interpretãtorius, -ė smob. (1) DŽ kas ką nors interpretuoja.

Programa, tiesiogiai vykdanti programavimo kalba parašytą programą, nesukurdama jos dvejetainio vykdomojo failo. Tuo interpretatorius skiriasi nuo kompiliatoriaus, kuris tik sukuria vykdomąjį failą, bet pats jo nevykdo.
Naudojant interpretatorių programos vykdymas paprastesnis, nes ji vykdoma iš karto, be parengiamojo etapo – kompiliavimo, bet pačios programos vykdymas užtrunka ilgiau negu sukompiliuotos, nes interpretatorius kiekvieną kartą turi analizuoti programavimo kalba parašytą programos tekstą.
Interpretatoriai naudojami paprastesnėms, trumpesnėms programoms. Didelę tokių programų grupę sudaro skriptai. Jie pritaikyti interpretavimui – jų struktūra paprasta, nereikalaujanti sudėtingos analizės.

Programavimo kalba, kai programos kuriamos nusakant kurios nors apibrėžtos srities faktus ir ryšius, o interpretatorius iš jų formuoja išvadas ir rezultatus.
Deklaratyviosiomis kalbomis įvardijamos funkcinės ir reliacinės kalbos drauge.

Programa, sudaryta iš interpretavimui skirtų komandų.
Diske skriptas laikomas pirminiu tekstu, kurį prireikus vykdo interpretatorius. Skriptų būna įvairių rūšių. Jų rašymo taisykles apibrėžia skriptų kalbos.
Kompiuteryje būna daug įvairių skriptų. Beveik kiekviena programa turi savo įdiegimo ir pašalinimo skriptą (operacinėse sistemose „Windows“ – INF tipo failą), kurį vykdo šioje sistemoje esantis interpretatorius. Į tinklalapius būna įterptų programavimo kalbos „JavaScript“ skriptų.
Skriptas yra iš esmės tas pats, kas ir makroprograma arba komandų failas BAT, naudojama operacinėje sistemoje DOS. Keičiantis operacinėms sistemoms tuos pačius daiktus imta vadinti skirtingais vardais.