Detali paieška
Išorinės paslaugos
Raštija.lt
Rasti išteklių įrašai (18)
kiaulẽlė
Juoda kiaulelė žemę rauso
Apibrėžtis
Transponuotas užminimas: Juoda kiaulelė žemę rauso
Įminimas: kurmis
Fiksuotojas: J. Kupstis (Papartis)
Vieta: Šemetaičiai (k.), Papilės sen., Akmenės r. sav., Šiaulių apskr.
Fiksacijos tekstas: Juoda kiaulelė žemę rauso. Kurmis
Signatūra: LMD I 1002(78-40)
Versija: A1 Juoda kiaulė žemę rausia (knisa)
Tipas: Juoda kiaulė žemę rausia
Juoda kiaulė (kiaulelė) žemę rauso
Apibrėžtis
Transponuotas užminimas: Juoda kiaulė (kiaulelė) žemę rauso
Įminimas: kurmis
Fiksuotojas: Kleopas Jurgelionis
Fiksacijos tekstas: Juoda kiaulė (kiaulelė) žemę rauso. Kurmis
Signatūra: LTR 37(1005)
Versija: A1 Juoda kiaulė žemę rausia (knisa)
Tipas: Juoda kiaulė žemę rausia
kankórėžis
Apibrėžtis
eglės ar pušies vaisius
Iliustracinis (-iai) pavyzdys (-žiai)
Daugiau informacijos
Po egle daug prikritusių kankorėžių
traukas
Apibrėžtis
traũko kiaulẽlė gyslotis: Trauko kiaulelės užtraukia vidurius kiaulėms ir žmonėms. Ggr.
traũko lãpas gyslotis: Trauko lapai – vaistai nuo kraujo spaudimo. DūnŽ. Trauko lapai nuo šlapinimos tie, nuo pūslės. Jdr.
traũko žolė̃ P., Kv., Šl. gyslotis:
švelniavil̃nis
1
Reikšmė
Apibrėžtis
kuris švelniomis vilnomis
stačiašẽris
kuris stačiais (ppr. šiurkščiais) šeriais
Ta kiaulelė stačiašerė, ta avelė švelniavilnė LTR. Lnkv.
stačiašẽris
kuris stačiais (ppr. šiurkščiais) šeriais
Ta kiaulelė stačiašerė, ta avelė švelniavilnė LTR. Lnkv.
2
Reikšmė
Apibrėžtis
kuris švelniomis vilnomis
šiurkščiavil̃nis
kuris šiurkščiomis vilnomis
šiurkščiavil̃nis
kuris šiurkščiomis vilnomis
kiaulė
Apibrėžtis
kiaũlės ãkys akiplėšiškumas: Su kiaulės akimis viską gausi, visur įlįsi. Mrj.
kiaũlės akìs im̃ti būti akiplėšai, begėdžiui: Kiaulės akis ėmęs bet kur įlenda. Sim.
kiaũlės akìs paim̃ti pasidaryti akiplėšai: Reiks kiaulės akis paimt ir eit. Sk.
kiaũlės akìs pasiim̃ti išdrįsti: Kiaulės akis pasiėmė ir atėjo nevadintas. End.
kiaũlės akìs turė́ti būti akiplėšai, begėdžiui: Kiekviena šeimininkė juk ne kiaulės akis turi, už tai „primesti" jam (dosniai atsilyginti siuvėjui) nusimanė. LzP. Kad aš kiaulės akis turėčiau, tai jau seniai būč prisigretinus prie dėdienės skrynių. Užp. Kas turi kiaulės akis, tas nekviestas į balių ateina. Mrj. Kiaulės akis turėdamas gali visko prašyti. Lkv.
kiaũlės drąsà akiplėšiškumas: Kas per kiaulės drąsa tos bobos: ar čia seniai išlaidino ant manęs liežuvį, o dabar vėl gerinasi ir nori prisilaižyti. Plt.
kiaũlių kìnis neig. didelė netvarka: Namai – tikras kiaulių kinis. Varn.
kiaũlių knisyklà neig. prasta žemė: Aš ant kiaulių knisyklos atsisėdau – prasigyvenau. Ėr.
kiaũlės miegù kietai (miega): Miegu kiaulės miegu. Ėr. Užmigo ir miega kiaulės miegu. Rm.
kiaũlės mìgis didelė netvarka (namuose): Jų pirkioj tikras kiaulių migis. Mlt.
kiaũlės padermė̃s akiplėšiškas: Esi ožio ištvermės, o kiaulės padermės. KrvP.
kiaũlės risčià Prn. labai negreitai:
kiaũlių skaĩtymas važiavimas apžiūrėti jaunojo ar jaunosios turto, žvalgytuvės: Nekaip jam pasibaigė kiaulių skaitymas. Trgn.
kiaũlės snùkis neig. nevaleika: Kur tu, kiaulės snuki, lendi į svetimą bliūdą savo nešvariais nagais. Jnš.
kiaũlių úodegas mezgióti ganyti: Eik tu kiaulių uodegas mezgioti!. Ėr. Kiaulių uodegų nemezgiojęs ponais neišeisi. LTR.
nuo kiaũlių uodegõs neàtrištas sakoma apie jauną, nepatyrusį: Jei kūmu nebuvęs, tai, sako, dar nuo kiaulių uodegos neatrištas. LTR.
pãskui kiaũlės úodegą sekióti ganyti: Nuo aštuonių lig aštuoniolikos metų paskui kiaulės uodegą sekiojau. Mlt.
kiaũlės vãrymas į dvãrą rš. toks žaidimas:
baltóji kiaũlė utėlė: Bus užmokėta – žinau ir kuo: baltosiomis kiaulėmis iš už apykaklės. Vaižg.
švarióji kiaũlė iron. apsileidėlis: Ji tai tikra švarioji kiaulė. Alk.
kiaũlę gáuti būti sugėdintam: Tu ten kiaulę gausi. Skr.
kiaũlę gáuti su varpeliù būti sugėdintam: Už nepasakymą „padėk Dievas" kartą gavo ir kiaulę su varpeliu. An.
ar kiaũlė išmãno pipirùs Lp. sakoma ką suniekinant: Ar išmano kiaulė pipirus! ne jai ir renkami. Tiek teišmanai, kiek iš dubens į dantis. LzP.
ar kiaũlė išmãno pipìro smõką Plt. sakoma ką suniekinant:
kiaũlės neė́da labai daug yra: Sviete pinigų ir kiaulės neėda, o mes ir vaikam neturim. Prng.
kiaũlių negãnė Mrk., Klm. nėra lygus, ne draugas: Aš su tamsta kiaulių neganiau!. Alvt.
ar kiaũlės nemateĩ su zvaneliù Krs., Žl., Pkr., Rk. sakoma praeinančiam ir nepasisveikinusiam:
kiaũlė nesuė̃s apie neturinčią prasmės kalbą: Ale ką čia klausaisi. Ką girtas sukalba, nė kiaulė nesuėda. Simon.
kiaũlę pir̃kti neig. pasigerti: Vakar jis kiaulę pirkęs parvažiavo. LTR.
kiaũlę ràsti neig. pasigerti: Itas jau kiaulę rado. Grv.
kiaulès skaitýti apžiūrėti būsimojo vyro ūkį, žvalgytuvėse būti: Pas Antanioką nuvažiavo kiaulių skaityti. Žl. Ir tėvas važiavo kiaulių skaityti. Trgn. Ažu savaitės ir trijų dienų važiuoja jaunoji in jaunąjį kiaulių skaityti. Skdt.
ar kiaũlė suprañta pipirùs Krkl. sakoma ką suniekinant:
kiaulès vaikýti svirduliuoti einant: Kai jau eina girtas, tada sako: kiaules vaiko. Grv.
kiaũlę varinė́ti žaisti tokį žaidimą: Kerėplą mušam, kiaulę varinėsim. Akm.
kiaũlę varýti žaisti tokį žaidimą: Kiaulę bevarydami ir kaktas prasimuša. Krkl.
kiaũlę varýti į dvãrą Dg. žaisti sportinį žaidimą: Tie vieni kiaulę varys į dvarą, o tie neįleis, nu ir anie ten tatai žais, duosis. Nv.
kiaulès varýti į kruopàs žaisti sportinį žaidimą: Kada tai per dieną kiaules kruoposnan varom. LTR.
kiaulès výti svirduliuoti einant: Nebijokie, ažsižiebkie lempą ir laukie, gal kur kiaules veja – pareis. Grv.
į kiaũlę sutráukti suparalyžiuoti: Skersvėjis baisiausias, gal į kiaulę sutraukti. Krš. Tą, kurs norėjo [pinigus] kasti, į kiaulę sutraukė. Užv.
nuo kiaũlės neàtrištas nebuvęs kūmuose, visai jaunas: Dar jis nuo kiaulės neatarištas. Ds.
ne (kieno)kiaũlės ne (kieno)pùpos kam nerūpi: Aš gelbėti? Ne mano kiaulės ne mano pupos. Pats įsitrupino, pats tegul išsrebia. Simon. Ne mano kiaulės ne mano pupos, kaip tas sako. Darykit, kaip norit. Vencl. Nejaugi tu negirdėjai? – Negirdėjau, ponas. Ne mano kiaulės ne mano pupos. Myk-Put. Kas mums – ne mūsų kiaulės ne mūsų pupos. Krž. Pašlemėkas, pragėręs savo šeimos turtą, sveikatą, savo vaikus pasodinęs elgetauti, sakys – ne jūsų kiaulės ne jūsų pupos. Saj.
kaĩp kiaũlė
1.apie begėdį: Gyvulys! – pasipiktino baisiai Kukis. – Dievą vos tik priėmė ir jau pasilakė kaip kiaulė.... Krėv. Svečiuose nebūk kaip avis, bet būk kaip kiaulė. Brt.
2.apie girtą: Girtas kaip kiaulė. Dgl.
3.apie nemandagų: Anas nuė[jo] kaip kiaulė. Grv.
kaĩp kiaũlių mìgis apie nesutvarkytą lovą: Susitvarkyk patalą, – atsikelia ir palieka kaip kiaulių migį. Dbk. Lova kaip kiaulių migis. Rk.
kaĩp kiaũlė apie dẽbesį apie neišmanantį: Apie žemės ūkį tiek išmanau kaip kiaulė apie debesį. Mik.
kaĩp kiaũlė į žìrnius apie įkyrų lindimą: Lenda kaip kiaulė į žirnius. Šk.
kaĩp kiaũlė su kaladè apie netikimą, nederėjimą: Kaip kiaulė su kalade, taip pritinka. Žem. Eina kaip kiaulė su kalade. Šll.
kaĩp kiaũlė su zvaneliù Vp. sakoma apie nepasisveikinusį, neužkalbinusį: Praėjo pro šalį kaip kiaulė su zvaneliu. Ds.
kaĩp kiaũlė su žą̃sinu apie nesutariančius, nesusikalbančius: Pagaliau jau ir kaimynai kaži kaip atsigirdo, kad jaunieji Sobriai nesutinka, o gyvena kaip „kiaulė su žąsinu". Simon.
aukso kiaulė žr auksas
kaip balnas kiaulei žr balnas
trauko kiaulelė žr traukas
kaip žąsis su kiaule žr žąsis
ištùkti
Apibrėžtis
1 tùkti, tuñka (-sta), -o intr. K, J
1. SD1183, SD370, Lex111, Q650, R, Sut, N, K, M, J, L, Š, Rtr, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ riebėti, storėti: Labai daug valgo, tai ir tuñka žmogus Grnk. I kiaulės nu sėtinių gerai tuñka Pln. Kiek būdavo gilių, kaip kiaulėms būdavo gerai, tùkdavo nu tų gilių Kv. Gyvates sudžiovina ir duoda arkliam, kiaulėm, kad tuktų LTR(Ldvn). Žirniai meitėliam del mėsos gerai – tuñka meitėliai Žln. Ana iš dykumo tuñka Žl. O kad jie pagiryj užpuola kaimenę linksmą, tai nesirūpin, ar liesa, ar tùkusi kiaulė K.Donel.
^ Bėga vilkas – tunka vilkas, stova vilkas – džiūna (lysta) vilkas S.Dauk. Guli vilkas – džiūsta vilkas, bėga vilkas – tunka vilkas MTtIII32. Tunka ožys prakeikiamas MŽ. Gaspadoriaus akimi gyvuliai tuñka TŽIII382. Šuva loja – vilkas tuñka Pls. Per paslą nei vilkas netunka LMD(Lzd). Nežinai, žmogau, nuo ko tunki PPr394. Nežinai, nu ko tunką̃s: žmogui par amžių reik pudą žemės suvalgyt – teip seniejai šnekėdavo Erž. Avelė bėgdama tuñka (ritė) Užp. Kas nepenimas tunka? (ledas) PrLXVII10, SchL60.
tuktinai̇̃ Tektinai (mistinai), ne tuktinai PrLXVII23, B894. Ne tuktinai̇̃, bet mistinai K; MŽ, N. Ne tuktinai̇̃, bet mistinai kad būtų pavalgyti Lk.
ǁ prk. tarpti, klestėti: Dūšia apste visų malonių dvasiškų tunka DP267.
2. skresti, trauktis: Plūgas neina gerai, tuñka Vgr. Nusiprausė, neišpylė [v]andenio ir tùksta bliūdas Ob. Pradėjo tokios baltymės tùkti puode iš vidaus Up.
1 aptùkti intr.
1. R138, MŽ182, N, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1 kiek nutukti: Šmotą jau aptùkęs penimas jautis, paršas J. Jis ne aptùkęs, ale išpūstas Skr. Paršelis jau biškį aptuko, greitai galės pjauti Pln. Jis aptukèsnis, kai buvo – visai kitas vyras Jnk. Jos širdis aptùkus – gali da staiga mirt Plv. Žvilgčiojo mažiukės ir kaip kiaulės aptukusios akutės K.Bor.
2. K, KŽ, Prk, End, Vkš, Rs apskresti, nešvariam pasidaryti: Tukte aptuko tavo sūdai, indai J. Beverdant katilai greitai aptuñka Pln. Apibėgina viryklą, aptùkusi visur Krš. Aptùkę šaukštai, reik su smelte šveisti Krš. By tai suieškojo batus, ale tie dulkiums aptukę, bjaurūs Vdk. Langai aptùkę, musų̃ nušikti Kl. Aptùkusios, molinos bulvės Šts. Stalelis bulbių lubenomis aptukęs Žem. [Skenduonio] dantys ir liežuvis žemėmis aptukę Žem. Pri tavęs nerasi aptukusio daikto: viskas nušveista, nušiūruota Trg. Kojos su moliu aptukti pradėjo TP1881,48. Nemozok jos pirštais nečystais, taukinais arba prakaitingais, nes popierius veikiai aptunka P.
| Aprūkę, aptùkę tenai žmonys Krš.
| prk.: Lietuviai veža [prekes iš Lenkijos] nat aptùkę Sn.
| refl.: Peilio ašmenys apsituñka duoną su sėlenoms pjaustant Šts.
1 įtùkti intr.
1. I, N, K, Rtr, NdŽ, KŽ, Gs gerokai nutukti, įriebėti: Penamas paršas įtùko šmotą J. Peikštus arklys negali labai įtùkti Š. Ajai, kaip intùkus višta! Aln. Ka ta Šarkos merga toki y[ra] stora, kaip ana įtùko! Vvr. Ji įtùkus kap peludė Vlkv. Vyrai įtùkę, turi pilvus Vrb. Ir įtuksite nei penami veršiai RBMal4,2.
| refl.: Įsiėdus, įsitukus: aš jai paimu už pečių – kai tešla Bsg.
| Neretai jie (vergai) pulkais ant maudymo varomi, jeib gerai įtuktų LC1883,23.
ǁ įsigerti: [Karčemoje] rado elgetą gerai jau nuo baltosios įtukusį LMD(Pkr).
ǁ prasigyventi, praturtėti: Įtùkusi yra, nepaimsi End.
2. Vkš įjuosti, nešvariam pasidaryti: Įtukęs, įjuodėjęs I.
1 ištùkti intr. Jn, BŽ, Rtr, NdŽ, KŽ, Skr; S.Dauk, I nutukti: Pervasar besilsėdamas aš buvau ištùkęs Š. Jei gerus gėrimus [vyrai] gertum, ištùktum Šv. Ištùkęs kaip paršas Als. Ką ten gali ištùkti iš vienos karvelės Užv. Jau gerai jai ten būdavo: pareidavo buini, ištùkusi Bt. Ištùkęs, raudonas kai bur̃gelis Šv.
1 nutùkti intr.
1. SD1117, SD236, R, MŽ, Sut, N, K, M, L, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ pasidaryti riebiam: Ir ana (kiaulelė) paskuo tiek nutùko, kad jau i mažai ir bepaeina, tiek nutùko Všv. Skapai visada nutukesni̇̀ už avis Slv. Ji šįmet da nutukèsnė kai pernai Jrb. Jau niekas tep kap arklys nenutuñka nuog tešlos Pv. Aš i taip nutùkusi, nepaeinu, a da čia tą plutą valgysi Krš. Jis biskį nutùkęs buvo, an širdies puolė Vžn. Širdis nutùkus, sako, vežiman nebeįlipa Mžš. Nežinosi nei pats, nū ko nutùksi Sg. Jau jis dideliai nutùkes yr[a], gali pjauti Rsn. O baisi, nutukusi, aš negalėjau jos pažint Sn. Kirminėlius lesiau, vandenėlį gėriau, nutukaũ nutukaũ (d.) Lbv. Skersk daglus paršus, pasiskersk nutùkusią kiaulę K.Donel. Kiaulės, vienval garde uždarytos, nusipeni ir nutunka A1885,24. Veikiaus priima alkstančius, trokštančius … negi puotinykus nutukusius, pilvapenius SPI45. Ir valgys, ir pasos, ir nutuks Ch5Moz31,20. Penamas meitėlis nutùko kaip lutas, gali pjauti J. Tas jautis ištino, pasidarė nutukęs kaip nuo vieno lajaus BsPIII6.
| prk.: Nes šitos (žydų) tautos širdis nutuko, jie vargiai girdėjo ausimis ir užmerkė savo akis, kad kartais nepamatytų akimis ir neišgirstų ausimis SkvMt13,15.
^ Nutuko kap pelų maišas LTR(Rdm). Nutukęs kaip kiaule LTR. Nutukęs kai meitėlys Sn. Nutukęs kaip verbliūdas (labai liesas) Snt. Nutukęs kaip mėsininko šuva LTR. Vėju šeriamas nenutuks LTR(dz.). Per paslą nenutuksi – kitas už tave darbo nepadarys Prn. Veršis lankoj, paršas aruode kadai nenutukę? PrLXVII29. Žema panelė besisukdama nutunka (ritė) Sim. Kas nutunka nepenėtas? (ledas) SchL60.
nutùkusiai adv.: Aš nenutukus, tik nutùkusiai atrodau Mrj.
| refl.: Miltiniai [patiekalai] ėsias, nutùksias greitai – reik sūrio, pieno Krš.
2. apskresti, aptekti nešvarumais: Nutùkusi kaip vel[nia]s, apskrendusi Trk. Iš to lizdo išvedus, ans (varnėnas) nepaskraido, ka ans y[ra] labai nutùkęs Sd. Tos kertelės antai lauko pusė[je] nutùkusios musim̃s Trk.
1 patùkti intr.
1. kiek nutukti: Suvešėjo vaikas – toks patùkęs Krš. Anys (paršeliai) lig tokiam laikui patùks Žl. Patùkęs tas jos vyras, riebus DrskŽ. Ašvienis per visą vasarą traukęs arklą ar bližę, atsigaunąs, patunkąs, imąs blizgėti Vaižg.
2. prk. pasitenkinti, pasipelnyti; geriau pasidaryti: Patùksi čia iš vieno obulo Trk. Ką čia iš tų kelių uogų patùksi Slnt. Kiek tu patukái, kad muni įskundei? Brs. Nedaug iš tos saujos sėjimo tepatùksi Plt. Per tas dvi dieni nieko nepatùks Slnt.
1 pértukti intr. NdŽ per daug nutukti: Nusiganęs, bet nepertukęs arklys rš.
1 pratùkti intr. kiek patukti: Buvo kai šakalys, o daba jau pratùkusi Rs.
ǁ prk. prasigyventi, praturtėti: Jie jau pratùkę Šlv.
1 pritùkti intr.
1. Šn priryti, prigerti, pripampti: Uodas pritùko kraujo Gž.
2. NdŽ prk. pasipelnyti, turėti naudos.
3. Rtr, NdŽ, KŽ, Krkl, Pj, Up, Trg, Skr, Dv, Dglš gausiai priskresti: Katilas putromis (putrų), jovalais (jovalų) pritùkęs J. Pritùkusi milžtuvė, sunku beišplauti Pln. Pritùkus puodynė, ka i šveičiau, ten negal pilt uogų Jnš. Puodai pritùkę, prižvinę Rs. Šukos pritùkusios, plaukus rauna End. Bet kad aš aną (kranklį) paėmiau, brudniausis snapas – pritùkęs visokių ten smarvių Sd. Ausės muno nėr pritukusios, ale nebgirdu Vkš. Motriškai negražu, jei trobo[je] pritùkusi Krš. Ilgai neplaunamas puodas pritunka Vvr.
1 sutùkti intr. K, NdŽ, KŽ, Snt; Sut, N sustorėti, riebiam pasidaryti: Jau jis sutuko į pilną kūną J. Jie labai valgydavo daug, be saiko, be krašto, tai labai sutùko abu Alvt. Jūs esat gudrūs, bagoti, sutukę, driūti, pilvoti LMD(Sln). O ta (Šventmarė) sutukus lyg kiaulė penima, nebepaeina S.Čiurl. Jis negražiai sutukęs Tat. Visur mi vilkai apspito sutukę KN17.
1 užtùkti intr.
1. Dkš, Srj per daug nutukti: Vištos užtunka ir arba visai nustoja dėję, arba pradeda dėti kiaušinius labai riebius rš.
2. riebalais užgriūti: Iš riebumo net akys užtùkusios Šk.
3. S.Dauk, Sut, N, LL315, NdŽ, Skd, Brs, Akm, KlvrŽ, Vkš, Lp, Grv užsikimšti, užakti, užsitraukti: Užtùkusia pypkę prakrapštyk, tad eis dūmai J. Kiaulikė (aukštinis) užtùko – pečius netrauka Krš. Skylė užtùks su purvais i nebibėgs vanduo Slnt. Langai užtùko, nė praveizėti negal Slnt. Užtuñką grobai nu pitliavotų miltų Krš. Kad ans neišlaukinėtų, tai užtùktų Škn. Kap tik pasmaugi (šnypšti nosį), tai kraujas, o užtukę užtùkę! Str. [Ėrelių] galvos, ausys ir akys net užtukusios purvais Žem.
| prk.: Negaliu [dainuot], užtukaũ labai Grv.
4. Ch1Mt13,15 prk. pasidaryti nejautriam, užkietėti, surambėti, atbukti: Užtukáu suvisu – nebgaliu atminti Lc. Nes širdis tų žmonių užtuko (užsikietavojo) ir girdėjo sunkiai ausimis BtMt13,15.
| Vyrų nosės užtùkusios nu gėrimo, motriškų – nu valymos Krš.
1. SD1183, SD370, Lex111, Q650, R, Sut, N, K, M, J, L, Š, Rtr, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ riebėti, storėti: Labai daug valgo, tai ir tuñka žmogus Grnk. I kiaulės nu sėtinių gerai tuñka Pln. Kiek būdavo gilių, kaip kiaulėms būdavo gerai, tùkdavo nu tų gilių Kv. Gyvates sudžiovina ir duoda arkliam, kiaulėm, kad tuktų LTR(Ldvn). Žirniai meitėliam del mėsos gerai – tuñka meitėliai Žln. Ana iš dykumo tuñka Žl. O kad jie pagiryj užpuola kaimenę linksmą, tai nesirūpin, ar liesa, ar tùkusi kiaulė K.Donel.
^ Bėga vilkas – tunka vilkas, stova vilkas – džiūna (lysta) vilkas S.Dauk. Guli vilkas – džiūsta vilkas, bėga vilkas – tunka vilkas MTtIII32. Tunka ožys prakeikiamas MŽ. Gaspadoriaus akimi gyvuliai tuñka TŽIII382. Šuva loja – vilkas tuñka Pls. Per paslą nei vilkas netunka LMD(Lzd). Nežinai, žmogau, nuo ko tunki PPr394. Nežinai, nu ko tunką̃s: žmogui par amžių reik pudą žemės suvalgyt – teip seniejai šnekėdavo Erž. Avelė bėgdama tuñka (ritė) Užp. Kas nepenimas tunka? (ledas) PrLXVII10, SchL60.
tuktinai̇̃ Tektinai (mistinai), ne tuktinai PrLXVII23, B894. Ne tuktinai̇̃, bet mistinai K; MŽ, N. Ne tuktinai̇̃, bet mistinai kad būtų pavalgyti Lk.
ǁ prk. tarpti, klestėti: Dūšia apste visų malonių dvasiškų tunka DP267.
2. skresti, trauktis: Plūgas neina gerai, tuñka Vgr. Nusiprausė, neišpylė [v]andenio ir tùksta bliūdas Ob. Pradėjo tokios baltymės tùkti puode iš vidaus Up.
1 aptùkti intr.
1. R138, MŽ182, N, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1 kiek nutukti: Šmotą jau aptùkęs penimas jautis, paršas J. Jis ne aptùkęs, ale išpūstas Skr. Paršelis jau biškį aptuko, greitai galės pjauti Pln. Jis aptukèsnis, kai buvo – visai kitas vyras Jnk. Jos širdis aptùkus – gali da staiga mirt Plv. Žvilgčiojo mažiukės ir kaip kiaulės aptukusios akutės K.Bor.
2. K, KŽ, Prk, End, Vkš, Rs apskresti, nešvariam pasidaryti: Tukte aptuko tavo sūdai, indai J. Beverdant katilai greitai aptuñka Pln. Apibėgina viryklą, aptùkusi visur Krš. Aptùkę šaukštai, reik su smelte šveisti Krš. By tai suieškojo batus, ale tie dulkiums aptukę, bjaurūs Vdk. Langai aptùkę, musų̃ nušikti Kl. Aptùkusios, molinos bulvės Šts. Stalelis bulbių lubenomis aptukęs Žem. [Skenduonio] dantys ir liežuvis žemėmis aptukę Žem. Pri tavęs nerasi aptukusio daikto: viskas nušveista, nušiūruota Trg. Kojos su moliu aptukti pradėjo TP1881,48. Nemozok jos pirštais nečystais, taukinais arba prakaitingais, nes popierius veikiai aptunka P.
| Aprūkę, aptùkę tenai žmonys Krš.
| prk.: Lietuviai veža [prekes iš Lenkijos] nat aptùkę Sn.
| refl.: Peilio ašmenys apsituñka duoną su sėlenoms pjaustant Šts.
1 įtùkti intr.
1. I, N, K, Rtr, NdŽ, KŽ, Gs gerokai nutukti, įriebėti: Penamas paršas įtùko šmotą J. Peikštus arklys negali labai įtùkti Š. Ajai, kaip intùkus višta! Aln. Ka ta Šarkos merga toki y[ra] stora, kaip ana įtùko! Vvr. Ji įtùkus kap peludė Vlkv. Vyrai įtùkę, turi pilvus Vrb. Ir įtuksite nei penami veršiai RBMal4,2.
| refl.: Įsiėdus, įsitukus: aš jai paimu už pečių – kai tešla Bsg.
| Neretai jie (vergai) pulkais ant maudymo varomi, jeib gerai įtuktų LC1883,23.
ǁ įsigerti: [Karčemoje] rado elgetą gerai jau nuo baltosios įtukusį LMD(Pkr).
ǁ prasigyventi, praturtėti: Įtùkusi yra, nepaimsi End.
2. Vkš įjuosti, nešvariam pasidaryti: Įtukęs, įjuodėjęs I.
1 ištùkti intr. Jn, BŽ, Rtr, NdŽ, KŽ, Skr; S.Dauk, I nutukti: Pervasar besilsėdamas aš buvau ištùkęs Š. Jei gerus gėrimus [vyrai] gertum, ištùktum Šv. Ištùkęs kaip paršas Als. Ką ten gali ištùkti iš vienos karvelės Užv. Jau gerai jai ten būdavo: pareidavo buini, ištùkusi Bt. Ištùkęs, raudonas kai bur̃gelis Šv.
1 nutùkti intr.
1. SD1117, SD236, R, MŽ, Sut, N, K, M, L, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ pasidaryti riebiam: Ir ana (kiaulelė) paskuo tiek nutùko, kad jau i mažai ir bepaeina, tiek nutùko Všv. Skapai visada nutukesni̇̀ už avis Slv. Ji šįmet da nutukèsnė kai pernai Jrb. Jau niekas tep kap arklys nenutuñka nuog tešlos Pv. Aš i taip nutùkusi, nepaeinu, a da čia tą plutą valgysi Krš. Jis biskį nutùkęs buvo, an širdies puolė Vžn. Širdis nutùkus, sako, vežiman nebeįlipa Mžš. Nežinosi nei pats, nū ko nutùksi Sg. Jau jis dideliai nutùkes yr[a], gali pjauti Rsn. O baisi, nutukusi, aš negalėjau jos pažint Sn. Kirminėlius lesiau, vandenėlį gėriau, nutukaũ nutukaũ (d.) Lbv. Skersk daglus paršus, pasiskersk nutùkusią kiaulę K.Donel. Kiaulės, vienval garde uždarytos, nusipeni ir nutunka A1885,24. Veikiaus priima alkstančius, trokštančius … negi puotinykus nutukusius, pilvapenius SPI45. Ir valgys, ir pasos, ir nutuks Ch5Moz31,20. Penamas meitėlis nutùko kaip lutas, gali pjauti J. Tas jautis ištino, pasidarė nutukęs kaip nuo vieno lajaus BsPIII6.
| prk.: Nes šitos (žydų) tautos širdis nutuko, jie vargiai girdėjo ausimis ir užmerkė savo akis, kad kartais nepamatytų akimis ir neišgirstų ausimis SkvMt13,15.
^ Nutuko kap pelų maišas LTR(Rdm). Nutukęs kaip kiaule LTR. Nutukęs kai meitėlys Sn. Nutukęs kaip verbliūdas (labai liesas) Snt. Nutukęs kaip mėsininko šuva LTR. Vėju šeriamas nenutuks LTR(dz.). Per paslą nenutuksi – kitas už tave darbo nepadarys Prn. Veršis lankoj, paršas aruode kadai nenutukę? PrLXVII29. Žema panelė besisukdama nutunka (ritė) Sim. Kas nutunka nepenėtas? (ledas) SchL60.
nutùkusiai adv.: Aš nenutukus, tik nutùkusiai atrodau Mrj.
| refl.: Miltiniai [patiekalai] ėsias, nutùksias greitai – reik sūrio, pieno Krš.
2. apskresti, aptekti nešvarumais: Nutùkusi kaip vel[nia]s, apskrendusi Trk. Iš to lizdo išvedus, ans (varnėnas) nepaskraido, ka ans y[ra] labai nutùkęs Sd. Tos kertelės antai lauko pusė[je] nutùkusios musim̃s Trk.
1 patùkti intr.
1. kiek nutukti: Suvešėjo vaikas – toks patùkęs Krš. Anys (paršeliai) lig tokiam laikui patùks Žl. Patùkęs tas jos vyras, riebus DrskŽ. Ašvienis per visą vasarą traukęs arklą ar bližę, atsigaunąs, patunkąs, imąs blizgėti Vaižg.
2. prk. pasitenkinti, pasipelnyti; geriau pasidaryti: Patùksi čia iš vieno obulo Trk. Ką čia iš tų kelių uogų patùksi Slnt. Kiek tu patukái, kad muni įskundei? Brs. Nedaug iš tos saujos sėjimo tepatùksi Plt. Per tas dvi dieni nieko nepatùks Slnt.
1 pértukti intr. NdŽ per daug nutukti: Nusiganęs, bet nepertukęs arklys rš.
1 pratùkti intr. kiek patukti: Buvo kai šakalys, o daba jau pratùkusi Rs.
ǁ prk. prasigyventi, praturtėti: Jie jau pratùkę Šlv.
1 pritùkti intr.
1. Šn priryti, prigerti, pripampti: Uodas pritùko kraujo Gž.
2. NdŽ prk. pasipelnyti, turėti naudos.
3. Rtr, NdŽ, KŽ, Krkl, Pj, Up, Trg, Skr, Dv, Dglš gausiai priskresti: Katilas putromis (putrų), jovalais (jovalų) pritùkęs J. Pritùkusi milžtuvė, sunku beišplauti Pln. Pritùkus puodynė, ka i šveičiau, ten negal pilt uogų Jnš. Puodai pritùkę, prižvinę Rs. Šukos pritùkusios, plaukus rauna End. Bet kad aš aną (kranklį) paėmiau, brudniausis snapas – pritùkęs visokių ten smarvių Sd. Ausės muno nėr pritukusios, ale nebgirdu Vkš. Motriškai negražu, jei trobo[je] pritùkusi Krš. Ilgai neplaunamas puodas pritunka Vvr.
1 sutùkti intr. K, NdŽ, KŽ, Snt; Sut, N sustorėti, riebiam pasidaryti: Jau jis sutuko į pilną kūną J. Jie labai valgydavo daug, be saiko, be krašto, tai labai sutùko abu Alvt. Jūs esat gudrūs, bagoti, sutukę, driūti, pilvoti LMD(Sln). O ta (Šventmarė) sutukus lyg kiaulė penima, nebepaeina S.Čiurl. Jis negražiai sutukęs Tat. Visur mi vilkai apspito sutukę KN17.
1 užtùkti intr.
1. Dkš, Srj per daug nutukti: Vištos užtunka ir arba visai nustoja dėję, arba pradeda dėti kiaušinius labai riebius rš.
2. riebalais užgriūti: Iš riebumo net akys užtùkusios Šk.
3. S.Dauk, Sut, N, LL315, NdŽ, Skd, Brs, Akm, KlvrŽ, Vkš, Lp, Grv užsikimšti, užakti, užsitraukti: Užtùkusia pypkę prakrapštyk, tad eis dūmai J. Kiaulikė (aukštinis) užtùko – pečius netrauka Krš. Skylė užtùks su purvais i nebibėgs vanduo Slnt. Langai užtùko, nė praveizėti negal Slnt. Užtuñką grobai nu pitliavotų miltų Krš. Kad ans neišlaukinėtų, tai užtùktų Škn. Kap tik pasmaugi (šnypšti nosį), tai kraujas, o užtukę užtùkę! Str. [Ėrelių] galvos, ausys ir akys net užtukusios purvais Žem.
| prk.: Negaliu [dainuot], užtukaũ labai Grv.
4. Ch1Mt13,15 prk. pasidaryti nejautriam, užkietėti, surambėti, atbukti: Užtukáu suvisu – nebgaliu atminti Lc. Nes širdis tų žmonių užtuko (užsikietavojo) ir girdėjo sunkiai ausimis BtMt13,15.
| Vyrų nosės užtùkusios nu gėrimo, motriškų – nu valymos Krš.
pértukti
Apibrėžtis
1 tùkti, tuñka (-sta), -o intr. K, J
1. SD1183, SD370, Lex111, Q650, R, Sut, N, K, M, J, L, Š, Rtr, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ riebėti, storėti: Labai daug valgo, tai ir tuñka žmogus Grnk. I kiaulės nu sėtinių gerai tuñka Pln. Kiek būdavo gilių, kaip kiaulėms būdavo gerai, tùkdavo nu tų gilių Kv. Gyvates sudžiovina ir duoda arkliam, kiaulėm, kad tuktų LTR(Ldvn). Žirniai meitėliam del mėsos gerai – tuñka meitėliai Žln. Ana iš dykumo tuñka Žl. O kad jie pagiryj užpuola kaimenę linksmą, tai nesirūpin, ar liesa, ar tùkusi kiaulė K.Donel.
^ Bėga vilkas – tunka vilkas, stova vilkas – džiūna (lysta) vilkas S.Dauk. Guli vilkas – džiūsta vilkas, bėga vilkas – tunka vilkas MTtIII32. Tunka ožys prakeikiamas MŽ. Gaspadoriaus akimi gyvuliai tuñka TŽIII382. Šuva loja – vilkas tuñka Pls. Per paslą nei vilkas netunka LMD(Lzd). Nežinai, žmogau, nuo ko tunki PPr394. Nežinai, nu ko tunką̃s: žmogui par amžių reik pudą žemės suvalgyt – teip seniejai šnekėdavo Erž. Avelė bėgdama tuñka (ritė) Užp. Kas nepenimas tunka? (ledas) PrLXVII10, SchL60.
tuktinai̇̃ Tektinai (mistinai), ne tuktinai PrLXVII23, B894. Ne tuktinai̇̃, bet mistinai K; MŽ, N. Ne tuktinai̇̃, bet mistinai kad būtų pavalgyti Lk.
ǁ prk. tarpti, klestėti: Dūšia apste visų malonių dvasiškų tunka DP267.
2. skresti, trauktis: Plūgas neina gerai, tuñka Vgr. Nusiprausė, neišpylė [v]andenio ir tùksta bliūdas Ob. Pradėjo tokios baltymės tùkti puode iš vidaus Up.
1 aptùkti intr.
1. R138, MŽ182, N, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1 kiek nutukti: Šmotą jau aptùkęs penimas jautis, paršas J. Jis ne aptùkęs, ale išpūstas Skr. Paršelis jau biškį aptuko, greitai galės pjauti Pln. Jis aptukèsnis, kai buvo – visai kitas vyras Jnk. Jos širdis aptùkus – gali da staiga mirt Plv. Žvilgčiojo mažiukės ir kaip kiaulės aptukusios akutės K.Bor.
2. K, KŽ, Prk, End, Vkš, Rs apskresti, nešvariam pasidaryti: Tukte aptuko tavo sūdai, indai J. Beverdant katilai greitai aptuñka Pln. Apibėgina viryklą, aptùkusi visur Krš. Aptùkę šaukštai, reik su smelte šveisti Krš. By tai suieškojo batus, ale tie dulkiums aptukę, bjaurūs Vdk. Langai aptùkę, musų̃ nušikti Kl. Aptùkusios, molinos bulvės Šts. Stalelis bulbių lubenomis aptukęs Žem. [Skenduonio] dantys ir liežuvis žemėmis aptukę Žem. Pri tavęs nerasi aptukusio daikto: viskas nušveista, nušiūruota Trg. Kojos su moliu aptukti pradėjo TP1881,48. Nemozok jos pirštais nečystais, taukinais arba prakaitingais, nes popierius veikiai aptunka P.
| Aprūkę, aptùkę tenai žmonys Krš.
| prk.: Lietuviai veža [prekes iš Lenkijos] nat aptùkę Sn.
| refl.: Peilio ašmenys apsituñka duoną su sėlenoms pjaustant Šts.
1 įtùkti intr.
1. I, N, K, Rtr, NdŽ, KŽ, Gs gerokai nutukti, įriebėti: Penamas paršas įtùko šmotą J. Peikštus arklys negali labai įtùkti Š. Ajai, kaip intùkus višta! Aln. Ka ta Šarkos merga toki y[ra] stora, kaip ana įtùko! Vvr. Ji įtùkus kap peludė Vlkv. Vyrai įtùkę, turi pilvus Vrb. Ir įtuksite nei penami veršiai RBMal4,2.
| refl.: Įsiėdus, įsitukus: aš jai paimu už pečių – kai tešla Bsg.
| Neretai jie (vergai) pulkais ant maudymo varomi, jeib gerai įtuktų LC1883,23.
ǁ įsigerti: [Karčemoje] rado elgetą gerai jau nuo baltosios įtukusį LMD(Pkr).
ǁ prasigyventi, praturtėti: Įtùkusi yra, nepaimsi End.
2. Vkš įjuosti, nešvariam pasidaryti: Įtukęs, įjuodėjęs I.
1 ištùkti intr. Jn, BŽ, Rtr, NdŽ, KŽ, Skr; S.Dauk, I nutukti: Pervasar besilsėdamas aš buvau ištùkęs Š. Jei gerus gėrimus [vyrai] gertum, ištùktum Šv. Ištùkęs kaip paršas Als. Ką ten gali ištùkti iš vienos karvelės Užv. Jau gerai jai ten būdavo: pareidavo buini, ištùkusi Bt. Ištùkęs, raudonas kai bur̃gelis Šv.
1 nutùkti intr.
1. SD1117, SD236, R, MŽ, Sut, N, K, M, L, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ pasidaryti riebiam: Ir ana (kiaulelė) paskuo tiek nutùko, kad jau i mažai ir bepaeina, tiek nutùko Všv. Skapai visada nutukesni̇̀ už avis Slv. Ji šįmet da nutukèsnė kai pernai Jrb. Jau niekas tep kap arklys nenutuñka nuog tešlos Pv. Aš i taip nutùkusi, nepaeinu, a da čia tą plutą valgysi Krš. Jis biskį nutùkęs buvo, an širdies puolė Vžn. Širdis nutùkus, sako, vežiman nebeįlipa Mžš. Nežinosi nei pats, nū ko nutùksi Sg. Jau jis dideliai nutùkes yr[a], gali pjauti Rsn. O baisi, nutukusi, aš negalėjau jos pažint Sn. Kirminėlius lesiau, vandenėlį gėriau, nutukaũ nutukaũ (d.) Lbv. Skersk daglus paršus, pasiskersk nutùkusią kiaulę K.Donel. Kiaulės, vienval garde uždarytos, nusipeni ir nutunka A1885,24. Veikiaus priima alkstančius, trokštančius … negi puotinykus nutukusius, pilvapenius SPI45. Ir valgys, ir pasos, ir nutuks Ch5Moz31,20. Penamas meitėlis nutùko kaip lutas, gali pjauti J. Tas jautis ištino, pasidarė nutukęs kaip nuo vieno lajaus BsPIII6.
| prk.: Nes šitos (žydų) tautos širdis nutuko, jie vargiai girdėjo ausimis ir užmerkė savo akis, kad kartais nepamatytų akimis ir neišgirstų ausimis SkvMt13,15.
^ Nutuko kap pelų maišas LTR(Rdm). Nutukęs kaip kiaule LTR. Nutukęs kai meitėlys Sn. Nutukęs kaip verbliūdas (labai liesas) Snt. Nutukęs kaip mėsininko šuva LTR. Vėju šeriamas nenutuks LTR(dz.). Per paslą nenutuksi – kitas už tave darbo nepadarys Prn. Veršis lankoj, paršas aruode kadai nenutukę? PrLXVII29. Žema panelė besisukdama nutunka (ritė) Sim. Kas nutunka nepenėtas? (ledas) SchL60.
nutùkusiai adv.: Aš nenutukus, tik nutùkusiai atrodau Mrj.
| refl.: Miltiniai [patiekalai] ėsias, nutùksias greitai – reik sūrio, pieno Krš.
2. apskresti, aptekti nešvarumais: Nutùkusi kaip vel[nia]s, apskrendusi Trk. Iš to lizdo išvedus, ans (varnėnas) nepaskraido, ka ans y[ra] labai nutùkęs Sd. Tos kertelės antai lauko pusė[je] nutùkusios musim̃s Trk.
1 patùkti intr.
1. kiek nutukti: Suvešėjo vaikas – toks patùkęs Krš. Anys (paršeliai) lig tokiam laikui patùks Žl. Patùkęs tas jos vyras, riebus DrskŽ. Ašvienis per visą vasarą traukęs arklą ar bližę, atsigaunąs, patunkąs, imąs blizgėti Vaižg.
2. prk. pasitenkinti, pasipelnyti; geriau pasidaryti: Patùksi čia iš vieno obulo Trk. Ką čia iš tų kelių uogų patùksi Slnt. Kiek tu patukái, kad muni įskundei? Brs. Nedaug iš tos saujos sėjimo tepatùksi Plt. Per tas dvi dieni nieko nepatùks Slnt.
1 pértukti intr. NdŽ per daug nutukti: Nusiganęs, bet nepertukęs arklys rš.
1 pratùkti intr. kiek patukti: Buvo kai šakalys, o daba jau pratùkusi Rs.
ǁ prk. prasigyventi, praturtėti: Jie jau pratùkę Šlv.
1 pritùkti intr.
1. Šn priryti, prigerti, pripampti: Uodas pritùko kraujo Gž.
2. NdŽ prk. pasipelnyti, turėti naudos.
3. Rtr, NdŽ, KŽ, Krkl, Pj, Up, Trg, Skr, Dv, Dglš gausiai priskresti: Katilas putromis (putrų), jovalais (jovalų) pritùkęs J. Pritùkusi milžtuvė, sunku beišplauti Pln. Pritùkus puodynė, ka i šveičiau, ten negal pilt uogų Jnš. Puodai pritùkę, prižvinę Rs. Šukos pritùkusios, plaukus rauna End. Bet kad aš aną (kranklį) paėmiau, brudniausis snapas – pritùkęs visokių ten smarvių Sd. Ausės muno nėr pritukusios, ale nebgirdu Vkš. Motriškai negražu, jei trobo[je] pritùkusi Krš. Ilgai neplaunamas puodas pritunka Vvr.
1 sutùkti intr. K, NdŽ, KŽ, Snt; Sut, N sustorėti, riebiam pasidaryti: Jau jis sutuko į pilną kūną J. Jie labai valgydavo daug, be saiko, be krašto, tai labai sutùko abu Alvt. Jūs esat gudrūs, bagoti, sutukę, driūti, pilvoti LMD(Sln). O ta (Šventmarė) sutukus lyg kiaulė penima, nebepaeina S.Čiurl. Jis negražiai sutukęs Tat. Visur mi vilkai apspito sutukę KN17.
1 užtùkti intr.
1. Dkš, Srj per daug nutukti: Vištos užtunka ir arba visai nustoja dėję, arba pradeda dėti kiaušinius labai riebius rš.
2. riebalais užgriūti: Iš riebumo net akys užtùkusios Šk.
3. S.Dauk, Sut, N, LL315, NdŽ, Skd, Brs, Akm, KlvrŽ, Vkš, Lp, Grv užsikimšti, užakti, užsitraukti: Užtùkusia pypkę prakrapštyk, tad eis dūmai J. Kiaulikė (aukštinis) užtùko – pečius netrauka Krš. Skylė užtùks su purvais i nebibėgs vanduo Slnt. Langai užtùko, nė praveizėti negal Slnt. Užtuñką grobai nu pitliavotų miltų Krš. Kad ans neišlaukinėtų, tai užtùktų Škn. Kap tik pasmaugi (šnypšti nosį), tai kraujas, o užtukę užtùkę! Str. [Ėrelių] galvos, ausys ir akys net užtukusios purvais Žem.
| prk.: Negaliu [dainuot], užtukaũ labai Grv.
4. Ch1Mt13,15 prk. pasidaryti nejautriam, užkietėti, surambėti, atbukti: Užtukáu suvisu – nebgaliu atminti Lc. Nes širdis tų žmonių užtuko (užsikietavojo) ir girdėjo sunkiai ausimis BtMt13,15.
| Vyrų nosės užtùkusios nu gėrimo, motriškų – nu valymos Krš.
1. SD1183, SD370, Lex111, Q650, R, Sut, N, K, M, J, L, Š, Rtr, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ riebėti, storėti: Labai daug valgo, tai ir tuñka žmogus Grnk. I kiaulės nu sėtinių gerai tuñka Pln. Kiek būdavo gilių, kaip kiaulėms būdavo gerai, tùkdavo nu tų gilių Kv. Gyvates sudžiovina ir duoda arkliam, kiaulėm, kad tuktų LTR(Ldvn). Žirniai meitėliam del mėsos gerai – tuñka meitėliai Žln. Ana iš dykumo tuñka Žl. O kad jie pagiryj užpuola kaimenę linksmą, tai nesirūpin, ar liesa, ar tùkusi kiaulė K.Donel.
^ Bėga vilkas – tunka vilkas, stova vilkas – džiūna (lysta) vilkas S.Dauk. Guli vilkas – džiūsta vilkas, bėga vilkas – tunka vilkas MTtIII32. Tunka ožys prakeikiamas MŽ. Gaspadoriaus akimi gyvuliai tuñka TŽIII382. Šuva loja – vilkas tuñka Pls. Per paslą nei vilkas netunka LMD(Lzd). Nežinai, žmogau, nuo ko tunki PPr394. Nežinai, nu ko tunką̃s: žmogui par amžių reik pudą žemės suvalgyt – teip seniejai šnekėdavo Erž. Avelė bėgdama tuñka (ritė) Užp. Kas nepenimas tunka? (ledas) PrLXVII10, SchL60.
tuktinai̇̃ Tektinai (mistinai), ne tuktinai PrLXVII23, B894. Ne tuktinai̇̃, bet mistinai K; MŽ, N. Ne tuktinai̇̃, bet mistinai kad būtų pavalgyti Lk.
ǁ prk. tarpti, klestėti: Dūšia apste visų malonių dvasiškų tunka DP267.
2. skresti, trauktis: Plūgas neina gerai, tuñka Vgr. Nusiprausė, neišpylė [v]andenio ir tùksta bliūdas Ob. Pradėjo tokios baltymės tùkti puode iš vidaus Up.
1 aptùkti intr.
1. R138, MŽ182, N, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ1 kiek nutukti: Šmotą jau aptùkęs penimas jautis, paršas J. Jis ne aptùkęs, ale išpūstas Skr. Paršelis jau biškį aptuko, greitai galės pjauti Pln. Jis aptukèsnis, kai buvo – visai kitas vyras Jnk. Jos širdis aptùkus – gali da staiga mirt Plv. Žvilgčiojo mažiukės ir kaip kiaulės aptukusios akutės K.Bor.
2. K, KŽ, Prk, End, Vkš, Rs apskresti, nešvariam pasidaryti: Tukte aptuko tavo sūdai, indai J. Beverdant katilai greitai aptuñka Pln. Apibėgina viryklą, aptùkusi visur Krš. Aptùkę šaukštai, reik su smelte šveisti Krš. By tai suieškojo batus, ale tie dulkiums aptukę, bjaurūs Vdk. Langai aptùkę, musų̃ nušikti Kl. Aptùkusios, molinos bulvės Šts. Stalelis bulbių lubenomis aptukęs Žem. [Skenduonio] dantys ir liežuvis žemėmis aptukę Žem. Pri tavęs nerasi aptukusio daikto: viskas nušveista, nušiūruota Trg. Kojos su moliu aptukti pradėjo TP1881,48. Nemozok jos pirštais nečystais, taukinais arba prakaitingais, nes popierius veikiai aptunka P.
| Aprūkę, aptùkę tenai žmonys Krš.
| prk.: Lietuviai veža [prekes iš Lenkijos] nat aptùkę Sn.
| refl.: Peilio ašmenys apsituñka duoną su sėlenoms pjaustant Šts.
1 įtùkti intr.
1. I, N, K, Rtr, NdŽ, KŽ, Gs gerokai nutukti, įriebėti: Penamas paršas įtùko šmotą J. Peikštus arklys negali labai įtùkti Š. Ajai, kaip intùkus višta! Aln. Ka ta Šarkos merga toki y[ra] stora, kaip ana įtùko! Vvr. Ji įtùkus kap peludė Vlkv. Vyrai įtùkę, turi pilvus Vrb. Ir įtuksite nei penami veršiai RBMal4,2.
| refl.: Įsiėdus, įsitukus: aš jai paimu už pečių – kai tešla Bsg.
| Neretai jie (vergai) pulkais ant maudymo varomi, jeib gerai įtuktų LC1883,23.
ǁ įsigerti: [Karčemoje] rado elgetą gerai jau nuo baltosios įtukusį LMD(Pkr).
ǁ prasigyventi, praturtėti: Įtùkusi yra, nepaimsi End.
2. Vkš įjuosti, nešvariam pasidaryti: Įtukęs, įjuodėjęs I.
1 ištùkti intr. Jn, BŽ, Rtr, NdŽ, KŽ, Skr; S.Dauk, I nutukti: Pervasar besilsėdamas aš buvau ištùkęs Š. Jei gerus gėrimus [vyrai] gertum, ištùktum Šv. Ištùkęs kaip paršas Als. Ką ten gali ištùkti iš vienos karvelės Užv. Jau gerai jai ten būdavo: pareidavo buini, ištùkusi Bt. Ištùkęs, raudonas kai bur̃gelis Šv.
1 nutùkti intr.
1. SD1117, SD236, R, MŽ, Sut, N, K, M, L, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ pasidaryti riebiam: Ir ana (kiaulelė) paskuo tiek nutùko, kad jau i mažai ir bepaeina, tiek nutùko Všv. Skapai visada nutukesni̇̀ už avis Slv. Ji šįmet da nutukèsnė kai pernai Jrb. Jau niekas tep kap arklys nenutuñka nuog tešlos Pv. Aš i taip nutùkusi, nepaeinu, a da čia tą plutą valgysi Krš. Jis biskį nutùkęs buvo, an širdies puolė Vžn. Širdis nutùkus, sako, vežiman nebeįlipa Mžš. Nežinosi nei pats, nū ko nutùksi Sg. Jau jis dideliai nutùkes yr[a], gali pjauti Rsn. O baisi, nutukusi, aš negalėjau jos pažint Sn. Kirminėlius lesiau, vandenėlį gėriau, nutukaũ nutukaũ (d.) Lbv. Skersk daglus paršus, pasiskersk nutùkusią kiaulę K.Donel. Kiaulės, vienval garde uždarytos, nusipeni ir nutunka A1885,24. Veikiaus priima alkstančius, trokštančius … negi puotinykus nutukusius, pilvapenius SPI45. Ir valgys, ir pasos, ir nutuks Ch5Moz31,20. Penamas meitėlis nutùko kaip lutas, gali pjauti J. Tas jautis ištino, pasidarė nutukęs kaip nuo vieno lajaus BsPIII6.
| prk.: Nes šitos (žydų) tautos širdis nutuko, jie vargiai girdėjo ausimis ir užmerkė savo akis, kad kartais nepamatytų akimis ir neišgirstų ausimis SkvMt13,15.
^ Nutuko kap pelų maišas LTR(Rdm). Nutukęs kaip kiaule LTR. Nutukęs kai meitėlys Sn. Nutukęs kaip verbliūdas (labai liesas) Snt. Nutukęs kaip mėsininko šuva LTR. Vėju šeriamas nenutuks LTR(dz.). Per paslą nenutuksi – kitas už tave darbo nepadarys Prn. Veršis lankoj, paršas aruode kadai nenutukę? PrLXVII29. Žema panelė besisukdama nutunka (ritė) Sim. Kas nutunka nepenėtas? (ledas) SchL60.
nutùkusiai adv.: Aš nenutukus, tik nutùkusiai atrodau Mrj.
| refl.: Miltiniai [patiekalai] ėsias, nutùksias greitai – reik sūrio, pieno Krš.
2. apskresti, aptekti nešvarumais: Nutùkusi kaip vel[nia]s, apskrendusi Trk. Iš to lizdo išvedus, ans (varnėnas) nepaskraido, ka ans y[ra] labai nutùkęs Sd. Tos kertelės antai lauko pusė[je] nutùkusios musim̃s Trk.
1 patùkti intr.
1. kiek nutukti: Suvešėjo vaikas – toks patùkęs Krš. Anys (paršeliai) lig tokiam laikui patùks Žl. Patùkęs tas jos vyras, riebus DrskŽ. Ašvienis per visą vasarą traukęs arklą ar bližę, atsigaunąs, patunkąs, imąs blizgėti Vaižg.
2. prk. pasitenkinti, pasipelnyti; geriau pasidaryti: Patùksi čia iš vieno obulo Trk. Ką čia iš tų kelių uogų patùksi Slnt. Kiek tu patukái, kad muni įskundei? Brs. Nedaug iš tos saujos sėjimo tepatùksi Plt. Per tas dvi dieni nieko nepatùks Slnt.
1 pértukti intr. NdŽ per daug nutukti: Nusiganęs, bet nepertukęs arklys rš.
1 pratùkti intr. kiek patukti: Buvo kai šakalys, o daba jau pratùkusi Rs.
ǁ prk. prasigyventi, praturtėti: Jie jau pratùkę Šlv.
1 pritùkti intr.
1. Šn priryti, prigerti, pripampti: Uodas pritùko kraujo Gž.
2. NdŽ prk. pasipelnyti, turėti naudos.
3. Rtr, NdŽ, KŽ, Krkl, Pj, Up, Trg, Skr, Dv, Dglš gausiai priskresti: Katilas putromis (putrų), jovalais (jovalų) pritùkęs J. Pritùkusi milžtuvė, sunku beišplauti Pln. Pritùkus puodynė, ka i šveičiau, ten negal pilt uogų Jnš. Puodai pritùkę, prižvinę Rs. Šukos pritùkusios, plaukus rauna End. Bet kad aš aną (kranklį) paėmiau, brudniausis snapas – pritùkęs visokių ten smarvių Sd. Ausės muno nėr pritukusios, ale nebgirdu Vkš. Motriškai negražu, jei trobo[je] pritùkusi Krš. Ilgai neplaunamas puodas pritunka Vvr.
1 sutùkti intr. K, NdŽ, KŽ, Snt; Sut, N sustorėti, riebiam pasidaryti: Jau jis sutuko į pilną kūną J. Jie labai valgydavo daug, be saiko, be krašto, tai labai sutùko abu Alvt. Jūs esat gudrūs, bagoti, sutukę, driūti, pilvoti LMD(Sln). O ta (Šventmarė) sutukus lyg kiaulė penima, nebepaeina S.Čiurl. Jis negražiai sutukęs Tat. Visur mi vilkai apspito sutukę KN17.
1 užtùkti intr.
1. Dkš, Srj per daug nutukti: Vištos užtunka ir arba visai nustoja dėję, arba pradeda dėti kiaušinius labai riebius rš.
2. riebalais užgriūti: Iš riebumo net akys užtùkusios Šk.
3. S.Dauk, Sut, N, LL315, NdŽ, Skd, Brs, Akm, KlvrŽ, Vkš, Lp, Grv užsikimšti, užakti, užsitraukti: Užtùkusia pypkę prakrapštyk, tad eis dūmai J. Kiaulikė (aukštinis) užtùko – pečius netrauka Krš. Skylė užtùks su purvais i nebibėgs vanduo Slnt. Langai užtùko, nė praveizėti negal Slnt. Užtuñką grobai nu pitliavotų miltų Krš. Kad ans neišlaukinėtų, tai užtùktų Škn. Kap tik pasmaugi (šnypšti nosį), tai kraujas, o užtukę užtùkę! Str. [Ėrelių] galvos, ausys ir akys net užtukusios purvais Žem.
| prk.: Negaliu [dainuot], užtukaũ labai Grv.
4. Ch1Mt13,15 prk. pasidaryti nejautriam, užkietėti, surambėti, atbukti: Užtukáu suvisu – nebgaliu atminti Lc. Nes širdis tų žmonių užtuko (užsikietavojo) ir girdėjo sunkiai ausimis BtMt13,15.
| Vyrų nosės užtùkusios nu gėrimo, motriškų – nu valymos Krš.
nuraudóti
Apibrėžtis
raudóti, ráuda (ráusti J.Jabl, LD350; SPI129, ráusta Skr, LD350; Sut, ráuma K, LD350; CII941, Sut, N, -ója KBII198, NdŽ, Als, Auk, Drsk, Dv; H, R, MŽ472), -ójo Rt; WP10, I, M
1. intr. gailiai, balsu verkti: Čia jis staiga ėmė raudoti J.Jabl. Ko tamsta raudi? J.Bil. Tėvelis ráuda, ir aš verkiu JnšM. Tokia gailinga mergučė: ráusta i ráusta Erž. Ráuda baisiausia, kad duočia valgyt Rš. Gal jaunylis vienas dabar berauda ant pilies griuvėsių Vd. Ráuda vaikas, ka[d] šalta ganyt Skp. Ko tas vaikas visą išgrytą ráuma?! Duok jam valgyt Tvr. Einu namo, ráudu, nematau kelio Antz. Ans atrado aną beraudant J. Raudoju, raumu, stūgauju, staugiu SD118. Ráumam gi mes, tu ráumi, aš ráumu Tvr. Dievuliau, raudok dabar, šunį apkabinęs Skdt. Raudósi, šuns uodegą apsikabinęs Jrb. Rauda, lyg tėvą motiną palaidojus TŽIII383. Prašėm raudódami – neturia Slm. Jis ráust, nieko nesako, ne lūpų nepraveria Šln. Ana ne tik verkia, ale jau ráusti GrvT78. Ant kapų jūsų verkiu, dieną naktį raustu D.Pošk. Kap labai gaila, sunku ir raudoti Aps. Vaikai maži, tiktai ráusčiu Pst. Raudó[ja]u metus, raudó[ja]u, visus takus užuverkiau Ad. Raudó[jo], raudó[jo] – net akim nemato Klt. Bernioką atadavė vienan daiktan, mergiotę kitan, o pati apušėn ir raudót Mlk. Taigi dukteriai raudók i nenustok – močia tokio gerumo buvo Mžš. Dieve, … raudojančiųjų nepaniekini noro Mž561. Ir raudojo ilgai dėlei savo sūnaus BB1Moz37,34. Raudokite su raudojančiais, linksminkitėsi su linksmaisiais BPII372. Jūs verksite ir raudósite, o pasaulis džiaugsis DP211. Kaip numiršt jums iž jų vienas, raudojat per ilgas dienas SGI89. Nuog bedievių žmonių rausti ir dejuoja KN180. Ne viens dejuoja, ne viens didžiai rausti; kaipo neraudot, nesang širdį skausti srš. Cit, neverk, neraudok, jaunoji mergelė, aš tavi parvesiu kitą rudenelį StnD12. Raudojo mergelė, vainiką pindama, o jaunas bernelis, žirgą balnodamas D34. Ta mergelė rauma pernakt TDrIV192. Oi mergelė, oi jaunoji, ką tu ten raudoji? KlpD79. Marti raudojo tris nedėleles, sesuo trejus metelius D20. Joja bernužis raudódamas JV349. Kur aš neverksiu, kur neraudosiu KlvD12. Ko raudoji, mergyte, ko tu verki, jaunoji? N134. Visi gentys, giminėlės raudoti pradėjo LTR(Graž). Ko tu verki, mielas broli, ko gailiai raudoji? LTR(Mrk). Tėvelis verkia, tėvelis rauda, – tą vieną sūnelį vaiskan išleidžia (d.) Slk. Sena motulė gūdžiai raudoja TŽI244. Aš, rankelę jai paduodams, širdyje raudójau Čb. Meška raudojo, vilkas giedojo, seno bernelio pažėlavojo LTR(Slk).
| prk.: Sunku linksmintis, kai žinai, kad šalia rauda nuskriausta siela V.Krėv.
^ Nei raudók, nei giedok iš sarmatos Slm. Nudvėsė kiaulelė – a tu raudók, a tu giedok (nieko nebepadarysi) Mžš. Neužverda puodas, koc tu raudók Mžš. Šlapia, brada – apsiavimas raudóte ráuda (greit plyšta) Vdšk. Kai giedi – visi girdi, kai raudi – niekas nemato LTR. Tos pačios akys ráuda ir juokias An. Kam bus gaila, tas raudós, kam pasmirs, tas pakavos Erž. Ar raudosi, ar giedosi – vis tiek kaltas LTsV243. Verkia ji, raudoja, kaip girioje gegutė kukuoja PPr67. Radęs neskvatok, pametęs neraudók Šmn. Sukurpytas, sulopytas, eina keliu raudódamas (armonika) Grv. Miške gimė, miške augo, namo parejus, rauda (smuikas) Slk. Tėvas sužvairavo, sukosėjo, motina raudoti pradėjo, žmonės iš to džiaugsmą didį turėjo (pavasario perkūnas ir lietus) LTsV465.
| refl.: Ir raudas jo rauda kaipo vienatinio A.Baran.
2. tr. lieti (ašaras): Raudu raudu ašarėles, pasižiūriu – nė lašelio Ds.
3. tr. prašyti ašarojant: Pragėrė, pragėrė į vė ráuda, nuėjęs pas tą bobą Mžš. Vaikas mokslo teip rauda, geidžia LKGII180(Sl).
4. intr. aimanuoti, dejuoti: Atejus vis ráuda: tai to, tai to jai maža Dglš. Ráuda boba, kad negali gyvent su marčia Klt. Atejus [kaimynė] pusdienį raudójo raudójo, kad jai bloga gyvent Lel. Mes raudojam ir aimanuojam, kai gėrimai ir valgymai lieka nepaliesti, nes tuomet brangi vėlė namus yra apleidusi V.Krėv. Vai, Sigute, piemenėle, nė tu verkie, nė raudokie! VoK132. Sigitas štai raudo[ja] ant mūsų vargų I. Jojo vaikeliai beraudos, bedejuos KlvD185.
^ Geriau be naudos, bet tik niekas neraudos KrvP(Nmn).
ǁ labai rūpintis, sielotis: Jūsų Bronytė tai raudódavo raudódavo dėl mokslo (labai norėjo mokytis) Slm. Boba, neraudỹ Pst.
5. tr., intr. sakyti rečitatyvu raudos žodžius (apverkiant mirusį); verkiant su žodžiais, apgailėti mirusį: Moterys tuo tarpu raudojo raudas A.Vien. Raudos neturi pastovaus teksto: raudant kiekviena rauda tartum sukuriama iš naujo LTsII50. Ráuda moterys po nabašnyku Pb. Raudoju (ir garbstau) R352. Senyboj samdydavo raudót Dglš. Raustim sueję [prie numirėlio] Ad. Mūs krašte, mirus motinai, labai ráusti Grv. Tu ilgai da[r] raudỹ Str. Kap ma motina pamirė, tai aš raudójau žodžiais – niekas negalėj pirkioj būt [iš graudumo] Eiš. Labai gražiai ráuda OG286. Kaip numiršta žmogus ar žmona, tai raudoja BsPIV72. Nėr kam kavoja, nėr kam raudoja LTR(Rš). Senovėje Lietuvoje mirusiųjų raudodavo dažniausiai moterys rš. Mūsų brolio kunigaikščiai raudójo BM430. Aš brolio raudojau Pc. Kas gi man padės brolio raudótie? DrskD209. Kas tavę raudõs, pijoke mano? Pst. Vieną vakarą išėjo į sodą ir ėmė savo motinėlės raudoti rš. Raudosi vaiko brangaus rš. Ištekėjusi duktė raudoja motinos TŽI291.
raudótinai adv.: Pakavojo nabašnyką raudotinai Kp.
ǁ verkauti ištekant: Kai teka, tai ráuda; pradeda raudót nuo girnų Tvr. Mada buvo eit per kiemus, raudot [prieš vestuves] Gg. Jeigu jaunoja neráuda, neišrokuoja – nemoka Šmn. Aš dainelių daugiaus nedainuosiu, aš raudutę, raudą raudosiu JD1222. Sėskis, sesule, sėskis jaunoja, nieko nemačys, kad tu raudójai Lel.
6. intr. prk. išduoti panašų į raudojimą balsą: Tik toli, Šventosios pakraščiais, rėkavo žąsys, raudojo piemenų rageliai J.Bil. Ko jūs raudate, beržai? Ar jum saulės nepakanka, ar lietaus mažai? S.Nėr. Ir užpustys tave sniegai, raudos tau klaikūs vėjai S.Nėr. Kai ištekėjai, juoda naktis man stojo. Ariu, būdavo, o žemė rauda po noragu J.Balt. Prieš badą, prieš blogus metus apuokai ráuda Rm. Kai parjojo namo, girdi – šuo rauda LTR(Rk). Viršum gervės skrisdamos raudojo S.Nėr.
apraudóti tr. Š; N, Sut, RtŽ
1. Q74, H163, R224 raudant apgailėti, apverkti: Motyna apraudója bėdą savo sūnaus K. Bernas apraudójo kumeliuką BM239. Tą laiškutį, kurį nuo gaidžio gavo, keletą sykių graudžiai apraudojęs, pakišo stuboj po balkiu BsPIII42. Mergytė jaunoji, nedūmoki, bet savo bernelį apraudóki JD896. Apraudójau mirusį J. Jie aprauda savo tėvelį, nors į kapus leisdami Plv. Niekas iš giminės jo neapraudojo Sz. Steponą palaidojo dievobaimingi vyrai ir labai jį apraudojo SkvApD8,2. Gali Dievas pamėgt nusižeminimu, kursai apráust mergystę pateriotą DP598. Nusidėjimus mūsų … apraudokime DP509.
^ Gaivink apalpusį, apraudok numirusį KrvP(Klvr). Geriau motulę apraudoti, negu jos rūbeliai sudeginti KrvP.
2. refl. apsilieti ašaromis, apsiverkti: Aš net apsiraudójau Rm. Mergutaitė apsraudóję (apsiraudojusi) LKKXI227(Eiš). Sugilo širdis, ir graudžiai apsiraudojau I. Vos valdėsi, kad neapsiraudotų balsu rš. Kurmonas balsiai apsiraudójo Upt. Ta duktė tuoj po pagimdymo prapuolė. Apsiraudojo karalius, bet ką daryt, kam' berasi?! BsPII27.
3. R69 raudomis apgarbstyti: Tas pats asmuo kiek skirtingomis raudomis buvo apraudamas įvairiais laidotuvių momentais LTsII51. Tavo sesuo mirė, atvyk jos apraudoti V.Krėv. Žalktienė patį apraudojo A.Baran. Leido lydėjo ir apraudojo, jauna mergelė laisvės nustojo (d.) Šmn.
| Puikiai aprašęs Anykščių šilelio grožį ir apraudojęs jo išnaikinimą, poetas kreipia žvilgsnį ne į ateitį, bet į praeitį V.Myk-Put.
ǁ apverkauti ištekant: Nuometas raudote apraudotas LTR(Dkk).
atraudóti LVI184
1. tr. gailiai apverkti: Jau aš atraudójau tas skolas, daugiau, kol gyva, jų nesidaryčia Gs.
| refl. Š:
^ Kas nerauda močios numirusios, tai atsiraudos supuvusios LTR(Kp).
2. intr. Š ateiti raudant.
3. tr. raudojimu atgauti, susigrąžinti: Piemenė raudója, led atraudója pagrėbtus galvijus J. Nei atraudosi, nei ką – ką čia raudi?! Pc.
| Ežero vėtrą peršauksiu verkdamas, gal atraudosiu nuodėmę aš B.Sruog.
įraudóti intr.
1. įnikti gailiai verkti: Įraudójai tu vakar gerai J.
| refl. LL215, Š: Kap insraudó[jo], tai i rodos maža OG317. Kalbėjo įsiraudojusi kaip kūdikis rš.
2. įstengti raudoti raudą, garbstyti mirusį: Labai įsigailinusi duktė, apraudodama tėvą, nebe taip įráuda; tolimesnė giminietė labiau gali įraudóti Š.
išraudóti tr.; M
1. gailiai verkiant, išlieti (ašaras): Kiek ašarų išraudojot, žodelių dovenojot, tiek užgims raitelių (d.) S.Dauk. Raudok neraudojęs, bet ašaros sraujos nebus išraudotos J.Jan.
2. refl. Š pakankamai išsiverkti: Kiekvieną kartą, vilkdamas kruvinomis rumbėmis išraižytą užpakalį, jis patraukdavo kurs nors į miškelį ar į laukus, iki apalpimo išsiraudodavo rš. Po to užsidarė savo seklyčioje, idant išsiraudoti I.
3. išleisti, išlydėti raudant, gailiai verkiant: Išlydėjo išraudójo savo vyrelį karan Š. Išraudójo mergelė savo bernelį [karan] Mrj. Kai ejo Kanstantinas, Ažubalienė išraudojo, išleidė Slm.
4. kurį laiką apraudoti, gailiai apverkti: Paskui jo išraudójo visus metelius Š.
5. verkaujant atsisveikinti: Seniau jaunoja išraudódavo, iškukuodavo, išbučiuodavo visus Šmn.
6. gailiai verkiant, raudant išprašyti: Išraudojo tris šimtus rublių Mžš. Iš Klemusios vos išraudójo zėkis žibančiuos popierėlius Slm. Man grėbliukas moliavotas, nuo berniokų išraudótas (d.) Dkk. Kad nesidavė išprašomas, reikėjo verkte išverkti arba raudote, jei moki, išraudoti J.Jabl.
| refl. tr.: Rauda, kole išsiráuda [mokinukas] penkiukę Dglš.
◊ [visàs] aki̇̀s [sausai̇̃] išraudóti daug verkti, gailiai raudoti: Visas akis išraudojau, tų savo pinigėlių gailėdama J.Bil. Kad man reiks mažiutėliai iškavot, savo akytėles išraudot? NS1338. Tautos akys yra sausai išraudotos rš.
nuraudóti
1. tr. graudžiai apverkti, apgailėti: Nuraudójo nugailėjo visi, labiausia tėvai Mžš. Nuraudójo vaiką, ale kitą dieną grįžo Ėr. Mes jau jį nuraudójom, manėm, kad nebegrįš Krkn.
2. refl. apsiverkti: Žmonės dėl permainos nusirauda, nes jų gyvenimas blogas rš. Kai užeina kas, rodas nusiverkt, nusiraudót Bsg.
3. tr. apverkti raudomis, apgarbstyti mirusį: Tas nuraudojo savo matušės S.Dauk.
4. tr. raudant nulydėti: Nuraudojom, nugiedojom Stanislovą į Šilelį, kur taip neseniai buvo nulydėję senąją Bataitienę J.Balt.
5. intr. nubėgti raudant: Nulėkė, nuraudójo an milicnyką, o ką gi tas milicnykas! Mžš.
paraudóti
1. intr. kiek paverkti gailiai: Taip da nieko, bet kad tik bent kiek susirūpinu arba paraudu, tai tuoj pradeda po krūtine spausti ir gale gerklės džiūt A.Vien. Džiaukis, mergyte, kol prie tėvelių, paskui paraudosi KrvP(Ds).
^ Apsiėmei su draugais giedoti, reiks dabar ir paraudoti KrvP(Lzd). Giedojo uliojo, o dabar tegul paraudoja KrvP.
| refl.: Kaipgi būdavo prie jo ramu – ar pasiraudoti, ar pasisieloti rš. Až gero vyro pasigiedosiu, až laidokelio pasiraudósiu (d.) Ad.
2. intr. paaimanuoti: Tinginiai kokie paráuda, o visi gerai gyvena Adm.
| refl. intr., tr.: Pasbėdočia, pasraudõčia savo didžius vargelius VD91. Žvengia žirgeliai pasižvengaudami, verk mano mergytė pasiraudódama JV420.
3. tr. apverkti raudomis, pagarbstyti: Čia mano kaimynka tai kap kur paráuda Aps. Jis sau mislija: ryt poryt mirs motina, o kas jos nabagės paraudos, o kas ją pakodyluos? BsMtII15. O kas tavę paraudos, pijokėli mano? (d.) Jš.
pérraudoti intr.
1. perliūdėti, peraimanuoti kurį laiką: Teip neilgus parraudojau metus rš.
2. baigti apraudoti mirusį: Ir perraudojęs Juda nuejo kirptų avių savo ing Thimnath BB1Moz38,12.
praraudóti
1. intr. pradėti raudoti, gailiai balsu verkti: Ji praraudójo, o paskui ir prakalbėjo Stk.
2. tr. praverkti kurį laiką: Tris metus praraudojau dukrelės rš.
3. tr. raudojimu sugadinti: Trejus metus beverkdama, akis praraudojau LTR(Sdk).
priraudóti
1. intr. Anč, Kp užtektinai priverkti: Kasdie priráudu Žž. Numirė vaikas, priraudójau, priraudójau ir apgeibau Ds. Kiek ana priraudójo! Dglš. Je už gero vyro, dėkavos, dėkavos, je už kokio pijokėlio, priraudõs, priraudõs JV1054.
| refl.: Kiek tik lindo, prisraudó[ja]u Rš.
2. tr. priverkti tam tikrą kiekį (ašarų): Priraudojo puodą ašarų Kp. O kai aš patekau už šelmio bernelio, rieškutėles priraudójau (d.) Pkr. Jeigu priraudosi stiklinę ašarų ir jas jai kaip nors supilsi, tai atgys [mergaitė] LTR(Kp).
^ Anas priraškis, kap šuva priraudós (nieko nepriraškys) Dglš. Pridirbsi su manim tiek, kiek šuva priraudos Vj.
suraudóti
1. intr. gailiai balsu pravirkti: Staiga jis iškėlė galvą ir garsiai suraudojo rš. Parėjo iš karo, klausia vaikų: „Kur mama?“, – o tie suraudójo LKT283(Glv).
| prk.: Dar gailiau suaidėjo kankliai, dar gūdžiau suraudojo jų stygos V.Krėv. Už užšalusio lango trumpai suraudojo skambalas rš.
2. tr. garbstant ištarti, išverkauti: Mokėjo jis … kanklėmis paskambinti, dainelei pritarti, raudą suraudoti MTtVII10.
užraudóti
1. intr. Krns imti gailiai balsu verkti: Ana kai ažrauma, tai net kitiem ašaros byra Tvr. Ryte gegutėlė užkukuos, užkukuos, našlelio vaikeliai užraudos, užraudos LTR(Bgs). To mergiotė labai gailiai ažraudojo ir sako: – Dabar tai aš vėl prapuoliau LTR(Slk).
| Vilkas storu balsu užraudojo LTR(Ps).
2. refl. apsiverkti, ašaromis apsipilti: Sėdi Antukas ažsiraudójęs Vdš. Kas yra, ko užsiraudójus? Rm. Ir ažsiráuda sėdėdamas vienas Str.
ǁ labai daug, labai smarkiai verkti: Ažsiraudójau, kap likau namie viena Rš. Gerai, kad šiandie parėjai: būtų mama užsiraudójus Pc. Vienas vaikas būtų užsiraudójęs Kn.
3. tr. raudomis apgarbstyti: Tada ožkelė užverkė, užraudojo [savo vaikelius] LTsIII87.
4. tr. nuo raudojimo užpursti (apie akis): Juos sekė užraudotos akys – moterys lydėjo vaikus, vyrus, sužadėtinius arba nepažįstamus A.Vencl. Pareina jin, baisiausia akys užraudotos, užtinę Bgs.
1. intr. gailiai, balsu verkti: Čia jis staiga ėmė raudoti J.Jabl. Ko tamsta raudi? J.Bil. Tėvelis ráuda, ir aš verkiu JnšM. Tokia gailinga mergučė: ráusta i ráusta Erž. Ráuda baisiausia, kad duočia valgyt Rš. Gal jaunylis vienas dabar berauda ant pilies griuvėsių Vd. Ráuda vaikas, ka[d] šalta ganyt Skp. Ko tas vaikas visą išgrytą ráuma?! Duok jam valgyt Tvr. Einu namo, ráudu, nematau kelio Antz. Ans atrado aną beraudant J. Raudoju, raumu, stūgauju, staugiu SD118. Ráumam gi mes, tu ráumi, aš ráumu Tvr. Dievuliau, raudok dabar, šunį apkabinęs Skdt. Raudósi, šuns uodegą apsikabinęs Jrb. Rauda, lyg tėvą motiną palaidojus TŽIII383. Prašėm raudódami – neturia Slm. Jis ráust, nieko nesako, ne lūpų nepraveria Šln. Ana ne tik verkia, ale jau ráusti GrvT78. Ant kapų jūsų verkiu, dieną naktį raustu D.Pošk. Kap labai gaila, sunku ir raudoti Aps. Vaikai maži, tiktai ráusčiu Pst. Raudó[ja]u metus, raudó[ja]u, visus takus užuverkiau Ad. Raudó[jo], raudó[jo] – net akim nemato Klt. Bernioką atadavė vienan daiktan, mergiotę kitan, o pati apušėn ir raudót Mlk. Taigi dukteriai raudók i nenustok – močia tokio gerumo buvo Mžš. Dieve, … raudojančiųjų nepaniekini noro Mž561. Ir raudojo ilgai dėlei savo sūnaus BB1Moz37,34. Raudokite su raudojančiais, linksminkitėsi su linksmaisiais BPII372. Jūs verksite ir raudósite, o pasaulis džiaugsis DP211. Kaip numiršt jums iž jų vienas, raudojat per ilgas dienas SGI89. Nuog bedievių žmonių rausti ir dejuoja KN180. Ne viens dejuoja, ne viens didžiai rausti; kaipo neraudot, nesang širdį skausti srš. Cit, neverk, neraudok, jaunoji mergelė, aš tavi parvesiu kitą rudenelį StnD12. Raudojo mergelė, vainiką pindama, o jaunas bernelis, žirgą balnodamas D34. Ta mergelė rauma pernakt TDrIV192. Oi mergelė, oi jaunoji, ką tu ten raudoji? KlpD79. Marti raudojo tris nedėleles, sesuo trejus metelius D20. Joja bernužis raudódamas JV349. Kur aš neverksiu, kur neraudosiu KlvD12. Ko raudoji, mergyte, ko tu verki, jaunoji? N134. Visi gentys, giminėlės raudoti pradėjo LTR(Graž). Ko tu verki, mielas broli, ko gailiai raudoji? LTR(Mrk). Tėvelis verkia, tėvelis rauda, – tą vieną sūnelį vaiskan išleidžia (d.) Slk. Sena motulė gūdžiai raudoja TŽI244. Aš, rankelę jai paduodams, širdyje raudójau Čb. Meška raudojo, vilkas giedojo, seno bernelio pažėlavojo LTR(Slk).
| prk.: Sunku linksmintis, kai žinai, kad šalia rauda nuskriausta siela V.Krėv.
^ Nei raudók, nei giedok iš sarmatos Slm. Nudvėsė kiaulelė – a tu raudók, a tu giedok (nieko nebepadarysi) Mžš. Neužverda puodas, koc tu raudók Mžš. Šlapia, brada – apsiavimas raudóte ráuda (greit plyšta) Vdšk. Kai giedi – visi girdi, kai raudi – niekas nemato LTR. Tos pačios akys ráuda ir juokias An. Kam bus gaila, tas raudós, kam pasmirs, tas pakavos Erž. Ar raudosi, ar giedosi – vis tiek kaltas LTsV243. Verkia ji, raudoja, kaip girioje gegutė kukuoja PPr67. Radęs neskvatok, pametęs neraudók Šmn. Sukurpytas, sulopytas, eina keliu raudódamas (armonika) Grv. Miške gimė, miške augo, namo parejus, rauda (smuikas) Slk. Tėvas sužvairavo, sukosėjo, motina raudoti pradėjo, žmonės iš to džiaugsmą didį turėjo (pavasario perkūnas ir lietus) LTsV465.
| refl.: Ir raudas jo rauda kaipo vienatinio A.Baran.
2. tr. lieti (ašaras): Raudu raudu ašarėles, pasižiūriu – nė lašelio Ds.
3. tr. prašyti ašarojant: Pragėrė, pragėrė į vė ráuda, nuėjęs pas tą bobą Mžš. Vaikas mokslo teip rauda, geidžia LKGII180(Sl).
4. intr. aimanuoti, dejuoti: Atejus vis ráuda: tai to, tai to jai maža Dglš. Ráuda boba, kad negali gyvent su marčia Klt. Atejus [kaimynė] pusdienį raudójo raudójo, kad jai bloga gyvent Lel. Mes raudojam ir aimanuojam, kai gėrimai ir valgymai lieka nepaliesti, nes tuomet brangi vėlė namus yra apleidusi V.Krėv. Vai, Sigute, piemenėle, nė tu verkie, nė raudokie! VoK132. Sigitas štai raudo[ja] ant mūsų vargų I. Jojo vaikeliai beraudos, bedejuos KlvD185.
^ Geriau be naudos, bet tik niekas neraudos KrvP(Nmn).
ǁ labai rūpintis, sielotis: Jūsų Bronytė tai raudódavo raudódavo dėl mokslo (labai norėjo mokytis) Slm. Boba, neraudỹ Pst.
5. tr., intr. sakyti rečitatyvu raudos žodžius (apverkiant mirusį); verkiant su žodžiais, apgailėti mirusį: Moterys tuo tarpu raudojo raudas A.Vien. Raudos neturi pastovaus teksto: raudant kiekviena rauda tartum sukuriama iš naujo LTsII50. Ráuda moterys po nabašnyku Pb. Raudoju (ir garbstau) R352. Senyboj samdydavo raudót Dglš. Raustim sueję [prie numirėlio] Ad. Mūs krašte, mirus motinai, labai ráusti Grv. Tu ilgai da[r] raudỹ Str. Kap ma motina pamirė, tai aš raudójau žodžiais – niekas negalėj pirkioj būt [iš graudumo] Eiš. Labai gražiai ráuda OG286. Kaip numiršta žmogus ar žmona, tai raudoja BsPIV72. Nėr kam kavoja, nėr kam raudoja LTR(Rš). Senovėje Lietuvoje mirusiųjų raudodavo dažniausiai moterys rš. Mūsų brolio kunigaikščiai raudójo BM430. Aš brolio raudojau Pc. Kas gi man padės brolio raudótie? DrskD209. Kas tavę raudõs, pijoke mano? Pst. Vieną vakarą išėjo į sodą ir ėmė savo motinėlės raudoti rš. Raudosi vaiko brangaus rš. Ištekėjusi duktė raudoja motinos TŽI291.
raudótinai adv.: Pakavojo nabašnyką raudotinai Kp.
ǁ verkauti ištekant: Kai teka, tai ráuda; pradeda raudót nuo girnų Tvr. Mada buvo eit per kiemus, raudot [prieš vestuves] Gg. Jeigu jaunoja neráuda, neišrokuoja – nemoka Šmn. Aš dainelių daugiaus nedainuosiu, aš raudutę, raudą raudosiu JD1222. Sėskis, sesule, sėskis jaunoja, nieko nemačys, kad tu raudójai Lel.
6. intr. prk. išduoti panašų į raudojimą balsą: Tik toli, Šventosios pakraščiais, rėkavo žąsys, raudojo piemenų rageliai J.Bil. Ko jūs raudate, beržai? Ar jum saulės nepakanka, ar lietaus mažai? S.Nėr. Ir užpustys tave sniegai, raudos tau klaikūs vėjai S.Nėr. Kai ištekėjai, juoda naktis man stojo. Ariu, būdavo, o žemė rauda po noragu J.Balt. Prieš badą, prieš blogus metus apuokai ráuda Rm. Kai parjojo namo, girdi – šuo rauda LTR(Rk). Viršum gervės skrisdamos raudojo S.Nėr.
apraudóti tr. Š; N, Sut, RtŽ
1. Q74, H163, R224 raudant apgailėti, apverkti: Motyna apraudója bėdą savo sūnaus K. Bernas apraudójo kumeliuką BM239. Tą laiškutį, kurį nuo gaidžio gavo, keletą sykių graudžiai apraudojęs, pakišo stuboj po balkiu BsPIII42. Mergytė jaunoji, nedūmoki, bet savo bernelį apraudóki JD896. Apraudójau mirusį J. Jie aprauda savo tėvelį, nors į kapus leisdami Plv. Niekas iš giminės jo neapraudojo Sz. Steponą palaidojo dievobaimingi vyrai ir labai jį apraudojo SkvApD8,2. Gali Dievas pamėgt nusižeminimu, kursai apráust mergystę pateriotą DP598. Nusidėjimus mūsų … apraudokime DP509.
^ Gaivink apalpusį, apraudok numirusį KrvP(Klvr). Geriau motulę apraudoti, negu jos rūbeliai sudeginti KrvP.
2. refl. apsilieti ašaromis, apsiverkti: Aš net apsiraudójau Rm. Mergutaitė apsraudóję (apsiraudojusi) LKKXI227(Eiš). Sugilo širdis, ir graudžiai apsiraudojau I. Vos valdėsi, kad neapsiraudotų balsu rš. Kurmonas balsiai apsiraudójo Upt. Ta duktė tuoj po pagimdymo prapuolė. Apsiraudojo karalius, bet ką daryt, kam' berasi?! BsPII27.
3. R69 raudomis apgarbstyti: Tas pats asmuo kiek skirtingomis raudomis buvo apraudamas įvairiais laidotuvių momentais LTsII51. Tavo sesuo mirė, atvyk jos apraudoti V.Krėv. Žalktienė patį apraudojo A.Baran. Leido lydėjo ir apraudojo, jauna mergelė laisvės nustojo (d.) Šmn.
| Puikiai aprašęs Anykščių šilelio grožį ir apraudojęs jo išnaikinimą, poetas kreipia žvilgsnį ne į ateitį, bet į praeitį V.Myk-Put.
ǁ apverkauti ištekant: Nuometas raudote apraudotas LTR(Dkk).
atraudóti LVI184
1. tr. gailiai apverkti: Jau aš atraudójau tas skolas, daugiau, kol gyva, jų nesidaryčia Gs.
| refl. Š:
^ Kas nerauda močios numirusios, tai atsiraudos supuvusios LTR(Kp).
2. intr. Š ateiti raudant.
3. tr. raudojimu atgauti, susigrąžinti: Piemenė raudója, led atraudója pagrėbtus galvijus J. Nei atraudosi, nei ką – ką čia raudi?! Pc.
| Ežero vėtrą peršauksiu verkdamas, gal atraudosiu nuodėmę aš B.Sruog.
įraudóti intr.
1. įnikti gailiai verkti: Įraudójai tu vakar gerai J.
| refl. LL215, Š: Kap insraudó[jo], tai i rodos maža OG317. Kalbėjo įsiraudojusi kaip kūdikis rš.
2. įstengti raudoti raudą, garbstyti mirusį: Labai įsigailinusi duktė, apraudodama tėvą, nebe taip įráuda; tolimesnė giminietė labiau gali įraudóti Š.
išraudóti tr.; M
1. gailiai verkiant, išlieti (ašaras): Kiek ašarų išraudojot, žodelių dovenojot, tiek užgims raitelių (d.) S.Dauk. Raudok neraudojęs, bet ašaros sraujos nebus išraudotos J.Jan.
2. refl. Š pakankamai išsiverkti: Kiekvieną kartą, vilkdamas kruvinomis rumbėmis išraižytą užpakalį, jis patraukdavo kurs nors į miškelį ar į laukus, iki apalpimo išsiraudodavo rš. Po to užsidarė savo seklyčioje, idant išsiraudoti I.
3. išleisti, išlydėti raudant, gailiai verkiant: Išlydėjo išraudójo savo vyrelį karan Š. Išraudójo mergelė savo bernelį [karan] Mrj. Kai ejo Kanstantinas, Ažubalienė išraudojo, išleidė Slm.
4. kurį laiką apraudoti, gailiai apverkti: Paskui jo išraudójo visus metelius Š.
5. verkaujant atsisveikinti: Seniau jaunoja išraudódavo, iškukuodavo, išbučiuodavo visus Šmn.
6. gailiai verkiant, raudant išprašyti: Išraudojo tris šimtus rublių Mžš. Iš Klemusios vos išraudójo zėkis žibančiuos popierėlius Slm. Man grėbliukas moliavotas, nuo berniokų išraudótas (d.) Dkk. Kad nesidavė išprašomas, reikėjo verkte išverkti arba raudote, jei moki, išraudoti J.Jabl.
| refl. tr.: Rauda, kole išsiráuda [mokinukas] penkiukę Dglš.
◊ [visàs] aki̇̀s [sausai̇̃] išraudóti daug verkti, gailiai raudoti: Visas akis išraudojau, tų savo pinigėlių gailėdama J.Bil. Kad man reiks mažiutėliai iškavot, savo akytėles išraudot? NS1338. Tautos akys yra sausai išraudotos rš.
nuraudóti
1. tr. graudžiai apverkti, apgailėti: Nuraudójo nugailėjo visi, labiausia tėvai Mžš. Nuraudójo vaiką, ale kitą dieną grįžo Ėr. Mes jau jį nuraudójom, manėm, kad nebegrįš Krkn.
2. refl. apsiverkti: Žmonės dėl permainos nusirauda, nes jų gyvenimas blogas rš. Kai užeina kas, rodas nusiverkt, nusiraudót Bsg.
3. tr. apverkti raudomis, apgarbstyti mirusį: Tas nuraudojo savo matušės S.Dauk.
4. tr. raudant nulydėti: Nuraudojom, nugiedojom Stanislovą į Šilelį, kur taip neseniai buvo nulydėję senąją Bataitienę J.Balt.
5. intr. nubėgti raudant: Nulėkė, nuraudójo an milicnyką, o ką gi tas milicnykas! Mžš.
paraudóti
1. intr. kiek paverkti gailiai: Taip da nieko, bet kad tik bent kiek susirūpinu arba paraudu, tai tuoj pradeda po krūtine spausti ir gale gerklės džiūt A.Vien. Džiaukis, mergyte, kol prie tėvelių, paskui paraudosi KrvP(Ds).
^ Apsiėmei su draugais giedoti, reiks dabar ir paraudoti KrvP(Lzd). Giedojo uliojo, o dabar tegul paraudoja KrvP.
| refl.: Kaipgi būdavo prie jo ramu – ar pasiraudoti, ar pasisieloti rš. Až gero vyro pasigiedosiu, až laidokelio pasiraudósiu (d.) Ad.
2. intr. paaimanuoti: Tinginiai kokie paráuda, o visi gerai gyvena Adm.
| refl. intr., tr.: Pasbėdočia, pasraudõčia savo didžius vargelius VD91. Žvengia žirgeliai pasižvengaudami, verk mano mergytė pasiraudódama JV420.
3. tr. apverkti raudomis, pagarbstyti: Čia mano kaimynka tai kap kur paráuda Aps. Jis sau mislija: ryt poryt mirs motina, o kas jos nabagės paraudos, o kas ją pakodyluos? BsMtII15. O kas tavę paraudos, pijokėli mano? (d.) Jš.
pérraudoti intr.
1. perliūdėti, peraimanuoti kurį laiką: Teip neilgus parraudojau metus rš.
2. baigti apraudoti mirusį: Ir perraudojęs Juda nuejo kirptų avių savo ing Thimnath BB1Moz38,12.
praraudóti
1. intr. pradėti raudoti, gailiai balsu verkti: Ji praraudójo, o paskui ir prakalbėjo Stk.
2. tr. praverkti kurį laiką: Tris metus praraudojau dukrelės rš.
3. tr. raudojimu sugadinti: Trejus metus beverkdama, akis praraudojau LTR(Sdk).
priraudóti
1. intr. Anč, Kp užtektinai priverkti: Kasdie priráudu Žž. Numirė vaikas, priraudójau, priraudójau ir apgeibau Ds. Kiek ana priraudójo! Dglš. Je už gero vyro, dėkavos, dėkavos, je už kokio pijokėlio, priraudõs, priraudõs JV1054.
| refl.: Kiek tik lindo, prisraudó[ja]u Rš.
2. tr. priverkti tam tikrą kiekį (ašarų): Priraudojo puodą ašarų Kp. O kai aš patekau už šelmio bernelio, rieškutėles priraudójau (d.) Pkr. Jeigu priraudosi stiklinę ašarų ir jas jai kaip nors supilsi, tai atgys [mergaitė] LTR(Kp).
^ Anas priraškis, kap šuva priraudós (nieko nepriraškys) Dglš. Pridirbsi su manim tiek, kiek šuva priraudos Vj.
suraudóti
1. intr. gailiai balsu pravirkti: Staiga jis iškėlė galvą ir garsiai suraudojo rš. Parėjo iš karo, klausia vaikų: „Kur mama?“, – o tie suraudójo LKT283(Glv).
| prk.: Dar gailiau suaidėjo kankliai, dar gūdžiau suraudojo jų stygos V.Krėv. Už užšalusio lango trumpai suraudojo skambalas rš.
2. tr. garbstant ištarti, išverkauti: Mokėjo jis … kanklėmis paskambinti, dainelei pritarti, raudą suraudoti MTtVII10.
užraudóti
1. intr. Krns imti gailiai balsu verkti: Ana kai ažrauma, tai net kitiem ašaros byra Tvr. Ryte gegutėlė užkukuos, užkukuos, našlelio vaikeliai užraudos, užraudos LTR(Bgs). To mergiotė labai gailiai ažraudojo ir sako: – Dabar tai aš vėl prapuoliau LTR(Slk).
| Vilkas storu balsu užraudojo LTR(Ps).
2. refl. apsiverkti, ašaromis apsipilti: Sėdi Antukas ažsiraudójęs Vdš. Kas yra, ko užsiraudójus? Rm. Ir ažsiráuda sėdėdamas vienas Str.
ǁ labai daug, labai smarkiai verkti: Ažsiraudójau, kap likau namie viena Rš. Gerai, kad šiandie parėjai: būtų mama užsiraudójus Pc. Vienas vaikas būtų užsiraudójęs Kn.
3. tr. raudomis apgarbstyti: Tada ožkelė užverkė, užraudojo [savo vaikelius] LTsIII87.
4. tr. nuo raudojimo užpursti (apie akis): Juos sekė užraudotos akys – moterys lydėjo vaikus, vyrus, sužadėtinius arba nepažįstamus A.Vencl. Pareina jin, baisiausia akys užraudotos, užtinę Bgs.
