kaip (kai, kap) árklio uodegà
1. Jo plaukai šiurkštūs kaip arklio uodega. LVP 648 (Jnš).
2. Tavo peisai jau kap árklio uodegà. LzŽ 190. Mano troba kai degė, tai ant aukšto buvo išmintų linų, tai kai arklio uodegos. LVP 682 (Grz).
kaip (kap, keip) aviẽs (avẽlės, gėriùko) uodegà (uodegė̃lė)
1. Varpos paaugo kaip avių̃ úodegos (didelės). KlvrŽ. Būdavo, įeini medžian (miškan), net raudonuojas: tos kekės kap avių̃ úodegos. Vlk. Apynių spurganos tokios kaip avių̃ úodegos. Žr. Žiūrėk, kokios didelės apynio spurgos – kaip avelės uodegėlės. LVP 648 (Sk). Kviečių varpos kaip avies uodega didumo. LVP 648 (Žg). Raudonųjų serbentų šiemet daug bus – nukarę kaip avies uodega, raudonuo[ja] tik vien. LVP 648 (Žg). Tas serbentų krūmas, kur prie pirties auga, šiemet labai pilnas: visas aplipęs kaip avies uodega geltonom kekėm. LVP 648 (Sk). To, kur prie priesienio, apynio spurgos kaip gėriukų uodegėlės. LVP 682 (Sk).
2. Tavo liežiuvis tabaluoja kaip avẽlės uodegà (apie plepų). Aln.
3. Tyli kaip aviẽs uodegà. Kp.
4. Širdis virpa tuk tuk tuk kaip aviẽs uodegà. Sd.
5. Sprandas kap aviẽs uodegà (plonas). Žal.
kaip ãvino uodegà Ko virpi kaip avino uodega?. LPP I 248 (Krt).
kap bùliaus uodegà Nu ir laksto kap bùliaus uodegà. Švn.
kaip (kai) gaĩdžio uodegà
1. Tęsias kai gaĩdžio uodegà andarokas – i sušlampa. KltŽ 344.
2. Užsidegiau kaip gaĩdžio uodegà (apie karštakošį). Skd.
kaip (kap) jáučio po úodega iron. Švaru kap jáučio po úodega. Vlkv. Čysta kaip jaučio po uodega. LPP II 490 (Brt).
kaip jáučiui uodegà Liežuvis bobai kaip jaučiui uodega. LPP II 486.
kap kárvės uodegà Jau ir aš kap kárvės uodegà žemyn augu. Švn.
kaip (lyg) katė̃s uodegà
1. [Apynių] spurgai lyg katė̃s úodegos. Šmn.
2. Jos kasa nutriaušėjus kaip katė̃s uodegà. Jnš.
3. Ko čia ardaisi (pyksti, širsti) kaip katė̃s uodegà?!. Pln.
kaip kãtino uodegà
1. Apšepęs kaip uodegà kãtino, o dar girias, kad gražus. Srd.
2. Būk lankstus kaip katino uodega, nesigailėk poniai direktorienei į rankutę pukštelti ir dar šio to, ko jos nublankusi širdužė trokšta – kilsi kaip ant mielių. A.Gric.
kai kãtinui uodegà Moteris vyrui kai kãtinui uodegà, vairas. KzRŽ II 433.
kaip kumẽlės uodegà Ūsai kaip kumẽlės uodegà (ilgi). Ps.
kaip lãpei uodegà Painiojas kaip lãpei uodegà. Šmk.
kaip lãpės uodegà Apsusęs kaip lãpės uodegà. Kl. Nušapo kaip lãpės uodegà (nususo, nusigyveno). Šv.
kap màno uodegà Ko eini užpakaly kap màno uodegà?. Žž.
kai (kaip) pelė̃s (pelýtės) uodegà Apsusę visi plaukai kai pelė̃s uodegà. Švnč. Mano motiniukės buvo storos kasos, o daba paliko kaip pelytės uodega. LVP 649 (Sk).
kaip póvo uodegà Gražus kaip povo uodega. KrvP (Ps). LVP 649 (Sk).
kaip su šū́dina úodega Pašovė, kaip su šū́dina úodega užkirto (stačiokiškai, nemandagiai ką pasakė). DūnŽ 382.
kai su úodega Šneki kai su úodega (niekus, kvailai). Dglš. Nu ką tu čia daba pašnekėjai kai su úodega. Ar.
kaip (kai) šuñs (šùnio) uodegà
1. Tabaluoja kai šùnio uodegà. Ds.
2. Moters liežuvis visada juda kaip šuns uodega. V.Krėv.
3. Eik gražiai, ką čia makaluojies po kojom kaip šunio uodega!. LVP 649 (Sk). O tu nemaskatuok kaip šuns uodega: tai jis atsilieka, tai pirmyn išbėga!. (rš). Vizgėk kaip šùnio uodegà. Ds.
kaip tẽlio uodegà Būdavo, dirbi, plėšais, arklys zylioja, širdis plakas kaip telio uodega. Ds.
kaip (kap, lyg) uodegà
1. Ko byzdini paskui kap kokia uodegà?!. Brt. Sekioja paskui kap uodegà. Dkš. Velkas iš paskos kaip uodegà. Žg. Tai velkas ir velkas kaip uodegà iš paskos. Kri. Ko velkies paskui kap uodegà?!. Rdm. Vaikas sekioja kaip uodegà, nė žingsnio nepasitraukia. Jnš. Kaip uodegà – vis paskui ir paskui. Nmk. Mato juos bobulė tik tada, kai, panorėję valgyti, parbėga namo ir bėginėdami paskui ją kaip uodegos kiekvienas savo balsu šaukia. V.Krėv.
2. Stoviu kap uodegà ažu jo. Tvr. Ir aš kaip uodega už jų stovėjau: nieko negavau – pasibaigė dešrelės. LVP 648 (Sk).
3. Ir eina pasipūtęs kap uodegà. Vrn.
4. Vapa visokius niekus lyg uodegà. Jrb. Eik nevapėjęs lyg uodegà!. Jrb.
5. Tylia kaip uodegà. Jrb.
kaip uodegà svečiuõs Tyli kaip uodegà svečiuõs. Ukm. Kogi tyli kaip uodegà svečiuõs?!. Ut.
kaip uodegà už pakãlos Traukias kaip uodega už pakalos (už nugaros). Msn.
kaip vélnio uodegà Gavo tokį kriaučių, gerą piršlį, kaip vélnio úodegą: ir sumezga, ir atamezga. Kp.
kaip ir vil̃ko uodegà Dieve, kad augo [apyniai], net gražu, kaip ir vil̃ko úodegos spurgai. Plvn.
kap vil̃ko uodegà aketė̃j Sukinėjas kap vil̃ko uodegà aketė̃j. Smn.
kaip zel̃zino uodegà Užsirietęs kaip zel̃zino (gaigalo) uodegà. Škn.
kaip žálčio uodegà Smailus kaip žalčio uodega. MTt III 179 (Kdn).
kai (kaip, kap, keip) žiùrkės (žvynė̃s) uodegà (uodegė̃lė, uodegùtė) Plonos kaselės kai žvynė̃s uodegė̃lės. Kp. Mano buvo stora čiupra (plaukai), tik daba kai žiùrkės uodegà. Jnš. Ką te benešioja tokias kasas – keip žvynė̃s (žiurkės) úodegos. Slm. Prasti vaiko plaukeliai – kaip žiurkės uodegėlė kasytės. LVP 649 (Sk). Šaknis [gėlės] kap žiùrkės uodegùtė – neišmaitina. Pv.

sùsti, sū̃sta (sų̃sta J, K.Būg, Š, sū̃sa K; N, suñsa Š, Slm, suñsta Pgr, sunta N), -o intr. NdŽ, DŽ
1. N, K, L, Rtr, KŽ aptekti niežais; plikti nuo suso: Šuva, ožka suñsa, t. y. plinka nuo suskio J. Paršeliai suñsa, i pati nežinau nū ko Kv.
2. M, J.Jabl, KŽ džiūti, nykti, skursti (apie augalą): Obelės da nieko, tik jaunos – tai suñsa Žlp. Labai augo tas mūsų sodnelis, o tik va nežinau dabar – keli metai pradejo sùst, medžiai mūsų baigia džiūt LKT219(Bsg). Kvietkas nebeauga, o sū̃sta Rm. Burokai tavo gi sū̃sta – nežiūri̇̀ Gdr.
3. liesėti, menkėti: Alkanas gyvuolis sùsti pradeda J. Ka kiauradantis veršiukas, sū̃sta sū̃sta – susna toks i yra PnmŽ. Diena nuo dienos sunsta mergaitė Tr.
^ Bėga vilkas – tunka vilkas, gulia vilkas – suñsa vilkas Lk.
4. I blukti: Kepurę neseniai pirkau, o jau pradėjo sùsti Kv. Iš naujo pardažiau, i nebsuñsa daugiau Kv.
5. Ar, Snt prastai gyventi, skursti: Gerai gyveno, o sùso, sùso i nususo Krš. Aš tep nesùsčia, kap jis sū̃sta Plv. Žydai sustie pradėjo ir ieškojo kitoniškų uždarbių Sz. Sūsti̇̀ sūsti̇̀ (vargsti, kamuojiesi) po tą girią – kad nors galą matytum Šk.
6. džiūti, sausėti: Purvynai nieko nebesūsa Žem. Keliukai pradėjo sùsti Kv. Saulėtą dieną viskas gerai suñsa Varn.
apsùsti intr.
1. Š, KŽ aptekti niežais, susu: Kajina ko (kažin ko) tie mūso paršeliai taip apsùso, musėk nebdaėda Užv.
2. KŽ, DŽ apdžiūti, sumenkti: Už Raseinių nuo Eržvilko pusės stovi ąžuolas senas, apsusęs Mair. Tos obelies lapai tokie apsùsę Grg. Kokie gi ten kukurūzai – reti, apsùsę Žgč. Koki obelytė buvo, ir to apsùsus viškum Krs. Apsùsę rūtelės Pb. Jei apsuñsa (apšąšta, apvysta) obūliai, anie nė[ra] geri Krš.
3. NdŽ, KŽ, DŽ1 apiblogti, paliesėti: Mūs šįmet visi paršai apsuso Prl. Sustiko šunį apsùsusį Vrn. Apsùsęs arklys LKAI147(Trgn). Iš mokslo toks buvo apsùsęs Slč.
4. apskurti, apiplyšti: Gavęs nu kapitono drabuželius tokius apsususius su šlipelėms S.Dauk. Pirma tai apsùsus buvo, dabar tai apsitaisius viškum Slm.
ǁ aptriušti: Gražios kasos buvo, o kap senõs – jau viskas apsùso Dg. Apsùsęs kaip lapės uodega Kl. Apsùsę visi plaukai kai pelės uodega Švnč.
5. apiblukti: O dėlto šarkas apsùso, ka i gerai dažytas Kv.
| Patelės yra apsususios, be jokių pažibų Blv.
6. Yl, Trs nusigyventi, nuskursti: Apsùsti – dyku, grynu palikti, apsikrauti skola Gmž. Čia aplinkui tep visi apsùsę Lp.
7. LVI127, NdŽ, Žlp, Arm apdžiūti, apsausti: Vingių kiemelyje purvynai truputį apsusę Žem. Išeik pažiūrėk, gal jau apsùso skurliai Krž. Šienas šiandien apsùs – galėsiam vežti Varn.
įsùsti intr.
1. Lex71, Q414, MŽ, Sut, N, Rtr, Š, NdŽ, KŽ aptekti niežais, susu: Vaikas įsùsęs, t. y. įnižęs J. Teip esu įsùsusi KlvrŽ. Įsūsu SD242. Įsūstu CII308. Arkliai įsùsę K.
2. sublogti, suliesėti: Gyvuliai per ilgą pavasarį tvartuose teip įsū̃sta, kad sunkiai per vasarą beatsigriebia Žvr.
3. nuskursti, nusigyventi: Tiek jis nuvargo, tiek įsùso! Kdl.
išsùsti intr.
1. DŽ visiems išdžiūti, sunykti: Visi medžiai išsùsę Ėr. Teip išsùsę ir jūsų bulbienokai, kad ojojoj! Slm.
2. suskurdus visiems išnykti, išgaišti: Jo visi gyvuliai nuo to laiko išsùso Rd.
nusùsti intr. NdŽ
1. N, K, M, L, LL128,232, Rtr, Š, KŽ, Vkš, Vdk aptekti niežais, susu; nuplikti nuo niežų, suso: Ožka rėkia, kaip nusunsa, t. y. plika paliekta, aptenka suskiais J.
ǁ aptekti spuogais: Nusùsęs kaip nuskurdęs paršiukas Br.
2. A1834,282, OG368, DŽ1, Žg, Klk pasidaryti sunykusiam, suskurdusiam, apdžiūti: Vienog pačių medžių kame ne kame ir teip didžiai retai ir tų pačių nusususių tegal regėti S.Dauk. Kelios obelikės tokios nusùsusios bė[ra], visą sodną išpjovė Varn. Kodėl medeliai tep nusùsę? Dkš. Keli čia obuoliukai, ir tie nusùsę (menki, susitraukę) Sdk. Riešutai nusùsę Ssk.
3. DŽ, Gž, Ss, Pmp, Kp, Dgl suliesėti, sumenkti: Obulotas arklys nusùso prastu pašaru šeramas, nebobuluo[ja] Šts. Nusùsęs, biednas gyvolys, nepaeina Erž. Nusùsęs tas veršaitis gatavai – pradėm stati plaukai stova Vvr. Šiamečiai paršeliai visai nususo Srj. Veršiai pieno negauna, i nusùso Kv. Kad ir gerai šerami paršeliai, nusùso – matyt, prastos veislės Užv. Jų gyvuliai visada nusùsę Lkč.
4. Vv, Vl, Slm nuplyšti, apskurti, nusitrinti: Kaipgi nematysiu, mačiau, par Dievą kiaules gano; visas apiplyšęs ir nususęs BsPII307. Turėjo nusususią sermėgą i kiauras nagines Plt. Ano buvo tokie nususę pavalkai, nuplyšę, apsmukę Lnk.
ǁ nutriušti: [Ūseliai] dygo, dygo ir nususo NS831. Mano plaukai visai nusùso Al. Kailis nususęs, spalva purvina Blv.
5. nublukti: Naujas audeklas, o jau nusùsęs nu saulės Kv. Vilko spalva mainos: žiemą yra šviesiai pilkas, o vasarą nususęs Blv.
6. Sz, VŽ1905,221, Š, J.Jabl, Vvr, Ar, Vv nusigyventi, nuskursti: Užejo tokie sunkūs laikai, kad likau visai nusùsęs Krp. Ans teip nusùso, kad ir duonos kąsnelio nebetura už lūpos užkišti Mžk. Anas dabar visai nusùso, liko be arklio An. Ir mano tėvelis visą gyvenimą vyžom nešiojo – nebuvo gi toks nusùsęs Slm. Čia prasta žemė, ir visi nusùsę Kt. Nusùso žmogelis visai: nei pavalgyt, nei apsirengt neturi Kpč. Kad šitokis svietavas bernas, o imtų kokią nusùsusią! Aps. Nejaugi aš tokia nusususi, kad manęs niekas nepanorėtų? V.Krėv.
| Nusususi smuklė rš.
^ Nususo kaip Pavarčio bajorai Skdv. Nususęs kai virkščia, o kokiu ponu statos! LTR(Vdk). Ka i nususęs, bile ponas LTR(Vdk). Juo nususesnis, juo didesniu ponu statos LTR(Vdk). Kaip tik nusùsęs, teip ir pasiutęs Skr.
nusùsusiai Jis visai nusususiai gyvena: žemę neišdirba, gyvolių maž tetura, ir tie patys kaip par sieną ištraukti yr Dr.
| refl.: Nusisùsę žmonys tie Šts.
ǁ būti niekam nevertam, nusmukti, suprastėti: Kiekvienas nususęs valdininkiūkštis daužė jam snukį rš. Aš nenoriu pasakyti, kad vertimo kalba turėtų būti nusususi rš.
pasùsti intr. NdŽ
1. kiek nunižti.
2. padžiūti, pasausti.
3. kiek nuskursti, nusigyventi.
prasùsti intr.
1. NdŽ vietomis arba visiškai aptekti niežais, susu; praplikti nuo suso.
2. NdŽ kurį laiką susti, vargingai gyventi.
3. NdŽ nuskursti, nusigyventi.
4. Š apdžiūti, prasausti: Jau šienas prasùsęs, galėsma grėbti Žlp. Saulė gerickai šutina: žlugtus tik pakoriau, ir prasùso Rod.
susùsti intr. NdŽ
1. aptekti niežais, susu: Jei susuñsa, ta i be tamstos lėmimo susuñsa, nieko nepadarysi Krš.
^ Ka tu kur susùstumi! (keik.) Krš.
2. sumenkti, nudžiūti: Ko teip susùso šitas medelis? Sb.
3. suliesėti, suprastėti, suvargti: Matai, Maryte, tu dabar sususus, o pas mus buvai graži Šn. O tas vargšelis toks susùsęs! Stl.
4. NdŽ nusigyventi, nuskursti.
užsùsti intr. NdŽ
1. visam aptekti susu: Darbas tai baika, ale aš baigiu ažusùst – gniūsas apstojo Ob.
2. nusigyventi, nuskursti: Nusipirko kokį užsususį dvarelį Klvr.

sùsti, sū̃sta (sų̃sta J, K.Būg, Š, sū̃sa K; N, suñsa Š, Slm, suñsta Pgr, sunta N), -o intr. NdŽ, DŽ
1. N, K, L, Rtr, KŽ aptekti niežais; plikti nuo suso: Šuva, ožka suñsa, t. y. plinka nuo suskio J. Paršeliai suñsa, i pati nežinau nū ko Kv.
2. M, J.Jabl, KŽ džiūti, nykti, skursti (apie augalą): Obelės da nieko, tik jaunos – tai suñsa Žlp. Labai augo tas mūsų sodnelis, o tik va nežinau dabar – keli metai pradejo sùst, medžiai mūsų baigia džiūt LKT219(Bsg). Kvietkas nebeauga, o sū̃sta Rm. Burokai tavo gi sū̃sta – nežiūri̇̀ Gdr.
3. liesėti, menkėti: Alkanas gyvuolis sùsti pradeda J. Ka kiauradantis veršiukas, sū̃sta sū̃sta – susna toks i yra PnmŽ. Diena nuo dienos sunsta mergaitė Tr.
^ Bėga vilkas – tunka vilkas, gulia vilkas – suñsa vilkas Lk.
4. I blukti: Kepurę neseniai pirkau, o jau pradėjo sùsti Kv. Iš naujo pardažiau, i nebsuñsa daugiau Kv.
5. Ar, Snt prastai gyventi, skursti: Gerai gyveno, o sùso, sùso i nususo Krš. Aš tep nesùsčia, kap jis sū̃sta Plv. Žydai sustie pradėjo ir ieškojo kitoniškų uždarbių Sz. Sūsti̇̀ sūsti̇̀ (vargsti, kamuojiesi) po tą girią – kad nors galą matytum Šk.
6. džiūti, sausėti: Purvynai nieko nebesūsa Žem. Keliukai pradėjo sùsti Kv. Saulėtą dieną viskas gerai suñsa Varn.
apsùsti intr.
1. Š, KŽ aptekti niežais, susu: Kajina ko (kažin ko) tie mūso paršeliai taip apsùso, musėk nebdaėda Užv.
2. KŽ, DŽ apdžiūti, sumenkti: Už Raseinių nuo Eržvilko pusės stovi ąžuolas senas, apsusęs Mair. Tos obelies lapai tokie apsùsę Grg. Kokie gi ten kukurūzai – reti, apsùsę Žgč. Koki obelytė buvo, ir to apsùsus viškum Krs. Apsùsę rūtelės Pb. Jei apsuñsa (apšąšta, apvysta) obūliai, anie nė[ra] geri Krš.
3. NdŽ, KŽ, DŽ1 apiblogti, paliesėti: Mūs šįmet visi paršai apsuso Prl. Sustiko šunį apsùsusį Vrn. Apsùsęs arklys LKAI147(Trgn). Iš mokslo toks buvo apsùsęs Slč.
4. apskurti, apiplyšti: Gavęs nu kapitono drabuželius tokius apsususius su šlipelėms S.Dauk. Pirma tai apsùsus buvo, dabar tai apsitaisius viškum Slm.
ǁ aptriušti: Gražios kasos buvo, o kap senõs – jau viskas apsùso Dg. Apsùsęs kaip lapės uodega Kl. Apsùsę visi plaukai kai pelės uodega Švnč.
5. apiblukti: O dėlto šarkas apsùso, ka i gerai dažytas Kv.
| Patelės yra apsususios, be jokių pažibų Blv.
6. Yl, Trs nusigyventi, nuskursti: Apsùsti – dyku, grynu palikti, apsikrauti skola Gmž. Čia aplinkui tep visi apsùsę Lp.
7. LVI127, NdŽ, Žlp, Arm apdžiūti, apsausti: Vingių kiemelyje purvynai truputį apsusę Žem. Išeik pažiūrėk, gal jau apsùso skurliai Krž. Šienas šiandien apsùs – galėsiam vežti Varn.
įsùsti intr.
1. Lex71, Q414, MŽ, Sut, N, Rtr, Š, NdŽ, KŽ aptekti niežais, susu: Vaikas įsùsęs, t. y. įnižęs J. Teip esu įsùsusi KlvrŽ. Įsūsu SD242. Įsūstu CII308. Arkliai įsùsę K.
2. sublogti, suliesėti: Gyvuliai per ilgą pavasarį tvartuose teip įsū̃sta, kad sunkiai per vasarą beatsigriebia Žvr.
3. nuskursti, nusigyventi: Tiek jis nuvargo, tiek įsùso! Kdl.
išsùsti intr.
1. DŽ visiems išdžiūti, sunykti: Visi medžiai išsùsę Ėr. Teip išsùsę ir jūsų bulbienokai, kad ojojoj! Slm.
2. suskurdus visiems išnykti, išgaišti: Jo visi gyvuliai nuo to laiko išsùso Rd.
nusùsti intr. NdŽ
1. N, K, M, L, LL128,232, Rtr, Š, KŽ, Vkš, Vdk aptekti niežais, susu; nuplikti nuo niežų, suso: Ožka rėkia, kaip nusunsa, t. y. plika paliekta, aptenka suskiais J.
ǁ aptekti spuogais: Nusùsęs kaip nuskurdęs paršiukas Br.
2. A1834,282, OG368, DŽ1, Žg, Klk pasidaryti sunykusiam, suskurdusiam, apdžiūti: Vienog pačių medžių kame ne kame ir teip didžiai retai ir tų pačių nusususių tegal regėti S.Dauk. Kelios obelikės tokios nusùsusios bė[ra], visą sodną išpjovė Varn. Kodėl medeliai tep nusùsę? Dkš. Keli čia obuoliukai, ir tie nusùsę (menki, susitraukę) Sdk. Riešutai nusùsę Ssk.
3. DŽ, Gž, Ss, Pmp, Kp, Dgl suliesėti, sumenkti: Obulotas arklys nusùso prastu pašaru šeramas, nebobuluo[ja] Šts. Nusùsęs, biednas gyvolys, nepaeina Erž. Nusùsęs tas veršaitis gatavai – pradėm stati plaukai stova Vvr. Šiamečiai paršeliai visai nususo Srj. Veršiai pieno negauna, i nusùso Kv. Kad ir gerai šerami paršeliai, nusùso – matyt, prastos veislės Užv. Jų gyvuliai visada nusùsę Lkč.
4. Vv, Vl, Slm nuplyšti, apskurti, nusitrinti: Kaipgi nematysiu, mačiau, par Dievą kiaules gano; visas apiplyšęs ir nususęs BsPII307. Turėjo nusususią sermėgą i kiauras nagines Plt. Ano buvo tokie nususę pavalkai, nuplyšę, apsmukę Lnk.
ǁ nutriušti: [Ūseliai] dygo, dygo ir nususo NS831. Mano plaukai visai nusùso Al. Kailis nususęs, spalva purvina Blv.
5. nublukti: Naujas audeklas, o jau nusùsęs nu saulės Kv. Vilko spalva mainos: žiemą yra šviesiai pilkas, o vasarą nususęs Blv.
6. Sz, VŽ1905,221, Š, J.Jabl, Vvr, Ar, Vv nusigyventi, nuskursti: Užejo tokie sunkūs laikai, kad likau visai nusùsęs Krp. Ans teip nusùso, kad ir duonos kąsnelio nebetura už lūpos užkišti Mžk. Anas dabar visai nusùso, liko be arklio An. Ir mano tėvelis visą gyvenimą vyžom nešiojo – nebuvo gi toks nusùsęs Slm. Čia prasta žemė, ir visi nusùsę Kt. Nusùso žmogelis visai: nei pavalgyt, nei apsirengt neturi Kpč. Kad šitokis svietavas bernas, o imtų kokią nusùsusią! Aps. Nejaugi aš tokia nusususi, kad manęs niekas nepanorėtų? V.Krėv.
| Nusususi smuklė rš.
^ Nususo kaip Pavarčio bajorai Skdv. Nususęs kai virkščia, o kokiu ponu statos! LTR(Vdk). Ka i nususęs, bile ponas LTR(Vdk). Juo nususesnis, juo didesniu ponu statos LTR(Vdk). Kaip tik nusùsęs, teip ir pasiutęs Skr.
nusùsusiai Jis visai nusususiai gyvena: žemę neišdirba, gyvolių maž tetura, ir tie patys kaip par sieną ištraukti yr Dr.
| refl.: Nusisùsę žmonys tie Šts.
ǁ būti niekam nevertam, nusmukti, suprastėti: Kiekvienas nususęs valdininkiūkštis daužė jam snukį rš. Aš nenoriu pasakyti, kad vertimo kalba turėtų būti nusususi rš.
pasùsti intr. NdŽ
1. kiek nunižti.
2. padžiūti, pasausti.
3. kiek nuskursti, nusigyventi.
prasùsti intr.
1. NdŽ vietomis arba visiškai aptekti niežais, susu; praplikti nuo suso.
2. NdŽ kurį laiką susti, vargingai gyventi.
3. NdŽ nuskursti, nusigyventi.
4. Š apdžiūti, prasausti: Jau šienas prasùsęs, galėsma grėbti Žlp. Saulė gerickai šutina: žlugtus tik pakoriau, ir prasùso Rod.
susùsti intr. NdŽ
1. aptekti niežais, susu: Jei susuñsa, ta i be tamstos lėmimo susuñsa, nieko nepadarysi Krš.
^ Ka tu kur susùstumi! (keik.) Krš.
2. sumenkti, nudžiūti: Ko teip susùso šitas medelis? Sb.
3. suliesėti, suprastėti, suvargti: Matai, Maryte, tu dabar sususus, o pas mus buvai graži Šn. O tas vargšelis toks susùsęs! Stl.
4. NdŽ nusigyventi, nuskursti.
užsùsti intr. NdŽ
1. visam aptekti susu: Darbas tai baika, ale aš baigiu ažusùst – gniūsas apstojo Ob.
2. nusigyventi, nuskursti: Nusipirko kokį užsususį dvarelį Klvr.

1 šiur̃pti, -sta, -o intr. BŽ136, DŽ, Rtr, NdŽ, KŽ, šiùrpti SchL135, KII149, Jn, K.Būg, NdŽ, KŽ; L
1. R, MŽ, N, M, Gs, Rmš nuo šalčio, iš baimės darytis nelygiam dėl atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Man kūnas šiur̃psta K. Kūnas pradeda šiur̃pti, pamačius lavoną, t. y. daros kaip žąsies skūra rupėta J. Ans šiur̃po nuo šalčio, t. y. kaip kruopais aptekęs ant skūros J. Gečiui ėmė visas kailis šiurpti Vaižg. Tau net nugara šiurpsta iš baimės ir nuostabos A.Vencl.
2. MŽ246, NdŽ, DŽ1 jausti šiurpulį keliančią baimę: Jis tęsė kalbą šiurpdamas ir krūpčiodamas rš.
3. Š, K.Būg(Ds) šiauštis: Plaukai šiur̃psta Sl. Plunksnos šiur̃psta DŽ1. Nuo šalčio tik šiurpsta gyvaplaukiai Trgn.
4. menkėjant, liesėjant šiauštis, netekti plaukų glotnumo, darytis liguistos išvaizdos: Iš šiaudų nėkoks ne pašaras: šerk šėręs, o gyvulys tik šiùrpsta, liesta Š. Mano Širmukas šiur̃psta nuo vienų šiaudų An.
5. šiurti, triušti: Kad augtų kasos, reikia su degtine praust, tai nešiurpsta ir didelės auga LTR(Auk).
◊ plaukai̇̃ šiur̃psta [ant galvõs] ima baimė: Man plaukai̇̃ tik šiur̃psta ant galvõs Ds. Girdi iš tolo Mauškus kurtų balsą; girdi, ir plaukai jo šiurpsta V.Piet.
širdi̇̀s šiur̃psta ima baimė: Man net šiur̃psta širdi̇̀s, žiūrint į tais žaizdas Gs.
1 apšiur̃pti intr. aptriušti: Namelis apšiurpęs, lietaus apipalšintas rš.
1 atšiur̃pti intr. atšerpetoti: Mano pirštų galai labai atšiur̃po Ds.
1 nušiur̃pti intr. KŽ
1. nuo šalčio, iš baimės pasidaryti nelygiam, kraupiam dėl atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Nuo sušalimo nušiur̃pęs, kad kūnas kaip žąsies skūra rupėtas tampa J. Tau šalta, Poviliuk – tu visas nušiur̃pęs Rz. Einu basas, visas nušiur̃pęs Vkš.
ǁ Nj, Lnkv nuo šalčio pajusti šiurpulį, nudrungti, nužvarbti: Sukaitus išėjo iš gryčios, kiek nušiur̃po i ant ryto jau serga mano pati Šd. Nesušalom, tik nušiur̃pom Jnšk.
2. Svn pajusti šiurpulingą baimę, pasibaisėti: Nušiurpaũ – tiek darbo! Zp. Žiūriu – atvažiuoja, į kiemą suka. Aš teip nušiurpaũ! Rd. Net nušiurpstù, kai pamatau ateinant jį Klt. Nušiurpaũ, pamačius[i] kraują Mrj. Kai važiuoji par [labai aukštą] tiltą, visas nušiurpsti̇̀ Ėr. Žmonys sako, kad vilkas velnio plauką turiąs, užtai žmogus, vilką pamatęs, nušiurpsti, nusigąsti LMD(Sln). Karvedžiai karvietėj beklaksantys paliko, o likusiejai nušiurpusys muko šalin S.Dauk.
3. nušiurti, nutriušti: Nušiurpsta anom kaselės, nuvysta jaunos dienelės BzF186.
4. apšepti: Prisimeni sulysusius arklelius, ilgas vagas, nušiurpusias trobeles rš. Pamačiau nušiurpusias ir drėgnas kambario sienas rš.
5. supleišėti, suskirsti, nušerpetoti: Mėlynas paliko, nušiur̃po [pirštas] Ps.
1 pašiur̃pti intr. NdŽ, DŽ1, KŽ; SD164, N
1. MŽ406, K, L, BŽ108, Rtr, Zp, Lš, Up nuo šalčio, iš baimės pasidaryti nelygiam, kraupiam nuo atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Ko tu teip pašiurpai̇̃ – gal sušalei? Ps. Pašiurpáu visas iš baimės Vkš. Gal tau šalta – rankos pašiur̃pę Ktk. Pašiùrpo rankos, kojos Grv. Meistras pabudo visas pašiurpęs K.Saj. Jis po valandos išgirdo prie lango barškimą, ir jo oda pašiurpo LC1883,16.
ǁ Gs, Pc nuo šalčio pajusti šiurpulį, sudrungti: Kad pašiur̃psta kūnas, tada skūra rupėta pasidaro J. Kol jis grįžo prie vežimo, visas kūnas pašiur̃po Vdžg. Užsimesk kailinius – dar pašiur̃psi Ll. Sušalt nesušaliau, tik pašiurpaũ Rs. Aš visas nu tos murglos pašiurpáu Gršl. Ką pašiur̃pti išvažiavus, geriau šiltai apsidaryti Skdv.
| prk.: Paukštukai šitie rėkia „pašiur̃ps, pašiur̃ps“, tai ir pašiur̃ps (atšals) Šil.
2. pajusti šiurpulingą baimę, pasibaisėti: Kožnas savo širdyje pašiurpo Ns1857,2.
| impers.: Jam pro tais žvėris einant biskį pašiurpo LTI172(Bs). Saulius masino, tokiom akim į jį žiūrėdamas, jog tėvui net pašiurpo Vaižg.
3. Sut, Š, BŽ50, Pl pasišiaušti: Pašiurpęs, pasišiaušęs SD169. Ko tu toks pašiùrpęs, gal miegojai? Ds. Pašiur̃po kaip pelėda Svn. Puiki tetervino uodega pašiurpsta, išskleisti sparnai galais rėžia pernykščią žolę sp.
ǁ pasidaryti nelygiam, neglotnam, pašiurti: Pašiur̃po asys (asiūklis) nu šalčio, pradėjo raityties Trg. Laukuose stirksojo pašiurpusios ražienos rš. Man taip gražu, kai ežeras lygus lygus – ir staiga truputėlį pašiurpsta K.Saj. Pašiurpusios šiaudiniais stogais dūminės pirkios man ir šiandien stovi akyse rš. Ir po kurio laiko pavykdavo jas (knygas) sužvejoti – aplankstytais kampais, pašiurpusias, nuvalkiotas V.Myk-Put.
ǁ pasidaryti pašaižotam, šeberkštėtam: Pašiur̃po biškį grėbliakotis Ktk. Pašiurpusioji plaušabudė (bot. Inocybe lanuginosa) rš.
ǁ kiek supleišėti, suskirsti, pašerpetoti: Kad išeini šlapiom rankom, tai pašiùrpsta Klvr. Jos rankos pašiur̃pę, supleišėję Klt. Veido oda išgeltusi, pašiurpusi J.Dov.
| Pašiurpo akys iš kriokimo motynos Trg.
4. Ps, Kp menkėjant, liesėjant netekti plaukų glotnumo, pasišiaušti, susitraukti, pasidaryti liguistos išvaizdos: Nuo ko kažin tas kumelys teip pašiur̃po? Žvr. Pašiur̃pęs jaučiukas, susitraukęs, plaukai vieni Pn. Kol' (kodėl) toks pašiur̃pęs [paršas], kad, sakai, lašiniam penimas? An. Iš Jono jau nebe gyventojas: visas pašiur̃pęs, baisu net žiūrėt Antš. Tik pradėk blogiau duot [ėsti] arkliui, tuoj pašiurpsta Trgn.
◊ plaukai̇̃ (káilis) pašiur̃psta Slv apima baimė: Nuo šitų žinių pašiurpo Aršiojo plaukai V.Piet. Net plaukai pašiurpo – meška! Apž1895,10. Nuo tavo žodžių pašiurpsta kailis J.Gruš.
1 prašiur̃pti intr. impers. pasidaryti baisu: Tuo tarpu Juozapui ir Marijai prašiurpo nuo mislės, jog galės neberasti vaiko A.Baran.
1 sušiur̃pti intr.
1. J, Gs, Kš, Bsg būti perimtam šiurpo, sudrungti: Sėdi jis vailokais apsiavęs, bet labai sušiur̃pęs Rm. Pasėdėjau ant žemės, sušiurpáu Lkv.
2. NdŽ pajusti šiurpą keliančią baimę, išgąstį: Aš sušiurpstù, pamatęs žaizdą Vlkv.
3. Mrs, Ds pasišiaušti: Sergančio paukščio plunksnos sušiurpusios rš.
| prk.: Teisybę pasakyk, tai tuoj sušiur̃psta (supyksta) Užp.
ǁ pasidaryti nelygiam, neglotnam, pašiurusiam: Vėtra pakelia aukštyn šiaudus, tep ir lieka [stogai] nepataisyti, sušiùrpę Mrj.
4. Kp, Km menkėjant, liesėjant pasišiaušti, susitraukti, pasidaryti liguistos išvaizdos: Vaikeli, ar tu sergi, kad toks sušiur̃pęs? Mrj. Kitų karvės, kai žiūri, nesušiur̃pę, ė mūsų tai net baisu Ds.
5. nušiurti, nutriušti: Ko sublogę veideliai, ko sušiur̃pus galvelė? – Nuo graudžių ašarėlių, nuo skaisčiosios saulelės (d.) VšR. Sušiurps auksinės kaselės, sustirs ir baltos rankelės LTR(Žl).
1 užšiur̃pti žr. 1 pašiurpti 1: Gyvatę pamatai – net ir kūnas ažušiur̃psta Km.

1 šiur̃pti, -sta, -o intr. BŽ136, DŽ, Rtr, NdŽ, KŽ, šiùrpti SchL135, KII149, Jn, K.Būg, NdŽ, KŽ; L
1. R, MŽ, N, M, Gs, Rmš nuo šalčio, iš baimės darytis nelygiam dėl atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Man kūnas šiur̃psta K. Kūnas pradeda šiur̃pti, pamačius lavoną, t. y. daros kaip žąsies skūra rupėta J. Ans šiur̃po nuo šalčio, t. y. kaip kruopais aptekęs ant skūros J. Gečiui ėmė visas kailis šiurpti Vaižg. Tau net nugara šiurpsta iš baimės ir nuostabos A.Vencl.
2. MŽ246, NdŽ, DŽ1 jausti šiurpulį keliančią baimę: Jis tęsė kalbą šiurpdamas ir krūpčiodamas rš.
3. Š, K.Būg(Ds) šiauštis: Plaukai šiur̃psta Sl. Plunksnos šiur̃psta DŽ1. Nuo šalčio tik šiurpsta gyvaplaukiai Trgn.
4. menkėjant, liesėjant šiauštis, netekti plaukų glotnumo, darytis liguistos išvaizdos: Iš šiaudų nėkoks ne pašaras: šerk šėręs, o gyvulys tik šiùrpsta, liesta Š. Mano Širmukas šiur̃psta nuo vienų šiaudų An.
5. šiurti, triušti: Kad augtų kasos, reikia su degtine praust, tai nešiurpsta ir didelės auga LTR(Auk).
◊ plaukai̇̃ šiur̃psta [ant galvõs] ima baimė: Man plaukai̇̃ tik šiur̃psta ant galvõs Ds. Girdi iš tolo Mauškus kurtų balsą; girdi, ir plaukai jo šiurpsta V.Piet.
širdi̇̀s šiur̃psta ima baimė: Man net šiur̃psta širdi̇̀s, žiūrint į tais žaizdas Gs.
1 apšiur̃pti intr. aptriušti: Namelis apšiurpęs, lietaus apipalšintas rš.
1 atšiur̃pti intr. atšerpetoti: Mano pirštų galai labai atšiur̃po Ds.
1 nušiur̃pti intr. KŽ
1. nuo šalčio, iš baimės pasidaryti nelygiam, kraupiam dėl atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Nuo sušalimo nušiur̃pęs, kad kūnas kaip žąsies skūra rupėtas tampa J. Tau šalta, Poviliuk – tu visas nušiur̃pęs Rz. Einu basas, visas nušiur̃pęs Vkš.
ǁ Nj, Lnkv nuo šalčio pajusti šiurpulį, nudrungti, nužvarbti: Sukaitus išėjo iš gryčios, kiek nušiur̃po i ant ryto jau serga mano pati Šd. Nesušalom, tik nušiur̃pom Jnšk.
2. Svn pajusti šiurpulingą baimę, pasibaisėti: Nušiurpaũ – tiek darbo! Zp. Žiūriu – atvažiuoja, į kiemą suka. Aš teip nušiurpaũ! Rd. Net nušiurpstù, kai pamatau ateinant jį Klt. Nušiurpaũ, pamačius[i] kraują Mrj. Kai važiuoji par [labai aukštą] tiltą, visas nušiurpsti̇̀ Ėr. Žmonys sako, kad vilkas velnio plauką turiąs, užtai žmogus, vilką pamatęs, nušiurpsti, nusigąsti LMD(Sln). Karvedžiai karvietėj beklaksantys paliko, o likusiejai nušiurpusys muko šalin S.Dauk.
3. nušiurti, nutriušti: Nušiurpsta anom kaselės, nuvysta jaunos dienelės BzF186.
4. apšepti: Prisimeni sulysusius arklelius, ilgas vagas, nušiurpusias trobeles rš. Pamačiau nušiurpusias ir drėgnas kambario sienas rš.
5. supleišėti, suskirsti, nušerpetoti: Mėlynas paliko, nušiur̃po [pirštas] Ps.
1 pašiur̃pti intr. NdŽ, DŽ1, KŽ; SD164, N
1. MŽ406, K, L, BŽ108, Rtr, Zp, Lš, Up nuo šalčio, iš baimės pasidaryti nelygiam, kraupiam nuo atsiradusių smulkių raupelių (apie odą): Ko tu teip pašiurpai̇̃ – gal sušalei? Ps. Pašiurpáu visas iš baimės Vkš. Gal tau šalta – rankos pašiur̃pę Ktk. Pašiùrpo rankos, kojos Grv. Meistras pabudo visas pašiurpęs K.Saj. Jis po valandos išgirdo prie lango barškimą, ir jo oda pašiurpo LC1883,16.
ǁ Gs, Pc nuo šalčio pajusti šiurpulį, sudrungti: Kad pašiur̃psta kūnas, tada skūra rupėta pasidaro J. Kol jis grįžo prie vežimo, visas kūnas pašiur̃po Vdžg. Užsimesk kailinius – dar pašiur̃psi Ll. Sušalt nesušaliau, tik pašiurpaũ Rs. Aš visas nu tos murglos pašiurpáu Gršl. Ką pašiur̃pti išvažiavus, geriau šiltai apsidaryti Skdv.
| prk.: Paukštukai šitie rėkia „pašiur̃ps, pašiur̃ps“, tai ir pašiur̃ps (atšals) Šil.
2. pajusti šiurpulingą baimę, pasibaisėti: Kožnas savo širdyje pašiurpo Ns1857,2.
| impers.: Jam pro tais žvėris einant biskį pašiurpo LTI172(Bs). Saulius masino, tokiom akim į jį žiūrėdamas, jog tėvui net pašiurpo Vaižg.
3. Sut, Š, BŽ50, Pl pasišiaušti: Pašiurpęs, pasišiaušęs SD169. Ko tu toks pašiùrpęs, gal miegojai? Ds. Pašiur̃po kaip pelėda Svn. Puiki tetervino uodega pašiurpsta, išskleisti sparnai galais rėžia pernykščią žolę sp.
ǁ pasidaryti nelygiam, neglotnam, pašiurti: Pašiur̃po asys (asiūklis) nu šalčio, pradėjo raityties Trg. Laukuose stirksojo pašiurpusios ražienos rš. Man taip gražu, kai ežeras lygus lygus – ir staiga truputėlį pašiurpsta K.Saj. Pašiurpusios šiaudiniais stogais dūminės pirkios man ir šiandien stovi akyse rš. Ir po kurio laiko pavykdavo jas (knygas) sužvejoti – aplankstytais kampais, pašiurpusias, nuvalkiotas V.Myk-Put.
ǁ pasidaryti pašaižotam, šeberkštėtam: Pašiur̃po biškį grėbliakotis Ktk. Pašiurpusioji plaušabudė (bot. Inocybe lanuginosa) rš.
ǁ kiek supleišėti, suskirsti, pašerpetoti: Kad išeini šlapiom rankom, tai pašiùrpsta Klvr. Jos rankos pašiur̃pę, supleišėję Klt. Veido oda išgeltusi, pašiurpusi J.Dov.
| Pašiurpo akys iš kriokimo motynos Trg.
4. Ps, Kp menkėjant, liesėjant netekti plaukų glotnumo, pasišiaušti, susitraukti, pasidaryti liguistos išvaizdos: Nuo ko kažin tas kumelys teip pašiur̃po? Žvr. Pašiur̃pęs jaučiukas, susitraukęs, plaukai vieni Pn. Kol' (kodėl) toks pašiur̃pęs [paršas], kad, sakai, lašiniam penimas? An. Iš Jono jau nebe gyventojas: visas pašiur̃pęs, baisu net žiūrėt Antš. Tik pradėk blogiau duot [ėsti] arkliui, tuoj pašiurpsta Trgn.
◊ plaukai̇̃ (káilis) pašiur̃psta Slv apima baimė: Nuo šitų žinių pašiurpo Aršiojo plaukai V.Piet. Net plaukai pašiurpo – meška! Apž1895,10. Nuo tavo žodžių pašiurpsta kailis J.Gruš.
1 prašiur̃pti intr. impers. pasidaryti baisu: Tuo tarpu Juozapui ir Marijai prašiurpo nuo mislės, jog galės neberasti vaiko A.Baran.
1 sušiur̃pti intr.
1. J, Gs, Kš, Bsg būti perimtam šiurpo, sudrungti: Sėdi jis vailokais apsiavęs, bet labai sušiur̃pęs Rm. Pasėdėjau ant žemės, sušiurpáu Lkv.
2. NdŽ pajusti šiurpą keliančią baimę, išgąstį: Aš sušiurpstù, pamatęs žaizdą Vlkv.
3. Mrs, Ds pasišiaušti: Sergančio paukščio plunksnos sušiurpusios rš.
| prk.: Teisybę pasakyk, tai tuoj sušiur̃psta (supyksta) Užp.
ǁ pasidaryti nelygiam, neglotnam, pašiurusiam: Vėtra pakelia aukštyn šiaudus, tep ir lieka [stogai] nepataisyti, sušiùrpę Mrj.
4. Kp, Km menkėjant, liesėjant pasišiaušti, susitraukti, pasidaryti liguistos išvaizdos: Vaikeli, ar tu sergi, kad toks sušiur̃pęs? Mrj. Kitų karvės, kai žiūri, nesušiur̃pę, ė mūsų tai net baisu Ds.
5. nušiurti, nutriušti: Ko sublogę veideliai, ko sušiur̃pus galvelė? – Nuo graudžių ašarėlių, nuo skaisčiosios saulelės (d.) VšR. Sušiurps auksinės kaselės, sustirs ir baltos rankelės LTR(Žl).
1 užšiur̃pti žr. 1 pašiurpti 1: Gyvatę pamatai – net ir kūnas ažušiur̃psta Km.

tūrė́ti, tū̃ri (tū̃ria Škn, Žg), -ė́jo DŽ žr. turėti:
1. Jn, K.Būg, J.Jabl, Rtr, Š, KŽ, Als, Akm, Vkš Su viena ranka tūrù, su kita neru Krp. Eržilo vadžias įtempęs tū̃ra, o tas vis tiek eita Kv. Netūrė́k teip ilgai – rankos pavargs Kv. Kaip čia tūri̇̀ tą koštuvį, ka tiek pieno paliejai Krš. Tūrė́k gerai tą maišą, o prapilsu pro šalį Sd. Tas vaikas tū̃rįs maišą, tėvas tas pylio[ja] tus grūdus jau išvėtytus Nv. Teip esu sergąs, pilvą suėmęs tūrù, negaliu eiti Žlb.
| Kočiuką tū̃ra (valdininkas yra), sunkio darbo nedirba Krš.
^ Su tokiu žalčiu šnekėk i akminą ranko[je] tūrė́k DūnŽ.
| refl.:
^ Ko tūrýs kaip meška barabano Šts.
ǁ intr. laikytis, nenukristi: Priklijuodina, i tũra Ms. Prikabina ką norintais, už karto tū̃ra Trk.
ǁ Kur spūstė, aš kišenę tūrù DūnŽ.
2. Krkl Tūrė́k tūrė́k, o pabėgs! Kv. Kaip sugausi, tūrė́k, nepaleisk! Varn. Ko tūri̇̀, paleisk! Trk. Arklį visą laiką už vadžių tūrė́jau Up. Netūrė́k, paleisk, tegul einie Kv. Jautis su ragais prirėmęs prie sienos tūriąs [vilką] Sln.
| Tūrė́jo, ka nerietųs DūnŽ.
^ Aš ragus tūrėsiu, o tu karvę milši J.Jabl.
ǁ tr. prk. saugoti: Te[b]ibuvo rubežius tū̃riamas Pln.
3. refl. Tūrė́kias, krupiau, stipriai, o nukrisi nu tokios aukštybės DūnŽ.
^ Tūrėkis kaip utis kailinių ir gali be baimės gyventi J.Jabl. Tūrúos kaip katinas ant ledo Vgr.
4. Gelžinė vinis be buožės netūrė́s KŽ.
| prk.: Kaimo žmonis tas oras tū̃ra – sveikesni Rdn. Tas darbas žmogų tū̃ra: be darbo nu kojų nupultum Krš.
5. žr. turėti 6: Šiauliūse [bendrabutyje] tū̃ra penkius metus DūnŽ.
6. žr. turėti 7: Nepraleidu kapeikos, tūrù susispaudusi Krš. Piningą jei tūri̇̀, tūrė́k, paleidi, ir išrūksta Krš.
7. žr. turėti 9: Įkišk savo uodegą į tą eketę, tūrėk įkišęs ilgai ilgai Sln.
| prk.: Neauga [vaikai], tū̃ras tū̃ras ir pradeda augti aple penkiolektus metus Trš.
8. tr. laikyti, prižiūrėti, puoselėti: Tūrù gyvolių, darbo turu Rdn. Dabar, ka vieną karvę tū̃ria, tai daugiau pieno primelža, kaip tada iš kelių Mšk. Tūrù aš vištas, riebios DūnŽ.
9. žr. turėti 13: Paėdu i tūrù – viską padirbu DūnŽ.
^ Neėsi – i kojos netūrė́s Krš.
| refl.: Mūsų žmonys dar tū̃rias Grd. Tokia i tokia tū̃ras ana (nesensta) Rdn. Sukempėjusi, džiusna, ale dar tū̃ras Krš. Kūnas mun palaikis, o širdis sveika, i tūrúos DūnŽ. Kap būsti, kap tūri̇́es? Zt.
ǁ refl. Žd laikytis, gyventi kur: Jis (varnas) tūris dažniausiai arti gyvulių pjovyklų J.Jabl. Vokyčiai čia tūrė́jos, paskiau nebgalėjo beišpulti Yl.
10. žr. turėti 14: Drobulės dar tū̃ra, ale jau prablindusios DūnŽ. Ilgas siūlas ilgai tūrė́s Pln.
| refl.: Mūsų būdelė (namelis) kol kas tū̃rias Žg. Cimintiniai pamenklai nètūras, trupa Rdn.
11. žr. turėti 15: Žmonys tūrė́jos, kiek galėjo Pp. Čia anie tūrė́jos dar, bet jau nieko nepadarė Žeml. Bet dabar tūrėsiuos visomis keturiomis rš.
ǁ Tūrė́kias, nieko nesakyk DūnŽ.
12. žr. turėti 16: Tokio vargo mun devei, tūrù tūrù DūnŽ. Muno sūnus tū̃ra visur, kur pastato – darbo nebijos Šts. Kažin ar jūs ilgai tūrėtumiat mano valgiu? Žem.
13. refl. žr. turėti 17 (refl.): Reikia tūrė́ties pryšais Vgr. Tū̃ras pryš vyresnį toks krupis DūnŽ. Nedori vaikai, priš vyresnį tū̃ras Rdn. Tū̃rias prisigėręs prieš milicninką Kž. Kas pryš tūrė́sias, tims liūb ir į subinę kirsti Vkš. Tu, klišakoji, bene manai tūrėtis prieš mane?! LzP.
^ Kol gyvas, tol tūrėkis Vkš.
14. KŽ žr. turėti 18: Tūrė́kis arčiau munęs, nepražūsi! Mžk. Tūrėkis manęs Žem. Jei gyvenste iš vieno ir tūrėstės iš vieno, kaip tos vytelės, tai jums nieks nieko nepadarys Sln.
15. žr. turėti 21: Seną žmogų kas bètūra už ką Jdr.
^ Netūrėk poną už brolį, augintinį – už vaiką, o pačiai visos teisybės nesakyk LTR(Žg).
16. žr. turėti 23: Lytus tū̃ra tū̃ra, neleida sėties žmonims Šts. Kol tūrėjo, tūrėjo šaltis Žem.
| refl.: Kol gerai saulė pakils, tol ant klaniukų tūrėsis ledukai Žem.
17. tr. laikyti (egzaminus): Tū̃ra egzaminus vaikai DūnŽ.
◊ ausi̇̀s tūrė́ti sakoma apie blevyzgojimą: Kad pradėjo meliodinti, tik tūrė́k ausi̇̀s Klm.
aptūrė́ti, aptū̃ri, -ė́jo Š, KŽ
1. Š žr. apturėti 1.
2. Ser, KŽ žr. apturėti 5.
ǁ refl. Š.
atitūrė́ti, atitū̃ri, -ė́jo, atatūrėti Š
1. tr. Š išlaikyti, nulaikyti.
2. žr. atiturėti 2 (refl.): Kažin ar ilgai vokytis priš mumis atsitūrė́s Vkš. Vienas atsitūrė́jau pryš tris DūnŽ. Pryš visą pasaulį neatsitūrė́si! Krš. Argi tokia saujelė vaikių galia atsitūrė́ti [per muštynes] Krš. Agi tu atsitūrė́sys? Vgr. Jei tu galėsi atsitūrėti, tai visą karalystę tau atiduodu MPs. Aš negaliu priš aną atsitūrė́ti – ano liežuvis toks aštrus Vkš.

×datūrė́ti, datū̃ri (dàtūri Trk, Als), -ė́jo žr. daturėti:
1. Vilksuos ką lengviau, nebgaliu detūrė́ti DūnŽ. Koja taip labai skausta – nebgaliu datūrė́ti Šauk. Labai strėnos skausta, nebdètūru Krp. Negalėjau datūrė́ti, įsimečiau į prūdą skalauti [nuo utėlių] kailinius Vg.
2. O tas Rimkus nedàtūra iš to juoko Pln.
ištūrė́ti, ištū̃ri (i̇̀štūri), -ė́jo J; K.Būg žr. išturėti:
1. Š, Mžk, Kv Nei̇̀štūru, laikykiat DūnŽ. Ta vyras, arklį už pavadės neištūrė́jo! Skdv. Nežabotų arklių neištūrėsi Up.
2. Š, Rtr, NdŽ, Up Ka pradėjo dantis skaudėti – nebgaliu ištūrė́ti Trk. Benk tu muni žemėn, aš nebi̇̀štūriu sopulių Žeml. Kaip tu, velne, tais dūmais i̇̀štūri? Trk. Jug kiaulė nei̇̀štūra, ėsti nora Trk. Ìštūru ūkė[je], susišienauju, nusikasu Rdn.
| refl. NdŽ: Apstojo tokie vaikiai, reikėjo išsitūrė́ti [nieko nepasakius] DūnŽ.
3. Jdr O ašaros rietėjo, ka negalėjau ištūrė́ti Yl. O mun eina juokas, kad aš negaliu ištūrė́ti Vgr. Miego tujau noriu, nebi̇̀štūriu, noriu miego Trk. Kai nueina, būdavo, jų (medžių) kirst, tai prašysis prašysis, kad jų nekirstų, kad jau ir ištūrėt negalima dėl jų prašymo LTIV453. Senims niervai nei̇̀štūra – dirba visi atbulais nagais Krš. Nešančiam tarnui taip parūpo pažiūrėti, kas užvožta, jog jis nebegalėjo ištūrėti J.Balč.
| refl.: Kad krežena kosulys, n’išsi̇̀tūriu, turiu kosėti KŽ.
4. žr. išturėti 5: Po šešis mėnesius i̇̀štūra karvė užtrūkusi Šts. Ištūrė́jo visą žėlavą be šokių [tėvui mirus] Grd.
| refl.: Išsitūrė́jo ilgai be karo i taip, atsipūtė svietas Krš.
5. žr. išturėti 6: Lankai neištūrėtų ir, ėmus rūgti sunkai, tikrai sprogtų A.Sm.
6. refl. žr. išturėti 8 (refl.): Šį metą išsi̇̀tūra nelijus retą dieną Rdn.
7. žr. išturėti 9: Neištūrė́jo egzaminų i pargrįžo DūnŽ.
8. žr. išturėti 12: Žmonys norėjo ištūrėti (apginti) Kęstaičių bažnyčią Šts.
◊ širdi̇̀s neištūrė́jo prasiveržė jausmai: Keleivio širdis nebeištūrėjo: apsipylęs ašaromis puolė ant kelių ir ėmė bučiuoti kryžių ir juodą, dar drėgną pavasario žemę J.Bil.
nutūrė́ti, nutū̃ri (nùtūri, nū̃tūra ž.), -ė́jo NdŽ, FrnW žr. nuturėti:
1. Š, NdŽ Šaukšto [ligonis] dorai nenùtūra DūnŽ.
| Pyragas ranko[je] nenùtūramas, kas par purybė Krš.
^ Bepigu su replėmis karšta gelžis nenutūrėti S.Dauk.
| refl. Š.
ǁ Kas paišiuką nùtūra (gali raštininkauti) – darbo nebdirba Krš.
ǁ išlaikyti (svorį), tverti: Keturlinkose kūtėse nenū̃tūra stogai įlinkiūse Trk.
2. Vkš Toks buvo arklys, ka ano negalėjo i nutūrė́ti Kv. Arklys būs nenū̃tūramas – eis galvą užkumpinęs Žr. Išsišėrė eržilas, ka nebgali̇̀ i nutūrė́ti Up. Šauniai šoko, garsiai žvengė – negal nutūrėti LTR(Akm).
| prk.: Tėvai vieno vaiko nenū̃tūra, o kaip mokytojos pulką tura veizėti Pvn. Nenutūrami̇̀ vaikai kaime, leka į miestus Krš.
^ Tėvo skrynia nepakeliama, sesės kasos nesupinamos, brolio žirgas nenutūriamas (krosnis, liepsna, dūmai) Škn.
3. refl. Kerčioje stovi stalelis, bet nebenusitūrį̇̃s, nulinkęs į vieną galą NdŽ.
4. Nu blogo sunku nutūrė́ti, oi! Krš.
| refl. NdŽ, KŽ: Tyliu, savy[je] nusi̇̀tūriu, bet matau, kas daros M.Unt. Tylėjau, tik tik nusitūrė́jau neatšovusi DūnŽ. Nu pypkos negaliu nusitūrė́ti, neatprasu niekados Tl. Su pagulėjimu nenusi̇̀tūra, kas iš tokios mergos Krš. Nenusi̇̀tūra negėrę, nagai kitam virpa Krš.
5. Senis, o ūkį dar nùtūra, šliauža i šliauža Krš. Ka nora, darbą nū̃tūra Užv.
| Rovos žemė nenùtūra javų, iššala, iškilno[ja], išgruoduo[ja] Trk. Nenutūrėsi vasarą meisos – gyvis mesis ir sukirmės Dr.
6. Su numiniais vaistais juo gal nutūrėti ligas Šts. Nė vieną ligą nenutūrėsi iš karto Šts. Ugninę rožę nutūrėti gal ir be daktaro Šts. Bepigu nenutūrėti dantų skaudėjimo Šts. Sugyžusio [pieno] užsruobk, paleis vidurius, nenutūrė́si Krš.
7. žr. nuturėti 8: Panešioti vaiką – darbas nutūrimas Žem. Ir alga gera ten, ir darbas nutūrimas Btg. Darbai nutūrami̇̀ gyvolius pašerti DūnŽ.
^ Raškažių nė ant lenciūgu, o bėdą ir ant silku gal nutūrėti Nt.
patūrė́ti, patū̃ri (pàtūri), -ė́jo žr. paturėti:
1. NdŽ, FrnW, KŽ, OGLII366, Kv, Vkš Patūrė́k tą kningikę DūnŽ. Užtrenkulis buvo pàtūramas, toks sukeklis Rt. Patūrė́k maišą, reik miltus parpilti Skdv. Patūrė́k mun tą kiocelį, kol įlipsiu Dr.
patūrė́tinai
2. Mun še arklį patūrė́k, kol pakinkysu Plt.
3. žr. paturėti 4: Kas tų aguonų patūrės lig gavėnės! Advente suvalgom Dr. [Vyskupas] už visus savo vargus 500 auksinų sau patūrėjo M.Valanč.
4. NdŽ žr. paturėti 5: Tas vilkas nubėgęs, įkišęs uodegą, patūrėjęs patūrėjęs, ištraukęs – niekas nėra Sln.
5. tr. būti atrama, laikyti: Kūną patūri kaulai J.Jabl.
6. NdŽ žr. paturėti 6: Stenkitės kiek galėdami patūrėti ir tvardyti tautos charakterį rš. Už uždirbtus pinigus pirko cukraus, arbatos, kad patūrėtų iškrikusią namų garbę LzP. Negalima daryti išvedimo, kad kas nepatūrėsiąs dienraščio, tam nerūpi nei tautos gerovė, nei tautos garbė A.Sm.
7. NdŽ žr. paturėti 9.
pratūrė́ti, pratū̃ri (pràtūri), -ė́jo NdŽ
1. žr. praturėti 2: Priėmęs [Nojus] į akrotą [gyvatę], o ji su uodega savo užkišus tą skylę ir pratūrėjus, kol tiktai vanduo išdžiūvo Sln.
2. žr. praturėti 3: Viena gi mokytoja, pratūrėjusi knygą lygiai keturius mėnesius, visai atvirai prisipažino rš.
pritūrė́ti, pritū̃ri (pri̇̀tūri), -ė́jo žr. priturėti:
1. Ser, NdŽ.
2. Ans po ligos da slabnas, ka eita, reik pritūrė́ti, ka nepavirstų Kv. Pritūrė́k biškį iš šalies – jug nuvirs tas šienas Trk. Nebkelsis, jei krikščionys ant pagalbai neateis ir kryžių virstantį nepritūrės S.Dauk.
3. NdŽ Nedaužk taip durių, pritūrė́k Krš. Kelu iš ryto, ne prispaudus muni nepritūrė́si Všv.
| refl. tr. prk.: Iš dešimties tik vieną vaiką teprisitūrė́jo Rdn.
4. žr. priturėti 5: Aš aną pri̇̀tūriu nuo pypkės rūkymo, t. y. gresu J. Dar bobos pri̇̀tūra [vyrus nuo blogo], o taip – kas čia būtų Rdn. Blogai darai, kad savo sūnaus nė biškio nepri̇̀tūri, leidi anam su visokioms šavalkoms trankyties Vkš.
^ Ka valios neištūri, nevalia pati tavi pri̇̀tūra Plt.
| refl.: Tik tėvai mirę – prisi̇̀tūra, neina po balius Krš. O kad da mažuose metuose daug vaikų numiršta, tai vienos motinos nuo verkimo prisitūra Sln.
5. tr. versti užtrukti, išlaikyti: Valsčiuje visuomet ilgai pritūri Žem.
6. refl. žr. priturėti 6 (refl.): Mintys reiškiamos sklandžiai, pasakymai sudaromi gyvai, nedirbtinai, prisitūrima šnekamųjų tarmių A.Sm.
◊ liežùvį (šnẽkalą) pritūrė́ti neplepėti: Vyrai juo moka pritūrė́ti liežùvį, o bobos i laido Krš. Nepri̇̀tūra to šnẽkalo, šneka i šneka Rdn.
sutūrė́ti, sutū̃ri (sùtūri), -ė́jo Š, Rtr, NdŽ žr. suturėti:
1. BŽ22, Vkš Sutūrė́kiat arklius, ka vežimą nesudaužytum Kv. Įsikibo į gardis i arklius anam sutūrė́jo Yl. Milicininkas norėjo [nusikaltėlį] sutūrė́ti, davė [su mašina] į stulpą Krš.
ǁ Kur tokį velnį sutūrė́ti gali̇̀? DūnŽ.
2. KŽ, Nv, Trk Norėjo išvažiuoti iš čia – tėvai tik sutūrė́jo Krš. Ne taip lengviai nu čėrkos aną sutūrė́ti Tl. Jei negalime sutūrėti emigracijos, tai reikia ji bent tvarkyti A.Sm. Bet eikim mažosiomis gatvėmis: mokinių, mačiau, neprileidžia, gal sutūrėti J.Bil. I pasaulės galiūnai [mirties] nesutūrė́s Vn. Kad medžiai būtų sveiki buvę, būtų sniegą sutūrėję J.Jabl.
| Jei piningas būtų sùtūramas, paliktumi milijonierius Rdn.
^ Nesutūrėsi gimstančio, mirštančio ir mylinčio rš.
| refl.: O kad aš tau užminsiu ant kojos, tai tu susitūrėk nuo tokio valgymo Sln.
3. Smaugti kas smaugia gerklėje ir nebesutūrimos ašaros rieda per veidus rš. Sutūrėti kvapą M.Unt.
| refl. Š, KŽ: Vos susitūrė́jau nedavęs jam į snukį už tokią šnektą Trg. Šnypštas marti su uošvėne, tik tik susi̇̀tūra nebarusys Krš. Kazys kartais užvirdavo ant brolio pavydu, bet laiku susitūrėdavo, kad neišsiduotų A.Rūt.
◊ ši̇̀rdį sutūrė́ti neleisti pasireikšti jausmams: Aš tavim be galo pamilau, nebegaliu širdies sutūrėti Žem.
užtūrė́ti, užtū̃ri (ùžtūri), -ė́jo KŽ žr. užturėti:
1. Rtr, NdŽ Pavasarį nebgali vaikų trobo[je] užtūrė́ti Vkš. Karvės, ka patranka gyliuoti, jau nebužtūrė́si Plt.
2. Rtr, NdŽ Pasileido krau[ja]s iš nosės, i tiek ejo tas krau[ja]s, ka nieko nepadarė – i neùžtūra nėkaip Sd.
| Paleido vidurius i nėkaip negaliu užtūrė́ti Rdn.
| refl.: Nū didelio karščio mun viduriai užsitūrė́jo Vkš. Karts žodis neužsi̇̀tūras, pasãkos ne šį ne tą Rdn.
3. Kas gal muni čia užtūrė́ti, eisu DūnŽ. Papą (vyrą) užtūrė́jau, kad varinį padėtų nūsunkti Lkv. Kniaukliui pavyko užtūrėt pelėdą visą valandą Mš.
4. žr. užturėti 5: Apvagino ir užtūrė́jo muno daiktus DūnŽ. Jonuo pusę piningų užtūrė́jo Up.
^ Svetimą užtūrė́jęs – neprabagotėsi Up.
5. žr. užturėti 7 (refl.): Jei aš užsitūrėsiu ant to stulpo, tai gerai, o kad nukrisiu, tai iš manęs tiek Sln.
6. refl. žr. užturėti 11 (refl.): Vos ne vos patsai Karaliaučius beužsitūrėjo S.Dauk.