Veiklos situacinė ypatybė - žmogus veikia, nežinodamas, kokia bus veiklos baigtis (sėkminga ar nesėkminga), ir numato, kad nesėkmės atveju gali būti skaudžių padarinių. Psichologijoje rizikos terminas vartojamas keliomis reikšmėmis. Pirmoji reikšmė - tikėtinos nesėkmės ir jos neigiamų padarinių dydis. Antroji reikšmė - veiksmas, kurį atlikdamas žmogus gali ką nors prarasti (pralaimėti, gauti traumą, patirti nuostolį). Šis veiksmas gali būti motyvuotas (kai situacija yra palanki veiklai) arba nemotyvuotas. Be to, pagal veiklos sėkmingumo ar nepasisekimo tikimybės santykį skiriama pagrįstoji rizika ir nepagrįstoji rizika. Trečioji reikšmė - situacija, kurioje žmogus renkasi vieną iš dviejų galimų veiklos variantų: nelabai patinkamą, bet patikimesnį arba labiau patinkamą, bet mažiau patikimą, galintį turėti neigiamų padarinių. Tradiciškai skiriamos dvi situacijų grupės: pirmuoju atveju sėkmė ir nesėkmė vertinama pagal tam tikrą rezultatų skalę ( ↑ pretenzijų lygio tipo situacijos), o antruoju atveju nesėkmė yra susijusi su grėsme nukentėti fiziškai, su socialinėmis sankcijomis. Didelis skirtumas yra tarp situacijų, kurių baigtį lemia atsitiktinumas (atsitiktinumo situacijos), ir tarp situacijų, kurių baigtis priklauso nuo žmogaus gabumų. Nustatyta, kad žmogus yra labiau linkęs rizikuoti ne atsitiktinumo situacijose, o situacijose, kurių baigtį lemia jo gabumai, nes mano, jog situacijos baigtis priklauso ir nuo jo paties, todėl dažniau renkasi susijusį su rizika, o ne nepavojingą veiklos variantą. Kai veiklos variantą renkasi žmonių grupė, rizika padidėja arba sumažėja ( ↑ Poslinkis į riziką ).