Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (8)
kurtinamai
kur̃tinamai
Apibrėžtis
labai garsiai
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Daugiau informacijos
Muzikantai k. griežė
ogłuszająco
ai̇̃džiai
Apibrėžtis
→ aidus 1: Ai̇̃džiai sužvi̇̀ngo ži̇̀rgas. Ai̇̃džiai gaũdžia varpai̇̃ [gòngas]. Granãtos sprógsta ai̇̃džiai ir̃ kur̃tinamai.
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Daugiau informacijos
Ai̇̃džiai sužvi̇̀ngo ži̇̀rgas. Ai̇̃džiai gaũdžia varpai̇̃ [gòngas]. Granãtos sprógsta ai̇̃džiai ir̃ kur̃tinamai.
thunderously
supur̃pti
Apibrėžtis
1 pur̃pti, -ia, -ė
1. intr. murkti, murkuoti: An pečiaus katinas purpia, tai jum patavaravo, kad papečkyj vaidalas BsPII314. Kačiutė pur̃pia – poterius kalba Ktk.
2. intr. knarkti: Kai tik atsigula, jis tuoj pradeda pur̃pt Pn. Visą naktelę pur̃pė, nedavė miego Ut. Tik atsigulė, jau pur̃pia Ktk.
ǁ miegoti: Užsnūsdavo giliu miegu ir purpdavo visą pusdienį rš. Ar jau tau nebus galo pur̃pt – kelkis! Sv.
| Kaip man pikta an tavę, bo purpi purpi (sutingęs sėdi, snūduriuoji) Sml.
3. intr. K kurkti, parpti: Purpia varlės R283. Ko ta avelė per nosis taip purpia? Lel. Pasišiaušę, rėžydami sparnais žemę ir kurčiai purpdami, puolasi karvelių patinėliai vienas ant kito rš.
ǁ šnarpšti, šnopuoti: Pur̃pia kaip katė prie pečiaus Sb. Ažugulė nosys, ir pur̃pk kai katinas Ds. Bėriuku vežam, ir tai visas purpia sušalęs Dgl.
4. intr. burgzti: Pur̃pia, siūlą traukiant iš špūlės Š. Netoliese plonai purpė kažkoks motoriukas rš. Ausin blusa anšoko: bais pur̃pia Mlt.
5. garsiai srėbti, valgyti su garsu, šlerpti: Tu purpi̇̀ valgydamas kap kokis gyvulys Švnč. Ko purpi̇̀ lyg kiaulė po lovį, ar nemoki gražiai pavalgyti! Jrb. Šis (katinas) tuoj užšoko ant stalo ir pradėjo purpti mėsą LTsIII93.
6. intr. kliurkti: Jų kojos klimpo į purpiantį purvyną rš.
7. intr. su garsu lėkti, sparnais plakti: Užsinešė ant tvarto liktarniją – žvirbliai tik pur̃pia ant šviesos Dkš. Žąsys kai pur̃pia, arkliai ir baidos Pc.
8. tr., intr. menk. plepėti, taukšti; be reikalo nuogąstauti: Tu čia man visokių nesąmonių in galvą nepur̃pk Mrj. Pur̃psi nepur̃psi, kitap nebus Mrj. Nepur̃pk, nedrebėk – niekas tavęs negriebs Ėr.
9. intr. bambėti: Toj senė purpia ir purpia kaip ubagė, kiaušinius pabėrus Brž.
10. intr. šnek. su vargu dirbti, triūsti: Vos tik užteka saulutė, o jis jau pur̃pia apie kiemą Alvt.
1 apipur̃pti, -ia, api̇̀purpė
1. apdergti: Sau ažupenčius apipurpsi̇̀ Ds.
2. refl. apsidirbti: O mes, senukai, vis apsi̇̀purpėm (sunkiai, šiaip taip apsitriūsdavome), o dabar nebegalim Vlkv.
1 atpur̃pti, -ia, àtpurpė intr. su garsu atskristi: Àtpurpė molinas karvelis ir nutūpė ant stogo Šd.
| prk.: Aniuolo sparnus pasikabinusi atpurpei P.Cvir.
1 įpur̃pti, -ia, į̇̃purpė
1. refl. Š įsileisti murkti (apie katę).
2. intr. prk. greit įbėgti: Malvina, išgirdusi motinos balsą, paukščiu įpurpė į vidų J.Marc.
1 išpur̃pti, -ia, i̇̀špurpė
1. intr. su garsu išskristi: Paukštelis i̇̀špurpė pro langą rš. Ìšpurpė visi par tą skylę lauk Šd.
2. intr. išbirgzti: Kurtinamai ūždami, išpurpė priešo lėktuvai rš.
3. intr. išknarkti tam tikrą laiką: Ìšpurpė visą naktį Ktk.
4. tr. išpūsti, iššnirpšti: Visa iš nosies i̇̀špurpė Ds.
5. refl. euf. viduriuojant nusilpti: Išsi̇̀purpė mergiotė par kelias dienas, kaip ašakėlė liko Ds.
6. tr. menk. su garsu išgerti: Ìšpurpė visą pieną, o ką aš valgysiu?! Sdr.
7. tr. išpurenti: Jei rytą atsikėlęs rasi žemę sliekų išpurptą, tai lauk lietaus MTtV18(Pn).
8. refl. tr. šnek. šiaip taip išsidirbti: Išsi̇̀purpėm da kiek lauko Vlkv.
9. tr. menk. išplepėti: Nieko jam nesakyk, jis viską išpur̃pia Ėr. Jau i̇̀špurpei visam sodžiui tą žinią! Upt.
1 nupur̃pti, -ia, nùpurpė intr.
1. Alvt su garsu nuskristi: Karvelis suplasnojo sparnais ir nupurpė rš. Kurapkų pulkelis nùpurpė Prn.
2. burzgiant nuvažiuoti: Du automobiliai nupurpė į miestą rš.
3. prk. nubėgti, nuskubėti: Marytė jau nebegirdėjo, jau ji lyg kurapka nupurpė per parką J.Marc. Atsisėdo iš mandagumo, ir tuojau vėl nupurps rš.
4. refl. euf. nusidergti: Glostai, glostai katę, nei nuspur̃pt oran neišleidi Ds.
1 papur̃pti, -ia, pàpurpė intr.
1. pašnirpšti, paprunkšti: Pàpurpė par nosis, ir visi arkliai nulėkė Ds. Papur̃pk, žiūrėk, visus šunis sukelsi Ds.
2. kiek paknarkti: Iš vakaro pàpurpė, ir nustojo Ktk.
3. paburgzti: Laikyk ausį žemai: papur̃ps, papur̃ps ir išlįs [vabzdys] Mlt.
4. galėti paskristi: Ar jau papur̃pia kurapkiukai? Pc.
1 pripur̃pti, -ia, pri̇̀purpė
1. intr. pakankamai pamiegoti: Tai pripurpei, dabar padirbėk Km.
2. intr. privažiuoti burzgiant: Kai pri̇̀purpė motociklų, kai uždulkino, – nėra kur dingt Krk.
3. tr. daug (niekų) prikalbėti: Jis gal tau visokių niekų pri̇̀purpė Bd.
4. intr. menk. godžiai prisigerti: Ka pri̇̀purpiau to gėrimelio, ka pri̇̀purpiau, tai kone parsprogau Vkš.
5. tr. euf. pridergti: Jau pri̇̀purpė pilnus vystyklus Pnd.
1 supur̃pti, -ia, sùpurpė
1. intr. suplasnoti sparnais: Žvirblis sùpurpė Zr.
2. intr. purpiant suskristi: Patys aukštutiniai paukščiai kai supurpia, tai nuo dangaus žvaigždes lesa LTsIV343.
3. intr. suniurnėti: Supurpė kai katinas sapnuodamas Ds.
4. intr. subirbti: Kieme motociklas sùpurpė Mrj.
5. tr. šnek. vargiai ką padaryti: Iki tu man šitą suknelę supur̃psi (pasiūsi), tai žiema ateis Mrj.
| refl. tr.: Susi̇̀purpėm (pasistatėm) tokią stubukę Vlkv.
6. refl. euf. susiteršti, susidergti: Negi dyvas vaikui suspur̃pt Ds.
1 užpur̃pti, -ia, ùžpurpė intr.
1. sušnirpšti, suparpti: Kai ažùpurpė [arklys nosimi], visi vaikai nuo tvorų atstraukė Ds.
2. menk. su garsu pasrėbti: Vaikai parbėgo iš lauko, truputį ùžpurpė bulvienės ir vėl į lauką Bgt. Duok biškį kruopų užpurpt Slv.
3. užplasnoti, užskristi: Kur tau užpur̃ps višta be kopėčių ant namo! Pc.
1. intr. murkti, murkuoti: An pečiaus katinas purpia, tai jum patavaravo, kad papečkyj vaidalas BsPII314. Kačiutė pur̃pia – poterius kalba Ktk.
2. intr. knarkti: Kai tik atsigula, jis tuoj pradeda pur̃pt Pn. Visą naktelę pur̃pė, nedavė miego Ut. Tik atsigulė, jau pur̃pia Ktk.
ǁ miegoti: Užsnūsdavo giliu miegu ir purpdavo visą pusdienį rš. Ar jau tau nebus galo pur̃pt – kelkis! Sv.
| Kaip man pikta an tavę, bo purpi purpi (sutingęs sėdi, snūduriuoji) Sml.
3. intr. K kurkti, parpti: Purpia varlės R283. Ko ta avelė per nosis taip purpia? Lel. Pasišiaušę, rėžydami sparnais žemę ir kurčiai purpdami, puolasi karvelių patinėliai vienas ant kito rš.
ǁ šnarpšti, šnopuoti: Pur̃pia kaip katė prie pečiaus Sb. Ažugulė nosys, ir pur̃pk kai katinas Ds. Bėriuku vežam, ir tai visas purpia sušalęs Dgl.
4. intr. burgzti: Pur̃pia, siūlą traukiant iš špūlės Š. Netoliese plonai purpė kažkoks motoriukas rš. Ausin blusa anšoko: bais pur̃pia Mlt.
5. garsiai srėbti, valgyti su garsu, šlerpti: Tu purpi̇̀ valgydamas kap kokis gyvulys Švnč. Ko purpi̇̀ lyg kiaulė po lovį, ar nemoki gražiai pavalgyti! Jrb. Šis (katinas) tuoj užšoko ant stalo ir pradėjo purpti mėsą LTsIII93.
6. intr. kliurkti: Jų kojos klimpo į purpiantį purvyną rš.
7. intr. su garsu lėkti, sparnais plakti: Užsinešė ant tvarto liktarniją – žvirbliai tik pur̃pia ant šviesos Dkš. Žąsys kai pur̃pia, arkliai ir baidos Pc.
8. tr., intr. menk. plepėti, taukšti; be reikalo nuogąstauti: Tu čia man visokių nesąmonių in galvą nepur̃pk Mrj. Pur̃psi nepur̃psi, kitap nebus Mrj. Nepur̃pk, nedrebėk – niekas tavęs negriebs Ėr.
9. intr. bambėti: Toj senė purpia ir purpia kaip ubagė, kiaušinius pabėrus Brž.
10. intr. šnek. su vargu dirbti, triūsti: Vos tik užteka saulutė, o jis jau pur̃pia apie kiemą Alvt.
1 apipur̃pti, -ia, api̇̀purpė
1. apdergti: Sau ažupenčius apipurpsi̇̀ Ds.
2. refl. apsidirbti: O mes, senukai, vis apsi̇̀purpėm (sunkiai, šiaip taip apsitriūsdavome), o dabar nebegalim Vlkv.
1 atpur̃pti, -ia, àtpurpė intr. su garsu atskristi: Àtpurpė molinas karvelis ir nutūpė ant stogo Šd.
| prk.: Aniuolo sparnus pasikabinusi atpurpei P.Cvir.
1 įpur̃pti, -ia, į̇̃purpė
1. refl. Š įsileisti murkti (apie katę).
2. intr. prk. greit įbėgti: Malvina, išgirdusi motinos balsą, paukščiu įpurpė į vidų J.Marc.
1 išpur̃pti, -ia, i̇̀špurpė
1. intr. su garsu išskristi: Paukštelis i̇̀špurpė pro langą rš. Ìšpurpė visi par tą skylę lauk Šd.
2. intr. išbirgzti: Kurtinamai ūždami, išpurpė priešo lėktuvai rš.
3. intr. išknarkti tam tikrą laiką: Ìšpurpė visą naktį Ktk.
4. tr. išpūsti, iššnirpšti: Visa iš nosies i̇̀špurpė Ds.
5. refl. euf. viduriuojant nusilpti: Išsi̇̀purpė mergiotė par kelias dienas, kaip ašakėlė liko Ds.
6. tr. menk. su garsu išgerti: Ìšpurpė visą pieną, o ką aš valgysiu?! Sdr.
7. tr. išpurenti: Jei rytą atsikėlęs rasi žemę sliekų išpurptą, tai lauk lietaus MTtV18(Pn).
8. refl. tr. šnek. šiaip taip išsidirbti: Išsi̇̀purpėm da kiek lauko Vlkv.
9. tr. menk. išplepėti: Nieko jam nesakyk, jis viską išpur̃pia Ėr. Jau i̇̀špurpei visam sodžiui tą žinią! Upt.
1 nupur̃pti, -ia, nùpurpė intr.
1. Alvt su garsu nuskristi: Karvelis suplasnojo sparnais ir nupurpė rš. Kurapkų pulkelis nùpurpė Prn.
2. burzgiant nuvažiuoti: Du automobiliai nupurpė į miestą rš.
3. prk. nubėgti, nuskubėti: Marytė jau nebegirdėjo, jau ji lyg kurapka nupurpė per parką J.Marc. Atsisėdo iš mandagumo, ir tuojau vėl nupurps rš.
4. refl. euf. nusidergti: Glostai, glostai katę, nei nuspur̃pt oran neišleidi Ds.
1 papur̃pti, -ia, pàpurpė intr.
1. pašnirpšti, paprunkšti: Pàpurpė par nosis, ir visi arkliai nulėkė Ds. Papur̃pk, žiūrėk, visus šunis sukelsi Ds.
2. kiek paknarkti: Iš vakaro pàpurpė, ir nustojo Ktk.
3. paburgzti: Laikyk ausį žemai: papur̃ps, papur̃ps ir išlįs [vabzdys] Mlt.
4. galėti paskristi: Ar jau papur̃pia kurapkiukai? Pc.
1 pripur̃pti, -ia, pri̇̀purpė
1. intr. pakankamai pamiegoti: Tai pripurpei, dabar padirbėk Km.
2. intr. privažiuoti burzgiant: Kai pri̇̀purpė motociklų, kai uždulkino, – nėra kur dingt Krk.
3. tr. daug (niekų) prikalbėti: Jis gal tau visokių niekų pri̇̀purpė Bd.
4. intr. menk. godžiai prisigerti: Ka pri̇̀purpiau to gėrimelio, ka pri̇̀purpiau, tai kone parsprogau Vkš.
5. tr. euf. pridergti: Jau pri̇̀purpė pilnus vystyklus Pnd.
1 supur̃pti, -ia, sùpurpė
1. intr. suplasnoti sparnais: Žvirblis sùpurpė Zr.
2. intr. purpiant suskristi: Patys aukštutiniai paukščiai kai supurpia, tai nuo dangaus žvaigždes lesa LTsIV343.
3. intr. suniurnėti: Supurpė kai katinas sapnuodamas Ds.
4. intr. subirbti: Kieme motociklas sùpurpė Mrj.
5. tr. šnek. vargiai ką padaryti: Iki tu man šitą suknelę supur̃psi (pasiūsi), tai žiema ateis Mrj.
| refl. tr.: Susi̇̀purpėm (pasistatėm) tokią stubukę Vlkv.
6. refl. euf. susiteršti, susidergti: Negi dyvas vaikui suspur̃pt Ds.
1 užpur̃pti, -ia, ùžpurpė intr.
1. sušnirpšti, suparpti: Kai ažùpurpė [arklys nosimi], visi vaikai nuo tvorų atstraukė Ds.
2. menk. su garsu pasrėbti: Vaikai parbėgo iš lauko, truputį ùžpurpė bulvienės ir vėl į lauką Bgt. Duok biškį kruopų užpurpt Slv.
3. užplasnoti, užskristi: Kur tau užpur̃ps višta be kopėčių ant namo! Pc.
užpur̃pti
Apibrėžtis
1 pur̃pti, -ia, -ė
1. intr. murkti, murkuoti: An pečiaus katinas purpia, tai jum patavaravo, kad papečkyj vaidalas BsPII314. Kačiutė pur̃pia – poterius kalba Ktk.
2. intr. knarkti: Kai tik atsigula, jis tuoj pradeda pur̃pt Pn. Visą naktelę pur̃pė, nedavė miego Ut. Tik atsigulė, jau pur̃pia Ktk.
ǁ miegoti: Užsnūsdavo giliu miegu ir purpdavo visą pusdienį rš. Ar jau tau nebus galo pur̃pt – kelkis! Sv.
| Kaip man pikta an tavę, bo purpi purpi (sutingęs sėdi, snūduriuoji) Sml.
3. intr. K kurkti, parpti: Purpia varlės R283. Ko ta avelė per nosis taip purpia? Lel. Pasišiaušę, rėžydami sparnais žemę ir kurčiai purpdami, puolasi karvelių patinėliai vienas ant kito rš.
ǁ šnarpšti, šnopuoti: Pur̃pia kaip katė prie pečiaus Sb. Ažugulė nosys, ir pur̃pk kai katinas Ds. Bėriuku vežam, ir tai visas purpia sušalęs Dgl.
4. intr. burgzti: Pur̃pia, siūlą traukiant iš špūlės Š. Netoliese plonai purpė kažkoks motoriukas rš. Ausin blusa anšoko: bais pur̃pia Mlt.
5. garsiai srėbti, valgyti su garsu, šlerpti: Tu purpi̇̀ valgydamas kap kokis gyvulys Švnč. Ko purpi̇̀ lyg kiaulė po lovį, ar nemoki gražiai pavalgyti! Jrb. Šis (katinas) tuoj užšoko ant stalo ir pradėjo purpti mėsą LTsIII93.
6. intr. kliurkti: Jų kojos klimpo į purpiantį purvyną rš.
7. intr. su garsu lėkti, sparnais plakti: Užsinešė ant tvarto liktarniją – žvirbliai tik pur̃pia ant šviesos Dkš. Žąsys kai pur̃pia, arkliai ir baidos Pc.
8. tr., intr. menk. plepėti, taukšti; be reikalo nuogąstauti: Tu čia man visokių nesąmonių in galvą nepur̃pk Mrj. Pur̃psi nepur̃psi, kitap nebus Mrj. Nepur̃pk, nedrebėk – niekas tavęs negriebs Ėr.
9. intr. bambėti: Toj senė purpia ir purpia kaip ubagė, kiaušinius pabėrus Brž.
10. intr. šnek. su vargu dirbti, triūsti: Vos tik užteka saulutė, o jis jau pur̃pia apie kiemą Alvt.
1 apipur̃pti, -ia, api̇̀purpė
1. apdergti: Sau ažupenčius apipurpsi̇̀ Ds.
2. refl. apsidirbti: O mes, senukai, vis apsi̇̀purpėm (sunkiai, šiaip taip apsitriūsdavome), o dabar nebegalim Vlkv.
1 atpur̃pti, -ia, àtpurpė intr. su garsu atskristi: Àtpurpė molinas karvelis ir nutūpė ant stogo Šd.
| prk.: Aniuolo sparnus pasikabinusi atpurpei P.Cvir.
1 įpur̃pti, -ia, į̇̃purpė
1. refl. Š įsileisti murkti (apie katę).
2. intr. prk. greit įbėgti: Malvina, išgirdusi motinos balsą, paukščiu įpurpė į vidų J.Marc.
1 išpur̃pti, -ia, i̇̀špurpė
1. intr. su garsu išskristi: Paukštelis i̇̀špurpė pro langą rš. Ìšpurpė visi par tą skylę lauk Šd.
2. intr. išbirgzti: Kurtinamai ūždami, išpurpė priešo lėktuvai rš.
3. intr. išknarkti tam tikrą laiką: Ìšpurpė visą naktį Ktk.
4. tr. išpūsti, iššnirpšti: Visa iš nosies i̇̀špurpė Ds.
5. refl. euf. viduriuojant nusilpti: Išsi̇̀purpė mergiotė par kelias dienas, kaip ašakėlė liko Ds.
6. tr. menk. su garsu išgerti: Ìšpurpė visą pieną, o ką aš valgysiu?! Sdr.
7. tr. išpurenti: Jei rytą atsikėlęs rasi žemę sliekų išpurptą, tai lauk lietaus MTtV18(Pn).
8. refl. tr. šnek. šiaip taip išsidirbti: Išsi̇̀purpėm da kiek lauko Vlkv.
9. tr. menk. išplepėti: Nieko jam nesakyk, jis viską išpur̃pia Ėr. Jau i̇̀špurpei visam sodžiui tą žinią! Upt.
1 nupur̃pti, -ia, nùpurpė intr.
1. Alvt su garsu nuskristi: Karvelis suplasnojo sparnais ir nupurpė rš. Kurapkų pulkelis nùpurpė Prn.
2. burzgiant nuvažiuoti: Du automobiliai nupurpė į miestą rš.
3. prk. nubėgti, nuskubėti: Marytė jau nebegirdėjo, jau ji lyg kurapka nupurpė per parką J.Marc. Atsisėdo iš mandagumo, ir tuojau vėl nupurps rš.
4. refl. euf. nusidergti: Glostai, glostai katę, nei nuspur̃pt oran neišleidi Ds.
1 papur̃pti, -ia, pàpurpė intr.
1. pašnirpšti, paprunkšti: Pàpurpė par nosis, ir visi arkliai nulėkė Ds. Papur̃pk, žiūrėk, visus šunis sukelsi Ds.
2. kiek paknarkti: Iš vakaro pàpurpė, ir nustojo Ktk.
3. paburgzti: Laikyk ausį žemai: papur̃ps, papur̃ps ir išlįs [vabzdys] Mlt.
4. galėti paskristi: Ar jau papur̃pia kurapkiukai? Pc.
1 pripur̃pti, -ia, pri̇̀purpė
1. intr. pakankamai pamiegoti: Tai pripurpei, dabar padirbėk Km.
2. intr. privažiuoti burzgiant: Kai pri̇̀purpė motociklų, kai uždulkino, – nėra kur dingt Krk.
3. tr. daug (niekų) prikalbėti: Jis gal tau visokių niekų pri̇̀purpė Bd.
4. intr. menk. godžiai prisigerti: Ka pri̇̀purpiau to gėrimelio, ka pri̇̀purpiau, tai kone parsprogau Vkš.
5. tr. euf. pridergti: Jau pri̇̀purpė pilnus vystyklus Pnd.
1 supur̃pti, -ia, sùpurpė
1. intr. suplasnoti sparnais: Žvirblis sùpurpė Zr.
2. intr. purpiant suskristi: Patys aukštutiniai paukščiai kai supurpia, tai nuo dangaus žvaigždes lesa LTsIV343.
3. intr. suniurnėti: Supurpė kai katinas sapnuodamas Ds.
4. intr. subirbti: Kieme motociklas sùpurpė Mrj.
5. tr. šnek. vargiai ką padaryti: Iki tu man šitą suknelę supur̃psi (pasiūsi), tai žiema ateis Mrj.
| refl. tr.: Susi̇̀purpėm (pasistatėm) tokią stubukę Vlkv.
6. refl. euf. susiteršti, susidergti: Negi dyvas vaikui suspur̃pt Ds.
1 užpur̃pti, -ia, ùžpurpė intr.
1. sušnirpšti, suparpti: Kai ažùpurpė [arklys nosimi], visi vaikai nuo tvorų atstraukė Ds.
2. menk. su garsu pasrėbti: Vaikai parbėgo iš lauko, truputį ùžpurpė bulvienės ir vėl į lauką Bgt. Duok biškį kruopų užpurpt Slv.
3. užplasnoti, užskristi: Kur tau užpur̃ps višta be kopėčių ant namo! Pc.
1. intr. murkti, murkuoti: An pečiaus katinas purpia, tai jum patavaravo, kad papečkyj vaidalas BsPII314. Kačiutė pur̃pia – poterius kalba Ktk.
2. intr. knarkti: Kai tik atsigula, jis tuoj pradeda pur̃pt Pn. Visą naktelę pur̃pė, nedavė miego Ut. Tik atsigulė, jau pur̃pia Ktk.
ǁ miegoti: Užsnūsdavo giliu miegu ir purpdavo visą pusdienį rš. Ar jau tau nebus galo pur̃pt – kelkis! Sv.
| Kaip man pikta an tavę, bo purpi purpi (sutingęs sėdi, snūduriuoji) Sml.
3. intr. K kurkti, parpti: Purpia varlės R283. Ko ta avelė per nosis taip purpia? Lel. Pasišiaušę, rėžydami sparnais žemę ir kurčiai purpdami, puolasi karvelių patinėliai vienas ant kito rš.
ǁ šnarpšti, šnopuoti: Pur̃pia kaip katė prie pečiaus Sb. Ažugulė nosys, ir pur̃pk kai katinas Ds. Bėriuku vežam, ir tai visas purpia sušalęs Dgl.
4. intr. burgzti: Pur̃pia, siūlą traukiant iš špūlės Š. Netoliese plonai purpė kažkoks motoriukas rš. Ausin blusa anšoko: bais pur̃pia Mlt.
5. garsiai srėbti, valgyti su garsu, šlerpti: Tu purpi̇̀ valgydamas kap kokis gyvulys Švnč. Ko purpi̇̀ lyg kiaulė po lovį, ar nemoki gražiai pavalgyti! Jrb. Šis (katinas) tuoj užšoko ant stalo ir pradėjo purpti mėsą LTsIII93.
6. intr. kliurkti: Jų kojos klimpo į purpiantį purvyną rš.
7. intr. su garsu lėkti, sparnais plakti: Užsinešė ant tvarto liktarniją – žvirbliai tik pur̃pia ant šviesos Dkš. Žąsys kai pur̃pia, arkliai ir baidos Pc.
8. tr., intr. menk. plepėti, taukšti; be reikalo nuogąstauti: Tu čia man visokių nesąmonių in galvą nepur̃pk Mrj. Pur̃psi nepur̃psi, kitap nebus Mrj. Nepur̃pk, nedrebėk – niekas tavęs negriebs Ėr.
9. intr. bambėti: Toj senė purpia ir purpia kaip ubagė, kiaušinius pabėrus Brž.
10. intr. šnek. su vargu dirbti, triūsti: Vos tik užteka saulutė, o jis jau pur̃pia apie kiemą Alvt.
1 apipur̃pti, -ia, api̇̀purpė
1. apdergti: Sau ažupenčius apipurpsi̇̀ Ds.
2. refl. apsidirbti: O mes, senukai, vis apsi̇̀purpėm (sunkiai, šiaip taip apsitriūsdavome), o dabar nebegalim Vlkv.
1 atpur̃pti, -ia, àtpurpė intr. su garsu atskristi: Àtpurpė molinas karvelis ir nutūpė ant stogo Šd.
| prk.: Aniuolo sparnus pasikabinusi atpurpei P.Cvir.
1 įpur̃pti, -ia, į̇̃purpė
1. refl. Š įsileisti murkti (apie katę).
2. intr. prk. greit įbėgti: Malvina, išgirdusi motinos balsą, paukščiu įpurpė į vidų J.Marc.
1 išpur̃pti, -ia, i̇̀špurpė
1. intr. su garsu išskristi: Paukštelis i̇̀špurpė pro langą rš. Ìšpurpė visi par tą skylę lauk Šd.
2. intr. išbirgzti: Kurtinamai ūždami, išpurpė priešo lėktuvai rš.
3. intr. išknarkti tam tikrą laiką: Ìšpurpė visą naktį Ktk.
4. tr. išpūsti, iššnirpšti: Visa iš nosies i̇̀špurpė Ds.
5. refl. euf. viduriuojant nusilpti: Išsi̇̀purpė mergiotė par kelias dienas, kaip ašakėlė liko Ds.
6. tr. menk. su garsu išgerti: Ìšpurpė visą pieną, o ką aš valgysiu?! Sdr.
7. tr. išpurenti: Jei rytą atsikėlęs rasi žemę sliekų išpurptą, tai lauk lietaus MTtV18(Pn).
8. refl. tr. šnek. šiaip taip išsidirbti: Išsi̇̀purpėm da kiek lauko Vlkv.
9. tr. menk. išplepėti: Nieko jam nesakyk, jis viską išpur̃pia Ėr. Jau i̇̀špurpei visam sodžiui tą žinią! Upt.
1 nupur̃pti, -ia, nùpurpė intr.
1. Alvt su garsu nuskristi: Karvelis suplasnojo sparnais ir nupurpė rš. Kurapkų pulkelis nùpurpė Prn.
2. burzgiant nuvažiuoti: Du automobiliai nupurpė į miestą rš.
3. prk. nubėgti, nuskubėti: Marytė jau nebegirdėjo, jau ji lyg kurapka nupurpė per parką J.Marc. Atsisėdo iš mandagumo, ir tuojau vėl nupurps rš.
4. refl. euf. nusidergti: Glostai, glostai katę, nei nuspur̃pt oran neišleidi Ds.
1 papur̃pti, -ia, pàpurpė intr.
1. pašnirpšti, paprunkšti: Pàpurpė par nosis, ir visi arkliai nulėkė Ds. Papur̃pk, žiūrėk, visus šunis sukelsi Ds.
2. kiek paknarkti: Iš vakaro pàpurpė, ir nustojo Ktk.
3. paburgzti: Laikyk ausį žemai: papur̃ps, papur̃ps ir išlįs [vabzdys] Mlt.
4. galėti paskristi: Ar jau papur̃pia kurapkiukai? Pc.
1 pripur̃pti, -ia, pri̇̀purpė
1. intr. pakankamai pamiegoti: Tai pripurpei, dabar padirbėk Km.
2. intr. privažiuoti burzgiant: Kai pri̇̀purpė motociklų, kai uždulkino, – nėra kur dingt Krk.
3. tr. daug (niekų) prikalbėti: Jis gal tau visokių niekų pri̇̀purpė Bd.
4. intr. menk. godžiai prisigerti: Ka pri̇̀purpiau to gėrimelio, ka pri̇̀purpiau, tai kone parsprogau Vkš.
5. tr. euf. pridergti: Jau pri̇̀purpė pilnus vystyklus Pnd.
1 supur̃pti, -ia, sùpurpė
1. intr. suplasnoti sparnais: Žvirblis sùpurpė Zr.
2. intr. purpiant suskristi: Patys aukštutiniai paukščiai kai supurpia, tai nuo dangaus žvaigždes lesa LTsIV343.
3. intr. suniurnėti: Supurpė kai katinas sapnuodamas Ds.
4. intr. subirbti: Kieme motociklas sùpurpė Mrj.
5. tr. šnek. vargiai ką padaryti: Iki tu man šitą suknelę supur̃psi (pasiūsi), tai žiema ateis Mrj.
| refl. tr.: Susi̇̀purpėm (pasistatėm) tokią stubukę Vlkv.
6. refl. euf. susiteršti, susidergti: Negi dyvas vaikui suspur̃pt Ds.
1 užpur̃pti, -ia, ùžpurpė intr.
1. sušnirpšti, suparpti: Kai ažùpurpė [arklys nosimi], visi vaikai nuo tvorų atstraukė Ds.
2. menk. su garsu pasrėbti: Vaikai parbėgo iš lauko, truputį ùžpurpė bulvienės ir vėl į lauką Bgt. Duok biškį kruopų užpurpt Slv.
3. užplasnoti, užskristi: Kur tau užpur̃ps višta be kopėčių ant namo! Pc.
sustáugti
Apibrėžtis
stáugti, -ia, -ė intr. Š, DŽ, NdŽ, Nm, Ds, Lkm, staũgti KI636, K, Rtr, NdŽ, KŽ, Ėr; L, Ser
1. SE172, R, N, Sut, K, M, Š, Vl, Kp, Pb, Švnč, Imb išduoti pratisą gūdų garsą, kaukti (ppr. apie vilkus, šunis): Stáugia šuva, kad prijaučia ką, o kaukia mušamas J. Mūs šuva stáugė stáugė ištiesęs kaklą į viršų – pabuvo kokią savaitę ir išgaišo Sem. Vilkai, gaujoms susibėgę, staugė MŽ. Vilkas, kelias dienas nematęs savo draugo, ėmė graudžiai staugti kieme Mš. Staũgė, kaukė šuo, i buvo myrius DūnŽ. Jeigu šuo staugia, tai gaisras atsitiks Pmp. Šuo staũgia prieš nelaimę Grž. Bus šaltis – šunes stáugia Pšl. Staugia vilkai bėgiodami, negauna ožiukų JD198. Vienas [medinčius] mokėjo teip staugt kaip vilkas BsPIV284. Staugiu, kaukiu SD412.
^ Kad nuejai girion, tai stáuk kap vilkas (kur būni, prideramai ir elkis) Ad. Papuolei vilkų stodan, tai ir stáuk kai vilkas ČrP. Tarp vilkų gyvendamas ir pats imsi vilku staugt LTR(Srd). Neiškenčia kap vilkas nestaugęs LTR(Vlkv, Mrj). Kas tėvų neklauso, tas šunio stáugiančio klauso Trgn. Šunim stáugsi, ka močios neklausai Ps. Viduj marių vilkas staugia (įleistas karštas akmuo šnypščia vandenyje) Grv. Liūtas staugia – visa žemė dreba (griaustinis) Pnd. Per paslą vilkas nestaugia LTR(Jsv).
staugtinai̇̃ adv.: Staugtinai̇̃ staugia Sv.
ǁ ūbauti: Stáugia pelėda ū ū ū – bus dargana J.
2. Sut menk. garsiai verkti, rėkti, šaukti: Vaikas visą naktį stáugė, ir užmigt negalėjau Dgl. Kap aš tau duosiu, išeisi stáugdamas! Dkš. Gana stáugus ant visų laukų Ss. Žmonės stáugia, ūžia Dbč. Jisai tik eina prisigėręs, stáugia! Št. Pijokėlį kad ir gausit, tai su juo kas dieną staugsit LTR(Vlk). To neimsiu, kurio lauki, – tą paimsiu, kurio stáugsi (sakoma, kai laukiama numirštant seno ar nepagydomo ligonio, o netikėtai miršta kitas iš artimųjų) Dbk. Raudoju, raumu, stūgauju, staugiu SD118. Dabar kaišai dantis, bet kai manęs nebus, stáugsi šunį apkabinęs LTR(Km). Jeigu nestaugsi, tai bliausi Dglš. Išvydo trenksmą (ir tus), kurie smarkiai verkė ir staugė Ch1Mr5,38. Verkit ir staukit and vargų jūsų, kurie ateit and jūsų Ch1JokL5,1. Ir stáugsi kauksi – vyro negausi LTR(Ob). Stáugia lyg šuo prieš mėnulį Klvr. Ko čia stáugi kap viesulas?! Dkš. Ko stáugi kai šuva šuliny?! Kt. Nestauk kaip vilkas miške LTR(Krtn).
^ Teip sopa – nors stáuk Dbk.
3. menk. garsiai, pratisai, negražiai dainuoti; tęsiamai kalbėti: Ko tu čia stáugi? Smn. Kad pasigersim, ūšim, stáugsim, kauksim Pns. Staugia lyg kaimenė vilkų V.Kudir.
| tr.: Troboje pati su vaikais nesavais balsais rožančių staugė K.Bor.
4. garsiai, pratisai ūžti, kaukti: Buksuoja i buksuoja, net stáugia mašina Smal. Judėjimas didelis – mašinos stáugia ir stáugia Dg. Arkline mašinėle pjaunant tai čia staũgt Slm. Lėktuvai staugia, kad net baisu A.Vencl. Miesto pakraščiuose staugė fabrikų sirenos A.Vien. Eina tas vanduo stáugdamas į upelį Gs. Kur dabar šito bala, tenai labai senai tris dienas ežeras staugė, baubė Upn. Aplink palapinę staugė lediniai vėjai K.Bor. Vėjas staugė kamine rš. Jei kaminas staugia, bus žiemą sniego, o vasarą lietaus LTR(Rk). Krosnyj kurtinamai staugė liepsna rš. Tas stalelis staugdamas nuejo stačiai ežero dugnan LTR(Rk). Toks vėjas, net sąsparos stáugia Bgs.
| tr.: Vėjas staugia dainą baugią S.Nėr.
^ Mes dirbom: kad ėjo [darbas], net stáugė Antr.
5. šnek. skubant eiti, lįsti, brautis, dangintis: Namo stáugia bitės, skubina Vlk.
| refl.: Kur stáugiesi? Šk. Bernai stáugėsi šūkalodami Sn. Kur jau vė stáugsies? Pns. Jei neklausai tėvų, tai stáukis kur nori Sn. Nu kur tu stáugiesi an tų lentynų! Rdm.
◊ kad (tegù) (jis…) stáugdamas [kur̃] toks nepiktas keiksmas reikšti nepasitenkinimui: Kad jis stáugdamas – nenoriu aš jo matyt ir girdėt! Mrj. O kad jie staugdami̇̀, šitie vyrai! Alk. Ka jie kur̃ staugdami̇̀ – paliko duris [atdaras]! Gs. Pas mus daug gyvačių. Tegù jos stáugdamos kur̃! KzR. Tegù jis stáugdamas, tas gyvenimas! Plv.
kad (tu…) [kur̃] stáugdamas [svi̇́etą, per kálnus] išei̇̃tum (nuei̇̃tum) toks keiksmas reikšti nepasitenkinimui: O ka jis stáugdamas išei̇̃tų! Šn. O kad tu būtum stáugdams nuė̃jęs, nekaip pas mane jauną atėjęs! JD1020. Kad tu staugdamas nueitum! LTsV874. Kad tu stáugdamas svietą nuei̇̃tai! Krsn. O kad tu kur̃ staugdamà per kálnus nueitái! Srj, Lp.
stáuk devyni̇̀ sakoma reiškiant nepasitenkinimą, niekinant kokį nevykusį dalyką: Stáuk devyni̇̀ tokį išgėrimą! Mrj.
vė́jas stáugia galvojè apie lengvabūdį, vėjavaikį: Ką, brol, padarysi, kad mergos galvoje visada vėjas staugia V.Krėv.
apstáugti tr., apstaũgti, -ia, àpstaugė K, KŽ apeiti aplinkui staugiant.
◊ tegùl (jį…) apstáugia Brt toks keiksmas, reiškiant nepasitenkinimą: Tegùl juos ir apstáugia su tais mokesčiais! Vlkv.
atstáugti intr., atstaũgti, -ia, àtstaugė K, KŽ
1. K, Ser, KŽ staugiant ateiti.
2. refl. staugimu atsiliepti į staugimą: Jis vienąsyk užstaugė – nieko negirdėt, kitąsyk užstaugė jis – girioj atsistaugė BsPIV284.
3. šnek. atsibelsti, atsidanginti: Kai išgėriau čierką, tai staugte atstáugiau Žal.
| refl.: Iš kur jis atsistáugė? Lp. Kur aš atsistáugiau (atsidūriau), kur aš atsitrenkiau? Mrj.
įstáugti intr.
1. Š, Ser, NdŽ, KŽ įsismaginti smarkiai, ilgai staugti.
| refl. Š, NdŽ.
2. refl. menk. garsiai įsiverkti, įsirėkti: Vaikas įsirėkė, įsistáugė – nuramyt negali Mrj.
išstáugti, išstaũgti, -ia, i̇̀šstaugė
1. intr. Š, Ser, NdŽ, KŽ kurį laiką staugti.
| refl. Š.
2. intr. NdŽ staugiant išeiti.
3. tr. staugimu numanyti būsiant (nelaimę): Šuva staugė ir i̇̀šstaugė nelaimę Ėr. Jei šuo staugia, tai išstaugia gaisrą MTtV215(Upt).
| refl. tr.: Šunį (staugusį naktį) nušaut ir sakyt: išsistaugei ant savo galvos. Tada nelaimė nuo žmogaus nueina LTR(Rk).
4. refl. NdŽ staugiant nuvargti, pailsti.
5. intr. menk. rėkiant, dejuojant praleisti kurį laiką: Išstáugė žmogus visą naktį dantim ištinusiais KzR.
6. tr. prk. ūžimu, švilpimu išblaškyti, pašalinti: Vėjai vis tiek staugė, pusnys pustė, kol išpustė ir išstaugė visą kantrybę iš Baubos galvos K.Bor.
7. išsidanginti, išsitrenkti: Jau vė kur išsistáugė in sodžių Pns. Metė kaimą ir į miestą išsistáugė Dkš. Išsistáugė pro tamsą ir be pusryčių Rdm.
nustáugti, nustaũgti, -ia, nùstaugė KŽ
1. intr. sustaugti: Vilkas nustaugė J. Jau jei vilkas nustáugė, tai jau ir girdi – iš kitur kur atsilieps vilkai Krn.
| refl. Š, Plv: Vaikeliai bijosi, girdėdami šilelyje apuoką huhuojantį ir vilką nusistaugiantį Tat.
2. intr. Ser staugiant nueiti.
3. tr. staugiant nulydėti akimis: Šuva nustaũgia nueinančią mergaitę Ėr.
4. intr. staugiant, ūžiant, šniokščiant pralėkti, nutolti: Kas pusvalandis vis taip pat nustaugia, nuūžia pro langus traukinėlis rš. Viesulas tik susisukė, sako, nustáugė nustáugė, o ratuos didžiausias kelmas atliko (ps.) Všn.
5. intr. baigti staugti, kaukti, švilpti: Malūnas jau pietų nustáugė Brž.
6. nusidanginti, nusitrenkti: Niekur jos (žąsys) nenustáugia – tik čia i čia Gs.
| prk.: Gali toj žinia galas žino kur nustaugt Smn.
| refl. KŽ, Nmn, Mrc: Metė kaimą ir į miestą nusistáugė Dkš. Da tę nusistáugęs pratupėjo pusę dienos Pns.
◊ kad (tave…) [kur̃] nustáugtų; tegù (tave…) nustáugia; kàd (tu…) [kur̃] nustáugtum (nusistáugtum) toks keiksmas, reiškiant nepasitenkinimą, nepritarimą, smerkiant: Tegù juos nustáugia, šituos girtuoklius! Al. Jau tokiu arkliu ir dar šalty važinėt – tai tegù jį nustáugia! Alv. Kad jį kur̃ nustaũgt už tuos jo teismus! Alvt. Kad tave nustaugt! LTR(Lš). Kad tave kur nustaugtų! Al. Kad tu nustaugtái tokis vaikelis! Nč. Kad tu kur̃ nustaugtái geriau – lendi ir lendi man akysna! Dv. A kad tu nustaugtái – nesudaviau! Dv. Ka jis nustaũgt – nieko nesuprantu! Pv. Kad jis kur nusistaugtų tokis vaikelis! Vlk.
nustáugė dieglióji dingo kas: Nustáugė diegliój kur mūs peilį! Arm.
sausai̇̃s mẽdžiais nustáugti išnykti, žūti: Geriau tas mano vaikelis būtų nustáugęs sausai̇̃s mẽdžiais, negu jis gimė Nč.
pastáugti intr.
1. LL175, NdŽ, Švnč kiek staugti, pakaukti: Atlėkdavo sodan jauno mėnesio naktį trys šuniokai, palodavo, pastaugdavo ir vėl prapuldavo LTR(Kp). Vilkai lauke pastaugė ir atgal į mišką patraukė K.Bor.
^ Gaus vilku pastaugti, gaus ir vargo paragauti KrvP(Lš).
2. Ser, NdŽ įstengti, pajėgti staugti.
3. sustaugti: Kad pastáugė žvėrys, tai titau giria nuliungo (ps.) Tvr.
4. menk. pašūkauti, parėkauti: Dar pastáuk, tai tuoj išlėksi! Drsk.
◊ kad (tave…) pastáugtų (pastaugtų̃ Lp); tegù (tave…) [velniai̇̃, šim̃tas vilkų̃] pastáugia toks keiksmas, reiškiant nepasitenkinimą, nuostabą: Kad tave pastaũgt, kap tu išgąsdinai! Lš. N'ale gi ir graži, tegù ją pastáugia! Lp. Tegu ją šimtas vilkų pastaugia! Db. Tegu juos velniai pastaugia! Db.
parstáugti intr.
1. Ser staugiant pareiti.
2. parsidanginti, parsivilkti: Parsistáugė apie pusiaunaktį iš gužynių, tai ryte negali prikelt Rdm. Parsistaũgs apie pusnaktį girtas ir da trankosi čia Pns.
pérstaugti tr. menk. staugimu, rėkimu įveikti, nugalėti: Tai, Zenonui mirus, išėjus rėkdavo, staugdavo – vėją, naktį, visą savo neviltį norėdama perstaugti J.Paukš.
prastáugti intr.
1. NdŽ staugiant praeiti, prabėgti.
2. NdŽ kurį laiką staugti.
3. NdŽ sustaugti.
4. praūžti: Sunkvežimis prastaugė ir dingo rš.
pristáugti
1. intr. užtektinai staugti, švilpti, ūžti: Storlūpiai vėjai pristaugę nutilo prš.
2. tr. staugiant, ūžiant, švilpiant prikelti, sugrąžinti: Nei griaustinis ir nei audros jau bernelio nepristaugs, tik mergelė, jį atminus, iš akių ašaras brauks LTR(Pnd).
sustáugti Š, sustaũgti, -ia, sùstaugė Rtr, KŽ; Ser
1. intr. LL316, NdŽ trumpai staugti: Eina mišku ir girdi: sustaugia vilkas, ir anas sustaugia LTR(Slk). Kad sustaũgs [šernai], tai net toli girdis Pb. Ale nepoilgam sustaugė levai BsPIV188-189. Tuoj sustaugė iš visų šalių visokiais balsais LTR(Zp). Slibinas kad sustaugs, net rūmų lubos aukštyn pasikėlė LTR(Rk). Kol aš iš tavęs gavau, – lapele lojau, o tu, nors vilku sustaugsi, nebeatgausi S.Čiurl.
2. tr. NdŽ staugimu prišaukti (nelaimę): Staugia staugia [šuo] – kažin ką sustaũgs Gs.
3. intr. LL313, NdŽ sušvilpti, suūžti, sukaukti: Tai veltui vėjai, nuožmiai sustaugę, pravėrė gelmę kaip mirtį baugią V.Myk-Put. Ir štai ore sustaugia žvėriškai ir pralekia reaktyvinis lėktuvas A.Vencl. Toks apėmęs graudumas, kad sustaugti norėtum tūkstančiu garvežių S.Nėr.
užstáugti NdŽ, užstaũgti, -ia, ùžstaugė Rtr, KŽ
1. intr. pradėti staugti: Kap užstáugė tus šuoj! Azr. Šuva ažustáugė ažustáugė kai vilko balsu Klt. Kai užstaũgs [vilkai], tai perkūnas! Pb. Vilkas užstaugė, meška užbaubė, levas suriko BsPIV162-163.
2. intr. menk. garsiai surėkti: Per čianujo (per žaizdą) pabraukė – kad aš užstáugiau! Drsk.
3. refl. menk. užsirėkti: Tegu jis (vaikas) tę nor užsistáugia, man vis tiek Lp. Ar jūs tę užsistáugsit – tylėkit! KzR.
4. intr. suūžti: Labai didelis viesulas pasidarė, jis užstaugė ir su ta neapkaišyta siena išlėkė LTsIV503.
5. tr. staugimu, ūžimu užslopinti: Vėjas užstaugia garsus rš.
6. refl. šnek. užsidanginti, užsikarti: Nu kur tas vaikas užsistáugė – dar nupuls Rdm.
1. SE172, R, N, Sut, K, M, Š, Vl, Kp, Pb, Švnč, Imb išduoti pratisą gūdų garsą, kaukti (ppr. apie vilkus, šunis): Stáugia šuva, kad prijaučia ką, o kaukia mušamas J. Mūs šuva stáugė stáugė ištiesęs kaklą į viršų – pabuvo kokią savaitę ir išgaišo Sem. Vilkai, gaujoms susibėgę, staugė MŽ. Vilkas, kelias dienas nematęs savo draugo, ėmė graudžiai staugti kieme Mš. Staũgė, kaukė šuo, i buvo myrius DūnŽ. Jeigu šuo staugia, tai gaisras atsitiks Pmp. Šuo staũgia prieš nelaimę Grž. Bus šaltis – šunes stáugia Pšl. Staugia vilkai bėgiodami, negauna ožiukų JD198. Vienas [medinčius] mokėjo teip staugt kaip vilkas BsPIV284. Staugiu, kaukiu SD412.
^ Kad nuejai girion, tai stáuk kap vilkas (kur būni, prideramai ir elkis) Ad. Papuolei vilkų stodan, tai ir stáuk kai vilkas ČrP. Tarp vilkų gyvendamas ir pats imsi vilku staugt LTR(Srd). Neiškenčia kap vilkas nestaugęs LTR(Vlkv, Mrj). Kas tėvų neklauso, tas šunio stáugiančio klauso Trgn. Šunim stáugsi, ka močios neklausai Ps. Viduj marių vilkas staugia (įleistas karštas akmuo šnypščia vandenyje) Grv. Liūtas staugia – visa žemė dreba (griaustinis) Pnd. Per paslą vilkas nestaugia LTR(Jsv).
staugtinai̇̃ adv.: Staugtinai̇̃ staugia Sv.
ǁ ūbauti: Stáugia pelėda ū ū ū – bus dargana J.
2. Sut menk. garsiai verkti, rėkti, šaukti: Vaikas visą naktį stáugė, ir užmigt negalėjau Dgl. Kap aš tau duosiu, išeisi stáugdamas! Dkš. Gana stáugus ant visų laukų Ss. Žmonės stáugia, ūžia Dbč. Jisai tik eina prisigėręs, stáugia! Št. Pijokėlį kad ir gausit, tai su juo kas dieną staugsit LTR(Vlk). To neimsiu, kurio lauki, – tą paimsiu, kurio stáugsi (sakoma, kai laukiama numirštant seno ar nepagydomo ligonio, o netikėtai miršta kitas iš artimųjų) Dbk. Raudoju, raumu, stūgauju, staugiu SD118. Dabar kaišai dantis, bet kai manęs nebus, stáugsi šunį apkabinęs LTR(Km). Jeigu nestaugsi, tai bliausi Dglš. Išvydo trenksmą (ir tus), kurie smarkiai verkė ir staugė Ch1Mr5,38. Verkit ir staukit and vargų jūsų, kurie ateit and jūsų Ch1JokL5,1. Ir stáugsi kauksi – vyro negausi LTR(Ob). Stáugia lyg šuo prieš mėnulį Klvr. Ko čia stáugi kap viesulas?! Dkš. Ko stáugi kai šuva šuliny?! Kt. Nestauk kaip vilkas miške LTR(Krtn).
^ Teip sopa – nors stáuk Dbk.
3. menk. garsiai, pratisai, negražiai dainuoti; tęsiamai kalbėti: Ko tu čia stáugi? Smn. Kad pasigersim, ūšim, stáugsim, kauksim Pns. Staugia lyg kaimenė vilkų V.Kudir.
| tr.: Troboje pati su vaikais nesavais balsais rožančių staugė K.Bor.
4. garsiai, pratisai ūžti, kaukti: Buksuoja i buksuoja, net stáugia mašina Smal. Judėjimas didelis – mašinos stáugia ir stáugia Dg. Arkline mašinėle pjaunant tai čia staũgt Slm. Lėktuvai staugia, kad net baisu A.Vencl. Miesto pakraščiuose staugė fabrikų sirenos A.Vien. Eina tas vanduo stáugdamas į upelį Gs. Kur dabar šito bala, tenai labai senai tris dienas ežeras staugė, baubė Upn. Aplink palapinę staugė lediniai vėjai K.Bor. Vėjas staugė kamine rš. Jei kaminas staugia, bus žiemą sniego, o vasarą lietaus LTR(Rk). Krosnyj kurtinamai staugė liepsna rš. Tas stalelis staugdamas nuejo stačiai ežero dugnan LTR(Rk). Toks vėjas, net sąsparos stáugia Bgs.
| tr.: Vėjas staugia dainą baugią S.Nėr.
^ Mes dirbom: kad ėjo [darbas], net stáugė Antr.
5. šnek. skubant eiti, lįsti, brautis, dangintis: Namo stáugia bitės, skubina Vlk.
| refl.: Kur stáugiesi? Šk. Bernai stáugėsi šūkalodami Sn. Kur jau vė stáugsies? Pns. Jei neklausai tėvų, tai stáukis kur nori Sn. Nu kur tu stáugiesi an tų lentynų! Rdm.
◊ kad (tegù) (jis…) stáugdamas [kur̃] toks nepiktas keiksmas reikšti nepasitenkinimui: Kad jis stáugdamas – nenoriu aš jo matyt ir girdėt! Mrj. O kad jie staugdami̇̀, šitie vyrai! Alk. Ka jie kur̃ staugdami̇̀ – paliko duris [atdaras]! Gs. Pas mus daug gyvačių. Tegù jos stáugdamos kur̃! KzR. Tegù jis stáugdamas, tas gyvenimas! Plv.
kad (tu…) [kur̃] stáugdamas [svi̇́etą, per kálnus] išei̇̃tum (nuei̇̃tum) toks keiksmas reikšti nepasitenkinimui: O ka jis stáugdamas išei̇̃tų! Šn. O kad tu būtum stáugdams nuė̃jęs, nekaip pas mane jauną atėjęs! JD1020. Kad tu staugdamas nueitum! LTsV874. Kad tu stáugdamas svietą nuei̇̃tai! Krsn. O kad tu kur̃ staugdamà per kálnus nueitái! Srj, Lp.
stáuk devyni̇̀ sakoma reiškiant nepasitenkinimą, niekinant kokį nevykusį dalyką: Stáuk devyni̇̀ tokį išgėrimą! Mrj.
vė́jas stáugia galvojè apie lengvabūdį, vėjavaikį: Ką, brol, padarysi, kad mergos galvoje visada vėjas staugia V.Krėv.
apstáugti tr., apstaũgti, -ia, àpstaugė K, KŽ apeiti aplinkui staugiant.
◊ tegùl (jį…) apstáugia Brt toks keiksmas, reiškiant nepasitenkinimą: Tegùl juos ir apstáugia su tais mokesčiais! Vlkv.
atstáugti intr., atstaũgti, -ia, àtstaugė K, KŽ
1. K, Ser, KŽ staugiant ateiti.
2. refl. staugimu atsiliepti į staugimą: Jis vienąsyk užstaugė – nieko negirdėt, kitąsyk užstaugė jis – girioj atsistaugė BsPIV284.
3. šnek. atsibelsti, atsidanginti: Kai išgėriau čierką, tai staugte atstáugiau Žal.
| refl.: Iš kur jis atsistáugė? Lp. Kur aš atsistáugiau (atsidūriau), kur aš atsitrenkiau? Mrj.
įstáugti intr.
1. Š, Ser, NdŽ, KŽ įsismaginti smarkiai, ilgai staugti.
| refl. Š, NdŽ.
2. refl. menk. garsiai įsiverkti, įsirėkti: Vaikas įsirėkė, įsistáugė – nuramyt negali Mrj.
išstáugti, išstaũgti, -ia, i̇̀šstaugė
1. intr. Š, Ser, NdŽ, KŽ kurį laiką staugti.
| refl. Š.
2. intr. NdŽ staugiant išeiti.
3. tr. staugimu numanyti būsiant (nelaimę): Šuva staugė ir i̇̀šstaugė nelaimę Ėr. Jei šuo staugia, tai išstaugia gaisrą MTtV215(Upt).
| refl. tr.: Šunį (staugusį naktį) nušaut ir sakyt: išsistaugei ant savo galvos. Tada nelaimė nuo žmogaus nueina LTR(Rk).
4. refl. NdŽ staugiant nuvargti, pailsti.
5. intr. menk. rėkiant, dejuojant praleisti kurį laiką: Išstáugė žmogus visą naktį dantim ištinusiais KzR.
6. tr. prk. ūžimu, švilpimu išblaškyti, pašalinti: Vėjai vis tiek staugė, pusnys pustė, kol išpustė ir išstaugė visą kantrybę iš Baubos galvos K.Bor.
7. išsidanginti, išsitrenkti: Jau vė kur išsistáugė in sodžių Pns. Metė kaimą ir į miestą išsistáugė Dkš. Išsistáugė pro tamsą ir be pusryčių Rdm.
nustáugti, nustaũgti, -ia, nùstaugė KŽ
1. intr. sustaugti: Vilkas nustaugė J. Jau jei vilkas nustáugė, tai jau ir girdi – iš kitur kur atsilieps vilkai Krn.
| refl. Š, Plv: Vaikeliai bijosi, girdėdami šilelyje apuoką huhuojantį ir vilką nusistaugiantį Tat.
2. intr. Ser staugiant nueiti.
3. tr. staugiant nulydėti akimis: Šuva nustaũgia nueinančią mergaitę Ėr.
4. intr. staugiant, ūžiant, šniokščiant pralėkti, nutolti: Kas pusvalandis vis taip pat nustaugia, nuūžia pro langus traukinėlis rš. Viesulas tik susisukė, sako, nustáugė nustáugė, o ratuos didžiausias kelmas atliko (ps.) Všn.
5. intr. baigti staugti, kaukti, švilpti: Malūnas jau pietų nustáugė Brž.
6. nusidanginti, nusitrenkti: Niekur jos (žąsys) nenustáugia – tik čia i čia Gs.
| prk.: Gali toj žinia galas žino kur nustaugt Smn.
| refl. KŽ, Nmn, Mrc: Metė kaimą ir į miestą nusistáugė Dkš. Da tę nusistáugęs pratupėjo pusę dienos Pns.
◊ kad (tave…) [kur̃] nustáugtų; tegù (tave…) nustáugia; kàd (tu…) [kur̃] nustáugtum (nusistáugtum) toks keiksmas, reiškiant nepasitenkinimą, nepritarimą, smerkiant: Tegù juos nustáugia, šituos girtuoklius! Al. Jau tokiu arkliu ir dar šalty važinėt – tai tegù jį nustáugia! Alv. Kad jį kur̃ nustaũgt už tuos jo teismus! Alvt. Kad tave nustaugt! LTR(Lš). Kad tave kur nustaugtų! Al. Kad tu nustaugtái tokis vaikelis! Nč. Kad tu kur̃ nustaugtái geriau – lendi ir lendi man akysna! Dv. A kad tu nustaugtái – nesudaviau! Dv. Ka jis nustaũgt – nieko nesuprantu! Pv. Kad jis kur nusistaugtų tokis vaikelis! Vlk.
nustáugė dieglióji dingo kas: Nustáugė diegliój kur mūs peilį! Arm.
sausai̇̃s mẽdžiais nustáugti išnykti, žūti: Geriau tas mano vaikelis būtų nustáugęs sausai̇̃s mẽdžiais, negu jis gimė Nč.
pastáugti intr.
1. LL175, NdŽ, Švnč kiek staugti, pakaukti: Atlėkdavo sodan jauno mėnesio naktį trys šuniokai, palodavo, pastaugdavo ir vėl prapuldavo LTR(Kp). Vilkai lauke pastaugė ir atgal į mišką patraukė K.Bor.
^ Gaus vilku pastaugti, gaus ir vargo paragauti KrvP(Lš).
2. Ser, NdŽ įstengti, pajėgti staugti.
3. sustaugti: Kad pastáugė žvėrys, tai titau giria nuliungo (ps.) Tvr.
4. menk. pašūkauti, parėkauti: Dar pastáuk, tai tuoj išlėksi! Drsk.
◊ kad (tave…) pastáugtų (pastaugtų̃ Lp); tegù (tave…) [velniai̇̃, šim̃tas vilkų̃] pastáugia toks keiksmas, reiškiant nepasitenkinimą, nuostabą: Kad tave pastaũgt, kap tu išgąsdinai! Lš. N'ale gi ir graži, tegù ją pastáugia! Lp. Tegu ją šimtas vilkų pastaugia! Db. Tegu juos velniai pastaugia! Db.
parstáugti intr.
1. Ser staugiant pareiti.
2. parsidanginti, parsivilkti: Parsistáugė apie pusiaunaktį iš gužynių, tai ryte negali prikelt Rdm. Parsistaũgs apie pusnaktį girtas ir da trankosi čia Pns.
pérstaugti tr. menk. staugimu, rėkimu įveikti, nugalėti: Tai, Zenonui mirus, išėjus rėkdavo, staugdavo – vėją, naktį, visą savo neviltį norėdama perstaugti J.Paukš.
prastáugti intr.
1. NdŽ staugiant praeiti, prabėgti.
2. NdŽ kurį laiką staugti.
3. NdŽ sustaugti.
4. praūžti: Sunkvežimis prastaugė ir dingo rš.
pristáugti
1. intr. užtektinai staugti, švilpti, ūžti: Storlūpiai vėjai pristaugę nutilo prš.
2. tr. staugiant, ūžiant, švilpiant prikelti, sugrąžinti: Nei griaustinis ir nei audros jau bernelio nepristaugs, tik mergelė, jį atminus, iš akių ašaras brauks LTR(Pnd).
sustáugti Š, sustaũgti, -ia, sùstaugė Rtr, KŽ; Ser
1. intr. LL316, NdŽ trumpai staugti: Eina mišku ir girdi: sustaugia vilkas, ir anas sustaugia LTR(Slk). Kad sustaũgs [šernai], tai net toli girdis Pb. Ale nepoilgam sustaugė levai BsPIV188-189. Tuoj sustaugė iš visų šalių visokiais balsais LTR(Zp). Slibinas kad sustaugs, net rūmų lubos aukštyn pasikėlė LTR(Rk). Kol aš iš tavęs gavau, – lapele lojau, o tu, nors vilku sustaugsi, nebeatgausi S.Čiurl.
2. tr. NdŽ staugimu prišaukti (nelaimę): Staugia staugia [šuo] – kažin ką sustaũgs Gs.
3. intr. LL313, NdŽ sušvilpti, suūžti, sukaukti: Tai veltui vėjai, nuožmiai sustaugę, pravėrė gelmę kaip mirtį baugią V.Myk-Put. Ir štai ore sustaugia žvėriškai ir pralekia reaktyvinis lėktuvas A.Vencl. Toks apėmęs graudumas, kad sustaugti norėtum tūkstančiu garvežių S.Nėr.
užstáugti NdŽ, užstaũgti, -ia, ùžstaugė Rtr, KŽ
1. intr. pradėti staugti: Kap užstáugė tus šuoj! Azr. Šuva ažustáugė ažustáugė kai vilko balsu Klt. Kai užstaũgs [vilkai], tai perkūnas! Pb. Vilkas užstaugė, meška užbaubė, levas suriko BsPIV162-163.
2. intr. menk. garsiai surėkti: Per čianujo (per žaizdą) pabraukė – kad aš užstáugiau! Drsk.
3. refl. menk. užsirėkti: Tegu jis (vaikas) tę nor užsistáugia, man vis tiek Lp. Ar jūs tę užsistáugsit – tylėkit! KzR.
4. intr. suūžti: Labai didelis viesulas pasidarė, jis užstaugė ir su ta neapkaišyta siena išlėkė LTsIV503.
5. tr. staugimu, ūžimu užslopinti: Vėjas užstaugia garsus rš.
6. refl. šnek. užsidanginti, užsikarti: Nu kur tas vaikas užsistáugė – dar nupuls Rdm.
