę, tik kelių minutų tetrū́ko (ką tik išvažiavo) Sutk. Tiktai vieno truputelio trū́ko, būtų i primušę Šv. Maž betrū́ko, kad muni neužmušė ant vietai Skd. Mažai betrūko anam pabėgti Lk. Par nago juodymą betrū́ko, i būtų nuvažiavę Šts. Nu matai, beproti tu, bridai – kiek tau trū́ko nuskęsti! Pln. Kiek čia betrū́ko – užmušt galėjo šakės Plvn. Velniams tiek i tetrū́kę – tik muni prisivilioti Tv. Nedaug betrū́ksta, kad ir tu laukais pradėtum lakstyt Užp. Nedaug trū́ksta, kad be kelnių liktum (nusigyventum) Pnd. O tiktai to i betrū́ksta Trk. Ta širdis toki tė[ra], anai tiek tetrū́ksta Trk.
11. jausti ko stoką, nepriteklių, nebuvimą, trūkumą: Trū́kstam duonos NdŽ. Kaip vargsi, Joneli, teip, by tik duonos netrū́ktumi Pn. Pyrago netrū́ksma, ka tik piningų būtų buvę Rdn. Pasiutusiai medžių trū́kstam Pkl. Anksčiau ans alaus netrū́kdavo – darydavo i darydavo Žg. Sveikatos greit trū́ksi, niekam nereikalinga būsi Švnč. Visas amžius ir praejo bėdo[je]: ta to trū́kę, ta šio trū́kę Krš. Kas ko trūkęs – [tam] duoda Šts. Dėkui Ponadievuo, visa ko turiam, nėko nesam trū́kę Užv. Žmogus viso ko trū́kstantis Pš. Poros gyvenimo jei neišmanai, daug ko trū́ksti Bb. Jie visko turi, tik vienos gaspadinės trū́ksta Šmn. Katras katro yra trū́kęs daba, sakyk?! Pvn. Jie sėdi stoties restorane, gurkšnoja vyną ir lėtai, lyg trūkdami kalbos, šnekučiuojasi rš. Turto neturėjau, nereikėjo man jo, bet valgyti netrūkau rš. Tas gaspadorius katalikas buvo ir visa ko netrūkęs, vienok meilės skūpas BM355(Tl). Tada senis su savo dukteri labai ilgai gyveno, nieko netrūkdami BsPII318.
^ Darbininkas žmogus duonos netruks Sln.
| impers. MitI66: Tam duonelės trū́ksta, tam putrelės trū́ksta Yl. Par visą gavėnę liuob silkės visumet netrū́ks Skd. Alutis saldus rūgsta, mums nėkumet netrūksta LTR(Plt). Dabar i tų medžių trū́ksta, vis nepirkau Žeml. Netrū́ko jau to darbo – siuvau i siuvau Žeml. Mokslo trū́ko, abelnai visko trū́ko Grv. Labai būt gerai gyvent, bet tos sveikatėlės trū́ksta Ūd. Visais galais apsikrovęs, jam nieko netrū́ksta Kb. Pirmininkas gerai įsišėręs – ko jam trū́ksta? Jrb. Ir pavalgęs, ir apsivilkęs, tai ko jam bieso trū́ksta dar? Krd. Ko gi trū́ksta! – aviža šikną drasko! (nebežino ko norėti) Pv. Tujau nupirks baranką, nu i tiek i tetrū́ksta vaikuo Krt. Ko trùks – vis tėvų prašo Adm. Ko trùks, vis iš tėvų tęs Drsk. Tada vaikai geri, kai jiem trū́ksta Bsg. Tik tada mes (utėlės) apleidžiam savo žmogų, kada jam nieko nebetrūksta, visko pilnas ir be jokių rūpesnių LTR(Kp). Lytaus netrū́ko nu pavasario Trk. Kur šaltinis, čia vandens netrū́ksta Krg. Miške raistų netrū́ksta: vienas pasibaigia, kitas prasideda Šil. Kaklas užkibęs, i tų slogų netrū́ksta Trk. Balso jam (ponaičiui) trūko, šnekėjo kaip iš po žemės LzP. Netrū́ksta tokių pavyzdžių ir Lietuvoj rašytuose lenkiškuose raštuose J.Balč. Bėdų par karą netrū́ko Lpl. Netrū́ksta man vargelių, netrū́ksta ašarėlių LTR(Plv). Ir pritrūko sesytėlė žaliųjų rūtelių, da netrūko motynėlei gailių ašarėlių NS498. Ko gi jum dabar trū́ksta, kad taip pjaunatės? Km. Ko trū́ksta, geras vaikiukas, a tu misliji geresnį gauti? Trk. Ko jam betrūkst, jei ne karūnos! rš. Tik jai batelių ir betrū́ko Lkv. Nekaštavojus negal žinoti, ko trūksta [viralui] Pln. Eik, sako, suskanink, jei ko betrū́ksta Brs. Seklyčioje trūko geležim kaustytos skrynios rš. Trūkstamų vaistų knyga KlK21,6. Žmogui daug ko trūksta, kad galėtų jaustis visai laimingas FT. Dūdelė – tik kai ko nors trūksta, kai širdį ilgesys plėšo J.Paukš. Gimtinės oro man trūksta, saulelės tavo akių S.Nėr. Visur ir visados trūksta man tavęs! Pč.
^ Ubagui mažai ko trūksta, o šykštam visa (viso M) ko negana VP48. Viskas gerai: kelnės aukštai, pypkė rūksta, tabako netrūksta Kb. Kam pypkė rūksta, tam nieko netrūksta LTR(Šll). Dūmas rūksta, nieko netrū́ksta, tik pinigų Klvr. Dievas atras, ko kam trūksta, iš kur dūmai rūksta KrvP(Ktk). Balai esant, kipšo netrūks LTR(Erž). Kur trumpa, ten trūksta Kp, Tr, Lš. Juo trumpa (trumpas Lkv, striuga NžR), juo trūksta A.Baran, J.Jabl. Kur striukas, te ir trūksta Grž. Nugi, Dieve mano: kam striuka, tai i trū́ksta Mžš.
trū́kstančiai adv.: Trūkstančiai ir Lietuvo[je] tebūs šį metą Plt.
12. J, Srj, Ppl, Pnd, Slm pradėti mažiau duoti pieno: Jau nori trū́kt [karvė] Vdn. Karvės jau ima trū́kt, kiek čia to pieno Gž. Jau trū́ksta trū́ksta karvelė, jau mažiau pieno Klt. Karvė trū́ksta regiančiom Dglš. Kokios karvės: neseniai po teliukais, o jau trū́ksta Ut. Karvės trū́ksta – pienas kai smala, kartus Klt. Trūkstanti̇̀ karvė, mažai pieno Rdn. Trūkstančiõs karvės pienas neskanus Rdn. Visada trū́kstančių karvių pienas kartus Erž. Trū́kstančios [karvės grietinę] reik ilgiau mušti, o vedusios nėko netrunka sumušti [sviestą] Kv. Karvė jau baigė trukt – nebuvo ko įdėt svečiam Mžš.
13. mažėti (apie pieną): Trūksta pienas karvėms M. Trū́ksta vis [karvės] pienas, mažėja, vali ažtraukt Klt.
14. apvirti, apšusti, apsitraukinti (ppr. prieš verdant kitame vandenyje): Barkščiai jau trū́ksta, zars galės dėti į varinį Lkv.
15. greitai eiti, bėgti: Palauk, kur daba trū́ksti? Krž. Visi į tą nibrę trū́ksta NdŽ. Jis greit į Kauną trūko Šk. Tu trū́k, o aš vysiu! Pl.
◊ ar lū̃š (ar plỹš), ar trū́ks kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: Sykį pradėjau, reik baigt: a lùš, a trùks Snt. Ar luš, ar truks, tik pazvelyk man čia jau nakoti DS253. Ar plyš, ar trūks – nepasiduosiu VP6. ×
dviejų̃ klepkų̃ trū́ksta (kam) Krsn apie ne visai protingą.
gálvą trū́kdamas (trū́kęs) labai greitai, galvotrūkčiais, strimgalviais (puolė, spruko ir pan.): Visi galvas trūkdami puolė į savo vietas rš. Spruko galvą trūkdamys S.Dauk. Galvą trūkęs atgal bėgu S.Dauk. Šimtas neprietelių vieną žemaitį pamatęs muko šalin galvą trūkęs S.Dauk.
gálvą trū́kti
1. NdŽ, Lg, Kair, Nmk greitai, galvotrūkčiais bėgti, eiti, sprukti, skubėti: Trū́ksma gálvą visi ten, t. y. eisma JI407. Kur taip galvą trūksti? J.Balč. Trū́kit gálvas į kiemą, ko čia dūkstat! Jnš. Kur tas suskis piemuo gálvą trū́ksta? Jn(Kv).
2. DŽ dūkti, siausti, šėlti: Ieško, gálvą trū́ksta, ir nieko neranda Sb. Kad čia dūda būtų, seniai galvas trūktų LTR(Kp). Tiktai ir laukė, kad trūktų galvą naktimis velniuškose Gmž.
3. skubintis (ką padaryti, atlikti): Čia atsiplovė, nusivylęs begaliniais turtais, kuriuos išspaudęs, vėl trūks galvą juos praleisti LzP.
4. galą gauti: Kad tu, bernužėlis, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolelei, galvelę atleistų NS1256.
5. patekti: Išklys iš kelio doros ir trūks galvą prapultin paskandos A.Baran.

(kieno) lankai̇̃ trū́ko pagimdė: Jo bobos šiąnakt lankai̇̃ trū́ko Mlt.
[ar] lū́žta [ar] trū́ksta kad ir kas būtų, kas beatsitiktų, bet kuriuo atveju: Jeigu Bušė ko nors užsigeidžia, ji lūžt trūkst turi gauti I.Simon. Ar lūžt, ar trūkst – važiuok, ir gana Sln.
meškà gálvą trū́ksta apie netvarką: Parejau – numūs meškà gálvą trū́ksta Trk.
[ti̇̀k, tiktai̇̃] paũkščio (paũkštės, balañdžio, gérvės, gul̃bės Gs) pi̇́eno trū́ksta (tetrū́ksta; Žem, betrū́ksta); Sln sakoma, kai yra visa ko, nieko netrūksta: Vakarienė – taip bent Elzei rodėsi – buvo tokia, kad jai tik paukščio pieno tetrūko Pt. Tame dvare tik paukščio pieno betrūko LTR(Ob). Labai vaišinga: apikelia apikelia stalą, kad tiktai̇̃ paũkštės pi̇́eno tetrū́ksta Pl. Gavai valaką, vyrą prie valako, gervės pieno trūksta?! J.Balt. Gervės pieno jiem tik trūksta LTR(Pn). Koks jo gyvenimas! Ko tu būsi trūkusi! Nebent balandžio pieno Žem. Jiems nieko netrūksta, tik gulbės pieno LTR(Rs).
rū̃ks trū̃ks kiek galėdamas, iš paskutiniųjų: Rū́ks trū́ks kitą sykį eini repečkas – i padarai Btg.
sprándą trū́kdamas labai greitai, galvotrūkčiais (bėga): Bėgau sprandą trūkdamas, šaukiau kaip pusgalvis, ir … nesustojo S.Čiurl. Lapute, kūmute, kas tau atsitiko, kad tu taip trūkdama sprandą bėgi? J.Balč.
sprándą trū́kti NdŽ
1. BŽ98 greitai eiti, bėgti, nešdintis: Kur dabar trūksi sprandą? J.Jabl. Tu nori kažkur trūkti sprandą ir palikti mane su vaikais badu mirti! J.Balč. Trū́k sprándą nuo mano galvos! Jnš. Trū́k sprándą iš čia, kur tau patinka! Br.
2. KI32 galą gauti: Vienąkart jis turi sprandą trūkti ir trūks per mane I.Simon. Važiuok, trū́k sprándą! Snt. Jok, ženteli, trūk sprandelį JV86.

strangai̇̃ trū́ko pašlijo, neatlaikė sveikata: Tu žiūrėk, ka ir tau netrūktų strangai Skdv.
širdi̇̀s trū́ksta labai skaudu: Gerai tau sakyti, – atsiliepė Jurgis, – bet man tai suvis širdis trūksta, kada atsimenu apie tą naktelę Vrp1889,148.
tõ betrū́ko; tõ dar trū́ko sakoma stebintis, reiškiant nepasitenkinimą: To betrūko, kad mes dar jam mokėtumėm! J.Balt. Na, to betrūko! Pluta atsivedęs Būblį… Toks tokį susirado! I.Simon. To betrūko, norėjo su peiliu papjauti! Als. To dar trūko, kad tave seną minėtumėm rš.
trū́k [sau] gálvą! toks nepiktas nusikeikimas: Eik, trū́k gálvą! Pn. Trūk sau galvą! M.
[nors] trū́k juokù apie ką labai juokingą: lš jos kalbos tai nors trū́k juokù, būdavo Slm. Trū́k juokù, dabar kai pamisli Ppl. Moka nusakyt – kad gražias pasakas sakydavo, tai trū́k juokù Kpr. Dabar gi kai kalba [netaisyklingai], tai trū́k juokù Skp. Trū́k tu juokù iš to vaiko! Iš.
trū́ko lū́žo (plýšo Užp) Slk nesvarbu kaip, bet kaip, paskubomis: Kad padaris ką, tai trū́ko plýšo Blnk. Padarė trū́ko lū́žo ir sėdi – ot tinginė! Lel. Skubinas – trū́ko lū́žo, ka tik padaryt Švnč. Negi žiūria, kad geriau, ale trū́ko plýšo padirbo ir vėl sėdžia dyka Pnd. Trū́ko plýšo, greit greit išvelėjau Pl. Tai man darbinykas – trū́ko lū́žo, bet padarė Rod. Koks te darbas – trū́ko plýšo Kp. Trū́ko plýšo – ka tik ženytis Mžš. Par man trū́ko lū́žo (kalbu nepagalvojęs) – išjuokiau ir nuejau Trgn.
trū́ko netrū́ko kas bebūtų, beatsitiktų: Ravė[ja], ka i negalia – trū́ko netrū́ko Šv.
trū́k plýšk Mrj kas beatsitiktų, bet kuriuo atveju: Trūk plyšk, bet vaidink, kitaip jų spektaklis sužlugs rš. Trū́k plýšk, o padaryk! Ds.
trū̃ks laikỹs kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: Namie savo moterim pasakė, o moters – trūks laikys – norėjo būti pačios ūkininkėm K.Bor. Aš parduosiu, ir gana – trùks laikỹs Vv. Trùks laikỹs – velnias (ponas Gs) atsakys Žvr.
trū̃ks lū̃š (plỹš Sk) kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: Truks luš, o aš pasieksiu savo! A.Vencl. Trùks lùš – pirksiu! Mrj. Truks pliš, vis tiek aš čia nebūsiu Snt. Trū́ks plýš – turu padaryti Pln. Trū́ks plýš, bet tam mulkiuo tikrai kailį išpersu Skd. Trūks pliš, o arielkos reik Žem. Truks pliš, bet reikia ryžtis rš. Jis trùks pli̇̀š padaris Tr. Trùks pli̇̀š – turiu padaryt! Dkš.
(kam) trū́ksta [dešim̃to Pkr, deviñto Krkn, peñkto Bsg, pusañtro Rz, vi̇́eno Skr, Gršl, Ps, Pš] bálkio [galvojè, į gálvą]; trū́ksta devynių̃ bálkių apie ne visai protingą žmogų: Anam trū́ksta vi̇́eno bal̃kio, ans lyg ir nepilno proto Kv. Jam, matyt, i galvo[jè] trū́ko bálkio Vrt. Anam trū́ksta vi̇́eno bal̃kio į gálvą Pln. A šeši, a septyni vaikai anie buvo, i visims po bal̃kį trū́kdavo Krž. Vienam žmogui devynių balkių trūko LTR(Ukm).
(kam) trū́ksta į gálvą (į pakáušį Pln) End apie ne visai protingą žmogų: Trū́ksta jai į pakáušį, nėra doros Grd. Jam trū́ksta į gálvą vis tiek Jrb.
trū́ksta iš tõ ãbrino apie ne visai protingą žmogų: Biškį trū́ksta iš to ãbrino Šts.
(kam) trū́ksta kelių̃ pė̃tnyčių apie ne visai protingą žmogų: Dar jai, matyt, trū́ksta kelių̃ pė̃tnyčių Gs.
trū́ksta kõšės į gálvą (į kiáutą) apie ne visai protingą žmogų: Trū́ksta biskį kõšės į gálvą Plv. Trū́ksta kõšės į kiáutą – ir gyvena biednai Varn.
(kam) trū́ksta [dviejų̃ Zr, kelių̃ Sld, trijų̃ Zr] lentẽlių [galvojè] apie ne visai protingą žmogų: Jam galvõj lentẽlių trū́ksta Trgn.
(kam) trū́ksta nuo šim̃to penkių̃ apie ne visai protingą žmogų: Anam trū́ksta nu šim̃to penkių̃ Vkš.
(kam) trū́ksta sraigtẽlių (šriū̃bo Gršl) [galvojè] apie ne visai protingą žmogų: Sakė, jai sraigtelių trūksta, vėjas galvoje rš. Abiem trū́ksta šriū̃bo galvõ[je] Mžš.
(kam) trū́ksta vienõs klepkõs (lentẽlės, palõs) Švn; trū́ksta vi̇́eno põsmo (sti̇̀pino, šùlo) [galvojè, galvõn] NdŽ; trū́ksta dviejų̃ klepkų̃ apie ne visai protingą žmogų: Jam trūksta vienos lentelės LTR(Šd). Jis kuoktelėjęs, jam trūksta vienos palos Mrj. Jai trū́ksta vi̇́eno sti̇̀pino, negudri tokia mergiotė Krs. Iki šiol nežinojau, jog tam žmogeliui vieno šulo trūksta I.Simon. Jam trū́ksta vi̇́eno šulẽlio Tr. Jam trūksta galvon vienos klepkos Lš. Tau, mergaite, tai jau dviejų̃ klepkų̃ trū́ksta Krsn.
trū́kti iš juõko (juokai̇̃s Trgn, Lš, Klvr, Gs, juokù Ds, Svn, Pg, Gdr, Žln) smarkiam juokimuisi nusakyti: Beždžionės taip raitėsi ir kraipėsi, jog Paspartutas ko netrūko juokais J.Balč. Trū́kom juokù tada abidvi iš to vaiko Slm. Aš trū́kstu juokù, negaliu, iš to jo virimo Mžš. Oi, vos netrūkau iš juoko! Upn.
trūktinai̇̃ plyštinai̇̃ karštai, energingai: Jis trūktinai̇̃ plyštinai̇̃ ima NdŽ.
aptrū́kti intr. Rtr
1. B, Sut, Srj aplink įtrūkti, įplyšti, įskilti: Aptrū́ko aludė SD228. Bačka aptrūko N. Pakšt – ir aptrū́ko aplink visą [graižas] Lp. Mūsų kaminas nuo šalčio aptrū́ko Ds. Čia nedaugį aptrū́kę (apie dviračio ventilį) Btrm.
2. KŽ, LzŽ, Dv apiplyšti, apdriksti, apskurti: Aptrū́ko jau šeimynos drabužiai J. Jau paskutinis apsisegelas applyšo, aptrū́ko Rod.
| Neprisrinkęs, aptrū́kęs žmogus LKKXIII28(Grv). [Piemenėlis] toks apskuręs; aptrū́kęs, terbelę pasiėmęs, votagą Lk. Atejo pri jų maža ubagelė: aptrūkusi, pusbasė, nušašusi M.Valanč. Paliko biednas kai ubagas aptrūkęs brš.
ǁ Dv, Sn apirti, apgriūti, aptrupėti: Stogai aptrū́kę, apiplyšę Grd. Aptrū́kę visi pašaliai Šts. Š. Juzupas, atradęs namelius Motinos Švenčiausios aptrūkusius, kaip reikiant aptaisė M.Valanč. Medy pirkutė nedidukė, pašlijus, sena, aptrūkus LTR(Rod).
3. DŽ kiek suskirsti, suskeldėti: Kojos kiek aptrū́kę, peršti Gs.
4. truputį pristigti: Mašina jau darbo aptrūko Jnšk.
| refl. impers.: Aptrū́kstas sukraus ir bagotims Šts.
5. nustoti duoti pieno: Nusto[jo], aptrū́ko karvė Dglš.
6. apšusti, apvirti, apsitraukti: Grobus užraišioji stipriai, įmeti į karštą vandinį, aptrū́ko Tl. Tos kepenos jau virtos yr, aptrū́ksta Tl.
atitrū́kti intr. BŽ307, attrū́kti K, GrvT36, Dv; RtŽ, atatrū́kti Š; SD1108
1. K, RtŽ, Rtr, NdŽ, KŽ; Nmč, Ds daliai ko atplyšti, atskilti: Virvės galas atitrū́ko DŽ. Trumpas galelis attrū́ko Žrm. Mūro šmotas attrū́ko ir nugriuvo Sn. Kap ledas didelis attrū́ko [nuo ledyno], išbraukė visą girią [slinkdamas] Ad. Jeigu kepalo kraštas atitrūksta, tai kas nors iš šeimos atsiskirs LTR(Auk).
| prk.: Sūnus gi, nuo širdies atatrū́kęs Aln.
2. kam pritvirtintam ar priaugusiam nuo ko atplyšti, atskilti, atšokti: Kultuvas macnas: kai kuli, neatitrùks Aps. Parūdijo, attrū́ko [šulinyje] viedras Drsk. Attrū́ko lentelė nuog tvoros LzŽ. Tiej vartai attrū́ko ir griuvo Lz. Kai peiliu aprėžta – atatrū́ko padai guminių [batų] Klt. Atatrū́ko burkelės rankovė, prisiūk Klt. Attrū́ko [girnų] lapelė – reikia pririštie Grv. Jų krašte auga toks medis, kuris po keturiasdešimt metų atitrūksta nuo šaknų ir, užėjus pirmai audrai, išvirsta J.Balč. Gelsta ir, atitrūkę nuo šakų, lėtai leidžiasi skroblų ir lazdynų lapai rš. Sunkiai pakėlė – ir attrū́ko [inkstas] Pls. Subrendę nareliai nuo kirmėlės kūno gali atitrūkti rš. Skystis atitrūksta nuo sienelių ir juda kaip laisva čiurkšlė rš.
| prk.: Jie yra amžinai atitrūkę nuo to krūmo, iš kurio išaugę A.Sm.
^ Kas te – arkliui uodega atatrùks, ką duosi išart porai vagelių?! Švnč. Atatrū̃ks šikinė, kad kaladžiūtę perpjaus?! Klt. Tavo tėvu pririšk liežuvį, tai atitrùks (sakoma apie labai plepų) Pv.
3. DŽ, KŽ, Slk, Dglš, Grv, Pls, Lz, Ker, Nmč, Pb, Rdš, Žž, Iš, Kpč, Sn, Alv pasileisti, nusitraukti, nutrūkti (pririštam, pritvirtintam): Karvė atatrū́ko visus kopūstus išrijo, išmindė Švnč. Gal jau mano karvė atatrū́ko, kad atejai? Dg. Atatrū́ksta teliokas, tai lekia in karvę žįst Klt. Attrū́ko jaučias ir dav[ė] ragais Azr. Attrū́ko kumelys ir skrist ingi kumelaitę Dv. Šuoj piktas, gali attrū́kt ir inkąst Drsk. Attrū́ko šuoj nuog raikštės Lp. Tuoj ta kalė atitrū́ko, atlėkė Graž. Dabojam, kad neattrū̃kt šuva Dv. Kai atitrùks, nepagausi Dkš. Primdėlė attrū́kus, bėgt Tvr.
^ Piktas šuva atitrū́kęs dantų neklausia Trgn. Laksto kai šuva, atatrū́kęs nuo lenciū́go Tr.
4. kiek nuplyšti, nudriksti, nuskurti: Atitrū́kusios padelkos, t. y. atskurusios, atspurusios J. Rubaškos attrū́kę Pls.
5. nutolti, atsitolinti: Mes abu prisisukam savo ledžinkas ir, nuo kranto atitrūkę, leidžiamės ledo žvilgantin tolin I.Šein.
ǁ pakilti, atsiplėšti: Lėktuvas, išsukęs į pakilimo taką, dar smarkiau sugaudė motorais ir įsibėgėjęs nepastebimai atitrūko nuo žemės rš. Arkliukas, atitrūkęs kojomis nuo dugno, ėmė plaukti P.Cvir.
6. nukrypti kitur (apie žvilgsnį): Vaikų akys atitrūko nuo viralo ir nustebusios žiūrėjo į jo veidą rš.
7. išvykti, pasišalinti: Negaliu atitrū́kt nuo namų Db. Nuo jo (tavo) spinduliavo kažkokia jauki šiluma, kurios pasigesdavo, ilgesnį laiką atitrūkęs nuo namų J.Avyž. Jei klientai būdavo toliau – išvažiuodavo su vežimu ir nuo mielų namų atitrūkdavo ištisas savaites J.Ap.
8. DŽ prk. prarasti ryšį, pasidaryti svetimam, atsitolinti: Ne, rytoj poryt reikės keltis, juk visiškai esi atitrūkęs nuo gyvenimo I.Simon. Kerpė buvo vienišas, atitrūkęs nuo žmonių rš. Vienai, tik vienai akimirkai atitrūkau nuo dabarties ir pasinėriau į praeitį rš. Yra daiktas žalingas būt šalyje ir atatrū́kt nuog kaimenės Viešpaties DP402.
ǁ nukreipti dėmesį kitur: Štraitnideris, neatitrūkdamas nuo muzikos, kilsteli ranką J.Gruš.
9. DŽ, Ss, Btr, Lš, Dv, An, Krs, Srv rasti laisvo laiko, atspėti, atpulti: Atitrūkęs nuo darbo, įnikdavo į knygą K.Bor. O ir ne viena moteris, atitrūkusi nuo vakaro ruošos, bėgo pasiklausyti naujienų V.Myk-Put. Atitrūkę nuo darbo, pakaitomis rinkdavos pas kits kitą raštų pasiskaitytų A.Sm. Atatrū́ksta dienelę nuo darbo, tai audžia Klt. Dieną kiek attrūkdamà siuvu Rdm. Šitas pirštines tik atitrūkdama numezgiau Vlkv. Kap attrūksiu nuog darbo, atskrisiu pas tau Rod. Atlėk kada atitrū́kęs – juk netoli gyveni Rm. Tep do atatrū́ktum, pasrinktum [riešutų] Ck. Atatrūkęs ką kito darau SD124.
| Atatrū́kęs laiko apskaičiuosiu ir atsilyginsiu drauge Š.
10. Ds vėl pradėti duoti pieno: Jau atitrū́ko karvė – turu pieno Trš.
11. Š greitai atbėgti, atidumti: Kaip užkutrino bites, tai kaip mat atatrū́ko Sb.
12. atsikelti gyventi: Žmonės atitrū́ksta į miestus NdŽ.
◊ gálvą atitrū́kti Šts, Šln atvykti, atsibastyti, atsibelsti: Kur aš tave dėsiu? Protas man atitrūkti galvą į miestą! Žem. Upė pirmu jau tekėjo, nekaip kryžokai čia galvą attrūko M.Valanč. Paskui į miestus atitrūksta galvas ir kiti pelnininkai, net iš tolimųjų svetimų šalių Vaižg. Atitrūko galvas kazokai, ir pasipylė žmonių kraujas Vaižg.
nuo mótinos sijõno atitrū́kti pasidaryti savarankiškam: Kai tik nuo sijõno mótinos atatrū́ko, ir nue[jo] Švnč.
įtrū́kti intr. Rtr; N
1. R, MŽ, MŽ2119, K, DŽ, NdŽ, KŽ atsirasti plyšiui, įskilti: Dalgio ašmenys įtrū́ko J. Dalgė jau įtrū́kus, nepapjausi Ėr. Įtrū́kęs, įskilęs arba įdužęs puodas Š. Įtrūkę, o kartais ir nauji indai buvo apipinami beržų tošimis rš. Lytis, ant kurios mes taip ilgai stovėjome kartu, kažkur įtrūko, ir dabar dvi jos pusės iš lėto skiriasi rš. Man dantis įtrū́ko Rm. Rūta (lango stiklas) įtrūksta N.
ǁ įplyšti, įdriksti: Virvė įtrū́ko, ne visai nutrūko Š. Kojinė buvo truputį įtrūkusi rš. Tas maišiukas įtrū́kęs čia Jrb.
ǁ tr. įskelti: Nelėk – pavirsi, įtrū́ksi subinkaulį End.
2. Plt nutrūkus įlįsti, įsipainioti, įstrigti (apie siulą): Belenkant špuolę įtrū́ko galas, i negal berasti Krt.
3. įdubti, kristi: Giliai intrū́kus vaiko bambelė Rod. Kiaulės tos žviegdamos laksto po tvartą įtrukusiais šonais Vdk.
4. įsmukti: Neintrū́k liūnan, nereiks i uogų! Klt.
5. R, MŽ, MŽ2119, N patekti kur, įkliūti: Dabar aš įtrū́kau kaip į rūtų daržą (ištiko nelaimė) Snt.
| prk.: Į tikrai didę gyvasties priegadą įtrūko jis prš.
6. Plt pritrūkti, pristigti: Daug neįtrū́kstam šviesos: pakilst vė[ja]s ir privaro [akumuliatorių] Šts. Paršeliai maž teįtrūko bulvių, vis bulvėms buvo penami Ggr.
7. nustoti duoti pieno, užtrūkti: Bene įtrū́ks žiemmilžė Slnt.
8. Sut, M, KŽ įsibrauti, įsiveržti, įpulti: Staiga į kambarį įtrū́ko mano tarnaitė NdŽ.
◊ gálvą įtrū́kti galvotrūkčiais įbėgti: Įtrū́ko gálvą ir sušuko Šts.
ištrū́kti, -sta (-a LKKXIV203(Zt)), -o intr. LKKXIV203(Zt); L
1. K, Š, DŽ, KŽ, Pln, Dkš, Ldk, Žl kam pritvirtintam, prisiūtam išplyšti: Ištrū́ko guzikas, saga, apvarsčiai iš naginių J. Drūtai insiūtas guzikas neištrùks Lš. Kriūtinė išvėpus, ba, matai, ben du guzikai ištrū́kę Trgn. Kokią te mergiotę šokino, o kaip senos kelnios, guzikas ištrū́ko, kelnios an kulnų, tai tik miškan surėkęs [nulėkė] Slm. Žiūrėk, ka ta kilpa tik neištrūksta LKKV159. Guzikėlis ištrū̃ks marškinių – ir atrasi (apie prastą pievą) Adm.
2. Smln atplyšus, atskilus, atitrūkus iškristi, išbyrėti, ištrupėti: Dantis ištrū́ko: klebėjo klebėjo – išbyrėjo Bsg. Su plikais krumpliukais kaip dėjo – ištrū́ko dantis Ppl. Man neskaudėdavo [dantų] – ištrū́ksta be skausmų On. Išlėkė pieniniai [dantys], ištrū́ko nuo tų saldainių Slm. Ištrū́ko beliavonė (emalis): šmaukš – ir atsilupė šmotas Svn. Ką te, vaikel: vieni stati [plaukai], kiti ištrū́kę Pl. Dauši į vienas antrą [klumpius], ka iškristų sniegai, nu ir užkulnis, jei nori, ir ištrū́ks Kl. Zovieckas (vyris) ištrū́kęs, ir durys gerai nebeužsidaro Šl.
3. pratrūkti, praplyšti, persprogti: Nesėsk ant žemės – kelnės ištrū̃ks Graž. Mun ta rožė (liga) augo, suaugo ir ištrū́ko Yl. Anai, sako, ištrū́ks putminys ir ana kris Yl. Ir apsiuvas (paraštėje burtika, bortė) aplinkui skylę, kursai ją sutrauktų, jeib neperplyštų (ištrūktų) BB2Moz28,32.
ǁ kam perplyšus, prakiurus atsirasti (apie skyę, plyšį): Plyšys ton gryčion ištrū́kęs Antš. Vyruo dvyleka skylių šone ištrū́ko Eig.
ǁ būti pralaužtam, pramuštam, iširti: Pylimas ištrūko N.
4. Rg laikomam ar pritvirtintam išslysti, išsmukti, išsprūsti: Pavadis ištrū́ko iš rankų NdŽ. Rodos, kaip te ištrùks iš rankų, ale atseina Trgn. Ištrū́ko ienos Aru17(Grv). Jeigu verpiant siūlas ištrūksta iš rankos, tai bus greitu laiku svečių LMD(Tvr). O kai ištrū́ksta [starkui] gyvatė, tai ir voliojas an kluono tenai Kp.
| prk.: Viskas iš jo nagų ištrūko (viską prarado) BsPI28. Rodos, širdis ištrùks, kap plaka Grv.
ǁ BŽ85, NdŽ prk. išsprūsti (apie žodžius): Iš jo lūpų blogas žodis neištrū̃ks Pls. Paskutiniai žodžiai kažkaip savaime ištrūko rš. Skausminga aimana ištrūko iš mergelės krūtinės rš. Maža kas gali žmogui ištrūkti nuo liežuvio, kai širdis užverda J.Balt.
5. NdŽ, Ėr laikomam, pririštam išsiveržti, išsprūsti: Ištrūkau iš jos (motinos) glėbio, kumščiais trinu akis, kad nebėgtų ašaros A.Vencl. Tas (sučiuptas vagis) pro duris veržtis, jis ištrū́ko, lėkė, o mano Juozas kad vejas ir aš kad vejuos iš paskos Kp. Arkliai eina labai smarkiai, tik turėk, kad neištrū́ktų Žl. Telyčia iš manę ir ištrū́ko – nebeįveikiu išturėt Plvn. Arklys pasbaidė ir ištrū́ko iš rankų LzŽ. Ištrū́ko ir nurūko karvė Dglš. Kačiokas ištrū́ko iš rankų An. Iš vyro gi neištrū́ksi – jo sveikata kitokia Pv. Ale stipras ir ištrūkai̇̃ Alks. Kad nutvėrė manę prie jaujos velniai, čiut ištrū́kau, net skvernas va nuplyšo Pl. Tada ožys, kap ištrūko iš diedo, ir pabėgo LTR(Šlčn). Ožka, likus viena, tąsės tąsės ir ištrūko BsPII319.
^ Ot ramu – kai lapei iš kilpos ištrū́kus Švnč.
ǁ B336, R47,121, MŽ62,158, K, M, Š, NdŽ, KŽ, Srj, Dg, Pb, Ėr, Rm, Srd, Vrt, Vdk atskirtam, uždarytam, varžomam, nelaisvam, neišleidžiamam ir pan. išsilaisvinti, išsiveržti, pabėgti, pasprukti: Ne padyvas, kai ištrūko B. Paleidžiu, duomi ištrūkt R97, MŽ127. Plaukdamas ištrūkstu R120, MŽ158. Vargiai ištrūko N. Jis sveikas iš plėšiko ištrū́ko NdŽ. Kad tu tiktai ištrūktum iš čionai… B.Sruog. Ilgą pamokslą išklausęs, Juozas ištrūko nuo pono LzP. Milicija paėmė jį, al anas ištrū́ko Dbk. Par mėnesį vieną ar dukart nusigeria ištrū́kęs iš namų Krs. Nebėk, neištrū́ksi Snt. Mat, sako, kai tu greitas, tai ištrūkai̇̃ Sb. Nu, sako, daba jau vis tiek ans nebištrū́ks An. Ansivedė jį tęnai, tas ištrū́ko Grv. Lenda bet kur žmonės, kad tik ištrū́kt miestan Kp. Kada i ištrūksiù tokion peklon papuolęs? Glv. Pernykščiai šaldra koks atsiplovęs Alančių kaimona vaikų mokytų, bet, susiriejęs su gaspadoriais, ištrūko kažin kur Blv. Ė bitės kap kada ir ištrū́ksta Aps. Ištrū́ksta [spiečius], nulekia miškan Vdn. Šuniui nėr kur dedas, jau neištrùks iš vilko Aps. [Zuikelis] moka ištrūktie nuog vilko šunies Tat. Iš strielčiukų išbėgsiu, iš kurtelių ištrūksiu KrvD151. Vilkas užejo kada ir išpjovė avis: vieną papjovė, kitą papjovė, o gėriokai ir ištrū́ko Kvr. O kada pro šalį prajojo, tum tarpu iš tos karčemos ištrūko dvi aveli balti DS141(Šmk). Šunys ištrūko pirma bėgti Vaižg. Pavasarį kad ištrūks žirgas iš tvarto, tai kad nueis, kojas viršun pamėtėdamas! Rod. Veršiai ka ištrū́kdavo, uodegas užrietę eina par laukus Erž. Jeigu vienas kumeliokas ištrū́ko, ir kitus ištrauks Skp. Karvė kaip šoko ir ištrū́ko iš gardinio Užp. Avys ištrūksią Ktk. Tas gaidukas ištrūkęs, in sodelį nurūkęs LLDI490(Lš). Nors ir kažin už kokių geležų jį uždarysi, vis tiek ištrūks LTR(Kp). Tie velniai, ištrūkę iš krepšio, kalvėj stogą nukėlė ir nuė[jo] in pragarą BsPIV25(Brt). Visi bandymai ištrūkti iš ledų nelaisvės nueidavo niekais K.Bor. Žuvis ištrū́ko iš tinklo Lp. Ižtrū́ko tuo veikiaus [Zacheus] iž anos minios ir nutekėjo pirm DP574.
| prk.: Dūšelė mūsų ištrūko kaip žvirblelis iž žabangų MP76.
^ [Juozas] pašoko kaip gyvatės įgeltas ir spruko pro duris lyg iš ugnies ištrūkęs V.Krėv. Kur leki kaip iš peklos ištrū́kęs? Sv. Teip buvo žmogui likta – nu likimo neištrū́ksi Nmk. Gailisi vanagėlis, kad ištrūko karvelėlis! KrvP(Stk). Ištrū́ksi kai grūdas iš girnų Švnč.
| refl.: Pirma norėj[o] slūžyt, o dar̃ jau nor išsitrū́kt namo Vrnv.
ǁ H170, H, KŽ prk. išsigelbėti, išsisukti iš ko: Nuo tų vargų lietuviai negalėjo ištrūkti A1886,99. Kaip naujai gimęs, ka iš tokios ligos ištrū́kau Grd. Gal kaip ir ištrū́ksu iš tos ligos Rdn. Kiekvienas manė, kad ištrū́ks iš smerčio Vdk. Da žingsnį – ir būtų iš mirties ištrū́kęs Kt. Jei turi žemės, turi taisyti visus kelius, viską, neištrū́ksi Snt. Per aną karą per jaunas buvau, per šitą per senas – teip ir ištrū́kau [nuo kariuomenės] Lkš. Ištrū́ko tik nuo mokslo, čia ir vėl [dirba] Sutk. Sūnus iš senbernystos ištrū́ktų Pžrl. Greitai ji ir visai ištrūks iš motinos globos rš. Nykštukas, iš anųdviejų nagų ištrū́kęs, an namų link drožė Jrk25. Ižg valdžios velino vargu išmuštis ir ižtrūkt turi DP121. Kuo veikiaus ižtrūkęs iž saitų šatono, bėk gailėjimop nuodėmių DP165. Kad galėtų ištrūkti negėręs, [Martynas] patsai ėjo su buteliu aplinkui I.Simon. Negalėjo iš pradžių ištrūkti iš užplūdusių minčių Db.
^ Jau kas kam žadėta – neištrū́ksi Jrb. Dievo sūdui neištrūksi prš.
6. KŽ, VšR, Kp ištaikyti laisvo laiko; radus laisvo laiko, išvykti kuriam laikui: Jei kuriam pavyksta ištrūkti kelias dienas sodžiun, tai dar nedidelė proga sodiečio sielai ir jo buičiai pažinti A.Sm. Reikalai tie neleidžia ištrūkti ir giminėlių pasižiūrėti T.Tilv. Gal aš tikrai pabandysiu ištrūkti. Bent savaitei K.Saj. Ištrū́kom tik pietų Sn. Gal ištrūksiu kelias dienas Trs. Kaip katra ištrū́ksim, tai vis namo bėgsim Snt. Ji neištrū́ksta su tais darbais Jrb. Negaliu ištrū́kt prastą dieną Rtn. [Šeimyna] ka sekmadienį jau ištrū́kdavo išeiti į miesčiuką kur, o teip par savaitę nėkur Krž.
7. An paplūsti, išsiveržti: Tik juodas dūmas ištrū́ko, daugiau nėko neliko Kv. Tokiu balsu, kaip kada prūdas su daug vandens ištrūksta iš savo vietos DS202(Šmk).
8. Akm trūkti, stigti: Iš šimto metų Ruikienei daug neištrū́ksta Šts. Da dvijų mėnesių anai ištrū́ks [iki metų] Trkn.
◊ gálvą (sprándą Vkš, Kl, Jnš) ištrū́kti Š, KŽ, Plt, Vkš, Mžk, KlvrŽ, Šlv, Šl, Ėr; Kos161, S.Dauk, Žem galvotrūkčiais išbėgti, išdumti, išsitrenkti: Ir tas jau ištrū́ko gálvą J. Ištrū́ko gálvą ir nepareina Pc. Tas vėl ištrū́ko gálvą: su juo nei radęs, nei pametęs Jnš. Ištrū́ko gálvą tartum piktosios dvasios apsėstas Grž. Neištrū́kit galvų̃, greit ateisiu Ktk. Žvėdai ištrūko galvą į savą žemę M.Valanč. Ištrūko sprandą kažkur Peterburgan, tiek jį daugiau ir tematysi B.Sruog. Jis pats sprándą ištrū́ko, ne aš išvijau NdŽ.
| Ištrū́ko sprándą (skubotai ištekėjo) už plecininko NdŽ.
kaip (lyg) iš badų̃ [saitų̃] ištrū́kęs apie godžiai valgantį, ryjantį, puolantį valgyti, ryti: Valgo kap iš badų̃ ištrū́kęs Dglš. Tu lyg iš badų̃ saitų̃ ištrū́kęs viską griebi tuoj ėst Alk. Tie žmonės kaip iš badų̃ ištrū́kę puola in uogas Slk. Kai iš badų̃ ištrū́kę – puola in lovį visos [vištos] Klt.
nutrū́kti intr. Rtr, DŽ; L
1. R, MŽI298, K, N, Dgč, Aps, Grv, Švnč, Nm, Krž; Bdr atsidalyti, perplyšti pusiau, pertrūkti: Virvė nutrū́ko pusiau J. Nutrū́ko raikštis tempiamas NdŽ. Su tuo akminiu par tą virvę suplakiau – nutrūko Kl. Naginės, kad nutrùks sąvaržai, išplers, nuo kojų atstos, išplatės JIII68–69. Kap nutrū́ko virvė [besisupant], tai pusėn daržo nulėkė Aps. Netrauk, pamatysi – pokšt ir nutrùks Mlk. Jei su linu suriši, pakš tas linas i nutrū́ko End. Esti bovelna netikus, papelėjus – nutrū́ksta Kvr. Sukrus siūlas greit nutrūksta Lp. [Vydamas siūlus] vis žiūri: nu tai nutrū́ko, tai prisimezgi vėl, ir nuveji špūlią Kp. Kai prastai suverpta, tai tiktai táukš [audžiant], tai nutrū́ko Kp. Man jau gerklę sopa nuo rėkimo; tikrai koki gysla nutrū́ko LKT290(Ppl). O kaip už tvoros užsikabino – tas diržas nutrūko, ir jis (vilkas) stojo žmogum BsPIV106(Brt). Gal jūsų nutrū́ko šilko vadelės? (d.) Slk.
| prk.: Kaip šiandie atsimenu: pasisukiau nuo palto siūlų nuimt, tik kliukt kriūtinėj – nutrū́ko Slk. Mūsų kalbos siūlas nutrūko P.Vaičiūn. Čia mano minčių gija nutrūksta rš. Šnekėjau, ir mintis nutrū́ko, ir neatsimenu, ką sakiau PnmA. Ne vienas tik Perlis laukia, kada mano gyvenimo gija nutrūks V.Krėv. Per atostogas ryšys su leidykla nutrūko V.Myk-Put. Nusileidžiant galėjo sugesti radijo stotis ir tokiu būdu nutrūkti ryšys K.Bor. Nutrūko paskutinis ryšys su mano mamos gimtine, kur taip mėgdavau paviešėti Pč. Netoli pamiškės, keliukui nutrūkus, sunkvežimis sustojo A.Rūt.
^ Jeigu jau nutrūko – nebesulipdysi LTR(Km). Netempk stygų, kai nutruks – nesuriši TŽIII380. A, ilga virvė nutrū́ksta (kai ilgai draugauja, tai ir išsiskiria) Aln. Ilgas sietas nutrū́ksta, o anuodums nenutrū́ko (susituokė) End. Meilė kaip seilė: ištįso ir nutrū́ko Klp.
ǁ lūžti, nulūžti: Abu kaulai pokšt – ėmė i nutrū́ko Sb.
2. KŽ, Trk prk. baigtis, liautis, nebesitęsti kokiam vyksmui: Kariuomenės manevrai turėjo nutrū́kti NdŽ. Derybos vėl nutrū́ko NdŽ. Jos akys patvino ašaromis, jos balsas užsikirto ir nutrūko I.Simon. Nutrūko kalbos, ir visi susimąstė LzP. Iš mūs (lietuvių) juokdavos [sibiriečiai]: kaip jūs kalbat, ka nenutrū́ksta: vir vir vir, vir vir vir PnmŽ. Kelis žodžius pasakei – nutrū́ko, i vė nieko nežinai Slv. Jaunesnį nepaklausia apie ką nors, tai nutrū́ksta jam ta kalba Snt. Pasku jau skirys kožnas sau, jau ta dainė nutrū́ksta Lpl. Irma kvatojasi, bet ūmai jos juokas nutrūksta V.Bub. Klegesys staiga nutrūksta, pasidaro tokia kebli tyla I.Simon. Tik žiūri – tarp tokių alksnelių liepsna pliu pliu pliu iškyla ir vėl nutrūksta LTR(Kp). Linai nuo garų sumirko, linamynis nutrū́ko Vdžg. Nutrū́ko šimtai (dideli pinigai) eiti iš Lietuvos į Rosiją tėvams, kaip mirė geroji duktė Lk. Dabar nutrū́ko žmonių tikėjimas Šts. Draugysta nutrū́kusi, nešnekas Krš. Nelauktai ir visam laikui nutrūko jauno poeto kūryba rš. Mano džiaugsmas ūmai nutrūkdavo rš.
nutrū́kstamai adv.: Kažkas bėga ir alsuoja sunkiai, nutrūkstamai rš.
3. R, MŽ, Sut, N, K, Š, NdŽ, KŽ, Bt, Arzn kam pritvirtintam nuo ko atitrūkti, nuplyšti, atskilti: Viršus [knygos] šikšninis, norint jau kandžių ir paėstas, ir segutės nutrūkusios, bet dar aiškiai rodo stropumą, su kuriuom knyga aptaisyta buvo Vrp1890,70. Neim až ąsos, nutruks KlbIV80(Mrk). Sunkiau roputes, nutrū́ko varinio ąsa Šv. Nutrū́ko kadokės ūsas, tai basa sniege i ataginiau Klt. Buvo nutrū́kę naščiai Pb. Šulinės svirtė nutrū́ko – pataisyk Pln. Bėgsi smarkiai, tas klumpis nutrū́ks Yl. Viena kulnė nutrū́ko, išbėgom laukan, prisikalėm su akminu Vgr. Kas jau mašinai buvo: tas nutrū́ko, tas nūdilė Trk. Jeigu dužyklė nutrū́kusi, ta pasviedei šalin, gerą dužyklę paėmei Trk. Maž jo nutrū́ko kas, kai maišus kilojo Klt. Žmogus jaučia savyje lyg kad esą nutrūkę – ar tai nuo širdies, ar nuo jeknų (apie trūkį) LTR(And). Tai kaip jis jam (vagiui) davė per abi blauzdi skersai, ir nutrūko kojos BsPIV258(Brt). Tam vilkui uodega nutrūkus, ir nubėgęs Sln. Tuo tarpu kareivis griebė velnią už skverno, bet skvernas nutrūko, ir velnias pabėgo LTR(Žal). Visi knygos lapai nutrū́kę nutrū́kę Ps. Nutrūkę uolų gabalai Blv.
| prk.: Vis tiek vaikas, nuo širdies nutrū́kęs Aln. Su „a“ nutrūko ir „j“: vės, pjovės Jn. Džiaugiaus, ka nutrūkus nuo vyro Bsg.
^ Žmona numirs, tai kap viedro saitas nutrū́ksta, o tėvo kito nebus Plv. Tolei puodu vandens eiti, iki ąsa nutrūksta PrLXVII24. Puodas vandenį neša, kol ąsa nutrū́ksta Rgv. Uzboną neš, kol ąsa nutrùks Dbk. Nutrū́ksta šito ąsa lig laiko Trgn. Kur mano nenutrū́ko! Ml. Tau ir vėdaras nutrùks šiteip [sunkiai] kilojant Slk. Kai tik, rodos, jų tie liežuviai nenutrū́ksta besigiriant! Jrb. Dainiuo[ja] kiaurą dieną, i kaip anam liežuvis nenutrū́ksta Pp. Ar nuo subinės kas nutrū́ko? J. Jug tam klebonuo krapyla būtum nenutrūkusi, kad būtum ir veltuo grabą pakrapijęs Dr. Ne meistro galva nutrū́ko (sakoma, kai apgailestaujama kam nors sudužus, sulūžus) Kal.
ǁ kam atitrūkus nukristi: Viedras nutrū́ko šulnin, kap ištęst? Drsk.
4. NdŽ, Ėr, Upt, Šmn, Krs, Žl, Antr, Klt, Mlk, Vvr pririštam, pritvirtintam pasileisti, nusitraukti: Nutrūks nuo virvių kumečio arklys – ir vaikščiok dvaran keturias penkias dienas! A.Vien. Bent penkios šešios karvės – tai nutrū́ko, tai kuolą ištraukė, tai iškadą padirbo kai kur Kp. Kai užpuolo sparvos, tai karvė ir nutrū́ko nuo virvės Skrb. Nutrū́ksta karvė, par daržais eina Ob. Paprato teliūkštis, tai nutruñka ir nutruñka Lel. Nutrū́kęs galvijas ne tiek suės, kiek paklos Trgn. Ka tai nebepaeina gyvulys (kumelė) kojom, ir tos da nepririša [taip], kad nenutrūktų̃ Kpr. Ožkos nutrū́kta, kiek žmogus pasiekia, žievė nuryta, ir nudžiuvo obelė Antz. Mat ta ožka, jam išejus, nutrū́ksta, tai ką gi jai daugiau daris [kaimynai], pririša Plvn. Bijau šunioko, kad anas nenutrū́ktum Nmč.
5. NdŽ, KŽ, Šts, Krž, Stl, Vdk nuplyšti, nuskurti, nudriksti (apie drabužius): Nutrū́kęs sijonas, t. y. nuskirdęs J. Šita sermėga jau visai nutrū́ko Pln. Nutrū́ksta drabužis ant nugaros kiaurai būdamas Varn. Vaikai paprastai buvo pliki ar su nutrūkusiais marškineliais apvilkti M.Valanč. Dabar jau teks naminiais dėvėti, nes tavo krominiai visi skindeliais nutrūko Žem.
ǁ Skd, Up, Erž, Grz apie žmogų: Tėvas nutrū́ko, vaikai nuskaro – reik apsiūti visus Varn. Nutrūkau, nuplyšau ir valgyti išalkau LTR(Kl). Nūplyšęs, nūtrū́kęs kaip baidyklė Pvn. Gẽra, nutrū́kęs i valkiojas Rt. Nutrū́kęs buvai, nutrū́kęs ir esi, nutrū́kęs ir būsi savo dieną Plt. Ko tu eini ubagais teip nutrū́kęs, nuplyšęs? Gd. Nutrū́kęs kaip ubagas Kltn.
ǁ NdŽ apirti, apgriūti, apšepti: Pakrūmėj nutrūkusioj butoj gyvena vyras su motere, Jurgis su Morta M.Valanč. Iš senovės kaip buvo, taip ir tebė[ra] tie budinkai – stogai nutrū́kę Žr. O kitas žmogelis buvo dideliai dideliai biednas: trobos jo nutrūkusios, gyvoliai išdvėsę, jau nei pats neturia ko ėsti LTR(Vdk). Lygut tau nutrū́ktum vežimas, jeigut paskolinsi į turgų nuvažiuoti Slnt.
6. R5, N pristigti, pritrūkti ko: Labai nutrū́kau sveikatos, senyn… Kpr. Nutrunku, to pristokstu, to netenku MŽ6. Ir anys nieko nenutrūko (viršuje pristoko) skaitliuje BB1Sam25,7.
7. patrūkti, persitempti: Nutrū́ko, ką padavė skatynom (gyvuliams) Arm. Tuo pačiu laiku [padirbėsi], negi nutrū́ksi Pl.
8. DŽ1, Pl surasti atspėjamo laiko, nulikti: Vincas ir Onutė, ligi tik nutrū́ko nuo liuobos, bėgo į pamiškę baslių tvoroms tašytis Vaižg. Kur nutrū́kus vis ateina in mane An. Kur nutrū́kęs vis pulk ant gyvuolį Kp. Kur nutrūkęs – vis su knygom Tr. Da ir grybaut nutrū́kus kada išbėgdavo Krs. Kai sulaukiam šienapjūtės, bėgam laukan kur nutrūkę LTR(Kz).
| Po šiltinės ji vis ėjo bažnyčion, kada laiko nutrūkusi J.Balt. Nutrū́kusi valandėlę, nueik ir paravėk man daržą! NdŽ. Kai tik nutruñka kiek piemuo, tuojau bėga į kaimą Srv.
9. Švnč nustoti, imti mažiau duoti pieno, užtrūkti: Jum gerai, kai do šlaką pieno turit, o mūs karvė jau suvis nutrū́ko Krd. Nutrū́ko karvė, suvis pieno neduoda Klt. Nutrū́ksta karvė, kai aždarai tvartan Klt. Karvė karšty nutrū́ko Dglš.
10. Všn, Kp sumažėti, pasibaigti, nebebūti: Nutrū́ko pienas karvės Dkš. Karvė meta dantis, pienas nutrùks Klt. Pienas labai nutrū́ko Ėr. Vienukart nutrū́ko pienas, patys nežinom, kas tai karvei yr Mžš. Šmukšt nutrū́ko tabakas – ir pritrūko rūkymo Skr. Taigi nutrū́ko sveikata Lb. Jiems dabar nutrùks pelnas J.Jabl.
ǁ impers. Mrs, PnmR apie pajamų, išteklių netekimą, mažėjimą: Daug ir jam nutrūko B. Nutrūksta man R, MŽ, N. Matai, kaip nutrū́ko, kai pieno nebeparduodam Srv. Viena karvė išdvėsė, kita, tai vis nutrū́ksta Ad. Kai tik nebegaus par šalį, jam tuoj nutrùks Jnšk.
11. nusitrenkti, nukliūti: Jis buvo nutrū́kęs už Pandėlio Ppl. I kur anie nutrū́ko daba? Grdm.
◊ bùdelis gálvą (sprándą End) gãli nutrū́kti sakoma apie didelę netvarką: Nagus maliavo[ja], o trobo[je] bùdelis gálvą gãlia nutrū́kti End.
gálvą nutrū́kti
1. NdŽ galą gauti, užsimušti: Nesikarstyk teip aukštai, da gálvą nutrū́ksi Paį. Movė į pakalnę, kuo nenutrū́ko gálvą Krš. Kad tu gálvą kur nutrū́ktum! Šl. Ka tu nutrū́ktumi gálvą geriau, ne ko tu muni apgautumi! Brs. Kad būtum, berneli, kur galvą nutrūkęs, ne man jaunuolėlei galvelę apsukęs LTR(Vb). Būtų piktas darbas, kada kas … pro langą nuog rieklių šoktų ir šiteipo galvą nutrūkęs sau pats smertį duotų BPI273.
2. DŽ, KlvrŽ, Ėr, Grž nubėgti, nulėkti, nusitrenkti kur: Kana kur nutrūko galvą Kos126. Ot kultas nevelėtas, nutrū́ko kaži kur gálvą Jnšk. Tautvilas nutrūko galvą pas savo gentis prš. Kad ir aš, kur nors nutrūkęs galvą, vėju geriu kiekvieną iš namų atklydusią žinutę rš.

káilis nutrū́ko paseno: Ir nepajutau, kaip káilis nutrū́ko Rt.
kaip gálvą nutrū́kęs
1. apie intensyviai, įtemptai ką darantį, dirbantį: Lakstyk lakstyk (dirbk) kaip gálvą nutrū́kus Jnš.
2. apie sutrikusį, susijaudinusį, sunerimusį: Šaknys paskutiniu metu buvo kaip galvą nutrūkęs A.Vencl.

kai̇̃p nuo bãdo siẽto nutrū́kęs apie godžiai valgantį: Ryna, ėda kai̇̃p nu bãdo siẽto nutrū́kęs Rdn.
kójos nenutrū̃ks nieko neatsitiks (kur nuėjus): Nubėgsu – mun kójos nenutrū́ks Dr. ×
kramul̃kę nutrū́kti galą gauti: I kaip tu, neprieteliau, įsikabinai, ka tu tą kramul̃kę nenutrū́kai? Sd.
meškà gálvą nutrū́ktų; meškà gálvą gãli nutrū́kti sakoma apie didelę netvarką: Po klėtis ir trobą – meška galvą nutrūktų Žem. Čia toks ponas gyvena teip, ka meškà gálvą gãlia nutrū́kti Lnk. Meška galvą būtum nutrūkusi į trobą įejusi – aslo[je] vienos duobės Tl. Pryšininkę sutvarkyk – meškà gálvą gãlia nutrū́kti! Rdn.
nórs (nóns) [tu] gálvą nutrū́k sakoma patekus į sunkią, be išeities būklę: Nórs gálvą nutrū́k čia patamsy Skp. Nėra grybos, nóns tu gálvą nutrū́k Kž. Nórs gálvą nutrū́k, kas man darbo! Šts.
nutrū́ko kakà (spenỹs Ds) Ds neliko pajamų šaltinio: Anuprą išmetė iš sandėlinykų – nutrū́ko kakà Str.
rai̇̃kštės nutrū́ko galvõn sukvailėjo: Mokinatės ir nutrū́ksta rai̇̃kštės galvõn DrskŽ.
rañkos nenutrū́ks Lg nieko neatsitiks: Nenutrū́ktum vyriškuo rañkos, ka padėtum pakelti Rdn. Rañkos nenutrùkt, galėtau išplaut, ale toki nosis susukę Brb.
sprándą nutrū́kti
1. N, NdŽ, KŽ, Kl, Vkš, Plt, Rs galą gauti, užsimušti; prisitrenkti, susižeisti: O gal čia nelaimingasis ir kokiuo stebuklu bus sprandą nutrūkęs? K.Būg. Ji nusigandusi aukštynaika iš vežimo išvirto ir sprandą nutrūko BsPI25. Nuog uolos patys nusivertė ir sprandą nutrūko BPII340. Išsikorė į miestą ir ten sprándą nutrū́ko Vkš. Vargšas mažne nutrū́ko ir sprandą PP41. Kad jis sprandą kur nutrūktų! J.Jabl. Kad tu sprandą nutrūktumbei! B485. Sprandą nutrūkstu R83, MŽ109. Sprándą vaikas nutrū́ko, jei naktį rėka End. Iškrito voras iš ąžuolelio ir nutrūko sprandelį LTR(Skd, Dr).
2. nubėgti, nudumti: Čia nieko neradęs, jis nutrū́ko sprándą į kitą sodą NdŽ.

stùkis nenutrū̃ks nieko neatsitiks (ką padarius, padirbėjus): Kas namie guli, gali ir palesinti. Stukis nenutrūktų I.Simon. Kad tu bent vieną kartą pasakytum „tėvas“, „tėve“, stukis nenutrūktų, – pagraudeno motina I.Simon.
širdi̇̀s nutrū́ko apie smarkų supykimą, susijaudinimą: Kaip jis girtas pareina, man tik širdi̇̀s nutrū́ksta: sakau, geriau nepareik! Mžš. Nutrū́ko širdi̇̀s – nebgaliu paveizėti [supykus] Krš.
širdi̇̀s nutrū́kusi apie apėmusį silpnumą, paprastai norint valgyti: Širdi̇̀s nutrū́kusi, norėčio rūgštelės kokios atsigauti Šts. Nutrū́kusi širdi̇̀s paliko, be meisos pavalgius Šts. An duonos biškilelį sviesto antdėk, teip y[ra] širdi̇̀s nutrū́kusi End.
uodegà nenutrùks Dbk, Ds, Ktk, Skdt nieko neatsitiks (ką padarius): Gali nueit – uodegà nenutrùks Mlt. Nutrùks jau čia tau uodegà, kad nueisi pas kaimyną Srv. Ne tiek gyvulių liuobėm, nenutrū́ko uodegà, o dabar – viena karvė ir teliukas Slm. Nenutrūksta uodega namininkams, kai per penketą metų po dešimtinę atiduoda Vaižg.
vélnias gãli gálvą nutrū́kti sakoma apie didelę netvarką: O tūs kambariūs vélnias gãlia gálvą nutrū́kti! Varn.
patrū́kti intr. Rtr; L
1. R, MŽ, N, K, M, NdŽ, KŽ, LzŽ, Dr perplyšti pusiau, nutrūkti: Virvė patrū́ko J. Beatrišant virvė patrū́ko KI3. Patrū́ks siūliukas ir iškris guzikelis Krš. Vieliukė [mašinoje] patrùks – ir stovėk an kelio Adm. Motinai ta ranka atbulyn pasidavė: tai tie susiuvimai, po operacijos kur buvo, patrū́ko Bsg. Aš pasleidžiau toliau bėgti – man juosta patrūko LTR(Ob). Ar nepailso juodbėriai žirgeliai, ar nepatrū́ko šilkinės vadelės? (d.) Šmn. Patrūko žal's šilkelis N274, RD185. Palūžo ardamėlis, patrūko drelinėlė KlvD32. Patrūko trilynėlė, sulūžo irklužėlis LB27.
| Žabangai patrūko, o mes biedni ižgelbėti MP76.
^ Jei gysla patrūks, visas pilvas pagriūs (skersbalkis ir namas) LTR(Šl).
2. N, M pertrūkti, persprogti, įplyšti: Patrūksta skaudulys R. Patrūkus kojų pirštam vasarą ir vilnonį siūlą riša par tą plyšelį, ir sugyja Sln.
3. R, MŽ, Lz suplyšti, sudriksti: Alkūnės patrū́ko Grv. O diedo duktė su kailinukais patrū́kusiais nuejo ir viso atnešė (ps.) Dv.
4. sutrūkinėti, suskirsti, suskeldėti: Do i dabar patrū́kę karvės kakos Klt. Ar mano kojaitės patrū́kę patrū́kę DrskŽ.
5. kam pritvirtintam, prisiūtam išplyšti, ištrūkti: Net guzikai kelinių patrū́ko iš to juoko Auk.
6. NdŽ nusitraukti pririštam, nutrūkti: Patrūko šuo ir pabėgo iš mūsų Srj. Ta karvė buvo patrū́kus: nuo kaklo atsikabino tą spruduklį Jrb.
7. R363, MŽ487, Sut, N, DŽ, NdŽ, KŽ gauti trūkį; persitempti, sveikatą pagadinti (ppr. sunkiai dirbant, keliant ir pan.): Apilsęs nuo bėgimo, stabtelėk ir atsikvėpk, kad nepatrū́ktumei I. Ar tik nebūsi patrūkęs, kurį sunkų daiktą kilnodamas? V.Krėv. Per daug nespulk kilot, gana jau mano viduriai nusleidę – patrū́kus Pv. Nekel (nekelk) sunkiai, bo patrū́ksi LzŽ. Kelia akmenis – patrùks DrskŽ. Nestyruok viena, padėsiu, do patrū́ksi – šitoks maišas! Klt. Jis kėlė centnerį, patrū́ko i mirė Jrb. Nesylykias par daug – susirgsi, patrū́ksi Pln. Nebėk teip greit, dar patrū́ksi bebėgdamas Srv. Neskraidyk teipo, bo patrū́ksi Pls. Nedirbk teip smagiai – patrū́ksi Kp. A nepatrū́ksi tik bedirbdamas?! Mšk. Kai darbe patrū́ksi, nieko nebereiks Tr. I gaspadoriai patrū́kdavo nuo tų darbų Sutk. Pačio[je] jaunystė[je] patrū́ko, patrū́ko nuo sunkių darbų Krs. Dirbo lig patrū́kdamas Plt. Arnikas arba drūtažolės – kap žmogus patrū́ksta nuog sunkaus darbo, tai geria Kpč. Vaikai bovydamies nigdi nepatrū́ko Ob. Skruzdėlė taip skubėjo, kad bebėgdama patrūko rš. Taip išmokytas žirgas ir kelyje patrūks, bet nesiduos aplenkiamas A.Mišk. Arkliai nuo to nepatrū̃ks NdŽ. Velnias, sako, bekuldamas net patrūkęs BsV288.
| prk.: Pernai daug obuolių buvo, obelaitė patrū́ko (išseko) Snt.
^ Išgirdęs tas giesmes, tu iš juoko patrūktumei rš. Čiut nepatrū́kau juokais! Pln. Čiut nepatrūko rėkdama Gg. Gali iš juokų patrūkti KrvP(Mrk). Kada tinginys patrū́ksta Gl, Snt. Tinginys i miegodamas patrū́ksta Jrb. Tinginys (Slinkis Pln) greičiau patrūksta Vdžg. Tinginys arba patrūks, arba sušals Gdž. Tinginys patrū́ksta, skūpus permoka Dkš. Ji šnekėt ir šnekėt – ir patrū́kt bešnekėdama Mrk. Jūs čia patrū́ksit berašydama Plv. Dvare būdamas patrū́ksi – peklo[je] vietos negausi Slnt. Dvarui reik dirbt, kad nepatrū́ktum, o dvaras duoda, kad neišmistum Skr. O ka tu patrū́ktum! Rs.
ǁ pasidaryti nebetikusiam, sugesti (apie sveikatą): Viskas žmogaus patrūko Rod. Kiek aš gyvensiu – patrū́kus mano širdis Brt.
8. kurį laiką pakankamai neturėti, stigti: Patrū́kom duonelės NdŽ.
| impers.: Pora metų (mums) pinigų patrū́ko NdŽ.
9. netekti proto, pamišti, pasiusti: Ar jūs patrū́kę esat, kad jūs visi tokias dideles iškadas darot dėl niekų? PP48.
10. NdŽ imti mažiau duoti pieno.
11. NdŽ pasprukti, pabėgti.
partrū́kti intr. NdŽ, Pln, Varn skubiai parbėgti, parlėkti, pardumti: Aš iš Rygos partrūkau led tik 5 lapkričio Žem. Partrūko, parbėgo namo vienu gaistu K.Būg. Kai pamatė, kas te per pyragai, partrū́ko namo Sb.
◊ gálvą partrū́kti NdŽ parbėgti, parlėkti, pardumti.
pértrūkti intr.
1. Sut, N, K, M, L, Rtr, NdŽ, KŽ trūkti pusiau: Pártrūko virvė J. Pértrūko ražončius: par bažnyčią bar bar poteriai Skdt. Teip ūždavo galva: žy žy – sakau, gal partrùks visos gyslos Mžš. Visi įsikibo į tą lanką, tas lankas partrūko Yl.
ǁ perskilti, persprogti, perlūžti: Sudavė pagalį į žemę – pagalys pertrūko J.Paukš. Sako, deviau į pilvą, tas bliūdas sau pūkš i pártrūko pusiau Kl. Tas arbūzas partrū́ko parpus Sb. Ragana paskutinį [vandenį] norėjo išryti, tiktai pukšt – ir pertrūko BsPIII20.
| prk.: Partrū́kęs Vilnius an dvi pusi – mat upė eina Antš.
^ Toks liesas, laibas, per liemenį, rodos, pertrūks J.Paukš. Ka duoda dideli lašai, kad, rodos, partrū́ksiu par pusę Rd. Šiandie kad išvirė vakarienę, tai išvirė – nors imk ir pértrūk [bevalgydamas] Lp. Ko nepértrūko iš piktumo! Gl. Atradau dingusį Anskį – nors ir plyšo, bet nepertrūko širdis I.Simon.
ǁ Sut prk. atsiskirti, pasidalyti (į grupes): Ir veikiai pertrūko ant tūlų sektų DP444.
2. NdŽ prk. paliauti, baigtis kokiam vyksmui, eigai, procesui: Topylio meilė nebepertrūks dabar iki grabo lentos! Žem. Be parstojimo gieda saldžią giesmę nepartrūkstančio mylėjimo tavęs P. Teip tasai gyvatos nepértrūkstąsis kelias… nerodžias aptrukintu net ant paties galo DP582.
3. ppr. part. Str būti persmaugtam per liemenį: Lekančios skruzdėlės, partrūkusios tokios Krž. Tokie y[ra] tarakonai didumo kai širšilai, tokie partrū́kę Bsg. Ta motiniukė yr ilgesnė kaip bitė, tiktais par vidurį daugiau pártrūkusi Vgr. Kas iš tos mergos, kad pértrūkus kap tranas Rod. Aš pertrūkus kaip skruzdėlė rš. Ana (skruzdė) tep skubėjo pas Dievą, kad partrūko, i dabar tokia partrūkus (ps.) Str.
4. part. DŽ, NdŽ, KŽ, Škn, Sml, Upt, Brž, Rz, Lnkv, Srv, Skr, Vdžg, Lzd būti peralkusiam, ištroškusiam, perkarusiam: Partrūkę lig vakaro yr paršeliai kaip sliekai Trk. Karvės partrū́kę, nuo ryto negėrę Ėr. Partrū́kusios tos karvės tik žiūri, o kibirai tušti Grnk. Pértrūkus karvė kai tranas Pls. Ganei ganei ir keltuvos pértrūkusios Rod. Arklys visas putotas, net garuoja, šlapias, pertrūkęs – pirštu perdurtum Kp. Pértrūkęs esu, nebepaeitu Als. Neėda nėko i vaikščio[ja] pártrūkęs kaip vilkas Trk. Valkiojas kaip šuo pártrūkęs Žd. Parkorę, pártrūkę kaip gončai tie girtūkliai Krš. Dabar tik kad plonesnė: neėda [merginos], parkarę, partrū́kę kai stirnos kad būtų Bsg. Vilkas šunie sako: – Aš esu sudžiūvęs kaip kurtas partrūkęs PP35.
5. karvei užtrūkus pasibaigti (apie pieną): Pienas pértrūko, tai neturiu rodos su mažais vaikais Ml.
6. per daug sukrekėti: Žiūri, kad par daug nepártrūktų tas pienas [, kai daro varškę] Krkl. Pártūkusio pieno trupus sūris Up.
◊ smi̇̀lga nepértrūko apie menką priežastį supykti: Smi̇̀lga nepértrūko – visi baliai razbirėjo Švnč.
sprándą pértrūkti NdŽ skubiai kur išvykti, išdumti.
širdi̇̀s pértrūkusi apie didelį sielvartą: Širdi̇̀s jųjų pártrūkusi, kad nesuleidžia žanytis anudum J.
pietrū́kti (dial.) žr. pritrūkti 1: Pytrū́kau šiaudų Dov.
pratrū́kti intr.
1. Q43, N, K, M, L, Rtr, NdŽ, KŽ, LzŽ praplyšti, prasprogti, prakiurti: Skaudulys pratrūko B, R33, MŽ45, J. Neseniai pratrū́ko skaudis, tai didžiulė skylė paliko Krs. Man' kai mažą vaiką vartė, kolik nuo kaulo pratrūko votis šito[ji] LKT320(Zr). Man šič visur randai, mat labai liedavo tą galvą šašan va: išsikelia šašas – ir pratrūksta, ir sulimpa tie visi plaukai Kpr. Vakar ką aš čia dirbau, teip sopėjo, teip sopėjo [pirštą] – mat ir sutrinta pūslė ir pratrū́kus Kpr. Palauk šę, kad da tas mano pirštas pratrū̃ks! Jrb. Kaulas galvos čia pratrū́ko už ausies, tai girdėjimą jam pagadino Grš. Pratrū́kę lūpos Žg. Karvei pratrū́ko tešmuo Trk. Anam tas žakas pratrū́kęs, i visas smėlis išbiręs Dov. Bet dažnai maišai pratrūkdavę, tai ir akmenys ant žemės byrėjo LTsIV424.
| Galima nustapyt liūnui pratrū́kus Lš. Supies supies liekne – ir pratruksta žemė Skp. Eina per tokią balą, jis tuščiom perėjo, o ji kaip vilko akmenis, bala pratrū́ko ir nuskambėjo toj jo Jadžia BsPIV41(Brt).
| prk.: Debesys jau tik pratrū́kt, o anys da tik vežimą krauna Ktk. Šiandie dẽbesys tik tik pratrū́kt ir lyt Kt.
^ O kalbų kalbų – kaip iš pratrūkusio maišo K.Bor. Čia medžio žiedų kvapas – lyg sodas pratrū́ko A.Baran.
2. KŽ, Kp, Rš, Ds staiga imti gausiai tekėti, prasiveržti: Pratrū́ko tiesiog iš žemių paversmis Alks. Aukštasai upelis jau pratrū́ko – bus daug vandenio Lel. Beržuona pratrū́ko, jau ledus nue[jo] LzŽ. Ka pratrū́ko kraujai iš nastrų ir iš nosies, tai visa paklotė buvo kruvina Pls. Gulėjau gulėjau, paskum par nosį, par burną kraujas pratrū́ko Grd. Pratrū́ko kraujas iš nosies Kb. Ašaros vėl pratrūksta Sz. Pratrūko visi šuliniai didžios gilybės BB1Moz7,11.
| prk.: Iš šito stalo pratrūko versmė, tekinanti upes dvasiškas A.Baran.
3. NdŽ prk. staiga būriu pasklisti, pasipilti: Žmonės pratrū́ko iš salės DŽ1. Žmonės it trūkte pratrūko iš laivo A.Vien. Pagaliau pratrūksta ir važiuotieji rš. Orams atšilus, pratrūko, pasipylė paukščių virtinės sp.
4. prk. staiga imti reikšti jausmus (žodžiais, juoku, ašaromis ir pan.): Dovydonis dabar turėjo pratrūkti, aprėkti šeimininkę ir, žinoma, neduoti arklių J.Balt. Koks beširdis! Koks beširdis! – pagaliau pratrūko ji ir ėmė nervingai vaikštinėti po virtuvėlę rš. Nors visada stengiuosi nepamesti galvos, bet kartais imu ir pratrūkstu rš. Nepratrū́k nepratrū́k, kai reiks – nebegalėsi [verkti] Ds.
| Stoties viršininkas pratrūko visais perkūnais Vaižg. Minia pratrūko šauksmais rš. Visi namai pratrūko gailiu verksmu Db. Kodėl ji nepratrūksta džiaugsmo ašaromis? I.Simon. Iš nevilties lengva pratrūkti ir pykčiu, ir neapykanta rš. Ida pagalvojo pagalvojo ir pratrūko juokais I.Simon. Žiūrėk, Onut! Vagi, – šūktelia Kamantonių Albina, pratrūkdama juoku V.Bub.
5. prk. staiga imti smarkiai reikštis (apie psichinius, gamtos, fizinius ir kt. reiškinius): Saulei dar netekėjus, krūmuose, medžiuose paukščių giesmei dar nepratrūkus, jiedu, švarkus nusimetę, jau stojo į pradalges J.Paukš. Čia vėl balsų visokių lyg trūkte pratrū́ko A.Baran. Įdūriau galvą į kabojusią mamos sermėgą, kad nors kiek pritildyčiau balsu pratrūkusį verksmą K.Saj. Čiaudulys pratrū́ko Ut. Pratrūksta iš dangaus lietus rš. Kap pratrū́ko lietus, tai kap iš maišo Ml. Audra pratrū́ko NdŽ. Pratrū́ks vieną sykį – svietas be karo negalia būti Krš. Po vidudienio pūga pratrūko visa savo jėga rš. Ne peikt jį noriu, gal tik pasiguosti jausmais, kurie staiga žmoguj pratrūksta B.Sruog. Šituomi žodžiu pratrūko jausmai A.Baran. Tik kai retkarčiais dėl ko nors supykdavo, pratrūkdavo nesuvaldoma aistra V.Myk-Put.
| Aušra rytuos, tamsų nakties dangų raudonai nudažius, aukso spinduliais pratrūksta Mš.
6. NdŽ, Ut, Lp, Šlv staiga imti smarkiai ką daryti: Visi pratrū́ko bėgti DŽ1. Visa kompanija pratrūko juoktis A.Vien. O drybsoti čia kaip telius – žinai? – pratrūko jis bartis J.Balt. Tas tai jau kaip pratrùks kalbėt – nebesulaikysi Dj. Visi trū́kte pratrū́ko šaukti, ka neteisybė Krš. Vis da laikės laikės, ė kaip tik tėvui sakyt sudiev – ir pratrū́ko raudot Sdk. Jau kai pratrū́ko žmonės važiuot bažnyčion, tai nebus galo Ds. Kai pratrū́ko iš to galo važiuot: vienas prie kito, vienas prie kito Trs. Tai po pernai metų pratrū́ko augt Al. Kabo debesys, tik reikia pratrūkt lyt An. Upės pratrūko ledais plaukti rš. Kiau, kiau, kiau!.. – pratrūko loti plonyčiu balsu J.Balt.
7. NdŽ kurį laiką neduoti pieno, būti užtrūkusiai.
◊ gálvą pratrū́kti NdŽ pro šalį galvotrūkčiais nubėgti, nulėkti.
širdi̇̀s pratrū́ko apie didelio sielvarto prasiveržimą: Kenčiau… Nebegaliu! Širdis pratrūko B.Sruog.
pritrū́kti intr.; Sut
1. M, L, Rtr, NdŽ, KŽ patirti stoką, stygių, pristigti: Kaip abradniai elgs, pritrūks J. Aš piningų pritrūkau N. Nebijok, su anuo nepražūsi – duonelės nepritrū́ksi Pln. Jau duonos pritrū́ko, ans jau pjauna rugius Lž. Mat reikia mažiau išsivirt, kad vis pritrū́ktum, tai neparsivalgysi, nereiks sirgt Mžš. Žinai, ka tų vėjų nebūdavai, pritrū́kdavai miltų Pš. Pritrūkau šaro, reikės pirkt Vlk. Pavasarį pritrū́ko anie pašaro Pln. Žiemą, būdavo, pritruñkam vandens Bgs. Sunku te jom misti, živnasties pritrunka LTR(Ob). Būtumėm buvę, bet valgyti pritrūkom MPs. Ponas su batais vaikščiojo apsiavęs, o tu klumpio dar pritrū́ksi Tl. Pritrūkai darbo emi ir rūkai Krns. Reik didliai sunkiai dirbti par dieną – tie nešėjai jau pritrū́ks jėgos Ms. Tokiomis klaikiomis sąlygomis gyvendamas ir dvasios milžinas turėjo pritrūkti jėgų K.Bor. Ir pritrūko sesutėlės žalių rūtytėlių, nepritrūko motinėlė gailių ašarėlių LTR(Pnm). Jis par dieną ir par naktį kalbėtų ir nepritrūktų̃ [kalbos] Pnd. Maigau dumples – ir sveikatos pritrū́kau Aln. Kai pritrūkau sveikatos, pradėjau siuvinėt Al. Parbėgti gavusi, beveik pritrū́kusi jau dvasios, beveik pakritusi Kl. Pritrū́kau dvasios – mun sunku [dainuoti] Lk. Užsivertė ąsotį ir gėrė gėrė, kol jam kvapo pritrūko A.Rūt. Ponas pritrūko kantrybės K.Bor. Bet aš meldžiu už tavi, idant nepritrūktumi tikėjimo M.Valanč. Mažne dienos pritrū́kom tam šienuo [sugrėbti] Žr. Noru daug ko padirbti, pritrū́kstu laiko Žlb.
| prk.: Knato pritrū́kusios užgeso žvakelės JD1507. Tik jaunimas, didesnę laisvę pajutęs, šoko dūko, kol lempa, žibalo pritrūkus, pradėjo rauktis J.Paukš. Varnių katedros bažnyčia pritrūko kanaunykų su giedotojais M.Valanč. Jau seniai pritrūko žodžių kantrios bakūžėlės S.Nėr.
^ Niekas bėdų an pirštų neskaito, bo pritrùks Skrb. Melavau melavau – i pritrū́kau galo (nebeatsiminiau) Jnš. Nu, garbė Dievui, kad susivokei! Motyna ir akių pritrūko beverkdama M.Valanč. Begerdamas midų pritrūksi vandens LTsV136(Auk).
| impers.: Pritrūksta čia jiem maisto, gėralo ir kitų reikalingų dalykų A1883,112. Bet jis tada tesirodo, kai svečiams pritrūksta alaus J.Paukš. Sviestas buvęs nebuvęs, kad tik tos duonelės nepritrū́ktum dideliai End. Pritrū́ko maišų Vs. Pritrū́ko kėdžių atsisėst Vl. Leidžiuos leidžiuos, ir pritrū́ko diržo didesniam aukštume nekaip viršūnė tamstos grytelės BM146(Šd). Pritrùks tau kapeikos – niekap negausi [nusipirkti] Prn. Tai matai, ka jau pritrū́ko sveikatos Žg. Atidaviau sveikatą kitiem, dabar pačiam pritrū́ko PnmR. Pritrū́ko mum kelio – ir nebaigėm šnekos RdN. Kambaryje oro pritrū́ko NdŽ. Kad aš tokių vaistų paemu, juo galiu išdainiuoti, o taip pritrū́ksta dvasios Žr. Ir pritrūko sesutėlei žaliųjų rūtelių, nepritrūko motinėlei gailių ašarėlių LLDIII536(Grš), Brž. Sakė pasakas visi susėdę, ir pritrūko jiem pasakų LTR(Vrn). Abu [seneliai] buvauni, svieto matę, tai kalbos, matyt, jiems nepritrūkdavo A.Mišk. Darbininkų pradeda pritrūkti visur prš. Jau man pritrūko kantrybės laukti, kada gi pagaliau pasibaigs mano vargas V.Krėv. Dabar pritrū́ko artimo meilės Skp. Jam pritrūko drąsos pasakyti tiesą rš. Važinėjantis ir laiko pritrùks Prn. Vis to laiko mun pritrū́ksta Lkv.
^ Juodums rankums darbo nėkada nepritrūksta LTR(Vdk). Giminių nepritruks, kol aruode bus KrvP(Mrk). Gerų norų ir blogam žmogui nepritrūksta KrvP(Vlk). Dievas kantrus, bet ir jam kantrybės pritrūksta TŽIII389.
pritrūktinai
| refl.: Visa jau prisitrū́ksta žmogus an senatuvę PnmR.
2. netekti, nustoti: Tėvo pritrūkęs, augo po priveizėjimu tetutės M.Valanč. Nuslydo ir Jurgis, tėvo pritrūkęs Ds. Dieve neduok, kad būtų mobilizacija – pritrū́kčiau vaikų Lnkv. Nustodamys Jono, pritrūko gero paveizdo dėl savęs M.Valanč.
| impers.: Aštuoni užaugo vaikai. Pritrū́ko ir man vaikų (visi išėjo iš namų) Stk.
3. NdŽ pradėti mažiau duoti pieno: Karvės pritrū́ko – atėdė dantis oboliais Klt. Nedaduriu nieko iš namų, tai karvė pritrū́ko Klt.
4. refl. NdŽ prisidūkti, prisišėlti.
◊ gálvas pritrū́kti daug prisirinkti, sueiti: Pritrū́ksta gálvas mūsų pilna troba Šts.

×raztrū́kti (hibr.)
1. žr. pertrūkti 1: Girnų kumelė (virvutė) raztrū́ko Aps. Kaip truktelėjo – žarnos raztrūko, ir visi velniai nugarmėjo, prilakė mariosan DvP112. Jau mano bačkos raztrū́ko lankai Dv.
ǁ Rato kaladka raztrū́ko LzŽ. Imi pirštais, tai jau raztrū́ksta uoga – po šalčiui minkštos Klt. Kad puodas – būt raztrū́kęs, ė kai galva – ažgijo (juok.) Švnč.
| Ūžt liūnas – raztrū́ko Dglš.
2. susprogti: Bomba raztrū́ko – ir nieko nematai Nmč.
3. labai stengiantis suspėti, persiplėšti: Visur gi neraztrū́ksi – reikia ir namie [dirbti] Rod.
sutrū́kti intr. K, Rtr, NdŽ, KŽ; MŽ, N, M, L
1. DŽ1 perplyšti pusiau ar į kelias dalis: Sutrū́ko virvė vežimą beveržant J. Avių nereikia su botagu kirsti, bo botagas greit sutrūksta LTR(Rs). Priš pat kalną ėmė i sutrū́ko plėskė Žr. Muno buvo sutrū́kę kinkymai Als. Vyžai subrinko, ąsos sutrū́ko Jz. Sako, ievos (pakanktės) tavo sutrū́kę Švnč. Tie [telefono] laidai supuvę, sutrū́kę, kad kada reikia skambyt, tai negali Snt. Žarnos į kelis daiktus sutrū́ko LKKIX161. Suluš naujos staklelės, sutruks šilkų nytelės LLDII135(Grš). O kai sutrūko visų šešių virželiai, tai ir suvirto visi šeši žirgeliai KlvD211. Veželis sulūžo, pavalkai sutrūko LLDII173(Dkšt). Tik sutrūko kilpinėlė, tik vilyčia lūžo B.Sruog.
| prk.: Pančiai vergijos sutrū́ko NdŽ.
ǁ sudužti, subyrėti į dalis: Stiklinė nuo karštos arbatos sutrū́ko DŽ1. Pati nukrito [nuo tvarto] – i kiaušiniai sutrū́ko Snt. O kieksyk sutrū́ksta jis (ratas) permier besisukdams! K.Donel. Sutrū́ko visi lankai statinės Lp. Sutrū́ks į tavo kramę tas menturis Šts. Kirvio pentis gali sutrū́kt JT296. Visõs gatvės tvoros sutrū́ko [, kai šovė] Vlkv. Tą vaiką beauklėjant šešios lazdos sutrū́ko: vieną velnią išmušė, o dešimt įmušė Šk. Bėras žirgas po manim suklupo, šviesus kardas per pusę sutrūko LTR(Nm). Jei jis (brolis) žus, tai sutruks žiedelis ant piršto LTR(Ig). Sucipo tik velnias, kad trenkė lopšį ant žemės, kad į šipulius sutrūko LTR(Grk). Kaipgi rėš [bernas] gaspadoriui su šaukštu į kaktą, kad tas į šmotelius sutrūko BsPII116. Aną dieną ėjau per kiemą ir puoliau, tai sutrūko mano stikliniai bateliai LTR(Žal). Sutrūkusias medines numetė, apsiavė kitom BsPIII249(Graž).
^ Nebijok, ne kiaušiniai, nesutrùks Snt. Ka šaukia, ka krokia – viskas galia sutrū́kt Jrb. Užkliūvu – duodu (smarkiai virstu), kad galiu sutrū́kt Erž. Nerėkyk tu to vaiko; sutrùks jis berėkdamas Plv. Tai gardu – galiu sutrū́kt bevalgydama Snt. Kad gėriau, kad gėriau – sutrū́kt galėjau! Snt. Kokia tai gėda: iš tos gėdos gali sutrū́kt Jrb.
ǁ sukristi (apie bulves): Pavirė kiek – i sutrū́ko miltuosa viskas, pavirė – ir subyrėjo [bulvės] Kzt. Ale kaip dabar sutrū́ksta [bulvės], nevierysi Žl. Tei sutrū́kusios tos bulvės, kad amen Jrb.
2. NdŽ prk. baigtis, liautis kokiam vyksmui: Čia sutrūko jos žodžiai, karštos ašaros vilgino vyro krūtinę LzP. Dainelė sutrūko, ir krepšelis iškrito jai iš rankų LzP. Sutrū́ko (nutrūko) darbo laikas – negaunu pensijos Trš.
3. NdŽ suskilti: Sutrūkusi puodo vieta aplipyta beržo tošimi ir susiūta virvele rš. Kad pikšterė[jo] važnyčia iš botago, net langai sutrūko! BsMtII215(Graž). Sutrùks stiklinė – indėk šaukštuką Ldvn. Šulnio triūba sutrū́ko Aln. Padas sutrū́ko – duona nekepa Lzd. Sutrū́ko žemė Lp. Tokia buvo sausra, nat pabaliai sutrū́ko Srj. Prieš leidimą ledas sutrū́ksta, paskui išvaro [ledus] Aln. Jei žiemą ledas sutrūksta – vasara bus sausa LTR(Auk). Sutrū́kę aulai Lp. Sutrū́ksta anys (plaukai) i, matai, suskyla šitos gi viršūnės Dbk. Geltonos slyvos, išsižioję, sutrū́kę Kvr. Nesutrū́kę da tavo vyšnios tos Graž. Bulbės sutrū́kę, su ravais Drsk. Par didelį augimą jos (bulvės) sutrūksta Žl. Kai juokiasi [žmonės], tai duona sutrū́ksta Upn. Žalias ąžuolas nuog saulės, nuog vėjo sutrū́ksta Pv. Sutrūkę medžiai, turbūt lietus užkenkė Dkš.
4. NdŽ, Sk, Jnšk, Dglš, Ssk, Strn, Pun, Kpč, Srj, PnmŽ, Plk, Jrb suskirsti, suskerdėti: Nuo darbo sutrū́kę, supjaustytos kai peiliu rankos Dgč. Pajuodusios, sutrū́kusios rankos – dirba i dirba Krš. Rankos sutrū́ko nuo vėjo Mlk. Mano rankos kojos sutrū́kę po daržus Drsk. Parejo visą dieną ravėjus, tai neturi kur rankų dėt: delnai sutrū́kę, pirštų galai kaip sopuliai Slk. Nei kiek negalėjo basas uliot – tuoj sutrū́ksta kojos, kaip peiliu supjaustytos Žl. Nuog braidymo po upę kojos suskyla, sutrū́ksta, net kraujas eina Dg. Kojos nuo rasos sutrū́ksta Užp. Kelnės buvo pašukinės, blauzdos sutrū́ksta, kruvinos Sutk. Kojos pardien šlapiai, tai sutrū́ksta terpupirščiai Klt. Bėda būna, kap tos pentys suskilinėja, sutrū́ksta Lš. Kaip sutrū́ksta pėdos, tai, sako, kaltūnas Upn. Liežiuvis sutrū́kęs Vlkv. Sutrū́ko karvės speniai Lel. Karvė spardos, ba kakos sutrū́kę Str.
5. N, NdŽ sukiurti, sudriksti, suplyšti: Jo kelnės sutrū́kusios Grd. Marškiniai sutrū́kę – reikia susegt Rg. Per metus laiko, o ką – visi rūbai sutrū́ksta! Vrb. [Rauginant kailius] druskos prideda: šlapi tie kailiai, nebešilti, sutrū́kę – lopai lopai Kvr. Tarnaitė adė sutrūkusias kojines rš.
6. sprogti, susprogti: Kad būt sutrū́kus granata, tai būt viskas susmaišę Plv. 1870 m. granotos sutrūkdavo į 19–30 skeveldrų prš.
7. part. būti persmaugtam per liemenį: Sutrū́kusi kaip skruzdė ta poni su trauktine Šts.
8. pristigti, pritrūkti: Sutrū́ko duonos, tai per̃kasi Lp. Ka duonos sutrū́ktų, tai badas būtų Vdk.
9. karvei užtrūkus pasibaigti (apie pieną): Pririši – bliauna [karvė], pienas sutrū́ksta Erž.
10. Vdk, Klm nustoti duoti pieną, užtrūkti: Sutrū́ko ta karvė – ėst nėra ką Erž. Kada karvės sutrū́ksta, pieno nėr, tada jau reik žalbarščių padaryti Žlp. Daba, kaip sutrū́ko gatavai karvė, nustojom nešti į pieninę Grd.
11. sutrikti: Mokytiesiams kaži kas su miegu yr sutrū́kę: vartos vartos, grybikes ryna Krš.
12. susitraukti, sukrekėti: Pienas jau sutrū́ko Vkš. Sutrū́kęs pienas – ne visai surūgęs Lk. Pastačiau kelis pieno puodus ant pečiaus, kad sutrūktų Up.
◊ rai̇̃kštės sutrū́ko sukvailėjo: Mokinatės, ir sutrū́ksta šitokios rai̇̃kštės Drsk.
užtrū́kti Rtr
1. intr. Ds, Bsg užlūžti, įskilti, įtrūkti: Naga užtrū́ko – reiks kiba atkirpt Ml. Būta jau seniai ažtrū́kusio [nago] – teip būt nelūžęs Sdk. Karvė šliubuoja – naga ažtrū́ko Klt. Užtrū́kęs kiaušinis – saugokis, kad neištept Ktk.
2. intr. DŽ, NdŽ, Lš nutrūkus įlįsti, įstrigti, užsislėpti (apie siūlo galą): Siūlas užtrū́ko, nerandu galo Knv. Žutrū́kęs siūlas Pls.
| prk.: Atnešk adatą: žutrū́ko špulia, tai galas reikia rast Nč.
3. intr. suskirsti, suskerdėti: Rankos ažtrū́kę Dglš.
4. intr. N, K, L, NdŽ, KŽ nustoti duoti pieno: Karvė benori užtrū́kti J. Užtrū́ko karvė – nė lašo pieno nebė[ra] Vvr. Pelėkė (karvė) visai užtrū́ko, tik krekenos bebėga Žgč. Mūsų žalmargė užtrū́ko sausai Kur. Karvę reik užleisti – būs ilgiau užtrū́kusi Trk. Karvė pieno mažiau duoda, kai ilgai neužtrū́ksta Ldk. Kitos karvės striuką laiką teužtrū́ksta Grž. Žiemą karvės užtrū́kdavo – srėbdavom nedarytus barščius PnmŽ. Šiaudus ėsdavo karvės, tai daugiausia žiemą karvės ažtrū́ksta gi Skp. Pašaras blogas, karvės užtrū́ko Ll. Ažtrùks karvė nuo bulbienių Klt. Užtrùks karvė, tai reiks padėt dantis ant lentynos Msn. Anie laiko tą karvę: užtrū́ks anims, užtrū́ks visims Trk. Karvė pasiliko bergždžia, užtrū́ko – i turėjo parduot Jrb. Dabar kaip ir užtrūkstamà [karvė] – nedaug to pieno Slm. Kaip ožka pryš saulės grįžimą užtrū́ko [karvė] Krtn. Mūsų karvės pačiu pieno laiku mažne užtrūkstai AruP19(S.Dauk).
| Duok joms nevaisingus žyvatus ir užtrūkusias krūtis CII715.
ǁ nustoti dėti kiaušinius: Vištelės da neužtrū́ko – išsikepu kiaušinį Yl.
5. intr. prapulti, nebebūti, pasibaigti: Dabar šilimos – pienas užtrū́ko Slm. Pranienė dejavo, sakė, kad baisiai užtrū́ko karvėm pienas Mžš. Karvė suvis ažušerta, pienas ažtrū́kęs Švnč. Niekad neužtrū́ksta – bėga i bėga vandva vergenė[je] Jnšk. Kiek pakūkčiojus, ašarų upeliui užtrūkus, jis vėl atsimena senelį tokį, koks jis dar buvo gyvas I.Simon. Nabagei Martynienei užtrūko duonelė… Žem.
| impers.: Užtrū́ko gėrimų – Gorbačiovas nebleida, liepa dirbti Rdn. Tik pas mum užtrū́ko to lietaus RdN.
ǁ impers. apie pajamų, išteklių netekimą, sumažėjimą: Vieną sykį i tavie užtrū́ks – par plačiai ejai End. Stepanauckui dabar užtrùks – nustos lakęs Klvr.
6. liautis, pasibaigti, sustoti kokiam vyksmui, eigai, procesui: Užtrūks, sako, jai tie darbai. Galės žiūrėti, iš kur ji tada maitinsis I.Simon. Tu jau greit pasakai, ka užtrū́ktų tuojau kalba Jrb. Šiaip aš iškalbus, bet kai yra svarbus reikalas, užtrūksta žadas, ir gana rš. Kai čia atejau, visos dainuškos užtrū́ko Šmn. Kaip tik ėmė Žulikauskis painiotis po Vilnių, tuoj visos žinios užtrūko, niekas nė į laikraščius žinių neparašo Žem. Užtrūks jai valiūkavimas, reikės pratinties prie darbo Žem. Anksčiau autobusai pro čia važinėdavo, o paskui užtrū́ko Plv.
7. intr. užkietėti (apie vidurius): Užtrūkę viduriai rš.
8. tr. prarasti: Užtrūkau dvasią – blakt ir sėdaus Ggr.
◊ [auksi̇̀nė, melžiamà, melžiamóji] karvẽlė (kárvė Up, karvùtė Snt) užtrū́ko Krs neteko lengvai įgyjamo pragyvenimo, pelno šaltinio: Užtrūktų ir jai melžiamoji karvelė, kad numirtų Žem. Užtrū́ko karvùtė melžamóji Lkv. Užtrū́ks karvẽlė tau vieną sykį, ka tėvų neteksi NmŽ. Kol buvo, tai ėmė, vežė, leido, dabar melžiamà karvutė užtrū́ko Grž. Valdžiai pasikeitus, daugeliui užtrùks karvùtė Jnš. Palaukš, užtrùks jam i šita karvùtė, nebus dėdienės – nebus iš ko glemžt Šk. Užtrūks auksinė karvutė – Amerikoj bus da didesnis nedarbas rš.

1 mokė́ti, móka, -ė́jo
1. tr., intr. SD252, R97, K duoti pinigus ar kitokias vertybes, atlyginant už ką nors panaudotą, įsigytą, atliktą ar apsiimtą, įsipareigotą padaryti: Negaliu valioti mokė́ti taip brangiai J. Gėrė dieną, gėrė naktį, mokėt nemokėjo KrvD122. Gėrėm, valgėm, o nėr kuo moka Švnč. Brangiai mokėtas, bet niekam nevertas Vrn. Kam brangest mokė́su Zt. Brangiai mokė́j[o] tuos grybus. Dabar ne tep móka juos Dv. Brangiai tą biedną vilną moki MP276. Visą tą algą sargas iždo par ketverius metus ištikimai mokėjo M.Valanč. Po rublį dieną móka ir valgẽna OG284. Jau rūbus tai, vaike, čėdyk – pinigai mokė́ta Klt. Pirma javu mokė́j[o]: rugiais, miežiais Šlčn. Kokį darbą dirbi, tokią ir algą moka Ds. Reik procentai mokėt – jis neišsimoka BsMtII74. Tavo žemė, tu ir mokestis mokė́k Dkš. Mokamoji diena (diena, kurią moka) Vr. Nori mokỹ (mokėk), nori nemokỹ Prng. Móki ažmoki (daug, brangiai moki), kap ką kas padaro Dglš. O kur mokamója knyga (knyga, kur surašyti mokesčiai)? J.Jabl. Grįžkite, broleliai, į aukštą kalną, kur zvanoja varpai netraukomi, kur raud raudojėliai nemokami JD1203.
^ Ne bagotas moka, ale kaltas (skolingas) Žmt. Kas perka, tas moka Krtn. Ką nuderėsi, nemokėsi Ds. Moki pinigą – žiūrėk tavorą LTR. Viduj nakties tiek možna mokė́t (sakoma, kai kas nors labai pigiai parduodama) Trgn. Ką akys mato, tai kišenis moka NžR. Greibia nagai, o moka nugara KrvP(Pln). Moka kaip tėvo skolą (be jokio reikalo) Ds. Nereikia žadėt, kad nenori mokė́t! Ds.
| refl.: Ne keliškai̇̃ pataisytas buvo muno kelio taislius, ir gavau mokėties piningais Šts.
2. intr. prk. atsilyginti kokiu veiksmu už kieno padarytą veiksmą:
^ Už gerą geru mokėk PPr137. Žmonės piktu už gera moka Tat.
| refl. Rod.:
^ Juk visada už gerą piktu mokas S.Dauk.
3. tr., intr. Vlkv, Žm, Ob kainuoti, atsieiti: Gorčius druskos tuolaik mokėjo visą auksiną, tris dešimtis skatikų Vaižg. Ir ta medžiaga pašėlusiai moka! Žem. Kelionė tau nieko nemokės, nes aš tave nuvešiu ir parvešiu dovanai Š. Kiek móka šitas arklys? Grš. Jis žino, kiek móka darbas Žml. Ar brangiai moka kiaulėms? J.Jabl. Kiek móka duonai? Sb. Daiktai, taip brangiai mokami, turi būt geri J.Jabl.
^ Laikas moka, ne prekė J.Jabl. Darbas pinigus moka KrvP(Jnš).
| refl.: In pavasarį arkliai gerai mokas Rod. Kiek višta mókasi ant svaro? Jrb.
1 antmokė́ti (ž.) intr. permokėti, duoti viršaus: Brangiai reik antmokė́ti perkant Dr.
1 apmokė́ti
1. tr., intr. atlyginti, sumokėti tai, kas priklauso, privaloma: Ažu mokyklę reikia apmokė́t ir knygas nuspirkt Dgč. Apmokėjo visiems skolininkams BsMtII168. Ma[no] visos mokystos apmokė́ta Rod. JAV moters darbas apmokamas pigiau, negu vyro (sov.) sp. Prašymas turi būti apmokėtas [žyminiu mokesčiu] rš. Apmokamos atostogos rš.
| refl. tr., intr.: Apsimokė́jau visas skolas Š. Kada gi tu apsimokėsi už išmuštus langus? Ob. Apsimokė́jau krautuvė[je] Šts.
ǁ tr. pateisinti, atlyginti įdėtą triūsą, išlaidas: Geras žemės įdirbimas gausiai apmokės darbą rš. Svarbiausia yra tai, kiek karvė duoda pieno, koks jo riebumas ir kaip ji apmoka pašarus rš.
2. intr. prk. atlyginti, atsiteisti kokiu veiksmu už kieno padarytą veiksmą: Brangiai apmokėjo, didžiai atkeršijo Dainavos raiteliai už skaistų Meilužės veidą V.Krėv.
3. refl. būti verta, naudinga: Viską pirk i vėl ausk – neapsimóka (neverta) Pn. Šitoks geras rūbas neapsmóka parduot Trgn. Daugiau su jais neapsimóka susidėt, kad jie negali paskolint arklį Mrj. Ė, šiandie negraži diena – neapsimoka anksti keltis Srv. Apsimokamas darbas rš. Oi, oi, vaikeli, kelias neapsimóka (neverta dėl to taip toli vykti) Srj.
^ Apsimoka kaip arkliui šiaudai PPr307.
1 atmokė́ti
1. tr., intr. K duoti pinigus ar kitokias vertybes, atsilyginant už ką, atsiteisiant: Jau įstengia jie ne tik palūkanas nustatytu laiku atiduoti, bet jau gali po kiek ir pačių skolų atmokėti I.Simon. Penėk [mane] tris metus – paskui aš tau atmokėsiu BsMtI66. Kad parduočiau namą, nieks man neatmokė́s, ką aš įsvojau čia piningų J. Atmokė́jo ma[n] už arklį KzR. Aš tau vasarą pienu atmokė́siu Skr.
| refl. tr., intr.: Lažo jos vyro namai neėjo, atsimokėdami pinigais Vaižg. Jau mokesčius atsimokė́jau KzR. Ko negaliu, to nežadu: atsimokėti negalėčio, taip brangiai mišką pirkęs Šts.
ǁ pateisinti įdėtą triūsą, lėšas: Bitėm ka duodi [cukraus], tai paskui jos atmóka Alk.
2. intr., tr. atiduoti priklausomą dalį, pamokėti: Jai atnešė tris tūkstančius ir atmokė́jo, kad išeitų (ištekėtų) Skr. Mendeliui ėmė rastis pinigų. Gal būtų ir patėvį jau atmokėjęs Vaižg.
| refl.: Kas pasiliko į ūkį, tas turėjo atsimokė́ti Vn.
3. atlyginti, atsiteisti kokiu veiksmu už kieno padarytą veiksmą: Už vargus ir už skriaudas, už mūs mylimųjų kraują atmokėsiu niekšų gaujai L.Gir. Tais pančiais atmokėjo Kolumbui žmonės už tai, ką jis jiems gera buvo padaręs J.Bil. Aš jus nuo bado pasaugojau, ė tu man blogu atmokėjai Ml. Palaukit, mes jums atmokė́sim! Lnkv.
| refl.: Ji nori atsimokėti uošvienei, tiktai ar nuo šito galo reikia pradėti, – ji nepagalvojo I.Simon. Nenorėdamas likti kaltas, nesigailėjo pinigų atsimokėti tuo pačiu J.Balč. Aš tave išgelbėjau ir pašėriau, o tu teip žadi už gera atsimokėti BsPII14.
^ Už gerą visada blogumu atsimokama LTR(Akm).
4. refl. Brž būti pelningam, apsimokėti: Šimet neatsimóka bulbes parduoti: pigiai moka Vkš. Neatsimóka pienas pirkti Kl.
1 ×damokė́ti (hibr.) tr.; SD458 primokėti, pridėti viršaus: Už tą daiktą teko jam dar tris litus damokėti rš.
^ Ko akimis nedaveizėsi, tą kišene damokėsi LMD.
1 įmokė́ti tr. K sumokėti priklausančią pinigų dalį: Tai tu dar tik vieną teįmokė́jai mokesnį, aš jau visus sumokėjau Š. Penkis rublius įmokėjau rš.
| refl. tr.: Aš dar nario mokesnio tebesu neįsimokė́jęs, tai kaipgi mane gali valdybon rinkti Š.
1 išmokė́ti
1. tr., intr. R50, K sumokėti už ką: Algas išmokė́ti BŽ78. Šmotą pinigų išmokė́jau J. Dabar sakyk, kuo aš tau skolingas, – išmokėsiu Ašb. Aš išmokėsiu [už nuganytus rugelius], berneli, tik nepasakyki tėveliui JD702.
| Kraujais skolas išmokėjai KN253.
| refl. tr., intr.: Motyna rūpinas neišsimokėsianti J.Jabl. Išsimokė́jom, išsiteisėm visas skolas, tai dabar ramu bus gyventi Š. Žiūrėk, kiek vienais mokesčiais per metus išsimoka (išleidžiama mokant), ė kurgi da apsivilkimas, apsiavimas Ds. Gerkim, gerkim, mieli broliai, kuo išsimokė́sim? (d.) Klvr. Neišsimokantis skolininkas TTŽ.
išsimokė́tinai adv. išpirktinai: Siuntinį siuntė išsimokėtinai J.Jabl.
ǁ išpirkti (paprastai svaiginamųjų gėrimų) kam pavaišinti: Išmokėk man alaus Šts.
2. refl. mokėti dalimis kokią pinigų sumą per tam tikrą laiką: Pamaž, pamaž ir išsimokė́siu už tą butą Jnšk. Išsimokamasis pardavimas rš.
išsimokė́tinai adv.: Ką nors nusipirkti išsimokė́tinai DŽ. Nupirko labai pigiai ir ne už grynuosius, o išsimokėtinai A.Vien. Taip ir aš nusipirkau motociklą išsimokėtinai A.Gric.
3. refl. prk. atsilyginti kokiu veiksmu už kieno padarytą veiksmą: Taip tatai išsimokėjo už tiek geradėjysčių S.Dauk. Jis už gera tau piktu išsimokės Tat.
4. tr. atiduoti dalį, išleidžiant į marčias ar žentus: Buvo dvi seseri ir du broliu. Dabar viens vieną, antras antrą išmóka Als.
5. refl. duoti pelno, naudos, apsimokėti: Toks darbas neišsimóka J.Jabl. Tau neišsimokė́jo daužytis lig Panevėžiu[i] tokiam šlapumėly – būtum ir čia gavęs tokių daiktų pirkti Jnšk. Keisti vienas svetimas žodis antru, irgi svetimu, neišsimoka K.Būg. Dėl tokių niekų neišsimoka gaišti laiko Jnš. Neišsimóka daug metų braškes laikyti Krm.
1 numokė́ti
1. tr., intr. sumokėti: Visus piningus numokė́ti KII218. Kiekgi už arklį dar numokė́jai? Grž. Tada amtmonui skelančiąją čyžę numokėsiu prš.
2. intr. nusukti mokant: Mokėjo pinigus, nepažiūrėjau, tas ir numokė́jo – dabar griebk atsiraitęs Grž.
1 pamokė́ti
1. intr., tr. Rm, Lp atiduoti pinigais už priklausomą turto dalį: Nenorėdamas žemės skaldyti, pamokėjo savo broliui pinigais Š. Dviem pamokė́s, o su trečiu žemę par pusę pársikirs Užv. Tegu tik kelias iš sklypo, mes pamokėsim Trgn. Pamokė́k tik, aš kad ir šiandien išeinu Srv. Brolis turės dviem pamokė́ti, o jam liks namai Alk. Reikėjo seserims pamokėti ir tėvams išimtinę duoti LzP. Ar tau iš gyvenimo pamokė́jo nors kiek? Skr. Pamokė́k dvi tūkstanti, išeisu ir nė akių nerodysu Krš. Ana norėjo pamókama, t. y. kad jai pamokė́tų J. Nor penkioleka tūkstančių pamókamas Als.
| refl.: Kam čia mums žemė skaldyti, vely kits kitam pasimokėkime Š.
2. intr. atlyginti, užmokėti: Tas ponas gerai jiem pamokėjo ir išsivežė tą vaiką BsPIV117–118. Cidabru kap skiedrom pamokė́jo (ps.) Rod. Paskelbė kaimo vaikams, kad ateitų žirnių rinkti – pamokėsiąs Mš. Mes vienądien [darbininkams] pamokė́jom po auksiną, kitą – po pusantro Arm. Oi, tai pamokėtų svetimai šalelei už žalią rūtelę, už valnias dieneles! (d.) Vlk.
| Pernai kviečiai buvo gerokai pamokami (brangiai už juos mokėjo) Grk. Dabar arkliai pamokami Rs.
| refl. tr., intr.: Pasimokėkite duokles rš. Jei nori – sėdėk [kalėjime], jei nori – pasimokė́k piningais Šts. Arendą pasimokam Onš.
3. intr. būti naudingam, apsimokėti: Tau nepamóka eiti, ba baublys staugia (traukinys švilpia, gãli išgąsdinti) Bgt.
◊ gálva (galvomi̇̀s) pamokė́ti paaukoti gyvybę, žūti: Už kiekvieną žingsnį gaudavo pamokėti keleto narsiųjų kareivių galvomis A.Vien.
1 pérmokėti
1. intr. Jnš per daug sumokėti: Aš parmokė́jau už teliuką Vb. Čia tai gal jau pérmokėjai Užp.
2. tr., intr. sumokėti: Pérmokėk man šimtą tūkstančių, ir žemė bus tavo Rš.
1 primokė́ti
1. tr. K duoti tam tikrą pinigų sumą kaip priedą: Primokė́t[ų] – aš čia negyvenč[iau] (jokiu būdu negyvenčiau) Ktk.
ǁ papildomai užmokėti: Už tą reik rublį primokė́ti Vgr.
2. tr., intr. su neiginiu nesumokėti tiek, kiek reikia: Jis greičiau neprimokės, nekaip permokės J.Paukš. Vėlgi Poleikis už vasarą man nusuko, Kumpis už dvi neprimokėjo J.Balt.
3. intr. prk. gauti atpildą, atkentėti: O nelaimioji burna, kaip aš šią dieną primóku už anuos smagurius tavo! DP15.
◊ mirtimi̇̀ (smerčiù) primokė́ti netekti gyvybės, žūti: Atkirto biednis tas galvą [gyvatės], tručyznos pilną, ale nuo savęs šalin neatmetė ir dėl to smerčiu primokėjo P.
1 sumokė́ti
1. tr., intr. duoti pinigus, atsilyginant už ką nors panaudotą, įsigytą, atliktą ar apsiimtą, įsipareigotą padaryti: Kiek už vištą sumokė́jai? Lkv. Reik sumokė́ti tris šimtus Šlu. Nebarkis, senuti, mes galim sumokėti už tą jautį MPs. Jau sumokėjau visą skolą GK1938,73. Mokesnius patys a sumokė́jot? Slnt. Už tą darbą sumokė́jo jie ma[n] su kaupu Stak.
^ Gal utėlėm sumokėsi? (nėra kuo mokėti) Ukm.
2. intr. prk. netekti, nustoti ko, paaukoti ką dėl kokio tikslo: Už laisvę sumokėjo nemažai T.Tilv.
◊ brángiai sumokė́ti patirti daug nemalonumų, sunkumų: Brangiai sumokėsi, kai paimsi, ko nepadėsi KrvP(Dbg).
1 užmokė́ti
1. tr., intr. R, Smn sumokėti, atlyginti: Kiek suderėjo, tiek užmokė́jo Ėr. Užmokė́k jamjam griežtai, kad nerūgotum J. Aš tau užmokėsiu gyvais pinigais LTR. Tai gausi atvažiuoti, aš jau tą kelį užmokė́siu pati Ms. Mano kuskužėlė Tilžėje pirkta, taip brangiai užmokėta JV373. Kap sulauksium rudenėlio, tada užmokėsium KrvD122. Aš, padoriai užmokėtas, išejau į Plungę M.Valanč. Būsi užmokėtas, pagrajyk Dr. Medus bei vaškas visada gerai yra užmokami S.Dauk. O jei jam tatai pavogs vagis, tada jis tatai jo ponui tur užmokėti BB2Moz22,12. Kas užmokė́tų skolas jo, tasai jam … didę malonę padarys DP194. Tada visiškai užmokės jautį už jautį Ch2Moz21,36. Alga metinė, metuose ažumokama SD79.
^ Užmokės, kad kuolai žaliuos (niekuomet neužmokės) B. Užmokės lopeta (niekuomet neužmokės) B. Užmokės mirus angliais PPr433. Jis tau po smerčiui kviečiais užmokė̃s Nm. Aš tau užmokėsiu – du tuščius, trečią nepilną Grš. Vaikas iškadą daro, bet tėvas tur užmokėti B. Ką akys mato, kešenė užmoka Tsk.
| refl. tr., intr.: Paskui išlipo Fogas ir užsimokėjo vežėjui J.Balč. Saldainiu užsimóku – užmiegta ans be rėksmo Krš. Karvei ganyklą nors užsimokam (tiek mažai karvė duoda pieno) Kp.
ǁ tr. pateisinti, atlyginti įdėtą triūsą: Žemė užmóka jam jo procę taipo, kad dar kita tiek jis pašaro gauna K.Donel1.
2. atsilyginti kokiu veiksmu už kieno padarytą veiksmą: Jei užmokės tau Šarūnas, tai kardu ir gaisrais už vargus mano V.Krėv. Už gera jis nor piktu užmokėti S.Dauk. Ką anas darė, tegu jam dievas užmóka Švnč.
| refl.: Nevidonas yra tai tas nedorėlis, kuris savo geradėjams už jų milaširdystę piktu užsimoka Tat.
3. refl. Alv, Šk būti naudingam, apsimokėti: Kai yra grybų, tai mumi užsimóka juos rinkt Mrc. Bartis neužsimoka su jais Brt. Nebužsimóka remontuot tą trobą Vkš. Y[ra] tik dėl sevęs, dėl parduosenos nebužsimóka [laikyti paukščių] Vgr. Jeigu po stiklinę tegersta, neužsimóka ir leist [alaus] Slm. Dovana neužsimóka parduot Sb.
užsimokė́tinai adv.: Mes ant durniaus neverdam, o užsimokė́tinai Slnt.
◊ brángiai (skaũdžiai) užmokė́ti (už ką) patirti daug nemalonumų, sunkumų: Už visokius tamsius darbelius kada nors skaudžiai užmokės Jnš. Levas brangiai užmokėjo už tą puikybę Blv.
gálva užmokė́ti netekti gyvybės dėl kokio padaryto veiksmo: Artinosi dienelė, kurią teks atsakyti už savo nedorybę, reiks užmokėti už didžius vaizbūnų turtus, už kraują pralietą – ne auksu, ne sidabru, ne perlais skaisčiausiais, bet savo puikiąja galvele V.Krėv.
1 paužmokė́ti tr., intr. užmokėti: Paažmokė́j[o] jau až darbadienius Kli.

1 mokė́ti, móka, -ė́jo
1. tr., intr. SD252, R97, K duoti pinigus ar kitokias vertybes, atlyginant už ką nors panaudotą, įsigytą, atliktą ar apsiimtą, įsipareigotą padaryti: Negaliu valioti mokė́ti taip brangiai J. Gėrė dieną, gėrė naktį, mokėt nemokėjo KrvD122. Gėrėm, valgėm, o nėr kuo moka Švnč. Brangiai mokėtas, bet niekam nevertas Vrn. Kam brangest mokė́su Zt. Brangiai mokė́j[o] tuos grybus. Dabar ne tep móka juos Dv. Brangiai tą biedną vilną moki MP276. Visą tą algą sargas iždo par ketverius metus ištikimai mokėjo M.Valanč. Po rublį dieną móka ir valgẽna OG284. Jau rūbus tai, vaike, čėdyk – pinigai mokė́ta Klt. Pirma javu mokė́j[o]: rugiais, miežiais Šlčn. Kokį darbą dirbi, tokią ir algą moka Ds. Reik procentai mokėt – jis neišsimoka BsMtII74. Tavo žemė, tu ir mokestis mokė́k Dkš. Mokamoji diena (diena, kurią moka) Vr. Nori mokỹ (mokėk), nori nemokỹ Prng. Móki ažmoki (daug, brangiai moki), kap ką kas padaro Dglš. O kur mokamója knyga (knyga, kur surašyti mokesčiai)? J.Jabl. Grįžkite, broleliai, į aukštą kalną, kur zvanoja varpai netraukomi, kur raud raudojėliai nemokami JD1203.
^ Ne bagotas moka, ale kaltas (skolingas) Žmt. Kas perka, tas moka Krtn. Ką nuderėsi, nemokėsi Ds. Moki pinigą – žiūrėk tavorą LTR. Viduj nakties tiek možna mokė́t (sakoma, kai kas nors labai pigiai parduodama) Trgn. Ką akys mato, tai kišenis moka NžR. Greibia nagai, o moka nugara KrvP(Pln). Moka kaip tėvo skolą (be jokio reikalo) Ds. Nereikia žadėt, kad nenori mokė́t! Ds.
| refl.: Ne keliškai̇̃ pataisytas buvo muno kelio taislius, ir gavau mokėties piningais Šts.
2. intr. prk. atsilyginti kokiu veiksmu už kieno padarytą veiksmą:
^ Už gerą geru mokėk PPr137. Žmonės piktu už gera moka Tat.
| refl. Rod.:
^ Juk visada už gerą piktu mokas S.Dauk.
3. tr., intr. Vlkv, Žm, Ob kainuoti, atsieiti: Gorčius druskos tuolaik mokėjo visą auksiną, tris dešimtis skatikų Vaižg. Ir ta medžiaga pašėlusiai moka! Žem. Kelionė tau nieko nemokės, nes aš tave nuvešiu ir parvešiu dovanai Š. Kiek móka šitas arklys? Grš. Jis žino, kiek móka darbas Žml. Ar brangiai moka kiaulėms? J.Jabl. Kiek móka duonai? Sb. Daiktai, taip brangiai mokami, turi būt geri J.Jabl.
^ Laikas moka, ne prekė J.Jabl. Darbas pinigus moka KrvP(Jnš).
| refl.: In pavasarį arkliai gerai mokas Rod. Kiek višta mókasi ant svaro? Jrb.
1 antmokė́ti (ž.) intr. permokėti, duoti viršaus: Brangiai reik antmokė́ti perkant Dr.
1 apmokė́ti
1. tr., intr. atlyginti, sumokėti tai, kas priklauso, privaloma: Ažu mokyklę reikia apmokė́t ir knygas nuspirkt Dgč. Apmokėjo visiems skolininkams BsMtII168. Ma[no] visos mokystos apmokė́ta Rod. JAV moters darbas apmokamas pigiau, negu vyro (sov.) sp. Prašymas turi būti apmokėtas [žyminiu mokesčiu] rš. Apmokamos atostogos rš.
| refl. tr., intr.: Apsimokė́jau visas skolas Š. Kada gi tu apsimokėsi už išmuštus langus? Ob. Apsimokė́jau krautuvė[je] Šts.
ǁ tr. pateisinti, atlyginti įdėtą triūsą, išlaidas: Geras žemės įdirbimas gausiai apmokės darbą rš. Svarbiausia yra tai, kiek karvė duoda pieno, koks jo riebumas ir kaip ji apmoka pašarus rš.
2. intr. prk. atlyginti, atsiteisti kokiu veiksmu už kieno padarytą veiksmą: Brangiai apmokėjo, didžiai atkeršijo Dainavos raiteliai už skaistų Meilužės veidą V.Krėv.
3. refl. būti verta, naudinga: Viską pirk i vėl ausk – neapsimóka (neverta) Pn. Šitoks geras rūbas neapsmóka parduot Trgn. Daugiau su jais neapsimóka susidėt, kad jie negali paskolint arklį Mrj. Ė, šiandie negraži diena – neapsimoka anksti keltis Srv. Apsimokamas darbas rš. Oi, oi, vaikeli, kelias neapsimóka (neverta dėl to taip toli vykti) Srj.
^ Apsimoka kaip arkliui šiaudai PPr307.
1 atmokė́ti
1. tr., intr. K duoti pinigus ar kitokias vertybes, atsilyginant už ką, atsiteisiant: Jau įstengia jie ne tik palūkanas nustatytu laiku atiduoti, bet jau gali po kiek ir pačių skolų atmokėti I.Simon. Penėk [mane] tris metus – paskui aš tau atmokėsiu BsMtI66. Kad parduočiau namą, nieks man neatmokė́s, ką aš įsvojau čia piningų J. Atmokė́jo ma[n] už arklį KzR. Aš tau vasarą pienu atmokė́siu Skr.
| refl. tr., intr.: Lažo jos vyro namai neėjo, atsimokėdami pinigais Vaižg. Jau mokesčius atsimokė́jau KzR. Ko negaliu, to nežadu: atsimokėti negalėčio, taip brangiai mišką pirkęs Šts.
ǁ pateisinti įdėtą triūsą, lėšas: Bitėm ka duodi [cukraus], tai paskui jos atmóka Alk.
2. intr., tr. atiduoti priklausomą dalį, pamokėti: Jai atnešė tris tūkstančius ir atmokė́jo, kad išeitų (ištekėtų) Skr. Mendeliui ėmė rastis pinigų. Gal būtų ir patėvį jau atmokėjęs Vaižg.
| refl.: Kas pasiliko į ūkį, tas turėjo atsimokė́ti Vn.
3. atlyginti, atsiteisti kokiu veiksmu už kieno padarytą veiksmą: Už vargus ir už skriaudas, už mūs mylimųjų kraują atmokėsiu niekšų gaujai L.Gir. Tais pančiais atmokėjo Kolumbui žmonės už tai, ką jis jiems gera buvo padaręs J.Bil. Aš jus nuo bado pasaugojau, ė tu man blogu atmokėjai Ml. Palaukit, mes jums atmokė́sim! Lnkv.
| refl.: Ji nori atsimokėti uošvienei, tiktai ar nuo šito galo reikia pradėti, – ji nepagalvojo I.Simon. Nenorėdamas likti kaltas, nesigailėjo pinigų atsimokėti tuo pačiu J.Balč. Aš tave išgelbėjau ir pašėriau, o tu teip žadi už gera atsimokėti BsPII14.
^ Už gerą visada blogumu atsimokama LTR(Akm).
4. refl. Brž būti pelningam, apsimokėti: Šimet neatsimóka bulbes parduoti: pigiai moka Vkš. Neatsimóka pienas pirkti Kl.
1 ×damokė́ti (hibr.) tr.; SD458 primokėti, pridėti viršaus: Už tą daiktą teko jam dar tris litus damokėti rš.
^ Ko akimis nedaveizėsi, tą kišene damokėsi LMD.
1 įmokė́ti tr. K sumokėti priklausančią pinigų dalį: Tai tu dar tik vieną teįmokė́jai mokesnį, aš jau visus sumokėjau Š. Penkis rublius įmokėjau rš.
| refl. tr.: Aš dar nario mokesnio tebesu neįsimokė́jęs, tai kaipgi mane gali valdybon rinkti Š.
1 išmokė́ti
1. tr., intr. R50, K sumokėti už ką: Algas išmokė́ti BŽ78. Šmotą pinigų išmokė́jau J. Dabar sakyk, kuo aš tau skolingas, – išmokėsiu Ašb. Aš išmokėsiu [už nuganytus rugelius], berneli, tik nepasakyki tėveliui JD702.
| Kraujais skolas išmokėjai KN253.
| refl. tr., intr.: Motyna rūpinas neišsimokėsianti J.Jabl. Išsimokė́jom, išsiteisėm visas skolas, tai dabar ramu bus gyventi Š. Žiūrėk, kiek vienais mokesčiais per metus išsimoka (išleidžiama mokant), ė kurgi da apsivilkimas, apsiavimas Ds. Gerkim, gerkim, mieli broliai, kuo išsimokė́sim? (d.) Klvr. Neišsimokantis skolininkas TTŽ.
išsimokė́tinai adv. išpirktinai: Siuntinį siuntė išsimokėtinai J.Jabl.
ǁ išpirkti (paprastai svaiginamųjų gėrimų) kam pavaišinti: Išmokėk man alaus Šts.
2. refl. mokėti dalimis kokią pinigų sumą per tam tikrą laiką: Pamaž, pamaž ir išsimokė́siu už tą butą Jnšk. Išsimokamasis pardavimas rš.
išsimokė́tinai adv.: Ką nors nusipirkti išsimokė́tinai DŽ. Nupirko labai pigiai ir ne už grynuosius, o išsimokėtinai A.Vien. Taip ir aš nusipirkau motociklą išsimokėtinai A.Gric.
3. refl. prk. atsilyginti kokiu veiksmu už kieno padarytą veiksmą: Taip tatai išsimokėjo už tiek geradėjysčių S.Dauk. Jis už gera tau piktu išsimokės Tat.
4. tr. atiduoti dalį, išleidžiant į marčias ar žentus: Buvo dvi seseri ir du broliu. Dabar viens vieną, antras antrą išmóka Als.
5. refl. duoti pelno, naudos, apsimokėti: Toks darbas neišsimóka J.Jabl. Tau neišsimokė́jo daužytis lig Panevėžiu[i] tokiam šlapumėly – būtum ir čia gavęs tokių daiktų pirkti Jnšk. Keisti vienas svetimas žodis antru, irgi svetimu, neišsimoka K.Būg. Dėl tokių niekų neišsimoka gaišti laiko Jnš. Neišsimóka daug metų braškes laikyti Krm.
1 numokė́ti
1. tr., intr. sumokėti: Visus piningus numokė́ti KII218. Kiekgi už arklį dar numokė́jai? Grž. Tada amtmonui skelančiąją čyžę numokėsiu prš.
2. intr. nusukti mokant: Mokėjo pinigus, nepažiūrėjau, tas ir numokė́jo – dabar griebk atsiraitęs Grž.
1 pamokė́ti
1. intr., tr. Rm, Lp atiduoti pinigais už priklausomą turto dalį: Nenorėdamas žemės skaldyti, pamokėjo savo broliui pinigais Š. Dviem pamokė́s, o su trečiu žemę par pusę pársikirs Užv. Tegu tik kelias iš sklypo, mes pamokėsim Trgn. Pamokė́k tik, aš kad ir šiandien išeinu Srv. Brolis turės dviem pamokė́ti, o jam liks namai Alk. Reikėjo seserims pamokėti ir tėvams išimtinę duoti LzP. Ar tau iš gyvenimo pamokė́jo nors kiek? Skr. Pamokė́k dvi tūkstanti, išeisu ir nė akių nerodysu Krš. Ana norėjo pamókama, t. y. kad jai pamokė́tų J. Nor penkioleka tūkstančių pamókamas Als.
| refl.: Kam čia mums žemė skaldyti, vely kits kitam pasimokėkime Š.
2. intr. atlyginti, užmokėti: Tas ponas gerai jiem pamokėjo ir išsivežė tą vaiką BsPIV117–118. Cidabru kap skiedrom pamokė́jo (ps.) Rod. Paskelbė kaimo vaikams, kad ateitų žirnių rinkti – pamokėsiąs Mš. Mes vienądien [darbininkams] pamokė́jom po auksiną, kitą – po pusantro Arm. Oi, tai pamokėtų svetimai šalelei už žalią rūtelę, už valnias dieneles! (d.) Vlk.
| Pernai kviečiai buvo gerokai pamokami (brangiai už juos mokėjo) Grk. Dabar arkliai pamokami Rs.
| refl. tr., intr.: Pasimokėkite duokles rš. Jei nori – sėdėk [kalėjime], jei nori – pasimokė́k piningais Šts. Arendą pasimokam Onš.
3. intr. būti naudingam, apsimokėti: Tau nepamóka eiti, ba baublys staugia (traukinys švilpia, gãli išgąsdinti) Bgt.
◊ gálva (galvomi̇̀s) pamokė́ti paaukoti gyvybę, žūti: Už kiekvieną žingsnį gaudavo pamokėti keleto narsiųjų kareivių galvomis A.Vien.
1 pérmokėti
1. intr. Jnš per daug sumokėti: Aš parmokė́jau už teliuką Vb. Čia tai gal jau pérmokėjai Užp.
2. tr., intr. sumokėti: Pérmokėk man šimtą tūkstančių, ir žemė bus tavo Rš.
1 primokė́ti
1. tr. K duoti tam tikrą pinigų sumą kaip priedą: Primokė́t[ų] – aš čia negyvenč[iau] (jokiu būdu negyvenčiau) Ktk.
ǁ papildomai užmokėti: Už tą reik rublį primokė́ti Vgr.
2. tr., intr. su neiginiu nesumokėti tiek, kiek reikia: Jis greičiau neprimokės, nekaip permokės J.Paukš. Vėlgi Poleikis už vasarą man nusuko, Kumpis už dvi neprimokėjo J.Balt.
3. intr. prk. gauti atpildą, atkentėti: O nelaimioji burna, kaip aš šią dieną primóku už anuos smagurius tavo! DP15.
◊ mirtimi̇̀ (smerčiù) primokė́ti netekti gyvybės, žūti: Atkirto biednis tas galvą [gyvatės], tručyznos pilną, ale nuo savęs šalin neatmetė ir dėl to smerčiu primokėjo P.
1 sumokė́ti
1. tr., intr. duoti pinigus, atsilyginant už ką nors panaudotą, įsigytą, atliktą ar apsiimtą, įsipareigotą padaryti: Kiek už vištą sumokė́jai? Lkv. Reik sumokė́ti tris šimtus Šlu. Nebarkis, senuti, mes galim sumokėti už tą jautį MPs. Jau sumokėjau visą skolą GK1938,73. Mokesnius patys a sumokė́jot? Slnt. Už tą darbą sumokė́jo jie ma[n] su kaupu Stak.
^ Gal utėlėm sumokėsi? (nėra kuo mokėti) Ukm.
2. intr. prk. netekti, nustoti ko, paaukoti ką dėl kokio tikslo: Už laisvę sumokėjo nemažai T.Tilv.
◊ brángiai sumokė́ti patirti daug nemalonumų, sunkumų: Brangiai sumokėsi, kai paimsi, ko nepadėsi KrvP(Dbg).
1 užmokė́ti
1. tr., intr. R, Smn sumokėti, atlyginti: Kiek suderėjo, tiek užmokė́jo Ėr. Užmokė́k jamjam griežtai, kad nerūgotum J. Aš tau užmokėsiu gyvais pinigais LTR. Tai gausi atvažiuoti, aš jau tą kelį užmokė́siu pati Ms. Mano kuskužėlė Tilžėje pirkta, taip brangiai užmokėta JV373. Kap sulauksium rudenėlio, tada užmokėsium KrvD122. Aš, padoriai užmokėtas, išejau į Plungę M.Valanč. Būsi užmokėtas, pagrajyk Dr. Medus bei vaškas visada gerai yra užmokami S.Dauk. O jei jam tatai pavogs vagis, tada jis tatai jo ponui tur užmokėti BB2Moz22,12. Kas užmokė́tų skolas jo, tasai jam … didę malonę padarys DP194. Tada visiškai užmokės jautį už jautį Ch2Moz21,36. Alga metinė, metuose ažumokama SD79.
^ Užmokės, kad kuolai žaliuos (niekuomet neužmokės) B. Užmokės lopeta (niekuomet neužmokės) B. Užmokės mirus angliais PPr433. Jis tau po smerčiui kviečiais užmokė̃s Nm. Aš tau užmokėsiu – du tuščius, trečią nepilną Grš. Vaikas iškadą daro, bet tėvas tur užmokėti B. Ką akys mato, kešenė užmoka Tsk.
| refl. tr., intr.: Paskui išlipo Fogas ir užsimokėjo vežėjui J.Balč. Saldainiu užsimóku – užmiegta ans be rėksmo Krš. Karvei ganyklą nors užsimokam (tiek mažai karvė duoda pieno) Kp.
ǁ tr. pateisinti, atlyginti įdėtą triūsą: Žemė užmóka jam jo procę taipo, kad dar kita tiek jis pašaro gauna K.Donel1.
2. atsilyginti kokiu veiksmu už kieno padarytą veiksmą: Jei užmokės tau Šarūnas, tai kardu ir gaisrais už vargus mano V.Krėv. Už gera jis nor piktu užmokėti S.Dauk. Ką anas darė, tegu jam dievas užmóka Švnč.
| refl.: Nevidonas yra tai tas nedorėlis, kuris savo geradėjams už jų milaširdystę piktu užsimoka Tat.
3. refl. Alv, Šk būti naudingam, apsimokėti: Kai yra grybų, tai mumi užsimóka juos rinkt Mrc. Bartis neužsimoka su jais Brt. Nebužsimóka remontuot tą trobą Vkš. Y[ra] tik dėl sevęs, dėl parduosenos nebužsimóka [laikyti paukščių] Vgr. Jeigu po stiklinę tegersta, neužsimóka ir leist [alaus] Slm. Dovana neužsimóka parduot Sb.
užsimokė́tinai adv.: Mes ant durniaus neverdam, o užsimokė́tinai Slnt.
◊ brángiai (skaũdžiai) užmokė́ti (už ką) patirti daug nemalonumų, sunkumų: Už visokius tamsius darbelius kada nors skaudžiai užmokės Jnš. Levas brangiai užmokėjo už tą puikybę Blv.
gálva užmokė́ti netekti gyvybės dėl kokio padaryto veiksmo: Artinosi dienelė, kurią teks atsakyti už savo nedorybę, reiks užmokėti už didžius vaizbūnų turtus, už kraują pralietą – ne auksu, ne sidabru, ne perlais skaisčiausiais, bet savo puikiąja galvele V.Krėv.
1 paužmokė́ti tr., intr. užmokėti: Paažmokė́j[o] jau až darbadienius Kli.

1 ski̇̀rti, -ia, skýrė tr. K, Rtr, Š; SD185, H153, R, N, M, L
1. valant atrinkti, atmesti, kas netinkama (ppr. apie grūdus): Puikiai ski̇̀ria arputė kūkales ir viską Gs. Čia pirmlakai, čia antrininkai, čia žolelės, – pati mašiną skýrė Lpl. Par vėjį ka leido, grūdus neskýrė Grg. Nečysti grūdai, su pelais buvo, visai neskýrė Yl. Mašina ta toki buvo, kad ana su visais pelais, su viskuo, neskýrė nė biškio Als. Šlapių javų nė mašina nèskiria Dkš. Vyresnysis [brolis] ėjo ėjo, užėjo tokius žmones, katrie grūdus skiria rankom LTR(Rk). Tau būs (reikės) grybai ski̇̀rti Bt. Eisiva grybų ski̇̀rt Snt.
2. skaidyti į dalis, dalyti: Šita bičių šeimyna didelė, reikia ski̇̀rt, tai bus dvi Prn. Jeigu tas avilys spiečiaus neleis, reiks ski̇̀rt Sb. Kaimenę ski̇̀rti pusiau NdŽ. Vinculis skiria juos (linus) saujomis ir duoda mynėjoms J.Balt. Reikia pirma suvyt kamuolin siūlus, tada ski̇̀rt Klt. Skiriamasis piltuvas PolŽ54. Riešutus skirk į dvi dali lygiai vienam ir antram J. Ana skyrė bulves dėl sėklos ir dėl valgio J. Ing dvi dali skiriu, dvejinu SD48. Skirti, dalyti ing margius I. Girią taškais skirti I. Čvertavoti, skirti ing keturias dalis I.
| Kiekviena dvasia, kuryji skiria Jėzų, ižg Dievo neest, bet yra antichristu DP140.
^ Skirk lygiai, tik savęs neapsigauk Sln.
| refl.: Kap išeina kartum dvi motinos, bitės ski̇̀rias ir eina iž avilio Rod. Spiečias bitės, ė naujos mamelės nėr, i anos nesi̇̀skiria Rš. Sodžiai skiriasi vienasėdžiais, visur pasidaro reikalingumas lengvai gaunamos paskolos Pt.
ǁ atidalyti: Ožkos pienas grietienės nèskiria – visas pienas toks Upn. Sudėjau sūrį neski̇̀rto pieno Ktk.
| refl.: Mėsa nuo kaulų ski̇̀rias KI18. Varškė labai gerai skýrėsi [nuo išrūgų] šį rytą Snt. Naujos karvės pienas ski̇̀rias (gerai atsiskiria grietinė) Lel. [Ožkos pieno] ir į pieninę nenora priimti, ka ans nèskiras LKT67(KlvrŽ).
ǁ refl. prk. nesutikti nesutariant dėl nuomonių skirtumo, nebūti vieningam: Kožnas teipag miestas aba namai, kurie skirias prieš save (suskilę), neapsistos Ch1Mt12,25. Tėvas skirsis prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą Ch1Luk12,53.
3. stengtis atitraukti, atstumti vieną nuo kito (susimušusius, susiginčijusius): Jie pešas, o aš einu ski̇̀rt Jrb. Ana skýrė skýrė juos, sakiau, gal patruks Klt. Kiti žmonės gieda, kiti barnį skiria – tikra mugė VoL429(Žem).
4. imti iš būrio: Aš vienas tebuvau vaikelis, kur ims į karumenę, ski̇̀rs [nuo tėvų] Sd. Ims vainikėlį, dės nuometėlį, skir̃s mane jauną iš seserėlių (d.) Alvt.
skiriamai̇̃ adv.: Neskiriamai I.
skirtinai
| refl. H153, R, Sut.
5. refl. skilti, plyšti, trūkti: Ski̇̀ras tokiais trupiniais [duona], i viskas Trk. Jei duona skirias (kepalas įplyšta išilgai), tai iš namų kas išsiskirs LTR(Ant). Kad žemė po kojom skirtųsi, kad dangus ant mano galvelės griūtų, už nieko netekėsiu V.Krėv. Skirkis, sieroj žemynyka, tai ir aš su tavim razsiskirsiu (rd.) Arm.
ǁ nesilaikyti sudėtam, irti: Malkų kūgis ski̇̀riasi DŽ. Pirmažolė ski̇̀rias, o atolas velias, kai dedi žaginin Klt. Tas kaulas turėtų ski̇̀rtis: čia parkirsta Jrb. Pabrūžkuok, pabrūžkuok, kad siūlai lengviau skirtų̃s (nebūtų sukibę vejant) Aln. Namo siena ski̇̀riasi į šonus DŽ1.
^ Laiko viena ranka dubenį, o kita virtinius kemša, net žandai skiriasi rš.
ǁ skleistis (apie pumpurą): Jau ski̇̀rias, tuoj žydės Pv.
6. refl. šakotis, dalytis: Nuog Šadžiūnų [kaimo] kelias ski̇̀riasi Dv. Tas vieškelis skyrės į dvi puses LTR(Trg). Ėjo tada ir atrado asilaitį, pririštą pas duris ore (lauke,) kur kelias skiras, ir atrišo jį BtMr11,4.
7. praskleisti, prastumti į šalis, kad pasidarytų tarpas: Laužydamas medžių šakas, skirdamas ir lankstydamas krūmus, išbėgo didelis briedis A.Vien. Blogą rūtos šakelę skýrė (lenkė) į šalį, o gerą šakelę nuskynė Rdd.
| refl.: Gal išsigiedris – debesiai ski̇̀riasi Ėr. Su kiekvienu jo žingsniu ščiuvo šokėjai, paguromis skyrėsi, darė taką Stanislovui J.Balt. Plačioji tamsybė skirias – daro taką prš. Skirkis, ūlyčia tu plačioji, tegul broleliai uliavoja LTR(Ldvn).
ǁ daryti tarpą praskleidžiant, prastumiant: Staiga Drižas pakilo iš vietos ir, skirdamas rankomis taką, ėjo prie durų rš. Mielas mėnulis ir sietynėlis skyrė kelelį tėvo sūneliui BsO420.
| prk.: [Nedidelė nuodėmė] skiria kelią nuodėmėsp marinančiosp DK93.
8. refl. krikti, sklaidytis, skirstytis: Gal gana sėdėt, gal jau ski̇̀rsmės Slm. Vieni vienon pusėn skýrės, kiti kiton Žln. Jau ir po dvylikos, jau turgus skirias, pirkėjai išvaikščiojo rš. Ir kad susiejo su jais, įsakė jiemus, kad neskirtųs iš Jeruzalės, bet lauktų Ch1ApD1,4.
9. neleisti būti, gyventi kartu: Skir̃s tave jauną nuo motinėlės kap žalią rūtą nuo lelijėlės DrskD141. Bernužėli mano, dobilėli mano, žada mudu jaunu ski̇̀rti, poro[je] nelaikyti JD352. Ką tada Dievas suvienijo, žmogus (to) teneskiria Ch1Mt19,6. Smertis tur mane ir tave skirti CII407.
ǁ atjunkyti: Kumet vaiką skiri̇̀ nu savęs, reik aną paržegnoti, pabučiuoti ir tik tada atskirti Vkš.
ǁ ardyti (bendrą gyvenimą): Atleka ir keika: tu mun skiri̇̀ gyvenimą! Krš.
ǁ refl. trauktis nuo ko, nustoti kartu būti, gyventi: Kaip yra sunku skirtis su tėvyne, nesitikint daugiau jon grįžti! A.Vien. Broliai nor skirtis šalin nuo mūsų J. Seniau vaikai nenorėdavo nuo tėvų ski̇̀rties Ad. Kai skýrės nuo mūsų, norėjo kalnan neštis namą Klt. Skirdamasis su ja, kiekvieną kartą duodavau sau žodį niekad daugiau nebesusitikti rš. Atėjo Kūčia, kada pas mus mainosi šeimynos; jau tiem bernam reikia skirtis BsPIV29. Gaila buvo ski̇̀rtis su jum Krs. Jis nuo jos nesi̇̀skiria: prie šono ir prie šono Ėr. Skiriuosi nuog ko SD326. Skirkias nuog manęs. Jei tu nori po kairės, tad eš eisiu po dešinės BB1Moz13,9.
| prk.: Žiemą ir vasarą turbūt jam buvo vienodai šalta, nes su kailiniais nesiskyrė P.Cvir. Žmogus prisiriši pri to darbo i gaila ski̇̀rtis Kdn.
| Norė[jo] ana nuo karvių ski̇̀rties (atsisakyti melžti) Dglš.
ǁ refl. prk. mirti: Atrodo, ka reiks ski̇̀rtis jau Krš. Nedavėt man žinios, kad mano vaikas iš jūs ski̇̀rias Lp.
ǁ refl. prk. gaišti: Kaip žąsyčiai užbadė[ja], teip ir pradeda ski̇̀rties Grg.
10. refl. nutraukus santuoką, kartu negyventi, išsituokti: Seniau retai kad kada ski̇̀rdavos Sug. Nei geras vyras, nei gera boba nesi̇̀skiria Dglš. Jau jei ski̇̀rias, tai didelė negražovė per kelis kaimus Nmn. Ski̇̀rtis – tai ski̇̀rtis! Kam žudytis – a neužtenka sviete vietos?! Žlp. Pagyvena mėnesį du, jau ski̇̀ras Trk. Tai svietas: tik susideda i ski̇̀rias Jrb. Teisman padaviau – ski̇̀riams Slm. Šauka: negaliu širdies užlaužti, ski̇̀rsuos! Krš. O noris ir skirias, teneteka Ch11PvK7,11. Kurs nuo moters savo skiriasi, tas tur jai duoti ženklą persiskyrimo CII406-407.
11. P, I, Trgn justi, suvokti kieno būdingas ypatybes, matyti skirtumą: Reikia mokėti ski̇̀rti du skirtingus dalykus DŽ. Nors pagal vieškelį žemė priklausė tik vienam Jonui Puodžiūnui, bet dabar abu broliai jau nebeskyrė, kas vieno, kas kito A.Vien. Anas nèskiria, kad tai šitas rūbas darban, šitas geresnis, išeit kur – par jį visi sudokanoti Mlt. Jis (laiko įnagininkas) skirtinas, kaip matyti iš kalbos pavyzdžių, nuo laiko galininko J.Jabl. Neskiriami̇̀ yra dalykai, tarp kurių nedaroma skirtumo FT. Kirtis tarmėje esti ir kaip skiriamasis žodžio reikšmių ar formų elementas GrvT13. Įterptas j tarp dviejų balsių kaip skiriamasis garsas rš. Idant … tą dvasišką … penukšlą ir gėrimą nuog kitų penukšlų ir gėrimų visų pilnai skirtumbim PK217-218. Gaila, kai žmogus nèskiria gėlės nuo dilgėlės Mrj.
12. daryti skirtingą, kitokį, teikti būdingų ypatybių: Mokėjimas pasigaminti įrankius ir su jais dirbti yra skiriamasis žmogaus bruožas rš. Ir tataig yra, kas ypačiai krikščionis nuog klaidėjimo pahonių skiria DP584.
| refl.: Bet ypač jie skiriasi iš kitų savo batais, tų batų aulai tokie ilgi, jog niekur kitur pasaulyje tokių nesiuva J.Balč. Dabar ir darbai ski̇̀rias, ir laikas ski̇̀rias Vdn. Pusvaikio skýrės darbas, matai, jau lengvesnis Lkž. Jau dabar tai nesi̇̀skiria [miesto ir kaimo apsirengimas], o kap kadaise, tai skýręsis LKT231(Ktv). Jau beveik nesi̇̀skiria tie ančiukai, o tas buvo daug mažesnis Jrb. Drebulės štamas sunkiau ski̇̀ras nu jovaro Plšk. Jau obuoliai iš lapų ski̇̀rias – jau vasaros galas Jrb. Šviesos nematyti, diena nuo nakties nesiskyrė V.Krėv. Barbės veido spalva labai nežymiai tesiskiria nuo durų spalvos – toks jis baltas I.Simon. Jo žodžiai nesi̇̀skiria nuo darbų DŽ1. Čia niekas neperkirtinėjo vienas kito kalbos, nenuobodžiavo, nesikarščiavo, nesiskyrė savo nuomonėmis J.Balč. Žmogus kaip žmogus: nieku nesiskiria nuo kitų P.Vaičiūn. Baltas ant balto man nèskirias – nematau Vdžg. Tuo didžiausiai skyrė̃s tikusios [mergos] nuog netikusių, jog anos aliejų turėjo, o šios jo neturėjo DP569. Tuo [žmogus] nuog kitų žvėrų nekalbančių skiriasi PK232.
^ Skiriasi kaip dangus nuo žemės LTR.
ǁ lingv.: Skiriamojo sujungimo sakiniais pasakomi reiškiniai bei veiksmai, kurių vienas pašalina kito galimybę LKGIII770. Sakiniai su kartojamuoju jungtuku arba … arba paprastai vartojami savo pagrindine skiriamąja reikšme LKGIII771.
13. pažinti, suprasti: Jauna būdama par du kilometrus skirdavau iš eisenos, iš viso ko, moteris ar vyras ir kas Dgl. Jaunikliai jau pirmomis dienomis skiria motinos balsą rš. Kas pasieny gyvena, tie ski̇̀ria kalbas, o kiti nèskiria RdN. Plaučių uždegimu susirgau, porą savaičių nieko neskýriau Krtn.
14. skirtingai traktuoti, kitaip negu su kitais elgtis: Manę neskýrė jaunimas, mylėjo, prašė Ad. Seniau labai ski̇̀rdavo: bagotos atskirai, tarnaitės atskirai Pnm. Berniokai trys, ale negaliu ski̇̀rt nė vieno Lb. Nekokie te žmonės: šeimyną ski̇̀ria (skyrium valgyti duoda) Dbk. Senė buvo bešokanti į akis: – Kaip gyva neskyriau samdinio nuo šeimynos ir dabar neskirsiu! J.Balt. Kitas liūb šeimyną ski̇̀rs nu valgymo (prasčiau maitins) Ub. Eik ėsti – paskiau sakysi, ka nu valgymo ski̇̀ram Krš. Skýrė su valgymu, negalėjo pri anų pabūti DūnŽ. Idant ištirtumbit, kaipo ponas Egiptą ir Izraelią skiria BB2Moz11,7.
15. riboti: Sėlių žemę skirianti nuo latvių Dauguvos upė K.Būg. Žuvinto ežeras skiria dzūkus nuo kapsų rš. Pro raudonai išdažytus vartus sienoje, kuri skyrė gatvę nuo namų, įėjome į keturkampį kiemelį A.Vencl. Skiriamasis (intarpo) žiedas VĮ.
ǁ prk. trukdyti bendrauti: Visi gėrėjosi Stašio drąsa ir džiaugėsi, kad dabar jau bus pasibaigęs tas įtarinėjimas, tiek metų skyręs kaimyną nuo kaimyno V.Myk-Put.
16. duoti, suteikti, aprūpinti kuo: Tėvelis man skýrė tris šimtus Krs. Ski̇̀rti premiją NdŽ. Jai už metų bus skirtà pensija Upn. Ski̇̀rti pinigų patobulinimams NdŽ. Ski̇̀rti kam butą, kambarį NdŽ. Vaistus geriausius skýrė Erž. Šitą žiedą tau skýriau Pv. Jos čia paliko bitys, jau jai ski̇̀rtos: kur brolio – brolio, kur jai – jai Mšk. [Žmonės] iškirto jiem ski̇̀rtą mišką, kai sudegė Tvr. Kiek ski̇̀ria dalies, čia taip nu tėvų priklausė Trk. Ski̇̀rk lygiai visiem! Ml. Išėjo mada: i dukterim reikia lygi dalia ski̇̀rt Jnšk. Ski̇̀ria, kad mergiotei i mašina, i namas, o kitiem vaikam nieko Klt. Kad nors pusę karvės skirtų̃be sūnui Klt. Nėr man matušės kraiteliui kloti, nėr man tetušio dalelei skirti D84. Kad ir verksiu, bet ne viena, verks ir tėvulis, dalelę ski̇̀rdamas DrskD142. Tada skyrė sau Lot visą žemę pas Jordaną BB1Moz13,11. O eš tuo čėsu pakėliau savo ranką, idant išvesčiau juos iš Egiptų žemės žemėna, kurią eš jiemus skyriau BBEz20,6. Dievas nudalijo (viršuje skyrė dalią) kožnamui Ch11PvK7,17. Ir aš skiriu jumus … karalystą DP495.
^ Nei skirtas, nei pamestas TŽIV514.
ǁ paaukoti: Pašvęsk (paraštėje Skirkite) man visą pirmgimį BB2Moz13,2.
17. pateikti vartoti, naudotis kuo pritaikytu kuriam tikslui: Mokyklai skiriami̇̀ skaitiniai DŽ1. Tokie straipsniai yra tikrai geri dalykai, bet jie skirti reikėtų vadovėliuose ne pirmai mokslo pradžiai J.Jabl. Tik mažas krūmais apžėlęs, apdulkėjęs sodelis glaudžiasi prie tos mūro trobos, kuri skiriama keliauninkams Pt. Peiliai, skirti knygrišystės darbams, galandami iš vieno, dešiniojo šono rš. Javams sėti ski̇̀rtas laukas NdŽ.
18. leisti patirti: Neski̇̀rk peilio (operacijos), Dieve, i neprieteliui Adm. Tėvelis mirė – vargą skyrė ir nuo giminės mane atskyrė LTR(Grv).
^ Ką Dievas myli, tam i kryžių skyrė LTR(Rm).
ǁ perleisti, teikti kam ką:
^ Nei čia kitam ski̇̀rt, nei čia savo išbėgt (apie mirtį) Ob. Kad peikia, tai reikia; kad giria, tai kitam ski̇̀ria Slm.
ǁ linkėti: Tep pragyvenau ir jiemi skiriù gyvenimo laimingo Lp.
^ Ko pats nenori, kitam neski̇̀rk Sb.
19. panaudoti, teikti kuriam reikalui (laiką, jėgas ir pan.): J. Lelevelis domėjosi ir Lietuvos istorija ir ne vieną veikalėlį ar straipsnelį yra jai skyręs rš. Pačias geriausias rytmečių valandas turėdavau atiduoti mokyklai, o popiečius ir vakarus skirdavau literatūrai J.Paukš. Daug dėmesio kritikas skyrė literatūrinio palikimo tyrimo, vertinimo ir tvarkymo klausimams rš.
ǁ pavesti, panaudoti ką vykdomą tam tikram tikslui: Dvi dienas vyko seminaras, skirtas ideologinio darbo tobulinimo klausimams (sov.) sp. Vakar įvyko iškilmingas susirinkimas, skirtas Raketinės kariuomenės ir artilerijos dienai (sov.) sp.
20. nustatyti: Skirtą valandą visi kviestieji svečiai buvo vietoje T.Tilv. Dievas surėdė žmogų, gyvulius, skýrė metus visiem (ps.) LKT267(Brž). Ski̇̀rti baudą, atlyginimą DŽ1.
21. pavesti eiti kokias pareigas, užimti kokią vietą: Jį čia mokytoju skirsią J.Jabl. Švietimo skyrius pavedė man mokyklos vedėjo pareigas. Čia yra skiriamasis raštas rš. Tave skirsim apylinkės pirmininku rš. Vienus [piemenis] kiaulium ski̇̀rdavai ganyt, kitus ski̇̀rdavai žąsim ganyt po laukus Mšk. Nu, ir skýrė ans: katrie jaunesni, tus į darbą, į darbą Trš. Martynas Karalius skirtas trečiuoju pabroliu I.Simon. Su didžiu nusižeminimu meldė karaliaus Aleksendros, kad tokių niekam Žemaičiūse nederančių kunegų nebskirtum į klebonus M.Valanč.
| Jį turbūt į sanatoriją skir̃s (siųs) kur no[rs] Jrb.
ǁ duoti (darbą, vietą): Skýrė darbą Radvilišky Sug. Ei močiute, motule, skyrei ma[n] vietelę, ir išskyrei ma[n] vietelę į didį vargelį (d.) VšR.
ǁ užduoti ką padaryti: Atidirbau, kas man buvo ski̇̀rta NdŽ. Lig šiem metam ravėjau, šiemet jau neskýrė Str.
22. rinkti (susitarus ar balsuojant) į kokį postą: Skirkime, kas mūsų sąžinei arčiau. Juk turime pastatytą savo lietuvišką kandidatą. Aišku, kad tą ir skirsime I.Simon. Mes tave paukščių karaliene turėsim skirti J.Jabl. Ne svietas beskyrė sau vyresniūsius, nes karaliai pardėjo jus svietui S.Dauk.
23. rinkti geresnį, tinkamesnį: Prie ūkės visiem reikėjo dirbt, i neskiriant darbų: ar vyriškas, ar moteriškas – viską iš vieno dirbom Bsg. Ski̇̀rdavom [perinti], kad būtų apskritesni kiaušiniai – tai viščikės Rs. Aš skiriù tau arklį, t. y. išrenku J. Daba aš tai jau viską galiu valgyt, nieko nèskiriu Šmk. Laiminga esu: nieko nèskiru, viską ėdu Krš. Neskiriant (viską) liepta jam valgyti Gmž. Vaikius skýrė i paliko be vyro Jdr. Skýriau skýriau tą skarelę, i netiko Vž. Skirk sau bernelį, kur raudonais veideliais J.Jabl. Eičiau, skirčiau iš to pulkelio kur sau lygią mergelę JV1083. A jūs tokį ėrelį sau skirkiat (imkiat), kursai yra be nutarties (paraštėje patinėlis) bei mitulys BB2Moz12,5.
| Dobilai, miežiai žemę ski̇̀ra – prasto[je] neauga Šts.
| refl. tr. DŽ: Tu, vaikeli, nesiski̇̀rk, viską valgyk Kdl. Yra iš ko ski̇̀rties Vkš. Kiti vaikai ski̇̀ras sau žąsyčius, o Stasius nesi̇̀skira Šll. Tų kavalierių buvo riaušės, o skýrės skýrės i pasiliko netekėjus Jrb. Aš jums nebepiršiu, skirkitės, kokius sau norite Žem. Matote, ik šiol buvau jaunikis, laikas jau skirtis moteriškę V.Kudir. Laikas vieną iš dviejų skirtis prš. Geriaus yra tarp dviejų piktų daiktų mažesnįjį skirtis prš. Ski̇̀rkis ar smertį, ar vergystę KII334. Ei sūnyt, sūnyt, sūnyti mano, ski̇̀rkis širdy mergelę LB69. O aš tau duosiu ski̇̀rtisi iš šimto JD693. Valia man skirtis iš visų, kuri dailiausia KlvD19. Seserele muno, skirkis po visą stalnelį tinkamą žirgelį (d.) Krtn.
ǁ ieškoti reikiamo, pritaikyto: Įėjo į krautuvę, užsibrėžė žiuburį ir ėmė rakčiukus prie stalčiaus skirti Žem.
24. įtraukti į tam tikrą kategoriją pagal būdingas ypatybes: Visi šie veiksmažodžiai skiriami prie I asmenuotės LKGII131.
25. lemti, žadėti, numatyti: Jam skirtà didi ateitis NdŽ. Ji ne tau skirtà NdŽ. Taip jam likimo ski̇̀rta DŽ1. Tavo tokia dalia ski̇̀rta OG111. Kodėl, kodėl likimas skyrė keliaut man svetimus kelius? S.Nėr. Kiek ma[n] ski̇̀rta [amžiaus], tiek užteks i be peilių (operacijos) Jrb. Kas man ski̇̀rta, atsiimsiu alei kruopelytę Ds. Dievas žino, kam ski̇̀rta ta [užkasta] skrynia buvo Sug. Nieko nepadarysi – kaip jau kam ski̇̀rta Sdk. Anam buvo laimė skirtà, bet nesugebėjo pasiimti Tl. Neverkie, mergele, neverkie, jaunoji, kad bus mumim Dievo skirta, tai mes nesiskirsim (d.) Vlk.
^ Kam kas skirta, tai kaip koja įspirta LTsV205(Vrn). Kaip ski̇̀rta, tą pasiemi Rs.
| refl.: Kad pelėda vaitoja, tai tam kieme nelaimė skir̃sis (priet.) Vdšk.
ǁ manyti ką įvyksiant: Visi skýrė smertį mamai, o pasidarė tetei Mžš.
26. numatyti, nuspręsti kam ką daryti: Ana buvo skirtà an operacijos Upn.
ǁ refl. rengtis, ketinti ką daryti: Aš skiriúosi rytoj važiuot į Braziūkus Zp.
27. refl. sektis, klotis: Kad darbas skirtumias, reik gero gaspadoriaus Šts. Anai viskas (visi darbai) baisiai ski̇̀ras, kaip žaibas ana yra visur Plt. Kad tik skiras darbas tam vaikiuo Šts. Kalba anam ski̇̀ras MitI80(Klp). Darbas neskiras (nevedas) MitI80(Klp).
◊ ant lãpių ski̇̀rti laikyti nebetinkamu: Ant lãpių jau mane ski̇̀ria Grdž.
burnõs neski̇̀rti neprašnekti: I burnõs neskýrė, i žodžio netarė [marti] Klt.
Diẽvulia neski̇̀rk nusistebėjimui reikšti: Šaltis – Diẽvulia neski̇̀rk! Lp.
dūšià ski̇̀rias nuo kū́no KII235 miršta.
gẽlumbes ski̇̀rti Lk snausti: Ir skirs gelumbes kaip tris naktis nemiegojęs Krkl.
kū́nas ski̇̀riasi su dūšià apie didelį nuovargį: Nežino, ka muno kū́nas su dūšià ski̇̀ras nu darbo Šts.
pãlaikus ski̇̀rti dvėsti (apie gyvulį): Užvirtęs paršas kojom tik buria, matyt, pãlaikus ski̇̀ria Gs.
pelùs nuo grūdų̃ ski̇̀rti suvokti, kas gera, vertinga, kas ne: Mokėk ski̇̀rt pelùs nuo grūdų̃ Ut.
ski̇̀rto gãlo nebū́ti turėti vargo (su kuo): Matos, kad nebus skirto galo su tuo durnium An.
su [šiuõ, tuõ] pasáuliu (ámžiumi, gyvẽnimu rš, svi̇́etu) ski̇̀rtis mirti: Sūnau, aš skiriuos su šiuo pasauliu, o tu paliekti vienas S.Dauk. Be laiko reikia ski̇̀rtis su tuõm pasáuliu Kdn. Jau anas ski̇̀riasi su šiuõ ámžiu LKKXIII135(Grv). Vesk pakajuj ing tavą šventą garbę su tuo svietu skiriančius MKr30.
keliai̇̃ (takai̇̃) ski̇̀riasi (kieno) rš nutrūksta, neįmanomas bendravimas, buvimas drauge: Man baisu – žinau, kad mūsų skiriasi takai S.Nėr.
vė́lei ski̇̀rtis su kū́nu mirti: Didi nuodėmė, jei leisi po žeme jo vėlei su kūnu skirtis V.Krėv.
žẽmė ski̇̀riasi [po kójų] apie smarkų, intensyvų veiksmą: Arkliai būdavo geri: net žẽmė ski̇̀riasi, būdavo, kai važiuoja Krs. Tai bent vyras: kai eina, žẽmė po kójų ski̇̀riasi! Dkš. Keikia, net žẽmė ski̇̀riasi Mrj.
1 apski̇̀rti, àpskiria, apskýrė tr. Rtr
1. liepti, pavesti ką daryti: Apskyrė man įstato mokslą, bet aš su visu kitokį turėjau savo pastatymą I. Kunigų yra urėdas žmones mokyti, bo ant to visi yra apskirti Mž11.
2. N, Š išrinkti (balsuojant ar susitarus) į kokį postą: Karalius mirė po tų metų, o ing ano vietą žmonys apskyrė tą meistrą DS149(Vdk). Ant galo diena nemetu apskyrė jį savo Viešpačiu S.Dauk. Apskirkiam sau vadovą I. Todėl Dievą jūsų kaipo stipresnį saunoriai už Dievą apskiram ir išpažįstam M.Valanč.
| refl. tr.: Pasisaugokit, kad, tėviškę mylintį skirt norėdami, neapsiskirtumbit tėviškės neprietelių TP1881,8.
3. parinkti, surasti (vietą): Einam, apski̇̀rsim daržinei vietą Grž. Apskyrus vietą dėl skynimo, reikia aulių pridirbintise Nz. Tranai àpskira vietą bitims Lk. Žemaičių reikalingas skaitlius susirinkęs iš čėso apskirto[je] vieto[je] BM332(Šv). Stovėjo vienas [medis] nelab toli krašto jūrės, ir tą patį lovos vietoj sau apskyriau I.
4. išrinkti ką tinkamą, parinkti: Apskýrė parinktinius vyrus imti akrūtams J. Apskýrei vietą, nu apski̇̀rk sau moterišką ir žanykis J. Čia tokio vyro aš negaliu apski̇̀rti Gr. Nebàpskiru seno žmogaus mūsų parakvijo[je] Šts. Vištą jau apskýriau, katrą papjauti Užv. Na, vaikai, kokį vardą dėsma tai lėlei? – Vincelis, jau mano apskirtas, – atsiliepė pati Žem. Nė kokios kitos negalįs sau apskirti, tiktai tą [paną] S.Dauk. Ir apskýrė ma[n] bernelį kaip lauže kelmelį JD142. Vesk mus keliu teisuoju, tau ant garbės apskirtuoju Mž50.
| refl. tr.: Visi turiam po karvę apsiskýrę Grd. Motriška kol nejo pri daktaro, tol ana negalėjo apsiski̇̀rti akuliorių Lks. Mikolas jau buvo apsiskýręs mergą, ale motyna neleido imti Krš. Tu negražią moterį apsiskýrei. – O kad tu su mano akia matytum! Prk. Pačios, rodos, ir dar neturi apsiskyręs? I.Simon. Ten yr sūnus, gali apsiski̇̀rties par kavalierių Krg. Iš pat pradžios vakaro jis ją apsiskyrė, visus beveik šokius su ja šoko LzP. Apsiskýrė viens bernelis kur jauniausią mergužėlę JV54.
5. nustatyti, sutarti: Neapskirtas, neapimtas, neuždėtas laikas I. Atgiedojus himną, kunigas kozonį tur savo apskirtąją sakyti Mž496.
6. refl. išsivaikščioti, išsiskirstyti: Apsiskýrė svečiai, susėdo valgyti numiškiai Šts.
7. duoti nuosavybėn, suteikti, aprūpinti kuo: Tau yra apski̇̀rtos pievos J. Nėr man motušės kraiteliui krauti, anei tetušelio dalelę apskirti LTR(Kltn).
1 atski̇̀rti, àtskiria, atskýrė tr. K, Š, Rtr; SD208,211,414, H153, R42, N, LL185
1. DŽ1, Dv atrinkti, atmetant, kas netinkama: Àtskiria gerus grūdus sėklai JnšM. Rugius su kretilais sijos: kas sėklai, kas kiaulioms atski̇̀rs LKT63(Lkž).
| refl. tr., intr. H, Sut, N, L, Š: Vėto su rankom – pelai sau, grūdai sau atsi̇̀skiria Gg. Kaip atsi̇̀skiria grūdai, tai švarūs būdavo Trgn. Bulbes rinksiam, gatavai sėklai atsiski̇̀rsiam Trk.
ǁ pašalinti iš visumos: Vėtydami žirnius, mas nuo jų atskiriam avižas Skrb. Niekočia tai jau pelus atàskiria Imb. Kai šukuoji šepečiu, pakulas àtskiri LKT332(Gdr). Pirmuliausia pilam [pieną] betonan (į bidoną), smetoną àtskiriam Pls.
| refl.: Eina pripiestin [grikiai] su lukštu, per sietą išsijoji – miltai atsi̇̀skiria Eiš. Patrina ir supranta tujau pat – spalis atsi̇̀skira nu to pluokšto Yl. Atsiski̇̀rs, būs vieni gryni jau, jokių pakulų susimaišymų nebūs [linuose] Lž. Jai tai atsi̇̀skiria pienas labai Kp.
2. atidėti dalį, atidalyti iš visumos: Ataski̇̀rtas spiečius Jž. Atskirkite savo daržuose po kelias ežes apvyniams Rp. Atskirk linų pluoštelį Sk. Žiupsniuką atàskiri ramunėlių, indedi vandenin Upn. [Sušlapęs gaidys] po plūksnelę vieną atàskiria ir džiovena Ob. Pavienių [gyventojų] atskirti̇̀ sienojai paravėj Slm. Tada buvo atskirti̇̀ kapai, katrie pasikorę Ob.
| refl. tr.: Aš išsiėmiau pinigus, dešimtį auksinių atsiskyriau, o kitus sudėjau į sėlenų puodą J.Balč. Atsipjauk, atsiski̇̀rk raumenį Erž.
3. atidalyti vieną nuo kito: Susviję, susisukę siūlai matkoj, negaliu atski̇̀rt Klt.
| refl.: Kūda boba, žiaunos tik atsiskýrę (labai įdubę žandai)! Klt.
ǁ atidalyti, atitraukti ką glaudžiai susijusį: Sąvokų turinys neatskiriamas nuo formos EncIX1179.
atskiriamai̇̃ adv.: Rinkos dydis yra neatskiriamai susijęs su visuomeninio darbo specializacijos laipsniu rš.
atskirtinai̇̃ Neatskirtinai I. Du bus viename kūne, tai est neatskirtinai suglausti MT229.
4. MP64, NdŽ paimti, pašalinti iš būrio, atitolinti nuo kitų: Savo avį atski̇̀rk sau J. Baltį atskýrė penėt Dkš. Trys [karvės] jau buvo ataski̇̀rtos ligotos, tai tas, va, saugok Antz. I kiaules atski̇̀rtas ganydavai Mšk. Atskirtas nuo giminelės kai baltas akmenelis [v]andeny (d.) Ad. Atskyrėm ir neprileidžiam večeriosp jo šventosp PK208. Ir atskirs jis vienus nuog antrų VlnE131. Išeis angelai ir atskirs piktuosius ižg vidurio teisinykų DP524. Ir pats jas atskirs vieną nuog kito, kaipo piemuo atskiria avis nuog ožių Ch1Mt25,32.
| refl. tr., intr. R, Š, Rtr, NdŽ: Atsiskirtisi H153. Kap išeini perimot [gyvulių], ir atsi̇̀skiria savi Ad. Atsiskýrė nuo keltavų ir lekia miežiuosna karvė Pb. Juodu nejučiomis atsiskyrė nuo kitų ir nuėjo vienu du pasivaikščioti į pamarį I.Simon. Ir atsiskyrė nuog jų …, ir klaupė and kelių ir meldės Ch1Luk22,41. Tie patys nuog tos draugystės tikrai atsiskiria PK209. Atbėgo vilkas, teip kaip tyčia atsiskyrė tais jo avis ir nusivarė in girią BsPIV126.
5. refl. nutolti (nuo vietos, prie kurios buvo priglusta): Laivė buvo jau atsiskyrusi nuo kranto J.Balč. Nuo tamsios pilkos namo sienos atsiskyrė šešėlis rš.
6. refl. atsišakoti, atsidalyti: Tarama – ežeriokas, anas atsi̇̀skiria nuo Dringių Ign.
7. neleisti būti, gyventi kartu: Juos abeitą (abu) atskýrė Lz. Kartais nuo vaikų meilingus àtskiria tėvus K.Donel. Negerk, sesute, žalio vynelio, ba tave atskir̃s nuo motinėlės DrskD141. Verks našlaitė nevirkdyta, nuo tėvelio atskirta LTR(Grv). Jau atskýrė mudu jaunu ir meilius žodelius JD352.
| Nė vieno ižg bendrumo to džiaugsmo neatskiria, visi vieną džiaugsmo priežastį tur bendrą DP47. Vislab, kas mūsų širdį nuo Viešpaties atskiria, tur būti atskiriama Ns1832,8.
ǁ atjunkyti: Ji maitina jį (kūdikį), o paskui, kai laikas ateina, ji àtskiria jį nuo savę Šmk. Kai atskýriau vaiką nuo savę, ir ėmė negeruot Ds. Paršeliai jau keturių savaičių, galiama būs nu kiaulės atski̇̀rti Vkš. Tėvai, užtverk gardinį, reikia teliokas atski̇̀rt Ds.
ǁ refl. R9, LL214, DŽ1 nustoti kartu būti, drauge nebegyventi: Kai vyresnysiai sūnus pasistatė gryčią, tuoj pat ir atsiskýrė nuo tėvo Skrb. Po mažai žemės mes turėjom, kap atsiskýrėm Eiš. Jis atsiskýrė nuo brolių J. Matai, anie atsi̇̀skira, anims (tėvams) išimtinę duoda, anie į pryšininkę išeita Knt. Susiblakavo su juo, i jau neina atsiski̇̀rt Jrb. Tas kareivis atsiskyręs nuo to senuko ir nukeliavęs toliau BsPIV7. Ka tie bajorai atsiski̇̀rdavai, tai mum mažiau tos bandos būdavai [ganyti] Mšk. Atsiski̇̀rki, dukrele, atsiski̇̀rki, jaunoja, nuo pijoko bernelio (d.) Šmn. Ko saulužės atsiskyrei? Aušrinę pamylėjai? RD27. Ir šitaipo atsiskyrė brolis nug antro BB1Moz13,11.
ǁ refl. pasitraukti nuošaliai vienam, nebendrauti su kitais: Atsiskyręs nuog žmonių SD211. O jūs kaip kokie vieniši kurmiai norit lindėti savo urve, atsiskyrę nuo žmonių ir nuo gyvenimo A.Gric. Atsiskyręs it girios paukštelė Pšl. Turime … nuog žmonių atskirtis DP619.
ǁ refl. prk. pasitraukti iš gyvųjų tarpo: Sušalę, išalkę, visokie vargai spaudžia, o išeiti iš tos žemės, atsiskirti nė vienas nenori Žem. Kas metai mūsų kartos vis mažiau lieka: tai vienas, tai kitas atsiskiria ir nueina sau namo (miršta) V.Krėv.
8. refl. nutraukus santuoką, kartu nebegyventi, išsituokti: Pykosi – ir atsiskýrė Mrj. Girdėjau, kad su vyru atsiskýrė Ln. Toks gražus vaikas buvo, o pasidarė nė šioks, nė toks – su boba atsiskýrė Vdk. Motka atsiskýrė nuog vyro, mylėjo tą berną Dbč. Bet jeigu neviernas atsiskiria, tesiskiria Ch11PvK7,15.
9. R329, LL122 suvokti, pajusti kieno būdingas ypatybes, skirtumus: Nuo draugo priešą, o nuo priešo draugą atskirti šiandien nebemoku V.Myk-Put. Daba vyro nuo mergaitės neatski̇̀rsi [iš aprangos] Vdk. Paseno ir da nemoka merginos nuo moters atskirti V.Kudir. Kad abidi sutinku – àtskiru, kad vieną – nežinau, katra LKT73(Eig). Kaip ji (katė) atskiria pelės tylius žingsnius nuo vėjelio ošimo už klėties durų, tai jau jos slaptis Blv. Pridera ji skaityti atsargiai, t. y. ataskiriant, kas tikra, kas ne A.Baran.
^ Auksą ir pelenuose atskirsi KrvP(Erž, Vkš). Geras bernas, kad pažagrės nuo žagrės neatskiria TŽV599. Abu kaip vienas: nei pats velnias neatskirs KrvP(Lš). Aklas šviesos nuo tamsos neàtskiria Lp. Kad tu jau dienos nuo nakties neatskirtum, tėvo motinos nepažintum! KrvP(Vlkv). Ir durnius atskiria lašinius nuo pelų, ir aklas – dieną nuo nakties KrvP(Vs).
10. LL209,213, DŽ atpažinti: Žymė įkirpta [avies ausyje], kad atskir̃tų Žg. Raidžių neatàskiriu, nematau Ut. Paukščių aš nepažįstu, varną atàskiriu Pnd. Ma[n] įdomu, kaip tie paukščiai àtskiria, katram vaikui davė lest Šl. Iš tolo àtskiria mano balsą LKT353(JnšM). Jie (gyvuliai) atskiria laiką, vietą, spalvą, gaidą Blv.
| refl.: Ji atsi̇̀skira, ka ne vainutiškis esi Vn.
11. padaryti skirtingą, parodyti būdingas ypatybes: Sakiau, jos moterystė yra padorus suglaudimas, o tatai todrin, idant jį atskirčia nuog nepadoraus sujungimo DP69.
| refl. LL212: Maž teàtskirias kalba lietuvių ir žemaičių J. Juk aš negaliu atsiski̇̀rt nu kitų Vdk. Sakau, kaipo ilgai tėvonis yra vaikas, nieku neatsiskyręsi nuog tarno VlnE17. Kuriuo pašlovinimu atsiskyrė nuog kitų visų numirusiųjų žmonių MT269. Naujasis aprėdas vaiskui atsiskir visuotinai nuo dabarnykščiojo prš.
ǁ pažymėti kuo, padaryti kitokį, kuo ypatingą: Šiuosmet ažu bėdų tai nebus kuom ir šventės atski̇̀rt Arm.
12. LL291 skirtingai traktuoti, kitaip negu su kitais elgtis: Našlaitis, vaikel, vis visų atski̇̀rtas Ds. Atski̇̀rdavo samdininkus, daug tokių buvo vietų, kur atski̇̀rdavo nū valgymo Grd. Muni valdžia neàtskira i pensiją duoda Stl.
13. BŽ78, NdŽ atriboti, atitverti: Per ištisus devynis mėnesius vienuoliai būdavo atskirti nuo viso pasaulio A.Vien. Jara (upė) mus atàskiria – gretimai gyvenam Adm. Eilia medžių eina, kaip ir laukai atskirti̇̀ Alks. Vaisingus medžius aplink savo sklypą sodino, kad savo kupelį (aptvarą) kiekviens nuo kito atskirtų K.Donel1. Užtveriu, tvora atskiriu R12. Ir atskyrė vandenį po tvirtybės nuog vandenio aukštai (ant) tvirtybės BB1Moz1,7.
| Sujungiamieji sakiniai visada vienas nuo kito atskiriami tam tikru skyrybos ženklu rš.
ǁ izoliuoti nuo įtakos: Įstatymiškai bažnyčia atskiriama nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios (sov.) rš.
ǁ neduoti teisės į ką, nepripažinti kuo, pašalinti iš kur: Jis buvo atskirtas nuo bažnyčios ir ištremtas J.Jabl. Atskirti nuo surinkimo H. Atskiriu, iš surinkimo išmetu R362. Atskiriu nuo tėviško dalyko, nuo tėvonystės R119.
14. BŽ79 atidalijus iš visumos, duoti nuosavybėn: Duoda sūnui [tėvai], nuog savo žemės atskýrę Rud. Jau kraitis atskirtas, skrynia užrakinta M.Katk. Dėkui tėvužėliu[i], dėkui senajam, kad atskýrei man dalelę, jau daugiau nereiks DrskD168. Mes tau atski̇̀rsim didę dalelę, mes tau sukrausim aukštą kraitelį JD1242. Matužėlė širdužėlė, atski̇̀rk manei kraitelį JV579. Randu tėvo numirta, maža dalelė atskirta (d.) Krč.
| Paprašyčiau gegutytės, kad atskirtų man plunksnytę. Lėkčiau greitai ant kapelių LTR(Brž).
◊ dūšià (vėlė̃) atsiskýrė nuo kū́no numirė: Kaip dūšia Kristaus nuog jo kūno atsiskyrė, tai žemė būk kad nuo savęs atsiskirti norėjo brš. Vėlė atsiskyrė nuo kūno J.Balč.
su šiuõ pasáuliu (svi̇́etu Rtr, Ls) atsiski̇̀rti numirti: Abu mano seneliai buvo atsiskyrę su šiuo pasauliu J.Marc. Atsiskyrė su šiuo svietu brš.
šiáudus atski̇̀rti nuo grūdų̃ suvokti, kas gera, vertinga, kas ne: Matai, aš atskýriau šiáudus nuo grūdų̃ Jnš.
1 ×daski̇̀rti, dàskiria, daskýrė (hibr.) žr. 1 paskirti 3: Daski̇̀rkie gi man dalelę LKKIX209(Dv).
1 įski̇̀rti, į̇̃skiria, įskýrė tr. įtraukti į tarpą: [Žmones] į krikščionių surinkimą priėmiau ir įskyriau Ns1832,6. Neįskirk ing peklą manęs su razbainykais PK52.
| Į šią grupę reikia įskirti ir vadinamuosius samplaikinius įvardžius rš.
įskiriamai̇̃ adv. imtinai, įskaitytinai: Visi pareigūnai, iki eilinio įskiriamai, turi žinoti, kaip bus puolama rš.
įskirtinai̇̃ adv. imtinai, įskaitytinai: Būrys sudaromas iš pareigūnų, esančių Kėdainių–Baisogalos geležinkelio plote įskirtinai rš.
1 išski̇̀rti, i̇̀šskiria, išskýrė tr.
1. SD185, H, Sut, N, K, Š, Rtr padaryti atranką, atmetant, kas netinkama: Išski̇̀rk man grūdus, kurie susimaišę J. Prieš sėjimą mes grūdus išskiriam, parvėtom, kad sėkla būt čystesnė Jnšk. Aš per valandą kitą išskirsiu visus grūdus LTR(Rk). Žirnius išski̇̀rs teip, kad jeigu pusė žirnio būs, įkirmėjęs būs, i tą atims šalin Trk. Bandą ganysi, liuob mamai parneši krežį išskirtų̃ grybų Lpl.
2. suskaidyti, atidalyti: Skanus sūris – pienas da neišski̇̀rtas Kp. Siūlas nesusuktas, možnės išski̇̀rt Klt.
3. paimti, pašalinti iš būrio, atitolinti nuo kitų: Jis apžiūrėjo suimtuosius ir nurodė dar keletą vyrų ir moterų, kuriuos kareiviai tuojau išskyrė iš minios ir pavedė sargybai V.Myk-Put. Išski̇̀rs tus, katrie biškį tokie jau smarkesni Nv. Kalėjimas baisus tuo, kad išskiria žmogų iš kitų tarpo rš. Visa šeima, nei̇̀šskiriant tarnų NdŽ. Iš pulko seselių vieną išskyrė, geltonas kaseles broliai išpynė LTR(Plv). Ir išskyrė muni jauną iš seselių būrio kaip roželę pražydusią iš lelijų tarpo D22. Jūs, seselės jaunosios, seseružės dailiosios, turite man išskirtie tą jauniausią sesutę BsO142. Ir išskirsiu visas šlakeliais apkrapytas ir margas avis BB1Moz30,32. Išimu, ižskiriu iž skaičiaus SD422.
išskiriamai̇̃
išskirtinai̇̃
| refl. Rtr, NdŽ: Vaikas išsiskýrė iš tunto ir nuėjo sau J. Išsi̇̀skiria vienas kareivis iš pulko ir užsuka pas mus į kiemą Mrc. Tada pažinau vargingas dienas, kai išsiskyriau iš pulko vienas LMD(Sln). Kurio klumpė iššoka pirmiausiai, tai tas greit iš tos šeimos išsiskirs (ves ar ištekės) LTR(Klvr).
4. DŽ1 atstumti vieną nuo kito (susimušusius): Šuva ir gaidžius išskiria, vištas iš kviečių išvaro Bt.
| refl.: Visą viedrą vandinio kap kliusterėjau an gaidžių tai tiej tuoj išsiskýrė Kpč.
5. arti esančius atitolinti vieną nuo kito: Grįžtant ištiko didelė audra, kuri laivus išskyrė ir vos nepražudė K.Bor.
^ Juos naktis suartina, o diena išskiria LTR(Srd).
6. DŽ1 atriboti: Kableliais išskiriamas sudėtinis derinamasis pažyminys, einantis po pažymimojo žodžio rš. Išskiriamà dalelytė NdŽ. Išskiriamieji ženklai rš.
7. refl. pasidarius tarpui, prasiskleisti į šalis: Kada Jonelis mostelėjo ant girios – medžiai nulinko, kada mostelėjo an marių – vanduo išsiskyrė! BsMtII257.
8. išskleisti ką sudėtą: Maryt, išski̇̀rk kaldrą! Pc.
9. refl. suirti, iširti: Ana druskos puodą kad duos, pūkš vidurin gryčios – puodynėlė ir išsiskýrė (subyrėjo suskilusi)! Vdšk. Malkų kūgis išsiskýrė DŽ. Arklys persigandęs šuoliais lyg skriste perskrenda su vežimu į kitą krantą, nespėjus tiltui nei išsiskirti, nei subyrėti rš. Kad paleidžiau zovadom, tai ratai tuoj po velnių išsiskýrė Jnšk. Vežimus reikėjo dailiai nukraut – pėdeliai kitaip išsiskir̃s Sk. Supintas kasas an pakaušio kap susuku, špilkom jas persmaigstau, kad neišsiski̇̀rtų Kpč.
^ Kas didelį kąsnį kanda, to žandai išsi̇̀skiria Kp. Išsiskyrė kaip genio plaučiai TŽIV511.
10. pašalinti, išmesti: Ką tu su ja veiksi, jei aš tave iš ūkio išskirsiu? P.Vaičiūn. Pašlovinti este, kad jūsų žmones nopkenčia ir kad jus ižskiria Ch1Luk6,22. Būtų išskirtas iš sinagogos, jei kas išpažintų jį Kristum Ev.
11. refl. Slm išsivaikščioti: Laimingai pasiekę Salaką, išsiskyrė kas kur sau LTR(Slk). Mano viena šeimynėlė išsiskýrė, kita susirinko Kp. Per kiekvienus pietus, kai stalas jau būdavo nukraustytas ir visi išsiskyrę, ištikimas tarnas turėdavo atnešti dar vieną valgį J.Balč.
12. išskirstyti, išdalyti: Ta banka suvisu išskýrė (išvaržė) tą dvarą lauk Knt.
13. refl. kartu nebebūti, nebegyventi: Kai susmyli, tai jau sunku išsiski̇̀rt Ut. Juodu išsiskyrė ir daugiau nebesusitiko J.Dov. Jie jau išsiskýrę gyvena, nebe draugėj Š. Pr[i]eina ant kryžiakelės. – Čia, – sako vienas kitam, – išsiski̇̀rkim! BM205(Pg).
14. Rtr ištuokti: Teismas juos išskýrė DŽ1. Ne tu aną žanindinai, ne tu anus išski̇̀rsi, kad anai patinka Trk.
ǁ refl. nutraukus santuoką, kartu nebegyventi, išsituokti: Dabar tokia mada: dieną pagyvena ir išsi̇̀skiria Lel. Ką muštis, tai geriau išsi̇̀skiria i gyvena Vad. Išsiskýriau, nebgyvenau Slnt.
15. LL290, NdŽ atpažinti pagal būdingas savybes: Tas ašvienis nuo visų i̇̀šskiriamas J. Šeškus įsisuko, jau i̇̀šskiramas vištikes išpjovė Krš. Neišskýriau aš juodviejų, katra tę buvo Jrb. Nė tėvas jų beišskyręs, ir jos visos jį tėvu vadinusios BsMtI12. Negaliam išski̇̀rti, a čia vaikelis, a mergelė (taip panašūs atrodo) Akm. Atvesdavo tris užsidengusias merginas, ir piršlys turėdavo išskirti, kuri jaunoji LTR(Rs). Jau žmogų išski̇̀rsi po kalbai, iš kur [kilęs] Nč. Ka eisi par lauką, neišski̇̀rsi, ar rugiai, ar atuodogiai (vasariniai rugiai), tik vėliau pjaunas Vdk. Ar jaučio ėjimas, ar žmogaus pėdos, negal išski̇̀rti Lkv. Jei „velnio piningą“ išski̇̀rsi ir išmesi, būs tavo visi piningai Brs. Šerno mesos negal iš kiaulės išski̇̀rti Dr. Paėmė pačią iš pelėdos nei̇̀šskiramą (labai negražią) Plt. Vienas iš vieno (labai panašūs) – negalėjo anuodums išskirti nė katro Lkž. Plaukai ilgiausiai, vyrų iš motriškų negal išski̇̀rti Krš. Eis su kelnėms motriškos kaip vyrai, negalės išski̇̀rti vyriško iš motriškos Trkn. Tada bitės nug tranų lengvai gal būti išskiriamos Nz. Kruopynė bus iš sermėgos neišskiriama – turi valgyti KlK13,97(Pln).
ǁ pajėgti suvokti skirtumą: Per sekundę žmogus išskiria ne daugiau kaip 20 greitai besikeičiančių vaizdų rš.
16. padaryti kitokį, skirtingą dėl tam tikrų ypatybių; pabrėžti, iškelti: Yra savybių, kurios ypač išskiria tam tikrą kūrinį iš kitų tarpo A.Vencl. Įvardžiuotiniai būdvardžiai išskiria vienus daiktus iš kitų pagal savo leksinę reikšmę KlK1,12. Pasitaiko sakmių, kuriose užsimenama ir apie tokius laumių išvaizdos bruožus, kurie išskiria jas iš paprastų moterų rš. Didūs laikai išskiria iš minių didžius žmones M.Katk. Mūs kunigai vis per daug aiškiai išskiria save iš tarpo visų draugijos sąnarių V.Kudir.
^ Kap išski̇̀rtas (puikiai atrodo) šniūras [javų]! Lp.
išskiriamai̇̃ adv.: Išskiramai̇̃ įstabiai rėdos Vn.
| refl. NdŽ: Eiškiai pažinsi, ka jis latvys – a mūsų žmonys išsi̇̀skiria? Mšk. Jin išsiskýrus iš viso miesčiuko, pasiutus Šln. Visokiums madums [vaikiščiai] nora iš būrio išsiski̇̀rti Krš. Burtininkai, kaip ir raganos, sakmėse iš kitų žmonių išsiskiria vien savo sugebėjimais, o ne išvaizda rš. Prieveiksmis iš kitų nekaitomųjų kalbos dalių išsiskiria tuo, kad jis, kaip ir būdvardis, turi laipsnio kategoriją MLTEII22. Iš XIX a. vidurio lietuvių poezijos „Anykščių šilelis“ išsiskyrė ir savo kalbos liaudiškumu rš. Baldai kaimiški, iš jų išsiskiria kampe stovinti sofa ir puošnus bufetas J.Avyž.
17. skirtingai traktuoti, kitaip negu su kitais elgtis: Nei̇̀šskiru ne vieno, geri visi vaikiai Krš. Su vaiku [mergina] paliko, iš viso būrio išskirtà, niekam nebreikalinga Rdn.
×18. (sl.) DŽ1 suteikti, paskirti: Draugija privalo kasmet išskirti lėšų ūkiui tvarkyti rš. Tam reikalui bus išskirti specialūs prekių ir statybinių medžiagų fondai sp.
19. pavesti eiti kokias pareigas: Volterį valdžia išskyrė į lietuviškųjų raštų cenzorį K.Būg. Posėdyje iš tarpo Komiteto narių išskirta (sudaryta) iš trijų žmonių … komisija LTII137.
20. išrinkti (susitarus ar balsuojant) į kokį postą: Žadėjo to klausyti kunigaikščio, kurį abi pusi vienybė[je] išskirs S.Dauk. Patys išskyrusys tinkamąjį kunegą, liuob rašyti pri vyskupo, kad klebonu padarytum M.Valanč. Jurkų ir Malakauskį pašalinkime nuo perdėtinystės, o į jų vietą išskirkime dorus žmones TS1897,9. Kurį jis išskirs (paraštėje išrinks), tas jam teafieravoj BB4Moz16,5.
| refl. tr.: Bet turi atminti, kad mes išsiskiriame tik vieną kandidatą I.Simon.
21. NdŽ išrinkti ką geresnį, tinkamesnį, parinkti: Tėvai išskiria visuomet sau žentą, nors tuo paprastai sunkiausią naštą užkrauna dukteriai ant pečių Pt. Išskýrė vardą – baisu klausyties! Krš. Liuobav čystą anglį išski̇̀rsma [dėti į kisielių] Grd. Paskambins [pirkdamas] dalgį ir išski̇̀rs geriausį Krš. Ne visumet ant žemės lygios tegal išskirti vietas, kuriose reik parkasus kasti Rp. Reik išskirti du stiebu to meto stipriu ir lenkti judu apei apynvarptį S.Dauk. Kaip jis tave iš mergų viso svieto išskyrė BPI337. Kam išskyrei man bernelį kaip šile kelmelį? LTR(Bt). Išskirsi sau tris miestus Ch5Moz19,7.
^ Kaip gegužė užrištomis akimis išskyrė sau vyrą S.Dauk, M.
| refl. tr. N, NdŽ: Pamatysiu, kokį tu žentą išsiskirsi Žem. Davė išsiskirti porą arklių LTR(Grk). Kokį ji gražų vardą išsiskýrė mergučei! Skr. Išsiski̇̀rkiat valgį, koki šiandien pietai būs Žeml. Kad aš numirsiu, kožnas išsiski̇̀rkiat sau lauką BM352(Vkš). Išsirašiau raštužėlį, kokį tik mokėjau, išsiskýriau sau bernelį, kokį tik norėjau (d.) Šmk. Aš išsiski̇̀rsiu, išsilasysiu kur sau lygų bernelį JV250. Ei, išeik, išeik, mano brolužėli, išsiski̇̀rk sau mergužėlę JD441.
^ Iš cielo bliūdo mesos išsiskyrė veršio uodegą (ilgai rinkęs, prastą žmoną išsirinko) LTR(Plng). Skyrė skyrė ir iš visos mėsos išsiskyrė uodegą Žem.
22. išleisti iš savęs: Skrandžio sienelių liaukos i̇̀šskiria tam tikras sultis DŽ1. Išskiriami̇́eji organai NdŽ. Daugiausia prakaito išskiriama tada, kai oro temperatūra lygi kūno temperatūrai arba aukštesnė rš. Bandymas rodo, kad augalai kvėpuodami naudoja deguonį ir išskiria anglies dvideginį rš.
| refl.: Skrandžio sultys išsiskiria ne tik patekus maistui į burną, bet ir pamačius jį, užuodus jo kvapą V.Laš. Išsiskyrusios ašaros drėkina akį, vienodai vilgydamos jos paviršių rš.
23. refl. išsiristi: Ir išsiskyrė iš to kiaušinio tokis ledokas DS342(Vlk).
◊ keliai̇̃ išsi̇̀skiria (kieno) nutrūksta, nebeįmanomas bendravimas, buvimas drauge: Mūsų keliai̇̃ išsiskýrė BŽ485.
nuo šiõ svi̇́eto (į ámžiną gyvẽnimą) išsiski̇̀rti mirti: Numiršta tas agradnykas, o netrukus išsiskýrė ir pati nuo šiõ svi̇́eto BM90(Brž). Vyras išsiskýrė į ámžiną gyvẽnimą Vdk.
1 nuski̇̀rti, nùskiria, nuskýrė tr. Š, Rtr; Ser
1. nuvalyti, nudaryti: Nūski̇̀rs kruopus su pakeltums girnums Grd. Kapūstus nukertam, nùskiriam StngŽ72. Grybus parnešus tuojau nùskiriu Snt.
2. atidalijus duoti nuosavybėn: Ir dalys, nuski̇̀rtos anksčiau, pagal dabartinius metus turėtų būt mažinamos Gs. Ans nuskýrė man dalį, t. y. nudalino J. Nuskyrė man žemės iš to paties dvaro P.Cvir.
3. duoti, suteikti: Nuski̇̀rtas jai kambariukas, ir būna Gs. Ji liepė jiems (velniams) nuski̇̀rtą mišką išraut MitI371.
ǁ nuspręsti, numatyti duoti: Buvo nuski̇̀rtas butas, būt gavus Klt. Karšintis ant mūro, kai namuose ir taip kiekvienas kąsnis nuskirtas (kam nors numatytas, apskaičiuotas), skriauda namams P.Cvir.
4. refl. būti kitokiam, nutolti, nesutapti: Literatūra nusiskyrusi nuog rašliavos A1884,199.
5. DŽ nustatyti, sutarti: Prisiminiau, kad ši diena nuskirta mano mokslo pradžiai rš. Atėjau nuskirtu laiku Juoziokų galan pusryčių, o ten stalas tuščias J.Balt. Nuski̇̀rtas metas NdŽ. Ir algą nuskýrė nuog tos dienos Lp. Vaikams šitaip buvo nuskiriama tikyba: sūnūs seka tėvo tikybą, dukterys – motinos A.Janul.
| refl.: Nusiskýrę iš anksto b[uv]o pro čia eit Gs.
6. NdŽ pavesti užimti kokią vietą, eiti kokias pareigas: Buvo nuskýrę mokytoju į Juozapavą Krš. Gal sužinojai, kur mūs bernioką nuskýrė? Ds. Jį nuskýrė dirbt mūsų kolūky (sov.) Grdž. Nuskýrė jį prie griovių Rm. Tris vyrus nuskyrė kaminus išvalyti Užv.
| Nežino, ar paims vaiskan – nuskýrė (nusprendė guldyti) ligoninėn Mlt.
ǁ užduoti kokį darbą: Jam buvo nuski̇̀rta tuos arklius žiūrėt Krs. Man čia ravėt nuski̇̀rta Sug.
7. išrinkti (susitarus ar balsuojant): Žmonės duoda prašymus valdžiai, kad nuskirtų komisiją iškadai apžiūrėt Grž. Apiekūnus nuskýrė [našlaičiams] Grz.
| refl. tr.: Susirinkimas nusiskyręs vyresnybę – viršininką, raštininką ir piningių A1885,25.
8. išrinkti geresnį, tinkamesnį, parinkti: Ana nuskýrė slūgą J. Dalgį nū̃skira, su nūšukomis braukdami Ggr.
| refl. tr., intr.: Nevedęs atrodė ant gyvenimo (tinkamas gyventi), ir nusiskýriau, o pasirodė niekai Skr. Jei blogai nusiskýrei – blogai Plng. Aš nusiskyriau jaunąjį bernelį, kurs į vaiskelį išjojo LTR(Vkš). Pigesnis skustuvas nusiskýrė (buvo išsirinktas) geresnis, o paskuo paprastėjo Šts.
^ Skyreis ir nusiskýrei veršio uodegą (ilgai rinkdamasis, išsirinkai blogiausią merginą) Mžk.
9. lemti: Matyt, jam taip nuski̇̀rta visą amžių vargt Rs. Kiek anam amželius nuski̇̀rtas, ans tiek išgyvęs sau Sd.
10. įjungti, įtraukti į tam tikrą kategoriją: Čia yra ir tokių kalbos savotiškumų, kurie į vieną kurią klaidų rūšį sunku nuskirti J.Jabl. Į prieveiksmius čia nuskiriami ir žodžiai be, irgi, ir J.Jabl.
1 paski̇̀rti, pàskiria, paskýrė tr. Š, Rtr
1. nuspręsti duoti, suteikti: Už gerą darbą paskýrė premiją DŽ1. Gautą pelną jie paskýrė pabėgėliams šelpti NdŽ. Piningų didliai daug paskirtà pabrikuo (fabrikui) plėsti Trk. Be teismo, be nieko jisai pats kiek tę pàskiria ir atsiunčia pinigų Jrb. Kodėl mama, paskirdama man kokį kąsnį, visada slėpėsi nuo tėtušio? LzP. Aš tau algos paskiriu tris avis BsPIV126. O mañ jauną jaunuolėlę berneliui paskýrė (d.) Šmn. Daėjo jis tokį dvarą, kur karalaitė buvo paskirta smakui LTI163. Karo lauko teismas paskyrė mirties bausmę rš. Lempas jai paskýrė šildyt (gydytis) Jrb.
| refl. tr.: Geriausią dalį sau pasiskýrė DŽ1. Artojas bulves vagomis aria, o kasėjai, kiekvienas pasiskyręs po vagą, jas kasa rš.
ǁ Sch167, NdŽ duoti naudotis (vietą, patalpą, plotą): Tą namą visą mokyklai paskýrė Vlkv. Grūdams reikia paskirti geriausias patalpas rš. Labai gerą ganiavą pàskiria jaučiam Žln. Tokį kampą paskýrė toms kapinėms LKT190(Šk). Ten buvo didelis gabalas paski̇̀rtas [prekyvietei] Krp. Gamta, paskyrusi elniui gyvenimo vietą nemalonią šiaurę, davė visa, kas tenai reikia turėti Blv. Kamaros priš šiaurę ir kamaros priš pietus bažnyčiospi, tos paskirtos yra švenčiausiop BBEz42,13.
2. atiduoti nuosavybėn, suteikti: Paskýrė jai savo suknelę mirdama Klt. Ar didį sukrovė motulė kraitelį, ar didžią paskýrė tėvulis dalelę? DrskD34. Tėvas jei numiršta nepaskýręs [dalių], tada [turtą] dalinas į lygias dalis vaikai Grz. Išleidant duoda gyvolių, kiek jau paskiramà, piningų, tas vadinas jau kraitis Trš. Ir aš skiriu jumus, kaip man tėvas manas paskyrė, karalystą DP495. Paski̇̀rk man tą, ko namie nepalikai (ps.) Aln. Dėkui, tėveli, dėkui, tikrasai, kad paskyrei man dalelę, – daugiau nebereiks LTR(Grv).
ǁ paaukoti: Visus savo žemės turtus bažnyčiai paskyrė Žem. Nuvedus bažnyčion, mañ Dievui paskýrei BM448. Pàskiriu jam dūšią DK69.
| prk.: Turbūt savo širdį jau paskyrei kam nors J.Dov.
ǁ NdŽ dedikuoti: Nežinau, kodėl ji parašė tokį eilėraštį ir kodėl paskyrė Adomui J.Gruš.
ǁ LL75 (testamentu) užrašyti, palikti: Jis savo turtą paskýrė geriems tikslams NdŽ.
3. panaudoti, pavesti kuriam nors tikslui: Paskýrė savo gabumus mokslui DŽ1.
| Veiksmažodžiams paskirta mažne pusė visos gramatikos J.Jabl. Tam mokslui paskirti trys puslapiai KlbIII240(J.Balč).
| refl. tr., intr. NdŽ: Pirmosios XIX šimtmečio pusės socialistai utopistai visa siela pasiskiria tokiems tyrinėjimams rš.
4. BŽ264 nustatyti, numatyti: Vestuvių diena jau paskirtà NdŽ. Traukinys išėjo paskirtą valandą J.Balč. Čiagi nepaski̇̀rtas laikas: kada spės, ir padaris Ob. Kiekvienas jų (perkūnų) turįs paskirtą sau metą MitII178. Parašė in visas karalystes, kad jis paskirtoj dienoj parodys savo dukterį BsPIV19. Paskalba toki buvo, kad geras kalendorius pàskira orą sėti Ggr. Paskirtas metas N. Po kelių dienų jau abudu buvo paskirtame mieste BsMtII48. Paski̇̀rdavo į kokią daržinę [piemenukams rinktis] Mšk. Paskyrė susitikimą vėlai vakare už kaimo trobų rš. Ir kad buvo paskirta, idant leistumbimės vandeniu Vlakuosna (į Italiją), padavė Povilą ir nekurius kitus kalinius šimtininkui Ch1ApD27,1.
| refl. tr.: Pasiskýrė sau gyvenime tikslą DŽ1. Kiek buvom pasiskýrę, tiek ir užsėjom PnmA.
5. SD147, H, Sut, I, NdŽ pavesti eiti kokias pareigas, įpareigoti atlikti kokį darbą: Jį čia mokytoju mums paskirsią J.Jabl. Iš mūs kaimo vienas buvo paski̇̀rtas kaip vyresnis Plšk. Komisiją paskýrė nuostoliams apskaičiuoti DŽ. Jis buvo paskirtas ligoninėn eiliniu gydytoju rš. Paski̇̀rdavo mergaites [iš piemenių], kas išvirs varškėčių [per sambarį] Sk. Į darbą žmonys eina, kas kur paski̇̀rtas LKT254(Srv). Nuo laukų tik dabojo paskirti̇̀ piemeniukai, kad į vasarojų, tai į rugius neįeitų LKT183(Prnv). Viršininkas (kerdžius) buvo ant anų (piemenų) paski̇̀rtas Krp. Blogai renka tavo Dievas, jei paskyrė būti valdovais mane ir mano brolį Jogailą V.Krėv. Iš antelerijos (artilerijos) mane atmetė, paskýrė in karališką gvardiją LKT229(Žž). Pirm paskirti buvome pagal nustatymą to, kursai daro visus daiktus pagal rodą valės savo BtPvE1,11. Kožnas nes aukščiausias kunigas, iš žmonių imtas, paskiriamas est dėl žmonių Ch1PvŽ5,1. Jis est paskirtasis nuog Dievo sūdžia gyvųjų ir numirusiųjų VlnE78. Akies mirkterėjime iž karalysčių savo bus ižvaryti, o kiti jų vieton nuog Dievo paskirti SPI134.
| refl. tr. NdŽ: Pasiskýrė sau padėjėją DŽ1. Apygudris buvo, tai ponas į dvarą pasiskýrė Mšk.
ǁ liepti atlikti, užduoti (darbą): Ji paskyrė namų darbus ir užvertė žurnalą V.Bub.
ǁ suteikti (vietą, pareigas): Rodžia didumą apaštalų, kad juos paskirtamęjime (orig. paskirtumęjime) urėde lygius sau daro DP203.
6. išrinkti (susitarus ar balsuojant): Paskyrusys sau vaideliotus arba kunegus, vėl sukūrė šventą ugnį M.Valanč.
| refl. tr.: Kiekvienas žmogus, ant savo žeme ir savo piningais naujus pastatęs numus Dievo, galėjo visumet paskirties tinkamą į kleboną M.Valanč.
7. R42, Sut, K, M parinkti ką geresnį, tinkamesnį: Aš paskýriau taų arklį, t. y. išrinkau iš kitų J. Tokių arklių – paskirti (mažai belikę) Šts. Paskirk tokią dainą, kad pritiktų tokiai dienai! Žem. Paski̇̀rsma į raudoną molį pasėti – kviečiai būs laužas (vešlūs) Lk. Ridikų išrauk paskýrusi [kur geresni] Žr. Vietą augynojui reik paskirti aukštą S.Dauk. Bet kurius jis paskyrė, tus taipajeg ir pavadino VlnE163. Idant šita būtų ta, kurią tu tavam tarnui Isaak paskyrei BB1Moz24,14.
paskiriamai̇̃ adv. retai, paieškais: Paskiramai̇̃ galėjo kur šokti [senovėje] Šv. Paskiramai̇̃ bėr žolininkių Šts.
paskiriančiai̇̃ adv.: Daba y[ra] obulų paskirančiai̇̃ Ms.
paskirtinai̇̃ adv.
1. specialiai pasirinkus: Dabar matai, – kalbėjo toliau jisai, kreipdamasi paskirtinai į Bukotą V.Piet.
2. retai, paieškais: Paskirtinai̇̃ ponai buvo geri Krš. Paskirtinai̇̃ būs liuob koks pijokas, o taip negėrė Krš.
| refl. tr. K, NdŽ: Pati nueisi ir pasiski̇̀rsi [dovaną] Jrb. Su kauliuku pasiski̇̀rk mėsos Erž. Anie, sako, eis, ten paršelius pasiski̇̀rs Als. Berniokas katrą gyvulį pasi̇̀skiria, tai vis užauga Sdk. Iš visų riebiausią žąsį pasiskýriau Kdl. Pačią gražiausią vištikę pasiskýrė sau Šll. Pasi̇̀skiras [karvė], kokia žolelė skanesnė yr LKT56(Akm). Kad jis, būdavo, kokį gyvulį sau pasiskiria, tai vis, būdavo, jam pastimpa BsPIV8. Ją pasiskýrė į marčias Jrb. Kad aš tokiam turte gyvenus, būč ne tokį pasiskýrus Ds. Mes pasiski̇̀rdavom, su kuo eiti šokti KlvrŽ. Taip jai buvo gamtos žadėta, ne savo pasiskirta Vaižg. An rėžių galų pasiskýrėm gyventi, meilijom daugiau žemės Vn. Esant iš ko pasiskirti, rodos, nebėra gero Žem. Aulį būtinai išdrevėjus, paskirkiatės iš tų perų korių keturis ar penkis geriausius S.Dauk. Pasiskýriau, kur gyventi J.
^ Pasiski̇̀rk mergą iš pulko kai roputę iš gurbo Jrb. Neatpūtauk: kokią norėsi, tokią gausi – jei beliks, ir pasiskirsi Plt.
pasiskiriamai̇̃ adv.: Į Telšius nuvažiuosu i gausu pasiskiramai̇̃ [vaistų] Gd. Gėralų buvo pasiskiramai LzP.
pasi̇̀skiriančiai adv.: Pasi̇̀skirančiai yr knygų visokių Šts. Pasi̇̀skirančiai ėda karvės, laukus atvokus Šts.
pasiskirtinai̇̃ adv.: Pasiskirtinai̇̃ yra kunigų bažnyčio[je] J.
8. atitraukti, atitolinti vieną nuo kito: Tas šnapšiukas pàskira žmonis, protus sumaišo Rdn.
| refl.: Negrūskit gyvulių krūvon, tegul pasiskyrę ėda Pnd. Bet niekaip negalėjo pačios (moterys) su avinu pasiskirti (atlipti) BsPII185.
ǁ refl. iširti, nutrūkti: Pasiskýrė mūsų draugystė Sv.
9. refl. išsiskirstyti, išsivaikščioti: Po vakaruškų jaunimas an visas puses pasiskýrė Vžns.
10. refl. N, NdŽ nustoti kartu būti, gyventi; nebebendrauti: Šeimos pasiskýrė: kur tėvas, kur sūnus Grv. Jau anas kai sustinka tą savo mergą, tai pardien negali pasiski̇̀rt Ds. Išeikime! Tesižinai vienas; bene greičiau pasiskirs Vaižg. Kol krūvoj buvom, nemeiliai buvom, kad pasiskirsim, tai graudžiai verksim N263. Broliai paklausė ir, supylę pinigus, pasiskyrė: kunigas sau nuvažiavo, ė anys namo parvažiavo BsPII204. Jie toj kryžkelėj pasiskyrė LTR(An).
11. refl. Upn, Pnm, Žl, Aln, Sug nutraukus santuoką, kartu nebegyventi, išsituokti: Kai šitei blogai sugyvena, tegul pasi̇̀skiria Lel. Vyras pasiskýrė su tą[ja] pirmąja [žmona] Klk. O šitas jaunis tai su pačia pasiskýrė Skp. Su pirmuoju [vyru] pasiskýrus, o su tuo susidėjus gyvena Klt.
12. nulemti: Taip likimas paskýrė NdŽ. Koki yra paskirtà, ar tu gink negink – apsiženis Slm. Klaidžiais, pilkais žemės takais paskirta mums klajot S.Nėr. Pražūčiai save paskyrėte, pripažinę savo dievais piktų atėjūnų žiaurius dievus V.Krėv. Rodos, širdžiai paskirta mylėti, tai kodėl gi jai tenka kentėti? Mair. Tėvelis mirė – dalelę skyrė, močiutė mirė – vargą paskýrė (d.) Ds. Žmogui buvo paski̇̀rta trisdešim metų [gyventi] LKT267(Brž).
1 pérskirti tr. K; Q586, SD50,294, H184, Sut, M, Š
1. padaryti atranką: Párskirk geresnį nuo blogesnio grūdo J. Blogai miežius párskyrė – sėklai netiks Brs.
2. padalyti į dalis: Pusiau perskirti N. Dvišakai pérskirti NdŽ. Knygutę lengvai gali perskirti į dvi dali V.Kudir. Teresė, perskyrusi kūlį perpus, suriša du stambius pėdus V.Bub. Tris šimtus vyrų į tris dalis parskyrė S.Stan. Geriau [šeimos] nepérskirt, ale pačiom (bitėms) leist spiest, tada geriau jos dirba LKT205(Kt). Žmonės buvo pérskirti į du luomu NdŽ. [Sala] parskirta yra ant 5 pavietų ir 11 parakvijų I. Perskirtasgu yra Christusas? Ch11PvK1,13.
| refl. N, K, Gs: Kaip šveis kūju – akmuo į tris dalis persiskyrė J.Paukš. Būrys pérsiskyrė į dvi dalis DŽ. O minia miesto persiskyrė Ch1ApD14,4. Ir dvejos žmones persiskirsis iš tavo žyvato BB1Moz25,23.
ǁ refl. tr. pasidalyti: Jeigu vienam patinka, kitam – nepatinka, i pársiskiria žemę Mšk. Broliai žemę pársiskyrė, tėvai kaip mirė Žg. Mudu tą lobį pérsiskirsime pusiau Lkš.
ǁ refl. prk. suskilti, pasidalyti, nesutariant dėl nuomonių skirtumo: Nuog šio meto nes penketas vienuose namuose persiskirs: trejetas prieš dvejetą ir dvejetas prieš trejetą Ch1Luk12,52. Kožna karalystė, kuri skirias (taisyta iš persiskiria) prieš save, gaišta Ch1Mt12,25.
3. H, LL209,210, Rtr, NdŽ atitolinti vieną nuo kito: Likimas pérskyrė juodu NdŽ.
| prk.: Kitąsyk tų skyrimos nebuvo, tik grabo lenta párskyrė Vdk.
ǁ išardyti, nutraukti (tarpusavio ryšį): Pertraukt, perskirt prietelystę SD321. Moteres paėmimas yr nepérskirtinas suglaudimas DP69. Šlovin tą būtį šventa traicė, kuri esti neperskirtoji vienybė Mž322.
^ Jų draugystės lašu vandens nepérskirsi (labai susidraugavę, ištikimi) Vlkj.
pérskiriamai adv.: Neparskiriamai I.
pérskirtinai adv.: Nepárskirtinai I. Natūra … yra suglausta nepérskirtinai su dievyste DP230.
pérskirtai adv.: Turi dėl savęs pačias aprinkti ir vesti sau už prietelkas, su kuriomis reiks gyventi neparskirtai iki smerties DS186(Rs).
4. refl. R412 perskilti: Pársiskyrė duona Krš. Žemė kalbėjo persiskirdama: dar tau ne laikas, vargo berneli, dar tau ne laikas in žemę eitie BsO340. Gali žemė pársiskirt Krm.
5. refl. išsišakoti, pasidalyti: Į Akmeną įbėga tie intakai i pársiskiria Erž. Viena upė persiskyrė į keturias dides upes CII747.
6. SD322, LL216 perdalyti, praskleisti, kad atsirastų tarpas: Mozešius melsdamasi perskyrė marias BPII99.
^ Jūros neperskirsi, upės neužtvenksi LTR(Šll).
| refl. NdŽ: Kad liepos grabelis atsivertų, plonos drobelės persiskirtų LTR(PnmR). [Reikia] į dubenį pūsti, kad pienas persiskirtų LTR(Mrk). Kad turėjo ranką ištiestą ant marios, vandenys parsiskyrė S.Stan. Ir išdžiovino marias, ir vandenys persiskyrė BB2Moz14,21.
ǁ DŽ, NdŽ padaryti sklastymą, praskirti (plaukus): Motina sklastyman kaip dideliam vyrui jam perskyrė plaukelius P.Cvir. Tasai kuodas kartais tiesiu sklastu perskirtas per vidurį galvos I.Simon.
| refl. tr.: Zelika buvo lig pat pakaušio persiskyręs skyrimą Vaižg.
7. atriboti: Mūsų žemės eže tit parskirtos J.
8. neleisti kartu būti, gyventi: Pérskirti vaikus su motina NdŽ. Mes mudu gyvenom kap pora karvelių, o kas mus pérskyrė, Dieve, jį korokie DrskD109.
ǁ refl. H, LL216 kartu nebebūti, drauge nebegyventi: Broliai pársiskyrė ir pasidalino tėvo naudą J. Čia baigėsi kelias, reikėjo pérsiskirti NdŽ. Besėdėdami broliai nutarė persiskirti: vienas vienu, kitas kitu keliu eiti LTR(Žal). Tikos nesuderėjimas tarp Povilo ir Barnabo, teip kad perskyrės viens nuog antro DP496.
| prk.: Lietuviai su savo pamėgtais raginiais indais nepersiskirdavę ir mirdami LTII113.
^ Nepersiskiria kaip bezdalas su marškiniais LTR(Rz).
ǁ refl. atsisveikinti: Pérsiskirta didžiausiais prieteliais NdŽ. Apsiverkė persiskyręs, apsidžiaugė pasimatęs KrvP(Ašm). Susitikom, ka rėkėm vedvi, ne pársiskirti negalėjom susitikusios Lc.
| Suspaudė aną sopuliai neišpasakyti, ale nė jokiu spasabu parsiskirti (pagimdyti) negalėjo P.
9. NdŽ ištuokti: Teismas pérskyrė vyrą su pačia DŽ1. Ką ponas Dievas suvedė, to nė vienas žmogus netur perskirti Vln50.
ǁ refl. NdŽ nutraukus santuoką, kartu nebegyventi: Iš didelios nelaimės kame ka būtum žanoti žmonys pársiskyrę Trk. Kaip aš atminu, nė vienas nėr pársiskyręs Tl.
10. NdŽ iš naujo, pakartotinai skirti.
11. padaryti, kad būtų žinomas, matomas vienų ir kitų skirtumas: Klebonams įsakė parskirti pavargėlius: tikrai nebgaliantims duonos uždirbti liepė duoti kokius nor ženklus M.Valanč. Būk žvakės ant tvirtybės dangaus, perskiriančios dieną bei naktį BB1Moz1,14.
12. pajusti, suvokti skirtumą: Idant galėtumbit perskirti, kas šventa ir nešventa, kas nečysta bei čysta yra BB3Moz10,10.
13. atskirti, atpažinti: A čia būs kielė, a blezdinga – aš nepárskiru anų Dov. Nutraukuos ant nosės galo akinius i párskiru žolę Kl. Aš matau, bet nepárskiru kas Rt.
◊ rankàs pérskirti NdŽ trečiajam asmeniui kaip liudininkui patvirtinti dviejų asmenų susitarimą, lažybas ir pan.
su protù pérsiskirti išprotėti: Ar tu durnas, ar su protù pársiskyrei? Krž.
su šiuõ (su šiuomi̇̀) pasáuliu (svi̇́etu) pérsiskirti NdŽ; su šià pasáule pérsiskirti mirti: Jos da mažos buvo, kai tėvai parsiskýrė su šiuõ svi̇́etu BM86(Brž). Visi žinojo – ėjo ant mirties, kad su šiuo pasauliu persiskirt reikės LTR(Švnč). Nė biškio nežinom, kumet ir kaip vyskupas Jokūbas parsiskyrė su šia pasaule M.Valanč. Mun liepsi parsiskirti su šiuomi svietu P.
1 praski̇̀rti, pràskiria, praskýrė tr. Š
1. kiek atrinkti, atmetant, kas netinkama: Kviečių dėl sėklos praskýriau J. Praski̇̀rk keletą kapų, kur didesnių, rugių sėklai Ds.
2. Rtr atitraukti tolyn, atitolinti vieną nuo kito: Truputį pašokus, kojos praskiriamos į šonus tiek, kad būtų galima jas sukeisti vietomis rš.
| refl.: Grikštelės ranka, kad kaulas prasiskirs J.
3. N praskleisti, atstumti į šalis, kad pasidarytų tarpas: Ėjau, praski̇̀rdamas krūmų šakas DŽ1. Praski̇̀rti tiltą NdŽ. Ji pasilenkė, praskyrė kregždės plunksneles ties galva ir pabučiavo jos užmerktas akis J.Balč. Ten aukšta žolė buvo praskirta Šlč. Praskirtos laivo bangos susilieja – to griovio nepalieka ir žymelės T.Tilv. Tai riebi sriuba: negali visai praski̇̀rt (prapūsti) Jrb. Praskýriau tas metmenis Eiš. Aš, rugelius praskirdama, vosilkėles pamindama, aš rasiu kelelį pas močiutę JV1011. Nueisiu, berneli, nueisiu, jaunasis, berželius praskirdama, dobilėlius pramindama LTR(Mrj). Nor verksi, sesule, gegule kukuosi, nepraskirsi žemelės an mano kapo KrvD64.
| prk.: Tai rago balsas tylumą praskyrė V.Kudir.
| refl. tr., intr. Š, DŽ1: Paršas, kai noria, tvorą prasi̇̀skiria ir eina į daržą Skr. Žmonės ant turgų prasiskirs prieš tave TS1896,9(Vaižg). Salėj užgeso lempos, iš lėto į šonus prasiskyrė uždanga P.Cvir. Susyk prasiskyrė grindys, ir ji nuėjo BsPIV88. Ale su sykiu tik iškilo vėjas, prasiskyrė vandenys BsPIV159. Pastogės galai prasiskyrę, stogo viršus nelygus Lg.
ǁ refl. tr., intr. pasidaryti tarpą, prastumiant, praskleidžiant ką į šalis: Ėjau per minią, prasiskirdamas taką rš. Poviliokas prasiskyrė pro juos (svečius) prie Alyzo, suėmė šį glėbin J.Balt.
ǁ padaryti sklastymą: Mano mergelė kruglagalvelė, in abejas šaleles praskirtais plaukeliais (d.) Rod.
4. išskleisti (sudėtą, sulankstytą): Praski̇̀rk praski̇̀rk [antklodę], tegu šyla Pc.
ǁ refl. prasiskleisti, pražysti: Jau ir rožės keli žiedai prasiskýrė Kč. Neprasiskiria, ir gana Lp.
5. refl. NdŽ perskilti, prasiverti: O, kad dabar mane prasiskyrusi žemė prarytų ir ten aš galėtau amžinai pasislėpti… V.Krėv. Vai, tu prasiskirki, motule žemele, vai, tu atsikelki, jaunasai berneli!.. V.Krėv. Žemė kalbėjo prasiskirdama: dar tau ne laikas, vargo martele, dar tau ne laikas in žemę eitie BsO340. Maž ir prasiskirtų sunkioja žemelė, maž ir prakalbėtų miela motinėlė LTR(Ds).
6. refl. nustoti drauge gyventi, išsisklaidyti: Prasiskýrė broliai ir seserys iš pulko Antš.
7. refl. NdŽ išsivaikščioti, išsiskirstyti: Kaip aš nuėjau, buvo jau prasiskýrę žmonys Mžš. Jau po dvylikės šokėjai pamažėle prasiskyrė SI179.
8. refl. kartu nebebūti, atsiskirti: Eidami jiej sugalvojo: reikia mum prasiski̇̀rt (ps.) Ppr.
◊ kójas praski̇̀rti išeiti: Jis man neduoda niekur kójas praski̇̀rt Skr.
kójomis praski̇̀rti negali̇̀ labai daug ko: Ot dagyvenom: moterų kójom praski̇̀rt negali̇̀, o vyrai turi puodus kilot! Ob.
nė̃ praskirtų̃ nagų̃; praskirtų̃ nagų̃ neturė́ti apie labai užsiėmusį, neturintį laiko pailsėti: Aš neturėdavau laiko nė̃ praskirtų̃ nagų̃ Rm. Kadgi dabar pati darbymetė – nėr nė̃ praskirtų̃ nagų̃ Ssk. Dievuliau mano, praskirtų̃ nagų̃ šiąvasar netùriam! Mžš.
rañkoms (nagáms) praski̇̀rti būtiniausiems reikalams (yra, bus): Užsidirbau kelius rublius, bus rañkom praski̇̀rt Ktk. Rañkom tik praski̇̀rt šitie pinigai Klt. Nėr kapeikos nė nagám praski̇̀rt Sdk.
rankàs (nagùs) praski̇̀rti atsikvėpti, pailsėti: Kad tik nagùs praskýrei, tai, žiūrėk, ir jie čia Lš. Neturiu laiko: nė nagų̃ nepràskiriu Srv. Žu darbų ir vaikų rañkų nepràskiri Rod. Dirbu, plūkiu, rankų nepraskiriu nuo ryto iki naktelės tamsios J.Balt. Už vaikiščių rañkų nepràskiri Vlk. Kai užsikeli, tai už tų darbų nei rañkų praski̇̀rt negali Al. Negali rañkų praski̇̀rt nuo darbo, kada gi atsipūsi?! Sb. Kaip čia nepyksi, nerėksi, kaip čia nebarsi – už darbų nėra kada nei rankų praskirti V.Krėv.
1 priski̇̀rti, pri̇̀skiria, priskýrė tr. K, Rtr, Š; SD1150, M
1. DŽ1 prijungti: Kolūkiams priskirti nemaži miškų plotai (sov.) sp. Sako, ežeras būsiąs miesto poilsio zonai priskirtas V.Bub. Dabar mus priskýrė Molėtuosna JnšM. Pry Kelmės mumis priskýrė Užv. I Trakai buvo priski̇̀rta šitam pačiam apskričiu[i] Pb. Mes buvom priskirti Dūkštosnan (tai apylinkei) Ker. Jei pamiškės dirvoje išdygdavęs koks medelis, tai ponas uždrausdavęs arti ir tą sklypelį priskirdavęs prie miško A.Vien.
| refl. K: Mes norėjom prisiski̇̀rt in Vilnių Rod.
2. įtraukti į būrį, prigretinti prie ko: Jam [į porą] priskirta Tautrimytė I.Simon. Į tą grupę, kur mane priskýrė, buvo pora šimtų vyrų Plšk.
ǁ refl. Sut, N pritapti, prisišlidinti: In lenkus neprisiskýriau Zr. Ir tie, kurie paklydę, prisiskirs prie pulko dorų brolių savo A1885,5. Tai aš dartės tai kap blūdna avelė, tai kap vienas stulpelis: tai niekas nei neprisglaudžia, tai niekas nei neprisi̇̀skiria (rd.) Rod. Dėl to apleis žmogus tėvą ir motiną savo, o prisiskirs moterėsp savo GNPvE5,31. Ir keli iš jų įtikėjo ir prisiskyrė Povilui ir Zylui NTApD17,4. Prisiskyrė pri jo jaunikaitis brš.
3. DŽ1 įtraukti į tam tikrą kategoriją, į kieno nors tarpą pagal būdingas ypatybes, laikyti kuo: Vilius su Anskiu jau buvo priskiriami prie suaugusių I.Simon. Žvaigždės pri̇̀skiriamos prie saulių BŽ336. Tarnai ir padienininkai priskirtini prie darbininkų klasės rš. Jau tėvas, dėku, priskýrė prie pusberniuko LKT217(Šl). Kurs nelaiko ašrumo, trupa, tą dalgį pri̇̀skira pri prasto Ggr. Šitie laiškeliai visiems žinovams iš sevęs prymena, kam anie pryskirti MitI61(Klp).
| refl. tr. NdŽ.
4. R418, N, LL194 pavesti eiti kokias pareigas, įpareigoti atlikti kokį darbą, liepti ką daryti: Arkliai (arklių priežiūra) jam buvo priski̇̀rti Jrb. Jį (kvailutį) priskýrė kiaulių ganytie (ps.) Lp. Kam padėjėją priski̇̀rti NdŽ. Priski̇̀rtas buvo prie purkštimo Mžš. Mañ priskýrė in Molėtų vieškelio sniegą valyt Ktk. Mañ šiandiej priskýrė prie Petrui, tai bitonavom Slm. Duokiam ant pabudavojimo ir išlaikymo namų Dievo ir tarnų, kurie tiemus priskirti yra BPI194. Ir puolė burta ant Motiejaus, o priskirtas yra bendru balsu ing vienuolika apaštalų BtApD1,26.
priskirtinai̇̃
| refl. tr. NdŽ.
ǁ užduoti (darbą), pavesti prižiūrėti: Dabar juk nieko daugiaus daryt negaliu, kaip atlikti, ko man priskyrė TŽV325. Penki ar šeši ežerai buvo priskirti̇̀ prie mañ, kad negaudyt žuvų Dgč.
5. nustatyti, paskirti: Dabar gaus jam priskirtąją bausmę, pustretį metą, atsėdėti prš. Liuob an trijų rūšių priski̇̀rs (suskirstys) tus grūdus Trkn.
6. duoti nuosavybėn, aprūpinti, suteikti: Tėvas savo vaikus myl, už juos rūpinas, jiems dalį priskiria prš. Moteriškė, kurią tu man priskyrei, davė man valgyt nuo to medžio, ir aš valgiau Bb11Moz3,12.
ǁ N testamentu palikti.
7. I, NdŽ išrinkti tinkamą, geresnį: Kas priskirs jam tokį arklį, tokią tarnę, kokios jis nor J. Lepni [mergaitė] an valgymo: kol anai pri̇̀skiri, kol paduodi! Krš. Motynėlė širdužėlė, ką tu ma padarei? Tu priskýrei ma bernelį kaip girio[je] kelmelį JV783.
| refl. tr.: Valgyt teip nenoriu – neprisi̇̀skiriu nieko Jrb. Nėr motriškinių didesnių batų, negal prisiski̇̀rti Krš. Ten tekinių daržinė[je] prikriauta: jeigu tau reiks, prisiskýrei, antsimovei, i važiuok Trk. Čia gali prisiski̇̀rti akinius vogul akių Akm. Matušėle, aš tau akinius nupirksiu, eikim, prisiskirsi prie akių Žem. Virsta ant vieno, virsta ant kito šono – niekur neprisiskiria sau vietos Žem. Vyras pačią sau, o tu drabužį prisiskýrei J. Jau neprisi̇̀skiri [merginos], kad nežanotas Rdn. Prisiskýrė sau vietą i gyvena gerai Krš. Toks tokį prisiskira ir gyvena susidėję Šts.
ǁ pritaikyti, priderinti: Kokiu būdu priėjai prie duonos, rakčiukus pagavai, o gal kitus priskyrei? Žem.
8. Š, Kv liepti vartoti, taikyti kuriam nors tikslui: Nuo daktarų yr priski̇̀rta ryžių klijus Jrb. Jam daktaras akinius priskýrė Skr.
9. nulemti: Ar teks dangus tau, ar pekla, priskirs viena tai adyna PG.
1 ×razski̇̀rti, ràzskiria, razskýrė (hibr.) tr.
1. išskaidyti, padalyti: Kaimą reikia razski̇̀rt: sodybos bus plačiau Tvr.
2. atitolinti vieną nuo kito: Abu razskýrė, ale vė vienas kitą rado Rš. Tep mylisi, tai mylisi, negal'ma ir razski̇̀rt – kap smala susmaluota Dv. Svieto liežiuviai daug žmonių razskýrė LKKXIII135(Grv).
| refl.: Jaunas bernelis su miela razsiskyrė LTR(Švnč).
3. refl. išsisklaidyti, pasklisti: Anys razsiskýrė vienan šonan kelio Aps.
4. refl. JnšM nebegyventi santuokoje, išsituokti: Kap susmušė, ir razsiskýrė su vyru paskui Dbč. Kap kada i nuo dvidešimties metų razsi̇̀skiria vyras su pačia Dglš.
5. refl. išsileisti: Išvelė[jo] rozą drobę, ir razsiskyrė Dglš.
1 suski̇̀rti, sùskiria, suskýrė tr. Š
1. Erž atrinkti, išvalyti: Jau grybus suskýriau Pgr.
ǁ atrinkus tinkamus, sudėti: Suski̇̀rk mun ramules Vn. Lygias gijas suskirk man dėl audimo, kad nebūtų vienos storesnės, o kitos plonesnės J.
2. sujungti, suvienyti: Kad mus Dievas suskirt Rod. Su kuo ponas suskýrė, su tuo turėjo žanyties Plng. Norėjo suskirti sektas, bet juoba didesnį sumaištį suteikė brš.
| refl.: Partizanai norė[jo] su frontu susiski̇̀rtie Dsn. Puzionyse buvo ir daugiau tamečių bernaičių, o betgi tesusiskyrė į keimarį Jonas su Kaziu Vaižg. Nesusiskirk su griešnykais, nei valgyk su anais, nei gerk brš.
3. NdŽ sudėstyti, išdėlioti, suskirstyti: O tas pulkauninkas kaipo rabauninkas sùskir į pulkelius jaunuosius bernelius (d.) Š. Staliorius turi teip suskirti ir sustatyti išdirbinio dalis, kad jis nepagestų nuo sukimos rš. Surasti ir suskirti dalykus mes padėtumėme TS1899,2.
| refl.: Susiski̇̀rkiam, kas su kuo šoksma Šts.
4. NdŽ, Vvr pavesti daugeliui eiti kokias pareigas, užimti kokią vietą, liepti ką daryti: Suskýrė geresnius mokytojus į mokyklą Krš. Mus, šešis liokajus, suskyrė slūžyti pietums Žem.
5. įtraukti, įjungti (į būrį): Į tą grupę buvo tie suskirti, kurie turėjo toliau varomi būti Plšk.
6. refl. susidaryti, susirinkti: Kada su mintuvais mynėm, tumet susiski̇̀rs tiek vyrų, tiek motriškų minti Žr.
7. refl. susikurti, susiorganizuoti: Valdžia susiskýrė iš biednųjų Šts.
8. išrinkti: Sùskira stipresnius vyrus strunguo traukti (apie tokį žaidimą) Štk. Suski̇̀rti drabužių važiavo į Šilalę Pj.
| refl. tr.: Vokyčiai susiskýrė penkias karves ir išvarė Šts.
9. perskirti (plaukus): Nusiprausus tuojaus [reikia] suskirti plaukus, kad galva nebūtų panaši į šieno glėbį rš.
10. refl. nebegyventi santuokoje, išsituokti: Su savo žmona susiskýrė Pgg.
11. sukergti: Kumelys buvo artiẽ suski̇̀rt [kumelei] Aps.
1 užski̇̀rti, ùžskiria, užskýrė tr. užtverti, užstoti: Kad tu valiai, bernuželi, akmeneliu virtęs, nei ką tu man jaunutelei kelelį užskýrei (d.) Švnč.

1 ski̇̀rti, -ia, skýrė tr. K, Rtr, Š; SD185, H153, R, N, M, L
1. valant atrinkti, atmesti, kas netinkama (ppr. apie grūdus): Puikiai ski̇̀ria arputė kūkales ir viską Gs. Čia pirmlakai, čia antrininkai, čia žolelės, – pati mašiną skýrė Lpl. Par vėjį ka leido, grūdus neskýrė Grg. Nečysti grūdai, su pelais buvo, visai neskýrė Yl. Mašina ta toki buvo, kad ana su visais pelais, su viskuo, neskýrė nė biškio Als. Šlapių javų nė mašina nèskiria Dkš. Vyresnysis [brolis] ėjo ėjo, užėjo tokius žmones, katrie grūdus skiria rankom LTR(Rk). Tau būs (reikės) grybai ski̇̀rti Bt. Eisiva grybų ski̇̀rt Snt.
2. skaidyti į dalis, dalyti: Šita bičių šeimyna didelė, reikia ski̇̀rt, tai bus dvi Prn. Jeigu tas avilys spiečiaus neleis, reiks ski̇̀rt Sb. Kaimenę ski̇̀rti pusiau NdŽ. Vinculis skiria juos (linus) saujomis ir duoda mynėjoms J.Balt. Reikia pirma suvyt kamuolin siūlus, tada ski̇̀rt Klt. Skiriamasis piltuvas PolŽ54. Riešutus skirk į dvi dali lygiai vienam ir antram J. Ana skyrė bulves dėl sėklos ir dėl valgio J. Ing dvi dali skiriu, dvejinu SD48. Skirti, dalyti ing margius I. Girią taškais skirti I. Čvertavoti, skirti ing keturias dalis I.
| Kiekviena dvasia, kuryji skiria Jėzų, ižg Dievo neest, bet yra antichristu DP140.
^ Skirk lygiai, tik savęs neapsigauk Sln.
| refl.: Kap išeina kartum dvi motinos, bitės ski̇̀rias ir eina iž avilio Rod. Spiečias bitės, ė naujos mamelės nėr, i anos nesi̇̀skiria Rš. Sodžiai skiriasi vienasėdžiais, visur pasidaro reikalingumas lengvai gaunamos paskolos Pt.
ǁ atidalyti: Ožkos pienas grietienės nèskiria – visas pienas toks Upn. Sudėjau sūrį neski̇̀rto pieno Ktk.
| refl.: Mėsa nuo kaulų ski̇̀rias KI18. Varškė labai gerai skýrėsi [nuo išrūgų] šį rytą Snt. Naujos karvės pienas ski̇̀rias (gerai atsiskiria grietinė) Lel. [Ožkos pieno] ir į pieninę nenora priimti, ka ans nèskiras LKT67(KlvrŽ).
ǁ refl. prk. nesutikti nesutariant dėl nuomonių skirtumo, nebūti vieningam: Kožnas teipag miestas aba namai, kurie skirias prieš save (suskilę), neapsistos Ch1Mt12,25. Tėvas skirsis prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą Ch1Luk12,53.
3. stengtis atitraukti, atstumti vieną nuo kito (susimušusius, susiginčijusius): Jie pešas, o aš einu ski̇̀rt Jrb. Ana skýrė skýrė juos, sakiau, gal patruks Klt. Kiti žmonės gieda, kiti barnį skiria – tikra mugė VoL429(Žem).
4. imti iš būrio: Aš vienas tebuvau vaikelis, kur ims į karumenę, ski̇̀rs [nuo tėvų] Sd. Ims vainikėlį, dės nuometėlį, skir̃s mane jauną iš seserėlių (d.) Alvt.
skiriamai̇̃ adv.: Neskiriamai I.
skirtinai
| refl. H153, R, Sut.
5. refl. skilti, plyšti, trūkti: Ski̇̀ras tokiais trupiniais [duona], i viskas Trk. Jei duona skirias (kepalas įplyšta išilgai), tai iš namų kas išsiskirs LTR(Ant). Kad žemė po kojom skirtųsi, kad dangus ant mano galvelės griūtų, už nieko netekėsiu V.Krėv. Skirkis, sieroj žemynyka, tai ir aš su tavim razsiskirsiu (rd.) Arm.
ǁ nesilaikyti sudėtam, irti: Malkų kūgis ski̇̀riasi DŽ. Pirmažolė ski̇̀rias, o atolas velias, kai dedi žaginin Klt. Tas kaulas turėtų ski̇̀rtis: čia parkirsta Jrb. Pabrūžkuok, pabrūžkuok, kad siūlai lengviau skirtų̃s (nebūtų sukibę vejant) Aln. Namo siena ski̇̀riasi į šonus DŽ1.
^ Laiko viena ranka dubenį, o kita virtinius kemša, net žandai skiriasi rš.
ǁ skleistis (apie pumpurą): Jau ski̇̀rias, tuoj žydės Pv.
6. refl. šakotis, dalytis: Nuog Šadžiūnų [kaimo] kelias ski̇̀riasi Dv. Tas vieškelis skyrės į dvi puses LTR(Trg). Ėjo tada ir atrado asilaitį, pririštą pas duris ore (lauke,) kur kelias skiras, ir atrišo jį BtMr11,4.
7. praskleisti, prastumti į šalis, kad pasidarytų tarpas: Laužydamas medžių šakas, skirdamas ir lankstydamas krūmus, išbėgo didelis briedis A.Vien. Blogą rūtos šakelę skýrė (lenkė) į šalį, o gerą šakelę nuskynė Rdd.
| refl.: Gal išsigiedris – debesiai ski̇̀riasi Ėr. Su kiekvienu jo žingsniu ščiuvo šokėjai, paguromis skyrėsi, darė taką Stanislovui J.Balt. Plačioji tamsybė skirias – daro taką prš. Skirkis, ūlyčia tu plačioji, tegul broleliai uliavoja LTR(Ldvn).
ǁ daryti tarpą praskleidžiant, prastumiant: Staiga Drižas pakilo iš vietos ir, skirdamas rankomis taką, ėjo prie durų rš. Mielas mėnulis ir sietynėlis skyrė kelelį tėvo sūneliui BsO420.
| prk.: [Nedidelė nuodėmė] skiria kelią nuodėmėsp marinančiosp DK93.
8. refl. krikti, sklaidytis, skirstytis: Gal gana sėdėt, gal jau ski̇̀rsmės Slm. Vieni vienon pusėn skýrės, kiti kiton Žln. Jau ir po dvylikos, jau turgus skirias, pirkėjai išvaikščiojo rš. Ir kad susiejo su jais, įsakė jiemus, kad neskirtųs iš Jeruzalės, bet lauktų Ch1ApD1,4.
9. neleisti būti, gyventi kartu: Skir̃s tave jauną nuo motinėlės kap žalią rūtą nuo lelijėlės DrskD141. Bernužėli mano, dobilėli mano, žada mudu jaunu ski̇̀rti, poro[je] nelaikyti JD352. Ką tada Dievas suvienijo, žmogus (to) teneskiria Ch1Mt19,6. Smertis tur mane ir tave skirti CII407.
ǁ atjunkyti: Kumet vaiką skiri̇̀ nu savęs, reik aną paržegnoti, pabučiuoti ir tik tada atskirti Vkš.
ǁ ardyti (bendrą gyvenimą): Atleka ir keika: tu mun skiri̇̀ gyvenimą! Krš.
ǁ refl. trauktis nuo ko, nustoti kartu būti, gyventi: Kaip yra sunku skirtis su tėvyne, nesitikint daugiau jon grįžti! A.Vien. Broliai nor skirtis šalin nuo mūsų J. Seniau vaikai nenorėdavo nuo tėvų ski̇̀rties Ad. Kai skýrės nuo mūsų, norėjo kalnan neštis namą Klt. Skirdamasis su ja, kiekvieną kartą duodavau sau žodį niekad daugiau nebesusitikti rš. Atėjo Kūčia, kada pas mus mainosi šeimynos; jau tiem bernam reikia skirtis BsPIV29. Gaila buvo ski̇̀rtis su jum Krs. Jis nuo jos nesi̇̀skiria: prie šono ir prie šono Ėr. Skiriuosi nuog ko SD326. Skirkias nuog manęs. Jei tu nori po kairės, tad eš eisiu po dešinės BB1Moz13,9.
| prk.: Žiemą ir vasarą turbūt jam buvo vienodai šalta, nes su kailiniais nesiskyrė P.Cvir. Žmogus prisiriši pri to darbo i gaila ski̇̀rtis Kdn.
| Norė[jo] ana nuo karvių ski̇̀rties (atsisakyti melžti) Dglš.
ǁ refl. prk. mirti: Atrodo, ka reiks ski̇̀rtis jau Krš. Nedavėt man žinios, kad mano vaikas iš jūs ski̇̀rias Lp.
ǁ refl. prk. gaišti: Kaip žąsyčiai užbadė[ja], teip ir pradeda ski̇̀rties Grg.
10. refl. nutraukus santuoką, kartu negyventi, išsituokti: Seniau retai kad kada ski̇̀rdavos Sug. Nei geras vyras, nei gera boba nesi̇̀skiria Dglš. Jau jei ski̇̀rias, tai didelė negražovė per kelis kaimus Nmn. Ski̇̀rtis – tai ski̇̀rtis! Kam žudytis – a neužtenka sviete vietos?! Žlp. Pagyvena mėnesį du, jau ski̇̀ras Trk. Tai svietas: tik susideda i ski̇̀rias Jrb. Teisman padaviau – ski̇̀riams Slm. Šauka: negaliu širdies užlaužti, ski̇̀rsuos! Krš. O noris ir skirias, teneteka Ch11PvK7,11. Kurs nuo moters savo skiriasi, tas tur jai duoti ženklą persiskyrimo CII406-407.
11. P, I, Trgn justi, suvokti kieno būdingas ypatybes, matyti skirtumą: Reikia mokėti ski̇̀rti du skirtingus dalykus DŽ. Nors pagal vieškelį žemė priklausė tik vienam Jonui Puodžiūnui, bet dabar abu broliai jau nebeskyrė, kas vieno, kas kito A.Vien. Anas nèskiria, kad tai šitas rūbas darban, šitas geresnis, išeit kur – par jį visi sudokanoti Mlt. Jis (laiko įnagininkas) skirtinas, kaip matyti iš kalbos pavyzdžių, nuo laiko galininko J.Jabl. Neskiriami̇̀ yra dalykai, tarp kurių nedaroma skirtumo FT. Kirtis tarmėje esti ir kaip skiriamasis žodžio reikšmių ar formų elementas GrvT13. Įterptas j tarp dviejų balsių kaip skiriamasis garsas rš. Idant … tą dvasišką … penukšlą ir gėrimą nuog kitų penukšlų ir gėrimų visų pilnai skirtumbim PK217-218. Gaila, kai žmogus nèskiria gėlės nuo dilgėlės Mrj.
12. daryti skirtingą, kitokį, teikti būdingų ypatybių: Mokėjimas pasigaminti įrankius ir su jais dirbti yra skiriamasis žmogaus bruožas rš. Ir tataig yra, kas ypačiai krikščionis nuog klaidėjimo pahonių skiria DP584.
| refl.: Bet ypač jie skiriasi iš kitų savo batais, tų batų aulai tokie ilgi, jog niekur kitur pasaulyje tokių nesiuva J.Balč. Dabar ir darbai ski̇̀rias, ir laikas ski̇̀rias Vdn. Pusvaikio skýrės darbas, matai, jau lengvesnis Lkž. Jau dabar tai nesi̇̀skiria [miesto ir kaimo apsirengimas], o kap kadaise, tai skýręsis LKT231(Ktv). Jau beveik nesi̇̀skiria tie ančiukai, o tas buvo daug mažesnis Jrb. Drebulės štamas sunkiau ski̇̀ras nu jovaro Plšk. Jau obuoliai iš lapų ski̇̀rias – jau vasaros galas Jrb. Šviesos nematyti, diena nuo nakties nesiskyrė V.Krėv. Barbės veido spalva labai nežymiai tesiskiria nuo durų spalvos – toks jis baltas I.Simon. Jo žodžiai nesi̇̀skiria nuo darbų DŽ1. Čia niekas neperkirtinėjo vienas kito kalbos, nenuobodžiavo, nesikarščiavo, nesiskyrė savo nuomonėmis J.Balč. Žmogus kaip žmogus: nieku nesiskiria nuo kitų P.Vaičiūn. Baltas ant balto man nèskirias – nematau Vdžg. Tuo didžiausiai skyrė̃s tikusios [mergos] nuog netikusių, jog anos aliejų turėjo, o šios jo neturėjo DP569. Tuo [žmogus] nuog kitų žvėrų nekalbančių skiriasi PK232.
^ Skiriasi kaip dangus nuo žemės LTR.
ǁ lingv.: Skiriamojo sujungimo sakiniais pasakomi reiškiniai bei veiksmai, kurių vienas pašalina kito galimybę LKGIII770. Sakiniai su kartojamuoju jungtuku arba … arba paprastai vartojami savo pagrindine skiriamąja reikšme LKGIII771.
13. pažinti, suprasti: Jauna būdama par du kilometrus skirdavau iš eisenos, iš viso ko, moteris ar vyras ir kas Dgl. Jaunikliai jau pirmomis dienomis skiria motinos balsą rš. Kas pasieny gyvena, tie ski̇̀ria kalbas, o kiti nèskiria RdN. Plaučių uždegimu susirgau, porą savaičių nieko neskýriau Krtn.
14. skirtingai traktuoti, kitaip negu su kitais elgtis: Manę neskýrė jaunimas, mylėjo, prašė Ad. Seniau labai ski̇̀rdavo: bagotos atskirai, tarnaitės atskirai Pnm. Berniokai trys, ale negaliu ski̇̀rt nė vieno Lb. Nekokie te žmonės: šeimyną ski̇̀ria (skyrium valgyti duoda) Dbk. Senė buvo bešokanti į akis: – Kaip gyva neskyriau samdinio nuo šeimynos ir dabar neskirsiu! J.Balt. Kitas liūb šeimyną ski̇̀rs nu valgymo (prasčiau maitins) Ub. Eik ėsti – paskiau sakysi, ka nu valgymo ski̇̀ram Krš. Skýrė su valgymu, negalėjo pri anų pabūti DūnŽ. Idant ištirtumbit, kaipo ponas Egiptą ir Izraelią skiria BB2Moz11,7.
15. riboti: Sėlių žemę skirianti nuo latvių Dauguvos upė K.Būg. Žuvinto ežeras skiria dzūkus nuo kapsų rš. Pro raudonai išdažytus vartus sienoje, kuri skyrė gatvę nuo namų, įėjome į keturkampį kiemelį A.Vencl. Skiriamasis (intarpo) žiedas VĮ.
ǁ prk. trukdyti bendrauti: Visi gėrėjosi Stašio drąsa ir džiaugėsi, kad dabar jau bus pasibaigęs tas įtarinėjimas, tiek metų skyręs kaimyną nuo kaimyno V.Myk-Put.
16. duoti, suteikti, aprūpinti kuo: Tėvelis man skýrė tris šimtus Krs. Ski̇̀rti premiją NdŽ. Jai už metų bus skirtà pensija Upn. Ski̇̀rti pinigų patobulinimams NdŽ. Ski̇̀rti kam butą, kambarį NdŽ. Vaistus geriausius skýrė Erž. Šitą žiedą tau skýriau Pv. Jos čia paliko bitys, jau jai ski̇̀rtos: kur brolio – brolio, kur jai – jai Mšk. [Žmonės] iškirto jiem ski̇̀rtą mišką, kai sudegė Tvr. Kiek ski̇̀ria dalies, čia taip nu tėvų priklausė Trk. Ski̇̀rk lygiai visiem! Ml. Išėjo mada: i dukterim reikia lygi dalia ski̇̀rt Jnšk. Ski̇̀ria, kad mergiotei i mašina, i namas, o kitiem vaikam nieko Klt. Kad nors pusę karvės skirtų̃be sūnui Klt. Nėr man matušės kraiteliui kloti, nėr man tetušio dalelei skirti D84. Kad ir verksiu, bet ne viena, verks ir tėvulis, dalelę ski̇̀rdamas DrskD142. Tada skyrė sau Lot visą žemę pas Jordaną BB1Moz13,11. O eš tuo čėsu pakėliau savo ranką, idant išvesčiau juos iš Egiptų žemės žemėna, kurią eš jiemus skyriau BBEz20,6. Dievas nudalijo (viršuje skyrė dalią) kožnamui Ch11PvK7,17. Ir aš skiriu jumus … karalystą DP495.
^ Nei skirtas, nei pamestas TŽIV514.
ǁ paaukoti: Pašvęsk (paraštėje Skirkite) man visą pirmgimį BB2Moz13,2.
17. pateikti vartoti, naudotis kuo pritaikytu kuriam tikslui: Mokyklai skiriami̇̀ skaitiniai DŽ1. Tokie straipsniai yra tikrai geri dalykai, bet jie skirti reikėtų vadovėliuose ne pirmai mokslo pradžiai J.Jabl. Tik mažas krūmais apžėlęs, apdulkėjęs sodelis glaudžiasi prie tos mūro trobos, kuri skiriama keliauninkams Pt. Peiliai, skirti knygrišystės darbams, galandami iš vieno, dešiniojo šono rš. Javams sėti ski̇̀rtas laukas NdŽ.
18. leisti patirti: Neski̇̀rk peilio (operacijos), Dieve, i neprieteliui Adm. Tėvelis mirė – vargą skyrė ir nuo giminės mane atskyrė LTR(Grv).
^ Ką Dievas myli, tam i kryžių skyrė LTR(Rm).
ǁ perleisti, teikti kam ką:
^ Nei čia kitam ski̇̀rt, nei čia savo išbėgt (apie mirtį) Ob. Kad peikia, tai reikia; kad giria, tai kitam ski̇̀ria Slm.
ǁ linkėti: Tep pragyvenau ir jiemi skiriù gyvenimo laimingo Lp.
^ Ko pats nenori, kitam neski̇̀rk Sb.
19. panaudoti, teikti kuriam reikalui (laiką, jėgas ir pan.): J. Lelevelis domėjosi ir Lietuvos istorija ir ne vieną veikalėlį ar straipsnelį yra jai skyręs rš. Pačias geriausias rytmečių valandas turėdavau atiduoti mokyklai, o popiečius ir vakarus skirdavau literatūrai J.Paukš. Daug dėmesio kritikas skyrė literatūrinio palikimo tyrimo, vertinimo ir tvarkymo klausimams rš.
ǁ pavesti, panaudoti ką vykdomą tam tikram tikslui: Dvi dienas vyko seminaras, skirtas ideologinio darbo tobulinimo klausimams (sov.) sp. Vakar įvyko iškilmingas susirinkimas, skirtas Raketinės kariuomenės ir artilerijos dienai (sov.) sp.
20. nustatyti: Skirtą valandą visi kviestieji svečiai buvo vietoje T.Tilv. Dievas surėdė žmogų, gyvulius, skýrė metus visiem (ps.) LKT267(Brž). Ski̇̀rti baudą, atlyginimą DŽ1.
21. pavesti eiti kokias pareigas, užimti kokią vietą: Jį čia mokytoju skirsią J.Jabl. Švietimo skyrius pavedė man mokyklos vedėjo pareigas. Čia yra skiriamasis raštas rš. Tave skirsim apylinkės pirmininku rš. Vienus [piemenis] kiaulium ski̇̀rdavai ganyt, kitus ski̇̀rdavai žąsim ganyt po laukus Mšk. Nu, ir skýrė ans: katrie jaunesni, tus į darbą, į darbą Trš. Martynas Karalius skirtas trečiuoju pabroliu I.Simon. Su didžiu nusižeminimu meldė karaliaus Aleksendros, kad tokių niekam Žemaičiūse nederančių kunegų nebskirtum į klebonus M.Valanč.
| Jį turbūt į sanatoriją skir̃s (siųs) kur no[rs] Jrb.
ǁ duoti (darbą, vietą): Skýrė darbą Radvilišky Sug. Ei močiute, motule, skyrei ma[n] vietelę, ir išskyrei ma[n] vietelę į didį vargelį (d.) VšR.
ǁ užduoti ką padaryti: Atidirbau, kas man buvo ski̇̀rta NdŽ. Lig šiem metam ravėjau, šiemet jau neskýrė Str.
22. rinkti (susitarus ar balsuojant) į kokį postą: Skirkime, kas mūsų sąžinei arčiau. Juk turime pastatytą savo lietuvišką kandidatą. Aišku, kad tą ir skirsime I.Simon. Mes tave paukščių karaliene turėsim skirti J.Jabl. Ne svietas beskyrė sau vyresniūsius, nes karaliai pardėjo jus svietui S.Dauk.
23. rinkti geresnį, tinkamesnį: Prie ūkės visiem reikėjo dirbt, i neskiriant darbų: ar vyriškas, ar moteriškas – viską iš vieno dirbom Bsg. Ski̇̀rdavom [perinti], kad būtų apskritesni kiaušiniai – tai viščikės Rs. Aš skiriù tau arklį, t. y. išrenku J. Daba aš tai jau viską galiu valgyt, nieko nèskiriu Šmk. Laiminga esu: nieko nèskiru, viską ėdu Krš. Neskiriant (viską) liepta jam valgyti Gmž. Vaikius skýrė i paliko be vyro Jdr. Skýriau skýriau tą skarelę, i netiko Vž. Skirk sau bernelį, kur raudonais veideliais J.Jabl. Eičiau, skirčiau iš to pulkelio kur sau lygią mergelę JV1083. A jūs tokį ėrelį sau skirkiat (imkiat), kursai yra be nutarties (paraštėje patinėlis) bei mitulys BB2Moz12,5.
| Dobilai, miežiai žemę ski̇̀ra – prasto[je] neauga Šts.
| refl. tr. DŽ: Tu, vaikeli, nesiski̇̀rk, viską valgyk Kdl. Yra iš ko ski̇̀rties Vkš. Kiti vaikai ski̇̀ras sau žąsyčius, o Stasius nesi̇̀skira Šll. Tų kavalierių buvo riaušės, o skýrės skýrės i pasiliko netekėjus Jrb. Aš jums nebepiršiu, skirkitės, kokius sau norite Žem. Matote, ik šiol buvau jaunikis, laikas jau skirtis moteriškę V.Kudir. Laikas vieną iš dviejų skirtis prš. Geriaus yra tarp dviejų piktų daiktų mažesnįjį skirtis prš. Ski̇̀rkis ar smertį, ar vergystę KII334. Ei sūnyt, sūnyt, sūnyti mano, ski̇̀rkis širdy mergelę LB69. O aš tau duosiu ski̇̀rtisi iš šimto JD693. Valia man skirtis iš visų, kuri dailiausia KlvD19. Seserele muno, skirkis po visą stalnelį tinkamą žirgelį (d.) Krtn.
ǁ ieškoti reikiamo, pritaikyto: Įėjo į krautuvę, užsibrėžė žiuburį ir ėmė rakčiukus prie stalčiaus skirti Žem.
24. įtraukti į tam tikrą kategoriją pagal būdingas ypatybes: Visi šie veiksmažodžiai skiriami prie I asmenuotės LKGII131.
25. lemti, žadėti, numatyti: Jam skirtà didi ateitis NdŽ. Ji ne tau skirtà NdŽ. Taip jam likimo ski̇̀rta DŽ1. Tavo tokia dalia ski̇̀rta OG111. Kodėl, kodėl likimas skyrė keliaut man svetimus kelius? S.Nėr. Kiek ma[n] ski̇̀rta [amžiaus], tiek užteks i be peilių (operacijos) Jrb. Kas man ski̇̀rta, atsiimsiu alei kruopelytę Ds. Dievas žino, kam ski̇̀rta ta [užkasta] skrynia buvo Sug. Nieko nepadarysi – kaip jau kam ski̇̀rta Sdk. Anam buvo laimė skirtà, bet nesugebėjo pasiimti Tl. Neverkie, mergele, neverkie, jaunoji, kad bus mumim Dievo skirta, tai mes nesiskirsim (d.) Vlk.
^ Kam kas skirta, tai kaip koja įspirta LTsV205(Vrn). Kaip ski̇̀rta, tą pasiemi Rs.
| refl.: Kad pelėda vaitoja, tai tam kieme nelaimė skir̃sis (priet.) Vdšk.
ǁ manyti ką įvyksiant: Visi skýrė smertį mamai, o pasidarė tetei Mžš.
26. numatyti, nuspręsti kam ką daryti: Ana buvo skirtà an operacijos Upn.
ǁ refl. rengtis, ketinti ką daryti: Aš skiriúosi rytoj važiuot į Braziūkus Zp.
27. refl. sektis, klotis: Kad darbas skirtumias, reik gero gaspadoriaus Šts. Anai viskas (visi darbai) baisiai ski̇̀ras, kaip žaibas ana yra visur Plt. Kad tik skiras darbas tam vaikiuo Šts. Kalba anam ski̇̀ras MitI80(Klp). Darbas neskiras (nevedas) MitI80(Klp).
◊ ant lãpių ski̇̀rti laikyti nebetinkamu: Ant lãpių jau mane ski̇̀ria Grdž.
burnõs neski̇̀rti neprašnekti: I burnõs neskýrė, i žodžio netarė [marti] Klt.
Diẽvulia neski̇̀rk nusistebėjimui reikšti: Šaltis – Diẽvulia neski̇̀rk! Lp.
dūšià ski̇̀rias nuo kū́no KII235 miršta.
gẽlumbes ski̇̀rti Lk snausti: Ir skirs gelumbes kaip tris naktis nemiegojęs Krkl.
kū́nas ski̇̀riasi su dūšià apie didelį nuovargį: Nežino, ka muno kū́nas su dūšià ski̇̀ras nu darbo Šts.
pãlaikus ski̇̀rti dvėsti (apie gyvulį): Užvirtęs paršas kojom tik buria, matyt, pãlaikus ski̇̀ria Gs.
pelùs nuo grūdų̃ ski̇̀rti suvokti, kas gera, vertinga, kas ne: Mokėk ski̇̀rt pelùs nuo grūdų̃ Ut.
ski̇̀rto gãlo nebū́ti turėti vargo (su kuo): Matos, kad nebus skirto galo su tuo durnium An.
su [šiuõ, tuõ] pasáuliu (ámžiumi, gyvẽnimu rš, svi̇́etu) ski̇̀rtis mirti: Sūnau, aš skiriuos su šiuo pasauliu, o tu paliekti vienas S.Dauk. Be laiko reikia ski̇̀rtis su tuõm pasáuliu Kdn. Jau anas ski̇̀riasi su šiuõ ámžiu LKKXIII135(Grv). Vesk pakajuj ing tavą šventą garbę su tuo svietu skiriančius MKr30.
keliai̇̃ (takai̇̃) ski̇̀riasi (kieno) rš nutrūksta, neįmanomas bendravimas, buvimas drauge: Man baisu – žinau, kad mūsų skiriasi takai S.Nėr.
vė́lei ski̇̀rtis su kū́nu mirti: Didi nuodėmė, jei leisi po žeme jo vėlei su kūnu skirtis V.Krėv.
žẽmė ski̇̀riasi [po kójų] apie smarkų, intensyvų veiksmą: Arkliai būdavo geri: net žẽmė ski̇̀riasi, būdavo, kai važiuoja Krs. Tai bent vyras: kai eina, žẽmė po kójų ski̇̀riasi! Dkš. Keikia, net žẽmė ski̇̀riasi Mrj.
1 apski̇̀rti, àpskiria, apskýrė tr. Rtr
1. liepti, pavesti ką daryti: Apskyrė man įstato mokslą, bet aš su visu kitokį turėjau savo pastatymą I. Kunigų yra urėdas žmones mokyti, bo ant to visi yra apskirti Mž11.
2. N, Š išrinkti (balsuojant ar susitarus) į kokį postą: Karalius mirė po tų metų, o ing ano vietą žmonys apskyrė tą meistrą DS149(Vdk). Ant galo diena nemetu apskyrė jį savo Viešpačiu S.Dauk. Apskirkiam sau vadovą I. Todėl Dievą jūsų kaipo stipresnį saunoriai už Dievą apskiram ir išpažįstam M.Valanč.
| refl. tr.: Pasisaugokit, kad, tėviškę mylintį skirt norėdami, neapsiskirtumbit tėviškės neprietelių TP1881,8.
3. parinkti, surasti (vietą): Einam, apski̇̀rsim daržinei vietą Grž. Apskyrus vietą dėl skynimo, reikia aulių pridirbintise Nz. Tranai àpskira vietą bitims Lk. Žemaičių reikalingas skaitlius susirinkęs iš čėso apskirto[je] vieto[je] BM332(Šv). Stovėjo vienas [medis] nelab toli krašto jūrės, ir tą patį lovos vietoj sau apskyriau I.
4. išrinkti ką tinkamą, parinkti: Apskýrė parinktinius vyrus imti akrūtams J. Apskýrei vietą, nu apski̇̀rk sau moterišką ir žanykis J. Čia tokio vyro aš negaliu apski̇̀rti Gr. Nebàpskiru seno žmogaus mūsų parakvijo[je] Šts. Vištą jau apskýriau, katrą papjauti Užv. Na, vaikai, kokį vardą dėsma tai lėlei? – Vincelis, jau mano apskirtas, – atsiliepė pati Žem. Nė kokios kitos negalįs sau apskirti, tiktai tą [paną] S.Dauk. Ir apskýrė ma[n] bernelį kaip lauže kelmelį JD142. Vesk mus keliu teisuoju, tau ant garbės apskirtuoju Mž50.
| refl. tr.: Visi turiam po karvę apsiskýrę Grd. Motriška kol nejo pri daktaro, tol ana negalėjo apsiski̇̀rti akuliorių Lks. Mikolas jau buvo apsiskýręs mergą, ale motyna neleido imti Krš. Tu negražią moterį apsiskýrei. – O kad tu su mano akia matytum! Prk. Pačios, rodos, ir dar neturi apsiskyręs? I.Simon. Ten yr sūnus, gali apsiski̇̀rties par kavalierių Krg. Iš pat pradžios vakaro jis ją apsiskyrė, visus beveik šokius su ja šoko LzP. Apsiskýrė viens bernelis kur jauniausią mergužėlę JV54.
5. nustatyti, sutarti: Neapskirtas, neapimtas, neuždėtas laikas I. Atgiedojus himną, kunigas kozonį tur savo apskirtąją sakyti Mž496.
6. refl. išsivaikščioti, išsiskirstyti: Apsiskýrė svečiai, susėdo valgyti numiškiai Šts.
7. duoti nuosavybėn, suteikti, aprūpinti kuo: Tau yra apski̇̀rtos pievos J. Nėr man motušės kraiteliui krauti, anei tetušelio dalelę apskirti LTR(Kltn).
1 atski̇̀rti, àtskiria, atskýrė tr. K, Š, Rtr; SD208,211,414, H153, R42, N, LL185
1. DŽ1, Dv atrinkti, atmetant, kas netinkama: Àtskiria gerus grūdus sėklai JnšM. Rugius su kretilais sijos: kas sėklai, kas kiaulioms atski̇̀rs LKT63(Lkž).
| refl. tr., intr. H, Sut, N, L, Š: Vėto su rankom – pelai sau, grūdai sau atsi̇̀skiria Gg. Kaip atsi̇̀skiria grūdai, tai švarūs būdavo Trgn. Bulbes rinksiam, gatavai sėklai atsiski̇̀rsiam Trk.
ǁ pašalinti iš visumos: Vėtydami žirnius, mas nuo jų atskiriam avižas Skrb. Niekočia tai jau pelus atàskiria Imb. Kai šukuoji šepečiu, pakulas àtskiri LKT332(Gdr). Pirmuliausia pilam [pieną] betonan (į bidoną), smetoną àtskiriam Pls.
| refl.: Eina pripiestin [grikiai] su lukštu, per sietą išsijoji – miltai atsi̇̀skiria Eiš. Patrina ir supranta tujau pat – spalis atsi̇̀skira nu to pluokšto Yl. Atsiski̇̀rs, būs vieni gryni jau, jokių pakulų susimaišymų nebūs [linuose] Lž. Jai tai atsi̇̀skiria pienas labai Kp.
2. atidėti dalį, atidalyti iš visumos: Ataski̇̀rtas spiečius Jž. Atskirkite savo daržuose po kelias ežes apvyniams Rp. Atskirk linų pluoštelį Sk. Žiupsniuką atàskiri ramunėlių, indedi vandenin Upn. [Sušlapęs gaidys] po plūksnelę vieną atàskiria ir džiovena Ob. Pavienių [gyventojų] atskirti̇̀ sienojai paravėj Slm. Tada buvo atskirti̇̀ kapai, katrie pasikorę Ob.
| refl. tr.: Aš išsiėmiau pinigus, dešimtį auksinių atsiskyriau, o kitus sudėjau į sėlenų puodą J.Balč. Atsipjauk, atsiski̇̀rk raumenį Erž.
3. atidalyti vieną nuo kito: Susviję, susisukę siūlai matkoj, negaliu atski̇̀rt Klt.
| refl.: Kūda boba, žiaunos tik atsiskýrę (labai įdubę žandai)! Klt.
ǁ atidalyti, atitraukti ką glaudžiai susijusį: Sąvokų turinys neatskiriamas nuo formos EncIX1179.
atskiriamai̇̃ adv.: Rinkos dydis yra neatskiriamai susijęs su visuomeninio darbo specializacijos laipsniu rš.
atskirtinai̇̃ Neatskirtinai I. Du bus viename kūne, tai est neatskirtinai suglausti MT229.
4. MP64, NdŽ paimti, pašalinti iš būrio, atitolinti nuo kitų: Savo avį atski̇̀rk sau J. Baltį atskýrė penėt Dkš. Trys [karvės] jau buvo ataski̇̀rtos ligotos, tai tas, va, saugok Antz. I kiaules atski̇̀rtas ganydavai Mšk. Atskirtas nuo giminelės kai baltas akmenelis [v]andeny (d.) Ad. Atskyrėm ir neprileidžiam večeriosp jo šventosp PK208. Ir atskirs jis vienus nuog antrų VlnE131. Išeis angelai ir atskirs piktuosius ižg vidurio teisinykų DP524. Ir pats jas atskirs vieną nuog kito, kaipo piemuo atskiria avis nuog ožių Ch1Mt25,32.
| refl. tr., intr. R, Š, Rtr, NdŽ: Atsiskirtisi H153. Kap išeini perimot [gyvulių], ir atsi̇̀skiria savi Ad. Atsiskýrė nuo keltavų ir lekia miežiuosna karvė Pb. Juodu nejučiomis atsiskyrė nuo kitų ir nuėjo vienu du pasivaikščioti į pamarį I.Simon. Ir atsiskyrė nuog jų …, ir klaupė and kelių ir meldės Ch1Luk22,41. Tie patys nuog tos draugystės tikrai atsiskiria PK209. Atbėgo vilkas, teip kaip tyčia atsiskyrė tais jo avis ir nusivarė in girią BsPIV126.
5. refl. nutolti (nuo vietos, prie kurios buvo priglusta): Laivė buvo jau atsiskyrusi nuo kranto J.Balč. Nuo tamsios pilkos namo sienos atsiskyrė šešėlis rš.
6. refl. atsišakoti, atsidalyti: Tarama – ežeriokas, anas atsi̇̀skiria nuo Dringių Ign.
7. neleisti būti, gyventi kartu: Juos abeitą (abu) atskýrė Lz. Kartais nuo vaikų meilingus àtskiria tėvus K.Donel. Negerk, sesute, žalio vynelio, ba tave atskir̃s nuo motinėlės DrskD141. Verks našlaitė nevirkdyta, nuo tėvelio atskirta LTR(Grv). Jau atskýrė mudu jaunu ir meilius žodelius JD352.
| Nė vieno ižg bendrumo to džiaugsmo neatskiria, visi vieną džiaugsmo priežastį tur bendrą DP47. Vislab, kas mūsų širdį nuo Viešpaties atskiria, tur būti atskiriama Ns1832,8.
ǁ atjunkyti: Ji maitina jį (kūdikį), o paskui, kai laikas ateina, ji àtskiria jį nuo savę Šmk. Kai atskýriau vaiką nuo savę, ir ėmė negeruot Ds. Paršeliai jau keturių savaičių, galiama būs nu kiaulės atski̇̀rti Vkš. Tėvai, užtverk gardinį, reikia teliokas atski̇̀rt Ds.
ǁ refl. R9, LL214, DŽ1 nustoti kartu būti, drauge nebegyventi: Kai vyresnysiai sūnus pasistatė gryčią, tuoj pat ir atsiskýrė nuo tėvo Skrb. Po mažai žemės mes turėjom, kap atsiskýrėm Eiš. Jis atsiskýrė nuo brolių J. Matai, anie atsi̇̀skira, anims (tėvams) išimtinę duoda, anie į pryšininkę išeita Knt. Susiblakavo su juo, i jau neina atsiski̇̀rt Jrb. Tas kareivis atsiskyręs nuo to senuko ir nukeliavęs toliau BsPIV7. Ka tie bajorai atsiski̇̀rdavai, tai mum mažiau tos bandos būdavai [ganyti] Mšk. Atsiski̇̀rki, dukrele, atsiski̇̀rki, jaunoja, nuo pijoko bernelio (d.) Šmn. Ko saulužės atsiskyrei? Aušrinę pamylėjai? RD27. Ir šitaipo atsiskyrė brolis nug antro BB1Moz13,11.
ǁ refl. pasitraukti nuošaliai vienam, nebendrauti su kitais: Atsiskyręs nuog žmonių SD211. O jūs kaip kokie vieniši kurmiai norit lindėti savo urve, atsiskyrę nuo žmonių ir nuo gyvenimo A.Gric. Atsiskyręs it girios paukštelė Pšl. Turime … nuog žmonių atskirtis DP619.
ǁ refl. prk. pasitraukti iš gyvųjų tarpo: Sušalę, išalkę, visokie vargai spaudžia, o išeiti iš tos žemės, atsiskirti nė vienas nenori Žem. Kas metai mūsų kartos vis mažiau lieka: tai vienas, tai kitas atsiskiria ir nueina sau namo (miršta) V.Krėv.
8. refl. nutraukus santuoką, kartu nebegyventi, išsituokti: Pykosi – ir atsiskýrė Mrj. Girdėjau, kad su vyru atsiskýrė Ln. Toks gražus vaikas buvo, o pasidarė nė šioks, nė toks – su boba atsiskýrė Vdk. Motka atsiskýrė nuog vyro, mylėjo tą berną Dbč. Bet jeigu neviernas atsiskiria, tesiskiria Ch11PvK7,15.
9. R329, LL122 suvokti, pajusti kieno būdingas ypatybes, skirtumus: Nuo draugo priešą, o nuo priešo draugą atskirti šiandien nebemoku V.Myk-Put. Daba vyro nuo mergaitės neatski̇̀rsi [iš aprangos] Vdk. Paseno ir da nemoka merginos nuo moters atskirti V.Kudir. Kad abidi sutinku – àtskiru, kad vieną – nežinau, katra LKT73(Eig). Kaip ji (katė) atskiria pelės tylius žingsnius nuo vėjelio ošimo už klėties durų, tai jau jos slaptis Blv. Pridera ji skaityti atsargiai, t. y. ataskiriant, kas tikra, kas ne A.Baran.
^ Auksą ir pelenuose atskirsi KrvP(Erž, Vkš). Geras bernas, kad pažagrės nuo žagrės neatskiria TŽV599. Abu kaip vienas: nei pats velnias neatskirs KrvP(Lš). Aklas šviesos nuo tamsos neàtskiria Lp. Kad tu jau dienos nuo nakties neatskirtum, tėvo motinos nepažintum! KrvP(Vlkv). Ir durnius atskiria lašinius nuo pelų, ir aklas – dieną nuo nakties KrvP(Vs).
10. LL209,213, DŽ atpažinti: Žymė įkirpta [avies ausyje], kad atskir̃tų Žg. Raidžių neatàskiriu, nematau Ut. Paukščių aš nepažįstu, varną atàskiriu Pnd. Ma[n] įdomu, kaip tie paukščiai àtskiria, katram vaikui davė lest Šl. Iš tolo àtskiria mano balsą LKT353(JnšM). Jie (gyvuliai) atskiria laiką, vietą, spalvą, gaidą Blv.
| refl.: Ji atsi̇̀skira, ka ne vainutiškis esi Vn.
11. padaryti skirtingą, parodyti būdingas ypatybes: Sakiau, jos moterystė yra padorus suglaudimas, o tatai todrin, idant jį atskirčia nuog nepadoraus sujungimo DP69.
| refl. LL212: Maž teàtskirias kalba lietuvių ir žemaičių J. Juk aš negaliu atsiski̇̀rt nu kitų Vdk. Sakau, kaipo ilgai tėvonis yra vaikas, nieku neatsiskyręsi nuog tarno VlnE17. Kuriuo pašlovinimu atsiskyrė nuog kitų visų numirusiųjų žmonių MT269. Naujasis aprėdas vaiskui atsiskir visuotinai nuo dabarnykščiojo prš.
ǁ pažymėti kuo, padaryti kitokį, kuo ypatingą: Šiuosmet ažu bėdų tai nebus kuom ir šventės atski̇̀rt Arm.
12. LL291 skirtingai traktuoti, kitaip negu su kitais elgtis: Našlaitis, vaikel, vis visų atski̇̀rtas Ds. Atski̇̀rdavo samdininkus, daug tokių buvo vietų, kur atski̇̀rdavo nū valgymo Grd. Muni valdžia neàtskira i pensiją duoda Stl.
13. BŽ78, NdŽ atriboti, atitverti: Per ištisus devynis mėnesius vienuoliai būdavo atskirti nuo viso pasaulio A.Vien. Jara (upė) mus atàskiria – gretimai gyvenam Adm. Eilia medžių eina, kaip ir laukai atskirti̇̀ Alks. Vaisingus medžius aplink savo sklypą sodino, kad savo kupelį (aptvarą) kiekviens nuo kito atskirtų K.Donel1. Užtveriu, tvora atskiriu R12. Ir atskyrė vandenį po tvirtybės nuog vandenio aukštai (ant) tvirtybės BB1Moz1,7.
| Sujungiamieji sakiniai visada vienas nuo kito atskiriami tam tikru skyrybos ženklu rš.
ǁ izoliuoti nuo įtakos: Įstatymiškai bažnyčia atskiriama nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios (sov.) rš.
ǁ neduoti teisės į ką, nepripažinti kuo, pašalinti iš kur: Jis buvo atskirtas nuo bažnyčios ir ištremtas J.Jabl. Atskirti nuo surinkimo H. Atskiriu, iš surinkimo išmetu R362. Atskiriu nuo tėviško dalyko, nuo tėvonystės R119.
14. BŽ79 atidalijus iš visumos, duoti nuosavybėn: Duoda sūnui [tėvai], nuog savo žemės atskýrę Rud. Jau kraitis atskirtas, skrynia užrakinta M.Katk. Dėkui tėvužėliu[i], dėkui senajam, kad atskýrei man dalelę, jau daugiau nereiks DrskD168. Mes tau atski̇̀rsim didę dalelę, mes tau sukrausim aukštą kraitelį JD1242. Matužėlė širdužėlė, atski̇̀rk manei kraitelį JV579. Randu tėvo numirta, maža dalelė atskirta (d.) Krč.
| Paprašyčiau gegutytės, kad atskirtų man plunksnytę. Lėkčiau greitai ant kapelių LTR(Brž).
◊ dūšià (vėlė̃) atsiskýrė nuo kū́no numirė: Kaip dūšia Kristaus nuog jo kūno atsiskyrė, tai žemė būk kad nuo savęs atsiskirti norėjo brš. Vėlė atsiskyrė nuo kūno J.Balč.
su šiuõ pasáuliu (svi̇́etu Rtr, Ls) atsiski̇̀rti numirti: Abu mano seneliai buvo atsiskyrę su šiuo pasauliu J.Marc. Atsiskyrė su šiuo svietu brš.
šiáudus atski̇̀rti nuo grūdų̃ suvokti, kas gera, vertinga, kas ne: Matai, aš atskýriau šiáudus nuo grūdų̃ Jnš.
1 ×daski̇̀rti, dàskiria, daskýrė (hibr.) žr. 1 paskirti 3: Daski̇̀rkie gi man dalelę LKKIX209(Dv).
1 įski̇̀rti, į̇̃skiria, įskýrė tr. įtraukti į tarpą: [Žmones] į krikščionių surinkimą priėmiau ir įskyriau Ns1832,6. Neįskirk ing peklą manęs su razbainykais PK52.
| Į šią grupę reikia įskirti ir vadinamuosius samplaikinius įvardžius rš.
įskiriamai̇̃ adv. imtinai, įskaitytinai: Visi pareigūnai, iki eilinio įskiriamai, turi žinoti, kaip bus puolama rš.
įskirtinai̇̃ adv. imtinai, įskaitytinai: Būrys sudaromas iš pareigūnų, esančių Kėdainių–Baisogalos geležinkelio plote įskirtinai rš.
1 išski̇̀rti, i̇̀šskiria, išskýrė tr.
1. SD185, H, Sut, N, K, Š, Rtr padaryti atranką, atmetant, kas netinkama: Išski̇̀rk man grūdus, kurie susimaišę J. Prieš sėjimą mes grūdus išskiriam, parvėtom, kad sėkla būt čystesnė Jnšk. Aš per valandą kitą išskirsiu visus grūdus LTR(Rk). Žirnius išski̇̀rs teip, kad jeigu pusė žirnio būs, įkirmėjęs būs, i tą atims šalin Trk. Bandą ganysi, liuob mamai parneši krežį išskirtų̃ grybų Lpl.
2. suskaidyti, atidalyti: Skanus sūris – pienas da neišski̇̀rtas Kp. Siūlas nesusuktas, možnės išski̇̀rt Klt.
3. paimti, pašalinti iš būrio, atitolinti nuo kitų: Jis apžiūrėjo suimtuosius ir nurodė dar keletą vyrų ir moterų, kuriuos kareiviai tuojau išskyrė iš minios ir pavedė sargybai V.Myk-Put. Išski̇̀rs tus, katrie biškį tokie jau smarkesni Nv. Kalėjimas baisus tuo, kad išskiria žmogų iš kitų tarpo rš. Visa šeima, nei̇̀šskiriant tarnų NdŽ. Iš pulko seselių vieną išskyrė, geltonas kaseles broliai išpynė LTR(Plv). Ir išskyrė muni jauną iš seselių būrio kaip roželę pražydusią iš lelijų tarpo D22. Jūs, seselės jaunosios, seseružės dailiosios, turite man išskirtie tą jauniausią sesutę BsO142. Ir išskirsiu visas šlakeliais apkrapytas ir margas avis BB1Moz30,32. Išimu, ižskiriu iž skaičiaus SD422.
išskiriamai̇̃
išskirtinai̇̃
| refl. Rtr, NdŽ: Vaikas išsiskýrė iš tunto ir nuėjo sau J. Išsi̇̀skiria vienas kareivis iš pulko ir užsuka pas mus į kiemą Mrc. Tada pažinau vargingas dienas, kai išsiskyriau iš pulko vienas LMD(Sln). Kurio klumpė iššoka pirmiausiai, tai tas greit iš tos šeimos išsiskirs (ves ar ištekės) LTR(Klvr).
4. DŽ1 atstumti vieną nuo kito (susimušusius): Šuva ir gaidžius išskiria, vištas iš kviečių išvaro Bt.
| refl.: Visą viedrą vandinio kap kliusterėjau an gaidžių tai tiej tuoj išsiskýrė Kpč.
5. arti esančius atitolinti vieną nuo kito: Grįžtant ištiko didelė audra, kuri laivus išskyrė ir vos nepražudė K.Bor.
^ Juos naktis suartina, o diena išskiria LTR(Srd).
6. DŽ1 atriboti: Kableliais išskiriamas sudėtinis derinamasis pažyminys, einantis po pažymimojo žodžio rš. Išskiriamà dalelytė NdŽ. Išskiriamieji ženklai rš.
7. refl. pasidarius tarpui, prasiskleisti į šalis: Kada Jonelis mostelėjo ant girios – medžiai nulinko, kada mostelėjo an marių – vanduo išsiskyrė! BsMtII257.
8. išskleisti ką sudėtą: Maryt, išski̇̀rk kaldrą! Pc.
9. refl. suirti, iširti: Ana druskos puodą kad duos, pūkš vidurin gryčios – puodynėlė ir išsiskýrė (subyrėjo suskilusi)! Vdšk. Malkų kūgis išsiskýrė DŽ. Arklys persigandęs šuoliais lyg skriste perskrenda su vežimu į kitą krantą, nespėjus tiltui nei išsiskirti, nei subyrėti rš. Kad paleidžiau zovadom, tai ratai tuoj po velnių išsiskýrė Jnšk. Vežimus reikėjo dailiai nukraut – pėdeliai kitaip išsiskir̃s Sk. Supintas kasas an pakaušio kap susuku, špilkom jas persmaigstau, kad neišsiski̇̀rtų Kpč.
^ Kas didelį kąsnį kanda, to žandai išsi̇̀skiria Kp. Išsiskyrė kaip genio plaučiai TŽIV511.
10. pašalinti, išmesti: Ką tu su ja veiksi, jei aš tave iš ūkio išskirsiu? P.Vaičiūn. Pašlovinti este, kad jūsų žmones nopkenčia ir kad jus ižskiria Ch1Luk6,22. Būtų išskirtas iš sinagogos, jei kas išpažintų jį Kristum Ev.
11. refl. Slm išsivaikščioti: Laimingai pasiekę Salaką, išsiskyrė kas kur sau LTR(Slk). Mano viena šeimynėlė išsiskýrė, kita susirinko Kp. Per kiekvienus pietus, kai stalas jau būdavo nukraustytas ir visi išsiskyrę, ištikimas tarnas turėdavo atnešti dar vieną valgį J.Balč.
12. išskirstyti, išdalyti: Ta banka suvisu išskýrė (išvaržė) tą dvarą lauk Knt.
13. refl. kartu nebebūti, nebegyventi: Kai susmyli, tai jau sunku išsiski̇̀rt Ut. Juodu išsiskyrė ir daugiau nebesusitiko J.Dov. Jie jau išsiskýrę gyvena, nebe draugėj Š. Pr[i]eina ant kryžiakelės. – Čia, – sako vienas kitam, – išsiski̇̀rkim! BM205(Pg).
14. Rtr ištuokti: Teismas juos išskýrė DŽ1. Ne tu aną žanindinai, ne tu anus išski̇̀rsi, kad anai patinka Trk.
ǁ refl. nutraukus santuoką, kartu nebegyventi, išsituokti: Dabar tokia mada: dieną pagyvena ir išsi̇̀skiria Lel. Ką muštis, tai geriau išsi̇̀skiria i gyvena Vad. Išsiskýriau, nebgyvenau Slnt.
15. LL290, NdŽ atpažinti pagal būdingas savybes: Tas ašvienis nuo visų i̇̀šskiriamas J. Šeškus įsisuko, jau i̇̀šskiramas vištikes išpjovė Krš. Neišskýriau aš juodviejų, katra tę buvo Jrb. Nė tėvas jų beišskyręs, ir jos visos jį tėvu vadinusios BsMtI12. Negaliam išski̇̀rti, a čia vaikelis, a mergelė (taip panašūs atrodo) Akm. Atvesdavo tris užsidengusias merginas, ir piršlys turėdavo išskirti, kuri jaunoji LTR(Rs). Jau žmogų išski̇̀rsi po kalbai, iš kur [kilęs] Nč. Ka eisi par lauką, neišski̇̀rsi, ar rugiai, ar atuodogiai (vasariniai rugiai), tik vėliau pjaunas Vdk. Ar jaučio ėjimas, ar žmogaus pėdos, negal išski̇̀rti Lkv. Jei „velnio piningą“ išski̇̀rsi ir išmesi, būs tavo visi piningai Brs. Šerno mesos negal iš kiaulės išski̇̀rti Dr. Paėmė pačią iš pelėdos nei̇̀šskiramą (labai negražią) Plt. Vienas iš vieno (labai panašūs) – negalėjo anuodums išskirti nė katro Lkž. Plaukai ilgiausiai, vyrų iš motriškų negal išski̇̀rti Krš. Eis su kelnėms motriškos kaip vyrai, negalės išski̇̀rti vyriško iš motriškos Trkn. Tada bitės nug tranų lengvai gal būti išskiriamos Nz. Kruopynė bus iš sermėgos neišskiriama – turi valgyti KlK13,97(Pln).
ǁ pajėgti suvokti skirtumą: Per sekundę žmogus išskiria ne daugiau kaip 20 greitai besikeičiančių vaizdų rš.
16. padaryti kitokį, skirtingą dėl tam tikrų ypatybių; pabrėžti, iškelti: Yra savybių, kurios ypač išskiria tam tikrą kūrinį iš kitų tarpo A.Vencl. Įvardžiuotiniai būdvardžiai išskiria vienus daiktus iš kitų pagal savo leksinę reikšmę KlK1,12. Pasitaiko sakmių, kuriose užsimenama ir apie tokius laumių išvaizdos bruožus, kurie išskiria jas iš paprastų moterų rš. Didūs laikai išskiria iš minių didžius žmones M.Katk. Mūs kunigai vis per daug aiškiai išskiria save iš tarpo visų draugijos sąnarių V.Kudir.
^ Kap išski̇̀rtas (puikiai atrodo) šniūras [javų]! Lp.
išskiriamai̇̃ adv.: Išskiramai̇̃ įstabiai rėdos Vn.
| refl. NdŽ: Eiškiai pažinsi, ka jis latvys – a mūsų žmonys išsi̇̀skiria? Mšk. Jin išsiskýrus iš viso miesčiuko, pasiutus Šln. Visokiums madums [vaikiščiai] nora iš būrio išsiski̇̀rti Krš. Burtininkai, kaip ir raganos, sakmėse iš kitų žmonių išsiskiria vien savo sugebėjimais, o ne išvaizda rš. Prieveiksmis iš kitų nekaitomųjų kalbos dalių išsiskiria tuo, kad jis, kaip ir būdvardis, turi laipsnio kategoriją MLTEII22. Iš XIX a. vidurio lietuvių poezijos „Anykščių šilelis“ išsiskyrė ir savo kalbos liaudiškumu rš. Baldai kaimiški, iš jų išsiskiria kampe stovinti sofa ir puošnus bufetas J.Avyž.
17. skirtingai traktuoti, kitaip negu su kitais elgtis: Nei̇̀šskiru ne vieno, geri visi vaikiai Krš. Su vaiku [mergina] paliko, iš viso būrio išskirtà, niekam nebreikalinga Rdn.
×18. (sl.) DŽ1 suteikti, paskirti: Draugija privalo kasmet išskirti lėšų ūkiui tvarkyti rš. Tam reikalui bus išskirti specialūs prekių ir statybinių medžiagų fondai sp.
19. pavesti eiti kokias pareigas: Volterį valdžia išskyrė į lietuviškųjų raštų cenzorį K.Būg. Posėdyje iš tarpo Komiteto narių išskirta (sudaryta) iš trijų žmonių … komisija LTII137.
20. išrinkti (susitarus ar balsuojant) į kokį postą: Žadėjo to klausyti kunigaikščio, kurį abi pusi vienybė[je] išskirs S.Dauk. Patys išskyrusys tinkamąjį kunegą, liuob rašyti pri vyskupo, kad klebonu padarytum M.Valanč. Jurkų ir Malakauskį pašalinkime nuo perdėtinystės, o į jų vietą išskirkime dorus žmones TS1897,9. Kurį jis išskirs (paraštėje išrinks), tas jam teafieravoj BB4Moz16,5.
| refl. tr.: Bet turi atminti, kad mes išsiskiriame tik vieną kandidatą I.Simon.
21. NdŽ išrinkti ką geresnį, tinkamesnį, parinkti: Tėvai išskiria visuomet sau žentą, nors tuo paprastai sunkiausią naštą užkrauna dukteriai ant pečių Pt. Išskýrė vardą – baisu klausyties! Krš. Liuobav čystą anglį išski̇̀rsma [dėti į kisielių] Grd. Paskambins [pirkdamas] dalgį ir išski̇̀rs geriausį Krš. Ne visumet ant žemės lygios tegal išskirti vietas, kuriose reik parkasus kasti Rp. Reik išskirti du stiebu to meto stipriu ir lenkti judu apei apynvarptį S.Dauk. Kaip jis tave iš mergų viso svieto išskyrė BPI337. Kam išskyrei man bernelį kaip šile kelmelį? LTR(Bt). Išskirsi sau tris miestus Ch5Moz19,7.
^ Kaip gegužė užrištomis akimis išskyrė sau vyrą S.Dauk, M.
| refl. tr. N, NdŽ: Pamatysiu, kokį tu žentą išsiskirsi Žem. Davė išsiskirti porą arklių LTR(Grk). Kokį ji gražų vardą išsiskýrė mergučei! Skr. Išsiski̇̀rkiat valgį, koki šiandien pietai būs Žeml. Kad aš numirsiu, kožnas išsiski̇̀rkiat sau lauką BM352(Vkš). Išsirašiau raštužėlį, kokį tik mokėjau, išsiskýriau sau bernelį, kokį tik norėjau (d.) Šmk. Aš išsiski̇̀rsiu, išsilasysiu kur sau lygų bernelį JV250. Ei, išeik, išeik, mano brolužėli, išsiski̇̀rk sau mergužėlę JD441.
^ Iš cielo bliūdo mesos išsiskyrė veršio uodegą (ilgai rinkęs, prastą žmoną išsirinko) LTR(Plng). Skyrė skyrė ir iš visos mėsos išsiskyrė uodegą Žem.
22. išleisti iš savęs: Skrandžio sienelių liaukos i̇̀šskiria tam tikras sultis DŽ1. Išskiriami̇́eji organai NdŽ. Daugiausia prakaito išskiriama tada, kai oro temperatūra lygi kūno temperatūrai arba aukštesnė rš. Bandymas rodo, kad augalai kvėpuodami naudoja deguonį ir išskiria anglies dvideginį rš.
| refl.: Skrandžio sultys išsiskiria ne tik patekus maistui į burną, bet ir pamačius jį, užuodus jo kvapą V.Laš. Išsiskyrusios ašaros drėkina akį, vienodai vilgydamos jos paviršių rš.
23. refl. išsiristi: Ir išsiskyrė iš to kiaušinio tokis ledokas DS342(Vlk).
◊ keliai̇̃ išsi̇̀skiria (kieno) nutrūksta, nebeįmanomas bendravimas, buvimas drauge: Mūsų keliai̇̃ išsiskýrė BŽ485.
nuo šiõ svi̇́eto (į ámžiną gyvẽnimą) išsiski̇̀rti mirti: Numiršta tas agradnykas, o netrukus išsiskýrė ir pati nuo šiõ svi̇́eto BM90(Brž). Vyras išsiskýrė į ámžiną gyvẽnimą Vdk.
1 nuski̇̀rti, nùskiria, nuskýrė tr. Š, Rtr; Ser
1. nuvalyti, nudaryti: Nūski̇̀rs kruopus su pakeltums girnums Grd. Kapūstus nukertam, nùskiriam StngŽ72. Grybus parnešus tuojau nùskiriu Snt.
2. atidalijus duoti nuosavybėn: Ir dalys, nuski̇̀rtos anksčiau, pagal dabartinius metus turėtų būt mažinamos Gs. Ans nuskýrė man dalį, t. y. nudalino J. Nuskyrė man žemės iš to paties dvaro P.Cvir.
3. duoti, suteikti: Nuski̇̀rtas jai kambariukas, ir būna Gs. Ji liepė jiems (velniams) nuski̇̀rtą mišką išraut MitI371.
ǁ nuspręsti, numatyti duoti: Buvo nuski̇̀rtas butas, būt gavus Klt. Karšintis ant mūro, kai namuose ir taip kiekvienas kąsnis nuskirtas (kam nors numatytas, apskaičiuotas), skriauda namams P.Cvir.
4. refl. būti kitokiam, nutolti, nesutapti: Literatūra nusiskyrusi nuog rašliavos A1884,199.
5. DŽ nustatyti, sutarti: Prisiminiau, kad ši diena nuskirta mano mokslo pradžiai rš. Atėjau nuskirtu laiku Juoziokų galan pusryčių, o ten stalas tuščias J.Balt. Nuski̇̀rtas metas NdŽ. Ir algą nuskýrė nuog tos dienos Lp. Vaikams šitaip buvo nuskiriama tikyba: sūnūs seka tėvo tikybą, dukterys – motinos A.Janul.
| refl.: Nusiskýrę iš anksto b[uv]o pro čia eit Gs.
6. NdŽ pavesti užimti kokią vietą, eiti kokias pareigas: Buvo nuskýrę mokytoju į Juozapavą Krš. Gal sužinojai, kur mūs bernioką nuskýrė? Ds. Jį nuskýrė dirbt mūsų kolūky (sov.) Grdž. Nuskýrė jį prie griovių Rm. Tris vyrus nuskyrė kaminus išvalyti Užv.
| Nežino, ar paims vaiskan – nuskýrė (nusprendė guldyti) ligoninėn Mlt.
ǁ užduoti kokį darbą: Jam buvo nuski̇̀rta tuos arklius žiūrėt Krs. Man čia ravėt nuski̇̀rta Sug.
7. išrinkti (susitarus ar balsuojant): Žmonės duoda prašymus valdžiai, kad nuskirtų komisiją iškadai apžiūrėt Grž. Apiekūnus nuskýrė [našlaičiams] Grz.
| refl. tr.: Susirinkimas nusiskyręs vyresnybę – viršininką, raštininką ir piningių A1885,25.
8. išrinkti geresnį, tinkamesnį, parinkti: Ana nuskýrė slūgą J. Dalgį nū̃skira, su nūšukomis braukdami Ggr.
| refl. tr., intr.: Nevedęs atrodė ant gyvenimo (tinkamas gyventi), ir nusiskýriau, o pasirodė niekai Skr. Jei blogai nusiskýrei – blogai Plng. Aš nusiskyriau jaunąjį bernelį, kurs į vaiskelį išjojo LTR(Vkš). Pigesnis skustuvas nusiskýrė (buvo išsirinktas) geresnis, o paskuo paprastėjo Šts.
^ Skyreis ir nusiskýrei veršio uodegą (ilgai rinkdamasis, išsirinkai blogiausią merginą) Mžk.
9. lemti: Matyt, jam taip nuski̇̀rta visą amžių vargt Rs. Kiek anam amželius nuski̇̀rtas, ans tiek išgyvęs sau Sd.
10. įjungti, įtraukti į tam tikrą kategoriją: Čia yra ir tokių kalbos savotiškumų, kurie į vieną kurią klaidų rūšį sunku nuskirti J.Jabl. Į prieveiksmius čia nuskiriami ir žodžiai be, irgi, ir J.Jabl.
1 paski̇̀rti, pàskiria, paskýrė tr. Š, Rtr
1. nuspręsti duoti, suteikti: Už gerą darbą paskýrė premiją DŽ1. Gautą pelną jie paskýrė pabėgėliams šelpti NdŽ. Piningų didliai daug paskirtà pabrikuo (fabrikui) plėsti Trk. Be teismo, be nieko jisai pats kiek tę pàskiria ir atsiunčia pinigų Jrb. Kodėl mama, paskirdama man kokį kąsnį, visada slėpėsi nuo tėtušio? LzP. Aš tau algos paskiriu tris avis BsPIV126. O mañ jauną jaunuolėlę berneliui paskýrė (d.) Šmn. Daėjo jis tokį dvarą, kur karalaitė buvo paskirta smakui LTI163. Karo lauko teismas paskyrė mirties bausmę rš. Lempas jai paskýrė šildyt (gydytis) Jrb.
| refl. tr.: Geriausią dalį sau pasiskýrė DŽ1. Artojas bulves vagomis aria, o kasėjai, kiekvienas pasiskyręs po vagą, jas kasa rš.
ǁ Sch167, NdŽ duoti naudotis (vietą, patalpą, plotą): Tą namą visą mokyklai paskýrė Vlkv. Grūdams reikia paskirti geriausias patalpas rš. Labai gerą ganiavą pàskiria jaučiam Žln. Tokį kampą paskýrė toms kapinėms LKT190(Šk). Ten buvo didelis gabalas paski̇̀rtas [prekyvietei] Krp. Gamta, paskyrusi elniui gyvenimo vietą nemalonią šiaurę, davė visa, kas tenai reikia turėti Blv. Kamaros priš šiaurę ir kamaros priš pietus bažnyčiospi, tos paskirtos yra švenčiausiop BBEz42,13.
2. atiduoti nuosavybėn, suteikti: Paskýrė jai savo suknelę mirdama Klt. Ar didį sukrovė motulė kraitelį, ar didžią paskýrė tėvulis dalelę? DrskD34. Tėvas jei numiršta nepaskýręs [dalių], tada [turtą] dalinas į lygias dalis vaikai Grz. Išleidant duoda gyvolių, kiek jau paskiramà, piningų, tas vadinas jau kraitis Trš. Ir aš skiriu jumus, kaip man tėvas manas paskyrė, karalystą DP495. Paski̇̀rk man tą, ko namie nepalikai (ps.) Aln. Dėkui, tėveli, dėkui, tikrasai, kad paskyrei man dalelę, – daugiau nebereiks LTR(Grv).
ǁ paaukoti: Visus savo žemės turtus bažnyčiai paskyrė Žem. Nuvedus bažnyčion, mañ Dievui paskýrei BM448. Pàskiriu jam dūšią DK69.
| prk.: Turbūt savo širdį jau paskyrei kam nors J.Dov.
ǁ NdŽ dedikuoti: Nežinau, kodėl ji parašė tokį eilėraštį ir kodėl paskyrė Adomui J.Gruš.
ǁ LL75 (testamentu) užrašyti, palikti: Jis savo turtą paskýrė geriems tikslams NdŽ.
3. panaudoti, pavesti kuriam nors tikslui: Paskýrė savo gabumus mokslui DŽ1.
| Veiksmažodžiams paskirta mažne pusė visos gramatikos J.Jabl. Tam mokslui paskirti trys puslapiai KlbIII240(J.Balč).
| refl. tr., intr. NdŽ: Pirmosios XIX šimtmečio pusės socialistai utopistai visa siela pasiskiria tokiems tyrinėjimams rš.
4. BŽ264 nustatyti, numatyti: Vestuvių diena jau paskirtà NdŽ. Traukinys išėjo paskirtą valandą J.Balč. Čiagi nepaski̇̀rtas laikas: kada spės, ir padaris Ob. Kiekvienas jų (perkūnų) turįs paskirtą sau metą MitII178. Parašė in visas karalystes, kad jis paskirtoj dienoj parodys savo dukterį BsPIV19. Paskalba toki buvo, kad geras kalendorius pàskira orą sėti Ggr. Paskirtas metas N. Po kelių dienų jau abudu buvo paskirtame mieste BsMtII48. Paski̇̀rdavo į kokią daržinę [piemenukams rinktis] Mšk. Paskyrė susitikimą vėlai vakare už kaimo trobų rš. Ir kad buvo paskirta, idant leistumbimės vandeniu Vlakuosna (į Italiją), padavė Povilą ir nekurius kitus kalinius šimtininkui Ch1ApD27,1.
| refl. tr.: Pasiskýrė sau gyvenime tikslą DŽ1. Kiek buvom pasiskýrę, tiek ir užsėjom PnmA.
5. SD147, H, Sut, I, NdŽ pavesti eiti kokias pareigas, įpareigoti atlikti kokį darbą: Jį čia mokytoju mums paskirsią J.Jabl. Iš mūs kaimo vienas buvo paski̇̀rtas kaip vyresnis Plšk. Komisiją paskýrė nuostoliams apskaičiuoti DŽ. Jis buvo paskirtas ligoninėn eiliniu gydytoju rš. Paski̇̀rdavo mergaites [iš piemenių], kas išvirs varškėčių [per sambarį] Sk. Į darbą žmonys eina, kas kur paski̇̀rtas LKT254(Srv). Nuo laukų tik dabojo paskirti̇̀ piemeniukai, kad į vasarojų, tai į rugius neįeitų LKT183(Prnv). Viršininkas (kerdžius) buvo ant anų (piemenų) paski̇̀rtas Krp. Blogai renka tavo Dievas, jei paskyrė būti valdovais mane ir mano brolį Jogailą V.Krėv. Iš antelerijos (artilerijos) mane atmetė, paskýrė in karališką gvardiją LKT229(Žž). Pirm paskirti buvome pagal nustatymą to, kursai daro visus daiktus pagal rodą valės savo BtPvE1,11. Kožnas nes aukščiausias kunigas, iš žmonių imtas, paskiriamas est dėl žmonių Ch1PvŽ5,1. Jis est paskirtasis nuog Dievo sūdžia gyvųjų ir numirusiųjų VlnE78. Akies mirkterėjime iž karalysčių savo bus ižvaryti, o kiti jų vieton nuog Dievo paskirti SPI134.
| refl. tr. NdŽ: Pasiskýrė sau padėjėją DŽ1. Apygudris buvo, tai ponas į dvarą pasiskýrė Mšk.
ǁ liepti atlikti, užduoti (darbą): Ji paskyrė namų darbus ir užvertė žurnalą V.Bub.
ǁ suteikti (vietą, pareigas): Rodžia didumą apaštalų, kad juos paskirtamęjime (orig. paskirtumęjime) urėde lygius sau daro DP203.
6. išrinkti (susitarus ar balsuojant): Paskyrusys sau vaideliotus arba kunegus, vėl sukūrė šventą ugnį M.Valanč.
| refl. tr.: Kiekvienas žmogus, ant savo žeme ir savo piningais naujus pastatęs numus Dievo, galėjo visumet paskirties tinkamą į kleboną M.Valanč.
7. R42, Sut, K, M parinkti ką geresnį, tinkamesnį: Aš paskýriau taų arklį, t. y. išrinkau iš kitų J. Tokių arklių – paskirti (mažai belikę) Šts. Paskirk tokią dainą, kad pritiktų tokiai dienai! Žem. Paski̇̀rsma į raudoną molį pasėti – kviečiai būs laužas (vešlūs) Lk. Ridikų išrauk paskýrusi [kur geresni] Žr. Vietą augynojui reik paskirti aukštą S.Dauk. Bet kurius jis paskyrė, tus taipajeg ir pavadino VlnE163. Idant šita būtų ta, kurią tu tavam tarnui Isaak paskyrei BB1Moz24,14.
paskiriamai̇̃ adv. retai, paieškais: Paskiramai̇̃ galėjo kur šokti [senovėje] Šv. Paskiramai̇̃ bėr žolininkių Šts.
paskiriančiai̇̃ adv.: Daba y[ra] obulų paskirančiai̇̃ Ms.
paskirtinai̇̃ adv.
1. specialiai pasirinkus: Dabar matai, – kalbėjo toliau jisai, kreipdamasi paskirtinai į Bukotą V.Piet.
2. retai, paieškais: Paskirtinai̇̃ ponai buvo geri Krš. Paskirtinai̇̃ būs liuob koks pijokas, o taip negėrė Krš.
| refl. tr. K, NdŽ: Pati nueisi ir pasiski̇̀rsi [dovaną] Jrb. Su kauliuku pasiski̇̀rk mėsos Erž. Anie, sako, eis, ten paršelius pasiski̇̀rs Als. Berniokas katrą gyvulį pasi̇̀skiria, tai vis užauga Sdk. Iš visų riebiausią žąsį pasiskýriau Kdl. Pačią gražiausią vištikę pasiskýrė sau Šll. Pasi̇̀skiras [karvė], kokia žolelė skanesnė yr LKT56(Akm). Kad jis, būdavo, kokį gyvulį sau pasiskiria, tai vis, būdavo, jam pastimpa BsPIV8. Ją pasiskýrė į marčias Jrb. Kad aš tokiam turte gyvenus, būč ne tokį pasiskýrus Ds. Mes pasiski̇̀rdavom, su kuo eiti šokti KlvrŽ. Taip jai buvo gamtos žadėta, ne savo pasiskirta Vaižg. An rėžių galų pasiskýrėm gyventi, meilijom daugiau žemės Vn. Esant iš ko pasiskirti, rodos, nebėra gero Žem. Aulį būtinai išdrevėjus, paskirkiatės iš tų perų korių keturis ar penkis geriausius S.Dauk. Pasiskýriau, kur gyventi J.
^ Pasiski̇̀rk mergą iš pulko kai roputę iš gurbo Jrb. Neatpūtauk: kokią norėsi, tokią gausi – jei beliks, ir pasiskirsi Plt.
pasiskiriamai̇̃ adv.: Į Telšius nuvažiuosu i gausu pasiskiramai̇̃ [vaistų] Gd. Gėralų buvo pasiskiramai LzP.
pasi̇̀skiriančiai adv.: Pasi̇̀skirančiai yr knygų visokių Šts. Pasi̇̀skirančiai ėda karvės, laukus atvokus Šts.
pasiskirtinai̇̃ adv.: Pasiskirtinai̇̃ yra kunigų bažnyčio[je] J.
8. atitraukti, atitolinti vieną nuo kito: Tas šnapšiukas pàskira žmonis, protus sumaišo Rdn.
| refl.: Negrūskit gyvulių krūvon, tegul pasiskyrę ėda Pnd. Bet niekaip negalėjo pačios (moterys) su avinu pasiskirti (atlipti) BsPII185.
ǁ refl. iširti, nutrūkti: Pasiskýrė mūsų draugystė Sv.
9. refl. išsiskirstyti, išsivaikščioti: Po vakaruškų jaunimas an visas puses pasiskýrė Vžns.
10. refl. N, NdŽ nustoti kartu būti, gyventi; nebebendrauti: Šeimos pasiskýrė: kur tėvas, kur sūnus Grv. Jau anas kai sustinka tą savo mergą, tai pardien negali pasiski̇̀rt Ds. Išeikime! Tesižinai vienas; bene greičiau pasiskirs Vaižg. Kol krūvoj buvom, nemeiliai buvom, kad pasiskirsim, tai graudžiai verksim N263. Broliai paklausė ir, supylę pinigus, pasiskyrė: kunigas sau nuvažiavo, ė anys namo parvažiavo BsPII204. Jie toj kryžkelėj pasiskyrė LTR(An).
11. refl. Upn, Pnm, Žl, Aln, Sug nutraukus santuoką, kartu nebegyventi, išsituokti: Kai šitei blogai sugyvena, tegul pasi̇̀skiria Lel. Vyras pasiskýrė su tą[ja] pirmąja [žmona] Klk. O šitas jaunis tai su pačia pasiskýrė Skp. Su pirmuoju [vyru] pasiskýrus, o su tuo susidėjus gyvena Klt.
12. nulemti: Taip likimas paskýrė NdŽ. Koki yra paskirtà, ar tu gink negink – apsiženis Slm. Klaidžiais, pilkais žemės takais paskirta mums klajot S.Nėr. Pražūčiai save paskyrėte, pripažinę savo dievais piktų atėjūnų žiaurius dievus V.Krėv. Rodos, širdžiai paskirta mylėti, tai kodėl gi jai tenka kentėti? Mair. Tėvelis mirė – dalelę skyrė, močiutė mirė – vargą paskýrė (d.) Ds. Žmogui buvo paski̇̀rta trisdešim metų [gyventi] LKT267(Brž).
1 pérskirti tr. K; Q586, SD50,294, H184, Sut, M, Š
1. padaryti atranką: Párskirk geresnį nuo blogesnio grūdo J. Blogai miežius párskyrė – sėklai netiks Brs.
2. padalyti į dalis: Pusiau perskirti N. Dvišakai pérskirti NdŽ. Knygutę lengvai gali perskirti į dvi dali V.Kudir. Teresė, perskyrusi kūlį perpus, suriša du stambius pėdus V.Bub. Tris šimtus vyrų į tris dalis parskyrė S.Stan. Geriau [šeimos] nepérskirt, ale pačiom (bitėms) leist spiest, tada geriau jos dirba LKT205(Kt). Žmonės buvo pérskirti į du luomu NdŽ. [Sala] parskirta yra ant 5 pavietų ir 11 parakvijų I. Perskirtasgu yra Christusas? Ch11PvK1,13.
| refl. N, K, Gs: Kaip šveis kūju – akmuo į tris dalis persiskyrė J.Paukš. Būrys pérsiskyrė į dvi dalis DŽ. O minia miesto persiskyrė Ch1ApD14,4. Ir dvejos žmones persiskirsis iš tavo žyvato BB1Moz25,23.
ǁ refl. tr. pasidalyti: Jeigu vienam patinka, kitam – nepatinka, i pársiskiria žemę Mšk. Broliai žemę pársiskyrė, tėvai kaip mirė Žg. Mudu tą lobį pérsiskirsime pusiau Lkš.
ǁ refl. prk. suskilti, pasidalyti, nesutariant dėl nuomonių skirtumo: Nuog šio meto nes penketas vienuose namuose persiskirs: trejetas prieš dvejetą ir dvejetas prieš trejetą Ch1Luk12,52. Kožna karalystė, kuri skirias (taisyta iš persiskiria) prieš save, gaišta Ch1Mt12,25.
3. H, LL209,210, Rtr, NdŽ atitolinti vieną nuo kito: Likimas pérskyrė juodu NdŽ.
| prk.: Kitąsyk tų skyrimos nebuvo, tik grabo lenta párskyrė Vdk.
ǁ išardyti, nutraukti (tarpusavio ryšį): Pertraukt, perskirt prietelystę SD321. Moteres paėmimas yr nepérskirtinas suglaudimas DP69. Šlovin tą būtį šventa traicė, kuri esti neperskirtoji vienybė Mž322.
^ Jų draugystės lašu vandens nepérskirsi (labai susidraugavę, ištikimi) Vlkj.
pérskiriamai adv.: Neparskiriamai I.
pérskirtinai adv.: Nepárskirtinai I. Natūra … yra suglausta nepérskirtinai su dievyste DP230.
pérskirtai adv.: Turi dėl savęs pačias aprinkti ir vesti sau už prietelkas, su kuriomis reiks gyventi neparskirtai iki smerties DS186(Rs).
4. refl. R412 perskilti: Pársiskyrė duona Krš. Žemė kalbėjo persiskirdama: dar tau ne laikas, vargo berneli, dar tau ne laikas in žemę eitie BsO340. Gali žemė pársiskirt Krm.
5. refl. išsišakoti, pasidalyti: Į Akmeną įbėga tie intakai i pársiskiria Erž. Viena upė persiskyrė į keturias dides upes CII747.
6. SD322, LL216 perdalyti, praskleisti, kad atsirastų tarpas: Mozešius melsdamasi perskyrė marias BPII99.
^ Jūros neperskirsi, upės neužtvenksi LTR(Šll).
| refl. NdŽ: Kad liepos grabelis atsivertų, plonos drobelės persiskirtų LTR(PnmR). [Reikia] į dubenį pūsti, kad pienas persiskirtų LTR(Mrk). Kad turėjo ranką ištiestą ant marios, vandenys parsiskyrė S.Stan. Ir išdžiovino marias, ir vandenys persiskyrė BB2Moz14,21.
ǁ DŽ, NdŽ padaryti sklastymą, praskirti (plaukus): Motina sklastyman kaip dideliam vyrui jam perskyrė plaukelius P.Cvir. Tasai kuodas kartais tiesiu sklastu perskirtas per vidurį galvos I.Simon.
| refl. tr.: Zelika buvo lig pat pakaušio persiskyręs skyrimą Vaižg.
7. atriboti: Mūsų žemės eže tit parskirtos J.
8. neleisti kartu būti, gyventi: Pérskirti vaikus su motina NdŽ. Mes mudu gyvenom kap pora karvelių, o kas mus pérskyrė, Dieve, jį korokie DrskD109.
ǁ refl. H, LL216 kartu nebebūti, drauge nebegyventi: Broliai pársiskyrė ir pasidalino tėvo naudą J. Čia baigėsi kelias, reikėjo pérsiskirti NdŽ. Besėdėdami broliai nutarė persiskirti: vienas vienu, kitas kitu keliu eiti LTR(Žal). Tikos nesuderėjimas tarp Povilo ir Barnabo, teip kad perskyrės viens nuog antro DP496.
| prk.: Lietuviai su savo pamėgtais raginiais indais nepersiskirdavę ir mirdami LTII113.
^ Nepersiskiria kaip bezdalas su marškiniais LTR(Rz).
ǁ refl. atsisveikinti: Pérsiskirta didžiausiais prieteliais NdŽ. Apsiverkė persiskyręs, apsidžiaugė pasimatęs KrvP(Ašm). Susitikom, ka rėkėm vedvi, ne pársiskirti negalėjom susitikusios Lc.
| Suspaudė aną sopuliai neišpasakyti, ale nė jokiu spasabu parsiskirti (pagimdyti) negalėjo P.
9. NdŽ ištuokti: Teismas pérskyrė vyrą su pačia DŽ1. Ką ponas Dievas suvedė, to nė vienas žmogus netur perskirti Vln50.
ǁ refl. NdŽ nutraukus santuoką, kartu nebegyventi: Iš didelios nelaimės kame ka būtum žanoti žmonys pársiskyrę Trk. Kaip aš atminu, nė vienas nėr pársiskyręs Tl.
10. NdŽ iš naujo, pakartotinai skirti.
11. padaryti, kad būtų žinomas, matomas vienų ir kitų skirtumas: Klebonams įsakė parskirti pavargėlius: tikrai nebgaliantims duonos uždirbti liepė duoti kokius nor ženklus M.Valanč. Būk žvakės ant tvirtybės dangaus, perskiriančios dieną bei naktį BB1Moz1,14.
12. pajusti, suvokti skirtumą: Idant galėtumbit perskirti, kas šventa ir nešventa, kas nečysta bei čysta yra BB3Moz10,10.
13. atskirti, atpažinti: A čia būs kielė, a blezdinga – aš nepárskiru anų Dov. Nutraukuos ant nosės galo akinius i párskiru žolę Kl. Aš matau, bet nepárskiru kas Rt.
◊ rankàs pérskirti NdŽ trečiajam asmeniui kaip liudininkui patvirtinti dviejų asmenų susitarimą, lažybas ir pan.
su protù pérsiskirti išprotėti: Ar tu durnas, ar su protù pársiskyrei? Krž.
su šiuõ (su šiuomi̇̀) pasáuliu (svi̇́etu) pérsiskirti NdŽ; su šià pasáule pérsiskirti mirti: Jos da mažos buvo, kai tėvai parsiskýrė su šiuõ svi̇́etu BM86(Brž). Visi žinojo – ėjo ant mirties, kad su šiuo pasauliu persiskirt reikės LTR(Švnč). Nė biškio nežinom, kumet ir kaip vyskupas Jokūbas parsiskyrė su šia pasaule M.Valanč. Mun liepsi parsiskirti su šiuomi svietu P.
1 praski̇̀rti, pràskiria, praskýrė tr. Š
1. kiek atrinkti, atmetant, kas netinkama: Kviečių dėl sėklos praskýriau J. Praski̇̀rk keletą kapų, kur didesnių, rugių sėklai Ds.
2. Rtr atitraukti tolyn, atitolinti vieną nuo kito: Truputį pašokus, kojos praskiriamos į šonus tiek, kad būtų galima jas sukeisti vietomis rš.
| refl.: Grikštelės ranka, kad kaulas prasiskirs J.
3. N praskleisti, atstumti į šalis, kad pasidarytų tarpas: Ėjau, praski̇̀rdamas krūmų šakas DŽ1. Praski̇̀rti tiltą NdŽ. Ji pasilenkė, praskyrė kregždės plunksneles ties galva ir pabučiavo jos užmerktas akis J.Balč. Ten aukšta žolė buvo praskirta Šlč. Praskirtos laivo bangos susilieja – to griovio nepalieka ir žymelės T.Tilv. Tai riebi sriuba: negali visai praski̇̀rt (prapūsti) Jrb. Praskýriau tas metmenis Eiš. Aš, rugelius praskirdama, vosilkėles pamindama, aš rasiu kelelį pas močiutę JV1011. Nueisiu, berneli, nueisiu, jaunasis, berželius praskirdama, dobilėlius pramindama LTR(Mrj). Nor verksi, sesule, gegule kukuosi, nepraskirsi žemelės an mano kapo KrvD64.
| prk.: Tai rago balsas tylumą praskyrė V.Kudir.
| refl. tr., intr. Š, DŽ1: Paršas, kai noria, tvorą prasi̇̀skiria ir eina į daržą Skr. Žmonės ant turgų prasiskirs prieš tave TS1896,9(Vaižg). Salėj užgeso lempos, iš lėto į šonus prasiskyrė uždanga P.Cvir. Susyk prasiskyrė grindys, ir ji nuėjo BsPIV88. Ale su sykiu tik iškilo vėjas, prasiskyrė vandenys BsPIV159. Pastogės galai prasiskyrę, stogo viršus nelygus Lg.
ǁ refl. tr., intr. pasidaryti tarpą, prastumiant, praskleidžiant ką į šalis: Ėjau per minią, prasiskirdamas taką rš. Poviliokas prasiskyrė pro juos (svečius) prie Alyzo, suėmė šį glėbin J.Balt.
ǁ padaryti sklastymą: Mano mergelė kruglagalvelė, in abejas šaleles praskirtais plaukeliais (d.) Rod.
4. išskleisti (sudėtą, sulankstytą): Praski̇̀rk praski̇̀rk [antklodę], tegu šyla Pc.
ǁ refl. prasiskleisti, pražysti: Jau ir rožės keli žiedai prasiskýrė Kč. Neprasiskiria, ir gana Lp.
5. refl. NdŽ perskilti, prasiverti: O, kad dabar mane prasiskyrusi žemė prarytų ir ten aš galėtau amžinai pasislėpti… V.Krėv. Vai, tu prasiskirki, motule žemele, vai, tu atsikelki, jaunasai berneli!.. V.Krėv. Žemė kalbėjo prasiskirdama: dar tau ne laikas, vargo martele, dar tau ne laikas in žemę eitie BsO340. Maž ir prasiskirtų sunkioja žemelė, maž ir prakalbėtų miela motinėlė LTR(Ds).
6. refl. nustoti drauge gyventi, išsisklaidyti: Prasiskýrė broliai ir seserys iš pulko Antš.
7. refl. NdŽ išsivaikščioti, išsiskirstyti: Kaip aš nuėjau, buvo jau prasiskýrę žmonys Mžš. Jau po dvylikės šokėjai pamažėle prasiskyrė SI179.
8. refl. kartu nebebūti, atsiskirti: Eidami jiej sugalvojo: reikia mum prasiski̇̀rt (ps.) Ppr.
◊ kójas praski̇̀rti išeiti: Jis man neduoda niekur kójas praski̇̀rt Skr.
kójomis praski̇̀rti negali̇̀ labai daug ko: Ot dagyvenom: moterų kójom praski̇̀rt negali̇̀, o vyrai turi puodus kilot! Ob.
nė̃ praskirtų̃ nagų̃; praskirtų̃ nagų̃ neturė́ti apie labai užsiėmusį, neturintį laiko pailsėti: Aš neturėdavau laiko nė̃ praskirtų̃ nagų̃ Rm. Kadgi dabar pati darbymetė – nėr nė̃ praskirtų̃ nagų̃ Ssk. Dievuliau mano, praskirtų̃ nagų̃ šiąvasar netùriam! Mžš.
rañkoms (nagáms) praski̇̀rti būtiniausiems reikalams (yra, bus): Užsidirbau kelius rublius, bus rañkom praski̇̀rt Ktk. Rañkom tik praski̇̀rt šitie pinigai Klt. Nėr kapeikos nė nagám praski̇̀rt Sdk.
rankàs (nagùs) praski̇̀rti atsikvėpti, pailsėti: Kad tik nagùs praskýrei, tai, žiūrėk, ir jie čia Lš. Neturiu laiko: nė nagų̃ nepràskiriu Srv. Žu darbų ir vaikų rañkų nepràskiri Rod. Dirbu, plūkiu, rankų nepraskiriu nuo ryto iki naktelės tamsios J.Balt. Už vaikiščių rañkų nepràskiri Vlk. Kai užsikeli, tai už tų darbų nei rañkų praski̇̀rt negali Al. Negali rañkų praski̇̀rt nuo darbo, kada gi atsipūsi?! Sb. Kaip čia nepyksi, nerėksi, kaip čia nebarsi – už darbų nėra kada nei rankų praskirti V.Krėv.
1 priski̇̀rti, pri̇̀skiria, priskýrė tr. K, Rtr, Š; SD1150, M
1. DŽ1 prijungti: Kolūkiams priskirti nemaži miškų plotai (sov.) sp. Sako, ežeras būsiąs miesto poilsio zonai priskirtas V.Bub. Dabar mus priskýrė Molėtuosna JnšM. Pry Kelmės mumis priskýrė Užv. I Trakai buvo priski̇̀rta šitam pačiam apskričiu[i] Pb. Mes buvom priskirti Dūkštosnan (tai apylinkei) Ker. Jei pamiškės dirvoje išdygdavęs koks medelis, tai ponas uždrausdavęs arti ir tą sklypelį priskirdavęs prie miško A.Vien.
| refl. K: Mes norėjom prisiski̇̀rt in Vilnių Rod.
2. įtraukti į būrį, prigretinti prie ko: Jam [į porą] priskirta Tautrimytė I.Simon. Į tą grupę, kur mane priskýrė, buvo pora šimtų vyrų Plšk.
ǁ refl. Sut, N pritapti, prisišlidinti: In lenkus neprisiskýriau Zr. Ir tie, kurie paklydę, prisiskirs prie pulko dorų brolių savo A1885,5. Tai aš dartės tai kap blūdna avelė, tai kap vienas stulpelis: tai niekas nei neprisglaudžia, tai niekas nei neprisi̇̀skiria (rd.) Rod. Dėl to apleis žmogus tėvą ir motiną savo, o prisiskirs moterėsp savo GNPvE5,31. Ir keli iš jų įtikėjo ir prisiskyrė Povilui ir Zylui NTApD17,4. Prisiskyrė pri jo jaunikaitis brš.
3. DŽ1 įtraukti į tam tikrą kategoriją, į kieno nors tarpą pagal būdingas ypatybes, laikyti kuo: Vilius su Anskiu jau buvo priskiriami prie suaugusių I.Simon. Žvaigždės pri̇̀skiriamos prie saulių BŽ336. Tarnai ir padienininkai priskirtini prie darbininkų klasės rš. Jau tėvas, dėku, priskýrė prie pusberniuko LKT217(Šl). Kurs nelaiko ašrumo, trupa, tą dalgį pri̇̀skira pri prasto Ggr. Šitie laiškeliai visiems žinovams iš sevęs prymena, kam anie pryskirti MitI61(Klp).
| refl. tr. NdŽ.
4. R418, N, LL194 pavesti eiti kokias pareigas, įpareigoti atlikti kokį darbą, liepti ką daryti: Arkliai (arklių priežiūra) jam buvo priski̇̀rti Jrb. Jį (kvailutį) priskýrė kiaulių ganytie (ps.) Lp. Kam padėjėją priski̇̀rti NdŽ. Priski̇̀rtas buvo prie purkštimo Mžš. Mañ priskýrė in Molėtų vieškelio sniegą valyt Ktk. Mañ šiandiej priskýrė prie Petrui, tai bitonavom Slm. Duokiam ant pabudavojimo ir išlaikymo namų Dievo ir tarnų, kurie tiemus priskirti yra BPI194. Ir puolė burta ant Motiejaus, o priskirtas yra bendru balsu ing vienuolika apaštalų BtApD1,26.
priskirtinai̇̃
| refl. tr. NdŽ.
ǁ užduoti (darbą), pavesti prižiūrėti: Dabar juk nieko daugiaus daryt negaliu, kaip atlikti, ko man priskyrė TŽV325. Penki ar šeši ežerai buvo priskirti̇̀ prie mañ, kad negaudyt žuvų Dgč.
5. nustatyti, paskirti: Dabar gaus jam priskirtąją bausmę, pustretį metą, atsėdėti prš. Liuob an trijų rūšių priski̇̀rs (suskirstys) tus grūdus Trkn.
6. duoti nuosavybėn, aprūpinti, suteikti: Tėvas savo vaikus myl, už juos rūpinas, jiems dalį priskiria prš. Moteriškė, kurią tu man priskyrei, davė man valgyt nuo to medžio, ir aš valgiau Bb11Moz3,12.
ǁ N testamentu palikti.
7. I, NdŽ išrinkti tinkamą, geresnį: Kas priskirs jam tokį arklį, tokią tarnę, kokios jis nor J. Lepni [mergaitė] an valgymo: kol anai pri̇̀skiri, kol paduodi! Krš. Motynėlė širdužėlė, ką tu ma padarei? Tu priskýrei ma bernelį kaip girio[je] kelmelį JV783.
| refl. tr.: Valgyt teip nenoriu – neprisi̇̀skiriu nieko Jrb. Nėr motriškinių didesnių batų, negal prisiski̇̀rti Krš. Ten tekinių daržinė[je] prikriauta: jeigu tau reiks, prisiskýrei, antsimovei, i važiuok Trk. Čia gali prisiski̇̀rti akinius vogul akių Akm. Matušėle, aš tau akinius nupirksiu, eikim, prisiskirsi prie akių Žem. Virsta ant vieno, virsta ant kito šono – niekur neprisiskiria sau vietos Žem. Vyras pačią sau, o tu drabužį prisiskýrei J. Jau neprisi̇̀skiri [merginos], kad nežanotas Rdn. Prisiskýrė sau vietą i gyvena gerai Krš. Toks tokį prisiskira ir gyvena susidėję Šts.
ǁ pritaikyti, priderinti: Kokiu būdu priėjai prie duonos, rakčiukus pagavai, o gal kitus priskyrei? Žem.
8. Š, Kv liepti vartoti, taikyti kuriam nors tikslui: Nuo daktarų yr priski̇̀rta ryžių klijus Jrb. Jam daktaras akinius priskýrė Skr.
9. nulemti: Ar teks dangus tau, ar pekla, priskirs viena tai adyna PG.
1 ×razski̇̀rti, ràzskiria, razskýrė (hibr.) tr.
1. išskaidyti, padalyti: Kaimą reikia razski̇̀rt: sodybos bus plačiau Tvr.
2. atitolinti vieną nuo kito: Abu razskýrė, ale vė vienas kitą rado Rš. Tep mylisi, tai mylisi, negal'ma ir razski̇̀rt – kap smala susmaluota Dv. Svieto liežiuviai daug žmonių razskýrė LKKXIII135(Grv).
| refl.: Jaunas bernelis su miela razsiskyrė LTR(Švnč).
3. refl. išsisklaidyti, pasklisti: Anys razsiskýrė vienan šonan kelio Aps.
4. refl. JnšM nebegyventi santuokoje, išsituokti: Kap susmušė, ir razsiskýrė su vyru paskui Dbč. Kap kada i nuo dvidešimties metų razsi̇̀skiria vyras su pačia Dglš.
5. refl. išsileisti: Išvelė[jo] rozą drobę, ir razsiskyrė Dglš.
1 suski̇̀rti, sùskiria, suskýrė tr. Š
1. Erž atrinkti, išvalyti: Jau grybus suskýriau Pgr.
ǁ atrinkus tinkamus, sudėti: Suski̇̀rk mun ramules Vn. Lygias gijas suskirk man dėl audimo, kad nebūtų vienos storesnės, o kitos plonesnės J.
2. sujungti, suvienyti: Kad mus Dievas suskirt Rod. Su kuo ponas suskýrė, su tuo turėjo žanyties Plng. Norėjo suskirti sektas, bet juoba didesnį sumaištį suteikė brš.
| refl.: Partizanai norė[jo] su frontu susiski̇̀rtie Dsn. Puzionyse buvo ir daugiau tamečių bernaičių, o betgi tesusiskyrė į keimarį Jonas su Kaziu Vaižg. Nesusiskirk su griešnykais, nei valgyk su anais, nei gerk brš.
3. NdŽ sudėstyti, išdėlioti, suskirstyti: O tas pulkauninkas kaipo rabauninkas sùskir į pulkelius jaunuosius bernelius (d.) Š. Staliorius turi teip suskirti ir sustatyti išdirbinio dalis, kad jis nepagestų nuo sukimos rš. Surasti ir suskirti dalykus mes padėtumėme TS1899,2.
| refl.: Susiski̇̀rkiam, kas su kuo šoksma Šts.
4. NdŽ, Vvr pavesti daugeliui eiti kokias pareigas, užimti kokią vietą, liepti ką daryti: Suskýrė geresnius mokytojus į mokyklą Krš. Mus, šešis liokajus, suskyrė slūžyti pietums Žem.
5. įtraukti, įjungti (į būrį): Į tą grupę buvo tie suskirti, kurie turėjo toliau varomi būti Plšk.
6. refl. susidaryti, susirinkti: Kada su mintuvais mynėm, tumet susiski̇̀rs tiek vyrų, tiek motriškų minti Žr.
7. refl. susikurti, susiorganizuoti: Valdžia susiskýrė iš biednųjų Šts.
8. išrinkti: Sùskira stipresnius vyrus strunguo traukti (apie tokį žaidimą) Štk. Suski̇̀rti drabužių važiavo į Šilalę Pj.
| refl. tr.: Vokyčiai susiskýrė penkias karves ir išvarė Šts.
9. perskirti (plaukus): Nusiprausus tuojaus [reikia] suskirti plaukus, kad galva nebūtų panaši į šieno glėbį rš.
10. refl. nebegyventi santuokoje, išsituokti: Su savo žmona susiskýrė Pgg.
11. sukergti: Kumelys buvo artiẽ suski̇̀rt [kumelei] Aps.
1 užski̇̀rti, ùžskiria, užskýrė tr. užtverti, užstoti: Kad tu valiai, bernuželi, akmeneliu virtęs, nei ką tu man jaunutelei kelelį užskýrei (d.) Švnč.