Daina:
Ilgai ir narsiai jis kovojo
Su žiauriu priešu iš rytų.
Jauną gyvybę paaukojo,
Kad tėviškė laisva būtų.

Kai gatvėj numestas gulėjo,
Jo galva buvo kruvina.
Kiek tavo širdis iškentėjo
Žinai, mamyt, tiktai viena.

Jis žuvo, bet jo broliai liko,
Už jį atkeršys jų ranka.
Atneš jie pergalės vainiką,
Neverk, mamyt, ir būk tvirta.

Neverk, neverk, išauš dar rytas
Ir laisvės varpas suskambės.
Tada ateisi ant jo kapo
Ir bersi sielvarto gėles.

Tenai už girių saulė leidžias,
Dainuoja broliai ardami.
Dainuoja tėviškės artojai,
Juodą arimą versdami.

Fiksavimo laikas: 1995

Spaudinys: Andrius Dručkus. Laukit, sugrįšim laisve nešini. – Kaunas, 1995, 237 psl.

Daina:
Galgi mėnuo tėvelis tau
Sūnau melsvos žydrynės
Paukščių keliais tu parskridai
Gint pavergtos Tėvynės.

Toli nuo budelių buvai
Pas juos negrįžt galėjai
Tiktai širdis nerimo tau
Tėvynę tu mylėjai

Tu tamsią naktį ant pečių
Išskleidei parašiutą
Ir nusileidai pušyne
Žaliam, žaliam kaip rūta.

Buvai nepaprastai narsus
Ilgėjaisi kovoti
Sakydavai – aš tam grįžau
Kad save paaukoti.

Bet išdavikė drebulė
Šėtoniškai šlamėjo
Tu sužavėtas užsnūdai
O priešas pastebėjo

Tu koveisi narsiai, narsiai
Kol šovinių turėjai
O paskutiniuoju pats save
Tėvynei pažadėjai

Verkė jo mėnesio naktis
Verkė ir pušys žalios
Nebesulaukė laisvės jis
Neišsipildė svajos.

Nebeskraidysi tu daugiau
Su šilko parašiutu
Sesės, jei žinot kapą jo
Prisėkit žalių rūtų.

Atėjęs budelis žiaurus
Prieš žuvusį kovojo
Surinkęs daug daugiau draugų
Miesto gatves nuklojo

Stovėjo budeliai aplink
Ir sau linksmai šnekėjo
O kas gailėjosi tavęs
Ateiti negalėjo.

Tėveliai, broliai, sesutės
Sibire nežinojo
Tiktai Tėvynė mylima
Tavęs ilgai ieškojo.

Fiksavimo laikas: 1983

Vieta: Liudvinavas (sen.), , Marijampolės sav., Marijampolės apskr.

Archyvinis šaltinis: LTR (Lietuvių tautosakos rankraštynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute), signatūra: 7580, nr. 86

Daina:
[Naktis] žemelei pranašavo
Kad jau pavasaris arti,
Vargingą, tolimą kelionę
Keliavo broliai keturi. /2x2/

Nuvargę jie visi be galo
Ir apsistojo dienavot,
O išgama seklys norėjo
Kur būna, tiksliai sužinot. /2x2/

Seklys kelis sodžius apžvalgęs,
Turėdams šuniškas akis,
Nukautęs, kur ilsėjos broliai,
Skubėjo rusams pasakyt. /2x2/

Balandžio dvidešimt aštunto,
Ta nelaimingoji diena,
Kur broliai ilsėjos, tą sodžių
Užpuolė kraugerių minia. /2x2/

Ir pasigirdo šūvių salvės,
Kovojo Šturmas su draugais.
Nuo tvarto: „Šok!“ – skambėjo balsas,
Granatų pritarė garsai. /2x2/

Narsiai kovojo partizanai,
Laimingai teko išsiveržt.
Kai broliai juos ugnim vaišino,
Teko šešiems akis užmerkt. /2x2/

Pradėjo pirmas Šturmas trauktis,
Draugai jo traukėsi paskiau,
Mažėjo žingsniai, silpo jėgos
Ir tarė: „Broliai, aš žuvau“. /2x2/

Ir žingsnių keletą nužengęs
Parkrito ant žalios vejos,
O Lietuvos žemelę vilgė
Nekaltas kraujas iš žaizdos. /2x2/

Pribėgęs brolis jį pakėlė,
Bet jis jau žodžių nekalbėj,
Tik gailiai gailiai melsvos akys
Į draugo veidą pažiūrėj. /2x2/

Tartum kalbėj: „Sudie, – jo akys, –
Aš žūstu, man brangi šalis.
Palikit, broliai, mane vieną,
Kad neištiktų jūs mirtis“. /2x2/

Draugai dar gelbėt jį norėjo.
Dar jam šypsojosi viltis.
Visus vėl priešas pastebėjo,
Vėl prasidėj žiaurus mūšys. /2x2/

Su rankom opriedangą sau kasė
Ant lygumėlės dobilų
Ir meldė jis, Aukščiausio prašė,
Kad dar suteiktų jam jėgų. /2x2/

Priešai pamanė, kad jis žuvęs,
Ant gyvo sutelkė jėgas.
Jis likęs eiti negalėjo,
Pats apsiraišioj sau žaizdas. /2x2/

Naktis skrajojo virš tėvynės,
O jis kentėj sunkias kančias,
Kai aušo rytas, priešas prašė,
Kad jis pakeltų jiem rankas. /2x2/

O jis atsakė: „Pasiduodu,
Tik sunkiai sužeistas esu,
Ilgai kentėjau, jėgos mažos,
Ir rankų kelt nebegaliu.“ /2x2/

Ir priešas slinko taip atsargiai,
Ir džiaugsmas kilo jų širdy,
Sukliko šūvis – „Pasiduodu!“ –
Trys priešai krito negyvi. /2x2/

Dar kartų keletą girdėjos
Vis automatų klegesys,
Granatos trenksmas nuaidėjo –
Tai žuvo už tėvynę jis. /2x2/

Išauš pavasaris malonus,
Paukšteliai guos ir linksmys mus.
Kovų dar liko, brolių gretos,
Bet tavęs, Šturmai, jau nebus. /2x2/

Žydės baltos ievos,
Žydės ir dobilai baltai,
Kur tavo kraujas laistė žemę,
Ten pražydės jie raudonai. /2x2/

Darbai tau puoš garbingą vardą,
Raudoni dobilai žydės,
Sesės dainuos dainas graudingas,
Tave dainuodamos minės. /2x2/

Fiksavimo laikas: 2001

Pateikėjas: Elena Rutkauskienė-Kibildytė

Pateikėjas: Jonas Rutkauskas

Fiksuotojas: Giedrius Dringelis

Fiksuotojas: Dangirutė Giedraitytė

Vieta: Jonionys (k.), Merkinės sen., Varėnos r. sav., Alytaus apskr.

Archyvinis šaltinis: LTR (Lietuvių tautosakos rankraštynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute), signatūra: 7045, nr. 443

Daina:
[Užpuolė brangią mūs] tėvynę
Kraujo ištroškusi minia
Tėvynė šaukė savo sūnus
Kad stot į gretas ginti ją.

Savo gyvybs negailėki
Kiekviena laisvė tai brangi
Išėjo pirmos brolių gretos
Ir Šturmai, tu su jais kartu. /2x2/

[...] Partizanų vardą,
Tėvynės meilę širdyje,
Tu gynei mūs tėvynei laisvę
Pasižymėdams kovoje. /2x2/

Oi daug kiek daug tu dėl tėvynės
Darbų garbingų padarei.
Mes neužmiršim tavį, broli,
Tave minėsim amžinai. /2x2/

Kad čia kovoja partizanai
Tą viską žino vakarai.
Į vakarus su ryšiu ėjai
Per Lenkiją tu su draugais. /2x2/

Naktis žemelei pranašavo
Kad jau pavasaris arti.
Vargingą tolimą kelionę
Keliavo broliai keturi. /2x2/

Nuvargę jūs visi be galo
Ir apsistojot dienavot,
O išgama seklys norėjo
Kur būna tiksliai sužinot. /2x2/

Seklys kelis sodžius apžvalgęs,
Turėdams šuniškas akis,
Nujautęs, kur ilsėjos broliai,
Skubėjo rusam pasakyt. /2x2/

Balandžio dvidešimt aštuntą,
Ta nelaimingoji diena,
Kur broliai ilsėjos tam sodžiuj
Užpuolė kraugerių gauja. /2x2/

[Ilgai aidė]jo šūvių salvės,
Kovojo Šturmas su draugais
Nuo tvarto „Šok!“ skambėjo balsas,
Granatų pritarė aidai. /2x2/

Narsiai kovojo partizanai
Laimingai teko išsiverst,
Kai broliai juos ugnim vaišino
Teko šešiem akis užmerkt. /2x2/

Pradėjo pirmas Šturmas trauktis,
Draugai jo traukėsin paskiau,
Mažėjo žingsniai, silpo jėgos
Ir tarė: „Broliai, aš gavau“. /2x2/

Dar žingsnių keletą nužengęs,
Suklupo ant žalios vejos,
Ir Lietuvos žemelę vilgė
Nekaltas kraujas iš žaizdos. /2x2/

Pribėgęs brolis jį pakėlė,
Bet jis jau žodžio nekalbėj.
Tik gailiai gailiai melsvos akys
Į draugo veidą pažiūrėj. /2x2/

Tartum kalbėj „sudie“ jo akys,
„Aš mirštu, man brangi šalis.
Palikit, broliai, mane vieną,
Kad neištiktų jūs mirtis“. /2x2/

Draugai jį gelbėti norėjo,
Jam dar šypsojosi mirtis,
Bet rusai greitai pastebėjo...

Priedangą sau kasė
Ant lygumėlės dobilų
Ir meldė jis Aukščiausio prašė
Kad dar suteiktų jam jėgų. /2x2/

Priešas pamatė, jog jis žuvęs,
Ant gyvų sutelkė jėgas.
Jis likęs eiti negalėjo,
Bet apsirišo sau žaizdas. /2x2/

Naktis skrajojo virš tėvynės
O jis kentėj sunkias kančias
Kai aušo rytas priešai prašė,
Kad jis pakeltų jiems rankas. /2x2/

Jisai atsakė: „Pasiduodu,
Tik sunkiai sužeistas esu,
Ilgai kentėjau, jėgos mažos
Ir rankų kelt nepajėgiu. /2x2/

Priešai atėjo taip atsargiai
Ir džiaugsmas kilo jų širdy,
Sutrinko šūviai, „Pasiduodu!“,
Trys priešai krito negyvi. /2x2/

Dar pusė valandos girdėjos
Vis automatų klegesys.
Granatos trenksmas nuaidėjo,
Tai žuvo už tėvynę jis. /2x2/

Išauš pavasaris malonus
Paukšteliai guos ir linksmins mus
Kovų dar likę brolių gretos
Tik tavęs, Šturmai, jau nebus. /2x2/

Žydės alyvos, baltos ievos
Žydės ir dobilai baltai,
Kur tavo kraujas laistė žemę
Tenai sužydės raudonai. /2x2/

Fiksavimo laikas: 2000

Pateikėjas: Antosė Valentukevičienė-Ramanauskaitė

Pateikėjas: Albertas Ramanauskas

Fiksuotojas: Giedrius Dringelis

Fiksuotojas: Irena Žilienė

Vieta: Kibyšiai (k.), Merkinės sen., Varėnos r. sav., Alytaus Apskritis

Archyvinis šaltinis: LTR (Lietuvių tautosakos rankraštynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute), signatūra: 7045, nr. 150

Archyvinis šaltinis: LTRF (Lietuvių tautosakos rankraštyno fonoteka Lietuvių literatūros ir tautosakos institute), signatūra: k. 873, nr. 1

Daina:
Užpuolė brangią mūs šalelę
Kraujo ištroškusi minia.
Tėvynė šaukė savo sūnų,
Kad stotų gretos ginti ją.

Gyvybės savo negailėkim,
Kiekvienam laisvė yr brangi, –
Išėjo pirmos brolių gretos,
Ir, Šturmai, tu su jais kartu.

Nešiojai partizano vardą,
Tėvynės meilę širdyje
Ir gynei mūs Tėvynės laisvę,
Pasižymėdams kovoje.

Ir daug, oi daug tu dėl Tėvynės
Darbų garbingų padarei.
Mes neužmiršim tavęs, broli,
Tave minėsim amžinai.

Kad čia kovoja partizanai,
Visa tai žino vakarai.
Į vakarus su ryšiu ėjai
Per Lenkiją tu su draugais.

Žiemos verpetai sūkuringi –
Nenugalėjo jie tavęs,
Ir su sargyba susikovęs,
Ėjai per sieną tu slapčia.

Naktis žemelei pranašavo,
Kad jau pavasaris arti.
Vargingą, tolimą kelionę
Keliavo broliai keturi.

Nuvargot jūs visi be galo
Ir apsistojot pailsėt,
O išgama seklys norėjo,
Kur esat, tiksliai sužinot.

Seklys, kelis sodžius apžvalgęs,
Turėdams šuniškas akis,
Nujautęs, kur ilsėjos broliai,
Skubėjo rusams pasakyt.

Balandžio dvidešimt aštunta –
Ta nelaimingoji diena.
Kur broliai ilsėjos, tą sodžių
Užpuolė kraugerių minia.

Ir pasigirdo šūvių salvės,
Kovojo Šturmas su draugais.
Nuo tvarto šokt – skambėjo balsas,
Granatų pritarė trenksmai.

Narsiai kovojo partizanai,
Laimingai teko išsiveržt,
Ką broliai kulkom pavaišino,
Teko šešiems akis užmerkt.

Pradėjo Šturmas pirmas trauktis,
Draugai jo traukėsi paskui.
Mažėjo žingsniai, silpo jėgos,
Ir tarė– Broliai, aš žuvau.

Ir, žingsnių keletą nužengęs,
Parkrito ant žalios vejos,
Ir pilkąją žemelę vilgė
Nekaltas kraujas iš žaizdos.

Pribėgo draugas, jį pakėlė,
Bet jis jau žodžio nekalbėj’,
Tik gailiai, gailiai melsvos akys
Į draugo veidą pažiūrėj’.

Tartum sudie kalbėj’ jo akys
Aš žūstu, man brangi šalis,
Palikit, broliai, mane vieną,
Kad neištiktų jūs mirtis.

Draugai dar gelbėti norėjo,
Dar jam šypsojosi viltis,
Bet greit juo rusai pastebėjo,
Ir prasidėj žiaurus mūšis.

Su rankom priedangą sau kasė
Ant lygumėlės dobilų
Ir meldė jis, Aukščiausio prašė,
Kad dar suteiktų jam jėgų.

Priešai pamanė, kad jis žuvęs,
Prieš gyvus sutelkė jėgas,
Jis likęs eiti negalėjo,
Pats apsirišo sau žaizdas.

Naktis skrajojo virš Tėvynės,
O jis kentėj sunkias kančias.
Kai aušo rytas, priešai prašė,
Kad jis pakeltų jiems rankas.

Jisai atsakė – Pasiduodu,
Tik sunkiai sužeistas esu,
Ilgai kentėjau, jėgos menkos
Ir rankų kelt nepajėgiu.

Ir priešai slinko taip atsargiai,
Ir džiaugsmas kilo jų širdy, –
Sugriaudė šūviai, ir iš karto
Trys priešai krito negyvi.

Dar pusę valandos girdėjos
Vis automatų klegesys,
Granatos trenksmas nuaidėjo –
Tai žuvo už Tėvynę jis.

Išauš pavasaris malonus,
Paukšteliai guos ir linksmins mus,
Dar tvirtos liko brolių gretos,
Bet tavęs, Šturmai, jau nebus.

Žydės alyvos, baltos ievos,
Žydės ir dobilai baltai,
Kur tavo kraujas laistė žemę,
Ten sužydės jie raudonai.

Dabar tau puoš garbingą vardą,
Raudoni dobilai žydės,
Sesės dainuos dainas graudingas,
Tave dainuodamos minės.

Fiksavimo laikas: 1989

Spaudinys: Sušaudytos dainos: Dzūkijos partizanų dainos. Sudarė ir parengė Vytautas Ledas, Henrikas Rimkus. – Vilnius, 1990, 239 psl.

Daina:
Užpuolė brangią mūs šalelę
Kraujo ištroškusi minia.
Tėvynė šaukė savo sūnus,
Kad stotų gretos ginti ją. /2x2/

Gyvybės savo negailėkim,
Kiekvienam laisvė taip brangu,
Išėjo pirmos brolių gretos
Ir, Šturmai, tu su jais kartu. /2x2/

Nešiojai partizano vardą,
Tėvynės meilę širdyje,
Tu gynei mūs tėvynės laisvę
Pasižymėdams kovoje.

Oi daug, oi daug tu dėl tėvynės
Darbų garbingų padarei.
Mes neužmiršim tavęs, broli,
Tave minėsim amžinai. /2x2/

Kad čia kovoja partizanai,
Visa tai žino vakarai –
Į vakarus su ryšu ėjai
Per Lenkiją tu su draugais. /2x2/

Žiemos verpetai sūkuringi,
Nenugalėjo jie tavęs,
Ir su sargyba susikovęs
Ėjai per sieną paslapčia. /2x2/

Nuvargę jūs visi be galo
Ir apsistoję dienavot,
O išgama seklys norėjo,
Kur būna tiksliai, sužinot. /2x2/

Seklys kelis sodžius apžvalgęs,
Turėdams šuniškas akis,
Nujautęs, kur ilsėjos boliai,
Skubėjo rusams pasakyt. /2x2/

Balandžio dvidešimt aštunto,
Ta nelaimingoji diena,
Kur broliai ilsėjos, tą sodžių
Užpuolė kraugerių minia. /2x2/

Ir pasigirdo šūvių salvės,
Kovojo Šturmas su draugais.
Nuo tvarto: „Šok!“ – skambėjo balsas,
Granatų pritarė garsai. /2x2/

Narsiai kovojo partizanai,
Laimingai teko išsiveržt,
Kai broliai juos ugnim vaišino,
Teko šešiems akis užmerkt. /2x2/

Pradėjo pirmas Šturmas trauktis,
Draugai jo traukėsin paskiau.
Mažėjo žingsniai, silpo jėgos
Ir tarė: „Broliai, aš žuvau“. /2x2/

Ir žingsnių keletą nužengęs
Suklupo ant žalios vejos,
O Lietuvos žemelę vilgė
Nekaltas kraujas iš žaizdos. /2x2/

Pribėgęs brolis jį pakėlė,
Bet jis jau žodžių nekalbėj,
Tik gailiai gailiai melsvos akys
Į draugo veidą pažiūrėj. /2x2/

Tartum kalbėj: „Sudie, – jo akys,
Aš žūstu, man brangi šalis.
Palikit, broliai, mane vieną,
Kad neištiktų jūs mirtis“. /2x2/

Draugai dar gelbėt jį norėjo.
Dar jam šypsojosi viltis.
Visus vėl priešas pastebėjo,
Vėl prasidėj žiaurus mūšys. /2x2/

Su rankom priedangą sau kasė
Ant lygumėlės dobilų
Ir meldės jis, Aukščiausio prašė,
Kad dar suteiktų jam jėgų. /2x2/

Priešai pamanė, kad jis žuvęs,
Ant gyvo sutelkė jėgas.
Jis likęs eiti negalėjo,
Pats apsiraišioj sau žaizdas. /2x2/

Naktis skrajojo virš tėvynės,
O jis kentėj sunkias kančias.
Kai aušo rytas, priešas prašė,
Kad jis pakeltų jiems rankas. /2x2/

Jisai atsakė: „Pasiduodu,
Tik sunkiai sužeistas esu,
Ilgai kentėjau, jėgos mažos,
Ir rankų kelt nebegaliu.“ /2x2/

Ir priešas slinko taip atsargiai,
Ir džiaugsmas kilo jų širdy.
Sutrinko šūvis – „Pasiduodu!“ –
Trys priešai krito negyvi. /2x2/

Dar pusę valandos girdėjos
Vis automatų klegesys,
Granatos trenksmas nuaidėjo –
Tai žuvo už tėvynę jis. /2x2/

Išauš pavasaris malonus,
Paukšteliai guos ir linksmys mus.
Kovų dar liko, brolių gretos,
Bet tavęs, Šturmai, jau nebus. /2x2/

Žydės alyvos, baltos ievos,
Žydės ir dobilai baltai,
Kur tavo kraujas laistė žemę,
Ten pražydės jie raudonai. /2x2/

Darbai tau puoš garbingą vardą,
Raudoni dobilai žydės,
Sesės dainuos dainas graudingas,
Tave dainuodamos minės. /2x2/

Fiksavimo laikas: 2001

Pateikėjas: Elena Rutkauskienė-Kibildytė

Pateikėjas: Jonas Rutkauskas

Fiksuotojas: Giedrius Dringelis

Fiksuotojas: Dangirutė Giedraitytė

Vieta: Jonionys (k.), Merkinės sen., Varėnos r. sav., Alytaus Apskritis

Archyvinis šaltinis: LTR (Lietuvių tautosakos rankraštynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute), signatūra: 7045, nr. 510