liaunagrandis, labai elastingas polimeras, vulkanizacijos metu virstantis guma

stangrus, elastingas

tąsus

sugebantis greit atgauti pirmykštį tūrį bei formą, labai tamprus: Elasti̇̀ngas audinỹs. Elasti̇̀nga mẽdžiaga.

tęsnùs, -i̇̀ adj. (4)
1. tamprus, elastingas: Tik labai tęsniùs klijus padãrai Rš.
| Rudenį nor ledas trekši, ale anas tęsnùs, nėr ko bijo Dkšt.
2. patvarus, stiprus: Reikia tęsnaũs žmogaus, kad dieną šitoj pievoj pašienaut Ml. Nor sena mano kumelė, ale tęsni̇̀ Prng.
3. Ign ilgai melžiama (apie karvę): Katra ilgai laidosi, to karvė tęsni̇̀ Prng.
4. tęsiamas, su patęsimais: Adutiškio irgi tęsni̇̀ kalba tokia Ml.

stangrùs, -i̇̀ adj. (4) DŽ; Rtr
1. Kp nepasiduodantis deformacijai, kietas: Stangrùs kūnas DŽ1. Po šaltu šiaurės dangum išaugo tvirtos, stangrios eglės ir pušys sp. Stangrus plieno kardas Jž. Trūko stangrios kalėjimo grotos sp.
ǁ A1883,259, Ser, GTŽ, KŽ, PnmR nepasiduodantis spausti, lenkti, elastingas: Stangrūs plaučiai patys susitraukia ir išpučia orą rš. Išlinkimai stuburą padaro stangresnį ir lankstesnį rš. Arterijų sienelės labai stangrios, prapjautos jos ne limpa, bet labiau žiojasi rš. Kvapinė gerklė sutaisyta iš stangrių kremzlinių žiedų rš. Sėdėdavome už stalo, tąsydami rankomis stangrią tešlą, kad nesustingtų rš. Lengvi, stangrūs balionėliai virpėjo ir paukšėjo virš mūsų galvų rš. Stangriomis kaip plieninės spyruoklės rankomis jis spaudžia savo irklą rš. Eiti darėsi vis sunkiau, stangrios lyg spyruoklės karklų šakos daužė veidą rš.
stangrù
stañgriai
2. standus, nesupliuškęs: Lininiai dirbiniai, atidrėkę arba sušlapę, darosi stangresni ir tvirtesni sp. Ji trynė gauruotu rankšluosčiu savo stangrų kūną rš. Rauginami švieži, neperaugę, žali, stangrūs agurkai rš. Plaukai guli blizgančiomis stangriomis bangomis rš. Jos lūpos buvo sultingos, stangrios ir šaltos rš. Duona kap iškepė, tai net stangri̇̀ pasidarė Ūd.
3. NdŽ stipriai suspaustas, tankus: Medžiaga stangri̇̀ – iš anos siūtą švarką šešis metus išnešiojau Lkv.
stañgriai Stañgriai virvė suvyta Grž. Būčia plonai verpusi ir stangriai išaudusi (d.) LKGII501.
4. NdŽ, Mlt kuris tvirto sudėjimo, stiprus: Antanas stangrùs vyras, negalima parist Čk. Vis bus stangrèsnis, kai vyresnis bus [į kariuomenę paimtas] Sk. Mes trys stangrèsnės mergiotės te dirbom Pnd. Graži, velniūkštis. Stangri, nuaugusi kaip liepa J.Avyž.
5. tvirtai prigulęs, nepajudinamas.
stañgriai adv.:
^ Stangriai stovi, linksmai kadaruoja (riešutas) LTR(Sln).
6. materialiai tvirtas, pajėgus: Žemės ūkis kaskart darosi stangrèsnis NdŽ.
stañgriai adv.: Mums reiktų stangriaũ (energingiau) darbuotis NdŽ.

valkùs, -i̇̀ adj. (4) K, Rtr, FrnW
1. N, K, VĮ, BŽ92, NdŽ, GTŽ, OGLII58, KŽ, Pls, Azr, Kpč, Nmn, Plik, Štk tąsus, tampus, minkštas, klampus, diržus; liaunas, lankstus, stangus, elastingas: Duona išminkyta valki̇̀ J. Valkùs vaškas, kad nesušalęs J. Metalai val̃kūs DŽ. Valkieji kūnai rš. Toks minkštas, valkùs tas sūris Grdm. Tešlą reik minkyti, pakol atsiras valki̇̀ Grg. Ta duonelė toki valki̇̀ End. Pyragas kaip neiškepęs – valkùs Krtn. Teip valki̇̀ tie tavo blynai Kal. Jau ta košė i valki̇̀ paliekta, i nė krumslelio nėra Plt. Tie slyvai dideli, valki̇̀ tokie – skani tie slyvai buvo End. Kitokis, valkèsnis būna [sūris], kai daugiau saldaus [pieno įpili] Mtl. Molis mindžiojamas, jeib valkus pastotų TP1881,19. Medis valkùs, kurį visaip vinkliavoti, palenkti gal, t. y. nelūžta, negraudus J. Vytis yra maža valki̇̀ šakelė (rykštė) J.Jabl. Jauni karklai – tai valki̇̀ medeliai: gali̇̀ vytinį vyti Plt. Kuojos (pušies) karnas dėl pynimo šutindavo, kad būtų val̃kios Srj. Medžių šaknys yr val̃kios – iš anų gal ir krestį padirbti Pln. Stalams, suolams daugiau skyrė uosį medį – valki̇̀ buvo i stipri Yl. Karklai labai valki̇̀ Ub. Beržas valkùs – svyrūnėlis Mrc. Jauni beržiukai valki̇̀ – gali lenkti lig pat žemės Užv. Guobos val̃kios – kap nori, tep suvyniosi Dg. Pamiškio ąžuolai yr balti, kieti, o pryš saulę augę – valki̇̀ Šts. Žilvičiai dideliai valki̇̀ yr, anie tęvi tėra, neišauga drūkti Plt. Žilvičiai tai val̃kūs – ką nori, pink Vs. Prykarklis (diendaržio tvora) iš tų valkių̃jų medžių Žlb. Ta vinkšna valki̇̀ – daryk, ką nori, nelūš Krt. Valkùs šienas Ms. Rugių šiaudai, kaip tik išplauksta, yr valki̇̀, stipri – netrūkinė[ja] ir nelūžinė[ja] Vkš. Prie to botago valkùs botagykštis Vrn. [Grėblio] galvelę taiko iš medžio valkèsnio, kad nelūžtų Auk. Pavilgiau meškerykštį, kad būt valkùs Lp. Su valkiù peiliu čia nieko nepadarysi Vs. Mano val̃kios labai šukos Srj. Kaunierius turi būt valkùs, bet ne kokis skarmalas Alv. Ar suradai man valkaũs drato? Mrc. Šitas skietas daug valkèsnis nei aštuoniolikinis Rdm. Padirbk – būs valkesni̇̀ kaulai Krš. Be karūmenės vyrų neval̃kūs kaulai Krš. Valkiój rykštelė prakalbino mergelę (d.) Kb. Reik [apynius] raišioti saulėtie ir rasai nuejus, tada stiebai yra valkesni, nekaip drėgnai pagadai esant ar iki rasai nenuejus S.Dauk. Siauta [medžio] kuokštą arba karūną, noris kamienas būs dar suvisu tęvas ir valkus S.Dauk. Paėmiau valkią karklinę klotį ilgumo nuo prieangio durų ligi šalinio lango Žem. Kelkis, Šarūne, negulėk, atsikėlęs nelauk, kelk savo tarnus ko vikriausius, imki kilpinius ko valkiausius V.Krėv. Sveiko gyvolio oda minkšta ir valki rš.
| prk.: Idant mokytinis neužmirštum tikrosios gaidos savo kalbos, taip didžiai valkios ir gaudžios S.Dauk.
^ Lenk medį, kol jaunas, kol valkùs Krš.
valkù
ǁ Lzd lankstus, vinklus (ppr. apie žmogų, kūno dalis): Jūs nugarukės dar val̃kios, jūs ravėkit Kpč. Gerai pačiam – valkùs dar esi, gali pri žemės prisilenkti, aš jau nebgaliu Vkš. Kojos ne tokios val̃kios – pirma buvo valkèsnės Vrn. Pirštai koki neval̃kūs pasdarė Kb.
| Valki karvės uodega, [karvė] būs trumpo užtrūkio Varn.
| prk.: Parkupčiaus liežuvis valkùs Pln. Jonas gan plačią širdį turėjo, ne vieną mylėjo, gan valkų liežuvį turėjo ir ne vieną imti ketino LzP.
| Žmonių kalba – žalioji medžiaga, valkus molis; rašytojai – plytų degėjai, mūrininkai A.Sal. Dar jauna, valki̇̀ (patikli) labai – kad jai ingiria suknelę, tai jai ingirs ir žentą Vlk.
^ Liežuvis – valkùs daiktas, užtei ir laksto Krš. Mūsų piemenukas valkùs kap vijurkas Pun. Jis valkus kap karna Mrc. Valkus kaip žydaičio šūdas End.
2. N, LsB263, KŽ nelankstus, neskalus, kietas, diržingas; trapus, gruzdus: Valkùs beržas, kur su šakoms Rmč. Kelmai yr valki̇̀ – su gelžiniais kyliais reik skaldyti Rmč. Ragas valkùs Š. Dirva vietomis buvo tokia supuolus ir valki, kad akėtvirbaliai nenorėdavo giliau lįst Mš.
ǁ prk. tingus, nerangus: Ans yr valkùs žmogus: pažadėti – lengviai pažada, ale nėko nepadaro Prk.
3. glitus, lipus, tirštas: Alus gyveno visu smarkumu. Tamsi ir valki puta jau siekė kraštus M.Katil. Vanduo į artimiausią upės vagą jau įsiveržia galingu ir valkiu purvo srautu rš.
| prk.: Dieną ir naktį budėjo tamsa, valki ir neįžvelgiama kaip mirtis rš.
4. DŽ, NdŽ, Prk, Ss, Krn tvirtas, patvarus, ištvermingas (apie žmogų, gyvulį): Iš mano uošvio – valkùs diedas, jau senas kap kropas, o darbe tesa kap visi Dkš. Arklys kietos skūros, tai valkùs – nebijo nieko Al. Tai valkùs arklys: dieną naktį dirbk – ir vis gražus Iš. Valkùs arklys – gerai traukia plūgą Mrj. Jie (jautukai) yra valkūs, gerai pakelia karštą klimatą Šlč.
val̃kiai adv.: Darbščiai ir valkiai tempė jis pakrautas roges J.Balt.
5. f. J.Jabl, NdŽ, KŽ, Nč, Kp, Skp, Sv, Užp, Tvr kuri ilgai neužtrūksta, malži (apie karvę): Tokios valkiõs karvės da neturėjo – tik tris nedėlias tebuvo užtrūkus Sl.
^ Valki̇̀ karvelė – didžiulė paltelė Vlk.